22.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 234/52

1.1

Šioje nuomonėje panaudota labai daug ištraukų iš 2004 m. birželį EIB (Europos Investicijų Banko) parengto informacinio pranešimo, skirto EESRK (1).

1.2

Šiuo metu Europos šalys labai įvairiai naudojasi viešos ir privačios partnerystės sistema (koncesijomis ir kitomis sutarčių formomis). Sąvoka VPP galima apibūdinti įvairius santykius, bet, anot EIB, „esminis VPP bruožas yra tai, kad, prisiimant bendrus įsipareigojimus dėl visuotinės svarbos tikslo įgyvendinimo, nustatoma abipusė viešųjų ir privačiųjų veikėjų atsakomybė dėl galimų rizikų“.

2.1.1

Prieš 2000 metų Romos imperijoje pašto kurjerių transporto išlaidų dalį, susijusią su pervežimu — „vehiculatio“, — dengė imperatorius, o vietinės bendrijos (municipai) išlaikė „stationes“, tai yra, pašto stotis.

Po to, kai municipai paskirdavo sutartį, šių milžiniškų pašto viešbučių valdytojai sutarties sąlygomis įsipareigodavo tokius viešbučius statyti, prižiūrėti bei vykdyti veiklą penkerių metų laikotarpiu, vadinamu „lustrum“; toks sutarties laikotarpis buvo įprastas romėnų teisėje ir jis dažnas su žemės sklypais susijusiuose sandoriuose (sutarčių dėl laikino naudojimosi atvejais). Tačiau iš naujo tokios sutartys atsirado tik praėjus dvylikai amžių.

Imperatoriaus Augusto laikais ne tik pašto stotys veikė koncesijos sutarčių pagrindu, šia sistema buvo organizuojamos uostų, pirčių, prekyviečių ir net kelių statybos!

2.1.2

XIX amžiuje visas Europos geležinkelių tinklas buvo sukurtas koncesijos sutarčių pagrindu — ne tik bėgių keliai ir inžineriniai infrastruktūros statiniai, bet ir viešųjų vietos savivaldos tarnybų infrastruktūra: vandentiekis, dujotiekis, elektros tinklas, butinių atliekų išvežimas, telefono tinklai ir t.t., funkcionavo kaip koncesijos.

2.1.3

Daugumos valstybių narių viešųjų sutarčių teisė išsivystė iš koncesijų teisės nuostatų.

2.1.4

XX amžiuje koncesijos sutartys leido įgyvendinti ne tik automobilių kelių ir stovėjimo aikštelių projektus, bet taip pat ir vandentiekio tinklus, tramvajų ir metro linijas, aprūpinti įrengimais miestų namų kvartalus, visiškai renovuoti mokyklas ir ligonines.

2.1.5

Daugelyje šalių imta naudotis VPP sistema. EESRK glaustai apibendrino šią situaciją savo nuomonėje (2) dėl Žaliosios knygos apie VPP ir Bendrijos teisės viešųjų sutarčių ir koncesijų srityje, priimtoje 2004 m. spalio 27 d.

2.2.1

„2003 m. spalį Europos Vadovų Taryba paprašė Komisijos ir EIB išnagrinėti, kokiomis priemonėmis, skatinant Augimo iniciatyvą, būtų galima geriausiai mobilizuoti finansinę paramą viešajam ir privačiam sektoriams bei geriau išnaudoti kai kurias iniciatyvas, turinčias talkinti plėtojant VPP.

2.2.2

Komisija kartu su Banku paruošė keletą priemonių, įtrauktų į Augimo iniciatyvą, kurią Europos Vadovų Taryba patvirtino per savo susitikimą 2003 m. gruodį Briuselyje. Pasiūlymais siekta mobilizuoti Bendrijos finansinius pajėgumus, o taip pat nustatyti teisinę, finansinę ir administracinę sistemą, kuri geriausiai skatintų privačias investicijas. Valstybių narių buvo paprašyta nukreipti viešojo finansavimo srautus į sritis, kuriose plėtra nereikalauja viešųjų biudžetų didinimo.

