30.12.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 324/1

1.1

Žaliąja knyga Ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles, Komisija kviečia plačiu mastu diskutuoti dėl būtinybės nustatyti Bendrijos gaires, kad įmonės, vartotojai ir dirbantieji galėtų lengviau pateikti ieškinius dėl atsakomybės tiems, kurie savo verslo veikloje nesilaiko EB sutarties 81 ir 82 straipsnių.

1.2

Visų pirma EESRK nori pabrėžti, kad siekiama užtikrinti veiksmingą visų Europos vidaus rinkos dalyvių apsaugą. Kadangi vyksta laisvas prekių judėjimas, reikia, kad visose šalyse būtų suvienodintas su sutartimis ir paslaugomis susijusių teisių ir pareigų turinys. Tarpvalstybinio verslo atveju derėtų sudaryti sąlygas visų nacionalinių teisės aktų suderinimui.

1.3

Antra, svarbu nepamiršti, kad egzistuoja ir Europos, ir nacionalinės valstybinės konkurencijos institucijos (NKI), kurios yra kompetentingos nustatyti, kokia veikla yra draudžiama, ir numatyti ekonomines sankcijas, kurios galėtų būti taikomos taisykles pažeidžiančioms įmonėms. Žaliosios knygos tema yra privačiam sektoriui padarytos žalos atlyginimas, kurį įgyvendintų teismai, o tai reiškia, kad šiuos veiksmus reikia suderinti su NKI jau atliekama veikla.

1.4

Kalbant apie svarbesnius Žaliojoje knygoje nagrinėjamus klausimus, reikia pabrėžti, kad EESRK neturi vienareikšmės pozicijos kiekvienu iš šių klausimų, bet, nagrinėdamas juos, pateikia argumentus, kurie padės Komisijai priimti sprendimus siekiant nustatyti būsimų teisėkūros veiksmų gaires. Nuomonės penktoje dalyje pateikiami argumentuoti atsakymai į visus pateiktus klausimus.

2.1

Buvo atlikti esminiai Europos vidaus rinkos pertvarkymai atsižvelgiant į konkurencijos taisykles. Tai, viena vertus, padėjo parengti šiai rinkai skirtas taisykles, kuriomis siekiama užtikrinti, kad įmonės veiktų pagal laisvos konkurencijos taisykles. Kita vertus, toks pertvarkymas padėjo valstybėms narėms tarpusavyje suderinti nacionalines konkurencijos taisykles, kad įmonės galėtų vienodomis sąlygomis lengviau pasinaudoti įmonių įsisteigimo laisve.

2.2

Vienas iš klausimų, su kuriuo susiduria vidaus rinka — kaip užtikrinti veiksmingą kitos rinkos dalies apsaugą, kitaip tariant, apsaugą vartotojų pačia plačiausia prasme, kurių teisės apribojamos, kai sutartys ir paslaugos įgyja tarpvalstybinį pobūdį. Kai įmonės yra įsikūrusios kitoje valstybėje narėje, vartotojai gali naudotis tik savo šalies jiems suteiktomis nacionalinėmis vartotojų teisėmis, o konkurencijos taisyklės taikomos visai vidaus rinkai.

2.3

Bendrijos konkurencijos teisės aktuose nėra veiksmingos žalos, patirtos pažeidus EB sutarties 81 ir 82 straipsniuose nustatytas taisykles, išieškojimo vidaus rinkoje sistemos. Naujas Komisijos požiūris į konkurencijos politiką ir vartotojų apsaugą lėmė, kad buvo parengta Žalioji knyga. Šioje knygoje išdėstomi pagrindiniai tos srities klausimai, kuriais siekiama inicijuoti įstatymų leidybos procesą, kad būtų galima apsaugoti teises tų, kurie patyrė nuostolius dėl laisvos konkurencijos trūkumo vidaus rinkoje.

2.4

Reikia neužmiršti, kokia svarbi yra EB sutarties 153 straipsnio 3 dalis (1), kuri suteikia galimybę vykdyti horizontalią vartotojų apsaugos politiką visose politikos srityse.

