8.11.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 275/19

(1)

Europos bendrijoje egzistuoja poreikis didinti energijos galutinio vartojimo efektyvumą, valdyti energijos paklausą bei skatinti atsinaujinančios energijos gamybą, nes artimiausią ir vidutinės trukmės laikotarpį yra santykinai nedaug galimybių paveikti energijos tiekimo ir paskirstymo sąlygas kuriant naujus pajėgumus arba tobulinant perdavimą bei paskirstymą. Taigi šia direktyva prisidedama didinant tiekimo saugumą.

(2)

Padidėjus energijos galutinio vartojimo efektyvumui taip pat sumažėtų energijos pirminis vartojimas ir išmetamų CO2 bei kitų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekis. Šių išmetamų dujų kiekis vis didėja ir todėl tampa vis sunkiau įgyvendinti Kioto įsipareigojimus. Net 78 % Bendrijos išmetamų šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio lemia su energetikos sektoriumi susijusi žmonių veikla. Šeštojoje Bendrijos aplinkosaugos veiksmų programoje, nustatytoje Europos Parlamento ir Tarybos sprendimu Nr. 1600/2002/EB (4), nurodoma, kad tolesnis mažinimas yra būtinas siekiant Jungtinių Tautų bendrojoje klimato kaitos konvencijoje nustatyto ilgalaikio tikslo stabilizuoti šiltnamio efektą sukeliančių dujų koncentraciją atmosferoje tokiu lygiu, kuris užkirstų kelią pavojingam antropogeniniam poveikiui klimato sistemai.

(3)

Padidinus energijos galutinio vartojimo efektyvumą bus galima ekonominiu požiūriu efektyviai panaudoti potencialią ekonomiškai efektyviai sutaupytą energiją. Energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės galėtų įgyvendinti šį energijos taupymą ir taip padėti Europos bendrijai sumažinti jos priklausomybę nuo energijos importo. Be to, perėjimas prie efektyviau energiją vartojančių technologijų gali paskatinti, kaip pabrėžiama Lisabonos strategijoje, Europos Bendrijos novatoriškumą ir konkurencingumą.

(4)

Komisijos komunikate dėl Europos klimato kaitos programos pirmojo etapo įgyvendinimo direktyva dėl energijos paklausos valdymo buvo įvardyta kaip viena svarbiausių klimato kaitos kontrolės priemonių, kurių reikia imtis Bendrijos lygiu.

(5)

Ši direktyva atitinka 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/54/EB dėl elektros energijos vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir panaikinančią Direktyvą 96/92/EB (5) ir 2003 m. birželio 26 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2003/55/EB dėl gamtinių dujų vidaus rinkos bendrųjų taisyklių ir panaikinančią Direktyvą 98/30/EB (6), kurios numato galimybę naudoti energijos efektyvumą bei valdyti paklausą užuot ieškojus naujų tiekimo būdų ir numato užtikrinti aplinkos apsaugą, šitaip sudarant sąlygas valstybių narių valdžios institucijoms, inter alia, skelbti konkursus naujiems pajėgumams arba pasirinkti energijos vartojimo efektyvumo ir paklausos priemones, įskaitant „baltųjų sertifikatų“ sistemas.

(6)

Ši direktyva nepažeidžia Direktyvos 2003/54/EB 3 straipsnio, kuriame reikalaujama, kad valstybės narės užtikrintų, jog visiems namų ūkio pirkėjams ir, kai valstybės narės mano, kad to reikia, — mažoms įmonėms būtų teikiamos universaliosios paslaugos, t. y., kad jos turėtų teisę savo teritorijoje gauti nustatytos kokybės elektros energiją už protingą, lengvai ir aiškiai palyginamą bei skaidrią kainą.

(7)

Liberalizavus mažmenines rinkas galutiniams elektros energijos, gamtinių dujų, anglies ir lignito, šildymo ir kai kuriais atvejais netgi centrinio šildymo bei vėsinimo galutiniams pirkėjams, beveik visais atvejais padidėjo efektyvumas ir sumažėjo energijos gamybos, transformavimo bei paskirstymo kaštai. Liberalizavimas nesukėlė didesnės produktų ir paslaugų konkurencijos, kuri būtų galėjusi paskatinti didesnį paklausos efektyvumą.