2.2.3

Pasiūlymai, kuriuos Tarybai pateikė EIB, daugiausia susiję su poreikiu skirti papildomų lėšų tiek transeuropinio kelių tinklo (RTE) kūrimui, tiek ir iniciatyvai i2i (3), — dviems pagrindiniams Augimo iniciatyvos (4) punktams. EIB įsipareigoja (…):

2.2.4

Įsipareigojimai, kuriuos EIB prisiėmė dėl Augimo iniciatyvos, tęsia ir stiprina Banko per pastaruosius dešimt metų vykdomus veiksmus, skatinančius privatųjį ūkio sektorių aktyviau prisidėti finansuojant viešųjų infrastruktūrų kūrimą (…)“.

2.2.5

EESRK savo nuomonėje dėl Žaliosios knygos apie viešas ir privačias partnerystes ir Bendrijos teisę viešųjų sutarčių ir koncesijų srityje  (5) nurodė, kokie skirtumai, naudojantis VPP sistema, būdingi įvairioms valstybėms narėms. Joje pažymima, kad dažnai vietinės ir decentralizuotos viešosios valdžios institucijos pragmatiškiau nei valstybių vyriausybės naudojasi VPP pagrįstu finansavimo organizavimu, įgyvendindamos įvairius projektus.

3.1.1

Sąvoka „viešos ir privačios partnerystės“ Europoje plačiai naudojama nuo dešimtojo dešimtmečio pradžios, tačiau vieno visai Europai VPP modelio vis dar nėra (…).

3.1.2

Naujieji Europos investiciniai infrastruktūrų projektai vis dažniau įgyvendinami organizuojant finansavimą įvairiomis VPP, kurių esmė — kuriant viešąsias infrastruktūras, jose dalyvauja privatus sektorius, o sandorio šalys lygiomis dalimis prisiima atsakomybę už galimas rizikas didinant viešųjų lėšų mokesčius proporcingai privačiam sektoriui perkeltai rizikai. Tokiomis viešosiomis infrastruktūromis gali būti, pavyzdžiui, oro uostai, geležinkeliai, keliai, tiltai, tuneliai, aplinkosauginiai įrenginiai (atliekų deginimo ir vandens valymo stotys) bei visuomeninės paskirties statiniai: biurų pastatai, mokyklos, ligoninės ir kalėjimai (…).

1 priede parodyta, kokią plėtros stadiją 25 narių Europos Sąjungoje 2003 metų pabaigoje buvo pasiekusios „VPP programos, su jomis susijusios teisės sistemos bei suinteresuotos viešosios organizacijos (…)“.

3.1.3

„Viešojo sektoriaus tikslas vykdant VPP programą — mobilizuoti potencialias privataus sektoriaus pajėgas, siekiant geresnės viešojo sektoriaus teikiamų paslaugų kokybės“. (…) Todėl „viešasis sektorius dažnai reikalauja iš VPP šių sąlygų ar išlygų:

3.2.1

Įgyvendinant infrastruktūrų objektus, visoje Europoje gali būti naudojamas VPP tipo finansavimo organizavimas (…). Kadangi valstybinio ir privataus sektorių bendradarbiavimas reiškia, kad naudojamasi abiejų sektorių privalumais ir galimomis jų bendradarbiavimo sinergijomis, VPP galėtų prisidėti kiekybiškai ir kokybiškai gerinant viešąsias paslaugas.

3.2.2

Naudojantis VPP, galima tinkamai išnaudoti privataus sektoriaus efektyvumą ir sukurti mechanizmus, įgalinančius padalinti atsakomybę už rizikas tarp privataus ir viešojo sektorių. Deja, tuo naudojamasi ne visada, ir ypač retai, kai vykdomi dideli informacinių technologijų projektai. Ši galimybė perkelti atsakomybę už rizikas, po to projekto struktūroje subalansuoti rizikas ir jų atlyginimą yra nepaprastai reikšminga, nes šitaip VPP sukuria galimybes pasiekti geriausią viešojo sektoriaus veiklos kaštų ir rezultatų santykį. (…).