2.5

Atsižvelgiant į šį kontekstą, Žaliojoje knygoje keliami patys svarbiausi klausimai siekiant sukurti apsaugos priemones ir įvesti ieškinius dėl žalos, patirtos pažeidus Bendrijos antimonopolinius įstatymus, ir ypač, kai tai susiję su EB sutarties 81 ir 82 straipsniais ir jų įgyvendinimo taisyklėmis. Tačiau dera žinoti, kad Žalioji knyga yra susijusi su sudėtinga teisėkūros sritimi, ir gali reikėti atlikti nacionalinių procesinių taisyklių reformą, dėl kurios kyla tam tikrų abejonių, pirmiausia susijusių su subsidiarumo klausimais ir turinčių įtakos kitiems civilinės teisės klausimams.

2.6

Žaliosios knygos išeities taškas — konkurencijos įstatymo dvejopas taikymas. Viena vertus, valdžios institucijos, t. y. ne tik Komisija, bet ir nacionalinės institucijos (NKI), taisykles taiko individualiai, naudodamosi joms suteiktomis galiomis. Pirma, konkurencijos institucijos įgaliotos tiek pranešti apie taisyklių pažeidimus, tiek paskelbti neteisėtais susitarimus, ribojančius konkurenciją. Antra, remdamosi konkurencijos įstatymų įgyvendinimo reglamentais, jos turi teisę taikyti finansines sankcijas.

2.7

Kita vertus, paprastiems teismams leidžiama konkurencijos įstatymus taikyti privatiems asmenims, kadangi teismai turi teisę tiesiogiai taikyti šį įstatymą. Taikant įstatymą privačiam sektoriui, ypatingas dėmesys skiriamas reikalavimams imtis atsargumo priemonių, kuriais įmonės verčiamos nutraukti bet kokią neteisėtą veiklą, kad būtų sumažintas nuostolingą poveikis konkurentams ir vartotojams.

2.8

Nepaisant to, tikslas visiškai apsaugoti Sutartyje įtvirtintas teises reiškia, kad turi būti užtikrinama, jog patirtą žalą galima būtų užginčyti teisme. Tai yra pagrindinis ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus konkurencijos taisykles, tikslas. Laisvos konkurencijos ribojimas daro poveikį ne tik įmonėms, bet ir vartotojams, kurie sudaro paskutinę rinkos veiklos grandinės grandį.

2.9

Europos Teisingumo Teismas priėmė svarbų sprendimą suteikdamas privatiems asmenims, kurie patyrė nuostolius dėl Sutarties 81 ir 82 straipsnių pažeidimo, teisę pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo. Tais atvejais, kai nacionaliniai įstatymai prieštarauja šiai teisei (2), laikoma, kad šie Sutarties straipsniai turi pirmenybę prieš nacionalinius įstatymus.

2.10

Žaliojoje knygoje siūloma apsvarstyti įvairias galimybes, kaip nustatyti galimų ieškinių dėl žalos formas, kurių pagrindą sudaro konkurencijos institucijų pateikti viešieji ieškiniai arba asmenų, patyrusių žalą, pateikti privatūs ieškiniai. Šiuo tikslu Žaliojoje knygoje pateikiama daug klausimų, kurie yra laikomi esminiais ir į kuriuos atsakant siūlomi įvairūs sprendimo variantai bei telkiama diskusija, kad būtų pasiekta geriausių rezultatų ir kad šiuos variantus po to būtų galima įgyvendinti bei pritaikyti prie nacionalinių teisinių sistemų, kurios ne visuomet dera tarpusavyje.

3.1

Žalioji knyga sudaryta klausimų sąrašo pagrindu, kurio tikslas — skatinti diskusijas apie ieškinių dėl žalos teisinį pobūdį pateikiant daugybę variantų, apibrėžiančių ir formuojančių Komisijos teisės aktų leidybos proceso ribas ateityje. Joje bandoma išsiaiškinti, kokiomis aplinkybėmis galima būtų pateikti ieškinį dėl žalos ir kokie veiksniai, atsižvelgiant į kai kuriose valstybėse narėse jau galiojančius įstatymus, galėtų palengvinti šį procesą.

3.2

Komisija iškelia tris klausimus ir siūlo keletą galimybių:

A klausimas: Ar reikėtų specialių dokumentais pagrįstų įrodymų atskleidimo nagrinėjant civilines bylas dėl žalos pagal EB sutarties 81 ir 82 straipsnius taisyklių? Jei taip, kaip turėtų būti atskleidžiama tokia informacija?

