30.6.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 146/77

—

atkreipia dėmesį, kad atskirtis nuo švietimo sistemos yra pirmas postūmis užribio link, vedantis į atskirtį nuo užimtumo sistemos ir nutolimą nuo kultūrinio, socialinio ir pilietinio gyvenimo. Atsižvelgdamas į tai, dar kartą pabrėžia, kad šioje srityje svarbu kovoti su mokinių šalinimo iš mokyklos reiškiniu, kuris neigiamai veikia konkurencingumą ir sanglaudą;

—

pripažįsta, kad ilgalaikėje perspektyvoje ikimokyklinis ugdymas ir tikslinės ankstyvajam amžiui skirtos programos ilgainiui duoda didžiausią naudą, kuri tęsiasi ištisą mokymosi visą gyvenimą laikotarpį, visų pirma sunkiausiomis sąlygomis gyvenantiems asmenims, ir šiuo atžvilgiu primena, kad reikėtų diegti tarpšakinį požiūrį, kai pagrindinius įsipareigojimus prisiima vietos ir regionų valdžios institucijos;

—

pripažįsta, kad aukštųjų mokyklų modernizavimas yra pats svarbiausias sparčiai besivystančios žinių visuomenės veiksnys. Aukštojo mokslo įstaigos yra svarbiausia „žinių trikampio“ dalis, atsižvelgiant į jų vaidmenį, kurį sudaro tarpusavyje susiję mokymo, mokslinių tyrimų ir naujovių aspektai. Vietos ir regionų valdžios institucijos vaidina svarbiausią vaidmenį skiriant finansavimą aukštojo mokslo sistemoms modernizuoti;

—

remia jos dvejopą tikslą: padidinti kvalifikacijų skaidrumą ir skatinti judumą Europos Sąjungoje, bet pabrėžia, kad reikia ir toliau vystyti kvalifikacijų sąrangas nacionaliniu ir regionų lygmeniu. Todėl atsakingos už reformą turi būti kompetentingos valstybių narių valdžios institucijos;

1.1

dėkoja Komisijai už šį indėlį svarstant švietimo ir profesinio mokymo sistemų reformas ir pritaria Komisijai, kad valstybių narių kompetentingos valdžios institucijos yra atsakingos už šios reformos vykdymą;

1.2

pritaria, kad investicijos į mokymą ir lavinimą atsiperka negreitai, todėl vyriausybės, priimdamos su finansiniais prioritetais susijusius sprendimus, turėtų imtis ilgalaikio planavimo vietos, regionų ir nacionaliniu lygiu. Iš tiesų, daugelis komunikate pateiktų pasiūlymų gali turėti poveikio vietos ir regionų biudžetams;

1.3

pripažįsta ilgalaikio planavimo svarbą, tačiau pabrėžia, jog rengiant ir įgyvendinant bet kokią mokymosi visą gyvenimą strategijos kryptį turi dalyvauti vietos ir regionų valdžios institucijos;

1.4

pritaria, kad vertinant švietimo ir mokymo sistemas yra būtini vertinimo kriterijai, tačiau pabrėžia, jog svarbu skatinti informaciją apie efektyvų išteklių panaudojimą (2). Atkreipia dėmesį, kad finansinių kliūčių panaikinimas įgyvendinant ankstyvojo amžiaus vaikų ugdymo galimybę yra svarbi, bet nepakankama politinė priemonė. Kadangi ikimokyklinis ugdymas daugumoje šalių nėra privalomo lavinimo dalis, tėvai siunčia savo vaikus į ikimokyklines įstaigas savanoriškumo pagrindu;

1.5

mano, kad tikslinės politikos priemonės turėtų būti siejamos ne tik su aktyvesniu ikimokyklinio amžiaus vaikų ugdymu, bet ir skirtos skatinti ir remti į tėvus orientuotas priemones, kurios paskatintų reguliariai lankyti ikimokyklinio ugdymo įstaigas, ypač vaikus iš socialiai pažeidžiamų šeimų arba gyvenančius kalnų, kaimo arba mažo gyventojų tankumo teritorijose;

