[pic] | EUROPOS BENDRIJŲ KOMISIJA |

Briuselis, 27.11.2006

KOM(2006) 729 galutinis

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų persvarstymo

KOMISIJOS KOMUNIKATAS EUROPOS PARLAMENTUI IR TARYBAI

dėl Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų persvarstymo

1. ĮVADAS

Indėlių garantijų sistemomis (IGS) sukuriamas indėlininkų apsaugos tinklas, kad šie galėtų susigrąžinti bent dalį savo banko indėlių tuo atveju, jeigu kredito įstaiga taptų nemoki. Direktyva 94/19/EB valstybės narės įpareigojamos užtikrinti, kad jų teritorijoje veiktų viena arba kelios tokios sistemos, ir iki šiol veiksmingai užtikrino minimalų indėlininkų apsaugos lygį visoje Europos Sąjungoje. Direktyva buvo perkelta į visų valstybių narių nacionalinę teisę[1].

Direktyva valstybėms narėms suteikiama pakankamai laisvės savo nuožiūra kurti sistemas, labiausiai tinkamas jų vyraujančioms rinkos sąlygoms. Taip pat sprendžiami vienodų sąlygų visiems sudarymo klausimai, įtraukiant nuostatas, suteikiančias galimybę kitų ES valstybių narių bankų filialams prisijungti prie priimančiosios valstybės rinkos sistemų, kad šie galėtų pasiūlyti tokį patį garantijos lygį kaip ir priimančiosios valstybės reguliuojami bankai[2].

Nepaisant to, praėjus vienuolikai metų nuo direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę, Komisija persvarsto ją siekdama įvertinti, ar dabartinės normos tebėra tinkamos, atsižvelgiant į besitęsiančią finansinės integracijos ir kredito įstaigų tarpvalstybinių susijungimų tendenciją. Visų pirma, kai kurios suinteresuotosios šalys Komisijos konsultacijose paminėjo, kad atskirų sistemų finansavimo būdų skirtumai sukuria kliūtis tarpvalstybinei konsolidacijai ir yra nesąžiningi konkurencijos atžvilgiu. Taip pat yra didelių skirtumų tarp valstybėse narėse indėlininkams suteikiamų garantijos lygių; be to, buvo iškelti tam tikri klausimai dėl kompensacijų apimčių ir tarpvalstybinio sistemų veikimo skirtumų.

Šio komunikato tikslas yra pateikti konsultacijų proceso išvadas, atsakyti į suinteresuotųjų šalių išreikštą susirūpinimą, nustatyti artimos perspektyvos neįstatyminius būdus pagerinti direktyvos veikimą ir nustatyti Komisijos politiką dėl indėlių garantijų sistemų artimiausiais metais.

1.1. Konsultuojantis su suinteresuotosiomis šalimis pateikti argumentai už ir prieš dabartinės sistemos keitimą

Konsultacijų procese išryškėjo skirtingos suinteresuotųjų šalių nuomonės dėl to, ar reikia keisti esamą indėlių garantijų tvarką.

Kai kurios suinteresuotosios šalys teigė, jog dabartinę sistemą reikėtų keisti, nes:

- įvairiose šalyse labai skiriasi indėlininkams teikiamos garantijos lygis (nuo vos 14 481 EUR Latvijoje iki 103 291 EUR Italijoje);

- labai skiriasi sistemose naudojami išmokų indėlininkams finansavimo būdai. Tai yra ex post finansuojamos sistemos, pagrįstos lėšų rinkimu iš sistemos narių tada, kai bankas tampa nemokus, ir ex ante finansuojamos sistemos, pagrįstos lėšų rinkimu iš sistemos narių nustatant įmokas. Taip pat labai skiriasi ex ante finansuojamų sistemų dydžiai. Teigiama, kad dėl tokių skirtumų sistemos tarpvalstybiniu lygmeniu krizių atveju gali būti neveiksmingos, o skirtumai iškraipo konkurenciją, kadangi bankai, veikiantys mažesnių sąnaudų reikalaujančiose sistemose, įgyja nesąžiningą konkurencinį pranašumą. Šie skirtumai taip pat buvo paminėti kaip kliūtis bankui, siekiančiam konsoliduoti savo operacijas pagal Europos bendrovės įstatus (angl. European Company Statute).

Tačiau kitos suinteresuotosios šalys prieštaravo pokyčiams dabartiniame etape, visų pirma, dėl didelių su tuo siejamų sąnaudų (ypač toms valstybėms narėms, kuriose taikomos ex post sistemos, numatant perėjimo prie ex ante sistemų reikalavimą). Šalys teigia, kad dabartinėmis sąlygomis sistema veikia palyginti sklandžiai ir galima vykdyti jos priežiūrą; jos nesutinka, kad dabartinė tvarka iškraipo rinkų konkurenciją. Jos taip pat teigia, kad tarpvalstybinio konsolidavimo problemos, su kuriomis susiduria tik labai maža dalis institucijų, nėra pakankamas pagrindas iš pagrindų keisti galiojančią tvarką.

1.2. Atsakymas į konsultacijas su suinteresuotosiomis šalimis

Šiuo metu pagal išreikštų nuomonių daugumą atrodytų, kad remiamas dabartinio status quo išsaugojimas ir prieštaraujama brangioms investicijomis siekiant pakeisti esamą sistemą, kai tam nėra tvirto ekonominio pagrindo.