B klausimas: Ar specialios galimybės gauti konkurencijos institucijos turimus dokumentus taisyklės yra naudingos teikiant ieškinius dėl žalos, patirtos dėl antimonopolinių teisės aktų pažeidimo? Kaip būtų galima gauti tokius dokumentus?

C klausimas: Ar ieškovo įrodinėjimo pareiga, susijusi su ieškinių dėl žalos, patirtos pažeidus antimonopolinius teisės aktus, pateikimu, turi būti sumažinta ir jeigu taip, tai kaip?

Antrasis sprendžiamas klausimas — kaltės įrodymo reikalavimas, kadangi daugelyje valstybių narių civilinės atsakomybės ieškiniuose reikalaujama įrodyti kaltę. Pateikiamas toks klausimas:

D klausimas: Ar kaltės įrodymo reikalavimas turėtų būti taikomas ieškiniams dėl žalos, susijusios su antimonopolinių įstatymų pažeidimu?

Trečiasis klausimas, nagrinėjantis žalos koncepciją, susideda iš dviejų punktų:

E klausimas: Kaip reikėtų apibrėžti žalą?

F klausimas: Kokį metodą reikėtų taikyti žalos dydžiui apskaičiuoti?

Taip pat sprendžiamas išlaidų perkėlimo kaip gynybos priemonės ir netiesioginio pirkėjo padėties klausimas:

G klausimas: Ar reikėtų išlaidų perkėlimo kaip gynybos priemonės leistinumo ir veikimo taisyklių? Jei taip, kokia forma turėtų būti pateiktos tokios taisyklės? Ar netiesioginis pirkėjas turėtų turėti teisę paduoti ieškinį?

Svarbus klausimas — ar šio pobūdžio ieškiniai gali padėti ginti vartotojų interesus turint omenyje, kad manoma, jog sunku teikti pavienius ieškinius. Šiuo atveju būtų tikslinga pateikti kolektyvinius ieškinius, kurie jau egzistuoja kai kuriose ES šalyse.

H klausimas: Ar reikėtų specialios tvarkos kolektyviniams ieškiniams pateikti ir vartotojų interesams apsaugoti? Jeigu taip, kaip tokia tvarka turėtų būti parengta?

Nuo išlaidų labai priklauso siūlomų kelti ieškinių sėkmė, kadangi didelės išlaidos kartais sulaiko ieškovus pateikti ieškinį. Dėl to kyla klausimas:

I klausimas: Ar reikėtų įvesti specialias taisykles, kad būtų sumažinta ieškovo finansinė rizika? Jeigu taip, kokias taisykles?

Siūlomo pateikti ieškinio sėkmė gali priklausyti nuo įstatymų įgyvendinimo viešajame ir privačiajame sektoriuose koordinavimo, todėl kyla toks klausimas:

J klausimas: Kaip galima pasiekti geriausią privačiojo ir viešojo įstatymų įgyvendinimo koordinavimą?

Dar vienas klausimas — teismų jurisdikcija ir taikytina teisė atsižvelgiant į tai, kad daugelis veiksmų, kuriuos draudžia konkurencijos taisyklės, yra tarpvalstybinio pobūdžio:

K klausimas: Kokią materialinę teisę reikėtų taikyti ieškiniams dėl žalos, patirtos pažeidus antimonopolinius įstatymus?

Kiti į pasiūlymą įtraukti klausimai yra šie:

L klausimas: Ar prireikus teismas turėtų skirti ekspertą?

M klausimas: Ar reikėtų sustabdyti senaties terminą? Jeigu taip, nuo kada?

N klausimas: Ar būtinas teisinio priežastingumo reikalavimo išaiškinimas norint palengvinti ieškinių dėl žalos pateikimo procedūrą?

4.1

Reglamente 1/2003 (3) pripažįstama, kad tiek Komisija, tiek NKI yra atsakingos už stebėseną, kad Bendrijos institucijos ir valstybės narės tinkamai įgyvendintų Bendrijos konkurencijos įstatymą. Naudodamosi joms suteiktais įgaliojimais, jos gali komercinę veiklą paskelbti neteisėta arba pareikšti, kad piktnaudžiaujama dominuojančia padėtimi rinkoje ir skirti padarytą žalą atitinkančio pobūdžio ir dydžio sankcijas.