1.6

pabrėžia, kad veiksmingą ugdymą ankstyvojoje vaikystėje gali suteikti tik gerai parengti pedagogai, todėl ragina skirti daugiau pastangų mokytojų rengimo lygiui užtikrinti;

1.7

dėl to ragina skatinti geriausios praktikos pavyzdžių ir tarptautinių tinklų mainus vietos ir regionų lygiu, kad pagerėtų vertinimas ir būtų skatinamas kokybės užtikrinimas;

1.8

atkreipia dėmesį, kad atskirtis nuo švietimo sistemos yra pirmas postūmis užribio link, vedantis į atskirtį nuo užimtumo sistemos ir nutolimą nuo kultūrinio, socialinio ir pilietinio gyvenimo. atsižvelgdamas į tai, dar kartą pabrėžia  (3), kad šioje srityje svarbu kovoti su mokinių šalinimo iš mokyklos reiškiniu, kuris neigiamai veikia konkurencingumą ir sanglaudą (4);

1.9

pritaria komunikato minčiai, jog įrodymais besiremiančios politikos planavimas turi remtis rimtais mokslinių tyrimų duomenimis;

1.10

pripažįsta, jog mokslinių tyrimų, tarp jų ir šioje srityje EBPO vykdomos veiklos, duomenys rodo, kad ikimokyklinis ugdymas ir tikslinės ankstyvajam amžiui skirtos programos ilgainiui duoda didžiausią naudą, kuri tęsiasi ištisą mokymosi visą gyvenimą laikotarpį, visų pirma sunkiausiomis sąlygomis gyvenantiems asmenims;

1.11

vis dėlto primena, kad reikėtų diegti tarpšakinį požiūrį, kai pagrindinius įsipareigojimus prisiima vietos ir regionų valdžios institucijos, ir apgailestauja, kad jų pripažinimas šiame komunikate nėra minimas;

1.12

pripažįsta, kad ES valstybių narių ir kompetentingų regionų metodai ir švietimo sistemos skiriasi; vis dėlto pritaria, kad ankstyvas mokinių suskirstymas pagal ankstyvajame amžius išryškėjusius gebėjimus gali nulemti jų būsimą profesinį pasirinkimą ir gyvenimo kelius;

1.13

pritaria integruojančioms, visiems skirtoms mokymosi visą gyvenimą galimybėms, pripažįstant kiekvieno mokinio teisę lankyti mokyklą ir dalyvauti švietimo sistemoje;

1.14

mano, jog tokio skirstymo atidėjimas iki aukštesniojo vidurinio švietimo lygmens ir leidimas pereiti į kitos pakraipos mokyklą galėtų tapti viena iš priemonių visuomenės sluoksniavimui mažinti ir teisingumui užtikrinti, nesumažinant veiksmingumo, bei kiekvieno mokinio potencialui ir gabumams atskleisti;

1.15

nuolat reikalauja imtis priemonių paremti specialius poreikius turinčius mokinius ir jas kuo anksčiau įgyvendinti. Pabrėžia, kad svarbu sustabdyti marginalizaciją, vykstančią pradinio ugdymo lygmenyje, ir atkreipia dėmesį į keitimąsi patirtimi šioje srityje; jis pabrėžia, kad mokymasis turėtų kelti iššūkius visiems mokiniams, o mokykla — numatyti paskatas visiems mokiniams. Tokia nuostata taikytina ir blogai, ir gerai besimokantiems mokiniams;

1.16

ypatingą dėmesį atkreipia į imigrantų, dažnai susiduriančių su sunkumais integruojantis į švietimo sistemą, poreikius. Šias problemas galima paaiškinti švietimo, gauto jų kilmės šalyse, spragomis arba nepakankamu priimančiosios šalies kalbos mokėjimu. Norint užtikrinti, kad su imigrantais būtų tinkamai elgiamasi, specialaus mokymo reikia ir pedagogams;

1.17

laikosi nuomonės, kad dėstytojų ir profesijos mokytojų motyvacija, patirtis, kompetencija ir atlyginimas, galimybė naudotis pagalbos tarnybomis ir infrastruktūros veiksniai, pavyzdžiui, atitinkami mokymo grupių dydžiai, yra svarbūs papildomieji aspektai kokybiško ugdymo rezultatams pasiekti;

