[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 12.12.2006

KOM(2007) 795 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI

pagal Tarybos direktyvos 2003/96/EB 19 straipsnio 1 dalį (regioninės leidžiančios nukrypti nuostatos)

1. Įvadas

Pagal Tarybos direktyvos 2003/96/EB[1], pakeičiančios Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (toliau – energijos mokesčių direktyva arba direktyva), 19 straipsnio 1 dalį, taip pat kitas direktyvos nuostatas (ypač 5, 15 ir 17 straipsnių) Taryba, Komisijai pasiūlius, bet kuriai valstybei narei (kuri to prašo) gali vieningai leisti toliau atleisti nuo mokesčių arba juos sumažinti remiantis ypatingais politiniais sumetimais.

Prašymą nagrinėja Komisija. Po to ji pateikia pasiūlymą Tarybai arba praneša Tarybai priežastis, dėl kurių nepateikė pasiūlymo leisti šią priemonę.

Atsižvelgdama į tai, kad atliekamas visų nuo energijos mokesčių direktyvos leidžiančių nukrypti nuostatų, kurių galiojimas baigiasi 2006 m. pabaigoje, persvarstymas, Italija pateikė tris prašymus leisti nuo 2007 m. nukrypti nuo energijos mokesčių direktyvos nuostatų ir konkretiems energetiniams produktams, naudojamiems tam tikrose geografinėse vietovėse, taikyti pagal regionus diferencijuotus mokesčių tarifus. Šie prašymai užregistruoti Mokesčių ir muitų sąjungos generaliniame direktorate[2].

Šiuo komunikatu siekiama pranešti Tarybai priežastis, dėl kurių Komisija nesiūlo suteikti prašomo leidimo.

2. Trumpa informacija apie prašymus

1. Italija norėtų visiškai neapmokestinti (laikantis nustatytos metinės kvotos) tam tikrų Aostos slėnio regiono teritorijoje naudojamų energetinių produktų.

Metinė neapmokestinamų produktų kvota nustatoma regiono lygiu. Priemonė taikoma variklių degalams (benzinui ir dyzelinui), taip pat tam tikros rūšies krosnių kurui (buitinėms suskystintosioms naftos dujoms). Aiškiai nustatomi potencialūs naudos gavėjai, susiję su kiekviena energetinių produktų grupe; daugiausia tai tam tikrame regione gyvenantys privatūs asmenys.

Italijos valdžios institucijų teigimu, priemone siekiama išvengti vadinamojo „degalų turizmo“, t. y. tokio piliečių elgesio, kai jie vyksta įsigyti pigesnių degalų į kitą valstybę. Italija nurodo regioną, kurio teritorija ribojasi su ES išorės siena. Be to, priemone siekiama išvengti neigiamų pasekmių, susijusių su leidžiančios nukrypti nuostatos, nustatytos energijos mokesčių direktyvos II priede, galiojimo pabaiga, dėl kurių bus pakenkta gerovei.

Italijos teigimu, priemonę galima pateisinti regiono geografiniais ir infrastruktūros ypatumais: tai kalnuota vietovė, kurioje labai svarbus motorinių transporto priemonių kelių transportas. Be to, Italija atkreipia dėmesį į ypatingą regiono konstitucinį statusą ir Bendrijos ekonominės bei socialinės sanglaudos politiką, pagal kurią specialus dėmesys skiriamas kalnuotoms vietovėms. Aptardama šildymui naudojamų suskystintųjų naftos dujų klausimą, Italija atkreipia dėmesį į atšiaurias klimato sąlygas šiame regione.

2. Italija norėtų visiškai neapmokestinti (laikantis metinės kvotos) tam tikrų Gorizijos provincijos teritorijoje naudojamų energetinių produktų.

Metinė neapmokestinamų produktų kvota nustatoma regiono lygiu. Priemonė taikoma variklių degalams (benzinui ir dyzelinui), taip pat tam tikrų rūšių krosnių kurui (buitinėms gamtinėms dujoms ir įmonių šildymui naudojamoms mineralinėms alyvoms). Aiškiai nustatyti potencialūs naudos gavėjai, susiję su kiekviena energetinių produktų grupe. Išskyrus krosnių kurą, naudos gavėjai yra šioje provincijoje gyvenantys privatūs asmenys.

Italijos valdžios institucijų teigimu, priemonę galima pagrįsti istorinėmis priežastimis, kurios pateisinamos šios teritorijos socialiniu ir ekonominiu silpnumu, kurį pirmiausia lemia specifinė vietovės geografinė padėtis. Italija tvirtina, kad, pasibaigus leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimui, sumažės energetinių produktų paklausa (dėl „degalų turizmo“ užsienyje), bus pakenkta gerovei bei atitinkamai ekonominei veiklai.

Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad dėl nepakankamo akcizų suderinimo Europos Sąjungoje lygio standartinio mokesčio tarifo taikymas, kai pasibaigs energijos mokesčių direktyvos II priede nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimas, neleis gauti didesnių mokestinių pajamų, nes manoma, kad visa paklausa persikels į užsienį. Galiausiai, aptardama gamtinių dujų klausimą, Italija atkreipia dėmesį į tai, kad aplinkos požiūriu gamtinės dujos yra pranašesnės už mineralines alyvas, ir pabrėžia teigiamą priemonės poveikį gamtinių dujų tinklo išplėtimui provincijoje.

Italija laikosi nuomonės, kad dėl ypatingos šios vietovės, kuriai taikomas EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktas ir kuriai gali būti teikiama ES struktūrinių fondų pagalba, geografinės padėties ir socialinio bei ekonominio silpnumo minėta priemonė atitinka susijusią Bendrijos politiką.

3. Italija norėtų, kad Udino ir Triesto provincijose naudojamos mineralinės alyvos būtų apmokestintos taikant lengvatinį tarifą, jeigu tas tarifas atitinka energijos mokesčių direktyvoje nustatytus reikalavimus.

Priemonė taikoma nustatant metinę neapmokestinamo benzino ir dyzelino kvotą, o jos geografinė aprėptis ribojama Triesto provincija ir kai kuriomis rytinėje Udino provincijos dalyje esančiomis savivaldybėmis. Naudos gavėjai – daugiausia šiose vietovėse gyvenantys privatūs asmenys.

Priemone siekiama išvengti vadinamojo „degalų turizmo“. Italija atkreipia dėmesį į tai, kad energijos mokesčių direktyvos II priede nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimo pasibaigimas turės neigiamą socialinį ir ekonominį poveikį, nebedidės mokestinės pajamos ir bus uždaromos minėtose vietovėse esančios degalinės.

Visuose trijuose prašymuose numatyta priemonės galiojimo pabaigos data – 2012 m. gruodžio 31 d.

3. Prašymo aplinkybės

Anksčiau, remiantis Tarybos direktyvos 92/81/EEB[3] 8 straipsnio 4 dalyje nurodyta procedūra, kai kurioms valstybėms narėms ir, pirmiausia, Italijai buvo leista tam tikrose geografinėse vietovėse ar regionuose taikyti lengvatinius mokesčių tarifus arba neapmokestinti juose dėl ypatingų politinių sumetimų, susijusių su ekonominiu minėtų sričių vystymusi arba jų geografiniais ypatumais (klimatu, vietove). Be to, siekiant užkirsti kelią vadinamajam „degalų turizmui“, įgyvendintos tam tikros regioninės schemos.

2006 m. birželio mėn. komunikate „Tarybos direktyvos 2003/96/EB II ir III prieduose nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų, kurios baigia galioti 2006 m. pabaigoje, apžvalga“ (toliau – 2006 m. komunikatas)[4] Komisija pabrėžė dvi pagrindines problemas, susijusias su šios rūšies leidžiančiomis nukrypti nuostatomis: pirma, akcizo, kaip priemonės spręsti regionų socialinio ir ekonominio pobūdžio klausimus, tinkamumą ir, antra, poreikį sukurti vidaus rinką, kurioje nebūtų iškreipiama konkurencija. Komisija pabrėžė, kad minimalių tarifų sąvoka yra naudinga vidaus rinkai ir kad prireikus minimalūs tarifai gali būti koreguojami.

Tačiau komunikate pateikiama išvada, kad suinteresuotosios valstybės narės gali pačios spręsti, ar dėl ypatingų politinių sumetimų leidžianti nukrypti nuo direktyvos nuostata tebėra būtina ir, jei taip, ar ji atitinka direktyvos tikslus, t. y. 19 straipsnio 1 dalies trečiojoje įtraukoje nustatytus interesus ir politiką.

4. Komisijos vertinimas

Pirmiausia Komisija norėtų priminti EB sutarties 93 straipsnio tekstą, kuriuo grindžiami Bendrijos veiksmai netiesioginio apmokestinimo srityje. Jame reikalaujama suderinti netiesioginį apmokestinimą reglamentuojančius teisės aktus tokiu mastu, kuris yra būtinas siekiant užtikrinti, kad būtų sukurta ir imtų veikti vidaus rinka .

