20.5.2005   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 120/115

1.1

Pastaraisiais metais ES energetikos politikoje buvo laikomasi trijų pagrindinių krypčių:

Į šiose srityse priimtus pagrindinius teisės aktus įeina pataisytos elektros energijos ir dujų rinkos direktyvos, kurios ne namų ūkių vartotojams rinkas atveria 2004 m. viduryje, o visiems vartotojams — 2007 m. 2001 m. elektros energijos tiekimo patikimumo klausimais buvo paskelbta Žalioji knyga, kurioje pabrėžiamas paklausos valdymas kaip vienas iš pagrindinių veiksmų tiek tiekimo patikimumui užtikrinti, tiek su klimato kaita kovoti.

1.2

Patikimas energijos tiekimas priimtinomis kainomis yra svarbi išankstinė ekonominio augimo ir Europos piliečių gerovės sąlyga. Dėl to, EESRK savo nuomonėse parėmė Komisijos tikslus ir požiūrį.

1.3

Komisija pateikė pasiūlymą priimti direktyvą dėl galutinio vartojimo veiksmingumo ir energetikos paslaugų kaip energetikos infrastruktūrai ir tiekimo patikimumui skirtų pasiūlymų paketo dalį. Komisija atkreipia dėmesį, kad šiame kontekste negalima nepaisyti pasiūlos ir paklausos pusiausvyros klausimo. Viena iš pagrindinių padidėjusio spaudimo tinklams priežasčių yra paklausos augimas, kurią iš dalies gali neutralizuoti paklausos valdymas.

1.4

Jau seniai pripažįstama, kad galutinio energijos vartojimo veiksmingumas arba energijos taupymas — galinga energetikos rinkos sudedamoji dalis. Mažesnis energijos suvartojimas sutaupo pinigų bei tiesiogiai prisideda ir prie tiekimo patikimumo, o dažnai prie šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekio mažinimo, sumažindamas poreikį gamybai ir investicijoms į naują gamybą, perdavimą ir paskirstymą.

1.5

Dar yra daug galimybių didinti energijos efektyvumą. Komunikate minimi tyrimai, kurios apskritai parodo, kad galutinis energijos suvartojimas Europos Sąjungoje galėtų būti sumažintas mažiausiai 20 %, visiškai nemažinant patogumų ir be jokių papildomų išlaidų. Paprastai elektros energijos suvartojimo efektyvumo potencialas yra mažesnis nei šis bendras skaičius, o kalbant apie kitas energijos formas — dar didesnis.

1.6

Prie energetikos paketo pridedamame komunikate Komisija teigia, kad ateityje išaugsiančia elektros energijos paklausa pasirūpins paklausos valdymas. Tačiau aišku, kad reikia tam tikrų naujų investicijų tiesiog atnaujinti elektrines, kurių eksploatacijos laikotarpis baigėsi. Komisija tikisi, kad didžioji jų dalis įgis atsinaujinančios energijos šaltinių bei paskirstytos nedidelio masto kombinuotos šilumos ir energijos gamybos formą.

1.6.1

Komitetas negali sutikti su tokiu ateities tendencijų ir elektros energijos sektoriaus poreikių aprašymu. Komunikate dėl tiekimo patikimumo turi būti pateikta daug aiškesnė ir tikroviškesnė informacija apie ateities tendencijas ir galimybes. O ypač tada, kada yra daug geriau skaičiais išdėstytos informacijos bei veiksmų planų, įskaitant pačios Komisijos pateiktą medžiagą. Aiškios ir tikroviškos minimalios informacijos vengimas, net jei daugelis tokios informacijos nemėgsta, niekam neduoda jokios naudos.

1.6.2

Net labai apytikriai skaičiavimai leistų suprasti problemos dydį ir galimus būdus jai spręsti. Per metus Europos Sąjungoje elektros energijos paklausa šiuo metu išauga 1 — 2 %. ES uždavinys padidinti elektros gamybą iš atsinaujinančių energijos šaltinių reiškia mažesnį nei 1 % padidėjimą per metus. Tikslas, pasiūlytas dėl energijos efektyvumo, metinį augimą sumažintų 1 %. Tokiu būdu atsinaujinantys energijos šaltiniai ir veiksmingumas galėtų kompensuoti paklausos augimą, o, greičiausiai ir pakeistų esamus pajėgumus daug mažiau nei 1 % per metus. Elektrinės veikia 30 — 50 metų, o teoriškai tai reiškia, kad per metus vidutiniškai turi būti pakeičiama 43 %. Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) pažymi, kad per ateinančius 20 metų Europos Sąjungoje reikės daugiau kaip 200 000 megavatų generuojančių naujų elektrinių.

