[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA | Briuselis, 14.9.2006 KOM(2006) 496 galutinis KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI Trečioji Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (85/374/EEB, 1985 m. liepos 25 d., su pakeitimais, padarytais 1999 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/34/EB ) taikymo ataskaita KOMISIJOS ATASKAITA TARYBAI, EUROPOS PARLAMENTUI IR EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ REIKALŲ KOMITETUI Trečioji Tarybos direktyvos dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, derinimo (85/374/EEB, 1985 m. liepos 25 d., su pakeitimais, padarytais 1999 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/34/EB ) taikymo ataskaita (Tekstas svarbus EEE) TURINYS 1. ĮŽANGA 4 2. PAGRINDINIAI FAKTAI 4 3. DIREKTYVOS 85/374/EEB TAIKYMAS 2001–2006 M. 5 3.1. 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos rezoliucija dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais dalinio pakeitimo. 5 3.2. Lovells ataskaita (paskelbta 2003 m.) 6 3.3. Fondazione Rosselli ataskaita (paskelbta 2004 m.) 6 3.4. Su darbo grupėmis vykusių susitikimų išvados (2003–2004 m.) ir išvados, padarytos remiantis Europos Komisijos parengtu klausimynu (2005–2006 m.) 7 3.5. Teisingumo Teismo sprendimai 8 4. TOLESNĖ VEIKLA 8 5. IŠVADOS 11 1. ĮŽANGA Pagal Direktyvos 85/374[1] (toliau – Direktyva) 21 straipsnį Komisija privalo reguliariai tikrinti atsakomybės už gaminius teisinės sistemos veiksmingumą. 1995 m. pateikta pirmoji ataskaita (COM(1995) 617). Antrasis patikrinimas buvo pradėtas rengiant Žaliąją knygą dėl atsakomybės už gaminius, patvirtintą 1999 m. liepos mėn. (COM (1999) 396 galutinis), kuriuo remiantis 2001 m. sausio 31 d. paskelbta antroji ataskaita (COM (2000) 893 galutinis). Šioje – trečiojoje – ataskaitoje deramai atsižvelgta į dviejų pastarųjų Europos Komisijos užsakymu atliktų tyrimų rezultatus[2], susitikimų su suinteresuotosiomis šalimis rezultatus ir jų atsakymus į 2005 m. pabaigoje išsiųstą klausimyną. Kaip reikalauta 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos rezoliucijoje dėl dalinio atsakomybės už gaminius su trūkumais Direktyvos pakeitimo (2003/C 26/02), šioje ataskaitoje taip pat svarstomas tiekėjo atsakomybės klausimas. Bendroji šios ataskaitos išvada parodė, kad Direktyva apskritai yra pakankamai veiksminga ir kad šiuo metu jos iš dalies keisti nereikia. Taip pat prieita prie išvados, kad tam tikromis aplinkybėmis dėl nacionalinių įstatymų taikymo atsiranda skirtingos pasekmės, tačiau tai neturi poveikio vidaus rinkos veikimui. Europos Komisija ir toliau atidžiai stebės šias aplinkybes. 2. PAGRINDINIAI FAKTAI Nuo 1985 m. Direktyva 85/374/EEB dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais įvestas Bendrijos atsakomybės be kaltės principas. Pagal šį principą bet kokio kilnojamojo daikto su trūkumais gamintojas privalo atlyginti individų fizinei gerovei ar turtui padarytą žalą neatsižvelgiant į tai, ar žala padaryta dėl gamintojo aplaidumo ar ne. Direktyva 99/34/EB išplėsta atsakomybės už tokius gaminius taikymo sritis neperdirbtiems pirminiams žemės ūkio produktams. Šie teisės aktai taikomi bet kokiems Europos ekonominėje erdvėje parduodamiems gaminiams ir yra tiesiogiai susiję su vartotojais ir gamintojais. Nustatant tinkamą rizikos pusiausvyrą