[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 21.9.2006

KOM(2006) 514 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI BEI EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI

dėl 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, įgyvendinimo

PRATARMĖ

Šio komunikato tikslas – Tarybai, Europos Parlamentui ir Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetui pateikti Direktyvos 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, įgyvendinimo ataskaitą.

Be to, šio komunikato II priede pateikiamas konsultacijoms su visuomene skirtas klausimynas. Šiame priede taip pat galima rasti klausimyno tikslus ir atsakymo pateikimo tvarką.

KOMISIJOS KOMUNIKATAS TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI BEI EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI

dėl 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, įgyvendinimo (Tekstas svarbus EEE)

TURINYS

PRATARMĖ 2

1. Įvadas 4

2. Pagrindinės direktyvos nuostatos 4

3. Apibrėžtys – 2 straipsnis 6

4. Taikymo sritis – 3 straipsnyje nustatytos išimtys 6

5. Išankstinė informacija apie reikalavimus – 4 straipsnis 8

6. Informacijos patvirtinimas raštu – 5 straipsnis 9

7. Sutarties atsisakymo teisė – 6 straipsnis 10

8. Vykdymas – 7 straipsnis 11

9. Kai kurių nuotolinio ryšio priemonių naudojimo apribojimai – 10 straipsnis 12

10. Išvados 12

I PRIEDAS 13

II PRIEDAS 15

III PRIEDAS 19

IV PRIEDAS 20

1. ĮVADAS

Visos valstybės narės į savo nacionalinę teisę perkėlė (žr. I priedą) 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 1997/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis[1] (toliau – direktyva). Šiame dokumente (toliau – ataskaita) Komisija pateiks direktyvos įgyvendinimo ataskaitą, kaip apibrėžta šios direktyvos 15 straipsnio 4 dalyje[2]. Komisija vėluoja laikytis 15 straipsnio 4 dalies nuostatų, nes iš pradžių apie 15 valstybių narių vėlavo perkelti direktyvą. Komisija nusprendė neskelbti ataskaitos tol, kol įstos 10 valstybių narių, kad ataskaitoje atsispindėtų situacija visose 25 valstybėse narėse.

Prie šios ataskaitos (II priedas) pridedamas klausimynas (toliau – klausimynas). Šio klausimyno tikslas – konsultuotis su suinteresuotomis šalimis keliais su direktyva susijusiais klausimais. Visų pirma Komisija nagrinės, ar šalių perkėlimo į nacionalinę teisę skirtumai, atsiradę dėl direktyvoje pateiktų pasirenkamų reglamentavimo galimybių ir dėl 14 straipsnyje nustatytų minimalių sąlygų nuostatos (valstybės narės, siekdamos geriau apsaugoti vartotojus, gali įvesti ar toliau taikyti griežtesnes nuostatas, neprieštaraujančias Sutarčiai) taikymo, daro poveikį vidaus rinkai ir įtaką įmonių bei vartotojų pasitikėjimui tarpvalstybine prekyba.

Komisija nemano, kad yra tikslinga pateikti kokį nors direktyvos persvarstymo pasiūlymą kol nebus baigtas vartotojų acquis communautaire (toliau – acquis ) tiriamasis persvarstymo etapas (žr. III priedą). Atliekant šį persvarstymą siekiama įvertinti galimus trūkumus vartotojų apsaugos srityje, visų pirma naujos prekybos praktikos ir technologijų, pavyzdžiui interneto ir mobiliosios komercijos, atžvilgiu ir nustatyti įvairių persvarstomų vartotojų direktyvų nesuderinamumus. Remdamasi klausimynais pradėtos konsultacijos ir persvarstymo rezultatais Komisija nagrinės, ar nuotolinės prekybos srityje reikia imtis kitų teisėkūros iniciatyvų, kurios atitiktų Komisijos geresnio reglamentavimo tikslus reglamentavimo aplinkos supaprastinimo[3] atžvilgiu.

Nagrinėdama direktyvos perkėlimą į šalių teisę Komisija dažnai remdavosi vertimais. Kai kurios šioje ataskaitoje nustatytos perkėlimo į šalių teisę problemos gali kilti dėl vertimo problemų.

2. PAGRINDINėS DIREKTYVOS NUOSTATOS

Šia direktyva siekiama, kad vartotojų, perkančių prekes naudojantis nuotolinės prekybos priemonėmis, t. y. tiesiogiai nebendraujant su tiekėju, padėtis būtų ne blogesnė nei tiesiogiai iš tiekėjų perkančių vartotojų padėtis.

Direktyva taikoma tiek prekėms tiek paslaugoms. Vis dėlto 3 straipsniu ribojamas direktyvos taikymas visų arba kai kurių direktyvos nuostatų netaikant tam tikrų rūšių sutartims. Šios išimtys yra pagrįstos tam tikrų prekių arba paslaugų pobūdžiu. Prie šių išimčių priskiriamos finansinės paslaugos dėl jų sudėtingumo ir vertės, ir joms taikoma Nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis direktyva 2002/65/EB[4], kuri taip pat bus greitai persvarstyta[5]. Dėl šios priežasties šioje ataskaitoje nebus nagrinėjamos finansinės paslaugos. Vis dėlto persvarstant Direktyvą 2002/65/EB bus atsižvelgiama į šios direktyvos persvarstymo metu padarytas išvadas (pvz., išvadas dėl „ilgalaikės formos“).

Direktyvos 4 straipsnyje išdėstoma informacija, kurią reikia suteikti vartotojui prieš sudarant bet kokią nuotolinės prekybos sutartį. Ši informacija atitinka informaciją, kurią turėtų vartotojas, jeigu jis pirktų tiesiogiai iš tiekėjo, pavyzdžiui, informaciją apie prekių arba paslaugų pagrindines savybes ir kainą, įskaitant mokesčius. Be to, direktyvoje nustatomas informacijos pateikimo būdas ir terminas.

Siekiant vartotoją apsaugoti po sutarties sudarymo, 5 straipsnyje nustatoma, kad vartotojui visada turi būti pateiktas adresas, kuriuo jis galėtų siųsti skundą. Šis reikalavimas privalo būti įvykdytas raštu arba kita ilgalaike forma per konkretų terminą. Be to, pagal 5 straipsnio 1 dalį tokiu būdu dažniausiai reikia patvirtinti daug išankstinės ir papildomos informacijos, kuri yra svarbi įsigaliojus sutarčiai, pvz., informaciją apie prekių priežiūros paslaugas ir garantijas.

Kadangi prekes ar paslaugas nuotoliniu būdu perkantis vartotojas pateikdamas užsakymą negali visapusiškai įvertinti, ar jo pirkinys atitinka jo poreikius, direktyvoje yra nustatyta teisė per mažiausiai 7 darbo dienas atsisakyti sutarties. Pasinaudodamas šia teise vartotojas neprivalo pagrįsti savo sprendimo. Dėl to jam neturėtų būti taikoma nuobauda, o įmokėta suma grąžinama nedelsiant. Vartotojui gali tekti sumokėti tik prekių grąžinimo išlaidas. Pagal 6 straipsnio 3 dalį tam tikroms prekėms ir paslaugoms dėl jų pobūdžio (pvz., greitai gendančios prekės) netaikoma teisė atsisakyti dėl jų sudarytos sutarties.

