16.5.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 115/95

1)

pastaraisiais dešimtmečiais atliekų kiekis Europoje labai išaugo. Atliekų prevencija, apdorojimas ir šalinimas į sąvartynus yra vieni pagrindinių ES aplinkosaugos uždavinių. Todėl ES Šeštojoje aplinkosaugos veiksmų programoje atliekų prevencija ir tvarkymas įvardijami kaip pagrindinis prioritetas;

2)

šalinimas į sąvartynus daugelyje ES regionų vis dar yra vyraujantis atliekų šalinimo būdas. Žemų aplinkosaugos standartų sąvartynai dažnai kelia pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, užteršdami orą, vandenį ir dirvožemį bei skleisdami šiltnamio efektą keliančias dujas ir tuo prisidėdami prie pasaulinio atšilimo;

3)

pagal vadinamąją atliekų tvarkymo hierarchiją atliekų šalinimas į sąvartynus turėtų būti paskutinė išeitis. Prioritetą derėtų teikti atliekų prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir grąžinamajam perdirbimui;

4)

artumo principas ir savarankiškumo šalinant atliekas tikslas kiekvienu lygmeniu yra laikomi pagrindiniais ES atliekų politikos ramsčiais;

1.1

pritaria Europos Komisijos prašymui dėl perspektyvinio pranešimo, nes tai yra pirmas prašymas dėl ES direktyvos dėl aplinkosaugos politikos įgyvendinimo regionų ir vietos lygmeniu, todėl sudaro sąlygas glaudžiau bendradarbiauti Komisijai ir Regionų komitetui;

1.2

pritaria tvirtam regionų ir vietos valdžios institucijų dalyvavimui apklausoje dėl Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimo regionų ir vietos lygmeniu, o tai rodo šios direktyvos svarbą regionų ir vietos lygmeniu;

1.3

pažymi, kad dėl skirtingos demografinės ir geografinės padėties, skirtingų organizacinių struktūrų ir atliekų tvarkymo sistemų valstybėse narėse, jų regionuose ir savivaldybėse, Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimo padėtis ES-25 regionų ir vietos lygmeniu skiriasi;

1.4

pabrėžia, kad ES-25 vietos ir regionų valdžios institucijos yra atsakingos už didelės ES aplinkosaugos politikos, kurios vieną iš svarbiausių aspektų sudaro atliekų tvarkymas, dalies taikymą. Apskritai pareigos teikti leidimus sąvartynams, tvirtinti atliekų tvarkymo planus, uždarymo tvarką, kontrolė ir apžiūra dažniausiai tenka regionų valdžios institucijoms, tuo tarpu vietos valdžios institucijos paprastai atlieka pagrindinį vaidmenį parinkdamos vietas sąvartynams ir yra atsakingos už buitinių atliekų surinkimo infrastruktūrą. Dėl to, įgyvendinant šią direktyvą, būtina glaudžiai bendradarbiauti visiems valdžios lygmenims;

1.5

pabrėžia, kad pereinant nuo paprasto atliekų šalinimo link tvaresnių politikos priemonių, dėmesys prevencijai, pakartotiniam panaudojimui ir grąžinamajam perdirbimui reikalauja didelių pastangų, įskaitant papildomus regionų ir vietos valdžios institucijų žmonių ir finansinius išteklius;

1.6

daro išvadą, kad apskritai atliekų politikos ir konkrečiai sąvartynų politikos poveikis labiausiai jaučiamas vietos lygiu, todėl reikia, kad pirmiausia dalyvautų vietos suinteresuotieji subjektai. Dauguma regionų ir vietos valdžios institucijų konsultuojasi su vietos gyventojais dėl planuojamų sąvartynų vietų ir leidimo išdavimo tvarkos. Su NVO konsultuojasi apie pusė institucijų, tuo tarpu vietos įmonės dalyvauja retai;

1.7

mano, kad daugumoje valstybių narių nacionaliniu ir (arba) regionų lygmeniu buvo dedamos didelės pastangos perkelti Direktyvą dėl atliekų sąvartynų į nacionalinius ir (arba) regioninius teisės aktus. Tačiau daug valstybių narių nesilaikė galutinio termino (3) sukurti nacionalinę strategiją, kaip sumažinti sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekį, ir todėl vėlavo pasiekti tikslinius sumažinimo rodiklius;

