Pranešimas dėl bendradarbiavimo nacionalinių teismų ir komisijos valstybės pagalbos srityje

(95/C 312/07)

Šio pranešimo tikslas yra pasiūlyti bendradarbiavimo nacionalinių teismų ir Komisijos valstybės pagalbos srityje gaires. Šis pranešimas jokiu būdu nesuvaržo valstybėms narėms, atskiriems asmenims ar įmonėms pagal Bendrijos teisės aktus suteiktų teisių. Šis pranešimas nepažeidžia Bendrijos teisės aktų, kuriuos gali priimti Teisingumo Teismas ir Europos Bendrijų Pirmosios Instancijos teismas, aiškinimo. Galiausiai šiuo pranešimu nesiekiama kokiu nors būdu trukdyti nacionalinių teismų pareigų vykdymui.

I. ĮŽANGA

1. Vidinių ribų tarp valstybių narių pašalinimas suteikia galimybę Bendrijos įmonėms plėsti savo veiklą vidaus rinkoje, o vartotojams laimėti dėl išaugusios konkurencijos. Tačiau negalima leisti, kad konkurencijos iškreipimai, kuriuos sukelia nepagrįstai įmonėms skiriama pagalba, statytų į pavojų šiuos privalumus. Todėl vidaus rinkos prisotinimas tik dar kartą patvirtina Bendrijos konkurencingumo politikos vykdymo svarbą.

2. Teisingumo Teismas priėmė nemaža svarbių sprendimų dėl EB Sutarties 92 ir 93 straipsnių aiškinimo ir taikymo. Šiuo metu Pirmosios Instancijos Teismo jurisdikcijoje yra privačių šalių veiksmai, nukreipti prieš Komisijos priimamus sprendimus dėl valstybės pagalbos ir todėl Pirmosios Instancijos Teismas taip pat prisideda prie precedentų teisės tobulinimo šioje srityje. Komisija atsako už kasdienį konkurencingumo taisyklių taikymą, kurį prižiūri Pirmosios Instancijos Teismas bei Teisingumo Teismas. Valstybių narių valdžios institucijos ir teismai kartu su Bendrijos teismais bei Komisija imasi funkcijų ir įsipareigojimų vykdyti EB Sutarties valstybės pagalbos taisykles, remiantis Teisingumo Teismo precedentų teise nustatytais principais.

3. Tinkamam konkurencingumo politikos taikymui vidaus rinkoje gali prireikti efektyvaus Komisijos ir nacionalinių teismų bendradarbiavimo. Šis pranešimas išaiškina kaip Komisija ketina padėti nacionaliniams teismams įgyvendinant glaudesnį bendradarbiavimą atskirais atvejais taikant 92 ir 93 straipsnius. Dažnai yra reiškiamas susirūpinimas, kad Komisija priima galutinius sprendimus valstybės pagalbos klausimais praėjus šiek tiek laiko po to, kai konkurencijos iškreipimai būna padarę žalos trečiųjų šalių interesams. Kadangi Komisija ne visada turi galimybę greitai reaguoti, kad būtų apsaugoti trečiųjų šalių interesai valstybės pagalbos klausimais, nacionaliniai teismai galėtų sugebėti geriau užtikrinti, kad būtų nagrinėjami ir taisomi 93 straipsnio 3 dalies paskutinio sakinio pažeidimai.

[1]

4. Komisija yra vykdomosios valdžios institucija, kuri yra atsakinga už konkurencingumo politikos įgyvendinimą bei tobulinimą Bendrijos visuomeniniam labui. Nacionaliniai teismai yra atsakingi už teisių apsaugą ir reikalavimą vykdyti pareigas, paprastai privačių šalių prašymu. Komisija privalo išnagrinėti visas pagalbos priemones, kurioms galioja 92 straipsnio 1 dalis, tam, kad būtų įvertintas jų suderinamumas su bendrąja rinka. Nacionaliniai teismai privalo užtikrinti, kad valstybės narės laikytųsi procesinių įsipareigojimų.

5. Paskutinis 93 straipsnio 3 dalies sakinys (toliau išryškintas) turi tiesioginį poveikį teisinei valstybių narių tvarkai.