Be to, direktyva apsaugomi vartotojai nuo pernelyg didelio sutarties vykdymo vėlavimo. Taigi pagal 7 straipsnį sutartį reikia įvykdyti per 30 dienų nuo dienos, kai vartotojas pateikė užsakymą tiekėjui. Valstybėms narėms buvo suteikta teisė savo nuožiūra įtraukti nuostatas dėl prekių arba paslaugų pakeitimo kitomis prekėmis arba paslaugomis, jei nėra galimybės atsiųsti iš pradžių užsakytas prekes arba suteikti iš pradžių užsakytas paslaugas. Jei šia teise nepasinaudojama arba tiekėjas prekių ar paslaugų nekeičia kitomis prekėmis ar paslaugomis, vartotojas turi teisę per 30 dienų susigrąžinti visas įmokėtas sumas.

10 straipsnyje tiekėjo reikalaujama iš anksto gauti vartotojo sutikimą, jeigu jis nori pasinaudoti fakso aparatu arba automatinėmis telefoninio ryšio priemonėmis. Kitas nuotolinio ryšio priemones galima naudoti tik jeigu vartotojas neprieštarauja.

Ataskaitoje nenagrinėjamos 9 straipsnio nuostatos dėl išnešiojamosios prekybos, nes jos bus pakeistos ir visiškai suderintos Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva (NKV)[6]. 8 straipsnio nuostatos dėl mokėjimo kortelėmis taip pat nebus nagrinėjamos šioje ataskaitoje, nes šiuo metu vyksta derybos dėl Komisijos pasiūlymo dėl mokėjimo paslaugų[7], kuriame siūloma išbraukti 8 straipsnį. Nuostatos dėl priežiūros (11 straipsnis) bus nagrinėjamos plačiau analizuojant persvarstymo ir Komisijos darbo priežiūros srityje aspektus.

3. APIBRėžTYS – 2 STRAIPSNIS

2 straipsnyje apibrėžiami pagrindiniai direktyvoje vartojami terminai. „ Vartotojo “ ir „ tiekėjo “ apibrėžtys nėra specifinės nuotolinės prekybos reglamentavimo apibrėžtys ir bus nagrinėjamos plačiau analizuojant acquis persvarstymo aspektus.

Specifinių problemų nekilo dėl „ nuotolinės prekybos sutarties “ apibrėžties 2 straipsnio 1 dalyje. Apskritai valstybės narės palyginti tiksliai vartojo direktyvoje įrašytą formuluotę. Nepaisant to, kad Komisija negavo konkrečių skundų dėl „ organizuotos nuotolinio prekių pardavimo ar paslaugų teikimo schemos “ sąvokos, jos nuomone, vartotojai gali nežinoti, kad direktyva netaikoma, jei tiekėjas nuotoliniu būdu prekiauja ad hoc pagrindu. Keletas valstybių narių, įskaitant Prancūziją, Latviją ir Slovakiją, neperkėlė šios sąvokos, tikriausiai taip siekdamos išspręsti šią problemą.

Komisija tiki, kad šiuo metu taikoma „ nuotolinio ryšio priemonių “ apibrėžtimi pakankamai lanksčiai apibūdinamos naujos nuotolinio ryšio priemonės, pavyzdžiui, judriojo ryšio prekyba (t. y. trumpųjų pranešimų paslaugomis vykdoma prekyba). Vis dėlto jos perkėlimą reikia paaiškinti kai kurioms valstybėms narėms. Pavyzdžiui, Čekija nepaisė „ atitikties “ reikalavimo.

Čekija, Danija, Vokietija, Prancūzija, Graikija, Latvija, Lenkija, Švedija, Austrija, Slovakija ir Slovėnija nepranešė Komisijai apie „nuotolinio ryšio priemonių operatoriaus “ apibrėžties perkėlimą, o Ispanijos, Lietuvos, Maltos ir Nyderlandų perkėlimą reikia tikslinti.

Kiti su apibrėžtimis susiję klausimai bus nagrinėjami kitose šios ataskaitos dalyse, kai tik jie bus iškelti.

4. TAIKYMO SRITIS – 3 STRAIPSNYJE NUSTATYTOS IšIMTYS

Vis dėlto 3 straipsniu ribojama direktyvos taikymo sritis, visų arba dalies direktyvos nuostatų netaikant tam tikroms nuotolinės prekybos sutartims. Komisija privalo nustatyti, ar tebėra tikslinga taikyti išimtis, ar jas reikia persvarstyti, išplėsti arba panaikinti. Šioje ataskaitoje bus nagrinėjama keletas problemų, kurios iškilo Komisijai.

Valstybės narės šias išimtis perkėlė skirtingai. Pavyzdžiui, Nyderlandai direktyvos netaiko tik nekilnojamojo turto statybai, bet ne jo pardavimui.

Komisijai iškilo keletas klausimų, kuriuos reikia išsiaiškinti. Pavyzdžiui, Belgija nepateikė Komisijai informacijos apie tai, kaip ji perkėlė 3 straipsnio išimtis, išskyrus išimtis finansinėms paslaugoms. Komisija žino, kad bent jau kelios jų buvo perkeltos.

Be 3 straipsnyje nustatytų išimčių Ispanija ir Liuksemburgas savo šalies nuotolinės prekybos teisės aktuose nustato bendrąsias išimtis elektroninėmis priemonėmis sudarytoms sutartims, nors Elektroninės komercijos Direktyvoje[8] nurodoma, kad ji neprieštarauja direktyvos nuostatoms.

Gali tekti patikslinti direktyvos dėl teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamuoju turtu[9] ir šios direktyvos bei „ teisių į nekilnojamąjį turtą “ reikšmės sąsajas. Kai kurios valstybės narės, įskaitant Vengriją, Daniją, Slovėniją ir JK akivaizdžiai neįtraukė visų ar dalies teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamuoju turtu nuostatų į perkeliamų išimčių taikymo sritį, o kitos šalys tokias nuostatas įtraukė.

Po direktyvos patvirtinimo išpopuliarėjus varžytinėms internete padaugėjo vartotojų skundų. Nors iš pradžių tinklavietės, pavyzdžiui, eBay buvo skirtos tam, kad vienas vartotojas galėtų parduoti naudotas prekes kitam vartotojui, vis dažniau šiose tinklavietėse sudaromi naujų prekių pardavimo iš įmonės vartotojui sandoriai. Komisija yra informuota apie šalių teismų praktiką, nagrinėjančią ar nevertėtų tokių tinklaviečių kaip eBay prilyginti namų pardavimui iš varžytinių ir joms netaikyti direktyvos nuostatų. Ištyrus direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę buvo patvirtinta, kad reikia patikrinti, ką reiškia „ varžytinių “ sąvoka šalių teisės aktuose. Pavyzdžiui, Prancūzijoje išimtys taikomos tik „ viešosioms “ varžytinėms; Danijoje išimtys taikomos varžytinėms, surengtoms taip, kad varžytinių vietoje paprastai dalyvauja didelė dalis dalyvių. Buvo nustatyta, kad kai kurios valstybės narės išimtį perkėlė tik iš dalies (pavyzdžiui, Estijoje išimtis varžytinėms taikoma tik, jeigu netaikoma sutarties atsisakymo teisė.).