1.8

konstatuoja, kad atsakymai į anketą ir papildomas tyrimas parodė didelius įgyvendinimo lygio skirtumus ES. Didelis valstybių narių skaičius ir atitinkamai daug vietos ir regionų valdžios institucijų susiduria su sunkumais, siekdamos laikytis šios direktyvos nuostatų, tuo tarpu kitoms nėra taip sunku laikytis jos reikalavimų;

1.9

nurodo, kad, anot regionų ir vietos valdžios institucijų, buvo dedamos didelės pastangos užtikrinti, kad sąvartynai atitiktų techninius reikalavimus. Tačiau daugelyje valstybių narių prireiks papildomų pastangų. Teigiama, kad didžioji esamų sąvartynų dalis jau atitinka direktyvos reikalavimus arba bus atnaujinti iki 2007 m. ir kad tie, kurie neatitiks, tuomet bus uždaryti;

1.10

pažymi, kad esami sąvartynai naujosiose valstybėse narėse šiuo metu apskritai mažiau atitinka Direktyvos dėl atliekų sąvartynų reikalavimus nei sąvartynai senosiose valstybėse narėse, dažniausiai dėl to, kad ten atliekų problemų sprendimo tradicijos nesenos, nacionalinės atliekų tvarkymo strategijos buvo sukurtos irgi dar neseniai;

1.11

apgailestauja, kad dauguma vietos ir regionų valdžios institucijų mano, kad jos nebuvo pakankamai informuotos ir su jomis nebuvo pakankamai konsultuojamasi dėl perkėlimo ir įgyvendinimo proceso jų valstybėse narėse. Apskritai senosiose valstybėse narėse yra aukštesnis konsultavimosi lygis, o naujosiose valstybėse narėse — aukštesnis informavimo lygis;

1.12

džiaugiasi, kad Direktyva dėl atliekų sąvartynų keliose šalyse prisidėjo prie pareigų už sąvartynų tvarkymą perkėlimo regionų ir vietos valdžios institucijoms, ypač naujosiose valstybėse narėse, bet apgailestauja, kad šis perkėlimas tik labai retai buvo lydimas papildomų finansinių ir žmonių išteklių, skirtų šiems uždaviniams atlikti, todėl regionų ir vietos valdžios institucijoms teko papildoma našta;

1.13

patvirtina, kad dėl Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimo sumažėjo ir sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekis. Didesnis sumažėjimas pastebimas vietovėse, kur regionų ir vietos valdžios institucijos įgyvendino priemones, mažinančias sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekį, dar prieš įsigaliojant Direktyvai dėl atliekų sąvartynų, pvz., informavimo kampanijas, atskirą surinkimo infrastruktūrą ir įstatymais numatytas priemones (pvz., atrankinio rinkimo norminius aktus);

1.14

pabrėžia, kad direktyvoje tik nustatomi tiksliniai rodikliai nukreipti atliekas nuo sąvartynų, bet nenustatomi tiksliniai rodikliai taikyti kitas atliekų apdorojimo sistemas, pvz., grąžinamąjį perdirbimą, kaip, pvz., buvo nustatyta Direktyvoje dėl elektros ir elektroninės įrangos atliekų (EEĮ direktyvoje);

1.15

primena, kad ES esama didelių neatitikimų atliekų gamybos ir apdorojimo srityse apskritai ir konkrečiai, šalinimo sąvartynuose svarbos. Keletas valstybių narių sugebėjo atsieti atliekų gamybą nuo ekonomikos augimo, gerokai sumažino sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekį ir jau dabar atitinka būsimus mažinimo rodiklius, nustatytus direktyvoje. Tačiau kitose valstybėse narėse atliekų kiekis nuolat auga, o šalinimas sąvartynuose vis dar vyrauja;

