Briuselis, 1.9.2005

KOM(2005) 391 galutinis

2005/0167 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse

(pateikta Komisijos){SEK(2005) 1057}

AIŠKINAMASIS MEMORANDUMAS

1) PASIŪLYMO APLINKYBĖS

Komisija 2001 m. lapkričio 15 d. Komunikate dėl bendros kovos su nelegalia imigracija politikos pabrėžė, kad grąžinimo politika yra sudėtinė ir svarbiausia kovos su nelegalia imigracija dalis. Grąžinimo politika turėtų būti grindžiama trimis elementais: bendrais principais, bendrais standartais ir bendromis priemonėmis. 2002 m. balandžio 10 d. Žaliojoje knygoje dėl Bendrijos grąžinimo politikos išsamiau nagrinėjamas grąžinimo, kaip sudėtinės bendros Bendrijos imigracijos ir prieglobsčio politikos dalies, klausimas. Jame pabrėžiamas poreikis suderinti teisės aktus ir sustiprinti valstybių narių bendradarbiavimą grąžinimo srityje bei pateikiamos nuostatos, kurios gali būti numatytos teisės akto dėl bendrų standartų pasiūlyme, siekiant sukelti plačią suinteresuotųjų šalių diskusiją.

Vėlesniame 2002 m. spalio 14 d. Komisijos komunikate dėl Bendrijos nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo politikos atsižvelgiama į šio viešo konsultavimosi proceso rezultatus ir yra numatyta konkreti programa dėl tolesnių veiksmų, ypatingą dėmesį skiriant visaapimančiam požiūriui. Aiškiai buvo nurodyta, kad „...siekiant, kad Bendrijos veiksmų, susijusių su grąžinimu, poveikis būtų maksimalus, jie turi būti suderinti su tikromis problemomis, kylančiomis valdant migraciją, reikalaujant, kad legalios imigracijos keliai ir legalių imigrantų padėtis būtų realiai sustiprinta, būtų užtikrinta greitomis procedūromis pagrįsta efektyvi ir dosni prieglobsčio suteikimo sistema, suteikianti galimybę asmenims, kuriems reikia, gauti realią apsaugą, ir kad būtų tvirtesnis dialogas su trečiosiomis šalimis, kurioms vis daugiau bus siūloma bendradarbiauti migracijos srityje.” 2002 m. lapkričio 28 d. Taryba, remdamasi šiuo komunikatu, priėmė Grąžinimo veiksmų programą, kurioje numatyta sustiprinti operatyvinį valstybių narių bendradarbiavimą, suintensyvinti bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis ir nustatyti bendrus standartus siekiant palengvinti operatyvų grąžinimą.

Pagaliau 2004 m. lapkričio 4–5 d. Briuselyje Europos Vadovų Tarybos priimtoje Hagos programoje apibendrinamas šis klausimas ir aiškiai numatyta nustatyti bendrus standartus siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų žmogaus teisės ir orumas. Joje numatyta, kad Komisija pasiūlymą turėjo pateikti 2005 m. pradžioje.

Šio pasiūlymo tikslas yra įgyvendinti minėtą nuostatą ir nustatyti aiškias, suprantamas ir sąžiningas bendras grąžinimo, išsiuntimo, prievartos priemonių taikymo, laikinosios globos ir sugrįžimo taisykles, kuriose bus atsižvelgta į pagarbą atitinkamų asmenų žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms.

Valstybės narės sėkmingai bendradarbiautų, jei tai būtų grindžiama bendru svarbiausių klausimų supratimu. Todėl turėtų būti nustatyti bendri standartai siekiant palengvinti susijusių institucijų darbą ir sudaryti sąlygas valstybių narių sustiprintam bendradarbiavimui. Ilgainiui šie standartai sudarys pagrindą tinkamai ir vienodai elgtis su nelegaliai esančiais trečiųjų šalių piliečiais, nepaisant kuri valstybė narė vykdys grąžinimo procedūrą.

- Pasiūlymo srityje esančios nuostatos

Įgyvendinant 2002 m. lapkričio mėn. Veiksmų planą dėl grąžinimo buvo imtasi įvairių teisinių ir kitų priemonių.[1] 2003 m. lapkričio 25 d. Tarybos direktyva 2003/110/EB dėl pagalbos tranzito, susijusio su išsiuntimu oro transportu, atvejais ir 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimas 2004/573/EB dėl jungtinių skrydžių, susijusių su išsiuntimu, organizavimo yra pirmosios svarbios teisinės priemonės, kurių buvo imtasi bendradarbiaujant grąžinimo srityje.

Direktyva 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo kartu su Tarybos sprendimu 2004/191/EB, nustatančiu finansinių skirtumų kompensavimo kriterijus ir praktines priemones, sudaro teisinį pagrindą abipusiai pripažinti sprendimus dėl išsiuntimo.

Dėl finansinio aspekto, susijusio su grąžinimu, Komisija pasiūlė 2008–2013 m. laikotarpiui įkurti Europos grąžinimo fondą, kaip bendrosios programos „Solidarumas ir migracijos srautų valdymas“ (KOM(2005) 123, 2005.4.6) dalį. 2005–2007 m. parengiamosios priemonės turės teigiamos įtakos palaipsniui įvedant šią planuojamą finansinę priemonę.

2) KONSULTACIJOS SU SUINTERESUOTOSIOMIS ŠALIMIS IR POVEIKIO VERTINIMAS

2002 m. Žalioji knyga dėl Bendrijos grąžinimo politikos (KOM(2002) 175) sukėlė plačias diskusijas, įskaitant viešą svarstymą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 200 žmonių ir pasisakė apie trisdešimt ekspertų. Svarstymo metu visoms suinteresuotosioms šalims buvo suteikta galimybė išreikšti savo požiūrius ir nuomones klausimais, kuriuos apima šis pasiūlymas. Remiantis Žaliojoje knygoje pateiktomis idėjomis, buvo aptarta esama praktika, susijusi su grąžinimo politika, ir galimybės dėl būsimos bendros Europos Sąjungos neteisėtai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo politikos. Svarstymo metu buvo sudarytos sąlygos Europos institucijų, valstybių narių, šalių kandidačių, nelegalių migracijos srautų kilmės ir tranzito šalių, kitų paskirties šalių, tarptautinių organizacijų, regioninių ir savivaldybės institucijų, nevyriausybinių organizacijų ir studijų įstaigų atstovams laisvai pasikeisti nuomonėmis. Šio konsultavimosi metu parengta rašytinė medžiaga yra viešai prieinama internete.