Tam tikros valstybės narės išplėtė dalinį 3 straipsnio 2 dalies išimčių taikymą visoms direktyvos nuostatoms (pavyzdžiui, Slovėnija, Čekija ir Graikija). Kitų valstybių teisės aktai šiuo atžvilgiu yra neaiškūs (pavyzdžiui, Latvijos, Suomijos, Lietuvos, Nyderlandų, Slovėnijos, Danijos, Graikijos, Lenkijos, Vengrijos). Pavyzdžiui, gali kilti problemų aiškinant su „ nuolatiniais prekybos agentais “ susijusią 3 straipsnio 2 dalies pirmosios įtraukos išimtį. Komisijos atliktuose Suomijos nuotolinės prekybos teisės aktų vertimuose minima „ reguliaraus skirstymo sistemos “ sąvoka gali būti vartojama platesne prasme. Vengrijos perkeltos nuostatos taikomos tik kasdien vartotojui tiekiamoms prekėms. Nauji rinkos pokyčiai, pavyzdžiui, populiarėjantis apsipirkimas internete, reiškia, kad reikia dar kartą išnagrinėti šią išimtį. Šių išimčių atžvilgiu taip pat buvo pasinaudota minimalių sąlygų nuostata. Pavyzdžiui, Lenkija perkeldama direktyvos nuostatas nedaro nuorodų į kasdienio vartojimo gėrimus ir prekes.

Be to, kai kurioms valstybėms gali kilti problemų aiškinant 3 straipsnio 2 dalies antrosios įtraukos išimtį. Pavyzdžiui, Latvija, Lietuva ir Lenkija išimtį taiko sutartims, kurių vykdymo data nustatoma sudarius sutartį. Europos Teisingumo Teismas Easyca [10] bylos sprendime, kuriame jis nutarė, kad lengvojo automobilio nuoma prilygsta „ transporto “ paslaugai, kaip apibrėžta direktyvoje, nurodo, kad direktyva netaikoma kai kurioms nuotolinės prekybos sutartims, kurias Komisija ir bent jau keletas valstybių narių[11] priskyrė šios direktyvos taikymo sričiai. Be to, neaiški gali būti „laisvalaikio paslaugų “ sąvoka. Šiuo faktu galima paaiškinti tai, kodėl tiekėjų teisę netaikyti 7 straipsnio 2 dalies atvirųjų laisvalaikio renginių paslaugoms, susiklosčius ypatingoms aplinkybėms, perkėlė tik Kipras, Airija, Portugalija ir Jungtinė Karalystė. Tose valstybėse narėse, kuriose buvo taikoma ši išimtis, nepatikslinus „ ypatingų aplinkybių “ sąvokos gali būti sudarytos sąlygos teisiniam neaiškumui atsirasti tiek vartotojams tiek įmonei.

5. IšANKSTINė INFORMACIJA APIE REIKALAVIMUS – 4 STRAIPSNIS

Dėl direktyvos 4 straipsnyje išdėstytų išankstinės informacijos reikalavimų kyla tam tikrų svarbių aiškinimo klausimų.

Nepaisant to, kad daug valstybių narių pažodžiui perkėlė 4 straipsnio 1 dalį, daugelis jų taip pat pasinaudojo minimalių sąlygų nuostata, kad būtų pagerinta šalių vartotojų apsauga. Ištyrus direktyvos perkėlimą buvo nustatyta, kad kai kuriose valstybėse tam tikri reikalavimai buvo perkelti prastai. Šioje ataskaitoje pagrindinis dėmesys skiriamas reikalavimams, kurie buvo blogai perkelti dėl galimų direktyvos aiškinimo problemų.

Gali prireikti persvarstyti išankstinės informacijos pateikimo terminą ir sąlygas, kad būtų užtikrinta, jog sprendimą dėl sandorio sudarymo priimantys vartotojai yra tinkamai informuoti. Skirtingai buvo aiškinamas 4 straipsnio 1 dalies žodžių junginys „ tinkamu laiku prieš sudarant bet kokią sutart į“ ir 4 straipsnio 2 dalies junginys „ aiškiai ir suprantamai bet kokiomis nuotolinio ryšio priemonėmis “. Pavyzdžiui, Lenkijoje išankstinę informaciją reikia pateikti prieš pasinaudojant nuotolinio ryšio priemonėmis.

Išankstinė informacija apie 4 straipsnio 1 dalies c dalyje nustatytą kainą yra geras pavyzdys to, kiek ši informacija gali būti svarbi vartotojui priimant sprendimą dėl sandorio sudarymo. Kai kurios valstybės narės, įskaitant Belgiją ir Švediją, perkeldamos nepadarė aiškios nuorodos į mokesčius. Komisija aiškinsis su minėtomis valstybėmis narėmis, ar jų teisės aktuose visada nurodant kainą mokesčiai jau yra įskaičiuoti. Ji taip pat svarstys, ar direktyvoje turėtų būti daroma aiški nuoroda į kitokias vartotojui priskirtinas išlaidas, pavyzdžiui, užsakymo ir (arba) tvarkymo mokesčius, atsižvelgiant į NKV 7 straipsnio 4 dalies c punktą.

Be to, Komisija yra informuota apie kainos skaidrumo problemas ir padidinto tarifo paslaugų teikimą. Komisija nagrinės, ar reikia labiau įtvirtinti su padidinto tarifo paslaugomis susijusias direktyvos nuostatas, pavyzdžiui, 4 straipsnio 1 dalies g punktą, kuriame nustatomas reikalavimas teikti išankstinę informaciją apie naudojimosi nuotolinio ryšio priemonėmis kainą, jei ji skaičiuojama ne bazinės normos pagrindu.

Daugelis valstybių narių pasinaudojo minimalių sąlygų nuostata, nustatydamos reikalavimą nurodyti adresą, kuriuo būtų galima siųsti skundus (pavyzdžiui, Austrija, Čekija, Danija, Suomija, Liuksemburgas, Malta, Slovakija, Slovėnija) ir daug valstybių pasirinko galimybę nurodyti, ar taikoma sutarties atsisakymo teisė (pavyzdžiui, Belgija, Vokietija, Italija, Nyderlandai, Slovėnija, Ispanija).

Be to, minimalių sąlygų nuostata buvo pasinaudota kitais būdais. Pavyzdžiui, Italijoje vartotojas gali prašyti pateikti išankstinę informaciją itališkai, jeigu naudojamos asmeninės komunikacijos priemonės. Estija ir Ispanija nustatė papildomos informacijos apie prekių keitimą reikalavimą.