1.16

nurodo, jog ateityje tikimasi, kad visoje ES mažės bent jau sąvartynuose šalinamų komunalinių atliekų svarba. Tačiau nepaisant atliekų prevencijos ir grąžinamojo perdirbimo iniciatyvų, poreikis sąvartynuose šalinti nedegias atliekas ir neperdirbamas atliekų liekanas išliks, todėl tikimasi, kad atliekų šalinimas sąvartynuose ir toliau išliks šalinimo grandinės dalimi;

1.17

įvardija toliau minimus aspektus kaip pagrindines problemas, su kuriomis neišvengiamai susiduria vietos ir regionų valdžios institucijos įgyvendindamos direktyvą:

1.18

daro išvadą, kad regionų ir vietos valdžios institucijos praneša, jog atliekų šalinimo sąvartynuose išlaidos padidėjo dėl direktyvos įgyvendinimo. Tačiau pagrindinė našta valdžios institucijoms mažesnė, o didesnė — operatoriams, piliečiams ir įmonėms, kurioms operatoriai perkelia išlaidų padidėjimą;

1.19

daro išvadą, kad tik mažesnioji vietos ir regionų valdžios institucijų dalis gavo kokių nors konkrečių lėšų, iš dalies ar visiškai padengiančių Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimo išlaidas, ir kad toms, kurios gavo papildomas lėšas, direktyvą įgyvendinti apskritai pasirodė ne taip sudėtinga;

1.20

pabrėžia teigiamą direktyvos poveikį aplinkai: daugumos regionų ir vietos valdžios institucijų supratimu, direktyvos įgyvendinimas teigiamai veikia aplinką. Teigiamas poveikis susijęs su sąvartyno poveikio paviršiniams ir gruntiniams vandenims, dirvožemiui, orui ir žmonių sveikatai sumažėjimu. Be to, jis gali padėti mažinti šiltnamio efekto dujų išmetimus. Valdžios institucijos, kurios mato mažesnį teigiamą poveikį aplinkai arba nemato jokio, paprastai priklauso toms valstybėms narėms, kuriose jau anksčiau buvo įgyvendinti teisės aktai, panašūs į šią direktyvą;

1.21

nurodo, kad, įgyvendinus Direktyvą dėl atliekų sąvartynų, ateityje tikimasi sumažinti bendras sąvartynų dirvožemio ir gruntinių vandenų valymo išlaidas;

1.22

pabrėžia, kad dauguma vietos ir regionų valdžios institucijų mano, jog Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimas padėjo skatinti pažangesnes šalinimo sąvartynuose technologijas, palyginti su padėtimi, buvusia prieš įgyvendinant, todėl buvo naudinga aplinkosauginiu ir finansiniu požiūriu, pvz., sąvartynų dujos naudojamos energijos gamybai. Tačiau direktyva nepalieka erdvės taikyti naujoviškus metodus, taip skatindama sąstingį po pradinių technologinių patobulinimų įgyvendinimo;

1.23

nurodo, kad jei Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimas padeda įvairinti atliekų apdorojimo metodus, jis gali sukurti ir naujas darbo vietas atliekų sektoriuje;

1.24

pažymi, kad dauguma regionų ir vietos valdžios institucijų konstatuoja, kad tarifas, kurį surenka sąvartynų operatoriai, visiškai padengia sąvartynų išlaidas, todėl atitinka direktyvos reikalavimus; įspėja, kad panašu, jog sąvartynai, nesilaikantys šių reikalavimų ir teikiantys atliekų šalinimo sąvartynuose paslaugas mažesne kaina, skatina atliekų eksportą. Be to, mažesni sąvartynų tarifai neteikia pakankamai paskatų šalinti atliekas siekiant ilgalaikio poveikio;

1.25

daro išvadą, kad atliekų (šalinimo) rinkos valdymas finansinėmis priemonėmis, pvz., sąvartynų mokesčiais ir kitomis paskatomis, gali skatinti pageidaujamą šalinimo būdą — atliekų apdorojimą;

1.26

pažymi, kad dauguma valstybių narių yra nustačiusios sąvartynų mokestį ir mokesčio dydis labai skiriasi. Tačiau daugiau nei trečdalis regionų ir vietos valdžios institucijų neįvedė sąvartyno mokesčio arba kitų finansinių paskatų sumažinti sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekį. Daugumoje valstybių narių, kur sąvartynų mokestis yra, jis priskiriamas bendroms mokesčių lėšoms, bet kai kuriais atvejais ir konkrečioms aplinkosaugai numatytoms lėšoms, pvz., skirtoms skatinti atliekų prevenciją ir finansuoti apdorojimo sistemas;