2.1

Komisijos pasiūlymo tikslas — užtikrinti, kad kiekvienais metais po 1 % daugiau anksčiau vartotos energijos kiekvienoje valstybėje narėje būtų sutaupoma padidinto energijos efektyvumo dėka. 1 % energijos, kurią reikės sutaupyti, apskaičiuojamas pagal vidutinį metinį energijos suvartojimą valstybėje narėje per pastaruosius penkerius metus. Dėl to 2012 m. bus sutaupoma maždaug 6 % energijos. Valstybės narės būtų įpareigotos teikti ataskaitas ir pagal direktyvos nuostatas tikrinti, kad kiekvienais metais iki 2012 m. buvo sutaupomas toks energijos kiekis. Energijos vartojimas valstybėse narėse gali vis tiek išaugti, tačiau mažiau nei tuo atveju, kai nesiimama priemonių.

2.2

Direktyvos projektas skatina energijos vartojimo efektyvumo priemones ir siekia remti tokių energetikos paslaugų kaip apšvietimas, šildymas, karštas vanduo, vėdinimas ir kt. rinką. Valstybės narės būtų įpareigotos laikytis dviejų energijos taupymo uždavinių ir užtikrinti, kad energijos tiekėjai 2006 — 2012 metų laikotarpiui pasiūlytų energetikos paslaugas.

2.3

Bendras uždavinys per metus sutaupyti po 1 % energijos, skirtos galutiniam suvartojimui, reiškia 1 % per pastaruosius penkerius metus vidutinio paskirstyto ar parduoto galutiniams vartotojams energijos kiekio. Tokį energijos kiekį turi sutaupyti šie sektoriai: namų ūkiai, žemės ūkis, prekybos ir valstybinis sektoriai, transportas ir pramonė. Skaičiavimo sumetimais oro ir jūrų transportas į šią grupę neįtraukti. Į šią grupę neįeina ir energijai imlios pramonės šakos, kurios jau buvo nurodytos direktyvose dėl emisijų prekybos ir dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės (IPPC). Bus atsižvelgta į visų rūšių energiją: nuo elektros energijos ir gamtinių dujų iki centralizuoto šildymo ir aušinimo, kuro šildymui, anglių ir lignito, miškininkystės bei žemės ūkio energetikos produktų bei transporto kuro.

2.4

Valstybių narių valstybiniams sektoriams yra nustatytas uždavinys: jiems reikia sutaupyti ne mažiau kaip 1,5 % energijos per metus, ypač rengiant energiją taupančius viešuosius pirkimus. Šie sutaupyti kiekiai taip pat prisidėtų siekti tikslo dėl bendro per metus sutaupomo 1 % energijos kiekio.

2.5

Energetikos paslaugų pardavimui yra nustatytas pasiūlos įpareigojimas. Energijos paskirstymo ir (arba) mažmeninės tiekimo įmonės turėtų į savo energijos paskirstymą ir pardavimą įtraukti energetines paslaugas, kol tokios paslaugos šių įmonių vartotojams pasieks 5 % dalį. Arba būtų siūlomas energijos balansas.

2.6

Skaičiavimo metodas leidžia pasitikėti priemonėmis, kurių buvo imtasi anksčiau. Valstybės narės gali įvertinti ir tikrinti jau esančių energetinių paslaugų ir veiksmingumo priemonių, kurios buvo įvestos tik po 1991 m., tebesitęsiantį poveikį. Gali būti atsižvelgiama į elektros energijos mokesčių ir informavimo apie energijos taupymą kampanijas, jeigu jų poveikį taip pat galima įvertinti ir patikrinti.

2.7

Valstybės narės nuspręs, kurių sektorių turi būti imtasi ir kiek kiekvienas sektorius turėtų prisidėti, kad būtų pasiektas nacionalinis tikslas, nors tam tikra energijos paslaugų arba energijos taupymo programos ar priemonių forma turėtų būti pasiūlyta visiems reikalavimus atitinkantiems vartotojams.

2.8

Sutaupyti kiekiai bus skaičiuojami kaip įvertintų ar apskaičiuotų energetinėms paslaugoms, energijos taupymo programoms ar kitoms reikalavimus atitinkančioms priemonėms priskirtino galutinio energijos suvartojimo sumažėjimų suma. Valstybės narės reguliariai teiks ataskaitas, kaip joms sekasi įgyvendinti šiuos uždavinius. Reikalavimus atitinkančių energetinių paslaugų pavyzdžiai ir energijos taupymo gairės sutaupytiems energijos kiekiams išmatuoti ir patikrinti yra išdėstyti pasiūlyme.

