27.4.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 93/6

1.1

Ši tiriamoji nuomonė parengta atsakant į Europos Parlamento pirmininko 2006 m. liepos 20 d. laišką, kuriuo jis kreipėsi į Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetą prašydamas pateikti nuomonę dėl struktūrinės politikos poveikio ir pasekmių Europos Sąjungos sanglaudai ir taip prisidėti prie jo paties šiuo klausimu rengiamos ataskaitos.

1.2

EESRK primena, kad, remiantis Sutartimi (2, 158 ir 159 straipsniai), visos politikos kryptys turi padėti siekti sanglaudos tikslo; jis nėra tik struktūrinės politikos tikslas. Apie tai buvo užsiminta ir 2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos metu.

1.3

EESRK nuomone, sanglauda neturėtų būti vertinama vien tik pagal BVP rodiklius. Jis pageidauja, kad būtų parengtas „išsamesnis sanglaudos rodiklis, kuris apimtų ne tik BVP, bet ir užimtumo bei nedarbo lygį, socialinės apsaugos mastą, galimybę naudotis visuotinės svarbos paslaugomis ir kt.“

1.4

Lisabonos strategijos nacionalinės reformų programos, Bendrijos Lisabonos programa, Komisijos siūlomos integruotos gairės ir jos atliekamos poveikio analizės turėtų geriau atspindėti, kokių priemonių buvo imtasi sanglaudai sustiprinti, įskaitant vietos ir regionų lygmenį.

1.5

Struktūriniai fondai ir sanglaudos fondas įgyvendino Lisabonos strategiją gerokai anksčiau apimdami visus aspektus: augimo, sanglaudos, užimtumo, darbo kokybės ir aplinkos tvarumo. Jie prisidėjo prie Europos socialinio modelio stiprinimo.

1.6

Šie fondai padarė neabejotiną poveikį, kuris padėjo sumažinti užimtumo, augimo ir infrastruktūros požiūriu nepalankiausias sąlygas turinčių šalių ir regionų atsilikimą. Jie paskatino sverto poveikį, įtvirtino partnerystės vietos lygmeniu principą (jis dar gali būti tobulinamas), padėjo sugriežtinti tvarką vietos valdžios institucijose ir užtikrinti informacijos apie ES viešinimą.

1.7

Be to, struktūrinė politika remia vidaus rinką skatindama prekybos srautus ir užimtumą, kuriuos lemia struktūrinių fondų remiamų projektų rengimas ir įgyvendinimas, kurie, beje, be ES pagalbos, atliekančios katalizatoriaus vaidmenį, dažnai taip ir būtų likę neįgyvendinti.

1.8

Vis dėlto EESRK pastebi, kad ankstesnis bendras sutarimas dėl struktūrinės politikos vystymo (priemonių, asignavimų) kartu su vidaus rinka ir EPS pastaraisiais metais žlugo.

1.9

Laikui bėgant susiformavęs penkiakampis, kurį sudaro Londonas, Hamburgas, Miunchenas, Milanas ir Paryžius ir kuriam priklauso 20 proc. Europos teritorijos, 40 proc. jos gyventojų ir 50 proc. turto, „užgožė “kitus Europos regionus. Neseniai įstojus naujoms šalims ir numatant tolesnę ES plėtrą, reikėtų pamąstyti apie kitų dinamiškų regionų centrų skatinimą, apimant visą Bendrijos teritoriją.

1.10

Norint susieti šias teritorijas ir joms priklausančius miestų centrus bei periferines kaimo vietoves, reikalinga atitinkama infrastruktūra. Tačiau finansinėse perspektyvose ir Stabilumo ir augimo pakte nustatyti biudžeto apribojimai užkerta kelią šios infrastruktūros modernizavimui.

1.11

Komiteto nuomone, reikėtų apsvarstyti Stabilumo ir augimo pakte apibrėžtas biudžeto gaires ir jų pasekmes transeuropinių tinklų, o konkrečiau — trūkstamų grandžių finansavimui, kadangi projektai, kuriems skiriama ES parama, turi būti bendrai finansuojami ir nacionalinių valdžios institucijų.

1.12

EESRK primena savo raginimą pagerinti struktūrinių fondų finansų inžineriją ir mano, kad reikėtų atsisakyti praktikos, kai nepanaudoti Europos biudžeto asignavimai grąžinami valstybėms narėms sumažinant jų įnašus.