1.27

mano, kad galima įvardyti šiuos veiksnius, būtinus sėkmingam Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimui:

1.28

pabrėžia, kad ES mastu esama daug Direktyvos dėl atliekų sąvartynų įgyvendinimo geriausios praktikos atvejų. Jie susiję su naujoviškais metodais ir politikos priemonėmis, kurios pasirodė esančios sėkmingos. Čia paminėtos tik kelios:

—

didinti grąžinamai perdirbtos medžiagos kiekį, didinant dalyvavimą grąžinamojo perdirbimo priemonėse ir (/arba) renkamos medžiagos kokybę ir kiekį,

—

rinkti informaciją apie dabartinių grąžinamojo perdirbimo įrenginių naudojimą ir iš visuomenės sužinoti, kodėl žmonės dalyvauja arba nedalyvauja prieinamose grąžinamojo perdirbimo priemonėse, ir skatinti juos dalyvauti,

—

naudoti surinktą informaciją siekiant, kad būsima reklama veiksmingai didintų visuomenės informuotumą.

—

gyventojai teigiamai žiūri į grąžinamąjį perdirbimą ir nori dalyvauti;

—

mažai dalyvaujama ne dėl apatijos, bet daugiausia dėl praktinių priežasčių, pvz., gatvėje nėra konteinerių, nėra transporto priemonių, nėra saugojimo vietų;

—

grąžinamasis perdirbimas paimant iš gatvėje esančių konteinerių yra palankiausiai vertinamas grąžinamojo perdirbimo būdas;

—

grąžinamasis perdirbimas paimant iš gatvėje esančių konteinerių, palyginti su praėjusių metų kiekiu, padidėjo net 31 %;

—

2002–2003 m. perdirbtų atliekų neperdirbamų liekanų, šalinamų sąvartynuose, augimas buvo sumažintas iki 0,88 %, palyginti su 3,3 % 2001–2002 m.;

—

visuomenė nori grąžinamuoju būdu perdirbti kartoną ir plastmases ir, kur to daryti dar nėra galimybių, ieško surinkimo į gatvėje esančius konteinerius priemonių;

—

reklama per televiziją pasirodė esanti pati veiksmingiausia informacijos sklaidos priemonė.

—

didinamas visuomenės informuotumas, siekiant įveikti informacijos trūkumą piliečiams;

—

gerinamas švietimas aplinkosaugos klausimais mokyklose;

—

įkuriamos aplinkosaugos policijos grupės ir atidžiai stebima, kaip visuomenė elgiasi su atliekomis;

—

oficialioms įstaigoms suteikiama daugiau galių bausti atliekų teisės pažeidėjus;

—

didinamos baudos asmenims ir įmonėms, supaprastinamos sankcijų procedūros;

—

netoli sąvartynų įrengiami geležies surinkimo punktai, siekiant sumažinti atliekų šalinimą sąvartynuose;

—

netoli parduotuvių, parduodančių prekes PET pakuotėse, įrengiami PET presai;

—

piliečiai mokomi kompostuoti namų sąlygomis;

—

dirbama su pradinėmis mokyklomis, organizuojant sudėtinių pakuočių surinkimą;

—

įvedamas užmokestis už stiklo atliekas;

—

didinami tarifai už komunalines atliekas;

—

mažinami tarifai už rūšiuotas atliekas.

—

slidinėjimo rūmai uždarose patalpose;

—

alpinizmo siena;

—

žygių pėsčiomis zona;

—

kalnų motociklų trasa;

—

rogučių trasa.