(8)

Savo 1998 m. gruodžio 7 d. rezoliucijoje dėl energijos vartojimo efektyvumo Europos bendrijoje (7) Taryba patvirtino visos Bendrijos tikslą gerinti energijos galutinio vartojimo intensyvumą kasmet jį didinant vienu procentiniu punktu iki 2010 m.

(9)

Todėl valstybės narės turėtų nustatyti nacionalinius orientacinius rodiklius, skatinančius energijos galutinio vartojimo efektyvumą bei užtikrinančius energetikos paslaugų rinkos nuolatinį augimą ir gyvybingumą, ir tuo būdu prisidėti prie Lisabonos strategijos įgyvendinimo. Nacionalinių orientacinių rodiklių, skatinančių energijos galutinio vartojimo efektyvumą, nustatymas veiksmingai sąveikauja su kitais Bendrijos teisės aktais, kurie, juos pritaikius, prisidės prie šių nacionalinių rodiklių įgyvendinimo.

(10)

Šia direktyva reikalaujama, kad valstybės narės imtųsi veiksmų, o jos tikslų įgyvendinimas priklauso nuo poveikio, kurį tie veiksmai padaro energijos galutiniams vartotojams. Valstybių narių veiksmų galutinis rezultatas priklauso nuo daugelio išorinių veiksnių, įtakojančių vartotojų elgseną energijos vartojimo ir jų noro įgyvendinti energijos taupymo metodus bei naudoti energijos taupymo prietaisus požiūriu. Todėl net jeigu valstybės narės įsipareigoja dėti pastangas įgyvendinti 6 % rodiklį, nacionalinis sutaupymo tikslas yra orientacinio pobūdžio ir teisiškai neįpareigoja valstybių narių jį pasiekti.

(11)

Kai energijos efektyvumo siekiama technologijos, elgsenos ir (arba) ekonominiais pakeitimais, turėtų būti vengiama padaryti esminį neigiamą poveikį aplinkai ir turėtų būti atsižvelgta į socialinius prioritetus.

(12)

Didesnį galutinio vartojimo efektyvumą galima pasiekti didinant galimybę naudotis energetikos paslaugomis ar kitomis energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonėmis ir didinant jų paklausą.

(13)

Siekiant realizuoti energijos taupymo galimybes tam tikruose rinkos segmentuose, kuriuose energijos vartojimo auditas komerciniais pagrindais paprastai nėra parduodamas, pavyzdžiui, namų ūkiuose, valstybės narės turėtų užtikrinti energijos vartojimo audito teikimo galimybę.

(14)

2000 m. gruodžio 5 d. Tarybos išvadose nurodoma, kad energetikos paslaugų skatinimas sukuriant Bendrijos strategiją yra prioritetinė sritis siekiant padidinti energijos vartojimo efektyvumą.

(15)

Energijos paskirstytojai, paskirstymo sistemų operatoriai ir mažmeninės prekybos energija bendrovės gali padidinti energijos vartojimo efektyvumą Europos bendrijoje siūlydamos energetikos paslaugas, kurioms būdingas efektyvus galutinis vartojimas, pvz., patalpų šildymą, į namus tiekiamą karštą vandenį, šaldymą, produktų gamybą, apšvietimą ir varomosios energijos šaltinius. Taip energijos paskirstytojų, paskirstymo sistemų operatorių ir mažmeninės prekybos energija bendrovių maksimalaus pelno siekis tampa labiau susijęs su siekiu parduoti energetikos paslaugas kiek galima didesniam pirkėjų skaičiui užuot siekus parduoti kiek galima didesnį energijos kiekį kiekvienam pirkėjui.