"Apie visus ketinimus suteikti ar pakeisti pagalbą Komisija turi būti laiku informuojama, kad ji galėtų pateikti savo pastabas. Jei Komisija mano, kad tokie ketinimai pagal 92 straipsnį yra nesuderinami su bendrąja rinka, ji nedelsdama pradeda šio straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą. Atitinkama valstybė narė savo pasiūlytų priemonių neįgyvendina tol, kol nepriimamas galutinis sprendimas."

6. Vykdymo draudimas, apie kurį kalbama paskutiniame 93 straipsnio 3 dalies sakinyje, apima visą pagalbą, kuri yra teikiama apie tai nepranešant [2], o jeigu apie tai pranešama, vykdymo draudimas galioja parengiamuoju laikotarpiu ir, jeigu Komisija imasi ginčijamų procedūrų, iki galutinio sprendimo priėmimo [3].

7. Žinoma, teismas, prieš priimdamas sprendimą pagal paskutinį 93 straipsnio 3 dalies sakinį, turi atsižvelgti, ar "siūlomos priemonės" atitinka valstybės pagalbą apibrėžtą 92 straipsnio 1 dalyje [4]. Šiam svarbiam klausimui Komisijos sprendimuose ir Teismo precedentų teisėje yra skiriamas didelis dėmesys. Taigi, valstybės pagalbos sąvoką reikia suprasti plačiai, kad būtų apimamos ne tik subsidijos, bet ir mokesčių lengvatos bei investicijos iš viešųjų lėšų, kurios vykdomos tokiomis aplinkybėmis, kai privatūs investuotojai atsisako remti [5]. Pagalba suteikiama iš "valstybės", į šią sąvoką įeina visi valdžios institucijų lygmenys, jų apraiškos ir kilmės [6]. Pagalba pirmiausiai turi būti teikiama tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai: tokiu būdu atskiriama valstybės pagalba, kuriai taikoma 92 straipsnio 1 dalis, nuo bendro pobūdžio priemonių, kurioms ji netaikoma [7]. Pavyzdžiui, priemonės, kurių nei tikslas nei rezultatas nėra suteikti pirmenybę tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, arba kurios pagal objektyvius kriterijus yra taikomos asmenims, neatsižvelgiant į vietą, sektorių ar įmonę, kurioje pagalbos gavėjas gali būti įdarbintas, nėra laikomos valstybės pagalba.

8. Tik Komisija gali spręsti, ar valstybės pagalba "atitinka bendrąją rinką", t. y. ar ji yra leistina.

9. Taikydami 92 straipsnio 1 dalį nacionaliniai teismai, be abejo, gali perduoti klausimus preliminariai svarstyti Teisingumo Teismui remiantis EB Sutarties 177 straipsniu ir kai kuriomis aplinkybėmis jie privalo taip elgtis. Jie taip pat privalo kreiptis pagalbos į Komisiją, prašydami jos "teisinės ar ekonominės informacijos" pagal analogiją su teismo Delimits [8] sprendimu EB Sutarties 85 straipsnio atžvilgiu.

10. Nacionalinis teismas gina teises, kurias turi asmenys dėl draudimo, numatyto paskutiniame 93 straipsnio 3 dalies sakinyje, tiesioginio veikimo. Teismas turėtų naudotis visomis atitinkamomis priemonėmis bei taikyti visas tiesiogiai susijusias nacionalinės teisės aktų nuostatas, kad būtų įgyvendintas šio įsipareigojimo, kurį valstybėms narėms suteikia Sutartis, tiesioginio veikimo vykdymas [9]. Jeigu tai įeina į jo jurisdikciją, nacionalinis teismas privalo taikyti Bendrijos teisės aktus visus ir ginti teises, kurias tie teisės aktai suteikia asmenims; todėl nacionalinis teismas neprivalo atsižvelgti į nacionalinės teisės aktų nuostatą, kuri gali prieštarauti Bendrijos teisinės aktams, nesvarbu ar nacionalinės teisės aktai būtų priimti prieš ar po Bendrijos nuostatų įsigaliojimo [10]. Teisėjas gali, jeigu tai tinkama ir jis remiasi taikomomis nacionalinės teisės aktų nuostatomis bei Teisingumo Teismo precedentų teisės atvejais [11], suteikti laikiną apsaugą, pavyzdžiui, įsakydamas įšaldyti arba grąžinti neteisėtai išmokėtus pinigus bei kompensuoti nuostolius šalims, kurių interesai yra pažeisti.

