KOMISIJOS REKOMENDACIJA

2023 m. vasario 8 d.

dėl Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslų

(2023/C 56/01)

EUROPOS KOMISIJA,

atsižvelgdama į 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimą Nr. 1313/2013/ES dėl Sąjungos civilinės saugos mechanizmo, ypač į jo 6 straipsnio 5 dalį (1),

kadangi:

(1)

Sprendimu Nr. 1313/2013/ES nustatytu Sąjungos civilinės saugos mechanizmu (toliau – Sąjungos mechanizmas) siekiama stiprinti Sąjungos ir valstybių narių bendradarbiavimą ir sudaryti palankesnes sąlygas koordinuoti veiklą civilinės saugos srityje, siekiant gerinti gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių prevencijos, pasirengimo joms ir reagavimo į jas sistemų veiksmingumą;

(2)

pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 6 straipsnio 5 dalį Komisija turi, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, nustatyti ir plėtoti Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslus civilinės saugos srityje ir priimti rekomendacijas, kad jie būtų apibrėžti kaip neprivalomas bendras pagrindas, kuriuo būtų remiami prevencijos ir pasirengimo veiksmai nelaimių, kurios sukelia arba gali sukelti daugiašalį tarpvalstybinį poveikį, atveju;

(3)	Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslų geografinė taikymo sritis apima Sąjungą bei jos valstybes nares ir Sąjungos mechanizmo veikloje dalyvaujančias valstybes (2) pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 4 straipsnio 4a dalį ir 4 straipsnio 12 dalį;

(4)

gaivalinės ir žmogaus sukeltos nelaimės Sąjungoje vyksta dažniau ir yra sunkesnės. Dėl klimato kaitos ir aplinkos būklės blogėjimo rizika Sąjungoje didėja, nes su orais susijusių įvykių, kenksmingos taršos, vandens trūkumo ir biologinės įvairovės nykimo atvejų būna dažniau ir jų mastas didėja. Negana to, nelaimės daro vis didesnį poveikį tarpvalstybiniu mastu ir įvairiems sektoriams. Nelaimės ne tik nusineša gyvybes ir daro poveikį žmonių sveikatai, bet ir kenkia ekonominei gerovei, daro nepataisomą žalą aplinkai, biologinei įvairovei ir kultūros paveldui. Todėl atsparumas nelaimėms turėtų būti didinamas Sąjungos lygmeniu ir valstybėse narėse. Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai turi padėti didinti atsparumą nelaimėms ir gerinti Sąjungos ir jos valstybių narių gebėjimą įveikti dabartinių ir būsimų nelaimių padarinius. Didinant atsparumą labai svarbu laikytis visapusiško ir integruoto požiūrio į nelaimių rizikos valdymą;

(5)	atsparumo nelaimėms didinimas turėtų būti grindžiamas konkrečiais horizontaliaisiais principais ir metodais;

(6)	prie šios rekomendacijos pridedami Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai nustatyti bendradarbiaujant su valstybėmis narėmis;

(7)	nustatant Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslus itin daug dėmesio skirta konkretiems pažeidžiamų grupių poreikiams. Į jų poreikius turėtų būti atsižvelgiama Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslus įgyvendinant ir peržiūrint;

(8)

įgyvendinant ir toliau plėtojant Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslus, kad būtų padidintas bendras Sąjungos ir jos valstybių narių gebėjimas įveikti gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių padarinius, turėtų būti siekiama sinergijos ir papildomumo su atitinkamomis tarptautinėmis atsparumo didinimo sistemomis, pavyzdžiui, Sendajaus nelaimių rizikos mažinimo programa, ir kitomis sektorinėmis Sąjungos atsparumo didinimo iniciatyvomis;

(9)

todėl reikia gilinti ir plėsti bendradarbiavimą, kad jis apimtų ne tik civilinės saugos srityje, bet ir kitose srityse veikiančias nacionalines ir atitinkamas subnacionalines valdžios institucijas, taip pat pagrindinių paslaugų teikėjus, įskaitant transporto sektorių, ir privačiojo sektoriaus suinteresuotuosius subjektus, nevyriausybines įstaigas, mokslinių tyrimų bendruomenę ir kultūros paveldo ekspertus. Laiku paskelbiant duomenis prieinamu ir sąveikiu būdu, kad juos būtų galima vėl naudoti, bus sudarytos palankesnės sąlygos tarpsektoriniam ir tarpvalstybiniam bendradarbiavimui;

(10)	toks bendradarbiavimas gali apimti ir civilinį bei karinį bendradarbiavimą pagal Sprendimą 1313/2013/ES (3);

(11)

valstybių narių kompetentingos institucijos, Komisija ir atitinkamos Sąjungos agentūros, veikdamos kiekviena pagal savo įgaliojimus, turėtų būti pasirengusios reaguoti į įvairių rūšių ir masto gaivalines ir žmogaus sukeltas nelaimes, įskaitant pramonines, avarijas jūroje ir kitas su transportu susijusias avarijas, ekstremaliąsias sveikatos situacijas ir krizes, kurioms būdingas neapibrėžtumas, ir trikdomuosius įvykius, dėl kurių galėtų kilti pavojus civilinės saugos operacijoms ar veiklos tęstinumui;

(12)

pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 6 straipsnio 5 dalį Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai turi būti grindžiami dabartiniais ir į ateitį orientuotais scenarijais, kuriuose, be kita ko, būtų atsižvelgiama į klimato kaitos poveikį nelaimių rizikai, praeities įvykių duomenis ir tarpsektorinę poveikio analizę, ypatingą dėmesį skiriant pažeidžiamoms grupėms. Be to, planuojant nelaimių valdymą ir rengiant scenarijus, kaip nustatyta Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 10 straipsnyje, turi būti atsižvelgiama į atliktą darbą, susijusį su Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslais. Todėl tikslų plėtojimas glaudžiai susijęs su scenarijų rengimu. Scenarijuose bus pateikta įrodymų ir informacijos apie konkrečią riziką, kuria turėtų būti grindžiamas tikslų formulavimas, o Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tiksluose turėtų būti nustatyta, kurios sritys svarbios atsparumo nelaimėms požiūriu, ir ši informacija turėtų padėti rengti scenarijus;