(16)

Visokeriopai atsižvelgdamos į energetikos sektoriaus rinkos dalyvių nacionalinę struktūrą ir siekdamos sudaryti palankias sąlygas šioje direktyvoje numatytam energetikos paslaugų ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių įgyvendinimui, valstybės narės turėtų turėti galimybę įpareigoti energijos paskirstytojus, paskirstymo sistemų operatorius, arba mažmeninės prekybos energija bendroves, arba tam tikrais atvejais — du ar daugiau šių rinkos dalyvių — teikti tokias paslaugas ir dalyvauti įgyvendinant tokias priemones.

(17)

Turėtų būti skatinama novatoriška praktika — susitarimai dėl finansavimo su trečiosiomis šalimis. Tokiais atvejais naudos gavėjas išvengia investavimo kaštų, pasinaudodamas dalimi trečiajai šaliai investavus sutaupytos energijos finansinės vertės tam, kad padengtų trečiajai šaliai investavimo kaštus ir sumokėtų palūkanas.

(18)

Siekiant, kad tarifai ir kitos tinklais perduodamai energijai taikomos taisyklės prisidėtų prie efektyvaus energijos galutinio vartojimo, turėtų būti atsisakyta nepateisinamų skatinamųjų priemonių didinti apimtis.

(19)

Kiekvienos valstybės narės viešasis sektorius turėtų rodyti sektiną pavyzdį dėl investicijų, priežiūros ir kitokių kaštų, susijusių su energiją naudojančia įranga, energetikos paslaugomis ir kitomis energijos efektyvaus vartojimo priemonėmis. Taigi viešasis sektorius turėtų būti skatinamas į investicijas, nusidėvėjimo išmokas ir veiklos biudžetus įtraukti skatinamąsias energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones. Atsižvelgiant į tai, kad valstybių narių administracinės struktūros labai skiriasi, skirtingų rūšių priemonių, kurių gali imtis viešasis sektorius, turėtų būti imamasi nacionaliniu, regioniniu ir (arba) vietos lygiu.

(20)

Energetikos paslaugos, energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos ir kitos energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės, naudojamos siekiant taupyti energiją, turi būti remiamos ir (arba) įgyvendinamos pasitelkus savanoriškus suinteresuotų subjektų ir valstybių narių paskirtų viešojo sektoriaus įstaigų susitarimus.

(21)

Apibrėžiant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones turėtų būti atsižvelgiama į efektyvumo naudą, kuri gaunama plačiai naudojant ekonomiškai efektyvias technologines naujoves, pavyzdžiui, elektroninį matavimą.

(22)

Siekiant, kad galutiniai vartotojai galėtų priimti labiau pagrįstus sprendimus dėl jų individualaus energijos vartojimo, jiems turėtų būti teikiama tinkamos apimties informacija apie tai bei kita svarbi informacija, pavyzdžiui, informacija apie prieinamas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, lyginamuosius galutinių vartotojų aprašymus ar energiją naudojančios įrangos, kuri gali apimti ir „ketvirtojo veiksnio“ ar panašią įrangą, objektyvias technines specifikacijas.

(23)

Priėmus šią direktyvą, 1993 m. rugsėjo 13 d. Tarybos direktyvos 93/76/EEB dėl išmetamųjų anglies dioksido dujų ribojimo gerinant energijos efektyvumą (SAVE) (8) visos svarbiausios nuostatos yra įtrauktos į kitus Bendrijos teisės aktus, todėl Direktyva 93/76/EEB turėtų būti panaikinta.

(24)

Kadangi šios direktyvos tikslų, būtent energijos galutinio vartojimo efektyvumo didinimo bei energetikos paslaugų rinkos vystymo, valstybės narės negali deramai pasiekti pačios, o jų galima pasiekti geriau Bendrijos lygiu, Bendrija gali patvirtinti priemones laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo. Vadovaujantis tame pačiame straipsnyje nustatytu proporcingumo principu, šia direktyva nesiekiama daugiau negu reikia šiems tikslams įgyvendinti.