Daug valstybių narių aiškiai neperkėlė 4 straipsnio 2 dalies sąžiningumo reikalavimo ir (arba) nepadarė aiškios nuorodos į tam tikrų vartotojų, įskaitant nepilnamečius, apsaugą. Šios nuostatos toliau bus nagrinėjamos atliekant persvarstymą.

6. INFORMACIJOS PATVIRTINIMAS RAšTU – 5 STRAIPSNIS

5 straipsnyje nustatoma, kad raštu reikia patvirtinti tam tikrą informaciją, įskaitant daug 4 straipsnyje pateiktos informacijos. Dėl to 5 straipsnį reikia nagrinėti kartu su 4 straipsniu. Su keliomis valstybėmis narėmis (Danija, Vokietija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Lenkija) reikia aptarti patvirtinimo raštu terminą.

Be to, keleto valstybių narių reikia pasiteirauti apie raštu patvirtintiną informaciją, nes kai kurios jų gali būti nenustačiusios reikalavimo patvirtinti visą arba dalies prašomos informacijos (pavyzdžiui, Čekijoje raštu reikia patvirtinti tik informaciją apie tiekėjo tapatybę ir buveinę).

Be to, dėl minimalių sąlygų nuostatos atsirado šalių taikomų reikalavimų, pavyzdžiui, kalbos (Kipre, Graikijoje, Ispanijoje) ar raštu pateiktinos papildomos informacijos, skirtumai. Visų pirma dėl informacijos, susijusios su sutarties atsisakymo teise, patvirtinimo buvo parengta papildomų nacionalinių taisyklių. Kipras nustatė parengti pranešimo apie sutarties atsisakymą, kuris privalo būti pateiktas vartotojui su raštišku patvirtinimu, pavyzdį. Ispanijoje tiekėjas privalo pateikti sutarties atsisakymo ir (arba) nutraukimo dokumentą, kuriame būtų pateikta informacija, ir raštišką patvirtinimą. Belgija atliko dar daugiau, nustatydama laikytis tam tikros formos standartinių sąlygų ir šio reikalavimo nesilaikymo pasekmes.

Kai kurios valstybės narės ir suinteresuotosios šalys teigė, kad reikia paaiškinti 5 straipsnio 1 dalies „ ilgalaikės formos “ sąvoką Direktyvos 2002/65/EB ir naujų technologijų atžvilgiu. Italija išvengė aiškinimo problemų nustatydama griežtesnes taisykles, t. y. patvirtinti kita ilgalaike forma galima tik tada, jei to pageidauja vartotojas. Lietuva, Čekija, Slovakija ir Lenkija pasirinko galimybę nedaryti nuorodos į „ ilgalaikę formą “.

7. SUTARTIES ATSISAKYMO TEISė – 6 STRAIPSNIS

Sutarties atsisakymo teisė, numatyta keturiose vartotojų direktyvose, taip pat direktyvos 6 straipsnyje, dažnai naudojama kaip pagrindinis acquis nesuderinamumų (pvz., taip vadinami „pasirinkimo laikotarpiai“ skirtingose direktyvose nesutampa)[12] ir nacionalinių skirtumų, atsirandančių dėl pasinaudojimo minimaliomis sąlygomis, pavyzdys. Nuotolinės prekybos srityje direktyva nustatomas mažiausiai septynių darbo dienų laikotarpis, per kurį vartotojas gali atsisakyti sutarties. Valstybės narės šį reikalavimą perkėlė įvairiai, dažniausiai numatydamos septynių darbo dienų arba 14 kalendorinių dienų laikotarpį (žr. IV priedą).

6 straipsnio 1 dalies, nustatančios kiek laiko trunka ir nuo kada pradedamas skaičiuoti pasirinkimo laikotarpis, perkėlimas nesukėlė didelių problemų. Prancūzijoje pasirinkimo laikotarpis skaičiuojamas „ jours francs “, kurių tikslią reikšmę dar reikia išsiaiškinti su Prancūzijos institucijomis. Momentas, nuo kurio prasideda šis laikotarpis, kelia daugiau klausimų. Pavyzdžiui, valstybėse narėse prekių „gavimas“ gali būti skirtingai aiškinamas. Kartais buvo keliamas klausimas, kada prekė laikoma gauta (pvz., jei siuntinys pristatomas, kai gavėjo nėra, ar prekė laikoma gauta, kai laiškininkas palieka pranešimą apie bandymą pristatyti, ar kai vartotojas siuntinį atsiima pašte); jis bus išnagrinėtas atliekant išsamesnį persvarstymą. Komisija taip pat svarsto, ar persvarstant direktyvą nereikia dar kartą išnagrinėti keliomis siuntomis pristatomų prekių traktavimo. Vokietijos, Estijos, Latvijos ir Švedijos nacionaliniuose įstatymuose nurodoma, kad šis laikotarpis pradedamas skaičiuoti nuo pirmosios prekių dalies pristatymo. Šis aiškinimas neprieštarauja 10 konstatuojamajai daliai. Komisijos nuomone, kai užsakymas apima skirtingas prekes, vartotojas turėtų turėti teisę į pasirinkimo laikotarpį po kiekvienos užsakytos prekės pristatymo. Tai netaikytina tiems atvejams, kuomet užsakius vieną prekę, ji pristatoma keliomis siuntomis. Pavyzdžiui, internetu užsakius skirtingas knygas (pvz., romaną ir biografiją), kurių neįmanoma pristatyti viena siunta, kadangi vienos iš jų nėra, šis užsakymas neturėtų būti traktuojamas taip pat, kaip ir sutartis per tam tikrą laikotarpį pristatyti enciklopedijos rinkinį.

Su keliomis valstybėmis narėmis taip pat reikia aptarti finansines sutarties atsisakymo pasekmes ir (arba) įmokėtų sumų grąžinimo terminą (6 straipsnio 1–2 dalys; pvz., Čekija neperkėlė 6 straipsnio 2 dalies; Vokietija ir Lietuva nenurodė laikotarpio, per kurį turi būti grąžinamos įmokėtos sumos). Neaiškiai direktyvą perkėlė Vengrija, taip pat neaiškiai nuostatas dėl nuobaudų perkėlė Austrija ir Švedija. Suomijoje įmokėtos sumos turi būti grąžinamos per 30 dienų nuo prekių grąžinimo. Kadangi direktyvoje nenurodoma, kada prasideda 30 dienų laikotarpis (pvz., nuo pranešimo apie sutarties atsisakymą, tiekėjui gavus prekes), neaišku, ar toks aiškinimas yra priimtinas.

6 straipsnio 3 dalyje išvardijamos sutarties atsisakymo teisei taikomos išimtys. Apskritai šios išimtys buvo perkeltos tinkamai, nors kai kurias nuostatas būtina pasiaiškinti (pvz., Ispanijoje, Liuksemburge, Italijoje ir Lenkijoje 6 straipsnio 3 dalies ketvirtoje įtraukoje numatyta išimtis gali būti pernelyg plati negu leidžiama direktyvoje). Atliekant persvarstymą šios išimtys bus nuodugniai išnagrinėtos, siekiant nustatyti, ar jos atnaujintos.

