23.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 318/163

1.1

Oficialaus Europos pilietybės teisių įtraukimo į naujausias sutartis nepakako visuomenės euroskepticizmo augimui sustabdyti. Europa kenčia nuo savo pačių piliečių įvairių suvokimo stygiaus aspektų: matomumo, įsisavinimo, informavimo, dialogo ir veiksmingumo trūkumas yra pagrindiniai per daug ilgame sąraše. Apskritai nusistovėjo pasitikėjimo stygius. Tai brangiai kainavo Sutarties dėl Konstitucijos Europai ratifikavimo procesui. ir šios Sutarties blokavimas gali dar labiau paskatinti euroskepticizmą.

1.2

Todėl būtina skubiai reaguoti: šiuo metu didesnė pirmenybė teiktina ne naujoms teisių deklaracijoms rengti, o konkretiems veiksmams, kad Europos pilietybė būtų visapusiškai įgyvendinta. Tam reikės ryžtingos ir tvirtos Komisijos iniciatyvos, geresnio institucijų valdymo, sustabdyti nuolat didėjantį atotrūkį tarp Europos nusistatytų tikslų ir skirtų per mažų lėšų jiems įgyvendinti, taip pat reikės glaudesnio valstybių, pasirengusių žengti pirmyn drauge, bendradarbiavimo, daugiau pilietinės visuomenės įtakos ir iniciatyvų.

1.3

EESRK pirmiausia siūlo užpildyti ypač nepateisinamas Europos spragas, t. y.:

1.4

Antra, EESRK siūlo plėtoti pilietiškesnį Sąjungos valdymą, t. y.:

1.5

Galiausiai EESRK siūlo skatinti šias bendras iniciatyvas, skirtas europinės savimonės formavimui:

1.6

Apskritai EESRK įsitikinęs, kad tokios iniciatyvos leistų europiečiams stipriau pajusti savo europinę pilietybę, veiksmingiau naudotis jos teikiamomis laisvėmis, taip pat leistų Europai atgauti tapatybę, dinamiškumą, konkurencingumą ir sanglaudą — aspektus, kuriuos valstybės narės šiuo metu stengiasi užtikrinti.

1.7

Siekdamas prisidėti prie šio tikslo, EESRK nutarė įsteigti nuolatinę grupę „Aktyvus Europos pilietiškumas“ ir netrukus organizuoti simpoziumą šia tema.

2.1

Nepaisant vyraujančio euroskepticizmo, europiečiai yra stipriai prisirišę prie pagrindinių Europos sąrangos pranašumų, kurie jiems atrodo natūralūs ir nepakeičiami:

2.2

Europiečiai taip pat yra reiklūs šiai Europos sąrangai. Jie iš jos tikisi didesnės naudos, t. y.:

2.3

Daugeliui europiečių atrodo, kad šie lūkesčiai šiandien toli gražu nėra patenkinti, turint omenyje jų nerimą dėl kasdienio gyvenimo ir žvilgsnį į ateitį. Dvigubas „ne“, kurį pasakė Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai Sutarties dėl Konstitucijos Europai projektui, buvo itin iškalbingas šio nerimo ir viešosios nuomonės pavyzdys, nors, be abejo, tai lėmė ir kitokie nei europiniai motyvai.

2.4

Vis dėlto realūs pasiekimai Europos pilietybės teisių srityje, apvainikuoti Mastrichto sutarties, buvo įteisinti vėlesnėse sutartyse (žr. Amsterdamo, Nicos sutartis), Pagrindinių teisių chartijoje ir Sutartyje dėl Konstitucijos Europai, pateiktoje ES piliečiams balsuoti (į šią sutartį buvo įtraukta Pagrindinių teisių chartija ir taip pastaroji įgavo juridinę galią). Konventas, kuris parengė Sutartį dėl Konstitucijos, buvo tikra naujovė, kadangi jame dalyvavo Parlamento nariai ir jis buvo atviras pilietinei visuomenei, pirmiausia stengėsi įtvirtinti šias teises politiniu, pilietiniu, ekonominiu ir socialiniu lygiais. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, be dalyvavimo šiame Konvente, visus pastaruosius metus nuolat dirbo, kad būtų visokeriopai pripažintos Europos piliečių teisės ir kad būtų atsižvelgta į jų rūpesčius. Tačiau dera pripažinti, kad oficialaus šių teisių įtraukimo į sutartis nepakako euroskepticizmo augimui viešojoje nuomonėje sustabdyti. Žano Monė tezė „mes nesujungiame tautų — mes vienijame žmones“ šiuo metu neatsispindi vyraujančios Sąjungos funkcionavo realybės.

2.5

Dėl daugelio priežasčių šiuo metu yra pavojus, kad nuomonėje išreikšti nuogąstavimai dar labiau sustiprės:

2.5.1

Sutarties dėl Konstitucijos neratifikavimas išsiplėtusiai Sąjungai bus sunkus išbandymas: Nicos sutarties nepaslankumas ir sudėtingumas, kurią buvo siekiama pataisyti naująja sutartimi, netruks parodyti savo neigiamą poveikį;

2.5.2

didėja atotrūkis tarp Europos skelbiamų ambicijų ir nepakankamų valdymo priemonių — tiek politinių (sprendimų priėmimo sunkumai esant 27 narėms), tiek finansinių (2007–2013 m. laikotarpiui numatytos nedidelės lėšos);

2.5.3

naujosios Europos piliečių teisės, įrašytos Sutartyje dėl Konstitucijos, apimančioje ir Pagrindinių teisių chartiją, negalės būti oficialiai įteisintos;

2.5.4

labai tikėtina, kad šios nepalankios aplinkybės neleis pataisyti padėties ir pavers Europos Sąjungą atpirkimo ožiu, nors daugelis piliečių jau ir dabar Sąjungai verčia kaltes.

2.6

Kaip EESRK pabrėžė savo pareiškime 2006 m. birželio 15–16 d. Europos Vadovų Tarybai (1), apmąstymų laikotarpis, sekęs po dabartinio Sutarties dėl Konstitucijos blokavimo, neturėtų duoti pagrindo laukimo politikai, tikintis momento, kai piliečiai palankiau vertins Europos Sąjungą. Priešingai — būtina skubiai pagerinti viešąją nuomonę apie Europos sąjungą, antraip pateksime į nepasitikėjimo, atmetimų ir blokavimų ratą, kurio neigiami padariniai būtų nesuskaičiuojami. Be to, naivu tikėtis kokiais nors būdais pataisyti dabartinę Sutarties dėl Konstitucijos nesėkmingą padėtį, jeigu nebus siekiama pagerinti piliečių nuomonės apie ES. Tai verčia analizuoti, kur ir kodėl Europai, daugelio europiečių manymu, šiuo metu stinga matomumo ir patrauklumo.

