[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 15.6.2006

KOM(2006) 287 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS

pagal EB steigimo sutarties 138 straipsnio 2 dalį dėl darbo jūroje standartų stiprinimo

KOMISIJOS KOMUNIKATAS

pagal EB steigimo sutarties 138 straipsnio 2 dalį dėl darbo jūroje standartų stiprinimo

Šis komunikatas yra susijęs su Konvencija dėl darbo jūroje standartų, kurią 2006 m. vasario 23 d. Ženevoje (toliau – 2006 m. konsoliduota Konvencija) beveik vienbalsiai priėmė Tarptautinė darbo organizacija (TDO). Kad būtų suformuotas pagrindas pirmajam visuotiniam darbo jūroje kodeksui, šioje konvencijoje į vieną konsoliduotą tekstą sujungtos nuo 1919 m. TDO priimtos konvencijos ir rekomendacijos dėl darbo jūroje.

Komisija iš pat pradžių aktyviai palaikė šios priemonės rengimo darbus. 2005 m. balandžio 21 d. Be to, Tarybos sprendimu ji gavo derybų nurodymus, kad šalia valstybių narių per derybas TDO rūpintųsi Bendrijos teisyno išsaugojimu.

Priėmus Konvenciją, Komisija mano, kad tiek Bendrijos, tiek nacionaliniu lygmeniu yra būtina aktyvinti tinkamas priemones Konvencijai įgyvendinti.

Komisija mano, kad siekiant didinti jūros sektoriaus konkurencingumą, padaryti patrauklesne jūrininko profesiją ir ateityje išsaugoti Europos profesines žinias šioje srityje, yra būtina pagalvoti apie Bendrijos teisės aktus dėl jūrininkams taikytinų darbo standartų. Be to, 2006 m. darbo programoje[1] Komisija nurodė komunikatą dėl darbo jūroje minimalių standartų ir ypač dėl galimybės pasiūlyti teisines priemones, siekiant toliau stiprinti jūrininkų darbą reglamentuojančių tarptautinių standartų taikymą Europos Sąjungoje, ir kad prireikus tai gali būti daroma sudarant socialinių partnerių susitarimą.

Pabrėžiant 2006 m. konsoliduotos Konvencijos svarbą, šiuo Komunikatu pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 138 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką siekiama pradėti pirmąjį oficialaus konsultavimosi su socialiniais partneriais etapą dėl galimo esminių Konvencijos nuostatų integravimo į Bendrijos teisę. Vėliau prireikus Komisija, laikydamasi EB steigimo sutarties 138 straipsnio 3 dalies, konsultuosis su socialiniais partneriais dėl visų numatytų pasiūlymų turinio.

I. KONVENCIJOS ĮNAŠAS

1. Remti visuotinį darbo jūroje kodeksą ir naujuosius metodus

Nuo 2001 m. TDO buvo pradėtas konsolidavimo darbas, siekiant parengti visuotinę tarptautinę konvenciją, kurioje būtų nustatyti aiškūs, paprasti, atnaujinti ir pasauliniai darbo jėgai taikomi socialiniai standartai. Šiuo galiojančių teisės aktų persvarstymu, siekiant kuo didesnio veiksmingumo, turėtų būti padidinti TDO valstybių narių ratifikavimo rodikliai. Svarbu, kad Europos Sąjungos valstybės narės ir trečiosios valstybės greitai ratifikuotų konvenciją, kad ji visiškai įsigaliotų ir būtų nustatytos vienodesnės tipinės taisyklės.

2006 m. konsoliduota Konvencija, kuri yra skirta pakeisti beveik visas kitas su jūra susijusias TDO konvencijas, įgys didelę teisinę ir politinę reikšmę, kai ją ratifikuos valstybės, ypač jūrinės.

Ji įtvirtina darbo standartus, taikomus dirbantiesiems laivuose, kurių bendras tonažas yra 500 ir daugiau tonų, kurie vykdo tarptautines keliones arba plaukioja į skirtingų valstybių uostus.

