(1)

2021 m. vasario 17 d. Europos Komisija (toliau – Komisija) inicijavo antisubsidijų tyrimą dėl importuojamų Indijos ir Indonezijos (toliau – nagrinėjamosios šalys) kilmės plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų (toliau – tiriamasis produktas). Komisija Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2) paskelbė pranešimą apie inicijavimą (toliau – pranešimas apie inicijavimą).

(2)

Komisija tyrimą inicijavo gavusi skundą, kurį Sąjungos plokščių šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų pramonės vardu, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 10 straipsnio 6 dalyje, 2021 m. sausio 4 d. pateikė Europos plieno asociacija (toliau – „Eurofer“ arba skundo pateikėjas). Skunde pateikta pakankamai subsidijavimo ir jo daromos žalos įrodymų, pagrindžiančių tyrimo inicijavimą.

(3)

Komisija, prieš inicijuodama antisubsidijų tyrimą, pagal pagrindinio reglamento 10 straipsnio 7 dalį Indijos Vyriausybei (3) ir Indonezijos Vyriausybei (4) pranešė gavusi tinkamai pagrįstą skundą ir pakvietė Indijos ir Indonezijos vyriausybes dalyvauti konsultacijose. 2021 m. vasario 10 d. buvo surengtos konsultacijos su Indijos Vyriausybe, o 2021 m. vasario 15 d. – su Indonezijos Vyriausybe. Vis dėlto abipusiškai sutarto sprendimo priimti nepavyko su nė viena iš šių Vyriausybių.

(4)

2021 m. lapkričio 18 d. Komisija, atlikusi tyrimą, kuris buvo inicijuotas 2020 m. rugsėjo 30 d. paskelbtu pranešimu apie inicijavimą (toliau – atskiras antidempingo tyrimas) (5) nustatė galutinius antidempingo muitus ir galutinai surinko laikinuosius muitus, nustatytus importuojamam tam pačiam Indijos ir Indonezijos kilmės produktui (6) (toliau – antidempingo reglamentas).

(5)

Per šį antisubsidijų tyrimą ir atskirą antidempingo tyrimą atlikta žalos, priežastinio ryšio ir Sąjungos interesų analizė yra mutatis mutandis tokia pati, nes Sąjungos pramonės apibrėžtis, atrinkti Sąjungos gamintojai, nagrinėjamasis laikotarpis ir tiriamasis laikotarpis abiejuose tyrimuose buvo tokie patys.

(6)

2021 m. balandžio 7 d. skundo pateikėjas pateikė prašymą registruoti importą. Komisija išnagrinėjo prašymą, tačiau nustatė, kad per palyginti trumpą laiką iš nagrinėjamųjų šalių nebuvo produkto, kuriam naudą teikia kompensuotinos subsidijos, didelio importo. Per septynis mėnesius po inicijavimo tiriamojo produkto importas iš Indijos ir Indonezijos sumažėjo 46 %, palyginti su importu per tiriamąjį laikotarpį. Todėl importo registravimo sąlygos pagal pagrindinio reglamento 24 straipsnio 5 dalį nebuvo įvykdytos ir Komisija nenustatė reikalavimo registruoti nagrinėjamojo produkto importą.

(7)

Atliekant subsidijų ir žalos tyrimą buvo nagrinėjamas 2019 m. liepos 1 d. – 2020 m. birželio 30 d. laikotarpis (toliau – tiriamasis laikotarpis arba TL). Tiriant žalai svarbias tendencijas buvo nagrinėjamas laikotarpis nuo 2017 m. sausio 1 d. iki tiriamojo laikotarpio pabaigos (toliau – nagrinėjamasis laikotarpis). Abu laikotarpiai yra tokie patys kaip ir atskiro antidempingo tyrimo laikotarpiai.

(8)

Pranešime apie inicijavimą suinteresuotosios šalys paragintos susisiekti su Komisija, kad galėtų dalyvauti tyrime. Be to, Komisija apie tyrimo inicijavimą konkrečiai pranešė skundo pateikėjui, Indijos Vyriausybei, Indonezijos Vyriausybei, žinomiems nagrinėjamųjų šalių eksportuojantiems gamintojams, žinomiems Sąjungos importuotojams ir naudotojams ir paragino juos dalyvauti tyrime.

(9)

Suinteresuotosios šalys turėjo galimybę teikti pastabas dėl tyrimo inicijavimo ir pateikti prašymą išklausyti dalyvaujant Komisijai ir (arba) prekybos bylas nagrinėjančiam pareigūnui. Buvo surengti „Eurofer“ ir kitos bendrovės klausymai.

(10)

Pranešime apie inicijavimą Komisija taip pat pakvietė Kinijos Liaudies Respublikos valdžios institucijas (toliau – Kinijos Vyriausybė) dalyvauti tyrime kaip suinteresuotąją šalį. Be to, Komisija informavo Kinijos Vyriausybę apie tyrimo inicijavimą ir konkrečiai nurodė pranešime apie inicijavimą pateiktą kvietimą dalyvauti kaip suinteresuotąją šalį. Vėliau Kinijos Vyriausybė informavo Komisiją, kad ji užsiregistravo dalyvauti tyrime kaip suinteresuotoji šalis.

(11)

2021 m. spalio 11 d. Komisija išsiuntė Kinijos Vyriausybei prašymą pateikti informaciją.

(12)

Kinijos Vyriausybė neatsakė į Komisijos prašymą pateikti informaciją, o 2021 m. spalio 21 d. pati pateikė pastabas dėl prašymo pateikti informaciją.

(13)

Pateiktose pastabose, viena vertus, Kinijos Vyriausybė teigė, kad Komisijos procedūromis gali būti pažeistos PPO taisyklės ir ES teisė.

(14)

Pirma, Kinijos Vyriausybė nurodė, kad Komisija neinformavo Kinijos Vyriausybės apie skundo pateikimą, nesikonsultavo su Kinijos Vyriausybe prieš inicijuojant tyrimą, neinformavo jos apie inicijavimą ir tiesiogiai nepakvietė jos dalyvauti tyrime kaip suinteresuotosios šalies. Kadangi Kinijos Vyriausybė nėra eksportuojanti šalis, ji nėra suinteresuotoji valstybė arba suinteresuotoji šalis, kaip apibrėžta PPO taisyklėse, o kvietimas neturi teisinio pagrindo ir nėra pagrįstas pagrindiniais procedūriniais reikalavimais.

(15)

Komisija pažymėjo, kad šie kaltinimai yra faktiškai neteisingi. Iš tiesų, vos tik kvietimas tapti suinteresuotąja šalimi buvo įtrauktas į pranešimą apie inicijavimą, kuris buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje2021 m. vasario 17 d., Komisija tą pačią dieną išsiuntė Kinijos Vyriausybei pranešimą apie inicijavimą ir aiškiai atkreipė jos dėmesį į šį kvietimą. Iš pradžių Kinijos Vyriausybė 2021 m. vasario 19 d. el. paštu paprašė leisti susipažinti su nekonfidencialia byla. Tą pačią dieną Komisija, atsakydama į minėtąjį elektroninį laišką, dar kartą aiškiai paklausė Kinijos Vyriausybės, ar, prašydama leisti susipažinti su nekonfidencialia byla, ji ketina užsiregistruoti kaip suinteresuotoji šalis. Tą pačią dieną Kinijos Vyriausybė patvirtino, kad ji užsiregistravo kaip suinteresuotoji šalis. Visą susirašinėjimą el. paštu galima rasti nekonfidencialioje byloje. Todėl Komisija tiesiogiai informavo Kinijos Vyriausybę apie pranešimą apie inicijavimą ir net du kartus pakvietė ją tapti suinteresuotąja šalimi. Be to, Komisija nepakvietė Kinijos Vyriausybės dalyvauti konsultacijose prieš inicijuojant tyrimą, nes tikėjosi, kad Indonezijos Vyriausybė paaiškins Kinijos Vyriausybės dalyvavimą netiesiogiai teikiant finansinę paramą Indonezijos eksportuojantiems gamintojams. Taigi, kadangi Komisija neketino tirti galimų kompensuotinų subsidijų, kurias suteikė Kinijos Liaudies Respublika, o ketino tirti tik subsidijas, kurias teikė Indonezijos Vyriausybė, naudodamasi Kinijos Vyriausybės finansine parama, nebuvo teisinio reikalavimo rengti konsultacijas su Kinijos Vyriausybe prieš inicijuojant tyrimą.