11. Teisingumo Teismas nustatė, kad visas Bendrijos nuostatų veiksmingumas sumažėtų, o suteikiamų teisių apsauga susilpnėtų, jeigu asmenys negalėtų gauti kompensacijų, kai pažeidžiamos jų teisės, kai nesilaikoma Bendrijos teisės aktų, už ką atsakyti privalo valstybė narė [12]; principas, pagal kurį Valstybė privalo atsakyti už nuostolius ir žalą, kurią patiria asmenys dėl Bendrijos teisės aktų nesilaikymo, už kuriuos atsakomybė tenka Valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis [13]; nacionalinis teismas, kuris mano, kad su Bendrijos teisės aktais susijusiais atvejais vienintelė kliūtis, trukdanti jam suteikti laikiną apsaugą, yra nacionalinės teisės aktų nuostata, privalo nepaisyti tos nuostatos [14].

12. Šie principai yra taikomi Bendrijos konkurencijos taisyklių pažeidimo atveju. Asmenims ir įmonėms turi būti suteiktas priėjimas prie visų procedūrinių taisyklių ir priemonių, numatytų nacionalinės teisės aktuose, tomis pačiomis sąlygomis, kurios būtų taikomos, jeigu tai būtų susiję su panašiu nacionalinės teisės aktų pažeidimu. Toks vienodas traktavimas susijęs ne tik su tiesioginio veikimo Bendrijos teisės aktų pažeidimų nustatymu, bet taip pat apima ir visas teisines priemones, kurios gali prisidėti prie veiksmingos teisinės apsaugos.

III. RIBOTI KOMISIJOS ĮGALIOJIMAI

13. Tai, kad Bendrijos konkurencijos teisės aktus taiko nacionaliniai teismai, yra naudinga asmenims ir įmonėms. Komisija negali priteisti žalos atlyginimo už nuostolius, kurie patiriami dėl 93 straipsnio 3 dalies pažeidimo. Tokie reikalavimai gali būti pateikti tik per nacionalinius teismus. Nacionaliniai teismai paprastai gali leisti imtis laikinų priemonių ir reikalauti nedelsiant nutraukti pažeidimus. Nacionaliniuose teismuose yra įmanoma sujungti reikalavimus, kylančius pagal Bendrijos teisės aktus ir pagal nacionalinės teisės aktus. Tačiau to neįmanoma padaryti Komisijos procedūrose. Be to, teismai gali priteisti teismo išlaidas laimėjusiam paraiškos pateikėjui. Tai niekada nebus įmanoma Komisijos administracinėse procedūrose.

IV. 93 STRAIPSNIO 3 DALIES TAIKYMAS

14. Valstybės narės privalo informuoti Komisiją apie visus planus suteikti pagalbą arba keisti jau patvirtintus pagalbos planus. Ši taisyklė taip pat galioja pagalbai, kuriai pakanka automatiško patvirtinimo remiantis 92 straipsnio 2 dalimi, nes Komisija turi patikrinti, ar vykdomos būtinos sąlygos. Vienintelė išimtis būtinybei informuoti yra taikoma pagalbai, klasifikuojamai kaip de minimis, nes ji tik nežymiai įtakoja valstybių narių tarpusavio prekybą, ir todėl jai netaikoma 92 straipsnio 1 dalis [15].