(13)	todėl Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai turėtų būti nuolat peržiūrimi ir persvarstomi atsižvelgiant į jų plėtojimo ir įgyvendinimo pažangą, naujas aplinkybes ir kintančius poreikius;

(14)	pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 34 straipsnio 2 dalį teikiamose ataskaitose turėtų būti reguliariai teikiama informacija, inter alia, apie pažangą, padarytą siekiant Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslų,

PRIĖMĖ ŠIĄ REKOMENDACIJĄ:

DALYKAS IR TIKSLAS

Remiantis Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 6 straipsnio 5 dalimi, šia rekomendacija nustatomi Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai civilinės saugos srityje ir jų įgyvendinimo, ataskaitų teikimo ir peržiūros bendrieji principai.

Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai yra neprivalomas bendras pagrindas, kuriuo remiami prevencijos ir pasirengimo veiksmai nelaimių, kurios sukelia arba gali sukelti daugiašalį tarpvalstybinį poveikį, atveju, kad didėtų Sąjungos ir jos valstybių narių gebėjimas įveikti tokias nelaimes ir jų padarinius. Iškeliant šiuos tikslus nustatomos prioritetinės sritys ir susiję konkretūs siekiai, kad didėtų Sąjungos mechanizmo ir valstybių narių atsparumas nelaimėms.

HORIZONTALIEJI PRINCIPAI IR METODAI, KURIAIS GRINDŽIAMAS ATSPARUMAS NELAIMĖMS

Rizikos pobūdis sparčiai kinta. Dažnesnių ir didesnių gaivalinių ir žmogaus sukeltų nelaimių poveikis jaučiamas įvairiose šalyse ir sektoriuose, žūsta žmonės, patiriama ekonominių nuostolių. Siekiant išsaugoti civilinės saugos subjektų pajėgumą veiksmingai valdyti įvairius būsimus trikdomuosius įvykius, būtina didinti atsparumą nelaimėms.

Atsparumo nelaimėms didinimas civilinės saugos srityje turėtų būti:

a)	visa apimantis – turėtų būti atsižvelgiama į visą nelaimių valdymo ciklą, prevenciją, pasirengimą, reagavimą ir atsigavimą;

b)	išankstinis – kai įmanoma, turėtų būti mažinama pagrindinių rūšių nelaimių rizika, užtikrinama tinkama parengtis veiksmingai ir efektyviai reaguoti į nelaimes;

apimantis įvairius sektorius ir tarpvalstybinis – turėtų būti skatinamas požiūris, kai atsižvelgiama įvairių rūšių rizikos tarpusavio priklausomybę, užtikrinamas atitinkamų politikos sektorių suderinimas ir skatinamas valstybių narių, kurioms kyla ta pati rizika, bendradarbiavimas. Bendradarbiavimas ir koordinavimas turėtų skatinti nuoseklumą, optimizuoti sinergiją ir skatinti nuoseklius veiksmus įvairiuose sektoriuose, įvairiais valdymo lygmenimis, be kita ko, regionų lygmeniu, tarp valdžios institucijų ir įvairių suinteresuotųjų subjektų;

grindžiamas žiniomis ir įrodymais – turėtų būti remiamasi geru nelaimių rizikos išmanymu, be kita ko, nelaimių ekonominio poveikio, poveikio aplinkai ir socialinio poveikio išmanymu. Šiuo tikslu turėtų būti remiami moksliniai tyrimai ir inovacijos ir skatinama dalytis žiniomis, įskaitant mokslinių tyrimų, keitimosi duomenimis, nuolatinio vertinimo ir mokymosi gerosios patirties rezultatus;

e)	įtraukus – kad niekas neliktų nuošalyje, turėtų būti atsižvelgiama į konkrečius žmonių poreikius ir pažeidžiamumą skatinančius veiksnius, pavyzdžiui, lytį, amžių, ekonominę ir socialinę padėtį, išsilavinimą, negalią ir geografines sąlygas kilti tam tikrai rizikai;

f)	tvarus – turėtų būti atsižvelgiama į gamtos procesais pagrįstus sprendimus, klimato kaitos ir aplinkos būklės blogėjimo poveikį nelaimių rizikai, nelaimių poveikio aplinkai prevenciją ir švelninimą skiriant itin daug dėmesio tam, kad civilinės saugos operacijų poveikis aplinkai būtų kuo mažesnis.

SĄJUNGOS ATSPARUMO NELAIMĖMS DIDINIMO TIKSLAI

Kad didėtų atsparumas nelaimėms civilinės saugos srityje, reikia imtis toliau nurodytų sričių veiksmų:

a)	iš anksto numatyti – gerinti rizikos vertinimą, numatymą ir nelaimių rizikos valdymo planavimą;

b)	pasirengti – gerinti gyventojų informuotumą apie riziką ir pasirengimą;

c)	perspėti – gerinti ankstyvąjį perspėjimą;

d)	reaguoti – didinti Sąjungos mechanizmo reagavimo pajėgumus;

e)	apsaugoti – užtikrinti tvirtą civilinės saugos sistemą.

5 dalyje išvardyti Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai nustatyti šios rekomendacijos priede.

Valstybės narės ir Komisija raginamos pagal Sąjungos mechanizmą imtis būtinų veiksmų ir priemonių, kad Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai būtų pasiekti. Jos raginamos skatinti bendradarbiavimą su nacionaliniais, regioniniais ir tarptautiniais partneriais, pilietinės visuomenės organizacijomis ir privačiojo sektoriaus suinteresuotaisiais subjektais.