Šiuo tikslu su akcizų suderinimu susijusiose srityse (pirmiausia energijos mokesčių direktyvoje) nustatomi minimalūs apmokestinimo lygiai. Turint omenyje tai, kad valstybės narės, atsižvelgdamos į nacionalines aplinkybes, gali nustatyti su minimaliais tarifais suderintus nacionalinius tarifus, minimalūs apmokestinimo lygiai nustatomi tokio dydžio, kurį Bendrijos teisės aktų leidėjas laiko būtinu siekiant, kad galimas konkurencijos iškraipymas neviršytų priimtino lygio.

Tai, jog nėra visiškai suderintų tarifų, reiškia, kad nacionaliniai tarifai gali skirtis ir kad dėl to vidaus rinkoje gali pagyvėti mokesčių skirtumų nulemta tarpvalstybinė prekyba ir, prireikus, taikomos Direktyvos 92/12/EEB 8 ir 9 straipsniuose nustatytos ribos. Tačiau jeigu galintys atsirasti iškraipymai viršytų ribas, kurios jau nebūtų laikomos priimtinomis, ir atsižvelgiant į pirmiau pateiktas pastabas apie tarifų suderinimą, tinkamas sprendimas būtų didesnis faktinis nacionalinių tarifų derinimas remiantis EB sutarties 93 straipsniu, kurio galima siekti arba tikslinant ir taip didinant minimalius apmokestinimo lygius, arba kitomis priemonėmis, kurias Bendrijos teisės aktų leidėjas gali pasirinkti.

Todėl Komisija atmeta Italijos nuomonę, kad nepakankamu akcizų suderinimu galima pateisinti, remiantis 19 straipsniu, prašymą leisti taikyti nuostatą, leidžiančią nukrypti nuo energijos mokesčių direktyvos nuostatų. Šis pagrindimas neatitinka ypatingų politinių sumetimų, kaip apibrėžta 19 straipsnyje. Direktyvoje nustatyti minimalūs apmokestinimo lygiai faktiškai yra pagrindinis kriterijus, kurį įvertino Bendrijos teisės aktų leidėjas. Remdamasis pasirinktais lygiais, Bendrijos teisės aktų leidėjas priėjo prie išvados, kad valstybės narės nebeturi pateisinamų priežasčių nacionaliniu lygiu taikyti skirtingų tarifų siekdamos reaguoti į kitose valstybėse narėse nustatytus lygius ir taip nukrypti nuo direktyvoje numatytų mechanizmų. Priešingu atveju gali atsitikti taip, kad mokesčių, kuriais apmokestinami variklių degalai, tarifai bus nustatomi taikant dvišalį progresyvinį mechanizmą, pagal kurį tarifai bus tikslinami juos sumažinant iki suderinto minimalaus lygio, o tai direktyvoje nenumatyta.

Jokia energijos mokesčių direktyvos nuostata nesuteikia pagrindo aiškinti kitaip.

Toliau nagrinėjami horizontalieji argumentai, kuriuos Italija pateikia kiekviename iš savo keturių prašymų.

Pirma, vertindama argumentą, pagal kurį atitinkamiems regionams pagal Italijos teisę suteiktas ypatingas konstitucinis statusas, Komisija norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad, taikant 19 straipsnį, šio argumento nepakanka. Nors neatmetama tai, kad tam tikri regioninio pobūdžio sumetimai gali būti laikomi ypatingais politiniais sumetimais pagal 19 straipsnį, regiono statusas pagal nacionalinę konstitucinę teisę pats savaime neatitinka šios sąvokos.

Antra, Komisija negali priimti bendrų argumentų, kuriuos Italija pateikė dėl tam tikrų regionų socialinės ir ekonominės padėties (susidariusios dėl išorės ekonominės konkurencijos, ypatingos geografinės padėties arba kitų šioms vietovėms būdingų geografinių ypatumų). Remiantis šiais argumentais, aptariamiesiems regionams reikalinga valstybės parama. Tačiau leidžiančios nukrypti nuostatos, kurias iki šiol buvo leista taikyti, niekada nebuvo oficialiai laikomos šiuo tikslu vykdomos politikos priemonėmis, todėl bet koks jų pratęsimas dėl šios priežasties yra nepriimtinas pagal 19 straipsnį. Be to, tokioms problemoms spręsti esama daug kryptingesnių priemonių ir politikos sričių[5], kurios nemažina teigiamo akcizų, taikomų energetiniams produktams, suderinimo poveikio.