(16)

Antra, Kinijos Vyriausybė pareiškė, kad ji paprašė sekti bylos eigą baimindamasi, kad Komisija gali pažeisti PPO taisykles ir ES teisę, tačiau Kinijos Vyriausybė nėra šio tyrimo subjektas ir neprivalo teikti jokios su tyrimu susijusios informacijos. Iš tiesų, pasak Kinijos Vyriausybės, Komisija jau pažeidė PPO sutartį dėl subsidijų ir kompensacinių priemonių (toliau – SKP sutartis) ir pagrindinį reglamentą, atlikdama 2019 m. gegužės 16 d. inicijuotą antisubsidijų tyrimą dėl tam tikrų Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR arba Kinija) ir Egipto kilmės austų ir (arba) siūtų stiklo pluošto medžiagų importo (7), po kurio buvo nustatyti galutiniai kompensaciniai muitai, paskelbti 2020 m. birželio 15 d. (8) (toliau – SPM antisubsidijų tyrimas), įtraukdama įprastą dvišalį Kinijos ir Egipto ekonominį ir prekybinį bendradarbiavimą į vadinamųjų tarpvalstybinių subsidijų taikymo sritį.

(17)

Komisija priminė, kad ne Kinijos Vyriausybė paprašė stebėti bylos eigą, o pati Komisija pranešime apie inicijavimą pakvietė Kinijos Vyriausybę užsiregistruoti suinteresuotąja šalimi. Kaltinimus, susijusius su SPM antisubsidijų tyrimu, Komisija laikė bendro pobūdžio ir nepagrįstais. Be to, jie nėra šio tyrimo objektas. Bet kuriuo atveju Komisija pažymėjo, kad į šio tyrimo taikymo sritį patenka Kinijos Vyriausybės suteikta finansinė parama, jei tokia parama priskiriama Indonezijos Vyriausybei. Todėl šiomis aplinkybėmis būtina informacija apie Kinijos Vyriausybės suteiktą finansinę paramą.

(18)

Trečia, Kinijos Vyriausybė pažymėjo, kad per pirmuosius aštuonis mėnesius nuo tyrimo inicijavimo Komisija jai neatsiuntė jokio prašymo pateikti informaciją, o tai prieštarauja PPO reikalavimui, kad tyrimą atliekančios institucijos kuo greičiau pateiktų informaciją, kurios reikalaujama iš suinteresuotųjų šalių, ir kad atsakymui pateikti buvo nustatytas 10 dienų, o ne 37 dienų terminas, kaip numatyta SKP sutarties 12 straipsnio 12.1 dalies 12.1.1 punkte ir pagrindinio reglamento 11 straipsnio 2 dalyje.

(19)

Komisija pažymėjo, kad prašymo pateikti informaciją Kinijos Vyriausybei išsiuntimo laikas priklausė nuo tyrimo eigos. Tyrimo pradžioje nebuvo visiškai aišku, kokių elementų prašoma Kinijos Vyriausybės, o prašoma informacija buvo grindžiama aspektais, kuriuos reikėjo papildomai ištirti po pirmosios nuotolinio patikrinimo sesijos su Indonezijos šalimis. Be to, Komisija atsakė, kad ji Kinijos Vyriausybei išsiuntė „prašymą pateikti informaciją“, o ne „klausimyną“. Kinijos Vyriausybės nurodyti terminų reikalavimai yra susiję tik su klausimynais. Prašyme pateikti informaciją numatytas terminas buvo pakankamas prašomai informacijai pateikti. Bet kokiu atveju, jei Kinijos Vyriausybei pateikimo terminas būtų pasirodęs per trumpas, ji būtų galėjusi paprašyti jį pratęsti, tačiau to nepadarė.

(20)

Indijos Vyriausybė nepateikė rašytinių pastabų nei iki konsultacijų prieš inicijuojant tyrimą, nei po jų. Tačiau konsultacijų metu Indijos Vyriausybė teigė, kad apskritai skunde nepateikta pakankamai įrodymų apie tariamų subsidijų programų egzistavimą.

(21)

Komisija atsižvelgė į Indijos Vyriausybės pastabas. Tačiau, kaip išsamiai išdėstyta Memorandume dėl įrodymų pakankamumo (toliau – Memorandumas) (9), išnagrinėjusi įtarimus dėl subsidijavimo, Komisija padarė išvadą, kad skunde, kartu su Komisijos turimais ir Memorandume išvardytais įrodymais, pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių matyti, kad Indijos kilmės nagrinėjamasis produktas buvo subsidijuojamas.

(22)

2021 m. vasario 15 d. Indonezijos Vyriausybė pateikė rašytinę savo pareiškimų, pateiktų per tą pačią dieną vykusias konsultacijas prieš inicijuojant tyrimą, versiją. Pateiktame dokumente buvo teigiama, kad apskritai skunde nepateikta pakankamai įrodymų apie tariamų subsidijų programų egzistavimą.

(23)

Komisija atsižvelgė į šią pastabą rengdama Memorandumą dėl įrodymų pakankamumo ir pagarbiai nesutiko su Indonezijos Vyriausybės pastabomis. Iš tiesų Komisija padarė išvadą, kad skunde, kartu su Komisijos turimais ir Memorandume dėl įrodymų pakankamumo išvardytais įrodymais, pateikta pakankamai įrodymų, iš kurių matyti, kad subsidijavimas buvo vykdomas. Bet kuriuo atveju ypatingas dėmesys buvo skiriamas tiems elementams, kuriuos tyrimo metu pabrėžė Indonezijos Vyriausybė.

(24)

Pranešime apie inicijavimą Komisija nurodė, kad pagal pagrindinio reglamento 27 straipsnį gali vykdyti suinteresuotųjų šalių atranką.

(25)

Pranešime apie inicijavimą Komisija nurodė, kad nusprendė sumažinti per tyrimą tirtinų Sąjungos gamintojų skaičių iki pagrįsto skaičiaus taikydama atranką ir preliminariai atrinko Sąjungos gamintojus. Komisija preliminariai atrinko bendroves remdamasi Sąjungos gamybos ir pardavimo apimtimi, kurią Sąjungos gamintojai nurodė vykdant padėties vertinimo prieš inicijavimą analizę, taip pat atsižvelgdama į jų geografinę padėtį. Preliminariai atrinkti trys Sąjungos gamintojai, kuriems tenka daugiau kaip 60 % panašaus produkto gamybos ir apie 70 % jo pardavimo Sąjungoje ir kurie įsikūrę keturiose valstybėse narėse. Išsami informacija apie preliminariai atrinktas bendroves buvo pateikta suinteresuotosioms šalims susipažinti skirtoje byloje, be to, suinteresuotosios šalys paragintos teikti pastabas. Pastabų negauta.

(26)

Kadangi per nustatytą laikotarpį pastabų negauta, preliminariai atrinkti Sąjungos gamintojai patvirtinti. Atrinktos bendrovės: „Acciai Speciali Terni S.p.A.“, „Aperam Stainless Europe“ ir „Outokumpu Stainless OY“. Galutinai atrinktos bendrovės yra tipiškos Sąjungos pramonės bendrovės. Šios atrinktos bendrovės sutapo su atrinktais Sąjungos gamintojais atliekant atskirą antidempingo tyrimą.

(27)

Kad galėtų nuspręsti, ar atranka yra būtina, ir, jei būtina, atrinkti bendroves, Komisija paprašė visų žinomų nesusijusių importuotojų pateikti pranešime apie inicijavimą nurodytą informaciją.

(28)

Vienas nesusijęs importuotojas pranešė apie save kaip suinteresuotąją šalį ir pateikė prašomą informaciją. Atsižvelgiant į nedidelį gautų atsakymų skaičių atranka buvo nebūtina. Pastabų dėl šio sprendimo nepateikta. Importuotojas buvo paragintas užpildyti klausimyną.

(29)

Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamosiose šalyse gali būti daug eksportuojančių gamintojų, pranešime apie inicijavimą buvo numatyta atlikti atranką Indijoje ir Indonezijoje. Kad galėtų nuspręsti, ar atranka yra būtina, ir, jei būtina, atrinkti bendroves, Komisija paprašė visų žinomų Indijos ir Indonezijos eksportuojančių gamintojų pateikti pranešime apie inicijavimą nurodytą informaciją.

