22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/60

1.1

Šioje nuomonėje naujosios valstybės narės reiškia dešimt šalių, kurios į Europos Sąjungą įstojo 2004 m. gegužės 1 d., t.y. Kiprą, Čekiją, Estiją, Vengriją, Latviją, Lietuvą, Maltą, Lenkiją, Slovakiją ir Slovėniją.

1.2

Sprendžiant iš pavadinimo, Komisijos komunikate dėl bendrųjų ekonominės politikos gairių (BEPG) numatyta labai išsami ekonominės politikos tikslų ir strategijų analizė. Analizėje siekiama daugiau dėmesio sutelkti į Europos Sąjungoje vykdomus darbus, o ne į ją supančiame pasaulyje vykstančius pokyčius. Tai ypač taikytina klausimams, susijusiems su naujosiomis valstybėmis narėmis, kurie beveik nebuvo sprendžiami iki šioms šalims įstojant į ES.

1.3

Savo nuomonėse dėl BEPG Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas būsimąsias naujas valstybes nares pirmą kartą paminėjo savo nuomonės, kurią jis priėmė net 2002 m. kovo mėn., išvadose. Tuomet Komitetas nurodė, kad „dėl artėjančios ES plėtros taip pat reikia skubiai persvarstyti ekonominės politikos koordinavimo tvarką.“

1.4

Apie artėjančią plėtrą buvo keletą kartų užsiminta ir 2003 m. kovo mėn. priimtoje Komiteto nuomonėje. Santraukoje Komitetas pabrėžė, kad vienas svarbiausių reikalavimų ateinančiais metais yra „teikti tikrai veiksmingą paramą naujųjų valstybių narių stojimui“. Tos nuomonės priedo lentelėse buvo pateikti tiek tuometinių valstybių narių, tiek ir šalių kandidačių ekonominiai rodikliai.

1.5

Nuomonėje, kurią Komitetas priėmė 2003 m. gruodį, jis nurodė, kad „nors gairės apima trejų metų laikotarpį, keistą, kad jose tik vienu sakiniu užsimenama apie tai, kad po keleto mėnesių į ES įstos dešimt naujų valstybių narių“. Gairėse tik nurodyta, kad šių šalių prašoma savo politikos kryptis vykdyti atsižvelgiant į šias gaires. EESRK manymu, šiam požiūriui trūko įžvalgumo.

1.6

Toje pat nuomonėje apie plėtros pasekmes buvo kalbama taip: „Svarbiausia, kad ekonominės politikos koordinavimas (kuris jau šiandien yra netinkamas), išsiplėtus ES, taps dar sudėtingesnis. Taip atsitiks dėl to, kad dėl plėtros atsiras naujas koordinavimo poreikis dviejose srityse: pirmiausia, atskirose politikos kūrimo srityse (pavyzdžiui, darbo užmokesčio politikos vidaus koordinavimas), o antra, tarp trijų pagrindinių makroekonominės politikos krypčių, kuriose po plėtros skirtumai ryškiai padidės“.

1.7

Šioje nuomonėje buvo taip pat įspėjama apie galimas pasekmes, jeigu „naujosios valstybės narės bandytų kuo greičiau įvykdyti narystės Ekonominės ir pinigų sąjungoje kriterijus ir tokiu būdu priartėtų prie Stabilumo ir augimo paktui taikomų kriterijų“.

1.8

Savo naujausioje (2004 m.) nuomonėje dėl BEPG „Geresnis ūkio valdymas Europos Sąjungoje“ (1) Komitetas nurodo, kad plėtra ženklina naujo ES etapo pradžią. Kaip nurodyta pavadinime, šioje nuomonėje nagrinėjamas valdymas, kuris yra labai svarbus, kad Europos Sąjunga būtų patikima ir veiksminga: „Būtina skubiai sukurti pasitikėjimą keliančią institucinę sistemą“.

1.9

Nuomonėje taip pat daroma nuoroda į Komisijos sprendimą, pateikiamą 2004 m. papildytoje redakcijoje, kad „naujųjų valstybių narių problemos, susijusios su biudžeto padėtimi, skolų našta ir užimtumu, yra panašios į 15-os ankstesnių valstybių narių (ES-15)“. Tačiau tai nereiškia, kad naujųjų valstybių narių problemos yra tokios pat kaip 15-os ES narių. Juo labiau, valstybės daugeliu apsektu ženkliai skiriasi. Lyginti galima tik iš dalies. Nuomonėje toliau aiškinama, kad teisės aktų ir socialinės bei ekonominės praktikos naujosiose narėse pritaikymas prie labai išsivysčiusių 15-os ES valstybių narių gali šokiruoti.

1.10

Taigi, ankstesnėse nuomonėse dėl bendrųjų gairių EESRK jau šiek tiek nagrinėjo svarbiausias problemas, su kuriomis susidurs naujosios valstybės narės, nors ir neišsamiai. Žinoma, EESRK nuomonių turiniui įtakos turėjo tai, kad Komisijos komunikatuose beveik nebuvo plėtros poveikio įvertinimo ar analizės.

2.1

2003-2005 m. BEPG nustatė šiuos svarbiausius ES vidutinės trukmės laikotarpio ekonominės strategijos elementus:

2.2

Per pirmąjį 2003 m. pusmetį 15-oje ES valstybių narių buvo regima ekonomikos augimo stagnacija. Buvo vykdomos ekonomikos reformos, tačiau jų nepakako Lisabonos tikslams įgyvendinti. Darbo našumas augo nepakankamai greitai, o vidaus rinka buvo kuriama lėtai. Pažangos pasiekta tvarios plėtros srityje, tačiau jos nepakanka. Pavyzdžiui, šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisija beveik nesumažėjo, nors 20 a. dešimtajame dešimtmetyje buvo nemažai pasiekta šioje srityje.

