13.7.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 161/54

1.1

Europos Sąjungoje didėja susidomėjimas gamybos ir auginimo metodų, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei, skatinimu. Atsižvelgiant į tai, raginama taikyti savanoriško ženklinimo taisykles, kurios papildytų esamus privalomus būtiniausius gyvūnų gerovės reikalavimus, ir galėtų būti taikomos kartu su bendraisiais komerciniais ženklais ir labiau kokybe grindžiamais ženklais, pavyzdžiui, kokybės schemomis. Tai sustiprins rinkos jėgas, ir nei ES politinė sistema, nei valstybių narių kontrolės institucijos nebus be reikalo apsunkintos. Tokie kokybės ženklai yra labai svarbūs konkurencijai maisto produktų sektoriuje; jie dažnai apima įvairius gyvūnų gerovės aspektus, kurie aukštesni už esamus privalomus būtiniausius reikalavimus. Tačiau vartotojams sunku suprasti taisykles ir ženklinimo pagrindą, o gyvūnų gerovės aspektai irgi ne visada remiasi pakankamu moksliniu pagrindu.

1.2

Tokia į rinką orientuota sistema, besiremianti objektyviais gyvūnų gerovės vertinimo kriterijais, bus pranašesnė už politiniu lygiu nustatytus kriterijus, nes ji bus lankstesnė, veiksmingesnė ir labiau prisitaikys prie ateities poreikių, taigi — bus naudingesnė. Gamybos raidai ateityje bus būdingos įvairesnės gamybos sąlygos, kurias lems ES plėtra, nuolatinis gamybos specializavimas ir įvairinimas, struktūrinės mažmeninės prekybos permainos bei partnerystės naujų produktų ir prekiniu ženklu pažymėtų prekių srityse.

1.3

Svarbu skatinti gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant didesnis dėmesys skiriamas gyvūnų gerovei, tiek tiesiogiai pasitelkus švietimo priemones ir taikant naujų mokslinių tyrimų rezultatus, tiek ir įsiklausant į rinkos signalus, kurie gali būti svarbus postūmis nustatyti prioritetus mokymo, investicijų ir kitose srityse. Tokiu būdu ženklinimo sistema gali padėti kurti būtiną sinergiją ir racionaliau panaudoti išteklius. Gyvulių augintojams reikalingas stabilumas, kadangi šiuo metu jie turi laikytis besikeičiančių mažmeninės prekybos grandinių reikalavimų, kurie daugiau ar mažiau yra pagrįsti, tačiau turi įtakos planavimui ir investicijų strategijai.

1.4

Su gyvūnų gerovės ženklinimu susijusią sistemą, kurios kriterijai yra aukštesni už būtiniausius reikalavimus, turėtų būti siūloma su tuo susijusiems gamintojams, prekybos ir pramonės sektoriui pasirinkti savanoriškai; privačios ženklinimo taisyklės gali remtis moksliniu ir praktiniu pagrindu sukurtais standartais ir atnaujinamos atsižvelgiant į naujus mokslinių tyrimų rezultatus. Konkrečiu atveju tai galėtų būti logotipas, naudojamas kartu su spalviniu ženklu arba taškų sistema, kuris papildytų komercinius kokybės ženklus ir kartu su privačia nepriklausoma kontrole taptų objektyviu prekybos pagrindu. Tokia sistema iš esmės galėtų būti taikoma visoms gyvūnų rūšims ir gyvūninės kilmės produktams. Laikantis PPO nuostatų ši sistema tokia pačia tvarka galėtų būti taikoma ir importuotiems produktams.

1.5

Turi būti ir toliau taikomas įprastas institucijų reguliavimas: nustatyti ES būtiniausius reikalavimus ir, kaip anksčiau, ženklinti kiaušinius ir ekologiškus produktus, nurodant gamybos metodus. Tačiau toks reguliavimas politiniu ir administraciniu požiūriu yra sunkus, todėl jis nėra tinkamas būdas skatinti kurti gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Gamintojai, pramonės ir prekybos sektoriai tokią sistemą taip pat laikytų sustabarėjusia ir biurokratine, netgi vartotojai nepajustų esminių pranašumų.

1.6

Siūloma tvarka iš esmės panaši į bendrąsias aplinkosauginio ženklinimo sistemas, įskaitant ES ekologinį ženklą. Aplinkosauginiai ženklai grindžiami bendrais įvairių produktų gamybos ir naudojimo principais, tačiau būtų galima pasiekti šio ženklo didesnės sinergijos ir platesnio jo pripažinimo. Suprantama, kad dėl konkurencijos maisto produktų sektoriaus dalyviai pasirinks savo kokybės ženklus, todėl „aplinkosauginis modelis“ ne visiškai tinka su gyvūnų gerove susijusiam ženklinimui; be to, su gyvūnų gerove susijęs ženklinimas turi būtinai remtis tos srities mokslinių tyrimų rezultatais ir gyvūnų gerovės rodiklių įvertinimu.