tarp šių dviejų grupių šiais teisės aktais siekiama apjungti vartotojų interesus ir vienos bendros rinkos politikos kryptis (būtent, laisvas keitimasis prekėmis ir konkurencijos iškraipymų panaikinimas). Atsakomybės už gaminius direktyvoje svarbiausi elementai yra šie: - atsakomybė nesant gamintojo kaltės; - nukentėjusiajam tenkanti prievolė įrodyti žalą, trūkumą ir jų priežastinį ryšį; - visų gamybos grandinės ūkio subjektų bendroji ir individualioji atsakomybė, kad būtų numatyta žalos atlyginimo finansinė garantija; - susijusi su patirta žala 500 EUR riba siekiant išvengti pernelyg didelio bylų skaičiaus; - gamintojo atleidimas nuo atsakomybės jam įrodžius, kad egzistuoja tam tikri Direktyvoje aiškiai išdėstyti faktai; - ribotos trukmės atsakomybė, grindžiama vienodais terminais; - ribojančiųjų ar panaikinančiųjų atsakomybę nukentėjusiojo atžvilgiu sąlygų neteisėtumas. Atsižvelgiant į skirtingas teisės tradicijas, Direktyvoje neprieštaraujama, kad valstybės narės nukryptų nuo tam tikrų bendrųjų taisyklių punktų („galimybės“): - neatleisdamos nuo atsakomybės gamintojo, net jei jis įrodo, kad trūkumo neleido pastebėti gaminio išleidimo į apyvartą metu buvęs mokslo ir technikos lygis; - nustatydamos ne mažesnę kaip 70 mln. EUR finansinę ribą už žalą mirties ar asmens sužalojimo atveju, kurios priežastis – identiški, tokį patį trūkumą turintys gaminiai. 3. DIREKTYVOS 85/374/EEB TAIKYMAS 2001–2006 M. Per šį laikotarpį Taryba ir Komisija, taip pat pastarosios institucijos sudarytos neoficialios darbo grupės ėmėsi tam tikrų veiksmų. Taryba priėmė rezoliuciją; Komisija užsakė du tyrimus, kad įvertintų keletą šios Direktyvos įgyvendinimo aspektų. Be to, 2003 m. sudarytos dvi atskiros darbo grupės siekiant apjungti profesionalų ir pripažintą autoritetą turinčių mokslo įstaigų ekspertų nuomones. Ne mažiau svarbu pabrėžti, kad Europos Komisija ir toliau atidžiai stebi Direktyvos įgyvendinimo ir taikymo procesą ES. Direktyva 85/374/EEB buvo perkelta ir taikoma 25-iose valstybėse narėse. 3.1. 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos rezoliucija dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais dalinio pakeitimo[3]. Šioje rezoliucijoje, Tarybos nuomone, reikėjo įvertinti, ar Direktyvą reikėtų pakeisti taip, kad būtų leidžiama nacionalines tiekėjų atsakomybės taisykles grįsti tais pačiais pagrindais, kuriais grindžiama Direktyvoje dėl gamintojų atsakomybės pateikiama atsakomybės sistema. 3.2. Lovells ataskaita (paskelbta 2003 m.) Tyrimas atliktas Europos Komisijos vardu siekiant analizuoti ir palyginti Europos Sąjungos valstybėse narėse taikomų skirtingų sistemų praktinį poveikį, susijusį su ieškinių dėl gaminių su trūkumais procedūriniais aspektais. Ataskaitoje parodyta, kad pirmą kartą buvo galima gauti informacijos apie Direktyvos taikymo kolektyvinę patirt beveik visose valstybėse narėse. Bendrai ataskaitoje prieita prie išvados, kad Direktyvoje galima įžvelgti siūlomą bendrą apsaugos lygį vartotojams ir bendrą atsakomybės pagrindą gamintojams. Tyrimas taip pat parodė, kad vyraujantis (nors ir ne visuotinis) požiūris yra tai, kad Direktyva ir atsakomybės už gaminius sistema, kuri jai priklauso, apskritai sukuriama tinkama gamintųjų (arba tiekėjų) ir vartotojų interesų pusiausvyra. Be to, tyrime parodyta, kad nė viena asmenų, kuriems taikomos