2.3

2004 m. balandį Komisija patikslino BEPG ir nurodė, kad esama strategija tinka ir naujosioms valstybėms narėms. Nors iššūkiai, su kuriais susiduria naujosios valstybės narės iš esmės nesiskiria nuo tų, su kuriais susiduria 15-a ES valstybių narių, vis dėlto šie iššūkiai paprastai yra žymiai didesni, tačiau kai kuriais atvejais ir ne tokie skausmingi.

2.4

Naujosios valstybės narės yra labai skirtingos. Todėl Komisija mano, kad derėtų kiekvienai šaliai paskelbti atskiras rekomendacijas, kuriose būtų atsižvelgta į tų šalių istorinius skirtumus ir veiklos rezultatus.

2.5

Naujojoje BEPG redakcijoje daugiausia dėmesio skiriama naujųjų valstybių narių integravimui į jau egzistuojančią ekonominės politikos koordinavimo sistemą. Struktūriniai iššūkiai, su kuriais susiduria naujosios valstybės narės, paprastai yra didesni, kadangi:

2.6

Būtinoji sėkmingų makroekonominių politikos krypčių, orientuotų į augimą ir stabilumą, sąlyga yra ta, kad naujosios valstybės narės turi stengtis pasiekti viešųjų finansų stabilumo ir sumažinti einamosios sąskaitos deficitą, jei deficitas susidarė ne dėl investicijų, bet dėl vartojimo.

2.7

Augimo potencialą reikia didinti reformomis, suderintomis tarp socialinių pašnekovų, kurios remtų vykstantį darbo rinkos restruktūrizavimą (pavyzdžiui, per mokymą) ir didintų produktyvumą, pavyzdžiui, didinant konkurenciją, mažinant reglamentavimą, padidinantį jo veiksmingumą, ir plečiant kapitalo rinkas. Socialinį tvarumą galima pagerinti, o skurdą sumažinti pabrėžiant didelę darbo reikšmę. Investicijos į transporto ir energijos infrastruktūrą (be investicijų į pramonę ir žemės ūkį) yra labai svarbios gerinant aplinkos tvarumą.

2.8

Komisija nurodo iššūkių, su kuriais susiduria naujosios valstybės narės, mastą ir sudėtingus politikos pasirinkimo klausimus, kurie laukia ateityje. BEPG atsižvelgia į ypatingas šių šalių aplinkybes, pavyzdžiui, kiekvienai šaliai parengtose rekomendacijose nurodydama ilgesnius prisitaikymo laikotarpius nei tie, kurie yra nustatyti 15-ai ES narių.

3.1.1

Plėtra turi teigiamos įtakos ekonominiam vystymuisi. 15-os ES narių ekonominė veikla pradėjo atsigauti 2003 m. antrąjį pusmetį. Jai atsigauti padėjo bendras pasaulio ekonomikos augimas ir didėjantis vartotojų pasitikėjimas. Vartojimo padidėjimas iš dalies sietinas su neregėtai žemomis palūkanų normomis. Nepaisant ekonomikos pakilimo, užimtumas padidės dar negreitai. Vis dėlto vartotojų netikrumas dėl būsimų pajamų vis dar lemia vartotojų pasitikėjimą, be to padidėjo pasaulio ekonomikos perspektyvai gresiantys pavojai. 15-os ES narių ekonominio vystymosi padidėjimas taip pat svarbus ir naujoms valstybėms narėms, kurių eksportas daugiausia nukreiptas į šias rinkas.

3.1.2

Naujųjų valstybių narių ekonomika 2003 m. vidutiniškai išaugo 3,5 %. Augimą skatino privatus vartojimas, ypač tai pasakytina apie Baltijos valstybes, Vengriją ir Čekiją. Eksportas labai išaugo visų pirma Slovakijoje ir Lenkijoje, kuriose labai išaugo gerai apdorotų prekių eksportas.

3.1.3

Keliose iš naujų valstybių narių investicijos augo nežymiai, daugiausia dėl vykdomų reformų šiose valstybėse. Palūkanų normų konvergencija su kitų ES narių normomis ir būtinybė patobulinti infrastruktūrą yra tie veiksniai, kurie turėtų skatinti investicijų augimą ateityje. Investicijų lygis naujosiose valstybėse narėse bendrai prilygsta 15-os ES narių lygiui.

3.1.4

Tikimasi, kad ūkio augimas naujosiose valstybėse narėse 2004 m. ir 2005 m. vidutiniškai sudarys apie 4 %. Greičiausio augimo tikimasi tose naujosiose valstybėse narėse, kuriose yra mažiausias BVP vienam gyventojui. Didžiausio augimo tikimasi Lenkijoje dėl šios šalies fiskalinės politikos, orientuotos į augimą. Kalbant apie naująsias valstybes nares, kurių pajamų lygis yra aukštas,visų pirma Kipre galimas gana stiprus ūkio augimas. Aukštesnės naftos kainos gali ateityje varžyti visų ES šalių ūkio augimą.

3.1.5

Infliacija naujosiose valstybėse narėse, išskyrus Vengriją, Slovakiją ir Slovėniją, pastaruoju metu yra panaši į euro zonos vidurkį. Nors infliacija šiek tiek pagreitės 2004 m. (iš dalies dėl naftos kainų augimo), tikimasi, kad 2005 m. ji sumažės iki 3 %.

3.1.6

2000-2003 laikotarpiu naujųjų valstybių narių vidutinis biudžeto deficitas sudarė 4,3 % BVP, 2004 m. — 4,9 %. Biudžeto pozicijos svyravo nuo 1 % pertekliaus Estijoje iki 7 % BVP deficito Čekijoje. Išskyrus Čekiją, deficitas taip pat viršijo 3 % kontrolinį dydį dar penkiose iš dešimties naujųjų valstybių narių — Kipre, Vengrijoje, Maltoje, Lenkijoje ir Slovakijoje (žr. statistikos priedą). Padėtis daugelyje naujųjų valstybių narių turėtų pagerėti įsibėgėjus viešųjų finansų konsolidacijai.