15. Komisija gauna pranešimus apie bendro pobūdžio pagalbos schemas ir programas, taip pat ir apie planus suteikti pagalbą atskiroms įmonėms. Kai Komisija suteikia įgaliojimus vykdyti schemą, apie atskirus pagalbos teikimo atvejus paprastai nebūtina pranešti. Tačiau pagal kai kurias pagalbos taisykles, konkrečios veiklos arba konkrečios pagalbos rūšies pagrindus būtina atskirai pranešti apie visus pagalbos suteikimo atvejus arba apie tuos pagalbos suteikimo atvejus, kurie viršija tam tikrą pinigų sumą. Kai kuriais atvejais pagal Komisijos įgaliojimo sąlygas, iškeltas konkrečiai schemai, gali prireikti informuoti atskirai. Valstybės narės privalo informuoti apie pagalbą, kurią jos nori suteikti išeinant už schemos, kuriai suteiktas įgaliojimas, ribų. Būtina pranešti ir apie planuojamas priemones, įskaitant ir planus vykdyti finansinius pervedimus iš viešųjų lėšų į valstybinio ar privataus sektoriaus įmones, kurioms gali būti suteikiama pagalba, kaip apibrėžta 92 straipsnio 1 dalyje.

16. Pirmas klausimas, kurį turi apsvarstyti nacionaliniai teismai, kai imasi veiksmų, remdamiesi 93 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu, yra, ar ta priemonė atitinka naują ar esamą valstybės pagalbą, kaip apibrėžta pagalba 92 straipsnio 1 dalyje. Antras klausimas, į kurį turi būti atsakyta, yra, ar apie šią priemonę yra pranešama arba atskirai, arba remiantis schema, ir jeigu taip, ar Komisija turi pakankamai laiko priimti sprendimą [16].

17. Dėl pagalbos schemų, Teisingumo Teismas mano, kad dviejų mėnesių laikotarpis yra "pakankamas laikas", po kurio suinteresuota valstybė narė gali, prieš tai pranešusi Komisijai, įgyvendinti paskelbtą priemonę [17]. Atskirais atvejais Komisija savo valia sutrumpina šį laikotarpį iki 30 darbo dienų ir 20 darbo dienų, kai procedūra yra "pagreitinta". Laikotarpiai yra pradedami skaičiuoti nuo tada, kai valstybės narės pateikia Komisijai pakankamai informacijos, kurios reikia, kad ši galėtų priimti sprendimą [18].

18. Jeigu Komisija nusprendžia inicijuoti procedūrą, numatytą 93 straipsnio 2 dalyje, laikotarpis, kurio metu pagalbos priemonių vykdymas yra draudžiamas, tęsiasi, kol Komisija nepriima teigiamo sprendimo. Dėl pagalbos priemonių, apie kurias nebūtina informuoti, Komisijos sprendimo priėmimo procedūrai nėra taikomas galutinis terminas, tačiau Komisija dirbs greitai, kiek tai bus įmanoma. Pagalba negali būti teikiama, kol Komisija nepriima galutinio sprendimo.

19. Jeigu Komisija nenustato pagalbos priemonės, nacionaliniai teismai visada gali remtis, atsižvelgdami į Bendrijos teisės aktus, Pirmosios Instancijos Teismo bei Teisingumo Teismo precedentų teise, o taip pat Komisijos priimamais sprendimais. Komisija yra paskelbusi daug bendro pobūdžio pranešimų, kurie šiuo atžvilgiu gali pagelbėti [19].

20. Todėl nacionaliniai teismai turėtų sugebėti nuspręsti, ar ginčijama priemonė teisiškai prieštarauja ar ne 93 straipsnio 3 daliai. Kai nacionaliniams teismams kyla abejonių, jie gali, o kai kuriais atvejais ir privalo prašyti preliminaraus Teisingumo Teismo nutarimo, remiantis 77 straipsniu.

21. Tais atvejais, kai nacionaliniai teismai priima nutarimą, kad nėra laikomasi 93 straipsnio 3 dalies, jie privalo nurodyti, kad ginčijama priemonė pažeidžia Bendrijos teisės aktus ir imtis atitinkamų priemonių, kad būtų apsaugotos asmenims ir įmonėms suteiktos teisės.

V. KOMISIJOS SPRENDIMŲ POVEIKIS

22. Teisingumo Teismas nustatė [20], kad nacionaliniam teismui galioja Komisijos sprendimas, adresuotas valstybei narei, remiantis 93 straipsnio 2 dalimi, kai pagalbos gavėjas suabejoja sprendimo, apie kurį jį raštu informavo suinteresuota valstybė narė, galiojimu, ir jis nesugebėjo imtis veiksmų, kad šis sprendimas būtų pripažintas negaliojančiu per terminą, nurodytą EB Sutarties 173 straipsnyje.