3.2.3

Ši evoliucija, o taip pat ją lydėjusi viešųjų sutarčių sudarymo taisyklių reforma paskatino daugelio Europos Sąjungos šalių privatųjį sektorių palankiai reaguoti į naujai atsiveriančias galimybes dalyvauti kuriant ir eksploatuojant viešąsias infrastruktūras (…).

3.2.4

Nedidelėms privačioms bendrovėms, ypač smulkaus ir vidutiniojo verslo įmonėms (MVĮ), tai leidžia dalyvauti dideliuose projektuose (ir suteikia galimybę gauti ilgalaikes paskolas) tokiomis sąlygomis, kurios vargu ar būtų įmanomos klasikinėje privačios rinkos sistemoje, kai įmonės „finansuojamos iš savo pačių pelno“(…).

3.2.5

Atsižvelgiant į valstybiniam sektoriui būdingas finansines problemas, kurios atsiranda dėl politinio principo finansuoti ne valstybinį, o privatų sektorių, ir į tai, kad kai kuriose šalyse vykdoma politika, pagal kurią jau daug metų nebuvo vykdomos būtinos investicijos į viešąsias paslaugas, tobulinti viešąsias paslaugas — reiškia didinti investicijų apimtis bei spartinti įgyvendinimą tokių projektų, kuriuos klasikinės rinkos sąlygomis finansuoti būtų tikriausiai neįmanoma. Vis dėlto, valstybiniam sektoriui patvirtinus naują investicinių projektų finansavimo principą, sąnaudų ir rezultatų santykis galėtų būti geresnis nei VPP.

3.2.6

„Kadangi daugelis šių projektų, laikantis Europos buhalterinės sistemos CEC 95 (6) bazinių nurodymų, priskiriami operacijoms, kurios įrašomos į valstybinio deficito buhalterinį balansą, valstybinės valdžios institucijos gali atsižvelgti į jų įrašymą į valstybinę buhalteriją tik kaip į vieną iš faktorių, lemiančių bendrosios VPP programos patvirtinimą, o tai tikrai nėra pats svarbiausias faktorius“. EESRK primena, kad EUROSTAT (7) nustatė VPP tipo projektų įrašymo į valstybių narių valstybinę buhalteriją taisykles, kuriose atsižvelgiama į:

3.2.7

EESRK pripažįsta pažangą, pasiektą vystant VPP, tačiau vis dar lieka kliūčių, kurias teks įveikti, kad valstybės narės reguliariai dalyvautų partnerystėse.

3.3.1

Pagrindinis punktas, kurį privalo išanalizuoti valstybinė valdžia, planuojanti įgyvendinti VPP programą, yra sąlygų, kuriomis bus gautas geriausias kaštų ir rezultatų santykis, nustatymas. (…) Principas „atlyginimas nemokamas, kol nepateikta paslauga“ turėtų užtikrinti, kad privatus partneris bus suinteresuotas nustatytais terminais priduoti ir pradėti eksploatuoti projekto aktyvus (…) Kai kuriose šalyse tradicinių viešųjų sutarčių įgyvendinimas tam tikrais atvejais nukenčia nuo terminų nesilaikymo vykdant statybas bei didelio sąmatinių kaštų viršijimo. Čia galima pastebėti, kad, jei objekto priežiūra visu eksploatacijos trukmės laikotarpiu bus patikėta privačiam sektoriui, eksploatuojanti šalis neabejotinai bus suinteresuota sumažinti iki optimalaus minimumo investicines ir priežiūrai skirtas išlaidas, tačiau mes taip pat turime pavyzdžių, kai eksploatuojanti šalis ir toliau naudojosi savo sutartimi, nors buvo įvykę netikėtų aplinkybių pasikeitimų arba numatyti kaštai pasirodė esantys netikslūs.