(25)

Šios direktyvos įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti priimtos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (9),

a)

nustatant reikalingus orientacinius rodiklius, mechanizmus, skatinamąsias priemones bei institucinį, finansinį ir teisinį pagrindą, skirtą pašalinti esamas rinkos kliūtis bei trūkumus, trukdančius efektyviam energijos galutiniam vartojimui;

b)

sudarant sąlygas energetikos paslaugų rinkos plėtrai ir kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių pateikimui galutiniams vartotojams.

a)

energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių teikėjams, įskaitant energijos paskirstytojus, paskirstymo sistemos operatorius ir mažmeninės prekybos energija bendroves. Tačiau valstybės narės gali netaikyti 6 ir 13 straipsnių mažiems paskirstytojams, mažiems paskirstymo sistemų operatoriams ir mažoms mažmeninės prekybos energija bendrovėms;

b)

galutiniams pirkėjams. Tačiau ši direktyva netaikoma toms įmonėms, kurių vykdoma veikla priklauso kategorijoms, išvardytoms 2003 m. spalio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2003/87/EB, nustatančios šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijos leidimų sistemą Bendrijoje ir iš dalies keičiančios Tarybos direktyvą 96/61/EB (10), I priede, ir tiems transporto įmonių padaliniams, kurie savo veikloje iš esmės naudoja aviacinį kurą ir jūrų transporto talpyklų kurą;

c)

ginkluotosioms pajėgoms, tačiau tik tokiu mastu, kad jos taikymas nesikirstų su ginkluotųjų pajėgų veiklos pobūdžiu ir svarbiausiu tikslu, ir išskyrus medžiagas, naudojamas išimtinai kariniais tikslais.

a)

„energija“ — komerciniu pagrindu prieinama visų formų energija, įskaitant elektros energiją, gamtines dujas (įskaitant suskystintas gamtines dujas ir suskystintas naftos dujas), bet kokį šildymui ir vėsinimui naudojamą kurą (įskaitant centrinį šildymą ir vėsinimą), akmens anglis ir lignitą, kurą transportui (išskyrus aviacinį kurą ir jūrų transporto talpyklų kurą) ir biologinę masę, apibrėžtus 2001 m. rugsėjo 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2001/77/EB dėl elektros, pagamintos iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių, skatinimo elektros energijos vidaus rinkoje (11);

b)

„energijos vartojimo efektyvumas“ — gauto našumo, paslaugų, prekių ar energijos ir įdėtos energijos santykis;

c)

„energijos vartojimo efektyvumo didinimas“ — energijos galutinio vartojimo efektyvumo didėjimas dėl technologijų, elgsenos ir (arba) ekonominių pokyčių;

d)

„sutaupyta energija“ — sutaupytos energijos kiekis, kuris nustatomas matuojant ir (arba) apskaičiuojant suvartojimą prieš ir po to, kai buvo įgyvendintos viena ar daugiau energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių, tuo pat metu užtikrinant energijos suvartojimą veikiančių išorės sąlygų normalizavimą;

e)

„energetikos paslaugos“ — fizinė nauda, naudingumas ar prekė, sukuriami sujungus energiją ir energetiškai efektyvią technologiją, kurios gali apimti veiksmus, priežiūrą ir kontrolę, būtiną teikiant paslaugą, kuri teikiama pagal sutartį ir paprastai sudaro sąlygas patikrinamam ir išmatuojamam ar apskaičiuojamam energijos vartojimo efektyvumo padidinimui;

f)

„energijos vartojimo efektyvumo mechanizmai“ — vyriausybių arba vyriausybinių įstaigų naudojamos bendrosios priemonės, kuriomis kuriama rėmimo sistema ar skatinamosios priemonės, sudarančios sąlygas rinkos dalyviams teikti ir įsigyti energetikos paslaugas ir kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones;

g)

„energijos vartojimo efektyvumo didinimo programos“ — veikla, kuri nukreipiama į galutinių pirkėjų grupes ir kuri paprastai sudaro sąlygas patikrinamam ir išmatuojamam ar apskaičiuojamam energijos vartojimo efektyvumo padidinimui;

h)

„energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės“ — visi veiksmai, kurie paprastai sudaro sąlygas patikrinamam ir išmatuojamam ar apskaičiuojamam energijos vartojimo efektyvumo didinimui;

i)