VI. NACIONALINIŲ TEISMŲ IR KOMISIJOS BENDRADARBIAVIMAS

23. Komisija supranta, kad pirmiau išdėstyti principai, skirti 92 ir 93 straipsnių taikymui nacionaliniuose teismuose yra sudėtingi ir kartais gali būti nepakankamai išbaigti, kad nacionaliniai teismai galėtų tinkamai vykdyti savo teismines pareigas. Todėl nacionaliniai teismai gali prašyti Komisijos pagalbos.

24. EB Sutarties 5 straipsnis nustato lojalų ir nenutrūkstamą Bendrijos institucijų bei valstybių narių bendradarbiavimą, norint pasiekti Sutartyje keliamus tikslus, įskaitant ir 3 straipsnio g punkto, kuriame yra numatytas sistemos, užtikrinančios, kad konkurencija vidaus rinkoje nebūtų iškreipta, sukūrimą. Į šį principą įeina įsipareigojimai ir pareigos teikti savitarpio pagalbą tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms. Remdamasi 5 straipsniu, Komisija privalo bendradarbiauti su valstybių narių teisminėmis institucijomis, kurios atsako už tai, kad Bendrijos teisės aktai būtų vykdomi ir gerbiami nacionalinėje teisėje.

25. Komisija laiko tokį bendradarbiavimą būtinu tam, kad būtų užtikrintas griežtas, veiksmingas ir nuoseklus Bendrijos konkurencijos teisės aktų taikymas. Be to, nacionalinių teismų dalyvavimas taikant konkurencijos teisės aktus valstybės pagalbos srityje yra būtinas, kad būtų įgyvendinta 93 straipsnio 3 dalis. Sutartis įpareigoja Komisiją vadovautis procedūra, nustatyta 93 straipsnio 2 dalyje prieš tai, kai ji galės reikalauti grąžinti pagalbą, kuri nesiderina su bendrąja rinka [21]. Teismas nutarė, kad 93 straipsnio 3 dalis yra veikianti tiesiogiai ir kad pagalbos priemonės neteisėtumas bei iš to išplaukiančios pasekmės niekada negali būti pripažinti galiojantys atgaline data, Komisijai priėmus teigiamą sprendimą dėl pagalbos priemonės. Dėl to informavimo taisyklių taikymas valstybės pagalbos srityje sudaro esminę grandį galimų teisinių veiksmų, kurių gali imtis asmenys ir įmonės, grandinėje.

26. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija ketina pradėti glaudžiau bendradarbiauti su nacionaliniais teismais tokiu būdu.

27. Komisija laikosi atvirumo ir skaidrumo politikos. Komisija vykdo savo politiką taip, kad suteiktų suinteresuotoms šalims naudingos informacijos, kaip taikyti konkurencijos taisykles. Tuo tikslu Komisija toliau skelbs kiek įmanoma daugiau informacijos apie valstybės pagalbos atvejus ir politiką. Teisingumo Teismo bei Pirmosios Instancijos Teismo precedentų teisė, bendro pobūdžio tekstai apie valstybės pagalbą, kuriuos skelbia Komisija, Komisijos priimti sprendimai, metinės Komisijos ataskaitos apie konkurencijos politiką bei kartą per mėnesį išeinantis Europos Sąjungos Biuletenis gali padėti nacionaliniams teismams išnagrinėti atskirus atvejus.

28. Jeigu šių bendro pobūdžio nuorodų nepakanka, nacionaliniai teismai, neperžengdami savo nacionalinės proceso teisės ribų, gali prašyti Komisijos procesinio pobūdžio informacijos, kuri padėtų jiems išsiaiškinti, ar Komisija nagrinėja tam tikrą atvejį, ar reikia informuoti apie atvejį arba ar Komisija oficialiai inicijavo procedūras ar priėmė kitą sprendimą.