Jos raginamos užtikrinti sinergiją ir papildomumą su atitinkamomis tarptautinėmis, Europos ar nacionalinėmis atsparumo didinimo sistemomis, strategijomis, planais ir programomis, kad būtų toliau stiprinami bendri Sąjungos ir valstybių narių gebėjimai įveikti nelaimių padarinius.

Visų pirma pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 6 straipsnio 1 dalies c punktą valstybės narės, toliau plėtodamos ir tobulindamos nelaimių rizikos valdymo planavimą nacionaliniu arba atitinkamu subnacionaliniu lygmeniu, įskaitant tarpvalstybinį bendradarbiavimą, turi atsižvelgti į Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslus ir riziką, susijusią su nelaimėmis, kurios sukelia arba gali sukelti daugiašalį tarpvalstybinį poveikį.

10.

Siekiant padėti įgyvendinti Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslus, valstybės narės raginamos dalyvauti Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 6 straipsnio 1 dalies e punkte nurodytuose rizikos valdymo gebėjimų tarpusavio vertinimuose.

11.

Komisija turėtų padėti įgyvendinti Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslus naudodama pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 13 straipsnį įsteigtą Sąjungos civilinės saugos žinių tinklą ir remdamasi kitomis priemonėmis pagal Sąjungos mechanizmą.

PERŽIŪRA IR ATASKAITŲ TEIKIMAS

12.

Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslai turėtų būti nuolat peržiūrimi ir tikslinami atsižvelgiant į jų įgyvendinimo pažangą ir į naujas aplinkybes bei kintančius poreikius, atsižvelgiant į scenarijų rengimą ir nelaimių valdymo planavimą, kaip nurodyta Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 10 straipsnio 1 dalyje.

13.

Kas dvejus metus teikiamų ataskaitų pagal Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 34 straipsnio 2 dalį tikslais Komisija ir valstybės narės raginamos glaudžiai bendradarbiauti, kad būtų nustatyta Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslų įgyvendinimo pažangos stebėjimo metodika. Tokia metodika turėtų apimti padėties kiekvienoje su tikslais susijusioje srityje analizę ir atskaitos scenarijus, taip pat turėtų būti nustatyti tinkami rodikliai.

14.

Valstybės narės raginamos teikti Komisijai atitinkamą informaciją apie Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslų įgyvendinimą.

Priimta Briuselyje 2023 02 08

Komisijos vardu

Janez LENARČIČ

Komisijos narys

(1) OL L 347, 2013 12 20, p. 924.

(2) Atsižvelgiant į Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 28 straipsnio 1 dalį, kai daroma nuoroda į valstybes nares, turi būti laikoma, kad ji aprėpia ir Sprendimo Nr. 1313/2013/ES 4 straipsnio 12 dalyje apibrėžtas dalyvaujančiąsias valstybes. Sąjungos mechanizmo veikloje dalyvauja Albanija, Bosnija ir Hercegovina, Islandija, Juodkalnija, Norvegija, Serbija, Šiaurės Makedonija ir Turkija.

(3) Kraštutiniu atveju karinių priemonių naudojimas vadovaujant civiliams subjektams gali būti svarbus indėlis reaguojant į nelaimes. Kai manoma, kad remiant civilinės saugos operacijas tikslinga naudoti karinius pajėgumus, su kariškiais turėtų būti bendradarbiaujama vadovaujantis Tarybos ar jos kompetentingų organų nustatytomis sąlygomis, procedūromis ir kriterijais, kad Sąjungos mechanizmui būtų galima teikti su civiline sauga susijusius karinius pajėgumus, ir toks bendradarbiavimas turėtų atitikti atitinkamas tarptautines gaires.

PRIEDAS

Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslas Nr. 1. Iš anksto numatyti – gerinti rizikos vertinimą, numatymą ir nelaimių rizikos valdymo planavimą

Geras esamos ir atsirandančios rizikos supratimas yra būtina sąlyga, kad būtų galima išvengti neigiamų nelaimių padarinių arba juos sušvelninti. Todėl valstybės narės ir Komisija turėtų toliau tobulinti savo pajėgumą nustatyti ir įvertinti nelaimių riziką, visų pirma galinčią turėti tarpvalstybinį ir tarpsektorinį poveikį. Sąjungos gebėjimas numatyti būsimas krizes ir pavojų gyvybei ir sveikatai turėtų pagerėti dėl Europos masto nelaimių scenarijų. Valstybės narės ir Komisija taip pat turėtų remtis konkrečių sektorių ir daugiasektoriais rizikos vertinimais (1) . Valstybės narės ir Komisija turėtų imtis išankstinių veiksmų – įgyvendinti konkrečias prevencines bei parengiamąsias priemones ir rizikos valdymo planavimą Sąjungos, nacionaliniu ir atitinkamu subnacionaliniu lygmenimis. Valstybės narės turėtų naudotis parama, teikiama naudojantis Sąjungos civilinės saugos mechanizmu (toliau – Sąjungos mechanizmas) ir kitais Sąjungos fondais (2) , kad paskatintų pažangias investicijas į nelaimių prevenciją, kuriomis būtų siekiama apsaugoti piliečius nuo nelaimių, prisitaikyti prie klimato kaitos ir paspartinti žaliąją pertvarką.

Ko siekiama? Iki 2030 m. pagerinti Sąjungos ir valstybių narių pajėgumą nustatyti ir įvertinti atitinkamą nelaimių riziką, galinčią turėti tarpvalstybinį ir tarpsektorinį poveikį, ir naudoti tą informaciją nelaimių prevencijos ir pasirengimo joms veiklai stiprinti, įskaitant rizikos mažinimo strategijas, nelaimių numatymą, rizikos valdymo planavimą ir reagavimo veiklą.

Siekiant remti ir stebėti šio tikslo įgyvendinimą, turėtų būti įgyvendinami toliau nurodyti konkretūs siekiai.