3.3.2

Nauda, kurią gauna viešasis sektorius, perduodamas atsakomybę už riziką, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti įrodyta, laikantis bendru susitarimu patvirtintos metodikos, kuri vadinama „Public Sector Comparator“ (viešojo sektoriaus komparatorius) arba „PSC“(…). Skleidžiant informaciją apie geriausią praktiką, labai naudinga įsteigti VPP darbo grupes ar specializuotus skyrius. Ne mažiau tikslinga, nustatant kaštų ir rezultato santykį, naudotis viena pripažinta pavyzdine metodika (…). EESRK pastebėjimu, daugelyje valstybių narių jau įsteigtos ekspertų grupės VPP sandorių sudarymui bei geriausios praktikos atrinkimui. Rekomenduojama kiekvienoje šalyje sistemingai vykdyti projektų, kuriuos vykdo viešosios įstaigos ir privačios įmonės, lyginimą (pagal kaštus, įgyvendinimo efektyvumą ir t.t.), o koordinuoti šiuos veiksmus Europos lygiu turėtų aukštos kvalifikacijos ekspertų grupė.

4.1.1

„Pirmiausia, Bankas reikalauja, kad jo remiami VPP projektai būtų finansiškai stiprūs, ekonomiškai ir techniškai gyvybingi, laikytųsi aplinkosaugos normų reikalavimų ir dalyvautų konkursuose, kaip to reikalauja ES viešųjų sutarčių sudarymo taisyklės (…).

4.1.2

EIB pradeda veikti kuo ankstesnėje projekto stadijoje, dar prieš sudarant viešąsias sutartis, ir kol vyksta viešasis konkursas, jis bendradarbiauja su visais, neišskiriant nė vieno, pateikusiais pasiūlymus ūkio subjektais (…). Tokia pozicija leidžia įsitikinti, kad kandidatai parinkti atsižvelgus į tai, kokia apimtimi jie yra perleidę viešajam sektoriui finansinius pranašumus, susijusius su EIB dalyvavimu.

4.1.3

Pasitelkdamas kitus kreditorius finansavimui organizuoti, Bankas lieka ištikimas savo papildymumo principui (…)“.

4.1.4

Tuo būdu, „daugelis paskolų, kurias EIB suteikia VPP tipo projektams, turi bankų arba vienos srities draudimo garantiją, galiojančią arba iki galutinio įgyvendinimo termino, arba tol, kol projektas pasiteisins savo veikloje (…)“.

4.1.5

„Banko kreditinį VPP portfelį papildo viešojo sektoriaus parama mokėjimo srautams, skirtiems daugeliui VPP projektų. Iš tikrųjų, už didelę VPP projektų dalį (kaip pvz., mokyklų ir ligoninių Jungtinėje Karalystėje projektai) įsipareigoja mokėti viešasis sektorius, o koncesininkams negresia jokie pavojai dėl galimos menkos paklausos. Be to, kaip taisyklė, VPP sudaromi tvirtai laikantis teisės ir sandorių sudarymo nuostatų (…). Pagaliau, nors su VPP susijusios veiklos mastai padidėjo (žr. 2 priedą), jiems skirtų paskolų apimtys, lyginant su bendra paskolų apimtimi, lieka palyginti nedidelės (…)“.

4.1.6.

EESRK pastebėjimu, EIB finansavimo dalis VPP projektuose svyruoja nuo vienos šeštosios iki pusės visos investicijos apimties.

5.2.1

„Viešųjų sutarčių sudarymas tinkamiausiomis konkurencinio lenktyniavimo sąlygomis yra viena iš esminių aplinkybių, lemiančių VPP sėkmę. Be abejo, konkurencinių pajėgų mobilizacija gali būti sudėtingas procesas, nes reikės ieškoti aukštos kompetencijos įmonių tiek viešajame, tiek privačiame sektoriuose. Kai kuriais atvejais VPP kūrimas vyksta ilgų ir brangiai kainuojančių derybų keliu; kitais atvejais (ypač šalyse, kurios turi koncesijų patirtį) viešosios sutarties sudarymą galima supaprastinti, išlaikant konkurencinio lenktyniavimo reikalavimus. EIB atliekant jam pateiktų VPP projektų analizę, vienu iš pagrindinių darbų, atliekant investicinės rizikos įvertinimą, yra viešųjų sutarčių sudarymo procedūros tyrimas (...)“.

