6.3.2007   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 51/27

1)

Dėl ekonomikos globalizacijos ir su ja susijusio konkurencijos augimo tarp viešojo ir privačiojo sektoriaus įmonių, kurio konkurencingumo didinimas yra vienas iš Lisabonos strategijos tikslų, reikia, kad viešasis ir privatusis sektorius glaudžiau bendradarbiautų viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės forma, kuri naudinga abiem šalims ir, visų pirma, visuomenei — paslaugų vartotojams.

2)

Vykdant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę, viešojo sektoriaus (nacionalinės, regionų arba vietos valdžios institucijos) ir privačiojo sektoriaus partneriai, prisidėdami savo ištekliais, dalyvauja abiem pusėms naudingoje bendroje veikloje siekdami įgyvendinti ne tik komercinius tikslus, bet ir projekte numatytus socialinius uždavinius, ypač siekiant pagerinti teikiamų paslaugų kokybę.

3)

Vietos ir regionų valdžios institucijos turėtų aktyviau dalyvauti viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystėje, kadangi dalyvavimas tokiuose partnerystės projektuose laikantis ES sutartyse numatytų principų visų pirma naudingas piliečiams, kuriems yra teikiamos paslaugos.

1.1

atsižvelgdamas į tai, kad iki šiol nėra tikslaus viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės apibrėžimo, trūksta tinkamų teisės aktų ir, svarbiausia, patirties šioje srityje, ypač naujosiose valstybėse narėse, mano, jog reikia sukurti aiškinamąjį komunikatą, kuris būtų taikomas visoms VPSP susitarimų rūšims;

1.2

atkreipia dėmesį į tai, kad vietos ir regionų valdžios institucijos yra arčiausiai gyventojų, kurie naudosis viešosiomis paslaugomis, ir kad būtent jos sprendžia tokių paslaugų finansavimo, viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės formos klausimus ir tai, ar tokias paslaugas turėtų teikti tokios valdžios institucijos;

1.3

mano, kad kuriant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę didžiausią dėmesį reikėtų skirti konkrečiame projekte numatytų viešųjų paslaugų kokybei gerinti; tačiau tai nereiškia, kad tik partnerystė yra geriausias sprendimo būdas;

1.4

nurodo, kad kuriant viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę siekiama perduoti riziką tai šaliai, kuri geriausiai sugeba ją valdyti, numatant atitinkamos apsaugos priemones projekto įgyvendinimo metu iškilusioms problemoms spręsti;

1.5

atkreipia dėmesį, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystėje viešasis sektorius įsipareigoja užtikrinti atitinkamą infrastruktūrą ir teikti konkrečias paslaugas, ir, įgyvendinant konkretų projektą, aktyviai bendradarbiauti su privačiuoju sektoriumi; privačiojo sektoriaus vaidmuo — užtikrinti veiklos, būtinos konkrečiam projektui įgyvendinti, finansavimą, technologijų perdavimą ir vykdyti užduotis siekiant įgyvendinti viešojo sektoriaus tikslus; sukūrus arba modernizavus struktūras, privatusis sektorius vykdo jų eksploataciją gaudamas atlygį už viešąsias paslaugas. Taigi, viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės tikslas — siekti tokių abiejų šalių santykių užtikrinant, kad rizika, susijusi su tam tikru projekto aspektu, tektų šaliai, kuri geriausiai sugeba tokią riziką kontroliuoti;

1.6

pažymi, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė gali būti vienas iš naudingų būdų, užtikrinančių visuomenei atitinkamą infrastruktūrą arba paslaugas. Tačiau tik atlikus išsamų tyrimą ir išanalizavus tam tikros infrastruktūros kūrimo arba paslaugos teikimo konkrečius tikslus gali būti nuspręsta, ar vietos arba regiono valdžios institucijos turėtų pačios imtis šių uždavinių, ar sudaryti sutartis su trečiosiomis šalimis atsižvelgiant į atitinkamos valstybės narės viešųjų pirkimų teisės aktus, sudarant koncesines sutartis arba kuriant įteisinta viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę;

1.7

pabrėžia, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystė yra klausimas, kurį spręsti reikėtų ne tik teisiniu, ekonominiu ar techniniu, bet ir politinės perspektyvos požiūriu, atsižvelgiant į tai, kad sprendimai dėl viešojo ir privačiojo sektorių bendradarbiavimo yra priimami taikant demokratiškas balsavimo procedūras, jų kontrolę vykdo institucijos ir todėl būtina juos skelbti ir pateikti visuomenės narių vertinimui, kadangi jie yra tų paslaugų gavėjai;