1.18

mano, jog svarbu sukurti palankią mokymosi aplinką, kuri skatintų individualią motyvaciją, stengtis mokytis ir ugdytų pasitikėjimą. Taip pat pabrėžia, kad būtina užtikrinti tėvų dalyvavimą mokymosi procese, nes besimokantieji, patiriantys silpną namų ir bendramokslių paramą, susiduria su didesniu socialinės atskirties pavojumi;

1.19

pabrėžia, kad priemonės lygybei padidinti ir atskirų grupių poreikiams patenkinti turėtų derėti su pastangomis gerinant švietimo sistemos veiksmingumą ar kokybę; jose turėtų būti numatyti būdai, kurie padėtų mokymosi procesui išlaikyti atitinkamą spartą;

1.20

nurodo, kad švietimo sistemos turėtų siekti pusiausvyros tarp pagrindinio mokymo ir galimybių įgyti specialių žinių. Į pagrindinio mokymo programą būtinai turėtų būti įtraukiama Europos kultūra ir istorija. Be to, skirtingos švietimo sistemos turėtų skirti pakankamai dėmesio bendriesiems visą gyvenimą trunkančio mokymosi gebėjimams, kaip nustatyta ir patvirtinta Tarybos ir Europos Parlamento rekomendacijoje;

1.21

pripažįsta, kad aukštųjų mokyklų modernizavimas yra pats svarbiausias sparčiai besivystančios žinių visuomenės veiksnys. Aukštojo mokslo įstaigos yra esminis „žinių trikampio“ — mokymo, mokslinių tyrimų ir naujovių, kurių vaidmuo yra tarpusavyje susiję, elementas;

1.22

todėl pabrėžia, jog aukštojo mokslo įstaigos turėtų tapti labiau atviros naujoms studentų grupėms, propaguoti mokymąsi visą gyvenimą ir siūlyti daugiau galimybių įgyti akademinį išsilavinimą, nes tai yra esminės sąlygos, kurioms esant artimiausiais dešimtmečiais teks spręsti demografinių ir struktūrinių pokyčių klausimus;

1.23

vis dėlto pripažįsta, kad augantis studentų skaičius ir didėjančios kokybiško lavinimo ir mokslinių tyrimų sąnaudos turi būti derinamos su padidėjusiu viešuoju ir prireikus privačiu finansavimu. Vietos ir regionų valdžios institucijos vaidina svarbiausią vaidmenį skiriant finansavimą aukštojo mokslo sistemoms modernizuoti, visų pirma tikslingai naudodamos Europos struktūrinius fondus;

1.24

primena, jog galimybė įgyti aukštąjį išsilavinimą turi apimti kuo platesnius visuomenės sluoksnius, kad būtų ne tik užtikrinama žinių Europos ateitis, bet ir puoselėjamas visos Europos socialinės sanglaudos pagrindas. Dar kartą pabrėžia daugiareikšmę aukštųjų mokyklų misiją padedant siekti asmenybės saviraiškos ir demokratinio pilietiškumo, taip pat ir jų vaidmenį atgaivinant kultūros paveldą (5);

1.25

pažymi, kad mokymo klausimas Komunikate akcentuojamas kaip priemonė finansavimui padidinti ir studentų ir šeimų požiūriui siekiant aukštojo mokslo ugdyti. Mokymas neturėtų tapti dėl lėšų stygiaus nulemtos atskirties veiksniu. Tačiau pabrėžia, kad mokymo klausimo negalima svarstyti izoliuotai; atvirkščiai, jo negalima išskirti iš konteksto, kurį sudaro daugybė veiksnių, susijusių su finansavimo paskatomis arba kliūtimis jį skirti aukštojo mokslo įstaigoms. Todėl ragina ugdyti platesnį, su konkrečiomis sąlygomis labiau sietiną požiūrį, tuo pačiu atsižvelgiant į nacionalinius, regionų ir vietos finansavimo ir mokesčių sistemų ypatumus, ir dėmesį skirti ne vien tik mokymo klausimui;

1.26

pritaria Europos Komisijai, kad, mūsų gyventojams senstant, jaunimo nedarbo lygis ES yra neleistinai aukštas, atsižvelgiant į didėjančią kvalifikuotos darbo jėgos paklausą;