1.13

EESRK dar kartą ragina Komisiją parengti 1) valstybėms narėms privalomus pasiūlymus, kaip į struktūrinę politiką įtraukti socialinius ir profesinius veikėjus, 2) konsultacijų proceso valstybėse narėse rodiklius. Jis mano, kad valstybės narės bet kokiu atveju turėtų paaiškinti, kokiu būdu jos gauna grįžtamąją informaciją apie tai, kaip partnerystės principas yra įgyvendinamas priežiūros komitetuose.

1.14

Komitetas prašo Europos Parlamento pritarimo, kad į šioje nuomonėje išdėstytas nuostatas būtų deramai atsižvelgta 2008–2009 m. Komisijai pristatant Europos biudžeto reformos dokumentą ir vėliau svarstant apie Europos ateitį bei regioninės politikos indėlį.

2.1

Jau 1957 m. Romos sutartyje keliamas uždavinys sumažinti įvairių regionų skirtumus ir mažiau išsivysčiusių regionų atsilikimą. Amsterdamo sutartyje kalbama apie darnią ir tvarią plėtrą kaip apie vieną iš pagrindinių Europos bendrijos principų. Šis tikslas minimas 158 straipsnyje: Kad skatintų visokeriopą darnią plėtrą, Bendrija plėtoja ir vykdo savo veiklą, padedančią stiprinti jos ekonominę ir socialinę sanglaudą. Bendrija ypač siekia mažinti regionų plėtros lygio skirtumus ir nepalankiausias sąlygas turinčių regionų arba salų, įskaitant kaimo vietoves, atsilikimą.

2.2

159 straipsnyje numatyta, kad valstybės narės savo ekonominę politiką vykdo ir ją koordinuoja taip, kad būtų siekiama ir 158 straipsnyje išdėstytų tikslų. Nustatant bei įgyvendinant Bendrijos politikos kryptis ir veiksmus bei kuriant vidaus rinką atsižvelgiama į 158 straipsnyje išdėstytus tikslus ir prisidedama prie jų siekimo. Bendrijai siekti šių tikslų padeda ir veikla, kurios ji imasi panaudodama struktūrinius fondus (Europos žemės ūkio orientavimo ir garantijų fondo Orientavimo skyrių, Europos socialinį fondą, Europos regioninės plėtros fondą), Europos investicijų banką ir kitus esamus finansinius instrumentus.

2.3

Šiuo klausimu svarbu pabrėžti, kad, atsižvelgiant į Sutartį, visos politikos kryptys turi prisidėti įgyvendinant sanglaudos tikslą, ir tai neturėtų būti vien tik struktūrinės politikos uždavinys. Apie tai buvo užsiminta ir 2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Tarybos metu (1).

2.4

Visų pirma reikėtų apibrėžti „sanglaudos “sąvoką. Ji dažnai išreiškiama BVP, tenkančiu vienam gyventojui. Tačiau savo nuomonėje dėl Kitų Bendrijos politikos sričių indėlio į ekonominę ir socialinę sanglaudą  (2) Komitetas jau pageidavo, kad būtų parengtas išsamesnis sanglaudos rodiklis, kuris apimtų ne tik BVP, bet ir užimtumo bei nedarbo lygį, socialinės apsaugos mastą, galimybę naudotis visuotinės svarbos paslaugomis ir kt.

2.5

Sutarties dėl Konstitucijos Europai projekte dėmesys atkreiptas į teritorinį sanglaudos aspektą. Į šį sanglaudos aspektą iki šiol nebuvo atsižvelgiama, nepaisant priimtos Europos teritorinio planavimo perspektyvos (ETPP), kurioje išdėstytos išvados yra labai vertingos ir turėtų būti atnaujintos Vokietijos pirmininkavimo laikotarpiu, kad būtų atsižvelgta į neseniai įstojusias ir besirengiančias narystei valstybes.

2.6

Todėl, atsižvelgiant į neoficialios Tarybos išvadas dėl teritorinės sanglaudos (3), šį teritorinį aspektą reikėtų įtraukti į nacionalines Lisabonos strategijos reformų programas ir į Bendrijos Lisabonos programą. Komisija į šį aspektą turėtų labiau atsižvelgti integruotose gairėse ir poveikio analizėse, kadangi iki šiol pirmenybė buvo teikiama vieninteliam konkurencingumo kriterijui pamirštant kitus.

