16.5.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 115/1

1)

atkreipia dėmesį į Bendrijos strateges gaires (BSG), priimtass Europos Komisijos 2005 m. liepos 5d.;

2)

pritaria, kad remiantis Konvergencijos tikslu ir, atsiliekančių regionų vystymui vienareikšmiškai suteikiamas prioritetas, kurį iš esmės padiktavo dešimties valstybių narių įstojimas į ES; ES pareiga solidarizuotis šių regionų atžvilgiu ir pagreitinti jų ekonominį ir socialinį vystymąsi, kaip kad ir buvo daroma vykdant ankstesnes programas;

3)

taip pat pritaria įsipareigojimui vykdyti Europos sanglaudos politiką visų Europos regionų atžvilgiu, remiantis būsimuoju konkurencingumo ir užimtumo tikslu; tačiau pabrėžia, kad prioritetas turi būti teikiamas periferiniams ir (arba) mažiau konkurencingiems regionams, kad būtų sumažintas išsivystymo atotrūkis tarp regionų ir pačiuose regionuose; iš tikrųjų sanglaudos politikos pagrindinis tikslas i yra panaikinti atotrūkį regionų ir vietovių išsivystymo lygio, o ne remti konkurencingiausius regionus;

4)

apgailestauja, kad Bendrijos sanglaudos gairėse neatskiriami konvergencijos regionams suteikiami prioritetai nuo ir prioritetų, suteikiamų regionams, atitinkantiems būsimą konkurencingumo ir užimtumo tikslą; konkurencingumo ir užimtumo tikslas turi būti nukreiptas į projektus, skirtus didinti regionų konkurencingumą (moksliniai tyrimai, naujovės, švietimas/ mokymas, prieinamumas/ transportas, informacijos ir komunikacijos technologijos (IKT), visuotinės svarbos paslaugos), kartu reikia baigti dabartiniu metu kritikuojamą praktiką skirti nedideles sumas, bet kuo daugiau paramos gavėjų;

5)

pritaria faktui, kad sanglaudos politika yra laikoma Lisabonos strategijos įgyvendinimo priemone regioniniu lygiu, tačiau primena absoliučią būtinybę, kad sanglaudos politika pirmiausia būtų atotrūkio tarp regionų ir vietovių išsivystymo pašalinimo priemonė;

6)

pabrėžia esminę šio dokumento svarbą Bendrijos sanglaudos politikos 2007–2013 m. kūrimui ir šios politikos kontrolei Europos lygiu, atsižvelgiant į nustatytus tikslus ir prioritetus;

7)

pabrėžia būtinybę, kad regioninei ir sanglaudos politikai būtų parengtas strateginis dokumentas Europos lygiu, koks, beje, jau prieš kelis metus buvo parengtas Europos užimtumo strategijai;

8)

yra susirūpinęs dideliu atotrūkiu tarp šiame dokumente skelbiamų tikslų ir menkų lėšų, kurias kai kurios valstybės narės ketina skirti jų įgyvendinimui pagal 2007–2013 m. finansinę perspektyvą;

9)

taip pat nuogąstauja, kaip valstybės narės pasinaudos šiuo dokumentu, jeigu finansinė perspektyva neatitiks spręstinų uždavinių masto;

10)

pripažįsta, kad nors reikia laikytis subsidiarumo principo, paliekant valstybėms narėms galimybę pritaikyti BSG prie savo poreikių ir konkrečios padėties, tačiau svarbu, kad valstybės narės nefinansuotų nacionalinės politikos sričių iš Europos struktūrinių fondų;

11)

susirūpinimą kelia tai, kad dėl tokio nukrypimo gali užtrukti Bendrijos sanglaudos politikos įgyvendinimas, o pastaroji yra viena iš Bendrijos politikos sričių, labiausiai matomų Europos piliečiams;

12)

todėl apgailestauja, kad Europos Komisija, spaudžiama valstybių narių, nusprendė nepateikti nacionalinių šio dokumento versijų, kurios grindžiamos teritorinių tyrimų programos, kurią vykdė valstybės narės per Europos teritorijų planavimo observatorijos tinklą (ETPOT), rezultatais ir kuri leido patikrinti ES ir valstybių narių tikslų, susijusių su teritorine sanglauda, strateginį suderinamumą.