(30)

Be to, Komisija Indijos atstovybės Europos Sąjungoje ir Indonezijos Respublikos ambasados Briuselyje paprašė nurodyti kitus eksportuojančius gamintojus, jei tokių yra, kurie galbūt norėtų dalyvauti tyrime, ir (arba) su jais susisiekti.

(31)

Dvi Indijos bendrovės (bendrovių grupės) per nustatytą laikotarpį pateikė atrankai aktualius atsakymus. Du aptariami eksportuojantys gamintojai – „Chromeni Steels Private Limited“ (toliau – „Chromeni“) ir „Jindal Group“ – tiriamuoju laikotarpiu iš Indijos į Sąjungą eksportavo 100 % tiriamojo produkto kiekio. Todėl Komisija nusprendė nevykdyti Indijos gamintojų atrankos.

(32)

„Jindal Group“ (Indija) dalį, susijusią su tiriamojo produkto gamyba ir pardavimu, sudaro du eksportuojantys gamintojai, du prekiautojai, vienas paslaugų tiekėjas ir vienas žaliavų tiekėjas.

(33)

„Jindal Group“ yra vertikaliai integruota, pradedant nuo kokso, dujų ir ferochromo gamybos, skysto nerūdijančiojo plieno, plokščių, karštai valcuotų ritinių iki pat tiriamojo produkto gamybos.

(34)

„Chromeni“ nėra vertikaliai integruota. Ji į tiriamojo produkto gamybos procesą įsijungia nuo karštai valcuotų nerūdijančiojo plieno ritinių etapo.

(35)

Trys Indonezijos eksportuojantys gamintojai arba eksportuojančių gamintojų grupės pateikė prašomą informaciją ir sutiko, kad gali būti atrenkami. Pagal pagrindinio reglamento 27 straipsnio 1 dalį Komisija atrinko dvi eksportuojančių gamintojų grupes, remdamasi didžiausia tipiška eksporto iš Indonezijos į Sąjungą apimtimi tiriamuoju laikotarpiu, kurią būtų galima pagrįstai išnagrinėti per turimą laiką: „PT. Indonesia Ruipu Nickel and Chrome Alloy“ (toliau – IRNC) ir „PT. Jindal Stainless Indonesia“ (toliau – „Jindal Indonesia“). Atrinktoms eksportuojančių gamintojų grupėms teko 71 % viso apskaičiuoto tiriamojo produkto eksporto iš Indonezijos į Sąjungą tiriamuoju laikotarpiu.

(36)

IRNC yra vertikaliai integruota bendrovė. Ji įsijungia į tiriamojo produkto gamybos procesą nuo nikelio rūdos etapo, todėl turi savo lydyklas. Be to, IRNC priklauso bendrovių , gaminančių įvairių rūšių plieno gaminius, grupei, kuri taip pat yra vertikaliai integruota (grupės bendrovės įsijungia į gamybos procesą nuo nikelio rūdos etapo, todėl turi savo lydyklas) ir tiekia IRNC pradinės grandies plieno produktus tiriamojo produkto gamybai. Šios bendrovės (toliau kartu su IRNC vadinamos IRNC grupe) yra: „PT. Indonesia Guang Ching Nickel and Stainless Steel Industry“ (toliau – GCNS), „PT Indonesia Tsingshan Stainless Steel“ (toliau – ITSS), „PT. Sulawesi Mining Investment“ (toliau – SMI) ir „PT. Tsingshan Steel Indonesia“ (toliau – TSI). Visos jos įsikūrusios Morovalio pramoniniame parke Indonezijoje.

(37)

„Jindal Indonesia“ nėra vertikaliai integruota. Ji įsijungia į tiriamojo produkto gamybos procesą nuo nerūdijančiojo plieno ritinių etapo.

(38)

Pagal pagrindinio reglamento 27 straipsnio 2 dalį Komisija dėl atrinktų bendrovių konsultavosi su visais žinomais susijusiais eksportuojančiais gamintojais ir Indonezijos Vyriausybe. Pastabų negauta, todėl atrinktos bendrovės patvirtintos.

(39)

Trečiasis Indonezijos eksportuojantis gamintojas, kuris grąžino atrankos formą, pranešė Komisijai neketinąs prašyti individualaus nagrinėjimo pagal pagrindinio reglamento 27 straipsnio 3 dalį. Vis dėlto Komisija šiam neatrinktam eksportuojančiam gamintojui pranešė, kad, jei jis norėtų individualaus nagrinėjimo, jis turėtų pateikti klausimyno atsakymus. Tačiau gamintojas klausimyno atsakymų nepateikė. Todėl individualaus nagrinėjimo nebuvo įmanoma atlikti.

(40)

Komisija išsiuntė klausimynus trims atrinktiems Sąjungos gamintojams, skundo pateikėjui, vienam nesusijusiam importuotojui, kuris apie save pranešė, ir keturiems nagrinėjamųjų šalių eksportuojantiems gamintojams. Tie patys klausimynai nuo inicijavimo dienos taip pat paskelbti internete (10).

(41)

Klausimyno atsakymus pateikė trys atrinkti Sąjungos gamintojai, skundo pateikėjas, vienas nesusijęs importuotojas, du Indijos eksportuojantys gamintojai ir du atrinkti Indonezijos eksportuojantys gamintojai.

(42)

Be to, Komisija nusiuntė klausimyną Indijos Vyriausybei ir Indonezijos Vyriausybei.

(43)

Į Indijos Vyriausybei skirtą klausimyną buvo įtraukti specialūs klausimynai, skirti: i) visoms finansų įstaigoms, kurios tiriamosioms bendrovėms arba jų pirkėjams (eksporto pirkėjų kreditų atveju) teikė paskolas arba eksporto kreditus, ii) dešimčiai didžiausių žaliavų (chromo rūdos ir geležies rūdos), kurios, kaip įtariama, už mažesnį nei pakankamą atlygį buvo tiekiamos dviem Indijos eksportuojantiems gamintojams tiriamojo produkto gamybai, gamintojų ir platintojų.

(44)

Į Indonezijos Vyriausybei skirtą klausimyną buvo įtrauktas specialus klausimynas, skirtas „Lembaga Pembiayaan Ekspor Indonesia“ (toliau – „Indonesia Eximbank“). Skunde ši finansų įstaiga buvo konkrečiai nurodyta kaip valstybinė institucija arba įstaiga, kuriai Indonezijos Vyriausybė pavedė arba nurodė teikti subsidijas. Be to, kad būtų patogiau administraciniu požiūriu, Indonezijos Vyriausybės buvo paprašyta perduoti specialius klausimynus: i) visoms kitoms finansų įstaigoms, kurios tiriamosioms bendrovėms arba jų pirkėjams (eksporto pirkėjų kreditų atveju) teikė paskolas arba eksporto kreditus (11), ii) dešimčiai didžiausių tiriamajam produktui naudojamų žaliavų gamintojų ir platintojų, taip pat visiems kitiems aptariamų žaliavų gamintojams ir platintojams, kurie tiekė žaliavas dviem atrinktoms bendrovėms, ir iii) „PT. Asuransi Asei Indonesia“ (toliau – ASEI), kuri skunde konkrečiai nurodyta kaip eksporto kredito draudimo lengvatinėmis sąlygomis teikėja, ir galimai tiriamojo produkto gamintojams.

(45)

Taip pat, į Indonezijos Vyriausybės klausimyną buvo įtrauktas specialus klausimynas, skirtas bendrovei „PT. Indonesia Morowali Industrial Park“ (toliau – IMIP), kuri yra pramoninio parko, kuriame įsikūrusi vienas iš atrinktų eksportuojančių gamintojų – IRNC –, valdytoja. Kadangi IMIP yra su IRNC susijusi bendrovė, IRNC taip pat buvo paprašyta perduoti tą patį klausimyną IMIP.

(46)

Indonezijos Vyriausybės buvo paprašyta surinkti visus šių subjektų atsakymus ir išsiųsti juos tiesiogiai Komisijai.