1.7

ES moksliniai tyrimai gyvūnų gerovės srityje lems, ar ateityje, remiantis objektyviu moksliniu pagrindu, bus galima gyvūnų gerovės aspektą įtraukti į žemės ūkio, gamybos ir prekybos grandinę. Vis dėlto reikėtų kuo greičiau nustatyti ženklinimo tvarkos sudėtines dalis, kad sužinojus mokslinių tyrimų rezultatus ir standartizuotus (objektyvius, išmatuojamus ir pakartojamus) gyvūnų gerovės rodiklius, jie būtų įtraukti į praktines strategijas ir naudojami ženklinimo sistemose, siekiant, kad suinteresuoti asmenys galėtų su šia tvarka susipažinti.

1.8

Bet kokiu atveju būtinos vartotojams ir mažmeninei prekybai skirtos informavimo kampanijos, be kita ko, informuojančios ir apie privalomus ES būtiniausius reikalavimus. Be to, siekiant daugiau skaidrumo ir atvirumo, reikėtų apsvarstyti galimybę sukurti Europos Sąjungos remiamą tinklavietę ir duomenų bazę, tačiau pirmiausiai turi būti taikomos bendros gairės, o tik po to skelbiamas jų tikslus turinys. Taip pat būtina apsvarstyti, kaip griežčiau drausti ir kontroliuoti neteisingą ir klaidinančią reklamą, siekiant užtikrinti, kad įmonės prisiimtų didesnę atsakomybę už savo tvirtinimus.

2.1

Remiantis Tarybai pirmininkaujančios Vokietijos prašymu, nuomonėje turi būti aprašytos tiek galimos gyvūnų gerovės ženklinimo sistemos, tiek jų struktūra, atsižvelgiant į gamybos ir auginimo metodų, kuriuos taikant didesnis dėmesys skiriamas gyvūnų gerovei, plėtojimo skatinimą. Reikėtų išsiaiškinti augančio susidomėjimo gyvūnų gerove priežastis Europos Sąjungoje, kurioje gyvūnų gerovė, kaip ir kiti etiniai aspektai, vis dažniau minimi kaip „Europos visuomenės modelio“ elementai. Kaip parodė Eurobarometro apklausų pagrindu atlikti tyrimai, vartotojai turi teisę tikėtis, kad gyvūninės kilmės maisto produktai gaminami laikantis visų ES galiojančių, o ypač susijusių su gyvūnų gerove, reikalavimų ir yra nustatyti objektyvūs ir patikimi kriterijai, pagal kuriuos galima išsirinkti maisto produktus, pagamintus atsižvelgiant į gyvūnų gerovę (1). Be to, gyvūnų gerovė ir sveikata dažnai būna susijusi su ligomis, kuriomis gali užsikrėsti žmonės.

2.2

Daugumos tyrimų rezultatai rodo, kad gyvūnų gerovę vartotojai laiko labai svarbiu produkto kokybės parametru. Žinoma, tam tikrose valstybėse narėse toks požiūris gali būti mažiau paplitęs. Gyvūno gerovė arba gyvenimo kokybė yra per gyvenimą patirtų teigiamų ir neigiamų pojūčių suma. Skausmas, liga, konfliktiškas elgesys, elgsenos sutrikimai ir nuolatinis stresas vertinami kaip neigiami gyvūno pojūčiai, o ramybė, miegas, pašaras, tėvų rūpinimasis jaunikliais, odos ir kailio priežiūra laikytini teigiamais pojūčiais. Tačiau nėra pripažintos vienareikšmės gyvūnų gerovės apibrėžties.

2.3

Europos Sąjunga, be kita ko, atsižvelgusi į Europos Tarybos rekomendacijas ir pasirinkdama įprastą institucijų reguliavimo kelią, priėmė daug būtiniausių gyvūnų gerovės reikalavimų. Daugelis šių būtiniausių reikalavimų, atsižvelgiant į ankstesnius sprendimus, per ateinančius metus turės būti persvarstyti. Be to, buvo priimtos specialios savanoriško ekologiškų produktų ženklinimo, privalomo gamybos būdų ženklinimo parduodant kiaušinius taisyklės bei keletas atskirų nuostatų dėl prekybos paukštiena ir galvijiena.