3.1

Pilietybė juntama intuityviai ir netgi emociškai jau iki tol, kol pereinama į teisių ir pareigų lygį. Europos pilietybė turėtų būti suvokiama kaip pridėtinė vertė, praturtinanti, o ne panaikinant nacionalinę pilietybę, ir kaip „nauja riba“, atverianti daugiau teisių, laisvių ir atsakomybės. Visose šiose srityse ir nepaisant realios pažangos mainų srityje, Europos pilietybė dar neįrodė savo vertės. Kartais netgi susidaro įspūdis, kad kone viskas buvo padaryta, kad tik ji nebūtų propaguojama. Apie tai galima spręsti iš keleto paprastų faktų. Visiems europiečiams, o pirmiausia eiliniam europiečiui, akivaizdūs keturi Europos trūkumai:

3.1.1

matomumo ir suvokimo trūkumas: Europos sąrangos tikslai ir kontūrai, taip pat geopolitiniu požiūriu (kokios sienos?) šiuo metu yra migloti tiek dėl politinių nesutarimų dėl paties integracijos tikslo, tiek dėl aiškių Europos tolesnės plėtros, kuri atrodo nenutrūkstama, kriterijų nebuvimo;

3.1.2

šeimininkiško pajautimo ir artumo stygius: nepaisant įgytų laisvių ir teisių, Europa atrodo yra tik politikų, diplomatų ir ekspertų reikalas, kuriame piliečiams teikiamas antraeilis ir labai ribotas vaidmuo; atrodo, kad netgi nacionalinės ir vietos administracijos institucijų neapleidžia tas buvimo toli nuo Europos jausmas, Europą dar dažnai suvokiant kaip svečią šalį;

3.1.3

informacijos ir dialogo stygius: Europiečiai prastai žino savo teises, savo laisves ir savo bendros rinkos veikimą. Jų klausimai apie Europą dažnai yra blogai suvokiami, į juos netinkamai atsižvelgiama, prastai atsakoma. Savo ruožtu vyriausybės stengiasi pateikti europiečiams apie Europą tai, kas joms paranku, ir nutylėti ar nuslėpti tai, kas jas varžo, netgi keldamos pavojų Europos patikimumui. Didžiosios žiniasklaidos priemonės (radijas, televizija), daugiausia nacionalinės, aiškiai parodo, kad yra labai mažai susipažinusios su šiais klausimais, pačių žurnalistų laikomais sudėtingais dėl nepakankamo jų išsilavinimo šioje srityje. Jie niekuomet netransliuoja savo siužetų, išskyrus atsitiktinius, dažnai glaustus ir nuolat netikslius — visiškas europinės nuomonės neturėjimas, o tik nerangus nacionalinių nuomonių sulipdymas nepalengvina Europos žiniasklaidos vystymo, ir atvirkščiai;

3.1.4

ekonominio ir socialinio efektyvumo stygius: globalizacijos akivaizdoje Europa yra daugelio juntama kaip neturinti nei tinkamo variklio dėl savo nepakankamų augimo ir užimtumo rezultatų, įskaitant kokybinius, nei veiksmingo skydo, kuris galėtų apsaugoti nuo ūmios išorės konkurencijos, dažnai suvokiamos kaip per didelė arba nesąžininga, ir įmonių perkėlimo (taip pat esant padidėjusiai įtampai dėl neregėto gamybos sąnaudų skirtumo išsiplėtusios Sąjungos viduje).

3.2

Dėl savo ryšių, profesijų, kelionių labiau su Europos funkcionavimu susipažinę europiečiai ne tik lygiai taip pat jaučia pirmiau minėtus keturis trūkumus, bet įžvelgia ir kitus, nei kiek nemažiau matomus, trūkumus:

3.2.1

sanglaudos trūkumas, kuris neišvengiamai sustiprėjo po išsiplėtimo: smarkiai išaugo administraciniai, kultūriniai ir socialiniai skirtumai, o vystymosi atotrūkis kai kuriais atvejais netgi patrigubėjo; prie to dar prisideda ekonominės ir pinigų integracijos skirtumai, kadangi euro zoną sudaro tik 12 valstybių narių;

3.2.2

slegia bendros rinkos ne visiškas veikimas, kur ir toliau išlieka tvirtos užkardos paslaugoms (2/3 BVP), viešosioms rinkoms (16 proc. BVP) ir mokesčių sistemai, taip pat laisvam naujųjų valstybių narių, kurioms dar taikomos pereinamosios nuostatos, piliečių judėjimui: bendra rinka, geriausiu atveju, veikia tik puse pajėgumų;

3.2.3

visiems Europos piliečiams akivaizdus jų, kaip reglamentavimo aktų naudotojų, supaprastinimo stygius: direktyvos ir kitos Bendrijos nuostatos, sukurtos jų gyvenimui palengvinti, dažnai persidengia su vis gausėjančiomis nacionalinėmis taisyklėmis;

3.2.4

lėšų trūkumas, drauge su bendrojo intereso ir Europos viešosios galios trūkumu, taip pat visiems stebėtojams yra aiškus: finansiniu lygmeniu — Bendrijos biudžetas sumažintas maždaug 1 proc. BVP (Jungtinėse Valstijose — 20 proc., tiesa, labai skirtingame kontekste), dėl kurio per paskutinį 2007–2013 m. programavimą vyko uolios ir konfliktiškos derybos, atrodo, niekada nėra toks didelis, kiek Europa nusistato atlikti užduočių; institucijų lygmeniu — sprendimai paprastai yra sunkūs dėl dalyvaujančių partnerių gausos ir, daugeliu atvejų, dėl toliau išliekančių sąlygų ar praktikų, reikalaujančių valstybių narių vienbalsiškumo;

3.2.5

transnacionalinių infrastruktūrų stygius (transportas, energija, telekomunikacijos) eina drauge su biudžeto lėšų deficitu: 2005 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryboje pasiektas susitarimas netgi perpus sumažino (vos 2 proc. biudžeto, vietoj beveik 4 proc.) sumas, kurias Komisija siūlė skirti 2007–2013 metams, net jei tolesnės derybos su Europos Parlamentu leido kiek sušvelninti šiuos suvaržymus;

3.2.6

daugelis valstybių narių nesilaiko Bendrijos disciplinos ir tai aiškiai nurodyta Komisijos ataskaitose (direktyvų persidengimas, Bendrijos teisės pažeidimų procedūros);

3.2.7

bendravimo ir Lisabonos strategijos įgyvendinimo trūkumai pagaliau užbaigia šį sąrašą: ši strategija turėjo būti pagrindas susigrąžinti Europos investicijas į mokslinius tyrimus, naujoves, bendrus infrastruktūrų tinklus ir lavinimą, tačiau iš tikrųjų liko toli nuo reikalingo mobilizavimo ir nustatytų tikslų (2007–2013 m. biudžeto programavimas, nepakankamas visose šiose srityse, šiuo atžvilgiu buvo iškalbingas).