1.1

dar kartą patvirtina, jog remia Lisabonos strategiją, ir pažymi Europos Komisijos pasiryžimą BSG sudaryti pagal šią strategiją, tačiau apgailestauja, kad į antrą planą nustumiami aplinkosaugos prioritetas ir Geteborgo strategija;

1.2

pritaria trims svarbiausiems Europos Komisijos siūlomiems prioritetams (padaryti Europą ir jos regionus patrauklesnius investicijoms, kelti žinių lygį ir gerinti naujoves kaip esminius augimo faktorius ir padėti kurti daugiau ir kokybiškesnių darbo vietų);

1.3

tačiau apgailestauja, kad skelbiant šiuos pagrindinius prioritetus nebuvo paminėta darnaus konkurencingumo sąvoka; dar kartą patvirtina savo įsipareigojimą užtikrinti, jog toks pats dėmesys būtų skiriamas trims darnaus vystymosi (ekonominio, socialinio ir aplinkosaugos) ramsčiams;

1.4

dar kartą pabrėžia, kad pagrindinis Lisabonos strategijos silpnoji vieta, kaip ir Europos užimtumo strategijos, yra jos įgyvendinimas, būtent jos įgyvendinimas valstybėse narėse; apgailestauja, kad nėra gero decentralizuoto būdo ir kad koordinavimo būdas neleido įtraukti į jos įgyvendinimą regionų ir vietos valdžios institucijų; apgailestauja, kad įgyvendinant šią strategiją tarpusavyje bendradarbiavo tik vyriausybės ir nebuvo atsižvelgta į vis didėjančią socialinių partnerių vaidmens svarbą Lisabonos procese;

1.5

todėl pritaria Europos Komisijos norui, jog pagrindinį vaidmenį, įgyvendinant šią strategiją, vaidintų regionų ir vietos valdžios institucijos, ir džiaugiasi tuo, kad įgyvendindama savo tikslus ji tai susieja su sanglaudos politika;

1.6

todėl primygtinai teigia, kad reikia įtraukti BSG, pagal kurias valstybės narės ir regionai nustatys savo sanglaudos politikos strateginius prioritetus, į „Lisabonos strategijos nacionalines veiksmų programas“, ir kad būtų pabrėžta regionų ir vietos lygių svarba teritorijų strateginiam vystymuisi;

1.7

tikisi, kad skiriant Bendrijos pagalbą, be prioritetinių konvergencijos regionų, struktūriniai fondai būtų skirti būsimajam konkurencingumo ir užimtumo tikslui, ypač siekiant paspartinti periferinių ir mažiau konkurencingų regionų vystymąsi, taip pat šioms prioritetinėms sritims: moksliniams tyrimams, naujovėms, švietimui bei mokymui ir paslaugų prieinamumui (transporto, informacijos ir komunikacijos technologijų, visuotinės svarbos paslaugų); kiekvienas Europos regionas privalo turėti galimybę parengti regioniniu ir vietos lygiu savo paties Lisabonos darbotvarkę;

1.8

įspėja dėl Europos fondų naudojimo nacionalinių ar Bendrijos politikos sričių finansavimui arba bendram finansavimui (transeuropiniai transporto tinklai, Mokslinių tyrimų ir taikomosios veiklos pagrindų programa, Konkurencingumo ir naujovių programa), kuris priklausytų tik nuo nacionalinio konkurencingumo siekio, nepaisant visos teritorinės sanglaudos, todėl tai nebūtų sanglaudos politika; jeigu atsilikusiems i regionams būtų suteiktas prioritetas teisėtai naudoti struktūrinius fondus tokiems tikslams finansuoti, tai vis dėlto būtų žalinga, nes regionai, atitinkantys būsimojo konkurencingumo ir užimtumo tikslo kriterijus, negalėtų sutelkti lėšų, reikalingų tikriesiems regionų vystymo prioritetams;

1.9

patvirtina savo reikalavimą ir ateityje sudaryti privataus bendro finansavimo galimybes;

1.10

taip pat primena, kad dabartiniu programavimo laikotarpiu sektorių politikos turi padėti įgyvendinti sanglaudos politiką, o nuo 2007 metų, priešingai, sanglaudos politika turės padėti įgyvendinti sektorių politikas;

1.11

todėl tikisi, kad BSG formavimas pagal Lisabonos strategiją nesuteiks valstybėms narėms galimybės pasinaudoti sanglaudos politika ir finansuoti savo nacionalinės politikos sritis, nepaisant ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos principų, taikomų jų teritorijai;

1.12

todėl įspėja dėl pavojaus iš naujo nacionalizuoti Bendrijos sanglaudos politiką;

