15.2.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

CE 38/1

(1)

Sutarties 153 straipsnio 1 dalyje ir 3 dalies a punkte numatyta, kad Bendrija turėtų prisidėti prie aukšto lygio vartotojų apsaugos naudodama priemones, kurias ji patvirtina pagal Sutarties 95 straipsnį.

(2)

Pagal Sutarties 14 straipsnio 2 dalį vidaus rinką sudaro vidaus sienų neturinti erdvė, kurioje užtikrinamas laisvas prekių, paslaugų judėjimas ir įsisteigimo laisvė. Siekiant skatinti tarpvalstybinės veiklos plėtrą, ypač svarbi sąžiningos komercinės praktikos plėtra vidaus sienų neturinčioje erdvėje.

(3)

Valstybių narių įstatymuose dėl nesąžiningos komercinės praktikos yra ryškių skirtumų, kurie gali sąlygoti pastebimus konkurencijos iškraipymus ir kliūtis sklandžiam vidaus rinkos funkcionavimui. Reklamos srityje 1984 m. rugsėjo 10 d. Tarybos direktyva 84/450/EEB dėl klaidinančios ir lyginamosios reklamos (3) nustato minimalius kriterijus teisės aktų klaidinančios reklamos srityje suderinimui, bet neužkerta kelio valstybėms narėms palikti galioti arba patvirtinti priemones, suteikiančias didesnę vartotojų apsaugą. Todėl valstybių narių nuostatos dėl klaidinančios reklamos žymiai skiriasi.

(4)

Šie skirtumai sąlygoja neapibrėžtumą, kurias nacionalines taisykles taikyti vartotojų ekonominius interesus pažeidžiančiai nesąžiningai komercinei praktikai, bei sukuria verslą ir vartotojus įtakojančias kliūtis. Šios kliūtys didina verslo, besinaudojančio vidaus rinkos laisvėmis, išlaidas, ypač tais atvejais, kai norima užsiimti tarpvalstybine prekyba, reklamos kampanijomis ir pirkimo skatinimu. Tokios kliūtys taip pat verčia vartotojus abejoti savo teisėmis ir mažina jų pasitikėjimą vidaus rinka.

(5)

Nesant Bendrijos lygiu vienodų taisyklių, kliūtys laisvam paslaugų ir prekių judėjimui tarp valstybių arba įsisteigimo laisvei galėtų, atsižvelgiant į Europos Bendrijų Teisingumo Teismo precedentų teisę, būti pateisinamos tol, kol jomis siekiama apsaugoti pripažintus visuomenės interesų tikslus ir tol, kol jos yra proporcingos tiems tikslams. Atsižvelgiant į Bendrijos tikslus, išdėstytus Sutarties ir Bendrijos antrinės teisės nuostatose, susijusiose su judėjimo laisve, ir laikantis Komisijos politikos dėl komercinių pranešimų, kaip nurodyta Komisijos komunikate „Žaliosios knygos dėl komercinių pranešimų vidaus rinkoje tęsinys“, tokios kliūtys turėtų būti pašalintos. Šias kliūtis galima pašalinti tik Bendrijos lygiu nustatant vienodas taisykles, numatančias aukštą vartotojų apsaugos lygį, ir Bendrijos lygiu patikslinus kai kurias teisines sąvokas tiek, kiek būtina tinkamam vidaus rinkos funkcionavimui bei teisinio tikrumo reikalavimo įvykdymui.

(6)