3.1.7

Kaip ir 15 ES valstybių narių, visos naujosios valstybės narės turi savitų, tik joms būdingų bruožų. Todėl vertinti naująsias valstybes nares kartu yra dažnai klaidinga. Vis dėlto, apibendrinant, galima pasakyti, kad naujųjų valstybių narių ūkis augo gana gerai, palyginti su 15-os ES narių. Narystė ES, gana stiprus vidaus paklausos augimas ir mažesnės sąnaudos nei 15-oje ES narių paskatins produktyvumo augimą šiose šalyse per ateinančius kelerius metus, kuri kartu sukurs 15 ES šalių paklausą produktams ne tik investicijų į technologijas pavidalu, bet ir plataus vartojimo prekių paklausą.

3.2.1

Plėtros pasekmes naujosios valstybės narės ir 15-os ES narės pajus nevienodai.x Taip yra daugiausia dėl to, kad 15 ES narių sudaro labai didelę naujųjų valstybių narių užsienio prekybos dalį, tuo tarpu naujosios valstybės narės nėra reikšmingos 15 ES šalių. Jau įprasta, kad 15 ES šalių yra linkusios prekiauti daugiausia su kitomis Vakarų pramonės šalimis, tokiomis kaip JAV.

3.2.2

Rytų vidurio Europos šalių žengimas narystės link buvo laipsniškas procesas, kurio metu buvo kuriamos institucijos ir panaikinamos prekybos kliūtys su 15-os ES šalimis. Svarbiausi apribojimai buvo susiję su maisto ir žemės ūkio produktų prekyba. Po įstojimo likusius apribojimus daugiausia sudaro pereinamojo laikotarpio taisyklės, susijusios su nuosavybės teise į žemę, darbo jėgos judėjimu ir aplinkosauga.

3.2.3

Apskaičiuota, kad plėtra 15-ai ES narių vidutiniškai turės teigiamą poveikį: metinis BVP augimas laikotarpiu iki 2015 m. turėtų padidėti nuo vienos dešimtosios iki dviejų dešimtųjų procento, palyginti su tuo, koks jis būtų, jei plėtra nebūtų įvykusi, kuri yra ypač reikšminga, atsižvelgiant į 15 ES narių BVP augimą, lygų apytikriai dviems procentams, kas atitinka jų ekonomikos brandą. Tikimasi, kad nauda, kurią gaus naujosios valstybės narės, bus didesnė, o metinė BVP augimo norma gali siekti net 0,5-1,5 procentus. Nauda atsiras panaikinus likusias prekybos kliūtis ir atsiradus laisvesniam darbo jėgos ir kapitalo judėjimui.

3.2.4

Reikėtų pažymėti, kad visa ES plėtros rezultatus pajus netolygiai. Didžiausią plėtros poveikį iš 15-os ES narių pajus Austrijos, Vokietijos ir Suomijos regionai, kurie ribojasi su naujosiomis valstybėmis narėmis. Pokyčiai labai skirsis priklausomai nuo sektoriaus.

3.2.5

Rezultatai greičiausiai bus didžiausi tuose sektoriuose, kurie reikalauja didelės darbo jėgos, kaip antai žemės ūkis, maisto pramonė, statyba ir kitos paslaugų pramonės šakos, kurios negali gauti naudos iš geografinio veiklos rūšių pasiskirstymo dėl atstumų ir (arba) taisyklių. Tačiau esama sektorių, kuriuose gamybą nesunku perkelti iš vienos šalies į kitą.

3.2.6

Žemas išlaidų lygis naujosiose valstybėse narėse taip pat siūlo visai ES galimybę, kokią siūlo Kinijos fenomenas. Geografinis šalių, kurių sąnaudos yra mažos, artumas reiškia, kad daug palankesnės sąlygos yra gaminti Europoje, o ne tolesnėse vietovėse. Tai ypač taikytina ankstyvosioms mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos produktų būvio ciklo stadijoms. Tik tuomet, kai mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos dalis gamybos sąnaudų dalyje sumažės, gamyba gali būti perkelta į tolimesnes šalis, kuriose gamybos sąnaudos būtų dar mažesnės. Nors 15-os ES narių ir naujųjų valstybių narių gamybos sąnaudos šiuo metu labai skiriasi, laikui bėgant šis skirtumas palaipsniui sumažės.

4.1.1

Dauguma naujųjų valstybių narių tikriausiai norėtų kuo greičiau prisijungti prie euro zonos. Prie euro zonos jos galės prisijungti, kai atitiks nustatytus reikalavimus, o tai reiškia, kad jos turi vykdyti griežtai apibrėžtas ir subalansuotas ekonomikos politikos kryptis. Pirmieji keleri narystės metai bus ypač sunkūs. Mastrichto kriterijai yra susiję su pakankamai žemomis infliacijos ir palūkanų normomis, žemu biudžeto deficitų ir valdžios sektoriaus skolinimusi bei stabiliomis valiutos keitimo normomis. Natūralu, kad tie patys reikalavimai taikomi visoms valstybėms narėms.

4.1.2

Svarbiausias klausimas čia, žinoma, yra toks: kokį poveikį siekis atitikti Mastrichto kriterijus turės naujųjų valstybių narių ekonominės veiklos rezultatams? Jeigu, prisijungusios prie II-ojo valiutų keitimo mechanizmo (VKM), jos stengsis, kad jų valiutos neperžengtų svyravimo ribos, jos rizikuoja, kad jų valiutomis gali būti spekuliuojama. Galimas palūkanų normų didinimas siekiant apsaugoti valiutų keitimo normų stabilumą turėtų neigiamų pasekmių, pavyzdžiui, užimtumui. Estija, Lietuva ir Slovėnija buvo pirmosios iš naujųjų valstybių narių, kurios prisijungė prie II VKM. Jos savo valiutoms leidžia svyruoti gana plačia amplitude, o tai padeda joms išvengti galimų spekuliacijos išpuolių. Estijos ir Lietuvos valiutų valdybos modelis taip pat saugo jų valiutų keitimo normų stabilumą santykyje su euru.