1.13

todėl reikalauja, kad BSG būtų nustatyti aiškūs ir tiksliai nukreipti teritorinės sanglaudos tikslai, kad toks pavojus būtų kuo mažesnis;

2.1

apgailestauja, kad sanglaudos teritorinė dimensija nėra atskiras prioritetas ar horizontalus prioritetas, persidengiantis su trimis pagrindiniais prioritetais, nurodytiems šiame dokumente, ir kad ji nėra visų BSG pagrindinis principas kaip, kad yra ekonominės ir socialinės sanglaudos atveju;

2.2

dar kartą pažymi, kad teritorinė dimensija yra regioninės ir sanglaudos politikos pagrindas;

2.3

todėl yra nustebintas, kad skyrius apie teritorinę dimensiją apima tik miestus ir kaimo vietoves ir šiame dokumente jai nesuteikiamas toks prioritetas, kaip Europos Komisijos trečiojoje sanglaudos ataskaitoje, nors regionuose vykstantys procesai leidžia ir valdžios institucijoms ir visuomenei vietoje įvertinti Europos Sąjungos politikos poveikį; dar kartą pabrėžia, jog būtina kad regioninės programos apimtų ir miesto dimensiją;

2.4

reikalauja, kad būtų atsižvelgta į tokią darnaus konkurencingumo sąvoką, kaip ji yra suformuluota Europos Sąjungos sutartyje ir į policentrinės Bendrijos teritorijų planavimo perspektyvos sąvoką, kas turėtų leisti pritaikyti vykdomos politikos pobūdį ir intensyvumą prie objektyvios teritorijų konkurencingumo padėties;

2.5

reikalauja, kad teritorinė dimensija taip pat apimtų nuolatinių gamtinių kliūčių turinčius regionus (salos, kalnuotos ir retai apgyvendintos vietovės), periferinius regionus, kaimo ir miesto skurdžiausias zonas ir ryšio stiprinimą tarp miesto ir kaimo vietovių. Be to pabrėžia strateginę miestų ir miestų zonų svarbą, siekiant įgyvendinti Lisabonos tikslus ir net skurdžiausiose miestų teritorijose sukurti saugias, darnias ir tvarias bendruomenes;

2.6

šiuo klausimu laukia Europos Komisijos komunikato dėl sanglaudos politikos strateginių gairių miestų dimensijos išleidimo;

2.7

iš esmės primena apie regioninių ir vietos bendruomenių prisijungimą prie teritorinės sanglaudos tikslo kaip būtiną ir neatskiriamą indėlį į ekonominės ir socialinės sanglaudos tikslą;

2.8

apgailestauja, kad visame dokumente mažai vietos skirta teritorijų bendradarbiavimui; taip pat nerimauja, kad valstybės narės ketina mažiau skirti lėšų šiam esminiam regioninės ir sanglaudos politikos tikslui;

2.9

dar kartą primena remiąs pasienio bendradarbiavimą kaip esminę Europos integracijos priemonę; norėtų, kad ši priemonė apimtų šias sritis: kultūrą, aplinkosaugą, administracijų mainus, civilinę saugą ir sveikatos apsaugą;

2.10

rekomenduoja pradėti tikrą nacionalinį bendradarbiavimą, nepaisant įprasto bendradarbiavimo tarp valstybių narių siekiant įgyvendinti kokius nors veiksmus, kadangi toks bendradarbiavimas yra tikroji teritorinės sanglaudos priemonė;

2.11

reikalauja suteikti nacionaliniam bendradarbiavimui tikrą teritorijų struktūrizavimo ir sujungimo strateginį pobūdį; primena, kad Europos teritorijų planavimo observatorijos tinklas siūlo daugybę būdų, kaip nukreipti nacionalinį bendradarbiavimą keliomis svarbiausiomis kryptimis; prašo, kad regioninės ir vietos valdžios institucijos aktyviau dalyvautų ne tik administruojant programas, bet ir nustatant intervencijos prioritetus;

2.12

prašo valstybių narių nemažinti Europos Komisijos siūlomo nacionalinio bendradarbiavimo biudžeto;

2.13

rekomenduoja daugiau vietos skirti tarpregioninei sričiai ir primena, kad labai svarbu galėti disponuoti tiksliniu biudžetu;

3.1

pirmiausia primena būtinybę, kad Europos Sąjunga turėtų biudžetą, atitinkantį jos ambicijas, būtent tikslus, kurie buvo nustatyti Europos Vadovų Tarybos susitikimo Lisabonoje metu;