Be to, 2004 m. antrajame pusmetyje valstybių narių ekspertai, vykdantys su grąžinimu susijusias funkcijas, buvo supažindinti su direktyvos dėl grąžinimo tvarkos pirminiu projektu.

3) TEISINIAI PASIŪLYMO ASPEKTAI

- Siūlomų veiksmų santrauka

Efektyvi grąžinimo politika yra privaloma gerai veikiančios ir patikimos migracijos politikos dalis. Turi būti nustatytos aiškios, suprantamos ir sąžiningos taisyklės atsižvelgiant į šį poreikį, tačiau taip pat gerbiant atitinkamų asmenų žmogaus teises ir pagrindines laisves. Šiuo pasiūlymu norima pasiekti toliau išvardintų tikslų:

1. Nustatyti taisykles, pagal kurias neteisėtas buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis sąžininga ir aiškia tvarka.

2. Skatinti savanoriško grįžimo principą nustatant bendrą taisyklę, kad paprastai turėtų būti suteikiamas „laikotarpis išvykti“.

3. Nustatyti, kaip bendrą principą, suderintą dviejų etapų procedūrą, pagal kurią, visų pirma, būtų priimtas sprendimas grąžinti ir, antra, esant poreikiui – įsakymas išsiųsti, tokiu būdu iš dalies suvienodinant šiuo metu skirtingas valstybių narių sistemas.

4. Atsižvelgti į neteisėtai esančių asmenų, kurie negali būti (kol kas) išsiųsti, padėtį.

5. Nustatyti minimalias procesines apsaugos priemones.

6. Riboti prievartos priemonių taikymą, susiejant jį su proporcingumo principu ir nustatant minimalias apsaugos priemones, taikomas priverstiniam grąžinimui.

7. Nacionalinėms priemonėms, susijusioms su grąžinimu, suteikti poveikį Europos lygiu nustatant visoje ES galiojantį draudimą sugrįžti.

8. Taikyti nuolaidas už teisės aktų laikymąsi (įskaitant galimybę panaikinti draudimą sugrįžti) ir taikyti sankcijas už jų nesilaikymą (įskaitant galimybę pratęsti draudimą sugrįžti).

9. Apsaugoti valstybės interesus kilus rimtai grėsmei nacionaliniam ir visuomenės saugumui (įskaitant galimybę pratęsti kiekvieną draudimą sugrįžti).

10. Riboti laikinosios globos taikymą susiejant jį su proporcingumo principu.

11. Nustatyti minimalias apsaugos priemones, susijusias su laikinosios globos taikymu.

12. Atsižvelgti į atvejus, kai trečiosios šalies pilietis, dėl kurio valstybė narė priėmė įsakymą išsiųsti ar sprendimą grąžinti, sulaikomas kitos valstybės narės teritorijoje.

Buvo svarstoma, ar išsiuntimo nacionalinio ir visuomenės saugumo tikslais klausimas turėtų būti nagrinėjamas šiame pasiūlyme, ypač dėl galimų teroristų išsiuntimo. Šiuo klausimu pasiūlyme nėra numatyta konkrečių nuostatų dėl trijų priežasčių:

- Visose EB direktyvose, priimtose prieglobsčio ir imigracijos srityje, jau yra numatytos išlygos dėl „viešosios tvarkos“, kurios suteikia galimybę valstybėms narėms panaikinti leidimus gyventi ir išsiųsti trečiųjų šalių piliečius, keliančius grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui. Komisija 2001 m. gruodžio 5 d. savo „po rugsėjo 11 d.“ darbiniame dokumente KOM(2001) 743 padarė išvadą, kad „Atrodo, kad siekiant sustiprinti saugumą svarbiau yra tiksliai taikyti šias išlygas nei iš esmės keisti įvairius svarstomus pasiūlymus.“

- Valstybė ne visada gali būti suinteresuota išsiųsti įtariamą teroristą. Kartais galbūt geriau tokį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn ar laikyti prižiūrint valstybėje narėje negu išsiųsti jį į trečiąją šalį.

- Net jei būtų poreikis toliau derinti nuostatas, susijusias su „išsiuntimu viešosios tvarkos ar saugumo tikslais“, tai turėtų būti siūloma ne direktyvoje dėl neteisėto buvimo nutraukimo (grąžinimo), o labiau direktyvose, nustatančiose atvykimo ir buvimo sąlygas, ir dėl teisėto buvimo ar gyvenimo nutraukimo.

Tačiau kai trečiosios šalies piliečio teisėtas buvimas nutraukiamas viešosios tvarkos tikslais, šis asmuo pagal šią direktyvą tampa nelegaliai valstybės narės teritorijoje esančiu trečiosios šalies piliečiu ir šiam asmeniui taikomos šios direktyvos nuostatos.

- Teisinis pagrindas

EB sutarties 63 straipsnio 3 dalies b punktas

- Pagrindinės teisės

Šis pasiūlymas buvo išsamiai išnagrinėtas siekiant užtikrinti, kad jo nuostatos būtų visiškai suderintos su pagrindinėmis teisėmis, kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės pagrindiniais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus, kylančius iš Europos žmogaus teisių konvencijos. Todėl ypatingas dėmesys buvo skirtas nuostatoms, susijusioms su procesinėmis apsaugos priemonėmis, šeimos vienybe, laikinąja globa ir prievartos priemonėmis.

- Subsidiarumo principas

Pasiūlymui taikytinas subsidiarumo principas, kadangi ši sritis nepriklauso išimtinei Bendrijos kompetencijai. Valstybės narės negali deramai pasiekti pasiūlymo tikslų dėl šių priežasčių:

Šio pasiūlymo tikslas yra nustatyti bendras grąžinimo, išsiuntimo, prievartos priemonių taikymo, laikinosios globos ir sugrįžimo taisykles. Dėl šių bendrų taisyklių, kuriomis siekiama užtikrinti tinkamą ir vienodą elgesį su neteisėtai gyvenančiais asmenimis visoje ES, nesvarbu kurioje valstybėje narėje jie sulaikomi, gali būti susitarta tik Bendrijos lygiu.

Bendrijos taisyklės ypatingai reikalingos tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis, dėl kurio vienoje valstybėje narėje jau yra priimtas sprendimas grąžinti ar įsakymas išsiųsti ir (ar) jam yra uždrausta sugrįžti, sulaikomas kitoje valstybėje narėje ar bando patekti į kitos valstybės narės teritoriją.

„Hagos programoje“ Komisija aiškiai raginama pateikti šį pasiūlymą. Šis prašymas įrodo, kad valstybės narės pripažįsta negalinčios pačios tinkamai pasiekti efektyvios Europos grąžinimo politikos tikslo ir kad ES turi daugiau galimybių tai padaryti.