Ši direktyva suderina valstybių narių įstatymus dėl nesąžiningos komercinės praktikos, įskaitant nesąžiningą reklamą, tiesiogiai pažeidžiančią vartotojų ekonominius interesus, ir tuo pačiu netiesiogiai – teisėtų konkurentų ekonominius interesus. Pagal proporcingumo principą ši direktyva saugo vartotojus nuo esminių nesąžiningos komercinės praktikos pasekmių, bet pripažįsta, kad kai kuriais atvejais jos poveikis vartotojams gali būti nereikšmingas. Ji netaikoma ir neturi poveikio nacionaliniams įstatymams dėl nesąžiningos komercinės praktikos, pažeidžiančios tik konkurentų ekonominius interesus arba susijusios tik su prekybininkų sandoriais; visapusiškai atsižvelgiant į subsidiarumo principą, valstybės narės, jeigu jos taip nusprendžia, turi teisę ir toliau reglamentuoti tokią praktiką nepažeisdamos Bendrijos teisės. Ši direktyva netaikoma ir neturi poveikio Direktyvos 84/450/EEB nuostatoms dėl klaidinančios reklamos, kuri klaidina verslą, bet neklaidina vartotojų, ir dėl lyginamosios reklamos. Be to, ši direktyva neturi poveikio tokiai priimtai reklamos ir prekybos praktikai kaip teisėtas produktų patalpinimas vitrinoje, prekių diferencijavimas pagal firminę rūšį arba vartotojų skatinimas, galintis teisėtai paveikti jų supratimą apie produktus ir įtakoti jų poelgius nesilpninant vartotojų gebėjimo priimti informacija paremto sprendimo.

(7)

Ši direktyva skirta komercinei praktikai, tiesiogiai susijusiai su įtaka vartotojų sprendimams sudaryti sandorį dėl produktų. Ji nėra skirta komercinei praktikai, vykdomai pirmiausia kitais tikslais, įskaitant, pavyzdžiui, investuotojams skirtiems komerciniams pranešimams, tokiems kaip metininiai pranešimai ir bendro pobūdžio reklaminė literatūra. Ji nėra skirta teisiniams reikalavimams dėl skonio ir padorumo, kurie valstybėse narėse labai skiriasi. Tokia komercinė praktika, kaip, pavyzdžiui, prekių ar paslaugų siūlymas gatvėje, gali būti nepageidaujama valstybėse narėse dėl kultūrinių priežasčių. Valstybės narės atitinkamai turėtų galėti ir toliau drausti komercinę praktiką savo teritorijoje dėl skonio ir padorumo priežasčių, nepažeisdamos Bendrijos teisės, net tais atvejais, kai tokia praktika neapriboja vartotojų pasirinkimo laisvės.

(8)

Ši direktyva tiesiogiai gina vartotojo ekonominius interesus nuo nesąžiningos verslo įmonių komercinės praktikos vartotojų atžvilgiu. Tuo būdu ji taip pat netiesiogiai gina teisėtą verslą nuo jo konkurentų, kurie nesilaiko šios direktyvos taisyklių, ir taip užtikrina sąžiningą konkurenciją šia direktyva derinamose srityse. Suprantama, kad yra ir kitokia komercinė praktika, kuri, nors nekenkia vartotojams, gali pakenkti konkurentams ir verslo klientams. Komisija turėtų atidžiai išnagrinėti Bendrijos veiksmų, nepatenkančių į šios direktyvos taikymo sritį, poreikį nesąžiningos konkurencijos srityje ir, jeigu reikia, pateikti pasiūlymą dėl teisės akto, apimančio šiuos kitus nesąžiningos konkurencijos aspektus.

(9)

Ši direktyva nepažeidžia asmenų, nukentėjusių dėl nesąžiningos komercinės praktikos, teisės reikšti individualius ieškinius. Ji taip pat nepažeidžia Bendrijos ir nacionalinių sutarčių teisės, intelektinės nuosavybės teisės taisyklių, taisyklių, susijusių su sveikatos ir produktų saugos aspektais, įsisteigimo sąlygomis ir leidimų išdavimo tvarka, įskaitant tas taisykles, kurios pagal Bendrijos teisę yra susijusios su lošimų veikla, taip pat Bendrijos konkurencijos taisyklėmis bei jas įgyvendinančiomis nacionalinėmis nuostatomis. Taigi valstybės narės galės sveikatos apsaugos ir vartotojų saugumo sumetimais palikti galioti arba įvesti komercinės praktikos apribojimus ir draudimus savo teritorijoje, pavyzdžiui dėl alkoholio, tabako arba vaistų, nepriklausomai nuo to, kur įsikūręs prekybininkas. Finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto atžvilgiu dėl jų sudėtingumo ir būdingos didelės rizikos būtina nustatyti išsamius reikalavimus, įskaitant pozityvius įpareigojimus prekybininkams. Dėl šios priežasties finansinių paslaugų ir nekilnojamojo turto srityje ši direktyva nepažeidžia valstybių narių teisės ginti vartotojų ekonominius interesus reglamentuojant daugiau nei reglamentuojama šios direktyvos nuostatomis. Šioje direktyvoje nereikėtų reglamentuoti tauriųjų metalų gaminių prabos sertifikavimo ir žymėjimo.