Direktyvos sąlygos, grupė nepareiškė vieningo raginimo iš esmės pakeisti Direktyvą. Iš tiesų, daugelis (ypač gamintojai ir draudikai) žvelgė į pokyčius bendresnio pobūdžio srityse, pvz., galimybė pasiekti teisingumą, procedūrų reformos ir pasikeitusi „ieškinių kultūra“, kaip į pavojų, galintį sutrikdyti nusistovėjusią pusiausvyrą. Verta pažymėti, kad nors dauguma vartotojų atstovų ir nedidelė kitų dalyvių dalis teigė, kad Direktyva nenulėmė reikalingos pusiausvyros atsiradimo, nebuvo nurodyta nė vieno trūkumo. Tai, žinoma, nesumenkina pareikštų nuomonių svarumo, tačiau tampa sunku daryti išvadą, kad Direktyva iš esmės visais reikšmingais atžvilgiais turi trūkumų. Atsižvelgiant į Direktyvoje numatytų reformų pobūdį ir į prieštaringai vertintą Direktyvos priėmimą ir įgyvendinimą, tai, kad pagrindines Direktyvos nuostatos buvo daugeliui priimtinos, yra didelis pasiekimas. Be to, rengiant šią ataskaitą pradėto tyrimo metu nebuvo aiškaus ir nuoseklaus raginimo ES viduje iš esmės keisti Direktyvą. Iš tiesų, daugelis dalyvių ragino iš viso nesiimti reformos. Būtent, daugelis jų siūlė, kad geriau būtų palaukti kitose srityse vykstančių pokyčių rezultatų, kurie galėtų turėti poveikio atsakomybės už gaminius sistemos praktiniam veikimui ir gali turėti įtakos Direktyvai. Tai apima ES lygiu vykdomus pokyčius tokios srityse, kaip produktų saugos reguliavimas, galimybė siekti teisingumo ir vartotojų apsauga apskritai. 3.3. Fondazione Rosselli ataskaita (paskelbta 2004 m.) Tyrimas atliktas Europos Komisijos vardu siekiant analizuoti rizikos dėl mokslo ir technikos vystymosi sąlygos (RDMTV) ekonominį poveikį, kaip numatyta Direktyvos 85/374/EEB dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais 7 straipsnio e punkte. Ši sąlyga neapima atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl trūkumo, kurio nebuvo galima numatyti atsižvelgiant į mokslo ir technikos lygį tuo metu, kai gaminys buvo kuriamas. Dėl 7 straipsnio e punkto aiškinimo kilo sunkumų ir atsirado skirtingų aiškinimų tarp teismų: pvz., bylos dėl užkrėsto kraujo: A prieš National Blood Authority (1999 m.), Anglijos aukštasis teismas ( angl. English High Court), dėl hepatitu C užkrėsto kraujo ir Hartman prieš Stichting Sanquin Bloedvoorziening (1999 m.), Amsterdamo apylinkės teismas ( angl . Amsterdam District Court), dėl ŽIV, kurias išnagrinėjus buvo prieita prie iš pažiūros priešingų išvadų. Siekiant kompromiso tarp būtinybės skatinti naujoves ir užtikrinti vartotojų teisėtus lūkesčius dėl saugesnių gaminių buvo apibrėžta RMTV sąlyga. Lemiamas argumentas vykstančiuose debatuose dėl RMTV yra tai, kad panaikinus šią sąlygą būtų slopinamos naujovės. Šioje ataskaitoje pateikiamos išvados rodo, kad dažnai vartojamas rizikos dėl mokslo ir technikos vystymosi (svarbus veiksnys siekiant Direktyvoje numatytos pusiausvyros tarp poreikio išsaugoti naujovių iniciatyvas ir vartotojų interesų) argumentas yra labai svarus ir grindžiamas tuo, kad: - RMTV sąlyga saugomas naujovių skatinimas, nes sumažinama su naujovėmis susijusi rizika nenukreipiant MTTP skirtų išteklių draudimo įmokoms ir bendrovės skatinamos atsižvelgti į žinias apie naujausias technologijas; - RMTV sąlyga ko gero yra vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių santykinai stabilias atsakomybės už gaminį draudimo išlaidas Europos pramonėje