- Proporcingumo principas

Pasiūlymas atitinka proporcingumo principą dėl šių priežasčių:

Siūlomoje direktyvoje nustatomi bendri principai, tačiau valstybėms narėms, kurioms ji skirta, paliekama pasirinkti tinkamiausią formą ir būdus efektyviai juos įgyvendinti savo nacionalinėse teisinėse sistemose ir atsižvelgiant į bendrą kontekstą.

Pasiūlymu siekiama padidinti nacionalinių priemonių, susijusių su išsiuntimu, efektyvumą ir išvengti šių veiksmų persipynimo. Tokiu būdu, kai jis bus priimtas, turėtų sumažėti bendra institucijų, atsakingų už jo taikymą, administracinė našta.

- Pasirinkta priemonė

Siūloma priemonė: direktyva.

Buvo būtina pasirinkti privalomą teisinę priemonę, kuri gali būti lengvai inkorporuota į skirtingas nacionalines sistemas. Reglamentas būtų buvęs per daug griežtas, tuo tarpu kai neprivalomas teisės aktas (pvz., rekomendacija) nebūtų teisiškai įpareigojantis, o tai yra būtina.

- Teisinės priemonės taikymas

Šio pasiūlymo teisinis pagrindas yra EB sutarties IV antraštinė dalis. Šiame pasiūlyme numatytas – apimtimi, kuria jis taikomas trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka ar nebeatitinka atvykimo sąlygų remiantis Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – Šengeno acquis plėtojimas, dėl kurio turi būti pateikti pasiūlymai ir priimti teisės aktai vadovaujantis protokolais, pridėtais prie Amsterdamo sutarties dėl Jungtinės Karalystės ir Airijos pozicijos bei dėl Danijos pozicijos, ir Protokolu dėl Šengeno acquis integravimo į Europos Sąjungos sistemą. Remiantis atitinkamais susitarimais su Islandija ir Norvegija, o taip pat su Šveicarija, jis numato – pirmiau minėta apimtimi – Šengeno acquis nuostatų plėtojimą.

4) PAPILDOMA INFORMACIJA

- Išsamus pasiūlymo paaiškinimas

Toliau pateikiamuose paaiškinimuose daugiausia dėmesio yra skiriama esminiams pasiūlymo aspektams. Išsamesni paaiškinimai pateikiami priede.

I skyrius

„Neteisėtas buvimas“ yra atspirties taškas siekiant taikyti siūlomą direktyvą. Pasiūlymo, kaip kovos su nelegalia imigracija priemonės, grindžiamos Sutarties 63 straipsnio 3 dalies b punktu, tikslas yra nustatyti horizontalaus pobūdžio taisykles, taikomas kiekvienam neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui, neatsižvelgiant į neteisėto buvimo priežastis (pvz., vizos galiojimo pasibaigimas, leidimo gyventi galiojimo pasibaigimas, leidimo gyventi panaikinimas ar atšaukimas, galutinis neigiamas sprendimas dėl prieglobsčio prašymo, pabėgėlio statuso panaikinimas, neteisėtas atvykimas). Šiame direktyvos pasiūlyme nėra nagrinėjamos neteisėto gyvenimo nutraukimo priežastys ar tvarka.

II skyrius

Pasiūlyme numatyta dviejų etapų procedūra siekiant nutraukti neteisėtą buvimą. Dėl kiekvieno neteisėtai esančio trečiosios šalies piliečio turi būti priimtas sprendimas grąžinti. Pirmenybė turi būti teikiama savanoriškam grįžimui. Jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis nesugrįžta savanoriškai, valstybės narės vykdo šį įpareigojimą sugrįžti priimdamos įsakymą išsiųsti. Konsultacijų (pirminių) metu daugelis valstybių narių išreiškė susirūpinimą, kad dviejų etapų procedūra gali turėti įtakos vilkinti procedūrą. Atsižvelgiant į šį susirūpinimą, pasiūlyme tiksliai paaiškinta, kad nėra apribojimų valstybėms narėms vienu nutarimu ar sprendimu priimti tiek sprendimą grąžinti, tiek ir įsakymą išsiųsti. Valstybės narės turės laikytis pagrindinių šio skyriaus nuostatų, ypatingai susijusių su apsauga nuo išsiuntimo ir galimybe savanoriškai grįžti, nepaisant jų teisės pasirinkti, ar sprendimą grąžinti ir įsakymą išsiųsti priimti kaip du atskirus ar vieną bendrą nutarimą ar sprendimą.

Pasiūlyme įtvirtinta kartu su įsakymu išsiųsti numatyti „draudimą sugrįžti“, užkertantį kelią sugrįžti į visų valstybių narių teritoriją. Nacionalinėms grąžinimo priemonėms suteikiant poveikį Europos mastu siekiama prevencinių rezultatų ir stiprinti tikrosios Europos grąžinimo politikos patikimumą. Draudimo sugrįžti trukmė bus nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes. Paprastai draudimas neturėtų būti ilgesnis nei 5 metai. Draudimas sugrįžti gali būti numatytas ilgesniam laikotarpiui tik esant rimtai grėsmei viešajai tvarkai ar valstybės saugumui.

III skyrius

Pasiūlyme numatyta teisė į efektyvią teisminę gynybą sprendimo grąžinti ar įsakymo išsiųsti atžvilgiu. Kai trečiosios šalies pilietis kreipiasi į teismą, sprendimo grąžinti ar įsakymo išsiųsti vykdymas turėtų būti sustabdytas arba šiam asmeniui turėtų būti suteikta teisė prašyti sustabdyti vykdymą; tokiu atveju sprendimo grąžinti ar įsakymo išsiųsti vykdymas atidedamas tol, kol jis patvirtinamas, arba sprendimas ar įsakymas daugiau nebesaistomas teisės gynimo priemonės, dėl kurios buvo sustabdytas jo vykdymas.

IV skyrius

šio skyriaus tikslas yra riboti laikinosios globos taikymą ir susieti jį su proporcingumo principu. Laikinoji globa taikoma tik tada, jei yra būtina sutrukdyti slapstytis ir jei nepakanka taikyti švelnesnių prievartos priemonių. Teisminė institucija reguliariai turi persvarstyti priežastis taikyti asmeniui laikinąją globą. Nustačius maksimalius terminus bus užtikrinta, kad laikinoji globa nebūtų be pagrindo pratęsiama. Nacionalinės nuostatos, susijusios su laikinąja globa, suderinamos taip pat siekiant užkirsti kelią antriniam neteisėtai esančių asmenų, dėl kurių buvo imtasi priemonių pagal šią direktyvą, judėjimui tarp valstybių narių.