Konvencija, kurią sudaro penkios antraštinės dalys, sujungiančios nuostatas tam tikra tema, siekiama taip pat užtikrinti geras darbo ir gyvenimo sąlygas laivuose. Pirmojoje antraštinėje dalyje yra nustatyti minimalūs darbo jūroje reikalavimai, keliami sveikatai, išsilavinimui, minimaliam amžiui, priėmimui į darbą. Antrosios antraštinės dalies nuostatos dėl darbo sąlygų įtvirtina darbo sutarties turinį, darbo valandas, darbuotojų apsaugą, teisę į atostogas, grąžinimą į tėvynę ir išmokas praradus laivą. Trečioji antraštinė dalis yra skirta apgyvendinimui laive, o ketvirtoji – socialinei apsaugai. Konvencijos 5 dalyje yra numatyta atsakomybės dėl konvencijos taikymo apibrėžtis, siekiant, kad vėliavos valstybės, remdamosi sertifikavimo sistema, sukurtų patikimą įgyvendinimo tvarką, o uosto valstybės bei darbo jėgą teikiančios valstybės, atlikdamos reikiamus patikrinimus, užtikrintų Konvencijos standartų laikymąsi. Kiekvienoje antraštinėje dalyje yra tam tikros taisyklės ir dvi hierarchinių standartų grupės, iš kurių A kodu pažymima privalomoji dalis ir B kodu – neprivalomoji dalis, kurioje yra nuostatos, skirtos palengvinti privalomųjų standartų aiškinimą.

Konvencija yra svarbi ir dėl joje naudojamų naujų priemonių TDO atžvilgiu, siekiant užtikrinti didžiausią dokumento veiksmingumą. Joje numatytas darbo jūroje sertifikatas ir darbo jūroje deklaracija, kurie patvirtina, jei nėra įrodyta priešingai, atitikimą Konvencijos reikalavimams. Sertifikatą turės išduoti valstybė laivams, plaukiojantiems su jos vėliava, po to kai patikrins, ar darbo sąlygos laive atitinka nacionalinius įstatymus ir Konvencijos pagrindu parengtus reglamentus. Prie sertifikato bus pridėta deklaracija, apibendrinanti nacionalinius teisės aktus, taikytinus išankstiniame sąraše išvardytose Konvencijos reglamentuojamose srityse. Tokiomis sąlygomis atitikimą Konvencijai užtikrinančią sertifikavimo sistemą galės kontroliuoti uosto valstybė, kuri, kilus abejonėms, galės patikrinti laivus (ir prireikus juos sulaikyti) ne tik dėl saugos ar aplinkosaugos pažeidimų, bet ir dėl su įdarbinimu susijusių priežasčių.

Siekiant, kad Konvenciją ratifikavusios valstybės nebūtų nubaustos jos neratifikavusių atžvilgiu, sąlyga, užkertančia kelią „palankesniam požiūriui“ bus užtikrinta, kad požiūris į laivus, kurių vėliavos valstybė Konvencijos neratifikavo bus toks pat kaip ir į tuos, kurių vėliavos valstybė Konvenciją ratifikavo. Šis straipsnis turėtų užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai ir skatinti beveik visuotinį Konvencijos ratifikavimą.

Be to, tekstui keisti atsižvelgiant į jo nuostatų taikymą Konvencija ad hoc sukuria instituciją – specialią trišalę komisiją, kurią sudaro kiekvienos Konvenciją ratifikavusios valstybės vyriausybės paskirti atstovai, laivų savininkų ir jūrininkų atstovai.

2. Valdyti globalizaciją ir užtikrinti teisingesnes konkurencijos sąlygas

2006 m. konsoliduota Konvencija papildys tris pagrindines jūros konvencijas, kurias priėmė Tarptautinė jūrų organizacija – vadinamąją SOLAS konvenciją (dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje), MARPOL konvenciją (dėl teršimo iš laivų prevencijos) ir STCW konvenciją dėl jūrininkų kvalifikacijos. Ji yra jūros sektoriaus tarptautinio reglamentavimo ketvirtasis ramstis.