(47)

Komisija gavo Indijos Vyriausybės atsakymus į klausimyną, tačiau į juos nebuvo įtraukti atsakymai į 43 konstatuojamojoje dalyje nurodytus konkrečius klausimynus. Taip pat buvo gauti Indonezijos Vyriausybės atsakymai, įskaitant „Indonesia Eximbank“, trijų kitų finansų įstaigų ir vienuolikos žaliavų tiekėjų atsakymus: keturių akmens anglių kasybos bendrovių („PT. Sungai Danau Jaya“, „PT. Tanah Bumbu Resources“, „PT. Wahana Baratama Mining“ ir „PT. Bukit Asam Tbk“), trijų nikelio rūdos kasybos bendrovių („PT. GAG Nikel“, „PT. Ceria Nugraha Indotama“ ir „PT. Tiran Indonesia“), keturių nikelio rūdos ir akmens anglių prekybos bendrovių („PT. Ekasa Yad Resouces“, „PT. Batu Bara Global Energy“, „PT. Rwood Resources Indonesia“ ir „PT. Bumi Nusantara Jaya“), ASEI ir IMIP. Komisija gavo IMIP klausimyno atsakymus ir iš IRNC.

(48)

Atsižvelgdama į COVID-19 protrūkį ir izoliavimo priemones, kurių ėmėsi įvairios valstybės narės ir trečiosios šalys, pirminiu etapu Komisija negalėjo vykti į tikrinamuosius vizitus pagal pagrindinio reglamento 16 straipsnį. Vietoj to Komisija pagal pranešimą dėl COVID-19 protrūkio poveikio antidempingo ir antisubsidijų tyrimams visą informaciją, kuri, jos nuomone, buvo reikalinga preliminarioms išvadoms, sutikrino nuotoliniu būdu (12).

(49)

Nepažeisdama pagrindinio reglamento 28 straipsnio taikymo, Komisija per vaizdo konferenciją nuotoliniu būdu sutikrino Indijos Vyriausybės ir Indonezijos Vyriausybės atsakymus į klausimynus. Atliekant nuotolinį duomenų sutikrinimą dalyvavo atitinkamų ministerijų pareigūnai. Į Indonezijos Vyriausybės nuotolinį duomenų sutikrinimą taip pat buvo įtrauktas „Indonesia Eximbank“ ir dviejų žaliavų tiekėjų, t. y. „PT. Gag Nikel“ ir „PT. Sungai Danau Jaya“, pateiktos informacijos nuotolinis sutikrinimas.

(50)

Be to, Komisija nuotoliniu būdu sutikrino šių bendrovių ir (šalių) duomenis:

(51)

2021 m. spalio 20 d. pagal pagrindinio reglamento 29a straipsnio 2 dalį Komisija pranešė suinteresuotosioms šalims, kad ketina nenustatyti laikinųjų priemonių ir tęsti tyrimą.

(52)

Komisija toliau rinko ir tikrino visą informaciją, kurią manė esant reikalingą galutinėms išvadoms padaryti.

(53)

2021 m. gruodžio 17 d. Komisija visoms šalims pranešė apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remdamasi ji ketino nustatyti galutinį antisubsidijų muitą importuojamam nagrinėjamajam produktui (toliau – galutinis faktų atskleidimas). Visoms šalims buvo nustatytas laikotarpis, per kurį jos galėjo teikti pastabas dėl šio faktų atskleidimo. Suinteresuotosios šalys turėjo galimybę teikti pastabas dėl tyrimo inicijavimo ir pateikti prašymą išklausyti dalyvaujant Komisijai ir (arba) prekybos bylas nagrinėjančiam pareigūnui.

(54)

Vėliau, 2022 m. sausio 21 d., suinteresuotosioms šalims buvo pateiktas papildomo galutinio faktų atskleidimo dokumentas (toliau – papildomas galutinis faktų atskleidimas) ir nustatytas laikotarpis, per kurį jos galėjo pateikti savo pastabas dėl šio faktų atskleidimo. Suinteresuotosios šalys turėjo galimybę prašyti, kad Komisija ir (arba) prekybos bylas nagrinėjantis pareigūnas jas išklausytų.

(55)

Pastabas pateikė skundo pateikėjas, Indijos Vyriausybė, Indonezijos Vyriausybė, Kinijos Vyriausybė, atrinkti eksportuojantys gamintojai, nesusijęs importuotojas LSI ir importuotojų bei platintojų konsorciumas „Euranimi“.

(56)

Taip pat šalims, kurios to prašė, buvo suteikta galimybė būti išklausytoms. Klausymai surengti su „IRNC Group“ ir „Euranimi“.

(57)

Suinteresuotųjų šalių pateiktos pastabos buvo apsvarstytos ir prireikus į jas atsižvelgta šiame reglamente.

(58)

„IRNC Group“ teigė, kad buvo pažeistos jos teisės į gynybą, nes jai nebuvo suteikta pakankamai laiko pastaboms dėl galutinio faktų atskleidimo parengti. Atsakydama Komisija pabrėžė, kad „IRNC Group“ iš pradžių buvo nustatytas 18 dienų terminas pastaboms pateikti, t. y. gerokai ilgesnis nei teisės aktais nustatytas 10 dienų terminas, kurį Komisija privalo suteikti suinteresuotosioms šalims po galutinio faktų atskleidimo. Be to, Komisija bendrovės prašymu pratęsė terminą trimis dienomis. Todėl Komisija nusprendė, kad „IRNC Group“ buvo suteikta pakankamai laiko pastaboms dėl galutinio faktų atskleidimo pateikti, ir pretenzija buvo atmesta.

(59)

„Jindal Group“ ir „Jindal Indonesia“ paprašė Komisijos užtikrinti, kad siūlomi kompensaciniai muitai ir plienui taikomos apsaugos priemonės nebūtų sumuojami, kaip numatyta antidempingo reglamente.

(60)

Šis klausimas aptartas 1083 ir 1084 konstatuojamosiose dalyse.

(61)

Siekdamos teisinio tikrumo, „Jindal Group“ ir „Jindal Indonesia“ taip pat paprašė Komisijos įtraukti siūlomą reglamentą, kuriuo nustatomi antisubsidijų muitai, į Reglamentą (ES) 2019/1382 (13).

(62)

Komisija atkreipė dėmesį, kad 3 straipsnyje jau sprendžiamas pagal šį reglamentą ir Reglamentą (ES) 2019/159 (14) renkamų muitų sąveikos klausimas. Paskutiniame Reglamento (ES) 2019/1382 pakeitime Komisija jau paskelbė, kad ateityje į kiekvieną reglamentą, kuriuo plieno produktams, kuriems taip pat taikoma apsaugos priemonė, nustatomos antidempingo ir (arba) antisubsidinės priemonės, bus įtrauktos konkrečios nuostatos, neleidžiančios tų priemonių taikyti kartu su virškvočio apsaugos muitu (15).

(63)

Po galutinio faktų atskleidimo „Euranimi“ ir LSI teigė, kad Komisija turėtų pagal pagrindinio reglamento 24 straipsnio 4 dalį sustabdyti priemonių taikymą.

(64)

Komisija patvirtino, kad gavo šių šalių pateiktą informaciją, ir priminė joms, kad, jei Komisija manytų, jog tai tikslinga, ji galėtų nuspręsti sustabdyti priemonių taikymą tuo atveju, jei rinkos sąlygos laikinai pasikeistų tiek, kad nebūtų tikimybės žalai atsinaujinti dėl sustabdymo, ir jei tai atitiktų Sąjungos interesus.

(65)

Šiame tyrime nagrinėjamas produktas – Indijos ir Indonezijos kilmės plokšti valcavimo produktai iš nerūdijančiojo plieno, po šaltojo valcavimo toliau neapdoroti, kurių KN kodai šiuo metu yra 7219 31 00, 7219 32 10, 7219 32 90, 7219 33 10, 7219 33 90, 7219 34 10, 7219 34 90, 7219 35 10, 7219 35 90, 7219 90 20, 7219 90 80, 7220 20 21, 7220 20 29, 7220 20 41, 7220 20 49, 7220 20 81, 7220 20 89, 7220 90 20 ir 7220 90 80. Šie KN kodai pateikiami tik kaip informacija.

(66)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad tokias pačias pagrindines fizines, chemines ir technines savybes ir tokią pačią naudojimo paskirtį turi šie produktai:

(67)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad šie produktai yra panašūs produktai, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 2 straipsnio c punkte.