5.2.2.

EESRK nuomone, normalaus konkurencinio lenktyniavimo sąlygomis, projektai, kuriuos remia EIB, turėtų būti kuriami laikantis ES konkurencijos teisės reikalavimų, ypač valstybinės paramos atžvilgiu. EESRK požiūris šia tema yra išdėstytas jo nuomonėje dėl Žaliosios knygos (10).

5.3.1

„Valstybinės audito įstaigos labai atidžiai ištyrė daugelio VPP projektų, gavusių finansavimą savo srityje, duomenis apie našumą bei jų kaštų ir rezultatų santykius (…).

Kad būtų galima įvertinti VPP projektų rezultatus, Komitetas rekomenduoja pasinaudoti visais įmanomais tyrimo būdais, egzistuojančiais visose šalyse, kuriose buvo įgyvendinami VPP projektai. Būtent Jungtinė Karalystė daugiausiai pasinaudojo šia priemone viešosioms paslaugoms finansuoti, tačiau kitos šalys taip pat turi panašaus pobūdžio patirties. Be to, norint gauti išsamius rezultatus reikia atsižvelgti į visų prieinamų šaltinių tyrimus, ypač vertinant socialinių partnerių, o būtent profesinių sąjungų, patirtį darbo sąlygų raidos, vartotojų apsaugos ir paslaugų kokybės srityse.

5.3.2

4 priede pateikiamos ištraukos iš Jungtinėje Karalystėje paskelbtų National Audit Office  (11)ataskaitų. Iš jų matome, kad Jungtinėje Karalystėje įgyvendintų VPP projektų našumas, bendrai paėmus, yra geras, ypač didžiųjų infrastruktūrų kūrimo kaštų ir įvykdymo terminų atžvilgiu, nors pirmieji (mokyklinių įstaigų statybos) projektai turėjo trūkumų. Šios ataskaitos naudingos dar ir tuo, kad išryškino sunkumus, su kuriais buvo susidurta, ir padarytas klaidas, ypač informacinių technologijų sektoriuje, kuriame VPP schemos nepasiteisino iki šių dienų. Kitų šalių auditoriai taip pat skelbė analogiškas ataskaitas (12), kaip, pavyzdžiui, kritinė ataskaita apie SCUT (13) programą, neseniai paskelbta Portugalijos Tribunal de Contas.

5.3.3

Ligšiolinė patirtis leidžia EIB visų savo finansuotų projektų našumą vertinti gerai. Statybinės operacijos būdavo užbaigiamos sutartyse numatytais terminais. Viso portfelio mastu stipriai vėlavo tik vieno projekto įgyvendinimo darbai (…).

5.3.4

Paprastai numatytą projektinį operacinio našumo lygį projektai pasiekia praėjus šešiems — dvylikai mėnesių nuo objekto veiklos pradžios (…). Kontrolių, kurios buvo atliekamos atitinkamais terminais, atėjus laikui atsiimti garantijas arba refinansavimą, rezultatai paprastai buvo teigiami“.

5.4.1

„Kaip anksčiau minėjome, daugumoje šalių VPP tipo viešosios sutartys sudaromos pirmiausia transporto sektoriuje. Vėliau šiose šalyse pastebima tendencija imtis ir kitų sektorių (kaip švietimas, sveikatos apsauga, energetika, vandens ūkis ir atliekų tvarkymas), nes juose taip pat susidomima galimybėmis pasinaudoti VPP sutarčių mechanizmais (…).