3.1

Anksčiau EESRK jau ne kartą pabrėžė energijos taupymo ir padidinto energijos galutinio vartojimo veiksmingumo svarbą norint, kad būtų pasiektas darnaus vystymosi tikslas, o svarbiausia, kad būtų įveikta klimato kaita. Pritariame Komisijos iniciatyvai sutelkti didelį dėmesį ties šiuo klausimu. EESRK ryžtingai palaiko iškeltą energijos efektyvumo uždavinį bei kai kuriuos direktyvos projekto pasiūlymus, tačiau taip pat turi pasiūlymų dėl pakeitimų.

3.2

Daugelyje valstybių narių buvo imtasi veiksmų šioje srityje, kurioje šiandien esama daugybė politinių priemonių, praktinės patirties pavyzdžių ir rezultatų. Turbūt labiausiai paplitusi veiklos šiose srityje forma, taip pat kartu su tam tikrais visai ES taikytinais sektorių veiksmų pavyzdžiais, yra savanoriški veiksmai neorganizuota forma arba susitarimais grįsti savanoriški veiksmai.

3.3

ES lygiu yra nustatyti reikalavimai namų ūkio ir kitos įrangos ženklinimui etiketėmis bei direktyva dėl energijos vartojimo pastatuose. Rengiamasi paskelbti kitas priemones, tokias kaip direktyvą dėl energiją vartojančių produktų projektavimo. Daugelyje kitų ES politikos skyrių, tokių kaip direktyva dėl taršos integruotos prevencijos ir kontrolės bei elektros energijos mokesčių direktyvos, taip pat remiamas energijos galutinio vartojimo efektyvumas. Deja, šiose politikos srityse yra įtrauktos priemonės, kurios gerokai padidina energijos kainą. Tai galima vertinti kaip paramą energijos taupymui, tačiau namų ūkiams ir pramonės šakų konkurencingumui didesnių išlaidų sukeliami nuostoliai gali nusverti teigiamus rezultatus.

3.4

Dėl skirtingų vietos sąlygų ir veiksmų tinkami veiksmai energijos efektyvumui padidinti vis dar labai skiriasi. Šių veiksmų poveikis vidaus rinkai atrodo ribotas. Turint omenyje tokius faktus, yra svarbu, kad pagal subsidiarumo principą papildomi veiksmai ES lygiu duotų tikrą pridėtinę vertę.

3.5

Atrodo, kad savo pasiūlyme Komisija bando atkreipti dėmesį į veiksmų skirtumus ir įvairovę. Bet atsižvelgiant į visus egzistuojančius nacionalinius ir ES reglamentus ir, ypatingai, į visą savanorišką veiklą, EESRK mano, kad norint prie esamų priemonių pridėti optimalią vertę, pasiūlymą reikia šiek tiek pakoreguoti. Be to, turėtų būti paaiškintas ryšys su kitais susijusiais reikalavimais, tokiais kaip pastatų direktyvoje išdėstyti reikalavimai.

3.6

Didesnio energijos efektyvumo potencialas buvo nagrinėjamas daugelyje studijų. Apskritai EESRK sutinka su Komisija dėl jos pateiktų skaičių. Potencialas yra didelis, tačiau tam tikrą jo dalį reikia vertinti kritiškai, labiau atsižvelgiant į ekonomikos realijas. Investicijų į efektyvumą pelningumas buvo apskaičiuotas remiantis investicijų atsipirkimo laikotarpiu, kuris realiame gyvenime dažnai būna neįgyvendinamas. Pavyzdžiui, jei šeimos būsto veiksmingesnės šildymo sistemos papildomų išlaidų atsipirkimo laikotarpis yra lygus prietaiso eksploatavimo laikotarpiui, tai yra dešimtims metų, vargu ar savininkas tai vertintų kaip pelningą investiciją. Ir panašiai — mažoje įmonėje su ribotu biudžetu investicijoms, direktorius neteiktų pirmenybės vis dar veikiančio mechanizmo pakeitimui kitu, kuris naudoja mažiau energijos, padidina bendrą gamybos apimtį ir apyvartą.