(68)

Vienas Sąjungos gamintojas, kuris taip pat veikė kaip importuotojas ir galutinis naudotojas, paprašė į produkto apibrėžtąją sritį neįtraukti šaltai valcuotų nerūdijančiojo plieno produktų, kurių plieno markė yra 200 ir 201. Atlikus tyrimą nustatyta, kad tokius produktus galima pakeisti vieni kitais, kiek tai susiję su jų savybėmis. Komisija taip pat priėjo prie išvados, kad patenkinus šį prašymą neįtraukti tam tikrų produktų į produkto apibrėžtąją sritį muitinėms iš tiesų tektų nepagrįsta našta, nes muitinės turėtų atlikti laboratorinį bandymą ir patikrinti kiekvienos siuntos galutinį naudojimą. Be to, iš bendrovės pateiktų duomenų, susijusių su 200 ir 201 markės plieno produktų ir kitų produktų pirkimu iš nagrinėjamųjų šalių, matyti, kad bendrovė iš tų šalių pirko kitus produktus, kurie patenka į šio tyrimo produkto apibrėžtąją sritį, todėl iš esmės kyla kryžminės kainų kompensacijos rizika. Be to, nors bendrovė tvirtina, kad šių plieno markių produktų galutinio naudojimo paskirtis yra tik viena, negalima atmesti galimybės, kad šių plieno markių produktai gali būti naudojami ir kitais tikslais.

(69)

Taigi Komisija padarė išvadą, kad patenkinti šį prašymą neįtraukti tam tikrų produktų būtų netikslinga, todėl jis buvo atmestas.

(70)

Remiantis skunde, pranešime apie inicijavimą ir Komisijos klausimynų atsakymuose pateikta informacija nagrinėtas įtariamas subsidijavimas Indijos Vyriausybei teikiant tokias subsidijas:

(71)

Skundo pateikėjas teigė, kad Indijos bankai teikia eksporto finansavimą prieš išsiuntimą eksportuotojams, kurie reikalauja apmokėti už parduotas prekes prieš jas išsiunčiant. Panašiai, eksporto finansavimas po išsiuntimo – tai paskola, kurią finansų įstaigos teikia eksportuotojams. Šią schemą valdo Indijos centrinis bankas „Reserve Bank of India“ (toliau – RBI). Be to, buvo teigiama, kad Indijos Vyriausybė per savo centrinį banką paveda arba nurodo privatiems Indijos bankams teikti finansinę paramą tiesioginio lėšų pervedimo forma (pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktis ir 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktis). Norėdamas pasinaudoti šiomis schemomis, eksportuotojas turi tik pateikti eksporto įrodymą, o rizikos vertinimo nereikalaujama. Todėl eksportuotojo gaunama nauda yra lygi skirtumui tarp gautos lengvatinės normos ir panašių paskolų rinkos kurso Indijoje.

(72)

Vienas iš Indijos eksportuojančių gamintojų tiriamuoju laikotarpiu ribotai naudojosi kreditais prieš išsiuntimą.

(73)

Bendrovė naudojosi kreditais prieš išsiuntimą pagal apyvartinio kapitalo priemones (kredito linijas), kurias suteikė valstybiniai ir privatūs bankai. Taikoma palūkanų norma buvo nustatyta atsižvelgiant į rinkos sąlygas ir į kitų valstybinių ir privačių bankų (įskaitant tarptautinius bankus), kuriuose bendrovė turėjo aktyvių kredito linijų, taikomas palūkanų normas. Palūkanų norma buvo pagrįsta lyginamąja bazine norma eksporto kreditų INR atveju arba LIBOR norma eksporto kreditų, suteikiamų JAV doleriais, atveju. Abiem atvejais, atsižvelgiant į bendrovės kredito reitingo vertinimą, buvo pridėta marža. Tos pačios kredito linijos buvo naudojamos ir vidaus trumpalaikiam finansavimui.

(74)

Du Indijos eksportuojantys gamintojai tiriamuoju laikotarpiu nesinaudojo eksporto kreditais po išsiuntimo.

(75)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šių schemų.

(76)

Skundo pateikėjas teigė, kad pagal palūkanų išlyginimo schemą eksportuotojams suteiktas finansinis indėlis tiesioginio lėšų pervedimo forma, suteikiant kompensaciją šių eksportuotojų skolintojams, kuri sudarė 3–5 % palūkanų, kurios kitu atveju būtų buvusios mokėtinos už tam tikras paskolas, vertės.

(77)

Du Indijos eksportuojantys gamintojai tiriamuoju laikotarpiu nesinaudojo palūkanų išlyginimo schema.

(78)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šios schemos.

(79)

Indijos Vyriausybei visiškai priklauso dvi eksporto kreditų agentūros: „Export Credit Guarantee Corporation of India Ltd“ (toliau – ECGC) ir „Exim Bank of India“. Pagrindinis abiejų agentūrų tikslas – skatinti Indijos eksportą. Skundo pateikėjas teigė, kad šių agentūrų teikiamos paskatos yra naudingos eksportuotojams, nes jos suteikia draudimą, kredito garantijas, kredito linijas ir eksporto kreditus taikydamos sąlygas, kurios nėra tokios griežtos kaip įprastos rinkos sąlygos.

(80)

Du Indijos eksportuojantys gamintojai nesinaudojo ECGC ar „Exim Bank“ suteiktomis kredito garantijomis, eksporto kreditais ar kredito linijomis.

(81)

Tačiau ECGC draudimo liudijimais buvo apdrausti du „Jindal Group“ gamintojai. Vis dėlto Komisija nenustatė šių draudimo sutarčių nukrypimo nuo įprastų rinkos sąlygų. Įmokų dydis priklausė nuo didžiausios galimos nuostolių sumos, šalių ir pirkėjų, kuriems galiojo liudijimas, ir ankstesnės žalos, t. y. bendrovių rizikos profilio. Komisija patikrino, ar sumokėtos visos draudimo įmokos ir mokesčiai.

(82)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šios schemos.

(83)

Skundo pateikėjas teigė, kad Indijos Vyriausybė per Indijos valstybinį banką ir Plieno plėtros fondą nerūdijančiojo plieno gamintojams teikia lengvatines paskolas konkrečiam sektoriui.

(84)

SBI buvo vienas iš bankų, suteikusių „Jindal Group“ ilgalaikes paskolas, tačiau Komisija nenustatė, kad jos buvo skirtos konkrečiam sektoriui arba lengvatinės. Palūkanų norma buvo nustatyta pagal lyginamąją bazinę normą, pridėjus maržą. Iš tiesų, SBI taikyta palūkanų norma buvo šiek tiek didesnė nei privačių bankų, teikiančių panašios trukmės ilgalaikes paskolas „Jindal Group“, taikytos palūkanų normos.

(85)

Du Indijos eksportuojantys gamintojai negavo paskolų iš Plieno sektoriaus plėtros fondo per TL.

(86)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šios schemos.

(87)

Skundo pateikėjas teigė, kad Indijos Vyriausybė plieno gamintojams per SDF teikia dotacijas moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai. Dotacijas moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai taip pat gali tiesiogiai suteikti Plieno ministerija.

(88)

Du Indijos eksportuojantys gamintojai negavo dotacijų MTTP tiriamuoju laikotarpiu arba dotacijų, kurias būtų galima priskirti tiriamajam laikotarpiui.

(89)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šios schemos.

(90)

Skundo pateikėjas teigė, kad tiriamojo produkto gamintojai naudojasi keliomis sąlyginio apmokestinimo muitu schemomis, kurios taikomos prieš eksportą ir po jo, pagal kurias importuotos žaliavos ar gamybos priemonės gali būti atleistos nuo muitų ir importo mokesčių. Pagal šias schemas eksportuojantiems gamintojams suteikiama nauda, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir 3 straipsnio 2 dalyje, lygi Vyriausybės negautų pajamų sumai, t. y. nesurinktų muitų ir mokesčių sumai.

(91)

Kaip paaiškinta 117–205 konstatuojamosiose dalyse, vienas arba abu Indijos eksportuojantys gamintojai pasinaudojo kai kuriomis atleidimo nuo muito ir atsisakymo išieškoti muitus schemomis, būtent: ILS, SAMS, GPESS ir IEPS.

(92)

Tačiau tiriamuoju laikotarpius nė vienas iš dviejų eksportuojančių gamintojų negavo naudos iš BIL schemos, be to, vidaus pardavimo sandoriai nebuvo priskirti tariamam eksportui. Todėl Komisijai nereikėjo toliau tirti pastarųjų dviejų schemų.