29. Nacionaliniai teismai taip pat gali tartis su Komisija, jeigu 92 straipsnio 1 dalis arba 93 straipsnio 3 dalis sukelia tam tikrų sunkumų. Dėl 92 straipsnio 1 dalies, sunkumai pirmiausia gali būti susiję su priemonės kaip valstybės pagalba apibūdinimu, galimu konkurencijos iškreipimu dėl valstybės pagalbos suteikimo bei poveikiu prekybai tarp valstybių narių. Todėl teismai gali remtis įprastine Komisijos praktika tokiais klausimais. Jie gali gauti informacijos iš Komisijos – faktinius duomenis, statistiką, rinkos tyrimus ir ekonomines analizes. Kai tai įmanoma, Komisija perduoda šiuos duomenis arba nurodo šaltinį, iš kurio juos galima gauti.

30. Atsakydama Komisija nesigilina į atskiro atvejo esmę arba priemonės suderinamumą su bendrąja rinka. Komisijos pateikiamas atsakymas nėra privalomas teismui, pateikusiam tą klausimą. Komisija aiškiai pasakys, kad jos požiūris nėra galutinis ir kad teismo teisė prašyti preliminaraus Teisingumo Teismo nutarimo remiantis 177 straipsniu, nėra įtakojama.

31. Kad būtų tinkamai vykdomas teisingumas, Komisija turėtų atsakyti į prašymus dėl teisinės ir faktinės informacijos per trumpiausią įmanomą laiką. Vis dėlto Komisija negali sutikti su tokiais prašymais, nebent jie atitiktų keletą sąlygų. Prašomi pateikti duomenys privalo būti Komisijos žinioje, o Komisija gali perduoti tik neslaptą informaciją.

32. Pagal EB Sutarties 214 straipsnį Komisija negali atskleisti slaptos informacijos. Be to, lojalus bendradarbiavimas remiantis 5 straipsniu, yra taikomas teismų bei Komisijos santykiams ir neliečia šalių, kurių ginčai nagrinėjami tuose teismuose. Komisija įsipareigoja gerbti teisinį neutralumą bei objektyvumą. Dėl tos priežasties Komisija nepriima prašymų gauti informacijos, nebent nacionalinis teismas juos pateikia tiesiogiai arba netiesiogiai per šalis, kurioms suinteresuotas teismas davė nurodymą prašyti tam tikros informacijos.

VII. BAIGIAMOSIOS PASTABOS

33. Šis pranešimas mutatis mutandis taikomas tiesiogiai susijusioms šių dokumentų valstybės pagalbos taisyklėmis tiek, kiek jos tiesiogiai veikia valstybių narių teisėtvarką:

- Sutarties, pagal kurią įsteigta Europos anglių ir plieno bendrija, bei dėl jos priimtų nuostatų, bei

- Europos ekonominės erdvės susitarimą.

34. Šis pranešimas yra orientacinio pobūdžio ir jokiu būdu neriboja valstybėms narėms, atskiriems asmenims ar įmonėms pagal Bendrijos teisės aktus suteiktų teisių.

35. Šis pranešimas nepažeidžia Bendrijos teisės aktų aiškinimo, kurį atlieka Teisingumo Teismas ir Europos Bendrijų Pirmosios Instancijos teismas.

36. Atsakymų, kuriuos remiantis šiuo pranešimu pateikia Komisija, santrauka yra kartą per metus skelbiama Ataskaitoje apie konkurencijos politiką.

[1] … Pagal Sutarties 92 ir 93 straipsnius Komisijai suteikiamas svarbiausias bei išimtinis vaidmuo sulaikant pagalbą, nesiderinančią su bendrąja rinka, ir kuris iš pagrindų skiriasi nuo nacionalinių teismų vaidmens saugant asmenų teises, suteiktas tiesioginio draudimo pasėkoje, remiantis Sutarties 93 straipsnio 3 dalies paskutiniu sakiniu. Komisija privalo tikrinti siūlomos pagalbos suderinamumą su bendrąja rinka netgi tada, kai valstybė narė pažeidžia draudimą teikti pagalbą, o nacionaliniai teismai, kol Komisija priima galutinį sprendimą tik saugo asmenų teises, kai gresia 93 straipsnio 3 dalies paskutiniame sakinyje nustatytas pažeidimas iš valstybinės valdžios institucijų pusės."Byla C-354/90, Fédération nationale du commerce extérieur des produits alimentaires bei Syndicat national des négociants et transformateurs de saumon prieš Prancūziją (1991) ECR I-5505, 9, 10, 11 ir 14 dalys, 5527 ir 5528 puslapiai.