3.3

Daugeliui Europos piliečių matant tokius įspūdingus Europos funkcionavimo trūkumus, galiausiai kyla logiškas įspūdis — pasitikėjimo trūkumas. Norint jį įveikti, reikės imtis ryžtingos kovos su visais nustatytais trūkumais. Norint veiksmingai prisidėti prie šios kovos, reikia suprasti, kad jau ne laikas keisti Europos teisių sąrašą, tokios įspūdingos formuluotės, tačiau prastai žinomą ir prastai įgyvendinamą. Dabar reikia padaryti aiškesnę ir supaprastinti europiečių prieigą prie Europos, suteikiant jiems aiškesnės ir veiksmingesnės bendros pilietybės raktus.

3.4

Pirmųjų ženklių laimėjimų nepavyks sulaukti, kol tokio požiūrio nerems pagrindiniai Europos subjektai. Tam reikės:

3.4.1

keliant šiuos reikalavimus, reikės ryžtingos ir tvirtos Europos Komisijos iniciatyvos, t. y. drąsesnės, gal net neperkalbamos, Komisijai veikiant savo siūlymo galia ir konsultavimosi metodais;

3.4.2

geresnio Europos institucijų veikimo pasitelkiant tikrą iniciatyvą, kuri tarnautų piliečiams, pvz., geresnio valdymo elgesio kodeksą, ir galimybę suteikti patiems europiečiams daugiau atsakomybės juos tiesiogiai siejančiuose reikaluose;

3.4.3

vertingesnį Europai politinių vadovų kalbėjimo būdą, pagaliau liaujantis teikti bereikalingai šventą ar kenksmingai technokratinę viziją, vienašaliai prisiskiriant geresnį vaidmenį — o tai reikš, kad žiniasklaida turės imtis didesnio mokomojo vaidmens;

3.4.4

taip pat šių vadovų atsakingą požiūrį, siekiant duoti Europai tai, kad jie drauge kurtų būtiniausias priemones (sprendimų, biudžeto ir disciplinos lygmenimis), kurios pagaliau atitiktų oficialiai į Europą dedamas viltis;

3.4.5

glaudesnis bendradarbiavimas tarp valstybių narių, pasirengusių eiti pirmyn, kad atvertų kelią; daryti tai sąlygomis, nepažeidžiančiomis Bendrijos metodo pirmenybės, kai vieningumo reikalavimas sukelia per dideles kliūtis pažangos aspektams, kuriuos europiečiai laiko esminiais;

3.4.6

daugiau socialinių partnerių ir kitų pilietinės visuomenės subjektų įtakos ir iniciatyvų: be jų aktyvios ir nuolatinės paramos būtų neįmanoma tikėtis aiškios ir veiksmingos Europos pilietybės vystymosi.

3.5

Kaip EESRK pabrėžė savo nuomonėje dėl „Veiksmų programos — Aktyvus pilietiškumas“ (2), Komisijos pateiktos programos „Aktyvių piliečių Europa“ (2007–2013 m.) trūkumai yra pernelyg siaura jos taikymo sritis ir per mažas biudžetas (235 mln. eurų, vėliau sumažinti iki 190 eurų, o tai yra mažiau nei pusė euro kiekvienam gyventojui šiuo laikotarpiu). Nepaisant girtinų ketinimų, ši programa neturi galimybės pasiekti savo tikslą užtikrinti „pagrindinę vietą piliečiams“ Europos sąrangoje. Geriausiu atveju ši programa galės atlikti paramos vaidmenį.

3.6

Šiuo metu pirmenybė turi būti teikiama ne rengti naujas teisių deklaracijas ar skirti atsitiktines subsidijas, o imtis ryžtingų veiksmų, kad ši Europos pilietybė galėtų visapusiškai atsiskleisti. Siekdamas pažangos šiame kelyje, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas siūlo parengti naujas iniciatyvas iš trijų sričių:

4.1

Europos piliečiai gali pagrįstai stebėtis, kad nėra bendrų priemonių ir Europos laisvių esminėse srityse, kurios priešingai — turėtų atspindėti jų ES narystę. Niekaip negalima pateisinti, kad iki šiol nepriimtas Europos asociacijų statutas, tiek sveikatos draudimo fondų, tiek mažųjų įmonių, Bendrijos patentas arba iki egzistuoja dvigubas apmokestinimas įskaitant socialinio draudimo išmokas ir pensijų sistemas. Šių įvairių spragų nagrinėjimas pateiktas toliau.

4.2

Paradoksalu, kad praėjus pusei amžiaus po bendros rinkos sukūrimo, tūkstančiai asociacijų, susikūrusių ginti savo narių europinius interesus, negali turėti Europos juridinio statuso Europos teisėje ir yra priverstos rinktis nacionalinę teisę pagal savo buveinės vietą, dažniausiai Belgijos teisę.

4.2.1

Projektą, kuriuo siūlomas toks Europos statutas, 2005 m. spalio mėn. Europos Komisija atmetė drauge su šešiasdešimt kitų projektų, atmetimą grįsdama reglamentavimo supaprastinimu ar patvirtinimo perspektyvos nebuvimu. Atmesdama šį statuto projektą, nepasikonsultavusi su suinteresuotomis šalimis, Komisija sužlugdė šį projektą.

4.2.2

Pirmas veiksmas siekiant sutvirtinti Europos pilietybę būtų toks, kad Komisija pripažintų savo kaltę ir pateiktų savąjį projektą. Žinoma, Parlamentas ir Taryba turėtų pasirengti sparčiai jį patvirtinti, kai tik jiems bus paaiškintos ar pagrįstos blokavimo priežastys.