2.4

Maisto pramonės ir mažmeninės prekybos sektoriai, kuriems būdinga didėjanti koncentracija ir konkurencija, vis dažniau taiko kokybės ženklus, informuojančius apie tai, kad atsižvelgiama į įvairius kokybės aspektus ir vis dažniau į gyvūnų gerovę. Kartu gamintojų organizacijos ir kooperatyvai sukūrė regioninius kokybės ženklus, kurie daugiausia paremti gyvūnų gerovės aspektu ir ekologija. Kai kuriems produktams gali praversti ES geografinių nuorodų ir tradicinių gaminių apsaugos sistema (2).

2.5

Reikia pažymėti, kad šalys viena nuo kitos labai skiriasi. Pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos rinkoje vyrauja prekybiniai kokybės ženklai, o Prancūzijoje ir Italijoje — regioniniai kokybės ženklai. Nyderlanduose tradiciškai dominuoja perdirbamosios pramonės kokybės ženklai, tačiau mažmeninė prekyba ir gamintojų organizacijos vis dažniau naudoja savo kokybės ženklus. Švedijoje vyrauja gamintojų kokybės ženklai, tačiau, kaip ir daugelyje kitų šalių, tradiciškai laikomasi nuomonės, kad vietos produktai yra geresnės kokybės, įskaitant ir požiūrį į gyvūnų gerovę.

2.6

Remdamasi įgyta patirtimi taikant savanoriško ženklinimo sistemą, Komisija ketina skatinti esamuose ir būsimuose Bendrijos teisės aktuose taikyti specialius, objektyvius ir išmatuojamus rodiklius gyvūnų gerovei nustatyti. Jais turi būti pagrįsti teisės aktai dėl gamybos sistemų, kurios taiko gyvūnų gerovės standartus, aukštesnius už dabartinius privalomus būtiniausius reikalavimus (3), įteisinimo. Komisija mano, kad tam būtina klasifikuoti taikomus gyvūnų gerovės standartus, atsižvelgiant į gamybos ir auginimo metodų, kuriuos taikant didesnis dėmesys skiriamas gyvūnų gerovei, plėtojimo skatinimą, ir palengvinti šių standartų taikymą ES ir tarptautiniu lygiu. Be to, remdamasi tokiais standartais, Komisija nori apsvarstyti ES etiketės naudojimo galimybes.

3.1

EESRK, atstovaujančio pilietinei visuomenei, užduotis yra dalyvauti rengiant ir įdiegiant svarbias ženklinimo taisykles bendros Europos sistemos forma, kuri pasitarnaus darniam vystymuisi vidaus rinkoje ir prekybai su trečiosiomis šalimis. Gyvūnų gerovė yra Europos kultūros paveldo ir Europos Sąjungos etinių vertybių dalis, kaip ir socialinė įmonių atsakomybė, aplinkos apsauga ir ekologija, kurios iš dalies yra įtrauktos į Bendrijos teisės aktus. Egzistuoja tam tikras sąlytis su ekologija, kuri kaip tvari žemės ūkio gamybos sistema remiasi aplinkos apsauga ir gyvūnų gerove.

3.2

EESRK remia Komisijos ketinimą objektyviu ir tvariu pagrindu (4) didinti gyvūnų gerovę Europos Sąjungoje ir mano, kad bendra ženklinimo sistema yra tikslinga remiant gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Pirmiausia norima padėti rinkos jėgoms veikti objektyviu pagrindu ir judėti teisinga kryptimi. Taip pat svarbu, kad mokymas ir taikomos mokslinių tyrimų išvados skatintų gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Rinkos signalai, žinoma, bus atspirties taškas nustatant prioritetus mokslinių tyrimų, ūkininkų, konsultantų ir veterinarų rengimo srityse bei turės įtakos būsimoms investicijoms į gamybos sistemas. Ženklinimo sistema gali padėti kurti sinergiją ir racionaliau naudoti išteklius, taip pat padėti gamintojams planuoti ir rengti investicijų strategiją.

3.3

Be abejo, kalbama apie ilgalaikį procesą, kuris turi vykti kartu kuriant objektyvius, išmatuojamus ir pakartojamus gyvūnų gerovės rodiklius ir patvirtinant įvairias gamybos sistemas. Be to, jau ankstyvame etape turi būti nustatytos bendros produktų, kurie buvo pagaminti atsižvelgiant į gyvūnų gerovę, ženklinimo sistemos sąlygos ir principai, kad būtų galima atlikti parengiamuosius darbus ir, sukūrus standartizuotus gyvūnų gerovės rodiklius, palaipsniui juos įtraukti į sistemą. Todėl suinteresuoti subjektai turi kuo anksčiau suprasti ir pritarti gairėms bei bendros sistemos struktūrai, kurią savanoriškai ir kaip galima lanksčiau būtų galima taikyti visiems gyvūninės kilmės produktams.