V dalis

Šiame skyriuje įtvirtintos lanksčios taisyklės, taikomos tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis, dėl kurio valstybėje narėje („pirmoji valstybė narė“) yra priimtas įsakymas išsiųsti ar sprendimas grąžinti, sulaikomas kitos valstybės narės („antroji valstybė narė“) teritorijoje. Valstybės narės turi teisę pasirinkti įvairius veikimo būdus, atsižvelgdamos į aplinkybes konkrečiu atveju.

Visų pirma, antroji valstybė narė gali pripažinti pirmosios valstybės narės priimtą sprendimą grąžinti ar įsakymą išsiųsti. Šiuo atveju taikoma finansinio kompensavimo tvarka, numatyta Sprendime 2004/191/EB.

Antra, antroji valstybė narė gali reikalauti pirmosios valstybės narės priimti atgal neteisėtai esantį trečiosios šalies pilietį arba nuspręsti pradėti naują (savarankišką) grąžinimo procedūrą pagal savo nacionalinę teisę.

Sąsaja su Šengeno informacine sistema:

Valstybių narių keitimasis informacija yra būtina sąlyga efektyviai ir greitai įgyvendinti pasiūlyme numatytas nuostatas. Valstybėms narėms reikia turėti galimybę greitai gauti informaciją, susijusią su kitose valstybėse narėse priimtais sprendimais grąžinti ar įsakymais išsiųsti ir draudimais sugrįžti. Šia informacija valstybės narės keisis, vadovaudamosios nuostatomis dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo.

2005/0167 (COD)

Pasiūlymas

EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS DIREKTYVA

dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse

EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,

atsižvelgdami į Europos bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 63 straipsnio 3 dalies b punktą,

atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą[2],

laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos,

kadangi:

13. 2004 m. lapkričio 4 ir 5 d. Briuselio Europos Vadovų Taryba paragino sukurti efektyvią išsiuntimo ir repatriacijos politiką, pagrįstą bendrais standartais, siekiant, kad su grąžintinais asmenimis būtų elgiamasi žmoniškai ir kad būtų gerbiamos jų žmogaus teisės ir orumas.

14. Turi būti nustatytos aiškios, suprantamos ir sąžiningos taisyklės siekiant sukurti efektyvią grąžinimo politiką kaip privalomą gerai veikiančios ir patikimos migracijos politikos elementą.

15. Šia direktyva turėtų būti nustatytos horizontalaus pobūdžio taisyklės, taikomos visiems trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka ar nebeatitinka buvimo valstybėje narėje sąlygų.

16. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad neteisėtas buvimas būtų nutrauktas vadovaujantis sąžininga ir aiškia tvarka.

17. Kaip bendras principas turėtų būti taikoma suderinta dviejų etapų procedūra, pagal kurią, visų pirma, būtų priimtas sprendimas grąžinti ir, antra, esant būtinumui – įsakymas išsiųsti. Tačiau siekdamos išvengti galimų procedūros vilkinimų valstybės narės gali vienu nutarimu ar sprendimu priimti tiek sprendimą grąžinti, tiek ir įsakymą išsiųsti.

18. Kai nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti.

19. Turėtų būti nustatytos minimalios teisinės apsaugos priemonės, taikomos sprendimams grąžinti ir išsiųsti, siekiant užtikrinti efektyvią atitinkamų asmenų interesų apsaugą.

20. Turėtų būti atsižvelgta į neteisėtai esančių asmenų, kurie negali būti (kol kas) išsiųsti, padėtį. Turėtų būti nustatyti minimalūs šių asmenų buvimo sąlygų reikalavimai, remiantis 2003 m. sausio 27 d. Tarybos direktyvos 2003/9/EB, nustatančios minimalias normas dėl prieglobsčio prašytojų priėmimo[3], nuostatomis.

21. Prievartos priemonių taikymas turėtų būti saistomas proporcingumo principo ir turėtų būti numatytos minimalios apsaugos priemonės, taikomos priverstiniam grąžinimui, atsižvelgiant į 2004 m. balandžio 29 d. Tarybos sprendimą 2004/573/EB dėl jungtinių skrydžių organizavimo, iš dviejų ar daugiau valstybių narių teritorijos išsiunčiant trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu priimti atskiri įsakymai dėl išsiuntimo[4].

22. Nacionalinėms priemonėms, susijusioms su grąžinimu, turėtų būti suteiktas poveikis Europos lygiu nustatant draudimą sugrįžti į visų valstybių narių teritoriją.

Draudimo sugrįžti laikotarpis turėtų būti nustatomas kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes ir paprastai neturėtų būti ilgesnis nei 5 metai. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė numatyti ilgesnį draudimo sugrįžti laikotarpį esant rimtai grėsmei viešajai tvarkai ar valstybės saugumui.

23. Laikinosios globos taikymas turėtų būti ribojamas ir saistomas proporcingumo principo. Laikinoji globa turėtų būti taikoma tik tada, jei yra būtina sutrukdyti slapstytis ir jei nepakaktų taikyti švelnesnių prievartos priemonių.

24. Turėtų būti įtvirtintos nuostatos, taikomos tais atvejais, kai trečiosios šalies pilietis, dėl kurio valstybėje narėje yra priimtas įsakymas išsiųsti ar sprendimas grąžinti, sulaikomas kitos valstybės narės teritorijoje.

25. Šioje direktyvoje yra numatytos nuostatos, susijusios su sprendimų grąžinti ir įsakymų išsiųsti pripažinimu, pakeičiančios Tarybos direktyvos 2001/40/EB dėl abipusio sprendimų dėl trečiųjų šalių piliečių išsiuntimo pripažinimo[5] nuostatas. Todėl minėta direktyva turėtų būti panaikinta.

26. Tarybos sprendimas 2004/191/EB[6] nustato finansinių skirtumų, atsirandančių dėl abipusio sprendimų dėl išsiuntimo pripažinimo, kompensavimo kriterijus ir praktines priemones, kurie mutatis mutandis turėtų būti taikomi pripažįstant sprendimus grąžinti ar įsakymus išsiųsti pagal šią direktyvą.

27. Valstybėms narėms turėtų būti suteikta galimybė greitai gauti informaciją, susijusią su kitose valstybėse narėse priimtais sprendimais grąžinti ar įsakymais išsiųsti ir draudimais sugrįžti. Šia informacija valstybės narės turėtų keistis vadovaudamosios [Sprendimu (Reglamentu) ... dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo][7].

28. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės narės negali deramai pasiekti šios direktyvos tikslo, tai yra nustatyti bendras grąžinimo, išsiuntimo, prievartos priemonių taikymo, laikinosios globos ir sugrįžimo taisykles, o dėl priemonių masto ir poveikio šį tikslą galima geriau pasiekti Bendrijos lygiu, tai Bendrija gali patvirtinti priemones remdamasi subsidiarumo principu, kaip nustatyta Sutarties 5 straipsnyje. Pagal minėtame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą šia direktyva nesiekiama daugiau negu būtina pasiekti šiam tikslui.

29. Valstybės narės turėtų įgyvendinti šios direktyvos nuostatas nediskriminuodamos dėl lyties, rasės, odos spalvos, tautinės ar socialinės kilmės, genetinių bruožų, kalbos, religijos ar tikėjimo, politinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties, gimimo, negalios, amžiaus, seksualinės orientacijos.

30. Pagal 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į „vaiko interesus“. Pagal Europos žmogaus teisių apsaugos konvenciją valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, visų pirma turėtų atsižvelgti į pagarbą šeimos gyvenimui.

31. Šios direktyvos taikymas nepažeidžia įsipareigojimų, atsirandančių pagal 1951 m. liepos 28 d. Ženevos konvenciją dėl pabėgėlių statuso su pakeitimais, padarytais 1967 m. sausio 31 d. Niujorko protokolu.

32. Ši direktyva gerbia pagrindines teises ir laikosi principų, kurie visų pirma pripažinti Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje.

33. Pagal Protokolo dėl Danijos pozicijos, pridedamo prie Europos Sąjungos sutarties ir Europos bendrijos steigimo sutarties, 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šią direktyvą, nėra jos saistoma ir neprivalo jos taikyti. Atsižvelgiant į tai, kad ši direktyva – apimtimi, kuria ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka arba nebeatitinka atvykimo sąlygų pagal Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo[8] – plėtoja Šengeno acquis pagal Europos bendrijos steigimo sutarties IV antraštinės dalies trečios dalies nuostatas, Danija, remdamasi minėto protokolo 5 straipsniu, per šešis mėnesius nuo direktyvos priėmimo turėtų nuspręsti, ar ji ją įgyvendins savo nacionalinėje teisėje.

34. Šia direktyva – apimtimi, kuria ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka arba nebeatitinka atvykimo sąlygų pagal Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – plėtojamos Šengeno acquis nuostatos, kaip apibrėžta Europos Sąjungos Tarybos ir Islandijos Respublikos bei Norvegijos Karalystės sudarytame susitarime dėl šių valstybių asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis , kurios priklauso Tarybos sprendimo 1999/437/EB[9] dėl tam tikrų priemonių taikant minėtą susitarimą 1 straipsnio C punkte nurodytai sričiai.

35. Šia direktyva plėtojamas Šengeno acquis , kaip apibrėžta Europos Sąjungos, Europos bendrijos ir Šveicarijos Konfederacijos pasirašytame susitarime dėl šios valstybės asociacijos įgyvendinant, taikant ir plėtojant Šengeno acquis , priklausantis Tarybos sprendimo 2004/860/EB[10] dėl minėto susitarimo pasirašymo Europos bendrijos vardu ir tam tikrų nuostatų laikino taikymo 4 straipsnio 1 dalyje nurodytai sričiai.

36. Ši direktyva – apimtimi, kuria ji taikoma trečiųjų šalių piliečiams, kurie neatitinka arba nebeatitinka atvykimo sąlygų pagal Konvenciją dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo – priimama Šengeno acquis pagrindu ar yra kitaip su juo susijęs aktas, kaip apibrėžta Stojimo akto 3 straipsnio 2 dalyje,

PRIĖMĖ ŠIĄ DIREKTYVĄ:

I Skyrius BENDROSIOS NUOSTATOS

1 straipsnis Objektas

Šia direktyva nustatomi bendri standartai ir tvarka, taikomi grąžinant neteisėtai valstybėse narėse esančius trečiųjų šalių piliečius, remiantis pagrindinėmis teisėmis, kaip Bendrijos ir tarptautinės teisės pagrindiniais principais, įskaitant pabėgėlių apsaugos ir žmogaus teisių reikalavimus.

2 straipsnis Taikymo sritis

37. Direktyva taikoma trečiųjų šalių piliečiams, neteisėtai esantiems valstybės narės teritorijoje,

38. kurie neatitinka arba nebeatitinka atvykimo sąlygų, kaip nustatyta Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 5 straipsnyje, arba

39. kurių buvimas valstybės narės teritorijoje laikomas neteisėtu dėl kitų priežasčių.

40. Valstybės narės gali nuspręsti netaikyti šios direktyvos trečiųjų šalių piliečiams, kurie nebuvo įleisti į valstybės narės tranzito zoną. Tačiau jos užtikrina, kad elgesys su tokiais trečiųjų šalių piliečiais ir jiems suteikiamas apsaugos lygis bus ne mažiau palankus, nei nustatyta 8, 10, 13 ir 15 straipsniuose.

41. Ši direktyva netaikoma trečiųjų šalių piliečiams,

42. kurie yra Sąjungos piliečių, pasinaudojusių judėjimo teise Bendrijoje, šeimos nariai arba

43. kurie pagal Bendrijos ir jos valstybių narių bei šalių, kurių piliečiais jie yra, susitarimus turi tokią pat teisę laisvai judėti kaip ir Sąjungos piliečiai.

3 straipsnis Sąvokos

Šioje direktyvoje vartojamos šios sąvokos:

(a) „trečiosios šalies pilietis“ – asmuo, kuris nėra Sąjungos pilietis, kaip apibrėžta Sutarties 17 straipsnio 1 dalyje;

(b) „neteisėtas buvimas“ – trečiosios šalies piliečio buvimas valstybės narės teritorijoje, kai jis neatitinka arba nebeatitinka buvimo ar gyvenimo toje valstybėje narėje sąlygų;

(c) „grąžinimas“ – grįžimo į savo kilmės, tranzito ar kitą trečiąją šalį procesas, kuris gali būti savanoriškas arba priverstinis;

(d) „sprendimas grąžinti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar nutarimas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir įpareigojama grįžti;

(e) „išsiuntimas“ – įpareigojimo grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš šalies;

(f) „įsakymas išsiųsti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar nutarimas, nurodantis išsiųsti;

(g) „draudimas sugrįžti“ – administracinis ar teismo sprendimas ar nutarimas, draudžiantis nustatytą laiką sugrįžti į valstybių narių teritoriją.