1.27

ragina pripažinti ir skatinti profesinio švietimo ir mokymo sistemas tose šalyse, kuriose jos yra nepakankamai išvystytos, kad jos atitiktų daugelio jaunų žmonių, ieškančių patikimų galimybių patekti į darbo rinką, reikalavimus ir pačios darbo rinkos poreikius;

1.28

remia Komisijos pasiūlymą nustatyti lanksčius ir aiškius būdus toliau siekti profesinio mokymo ir lavinimo, kad būtų skatinamas mokymasis ir užimtumas, ir palankiai vertina konkrečią nuostatą paraginti vietos ir regionų lygį skatinti suinteresuotų subjektų partnerystes bedarbiams ir socialiai pažeidžiamiems besimokantiems skirtų valstybinių mokymo programų kokybei pagerinti;

1.29

nurodo, kad mokytojų ir dėstytojų rengimas turėtų tapti modernesnis, kad patenkintų daugėjančių vyresnio amžiaus besimokančiųjų poreikius. Turi būti parengti konkretūs pedagoginiai metodai ir medžiaga, dėmesį atkreipiant į lanksčius dėstymo būdus, kad besimokantieji savo mokymąsi derintų su profesinėmis ir šeimos pareigomis. Atsižvelgiant į šias sąlygas, mokymo ir lavinimo politika persipins su socialinės politikos klausimais, o vietos ir regionų valdžios institucijos tais atvejais galės atlikti katalizatoriaus vaidmenį;

1.30

pabrėžia būtinybę apibendrintai taikyti struktūruotus mechanizmus ankstesniam mokymuisi patvirtinti, pirmiausia tų žinių, kurios buvo įgytos neformalioje švietimo sistemoje. Toks patvirtinimas būtų dvejopai naudingas: padidėtų įsidarbinimo galimybės ir (arba) socialinė įtrauktis bei būtų užtikrinta galimybė toliau mokytis remiantis ankstesnio mokymosi patirtimi;

1.31

todėl palankiai vertina Europos Komisijos komunikatą „Suaugusiųjų mokymasis: mokytis niekada nevėlu“ ir pritaria, kad, atsižvelgiant į demografinius pokyčius Europoje, turėtų būti skiriama daugiau dėmesio suaugusiųjų mokymui, numatant tikslines, efektyvias investicijas;

1.32

šiuo požiūriu atkreipia dėmesį, kad daugelyje Europos šalių vietos ir regionų valdžios institucijoms yra pavesta spręsti suaugusiųjų mokymo klausimus ir jos yra tiesiogiai suinteresuotos darbo jėgos įgūdžių vystymu. Todėl Komitetas ragina, kad vietos ir regionų lygmuo dar aktyviau dalyvautų numatant ES veiksmus, susijusius su suaugusiųjų mokymu;

2.1

pripažįsta konkrečios Europos mokymosi kvalifikacijų sąrangos, papildančios profesinės kvalifikacijos sistemas, būtinybę, iš dalies dėl to, kad visą gyvenimą trunkančio mokymosi EKS įvairius mokymo ir lavinimo būdus padarys skaidresnius ir labiau suprantamus. Nepaisant to, mokymosi kvalifikacijos yra svarbios pereinant nuo mokymosi aplinkos prie darbinio gyvenimo ir dėl to negali būti atsietos nuo pasirengimo darbo rinkai klausimų;

2.2

atkreipia Komisijos dėmesį į būtinybę sistemingai atlikti jos siūlomų teisės aktų poveikio vertinimą vietos ir regionų lygiu, visų pirma švietimo ir profesinio mokymo srityse, už kurias daugelyje valstybių narių yra atsakingos vietos ir regionų valdžios institucijos. Būtų naudinga visą poveikio įvertinimą skelbti internete visomis oficialiomis ES kalbomis;

2.3

palankiai vertina Komisijos kvalifikacijų sąrangą ir remia jos dvejopą tikslą: padidinti kvalifikacijų skaidrumą ir skatinti judumą Europos Sąjungoje. Vis tik pabrėžia, kad pati EKS nesuteikia kvalifikacijų, o kvalifikacijų sąrangos yra kuriamos nacionaliniu ir (arba) regionų lygiu. Todėl vietos ir regionų valdžios kompetentingos institucijos turi dalyvauti nacionalines ir (arba) regionines kvalifikacijų sistemas susiejant su EKS;