3.1

1957 m. sudarius Romos sutartį, visos šešios valstybės suprato, kad, siekiant ekonominės integracijos, neišvengiamai reikės restruktūrizuoti strateginį anglies ir plieno sektorių. Siekdamos sušvelninti šių pramonės permainų poveikį finansuojant įdarbinimo ir mokymo programas, jos įkūrė Europos socialinį fondą (ESF).

3.2

1975 m., po pirmojo plėtros etapo, kai į ES įstojo mažiau už šešias Sąjungos valstybes steigėjas turtingos valstybės, prasidėjus naftos krizei, vėliau su tuo susijusiai rimtai ekonominei krizei, ir Jungtinei Karalystei, kurioje vyko didelės pramonės permainos, primygtinai prašant, buvo įkurtas Europos regioninės plėtros fondas (ERFP). Ši priemonė buvo iš naujo apibrėžta 1988 m. ir patobulinta 1994 m. siekiant išplėsti ESF ir EŽŪOGT orientavimo skyriaus veiklą teikiant finansinę paramą mažiau išsivysčiusiems regionams: investuojant į gamybą, leidžiančią kurti ir išlaikyti nuolatines darbo vietas, infrastruktūros projektai, pagalba MVĮ, technologijų perdavimas, finansavimo priemonių vystymas, tiesioginė pagalba investicijoms, pagalba vietos lygiu teikiamų paslaugų struktūroms.

3.3

Devinto dešimtmečio viduryje į ES įstojo naujos valstybės, turinčios jauną demokratiją, kurią reikėjo stiprinti. Europos politiniai lyderiai pageidavo, kad šios šalys pasiektų valstybių narių išsivystymo lygį ir buvo pasirengę išreikšti finansinį solidarumą padvigubinant struktūrinių fondų (kartu ir EŽŪOGT orientavimo skyriaus pagal jo 5 b tikslą) skiriamus asignavimus. Į Sutarties tikslus buvo įtraukta ekonominė ir socialinė sanglauda, o asignavimai regionų politikai — padvigubinti užtikrinant konvergenciją. Buvo tvirtai laikomasi idėjos, kad atitinkamą išsivystymo lygį valstybės turi pasiekti ne socialinio dempingo pagalba, o laikydamosi Bendrijos acquis ir įgyvendindamos regioninės plėtros programas, kuriose dalyvauja socialiniai partneriai. Buvo pripažįstama, kad nevaržomo rinkos jėgų veikimo Europos steigėjų numatytai sanglaudai pasiekti nepakanka ir kad reikalinga valstybės pagalba siekiant atkurti regionų tarpusavio pusiausvyrą. Nuo 1988 m. įsigaliojo sanglaudos politika. Jos tikslas — sumažinti įvairių ES regionų išsivystymo lygio skirtumus. Taip pat mažinti įtampą ir skirtumus, atsiradusius nacionaliniu lygiu siekiant atitikti Ekonominės ir pinigų sąjungos taisykles.

3.4

Atsižvelgiant į ankstesnius punktus tampa aišku, kad struktūriniai fondai ir sanglaudos fondas Lisabonos strategiją įgyvendino anksčiau nei ji buvo parengta ir apėmė visus aspektus: augimo, sanglaudos, užimtumo, darbo kokybės ir aplinkos tvarumo.

3.5

Sanglaudos fondas įkurtas 1994 m. Skirtingai nei ERPF, šis fondas skirtas ne regionams, o šalims. Konkrečiau — toms šalims, kurių BVP vienam gyventojui neviršija 90 proc. Bendrijos vidurkio, ir aplinkos bei transporto infrastruktūros projektams.

3.6

Europos Komisijai rengiant pasiūlymą dėl 2007–2013 m. finansinių perspektyvų, Komisijos narys Michel Barnier įspėjo, kad, atsižvelgiant į 2004 m. plėtros nulemtus skirtumus, struktūrinei politikai skiriami asignavimai turėtų sudaryti mažiausiai 0,45 proc. Europos BVP, kitaip sanglaudai iškiltų grėsmė. Galiausiai buvo nuspręsta nustatyti biudžetą, sudarantį 0,37 proc. BVP (4), o, Komiteto nuomone, tai nepriimtina. Vyriausybės nepanoro parodyti deramo solidarumo naujų valstybių narių atžvilgiu.