(93)

Skundo pateikėjas teigė, kad tiriamojo produkto gamintojams taikomos kelios mokesčių lengvatos, nes jie yra įregistruoti kaip EOĮ arba yra įsikūrę SEZ.

(94)

Tačiau tiriamuoju laikotarpius nė vienas iš dviejų Indijos eksportuojančių gamintojų nebuvo įregistruotas kaip EOĮ ir negavo jokių ankstesnių investicinių prekių subsidijų kaip EOĮ, kurias būtų galima priskirti tiriamajam laikotarpiui. Nė vienas iš dviejų eksportuojančių Indijos gamintojų taip pat nėra įsikūręs SEZ.

(95)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šių schemų.

(96)

Skundo pateikėjas teigė, kad tiriamojo produkto gamintojai naudojasi pajamų mokesčio lengvatomis ir atleidimu nuo mokesčio pagal kelias programas, įskaitant:

(97)

Du Indijos eksportuojantys gamintojai tiriamuoju laikotarpiu nebuvo atleisti nuo pajamų mokesčio, jiems nebuvo taikomos jokios lengvatos ar sumažinti mokesčių tarifai.

(98)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šios schemos.

(99)

Skundo pateikėjas teigė, kad Indijos Vyriausybė įgyvendino politiką, pagal kurią geležies rūdai buvo nustatyti dideli eksporto mokesčiai. Taip Vyriausybė užtikrino didesnę šių produktų pasiūlą vidaus rinkoje ir garantavo, kad geležies kainos išliks gerokai mažesnės už tarptautines. Šie eksporto muitai kartu su kitais elementais reiškė, kad Indijos Vyriausybė pavedė arba nurodė žaliavų gamintojams tiekti žaliavas Indijos gamintojams už mažesnį nei deramą atlygį.

(100)

Tačiau nė vienas iš dviejų Indijos eksportuojančių gamintojų gamybos procese nenaudoja geležies rūdos. Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šios schemos.

(101)

Skundo pateikėjas teigė, kad Indijos Vyriausybė rėmė Indijos šaltai valcuoto nerūdijančiojo plieno pramonę vykdydama viešuosius pirkimus. Buvo teigiama, kad valdžios sektoriaus institucijos vykdydamos pirkimus privalo naudoti mažiausią nustatytą Indijos plieno ir geležies procentinę dalį (15–50 %). Be to, kai viešųjų pirkimų procedūroje dalyvaujantis užsienio tiekėjas pasiūlo mažiausią kainą, jis gali gauti tik iki pusės užsakyto kiekio. Kita dalis turi būti skiriama vietiniam tiekėjui, kurio kaina 20 % viršija užsienio dalyvio kainą. Tik jei nė vienas vietinis tiekėjas negali pasiūlyti kainos, kuri neviršytų 20 % mažiausios kainos (mažai tikėtinas atvejis, atsižvelgiant į didelę maržą), likusią sutarties dalį gali laimėti veiksmingesnis užsienio tiekėjas, dalyvaujantis viešųjų pirkimų procedūroje.

(102)

Vienas iš Indijos eksportuojančių gamintojų tiriamuoju laikotarpiu sėkmingai dalyvavo viešųjų pirkimų procedūrose.

(103)

Tiriamuoju laikotarpiu Komisija patikrino visas viešųjų pirkimų procedūras ir konkursus, susijusius su nagrinėjama Indijos bendrove. Tačiau konkrečių subsidijavimo požymių nenustatyta.

(104)

Viešųjų pirkimų konkursai skelbiami internete, atitinkamų Indijos administracijos padalinių, institucijų ar valstybinių įmonių (pvz., Indijos geležinkelių) interneto svetainėse, o įmonės gali laisvai siųsti savo pasiūlymus. Įprasta, kad viešųjų pirkimų apimtis padalijama dviem bendrovėms. Mažiausią kainą pasiūliusiai bendrovei skiriama 60 % pirkimo sutarties, o antroje vietoje esančiai bendrovei skiriama likusi 40 % sutarties dalis su sąlyga, kad ji pakoreguos savo kainą taip, kad ji atitiktų viešųjų pirkimų konkurso laimėtojo pasiūlytą kainą. Ši taisyklė taip pat taikoma, jei viena arba abi bendrovės yra užsienio tiekėjai, dalyvaujantys viešųjų pirkimų procedūroje.

(105)

Tiesa, kai kuriuose viešuosiuose pirkimuose gali dalyvauti tik savo šalies bendrovės. Tačiau, jei viešųjų pirkimų procedūra yra atvira užsienio tiekėjams, nėra jokios kainų diskriminacijos, apie kurią teigia skundo pateikėjas. Lengvatinė kaina (20 %) vietiniams tiekėjams taikoma tik su investicinėmis prekėmis susijusių viešųjų pirkimų atveju (16).

(106)

Komisija patikrino ir nustatė, kad visose viešųjų pirkimų procedūrose, kurias tiriamuoju laikotarpiu laimėjo tiriamojo produkto Indijos gamintojas, nepriklausomai nuo to, ar jose galėjo dalyvauti užsienio tiekėjai, laimėjusi bendrovė pasiūlė mažiausią kainą arba jos pasiūlymas buvo antras ir ji turėjo pakoreguoti savo kainą iki mažiausios pasiūlytos kainos.

(107)

Po galutinio faktų atskleidimo skundo pateikėjas teigė, kad iš kai kurių viešųjų pirkimų procedūrų pašalinus užsienio tiekėjus sumažėjo konkurencija, todėl bendros kainos buvo didesnės, kas prilygo finansiniam indėliui perkant prekes už didesnį nei pakankamą atlygį.

(108)

Be to, skundo pateikėjas pastebėjo, kad Indijos viešųjų pirkimų taisyklėmis, pagal kurias tam tikruose viešųjų pirkimų konkursuose neleidžiami importuojami produktai, Indijos gamintojams užtikrinamas atitinkamas pirkimų kiekis, taip sukuriant jiems naudą.

(109)

Komisija sutinka, kad neįtraukus užsienio tiekėjų į viešųjų pirkimų procedūras gali sumažėti konkurencija ir sukuriama rinka tik vietos tiekėjams, dalyvaujantiems viešųjų pirkimų procedūroje. Tačiau „Jindal Group“ per viešųjų pirkimų konkursus parduotas kiekis nebuvo reikšmingas, palyginti su visa bendrovės pardavimo apimtimi vidaus rinkoje tiriamuoju laikotarpiu. Be to, analizuodama viešųjų pirkimų procedūras, kurias tiriamuoju laikotarpiu laimėjo tiriamojo produkto Indijos gamintojas, Komisija nepastebėjo didelių kainų skirtumų tarp laimėjusių pasiūlymų viešųjų pirkimų konkursuose, kuriuose dalyvavo užsienio bendrovės, ir konkursuose, kuriuose jos nedalyvavo. Todėl šiuo konkrečiu atveju Komisija nenustatė jokios materialinės naudos, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies b punkte.

(110)

Skundo pateikėjas teigė, kad „Exim Bank“ siūlo kredito linijas ir pirkėjo kreditą. Šios paskatos teikiamos ne eksportuotojams, o užsienio vyriausybėms, užsienio plėtros bankams ir finansų įstaigoms, užsienio komerciniams bankams ar kitiems subjektams. Tokiu finansavimu jiems suteikiama galimybė pirkti iš Indijos eksportuotojų atidėto kredito sąlygomis.

(111)

„Exim Bank“ kredito linija arba pirkėjo kreditas tiriamuoju laikotarpiu nebuvo suteiktas nė vienu iš tiriamųjų eksportuojančių gamintojų eksporto pardavimo atvejų.

(112)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šių schemų.

(113)

Skundo pateikėjas teigė, kad, be Indijos Vyriausybės skiriamų subsidijų, kai kurie tiriamojo produkto gamintojai gali pasinaudoti Gudžarato Vyriausybės valstijos lygmeniu teikiamomis subsidijų schemomis. Skunde išvardytos keturios vietinės schemos:

(114)

Tik vienas iš tiriamųjų Indijos eksportuojančių gamintojų yra įsikūręs Gudžarato valstijoje ir galėtų pasinaudoti pirmiau išvardytomis vietinėmis subsidijų schemomis. Tačiau nustatyta, kad tiriamuoju laikotarpiu ši bendrovė negavo naudos pagal jokią iš išvardytų schemų.

