8.9.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 221/44

1.1

Dėl gyvūnų pavojingų infekcijų protrūkio, t.y. smegenų kempinligės (BSE), nagų ir snukio ligos, kiaulių maro ir Niukaslio ligos ES gyvūninių produktų rinkoje įvyko pasikartojančios krizės. Dėl tokių epizootijų yra skerdžiami gyvūnai bei taikomi prekybos apribojimai ir pan., ir tai turi sustabdyti ligų plitimą. Dažniausiai veterinarijos fondas apmoka išlaidas, skirtas 50 % padengti valstybių narių patirtų sąnaudų.

1.2

Juo labiau, kad atitinkamų gaminių rinkoje kyla problemų dėl, inter alia, draudimo prekiauti ir draudžiamųjų teritorijų. Todėl tokiais atvejais numatoma palaikyti kiaulienos, kiaušinių, paukštienos, jautienos, pieno ir pieno produktų bei avienos ir ožkienos rinkos organizavimą. Siekiant taikyti šias išimtines priemones, iškeliama pagrindinė sąlyga, kad atitinkamos valstybės narės taikytų epizootijų prevencijai skirtas būtinas veterinarijos priemones. Be to, rinkos palaikymo priemonės yra taikomos tik tokiu mastu ir tokiam laikotarpiui, kuris yra būtinas atitinkamai rinkai palaikyti.

1.3

Iš pradžių, pavyzdžiui, kiaulių maro atveju aštuntojo dešimtmečio pabaigoje ir devintojo dešimtmečio pradžioje Bendrija finansuodavo visas atitinkamas išimtines priemones, kurioms Komisija pritardavo taikydama komiteto procedūrą. 1992 m. dėl kiaulių maro pirmą kartą buvo vykdomas bendrasis valstybių narių finansavimas. Kadangi buvo neaiškumų dėl tokio finansavimo apimties, 1994 m. Komisija nusprendė nustatyti 70 % Bendrijos finansavimą patikslinant didžiausią gyvūnų skaičių. Vėliau toks pat procentinis dydis buvo taikomas jautienos sektoriui, kad būtų išvengta smegenų kempinligės bei nagų ir snukio ligos. Dėl Audito Rūmų reikalavimo taikyti paralelizmą tarp bendrojo veterinarijos priemonių ir rinkos priemonių finansavimo, nuo 2001 m. bendrasis valstybių narių finansavimas sudaro 50 %.

1.4

2003 m. EB Teisingumo Teismas nusprendė, kad Komisija neturi teisinio pagrindo nustatyti, kad bendrasis šalies finansavimas sudarytų 30 %; toks nutarimas buvo paskelbtas remiantis Teisingumo Teismui įteiktu Vokietijos ieškiniu teismo byloje dėl jautienos supirkimo reglamentavimo smegenų kempinligės kontekste (1). Todėl Komisija neturi teisinio pagrindo ir toliau taikyti ligšiolines nuostatas. Todėl siūloma, kad ateityje bendrasis šalies 50 % finansavimas būtų vykdomas patikslinant kiaulienos, kiaušinių, paukštienos, jautienos, pieno ir avienos bei ožkienos rinkos organizavimą ir priemones, susijusias su vidaus rinka ir eksportu į trečiąsias šalis.

2.1

Deja, nuo 1992 m. Komisija ir valstybės narės bendrosios žemės ūkio politikos kontekste nesilaiko iki šiol galiojusio visuotinio principo, kuriuo remiantis Bendrija skiria visą finansavimą „pirmojo ramsčio“ priemonėms ir taip pat bendrai rinkai organizuoti skirtoms priemonėms. Suprantama, kad Taryba, priimdama aktualų pasiūlymą dėl jos pačios įvesto principo, gali nuo jo nukrypti. Tačiau šiame kontekste Komisija, remdamasi EB Teisingumo Teismo sprendimu ir turėdama aiškų įgaliojimą, gali nukrypti nuo Tarybos sprendimų net ir tais atvejais, kai Komisija, dalyvaujant valstybėms narėms, savo veiklą vykdo atsakinguose valdymo komitetuose.

2.2

Atsižvelgiant į epizootijų paplitimą ir trukmę, atitinkamos priemonės gali sąlygoti nemažas išlaidas, kurios dažniausiai turi būti apmokėtos viešosiomis lėšomis. Išlaidų paskirstymo tarp ES ir valstybių narių klausimas yra glaudžiai susijęs su valstybių narių finansinio solidarumo klausimu. Bendrojo šalies finansavimo kontekste tam tikros valstybės narės gali būti geriau pasirengusios arba, palyginus su kitomis, jos gali turėti daugiau galimybių padengti šias išlaidas. Tam tikros valstybės narės išlaidas gali tiesiogiai arba netiesiogiai perduoti įmonėms, o tai, kaip paaiškėjo dėl smegenų kempinligės kilusios krizės atveju, gali sąlygoti didelius konkurencijos iškraipymus.

2.3

Remiantis Komisijos nuostatomis, jei valstybės narės bus labiau įtrauktos į bendrąjį finansavimą, jos taikys griežtesnes priemones, skirtas kovai su gyvūnų ligomis ir jų prevencijai. Nors Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas gali šiuo argumentu vadovautis, gali būti, kad kartais dėl šio reikalavimo sprendimų priėmimas gali užtrukti arba tapti sudėtingesniu, o tai turėtų įtakos veiksmingoms kovos su gyvūnų ligomis priemonėms.

2.4

Taip pat EESRK supranta Komisijos nuostatą, pagal kurią šis pasiūlymas prilygsta nuo 1992 m. atliekamos praktikos tęsimui ir kuri užtikrintų paralelizmą tarp veterinarijos fondų ir rinkos organizavimo priemonių.

2.5

Tačiau Komitetas mano, kad rinkos organizavimo kontekste numatytų išimtinių priemonių sąnaudas, kurias pirmiausia nustatė Taryba, būtina vertinti bendros atsakomybės ir finansinio solidarumo aspektu. EESRK nuomone, šio principo pažeidimas sąlygotų riziką, kad valstybės narės pasirinks skirtingus metodus, skirtus kovai su epizootijomis; epizootijų protrūkiai gali atsirasti atsitiktinai ir netikėtai, nepaisant veiksmingos kontrolės ir epizootijų profilaktikos. Tokie protrūkiai taip pat neigiamai paveiktų ir kitų valstybių narių rinką. Be to, šiame kontekste bendras šalies finansavimas gali sąlygoti riziką, kad bus neigiamai paveiktos kitos sritys ir iškils bendrosios žemės ūkio politikos pakartotinio nacionalizavimo pavojus.

2.6

Jeigu nepaisant to bus remiamas Komisijos pasiūlymas, administraciniu požiūriu būtų sudėtinga ir neteisėta šių nuostatų kontekste pagal Sutarties sąlygas finansavimą laikyti valstybės pagalba. Taigi jau nuo pat pradžių turėjo būti taikomas Komisijos pasiūlymas dėl atleidimo nuo pranešimų teikimo procedūros.

3.1

EESRK mano, kad reiktų laikytis Bendrijos solidarumo principo ir rinkos organizavimo formoms taikyti išimtines priemones. Todėl komitetas nepritaria Komisijos pasiūlymui dėl valstybių narių 50 % bendro finansavimo.