[2] Išskyrus "esamą" pagalbą. Tokia pagalba gali būti teikiama iki tol, kol Komisija nusprendžia, kad ji nebesiderina su bendrąja rinka: žr. Byla C-387/92, Banco de Crédito Industrial, dabar Banco Exterior de Espana prieš Ayuntamiento de Valencia (1994) ECR I-877 ir Byla C-44/93, Namur – Les Assurances du Crédit prieš Office National du Ducroire ir Belgiją (1994) ECR I-3829.

[3] Byla C-354/90, cituojama 1 išnašoje, 11 dalis, p. 5527.

[4] Žr. Teisingumo Teismo sprendimą Byloje 78/76, Steinlike ir Weinlig prieš Vokietiją (1977) ECR 595, 14 dalyje: "… nacionalinis teismas gali turėti priežastį aiškinti ir taikyti pagalbos sąvoką, esančią 92 straipsnyje tam, kad nuspręstų, ar valstybės pagalbai, siūlomai neatsižvelgiant į išankstinio nagrinėjimo procedūras, numatytas 93 straipsnio 3 dalyje, neturėtų būti taikomos šios procedūros".

[5] Dėl naujausios formuluotės žr. generalinio advokato Jacob nuomonę Sujungtose bylose C-278/92, C-279/92 ir C-280/92, Ispanija prieš Komisiją, 28 dalyje: "… Valstybės pagalba yra suteikiama, kai tik valstybė narė suteikia ją įmonės lėšoms, kurios, esant normaliai įvykių eigai, neteiktų privatus investuotojas, taikydamas normalius komercinius kriterijus ir neatsižvelgdamas į kitas socialinio, politinio bei filantropinio pobūdžio aplinkybes".

[6] Byloje 290/83, Komisija prieš Prancūziją (1985) ECR, p. 439, Teisingumo Teismas nusprendė, kad "… 92 straipsnyje esantis draudimas galioja visai pagalbai, kurią teikia valstybė narė arba kuri teikiama iš valstybinių lėšų, ir nėra būtinybės daryti skirtumą pagal tai, ar pagalbą tiesiogiai suteikia valstybė, ar vieši ar privatūs asmenys, jos sukurti ar paskirti administruoti pagalbą" (14 dalis, p. 449).

[7] Šis skirtumas yra aiškiai išsakytas generalinio advokato Darmon nuomonėje Sujungtose bylose C-72 ir C-73/91, Sloman Neptun, (1993) ECR I-887.

[8] Byla C-234/89, Delimitis prieš Henninger Bräu (1991) ECR I-935; Komisijos pranešimas dėl bendradarbiavimo tarp nacionalinių teismų ir Komisijos, taikant EB Sutarties 85 ir 86 straipsnius (OL C 39, 1993 12 13, p. 6). Žr. generalinio advokato Lenz nuomonę Byloje C-44/93, cituojamą 2 išnašoje (106 dalis). Taip pat žr. Byla C-2/88, Imm, Zwartveld (1990) ECR I-3365 ir I-4405: "Komisijos institucijos privalo sąžiningai bendradarbiauti su teisminėmis valstybių narių institucijomis, o valstybės narės yra atsakingos už Bendrijos teisės aktų taikymo ir gerbimo nacionalinėje teisinėje sistemoje užtikrinimą" (1 dalis, p. I-3366 ir 10 dalis, p. 4410 ir 4411, atitinkamai).

[9] Kaip nustatė Teisingumo Teismas Byloje C-354/90, cituojamoje 1 išnašoje, 12 dalyje, p. 5528: "… priemonių, vykdomų kaip pagalba, galiojimas yra įtakojamas, jeigu nacionalinės valdžios institucijos pažeidžia Sutarties 93 straipsnio 3 dalies paskutinį sakinį. Nacionaliniai teismai privalo pasiūlyti asmenims, kuriuos toks pažeidimas tiesiogiai veikia, perspektyvą, kad iš to bus padarytos visos reikalingos išvados, sutinkamai su jų nacionalinės teisės aktais, dėl priemonių, vykdomų kaip pagalba, galiojimo, finansinės paramos išieškojimą, kuri suteikta neatsižvelgus į tą sąlygą ir galimas laikinas priemones."