TDO 2006 m. konsoliduota Konvencija, vykstant pasaulinei konkurencijai, turėtų padėti stabilizuoti jūrų transporto sektorių ir sumažinti dvejopą atotrūkį, viena vertus, tarp Europos ir trečiųjų šalių operatorių ir, kita vertus, tarp skirtingų vėliavų, kai de facto palankesnėje padėtyje yra jūrinės tautos ir operatoriai, kuriems socialiniai teisės aktai nėra griežtai privalomi. Esama nuolatinio pavojaus, kad Europos darbo vietų nenaudai, įskaitant Bendrijos vidaus transportą, jūrininkai bus samdomi kitur. Reikia pripažinti, kad finansinis pavojus, atsižvelgiant į didelius ekonominius ir teisinius skirtumus, kurie turi įtakos darbo sąnaudoms, įskaitant darbo užmokestį ir socialinį draudimą, pasaulio jūrų transporto sektoriuje, yra didelis.

Be to, Komisija mano, kad yra svarbu normalizuoti jūrininkų statusą globalizacijos sąlygomis, kad sumažėtų jos neigiamos pasekmės, t. y. socialinis dempingas, sudarantį sunkumų galiojančių standartų besilaikantiems jūrininkams ir laivų savininkams, tai pat nustatyti tinkamas darbo sąlygas, laikantis komunikato dėl globalizacijos socialinės dimensijos[2], kuriame yra aiški nuoroda į Konvenciją dėl darbo jūroje.

Be to, parama Konvencijai ratifikuoti ir įsigalioti būtų prisidėta prie Komisijos įsipareigojimo skatinti padorų darbą pasaulyje, kuris aprašytas paskutiniajame komunikate šia tema[3]. Galiausiai, kaip pažymėjo Komisija neseniai priimtame komunikate Europos Vadovų Tarybai[4], „pasaulinė tarpusavio priklausomybė suteikia naujas galimybes skleisti Europos vertybes ir interesus“. Ji taip pat dar kartą nurodė Europos Sąjungos įnašo svarbą, kuriuo skatinami aukšti standartai pasaulyje, įskaitant socialinę sritį.

3. Stiprinti saugią jūrų laivybą ir profesijos patrauklumą

Savo 2001 m. balandžio 6 d. komunikate[5] Komisija jau pažymėjo darbo standartų svarbą ir jų ryšį su saugia jūrų laivyba ir pabrėžė, kad 80 % avarijų jūrose buvo susijusios su žmonių klaidomis. Europos Komisija mano, kad dėl daugybės avarijas sukeliančių priežasčių būtina nustatyti aiškią visuotinių minimalių socialinių standartų sistemą, kurios ligi šiol trūksta, ir kad, įsigaliojus Konvencijai, teigiami rezultatai stiprinant saugią jūrų laivybą taptų akivaizdūs.

Be to, iš BIMCO[6] atlikto tyrimo matoma, kad 25 narių ES trūksta 17 000 Bendrijos jūrininkų. Viešosios valdžios institucijos ir šio strateginio jūrų transporto sektoriaus, kurio pervežimų dalis pasaulio prekyboje sudaro 90 % ir 40 % – Bendrijos viduje, veiklos vykdytojai, privalo tinkamai reaguoti į šį oficialų fakto konstatavimą.

Kitas su žmogiškuoju veiksniu susijęs aspektas, į kurį reikia atsižvelgti, yra mokymas. Kvalifikacijos srityje buvo pridėtos pastangos pripažinti mokymus ir integruoti STCW konvenciją į Bendrijos teisę. Tačiau kvalifikacija ir darbo sąlygos viena kitą papildo. Reikia agituoti už jūrininko profesiją, pripažįstant kokybiškus mokymus ir didinant profesijos patrauklumą, suteikiant geras darbo ir gyvenimo sąlygas. Būtina padaryti jūrininko profesiją patrauklesnę, kad būtų sustabdyta jos pasirinkimo mažėjimo tendencija, kuri ateityje padarys žalos visam jūros sektoriui, įskaitant veiklą, susijusią su uosto valstybės vykdomą kontrolę.