3.7

Ši trumpa praeities apžvalga rodo, kad tuomet ir dar vos prieš kelerius metus vyravo bendras sutarimas ir buvo siekiama vystyti struktūrinius fondus (turinio ir asignavimų požiūriu) atsižvelgiant į Europos Sąjungos uždavinius (vidaus rinkos gilinimas, bendra valiuta, naujų narių priėmimas). Atkreipiame dėmesį į tai, kad šis bendras sutarimas buvo būdingas visoms politinėms frakcijoms, dalyvavusioms priimant sprendimus Europos institucijose. Nesilaikant šio savaime suprantamo sutarimo, niekais pavirsta išpūsta retorika apie Europos socialinio modelio svarbą.

4.1

Sunku įvertinti struktūrinės politikos poveikį sanglaudai dėl nenuoseklių Eurostat statistinių duomenų, susijusių su BVP arba užimtumu NUTS-2 ir NUTS-3 lygiu. Kol ES bendrai finansuotas projektas pradeda veikti ir tampa pelningu, paprastai tenka laukti kelerius metus ar net ilgiau nei dešimtmetį. Tačiau ši laiko problema nereiškia, kad trumpu laikotarpiu struktūriniai fondai neveiksmingi.

4.2

„1994–2001 m. BVP vienam gyventojui augimas sanglaudos šalyse, net neskaitant Airijos, buvo 1 proc. per metus aukštesnis už ES vidurkį [3 proc. palyginti su 2 proc.], o dirbančių darbingo amžiaus gyventojų dalis, išskyrus Graikiją, augo žymiai daugiau nei vidurkis. Kita vertus, Graikijoje, kaip ir Airijoje, darbo jėgos produktyvumas šiuo laikotarpiu daugiau nei du kartus lenkė ES vidurkį, taip pat gerokai viršijo vidurkį Portugalijoje.“ (5)

4.3

„Pavyzdžiui, Ispanijoje 1999 m. BVP buvo maždaug 1,5 proc. aukštesnis nei būtų buvęs be paramos. Graikijoje — daugiau nei 2 proc. aukštesnis, Airijoje — beveik 3 proc. aukštesnis, o Portugalijoje — daugiau nei 4,5 proc. aukštesnis. Dėl šios paramos Vokietijos žemėse BVP taip pat išsaugo maždaug 4 proc.“ (6)

4.4

Nesunku būtų sumenkinti realų struktūrinių fondų poveikį, teigiant, kad jų sėkmę lėmė ekonominės sąlygos, nacionalinė politika, kitos Europos sektorių politikos kryptys ir pan. Vis dėlto toliau pateikti teiginiai patvirtina prielaidą, kad Bendrijos lygiu struktūrinė politika turi realios papildomos naudos sanglaudai ir konvergencijai.

4.5

Nepaisant šių rodiklių, liudijančių apie didėjančią valstybių narių socialinės ir ekonominės veiklos konvergenciją, reikėtų atsižvelgti į tai, kad regionų lygiu šis procesas vyksta kur kas lėčiau.

4.5.1

„Neproporcingai didelė TUI (tiesioginių užsienio investicijų) dalis tenka stipriesiems, o ne silpniesiems ES regionams. Šalyse TUI bendrai yra sutelktos didžiuosiuose miestuose ir aplink juos, ypač sostinėse, o atsiliekantiems regionams tenka labai nedidelė dalis.“ (9)

4.6

2000–2004 m. įgyvendinant sanglaudos politiką buvo patvirtinta maždaug 3 600 stambių projektų. Beveik 1 600 iš jų buvo įgyvendinami dalyvaujant Europos investicijų bankui (EIB). Siekdamas paskatinti sanglaudą ir Lisabonos ir Geteborgo strategiją, EIB vykdo veiklą šiose srityse: ekonominė ir socialinė sanglauda, i2i (iniciatyva Naujovės 2010), transeuropiniai tinklai, aplinkos apsauga ir jos kokybės gerinimas bei parama MVĮ. Jo veikla ypač veiksminga įgyvendinant didelio masto projektus, susijusius su didele rizika (dideli infrastruktūros objektai, moksliniai tyrimai ir technologijų plėtra bei kt.). EIB remiamų naujovių programų finansavimo mechanizmas sukuria sverto poveikį santykiu nuo 1:3 iki 1:6.