4.3

Toks pat požiūris turėtų būti ir į Europos socialinio draudimo fondų statutą, kurio projektą Europos Komisija lygiai taip pat nepagrįstai atmetė. Toks statutas vis dėlto prisidėtų skatinant naujas Europos iniciatyvas, nuolat stiprindamas Europos verslininkystės pliuralizmo pripažinimą.

4.4

Kitas paradoksas yra vienodo ir supaprastinto Europos statuto, lengvinančio mažųjų ir vidutinių įmonių veiklą, nebuvimas, ir netgi daugiametės programos, deklaracijos ir MVĮ chartija liko be verslininkams aktualių pakeitimų.

4.4.1

Komitetas 2002 m. vieningai priėmė rekomendacijas, raginančias priimti tokį statutą (3). Iki šiol į šias rekomendacijas nebuvo atsižvelgta nė viename Komisijos pasiūlyme. Tuo tarpu nesiliauja oficialūs pranešimai, skatinantys verslesnę ir konkurencingesnę Europą, taigi tokia padėtis kasdien tampa vis labiau nepateisinama.

4.4.2

Taigi Komitetas pakartoja savo prašymą Komisijai per palankiausią terminą pateikti tokio statuto reglamento projektą.

4.5

Ypač simbolinė nesėkmė ištiko Bendrijos patentą, kurio nuo 1975 m., kai jis buvo pasirašytas, neratifikavo visos valstybės narės.

4.5.1

Pakartotiniai Tarybos raginimai valstybėms narėms, taigi sau pačiai, siekiant pagaliau rasti sprendimą, liko bevaisiai. Europos išradėjams ir toliau taikoma sudėtinga ir brangi sistema, kad būtų veiksmingai apsaugotos jų teisės. Europos Sąjungai, nusistačiusiai nuo dabar iki 2010 m. įgyvendinti dinamiškiausios ir konkurencingiausios žinių ekonomikos tikslą, toks blokavimas reiškia apgailėtiną bejėgiškumą.

4.5.2

Jeigu vieningas sutarimas ir toliau nebus pasiektas, Komitetas siūlo įgyvendinti šį Bendrijos patento projektą veiksmingomis, paprastomis ir konkurencingomis sąlygomis tarp jį ratifikavusių valstybių narių.

4.6

Dvigubo apmokestinimo tarp valstybių narių panaikinimo procese tvyro painiava; panaikinimas vykdomas sudėtingai ir ne iki galo, kadangi kai kurie dvišaliai susitarimai tarp valstybių palieka piliečius mokesčių institucijų malonei, o pastarosios dažnai yra mažai informuotos apie taikomas nuostatas.

4.6.1

Siekiant išspręsti šią problemą Komisijos pateiktas bendro ir supaprastinto reglamento projektas nepavyko, kadangi valstybės narės nepriėjo prie vieningo susitarimo.

4.6.2

Naudingas pasiekimas būtų, jei dėl šių nuostatų valstybės narės kaip galima labiau sutartų ir jas įgyvendintų. Būtų protinga, jei visos euro zonos valstybės narės sutartų jas patvirtinti.

4.6.3

EESRK taip pat pabrėžia būtinybę užtikrinti veiksmingą socialinio draudimo išmokų perkeliamumą, be mokestinio diskriminavimo, remiantis judėjimo Bendrijos viduje nuostatomis. EESRK primena savo paskutinę nuomonę dėl „Teisių į papildomą pensiją perkėlimo“ (4), kuria prašoma papildomų režimų mokesčių suderinimo, kuriam nėra parengtas direktyvos projektas: valstybėse narėse taikomų mokesčių operacijų skirtumas yra rimta kliūtis mobilumui, kadangi darbuotojai gali patekti į zoną, kur jiems bus taikomas dvigubas įmokų ir išmokų apmokestinimas.

5.1

Europos sąranga vis dar per dažnai suvokiama kaip valstybių reikalas, kuriame piliečiams paliekamas antraeilis vaidmuo. Norint ištaisyti padėtį, reikėtų plėtoti labiau piliečių poreikius atitinkančią Sąjungos veiklą: remti europietiškesnį žiniasklaidos požiūrį, geriau išanalizuoti piliečiams skirtus projektus, geriau panaudoti dialogo ir konsultavimosi procedūras, išsiaiškinti blokavimo ar atmetimo priežastis, labiau remti savireguliavimą ir bendrą reguliavimą, skatinti tarpvalstybinių kolektyvinių derybų su socialiniais partneriais plėtojimą, įgyvendinti visuomeninių paslaugų koncepciją, remiančią bendrąją rinką su bendrosiomis išorės muitinėmis, plėsti sąveikesnę Europos informavimo sistemą, įtraukti socialinius partnerius ir kitus vietos pilietinės visuomenės atstovus į programų, kurioms skiriama Bendrijos parama, įgyvendinimą. Šie reikalavimai plačiau aptariami toliau.

5.2

Nors žiniasklaida šiandien prilyginama „ketvirtajai valdžiai“ po įstatymų leidžiamosios, vykdomosios ir teisminės valdžios, stebėdamiesi turime konstatuoti, kad Europos dimensija, skirtingai nuo kitų trijų, joje nepaliko jokio pėdsako, nors ji yra matomiausia ir artimiausia visiems. Nėra Europos masto didelių radijo ir televizijos kanalų, o daugiakalbystė irgi telieka žiniasklaidos „vargšė giminaitė“. Žiniasklaidoje palyginti labai mažai diskusijų ir politinių laidų Europos temomis. Europos institucijų gyvenimas, išskyrus tokius epizodinius įvykius kaip aukščiausio lygio susitikimai, krizės, naujų šalių stojimas, beveik visai nekomentuojami ir lieka konfidencialūs. Kaip pavyzdį galime paminėti neseniai paskelbtą Eurobarometro pranešimą, kuriame teigiama, jog vos 30 proc. žmonių, pareiškusių, jog domisi Europos reikalais (taigi tarp visų piliečių jų kur kas mažiau), sugebėtų pateikti tris teisingus atsakymus į tris pagrindinius klausimus (kiek yra valstybių narių, ar Europos Parlamento nariai renkami ar skiriami, visos ar ne visos tautos atstovaujamos Komisijoje). Taigi reikėtų imtis priemonių išgydyti šią chronišką dezinformaciją, pvz.:

5.2.1

surengti nacionalinės žiniasklaidos varžybas Europos klausimais, skatinant daugiau vietos skirti informavimui apie Sąjungos politinį gyvenimą,

5.2.2

skatinti ir koordinuoti šias iniciatyvas žiniasklaidoje; šiems veiksmams remti galėtų būti įsteigta Europos garso ir vaizdo įrašų erdvės agentūra, veiksianti drauge su panašiomis valstybių narių institucijomis.