3.7

Palyginti su tokiais faktais, direktyvoje nustatytas 1 % metinio efektyvumo padidėjimas yra ambicingas uždavinys, bet apskritai nėra nerealistiškas. Valstybės sektoriui nustatytas 1,5 % uždavinys, kuris daugiausia susijęs su energijos vartojimu pastatuose, per pasiūlytą laikotarpį kai kuriose valstybėse narėse gali būti labai sunkiai pasiekiamas ir gali labai daug kainuoti.

3.8

Pagrindinis argumentas, kad būtų nustatytas įpareigojantis tikslas, yra tas, kad uždaviniai yra stiprūs skatinamieji veiksniai. Tačiau yra daug argumentų prieš tai, kad būtų nustatytas privalomas tikslas.

3.8.1

Skirtumai tarp buvusių ir dabartinių veiksmų praeityje yra tokie, kad skirtingose valstybėse narėse viena užduotis reikštų skirtingas išlaidas energijos vartotojams. Individualūs tikslai valstybėms narėms nėra įmanomi dėl to, kad trūksta lyginamosios informacijos kaip pagrindo skaičiavimams atlikti.

3.8.2

Dar vienas argumentas yra tai, kad užduotis būtų vertinama kaip „rimbas“, o ne „vilionė“, ir dėl to būtų neteisingai suprasta. Apie geresnio energijos efektyvumo didinimo potencialą ir naudą turėtų būti informuojama ir tai turėtų būti pabrėžiama pozityviai, suteikiant paskatą.

3.8.3

Daugelyje valstybių narių informacijos bazė apie dabartinį energijos vartojimą, energijos veiksmingumo situaciją ir dabartinių priemonių rezultatus yra skurdi. Direktyvos projekte išdėstyti taupymo apskaičiavimo metodai nėra aiškiai nusakyti. Lankstumas šiuo klausimu galėtų būti sveikintinas, tačiau rezultatai yra sulyginami ir tikslo atžvilgiu patikimi tik tada, kai patikima ir sulyginama yra ir pagrindinė informacija, ir apskaičiavimo metodai.

3.8.4

EESRK taip pat kelia rūpestį, kad dalinė optimizacija, šiuo atveju energijos efektyvumo dalinė optimizacija nustatant privalomus tikslus, neduoda didelės naudos visų uždavinių atžvilgiu, tokių kaip bendras ekonomikos efektyvumas ar rentabilus šiltnamio dujų emisijų mažinimas.

3.9

Dėl aukščiau išvardytų priežasčių EESRK nepalaiko, kad valstybėms narėms būtų nustatytas įpareigojantis tikslas. Minimalus reikalavimas tikslui nustatyti — turi būti aiškiai nustatyti visiškai pakankami ir įgyvendinami skaičiavimo metodai.

3.9.1

Vietoj optimalių nacionalinių įpareigojančių tikslų, EESRK siūlo įpareigoti valstybes nares įsteigti arba modernizuoti esamas energijos efektyvumo programas, įskaitant stebėseną. 1 % ir 1,5 % tikslai valstybės sektoriui turėtų būti nustatyti kaip vidurkis valstybėms narėms.

3.10

Valstybės narės privalo laisvai apsispręsti, kokių tikslų ir veiksmų turi imtis skirtingi sektoriai ir kokios turi būti energijos formos. Vis dėlto svarbu, kad pagal savo potencialą būtų įtraukti ir dalyvautų visi sektoriai ir kuro rūšys.

3.11

Direktyvos projekto nuostatos dėl dokumentų, tikrinimo ir stebėsenos (4.5 straipsnis) reiškia darbo krūvį, kuris gali žymiai viršyti laukiamą rezultatų naudos dydį. Šio darbo kokybės įrodymas tebelieka abejotinas, nes sunku aiškiai susieti konkrečią priemonę su tam tikru sutaupytos energijos kiekiu. Būtinas kur kas paprastesnis ir aiškesnis, o taip pat ir patikimesnis požiūris.

3.12

Tokius pačius rezultatus, kaip ir su šiais privalomais veiksmais, galima būtų geriau pasiekti tiesiau sprendžiant esmines informacijos ir finansavimo problemas. Veiksmai šia kryptimi — 8 straipsnio nuostatos, nustatančios tinkamas energetikos paslaugų kvalifikavimo, akreditavimo ir (arba) sertifikavimo sistemas. Šias nuostatas dar reikėtų toliau plėtoti ir išplėsti jų taikymą. Naujoviški finansavimo metodai, tokie kaip paskolos su mažomis palūkanomis, taip pat turi būti parengti, norint padėti ilgo atsipirkimo laikotarpio atvejais, kaip buvo minėta 3.6 punkto pavyzdžiuose.