Konkretūs siekiai

1.1

Tobulinti Sąjungos masto scenarijų kūrimo pajėgumus.

Iki 2023 m. pabaigos Komisija, bendradarbiaudama su valstybėmis narėmis, turėtų baigti rengti pagrindinius tarpvalstybinius tarpsektorinius scenarijus, apimančius 16 pagrindinių Sąjungai kylančių pavojų.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad jų nelaimių scenarijai padėtų rengti visos Europos scenarijus.

Scenarijais turėtų būti grindžiama tolesnė Sąjungos ir valstybių narių prevencija, pasirengimas, įskaitant nelaimių rizikos mažinimo strategijas, nelaimių numatymas, rizikos valdymo planavimo ir reagavimo veikla.

Po 2023 m. scenarijai turėtų būti nuolat atnaujinami ir prireikus plečiami.

1.2

Gerinti rizikos vertinimą.

Komisija turėtų toliau gerinti Sąjungos gaivalinių ir žmogaus sukeliamų nelaimių rizikos apžvalgą pagal Europos Parlamento ir Tarybos sprendimo Nr. 1313/2013 (3) 5 straipsnio 1 dalies c punktą, kad pateiktų išsamią europinę nelaimių rizikos perspektyvą. Sąjungos nelaimių rizikos apžvalga turėtų būti grindžiama nacionaliniais, subnacionaliniais ir tarpvalstybiniais civilinės saugos rizikos vertinimais ir atitinkamais Sąjungos masto rizikos vertinimais (4), taip pat konkrečių sektorių ir daugiasektoriais rizikos vertinimais, atliktais pagal Sąjungos teisę.

Rizikos vertinimas Sąjungos lygmeniu turėtų būti grindžiamas geresniu pagrindinės ir atsirandančios rizikos, jos pakopinio poveikio, ypač vietovių ir grupių, kurioms kyla nelaimės grėsmė arba kurios yra pažeidžiamos, nustatymu ir tarpsektorine analize, ir turėtų būti atsižvelgiama į Sąjungos vietoves, kuriose kyla panaši rizika.

Valstybės narės turėtų toliau gerinti rizikos vertinimą atitinkamai nacionaliniu ir subnacionaliniu lygmenimis, taip pat tarpvalstybinės rizikos vertinimą. Atliekant rizikos vertinimus valstybėse narėse turėtų būti laikomasi įvairių pavojų įtraukimo principo. Valstybės narės turėtų įtraukti atsirandančios rizikos apžvalgą ir tarpvalstybinės rizikos, klimato kaitos poveikio ir pakopinio poveikio vertinimą. Nacionaliniai, subnacionaliniai ir tarpvalstybiniai rizikos vertinimai civilinės saugos srityje turėtų būti grindžiami rizikos vertinimais, atliktais susijusiose politikos srityse, ir juos remti.

1.3

Gerinti gebėjimą iš anksto numatyti.

Valstybės narės ir Komisija, be scenarijų rengimo, turėtų toliau stiprinti prognozavimo ir rizikos numatymo veiklą, pavyzdžiui, perspektyvų vertinimą, analizę ir mokslinius tyrimus, kad būtų galima anksti nustatyti esamą ir naują riziką bei iššūkius ir padėti imtis prisitaikymo prie artėjančių trikdančių įvykių, tokių įvykių prevencijos arba pasirengimo jiems veiksmų.

1.4

Gerinti rizikos valdymo planavimą.

Komisija turėtų užtikrinti, kad Sąjungos mechanizmo pajėgumų poreikių ir spragų vertinimas būtų grindžiamas tarpsektoriniais rizikos vertinimais ir scenarijais ir kad būtų laikomasi įvairių pavojų įtraukimo principo.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nacionalinio ir, jei tinka, subnacionalinio lygmens strategijos, sistemos ar rizikos valdymo planai būtų grindžiami įvairių pavojų įtraukimo principu. Strategijos, sistemos ar planai turėtų būti grindžiami atitinkamais scenarijais, tarpvalstybiniu ir tarpsektoriniu bendradarbiavimu ir turėtų užtikrinti prisitaikymą, prevenciją ir pasirengimą.

Valstybės narės turėtų toliau rengti tarpvalstybinės rizikos valdymo planus, grindžiamus geresniu bendradarbiavimu pasienio regionuose.

Tuo tikslu Komisija ir valstybės narės turėtų tinkamai atsižvelgti į klimato kaitos poveikį, pakopinį nelaimių poveikį ir konkrečius pažeidžiamų grupių poreikius.

1.5

Tobulinti civilinės saugos srities pajėgumus plėtoti prevencinius veiksmus.

Valstybių narių civilinės saugos institucijos turėtų stiprinti savo prevencijos veiklą, įskaitant tobulinamojo atkūrimo po nelaimių veiksmus (5), kad būtų pasiektas aukštas apsaugos nuo nelaimių lygis.

Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslas Nr. 2. Pasirengti – gerinti gyventojų informuotumą apie riziką ir pasirengimą

Gyventojų informuotumas apie riziką ir pasirengimas yra labai svarbi atsparumo nelaimėms sudedamoji dalis, nes asmenys ir bendruomenės dažnai pirmieji nukenčia ir pirmieji reaguoja į nelaimes. Kai visuomenė informuota apie riziką ir pakankamai gerai žino, kaip užkirsti kelią nelaimėms, joms pasirengti ir į jas reaguoti, neigiami nelaimių padariniai būna daug mažesni. Turėtų būti didinamas visuomenės informuotumas apie nelaimių riziką ir prevencijos priemones, gerinamas atskirų asmenų ir bendruomenių pajėgumas apsisaugoti, elgsena ir pasirengimas reaguoti į nelaimes, puoselėjama rizikos prevencijos kultūra ir pasitikėjimas civilinės saugos institucijomis. Komisijos padedamos valstybės narės turėtų aktyviau vykdyti viešąją komunikaciją, kad nelaimių prevencija ir pasirengimas joms taptų kasdienio piliečių gyvenimo dalimi, taip pat skatinti pilietinį aktyvumą ir savanoriškas nelaimių prevencijos ir pasirengimo joms iniciatyvas. Valstybės narės turėtų, kai tinkama, bendradarbiauti su vietos ir regionų valdžios institucijomis, partneriais, įskaitant privatųjį sektorių ir pilietinės visuomenės organizacijas, taip pat tarpvalstybiniu mastu.