4 straipsnis Palankesnės nuostatos

44. Ši direktyva nepažeidžia palankesnių nuostatų, įtvirtintų šiuose dokumentuose:

45. dvišaliuose ar daugiašaliuose Bendrijos ar Bendrijos ir jos valstybių narių bei vienos ar daugiau trečiųjų šalių susitarimuose;

46. dvišaliuose ar daugiašaliuose vienos ar daugiau valstybių narių bei vienos ar daugiau trečiųjų šalių susitarimuose.

47. Ši direktyva nepažeidžia jokių trečiųjų šalių piliečiams palankesnių nuostatų, numatytų Bendrijos teisės aktuose imigracijos ir prieglobsčio srityje, ypač:

48. Tarybos direktyvoje 2003/86/EB dėl teisės į šeimos susijungimą[11],

49. Tarybos direktyvoje 2003/109/EB dėl trečiųjų valstybių piliečių, kurie yra ilgalaikiai gyventojai, statuso[12],

50. Tarybos direktyvoje 2004/81/EB dėl leidimo gyventi šalyje išdavimo trečiųjų šalių piliečiams, kurie yra prekybos žmonėmis aukos arba kurie dalyvavo vykdant nelegalios imigracijos padėjimo veiksmus, bendradarbiaujantiems su kompetentingomis institucijomis[13],

51. Tarybos direktyvoje 2004/83/EB dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo pabėgėliams ar asmenims, kuriems reikalinga tarptautinė apsauga, jų statuso ir suteikiamos apsaugos pobūdžio būtiniausių standartų[14],

52. Tarybos direktyvoje 2004/114/EB dėl trečiosios šalies piliečių įleidimo studijų, mokinių mainų, neatlygintino stažavimosi ar savanoriškos tarnybos tikslais sąlygų[15],

53. Tarybos direktyvoje 2005/XX/EB dėl konkrečios tvarkos priimti trečiosios šalies piliečius mokslinių tyrimų tikslais[16].

54. Ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės priimti ir taikyti palankesnes nuostatas asmenims, kuriems ji yra taikoma, jei tokios nuostatos neprieštarauja šiai direktyvai.

5 straipsnis Šeimos santykiai ir vaiko interesai

Valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į trečiosios šalies piliečio šeimos santykių pobūdį ir tvirtumą, jo buvimo valstybėje narėje laiką ir šeiminius, kultūrinius ir socialinius ryšius su jo kilmės šalimi. Jos taip pat atsižvelgia į vaiko interesus remdamosios 1989 m. Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija.

II skyrius NETEISĖTO BUVIMO NUTRAUKIMAS

6 straipsnis Sprendimas grąžinti

55. Valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu.

56. Sprendime grąžinti turi būti nurodytas ne ilgesnis nei 4 savaičių laikotarpis savanoriškai išvykti, jei nėra pagrindo manyti, kad atitinkamas asmuo per šį laikotarpį gali pasislėpti. Siekiant užkirsti kelią pasislėpti gali būti skiriami tam tikri įpareigojimai, pvz., įpareigojimas periodiškai registruotis atitinkamoms institucijoms, užstatas, dokumentų paėmimas ar pasižadėjimas neišvykti.

57. Sprendimas grąžinti priimamas kaip atskiras nutarimas ar sprendimas arba kartu su įsakymu išsiųsti.

58. Sprendimas grąžinti negali būti priimamas, kai valstybės narės yra saistomos įsipareigojimų, kylančių iš pagrindinių teisių, ypatingai iš Europos žmogaus teisių konvencijos, pvz., įsipareigojimai, susiję su negrąžinimo principu, teise į mokslą ir teise į šeimos susijungimą. Jei sprendimas grąžinti jau buvo priimtas, jis turi būti panaikintas.

59. Valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitares ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jos teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui. Tokiu atveju sprendimas grąžinti nėra priimamas, o jei jau buvo priimtas, tai turi būti panaikintas.

60. Kai neteisėtai valstybės narės teritorijoje esantis trečiosios šalies pilietis turi kitos valstybės narės išduotą leidimą gyventi, pirmoji valstybė narė nepriima sprendimo grąžinti, jei šis asmuo savanoriškai sugrįžta į valstybės narės, kuri išdavė leidimą gyventi, teritoriją.

61. Jei yra pradėta procedūra jos teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui pratęsti leidimą gyventi ar kitą leidimą, suteikiantį teisę pasilikti, ši valstybė narė nepriima sprendimo grąžinti, kol bus baigta pradėta procedūra.

62. Jei yra pradėta procedūra jos teritorijoje neteisėtai esančiam trečiosios šalies piliečiui suteikti leidimą gyventi ar kitą leidimą, suteikiantį teisę pasilikti, ši valstybė narė gali nepriimti sprendimo grąžinti, kol bus baigta pradėta procedūra.

7 straipsnis Įsakymas išsiųsti

63. Valstybės narės priima įsakymą išsiųsti trečiosios šalies pilietį, kurio atžvilgiu yra priimtas sprendimas grąžinti, jei yra tikimybė pasislėpti arba jei nebuvo laikomasi įpareigojimo grįžti per savanoriško grįžimo laikotarpį, numatytą pagal 6 straipsnio 2 dalį.

64. Įsakyme išsiųsti nurodomas terminas, per kurį asmuo turi būti išsiųstas ir šalis, į kurią grąžinama.

65. Įsakymas išsiųsti priimamas kaip atskiras nutarimas ar sprendimas arba kartu su sprendimu grąžinti.

8 straipsnis Atidėjimas

66. Valstybės narės tam tikram laikotarpiui gali atidėti sprendimo grąžinti vykdymą, kiekvienu atveju atsižvelgdamos į konkrečias aplinkybes.

67. Valstybės narės atideda įsakymo išsiųsti vykdymą esant tokioms aplinkybėms:

68. trečiosios šalies pilietis negali išvykti ar būti išvežtas į šalį, į kurią grąžinama, dėl jo ar jos fizinės ar psichinės būklės;

69. techninės priežastys, pavyzdžiui, transporto priemonių trūkumas ar kitos kliūtys, dėl kurių neįmanoma išsiųsti trečiosios šalies piliečio žmoniškomis sąlygomis ir gerbiant jo pagrindines teises ir orumą;

70. neužtikrinama, kad nelydimi nepilnamečiai išvykstant arba atvykus būtų perduoti šeimos nariui, lygiateisiam atstovui, nepilnamečio globėjui ar šalies, į kurią grąžinama, kompetentingam pareigūnui, prieš tai įvertinus sąlygas, kuriomis nepilnametis bus grąžinamas.