3.13

Taip pat turi būti įtrauktos priemonės esamiems ir patikimiems savanoriškiems veiksmams paremti ir plėtoti. Remiantis 12 straipsniu, informacija ir lengvai prieinamas energijos balansas, mažoms ir vidutinio dydžio įmonėms ar ypatingai veiklos rūšiai tinkamų energijos balanso programų vystymas bei parama tolimesniam žmonių mokymui, kad jie galėtų dirbti energijos tvarkytojais — tai pavyzdžiai priemonių, kurios davė gerus rezultatus ir kurias Komisiją turėtų išplėsti.

3.14

Užuot užsiėmusi didžiuliu skaičiumi ataskaitų, Komisija galėtų remti valstybių narių didesnio energijos efektyvumo pastangas, padėdama joms sukurti geresnę informacijos bazę tiek valstybių narių viduje, tiek ES. Reikalinga nuodugni esamų didesniam energijos efektyvumui trukdančių kliūčių analizė. Komisija taip pat galėtų sustiprinti bendradarbiavimą ir suintensyvinti apsikeitimą geriausios praktikos pavyzdžiais su valstybėms narėmis.

3.15

Tokie pasiūlymai kaip šis — su tam tikromis pasekmėmis rinkoms ir išlaidomis vartotojams — turi būti tinkamai įvertintas poveikio atžvilgiu. Kadangi tai nebuvo atlikta parengiamajame etape, EESRK reikalauja, kad, prieš priimant sprendimus Taryboje ir Parlamente, būtų nedelsiant atliktas įvertinimas.

3.16

Komisija siūlo galimybę vėlesniame etape įvesti taip vadinamų baltųjų sertifikatų sistema. Tokia sistema galėtų veikti tik tada, jei būtų įvesti privalomi racionalaus energetinių išteklių vartojimo arba veiksmingumo įpareigojimai. EESRK nemano, kad šiuo tikslu būtų įvesti privalomi įpareigojimai, ir todėl negali paremti ir baltųjų sertifikatų įvedimo. Be to, net prieš pradedant galvoti apie naujų schemų įvedimą į jau ir taip komplikuotą su energetika susijusią rinką, turi būti atidžiai stebima ir vertinama, kaip veikia prekyba šiltnamio dujomis bei prekyba žaliaisiais sertifikatais.

4.1

3 straipsnyje „Apibrėžimai“ turėtų būti aiškiau apibrėžta energetikos paslaugų sąvoka. Be to, apibrėžime „Smulkiosios paskirstymo įmonės ir mažmeninės energijos pardavimo įmonės“ turėtų būti iš naujo įvertinta 50 GWh riba — ji gali būti nerealiai žema.

4.2

4 straipsnis turėtų būti peržiūrėtas pagal bendrąsias šios nuomonės pastabas.

4.3

Straipsniuose 6 (a) ir 10 (b): Didėjanti energetikos paslaugų pasiūla yra pageidautina. Tačiau EESRK nesutinka su Komisijos požiūriu, kad šias paslaugas turėtų teikti tik energijos paskirstymo įmonės ir mažmeninės tiekimo įmonės, o taip pat, kad į jų paskirstymo ir pardavimų kainą būtų įtraukta kaina tol, kol bus pasiekta tam tikra dalyvavimo rinkos operacijose dalis. Dabar energetikos paslaugas jau teikia ir kiti — tokios kaip namus prižiūrinčios įmonės, konsultacinės ir energijos ūkį aptarnaujančios įmonės, o rinka šioms paslaugoms turi būti vienodomis sąlygomis atvira visiems. Pasiūlymas dėl vartotojų aptarnavimo paslaugų 5 % dalies nemokamo siūlymo visų vartotojų sąskaita yra nesąžiningas vartotojų atžvilgiu ir diskriminuoja kitus tiekėjus.

4.4

7 straipsnyje reikia paaiškinti sąvoką „reikalavimus atitinkantis klientas“.

4.5

10(a) straipsnyje: Sunku suprasti, kaip galima nustatyti perdavimo tarifus, kad būtų konkrečiai padidintas energijos efektyvumas. Nelengva suprasti pastraipoje pateikiamų pavyzdžių susijusius mechanizmus.

4.6

Gali pasirodyti, kad 13 straipsnyje išdėstyti matavimo reikalavimai bus labai brangūs, o galų gale išlaidas visada turės dengti vartotojas. Dėl tos priežasties su matavimu susijusios priemonės turėtų būti išnagrinėtos kruopščiai.