4.2

Iškyla problema dėl įstatymo taikymo civiliniuose teismuose privatiems asmenims, kuriems dėl neteisėtos konkurencinės veiklos žalą patyrę asmenys, ypač vartotojai, pageidauja pateikti teisinį ieškinį norėdami gauti kompensaciją už žalą, patirtą dėl konkurencijos iškreipimo. Šį ginčą teks spręsti ES lygiu, kadangi laisvam prekių ir paslaugų judėjimui Europos vidaus rinkoje būtinos Bendrijos priemonės, pirmiausia atsižvelgiant į tai, kad padėtis įvairiose valstybėse narėse yra labai skirtinga ir kad šis klausimas, kadangi nėra ES įstatymų, priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai.

4.2.1

Sprendimas, kuris padėtų atlyginti vartotojų patirtus nuostolius, nebūtinai bus tinkamas teisminiams įmonių ginčams spręsti, o jos dažniausiai konfliktuoja dėl konkurencijos apribojimo. Komisija turėtų numatyti šių ginčų sprendimo strategiją. Atsižvelgiant į tuos pačius argumentus, reikėtų pasirūpinti draudžiamą konkurencinę veiklą vykdančių įmonių darbuotojų apsauga.

4.3

Vis dėlto, kadangi nėra Bendrijos įstatymų dėl žalos, patirtos pažeidus Sutarties 81 ir 82 straipsnius, atlyginimo, Europos Teisingumo Teismas (4), kuris gavo nacionalinio teismo prašymą priimti negalutinį sprendimą dėl šių taisyklių taikymo, nutarė, kad šiuos EB sutarties straipsnius reikėtų taikyti tiesiogiai. Ieškiniai dėl žalos, patirtos apribojus konkurenciją, priklauso nacionalinių teismų jurisdikcijai. Be to, Europos Teisingumo teismas dar kartą pakartojo principą, kurį jis jau yra pareiškęs daugybėje savo nutarimų (5), pagal kurį Sutartis sukūrė savo teisinę sistemą, kuri buvo įtraukta į valstybių narių teisines sistemas ir yra vienodai privaloma tiek valstybėms, tiek privatiems asmenims.

4.4

Europos Teisingumo Teismas taip pat patvirtino (6), kad 81 straipsnio 1 dalis ir 82 straipsnis „daro tiesioginį poveikį asmenų tarpusavio santykiams ir šiems suinteresuotiems asmenims sukuria teises, kurias nacionaliniai teismai turi apsaugoti“ ir pridūrė (7), kad, kadangi nėra šią sritį reguliuojančių ES teisės aktų, kiekvienos valstybės narės vidaus teisinės sistemos reikalas yra skirti teismus ir tribunolus, kurių jurisdikcijai priklausytų nustatyti išsamias procesines taisykles ieškiniams valdyti siekiant apsaugoti teises, kurias asmenims tiesiogiai suteikia Bendrijos teisė.

4.5

EESRK mano, kad galima būtų parengti Bendrijos strategiją, numatančią ieškinio dėl žalos, padarytos pažeidus Sutartį, pateikimo sąlygas. Šiuo ieškiniu iki tam tikros pagrįstos ribos turi būti atlyginama už ekonominius nuostolius arba už pelno nuostolius tiems, kurie jų patyrė dėl neteisėtos konkurencinės veiklos. Tačiau ieškiniu pirmiausia turi būti suteikiama galimybė vartotojams (pačia plačiausia prasme) naudotis savo ekonominėmis teisėmis, numatytomis juos ginančiuose įstatymuose. Būtent todėl pritariame šiam klausimui skirtai Žaliajai knygai, tačiau pageidaujame atkreipti dėmesį į poreikį sutrumpinti teismo procesus, kad būtų galima kuo greičiau užtikrinti geriausius rezultatus.

5.1

EESRK nuomone, prioritetinis uždavinys — kai tik civilinis teismas pradės nagrinėti tokio pobūdžio privačias bylas, nustatyti būsimus ieškinius dėl žalos, padarytos neteisėta konkurencine veikla.