ir palaikančių tinkamą bylinėjimosi lygį; - esant griežtai atsakomybės tvarkai, pažangiųjų technologijų ir (arba) didelės rizikos sektoriuose veikiančioms bendrovėms būtų labai sunku sudaryti priimtinas draudimo sutartis, susijusias su jų rizika dėl mokslo ir technologijų vystymosi. Dėl šių veiksnių Fondazione Rosselli priėjo prie išvados, kad išlaidos, leidžiančios gamintojams diegti naujoves griežtomis atsakomybės sąlygomis, būtų labai didelės ir ateityje turėtų poveikio vartotojams. Faktiškai tiek Lovells, tiek Rosselli tyrimuose prieita prie išvados, kad reikėtų išlaikyti tokią apsaugą. 3.4. Su darbo grupėmis vykusių susitikimų išvados (2003–2004 m.) ir išvados, padarytos remiantis Europos Komisijos parengtu klausimynu (2005–2006 m.) Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas nuomonėje dėl 1999 m. Žaliosios knygos pasiūlė įsteigti instituciją, kuri stebėtų, kaip įgyvendinama Direktyva. Buvo įkurtos dvi darbo grupės: vieną sudarė nacionalinių valdžios institucijų skirti ekspertai, o kitą – suinteresuotieji asmenys. Jos padeda Komisijai nuolat tikrinti galiojančius teisės aktus atsakomybės už gaminius srityje. Pirmuosiuose susitikimuose daugiausia dėmesio buvo skiriama dviejų Komisijos vardu atliktų tyrimų rezultatams aptarti (Lovells tyrimas ir Rosselli tyrimas). Suinteresuotieji asmenys apskritai pritaria tam, kad būtų palaikoma Direktyva nustatyta konkuruojančių interesų pusiausvyra. Nepateikta reikalavimų vykdyti svarbias reformas. Vis dėlto keletas narių išreiškė susirūpinimą dėl nacionalinių teismų pateiktų tam tikrų Direktyvos nuostatų skirtingų aiškinimų, nes, jų nuomone, dėl to gali atsirasti konkurencijos iškraipymų valstybėse narėse. Visi dalyviai sutarė, kad Europos Teisingumo Teismo praktika labiausiai padėtų šalinti šiuos neatitikimus; į jį vis dažniau kreipiasi nacionaliniai teismai prašydami priimti preliminarų sprendimą. Kita vertus, 2005 m. pabaigoje Europos Komisija klausimyne pateikė klausimą, ar pirmiau minėtų darbo grupių nariai mano, jog nuo to laiko, kai 2001 m. buvo paskelbta ataskaita, įvyko reikšmingų pasikeitimų. Suinteresuotieji asmenys ir nacionaliniai ekspertai daugiausia laikosi nuomonės, kad Direktyva turi teigiamą poveikį ir yra naudinga vartotojams. Remiantis didžiąja dauguma gautų atsakymų, nuo 2001 m. ES teisėje jokių reikšmingų pasikeitimų neįvyko. Daugumą dalyvių galima būtų priskirti „apskritai patenkintų esama padėtimi“ grupei, ir daugelis jų nemano, jog iš viso yra priežasčių, dėl kurių Direktyvą iš dalies reikėtų keisti[4]. Vienintelis kėlęs susirūpinimą dalykas buvo 500 EUR riba, kurią kai kurie dalyviai paprašė paaiškinti; kiti dalyviai prašė ją panaikinti. Tai gali būti tema, kuria būtų grindžiamos būsimos diskusijos ir stebėjimas. 3.5. Teisingumo Teismo sprendimai Nuo 2001 m. iki šios ataskaitos rengimo Teisingumo Teismas nusprendė dėl 9 skirtingų atvejų, susijusių su Direktyva 85/374/EEB. Veedfald byloje (C-203/99) Teisingumo Teismas pasiūlė rekomendacijų dėl „žalos“ sąvokos; nurodė keletą problemų dėl nacionalinių perkėlimo priemonių bylose prieš Prancūziją (C-52/00), Graikiją (C-154/00) ir Ispaniją (C-183/00), taip pat Skov Æg byloje (C-402/03) ir pateikė sąvokos “išleistas į apyvartą” apibrėžimą Declan O’Byrne byloje (C-127/04). Pagaliau viename svarbiausių šiuo klausimu priimtų sprendimų[5] Teisingumo