Ko siekiama? Iki 2030 m. visose valstybėse narėse gerokai padidinti Sąjungos gyventojų informuotumą apie nelaimių riziką ir pagerinti pasirengimą joms.

Siekiant remti ir stebėti šio tikslo įgyvendinimą, turėtų būti įgyvendinami toliau nurodyti konkretūs siekiai.

Konkretūs siekiai

2.1

Gerinti bendrą informuotumą apie riziką.

Valstybės narės turėtų toliau plėtoti informuotumo apie riziką didinimo strategijas ir aktyviau imtis informuotumo apie riziką didinimo veiksmų, kad būtų užtikrintas didesnis gyventojų informuotumas apie regioninio lygmens riziką ir pagrindinę nacionalinio lygmens riziką. Informuotumo apie riziką didinimo strategijose, kai tinkama, turėtų būti atsižvelgiama ir į sezoninius gyventojus.

Komisija turėtų remti valstybių narių informuotumo apie riziką didinimo veiksmus ir prireikus juos papildyti Sąjungos lygmens informuotumo apie riziką didinimo veiksmais.

—	Iki 2030 m. turėtų būti pasiekta, kad 90 proc. Sąjungos gyventojų (6) gerai žinotų, kokia yra nelaimių rizika jų regione.

2.2

Gerinti visuomenės prieigą prie informacijos apie nelaimių riziką.

Sąjungos ir valstybių narių valdžios institucijos turėtų užtikrinti, kad Sąjungos gyventojai galėtų lengvai gauti informaciją apie nelaimių riziką ir galimą jų poveikį.

Teikdamos informaciją apie nelaimių riziką Sąjungos ir valstybių narių valdžios institucijos turėtų atsižvelgti į konkrečius pažeidžiamų grupių ir neįgaliųjų poreikius ir aplinkybes.

2.3

Didinti gyventojų informuotumą apie rizikos prevencijos ir pasirengimo priemones ir skatinti jomis naudotis.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad gyventojai, įskaitant pažeidžiamas grupes ir neįgaliuosius, būtų geriau informuoti apie rizikos prevencijos priemones ir veiksmus, kurių jie gali imtis įprasčiausių nelaimių atveju. Todėl gyventojų, kurie naudojasi prevencijos ir pasirengimo priemonėmis, dalis turėtų padidėti.

Komisija turėtų remti valstybių narių rizikos prevencijos ir visuomenės pasirengimo veiksmus ir papildyti juos atitinkamais Sąjungos lygmens veiksmais.

2.4

Puoselėti gyventojų rizikos prevencijos kultūrą.

Valstybės narės turėtų imtis veiksmų siekdamos:

(a)	užtikrinti, kad gyventojai daugiau žinotų apie rizikos prevenciją, labiau pasitikėtų kompetentingomis civilinės saugos institucijomis, taip pat geriau suprastų civilinės saugos uždavinius;

(b)	užtikrinti gyventojų gebėjimą įvertinti informacijos apie nelaimių riziką patikimumą, įskaitant gebėjimą nustatyti patikimus tokios informacijos ir perspėjimų šaltinius;

(c)	stiprinti visuomenės dalyvavimą civilinės saugos veikloje ir šios srities savanorystę.

Komisija turėtų remti valstybių narių rizikos prevencijos kultūros puoselėjimo veiksmus ir papildyti juos atitinkamais Sąjungos lygmens veiksmais.

Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslas Nr. 3. Perspėti – gerinti ankstyvąjį perspėjimą

Kad būtų galima numatyti nelaimes ir joms pasirengti, labai svarbu turėti veiksmingas ankstyvojo perspėjimo ir stebėsenos sistemas. Jos padeda valdžios institucijoms ir žmonėms, kuriems gresia nelaimės, laiku imtis veiksmų, kad sužalotų ir žuvusių žmonių būtų kuo mažiau, žala turtui, aplinkai ir kultūros paveldui – kuo mažesnė. Ankstyvojo perspėjimo sistemos turėtų būti reguliariai vertinamos ir tobulinamos Sąjungos lygmeniu ir valstybėse narėse. Turėtų būti sustiprintos pagrindinės ankstyvojo perspėjimo sistemų funkcijos, pvz., pavojaus ir jo poveikio prognozavimas, nustatymas, stebėsena, laiku pateikiamas lengvai suprantamas gyventojų, įskaitant pažeidžiamas grupes, perspėjimas. Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras turėtų proaktyviai remti valstybes nares ir padėti civilinės saugos institucijoms greitai atlikti užsakomuosius nustatytų arba prognozuojamų įvykių poveikio vertinimus.

Ko siekiama? Iki 2030 m. padidinti Sąjungos ankstyvojo perspėjimo sistemų veiksmingumą ir sąveikumą, kad būtų galima laiku veiksmingai reaguoti į nelaimes ir išvengti jų neigiamo poveikio arba jį sumažinti, itin daug dėmesio skiriant ankstyvojo perspėjimo apie riziką, kuri daro daugiašalį tarpvalstybinį poveikį, ir pagrindinę nacionalinę riziką stiprinimui.

Siekiant remti ir stebėti šio tikslo įgyvendinimą, turėtų būti įgyvendinami toliau nurodyti konkretūs siekiai.

Konkretūs siekiai

3.1

Tobulinti prognozavimo, nustatymo ir stebėsenos pajėgumus.