Siekiant šių tikslų, būtina stengtis įveikti nesąžiningą veiklą laivuose, sukurti geras darbo ir gyvenimo sąlygas jūroje dirbantiems žmonėms, nepriklausomai nuo laivo vėliavos ir įgulos pilietybės. Šiuo atžvilgiu, jūrininkų naudai, Konvencija būtų prisidėta užtikrinant vienodesnį darbo sąlygų taikymą.

II. ES VAIDMUO RENGIANT IR ĮGYVENDINANT KONVENCIJĄ

1. Parengiamųjų darbų skatinimo vaidmuo

Komisija, įsitikinusi, kad stengiantis užkirsti kelią nesąžiningai konkurencijai, reikia imtis veiksmų ir tobulinti socialinius standartus pasauliniu lygmeniu, nustatant visuotinius minimalius standartus, iš pat pradžių rėmė TDO darbus. Komisija, pasinaudodama 2005 m. balandžio 21 d. Tarybos suteiktais įgaliojimais, labai atidžiai stebėjo šį didelį darbą, kartu su Sąjungai pirmininkaujančia valstybe užtikrindama nuolatinį valstybių narių pozicijos Konvencijos nuostatų atžvilgiu koordinavimą. Jos finansinis įnašas į TDO buvo išskirtinis ir tuo buvo prisidėta prie sėkmingo Konvencijos priėmimu pasibaigusio geromis sąlygomis vykusio darbo. Atsižvelgiant į tai kas pasakyta, ši bendra sėkmė būtų buvusi neįmanoma be kiekvienos iš valstybių narių individualaus įsipareigojimo ir labai aktyvaus socialinių partnerių vaidmens.

Trečiosios šalys ir socialiniai partneriai TDO pripažino ES pridėtinę vertę derybose. TDO generalinis direktorius ją akcentavo kalboje per 2006 m. vasario mėnesį įvykusią Tarptautinės darbo konferencijos jūrų sesiją.

Tačiau Komisija apgailestauja, kad valstybės narės nepanorėjo plačiau pasinaudoti įgaliojimais, taip pat suteikta galimybe vykstant deryboms dėl Konvencijos siūlyti pakeitimus, siekiant paminėti ypatingą regioninių ekonominių integracijos institucijų vaidmenį.

Teisiniu požiūriu, visų pirma reikėjo pasiekti, kad Konvencijos tekstas neprieštarautų Bendrijos teisei, kad būtų išvengta bet kokių ratifikavimo trukdžių, ypač koordinuojant socialinės apsaugos tvarką – sritį, išimtinai priklausančią Bendrijos kompetencijai. Taigi socialinės apsaugos srityje, siekiant išlaikyti Bendrijos socialinės apsaugos sistemų koordinavimo sistemą, turėjo būti priimta apsaugos sąlyga. Be to, atsižvelgiant į įgaliojimus, susijusius su socialinių apsaugos sistemų ir uosto valstybės kontrolės koordinavimu Bendrijos lygiu visiems aspektams, kuriems taikoma Konvencija, būtinas Tarybos sprendimas kaip ir 185-osios Konvencijos atveju, leidžiantis valstybėms narėms ratifikuoti Konvenciją.

2. Skatinti ir greitinti ratifikavimą

Veikdama toliau, Komisija stengsis skatinti ratifikavimą, kad Konvencija įsigaliotų kuo greičiau.

Kadangi 2006 m. konsoliduotoje Konvencijoje nustatytos jos įsigaliojimo sąlygos yra siejamos su 30 valstybių, kurioms priklauso ne mažiau kaip 33 % pasaulinio tonažo, ir kad 27 EEE valstybės iš viso turi 28 % pasaulinio laivyno, Europos Sąjunga gali būti ratifikavimą skatinanti jėga. Todėl Komisija valstybes nares skatins ratifikuoti nedelsiant. Be to, trečiąsias valstybes ji informuos apie šio novatoriško dokumento ratifikavimo svarbą.