„energetikos paslaugų bendrovė“ (EPB) — fizinis ar juridinis asmuo, vartotojo įrenginiui ar į vartotojo patalpas teikiantis energetikos paslaugas ir (arba) kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones ir tuo būdu prisiimantis tam tikro masto finansinę riziką. Mokėjimas už suteiktas paslaugas (visiškai arba iš dalies) grindžiamas tuo, kiek padidėjo energijos vartojimo efektyvumas ir kiek buvo laikomasi kitų susitartų įvykdymo kriterijų;

j)

„sutartis dėl energijos vartojimo efektyvumo“ (SEVE) — naudos gavėjo ir paslaugos teikėjo (paprastai EPB) sutartinis susitarimas dėl energijos vartojimo efektyvumo priemonės, kai į tas priemones investuojama atsižvelgiant į sutartimi susitartą energijos vartojimo efektyvumo didinimo lygį;

k)

„trečiosios šalies finansavimas“ — sutartinis susitarimas, kuriame dalyvauja ne tik energijos tiekėjas ir energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonės naudos gavėjas, bet ir trečioji šalis, kuri finansuoja priemonę ir ima iš naudos gavėjo mokestį, lygiavertį daliai sutaupytos energijos, gautos naudojant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonę. Ši trečioji šalis gali būti arba gali nebūti EPB;

l)

„energijos vartojimo auditas“ — sisteminė procedūra, kuria gaunama patikimos informacijos apie pastato ar pastatų grupės, pramonės procesų ir (arba) įrenginių, paslaugų privačiame arba viešajame sektoriuose energijos naudojimo charakteristikas, kuria nustatomos ir apskaičiuojamos ekonomiškai efektyvios energijos sutaupymo galimybės ir pranešami rezultatai;

m)

„energijos taupymo finansiniai instrumentai“ — visi finansiniai instrumentai, pavyzdžiui, fondai, subsidijos, mokesčių grąžinamosios išmokos, paskolos, trečiosios šalies finansavimas, sutartys dėl energijos vartojimo efektyvumo, energijos sutaupymo sutarčių garantijos, energetikos funkcijų perdavimo trečiajai šaliai ir kitos susijusios sutartys, kurias rinkai teikia viešosios arba privačios įstaigos tam, kad iš dalies arba visiškai būtų padengtos pradinės projekto išlaidos įgyvendinant energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones;

n)

„galutinis pirkėjas“ — fizinis ar juridinis asmuo, kuris įsigyja energiją galutiniam vartojimui;

o)

„energijos paskirstytojas“ — fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už energijos perdavimą siekiant ją pateikti galutiniams pirkėjams ar paskirstymo stotims, parduodančioms energiją galutiniams pirkėjams. Į šį apibrėžimą neįtraukiami elektros energijos ir dujų paskirstymo sistemų operatoriai, įtraukti į p punktą;

p)

„paskirstymo sistemos operatorius“ — fizinis ar juridinis asmuo, atsakingas už elektros energijos ar gamtinių dujų paskirstymo sistemos eksploatavimą, priežiūros užtikrinimą, ir prireikus — už jos plėtrą konkrečioje vietovėje, bei tam tikrais atvejais — už jos sujungimą su kitomis sistemomis bei už tai, kad būtų užtikrinta sistemos ilgalaikė galimybė patenkinti pagrįstą elektros energijos ar gamtinių dujų paskirstymo paklausą;

q)

„mažmeninės prekybos energija bendrovė“ — fizinis ar juridinis asmuo, kuris parduoda energiją galutiniams pirkėjams;

r)

„mažas paskirstytojas, mažas paskirstymo sistemų operatorius ir maža mažmeninės prekybos energija bendrovė“ — fizinis ar juridinis asmuo, kuris paskirsto arba parduoda energiją galutiniams pirkėjams ir kuris paskirsto ar parduoda mažiau negu 100 GWh energijos ekvivalento per metus ar yra įdarbinęs mažiau negu 10 asmenų, arba kurio metinė apyvarta ir (arba) bendras metinis balansas neviršija 2 milijonų EUR. Taikant šias ribas, transporto kuro paskirstymas arba pardavimas aptariamas atskirai nuo kitų energijos formų;

s)