[10] Byla 106/77, Amministrazione delle Finanze dello Stato prieš Simmenthal, (1978) ECR 629, (21 dalis p. 644). Taip pat žr. Byla C-213/89, Karalienė prieš Valstybės Sekretorių dėl transporto, ex parte: Factortame Ltd et al., (1990) ECR I-2433, p. 2475.

[11] Sujungtos bylos C-6/90 ir C-9/90, Andrea Francovich et al. prieš Italiją, (1991) ECR I-5357. Kitos svarbios bylos, susijusios su nacionalinių teismų įsipareigojimais taikyti Bendrijos teisės aktus, yra nagrinėjamos Teisme: Byla C-48/93 Karalienė prieš Valstybės Sekretorių dėl transporto, ex parte: Factortame Ltd ir kiti (OL C 94, 1993 4 3, p. 13); Byla C-46/93, Brasserie du Pêcheur SA prieš Vokietiją (OL C 92, 1993 4 2, p. 4); Byla C-312/93, SCS Peterbroeck, Van Campenhout & Cie prieš Belgijos Valstybę (OL C 189, 1993 7 13, p. 9); Bylos C-430 ir C-431/93, J. Van Schindel ir J. N. C. Van Veen prieš Stichting Pensioenfonds voor Fysiotherapeuten (OL C 338, 1993 12 15, p 10).

[12] Francovich, cituojama 11 išnašoje, 33 dalis, p. 5414.

[13] Francovich, cituojama 11 išnašoje, 35 dalis, p. 5414.

[14] Karalienė prieš Valstybės Sekretorių dėl transporto, ex parte: Factortame Ltd et al., cituojama 10 išnašoje.

[15] Žr. Bendrijos gaires dėl valstybės pagalbos MVĮ 3.2 punktą (OL C 213, 1992 8 19, p. 2) ir 1993 m. kovo 23 d. raštą valstybėms narėms su nuoroda IV/D/06878, Europos Bendrijų konkurencijos teisė, II tomas.

[16] Byla 120/73, Lorenz prieš Vokietiją, (1973) ECR 1471.

[17] Byla 120/73, Lorenz prieš Vokietiją, cituojama 16 išnašoje, 4 dalis, p. 1481; taip pat žr. Byla 84/42, Vokietija prieš Komisiją, (1984) ECR 1451, 11 dalis, p. 1488.

[18] Komisija išleido vadovą, skirtą jos procedūroms valstybės pagalbos atvejais: žr. Europos Bendrijų konkurencijos teisė, II tomas.

[19] Komisija skelbia ir nuolat atnaujina valstybės pagalbos taisyklių vadovą (Europos Bendrijų konkurencijos teisė, II tomas).

[20] Byla C-188/92, TWD Textilwerke Deggendorf GmbH prieš Vokietiją, (1994) ECR I-833; taip pat žr. Byla 77/72, Capolongo prieš Maya, (1973) ECR 611.

[21] Komisija pranešė valstybėms narėms, kad "… tinkamais atvejais ji gali – po to, kai suteikia suinteresuotai valstybei narei galimybę pareikšti nuomonę ir pasirinktinai apsvarstyti gelbėjimo pagalbos suteikimą, kaip apibrėžta Bendrijos gairėse – priimti išankstinį sprendimą, nurodydama valstybei narei sugrąžinti visus pinigus, kurie buvo išmokėti pažeidžiant procedūrinius reikalavimus. Pagalbą reikėtų grąžinti remiantis vidaus teisės aktų reikalavimais; grąžinama suma būtų su palūkanomis, skaičiuojamomis nuo tada, kai buvo išmokėta pagalba." (Komisijos komunikatas valstybėms narėms, papildantis 1991 m. kovo 4 d. Komisijos raštą Nr. SG(91) D/4577 dėl procedūrų teikiant pranešimus apie pagalbos planus bei procedūrų, taikomų, kai pagalba teikiama pažeidžiant EB Sutarties 93 straipsnio 3 dalyje nustatytas taisykles), dar neskelbtas.

--------------------------------------------------