Trečia, dėl ypatingos atitinkamų sričių, esančių Italijos pasienyje, geografinės padėties – Komisija atkreipia dėmesį į tai, kas aptarta pirmiau. Taigi kaimynystė su kita valstybe nare, kurioje taikomi skirtingi apmokestinimo lygiai, negali būti laikoma pakankama priežastimi suteikti leidimą pagal energijos mokesčių direktyvos 19 straipsnį. Konkrečiau, leidžiančios nukrypti nuostatos, kurios buvo grindžiamos aplinkybe, kad kaimyninė valstybė tuo metu buvo trečioji šalis, negali būti pratęstos pagal 19 straipsnį dabar, kai atitinkama valstybė prisijungė prie Bendrijos, ir reikia atsižvelgti į šios valstybės prievoles, kurias ji įgijo pagal energijos mokesčių direktyvą. Vertindama su išorės siena susijusius argumentus, kuriuos Italija nurodė aptardama vieną konkretų atveją (Aostos slėnio), Komisija pažymi, kad prašoma leidžianti nukrypti nuostata nėra proporcinga priemonė tariamai „degalų turizmo“ problemai spręsti. Iš tiesų ši priemonė gali iškreipti vartojimo tendencijas Italijoje ir kitose Bendrijos dalyse, nes gyventojai bus dirbtinai skatinami pirkti šiame regione, nors jie galėtų tai daryti ir kitur. Šiuo požiūriu taip pat reikėtų turėti omenyje tai, kad Aostos slėnis ribojasi ne tik su Šveicarija, bet ir su Prancūzija.

Galiausiai, Komisija norėtų priminti, kad neigiamos pasekmės, susijusios su leidžiančios nukrypti nuostatos galiojimo pasibaigimu, negali būti laikomos ypatingais politiniais sumetimais pagal 19 straipsnį.

Taip pat tikslinga atskirai aptarti prašymuose nurodytus konkretesnius atvejus ir argumentus.

Dėl tariamos kelių transporto svarbos Aostos slėnio regionui – Komisija nemano, kad numatoma priemonė, t. y. visų variklių degalų neapmokestinimas akcizu, yra proporcinga priemonė problemai spręsti, kuria būtų galima pateisinti leidimą pagal 19 straipsnį. Komisija pažymi, kad Italija nepagrindė šios priemonės minėtais politiniais sumetimais, palyginti su tvarka, taikoma kitose Italijos vietovėse, kurios taip pat yra kaimo vietovės (t. y. kuriose gyventojų tankumas nedidelis) ir (arba) kalnuotos vietovės, bet kuriose ketinama taikyti šalies lygiu nustatytą nelengvatinį tarifą. Nėra įrodymų, kad esama objektyvaus ryšio su susijusiomis papildomomis išlaidomis (nesvarbu, kaip jos skaičiuojamos). Galiausiai, visiškas variklių degalų neapmokestinimas neatitiktų direktyvos 19 straipsnio 1 dalies trečiojoje įtraukoje nurodytos energetikos, transporto ir aplinkos politikos. Palyginimas su direktyvos 5 straipsnio trečiąja įtrauka tik patvirtina šią išvadą. Atspindėdama minėtas politikos sritis, ši nuostata rodo, kad vietiniam viešajam keleiviniam transportui, kuris, palyginti su privačiuoju transportu (kuriam aptariamuoju atveju kyla rizika), gali būti remiamas valstybių narių, toliau taikomi minimalūs apmokestinimo lygiai. Apmokestinimas nustatant žemesnius nei minėtieji lygius tebėra galimas tik labai specifinėmis aplinkybėmis, nurodytomis direktyvos 15 straipsnio 1 dalies e arba i punktuose.

Vertindama argumentus dėl šildymui naudojamų energetinių produktų, Komisija priėjo prie toliau pateikiamos išvados.

Pirmiausia, Komisija nemano, kad galima pateisinti ketinimą įmonių šildymui naudojamas mineralines alyvas apmokestinti palankesnėmis sąlygomis. Priemone siekiama subsidijuoti tam tikroje vietovėje įsikūrusias įmones. 2006 m. birželio mėn. komunikate Komisija pabrėžė, kad direktyvoje tinkamai atsižvelgta į energetinių produktų naudojimą verslui ir galimus konkurencinius suvaržymus, susijusius su energijos apmokestinimu. Todėl Komisija norėtų pabrėžti, kad Taryba vieningai Sutarties 93 straipsnyje nustatyta tvarka jau yra užtikrinusi politinių sumetimų, kuriais galima pateisinti palankesnių sąlygų taikymą apmokestinant verslui naudojamus energetinius produktus, pusiausvyrą. Direktyvoje (ypač jos 5 ir 17 straipsniuose) išdėstytos pasirinkimo galimybės, susijusios su energetinių produktų naudojimu verslui, atspindi lankstumo laipsnį, kurį Bendrijos teisės aktų leidėjas šiomis aplinkybėmis laikė tinkamu ir pakankamu. Todėl Italijos nurodyti sumetimai negali būti laikomi ypatingais politiniais sumetimais pagal 19 straipsnį. Be to, minėtos direktyvoje nurodytos pasirinkimo galimybės taip pat atspindi jos 19 straipsnio 1 dalies trečiojoje įtraukoje nustatytus interesus: tinkamą vidaus rinkos veikimą, poreikį užtikrinti sąžiningą konkurenciją ir Bendrijos sveikatos, aplinkos, energetikos bei transporto politiką. Būtent dėl šių interesų negali būti suteiktas prašomas leidimas.