(10)

Būtina užtikrinti šios direktyvos ir Bendrijos teisės ryšio nuoseklumą, ypač kai konkretiems sektoriams taikomos išsamios nuostatos dėl nesąžiningos komercinės praktikos. Todėl ši direktyva iš dalies pakeičia Direktyvą 84/450/EEB, 1997 m. gegužės 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 97/7/EB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su nuotolinės prekybos sutartimis (4), 1998 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 98/27/EB dėl draudimų ginant vartotojų interesus (5) ir 2002 m. rugsėjo 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvą 2002/65/EB dėl nuotolinės prekybos vartotojams skirtomis finansinėmis paslaugomis (6). Atitinkamai ši direktyva taikoma tik tais atvejais, kai nėra konkrečių Bendrijos teisės nuostatų, reglamentuojančių konkrečius nesąžiningos komercinės praktikos aspektus, tokius kaip informaciniai reikalavimai ir informacijos teikimo vartotojui taisyklės. Ji numato vartotojų apsaugą tais atvejais, kai Bendrijos lygiu nėra konkrečių sektorinių teisės aktų, ir draudžia prekybininkams sudaryti apgaulingą įspūdį apie produktų pobūdį. Tai ypač svarbu sudėtingų, didelę riziką vartotojams keliančių produktų atvejais, tokių kaip tam tikri finansinių paslaugų produktai. Taip ši direktyva papildo Bendrijos acquis, taikomą komercinei praktikai, kenkiančiai vartotojų ekonominiams interesams.

(11)

Aukštas konvergencijos lygis, pasiektas šia direktyva suderinus nacionalines nuostatas, sukuria bendrą aukštą vartotojų apsaugos lygį. Ši direktyva nustato vieningą bendrą nesąžiningos komercinės praktikos, iškreipiančios vartotojų ekonominį elgesį, draudimą. Ji taip pat nustato šiuo metu Bendrijos lygiu nereglamentuojamas taisykles dėl agresyvios komercinės praktikos.

(12)

Derinimas žymiai padidins teisinį tikrumą vartotojams ir verslui. Ir vartotojai, ir verslas galės remtis bendra reglamentavimo struktūra, pagrįsta aiškiai apibrėžtomis teisinėmis sąvokomis, reglamentuojančiomis visus nesąžiningos komercinės praktikos aspektus visoje ES. Jo poveikis pasireikš kliūčių, kylančių iš nevienodų taisyklių dėl nesąžiningos komercinės praktikos, kenkiančios vartotojo ekonominiams interesams, pašalinimu ir galimybių sukurti vidaus rinką šioje srityje sukūrimu.

(13)

Kad būtų pasiekti Bendrijos tikslai panaikinant kliūtis vidaus rinkai, būtina pakeisti šiuo metu esančias skirtingas valstybių narių bendrąsias nuostatas ir teisinius principus. Todėl šia direktyva nustatytas bendras draudimas apima nesąžiningą komercinę praktiką, iškreipiančią vartotojų ekonominį elgesį. Siekiant sustiprinti vartotojo pasitikėjimą, reikėtų bendrąjį draudimą vienodai taikyti nesąžiningai komercinei praktikai, pasitaikančiai bet kokių prekybininko ir vartotojo nesutartinių santykių srityje arba sudarius sutartį bei jos vykdymo metu. Bendrasis draudimas parengiamas remiantis taisyklėmis dėl dviejų komercinės praktikos tipų, kurie yra dažniausiai pasitaikantys, būtent, klaidinančios komercinės praktikos ir agresyvios komercinės praktikos.