5.4.2

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje pagal VPP schemą imta organizuoti finansavimą tokiuose visuomeniniuose sektoriuose kaip švietimas ir sveikatos apsauga — joje pradėtas įgyvendinti didžiausias per visą National Health Service (nacionalinės sveikatos tarnybos) egzistavimo laiką projektas. Nuo 1997 m. Anglijos sveikatos ministerija, leidusi pradėti viešųjų sutarčių konkurso procedūrą, laidavo už 64 VPP tipo projektus, kurių sąmatos bendra suma siekia 11,1 milijardą GBP (15,7 milijardų EUR). 27 iš šių projektų, už 3 milijardus GBP (4,3 milijardai EUR), yra baigti ir funkcionuoja arba šiuo metu įgyvendinami (…).

5.4.3

Dar mažiausiai trys Europos šalys (Portugalija, Ispanija ir Italija) ketina pradėti didelės apimties VPP programas savo sveikatos apsaugos sektoriuose.

5.4.4

Pastebima tendencija, kai valstybinės VPP programos prasideda nuo palyginti didelės apimties projektų, remiamų vyriausybinės valdžios institucijų, o po to tęsiamos vietinių bendrijų ar regiono valdžios institucijų, vykdant mažesnės apimties (kai kada kartotinius) projektus“.

5.4.5

Komitetas atkreipia dėmesį, kad Europos Sąjungos ekonomikos politikoje būtina laikytis visapusiško požiūrio į mokslinius tyrimus, technologijų plėtrą ir naujoves. Komitetas laikosi nuomonės, kad Europos investicijų banko potencialas nėra visapusiškai panaudotas šioje srityje. Dėl to, jis nori paskatinti Banką nemažą savo lėšų dalį skirti šiai sričiai, pirmiausia taikomiesiems moksliniams tyrimams ir naujovėms. Tam reikalingas kūrybiškas visų EIB priemonių — įskaitant VPP — panaudojimas mokslinių tyrimų srityje, o dažniausiai tai galėtų būti viešoji paslauga.

6.1

EIB portfelyje esančių VPP projektų apmokėjimo sistemos organizuojamos labai įvairiai — tai atspindi Europoje įgyvendintų VPP tipo projektų finansavimo organizavimų įvairovę (…).

6.2

Valstybinis apmokėjimas čia atlieka esminį vaidmenį. „Kai kuriais atvejais koncesininkai tiesiogiai skatinami gerinti darbo saugos sąlygas (intensyviau prižiūrint įrengimus, gerinant apšvietimą ir t.t.), kadangi jų apmokėjimas tiesiogiai susiejamas su nelaimingų atsitikimų darbe procentu.

6.3

Bankas pastebėjo, kad, praktikoje viešajame sektoriuje transporto srities VPP projektuose pasireiškia tendencija pereiti nuo mokesčio už važiavimą keliu rinkimo metodo prie apmokėjimo už priduotą paruoštą eksploatacijai objektą formos. Vis dėlto, viena iš stipriųjų VPP pusių ir pagrindinių jų bruožų išlieka galimybė jose naudoti įvairias apmokėjimo formas, pagal pasirinktą finansavimo organizavimą, o kaip tik tai ir leidžia įgyvendinti įvairiausius visuotinės svarbos objektus ir tinkamiausiai padalinti galimas rizikas (…).

6.4

Be to, kadangi Komisija (…) yra pasiryžusi naujose valstybėse narėse naudoti struktūrinius sanglaudos fondus daliniam viešojo sektoriaus įnašų (jei jų bus) finansavimui, labai pageidautina, kad valstybinės darbo grupės bendradarbiautų su Regioninės politikos generaliniu direktoratu ir kitomis Komisijos tarnybomis (…).“

7.1

„Visoms VPP, kurias jis finansavo, EIB suteikė didelės pridėtinės vertės. Finansiniu požiūriu, didelėms infrastruktūroms labiausiai priimtinos ilgalaikės paskolos bei Banko siūlomi pratęsiami mokėjimo terminai, kadangi finansuojamųjų aktyvų ekonominės eksploatacijos trukmė yra gana ilga, o projekto pinigų srautų pokyčiai per visą jo gyvavimo laikotarpį vystosi palankia kryptimi (…).