Atsakydama į Italijos prašymą leisti neapmokestinti šildymui naudojamų gamtinių dujų, Komisija norėtų atkreipti dėmesį į tai, kad energijos mokesčių direktyvoje tinkamai atsižvelgta į galimus gamtinių dujų pranašumus. Todėl šiuo požiūriu Italijos prašymo negalima laikyti ypatingais politiniais sumetimais (net neatsižvelgiant į tai, kad Italijos nurodyti gamtinių dujų pranašumai įvairiuose regionuose nesiskiria). Pirmiau išdėstytos pastabos dėl 19 straipsnio 1 dalies trečiosios įtraukos ir Bendrijos aplinkos, energetikos ir transporto politikos tinka ir šiuo atveju; be to, jomis taip pat galima pateisinti atsisakymą leisti taikyti prašomą leidžiančią nukrypti nuostatą.

Galiausiai, atsakydama į prašymą leisti palankesnėmis sąlygomis apmokestinti šildymui kalnuotame Aostos slėnio regione naudojamas buitines suskystintąsias naftos dujas, Komisija mano, kad ši priemonė iš dalies sutampa su kita priemone, dėl kurios Italija Komisijai svarstyti pateikė prašymą pagal energijos mokesčių direktyvos 19 straipsnį. Šiuo požiūriu Italija planuoja pagal tam tikrų regionų klimato sąlygas diferencijuoti mokesčių lengvatas, taikomas apmokestinant šildymui naudojamas suskystintąsias naftos dujas. Tačiau prašymu suteikti leidimą dėl Aostos slėnio siekiama daug daugiau nei kita pateikta schema. Komisija daro išvadą, kad, pačios Italijos nuomone, nurodytos klimato sąlygos nepateisina Aostos slėniui numatyto specialaus režimo. Kiti Italijos pateikti prašymai bus svarstomi atskirai.

5. Išvada

Remiantis tuo, kas išdėstyta pirmiau, Italijos prašomas leidimas neturėtų būti suteiktas. Visų pirma, dėl pagrindinio argumento, kurį pateikė Italija siekdama pagrįsti prašymus, reikia pabrėžti, kad tariamo nepakankamo suderinimo vidaus rinkoje problema negali būti išspręsta suteikiant leidimus pagal 19 straipsnį. Minimalūs apmokestinimo lygiai – tai pagrindiniai kriterijai, kuriuos įvertino Bendrijos teisės aktų leidėjas priimdamas direktyvą.

Be to, Komisija taip pat nelaiko priimtinais papildomų argumentų, kuriuos Italija pateikė dėl tam tikrų konkrečių savo prašymų dalių.

Todėl Komisija nesiūlo suteikti prašomo leidimo .

[1] 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičianti Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (OL L 283, 2003 10 31, p. 51); direktyva su paskutiniais pakeitimais, padarytais direktyvomis 2004/74/EB ir 2004/75/EB (OL L 157, 2004 4 30, p. 87 ir 100).

[2] 2006 m. spalio 17 d.

[3] 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/81/EEB dėl akcizo už mineralines alyvas struktūrų derinimo (OL L 316, 1992 10 31). Direktyva, panaikinta Tarybos direktyva 2003/96/EB nuo 2003 m. gruodžio 31 d. kartu su 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/82/EEB dėl mineralinėms alyvoms taikomų akcizo tarifų suderinimo.

[4] 2006 m. birželio 30 d. COM(2006) 342 Tarybos direktyvos 2003/96/EB II ir III prieduose nustatytų leidžiančių nukrypti nuostatų, kurios baigia galioti 2006 m. pabaigoje, apžvalga.

[5] Nusprendusios pasinaudoti tokiomis priemonėmis ir politika, valstybės narės, žinoma, turi laikytis Bendrijos teisės nuostatų, ypač reglamentuojančių valstybės pagalbą.