(14)

Pageidautina, kad klaidinančios komercinės praktikos sąvoka apimtų, įskaitant klaidinančią reklamą, tą praktiką, kai vartotojui, klaidinant jį, trukdoma priimti informacija paremtą ir todėl efektyvų sprendimą. Atitikdama valstybių narių įstatymams ir praktikai dėl klaidinančios reklamos, ši direktyva klaidinančią praktiką klasifikuoja į klaidinančius veiksmus ir į klaidinantį informacijos neatskleidimą. Informacijos neatskleidimo atžvilgiu ši direktyva nustato tam tikrą kiekį svarbios informacijos, reikalingos priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio sudarymo. Tokia informacija neturės būti atskleidžiama visuose reklamos skelbimuose, bet tik tuose, kur prekybininkas kviečia pirkti – tokia koncepcija aiškiai apibrėžta šioje direktyvoje. Šioje direktyvoje priimtas visiško suderinimo požiūris nekliudo valstybėms narėms nacionalinės teisės aktuose nurodyti tam tikrų produktų, pavyzdžiui, kolekcinių arba elektros prekių, pagrindinių savybių, kurių nenurodymas kviečiant pirkti būtų esminis. Šia direktyva nesiekiama sumažinti vartotojo pasirinkimo uždraudžiant reklamuoti produktus, kurie atrodo panašūs į kitus produktus, nebent šis panašumas keltų vartotojams painiavą dėl komercinės produkto kilmės ir dėl to klaidintų. Ši direktyva neturėtų pažeisti esamos Bendrijos teisės, kuri komercinės praktikos srityje aiškiai suteikia valstybėms narėms pasirinkimą iš kelių vartotojų apsaugos kontrolės galimybių. Visų pirma ši direktyva neturėtų pažeisti 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (7) 13 straipsnio 3 dalies.

(15)

Jeigu Bendrijos teisė išdėsto informacijos reikalavimus dėl komercinių pranešimų, reklamos ir prekybos, ta informacija šioje direktyvoje laikoma esmine. Valstybės narės galės, kai tai leidžia esamų Bendrijos teisės aktų minimalios išlygos, palikti galioti arba papildyti informacinius reikalavimus, susijusius su sutarčių teise ir turinčius pasekmių sutarčių teisei. II priede pateikiamas pavyzdinis tokių informacinių reikalavimų acquis sąrašas. Atsižvelgiant į šios direktyvos siūlomą visišką suderinimą, tik pagal Bendrijos teisę reikalaujama informacija laikoma esmine pagal šios direktyvos 7 straipsnio 5 dalį. Jeigu valstybės narės nustatė informacinius reikalavimus, kurie yra griežtesni nei nustatyti minimalių išlygų pagrindu, šios papildomos informacijos neatskleidimas nebus prilyginamas klaidinančiam neatskleidimui pagal šią direktyvą. Tačiau valstybės narės galės, kai tai leidžia Bendrijos teisės aktų minimalios išlygos, nepažeisdamos Bendrijos teisės, palikti galioti arba priimti griežtesnes nuostatas, kad užtikrintų aukštesnio lygio vartotojų individualių sutartinių teisių apsaugą.

(16)

Nuostatos dėl agresyvios komercinės praktikos turėtų apimti tą praktiką, kuri stipriai pažeidžia vartotojo pasirinkimo laisvę. Tokioje praktikoje naudojamas priekabiavimas, prievarta, įskaitant jėgos panaudojimą ir pernelyg didelę įtaką.

(17)

Siekiant didesnio teisinio tikrumo, pageidautina, kad būtų apibrėžta tokia komercinė praktika, kuri yra nesąžininga bet kuriomis aplinkybėmis. Todėl I priede pateikiamas išsamus visos tokios praktikos sąrašas. Tai yra vienintelė komercinė praktika, kurią galima laikyti nesąžininga nevertinant kiekvieno konkretaus atvejo, kaip numato šios direktyvos 5–9 straipsnio nuostatos.