3.4

Šį procesą, žinoma, apsunkins ne tik žinių apie gyvūnų gerovės aspektus ir jų tarpusavio sąsajas trūkumas, tačiau ir vartotojų teikiamų prioritetų įvairovė ir gamybos santykiai, įvairių tradicijų ir išsilavinimo lygio įtaka nuomonės formavimui, konkurencija maisto produktų sektoriuje, esamų teisinių nuostatų įvairovė, sunkumai tarpusavyje lyginant privačius kokybės ženklus ir nepakankamas pasitikėjimas su importu į Europos Sąjungą susijusiomis privačiomis ir valstybinėmis kontrolės institucijomis.

3.5

Bet kokiu atveju, aiškus ir informatyvus ženklinimas yra svarbiausias veiksnys skatinant gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Ekologiškų produktų ir kiaušinių gamybos alternatyvių sistemų patirtis parodė, kad ženklinimo taisyklių taikymas gyvūnų gerovės gerinimo požiūriu gali daryti poveikį gamybos sistemoms.

3.6

Ženklinimo taisyklės priklauso Europos Sąjungos kompetencijai. Apie jas nuolat diskutuojama, kyla interesų konfliktai. Komisija ketina iki 2007 m. pabaigos (5) pateikti pasiūlymą pakeisti ženklinimo direktyvą. Tinkamas ir suprantamas ženklinimas dažnai būna kompromisų rezultatas, todėl ne visada atsižvelgiama į visus norus ir reikalavimus. Tokia nuostata pirmiausia taikytina maisto produktams, nes dažnai teigiama, kad ženklinimo reikalavimai yra pernelyg išsamūs. Maisto produktų kontrolės institucijos yra skeptiškai nusiteikusios dėl dar išsamesnio ženklinimo, kadangi esminę informaciją apie maisto produkto savybes galėtų užgožti kita informacija. Be to, vartotojai nėra tikri, ar papildoma informacija ant maisto produktų, o ypač apie etinius aspektus, yra naudinga. Dėl šios priežasties ženklinant produktus, kurie yra pagaminti skiriant didesnį dėmesį gyvūnų gerovei, kaip dabartinio ženklinimo papildomam aspektui, turėtų būti naudojamas mažesnis logotipas kartu su spalviniu žymėjimu, žvaigždutėmis arba taškais.

4.1

Papildomi teisiniai reikalavimai ir apribojimai ES yra susiję su rizika, kad importas į ES iš šalių, kuriose taikomi žemesni standartai, gali turėti neigiamo poveikio ES produktų gamybai ir pardavimui ir lemti rinkos dalies praradimą pasaulio rinkoje. Jei bus skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei ES, kurios vidaus rinka (6) apima 30 valstybių ir 500 mln. gyventojų, tai turės skatinančio poveikio ir ES nepriklausančioms valstybėms bei jų eksportui į ES. Pasaulio bankui priklausanti Tarptautinė finansų korporacija neseniai atkreipė dėmesį į pasaulyje didėjantį susidomėjimą gyvūnų gerove ir būtinybę prisitaikyti prie permainų šioje srityje, tiek pirminėje gamyboje, tiek ir pramoninio perdirbimo sektoriuje (7).

4.2

Savaime suprantama, kad Europos Sąjungoje užauginti, paskersti ir išdoroti gyvūnai, iš kurių gaminami perdirbti arba neperdirbti produktai, atitinka Europos Sąjungos būtiniausius kriterijus ir todėl jų ženklinti nereikia. Tačiau dažnai pagrįstai reikalaujama nurodyti importuotų produktų kilmę arba paženklinti taip, kad tiesiogiai arba netiesiogiai būtų galima suprasti, ar jie atitinka Europos Sąjungos būtiniausius reikalavimus. Ankstesnėse EESRK nuomonėse buvo ne kartą nurodyta, kad laikui bėgant gyvūnų gerovė parduodant žemės ūkio produktus turi būti pripažinta visiškai pagrįstu aspektu ir būtų galima reikalauti, jog importuoti produktai atitiktų būtiniausius reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, turi būti išsamiau išnagrinėta, kokiu mastu reikalavimas importuotus produktus ženklinti nurodant kilmės šalį, yra teisėtas. Jei nėra garantijos, kad gaminys atitinka standartus, prilyginamus ES būtiniausiems reikalavimams, reikėtų apsvarstyti, ar priimtina nurodyti „gamybos metodas nežinomas“.