1.8

nurodo, kad vykdyti projektą pagal viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystę (jei nusprendžiama, kad tokia partnerystė yra geriausias atitinkamą infrastruktūrą arba paslaugas visuomenei užtikrinantis būdas) viešojo sektoriaus partneriui tam tikrais atvejais gali būti naudinga, kadangi:

1.9

pabrėžia, kad viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystei būtinas abipusis partnerių pasitikėjimas ir jų sandorių skaidrumas siekiant, kad jie būtų nevaržomi ir vyktų laisva valia laikantis pagrindinių Europos Sąjungos sutarčių principų, pavyzdžiui, lygių galimybių, abipusio pripažinimo ir proporcingumo; viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystei įgyvendinti būtinos šios sąlygos:

1.10

pabrėžia, kad sutartinių VPSP kaip ir institucionalizuotų VPSP svarbiausias uždavinys turėtų būti — užtikrinti piliečiams aukštos kokybės, saugią ir nuolatinę infrastruktūrą bei paslaugas. Todėl valdžios institucijos turėtų ir toliau siekti užtikrinti gerą paslaugų teikimą nepaisydamos teikėjų ekonominių interesų ir pasilikti sau kai kurias teises, pvz., nustatyti kokybės ir saugumo standartus, vienašališkai juos keisti dėl visuomenės interesų per visą partnerystės laikotarpį, išsaugoti infrastruktūrą ar paslaugą, o pasibaigus partnerystei, gauti iš teikėjo priemones, kurios, valdžios institucijos nuomone, reikalingos tolesniam naudojimui ar paslaugai;

1.11

mano, kad, nors Komisijos konsultuojami pareigūnai balsų dauguma neparėmė iniciatyvos dėl subrangos darbų bei viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės taisyklių išaiškinimo ir suderinimo, Bendrijos institucijos neturėtų pamiršti, kad iš šios partnerystės daugiausiai naudos gauna piliečiai, kurie naudojasi šiomis paslaugomis, ir kad VPSP projekto sėkmė gali nukentėti, jei VPSP turėtojas tinkamai nevykdo įsipareigojimų subrangovams ir tiekėjams, atsakingiems už dalies ar visos paslaugos suteikimą. Be to, vietos ir regionų valdžios institucijos yra suinteresuotos remti mažas ir vidutines įmones, kurios dažniausiai atlieka subrangovų ir tiekėjų vaidmenį. Todėl reikėtų nustatyti taisyklę, kad rangovas ar koncesijos teisės turėtojas privalo įvykdyti savo ekonominius įsipareigojimus subrangovams ir tiekėjams tokiomis pačiomis ekonominėmis sąlygomis, kokios nustatytos perkančiajai organizacijai dėl ekonominių įsipareigojimų rangovui ar koncesijos teisės turėtojui vykdymo.

2.1

Jeigu Komisija ir toliau laikysis nuomonės, kad reikia parengti pasiūlymą dėl teisės akto dėl paslaugų koncesijos, jis (Regionų komitetas) prašo pripažinti paslaugų koncesijų arba visuotinės ekonominės svarbos paslaugų koncesijų specifiškumą. Visi Komisijos pasiūlymai turėtų užtikrinti lanksčią, skaidrią ir nediskriminacinę tvarką, kaip atrinkti paslaugų teikėją, su kuriuo būtų sudaryta sutartis pagal lanksčius horizontalius kriterijus;

2.2

mano, kad reikėtų ir toliau tęsti diskusijas dėl viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės Komisijos lygiu atsižvelgiant į Bendrijoje didėjantį savivaldybių bei regionų ir privačiojo sektoriaus bendradarbiavimo vaidmenį;

2.3

ragina tiksliai apibrėžti viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės sąvoką ir patikslinti terminus, pavyzdžiui, kokia tiksli terminų „sutartinės VPSP“ ir „oficialiai patvirtinta VPSP“ reikšmė ir kuo gali skirtis Europos lygmens VPSP nuo nacionalinių ir subnacionalinių VPSP;