4.1.3

Šalys, stengdamosi įvykdyti žemos infliacijos reikalavimą, gali patirti sunkumų, kadangi jų ekonomika sparčiai plečiasi. Iki stojimo infliacija naujosiose valstybėse narėse viršijo 15-os ES narių infliaciją. Sparčiai augančios ekonomikos suvaržymas ypač mažomis infliacijos normomis gali trukdyti augimui, kadangi didesnė infliacija neatsiejama nuo spartesnio šių šalių augimo stadijos. Be to, spartesnio produktyvumo augimo laikotarpiai paprastai sietini ir su padidėjusia infliacija. Kita vertus, per didelė infliacija trukdo augti ekonomikai.

4.1.3.1

Infliacijos kriterijus yra parodo tai, kad kai bus pradėta analizuoti kriterijus prieš įstojimą į euro zoną, reikės atkreipti dėmesį į tai, kad įstojimo kriterijų būtų galima laikytis vidutinio laikotarpio perspektyvoje. Iš tiesų, jeigu šiuo metu infliacijos lygis yra priimtinas, jis gali pakisti tam tikriems pereinamiesiems laikotarpiams, numatytiems Stojimo sutartyje, pasibaigus. Tada infliacijos lygis gali pakilti, kadangi nustos galioti leidimai taikyti nulinį PVM tarifą ar sumažintą akcizo mokesčio dydį, o taip pat nacionalinės nuostatos, varžančios ne piliečių teisę įsigyti antrinėje gyvenamoje vietoje nekilnojamo turto ir pan.

4.1.4

Mažieji ūkiai labiau nei didieji priklauso nuo pasaulio ekonomikos. Jiems yra sudėtingiau nei dideliems ūkiams suteikti laikiną stimulą ūkiui (pavyzdžiui prieš rinkimus), didinant valdžios sektoriaus skolinimus ar plečiant biudžeto deficitą. Mažoje šalyje viešieji finansai yra paprastai skaidresni ir juos yra lengviau valdyti. Todėl logiška tikėtis, kad mažiausios naujosios valstybės narės pirmosios prisijungs prie euro zonos. Estijoje įstatymu yra įtvirtintas reikalavimas, kad valdžios biudžetas turi būti subalansuotas.

4.1.5

Gali kilti problemų ir tuo atveju, jei šalys stengsis labai greitai įgyvendinti Mastrichto kriterijus. Iki prisijungimo prie euro zonos, jų valiuta privalės išlikti 2,25 % valiutų kurso svyravimo intervale ir nedevalvuoti dvejus metus. Be 4.1.2 punkte nurodytų problemų, pernelyg skubančios valstybės rizikuoja prisijungti prie šio mechanizmo su nuvertintu ar pervertintu valiutos kursu. Iš tiesų, jų valiutos kursas perdaug svyravo per pastaruosius 15 metų, kad mes galėtume užtektinai tiksliai nustatyti adekvatų valiutos kursą prisijungimo metu. Taigi, joms iškyla pavojus dėl jų valiutos pervertinimo susilpninti savo ekonomikos dinamiką bei ūkio augimo sąlygas, ir dėl to sumažėtų jų konkurencingumas pasaulio rinkose, arba dėl jų valiutos nuvertinimo susidarytų infliacinės jėgos. Vienu arba kitu atveju atsirastų spaudimas darbo užmokesčiui, dėl kurio paaštrėtų įmonių perkėlimo problema ir sumažėtų vidinė paklausa, kuri dažnai yra augimo variklis. Dėl to reikia labai atidžiai nustatyti paritetą prisijungiant prie valiutų kurso mechanizmo ERM II. Bet kokiu atveju, net jeigu prisijungiant prie euro zonos valiutų kursas buvo tinkamas, šiai zonai priklausančios valstybės narės turi visados sekti savo konkurencingumo lygį.

4.1.6

Po plėtros valstybių narių, nepriklausančių euro zonai, yra šiek tiek daugiau, tačiau, vertinant pagal BVP, euro zona sudaro didžiąją ES dalį. Ateityje naujoms šalims stojant į euro zoną, euras sustiprės tarptautiniu lygiu.

4.2.1

Viešieji finansai yra pakankamai gerai subalansuoti daugelyje naujųjų valstybių narių. Tik kelete iš jų valdžios sektoriaus skola yra didesnė nei 60 % BVP. Kadangi esama pavojaus, kad kai kuriose iš jų skolos santykinis dydis dėl biudžeto deficito pakils, reikia turėti omenyje, kad užsienio skolos lygis, palyginus su 25-os ES narių lygiu, nekelia jokios grėsmės, nes dėl naujųjų valstybių narių palyginamai greito ekonominio augimo perspektyvų, tolesnio skolos augimo BVP atžvilgiu rizika nėra didelė. Tačiau visos valstybės narės keletą kartų yra paskelbusios, kad laikysis Lisabonos tikslų ir tinkamos biudžeto politikos.

4.2.2

Stabilumo ir augimo paktas smarkiai kritikuojamas jau seniai. Komitetas dėl Pakto yra parengęs keletą nuomonių (2). Nežiūrint trūkumų, atrodo, kad jis padeda laikytis biudžetinės drausmės. Padeda ir veiksmingesnis monitoringas ir painios biudžeto tvarkos skaidrumas. Naujosios valstybės narės turėtų turėti aiškią būsimos Stabilumo ir augimo pakto formos viziją, kad parengtų vidutinės trukmės ekonominę politiką.