5.3

Dėl Europos institucijų veikimo, pastarosiose sutartyse daugiau dėmesio buvo skiriama bendrų sprendimų priėmimo procedūroms, teisėtai suteikiančioms Europos Parlamentui daugiau įgaliojimų, o ne konsultavimosi sąlygoms, kurias derėtų gerokai patobulinti.

5.3.1

Praktiškai, ypač Komisijai 2002 m. pristačius baltąją knygą dėl geresnio Europos valdymo, jau žengti pirmieji realūs žingsniai į priekį: daugiau remiamasi žaliosiomis knygomis, internete vyko viešos konsultacijos (nors jų veiksmingumas nevienodas) EESRK gavo daugiau prašymų pateikti tiriamąsias nuomones.

5.3.2

Iš to, ką lieka padaryti, paminėsime sistemingesnį naudojimąsi išankstinėmis Komisijos projektų poveikio analizėmis, kuriose kaip tik turėtų būti keliamas klausimas dėl jų pridėtinės vertės ir realaus supaprastinimo piliečiams ir vartotojams bei dėl alternatyvų klasikiniam reglamentavimui, ekonominio pagrįstumo ir kurios vis dėlto visuomet turėtų lydėti projektą. Kalbant konkrečiai, realus reglamentavimo supaprastinimas negali būti užtikrintas be aktyvesnio naudotojų atstovų dalyvavimo ir nesant šalies lygmens lygiagrečių paprastinimo programų.

5.3.3

Be to, derėtų stengtis gerinti konsultacijų kokybę: Komisija turėtų parodyti, kokia buvo diskusijų tąsa ir dėl kokių priežasčių pirmenybė buvo suteikta vieniems, o ne kitiems dalykams ar argumentams. Konsultavimosi etapas bet kokiu atveju turėtų išlikti atskirtas nuo sprendimų ar bendrų sprendimų priėmimo etapo, o taip dažnai neatsitinka. Ne tik pirmiau minėtos tiriamosios nuomonės, bet ir paties Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto konsultacijos pernelyg dažnai negalėjo būti veiksmingos, kadangi sprendimų priėmimo institucijos lygiagrečiai sprendė tuos pačius klausimus.

5.3.4

2006 m. kovo mėn. Europos Vadovų Taryba deramai prašė, kad socialiniai partneriai ir kiti pilietinės visuomenės veikėjai, kuriems tiesiogiai taikoma Lisabonos strategija, labiau kontroliuotų procesą. Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas džiaugiasi ir tuo, kad Europos Vadovų Taryba pratęsė jo įgaliojimą drauge su Regionų komitetu prisidėti prie šios strategijos vertinimo bei jo įgyvendinimo skatinimo. Mainų tinklai, kuriuos šiam tikslui EESRK išplėtojo su ekonomikos ir socialinių reikalų tarybomis arba analogiškais valstybių narių atstovaujamaisiais organais, naudingai prisideda prie šio pilietiškesnio Sąjungos valdymo.

5.3.5

Šalių plotmėje derėtų, kad vyriausybės ir parlamentai sistemingai konsultuotųsi su socialiniais partneriais prieš Europos Vadovų Tarybos rudens ir pavasario susitikimus, kad įtrauktų juos į didžiąsias ekonominės politikos kryptis, supažindintų su užimtumo bei Lisabonos strategijos įgyvendinimo gairėmis. Valstybių narių nacionaliniai santykiai privalo aiškiai remtis šiomis konsultacijomis.

5.4

Europos institucijos turėtų ne tik jaustis atsakingos už adekvatų piliečių ir jiems atstovaujančių organizacijų konsultavimą prieš patvirtindamos projektus arba su jais susijusias kryptis. Taip pat jos turėtų elgtis ir tais atvejais, kai susiduriama su nuolatiniu blokavimu ar atmetamas projekto įgyvendinimas, kad būtų galima:

5.5

Didelis žingsnis į aiškų ir veiksmingą Europos pilietiškumą būtų didesnis bendro reguliavimo ir savireguliavimo skatinimas, kurį įvedus socialinio profesinio plano veikėjai patys dalyvautų nustatant tiesiogiai jiems taikomas ekonomines ar socialines taisykles, o ne vien teiktų konsultacijas.

5.5.1

Reikėjo sulaukti Mastrichto sutarties pasirašymo 1992 metais, kad būtų oficialiai pripažintas Europos socialinių partnerių gebėjimas savarankišku dialogu sudaryti sutartis tiek tarpprofesinėje, tiek sektorių plotmėje. Dar dešimtmečio prireikė, kad Europos tarpinstitucinis susitarimas, kurį 2003 m. gruodžio mėnesį sudarė Parlamentas, Taryba ir Komisija, pripažintų visas pilietinės visuomenės dalyvių teises į savireguliaciją ir į kitų sričių bendrą reguliavimą ir kad būtų pateikti jo apibrėžimai bei sąlygos.

5.5.2

Ši praktika jau plačiai taikoma ir už socialinio dialogo ribų — tokiose srityse kaip techniniai reikalavimai, profesinės taisyklės, paslaugos, vartotojai, energijos taupymas, aplinkosauga (5). Vis dėlto ji toli gražu nėra paplitusi tiek, kiek nusipelno, nors vienais ar kitais atvejais jau paliečia visus Europos piliečius.

5.5.3

Siekiant aktyvesnio europiečių pilietiškumo pasienio regionuose, būtų naudinga skatinti tarpvalstybinių kolektyvinių derybų plėtrą, numatytą ir Komisijos 2005 m. pranešime dėl socialinės darbotvarkės.

5.5.4

Savireguliacijos ir bendro reguliavimo plėtra, papildanti įstatymų leidėjo veiksmus, o šiuo atveju — jo kontroliuojama, turėtų prisidėti prie Europos ir europiečių pilietybės teisių pažangos daugelyje sričių, pvz.:

5.5.5

EESRK savo ruožtu pradėjo laikytis sisteminio požiūrio į alternatyvių reguliavimo būdų nustatymą ir skatinimą, pvz., ginčų sprendimą, rengdamas apklausas ir naudodamasis modernizuota savo duomenų baze PRISM 2, kuri yra pagrindinis žinių apie savireguliacijos padėtį Europoje šaltinis.