3.2

todėl nerimauja dėl didelio skelbiamų strateginių tikslų ir menkų finansinių priemonių, kurios gali būti skirtos, sprendžiant pagal paskutines tarpvyriausybines derybas, neatitikimo pavojaus;

3.3

todėl apgailestauja, kad Europos Komisija nesiūlo labiau sutelkti Bendrijos intervencijų į tas sritis ir teritorijas, kurioms ji gali turėti tikrą sverto poveikį;

3.4

taip pat mano, kad, turint omenyje būsimąjį regioninio konkurencingumo ir užimtumo tikslą, būtų naudinga nustatyti ERPF (Europos regioninės plėtros fondo) ir ESF (Europos socialinio fondo) pagalbos kriterijus; jeigu pripažįstama, jog ESF skirtas visoms Europos teritorijoms, kenčiančioms dėl akivaizdžių bedarbystės ir socialinės atskirties priežasčių, tai savo ruožtu būtina, kad ERPF, skirdamas savo finansavimą, atsižvelgtų į tam tikrą teritorinių kriterijų skaičių;

3.5

todėl siūlo, kad struktūrinės lėšos pirmiausia būtų skiriamos mažiausiai konkurencingiems ir neturtingiems regionams, remiantis Bendrijos kriterijais, tačiau juos įvertinus pagal aiškius ir objektyvius teritorinius kriterijus;

3.6

galiausiai apgailestauja, kad nebuvo pasiekta susitarimo dėl finansinės perspektyvos per 2005 m. birželio 16–17 d. vykusį Europos Vadovų Tarybos susitikimą; primena pavojus, kuriuos gali sukelti toks užsitęsęs nesutarimas šiuo klausimu, rengiant būsimąjį 2007–2013 m. programavimo laikotarpį;

1.

pabrėžia Europos Komisijos atliktą darbą pristatant strateginį dokumentą, tačiau abejoja dėl to, kaip valstybės narės jį panaudos;

2.

dar kartą pareiškia remiąs konvergencijos regionams suteiktą prioritetą, susijusį su ES plėtra (dešimt naujų valstybių narių);

3.

mano, kad regioninė ir sanglaudos politika neturėtų apsiriboti vien valstybių narių vykdomu sektorinės politikos sričių, Lisabonos strategijoje laikomų prioritetinėmis, finansavimu; iš tiesų sanglaudos politikos pagrindinis tikslas yra pašalinti atotrūkį tarp regionų ir vietovių, o ne remti konkurencingiausius regionus;

4.

mano, kad Lisabonos strategijos sėkmė pirmiausia ir iš esmės priklauso nuo to, ar ji bus nukreipta į regioninį ir vietos lygiu;

5.

norėtų, kad regionai, atitinkantys būsimojo konkurencingumo ir užimtumo tikslo kriterijus, galėtų sutelkti Bendrijos paramą į tikrų regioninės plėtros strategijų, įgyvendinamų regioniniu lygiu, finansavimą;

6.

nerimauja, kad nepakankamai atsižvelgiama į realią teritorinę dimensiją, kuri vis dėlto yra tikrosios Bendrijos sanglaudos politikos egzistavimo priežastis;

7.

todėl didžiausią dėmesį skiria teritorinės sanglaudos tikslui, kuris ypač svarbus išsiplėtus Europos Sąjungai;

8.

prašo labiau suderinti Europos Sąjungos bei jos valstybių narių konkurencingumo reikalavimus ir Bendrijos erdvės teritorinės sanglaudos poreikius;

9.

mano, kad tai galima pasiekti nustačius, kad visi Europos regionai yra tinkami, taip pat realią teritorinę dimensiją integravus į valstybių narių Nacionalines strategines remiamų teritorijų programas (NSRTP), siekiant sutelkti Bendrijos paramą į periferinius ir (arba) mažiau konkurencingus regionus;

10.

rekomenduoja apskritai skirti didesnę svarbą teritoriniam bendradarbiavimui, ypač nacionaliniam bendradarbiavimui, papildomai jam suteikiant strateginį pobūdį pagal Bendrijos erdvės teritorijų suformavimą ir atitinkamai skiriant biudžeto lėšų;

11.

galiausiai primena remiąs Europos Komisijos pasiūlymus dėl finansinės perspektyvos 2007–2013 m. laikotarpiui; mano, kad Bendrijos strateginėse gairėse suformuluoti tikslai negalės būti pasiekti be realistinio Bendrijos biudžeto, leidžiančio tęsti tikrąją regioninę ir sanglaudos politiką visoje Europos Sąjungoje.