4.2.3

Dėl valstybių narių netiksliai pateiktų ir praleistų biudžeto skaičių bei prognozių padaugėjo priežiūros problemų. Komisija ir įvairūs komitetai rengė bendrus daugiašalės priežiūros taikymo ir politikos koordinavimo kriterijus. Vis dėlto metodų ir procedūrų neįmanoma gerai sustyguoti, kai statistiniai duomenys nėra visiškai patikimi. Kai kurios naujosios valstybės narės ir kai kurios 15-os ES šalys, nepaisant pastaraisiais metais padarytos pažangos, dar turėtų daug nuveikti tobulindamos savo statistinius duomenis.

4.2.4

Plačiai kalbama, kad reikėtų iš dalies pakeisti Stabilumo ir augimo pakto, kuris yra pagrįstas Mastrichto sutartimi, interpretaciją. Daugelis taisyklių ir procedūrų, kurios šiuo metu yra taikomos 25-iose valstybėse narėse turi tapti laisvesnės ir lankstesnės. Komisijos ir valstybių narių programų ir nuomonių vykdymas tampa vis formalesnis, tuo tarpu vis reikšmingesnis tampa neoficialus koordinavimas tarp valstybių narių. Vis dėlto neturi būti leista suabejoti bendros valiutos patikimumu.

4.2.5

Naujosios valstybėse narėse bus nelengva tvarkyti ekonominę politiką ir išsaugoti viešųjų finansų stabilumą. Šiuos įsipareigojimus sunkiau įgyvendinti tuomet, kai šalyse nėra reikiamo politinio stabilumo. Nors naujosios valstybės narės įgyvendino pamatines reformas, būtinas rinkos ekonomikai sukurti, kai kurios iš jų susiduria su sunkumais pasirenkant alternatyvas, nes struktūrinių reformų būtinybė paprastai susijusi su padidėjusiomis viešosiomis išlaidomis. Viešųjų išlaidų paskirstymas šioms šalims gali tapti net aštresnė problema nei 15-ai ES valstybių narių.

4.2.6

Būtina kažkiek reformuoti Stabilumo paktą, kad ilgainiui jis būtų veiksmingas. Reforma turi būti siekiama sustiprinti visų valstybių narių įsipareigojimą įgyvendinti bendrus tikslus nesukeliant abejonių dėl jų įsipareigojimo išlaikyti stabilius viešuosius finansus, biudžetinės drausmės, subalansuotumo ir ekonominės politikos koordinavimo patikimumo.

4.3.1

Po plėtros ES BVP išaugo vos 5 % rinkos kainomis ir tik 10 % pagal perskaičiuotą į perkamosios galios paritetą, nors ES gyventojų skaičius išaugo beveik 20 %. Vienas visų naujųjų valstybių narių bendras bruožas yra tas, kad jos vidutiniškai yra ne tokios turtingos kaip 15-a ES narių. Naujosios valstybėse narėse BVP vienam gyventojui (pagal perkamąją galią) yra per pusę mažesnis nei 15-oje ES narių. Tačiau, kaip 15-a ES narių, naujosios valstybės narės yra labai skirtingos: Kipras, Slovėnija ir Malta yra turtingiausios, o Lenkija ir Baltijos valstybės (Estija, Latvija ir Lietuva) — neturtingiausios. Kalbant apie BVP, tenkantį vienam gyventojui pagal perkamosios galios paritetą, Slovėnija ir Kipras yra tokiame pačiame lygyje kaip Graikija ir Malta, o Čekija — Portugalijos lygyje.

4.3.2

Eurostato duomenimis, 13 % naujųjų valstybių narių gyventojų gyvena žemiau sąlyginės skurdo ribos. 15-oje ES narių tokie gyventojai sudaro 15 %. Skurdo riba nustatoma atsižvelgiant į asmeninių ar namų ūkio disponuojamų pajamų ir nacionalinio pajamų vidurkio santykį. Skurdo riba yra 60 % nacionalinių vidutinių pajamų. Šių procentų panašumas neturėtų mums sudaryti klaidingą įspūdį apie socialinius klausimus, kadangi, kaip jau buvo minėta, vienam asmeniui tenkantis BVP, išreikštas pagal perkamosios galios lygiavertiškumą, naujosiose valstybėse narėse yra per pusę mažesnis nei 15-oje ES narių.

4.3.3

Pajamų pasiskirstymas naujosiose valstybėse narėse beveik nesiskiria nuo 15-os ES narių modelio. Čekija, Vengrija ir Slovėnija didžiuojasi tuo, kad jose pajamų skirtumas yra mažiausias, ir tuo jos prilygintinos Šiaurės šalims. Skurdo rodikliai aukščiausi yra Estijoje, Lietuvoje ir Latvijoje, kuriose pajamų pasiskirstymo modelis yra panašus į didesnius pajamų svyravimus, kurie yra būdingi Airijai ir Jungtinei Karalystei. 15-oje ES narių aukščiausi skurdo rodikliai yra Airijoje ir pietų Viduržemio jūros šalyse. Palyginimų tarp šalių trūkumas yra tas, kad šie duomenys pateikiami neatsižvelgiant į šalių regionų skirtumus, kurie gali būti esminiai.

4.3.4

Naujų valstybių narių užimtumo lygio vidurkis tik 56 %, palyginti su beveik 64 % ES 15 valstybių narių. Svarbiausias klausimas — ar jos sugebės padidinti našumą ir užimtumo lygį tuo pačiu metu. Atrodytų, kad dauguma naujų valstybių narių pirmenybę teikia našumo augimui, kuris didina jų konkurencingumą, o kartu ir visos ES. Šiuo metu Komitetas remia tokį požiūrį. Lisabonos strategijoje pateiktas atsakymas tinka, net ir tuo atveju, jeigu dar yra galimybių gerinti padėtį.