2.4

pritaria Komisijos nuostatai, kad Europos ir nacionalinės kvalifikacijų sąrangos palengvins įvairaus pobūdžio mokymosi įteisinimą. Jis pritaria šiam integruojančiam požiūriui, nes prisimena, kad yra būtina pripažinti visą gyvenimą trunkančio mokymosi formalų, neformalų ir savaiminį mokymąsi, ir pritaria nuostatai, kad jis yra itin svarbus lygioms galimybėms skatinti, pripažįstant socialiai pažeidžiamų asmenų pagrindines kompetencijas ir įgūdžius (6);

2.5

laiko EKS naudinga priemone abipusiškam pasitikėjimui nacionalinėmis ir regioninėmis švietimo sistemomis Europoje didinti ir vertina šios priemonės indėlį į judumą, konkurencingumą ir užimtumą, skatinant keistis įgūdžiais, žiniomis ir kompetencija visoje ES;

2.6

tačiau ragina Komisiją paaiškinti ryšius tarp kvalifikacijų lygių, Direktyvos 2005/36/EB ir formalaus ir savaiminio mokymosi patvirtinimo nuostatų, kurios jau taikomos arba šiuo metu rengiamos nacionaliniu ir regionų lygiais (7);

2.7

nepaisydamas platesnės visą gyvenimą trunkančio mokymosi strategijos, apimančios socialinės įtraukties, galimybių įsidarbinti ir asmeninio pasitenkinimo tikslus, perspektyvos, pritaria Komisijos į mokymosi pasiekimus orientuotam požiūriui, t.y. kvalifikacijų aprašams pagal žinias, įgūdžius ir kompetenciją;

2.8

mano, kad turėtų būti sudaryta galimybė kvalifikacijas palyginti nepriklausomai nuo mokymosi konteksto ir dėstytojo. Laikantis mokymosi pasiekimais paremto požiūrio lengviau palyginti įvairių šalių kvalifikacijas, mokymo ir lavinimo sistemas, padedančias vietos ir regionų valdžios institucijoms ES atlikti savo funkcijas;

2.9

be to, mokymosi pasiekimai ir aprašai gali būti atramos tašku kokybei užtikrinti, o tai didina Europos bendradarbiavimą kokybės užtikrinimo ir vertinimo sprendimų abipusio pripažinimo srityje. todėl pritaria aiškiai rekomendacijoje nurodytai sąsajai tarp EKS, kuri yra skaidri priemonė, ir bendrųjų kokybės užtikrinimo principų, nes jie gali būti svarbūs kuriant abipusį pasitikėjimą, kuris yra tarptautinio kvalifikacijų pripažinimo pagrindas;

2.10

ragina skatinti bendradarbiavimo ir geriausios praktikos sklaidos tvarką, kad būtų nuolat realiai keičiamasi patirtimi. Tokia tvarka lemtų teigiamą raidą valstybėse narėse, pirmiausia vietos ir regionų lygiu. Todėl jis rekomenduoja kurti daugiau ES tinklų, kuriais būtų skleidžiama geriausia praktika, suteikianti galimybę pasinaudoti mokymu, pirmiausia per vietos ir regionų partnerystes;

2.11

pabrėžia, kad EKS turėtų atsižvelgti į ES regionų ir vietovių įvairovę ir stipriąsias puses. EKS, kaip matrica ar konvertavimo priemonė, nepakeis nacionalinių ir regioninių kvalifikacijų sąrangų, bet jas papildys;

2.12

mano, jog taikant EKS galima numatyti, kad prireiks kitų paramos priemonių Bendrijos lygiu ir pabrėžia, kad tokiu atveju reikėtų atlikti išsamesnę subsidiarumo ir proporcingumo analizę, susijusią su tokių priemonių taikymu ateityje;

2.13

ragina taikyti aiškius aprašus ir siekti aiškaus dabartinių regioninių kvalifikacijų sąrangų koordinavimo su EKS;