Perkeliant 6 straipsnį buvo vėl pasinaudota minimaliomis sąlygomis. Kai kurios 6 straipsnio 3 dalyje numatytos išimtys nebuvo vienodai perkeltos visoje Europoje (pvz., Belgijoje išimtys netaikomos, kai tiekėjas teikdamas išankstinę informaciją nepamini, kad sutarties atsisakymo teisė neegzistuoja; Danijoje su laikraščiais susijusi išimtis taikoma tik tam tikromis aplinkybėmis). Nacionaliniai skirtumai ypač išryškėja nagrinėjant pasinaudojimo sutarties atsisakymo teise sąlygas: Portugalijoje prekės privalo būti grąžinamos per 30 dienų; kai kurios valstybės narės nustato pranešimo apie sutarties atsisakymą formą; keletas valstybių narių, įskaitant Jungtinę Karalystę, Suomiją ir Portugaliją, priėmė nuostatas dėl vartotojo prievolės rūpintis prekėmis, kol jos yra jo nuosavybėje. Valstybės narės taip pat pasirinko skirtingas reglamentavimo galimybes, susijusias su prekių grąžinimo išlaidomis, numatydamos, kad: visais atvejais moka vartotojas (pvz., Kipre), vartotojas moka tam tikromis aplinkybėmis (pvz., Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Belgijoje), ar moka vartotojas savo nuožiūra sprendžia tiekėjas (Estijoje, Maltoje) ir tiekėjas moka, kai prekės gali būti grąžinamos paprastu paštu (Suomijoje). Estijoje nustatyta 10 eurų riba vartotojo apmokamoms išlaidoms grąžinant prekes.

Ne visos valstybės narės pranešė apie tai, kaip jos perkėlė 6 straipsnio 4 dalį dėl kredito sutarčių nutraukimo pasinaudojus sutarties atsisakymo teise (pvz., Slovėnija), o su kitomis perkėlimą reikia pasiaiškinti (pvz., Čekija, Kipru, Lenkija).

Galiausiai, verta pastebėti, kad Belgijos perkėlimo priemonėje numatoma, kad gali būti įvedamos specialios taisyklės mažoms ir vidutinėms įmonėms. Nors Komisija neturi įrodymų, kad šia teise buvo pasinaudota, tokios taisyklės gali pažeisti direktyvą.

8. VYKDYMAS – 7 STRAIPSNIS

Apskritai dėl 7 straipsnio, susijusio su sutarties vykdymu, perkėlimo kyla su laikotarpiu susijusių problemų. Reikėtų pažymėti, kad nei Čekija, nei Vokietija nepranešė apie 7 straipsnio 1 dalies perkėlimą.

Pagrindinis pastebėjimas dėl 7 straipsnio – nenuosekliai vartojami terminai visoje direktyvoje ir ypač 7 straipsnyje. Iš tiesų 7 straipsnyje minimos „dienos“ , o 6 straipsnyje – „darbo dienos“ . Be to, momentas, nuo kurio pradedamas skaičiuoti laikotarpis, yra nurodytas 7 straipsnio 1 dalyje („nuo kitos dienos“ po užsakymo) ir nenurodytas 7 straipsnio 2 dalyje. Dabartinė 7 straipsnio 2 dalies formuluotė buvo aiškinama įvairiai. Kai kurios valstybės narės nustatomo laikotarpio reikalavimą aiškino kaip taikomą tik įmokėtų sumų grąžinimui, kitos tiek įmokėtų sumų grąžinimui, tiek pranešimui apie prekių nebuvimą. Šiuos klausimus būtina išsiaiškinti su Estija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lietuva, Nyderlandais, Austrija ir Jungtine Karalyste. Priešingai, kai kurios valstybės narės, pavyzdžiui, Kipras, Slovėnija ir Slovakija sugriežtino visus ar kai kuriuos su nustatomu laikotarpiu susijusius reikalavimus. Kitos, pavyzdžiui, Prancūzija ir Danija, įveda finansinę nuobaudą palūkanų forma.

Kai kuriose valstybėse narėse taip pat prastai perkelta 7 straipsnio 3 dalis. Pavyzdžiui, Italijoje nenurodoma „aiškiai ir suprantamai“ , paaiškinant, kaip vartotojui turi būti pranešama apie galimybę pakeisti prekes arba paslaugas. Estija išvengė tokios problemos, įtraukdama šį informacijos reikalavimą į nuostatas, perkeliančias 4 ir 5 straipsnius. Belgija, Liuksemburgas, Danija, Vokietija ir Austrija pasinaudojo teise spręsti savo nuožiūra ir neperkėlė 7 straipsnio 3 dalies nuostatų dėl prekių pakeitimo.

9. KAI KURIų NUOTOLINIO RYšIO PRIEMONIų NAUDOJIMO APRIBOJIMAI – 10 STRAIPSNIS

Daugelis valstybių narių nepranešė visų ar dalies nacionalinių nuostatų, kuriomis perkeliamas šis straipsnis. Tai galima paaiškinti tuo, kad šie apribojimai taip pat įtraukiami į vėlesnius Bendrijos teisės aktus. Iš tiesų Direktyvoje dėl privatumo ir elektroninių ryšių 2002/58/EB[13] valstybių narių reikalaujama užtikrinti, kad naudoti automatinio skambinimo sistemas be žmogaus įsiterpimo, faksimilinius aparatus ar elektroninį paštą būtų leidžiama tik tiesioginės rinkodaros tikslais gavus išankstinį abonentų sutikimą (sutikimo sistema ( opt-in )). Dėl kitų nuotolinio ryšio formų valstybės narės gali pačios pasirinkti ar taikyti (sutikimo ( opt-in ), ar atsisakymo ( opt-out ) sistemą.

10. IšVADOS

Dėl direktyvos perkėlimo valstybėse narėse kyla nemažai patvirtintų arba akivaizdžių problemų. Daugelis jų galėjo atsirasti dėl direktyvos formuluotės. Nors direktyva yra pakankamai lanksti, kad apimtų naujas technologijas ir prekybos formas, praktinis direktyvos taikymas gali neatlaikyti laiko išbandymų. Tinkamas direktyvoje numatytų teisių ir įpareigojimų vykdymas ne visuomet yra įgyvendinamas. Be to, ištyrus direktyvos perkėlimą, nustatyti dideli nacionalinių įstatymų skirtumai, atsirandantys dėl pasinaudojimo minimaliomis sąlygomis. Kol kas neaišku, kiek šie skirtumai daro poveikį tinkamam vidaus rinkos veikimui ir vartotojų pasitikėjimui. Komisija turi tai nustatyti, kad galėtų nuspręsti, ar direktyvą reikia persvarstyti.

Visi šie klausimai bus toliau nagrinėjami persvarstant acquis . Tai darydama Komisija turės atsižvelgti ne tik į vartotojų apsaugos teisės aktus, bet ir į kitas Bendrijos teisės aktų sritis, taip pat elektroninės komercijos ir privatumo teisės aktus.