(115)

Todėl Komisijai neprireikė toliau tirti šių schemų.

(116)

Komisija nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu šia priemone pasinaudojo vienas eksportuojantis gamintojas. Tačiau paaiškėjus, kad šiai bendrovei suteikta nauda buvo nereikšminga (0,02 %), Komisija nusprendė toliau šios priemonės netirti.

(117)

ILS, GPESS ir IEPS schemos grindžiamos 1992 m. Užsienio prekybos (Plėtra ir reguliavimas) įstatymu (1992 m., Nr. 22), kuris įsigaliojo 1992 m. rugpjūčio 7 d. (toliau – Užsienio prekybos įstatymas). Pagal Užsienio prekybos įstatymą Indijos Vyriausybė įgaliojama skelbti su eksporto ir importo politika susijusius pranešimus. Jie apibendrinami užsienio prekybos politikos dokumentuose, kuriuos paprastai kas penkerius metus leidžia ir reguliariai atnaujina Prekybos ministerija.

(118)

Su tiriamuoju laikotarpiu susijęs užsienio prekybos politikos dokumentas yra „2015–2020 m. Užsienio prekybos politika“ (toliau – 2015–2020 m. UPP). Indijos Vyriausybė 2015–2020 m. UPP reglamentuojančias procedūras taip pat išdėstė „2015–2020 m. Procedūrų vadove“ (toliau – 2015–2020 m. PV).

(119)

Sąlyginio apmokestinimo muitu schema (toliau – SAMS) yra grindžiama 1962 m. Muitinės įstatymo 75 skirsniu, 1944 m. Centrinio akcizų įstatymo 37 skirsniu, 1994 m. Finansų įstatymo 93A ir 94 skirsniais ir 1995 m. Muitų, centrinio akcizų muito ir paslaugų mokesčio sąlyginio apmokestinimo taisyklėmis. Sąlyginio apmokestinimo normos skelbiamos reguliariai.

(120)

Bendrai pažymima, kad Komisija negalėjo per pagrįstą laiką užbaigti tam tikrų dokumentų, susijusių su eksporto ir (arba) importo sandoriais pagal šiame poskirsnyje aprašytas sąlyginio apmokestinimo muitu schemas, nuotolinio sutikrinimo, kaip buvo prašoma ir sutarta per nuotolinį duomenų sutikrinimą. Šiuo atžvilgiu Komisija, remdamasi pagrindinio reglamento 28 straipsnio 3 dalimi, nustatydama bendrovių ir Indijos Vyriausybės pateiktų duomenų neatitikimus, rėmėsi geriausiais turimais faktais.

(121)

Po galutinio faktų atskleidimo vienas iš Indijos eksportuojančių gamintojų teigė, kad ILS, SAMS ir IEPS tikslas – neutralizuoti muitus, kuriuos bendrovė moka už eksportuojamiems produktams gaminti naudojamų žaliavų importą, todėl bendrovė negauna naudos iš šių trijų schemų.

(122)

Tačiau, priešingai šiam teiginiui, pagal SAMS ir IEPS bendrovių gautos lengvatos nėra tiesiogiai susijusios su muitais, mokėtinais už importuojamas žaliavas, kurias bendrovės naudoja eksportuojamiems produktams gaminti.

(123)

Pagal SAMS eksportuojanti bendrovė gauna išmokas grynaisiais pinigais, kurios siejamos tik su jos eksporto FOB verte. Ši bendrovė neprivalo importuoti jokių žaliavų.

(124)

Taikant IEPS, eksportuojančiam gamintojui suteikiamos laikinosios mokėjimo priemonės, kurios gali būti parduodamos rinkoje arba naudojamos ateityje mokėtiniems importo muitams kompensuoti, tačiau ši kompensacija neapsiriboja žaliavomis, naudojamomis eksportuojamiems produktams, už kuriuos buvo gautos laikinosios mokėjimo priemonės pagal IEPS, gaminti. Taigi, laikinąsias mokėjimo priemones pagal IEPS galima naudoti bet kokiems mokėtiniems importo muitams, įskaitant su gamybos priemonėmis susijusius importo muitus, kompensuoti. Jas taip pat galima gauti, net jei bendrovė nieko neimportuoja.

(125)

Tik ILS atveju esama tiesioginio ryšio tarp atleidimo nuo importo muitų už bendrovės importuojamas žaliavas ir eksportuojamus produktus. Todėl Komisija atleidimo nuo muito nelaiko bendrovei suteikta nauda, jei ji gali įrodyti, kad eksportuojamų galutinių produktų gamybai faktiškai sunaudojo pagal ILS importuotas žaliavas.

(126)

Komisija nustatė, kad vienas Indijos eksportuojantis gamintojas tiriamuoju laikotarpiu naudojosi ILS.

(127)

Išsamus schemos apibūdinimas pateiktas 2015–2020 m. UPP 4.03–4.24 punktuose, taip pat 2015–2020 m. PV ir Atnaujinto 2015–2020 m. PV 4.04–4.52 skyriuose.

(128)

ILS sudaro šešios poschemės, kurios išsamiau aprašytos tolesniame skirsnyje. Šios poschemės skiriasi, be kita ko, pagal tai, kam suteikiama teisė jomis naudotis. Teisę naudotis ILS fiziniam eksportui ir ILS metiniams poreikiams taikomomis poschemėmis turi su finansuojančiais gamintojais susieti gamintojai eksportuotojai ir prekiautojai eksportuotojai. Galutiniam eksportuotojui produktus tiekiantys gamintojai eksportuotojai turi teisę naudotis tarpiniam tiekimui taikoma ILS. Teisę naudotis ILS vadinamojo tariamo eksporto poscheme turi pagrindiniai rangovai, tiekiantys produktus 2015–2020 m. UPP 7.02 punkte nurodytoms vadinamojo tariamo eksporto kategorijų įmonėms, pvz., į eksportą orientuotoms įmonėms (toliau – EOĮ). Galiausiai vadinamojo tariamo eksporto lengvatomis pagal Išankstinio išleidimo įsakymo ir Kompensacinio vidaus akredityvo poschemes teisę naudotis turi tarpiniai gamintojų eksportuotojų tiekėjai.

(129)

ILS gali būti taikoma toliau aprašytais atvejais.

(130)

Fiziniam eksportui: tai pagrindinė poschemė. Pagal ją leidžiama be muito importuoti žaliavas, naudojamas konkrečiam eksportuojamam galutiniam produktui gaminti. Šiuo atveju „fizinis“ reiškia, kad eksportuojamas produktas turi būti išvežtas iš Indijos teritorijos. Licencijoje nurodoma leistina importo apimtis ir eksporto įsipareigojimas, įskaitant eksportuojamo produkto rūšį.

(131)

Metiniams poreikiams: toks leidimas susiejamas su platesne produktų grupe (pvz., cheminiais ir susijusiais produktais), o ne su konkrečiu eksportuojamu produktu. Licencijos turėtojas, neviršydamas tam tikros ribinės vertės, nustatytos atsižvelgiant į anksčiau jo vykdytą eksportą, gali be muito importuoti visas žaliavas, kurios turi būti naudojamos bet kuriems tokiai grupei priklausantiems produktams gaminti. Jis gali pasirinkti eksportuoti bet kurį tai produktų grupei priskiriamą produktą, pagamintą naudojant tokią muitu neapmokestinamą medžiagą;

(132)

Tarpiniam tiekimui: ši poschemė taikoma tokiais atvejais, kai du gamintojai ketina gaminti vieną eksportuojamą produktą ir pasiskirstyti gamybos procesą. Tarpinį produktą gaminantis gamintojas eksportuotojas gali be muito importuoti žaliavas ir tam gali pasinaudoti ILS tarpiniam tiekimui. Galutinis eksportuotojas baigia gamybą ir privalo eksportuoti galutinį produktą.

(133)

Tariamam eksportui: pagal šią poschemę pagrindinis rangovas gali be muito importuoti žaliavas, reikalingas prekėms, kurios bus parduotos kaip vadinamasis tariamas eksportas, gaminti. Kaip teigia Indijos Vyriausybė, tariamas eksportas reiškia tokias operacijas, kai tiekiamos prekės neišvežamos iš šalies. Tam tikros tiekimo kategorijos laikomos tariamu eksportu, jei produktai pagaminti Indijoje, pvz., produktų tiekimas EOĮ arba specialiojoje ekonominėje zonoje (toliau – SEZ) esančiai bendrovei.