4.7

Be konvergencijos ir sanglaudos klausimų, reikėtų pabrėžti — ir tai nėra mažiau svarbu, — kad struktūrinė politika ne tik padeda ES regionams ir šalims panaudoti jų vystymosi potencialą investuojant į fizinį ir žmogiškąjį kapitalą bei technologijas stengiantis įveikti sparčios ekonominės integracijos sukeltus sunkumus (fiksuotos palūkanų normos ir valiutų kursai, liberalizacija, išaugusi konkurencija, restruktūrizavimas ir atleidimo iš darbo padariniai), bet kartu ir remia vidaus rinką skatindama prekybos srautus ir darbo vietų kūrimą, kuriuos lemia kuriami ir įgyvendinami struktūrinių fondų remiami projektai, kurie, beje, be ES pagalbos, atliekančios katalizatoriaus vaidmenį, daugeliu atveju taip ir būtų likę neįgyvendinti.

4.8

Kalbant apie finansinį struktūrinės politikos aspektą, nereikėtų pamiršti dar dviejų sanglaudos politikos aspektų:

5.1

Per pastaruosius penkiasdešimt metų Europos projektas buvo šiek tiek pakoreguotas, tačiau 1957 m. Europa nebeturi nieko bendra su dabartine Europa.

5.2

Per penkiasdešimties metų laikotarpį daugiau negu 20 šalių parodė susidomėjimą ES projektu, kurio dažnai neįvertina ar kuriuo abejoja pačios valstybės narės, ir net pareiškė norą prie jo prisijungti. Taigi, įstojus naujoms valstybėms, ES plotas padidėjo daugiau negu tris kartus, o gyventojų skaičius padvigubėjo. Įstojus mažiau turtingoms šalims, ankstesnis Sąjungos vientisumas (kalbant apie socialinį ir ekonominį išsivystymą bei teritorinę aprėptį) buvo suardytas, o jos socialinei, ekonominei ir teritorinei sanglaudai teko sunkus išbandymas.

5.3

Dėl tam tikrų veiksnių ir „istorinio paveldo “susiformavęs ekonomikos augimo penkiakampis, kurį sudaro Londonas, Hamburgas, Miunchenas, Milanas ir Paryžius, tapo poliumi, kuriam priklauso 20 proc. penkiolikos ES narių ploto, 40 proc. visų gyventojų ir 50 proc. turto. Šis darinys turi 7/10 Europos sprendžiamosios galios ir apima 85 proc. geras transporto jungtis turinčių miestų. (11) Penkiakampiu vadinama ši schema.

5.4

Nors 2004 m. į ES įstojusių šalių ekonominis svoris Sąjungoje neviršija 5 proc., Europos plotas padidėjo 33 proc. Dėl šios naujos padėties penkiakampis nebepajėgs būti periferinių regionų varomoji jėga. Ekonominę veiklą sutelkus sąlyginai stipriuose regionuose, trumpu laikotarpiu galima būtų paskatinti ekonominį gamybos augimą Europos Sąjungoje. Tačiau ilguoju laikotarpiu šis reiškinys gali pakenkti silpniausių regionų gamybos potencialui ir sumažinti jų gebėjimą išnaudoti jų santykinį pranašumą. Per didelė įmonių ir gyventojų koncentracija kai kuriuose regionuose taip pat prieštarauja darnaus vystymosi tikslui. Vienuose regionuose dėl pernelyg didelės koncentracijos gali kilti sunkumų, susidaryti spūstys ir būti daromas didelis poveikis aplinkai, o kituose regionuose tai gali paskatinti nuosmukį ir gyventojų mažėjimą (12) (taip pat žr. 4.5). Remiantis JAV pavyzdžiu, kur buvo vystomos kelios pagrindinės zonos, reikėtų skatinti tolygų tokių zonų formavimąsi visoje Europos Sąjungos teritorijoje, specialistų žodžiais tariant — policentrizmą.

5.5

Be to, technologijų pažanga, globalizacija ir judumas lemia tai, kad vis daugiau miestų-regionų ir didmiesčių vietovių atsiranda ne tik tradiciniame Europos penkiakampyje, bet ir tokiose vietose kaip Kopenhaga-Malmė, Dublinas, Madridas, Viena-Bratislava, Katovicai ir kt. Toks Europos žemėlapio kitimas verčia regionus užsibrėžti naujus siekius ir kelia jiems nebūtų sunkumų. Naujieji siekiai ir sunkumai (tikėtina) palaipsniui turės įtakos ir ES pozicijai bei politikai (13).