I PRIEDAS

VALSTYBIų NARIų NACIONALINIų įGYVENDINIMO PRIEMONIų LENTELė

Valstybė narė | 2006 m. balandžio 1 d. Komisijai žinomos įgyvendinimo priemonės | Įstatymo įsigaliojimo data |

Österreich | Bundesgesetz, mit dem Bestimmungen über den Vertragsabschluß in Fernabsatz in das Konsumentenschutzgesetz eingefügt und das Bundesgesetz gegen den unlauteren Wettbewerb 1984 sowie das Produkthaftungsgesetz geändert werden (Fernabsatz-Gesetz) BGBI. Nr. 185/1999 | 2000 m. birželio 1 d. |

Belgique | Loi du 14 juillet 1991 sur les pratiques du commerce et sur l’information et la protection du consommateur, modifiée par la loi du 25 mai 1999 transposant la directive européenne concernant la protection des consommateurs en matière de contrats à distance. | 1999 m. lapkričio 1 d.? |

Κypros | Ο περί της Σύναψης Καταναλωτικών Συμβάσεων εξ Αποστάσεως Νόμος του 2000 (Ν.14(Ι)/2000) | 2000 m. kovo 28 d. |

Česká republika | Zákon č. 367/2000 Sb., kterým se mění zákon č. 40/1964 Sb., občanský zákoník, ve znění pozdějších předpisů, a některé další zákony | 2001 m. sausio 1 d. |

Danmark | Bekendtgørelse af lov om visse forbrugeraftaler (Dørsalg mv., fjernsalg og løbende tjenesteydelser) (Forbrugeraftaleloven), som ændret ved lov nr 262 af 6. maj 1993, lov nr. 1098 af 21.december og lov nr. 442 af 31. maj 2000. | 2000 m. birželio 1 d. ir 2000 m. liepos 1 d. |

Eesti | Võlaõigusseadus RT I 2004, 37, 255 | 2004 m. gegužės 1 d. |

Suomi | Laki kuluttajansuojalain muuttamisesta, 15.12.2000 (Suomen säädöskokoelma 2000 N° 1072) Laki sopimattomasta menettelystä elinkeinotoiminnassa annetun lain 2 §:n muuttamisesta, 15.12.2000 (Suomen säädöskokoelma 2000 N° 1073). | 2001 m. kovo 1 d. |

France | Articles 5 à 15 de l’ordonnance n° 2001-741 du 23 août 2001 et Article 36 de la Loi n°2001-1062 du 15 novembre 2001 relative à la sécurité quotidienne | 2001 m. rugpjūčio 25 d. |

Deutschland | Gesetz über Fernabsatzverträge und andere Fragen des Verbraucherrechts sowie zur Umstellung von Vorschriften auf Euro vom 27. Juni 2000 | 2000 m. birželio 30 d. |

Ellás | Κοινή Υπουργική Απόφαση Ζ1-496/2000 περί πωλήσεων από απόσταση και συγκριτικής διαφήμισης, τροποποιητική του Ν.2251/94 για την Προστασία των Καταναλωτών | 2000 m. gruodžio 18 d. |

Magyarország | 1997. évi CLV. törvény a fogyasztóvédelemről 17/1999. (II. 5.) Korm. rendelet a távollévők között kötött szerződésekről | Nėra informacijos |

Ireland | European Communities (Protection of Consumers in Respect of Contracts made by Means of Distance Communication) Regulations 2001 (S.I. 207 of 2001) | 2001 m. gegužės 15 d. |

Italia | Decreto Legislativo 6 settembre 2005, n.206, “Codice del consumo, a norma dell’ articolo 7 della legge 29 luglio 2003, n.229”. | 2005 m. spalio 23 d. (iš pradžių perkelta dekretu, įsigaliojusiu 1999 m. spalio mėn.) |

Latvija | Patērētāju tiesību aizsardzības likums, Grozījumi: 22.11.2001. likums Miniostru kabineta 2002.gada.28 maija noteikumi Nr 207 “Noteikumi par distances lîgumi” | Nėra informacijos |

Lietuva | Lietuvos Respublikos vartotojų teisių gynimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. VIII – 1946 (nauja redakcija) Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2001 m. rugpjūčio 17 d. įsakymas Nr.258 „Dėl daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo, kai sutartys sudaromos naudojant ryšio priemones, taisyklių patvirtinimo | Nėra informacijos |

Luxembourg | Loi du 16 avril 2003 concernant la protection des consommateurs en matière de contrats à distance et abrogeant l’article 7 de la loi modifiée du 25 août 1983 relative à la protection juridique du consommateur | 2003 m. gegužės 11 d. |

Malta | Distance Selling Regulations (LN186/01) Consumer Affairs Act (Chapter 378) | 2002 m. sausio 1 d. |

Nederland | Wet van 21.12.2000 tot aanpassing van Boek 7 van het Burgerlijk Wetboek aan richtlijn nr. 97/7/EG van het Europees Parlement en de Raad van de Europese Unie van 20 mei 1997 betreffende de bescherming van de consument bij op afstand gesloten overeenkomsten (PbEG L 144) (21.12.2000) | 2001 m. vasario 1 d. |

Polska | Ustawa z dnia 2 marca 2000r. o ochronie niektórych praw konsumentów oraz o odpowiedzialności za szkodę wyrzadzoną przez produkt niebezpieczny | 2000 m. birželio 30 d. |

Portugal | Decreto-Lei nº 143/2001 de 26 de Abril 2000 | 2001 m. gegužės 25 d. |

Slovenska republika | Zákon č. 108/2000 Z. z. o ochrane spotrebiteľa pri podomovom predaji a zásielkovom predaji | 2000 m. balandžio 1 d. |

Slovenija | Zakon o varstvu potrošnikov - uradno prečiščeno besedilo (N 700-01/190-6/24 (ZVPot-UPB1)) | 2003 m. |

España | Ley 47/2002, de 19 de diciembre, de reforma de la Ley 7/1996, de 15 de enero, de Ordenación del Comercio Minorista, para la transposición al ordenamiento jurídico español de la Directiva 97/7/CE, en materia de contratos a distancia, y para la adaptación de la Ley a diversas Directivas comunitarias | 2003 m. sausio 1 d. |

Sverige | Lag (2000:274) om konsumentskydd vid distansavtal och hemforsaljningsavtal | 2000 m. birželio 1 d. |

United Kingdom | The Consumer Protection (Distance Selling) Regulations 2000 (SI 2000 No. 2334) as amended by The Consumer Protection (Distance Selling) (Amendment) Regulations 2005 (SI 2005 No. 689) | 2000 m. spalio 31 d. |

II PRIEDAS

KLAUSIMAI KONSULTACIJOMS SU VISUOMENE

Komisija nori sužinoti valstybių narių ir suinteresuotųjų šalių nuomonę apie direktyvos taikymą ir jos tinkamumą naujoms rinkos sąlygoms ir (arba) prekėms. Šiuo tikslu buvo sudarytas klausimų konsultacijoms su visuomene sąrašas. Siekiant susidaryti visapusišką klausimų, kuriuos iki šiol nuotolinės prekybos srityje nustatė Komisija, vaizdą, juos reikėtų nagrinėti kartu su ataskaita, prie kurios pridedamas klausimynas. Taip pat galima pateikti nuomonę apie problemas, kurios nebuvo paminėtos ataskaitoje arba šiame klausimyne.