4.3

Kad būtų galima atsižvelgti į visus Europos žemės ūkio produktus, atitinkančius Europos privalomus reikalavimus dėl gyvūnų gerovės, ir atskirti juos nuo neeuropinės kilmės produktų, kuriems tokie reikalavimai netaikomi, galėtų būti taikoma kilmės nuoroda, kurioje būtų pateikiama informacija apie produkto žaliavos auginimo vietą, laikantis toliau nurodytų formų:

Jei visos žaliavos išaugintos vienoje šalyje, nuoroda „ES“ arba „Ne ES“, prireikus, gali būti pakeista arba papildyta nurodant tą šalį, kurioje buvo išaugintos visos šio žemės ūkio produkto žaliavos.

4.4

Nors kiekvieno reglamentavimo atspirties taškas ir išankstinė sąlyga turėtų būti atitikimas PPO nuostatoms, tačiau Europos Sąjunga, kaip buvo minėta ankstesnėse nuomonėse, tais atvejais, kai nėra tarptautinių susitarimų, gali imtis atsakomybės įgyvendinti vienašalius veiksmus, siekdama atkreipti dėmesį į būtinybę pritaikyti teisines taisykles. Bet kokiu atveju, importuotojai ir mažmeninės prekybos sektorius turi prisiimti trumpalaikę ir ilgalaikę atsakomybę sertifikuodami produktus ir panašiomis garantijomis užtikrinti, kad iš trečiųjų šalių importuoti produktai atitinka tam tikrus reikalavimus.

5.1

ES yra nustačiusi daug būtiniausių gyvūnų gerovės reikalavimų; ankstesni sprendimai įpareigojo Komisiją per ateinančius metus pateikti pasiūlymus dėl jų persvarstymo ir atnaujinimo (8). Būtiniausi reikalavimai, dažnai po sunkių politinių derybų, būdavo nustatomi išsamiais teisės aktais. Ateityje būtiniausi reikalavimai turi dar labiau remtis mokslinėmis išvadomis ir objektyvia padėties analize, o tai galbūt palengvintų ir politinį procesą. Taisyklės turėtų būti grindžiamos tam tikru laikotarpiu turimomis žiniomis ir nustatytos objektyviu bei pagrįstu lygiu, kuris atspindi praktines galimybes pirminės gamybos, transporto, apsvaiginimo ir skerdimo srityje esant tinkamoms sąlygoms. Ir ateityje būtiniausi reikalavimai turėtų būti nustatomi šia tvarka, t.y. taikant įprastą viešosios teisės reguliavimą.

5.2

Savanoriško ekologiškų produktų ženklinimo nuostatos ir privalomos gamybos metodų nuorodos parduodant šviežius kiaušinius taip pat buvo išsamiai apibrėžtos Bendrijos teisės aktuose. Kitaip tariant, jei ženklinant bus naudojami išsamesni ženklai, būtina laikytis ES taisyklių. Tai turės užtikrinti vienodas konkurencijos sąlygas ir patikimos informacijos teikimą vartotojams. Ši ženklinimo rūšis kartu su išsamiais privalomais reikalavimais bus pradėta taikyti, jei to aiškiai pageidaus vartotojai arba tai bus svarbu rinkos veikimui, kadangi taip reglamentuojamas prekinių pavadinimų, kuriuos vartotojas asocijuoja su vienokiu ar kitokiu gamybos metodu, naudojimas, taip pat nustatomi būtiniausi teisiniai reikalavimai, apsaugantys nuo sukčiavimo ir nuo painiavos rinkoje. Ir šiuo atveju patirtis rodo, kad nustatyti kriterijus labai sunku ir tai užima daug laiko. Įmonėms ir nacionalinėms kontrolės įstaigoms tektų atlikti didelį su registravimu, apskaita ir patikrinimais susijusį darbą. Nepaisant to, šiose srityse turėtų būti išsaugotas šiuo metu taikomas reguliavimo modelis.

5.3

Remiantis pasiūlymu dėl būtiniausių mėsai auginamų viščiukų apsaugos taisyklių nustatymo, Komisija planuoja ne vėliau kaip praėjus dvejiems metams po direktyvos priėmimo pateikti ataskaitą „apie galimą specialios harmonizuotos privalomos ženklinimo etiketėmis tvarkos, pagrįstos gyvūnų gerovės standartų laikymusi, įvedimą Bendrijos lygmeniu vištienai, vištienos produktams ir gaminiams“ (9). Kartu, be esamų Bendrijos nuostatų dėl kiaušinių gamybos sistemų, gali atsirasti dar viena tvarka ir ženklinimo taisyklės, kurios bus skirtos skirtingiems gamybos būdams.