4.3.5

Atnaujintose Bendrosiose ekonominės politikos gairėse (2004 m. balandžio 7 d.) Komisija pažymi, kad ypatingas dėmesys turi būti atkreiptas į naujų valstybių narių žemą jaunų ir vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygį. Be to, reikia imtis papildomų veiksmų darbo jėgos apsaugai ir įgūdžiams pagerinti. Komitetas mano, kad šie klausimai yra svarbūs. Jie taip pat yra svarbūs ES 15 valstybių narių tikslai.

4.3.6

Naujų valstybių narių moterų ir vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygiai gerokai skiriasi. Moterų užimtumo lygis Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje, Lietuvoje ir Slovėnijoje yra didesnis nei ES 15 valstybių narių vidurkis, bet Lenkijoje, o ypač Maltoje, jis gerokai mažesnis. Vyresnio amžiaus darbuotojų užimtumo lygis Čekijoje, Estijoje, Kipre, Latvijoje ir Lietuvoje yra didesnis už ES 15 valstybių narių vidurkį, bet kitose naujose valstybėse narėse — pastebimai mažesnis. 2003 m. moterų užimtumo lygis buvo šiek tiek didesnis negu vyrų visose naujose valstybėse narėse, išskyrus Estiją ir Vengriją. Ypač didelis skirtumas yra Maltoje ir Čekijoje.

4.3.7

2000-2003 m. laikotarpiu užimtumas keliose naujose valstybėse narėse sumažėjo. Toks sumažėjimas įvyko Baltijos valstybėse, kur užimtumo lygis sumažėjo apie 3 procentus. Slovėnijoje ir Vengrijoje užimtumas pradėjo augti dar dešimtojo dešimtmečio viduryje. Užimtumo ir nedarbo duomenis galima rasti priede.

4.3.8

Gyventojų amžiaus sandara turi didelės įtakos nacionalinių pajamų pasiskirstymui. Naujosiose valstybėse narėse pagyvenusio amžiaus gyventojai ir mažos pajamos yra tarpusavyje labai susiję dalykai. Kipre, Čekijoje, Slovakijoje, Slovėnijoje ir Lietuvoje vyresnių nei 65 metų amžiaus žmonių mažiausias pajamas gaunančių asmenų grupėje yra per daug. Skurdas gresia gausioms vienišų tėvų šeimoms ir taip pat jaunoms šeimoms nuo 16 iki 24 metų amžiaus.

4.3.9

Naujosiose valstybėse narėse išsilavinusių žmonių yra daugiau nei 15-oje ES. Apie 89 % visų 25-64 metų gyventojų yra įgiję aukštesnį nei vidurinis išsilavinimą, o 15-oje ES narių ši grupė sudaro 65 %. Aukščiausi rodikliai yra Čekijoje, Estijoje ir Slovakijoje. 15-oje ES narių tik Vokietijoje, Jungtinėje Karalystėje ir Švedijoje šios kategorijos procentinis dydis viršija 80 %. Būtent dėl tokio aukšto išsilavinimo lygio esant palankioms darbo sąnaudoms, naujosios valstybės narės yra patrauklios investuotojams.

4.3.10

Ekonomikos augimas naujosios valstybėse narėse yra vidutiniškai didesnis nei 15-oje ES narių. Tačiau tai nereiškia, kad skirtumai tarp pajamų automatiškai greitai išnyks dėl Europos integracijos. Pagal dabartinius tempus prireiks dešimtmečių. Pajamų skirtumus gali padėti greičiau sumažinti daug veiksnių. ES struktūriniai fondai yra vienas iš jų. Ekonominiai duomenys apie visas ES valstybes nares yra pateikti prie šios nuomonės pridedamose lentelėse.

4.4.1

Bendri darbo kaštai naujosiose valstybėse narėse yra vidutiniškai žymiai žemesni nei 15-oje ES narių. Be to, darbo rinkos naujosiose valstybėse narėse yra laikomos labai lanksčiomis. Šį teiginį patvirtina tai, kad dauguma gamybos operacijų ir tam tikros paslaugų operacijos perkeliamos į naująsias valstybes nares. Dažnai lieka nepastėtas faktas, kad produktyvumo lygis šiose šalyse taip pat yra žymiai mažesnis nei 15-oje ES narių. 2003 m. vieno dirbančio asmens produktyvumas (pagal perkamąją galią) naujosiose valstybėse narėse sudarė tik 54 % 15-os ES narių produktyvumo.

4.4.2

Nors daugelis naujųjų valstybių narių iš iki 1990 m. trukusio laikotarpio paveldėjo didelius valstybinius sektorius, o jų teisės aktai dažnai esti sudėtingi, jos padarė didelę pažangą, reformuodamos savo valstybės sektorių ir šiuo metu jų valstybiniai sektoriai yra panašaus dydžio kaip ir 15 ES šalių.

4.4.3

Produktyvumo ir konkurencingumo gerinimas reikalauja investicijų į švietimą, kompetencijos kėlimą, mokslinius tyrimus ir darbo organizaciją. Būtina skatinti verslumą, panaikinti administracinę naštą verslui. Konkurencingumas ir produktyvumas padidėja ir tuomet, kai neveiksmingos ir nepelningos bendrovės palieka rinką, kadangi tokiu būdu išlaisvinti ištekliai panaudojami produktyviau. Vykdant tokius pertvarkymus, reikia taikyti pereinamojo laikotarpio priemones paliestiems asmenims (3).

4.4.4

Naujosios valstybės narės iš lanksčių rinkų jau gauna naudos. Kapitalas, technologijos ir net darbo jėga gana lengvai juda iš vienos šalies į kitą. Struktūrinis lankstumas taip pat suteikia galimybę lengvai keisti darbo vietą. Ilgainiui valstybės ir regionai turės būti pajėgios konkuruoti infrastruktūros srityje, įskaitant IKT ir mokslinių tyrimų galimybes. 15-a ES narių moksliniams tyrimams ir taikomajai veiklai skiria 2 % BVP, o naujosios valstybės narės tik apie 1 %.