Komisija, visų pirma Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras, atitinkamos Sąjungos agentūros ir valstybės narės turėtų gerinti savo pajėgumus prognozuoti, nustatyti ir stebėti pavojus ir poveikį, be kita ko, geriau koordinuodamos su tarpvalstybine rizika susijusią veiklą, geriau integruodamos sistemas ir užtikrindamos jų sąveikumą.

Prireikus į nustatymo ir prognozavimo sistemas turėtų būti įtraukti klimato kaitos ir aplinkos būklės blogėjimo aspektai.

3.2

Tobulinti viešojo perspėjimo tvarką.

Valstybės narės turėtų tobulinti savo viešojo perspėjimo sistemas, kad rizikos, ekstremalių situacijų ir krizės atveju būtų galima geriau informuoti apie numatomą poveikį ir veiksmus, kurių reikia imtis. Turėtų būti skatinamas susijusių institucijų ir tarnybų veiklos koordinavimas. Turėtų būti apibrėžti aiškiai nustatyti informacijos srautai ir atsakomybė. Viešasis perspėjimas valstybėse narėse turėtų būti grindžiamas patobulintomis perspėjimo apie tarpvalstybines nelaimes priemonėmis.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad nustatant viešojo perspėjimo tvarką būtų atsižvelgiama į su daugiakalbyste susijusius gyventojų poreikius, kad jis būtų įtraukus ir pritaikytas konkretiems pažeidžiamų grupių, įskaitant neįgaliuosius, poreikiams.

Rizikos grupėms priklausantys gyventojai turėtų būti perspėjami laiku ir veiksmingai.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad gyventojai aiškiai suprastų viešojo perspėjimo signalus ir pranešimus.

Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslas Nr. 4. Reaguoti – didinti Sąjungos civilinės saugos mechanizmo reagavimo pajėgumus

Pagalbos prašymų gaunama vis dažniau, o reagavimo poreikiai tampa vis įvairesni. Sąjungos mechanizmas turėtų būti parengtas reaguoti į atsirandančią riziką ir tikimybę, kad daugiašalių tarpvalstybinių nelaimių daugės. Todėl Sąjungos mechanizmas turėtų būti sustiprintas skiriant pakankamai reikiamų išteklių, kad būtų galima toliau veiksmingai padėti valstybėms narėms reaguoti į nelaimes, kai reikia didesnių nei turimi nacionaliniai pajėgumų. Sąjungos mechanizmo reagavimo pajėgumų poreikiai turėtų būti reguliariai peržiūrimi. Komisija kartu su valstybėmis narėmis prireikus turėtų toliau plėtoti atitinkamus Europos civilinės saugos rezervo ir rezervo „rescEU“ reagavimo pajėgumus.

Ko siekiama? Iki 2024 m. toliau plėtoti Sąjungos mechanizmo pajėgumus reaguoti į gamtos gaisrus, potvynius, paieškos ir gelbėjimo poreikius, cheminius, biologinius, radiologinius ir branduolinius (toliau – ChBRB) incidentus ir ekstremaliąsias sveikatos situacijas. Be to, iki 2024 m. šis tikslas ir konkretūs susiję siekiai bus toliau plėtojami, o pajėgumai tokiose srityse kaip laikina pastogė, avarinis energijos tiekimas ir transportas – didinami.

Siekiant remti ir stebėti šio tikslo įgyvendinimą, turėtų būti įgyvendinami toliau nurodyti konkretūs siekiai.

Konkretūs siekiai (7)

4.1

Reagavimo į gamtos gaisrus sritis (8)

Naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į šešių valstybių narių miškų gaisrų gesinimo iš oro poreikius, kai nacionalinių pajėgumų nepakanka, ne trumpiau kaip 1 dieną, bet ne ilgiau kaip 7 dienas.

Be to, naudojant Sąjungos mechanizmą drauge turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į keturių valstybių narių gamtos gaisrų gesinimo nuo žemės poreikius, kai nacionalinių pajėgumų nepakanka, ne trumpiau kaip 7 dienas, bet ne ilgiau kaip 14 dienų.

Pagal Sąjungos mechanizmą taip pat turėtų būti galima siųsti gaisrų gesinimo patariamąsias ir vertinimo grupes, kurios teiktų taktines konsultacijas, dėl dviejų vienu metu pateiktų pagalbos prašymų dėl gamtos gaisrų.

4.2

Reagavimo į potvynius sritis

Naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į bent trijose valstybėse narėse vykstančius potvynius, kai nacionalinių reagavimo pajėgumų nepakanka. Toks reagavimas turėtų apimti bent jau pajėgumą iš viso siurbti bent 20 000 m3 vandens per valandą ne ilgiau kaip 21 dieną.

Be to, Sąjungos mechanizmu turėtų būti galima užtikrinti potvynių suvaldymą, atliekų tvarkymą, užtvankų vertinimą ir paieškos bei gelbėjimo operacijas per potvynius.

4.3

Reagavimo į paieškos ir gelbėjimo poreikius sritis

Naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti bent jau galima vienu metu vykdyti paieškos ir gelbėjimo operacijas bent keturiose valstybėse narėse, įvairioje aplinkoje ir įvykus įvairioms nelaimėms. Toks reagavimas apima operacijas, vykdomas visą parą 7 dienas vidutinėmis paieškos ir gelbėjimo mieste sąlygomis ir 10 dienų sunkiomis paieškos ir gelbėjimo mieste sąlygomis.

Reikėtų papildomų pajėgumų, kurie galėtų būti dislokuojami konkrečioms paieškos ir gelbėjimo kalnuose ir urvuose operacijoms, taip pat vulkanologijos, seismologijos, užtvankų vertinimo ir struktūrinės inžinerijos sričių ekspertų.