5.2

Tiek Bendrijos, tiek nacionalinės valstybinės konkurencijos institucijos (NKI) turi priemonę Bendrijos teisei įgyvendinti — Reglamentą (EB) 1/2003 (8), kuris joms suteikia plačius įgaliojimus imtis veiksmų pateikiant ieškinį įmonei, įtariamai pažeidus konkurencijos įstatymus. Nepaisant šių plačių veikimo įgaliojimų, visa, ką gali padaryti valdžios institucijos — pranešti, kad įmonė pažeidė antimonopolinę teisę, o tada skirti baudas.

5.3

Problema tampa sudėtingesnė, kada konkurencijos institucijos Bendrijos lygiu turi nepakankamus įgaliojimus pateikti ieškinius dėl žalos. Be to, Europos Teisingumo Teismas gali veikti tik perdavus bylas negalutiniam sprendimui priimti, kadangi jurisdikcija šioje srityje priklauso tik nacionaliniams teismams. Atsižvelgdamas į tai, Europos Teisingumo Teismas konstatavo, kad reikia, jog valstybės narės numatytų savo priemones ieškiniams dėl žalos pateikti (9).

5.4

EB sutarties 81 ir 82 straipsnių taikymas privatiems asmenims reiškia, kad šiuos straipsnius gali naudoti nacionaliniai teismai civilinėse bylose norėdami pateikti ieškinius dėl žalos privatiems asmenims. Problema — kaip nustatyti, kokios rūšies ieškinys yra tinkamiausias, o ypač, ar reikėtų pateikti specialųjį ieškinį. Yra gana didelių problemų ir jas atspindi klausimų, kuriuos Komisija kelia Žaliojoje knygoje, skaičius. EESRK norėtų dalyvauti debatuose pateikdamas kai kurias pastabas nagrinėjamais klausimais.

5.4.1

Įrodymų gavimas. Yra du pagrindiniai klausimai, susiję su įrodymams civilinėse bylose taikomomis taisyklėmis: a) įrodinėjimo pareiga ir b) šių įrodymų įvertinimas. Į šiuos klausimus reikia atsižvelgti vykstant teisminėms procedūroms, kurios gali prasidėti įvairiu metu: 1) konkurencijos institucijai priėmus sprendimą, 2) prieš konkurencijos institucijai priimant sprendimą, 3) kompetentingai institucijai nagrinėjant atitinkamą veiklą.

5.4.1.1

Reglamente (EB) 1/2003 yra numatytos visos įmanomos aplinkybės, kurioms esant Bendrijos ir nacionalinės konkurencijos institucijos gali reikalauti įrodymų siekdamos nustatyti, ar yra vykdoma neteisėta veikla (10), todėl galimybė pasinaudoti konkurencijos institucijų turimais duomenimis kaip įrodymais leistų išspręsti privačių asmenų problemą, kaip gauti įrodymus. Klausimas — ar galimybę naudotis duomenimis turėtų tik teismai, kuriems pateikiamas prašymas, ar ir privatūs asmenys, ieškovai, turėtų teisę juos gauti? Europos Teisingumo Teismas (11) turi didelę teisminę praktiką šioje srityje, susijusią su Komisijos įsipareigojimu neišduoti trečiosioms šalims byloje naudojamų dokumentų, kol nėra pasibaigęs pagrindinis teisminis procesas.

5.4.1.2

Taigi, taip vadinamų „follow up“ veiksmų atveju galima būtų taikyti tokį principą: konkurencijos institucijai pranešus apie pažeidimą ir žalą patyrusiems asmenims inicijavus ieškinį dėl žalos, konkurencijos institucija, iškėlusi bylą dėl žalos, turėtų teismui pateikti įrodymus ir taip susieti viešojo ir privačiojo sektorių veiksmus (12).