(18)

Nuo nesąžiningos komercinės praktikos reikėtų saugoti visus vartotojus; tačiau po Direktyvos 84/450/EEB priėmimo Teisingumo Teismas, nagrinėdamas bylas dėl reklamos, matė būtinybę išnagrinėti poveikį hipotetiniam eiliniam vartotojui. Ši direktyva, remdamasi proporcingumo principu ir siekdama efektyviai įgyvendinti joje numatytas nuostatas, pagal Teisingumo Teismo aiškinimą naudoja vidutinį vartotoją kaip standartą, bet numato nuostatas, kuriomis siekiama užkirsti kelią vartotojų, kurių savybės daro juos ypač pažeidžiamus nesąžiningos komercinės praktikos atžvilgiu, išnaudojimui. Kai komercinė praktika yra konkrečiai nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, pavyzdžiui, vaikus, pageidautina, kad komercinės praktikos poveikis būtų vertinamas vidutinio tos grupės nario atžvilgiu. Vidutinio vartotojo nustatymas nėra statistinis tyrimas. Atsižvelgdami į Teisingumo Teismo teisminę praktiką, nacionaliniai teismai ir institucijos turės priimti savo sprendimą, kad nustatytų būdingą vidutinio vartotojo reakciją konkrečiu atveju.

(19)

Jeigu tam tikros savybės, tokios kaip amžius, fizinė ar proto negalia arba patiklumas, daro vartotojus ypač lengvai pasiduodančius komercinei praktikai arba peršamam produktui, ir toks praktikos būdas gali iškreipti tik tokių vartotojų ekonominį elgesį tokiu būdu, kurį prekybininkas gali iš anksto pagrįstai numatyti, reikėtų užtikrinti tinkamą jų apsaugą įvertinant šią praktiką vidutinio tos grupės nario atžvilgiu.

(20)

Reikėtų numatyti galimybę elgesio kodeksams, kurie įgalina prekybininkus veiksmingai taikyti šios direktyvos principus konkrečiose ekonomikos srityse. Reikėtų, kad tuose sektoriuose, kuriuose yra specifiniai privalomi prekybininkų elgesį reglamentuojantys reikalavimai, būtų pateiktas ir profesinio atidumo reikalavimų tame sektoriuje pagrindas. Už kodeksą atsakingų subjektų nacionaliniu ir Bendrijos lygiu vykdoma kontrolė, kuria siekiama panaikinti nesąžiningą komercinę praktiką, gali padėti išvengti būtinybės imtis administracinių ar teisminių veiksmų, todėl ją reikėtų skatinti. Siekiant sukurti aukšto lygio vartotojų apsaugą, vartotojų organizacijos galėtų būti informuojamos ir dalyvauti rengiant elgesio kodeksus.

(21)

Asmenys ir organizacijos, kurie pagal nacionalinės teisės aktus turi teisėtų interesų šiuo klausimu, privalo turėti teisinių gynybos priemonių pradėti bylas dėl nesąžiningos komercinės praktikos teisme ar administracinėje institucijoje, kuri yra kompetentinga nagrinėti skundus arba pradėti atitinkamą teisminį bylos nagrinėjimą. Kadangi įrodinėjimo pareigą nustato nacionalinė teisė, reikėtų įgalinti teismus ir administracines institucijas reikalauti iš prekybininkų pateikti įrodymus dėl padarytų faktinių pareiškimų tikslumo.

(22)

Būtina, kad valstybės narės numatytų sankcijas už šios direktyvos nuostatų pažeidimus, ir jos privalo užtikrinti jų įgyvendinimą. Šios sankcijos turi būti veiksmingos, proporcingos ir atgrasančios.

(23)

Kadangi šios direktyvos tikslai, t. y. kliūčių vidaus rinkos funkcionavimui, kurias sudaro nacionaliniai įstatymai dėl nesąžiningos komercinės veiklos, panaikinimas ir aukšto lygio vartotojų apsaugos sukūrimas, derinant valstybių narių įstatymus ir kitus teisės aktus dėl nesąžiningos komercinės praktikos, valstybių narių negali būti deramai pasiekti, o dėl to jie gali būti geriau pasiekti Bendrijos lygiu, Bendrija gali priimti priemones pagal Sutarties 5 straipsnyje numatytą subsidiarumo principą. Laikantis proporcingumo principo, nustatyto tame straipsnyje, šia direktyva nesiekiama daugiau negu reikia panaikinti vidaus rinkos kliūtis ir pasiekti aukštą bendrąjį vartotojų apsaugos lygį.