Tačiau Komisija laikosi nuomonės, kad nesugebėjimas prisitaikyti prie didėjančios tarpvalstybinės finansinės integracijos Europoje galiausiai gali labai brangiai kainuoti ilgalaikėje perspektyvoje, jeigu standartizuotų taisyklių trūkumas prisidėtų prie priežiūros ir apsaugos tinklo neveiksmingumo tarpvalstybinės krizės atveju. Galiausiai ekonomikos patiriamos sąnaudos ir griaunamas pasitikėjimas bendrąja ES finansų rinka gali kainuoti daug daugiau negu investicijų lygis, reikalingas visą ES apimančio apsaugos tinklo tinkamam veikimui užtikrinti.

Be to, jei kai kurios iš šių problemų nebūtų sprendžiamos, tai galiausiai gali pakenkti vartotojams: nepaisant to, kad tiesioginių tarpvalstybinių indėlių vis dar tebėra palyginti nedaug, neseniai atlikti tyrimai rodo, kad vis daugiau ES piliečių svarsto galimybę įsigyti finansinių produktų užsienyje. Taip pat daugėja vartotojų, norinčių atsidaryti banko sąskaitas kitoje valstybėje narėje[3].

Todėl Komisija siūlo reaguoti į persvarstymo proceso rezultatus dviem būdais. Pirma, ji sieks sukurti pragmatiškus ir įgyvendinamus nustatytų problemų sprendimo metodus, dėl kurių nebūtina keisti dabartinės reguliavimo sistemos. Antra, ji ištirs galimybes atlikti reikšmingesnius pakeitimus, dėl kurių gali reikėti persvarstyti dabartinius ES teisės aktus IGS srityje.

2. PRAGMATIšKI NEįSTATYMINIAI SPRENDIMAI

Komisija mano, kad galima atlikti kai kuriuos trumpalaikius esamos tvarkos patobulinimus, atsižvelgiant į konsultacijas su suinteresuotosiomis šalimis ir nekeičiant dabartinės direktyvos. Tokius sprendimus būtų galima kurti ir įgyvendinti bendradarbiaujant su Komisijos darbo grupe, sudaryta iš valstybių narių atstovų, Europos indėlių draudikų forumu (EIDF) arba draudikams atstovaujančiomis ES lygmens bankų asociacijomis. Kai kurie paaiškinimai ir rekomendacijos pateikti jau šiame dokumente toliau.

2.1. Indėlių apibrėžimas ir taikymo sritis

Dabartinis „indėlių“ apibrėžimas, pateiktas 1 straipsnio 1 dalyje, yra platus, ir nė viena suinteresuotoji šalis nepateikė jokių įrodymų, kad galbūt reikėtų iš dalies pakeisti šį apibrėžimą, įtraukiant produktus, kurie galbūt nepatenka į direktyvos taikymo sritį.

Tačiau, kadangi valstybės narės gali savo nuožiūra apsispręsti dėl išimčių, išvardytų direktyvos I priede[4], taikymo, kai kurios suinteresuotosios šalys pasiūlė supaprastinti taikymo sritį ir padaryti ją nuoseklesnę įvairiose valstybėse narėse, apribojant minėtą sprendimo laisvę.

Komisija siūlo atlikti taupymo produktų, šiuo metu patenkančių į direktyvos taikymo sritį, ir bet kokios išimties poveikio tyrimą. Tokiame tyrime, kuris galėtų būti atliekamas padedant Komisijos IGS darbo grupei arba EIDF, taip pat reikėtų išnagrinėti, ar direktyva tinkamai, be jokių spragų taikoma įvairiems sektoriams (t. y. draudimo[5], investicijų ir indėlių). Tai būtų naudinga, atsižvelgiant į vis labiau nykstančią ribą tarp skirtingų finansinių produktų.

2.2. „Bendras draudimas“

Pagal direktyvos „bendro draudimo“ nuostatas valstybės narės gali nuspręsti, kad indėlių negrąžinimo atveju tam tikra nuostolių rizikos procentinė dalis tektų patiems indėlininkams. Todėl kai kurios valstybės narės nustatė taisykles, ribojančias indėlininkams išmokamą sumą tuo atveju, jei bankas tampa nemokus, dar prieš pasiekiant garantuojamąją ribą[6].

Šiuo metu nebūtų sulaukta pakankamai paramos kokių nors trumpalaikių bendro draudimo taisyklių įvedimui. Apskritai panašu, kad suinteresuotosios šalys negali sutarti dėl to, ar pagrindinis moralinės rizikos principas (t. y. rizika, kad indėlininkai prieš pasirinkdami banką neįvertins jo patikimumo, kadangi jų indėliai yra apdraudžiami bet kokiu atveju) pateisina bendro draudimo taikymą Kai kurios šalys bendrą draudimą laiko nepakeičiamu elementu, užkertančiu kelią moralinei rizikai, o kitos, ypač vartotojų asociacijos, teigia, kad indėlininkai neturėtų atsidurti tokioje padėtyje, kurioje iš jų tikimasi, jog jie įvertins kredito įstaigos patikimumą.

Atsižvelgdama į prieštaringas nuomones, Komisija nėra įsitikinusi, kad šiuo metu yra pakankamai pagrindo keisti bendro draudimo taisykles. Komisija peržiūrės tai ateityje, kai bus svarstomi kiti galimi direktyvos pakeitimai (žr. 3 skyrių)[7].

2.3. „De minimis“ straipsnis

Konsultacijų procesas taip pat atskleidė, kad kai kurios suinteresuotosios šalys norėtų į direktyvą įtraukti de minimis sąlygą, pagal kurią labai maži indėliai nebūtų kompensuojami, kadangi tokiu atveju administracinės sąnaudos viršytų kompensacijos sumą. Atrodo, kad tai turėtų tik labai mažą poveikį tarpvalstybinei veiklai, kadangi mažai tikėtina, jog atitinkamos sumos (pvz., Komisijos tarnybų konsultaciniame dokumente[8] buvo pasiūlyta 20 EUR suma) turėtų lemiamą poveikį indėlininkams. Kita vertus, šiuolaikinės IT sistemos turėtų padėti gerokai sumažinti administracines sąnaudas.