5.4.1.3

Net tuo atveju, kai ieškinys dėl žalos būtų teikiamas anksčiau, negu kompetentinga institucija priėmė sprendimą, EESRK manymu, ieškovas, norėdamas jį pateikti, privalo turėti pakankamai įrodymų, kuriais remiantis galima įvertinti ieškinio sėkmės (faktų nustatymo) tikėtinumą. Todėl būtina numatyti ne tik specialias taisykles, kuriomis vadovaujantis būtų pateikiami dokumentais pagrįsti įrodymai, bet ir pripažinti aktyvų teismų vaidmenį bei jiems suteikti plačius įgaliojimus, taip pat ir įgaliojimą skirti sankcijas, susijusius su esminiais ieškinio aspektais, o ypač su įrodymų paieška, rinkimu ir pateikimu.

5.4.1.4

Kadangi nacionaliniai teismai, nagrinėsiantys žalos, patirtos dėl antimonopolinių taisyklių nesilaikymo, bylas, taip pat turi įgaliojimus nagrinėti konkurencijos taisyklių nepaisymo bylas (Reglamentas 1/2003), galimybei jiems naudotis šiais dokumentais nepažeidžiant pareigos užtikrinti pirmiau minėtą konfidencialumą neturi iškilti neįveikiamų kliūčių. Naudojimosi informacija taisyklėse visų pirma privaloma paisyti vietos teisės, tačiau konkurencijos institucijos turi būti įpareigotos pateikti teismams visus dokumentus, kurių jie pageidauja.

5.4.1.5

Reikėtų pabrėžti, kad galimybė pasinaudoti dokumentais, kuriais jau buvo naudotasi nagrinėjant bylą dėl baudžiamosios veikos, itin svarbi ieškinių dėl žalos, patirtos dėl antikonkurencinės veiklos, atveju, neatsižvelgiant į tai, kokie organai (administraciniai ar teisminiai) atliko tyrimą, ir į bylos baigtį (13).

5.4.1.6

Faktas, jog administraciniai organai, dalyvaujantys byloje dėl baudžiamosios veikos, gali surinkti įrodymus, kuriuos būtų galima panaudoti žalos atlyginimo byloje, gali sukelti įtarimus ir užtraukti atsakomybę dėl kriterijų, kuriais vadovautasi renkant įrodymus.

5.4.1.7

Ir pagaliau, remiantis prielaida, kad teismams šio tipo bylose bus suteikiami specialūs ir platūs įgaliojimai, reikėtų pritarti nuostatai, kad vienai iš bylos šalių atsisakius pateikti įrodymus, tai galėtų turėti neigiamos įtakos jų vertinimui, o teismui bus suteikta galimybė atsižvelgti į šį atsisakymą siekiant nustatyti, ar faktai laikomi įrodytais, ar ne.

5.4.1.8

Kai bylos yra susijusios su vartotojais, kita galimybė būtų keisti įrodinėjimo pareigą perkeliant ją atsakovui. Tai reiškia, kad konkurencijos institucijoms atitinkamus atsakovų veiksmus paskelbus antikonkurenciniais, jie galėtų būti atleisti nuo žalos atlyginimo tik tuo atveju, jei įrodytų, kad tie veiksmai neturėjo poveikio ieškovams. Tai vienas iš pagrindinių vartotojų apsaugos principų. Be to, nors dauguma valstybių narių vadovaujasi taisykle, kad įrodinėjimo pareiga tenka ieškovams, taip pat pripažįstamos išimtys, leidžiančios perkelti šią įrodinėjimo pareigą (14). Tai liudija kai kurie teismo nutarimai (15)  (16). Jei egzistuoja pirmesnis nutarimas, kuriame teigiama, kad buvo padaryta nusikalstama veika, ir nagrinėjant ieškinį dėl žalos, padarytos ta veika, neperkeliama įrodinėjimo pareiga, nepriimtinu būdu dubliuojami įrodymai, kuriuos šiuo atveju turi pateikti ne institucija, turinti specialius įgaliojimus tyrimams atlikti, bet nukentėjusioji šalis, o tai padidina asimetriją tarp bylos šalių tokio pobūdžio bylose.

5.4.1.9

Su įrodymų pateikimu taip pat susiję ekspertai liudytojai, kurių paslaugų dažnai prireikia esant sudėtingiems ieškiniams dėl žalos. Tačiau reikėtų vengti pasitelkti per daug ekspertų, nes tuomet iškiltų prieštaringų nuomonių pavojus, o tai nedidintų pageidaujamo teisminių procesų veiksmingumo. Laikantis plačių įgaliojimų suteikimo teismui principo, už kurį mes jau pasisakėme, kai šalims nepavyksta susitarti, teismas, galbūt bendradarbiaudamas su administracinėmis konkurencijos institucijomis, turėtų paskirti visus reikalingus ekspertus.