Teismas pabrėžė tai, kad „...Bendrijos teisės aktų leidėjų nustatytos ribos Direktyvos taikymo sričiai yra sudėtingo skirtingų interesų pusiausvyros paieškos proceso rezultatas. Kaip nurodyta Direktyvos preambulės pirmojoje ir devintojoje konstatuojamosiose dalyse, šie interesai apima užtikrinimą, kad nebus iškraipyta konkurencija, prekybos bendrojoje rinkoje palengvinimą, vartotojų apsaugą ir tinkamo teisingumo administravimo užtikrinimą“. Vadovaudamasi šiuo sprendimu Europos Komisija primena, kad Direktyvos 85/374/EEB pamatiniais principais pasiekta subtili ieškovų, gamintojų ir jų draudikų interesų pusiausvyra. Šių pamatinių principų, tokių kaip, priežastinis ryšys (4 straipsnis), senaties terminai (10 ir 17 straipsniai), atleidimas nuo atsakomybės dėl mokslo ir technikos vystymosi (7 straipsnis), keitimas arba panaikinimas reikštų, kad šių šalių tarpusavio santykiai sutrikdytų esamą pusiausvyrą; dėl to atsirastų neigiamų ekonominių pasekmių ir sumažėtų vartotojų apsauga. Todėl vienas iš svarbiausių Europos Komisijos prioritetų – ir toliau atidžiai stebėti pokyčius teismų praktikoje ir atsakomybės už gaminius sistemų praktinio veikimo pokyčius. 4. TOLESNĖ VEIKLA Tam tikrus Direktyvos aspektus, susijusius su vartotojų apsauga ir vidaus rinkos veikimu, reikia nuolat stebėti ir galbūt net papildomai aiškinti. Dėl nacionalinių teismų skirtingai aiškinamų šių sąvokų gali būti skirtumų, susijusių su tam tikrų šios Direktyvos aspektų teisminiu taikymu atskirose valstybėse narėse, tačiau neturima daug įrodymų, kad dėl šių skirtumų atsirastų didelės prekybos kliūtys ar konkurencijos iškraipymai ES[6]. Šiame etape reikėtų pažymėti, jog Lovells ataskaitoje jau buvo pabrėžta, kad Direktyva ne iki galo suderinti atsakomybės už gaminius įstatymai visoje ES taip, kad bet kurioje valstybėje narėje vartotojai ir gamintojai ir (arba tiekėjai), esant panašioms aplinkybėms, galėtų tikėtis tokių pačių rezultatų. Iš tiesų, tuo metu, kai Direktyva buvo priimta, ja buvo siekiama ne visiško suderinimo, o „atverti kelią didesniam suderinimui“. Vis dėlto, atsižvelgiant į ataskaitos išvadas, visiškas suderinimas plačiausia prasme yra ne tik nerealus, bet ir nereikalingas, atsižvelgiant į jo ribotą poveikį (jei iš viso toks poveikis būtų), palyginti su suderinimo nebuvimu, vidaus rinkai. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta pirmiau, toliau pateikiamos teisės srityje vartojamos sąvokos, kurias Komisija siūlo nuolat ir atidžiai stebėti: - prievolė įrodyti (4 str.); Susiję su prievole įrodyti klausimai ir toliau lieka ginčytini ir turintys realios praktinės reikšmės. Kai kurie vartotojų atstovai ir toliau mano, kad dėl prievolės įrodyti trūkumą ir (arba) priežastinį ryšį teikiantys ieškinius dėl gaminių su trūkumais vartotojai neteisingai atsiduria nepalankioje padėtyje. Susirūpinimą daugiausia kelia pastebėti sunkumai įrodant ieškinius dėl teisinių ir kitų išteklių, reikalingų norint juos tinkamai išnagrinėti, stygiaus arba dėl negalėjimo gauti būtinos informacijos. Tai tampa dar didesne problema, kai kalbama apie labai techninio pobūdžio gaminius arba tais atvejais, kai tariamos žalos pobūdis yra labai sudėtingas. Kita vertus, gamintojai ir draudikai yra susirūpinę, kad susijusių su prievole įrodyti taisyklių sušvelninimas gali paskatinti teikti „melagingus