Komisija nemano, kad šiuo metu yra tikslinga svarstyti galimybę įtraukti į direktyvą de minimis sąlygą, kadangi tiek bendro draudimo, tiek de minimis taisyklės yra susijusios su indėlininko apsaugos ribojimu, taigi jų nederėtų svarstyti atskirai.

2.4. „Papildymo“ tvarka

Pagal „papildymo“ (angl. topping-up ) tvarką banko filialas, pradedantis ekonominę veiklą kitoje ES valstybėje narėje, kurioje nustatytas kompensacijos lygis arba apimtis yra didesni negu jo įsisteigimo šalyje, turi teisę prisijungti prie priimančiosios valstybės IGS. Tai suteikia jam galimybę siūlyti indėlininkams tokį patį garantijos lygį, kokį siūlo šios šalies bankai.

Daugelis suinteresuotųjų šalių ir valstybių narių sutinka su nuomone, kad „papildymo“ tvarkos būtina laikytis tol, kol nėra suderinti kompensacijos lygiai, nepaisant to, jog dauguma suinteresuotųjų šalių teigia, kad praktinė jos reikšmė yra maža dėl riboto pasirašytų susitarimų skaičiaus.

Atrodo, kad nėra didelio poreikio šiuo atžvilgiu keisti direktyvą, nors galbūt galima taikyti neįstatymines priemones, siekiant palengvinti IGS susitarimų sudarymą ir išspręsti galimus nesklandumus, atsiradusius taikant dabartinę tvarką. Komisija paremtų vadinamąjį neprivalomą „pagrindinį susitarimą“ dėl papildymo tvarkos, kurį galėtų parengti EIDF ir kuris galėtų būti suderintas su atskirų IGS poreikiais[9] su sąlygą, kad ji neprieštarautų Bendrijos teisei.

Viešos konsultacijos parodė, kad dalis visuomenės remia „papildymą įsisteigimo šalyje“ (angl. home country topping-up ), atsižvelgiant į daugelį įvairių papildymo tvarkos taikymo kliūčių, iškylančių dėl nepakankamo IGS suderinimo. Taikant „papildymą įsisteigimo šalyje“, skirtumą tarp kompensacijos lygių padengtų ne priimančiosios šalies, o įsisteigimo šalies sistema. Komisija mano, jog yra naudinga paaiškinti, kad pagal direktyvą valstybės narės jau gali rinktis tokią tvarką[10].

Be to, esamos „papildymo“ nuostatos yra taikomos tik paslaugų teikimui per filialus. Tačiau paslaugos vis dažniau yra teikiamos tiesiogiai kitoje valstybėje narėje, nekuriant filialų ar dukterinių įmonių. Ilgalaikėje perspektyvoje galėtų būti naudinga apsvarstyti, ar reikia pradėti taikyti dabartinį reikalavimą tiesioginiam paslaugų teikimui iš kitos valstybės narės[11]. Atsižvelgiant į tai, jog direktyvoje indėlių garantijų sistemoms iš tiesų nedraudžiama leisti prie jų prisijungti tokiu būdu veikiančioms kredito įstaigoms, neatrodo, kad šiame etape pirmenybę reikėtų teikti teisės aktų pakeitimui.

2.5. Keitimosi informacija reikalavimai

Dauguma viešose konsultacijose dalyvavusių suinteresuotųjų šalių nepritarė, kad į direktyvą turėtų būti įtrauktos papildomos nuostatos, reglamentuojančios keitimąsi informacija tarp įsisteigimo šalies ir priimančiosios šalies IGS, siekiant palankesnių filialų narystės sąlygų. Tačiau būtų galima ištirti galimybes taikyti neįstatyminius metodus, siekiant pagerinti informacijos srautą tarp atskirų IGS (ypač tų, kurias sieja „papildymo“ tvarka), siekiant išvengti bet kokio nereikalingo neaiškumo šioje srityje. Komisija paremtų EIDF darbą siekiant parengti neprivalomą pavyzdinį susitarimą, tačiau norėtų pabrėžti, kad toks darbas neturėtų trukdyti kitų forumų, sprendžiančių platesnę temą – krizių valdymą, – darbui (kuris taip pat gali apimti keitimąsi informacija ir įtraukti įvairias valdžios institucijas su skirtingais įgaliojimais ir atsakomybės sritimis).