2.4

tęsdamas ankstesnio punkto mintį, mano, kad terminų „viešosios paslaugos“ ir „visuotinės svarbos paslaugos“ reikėtų vengti, kadangi įvairiuose teisės aktuose jie apibrėžti skirtingai. Priimtinas Europos teisės aktuose numatytų institucionalizuotų VPSP apibrėžimas, kurį galima būtų analizuoti, būtų tas, kuriame apibrėžiama partnerystė, kurios tikslas — infrastruktūros eksploatavimas arba paslaugų piliečiams teikimas už visą arba dalinį atlygį, kurį moka paslaugų gavėjai;

2.5

ragina taip pat aptarti klausimą, ar Europos lygiu yra reikiamų finansinių priemonių visą Europą apimančioms VPSP garantuoti (perdraudimas, valstybės garantijos);

2.6

pritaria Komisijos pastangoms sudarant viešųjų pirkimų ir koncesijų sutartis ES lygiu užtikrinti šiuos pagrindinius Europos bendrijos steigimo sutarties principus: skaidrumą, lygias galimybes, proporcingumą ir abipusį pripažinimą;

2.7

mano, kad konkurencinis dialogas gali būti veiksmingas sudarant sudėtingas viešąsias sutartis, bet iki šiol mažai žinoma apie konkurencinio dialogo pasekmes;

2.8

rekomenduoja ES valstybėms narėms nustatyti koncesijų suteikimo tvarką, pagrįstą skaidriomis ir nuosekliomis taisyklėmis, atsižvelgiant į visas Europos lygiu parengtas apibrėžtis ir standartus, kuriuos galėtų pasiūlyti Europos Komisija;

2.9

mano, kad, siekiant užtikrinti didesnį viešojo ir privačiojo sektoriaus partnerystės teisinį tikrumą, steigiant bendras viešųjų paslaugų įmones gali dalyvauti ir viešasis, ir privatusis sektoriai;

2.10

atkreipia dėmesį į tai, kad viešųjų pirkimų tvarka neturėtų būti taikoma tik tais atvejais, kai pareiškėjus (rangovus) 1) kontroliuoja pati sutartį sudaranti valstybinė įstaiga ir jai priklausantys padaliniai ir 2) kai jų vykdoma veikla yra susijusi su ta valstybine įstaiga. RK nuomone, „vidaus operatorius“ - tai teisiškai aiškiai atskirtas subjektas, pavaldus kompetentingai institucijai taip pat, kaip ir jos pačios tarnybos. Siekiant nustatyti tokį pavaldumą, reikia atsižvelgti į šiuos požymius: atstovavimo laipsnį administravimo, valdymo ir priežiūros organuose, atitinkamas nuostatas įstatuose, nuosavybės rūšį, faktinę įtaką ir kontrolę priimant strateginius sprendimus ir atskirus vadybos sprendimus. Vidaus operatoriaus statusas neleidžia privačioms įmonėms turėti didesnę negu 33 proc. paslaugų teikėjo kapitalo dalį; RK ypač atkreipia dėmesį, jog klaidinga teigti, kad tiesiogiai su mišraus — viešojo ir privataus — kapitalo įmonėmis, įsteigtomis viešojo konkurso tvarka, sudaromos sutartys visais atvejais joms pačioms duoda tiesioginės ar netiesioginės naudos; todėl nepritaria minčiai, kad tiesioginės sutarties sudarymas automatiškai suteikia konkurencinio pranašumo, kuris prieštarauja Sutarties nuostatoms, ir kad bet koks veiklos rinkoje suvaržymas gali būti nesuderinamas su tuo, kas anksčiau minėta;

2.11

pabrėžia, kad aiškinamasis komunikatas dėl koncesijų arba VPSP įteisinimo galėtų pateikti papildomos informacijos kaip laikytis EB sutartyje nustatytų lygių galimybių, skaidrumo, proporcingumo ir abipusio pripažinimo principų, vadinasi, atsiras daugiau galimybių sėkmingai vykdyti VPSP projektus ir, gavus Europos investicijų banko (EIB) paskolas, ateityje įgyvendinti dar daugiau projektų;

2.12

pabrėžia, kad aukštos kokybės viešąsias paslaugas garantuoja kiekvienos ES valstybės narės demokratinė sistema, kuri savo piliečiams skiria didžiausią dėmesį, garantuoja valdžios institucijų teikiamą apsaugą ir administruoja arba užtikrina teikiamų paslaugų administravimą, priežiūrą ir kontrolę;

2.13

mano, kad, gaunant ES paramą, VPSP projektų finansavimui turi būti taikoma pirmumo tvarka.