2.1

rekomenduoja Komisijai, valstybėms narėms ir regionų bei vietos valdžios institucijoms plačiai paskleisti anksčiau aprašytus sėkmę lemiančius veiksnius, siekiant remti geresnį įgyvendinimą;

2.2

siūlo įkurti ekspertų centrą, į kurį nacionalinės, regionų ir vietos valdžios institucijos, sąvartynų operatoriai, NVO ir kitos suinteresuotos šalys gali kreiptis informacijos, patarimų dėl konkrečių (techninių ir organizacinių) problemų ir keitimosi geriausia praktika. Jam gali būti pavesta padėti įgyvendinti šiame pranešime pateiktas rekomendacijas. Verčiau šis ekspertų centras būtų įtrauktas į dabartinę struktūrą kaip nauja užduotis;

2.3

rekomenduoja nuolat peržiūrėti ir pranešti suinteresuotiems subjektams apie naujoviškus metodus ir pažangias žinias;

2.4

rekomenduoja Direktyvą dėl atliekų sąvartynų labiau integruoti į ES atliekų politiką ir skatinti integruotą, o ne sektorinį įgyvendinimą;

2.5

prašo Komisijos palengvinti, ypač remiantis būsimąja atliekų prevencijos ir grąžinamojo perdirbimo strategija, tolesnį grąžinamojo perdirbimo iniciatyvų plėtojimą ir, jei reikia, įvesti paramos priemones, ypač mažose valstybėse narėse, kur sunkiau pasiekti reikiamą masto ekonomiją;

2.6

kviečia Komisiją dėti pastangas pašalinti „atliekų turizmo“ paskatas, kurį lemia skirtingi atliekų apdorojimo (šalinimo sąvartynuose) aplinkosaugos standartai valstybėse narėse, ir paspartinti vienodų veiklos sąlygų įgyvendinimą;

2.7

prašo geriau koordinuoti nacionalines valdžios institucijas, atsakingas už sąvartynų mokesčius. Žinoma, atsižvelgiant į apskritai labai didelį politinį mokesčių klausimo jautrumą, tai nebūtinai reiškia, kad turi būti įvestas suderintas sąvartynų mokestis Bendrijos lygmeniu;

2.8

rekomenduoja Komisijai atidžiai stebėti direktyvos įgyvendinimą tyrimais ir kitu prevenciniu darbu, siekiant padėti nacionalinėms, regionų ir vietos valdžios institucijoms įvykdyti reikalavimus ir vengti pažeidinėjimų. Tai apima ir pakankamą žmonių išteklių skyrimą šiai užduočiai;

2.9

kviečia Komisiją patikrinti, ar sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekio sumažėjimas paskatino pereiti prie veiksmingesnių priemonių, mažinančių poveikį aplinkai;

2.10

kviečia Komisiją peržiūrint Direktyvą dėl atliekų sąvartynų, numatyti daugiau lankstumo dėl

2.11

kviečia Komisiją, formuojant būsimą Europos bendrą atliekų tvarkymo politiką ir, konkrečiai, atliekų sąvartynų politiką, įtraukti regionų ir vietos aspektą;

2.12

kviečia valstybes nares užtikrinti, kad jų nacionalinės strategijos mažinti sąvartynuose šalinamų biologiškai skaidomų atliekų kiekį ne tik nukreiptų atliekas nuo sąvartynų į deginimo krosnis, bet ir įtrauktų veiksmingesnes poveikio aplinkai mažinimo priemones;

2.13

kviečia valstybes nares užtikrinti, kad regionų ir vietos valdžios institucijos aktyviai dalyvautų ES teisės aktų perkėlimo priemonėse, kai joms tenka pagrindinė įgyvendinimo našta, kaip yra Direktyvos dėl atliekų sąvartynų atveju;

2.14

kviečia valstybes nares užtikrinti, kad, perkeliant pareigas regionų ir vietos valdžios institucijoms, būtų perkeliami ir ištekliai;

2.15

prašo valstybių narių skatinti glaudų visų valdžios lygmenų bendradarbiavimą, siekiant sklandžiai įgyvendinti direktyvą;

2.16

prašo regionų ir vietos valdžios institucijų aktyviai įtraukti visus suinteresuotus subjektus į sprendimų dėl bendros atliekų politikos ir, konkrečiai, sąvartynų, priėmimą;

2.17

siūlosi atlikti svarbų partnerio vaidmenį konsultacijose, kurios vyks toliau vertinant bendrą atliekų tvarkymo politiką ir, konkrečiai, Direktyvą dėl atliekų sąvartynų.