3. Tobulinti Bendrijos standartus

Europos Komisija mano, kad svarbiausia yra tai, jog 2006 m. konsoliduotoje Konvencijoje, nustatančioje laivo savininkų ir vyriausybių prisiimtų įsipareigojimų pusiausvyrą, siekiant, kad jūrininkai turėtų geras darbo sąlygas, atsižvelgiama į žmogiškąjį veiksnį. Komisija mano, kad jei svarbios Konvencijos nuostatos būtų integruotos į Bendrijos teisę, Bendrijos teisyne jūrų apsaugos srityje padaugėtų priemonių, kurios leistų padaryti konkurenciją sąžiningesnę ir teisingesnę visų dalyvaujančių šalių naudai.

Šiuo atveju 2006 m. konsoliduotos Konvencijos pasekmių yra daug, nes ji apima daug veiksnių. Komisijai jau pradėjo Konvencijoje numatytų standartų įsigaliojimo galimų pasekmių Bendrijos teisei poveikio tyrimą. Šiuo atžvilgiu yra nagrinėjami teisiniai, instituciniai, taip pat su ekonominiais ir socialiniais aspektais susiję klausimai, atsižvelgiant į sąnaudas ir pajamas, kurioms bus atliktas išorinis tyrimas. Pagrindiniai iškilę klausimai yra šie:

1. Pritaikyti Bendrijos teisyną : Toks žingsnis tikriausiai bus neišvengiamas, siekiant atnaujinti tiesiogiai su 2006 m. konsoliduotos Konvencijos nuostatomis susijusius tekstus (pvz., Direktyva 1995/21[7] ir Direktyva 1999/95[8]).

2. Priimti papildomus tekstus : Nustatyti, ar teisės aktai turėtų būti priimti toms sritims, kurias reglamentuoja Konvencija, bet Bendrijos lygiu ji netaikoma ar taikoma tik iš dalies (pvz., įdarbinimo agentūrų reglamentavimas, darbuotojo pareiga turėti pasirašytą darbo sutartį).

3. Padaryti daugiau, nei numatyta Konvencijos nuostatose : 2006 m. konsoliduota Konvencija nustato tik minimalius standartus ir Bendrijos lygiu, pasinaudojant TDO nenumatytomis papildomomis nuostatomis, juos galima sustiprinti, papildyti arba gali būti išplėsta šių standartų taikymo sritis.

Taip pat turėtų būti aptarti ir kiti klausimai:

4. Padaryti Konvencijos B dalį privalomą : Pratęsiant 3-ojo klausimo svarstymą, yra pagrindo kelti klausimą, ar būtų naudingas Bendrijos lygiu suderintas ir teisiškai privalomas aiškinimas, siekiant užtikrinti vienodesnį Konvencijos taikymą ir sumažinti galimų skirtingų aiškinimų pavojų Sąjungoje.

5. Atspindėti trišalę struktūrą : Instituciniu lygiu reikia pagalvoti apie Konvencijoje (XIII straipsnis) numatyto specialios trišalės priežiūros komisijos kūrimo pasekmes. Atsižvelgiant į šios naujosios institucijos buvimą ir jos vaidmenį, kyla klausimas, ar reikia taip pat numatyti konkrečią, TDO Konvencijai pavaldžią struktūrą, kuri Bendrijos lygiu atitiktų trišalį pobūdį integruojant Konvencijos standartus?

Šis svarstymas yra Sutarties 138 straipsnyje numatytos procedūros dalis. Atsižvelgdama į tai Komisija, prieš pateikdama pasiūlymus socialinės politikos srityje, konsultuojasi su socialiniais partneriais dėl galimų Bendrijos veiksmų krypčių. Tuo pasinaudodami socialiniai partneriai, siekdami pasirašyti susitarimą, gali nuspręsti pradėti derybas ir prašyti Komisijos siūlyti Tarybai priimti jį įgyvendinantį sprendimą. Priešingu atveju, Komisija, esant reikalui, toliau rengia aptariamą pasiūlymą.