(24)

Siekiant garantuoti, kad buvo pašalintos kliūtys vidaus rinkai ir pasiektas aukštas vartotojų apsaugos lygis, šią direktyvą reikėtų peržiūrėti. Ši peržiūra galėtų paskatinti Komisiją pateikti pasiūlymą dėl šios direktyvos pataisų, kurios gali apimti tam tikrus nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo šios direktyvos 3 straipsnio 5 dalies, praplėtimus, ir (arba) pakeitimus kituose vartotojų apsaugos teisės aktuose, atspindinčius įsipareigojimą Komisijos politikos vartotojų atžvilgiu strategijoje peržiūrėti galiojančią acquis siekiant aukšto bendro vartotojų apsaugos lygio.

(25)

Ši direktyva gerbia pagrindines žmogaus teises ir laikosi Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos principų.

a)

„vartotojas“ – bet kuris fizinis asmuo, kuris komercinėje praktikoje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, nesusijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija;

b)

„prekybininkas“ – bet kuris fizinis arba juridinis asmuo, kuris komercinėje praktikoje, kuriai taikoma ši direktyva, veikia siekdamas tikslų, susijusių su jo prekyba, verslu, amatu arba profesija, ar bet kuris asmuo, veikiantis prekybininko vardu arba jo naudai;

c)

„produktas“ – bet kuri prekė arba paslauga, įskaitant nekilnojamąjį turtą, teises ir pareigas;

d)

„verslo įmonių komercinė praktika vartotojų atžvilgiu“ (toliau – komercinė praktika) – bet kuris prekybininko atliekamas veiksmas, neveikimas, elgesys arba pareiškimas, komercinis pranešimas, įskaitant reklamą ir prekybą, tiesiogiai susijęs su produkto pirkimo skatinimu, pardavimu arba tiekimu vartotojams;

e)

„iš esmės iškreipti vartotojų ekonominį elgesį“ – naudojant komercinę praktiką pastebimai susilpninti vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą ir taip paskatinti vartotoją priimti sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs;

f)

„elgesio kodeksas“ – susitarimas arba taisyklių rinkinys, kurio nenustato valstybės narės įstatymai ir kiti teisės aktai ir kuris apibrėžia prekybininkų, saistomų šio kodekso vienoje arba keliose konkrečiose komercinės praktikos srityse arba verslo sektoriuose, elgesį;

g)

„už kodeksą atsakingas subjektas“ – bet kuris subjektas, įskaitant prekybininką arba prekybininkų grupę, kuris atsakingas už elgesio kodekso sudarymą ir peržiūrą ir (arba) šio kodekso saistomų subjektų kontrolę;

h)

„profesinis atidumas“ – tam tikrų įgūdžių ir rūpestingumo standartas, kurio pagrįstai galima tikėtis iš prekybininko vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą prekybininko veiklos srityje;

i)

„kvietimas pirkti“ – komercinis pranešimas, produkto savybes ir kainą nurodantis tokiu būdu, kuris yra būdingas naudojamo komercinio pranešimo priemonėms, ir tuo suteikiantis vartotojui galimybę pirkti;

j)

„pernelyg didelė įtaka“ – pasinaudojimas pranašesne pozicija darant spaudimą vartotojui, net ir nenaudojant arba negrasinant panaudoti fizinę jėgą, tokiu būdu, kuris žymiai apriboja vartotojo gebėjimą priimti informacija paremtą sprendimą;

k)

„sprendimas dėl sandorio“ – bet kuris sprendimas, kurį vartotojas priima dėl produkto pirkimo, pirkimo būdo ir sąlygų, visos sumos sumokėjimo ar mokėjimo dalimis, produkto įsigijimo ar atsisakymo, ar pasinaudojimo su produktu susijusia sutartine teise, nepriklausomai nuo to, ar vartotojas nusprendžia veikti, ar nesiimti veiksmų;

l)

„reglamentuojama profesija“ – profesinė veikla arba grupė profesinių veiklų, kurias pradėti arba vykdyti ar vykdyti vieną iš jų rūšių pagal įstatymus ir kitus teisės aktus leidžiama tik tiesiogiai arba netiesiogiai įsigijus tam tikrą profesinę kvalifikaciją.