5.4

Vis dėlto įprastas reguliavimo modelis tinka tik tada, jei galima išskirti aiškiai apibrėžtus, vartotojui suprantamus gamybos metodus. Tai taip pat taikoma ir ekologiškų produktų reglamentui, kuriame pirmiausia nagrinėjami aplinkos aspektai ir netiesiogiai gyvūnų gerovė. Šis modelis gali būti naudojamas ir mėsai auginamiems viščiukams, jei vartotojai supras ir prisimins ženklinimo priežastis; tačiau modelis bus neaiškus, jei jo taikymo sritis bus išplėsta ir taikoma ir kitiems gyvūninės kilmės produktams.

5.5

Atsižvelgiant į skirtingą gamybos padėtį išsiplėtusioje ES ir į būsimą rinkos raidą, įprastas reguliavimas yra pernelyg nelankstus ir sudėtingas. Gali kilti pavojus, kad jis stabdys arba — dėl sudėtingo peržiūros proceso ir sunkumų atsižvelgiant į būdingus gamybos proceso skirtumus — visiškai sustabdys vystymąsi. Be to, šis politiniu ir administraciniu požiūriu daug pastangų reikalaujantis modelis rinkos dalyviams yra nepakankamai patrauklus; jis taip pat mažiau skatintų taikyti privačius kokybės ženklus, kurie, pavyzdžiui, taikomi tam tikro regiono produktams. Patirtis rodo, kad, perėjus nuo savanoriško ženklinimo prie privalomo, padaugėtų su kontrole susijusio administracinio darbo.

5.6

Todėl nereikėtų išplėsti įprasto valstybinių institucijų reguliavimo modelio taikymo ES lygiu ir taikyti valstybinių institucijų ženklinimą. Tokia nuostata taikytina ir nacionalinėms ženklinimo taisyklėms, kurios, iš esmės, prieštarauja vidaus rinkai. Tik tada vertėtų naudoti ženklą, kuriame nurodoma, kad produktas atitinka ES būtiniausius reikalavimus, jei tai yra — kaip ir kiaušinių gamybos sistemoje — ženklinimo įvairiais lygiais dalis.

6.1

Bendra savanoriška ženklinimo sistema, atitinkanti taisykles, pagal kurias suteikiamas ES ekologinis ženklas (10), ir atitinkamos nacionalinės taisyklės nėra tinkamiausias būdas skatinti kurti gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei. Maisto pramonės ir prekybos sektoriai, be abejonės, pirmiausiai sieks plėtoti savo kokybės ženklus. Nors „aplinkosauginis modelis“ yra panašesnis į pasiūlytą modelį, kuris būtų savanoriškai taikomas gyvūninės kilmės produktams, tačiau jis nėra tinkamas pagrindas objektyviems gyvūnų gerovės kriterijams įgyvendinti, lygiai taip pat, kaip ir į ES ekologinio ženklinimo sistemą panašų modelį būtų pernelyg biurokratiška taikyti gyvūnų gerovei ženklinti.

6.2

Pagal dabartinę ekologinio ženklo suteikimo tvarką sekretoriatas iš principo padeda suinteresuotiems subjektams nustatyti aplinkos kriterijus, kurie yra aukštesni už įstatymo numatytuosius. Be to, šis sekretoriatas vartotojams ir pirkėjams teikia informaciją apie ženklinimą. Šis metodas yra pranašesnis tuo, kad gali būti ženklinami visi produktai, o dėl sinergijos ir geresnio tvarkos žinojimo jis bus taikomas plačiau. Nepriklausoma trečioji šalis garantuotų, kad informacija yra objektyvi ir patikrinta, jog produktas buvo pagamintas ekologiškai ir toks bus visą jo naudojimo laiką.

6.3

Ekspertai, remdamiesi mokslinių tyrimų išvadomis ir išsamiu gamybos sistemų vertinimu, gyvūninės kilmės produktams turi atskirai nustatyti kriterijus, pavyzdžiui, gyvūnų rūšių auginimo kriterijus ir tam tikras gamybos sąlygas. Todėl reikalingas išsamus ir specialus ekspertų vertinimas. Tačiau „aplinkosauginiu modeliu“ garantuota ir patikima informacija vartotojams, savanoriškas taikymas ir rinka pagrįstas bendras ženklinimas nurodant, kad produktas atitinka aukštesnius kriterijus nei numato įstatymas, taip pat turėtų būti naudojami skatinti kurti gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei.