Pasibaigus konsultacijų laikotarpiui Komisija atsakymų santrauką paskelbs savo tinklavietėje. Suinteresuotųjų šalių atsakymai ir pastabos bus taip pat paskelbti viešai Europos Komisijos tinklavietėje, nebent siuntėjas aiškiai nurodytų tokios informacijos neskelbti. Šie atsakymai bus suvesti į šiuo metu renkamą duomenų bazę, siekiant nuodugniau persvarstyti vartotojų apsaugos reglamentavimo sistemą.

Be to, Komisija įvertins poreikį surengti viešuosius svarstymus, siekiant pratęsti diskusijas ataskaitoje ir šiame klausimyne iškeltais klausimais. Komisija taip pat atsižvelgs į konsultacijų su visuomene, kurios bus pradėtos Žaliąja knyga dėl išsamesnio vartotojų apsaugos reglamentavimo sistemos persvarstymo, rezultatus. Šioje žaliojoje knygoje bus įvertinta persvarstant acquis pasiekta pažanga. Remiantis iki šiol surinkta informacija, žaliojoje knygoje taip pat bus numatoma, kaip gali būti reformuota vartotojų apsaugos reglamentavimo sistema, ir bus siekiama sužinoti valstybių narių ir suinteresuotųjų šalių nuomonę dėl geriausio būdo, kaip šią reformą įgyvendinti. Šią žaliąją knygą planuojama priimti 2006 m. rudenį.

Visos suinteresuotosios šalys, pageidaujančios atsakyti į šį klausimyną, turėtų iki 2006 11 21 pateikti atsakymus Europos Komisijai. Prašom atsakyti kaip galima išsamiau ir pastabas (pažymėjus „Pirmoji konsultacija dėl Nuotolinės prekybos direktyvos“) išsiųsti adresu:

Commission européenne

Direction générale de la santé et de la protection des consommateurs

Rue de la Loi 200

B-1049 Bruxelles

Belgique

arba el. paštu, adresu: SANCO-B2@ec.europa.eu.

2 straipsnis – Apibrėžtys

1. Ar dabartinės „vartotojo“ ir „tiekėjo“ apibrėžtys atitinka Direktyvos 97/7/EB reglamentuojamos srities tikslus? (šis klausimas taip pat bus apsvarstytas nuodugniau persvarstant vartotojų apsaugos acquis) 2. Ar pakankamai aiškus dabartinis „nuotolinės prekybos sutarties“ apibrėžimas? Pirmiausia, ar terminas „organizuotos nuotolinio prekių pardavimo ar paslaugų teikimo schemos“ yra aiškus ar vartotojų apsauga turėtų apimti visas nuotolinės prekybos sutartis, nesvarbu ar tiekėjas paprastai prekiauja nuotoliniu būdu ar ne? 3. Ar pakankamai aiškus dabartinis „nuotolinio ryšio priemonių“ apibrėžimas? 4. Ar suteikia kokią pridėtinę vertę termino „nuotolinio ryšio priemonių operatorius“ apibrėžtis? 5. Ar neaiškios kokios nors kitos sąvokos apibrėžtys arba gal reikia apibrėžti kitas su nuotoline prekyba susijusias sąvokas? |

3 straipsnis – Išimtys

6. Ar atsižvelgiant į naujus rinkos pokyčius (pvz., muzikos parsisiuntimą ar kitas paslaugas) ir (arba) technologijas (pvz., judriojo ryšio prekybos plėtimąsi) arba aiškinimo problemas (pvz., Europos Teisingumo Teismo sprendimą Easycar byloje, kurioje buvo nutarta, kad lengvojo automobilio nuoma prilygsta „transporto paslaugai“, todėl jai direktyva netaikoma; plačių terminų, pavyzdžiui, „laisvalaikio paslaugų“ vartojimą) reikia persvarstyti, išplėsti arba panaikinti dabartines išimtis? 7. Ar Direktyvos 2002/65 18 straipsniu į direktyvą įterpus finansinių paslaugų apibrėžtį buvo išspręstos perkėlimo problemos, su kuriomis valstybės narės susidūrė iš pradžių perkeldamos direktyvą? (šis klausimas bus nuodugniau išnagrinėtas persvarstant Direktyvą 2002/65) 8. Ar dėl išimties, taikomos nekilnojamojo turto statyboms ir pardavimui arba su nekilnojamuoju turtu susijusioms teisėms, kyla aiškinimo problemų pvz., dėl šios direktyvos sąveikos su Naudojimosi tam tikrą laiką direktyva? 9. Ar į direktyvą turėtų būti įtrauktos varžytinės arba konkrečios varžytinių rūšys? |

4 straipsnis – Išankstinė informacija

10. Ar gali būti patobulintas 4 straipsnis (pvz., aiškesnėmis nuostatomis dėl numatomo laikotarpio ir (arba) išankstinės informacijos formato; įtraukiant papildomus reikalavimus arba panaikinant tam tikrus esamus reikalavimus)? 11. Ar direktyva pakankamai apsaugomos visos vartotojų grupės (pvz., nepilnamečiai)? Jeigu ne, kaip būtų galima jas geriau apsaugoti? |

5 straipsnis – Informacijos patvirtinimas raštu

12. Ar gali būti patobulintas 5 straipsnis (pvz., įtraukiant „ilgalaikės formos“ apibrėžtį, kaip apibrėžta Direktyvoje 2002/65/EB; įtraukiant papildomą informaciją, kuri būtų patvirtinama raštu, arba išbraukiant tam tikrą informaciją)? 13. Ar sujungus 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies informacijos reikalavimus taisyklės supaprastėtų tiek vartotojams, tiek tiekėjams? |

6 straipsnis – Sutarties atsisakymo teisė

14. Ar manote, kad nuotolinės prekybos pasirinkimo laikotarpio trukmę reikėtų suderinti visose valstybėse narėse? Jeigu taip, kokia turėtų būti šio laikotarpio trukmė? (klausimas, ar įvairiose vartotojų apsaugos direktyvose numatytų pasirinkimo laikotarpių trukmė turėtų būti suderinta visame acquis, bus nagrinėjamas nuodugniau persvarstant vartotojų apsaugos acquis. Tačiau savo nuomonę galite pareikšti ir atsakydami į šį klausimyną) 15. Ar reikia patikslinti su pasinaudojimu sutarties atsisakymo teise ir jo pasekmėmis susijusias taisykles? 16. Ar atsižvelgiant į naujus rinkos pokyčius ir (arba) technologijas reikia persvarstyti, išplėsti arba panaikinti dabartines sutarties atsisakymo teisės išimtis? 17. Ar reikėtų nuotolinės prekybos srityje suderinti su prekių grąžinimo išlaidomis susijusias nuostatas? Jeigu taip, kas turėtų mokėti grąžinimo išlaidas? (šis klausimas taip pat bus apsvarstytas nuodugniau persvarstant vartotojų apsaugos acquis) |