71. Jei sprendimo grąžinti ar įsakymo išsiųsti vykdymas atidedamas, kaip numatyta 1 ir 2 dalyse, atitinkamam trečiosios šalies piliečiui gali būti skiriami tam tikri įpareigojimai siekiant užkirsti kelią pasislėpti, pavyzdžiui, įpareigojimas periodiškai registruotis atitinkamoms institucijoms, užstatas, dokumentų paėmimas ar pasižadėjimas neišvykti.

9 straipsnis Draudimas sugrįžti

72. Įsakymuose išsiųsti numatomas draudimas sugrįžti ne ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui.

Sprendimuose grąžinti gali būti numatomas toks draudimas sugrįžti.

73. Draudimo sugrįžti trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgiant į visas susijusias aplinkybes, o ypač į šias aplinkybes, susijusias su atitinkamu trečiosios šalies piliečiu:

(a) jo atžvilgiu pirmą kartą priimtas įsakymas išsiųsti;

(b) jo atžvilgiu jau buvo priimtas daugiau nei vienas įsakymas išsiųsti;

(c) atvyko į valstybę narę draudimo sugrįžti laikotarpiu;

(d) kelia grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui.

Draudimas sugrįžti gali būti numatytas ilgesniam nei 5 metų laikotarpiui, jei atitinkamas trečiosios šalies pilietis kelia rimtą grėsmę viešajai tvarkai ar valstybės saugumui.

74. Draudimas sugrįžti gali būti panaikintas, ypač esant šioms aplinkybėms, susijusioms su atitinkamu trečiosios šalies piliečiu:

(a) jo atžvilgiu pirmą kartą priimtas sprendimas grąžinti ar įsakymas išsiųsti;

(b) prisistatė valstybės narės konsulinei įstaigai;

(c) padengė visas savo ankstesnės grąžinimo procedūros išlaidas.

75. Tam tikrais atvejais draudimo sugrįžti veikimas gali būti išimtinai ir laikinai sustabdytas.

76. 1 ir 4 dalys taikomos nepažeidžiant teisės prašyti suteikti prieglobstį vienoje iš valstybių narių.

10 straipsnis Išsiuntimas

77. Jei valstybės narės taiko prievartos priemones siekdamos išsiųsti trečiosios šalies pilietį, nesutinkantį su išsiuntimu, šios priemonės turi būti proporcingos ir neviršyti būtinų prievartos ribų. Šios priemonės taikomos remiantis pagrindinėmis teisėmis ir gerbiant atitinkamo trečiosios šalies piliečio orumą.

78. Valstybės narės, išsiųsdamos asmenis, atsižvelgia į Bendrąsias gaires dėl jungtinio išsiuntimo oro transportu saugos nuostatų, pridėtas prie Sprendimo 2004/573/EB.

III skyrius PROCESINĖS APSAUGOS PRIEMONĖS

11 straipsnis Forma

79. Sprendimai grąžinti ir įsakymai išsiųsti priimami raštu.

Valstybės narės užtikrina, kad sprendime ir (ar) įsakyme būtų nurodyti faktiniai ir teisiniai motyvai ir kad atitinkamam trečiosios šalies piliečiui raštu būtų suteikta informacija dėl galimų teisinių teisės gynimo būdų.

80. Esant prašymui valstybės narės užtikrina pagrindinių sprendimo grąžinti ir (ar) įsakymo išsiųsti aspektų vertimą žodžiu ar raštu į kalbą, kurią pagrįstai turėtų suprasti trečiosios šalies pilietis.

12 straipsnis Teisminė gynyba

81. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamas trečiosios šalies pilietis turėtų teisę kreiptis į teismą siekdamas apskųsti ar peržiūrėti sprendimą grąžinti ir (ar) įsakymą išsiųsti.

82. Kai trečiosios šalies pilietis kreipiasi į teismą, sprendimo grąžinti ar įsakymo išsiųsti vykdymas turėtų būti sustabdytas arba šiam asmeniui turėtų būti suteikta teisė prašyti sustabdyti vykdymą; tokiu atveju sprendimo grąžinti ar įsakymo išsiųsti vykdymas atidedamas tol, kol jis patvirtinamas, arba sprendimas ar įsakymas daugiau nebesaistomas teisės gynimo priemonės, dėl kurios buvo sustabdytas jo vykdymas.

83. Valstybės narės užtikrina, kad atitinkamam trečiosios šalies piliečiui būtų suteikta galimybė gauti teisinę konsultaciją, turėti gynėją ir, jei reikia, gauti lingvistinę pagalbą. Asmenys, neturintys pakankamai lėšų, turi gauti nemokamą teisinę pagalbą, jei tai reikalinga užtikrinti efektyvią teisę kreiptis į teismą.

13 straipsnis Apsaugos priemonės iki grąžinimo

84. Valstybės narės užtikrina, kad trečiųjų šalių piliečiams, kurių atžvilgiu priimto sprendimo grąžinti vykdymas buvo atidėtas ar kurie negali būti išsiųsti dėl šios direktyvos 8 straipsnyje nurodytų priežasčių, būtų suteiktos ne mažiau palankios buvimo sąlygos, nei numatyta Direktyvos 2003/9/EB 7–10, 15 ir 17–20 straipsniuose.

85. Valstybės narės 1 dalyje minėtiems asmenims turi pateikti rašytinį patvirtinimą, kad sprendimo grąžinti vykdymas buvo atidėtas tam tikram laikotarpiui arba kad įsakymas išsiųsti laikinai nebus vykdomas.

IV skyrius LAIKINOJI GLOBA SIEKIANT IŠSIŲSTI

14 straipsnis Laikinoji globa

86. Kai yra rimtas pagrindas manyti, kad yra tikimybė pasislėpti ir kai nepakaktų taikyti švelnesnių prievartos priemonių, tokių kaip įpareigojimas periodiškai registruotis atitinkamoms institucijoms, užstatas, dokumentų paėmimas, pasižadėjimas neišvykti ar kitos priemonės siekiant užkirsti kelią tokiai tikimybei, valstybė narė trečiosios šalies piliečiui, kurio atžvilgiu yra ar bus priimtas įsakymas išsiųsti ar sprendimas grąžinti, nustato laikinąją globą.

87. Įsakymus dėl laikinosios globos priima teisminės institucijos. Skubiais atvejais administracinės institucijos gali juos priimti, tačiau teisminės institucijos per 72 valandas pradėjus taikyti laikinąją globą turi patvirtinti įsakymą dėl laikinosios globos.