4.4.5

Ilgainiui naujosioms valstybėms narėms nepakaks vien tik pasiekti esamą 15-os ES valstybių narių produktyvumo lygį. Kaip ir 15-oje ES narių vienas didžiausių poreikių yra investuoti į žinias. ES produktyvumo augimo sulėtėjimą galima paaiškinti žemu investicijų ir technologijų įsisavinimo lygiu. Visoje ES reikia žymiai daugiau investuoti į IKT, mokslinius tyrimus ir taikomąją veiklą, švietimą ir mokymą. Tai nemažas iššūkis visų pirma naujosios valstybėms narėms, tačiau kartu ir didelę galimybė.

4.4.7

Be to, norint padidinti konkurencingumą, įvairiuose ūkio sektoriuose dažnai reikia struktūrinių permainų. Naujosiose valstybėse narėse ypatingai esama erdvės ekonominiam konkurencingumui didinti, vykdant struktūrines reformas žemės ūkyje ir sunkiojoje pramonėje.

4.5.1

Svarbiausias BEPG strategijos elementas yra stiprinti tvarią plėtrą. Be ekonomikos ir socialinės srities tvarumo svarbu, kad naujosios valstybės narės užtikrintų tvarią aplinkosaugos plėtrą. Veiksmingas gamtinių išteklių valdymas ir aukšta aplinkosaugos kokybė ilgainiui taps esminiais ir būtinais ekonomikai.

4.5.2

Naujosioms valstybėms narėms yra svarbu padidinti energijos naudojimo efektyvumą. Vadovaujantis Eurostatu, energijos intensyvumo rodiklis (energijos suvartojimas palyginti su BVP pagal perkamosios galios paritetą) 15-os narių Europos Sąjungoje 2000-2002 m. laikotarpiu buvo 173, o naujosiose valstybėse narėse jis siekė net 258. Taigi, naujosioms valstybėms narėms dar reikia šiek tiek nuveikti energijos naudojimo veiksmingumo srityje, kadangi energijos naudojimo veiksmingumas yra svarbi tvarios plėtros sudedamoji dalis.

4.5.3

Nors naujosios valstybės narės jau padarė tam tikrą pažangą, vis dar reikia didelių investicijų, visų pirma siekiant padidinti energijos gamybos ir energijos naudojimo efektyvumą transporto sektoriuje. Siekiant sumažinti žalą aplinkosaugai, pirmiausia turėtų būti panaikintos subsidijos energijos naudojimui. Komitetas pritaria Komisijos rekomendacijai sumažinti subsidijas, kurios aplinkosaugai daro neigiamą poveikį ir yra žalingos tvariai plėtrai.

4.5.4

2003 m. buvo įgyvendinta direktyva dėl elektros, gaunamos iš atsinaujinančių energijos išteklių. Savo komunikate dėl BEPG Komisija pažymi, kad žaliosios elektros gavimo rezultatai visai nėra įspūdingi. Tik Vokietijoje, Ispanijoje ir Danijoje buvo pasiekta gerų rezultatų naudojant vėjo energiją.

4.5.5

Dar prireiks ne vienerių metų, kad naujosios valstybės narės pasiektų tokį pat energijos naudojimo ir gamybos efektyvumo lygį, kokį yra pasiekusios 15-a ES narių. Vis dėlto iššūkio, kurį iškelia šis tikslas, mastas neturėtų sumažinti šių šalių pastangas užtikrinti tvarią plėtrą. Vienas iš veiksmų, kurių turi būti imtasi šiuo tikslu, yra geriau informuoti visuomenę apie tvarios plėtros svarbą.

5.1

Pastaraisiais metais 15-oje ES valstybių narių nebuvo to dinamiško augimo, kuris buvo būdingas daugeliui naujųjų valstybių narių. Ekonomika tikriausiai ir toliau labiau augs naujosios valstybėse narėse, bent jau vidutinės trukmės laikotarpiu. Augimą gali paskatinti ir parama iš struktūrinių fondų. Plėtra taip pat remia 15 ES šalių augimą.

5.2

Nėra garantijos, kad pragyvenimo lygio skirtumai 15-oje ES valstybių narių ir naujosiose valstybėse narėse greitai sumažėtų. Politinė integracija ne visada reiškia pajamų ir pragyvenimo lygio skirtumų sumažėjimą. Vokietijos susivienijimas liudija, kad ekonominiai regionų skirtumai mažėja lėtai. Net didelės pinigų sumos ir institucinė integracija neturėjo realios įtakos pažangai.

5.3

Plėtra dar labiau palengvins prekybą ir investicijas, o po pereinamųjų laikotarpių ir darbo jėgos judėjimą tarp naujųjų valstybių narių ir 15-os ES narių. Dėl to naujųjų valstybių narių ekonominė aplinka taps skaidresnė, o bendrovėms, svarstančioms apie investicijas, bus lengviau priimti ekonominius sprendimus. Reikšmingų skirtumų tarp šalių liks ir tose srityse, kurios nėra pavaldžios ES jurisdikcijai. Pavyzdžiui, ES kompetencija mokesčių klausimais šiuo metu apsiriboja daugiausia tik tuo, kad yra nustatytas minimalus PVM dydis ir tam tikri principai, reguliuojantys verslo apmokestinimą.

5.4

Pereinamojo laikotarpio priemonės yra daugiausiai susijusios su laisvu darbo jėgos judėjimu tarp šalių. Darbo jėgos judėjimą tam tikrais atvejais jos gali apriboti net septyneriems metams. Daugelyje iš 15-os ES šalių visuomenė sparčiai sensta ir šioms šalims, nepaisant didelio struktūrinio nedarbo, reikia naujos darbo jėgos. Pereinamieji laikotarpiai gali tiek stabdyti reikiamas struktūrines reformas naujosiose valstybėse narėse, tiek suvaržyti ekonomikos augimą 15-oje ES narių, o taip pat naujose valstybėse narėse.