5.6

Tiek klasikinis Europos reglamentavimas (direktyvos, reglamentai), tiek bendras reguliavimas ir savireguliavimas turėtų drauge stiprinti bendrąją rinką ir gerinti jos veikimą. Europos piliečiai turėtų turėti galimybę pasisavinti šią bendrąją rinką kaip natūralią savo iniciatyvų ir veiklos plotmę.

5.6.1

Kad ir tapusi natūralia ekonomikos veikėjų lenktyniavimo ir konkurencijos aplinka, bendroji rinka neturėtų tiesiogiai ir sistemingai prieštarauti visuomeninių ir visuotinės svarbos paslaugų koncepcijoms, kurios irgi vertos būti panaudotos Europos lygmeniu. Taigi įvairios Europos agentūros, įsteigtos įvairiose valstybėse narėse tam, kad prisidėtų prie įvairių bendrosios rinkos veikimo aspektų, turėtų iškelti sau tikras „europines visuomeninių paslaugų misijas“. Šios kryptys galėtų būti naudingos diskusijose dėl visuomeninių paslaugų atvėrimo Europai. Jos iš tiesų padėtų peržengti ribojantį prieštaravimą tarp tų, kas įsivaizduoja, jog visuomenines paslaugas įmanoma teikti tik šalių lygmeniu, ir tų, kurie atvėrimą Europai būtinai tapatina su privatizavimo plėtra.

5.6.2

Laikantis tos pačios logikos, Sąjungos išorės sienas derėtų pavesti valdyti Bendrijos muitinių administracijai, o ne šalių institucijoms ir žymėti identišku vaizdiniu simboliu. Pirmasis žingsnis ta linkme būtų Europos inspektorių ir pasieniečių grupės sukūrimas drauge su Europos sienų apsaugos agentūra, užtikrinant visiems muitininkams bendrą profesinio mokymo pagrindą ir labiau plėtojant tarpusavio mainus, kurie šiuo metu vyksta pernelyg epizodiškai. Reikėtų suderinti inkriminavimo ir sankcijų taikymo tvarką ir taip pat valstybių narių bendrosios teisenos teismų ir administracinių teismų priimtų sprendimų pripažinimą ir vykdymą.

5.6.3

Be to, Europoje turėtų būti sukurta bendra, mobili ir veiksminga civilinės saugos priemonė, galinti skubiai ir efektyviai paremti valstybes nares bei jų gyventojus gamtos katastrofų ar teroristinių aktų atvejais.

5.6.4

O dėl piliečių informavimo apie jų teises ir galimybes bendrojoje rinkoje, reikia visose valstybėse narėse išplėtoti šiandien beveik neegzistuojančią komunikaciją apie Solvit centrus ir kitus Europos sąveikos taškus, įkurtus visose valstybėse narėse siekiant padėti piliečiams išspręsti problemas, kurių jiems gali iškilti tarpusavio mainuose. Anksčiau minėtos Europos agentūros nuo savo įkūrimo momento pačios beveik nedėjo pastangų, kad taptų žinomos plačiajai publikai. Tam pasitarnautų informavimo kampanijos.

5.6.5

Informavimas apie Europos struktūrų ir bendrosios rinkos veikimą bei apie piliečių teises ir laisves šioje plotmėje turėtų atitikti adresatų lūkesčius ir vykti jų kalba. Dažnai būtina pradėti nuo jiems, ypač jaunimui, kylančių klausimų ir jų siekių, o ne „iš tribūnos nuleisti“ jau parengtus atsakymus. Sąlyčio ir informacijos apie Europą skleidimo taškų skaičius turėtų didėti, lygiagrečiai stiprėjant realiam gebėjimui abipusiu dialogu, leidžiančiu geriau pasisavinti informaciją apie Europą, visiškai integruoti pašnekovų kalbą, nuostatas ir požiūrį, atsižvelgiant į kiekvieno jų ypatybes. Galimybė naudotis internetu puikiai tinka šioms užduotims vykdyti ir tiek Europos institucijos, tiek pilietinės visuomenės asociacijos turėtų ją iki galo išnaudoti, kad Europos pilietybė taptų tikresnė.

5.7

Kita vertus, dar reikia daug padaryti siekiant, kad Europos piliečiai galėtų pasinaudoti struktūriniais fondais. O kai nuostatose, reglamentuojančiose Bendrijos pagalbą AKR (Afrikos, Karibų baseino ir Ramiojo vandenyno) šalims, aiškiai įtvirtinta prievolė glaudžiai bendradarbiauti su pilietine visuomene (žr. Kotonu susitarimą), paradoksalu, bet nieko tokio nedaroma siekiant socialinių partnerių ir kitų ryškių organizuotos Europos pilietinės visuomenės atstovų dalyvavimo vykdant Sąjungos sanglaudos politiką.

5.7.1

Komisijos strateginės gairės 2007–2013 m. yra tik neformali nuoroda į tokį dalyvavimą ar konsultacijas, siūlomuose tekstuose nenumatant aiškių nuostatų, tiek kalbant apie kryptis, tiek apie struktūrinių fondų valdymą.

5.7.2

Šią padėtį reikėtų taisyti ir pasiekti, kad šiuose tekstuose būtų numatomas toks dalyvavimas, įtraukiant nuostatų, kurias tiesiogiai taikytų Bendrijos institucijos bei valstybės narės.

6.1

Europos piliečiai, kurie tikisi iš Europos pridėtinės vertės, sustiprinsiančios jų nacionalinę, regioninę ir vietinę tapatybę, per dažnai konstatuoja, kad jos indėlis kol kas pernelyg kuklus ar net paviršutiniškas. Žinoma, Europos vadovai pamažu žengia vis svarbesnius žingsnius į priekį: prisiminkime Europos himną ir vėliavą, europiečio pasą, ambasadų ir konsulatų tarpusavio pagalbą ir, žinoma, bendruosius pinigus — eurą, siejantį jau dvylika valstybių narių.