88. Teisminės institucijos ne mažiau kaip vieną kartą per mėnesį peržiūri įsakymus dėl laikinosios globos.

89. Teisminės institucijos gali pratęsti laikinąją globą ne ilgiau nei šešiems mėnesiams.

15 straipsnis Laikinosios globos sąlygos

90. Valstybės narės užtikrina, kad su trečiųjų šalių piliečiais, kuriems nustatyta laikinoji globa, elgiamasi žmoniškai ir teisingai gerbiant jų pagrindines teises ir laikantis tarptautinės ir nacionalinės teisės. Esant prašymui jiems suteikiama teisė nedelsiant susisiekti su teisiniais atstovais, šeimos nariais ir kompetentingomis konsulinėmis įstaigomis, o taip pat su atitinkamomis tarptautinėmis ir nevyriausybinėmis organizacijomis.

91. Laikinoji globa vykdoma specialiuose laikinosios globos centruose. Kai valstybė narė neturi galimybių apgyvendinti tokius asmenis specialiame laikinosios globos centre ir turi naudoti įkalinimo įstaigų patalpas, ji užtikrina, kad asmenys, kuriems nustatyta laikinoji globa, yra nuolat fiziškai atskirti nuo eilinių kalinių.

92. Ypatingas dėmesys turi būti skiriamas pažeidžiamiems asmenims. Valstybės narės užtikrina, kad nepilnamečiai, kuriems nustatyta laikinoji globa, nebūtų laikomi bendrose įkalinimo įstaigose. Nelydimi nepilnamečiai turi būti atskirti nuo suaugusiųjų, nebent manoma, kad tai prieštarauja vaiko interesams.

93. Valstybės narės užtikrina galimybę tarptautinėms ir nevyriausybinėms organizacijoms lankytis vietose, kur vykdoma laikinoji globa, siekiant įvertinti laikinosios globos sąlygas. Tokiems vizitams gali reikėti gauti leidimą.

V dalis SULAIKYMAS KITOSE VALSTYBĖSE NARĖSE

16 straipsnis Sulaikymas kitose valstybėse narėse

Kai trečiosios šalies pilietis, neatitinkantis ar nebeatitinkantis atvykimo sąlygų, nustatytų Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 5 straipsnyje, ir kurio atžvilgiu valstybėje narėje („pirmoji valstybė narė“) priimtas sprendimas grąžinti ar įsakymas išsiųsti, sulaikomas kitos valstybės narės („antroji valstybė narė“) teritorijoje, antroji valstybė narė gali imtis šių priemonių:

(a) pripažinti sprendimą grąžinti ar įsakymą išsiųsti, priimtą pirmosios valstybės narės, ir išsiųsti trečiosios šalies pilietį; tokiu atveju valstybės narės viena kitai kompensuoja visus galimus finansinius skirtumus, mutatis mutandis taikydamos Tarybos sprendimą 2004/191/EB;

(b) reikalauti, kad pirmoji valstybė narė nedelsdama priimtų atgal atitinkamą trečiosios šalies pilietį; tokiu atveju pirmoji valstybė narė privalo vykdyti šį prašymą, nebent ji gali įrodyti, kad atitinkamas asmuo paliko valstybių narių teritoriją pirmajai valstybei narei priėmus sprendimą grąžinti ar įsakymą išsiųsti;

(c) pradėti grąžinimo procedūrą pagal savo nacionalinę teisę;

(d) palikti galioti ar išduoti leidimą gyventi ar kitą leidimą, suteikiantį teisę pasilikti, atsižvelgdama į priežastis, susijusias su apsauga, taip pat asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, prieš tai pasikonsultavusi su pirmąja valstybe nare pagal Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 25 straipsnį.

VI skyrius BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS

17 straipsnis Atskaitomybė

Komisija reguliariai praneša Europos Parlamentui ir Tarybai apie šios direktyvos taikymą valstybėse narėse ir, prireikus, siūlo pakeitimus.

Komisija pirmąjį pranešimą pateikia praėjus ketveriems metams nuo 18 straipsnio 1 dalyje nurodytos datos.

18 straipsnis Perkėlimas į nacionalinę teisę

94. Valstybės narės priima įstatymus ir kitus teisės aktus, kurie, įsigalioję ne vėliau kaip praėjus ( 24 mėnesiams nuo šios direktyvos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje dienos ), įgyvendina šią direktyvą. Jos nedelsdamos pateikia Komisijai tų nuostatų tekstus bei tų nuostatų ir šios direktyvos koreliacijos lentelę.

Valstybės narės, tvirtindamos šias nuostatas, daro jose nuorodą į šią direktyvą, arba tokia nuoroda daroma jas oficialiai skelbiant. Nuorodos darymo tvarką nustato valstybės narės.

95. Valstybės narės pateikia Komisijai šios direktyvos taikymo srityje priimtų pagrindinių nacionalinės teisės nuostatų tekstus.

19 straipsnis Ryšys su Šengeno konvencija

Ši direktyva pakeičia Konvencijos dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo 23 ir 24 straipsnius.

20 straipsnis Panaikinimas

Direktyva 2001/40/EB yra panaikinama.

21 straipsnis Įsigaliojimas

Ši direktyva įsigalioja dvidešimtą dieną nuo jos paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.

22 straipsnis Adresatai

Ši direktyva skirta valstybėms narėms pagal Europos bendrijos steigimo sutartį.

Priimta Briuselyje,

Europos Parlamento vardu Tarybos vardu

Pirmininkas Pirmininkas

[1] Išsamus šių priemonių sąrašas pateikiamas Komisijos tarnybų darbiniame dokumente “Bendros kovos su nelegalia imigracija, nelegaliu gabenimu ir prekyba žmonėmis, išorės sienų ir nelegaliai gyvenančių asmenų grąžinimo politikos plėtojimo metinė ataskaita”, 2004 10 25, SEK(2004) 1349.

[2] OL C[…], p. […].

[3] OL L 31, 2003.2.6, p. 18.

[4] OL L 261, 2004.8.6, p. 28.

[5] OL L 149, 2001.6.2, p. 34.

[6] OL L 60, 2004.2.27, p. 55.

[7]

[8] OL L 239, 2000.9.22, p. 19.

[9] OL L 176, 1999.7.10, p. 31.

[10] OL L 370, 2004.12.17, p. 78.

[11] OL L 251, 2003.10.3, p. 12.

[12] OL L 16, 2004.1.23, p. 44.

[13] OL L 261, 2004.8.6, p. 19.

[14] OL L 304, 2004.9.30, p. 12.

[15] OL L 375, 2004.12.23, p. 12.

[16] OL L XX.