2.6. „Rizika pagrįstos“ įmokos į IGS

Kai kurių IGS įmokos jau yra pagrįstos atskirų kredito įstaigų rizika, remiantis G10 Finansinio stabilumo forumo rekomendacija[12]. Rizika pagrįstų įmokų į IGS įvedimas galėtų būti teigiamas dabartinės sistemos patobulinimas, palengvinsiantis įmokų perkėlimą iš vienos sistemos į kitą (tačiau netinka ex post finansavimo sistemai). Dauguma ex ante sistemas remiančių suinteresuotųjų šalių taip pat pritaria rizika pagrįstoms įmokoms dėl jų objektyvumo ir dėl to, kad tokios įmokos skatina patikimą valdymą, kadangi mažesnės rizikos kredito įstaigos turėtų mokėti mažesnes įmokas ir atvirkščiai. Kai kurios šalys pabrėžia, kad rizika pagrįstos sistemos padidina IGS veiksmingumą, nes sustiprina jų gebėjimą išspręsti potencialius nemokumo atvejus. Kadangi jau numatyta, kad, nepažeidžiant direktyvos nuostatų, IGS galima taikyti rizika pagrįstus elementus, siekiant suderinimo akivaizdžiai reikėtų iš dalies pakeisti direktyvą; atsižvelgiant į sudėtingą tokio pakeitimo pobūdį, tai tikrai nebūtų artimos perspektyvos projektas. Nepaisant to, Komisija remia rizika pagrįstų elementą taikymą ir rekomenduoja „rizikos“ nustatymą pagrįsti jau turimomis ir suderintomis priemonėmis (pvz., numatytomis Kapitalo pakankamumo direktyvos sistemoje[13]). Komisija paremtų EIDF ir (arba) IGS darbo grupės vykdomą parengiamąjį darbą, kuris vėliau gali būti taikomas savanoriškai. Tai gali tapti suderinto požiūrio pagrindu ilgalaikėje perspektyvoje.

2.7. IGS įmokų perkėlimas arba grąžinimas

Atsižvelgiant į vienos bankų grupės praktikoje patirtus sunkumus siekiant konsoliduoti lėšas, mokamas pagal skirtingas sistemas į vieną bendrą IGS, suinteresuotųjų šalių požiūriai išsiskyrė dėl to, ar reikėtų iš dalies pakeisti direktyvą ir nustatyti taisykles dėl sumokėtų IGS įmokų perkėlimo arba grąžinimo. Kai kurie manė, kad reikia nustatyti taisykles, siekiant sumažinti firmoms tenkančią finansinę naštą, kai šios prisijungia prie dar vienos sistemos; kitos šalys tvirtino, kad IGS įmokas būtina laikyti negrąžinamomis „draudimo išmokomis“, ir teigė, kad lėšų atsiėmimas susilpnintų sistemas. Jeigu bankas nuspręstų perkelti savo pagrindinę buveinę į kitą valstybę narę arba konsoliduoti savo operacijas pagal Europos bendrovės įstatus, direktyva nedraudžia nei grąžinti, nei perkelti įmokų, taip pat neįvardija jų kaip „draudimo išmokų“ Taigi, kadangi jokio suderinimo nėra, valstybės narės gali savo nuožiūra spręsti šį klausimą taip, kaip joms atrodo tinkama. Nepaisant to, Komisija rekomenduoja, kad bet kokios naujos taisyklės, leidžiančios perkelti arba grąžinti IGS įmokas, neturėtų susilpninti fondo taip, kad kiltų pavojus jo funkcijų vykdymui, nei pernelyg padidinti rizikos laipsnį. Net jeigu Bendrijos teisė šiuo metu to nereikalauja, galėtų būti naudinga, jeigu kredito įstaigos būtų tinkamai informuojamos, ar atitinkamos šalies nacionalinėje teisėje yra numatomas dalinis arba visiškas įmokų grąžinimas

2.8. Vartotojų informavimas ir reklama

Vartotojų asociacijos pabrėžė, kad indėlininkai yra nepakankamai informuojami apie IGS ir retai žino, kurie indėliai gali būti kompensuojami ir kokia yra didžiausia kompensacijos suma. Kai kurios suinteresuotosios šalys taip pat pasiūlė panaikinti direktyvos nuostatą[14], ribojančią informacijos apie IGS teikimą reklamoje. Kadangi pagal kitas direktyvos nuostatas[15] jau reikalaujama teikti „suprantamą informaciją“ apie IGS taikymo sritį ir atrodo, kad šios nuostatos poveikis tarpvalstybinei veiklai nėra didelis, dalinis direktyvos pakeitimas gali būti nereikalingas. Šiuo metu būtų tikslingiau daugiau pastangų skirti vartotojų informavimo gerinimui nacionaliniu lygmeniu. Komisija skatina valstybes nares toliau dirbti šioje srityje ir ketina stebėti, kad minėti straipsniai būtų teisingai taikomi. Komisija siūlo padedant Komisijos darbo grupei atlikti šiuo metu taikomos praktikos tyrimą.

2.9. Kompensacijų išmokėjimo ir (arba) poveikio indėlininkams sumažinimo terminas

Pagal direktyvos 1 straipsnio 3 dalį ir 10 straipsnį kompetentingos institucijos turi nustatyti negalėjimą grąžinti indėlių per 21 dieną nuo nemokumo paskelbimo; tuomet nustatomas tolesnis trijų mėnesių terminas, per kurį IGS turi išmokėti kompensacijas paveiktiems indėlininkams. Išimtinėmis aplinkybėmis šis terminas gali būti du kartus pratęstas (kiekvieną kartą po tris mėnesius). Kadangi dabartinėje IT eroje IGS sistemose galima atsekti indėlininkus ir apskaičiuoti išmokų sumas lengviau negu tada, kai buvo priimta direktyva, svarbu apsvarstyti, ar „įprastas“ didžiausias laukimo laikotarpis – beveik 4 mėnesiai – yra vis dar tinkamas.

Šis klausimas nebuvo iškeltas konsultacijose, ir neturima duomenų apie mokėjimo laikotarpių trukmę. Komisija ketina atlikti įvairių IGS tyrimą ir paskatinti atskiras sistemas keistis gerąja patirtimi apie nacionalinės teisės normas, mažinančias nemokumo padarinius indėlininkams, pvz., teikiant išankstines išmokas arba užtikrinant tarpinius kreditus (su sąlyga, kad pastarieji neprieštarauja ES valstybės pagalbos taisyklėms[16]). Komisija taip pat ištirs, ar įvairių sistemų skirtumų, aiškinant tikslią datą, nuo kurios gali būti atgaunami indėliai.