5.5

Esama daug pavyzdžių iš bendrovių, svarstančių galimybę investuoti arba jau investavusių naujosiose valstybėse narėse, kad šios šalys labiau nei 15 ES narių kenčia nuo pereinamojo laikotarpio ekonominių problemų, kurios neišsprendžiamos vien tik teisės aktais. Šios problemos dažnai yra susijusios su korupcija. Korupcijos reiškinys nesvetimas ir 15-ai ES narių.

5.6

Vis dėlto, reiškiniui, kuris per pastaruosius dešimtmečius įsišaknijo visuomenėje, pašalinti prireiks daug laiko. Tačiau šiuo atveju vėlgi narystė ES, darydama spaudimą, verčia tobulėti. Jei naujosiose valstybėse narėse esantis potencialas bus veiksmingai naudojamas, turės būti griežtai laikomasi ES bendrų taisyklių. Tai ypač taikytina vidaus rinkos taisyklėms, tačiau lygiai taip pat svarbu, kad kitos, konkurenciją įtakojančios taisyklės, tokios kaip aplinkosaugos teisės aktai, būtų vienodai įgyvendinamos visose ES narėse.

5.7

Naujųjų valstybių narių darbo kaštų ir darbo jėgos išsilavinimo lygio, ir palyginamojo mokesčio ir įmokų naštos darbo jėgai santykis yra geras. Apmokestinimas yra vienas veiksnių, įtakojančių verslo investicijas naujosiose valstybėse narėse. Bendrovės verslo pobūdis tiksliai nulemia, kurie veiksniai yra svarbiausi investicijoms.

5.8

Tačiau taip pat pavojinga lenktyniauti siekiant minimalių apmokestinimo normų. Tokiu būdu valstybės valdžios institucijoms gali pritrūkti lėšų, kurios būtinos, siekiant finansuoti investicijas į infrastruktūrą ir socialinės apsaugos sistemą, kad būtų galima pasivyti kitas šalis. Todėl taip pat iškyla pavojus, kad mokesčių našta atiteks palyginti statiškam veiksniui — darbui — ir tai gali turėti neigiamų pasekmių užimtumui.

5.9

Tiesioginės investicijos arba visos bendrovės veiklos perkėlimas į naująsias valstybes nares yra patogiausias bendrovėms, kurių verslo veikla tose šalyse jau yra plati arba kurių sugebėjimas konkuruoti labai priklauso nuo žemų darbo kaštų, palyginti su išsilavinimo lygiu. Akivaizdu, kad šis pranašumas ir ateityje į tas šalis trauks gamybos veiklą iš kitur, įskaitant ir 15 ES šalių. Kita vertus, daugeliu atvejų 15-os ES šalių firmų verslo ir gamybos operacijos naujose valstybėse narėse skatina ekonomikos augimą.

5.10

Naujųjų valstybių narių ir 15-os ES narių ekonominė konvergencija santykinai pažengė į priekį, laikomasi tendencijos tęsti darbus toliau, nors ateitis nėra aiški. Labiausiai tikėtinas scenarijus bus toks, kad sąlyginis naujųjų valstybių narių privalumas, lyginant jas su 15 ES šalių, vertinant pagal žemus darbo užmokesčius ir kainas, mažės, tačiau šis procesas užtruks dėl žemo šių šalių pradinio lygio.

5.11

Demografinės tendencijos yra vienas didžiausių ES iššūkių, kadangi pasitraukimas iš darbo rinkos gerokai padidės ir skirsis nuo dabartinio lygio. Taigi aktyviai ir įvairiomis formomis turėtų būti skatinamas vyresnių darbuotojų buvimas darbo rinkoje. Kad būtų galima ilgam laikui užtikrinti konkurencingumą, yra labai svarbu siekti didesnio gimstamumo ir sutelkti visus Sąjungos darbo išteklius. Tai galima pasiekti tik skatinant lygias moterų ir vyrų galimybes bei remiant geresnį darbo ir šeimos suderinimą. Visos valstybės narės turėtų kovoti su atskirtimi iš visuomenės ir skurdu, nes tai sustiprintų socialinę sanglaudą.

5.12

Kai kuriose naujosiose valstybėse narėse socialinių partnerių organizacija yra gana silpna ir fragmentiška. Organizacijos labai skiriasi pagal savo reprezentatyvumą. Visoms joms būdinga tai, kad nėra reikiamų ekonominių išteklių. Tai pasakytina ir apie nevyriausybines organizacijas. Šioms organizacijoms reikės plėtoti savo veiklą taip, kad būtų įmanomas sėkmingas dialogas tarp įvairių partijų, ir kad tuo pat metu jos visos galėtų padėti sukurti sąlygas, kurios skatintų ekonomikos augimą.

5.13

Be to, Komisija turėtų rūpestingai ištirti tarptautinius veiksnius, kurie kelia pavojų ekonomikos augimui ir ES konkurencingumui, tokius kaip naftos kainų pokyčių padariniai, struktūrinis biudžetas ir dabartinis sąskaitos deficitas JAV.

5.14

Visos valstybės narės turi tęsti darbus vidaus rinkai sukurti, veiksmingiau įgyvendinti Lisabonos reformas ir siekti geresnio ūkio valdymo. Jei šių reformų nebus, kyla pavojus, kad visoje ES ekonomikos augimas mažės, o žmonių gerovė blogės.

5.15

Nors šioje nuomonėje naujosios valstybės narės ir 15 ES narių buvo daugiausia vertinamos atskirai, taip vertinti galima tik labai apibendrinus. Kiekviena šalis turi konkrečių problemų ir poreikių.