ieškinius“. Iš tiesų kai kurie gamintojai siūlė, kad ieškovams turėtų būti didesnė prievolė pagrįsti ieškinius ankstyvuose bylų nagrinėjimo etapuose. Keliose valstybėse narėse buvo imtasi skirtingų veiksmų siekiant išspręsti sunkumus, su kuriais gali susidurti norintys įrodyti kaltę ieškovai. Pavyzdžiui, Portugalijoje ir Austrijoje, sutarties įsipareigojimo nevykdymo atveju egzistuoja kaltės prezumpcija ir tokiu atveju prievolė įrodyti tenka atsakovui - įrodyti kaltės nebuvimą. Kai kuriose valstybėse narėse nacionaliniai teismai buvo pasirengę daryti išvadą, jog egzistuoja kaltė, remdamiesi faktu, kad gaminys yra su trūkumu. Pranešta, kad tokios praktikos pavyzdžių buvo sprendžiant bylas Nyderlanduose ir Airijoje. Tokiais atvejais iš esmės panaikinama prievolė įrodyti, o atsakovui keliamas reikalavimas pateikti įrodymus, kad įtikintų teismą, jog jis nėra kaltas, neatsižvelgiant į tai, jog gaminys yra su trūkumais. Tai pastebėta ir Danijoje. Panašiai Ispanijoje Aukščiausiasis teismas daugelyje sprendimų nustatė, kad ieškovas turi tik įrodyti žalą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo veiklos ir žalos; Daroma kaltės prielaida, jei atsakovas negali įrodyti, jog buvo tinkamai laikomasi visų sąlygų. Daugeliu atveju atsakovas bus atleistas nuo atsakomybės tik tuomet, jei jis galės įrodyti, jog žala patirta dėl atsitiktinio įvykio ar force majeure arba išimtinai dėl ieškovo arba trečiosios šalies kaltės. Italijoje, jei žala atsirado dėl pavojingų gaminių ir jei atsakovas nori išvengti atsakomybės, prievolė įrodyti, jog buvo imtasi visų tinkamų priemonių, kad nebūtų padaryta žala, tenka atsakovui. - trūkumo sąvoka (6 str.); Direktyvoje numatytas „lūkesčių pateisinimo“ testas trūkumui nustatyti – t.y., laikoma, kad gaminys yra su trūkumu, jei neužtikrinamas saugumas, kurio asmuo turi teisę tikėtis. Subjektyvus „lūkesčių pateisinimo“ testo pobūdis reiškia, kad šio principo neįmanoma tiksliai apibrėžti. Todėl kyla keletas praktinio pobūdžio klausimų dėl tokių dalykų, kaip pvz., ar teismas, vertindamas, ko asmuo gali tikėtis ir kiek šiomis aplinkybėmis yra apskritai svarbūs faktiniai gamintojo veiksmai (pvz., koks buvo atsargumo laipsnis), gali prašyti atlikti rizikos ir naudos analizę. Šie klausimai iškilo minėtose bylose, tačiau galutinį sprendimą dėl jų dar turi priimti valstybių narių teismai. Pavyzdžiui, minėtoje byloje A and Others prieš National Blood Authority Anglijos aukštasis teismas pareiškė, kad nagrinėjant, ar gaminys yra su trūkumais, į tokį veiksnį, kaip atsakovo veiksmai, neturi būti atsižvelgiama. Tačiau kitoje byloje – Sam Bogle and others prieš McDonald's Restaurants Ltd – Anglijos aukštasis teismas, kaip vienintelį svarstytiną klausimą, paminėjo McDonalds veiksmus siekiant apmokyti savo darbuotojus, kaip saugiai aptarnauti klientus pateikiant karštus gėrimus. Taip pat neaiškus klausimas, ko reikia norint įrodyti „trūkumą“. Kai kuriais atvejais atrodo, kad teismai nusprendė, jog pakanka ieškovui tik įrodyti, kad gaminys sugedo ir kad dėl tokio gedimo padaryta žala. Prancūzijoje Tribunal de grande instance d‘Aix en Provence sprendžiamoje byloje ieškovas susižeidė sprogus stikliniam židinio langui tokiomis aplinkybėmis, kai tikroji priežastis buvo nežinoma. Teismas pareiškė, kad gaminio poveikio tuo metu, kai buvo padaryta žala, pakanka, ir