2.10. Visą Europą apimančios ir (arba) regioninės IGS

Sumanymą kurti visą Europą apimančią IGS atmetė beveik visos suinteresuotosios šalys. Šiuo metu neatrodo tinkama tęsti darbą šiuo klausimu. Kai kurios suinteresuotosios šalys teigiamai vertino regioninių IGS, apimančių kelias valstybes nares, idėją. Tokią galimybę galėtų rinktis tos valstybės narės, kurių sistemos turi panašių savybių (pvz., finansavimo mechanizmas); tai netgi galėtų išspręsti kai kuriuos vienodų sąlygų užtikrinimo klausimus (pvz., dėl kompensacijos lygio ir bendro draudimo) bei sudaryti sąlygas lėšų perkėlimui. Komisija nemato jokių teisinių kliūčių valstybėms narėms sudaryti tokius susitarimus pagal galiojančią direktyvą, ir tai iš tiesų galėtų tapti tinkamu sprendimu tiems bankams, kurie siekia perkelti savo pagrindinę buveinę į kitą valstybę narę arba pradėti taikyti Europos bendrovės įstatus (SE).

2.11. Įsipareigojimai teikti statistinius duomenis

Abi JTC ataskaitos parodė, kad buvo nepaprastai sunku gauti duomenis apie indėlius, nors buvo dėta didelių pastangų ir, padedant EIDF, užmegzti glaudūs ryšiai su IGS. Siekiant pagerinti galimybes gauti duomenis, reikia dirbti toliau, remiantis jau nuveiktu darbu, kad būsimose diskusijose dėl politikos būtų galima remtis geresniais empiriniais įrodymais. Ilgalaikėje perspektyvoje būtų galima apsvarstyti galimybę nustatyti bendrus IGS įsipareigojimus teikti statistinius duomenis.

3. AR REIKIA KEISTI DABARTINIUS ES TEISėS AKTUS IGS SRITYJE?

Siekiant finansinio stabilumo yra be galo svarbu, kad IGS prisidėtų prie sklandaus krizių valdymo, ypač tada, kai tai susiję su svarbiomis tarpvalstybinėmis bankų grupėmis. Gali būti taip, kad dabartiniai atskirų IGS skirtumai, susiję su finansavimo mechanizmais, kompensacijos lygiais ir kompensacijų mokėjimo indėlininkams taisyklėmis, trukdo greitai ir efektyviai spręsti krizes bei bankrotus tarpvalstybinėse situacijose. Be to, bet koks pastebėtas IGS veiklos sutrikimas gali sumažinti pasitikėjimą ES finansine sistema.

Tačiau prieš nustatant, ar taip iš tiesų yra, ir prieš priimant bet kokius radikalius sprendimus dėl to, ar (ir kaip) reikėtų pakeisti dabartines ES indėlių garantijų sistemų taisykles, pirmiausia reikia apibrėžti bendrą priežiūros pareigų finansinių įsipareigojimų pasidalijimą tokiose krizinėse situacijose, kitaip tariant, „naštos pasidalijimą“ tarp valstybių narių. IGS atžvilgiu didesnis aiškumas dėl naštos pasidalijimo yra svarbus, kadangi, visų pirma:

- kai kurioms IGS gali tekti svarbus vaidmuo krizės valdyme, kadangi jos suteiktų papildomo likvidumo kredito įstaigai – vienos arba papildydamos centrinio banko likvidumo paramą (svarbu išaiškinti, kad jeigu tokios IGS yra viešosios įstaigos, tuomet jos turi laikytis ES valstybės pagalbos taisyklių[17]);

- jeigu būtų nuspręsta leisti bankui bankrutuoti ir pradėti mokėti kompensacijas indėlininkams per IGS, būtina tiksliai apibrėžti, kas priima šį sprendimą, o kompensacijų mokėjimo atveju tarpvalstybinėse situacijose gali tekti koordinuoti įvairių IGS dalyvavimą. Taigi yra labai svarbu žinoti, kokį lėšų poreikį gali patenkinti sistemos.

Reguliavimo ir priežiūros institucijos suvokia šiuos klausimus ir šiuo metu įvairiuose forumuose tęsiamas darbas, siekiant padalyti naštą tarp finansų ministerijų, ECB ir centrinių bankų, kitų priežiūros institucijų ir Komisijos.

Tik tada, kai bus nustatyta aiški naštos pasidalijimo tvarka, bus galima spręsti ilgalaikės perspektyvos klausimus:

1. IGS tikslai : reikia išaiškinti, kokį vaidmenį turėtų atlikti IGS, ir pusiausvyrą, kurią reikėtų pasiekti tarp grynųjų vartotojų apsaugos tikslų ir masto, kuriuo IGS turėtų prisidėti prie finansinės sistemos stabilumo;

2. IGS finansavimo mechanizmai : IGS paprastai yra finansuojamos pačių kredito įstaigų ex ante , ex post arba mišriomis įmokomis. Konsultacijos parodė, kad didžioji dauguma suinteresuotųjų šalių nenori šiuo metu suderinti finansavimo mechanizmų, kadangi jos mano, jog susijusios sąnaudos būtų didesnės už numatomą naudą. Pagal Komisijos geresnio reglamentavimo principą buvo įvertintas finansavimo mechanizmų pakeitimo poveikis sąnaudoms.