a)

prieštarauja profesinio atidumo reikalavimams ir

b)

iš esmės iškreipia arba gali iškreipti vidutinio vartotojo, kurį produktas pasiekia arba kuriam yra skirtas, arba, kai komercinė praktika nukreipta į tam tikrą vartotojų grupę, vidutinio grupės nario ekonominį elgesį siūlomo produkto atžvilgiu.

a)

yra klaidinanti, kaip nurodyta šios direktyvos 6 ir 7 straipsnyje, arba

b)

yra agresyvi, kaip nurodyta šios direktyvos 8 ir 9 straipsnyje.

a)

produkto egzistavimas arba pobūdis;

b)

pagrindinės produkto savybės, tokios kaip prieinamumas, naudingumas, pavojingumas, atlikimas, sudėtis, priedai, pagalba pirkėjui produktą įsigijus ir skundų nagrinėjimas, pagaminimo ar pateikimo metodas ir data, pristatymas, tinkamumas skirtam tikslui, panaudojimas, kiekis, techninės sąlygos, geografinė arba komercinė kilmė, rezultatai, kurių galima tikėtis jį naudojant, arba produkto bandymų arba patikrinimų rezultatai ir esminiai bruožai;

c)

prekybininko įsipareigojimų apimtis, komercinės praktikos motyvai ir prekybos proceso pobūdis, bet koks pareiškimas arba simbolis, susiję su prekybininko arba produkto tiesioginiu arba netiesioginiu rėmimu arba patvirtinimu;

d)

kaina arba metodas, kuriuo ji apskaičiuojama, ar konkretaus kainos pranašumo buvimas;

e)

paslaugų, dalių, keitimo arba taisymo poreikis;

f)

prekybininko arba jo atstovo pobūdis, požymiai ir teisės, t. y. jo tapatybė ir turtas, jo kvalifikacija, statusas, patvirtinimas, priklausomybė arba ryšys ir pramoninių, komercinių ar intelektinių teisių nuosavybė arba jo apdovanojimai ir pasižymėjimai;

g)

vartotojų teisės arba rizika, su kuria jie gali susidurti.

a)

bet kokią prekybą produktu, įskaitant lyginamąją reklamą, kuri painioja su bet kokiais kitais produktais, prekių ženklais, firmos vardais ir kitais konkurento skiriamaisiais ženklais;

b)

prekybininko įsipareigojimų, esančių elgesio kodeksuose, kurių prekybininkas įsipareigojo laikytis, nesilaikymą, jeigu:

a)

pagrindinės produkto charakteristikos, tiek, kiek tikslinga komunikacijos priemonių ir produkto atžvilgiu;

c)

prekybininko adresas ir jo tapatybę nustatantys duomenys, t. y. vardas ar pavadinimas, kuris nurodomas prekiaujant, ir, jei tai reikalinga, prekybininko, kurio vardu jis veikia, adresas ir tapatybę nustatantys duomenys;

d)

kaina, į kurią įskaičiuoti mokesčiai, arba, jeigu dėl produkto pobūdžio ši kaina pagrįstai negali būti apskaičiuota iš anksto, metodas, kuriuo ši kaina apskaičiuojama, taip pat, jeigu tai reikalinga, visi papildomi mokesčiai už krovinių vežimą, pristatymo arba pašto išlaidos arba, jeigu šie mokesčiai dėl pagrįstų priežasčių negali būti apskaičiuoti iš anksto, informacija apie tai, kad gali tekti mokėti tokius papildomus mokesčius;

d)

apmokėjimo, pristatymo, vykdymo ir skundų nagrinėjimo tvarka, jeigu ji skiriasi nuo profesinio atidumo reikalavimų;

e)

jeigu suteikiama teisė atsisakyti produktų ir nutraukti sandorius – informacija apie tokią teisę.

a)

jos laiką, vietą, pobūdį arba atkaklumą;

b)

grasinančios arba užgaulios kalbos arba elgesio naudojimą;

c)

prekybininko naudojimąsi bet kokia konkrečia nelaime arba aplinkybėmis, kurios gali įtakoti vartotojo sprendimą, apie kurias prekybininkas žino, siekiant įtakoti vartotojo sprendimą produkto atžvilgiu;

d)

bet kokias sunkinančias arba neproporcingas sutartyje nenumatytas kliūtis, kurias prekybininkas nustato, jeigu vartotojas nori pasinaudoti sutartyje numatytomis savo teisėmis, įskaitant sutarties nutraukimo teisę arba teisę pasirinkti kitą produktą arba prekybininką;

e)

bet kokį grasinimą imtis veiksmų, kurių teisiškai negali būti imamasi.