Nuoroda į susitarimą su socialiniais partneriais 2006 m. Komisijos darbo programoje yra susijusi su precedentu, kai priimant dvi direktyvas[9] buvo integruojamos TDO 180-osios Konvencijos dėl darbo laiko nuostatos. Dvi direktyvos buvo būtinos todėl, kad socialinių partnerių susitarimą buvo galima įgyvendinti Tarybos sprendimu tik Sutarties 137 ir 139 straipsniuose apibrėžtiems klausimams. Savaime aišku, socialiniai partneriai gali nevaržomi nustatyti derybų ir jų galimo nepriklausomo susitarimo turinį, bet jis įgyvendinamas priimant Tarybos sprendimą, i atsižvelgiant į 139 straipsnyje nustatytas sąlygas. Komisija mano, kad svarstant būtų susitarta dėl Sutarties 139 straipsnio taikymo ir tai atrodytų dar labiau pagrįsta, atsižvelgiant į 2006 m. konsoliduotos Konvencijos ambicingą pobūdį.

III. IŠVADA

Apie visus šiuos klausimus socialiniams partneriams jau buvo pranešta per nuolatinius, jūros sektoriaus socialinio dialogo dalį sudarančius, susirinkimus.

Šis komunikatas yra pirmasis, Sutarties 138 straipsnio 2 dalyje numatytas, konsultavimosi etapas. Todėl socialinių partnerių prašoma pateikti nuomonę šiais dviem klausimais:

– ar būtina, ar tikslinga keisti galiojantį Bendrijos teisyną jį pritaikant, sujungiant ar papildant pagal šio komunikato II dalyje numatytas gaires, ar pertvarkant kitaip?

– ar socialiniai partneriai svarstytų galimybę dalyvauti derybose, kad būtų priimtas Tarybos sprendimu įgyvendintinas susitarimas, kaip nurodyta Sutarties 139 straipsnyje?

Antrajame konsultavimosi etape, esant reikalui, dėl visų Europos Komisijos numatytų pasiūlymų turinio bus konsultuojamasi su socialiniais partneriais.

[1] 2006 m. kovo 28 d. COM(2005) 531 galutinis: „Visų Europos galimybių išnaudojimas. 2006 m. Komisijos teisėkūros ir darbo programa.“

[2] 2004 m. gegužės 18 d. COM(2004) 383 galutinis: „Globalizacijos socialinė dimensija – ES politikos indėlis siekiant tolygiai paskirstyti naudą.“

[3] 2006 m. gegužės 24 d. COM(2006) 249 galutinis: „Skatinti visų padorų darbą. Sąjungos įnašas įgyvendinant padoraus darbo dienotvarkę pasaulyje“

[4] 2006 m. gegužės 10 d. COM(2006) 211 galutinis: „Piliečių darbotvarkė siekiant rezultatų Europai“

[5] 2001 m. balandžio 6 d. COM(2001) 188 galutinis: „Komisijos komunikatas Europos Parlamentui ir Tarybai dėl jūrininkų mokymo ir įdarbinimo“.

[6] BIMCO/ISF Manpower 2005, atnaujintas 2005 m. gruodžio mėn.

[7] 1995 m. birželio 19 d. Tarybos Direktyva 95/21/EB dėl laivo saugumo, taršos prevencijos ir darbo bei gyvenimo sąlygų laivuose tarptautinių standartų taikymo laivams, atplaukiantiems į Bendrijos uostus ir plaukiojantiems valstybių narių jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse (uosto valstybės kontrolė).

[8] 1999 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 1999/95/EB dėl jūrininkų darbo valandoms į Bendrijos uostus įplaukusiuose laivuose taikomų nuostatų įgyvendinimo.

[9] 1999 m. birželio 21 d. Tarybos direktyva 1999/63/EB dėl susitarimo dėl jūreivių darbo laiko organizavimo ir minėta Direktyva 1999/95/EB.