„baltieji sertifikatai“ — sertifikatai, išduodami nepriklausomų sertifikavimo įstaigų, kuriais patvirtinami energijos taupymo rinkos dalyvių teiginiai apie sutaupytą energiją, pasitelkus energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones.

a)

pareikalavus, tačiau ne dažniau negu kartą per metus pateiktų suvestinę statistinę informaciją apie jų galutinius pirkėjus 4 straipsnio 3 dalyje minimoms institucijoms ar agentūroms arba kitai paskirtai įstaigai, jeigu pastaroji savo ruožtu perduos gautą informaciją pirmosioms institucijoms. Ši informacija turi būti pakankama, kad galima būtų tinkamai parengti ir įgyvendinti energijos vartojimo efektyvumo didinimo programas ir skatinti bei stebėti energetikos paslaugas ir kitas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones. Ji gali apimti istorinę informaciją ir turi apimti dabartinio laikotarpio informaciją apie galutinių vartotojų sunaudojamos energijos kiekį, įskaitant, jei taikytina, apkrovų charakteristikas, pirkėjų segmentaciją ir geografinį jų pasiskirstymą, tuo pat metu išsaugant privataus pobūdžio ar komerciniu požiūriu svarbios informacijos vientisumą ir konfidencialumą, laikantis taikytinų Bendrijos teisės aktų;

b)

susilaikytų nuo veiklos, kuri gali apriboti energetikos paslaugų ir kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių paklausą ir sudaryti kliūčių jų teikimui arba kliudyti energetikos paslaugų ir kitų energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių rinkos plėtrai. Atitinkama valstybė narė imasi būtinų priemonių, kad ten, kur tokia veikla vykdoma, ji būtų nutraukta.

a)

pasirenka vieną ar keletą iš toliau pateikiamų reikalavimų, kurių tiesiogiai ir (arba) netiesiogiai per kitus energetikos paslaugų ar energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemonių teikėjus turi laikytis energijos paskirstytojai, paskirstymo sistemų operatoriai ir (arba) mažmeninės prekybos energija bendrovės:

b)

užtikrina, kad egzistuotų arba būtų sudaryti savanoriški susitarimai ir (arba) kitos į rinką orientuotos schemos, pavyzdžiui, baltieji sertifikatai, turintys lygiavertį poveikį vienam arba keliems a punkte nurodytų reikalavimų. Atitinkama valstybė narė prižiūri ir toliau palaiko šiuos savanoriškus susitarimus tam, kad užtikrintų, jog praktikoje jie darytų poveikį, lygiavertį vieno ar daugiau a punkte nurodytų reikalavimų poveikiui.

a)

esamas faktines kainas ir faktinį energijos suvartojimą;

b)

galutinio pirkėjo dabar suvartojamo energijos kiekio ir energijos, suvartotos per tą patį praėjusių metų laikotarpį palyginimą, pageidautina grafine forma;

c)

kai tai įmanoma ir naudinga, palyginimą su vidutinio normalaus arba etaloninio tos pačios kategorijos vartotojo suvartojimu;

d)

vartotojų organizacijų, energijos agentūrų ar panašių įstaigų kontaktinę informaciją, įskaitant tinklalapių adresus, kuriuose galima rasti informacijos apie galimas energijos vartojimo efektyvumo didinimo priemones, lyginamuosius galutinių vartotojų apibūdinimus ir (arba) objektyvias energiją naudojančios įrangos technines specifikacijas.

a)

darniojo apskaičiavimo modelio taikymo pirmaisiais metais patirtį;

b)

numatomą potencialų tikslumo padidėjimą, pakeitus dalį „nuo bendro prie atskiro“ tipo skaičiavimų „nuo atskiro prie bendro“ tipo skaičiavimais;

c)

apskaičiuotus potencialius papildomus kaštus ir (arba) administracinę naštą.

Jei Komisija nusprendžia padidinti darniųjų „nuo atskiro prie bendro“ tipo skaičiavimų procentinę dalį, naujasis darnusis skaičiavimo modelis pradedamas naudoti nuo... (20).