3. Buvo paskelbta JTC parengta tarpinė ataskaita šiuo klausimu[18], o III priede pateikta glausta santrauka. Rezultatai rodo, kad tolesnis finansavimo mechanizmų suderinimas padidintų finansinę naštą nuo 2,5 mlrd. EUR iki 4,3 mlrd. EUR[19] per 10 metų penkių valstybių narių, kuriose šiuo metu veikia ex post IGS, bankų sektoriuje (žr. III priedą). Labiau standartizuotų ex ante finansuojamų IGS sistemų tikėtina nauda nebuvo įvertinta, ir ją išreikšti skaičiais išties yra sunkiau, kadangi, žvelgiant iš finansinio stabilumo perspektyvos, ji taptų akivaizdi tik tada, jeigu ES bankų sistemą ištiktų tarpvalstybinė krizė. Ekonominiu požiūriu naudos teiktų efektyvių ir vienodų sąlygų rinkoje skatinimas. Šiuo metu Komisija pripažintų, kad ekonominis pagrindas pakeitimams dar nėra nustatytas, nors tęsiant darbą dėl naštos pasidalijimo ir krizių valdymo, tolimesnėje perspektyvoje gali būti sukurtas tvirtesnis pagrindas pokyčiams;

4. rizika pagrįstos įmokos : kaip minėta pirmiau (2.6), Komisija remia rizika pagrįstus metodus. Jeigu būtų pasiekta pažangos finansavimo mechanizmų srityje, vėliau būtų galima suderinti įmokų metodą;

5. minimalus kompensacijos lygis : šios srities poveikio tyrimas rodo, kad, atsižvelgiant į skirtumus tarp vidutinio dydžio indėlių valstybėse narėse, neįmanoma pasiekti išties suderintų indėlių apsaugos sąlygų paprasčiausiai nustatant bendrą garantijos lygį visoms valstybėms, atsižvelgiant į didelius ekonominius skirtumus. Taigi galimus minimalaus kompensacijos lygio pakeitimus reikėtų svarstyti gerokai vėliau;

6. IGS fondų naudojimas : verta toliau svarstyti galimybę panaudoti IGS lėšas siekiant teikti likvidumo pagalbą bankams, tačiau tai priklauso nuo pažangos platesnio pobūdžio krizių valdymo darbe;

7. IGS, priežiūros institucijų, centrinių bankų ir vyriausybių bendradarbiavimas : remiantis platesnio pobūdžio darbu, susijusiu su finansiniu stabilumu ir priežiūros tobulinimu, būtų galima nustatyti įstatyminius reikalavimus, apibrėžiančius sustiprinto bendradarbiavimo poreikį;

8. kredito įstaigų reorganizavimas ir likvidavimas: Komisijos tarnybos netrukus persvarstys Direktyvą 2001/24/EB[20]. Bent du su ja susiję klausimai yra svarbūs nemokumo atvejams, turintiems poveikį IGS daugiau negu vienoje valstybėje narėje, taigi į juos bus atsižvelgta persvarstymo procese:

9. nemokumo atveju IGS turėtų turėti galimybę gauti tą pačią informaciją kaip ir priežiūros institucijos, kad galėtų susigrąžinti skolas ir

10. turėtų būti užtikrinamas vienodos IGS keliamos sąlygos, ypač skolų pirmumo tvarkos atžvilgiu.

4. IšVADOS

Direktyvos persvarstymas atskleidė tam tikras sritis, kuriose yra trūkumų, susijusių su IGS reguliavimu ES lygmeniu.

Komisija laikosi nuomonės, kad daugelį IGS patobulinimų geriausia įgyvendinti artimoje perspektyvoje, nekeičiant dabartinės direktyvos, ir siūlo spręsti šiuos klausimus nedelsiant. Šie klausimai buvo išdėstyti 2 skyriuje, o siūlomų veiksmų santrauka pateikiama II A priede.

Vis dar reikia įtikinamai pagrįsti, ar reikės iš pagrindų keisti esamą reguliavimo sistemą ilgalaikėje perspektyvoje ir ar numatoma tokio pakeitimo nauda viršys sąnaudas. Komisija pripažįsta, kad šiuo metu nepakanka apčiuopiamos pažangos, susijusios su apsaugos tinklo bendresnio pobūdžio klausimais, kad būtų galima įgyvendinti tuos pokyčius, kuriais siekiama spręsti konkretesnius ir esminius direktyvos trūkumus. Sprendžiant šiuos trūkumus reikės imtis svarbių įstatymų leidybos veiksmų nacionalinių sistemų finansavimui suderinti, kurie turės didelių finansinių padarinių kai kurių valstybių narių bankų sektoriams, tačiau nedaug akivaizdžios greitos naudos. Bet kokie tolesni teisės aktų pakeitimai priklausys nuo tolesnio darbo kitose susijusiose srityse (žr. II B priedą) ir pakankamos valstybių narių bei suinteresuotųjų šalių paramos, prieš tai atliekant atitinkamus poveikio vertinimus. Visų pirma, reikia geriau apibrėžti priežiūros pareigų pasidalijimą ir, jei būtina, taikyti nuoseklesnius „naštos pasidalijimo“ principus (t. y. „kas apmoka sąskaitą“) tarpvalstybinės ES bankų krizės atveju.

ANNEX I

Procedural issues and consultation of interested parties

This Communication is based on the following elements of the Commission's "better regulation" policy[21]:

Member States' finance ministries have been consulted in the European Banking Committee (EBC) and its predecessor, the Banking Advisory Committee (BAC). At its July 2006 meeting, the EBC endorsed a policy paper that contained most of the elements of this Communication. Member States' supervisory authorities in the Committee of European Banking Supervisors (CEBS) have provided technical advice on specific aspects of DGS and the European Central Bank (ECB) has also carried out important background work. Member States have additionally been consulted in writing and at two technical meetings of the working group on DGS in 2005 and 2006.