7 straipsnis – Vykdymas

18. Ar 7 straipsnio nuostatos užtikrina tinkamą nuotolinės prekybos sutarčių vykdymą (pvz., ar su nustatytais laikotarpiais ir forma susijusios taisyklės yra aiškios)? 19. Ar 7 straipsnio 3 dalyje numatyta neprivaloma prekių pakeitimo nuostata turėtų būti privaloma, siekiant visoje vidaus rinkoje vienodai sustiprinti vartotojų apsaugą? |

10 straipsnis

20. Ar 10 straipsnis turėtų būti akivaizdžiai panaikintas, siekiant patikslinti 10 straipsnio santykį su Direktyva 2002/58/EB dėl privatumo ir elektroninių ryšių? |

Bendrieji klausimai

21. Kaip pasinaudojimas minimaliomis sąlygomis, t. y. galimybe valstybėms narėms išlaikyti arba įtraukti nuostatas, užtikrinančias didesnę vartotojų apsaugą, paveikė tarpvalstybinę prekybą ir konkurenciją, t. y. ar jis trukdė tarpvalstybinei prekybai arba sudarė kliūtis pasinaudoti įsisteigimo teise? Jeigu taip, prašom pateikti pavyzdžių. 22. Ar susidūrėte su kokia kita dabartinio nuotolinės prekybos reglamentavimo problema? 23. Ar manote, kad yra kitų nuotolinės prekybos aspektų, kuriuos reikėtų reglamentuoti? |

III PRIEDAS

PERSVARSTOMOS VARTOTOJų DIREKTYVOS

1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, OL L 372, 1985 12 31, p. 31.

1990 m. birželio 13 d. Tarybos direktyva 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų, OL L 158, 1990 6 23, p. 59.

1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyva 93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais, OL L 95, 1993 4 21, p. 29.

1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais, OL L 280, 1994 10 29, p. 83.

1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis, OL L 144, 1997 6 4, p. 19.

1998 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/6/EB dėl vartotojų apsaugos žymint vartotojams siūlomų prekių kainas, OL L 80, 1998 3 18, p. 27.

1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus, OL L 166, 1998 6 11, p. 51.

1999 m. gegužės 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/44/EB dėl vartojimo prekių pardavimo ir susijusių garantijų tam tikrų aspektų, OL L 171, 1999 7 7, p. 12.

IV PRIEDAS

PASIRINKIMO LAIKOTARPIO TRUKMė VALSTYBėSE NARėSE

Valstybė narė | Pasirinkimo laikotarpio trukmė |

Austrija | 7 darbo dienos (aiškiai neįskaitomi šeštadieniai) |

Belgija | 7 darbo dienos |

Kipras | 14 dienų |

Čekija | 14 dienų |

Danija | 14 dienų |

Estija | 14 dienų |

Suomija | 14 dienų |

Prancūzija | 7 darbo dienos? (reikia išsiaiškinti „jours francs“ reikšmę) |

Vokietija | 2 savaitės |

Graikija | 10 darbo dienų |

Vengrija | 8 darbo dienos |

Airija | 7 darbo dienos |

Italija | 10 darbo dienų |

Latvija | mažiausiai 14 dienų |

Lietuva | 7 darbo dienos |

Liuksemburgas | 7 darbo dienos |

Malta | 15 dienų |

Nyderlandai | 7 darbo dienos |

Lenkija | 10 dienų |

Portugalija | 14 dienų |

Slovakija | 7 darbo dienos |

Slovėnija | 15 dienų |

Ispanija | 7 darbo dienos, remiantis šalies, į kurią pristatomos prekės, įstatymais |

Švedija | 14 dienų |

Jungtinė Karalystė | 7 darbo dienos |

[1] OL L 144, 1997 6 4, p. 19.

[2] 15 straipsnio 4 dalyje nurodoma, kad „ne vėliau kaip po ketverių metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai ataskaitą apie šios direktyvos įgyvendinimą, jei reikia, kartu su pasiūlymu direktyvą peržiūrėti.“

[3] Žr. 2005 m. kovo 16 d. Komisijos komunikatą Tarybai ir Europos Parlamentui dėl reglamentavimo gerinimo augimui ir užimtumui Europos Sąjungoje skatinti (COM(2005) 97 galutinis) ir 2005 m. spalio 25 d. Komisijos komunikatą Europos Parlamentui, Tarybai, Europos ekonominių ir socialinių reikalų komitetui ir Regionų komitetui dėl Bendrijos Lisabonos programos įgyvendinimo: reglamentavimo aplinkos supaprastinimo strategija, (COM(2005) 535 galutinis); vartotojų apsaugos acquis ypatybių persvarstymą prie pastarojo komunikato pridėtoje Tęstinėje paprastinimo programoje.

[4] 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 90/619/EEB ir Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB, OL L 271, 2002 10 9, p. 16.

[5] 2006 m. balandžio 6 d. Komisijos komunikatas dėl 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 90/619/EEB, Direktyvas 97/7/EB ir 98/27/EB persvarstymo (COM(2006) 161 galutinis).

[6] 2005 m. gegužės 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2005/29/EB dėl nesąžiningos įmonių komercinės veiklos vartotojų atžvilgiu vidaus rinkoje ir iš dalies keičianti Tarybos direktyvą 84/450/EEB, Europos Parlamento ir Tarybos direktyvas 97/7/EB, 98/27/EB bei 2002/65/EB ir Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 2006/2004 („Nesąžiningos komercinės veiklos direktyva“), OL L 149, 2005 6 11, p. 22.

[7] siūlomas 81 straipsnis, COM(2005) 603 galutinis.

[8] 1 straipsnio 3 dalį interpretuoti atsižvelgiant į 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva) 11 konstatuojamąją dalį (OL L 178, 2000 7 17, p. 1).

[9] 1994 m. spalio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/47/EB dėl pirkėjų apsaugos, susijusios su teisės tam tikru laiku naudotis nekilnojamaisiais daiktais pirkimo sutarčių tam tikrais aspektais (OL L 280, 1994 10 29, p. 83).

[10] Byla C-336/03 Easycar (JK) Ltd v Office of Fair Trading , ECR 2005, p. I-1947.

[11] Prancūzija, Ispanija ir Jungtinė Karalystė.

[12] Naudojimosi tam tikrą laiką direktyvoje minimas mažiausiai 10 kalendorinių dienų laikotarpis, o Išnešiojamosios prekybos direktyvoje 85/577/EEB – mažiausiai 7 dienų laikotarpis (1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose, OL L 372, 1985 12 31, p. 31). Nuotolinės prekybos finansinėmis paslaugomis direktyvoje nustatomas 14 kalendorinių dienų terminas.

[13] 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), OL L 201, 2002 7 31, p. 37.