kad ieškovui, norinčiam įrodyti, kad gaminys buvo su trūkumais, nereikia įrodyti tikslios nelaimingo atsitikimo priežasties. Panašioje byloje Belgijoje, kai sprogo gaiviojo gėrimo butelis, ieškovui nereikėjo pagal Direktyvą įrodyti „tikslaus trūkumo pobūdžio, ypač kalbant apie visus jo techninius aspektus“. Tai priešingas požiūris, palyginti su Jungtinės Karalystės teismų požiūriu Richardson prieš LRC Products Ltd byloje (susijusioje su naudojimo metu plyšusiu prezervatyvu) ir Foster prieš Biosil byloje (susijusioje su in situ trūkusiu silikoniniu krūties implantu). Abiem atvejais gaminys sugedo, tačiau buvo nežinoma gedimo priežastis. Skirtingai nuo Prancūzijoje ir Belgijoje priimtų sprendimų, Jungtinės Karalystės teismas abiejose bylose nusprendė, kad pagal Direktyvą ieškovui tenka pareiga įrodyti tariamo trūkumo pobūdį, o ne tik nurodyti, kad gaminys sugedo. Kadangi ieškovai negalėjo įrodyti dėl ko atsirado gedimas, reikalavimai nebuvo patenkinti. - mokslo ir technikos vystymusi grindžiama apsauga (7 straipsnio e punktas); Pagal 15 straipsnio 1 dalies b punktą valstybės narės turėjo galimybę įgyvendinimo teisės aktuose nenumatyti apsaugos, tačiau taip padarė tik Suomija ir Liuksemburgas. Nors Teisingumo Teismas pateikė apsaugos sąlygų taikymo srities paaiškinimą[7], tiksli taikymo sritis liko neapibrėžta. Iš tiesų, atrodo, kad buvo praneštas tik vienas atvejis, kai apsauga pavyko sėkmingai pasinaudoti – Sanquin Foundation byla Nyderlanduose. Šioje byloje ŽIV užkrėsto kraujo tiekėjai galėjo pasikliauti apsauga, nes buvo susiklosčiusios tokios aplinkybės, kai tiekimo metu nebuvo galima atlikti patikimo tikrinimo testo. Įdomu pastebėti, kad Jungtinės Karalystės teismas kitoje byloje priėmė sprendimą, kad panašiomis aplinkybėmis nebuvo galima pasinaudoti apsauga. - minimali riba (9 str.); Valstybėse narėse ši nuostata aiškinama skirtingai. Daugelyje valstybių narių, tarp jų, Austrijoje, Danijoje, Suomijoje, Vokietijoje ir Italijoje, riba yra suprantama kaip „atskaitytinas dydis“, kadangi laimėjusiam ieškinį ieškovui teismo nustatytas žalos atlyginimo dydis (už turtui padarytą žalą) sumažinamas konkrečia suma. Kai kuriose valstybėse narėse, pvz., Nyderlanduose ir Jungtinėje Karalystėje, riba yra laikomas minimalus dydis, ir jei ieškinys viršija šį minimumą, yra atlygintinas visas žalos dydis. Ispanijoje šis dydis įgyvendinimo teisės aktuose nurodytas kaip atskaitytinas dydis, tačiau teismų praktikoje jis laikomas riba, ir iš tiesų nuo bet kokios teismo nustatytos sumos šis dydis dar niekada nebuvo atskaitytas. Žemutinė riba aiškiai kelia rūpesčių, visų pirma, Suomijoje, kur kai kurie dalyviai pasiūlė šią ribą panaikinti. - reikalavimų laikymosi apsauga; Kai kurios suinteresuotosios šalys, ypač vaistų pramonės atstovai, pateikė svarių argumentų, kad būtų įvesta reikalavimų laikymosi apsauga, kuri būtų taikoma gaminiams, kurių sauga griežtai reglamentuota, su sąlyga, kad gaminys visiškai atitinka jam taikomas taisykles. - nauji gaminiai, projektavimo trūkumai ir neperspėjimas. Kai kurios suinteresuotosios šalys, daugiausia gamintojai, teigė, kad Direktyvoje numatyta „griežta atsakomybė“ nėra tinkama, kai yra sprendžiami klausimai, susiję su atsakomybe dėl projektavimo trūkumų arba dėl sužalojimų, kuriuos galima būtų priskirti prie „informavimo trūkumų“, pvz., neperspėjimas. 