6.1.1

Vis dėlto ši pažanga vyksta laipsniškai ir lėtokai, todėl kitose, dažnai labai artimose srityse, bendrosios tapatybės formavimasis šiandien vėluoja. Norint pagerinti padėtį, reikėtų subsidiarumo koncepciją svarstyti ne sistemingai mažėjančia kryptimi, o kiekvienu atveju tinkama kryptimi, todėl dažnai gali prireikti Europos institucijų įsikišimo.

6.1.2

Dėl to reikia remti tapatybės stiprinimo iniciatyvas: teikti pirmenybę didelių Europos projektų finansavimui, investuoti į ambicingas Europos ugdymo ir mokymo programas, įskaitant jaunuolių savanorišką civilinę tarnybą, raginti įžymius žmones paliudyti savo europietišką tapatybę, investuoti į tokias pat ambicingas Europos programas kultūros ir žiniasklaidos srityse, pasinaudojant fondų ir mecenavimo statusu, siekti ypatingos pažangos euro zonos ekonominės ir socialinės integracijos srityje. Be to, reikėtų priimti didelės politinės reikšmės sprendimų: Europos Parlamento narius rinkti tą pačią dieną, oficialiau ir aktyviau švęsti Europos dieną, nuo dabar pradėti įgyvendinti Europos gyventojų iniciatyvos teisę. Šios rekomendacijos plačiau aptariamos paskesniuose punktuose.

6.2

Europos biudžeto kuklumas turėtų tapti papildoma priežastimi didesnę jo dalį skirti autentiškiems Europos projektams finansuoti.

6.2.1

Tokiu finansavimu turėtų pasinaudoti pasienio regionai — „Europos jungimosi taškai“ — kurių sanglaudą labiausiai paliečia valstybių narių dermės trūkumai. Valstybių pasienio regionų socialinės profesinės srities veikėjams turėtų tekti pagrindinis vaidmuo kuriant tokias tarpvalstybines programas ir įkvepiant joms gyvybės. Jiems reikėtų numatyti skirti didelę ir metams bėgant didėsiančią Bendrijos biudžeto dalį. Ypač reikėtų padidinti biudžeto dalį, skiriamą programai EURES, ir informuoti apie jos veiklą regionų leidiniuose, radijo ir televizijos programose.

6.2.2

Šis Bendrijos finansavimas, remiamas veiksmingos valstybinių ir privačių institucijų partnerystės, turėtų skatinti plėsti ir europinius tinklus (transporto, energetikos, telekomunikacijų), tarnausiančius efektyvesnei ir tvirtesnių vidinių sąsajų jungiamai Europai. Tačiau, kaip rodo 2005 m. Europos Tarybos sprendimas perpus sumažinti iš pradžių Komisijos pasiūlytą šiems tinklams skirsimą 2007–2013 metų biudžeto dalį, kurį šiek tiek sušvelnino paskesnis susitarimas su Europos Parlamentu, šiuo metu vyrauja priešinga tendencija.

6.2.3

Be to, pasinaudojant Bendrijos biudžetu arba specialiais juose dalyvauti norinčių valstybių narių indėliais, reikėtų labiau išplėtoti didžiuosius Europos pramonės ir technologijų projektus. Aeronautikos ir erdvės įvaldymo srityse jau pasiekti rezultatai žymi kelią, kuriuo reikėtų eiti. Ši sėkmė gerokai palaiko visuomenės susidaromą Europos įvaizdį ir bendrumo jausmą, stiprindama jos konkurencingumą. Todėl gynybos bei saugumo sektoriuje reikia pažymėti plačią sritį, kurioje galimas pramonininkų bei technologijų kūrėjų bendradarbiavimas ir integracija.

6.3

Ambicingų iniciatyvų reikėtų imtis siekiant stiprinti europiečių pilietiškumą, pasitelkiant ugdymą ir mokymą, įskaitant specialias Europos pamokas.

6.3.1

Bendrasis Europos pagrindas turi būti jaučiamas visais mokymo lygmenimis: pradinėje ir vidurinėje mokykloje, universitete. Kalbų mokymasis turėtų būti stipriai skatinamas, remiantis bendra visiems lygmenims bazine sistema (žr. apibendrintą Europos Tarybos iniciatyvą dėl Europos kalbų portfelio). Atvirumą Europai reikia užtikrinti ne tiek įsakmiais mokymais, kiek mainais, stažuotėmis, dalijimusi viešnagių metu įgyta patirtimi. Miestų giminiavimasis, mokymasis ir studijos Europos mokyklose bei universitetuose turėtų būti remiami kaip prioritetai. Žurnalistikos mokyklose irgi nemaža dėmesio turi būti skiriama Europai.

6.3.2

Jaunimas turi turėti galimybę atlikti patrauklią ir teikiančią žinių savanorišką Europos civilinę tarnybą gerokai platesniu mastu negu tai buvo padaryta atliekant pirmuosius bandymus, kuriuose iki šiol yra dalyvavę tik keletas tūkstančių jaunuolių. Tokia galimybė naudingai papildytų studentų mainus pagal ERASMUS ir LEONARDO programas, į kurias išties sėkmingai įsitraukė keletas milijonų naudotojų.

6.3.3

Siekdamos paremti europietiškos tapatybės jausmą, kultūros ar sporto pasaulio garsenybės galėtų, dalyvaudamos komunikacijos kampanijose, prisistatyti kaip tikri „europiečiai“, savo asmenybėmis stiprindami šio jausmo reikšmę ir šią tapatybės išraišką.

6.4

Ta pačia dvasia turėtų būti skatinamos ambicingos iniciatyvos didinti Europos kultūros reikšmę ir skatinti jos platinimą žiniasklaidoje.

6.4.1

Reikėtų geriau pasinaudoti Europos kultūros turtais, pabrėžiant tiek jos bendrą kamieną, tiek didelę jos išraiškų įvairovę. Todėl reikėtų skatinti platinti originalias kitų valstybių narių filmų, kūrinių ir laidų versijas su subtitrais, taip padedant europiečiams įvaldyti kitas kalbas bei palaikyti jų įgūdžius.

6.4.2

Europos Sąjunga turėtų paskatinti įkurti Europos kino mokyklą ir vietoj „oskarų“ įsteigti savas „žvaigždes“ ar „šviesulius“, tokiu būdu atlygindama savo geriausiems kūrėjams bei menininkams.

6.4.3

Sėkmingai įgyvendinti tokią ambicingą Europos kultūros programą, kuri duotų įvairialypių ekonominių ir socialinių padarinių, labai padėtų bendras fondų ir mecenavimo veiklos skatinimas. Patrauklaus Europos piliečio statuso formavimas šiose srityse tiesiogiai prisidėtų prie tokio bendradarbiavimo intensyvinimo.