A public stakeholder consultation was launched in July 2005. A synthesis of the more than 40 contributions is available on the web page of the Directorate-General Internal Market and Services.[22]

The Commission has conducted two quantitative studies. Firstly, work on a possible change to the minimum coverage level was carried out with the Commission's Joint Research Centre (JRC)[23], and further JRC work has subsequently been undertaken on the cost implications of changes to the funding mechanisms of DGS (the JRC's interim report is attached in Annex III).

ANNEX II

A. List of short-term non-regulatory actions proposed in the Communication

Survey on savings products covered under national DGS, | Commission Working Group on DGS or EFDI |

Development of a non-binding 'master agreement' on topping up arrangements | EFDI |

Development of a non-binding model agreement on exchange of information between DGS | EFDI |

Development of common voluntary approaches to inclusion of risk based elements for DGS. | Commission Working Group on DGS or EFDI |

Improvement of comprehensible information about DGS' coverage to consumers; identification of deficiencies and agreement and promotion of best practices | Commission Working Group on DGS with consultation of the banking industry |

Improvement of payment delays to depositors; survey among DGS on delays and best practices | Commission working with EFDI |

B. Timetable of wider Commission initiatives with implications for Deposit Guarantee Schemes

Publication of Communication on DGS | Commission | Autumn 2006 |

Report to EBC on progress of ECB and Basel Committee liquidity projects and Commission services work | Commission services | November 2006 |

Impact assessment on costs of introduction of common ex ante financed schemes by MS (final report) | Commission services | End 2006 |

Report to EBC on crisis management cooperation with 3rd countries and bail out rules | Commission services | March/April 2007 |

Report to EBC on lender of last resort arrangements | Commission services | June/July 2007 |

Report to EBC on further work on evolution of supervision | Commission services | October/November 2007 |

Report to EBC on review of re-organisation and winding up Directive | Commission services | October/November 2007 |

Publication of study on Insurance Guarantee Schemes in the EU analysing problems and evaluating options and their feasibility | Commission services/ external consultants | End 2007 |

Report to EBC on completion of Commission services liquidity work | Commission services | End 2007 |

Decision about follow-up to study on Insurance Guarantee Schemes | Commission | 2008 |

Commission report to Council and EP on supervisory arrangements (under 20006/48/EC Art. 156 para 3) on the effectiveness of supervisory arrangements put in place in the CRD and any proposals for change | Commission | 2012 |

ANNEX III

Further work carried out by the JRC on the effects of changing the funding mechanisms of EU Deposit Guarantee Schemes[24]

DGS are usually funded by contributions from credit institutions themselves: either on a regular basis ('ex-ante'), on a case by case basis after a failure ('ex-post') or comprising both ex-ante and ex-post elements ('mixed'). Changing funding mechanisms would entail differing costs for participants. For instance, the cost for a full ex-post mechanism is close to zero (administration fees entail the only cost as long as no failure happens), while annual fees are paid in ex-ante schemes destined for the creation of a float ready to be used in the event of a crisis. At present, 19 Member States have ex-ante funded schemes while 6 Member States have ex-post schemes[25].

The public consultation has revealed that a clear majority does not wish to harmonise financing mechanisms now, on the grounds that this would create more costs than benefits. Those in favour of harmonisation (mainly Nordic stakeholders) believed that only harmonisation could solve the current distortion of competition where a branch competing with domestic credit institutions has to pay different DGS fees.

For this reason, the Commission has requested the JRC to conduct research into the cost impact of changing the funding mechanisms of EU DGS. The enclosed interim report provides a quantitative evaluation of the costs associated with harmonising the existing funding mechanisms of DGS. It looks at four scenarios ranging from ex-post funding to a "high" ex-ante funded coverage ratio of 0.84% of covered deposits[26].

The key finding of the report is that many Member States already require equal or higher contributions than those necessary to reach the coverage ratios defined in the scenarios. In order to reach the lowest ex-ante funded scenario (0.16% coverage ratio), only 9 Member States would need to increase contributions. To achieve the highest coverage ratio under the scenarios (0.84%), 14 Member States would need to increase contributions[27]. The costs for those Member States which currently operate ex post schemes (see table) of building up a low ex-ante funded scheme based on scenario 3 (0.16% coverage ratio) would range from € 2.5 bln to € 4.3 bln[28] depending on the level of risk associated with the members of the scheme cumulatively over a period of 10 years.

Low coverage, low risk adjusted fund | Low coverage, medium risk adjusted fund | Low coverage, high risk adjusted fund |

IT | 512 640 000 | 683 520 000 | 854 390 000 |

LU | 1 670 000 | 22 300 000 | 27 880 000 |

NL | 268 580 000 | 358 110 000 | 447 640 000 |

AT | 90 820 000 | 268 580 000 | 121 100 000 |

SI | 8 620 000 | 11 500 000 | 14 370 000 |

UK | 170 3930 000 | 2 271 910 000 | 2 839 880 000 |

Total | 2 586 260 000 | 3 615 920 000 | 4 305 260 000 |

The Commission recognises that this study does not paint a complete picture of the costs and benefits of changing the funding mechanisms. On the one hand, it does not consider the opportunity cost of the capital tied up in funds which cannot be used by banks for other purposes.

On the other hand, the study has not attempted to assess the cost impact of non-harmonisation of funding mechanisms, i.e. maintaining the status quo . These costs should not be neglected; the current distortion of competition whereby a branch competing with domestic banks has to pay different DGS fees would continue. The issue of compensation of contributions to DGS when credit institutions change their subsidiaries into branches would be more easily resolved if financing bases were similar across Member States.