7.1

Privatūs kokybės ženklai naudojami laikantis rinkos taisyklių ir įstatymo, draudžiančio teikti klaidingą reklamą, be ypatingo valstybinių institucijų įsikišimo. Šios sistemos yra lanksčios ir visuomet gali prisitaikyti prie permainų. Tačiau gyvūnų gerovės požiūriu toks ženklinimas nėra optimalus. Dėl vis didėjančios prekių pasiūlos vartotojams sunku stebėti ir lyginti įvairius ženklus. Rinkodara kartais lemia neteisingą gamybos sąlygų supratimą: nurodytos produkto savybės nebūtinai grindžiamos objektyviais kriterijais, trūksta ir objektyvių žinių. Dėl to prarandamas pasitikėjimas ir iškreipiama konkurencija patikimesnių produktų ir geresnių gamybos sąlygų atžvilgiu. Pramonės ir prekybos sektoriai dėl konkurencijos gali būti priversti nebūtinai pagrįstai keisti kriterijus, o tai sukels problemų gyvulių augintojams.

7.2

Dėl šių priežasčių būtina nustatyti objektyvius gamybos kriterijus. Komisija pasiūlė įsteigti centrą arba laboratoriją, kurios viena užduočių būtų nustatyti objektyvius gyvūnų gerovės rodiklius (11); be to, Komisija tikisi, kad tolesnis išmatuojamų rodiklių naudojimas galės būti įtrauktas į su tuo susijusius Bendrijos teisės aktus remiantis 2009 m. pasibaigsiančio mokslinių tyrimų projekto „Gerovės kokybė“ (angl. Welfare Quality Project) rezultatais. Svarbu atsižvelgti ir į kitus valstybėse narėse atliekamus mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą.

7.3

Todėl būtina stengtis skatinti tam tikrus gamybos ir auginimo metodus, kuriuos taikant, remiantis moksliniu pagrindu sukurtais rodikliais, būtų skiriamas didesnis dėmesys gyvūnų gerovei, kad jie papildytų privačius kokybės ženklus. Tai būtų geriausias sprendimas. Taip įmonės galėtų išsaugoti ir tobulinti savo ženklus ir kartu, remdamosi objektyviu ir realiu pagrindu, išsiskirti iš konkurentų; be to, vartotojai, pirkdami produktus, galėtų apsispręsti pagal savo įsitikinimus ir prioritetus, remdamiesi tikrovę atitinkančia informacija. Tokia sistema gali veikti pagal išankstines rinkos sąlygas ir valstybinėms institucijoms be reikalo nesikišant. Galima nurodyti, kad produktas atitinka nepriklausomos kontrolės įstaigos užtikrintą ES standartą.

8.1

Svarbu nustatyti bendros ženklinimo sistemos struktūrą ir principus, siekiant kuo greičiau pradėti darbą ir, gavus pakankamai pirminių rezultatų pagal gyvūnų gerovės projektą, įtraukti į sistemą standartizuotus gyvūnų gerovės rodiklius. Tada ekspertai ir galbūt pasiūlytas gyvūnų gerovės centras galėtų kartu parengti būtinus objektyvius kriterijus. Nustatant kriterijus turi būti įvertinti įvairūs, visą gyvūnų gyvenimo ciklą apimantys rodikliai; jie turi tapti praktinėmis ir realiomis gamybos sąlygomis, siekiant optimalios mokslinių tyrimų, technologijų plėtros ir naujų technologijų taikymo sąveikos (12).

8.2

Gautus rezultatus būtų galima įtraukti į visoms gyvūnų rūšims ir pagrindiniams gyvūninės kilmės produktams taikomus standartus, jei minėtam centrui būtų pavesta tai atlikti ir naudojama taikant siūlomas ženklinimo taisykles; turi būti užtikrinta, kad pavienius rodiklius būtų galima išmatuoti ir kontroliuoti. Su gyvūnų gerove susijęs ženklinimas turi būti grindžiamas kuo daugiau išmatuojamų ir pakartojamų gyvūnų gerovės rodiklių, o ne tik taikytomis gamybos sistemomis.

8.3

Prekybos ir pramonės srityse gyvūninės kilmės produktams galėtų būti savanoriškai pradėtas taikyti ES pripažintas ženklas, kuriame būtų nurodyta, kad produktas atitinka standartus, aukštesnius už ES būtiniausius reikalavimus. Aukštesni standartai turi remtis teisės aktu, išskyrus tuos atvejus, kai teisiniu požiūriu galima daryti tiesioginę nuorodą į bendrus standartus. Šie standartai už būtiniausius reikalavimus galėtų būti aukštesni, pavyzdžiui, trimis lygiais — 20, 40 ir 60 proc., atsižvelgiant į tam tikrą gyvūnų rūšį arba produktą. Suteikti garantiją, kad buvo laikomasi konkrečių reikalavimų ir kontroliuoti ženklo naudojimą, galėtų pačios įmonės kontrolės tarnyba kartu su nepriklausomu tikrintoju, institutu, organizacija arba specialiu sertifikavimo organu, kurie dirba pagal Europos ir tarptautinius ISO standartus EN ISO 17000 arba yra akredituoti kaip sertifikavimo įstaigos pagal EN ISO 45011. Tačiau kiekvienu atskiru atveju nereikės tvirtinti ar gauti leidimą naudoti galiojantį logotipą ir bus galima išvengti su tuo susijusio valstybinių institucijų administravimo ir kontrolės.