4.4

Reagavimo į ChBRB sritis

Naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į trijų valstybių narių prašymus dėl taršos šalinimo, susijusio su iš viso 500 asmenų, įskaitant 50 sužeistų asmenų, 15 000 m2 lauko paviršių ir 200 m2 vidaus paviršių per valandą, nepertraukiamą bent 14 dienų laikotarpį, jei tarša gali būti šalinama vandeniu, įskaitant pajėgumą išvalyti ypatingos svarbos įrangą arba įrodymus.

Be to, naudojantis Sąjungos mechanizmu turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į dviejų valstybių narių prašymus dėl radiologinės ir jonizuojančiosios spinduliuotės stebėsenos, susijusios su iš viso 100 asmenų, 10 automobilių, 10 000 m2 lauko paviršių ir 1 000 m2 vidaus paviršių per valandą nepertraukiamą bent 10 dienų laikotarpį.

Be to, Sąjungos mechanizmu turėtų būti užtikrintas pajėgumas teikti konkrečias su ChBRB susijusias konsultacijas naudojant dislokavimo arba pasitelkiamosios paramos priemones.

4.5

Reagavimo į ekstremaliąsias sveikatos situacijas sritis (9)

Naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į trijų valstybių narių prašymus patenkinti poreikį bent 2 savaites gydyti iš viso 800 ambulatorinių pacientų per dieną, pasitelkus 1 rūšies greitosios medicinos pagalbos komandą (toliau – EMT1): ambulatorinės skubiosios pagalbos modulius, įrengti operacines 60 stacionaro pacientų, pasitelkus 2 rūšies greitosios medicinos pagalbos komandą (toliau – EMT2): stacionarinės chirurginės greitosios medicinos pagalbos modulius. Toks reagavimas apima pajėgumą dvi savaites atlikti bent po 45 nedideles chirurgines operacijas per dieną.

Naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į penkių valstybių narių prašymus patenkinti medicininės evakuacijos poreikius. Turėtų būti galima ne ilgiau kaip 14 dienų evakuoti iš viso po 24 intensyviosios terapijos pacientus, 200 neintensyvios terapijos pacientų ir šešis labai užkrečiamomis ligomis sergančius pacientus per dieną.

Naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti bent jau galima vienu metu reaguoti į trijų valstybių narių prašymus dėl analizės kilnojamosiose laboratorijose, įskaitant galimus ChBRB pajėgumus. Bendras pajėgumas turėtų būti po 150 mėginių per dieną ne ilgesnį kaip 14 dienų laikotarpį.

Be to, Sąjungos mechanizmu, bendradarbiaujant su Pasirengimo ekstremaliosioms sveikatos situacijoms ir reagavimo į jas institucija (HERA), turėtų būti užtikrintas ypatingos svarbos medicininių atsako priemonių, visų pirma terapinių vaistų ir medicinos priemonių, prieinamumas ir galimybė jais naudotis, siekiant šalinti dideles tarpvalstybinio pobūdžio grėsmes sveikatai.

Be to, naudojant Sąjungos mechanizmą turėtų būti galima teikti konkrečias visuomenės sveikatos ir epidemiologines konsultacijas pasitelkus tinkamų ekspertų dislokavimą vietoje ir prireikus pasitelkiamosios paramos priemones.

Sąjungos atsparumo nelaimėms didinimo tikslas Nr. 5. Apsaugoti – užtikrinti tvirtą civilinės saugos sistemą

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių civilinės saugos institucijos turėtų toliau stiprinti savo veiklos tęstinumą. Be to, jos turėtų pritaikyti savo veiklos tęstinumo planavimą atsižvelgdamos į tarpsektorines tarpvalstybines nelaimes. Šiuo tikslu Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių civilinės saugos institucijos turėtų užtikrinti tarpsektorinį ir tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir skatinti partnerystę su tokiais partneriais kaip privatusis sektorius, pilietinė visuomenė ir savanorių organizacijos. Sąjungos mechanizmu turėtų būti remiamas testavimas nepalankiausiomis sąlygomis siekiant patikrinti ekstremaliųjų situacijų operacijų centrų veiklos tęstinumą ir bendradarbiauti su valstybėmis narėmis dėl tolesnės veiklos, susijusios su įgyta patirtimi ir rekomendacijomis.

Ko siekiama? Iki 2027 m. užtikrinti Reagavimo į nelaimes koordinavimo centro ir valstybių narių civilinės saugos partnerių veiklos tęstinumą ir išlaikyti jų pagrindines funkcijas, be kita ko, sudėtingomis aplinkybėmis, kai nelaimės scenarijus toks, kad kyla grandininė tarpsektorinio ir tarpvalstybinio lygmens reakcija, nelaimės vyksta tuo pat metu ir kartojasi, ekstremaliosios situacijos užsitęsia, atsiranda nauja nelaimių rizika.

Siekiant remti ir stebėti šio tikslo įgyvendinimą, turėtų būti įgyvendinami toliau nurodyti konkretūs siekiai.

Konkretūs siekiai

5.1

Tobulinti veiklos tęstinumo planavimo pajėgumus.

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių partneriai turėtų reguliariai peržiūrėti planus ir procedūras, kad jie būtų lankstesni ir pritaikomi atsižvelgiant į numatomus dabartinių ir būsimų nelaimių padarinius. Planai ir procedūros turėtų būti grindžiami scenarijais ir poveikio vertinimu. Jie turėtų apimti tokius klausimus kaip darbuotojų valdymas, reguliarus mokymas ir pratybos, tiekimo grandinės valdymas ir įrangos poreikiai, atsargų kaupimas, atsarginiai pajėgumai, informacinių ir ryšių technologijų (IRT) sistemų atsparumas ir saugumas.

5.2

Tobulinti tarpsektorinio koordinavimo pajėgumus.