5.4.2

Žalos atlyginimas. Pagrindinis dalykas yra apsvarstyti asmenų patirtus nuostolius ir kiekybiškai juos įvertinti. Sveikatos ir vartotojų apsaugos generalinis direktoratas (DG SANCO) atliko tyrimą (17) siekdamas nustatyti žalos vartotojams sąvoką ir parengti apibrėžimą, kurį galima būtų taikyti įvairiose srityse, taip pat ir konkurencijos. Šis klausimas sulaukė didelio dėmesio, kadangi nuostolių įvertinimas priklausys nuo to, kokiai rinkos daliai turėjo poveikį neteisėta veikla. Bet kuriuo atveju nuostolių, kuriuos patiria asmenys, nustatymas yra susijęs su itin sunkiomis įvertinimo problemomis, kadangi buvo pastebėta, kad labai dažnai lengviau įvertinti naudą, kurią gauna įmonės, sudariusios monopolinį susitarimą, nei nuostolius, kuriuos šis susitarimas sukėlė.

5.4.2.1

Nagrinėjantiems šio pobūdžio ieškinius teismams turi būti suteikiami platūs įgaliojimai, bet būtų tikslinga naudoti nešališką strategiją, nors, siekiant sistemos nuoseklumo ir turint omenyje teisminės praktikos vystymąsi tendencijų pagrindu, svarbu pateikti kriterijų (teisingumo įrodymų), kurie turės būti naudojami nustatant žalos apimtį, gaires.

5.4.2.2

Kitas su tuo susijęs klausimas — senatis (18) teisės reikalauti žalos, patirtos dėl antikonkurencinės veiklos, atlyginimo. Jos negalima pradėti skaičiuoti, ypač teisminiuose procesuose, kurių baigtis priklauso nuo konkurencijos institucijos sprendimo, kol nebuvo gautas jos galutinis sprendimas dėl pažeidimo, kadangi tai gali sukelti tolesnių sunkumų gauti įrodymus.

5.4.2.3

Kitas klausimas, kurį reikia aptarti — ieškinio dėl žalos teisinis pobūdis. Kadangi dažniausiai nėra sudarytos sutarties tarp nusižengiančios įmonės vadovo ir vartotojo, yra sunkiau rasti teisinį pagrindą ieškiniui pateikti. Šiuo atveju, taikant įstatymus dėl nesutartinių įsipareigojimų (19), būtų sudaryta galimybė naudoti ieškinio dėl žalos atlyginimo struktūrą, kuri valstybių narių nacionaliniuose teisės aktuose turi senas tradicijas.

5.4.3

Kolektyvinių ieškinių dėl žalos palyginimas su individualiais ieškiniais  (20). Kolektyviniai ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus antimonopolines taisykles, — tai puikus kai kurių pagrindinių tikslų įgyvendinimo pavyzdys: veiksmingas žalos atlyginimas, palengvinantis organizacijoms žalos atlyginimo ieškinių pateikimą nukentėjusių vartotojų vardu ir taip padedantis užtikrinti realią galimybę siekti teisingumo; ii) prevencija ir sulaikymas nuo antikonkurencinės veiklos, kadangi šio pobūdžio ieškinių socialinis poveikis yra stipresnis. Be to, taisykles pažeidžiančių asmenų požiūriu, galimybė sutelkti gynybą leidžia sumažinti išlaidas ir pasiekti didesnio veiksmingumo.

5.4.3.1

Kolektyvinio ieškinio esmė yra ta, kad juo pripažįstama organizacijų teisė veikti, kaip numatyta Direktyvoje 98/27/EB (21) dėl teismo draudimų vykdyti veiklą, kuri kenkia konkretiems vartotojų interesams. Nors ši vartotojų apsaugos direktyva, kuri remiasi abipusio organizacijų teisėtumo pripažinimo principu ir informacijos apie jas teikimu Komisijai (22), nenumato žalos arba nuostolių atlyginimo, ji Europos lygiu suteikė galimybę aktyviai reikštis įvairių subjektų ir organizacijų teisėtumui ir kelti ieškinius kolektyvinių interesų vardu (23).