8.4

Atitinkamas logotipas galėtų būti naudojamas kartu su spalvų, žvaigždučių arba taškų sistema ir taikomas kartu su esamais komerciniais ženklais, nepažeidžiant bendrų ženklinimo taisyklių ir esamų prekių ženklų. Tokia pačia tvarka ši sistema galėtų būti taikoma importuojamiems produktams ir taip būtų išvengta su PPO taisyklėmis susijusių problemų.

9.1

Turėtų būti apsvarstyta galimybė sukurti ES remiamą tinklavietę ir duomenų bazę, kurioje už tam tikrą ženklinimą atsakingi asmenys pateiktų siūlomų ženklinimo taisyklių ir įvairių gyvūnų gerovės ženklų bei taisyklių aprašymus. Įmonės galėtų teikti informaciją apie savo produktus ir taip parodyti, kad etiniu požiūriu elgiasi atsakingai. Su ta pačia informacija būtų galima susipažinti, pavyzdžiui, parduotuvėse. Duomenų bazė taip pat galėtų tapti idėjų šaltiniu, kaip ši sritis turėtų vystytis toliau. Ji padėtų siekti skaidrumo, o rizika sulaukti kritikos ir būti demaskuotam dėl vartotojų apgaudinėjimo ir klaidinimo, skatintų tam tikrą savidrausmę ir vidaus kontrolę.

9.2

Be to, reikėtų apsvarstyti galimybę taikyti griežtesnes taisykles neteisingai arba klaidinančiai reklamai, t.y. piktnaudžiavimo atveju turėtų būti taikomos griežtesnės sankcijos, juk tai nereiškia, kad atsiras su nacionalinių institucijų kontrole susijusi leidimų sistema. Žinoma, įmonės gali visiškai teisėtai pateikti teisingus tvirtinimus ir neklaidinti vartotojų; tačiau aišku, kad tik įmonės atsako už tai, kad tvirtinimai apie produktus — nepaisant to, ar tai bus patvirtinta nepriklausomos trečiosios šalies, ar ne — atitiktų tikrovę.

9.3

Kita, pati paprasčiausia alternatyva būtų tiesiog remti privačių ženklinimo taisyklių plėtojimą rengiant vartotojams ir mažmeninei prekybai skirtas informavimo kampanijas ir nesiimti jokių kitų priemonių. Tačiau, kaip jau buvo paaiškinta pirmiau, to nepakaktų. Nepaisant pasirinktų ženklinimo taisyklių ar kitų priemonių, bet kokiu atveju turėtų būti rengiamos informavimo kampanijos, kai tik tam bus sukurtas pagrindas. To būtų galima siekti nuomonės formuotojams skirtomis konferencijomis ir pasitelkus televiziją arba spaudą, o pagrindinį vaidmenį turėtų vaidinti Komisija ir atsakingos nacionalinės institucijos kartu su ūkininkų, vartotojų ir gyvūnų apsaugos organizacijomis.

9.4

Pastaruoju metu vis dažniau raginama nustatyti privalomą nacionalinį kilmės šalies ženklinimą, kadangi vis dažniau pasirenkami vietos produktai. Nepaisant įmonių tvirtinimo, kad taip iškreipiama konkurencija, iki šiol buvo laikomasi esminio principo, kad nacionaliniu lygiu galima nustatyti griežtesnes gyvūnų geroves taisykles nei ES būtiniausi reikalavimai. Jei, laikantis subsidiarumo principo, pavienėms valstybėms narėms būtų leista kurti savo gyvūnų gerovės ženklinimo sistemas atsižvelgiant į gamybos sąlygas ir vartotojų interesus, toks metodas labai greitai sudarytų sąlygas vienašališkai skatinti nacionalinius produktus, ir kaip bet kuri kita privalomo nacionalinio ženklinimo forma, iš principo prieštarautų vidaus rinkai ir ES konkurencijos taisyklėms. Vis dėlto valstybės narės, nustatančios aukštesnius privalomus būtiniausius reikalavimus vienam ar daugiau gamybos sektorių, turi galimybę juos įtraukti į pasiūlytą ženklinimo sistemą.