5. IŠVADOS Atsižvelgdama į gautą informaciją dėl Direktyvos taikymo, Komisija nemano, jog šiame etape būtina teikti pasiūlymą dėl jos dalinio pakeitimo. Kalbant konkrečiau apie 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos rezoliuciją dėl Direktyvos, nustatančios atsakomybės už gaminius su trūkumais, dalinio pakeitimo, Europos Komisija laikosi nuomonės, kad jei rezoliucija įsigaliotų, tai reikštų nukrypimą nuo Direktyvos tikslo suderinti atsakomybės už gaminius įstatymus. Vis dėlto nereikėtų nepakankamai įvertinti to, kad tolesnis derinimas galimas parengus kiek įmanoma bendresnį teisės srityje vartojamų Direktyvos sąvokų aiškinimo pagrindą. Tai galima padaryti pasitelkus: - Europos Bendrijų Teisingumo Teismo praktiką; - Europos Komisijos kontrolės galią (nacionalinių perkėlimo priemonių analizė, galimybė pradėti teisės aktų pažeidimų nagrinėjimą dėl jų neteisingo taikymo). - Nuolatinę analizę darbo grupėse. Atsižvelgdama į tai, Komisija siūlo 2007 m. tęsti darbo grupių atliekamą analizę ir diskusijas, be kita ko, susijusias su 4 punkte (Tolesnė veikla) minėtomis sąvokomis, siekiant analizuoti dabartinę Bendrijos teisinę sistemą, susijusią su atsakomybe už gaminius su trūkumais. Kadangi atsiranda vis daugiau Direktyvos naudojimo patirties, esantys neatitikimai, susiję su Direktyvos taikymu valstybėse narėse, gali įgauti didesnę praktinę reikšmę, ir tokiu atveju gali prireikti Komisijos įsikišimo. Pagal Direktyvos 21 straipsnį Komisija privalo teikti Tarybai ir Parlamentui periodines ataskaitas. Todėl kitoje Komisijos ataskaitoje apie Direktyvos 85/374/EEB taikymą ir toliau bus stebima, kaip įgyvendinama Direktyva bei jos įgyvendinimo rezultatai, taip pat bus vertinamas būsimų dalinių pakeitimų poreikis. [1] 1985 m. liepos 25 d. Tarybos direktyva Nr. 85/374 dėl valstybių narių įstatymų ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių atsakomybę už gaminius su trūkumais, suderinimo (OL L 21, 1985 8 7, p. 29-33 ) su pakeitimais, padarytais 1999 m. gegužės 10 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/34/EB (OL L 141, 1999 6 4, p. 20-21), ištaisyta paskelbiant klaidų ištaisymą (OL L 283, 1999 11 6, p. 20). Direktyvos įgyvendinimo data buvo 1988 m. liepos 25 d. [2] LOVELLS, Atsakomybė už gaminius Europos Sąjungoje; 2003 m.; ir FONDAZIONE ROSSELLI, Rizikos dėl mokslo ir technikos vystymosi ekonominio poveikio analizė, kaip numatyta Direktyvoje 85/374/EEB dėl atsakomybės už gaminius su trūkumais; 2004. [3] 2002 m. gruodžio 19 d. Tarybos rezoliucija dėl direktyvos, nustatančios atsakomybę už gaminius su trūkumais, dalinio pakeitimo (OL C 26, 2003 4 4, p. 2-3). [4] Pvz., tik trys suinteresuotieji asmenys nesutinka su esama 7 straipsnio e punkto formuluote (rizika dėl mokslo ir technikos vystymosi); tik penki suinteresuotieji asmenys ir tik viena valstybė narė paprašė įsteigti bendrą ES kompensacijų fondą. [5] TT sprendimas byloje C-154/00 (Europos Bendrijų Komisija prieš Graikijos Respubliką), 2002 4 25, 29 punktas. [6] Kaip teigiama Lovells ataskaitos 4 išvadoje. [7] 1997 m. gegužės 29 d. Teisingumo Teismo sprendimas (penktoji kolegija). Europos Bendrijų Komisija prieš Jungtinę Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos Karalystę. Byla C-300/95. Europos Bendrijų Teisingumo Teismo ataskaitos 1997, p. I-0264.