5.6

Nors teritorijų planavimas nėra ES kompetencijos sritis ir dominuoja subsidiarumo principas, negalima neigti fakto, kad Europos teritorijos valdymas yra bendra atsakomybė. Vadovaudamosi šiuo principu, penkiolika valstybių narių ir Europos Komisija parengė Europos teritorijų planavimo perspektyvą (ETPP), kurią Ministrų Taryba priėmė 1999 m. gegužės 11 d. Potsdame ir kuri tais pačiais metais Tamperėje buvo papildyta dvylikos priemonių programa (14).

5.7

Atsižvelgiant į 159 straipsnį, ETPP tikslas — pagerinti Bendrijos politikos krypčių, turinčių didelės įtakos teritorijų planavimui, koordinavimą, pvz., regioninės politikos arba kai kurių sektorių politikos krypčių (žemės ūkio, transporto ir kt.).

5.8

Šioje nuomonėje nenurodomos zonos, kuriose turėtų būti stiprinami miestų, centro ir periferijos ir pan., ryšiai. Vis dėlto Komiteto privalo pabrėžti, kad šį klausimą būtina rimtai apsvarstyti, nes kitaip Europai gresia susilpnėjimas ir susiskaidymas.

6.1

Ši Europos policentrinė struktūra, kai formuojasi stambūs regioniniai centrai, suteikiantys gyvybingumo šalia esančioms vietovėms, kai tvirtėja kaimo ir miesto vietovių sąsajos, yra atnaujintos ir tvirtesnės sanglaudos pagrindas. Ši struktūra įmanoma tik gerinant transporto, energetikos, telekomunikacijų ir kitas infrastruktūras.

6.2

Vėluojama įgyvendinti 1994 m. Esene nustatytus 14 prioritetinių projektų, ypač pasienio vietovėse, drastiškai sumažintos 2007–2012 m. finansinių perspektyvų antraštės TEN lėšos (16) — tai anaiptol nepadeda užtikrinti nei tvaraus Sąjungos vystymosi, nei teritorinės sanglaudos.

6.3

Tačiau nebekyla abejonių dėl struktūrinių fondų veiksmingumo modernizuojant sanglaudos šalių ir skurdžiausių regionų infrastruktūras ir jas sujungiant su kitomis infrastruktūromis, kad būtų visiškai pasinaudota vidaus rinkos teikiamomis galimybėmis.

6.3.1

Keturių sanglaudos šalių greitkelių tinklo tankumas 1991 m. buvo 20 proc. mažesnis už ES-15 vidurkį, o 2001 m. — jį viršijo 10 proc. Pažangos, nors ir mažesnės, pasiekė ir kiti pirmojo tikslo regionai.

6.3.2

Per praėjusius dešimt metų Sąjungoje įvyko tam tikra geležinkelių tinklo modernizacija, bet mažiau išsivysčiusiuose ES regionuose elektrifikuota ir dvigubos vėžės linijomis pakeista beveik tiek pat geležinkelio linijų, kiek ir kituose regionuose, todėl atotrūkis nesumažėjo.

6.4

Be to, kad 2004 m. ir 2007 m. Europos Sąjungos plėtros būtų tvirtesnės, ypač svarbu siekti, jog pakankamai lėšų būtų skirta senąsias ir naująsias valstybes nares siejančioms infrastruktūroms. Yra keturios priežastys:

6.5

Ypatingai svarbu šias infrastruktūras pertvarkyti ir modernizuoti naujosiose valstybėse narėse, kadangi Ekonominės savitarpio pagalbos tarybos (COMECON) laikais pagrindinės šių šalių infrastruktūros buvo susietos su Maskva, o 1993–2003 m. laikotarpiu mainų su 15 narių ES apimtys padidėjo tris kartus. Taigi, šios šalys daugiausia vykdo mainus su penkiolika senųjų valstybių narių, o jų infrastruktūrų lygis yra žemesnis negu ES-15.

6.6

Savaime aišku, energetikos sektoriuje (19) taip pat svarbu išspręsti problemą, nes nepakankamai investuojama, palyginti su išaugusia tiekimo paklausa ir atstumais. Tiek elektros energijos, tiek ir dujų tiekimo sistemų sujungimas Europoje pasistūmėjo į priekį, tačiau vis dar esama silpnų vietų. Todėl Europos energetikos rinkų observatorija, kuri bus įsteigta 2007 m., galėtų suteikti vertingų duomenų ir nubrėžti gaires ateičiai.