5.4.4

Ieškinių dėl žalos atlyginimo finansavimas. Kasdienė ieškinių dėl atlyginimo už patirtą žalą pateikimo praktika rodo, kad teismo išlaidos veikia kaip atgrasomoji priemonė. Visų pirma didelės bylos iškėlimo išlaidos gali trukdyti pateikti ieškinį, antra, civilinių bylų ypatybė užtrukti ilgą laiką padidina jų kainą. Galima būtų apsvarstyti vartotojų interesus ginančių organizacijų galimybę sukurti fondą kolektyviniams ieškiniams paremti.

5.4.4.1

To nepadarius, kyla pavojus, kad nukentėjusios šalys bus išskaidytos, nes jų individualių ieškinių sumos kartais tokios mažos, kad jiems labai sunku rasti lėšų tokio pobūdžio ieškiniams finansuoti, skirtingai negu atsakovų, kurie turi daugiau galimybių skirti savo gynybai dideles lėšas.

5.4.4.2

Praktika parodė, kad dėl išlaidų, kurias patiria žalą patyrusios šalys ir taisykles pažeidusi įmonė arba įmonių asociacija, skirtumo pirmosios atsiduria nepalankioje padėtyje. Manoma, kad ieškinį dėl žalos, patirtos pažeidus antimonopolines taisykles, pateikusių asmenų atleidimas nuo teismo išlaidų arba šių išlaidų sumažinimas nepažeidžiant teisės nubausti nesąžiningai besielgiančias bylos šalis, arba nuo išlaidų mokėjimo, jei byla laimėta, — tai priemonė sumažinti asimetriją tarp šalių šio pobūdžio bylose.

5.4.5

Išlaidų perkėlimas kaip gynybos priemonė ir netiesioginio pirkėjo padėtis susiję su sudėtinga procedūra, nes nuostolių, patirtų dėl draudžiamos įmonės veiklos, poveikis gali plisti žemyn tiekimo grandine ir paveikti net galutinį vartotoją. Tai dar labiau apsunkina ieškinių dėl žalos pateikimą, visų pirma dėl to, kad sunku įrodyti žalos ir draudžiamos veiklos ryšį. Kadangi sunku pateikti įrodymus, ieškiniuose dėl žalos atlyginimo išlaidų perkėlimas kaip gynybos priemonė yra neleistinas.

5.4.6

Jurisdikcija ir taikytina teisė. Briuselio konvencija nustato bylų nagrinėjimo ir teismo sprendimų vykdymo civilinėse ir komercinėse bylose jurisdikciją. Vėliau Reglamentu 44/2001 buvo įvestos taikymo Europos Sąjungoje taisyklės, kuriomis vadovaujamasi sprendžiant tarpvalstybinius teisminius ginčus. Tai galėtų išspręsti didžiąją dalį įgyvendinimo sunkumų, su kuriais gali būti susiduriama ieškiniuose dėl žalos, patirtos vykdant neteisėtą antikonkurencinę veiklą. Tik keliose valstybėse narėse yra tradicija imtis kolektyvinių veiksmų teikiant ieškinį dėl žalos, padarytos antikonkurencine veikla, todėl, prieš planuojant teikti kolektyvinius ieškinius, reikia apsvarstyti kai kuriuos konkrečius jų aspektus, pirmiausia, kokia institucija bus kompetentinga šioje srityje ir kokiais teisės aktais bus vadovaujamasi. Tiek ieškovų, tiek atsakovų teismo išlaidos sumažės, o ieškiniai taps veiksmingesni tik tuomet, jei bus rasta galimybė nuosekliai taikyti taisykles. Norint to pasiekti, pirmenybė tektų vietos teisei. Informacijos ne tik apie institucijas, kompetentingas teikti tokius ieškinius, bet ir apie nagrinėjamas bylas bei priimtus sprendimus skleidimas, atrodo, yra dar vienas svarbus žingsnis užtikrinant veiksmingą konkurencijos politikos vykdymą privačiajame sektoriuje.