6.5

Šiuos specifinius svarstymus derėtų sieti su euro zona. Šiuo metu viskas vyksta taip, tarsi visos valstybės, įsivedusios euro valiutą, būtų pasiekusios kelionės tikslą, o ne išeities tašką. Euro zonos piliečiai galėtų kvestionuoti tokią elgseną.

6.5.1

Ko šios valstybės iš tiesų tikisi ekonomikos plotmėje, siekdamos gilesnės integracijos, intensyvesnių finansinių mainų ir geresnio mokesčių suderinimo? Kodėl Eurogrupė, jungianti dvylika finansų ministrų, iki šiol toli gražu netapo euro zonos ekonominės vyriausybės embrionu, veikiančiu ranka rankon su Europos centriniu banku, jau tapusiu federaline institucija? Kodėl nenumatytas bendras euro zonos valstybių ekonominis ir finansinis atstovavimas (TVF, G7 ir kt..), kad jo padėtis taptų svaresnė dolerio atžvilgiu? Kodėl euro zonos valstybės dar nepradėjo glaudaus tarpusavio bendradarbiavimo biudžeto srityje?

6.5.2

Kodėl dabar, kai stiprėja efektyvesnio ir labiau orientuoto į bendrą tikslą Lisabonos strategijos įgyvendinimo reikalavimai, Eurogrupę vis dar sudaro tik ekonomikos ir finansų ministrai ir nėra sukurtas jos atitikmuo, susidedantis iš socialinių reikalų ministrų? Ar iš dviejų krypčių — ekonomikos bei finansų ir socialinių reikalų — ministrų, prie kurių galėtų prisidėti ir pramonės ministrai, Eurogrupė negalėtų parengti veiksmingesnių ekonominių ir socialinių reformų įgyvendinimo būdų, pateikti pavyzdį, kaip skatinti mokslinius tyrimus ir Bendrijos patento įgyvendinimą, greta esamų nacionalinių ataskaitų pateikti bendrą pranešimą dėl Lisabonos strategijos įgyvendinimo?

6.5.3

Su euro zonos piliečiais turėtų būti glaudžiai konsultuojamasi, per atstovų asociacijas įtraukiant juos į šių sprendimų priėmimą. Be to, jie turėtų būti skatinami euro zonos mastu plėtoti savas iniciatyvas. Jei tai būtų daroma, euro zona — labiausiai pažengusios ekonominės ir socialinės integracijos laboratorija — taptų ir Europos pilietybės įtvirtinimo laboratorija.

6.5.4

Akivaizdu, kad lygiagrečiai reikėtų stebėti, kad nebūtų pakenkta bendrajai Sąjungos sanglaudai: valstybės, nepriklausančios euro zonai, turėtų būti deramai informuojamos, konsultuojamos ir kaip įmanoma labiau įtraukiamos į šį sustiprintą bendradarbiavimą, kurį jos kviečiamos visu pajėgumu pradėti, kai tik įsives euro valiutą.

6.6

Galų gale tam tikros išimtinai politinės priemonės padėtų pasiekti didelę pažangą įtvirtinant aiškesnę ir veiksmingesnę Europos pilietybę, tai yra:

6.6.1

nustatyti tą pačią Europos Parlamento rinkimų visuotiniu balsavimu dieną: po jos galima būtų surengti tikrą europietišką rinkimų vakarą, kurio metu diskusijos, pasisakymai ir jų komentavimas vyktų visai kitokioje plotmėje; politiniai tikslai iškiltų į tikrąją europinę dimensiją, tad jais nebūtų piktnaudžiaujama ir klaidingai naudojamasi vien nacionaliniu lygmeniu, kaip kad dažnai būna dabar;

6.6.2

oficialiai ir triukšmingai švęsti Europos dieną — gegužės 9-ąją, kurią Europoje derėtų padaryti nedarbo diena, valstybių narių sprendimu pasirinktinai pakeičiant kitą iki tol buvusią nedarbo dieną, rengti manifestacijas ir programas, ypač kultūrines, tiesiogiai skirtas Europai;

6.6.3

paankstinus Sutarties dėl Konstitucijos nuostatų taikymą, įgyvendinti Europos gyventojų iniciatyvos teisę (daugelyje valstybių narių surinkta milijonas parašų). Tada Europos Komisija galėtų jau dabar įsipareigoti išnagrinėti ir prireikus pagarsinti bet kokią gyventojų iniciatyvą, pasiekusią minėtą slenkstį. Ji įsipareigotų ir viešai išdėstyti tikslias priežastis, dėl kurių ji galėtų nuspręsti neremti tokios iniciatyvos.

7.1

Viską gerai pasvėrus, už deklaracijų ir chartijų ribų aiškesnė ir veiksmingesnė Europos pilietybė neskelbiama. Ji nusipelnoma ir įgyvendinama. Ji evoliucionuoja ir yra varomoji jėga. Ji sustiprės tiktai reikšdamasi. Ir tiktai plėtojant „horizontaliąją“ Europos sąrangos plotmę, ši Europos pilietybė užtikrins „vertikaliosios“ plotmės priėmimą ir ilgaamžiškumą.

7.2

Šiandien siekiant aktyvaus europiečių pilietiškumo, reikalingos ne tiek deklaratyvios, kiek veiksmingos priemonės, kurių iki šiol pernelyg trūko. Dabar reikia suteikti europiečiams šias priemones, kurių jie laukia ir kuriomis mokės gerai pasinaudoti. Nėra abejonių, kad tada jiems pavyks iš naujo suteikti Europai tapatybę, dinamiškumą, konkurencingumą ir sanglaudą, kurią šiandien valstybės vargu ar suteikia.

7.3

Norėdamas stebėti šių rekomendacijų tąsą ir prisidėti prie tikros Europos piliečių pažangos skatinimo, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas susitaria dėl nuolatinės darbo grupės „Aktyvi Europos pilietybė“ steigimo. Konkreti šios grupės misija bus:

7.4

Norėdamas pažymėti ir orientuoti tokį tęstinumą, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas surengs simpoziumą aktyvaus europiečių pilietiškumo klausimais, numatytą pirmesnėje EESRK nuomonėje dėl programos „Veiksmų programa — Aktyvi pilietybė“ (6).