—

iškelti bylą dėl tokios nesąžiningos komercinės praktikos; ir (arba)

—

tokią nesąžiningą komercinę praktiką apskųsti administracinei institucijai, kuri kompetentinga priimti sprendimus dėl skundų ar iškelti atitinkamą bylą.

—

ar šios teisinės priemonės gali būti nukreiptos atskirai prieš kiekvieną ar kartu prieš keletą to paties ekonomikos sektoriaus prekybininkų; ir

—

ar šios teisinės priemonės gali būti nukreiptos prieš subjektą, atsakingą už kodeksą, kai atitinkamu kodeksu skatinamas teisinių reikalavimų nesilaikymas.

—

nurodyti nutraukti nesąžiningą komercinę praktiką arba iškelti atitinkamą bylą dėl tokios nesąžiningos komercinės praktikos nutraukimo, arba

—

jei nesąžininga komercinė praktika dar nebuvo vykdoma, bet kyla jos vykdymo grėsmė, uždrausti šią praktiką arba iškelti atitinkamą bylą dėl tokios praktikos uždraudimo,

—

turėtų tik laikiną poveikį, arba

—

turėtų galutinį poveikį,

—

pareikalauti, kad toks sprendimas ar jo dalis būtų paskelbta tokiu būdu, kuris joms atrodo tinkamiausias,

—

be to, pareikalauti, kad būtų paskelbtas pataisantis pranešimas.

a)

būti sudarytos taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl jų nešališkumo;

b)

priimdamos sprendimus dėl skundų, turėti pakankamus įgaliojimus kontroliuoti ir veiksmingai vykdyti savo sprendimų priežiūrą;

c)

paprastai pagrįsti savo sprendimus.

a)

reikalauti, kad prekybininkas pateiktų įrodymus dėl su komercine praktika susijusių faktinių pareiškimų tikslumo, jei atsižvelgiant į prekybininko ar kitos bylos šalies teisėtus interesus, toks reikalavimas pagal tam tikros bylos aplinkybes atrodo tikslingas; ir

b)

laikyti, kad faktiniai pareiškimai yra netikslūs, jei pagal a punktą reikalaujami įrodymai nėra pateikti arba jei teismas ar administracinė institucija juos laiko nepakankamais.

1)

1 straipsnis pakeičiamas taip:

„1 straipsnis

Šia direktyva siekiama apsaugoti prekybininkus nuo klaidinančios reklamos ir jos nesąžiningų pasekmių bei nustatyti sąlygas, kuriomis lyginamoji reklama yra leistina.“;

2)

2 straipsnyje:

3)

3a straipsnis pakeičiamas taip:

„3a straipsnis

1.   Lyginamoji reklama, kiek ji susijusi su lyginimu, leidžiama, jeigu įvykdytos šios sąlygos:

4)

4 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad egzistuotų pakankami ir veiksmingi būdai kovoti su klaidinančia reklama ir užtikrinti nuostatų dėl lyginamosios reklamos laikymąsi prekybininkų ir konkurentų interesais. Tokie būdai – tai teisinės nuostatos, pagal kurias asmenys ar organizacijos, kurios pagal nacionalinės teisės aktus laikomos turinčiomis teisėtą interesą kovoti su klaidinančia reklama arba reglamentuoti lyginamąją reklamą, galėtų:

Pačios valstybės narės sprendžia, kurios iš šių galimybių turi egzistuoti ir ar teismai ar administracinės institucijos gali reikalauti, kad skundai pirma būtų nagrinėjami kitais nustatytais būdais, įskaitant nurodytus 5 straipsnyje.

Kiekviena valstybė narė sprendžia:

5)

7 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Ši direktyva neužkerta kelio valstybėms narėms palikti galioti ar priimti nuostatas siekiant užtikrinti dar didesnę prekybininkų ir konkurentų apsaugą nuo klaidinančios reklamos.“