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių partneriai turėtų:

(a)

stiprinti tarpsektorinį bendradarbiavimą ir procedūrų sąveikumą, kad kompetentingos civilinės saugos institucijos, kitos atitinkamos tarnybos ir partneriai, įskaitant pagrindinių paslaugų teikėjus, pilietinės visuomenės organizacijas, savanorius ir akademinę bendruomenę, galėtų greitai, veiksmingai ir efektyviai plėsti reagavimo priemones;

(b)	laikotarpiais tarp nelaimių palaikyti ir kurti tarpsektorinius tinklus ir susitarimus tarp valdžios institucijų ir su atitinkamais partneriais.

5.3

Tobulinti tarpvalstybinio koordinavimo pajėgumus.

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių partneriai turėtų:

(a)	stiprinti tarpvalstybinį bendradarbiavimą ir procedūrų, sistemų bei priemonių sąveikumą, kad būtų galima veiksmingai ir efektyviai keistis informacija, palengvinti operatyvinę paramą priimant sprendimus ir priimančiosios valstybės paramą;

(b)	palaikyti ir kurti tarpvalstybinius civilinės saugos institucijų ir kitų atitinkamų tarnybų susitarimus.

5.4

Tobulinti informavimo apie nelaimių riziką ir informacijos valdymo pajėgumus.

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių partneriai turėtų:

(a)	didinti sistemų ir procedūrų, kuriomis remiamas civilinės saugos reagavimas, sąveikumą ir atitinkamų institucijų bei partnerių reagavimo priemonių koordinavimą;

(b)	užtikrinti, kad ryšių ir informacijos valdymo sistemomis ir procedūromis rizikos, ekstremalių situacijų ir krizių atvejais būtų remiamas nuoseklus bendravimas tarp atitinkamų institucijų ir su atitinkamais išorės partneriais.

5.5

Tobulinti padėties po nelaimės vertinimo pajėgumus.

Reagavimo į nelaimes koordinavimo centras ir valstybių narių partneriai turėtų:

(a)

sistemingai naudotis patirtimi, įgyta įvykus nelaimei. Patirtis turėtų apimti visą nelaimių valdymo ciklą (prevenciją, pasirengimą, reagavimą ir atsigavimą). Įgyta patirtis turėtų apimti civilinės saugos institucijas ir, kai tinkama, kitas atitinkamas institucijas, tarnybas ir partnerius, dalyvaujančius valdant įvertintą nelaimę;

(b)	užtikrinti, kad įgyta patirtis būtų tinkamai skleidžiama ir įgyvendinama per visą nelaimių valdymo ciklą.

(1) Įvairiais valdymo lygmenimis ir įvairių subjektų atliekamiems rizikos vertinimams skiriama dėmesio, pavyzdžiui, 2022 m. gruodžio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje (ES) 2022/2557 dėl ypatingos svarbos subjektų atsparumo, kuria panaikinama Tarybos direktyva 2008/114/EB (OL L 333, 2022 12 27, p. 164); 2022 m. lapkričio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (ES) 2022/2371 dėl didelių tarpvalstybinio pobūdžio grėsmių sveikatai, kuriuo panaikinamas Sprendimas Nr. 1082/2013/ES (OL L 314, 2022 12 6, p. 26); 2012 m. liepos 4 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2012/18/ES dėl didelių, su pavojingomis cheminėmis medžiagomis susijusių avarijų pavojaus kontrolės, iš dalies keičiančioje ir vėliau panaikinančioje Tarybos direktyvą 96/82/EB (OL L 197, 2012 7 24, p. 1); 2007 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2007/60/EB dėl potvynių rizikos įvertinimo ir valdymo (OL L 288, 2007 11 6, p. 27).

(2) Atitinkami Sąjungos fondai yra, pavyzdžiui, Ekonomikos gaivinimo ir atsparumo didinimo priemonė, sanglaudos politikos fondai, Žemės ūkio ir kaimo plėtros fondas, techninės paramos priemonė, programa „Europos horizontas“ ir programa LIFE.

(3) 2013 m. gruodžio 17 d. Europos Parlamento ir Tarybos sprendimas Nr. 1313/2013/ES dėl Sąjungos civilinės saugos mechanizmo (OL L 347, 2013 12 20, p. 924).

(4) Sąjungos masto rizikos vertinimai apima, pavyzdžiui, Europos su klimatu susijusios rizikos vertinimą pagal 2021 m. vasario 24 d. dokumento „Klimato kaitai atsparios Europos kūrimas. Naujoji ES prisitaikymo prie klimato kaitos strategija“ (COM(2021) 82 final) 14 punktą.

(5) Pagal tobulinamojo atkūrimo koncepciją po nelaimės, užuot tiesiog atstačius tai, kas buvo, reikia atsižvelgti į galimus prevencijos, nelaimių rizikos mažinimo, žalinimo ir kitus tvaraus vystymosi principus ir projektavimo aspektus.

(6) Remiantis „Eurobarometro“ apklausose civilinės saugos srityje naudojama gyventojų apibrėžtimi: ne jaunesni kaip 15 metų valstybių narių gyventojai.

(7) Konkretūs siekiai nustatomi remiantis būtiniausiais techniniais reagavimo pajėgumų reikalavimais atitinkamose srityse, kaip apibrėžta atitinkamuose Komisijos įgyvendinimo sprendimuose, taip pat operatyvine patirtimi ir valstybių narių ekspertų grįžtamąja informacija apie šių pajėgumų naudojimą.

(8) Atsižvelgiant į gamybos problemas tikimasi, kad miškų gaisrų gesinimo iš oro visi pajėgumai bus pasiekti iki 2030 m.

(9) Į reagavimo į ekstremaliąsias sveikatos situacijas tikslus neįtraukti 2 rūšies greitosios medicinos pagalbos komandos „rescEU“ pajėgumai, kurie šiuo metu kuriami ir kuriais, tikimasi, bus galima visapusiškai naudotis po 2024 m.