6.6.1

„Elektros energijos gamybos sektoriuje perteklinių pajėgumų laikotarpis baigiasi ir iki 2030 m. reikia investuoti į 600–750 GW galios elektros energijos gamybos objektus, kad būtų patenkinta auganti elektros energijos paklausa ir pakeisti pasenę įrenginiai. Investicijų, didinančių elektros energijos gamybos pajėgumus, ypač užtikrinančių didžiausią apkrovą, poreikį dalinai gali atsverti visiškai tarpusavyje sujungti elektros tinklai“.

6.7

Paprastai infrastruktūrų modernizavimas yra susijęs su aplinkos tvarumo problemomis. Todėl EESRK primena, kad jo nuomone, projektų tinkamumas struktūriniams fondams bei jų ex post vertinimas turėtų būti susieti su įvairius tvaraus vystymosi aspektus apimančiais kriterijais. Jis taip pat primena (20), kad pritaria tikslui steigti tvarias bendrijas, pagrįstas tvarumo principu (Bristolio susitarimas (21)).

6.8

Stabilumo ir augimo paktu nustatyti biudžeto suvaržymai bei nuolatinės pastangos, kurių reikalauja narystė Ekonominėje ir pinigų sąjungoje (EPS), stabdo investicijas į infrastruktūras. Pagrindiniai šios srities investuotojai yra nacionalinės vyriausybės, o mažesni — struktūriniais fondai arba EIB.

6.9

Nors šiandien 78 proc. Europos žmonių gyvena miestuose arba miestų aglomeracijose, kad kaimo vietovės nepatirtų nuosmukio, svarbu nepamiršti konkrečių šių vietovių gyventojų poreikių.

6.10

ES stengiasi jas remti vykdydama ad hoc programas. 2000–2006 m. laikotarpiu kaimo plėtrai buvo skirta daugiau nei 60 milijardų eurų. Tačiau, kaip teigia Audito Rūmai, šios lėšos buvo panaudotos toli gražu ne geriausiu būdu (22). Paaiškėjo, kad vykdant programas nepakankamai atsižvelgiama į paramą gaunančios geografinės vietovės ypatumus. Audito Rūmai taip pat pabrėžė projektų atrankos ir jų tikslų nustatymo spragas ir netinkamą jų rezultatų vertinimą.

7.1

Gyventojų senėjimo problema ypač aktuali atokioms vietovėms, kadangi dėl didelio atstumo iki veiklos centrų jaunimas ir kvalifikuoti darbuotojai persikelia į miestus. Toks masinis žmonių išsikėlimas gali paspartinti šių vietovių nuosmukį. Didieji miestai, kuriuose sutelkta didžioji darbo jėgos dalis, turi savų problemų. Miestuose pastebimi skirtumai tarp gyvenamųjų rajonų ir (arba) visuomenės grupių. Beveik visuose miestuose, kuriuose nedarbas siekia 10 proc. ar daugiau, yra tam tikros zonos, kuriose šis skaičius yra bent dvigubai didesnis nei vidutinis procentinis nedarbo dydis mieste  (23). Komisija pagrįstai nurodo keturis aspektus, kuriems reikia skirti ypatingą dėmesį: transportas, prieinamumas ir mobilumas, galimybės naudotis paslaugomis ir įranga, gamtinė ir fizinė aplinka, kultūros sektorius (24).

7.2

Pasinaudodamas proga, Komitetas nori priminti, koks reikšmingas yra visuotinės svarbos paslaugų ir ypač visuotinės svarbos socialinių paslaugų vaidmuo užtikrinant ekonominę, socialinę, teritorinę ir kartų sanglaudą. Jis dar kartą ragina parengti pagrindų direktyvą dėl šių paslaugų organizavimo, kurią papildytų atskiriems sektoriams skirtos direktyvos (25).

8.1

Komisija pripažįsta, kad vykdant struktūrinę politiką būtinas socialinių ir profesinių veikėjų dalyvavimas ir pabrėžia, kad tai nulemia geresnį politikos įgyvendinimą vietoje, tačiau EESRK apgailestauja, kad Komisija nepateikė pasiūlymų apibrėžti taisykles, kurių valstybės narės privalėtų laikytis.

8.2

Komitetas norėtų, kad ateityje būtų parengta konsultavimosi tvarka valstybių narių rengiamų strategijos ir programavimo dokumentų klausimais.

8.3

Komitetas mano, kad valstybės narės turėtų paaiškinti, kaip jos organizuoja informacijos apie partnerystės principo įgyvendinimo rezultatus pateikimą stebėsenos komitetams.