Neither has the study given consideration to the potential benefits of changing the existing systems. The extent to which a more standardised ex ante funded system of DGS might be able to better withstand a banking crisis with cross-border implications have not been assessed and indeed are more difficult to quantify.

The results of this research show that harmonisation of funding is not impossible in financial terms, although the costs for industry would be significant in certain Member States. The key question is whether the advantages of ex-ante funded systems outweigh the costs incurred. At this point the Commission is not convinced that this is the case. Further analysis will be required on this issue.[pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic][pic]

[1] Buvo susitarta dėl pereinamojo laikotarpio, per kurį turi būti pasiektas direktyvoje nustatytas minimalus 20 000 EUR kompensacijos lygis.

[2] Tai vadinama „papildymo“ (angl. topping up ) tvarka.

[3] SEC (2005) 927, p. 11.

[4] Valstybės narės gali taikyti išimtį, pvz., indėliams ne ES valiutomis arba kai kuriems indėlininkams(pvz., bankų vadovams arba tam tikro dydžio bendrovėms).

[5] Bus užsakyta draudimo garantijų sistemų ES galimybių studija.

[6] 7 straipsnio 4 dalimi valstybėms narėms leidžiama apriboti garantiją iki 90 % visų vieno indėlininko indėlių sumos, kol mokėtina pagal garantiją suma pasiekia 20 000 EUR (žr. 7 išnašą).

[7] Tačiau konsultacijose buvo iškeltas ir turi būti paaiškintas klausimas dėl bendro draudimo, t. y. ar pagal direktyvą bendrą draudimą galima taikyti jau tada, kai pasiekiamas minimalus garantijos lygis (20 000 EUR). Teisingas 7 straipsnio 4 dalies aiškinimas yra toks, kad minimalus garantijos lygis gali būti apribotas iki tam tikros procentinės indėlių dalies, tačiau ši procentinė dalis turi būti lygi mažiausiai 90 % visų vieno indėlininko indėlių, kol mokėtina suma pasiekia minimalų garantijos lygį – 20 000 EUR. Jokiomis aplinkybėmis minimalus garantijos lygis negali būti mažesnis už šią sumą. Direktyvos aiškinamajame memorandume paaiškinama, kad minimalus garantijos lygis neturi pakisti ir tada, kai taikomas bendras draudimas. Taigi jei valstybė narė taiko 10 % bendrą draudimą, nustatytas minimalus garantijos lygis turi būti 22 222 EUR. Komisija užtikrins, kad valstybės narės teisingai taikytų 7 straipsnio 4 dalį.

[8] http://ec.europa.eu/internal_market/bank/docs/guarantee/consultationpaper_en.pdf.

[9] Žr. direktyvos II priedą. Darbas turėtų būti tęsiamas tose srityse, kuriose patirta sunkumų derantis dėl susitarimo (kaip antai skirtingų įskaitymų režimų ir nevienodo pirmumo statuso, kurį banko likvidavimo procese jo įsisteigimo valstybėje turi įsisteigimo ir priimančiosios valstybės IGS, poveikio mažinimas.

[10] Nors „papildymas įsisteigimo šalyje“ iš tiesų galėtų lemti nevienodas sąlygas šalies ir užsienio indėlininkams, kadangi pirmiesiems būtų taikomas mažesnis kompensacijos lygis negu pastariesiems, tačiau tokia diskriminacija įsisteigimo šalies indėlininkų atžvilgiu nebūtų Europos teisės pažeidimas.

[11] Teisiniu požiūriu negalima aiškinti, kad pagal dabartines nuostatas priimančiosios valstybės IGS būtų įpareigota leisti prie jos prisijungti kredito įstaigai, veikiančiai tiesiogiai iš kitos valstybės narės.

[12] http://www.fsforum.org/publications/Guidance_deposit01.pdf

[13] 2006 m. birželio 30 d. Direktyva 2006/48/EB, OL L 177, p. 1, ir 2006 m. birželio 30 d. Direktyva 2006/49/EB, OL L 177, p. 201.

[14] 9 straipsnio 3 dalis.

[15] T. y. 6 straipsnio 2 dalis ir 9 straipsnio 1 dalis.

[16] Žr. COM 2004/C 244/02.

[17] Ten pat.

[18] http://ec.europa.eu/internal_market/bank/guarantee/index_en.htm

[19] Žr. III priedą ir JTC ataskaitą (10 lentelė), kurioje parodomos mokėtinos išmokos, pagrįstos kompensuojamais indėliais (iš dalies pagrįstos įvertinimais); reikalavimus atitinkančiais indėliais pagrįstos išmokos (žr. 9 lentelę) gali būti didesnės.

[20] Direktyva 2001/24/EB, OL L 125, 2001 5 5, p. 15.

[21] COM(2002) 275 final.

[22] http://ec.europa.eu/internal_market/bank/guarantee/index_en.htm

[23] Ibid.

[24] http://ec.europa.eu/internal_market/bank/guarantee/index_en.htm

[25] At this time Austria, Italy, Luxembourg, the Netherlands, Slovenia and the United Kingdom have ex-post funded DGS.

[26] For the definition of 'covered deposits' see the report.

[27] Note that, due to a lack of comprehensive data from one Member State, results can be compared only among 24 Member States.

[28] See Annex II, p. 35 (table 10) showing premiums payable based on covered deposits (which are partly based on estimates); premiums based on eligible deposits (see table 9) may be higher.