7.2

Be to, EIB kapitalo kaštai yra tokie, kad viešasis sektorius iš šių operacijų gali turėti geriausią pelną. Šis pranašumas stiprina projekto ekonominę bazę, o taip pat yra labai naudingas kitiems projekte dalyvaujantiems kreditoriams (…).

7.3

Šiuo atžvilgiu EIB prisiimti griežti reikalavimai atliekant investicinės rizikos įvertinimą bei jo įsipareigojimas išlaikyti projekto skolą iki galutinio termino (o ne, kaip dažnai daro kitos pirmos eilės kredito organizacijos, perleisti ją arba išskirstyti asociacijos dalyviams) viešąjį sektorių patraukia savo stabilumu, solidumu bei ilgalaike patirtimi, o taip pat nemenka pridedamąja verte.

7.4

Viešojo sektoriaus įstaigos, kurios jau yra kreipusios dėl paslaugų į Banką, labai gerai įvertino jo gebėjimą suteikti, tiesiogiai ar netiesiogiai, šioms įstaigoms reikalingas konsultacijas dėl pradinės VPP programų kūrimo stadijos ar dėl prioritetinių individualių svarbių projektų (…).

7.5

Šiuo aspektu Banko dalyvavimas projekte gali būti labai svarbus, kadangi jis vienintelis turi „nesuinteresuoto“ kreditoriaus statusą, — nesiekdamas jokio pelno, turėdamas didelę patirtį šioje srityje, jis įgaliotas atlikti visuotinės svarbos misiją ir šitaip užtikrinti sandorį sudarančių šalių — viešosios ir privačios — abipusį pasitikėjimą. Kaip pavyzdį galime paminėti iniciatoriaus vaidmenį, kurį Bankas atliko kuriant tilto per Tago upę projektą, — svarbiausią projektą Portugalijos VPP programoje.

7.6

Pagaliau, EIB pabaigė kurti lanksčias ir modernias VPP projektų finansavimo schemas (…). Kaip nurodyta Augimo iniciatyvoje, Bankas dalyvauja kuriant platų finansinių priemonių, tokių kaip garantijos, antros eilės ar mezonino skolos, infrastruktūrų fondai, spektrą, o taip pat imantis, kai atsiranda reikalas, skolos vekselių įjungimo į finansines operacijas, kad privataus sektoriaus atstovai lengviau įsijungtų į valstybinių infrastruktūrų aprūpinimo procesą. Šios naujovės, o taip pat kitų kredito teikėjų dėmesys investicinės rizikos įvertinimo normoms, kurias prisiėmė Bankas, padeda jam būti katalizatoriumi, pritraukiančiu kitus finansavimo šaltinius (…)“.

7.7.

EESRK pažymi, kad EIB gali prisidėti remiant valdžios institucijas, mažindamas kaštus ir taikydamas griežtą projektų vertinimo bei rizikos perleidimo politiką, įgyvendinant VPP projektus valstybėse narėse.

8.1

EESRK sveikina EIB indėlį plėtojant VPP ir skatinant viešųjų paslaugų sferos valstybėse narėse plėtrą bei tobulinimą, padedant finansuoti įvairių objektų statybą šiose srityse:

EESRK rekomenduoja EIB naują veiklos sritį:

8.2

Savo nuomonėje dėl „Žaliosios knygos apie viešas/privačias partnerystes ir Bendrijos teisės viešųjų sutarčių ir koncesijų srityje“ (14) EESRK pabrėžia, kad yra būtina:

8.3

EESRK nuomone, visų valstybių narių VPP srities ekspertų įstaigos turi bendradarbiauti tarpusavyje ir su EIB, kad galėtų reikiamu momentu Komisijai pateikti sukauptą geriausių praktikų šioje srityje patirtį.

8.4

Atsižvelgiant į EIB veiklos apimtį ir jo patirtį VPP srityje, EESRK siūlo, kad vieną kartą per metus į ECOFIN bei Konkurencingumo tarybos darbotvarkę būtų įtrauktas EIB ir Komisijos bendrai pateikiamos ataskaitos dėl VPP nagrinėjimas.