8.4

Komitetas įsitikinęs, kad valstybės narės ir regionų valdžios institucijos turėtų kuo geriau išnaudoti pilietinės visuomenės organizacijų galimybes, įtraukiant jas į skatinimo programų rengimą, ir remti pagrindines iniciatyvas, skiriant atitinkamas finansines lėšas struktūrinių fondų populiarinimo ir informavimo akcijoms rengti.

8.5

Įgyvendinant tarptautines ar regionines programas, reikėtų skatinti bendras konsultacijas ir tarpvalstybinę ar regioninę socialinę ir profesinę partnerystę.

9.1

Atsižvelgiant į iššūkius, iškylančius išsiplėtusiai Europai, kurios išorės sienos pailgėjo ir išryškėjo regionų ypatumai ir ekonominės veiklos rezultatai ir į tai, kad finansavimas yra nepagrįstai nepakankamas ir nuolat didėja globalizacijos įtaka, reikėtų sukurti tobulesnius ir naujoviškesnius mūsų ekonominio ir socialinio modelio finansavimo mechanizmus ir taip sugrąžinti europiečiams (verslininkams, darbuotojams, bedarbiams, kt.) tikėjimą, kad ES gali pati priimti sprendimus dėl savo ateities. Todėl pastarojo meto iniciatyvos JASPERS, JESSICA ir JEREMIE yra teisingos krypties.

9.2

Šiuo metu struktūriniai fondai dažniausiai apsiriboja dotacijų skyrimu. Ankstesnėje nuomonėje (26) Komitetas pasiūlė dar kartą aptarti finansų inžinerijos priemones, kurios, Europos investicijų fondui ir Europos investicijų bankui (EIB) padedant, sustiprintų poveikį. Komitetas šias dotacijas pasiūlė paversti finansiniais produktais, kad susidarytų sverto poveikis. Pavyzdžiui, vienas euras rizikos kapitalo paskolai užtikrinti, leistų finansuoti nuo penkių iki dešimties eurų MVĮ investiciją. Tokios sistemos privalumai yra trys:

9.3

Taip pat vertėtų apsvarstyti galimybę, kaip panaudoti ir taip jau nedidelio Europos biudžeto nepanaudotus asignavimus vietoj to, kad jie būtų grąžinami valstybėms narėms. Šie asignavimai sudaro tik labai nedidelę metinio biudžeto dalį. Tačiau, taikant šią sistemą, per pirmąjį Lisabonos strategijos įgyvendinimo laikotarpį visuotinės svarbos projektams būtų buvę galima papildomai skirti 45 milijardus eurų.

9.3.1

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus punktus tampa aišku, kad dalis šių asignavimų galėtų padėti greičiau kurti trūkstamas jungtis (silpnoji tarptautinių tinklų vieta), kurios padeda šalims susisiekti, pašalinti kliūtis, paspartinti Europos integraciją ir skatinti didesnį intermodalumą.

9.3.2

Kita asignavimų dalis padidintų Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo biudžetą. Šia priemone, neturinčia atskiro biudžeto, siekiama paremti darbo netekusius dirbančiuosius „globalizacijos aukas “ir papildyti struktūrinių fondų veiklą. Skirtingai nei struktūriniai fondai, kuriems prireikia daug laiko dažniausiai ilgalaikių projektų programavimui, Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas yra priemonė skirta trumpalaikiams veiksmams. Taryba pritarė šios priemonės sukūrimui, tačiau per pusę sumažino Komisijos pasiūlytus asignavimus (Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondo skiriama 500 milijonų eurų). Todėl būtų sunku tikėtis šios sistemos, kuri daugelio apibūdinama kaip „rinkodaros priemonė“, veiksmingumo. Kartu reikėtų peržiūrėti pagalbos skyrimo kriterijus sumažinant atleistų darbuotojų skaičių, kurį pasiekus įsikiša fondas (fondo iniciatoriai rėmėsi Jungtinių Amerikos Valstijų 1962 m. Trade Adjustment Assistance Programme, tačiau užmiršo, kad priešingai nei šioje šalyje, kurioje vyrauja didelės įmonės, ES ekonomika paremta MVĮ). (27)

9.3.3

Šis pataisymas tampa dar labiau svarbus, kadangi spartesnė Europos teritorinė integracija gali paaštrinti konkurenciją tarp regionų ir paskatinti restruktūrizavimą, o kartu ir darbo vietų mažėjimą ir paprastam žmogui gali susidaryti įspūdis, kad Europa nusiteikusi prieš darbo vietų kūrimą.