(134)

Išankstinio išleidimo įsakymui (IIĮ): ILS leidimo turėtojas, ketinantis įsigyti žaliavų iš vietos šaltinių ir nesinaudoti tiesioginiu importu, turi galimybę jų įsigyti pateikdamas IIĮ. Tokiais atvejais išankstiniai leidimai pripažįstami kaip IIĮ ir patvirtinami vietos tiekėjui pristačius jame nurodytus produktus. Patvirtinus IIĮ vietos tiekėjui suteikiama teisė naudotis tariamo eksporto lengvatomis, kaip nurodyta 2015–2020 m. UPP 7.03 punkte (t. y. tarpiniam tiekimui ir (arba) tariamam eksportui, tariamo eksporto sąlyginiam apmokestinimui ir galutinio akcizo grąžinimui taikoma ILS). Pagal IIĮ mechanizmą mokesčiai ir muitai grąžinami tiekėjui, o ne galutiniam eksportuotojui, sąlyginio apmokestinimo muitais ir (arba) muitų grąžinimo forma. Mokesčiai ir (arba) muitai gali būti grąžinami už vietos ir importuotas žaliavas.

(135)

Kompensaciniam vidaus akredityvui: ši poschemė taip pat apima vietos tiekimą išankstinio leidimo turėtojui. Išankstinio leidimo turėtojas gali kreiptis į banką dėl vidaus akredityvo atidarymo vietos tiekėjui. Bankas patvirtina tiesioginio importo leidimą tik produktų, kurie ne importuojami, o įsigyjami šalies viduje, vertei ir kiekiui. Vietos tiekėjas turi teisę naudotis tariamo eksporto lengvatomis, nurodytomis 2015–2020 m. UPP 7.03 punkte (t. y. tarpiniam tiekimui ir (arba) tariamam eksportui, tariamo eksporto sąlyginiam apmokestinimui ir galutinio akcizo grąžinimui taikoma ILS).

(136)

Komisija nustatė, kad tiriamuoju laikotarpiu vienas eksportuojantis gamintojas, kuris naudojosi schema, gavo nuolaidas pagal pirmąją poschemę, t. y. ILS fiziniam eksportui. Todėl nebūtina nustatyti likusių nepanaudotų poschemių kompensacinio poveikio.

(137)

Indijos valdžios institucijų atliekamo tikrinimo tikslais išankstinio leidimo turėtojas teisiškai privalo „teisingai ir tinkamai tvarkyti importuotų ir (arba) šalies viduje be muitų įsigytų produktų suvartojamo ir naudojamo kiekio apskaitą“ bei naudoti specialią formą (2015–2020 m. PV 4.51 skyrius bei 4H priedėlis), t. y. pildyti faktinį vartojimo registrą. Registrą turi tikrinti nepriklausomas atestuotasis apskaitininkas ir (arba) darbo ir sąnaudų apskaitininkas, išduodantis sertifikatą, kuriame patvirtinama, kad nurodyti registrai ir susiję įrašai patikrinti, o pagal 4H priedėlį pateikta informacija visais atžvilgiais teisinga ir tiksli.

(138)

Dėl poschemės, kuria per TL naudojosi nagrinėjamoji bendrovė, t. y. fizinio eksporto poschemės: Indijos Vyriausybė nustato leidžiamo importo ir įsipareigojimo eksportuoti kiekį ir vertę bei įrašo ją leidime. Be to, importuojant ir eksportuojant Vyriausybės pareigūnai atitinkamus sandorius turi įrašyti leidime. Pagal ILS leidžiamą importo apimtį nustato Indijos Vyriausybė, remdamasi standartinėmis išeigos normomis (toliau – SIN), kurios nustatytos iš esmės visiems produktams, įskaitant tiriamąjį produktą.

(139)

Importuojamos žaliavos negali būti perduodamos ir turi būti naudojamos galutiniam eksportuojamam produktui gaminti. Eksporto prievolė turi būti įvykdyta per nustatytą laikotarpį nuo licencijos išdavimo (per 18 mėnesių su galimybe pratęsti laikotarpį du kartus po 6 mėnesius).

(140)

Tarp importuotų žaliavų ir eksportuotų galutinių produktų nėra glaudaus ryšio. Reikalavimus atitinkančios žaliavos taip pat gali būti importuojamos ir naudojamos kitiems produktams nei tiriamasis produktas. Be to, licencijos įvairiems produktams gali būti grupuojamos. Tai reiškia, kad pagal ILS licenciją eksportuojant tam tikrą produktą gali būti suteikta teisė pagal tą pačią licenciją be muito importuoti žaliavas kitam produktui.

(141)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad nebuvo įformintas nė vienos iš eksportuojančio gamintojo naudojamų ILS licencijų naudojimo užbaigimas. Todėl eksportuojantis gamintojas negalėjo parodyti jokių 4H priedėlių savo ILS licencijose. Be to, eksportuojantis gamintojas pripažino, kad jo vartojimo registre negalima nustatyti faktinio importuotų žaliavų suvartojimo ir susieti jo su pagamintais ir eksportuotais galutiniais produktais. Reikėtų pažymėti, kad šis gamintojas yra vertikaliai integruotas keliais lygmenimis:

Importuotos žaliavos naudojamos antrajame etape, kai jos sumaišomos su pirmajame etape pagamintomis arba šalies viduje įsigytomis žaliavomis.

(142)

Atleidimas nuo importo muitų yra subsidija, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir 3 straipsnio 2 dalyje, t. y. Indijos Vyriausybės finansinis indėlis, nes jį taikant atsisakoma muitų pajamų, kurios kitu atveju būtų surinktos, o tiriamasis eksportuotojas gauna naudos, nes padidinamas jo likvidumas.

(143)

Be to, pagal teisės aktus nustatyta, kad ILS fiziniam eksportui priklauso nuo to, ar vykdomas eksportas, todėl laikoma individualia ir kompensuotina priemone pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos a punktą. Neprisiimdama eksporto įsipareigojimo bendrovė negali naudotis šios schemos teikiamomis lengvatomis.

(144)

Šiuo atveju naudojamos poschemės negalima laikyti leistina sąlyginio apmokestinimo muitu sistema arba pakaitine sąlyginio apmokestinimo sistema, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje. Ji neatitinka taisyklių, nustatytų pagrindinio reglamento I priedo i punkte, II priede (Sąlyginio apmokestinimo sistemos apibrėžtis ir taisyklės) ir III priede (Pakaitinės sąlyginio apmokestinimo sistemos apibrėžtis ir taisyklės). Indijos Vyriausybė netaikė veiksmingos tikrinimo sistemos arba tvarkos, kad nustatytų, ar žaliavos buvo sunaudotos ir koks jų kiekis buvo sunaudotas eksportuojamam produktui gaminti (pagrindinio reglamento II priedo 4 punktas, o pakaitinių sąlyginio apmokestinimo schemų atveju – pagrindinio reglamento III priedo II dalies 2 punktas). Be to, laikoma, kad tiriamojo produkto SIN buvo nepakankamai tikslios ir negali būti laikomos faktinio naudojimo tikrinimo sistema, nes dėl jų formos Indijos Vyriausybė negali pakankamai tiksliai patikrinti, koks žaliavų kiekis buvo sunaudotas eksportuojamam produktui gaminti. Be to, Indijos Vyriausybė neatliko papildomo patikrinimo, grindžiamo panaudotomis faktinėmis žaliavomis, nors tokį patikrinimą reikia atlikti, kai netaikoma veiksminga tikrinimo sistema (pagrindinio reglamento II priedo 5 punktas ir III priedo II dalies 3 punktas).

(145)

Todėl poschemė yra kompensuotina.

(146)

Kadangi nėra leidžiamų muitų grąžinimo sistemų ir nėra galimybės patikrinti faktinio atitinkamų žaliavų suvartojimo lygio, visa atsisakytų muitų suma (pagrindinis muitas ir muito mokestis) laikoma pertekliniu atleidimu nuo muitų, kuris pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktį būtų kompensuotina subsidija.

(147)

Eksportuojančiam gamintojui apie Komisijos ketinimus taikyti pagrindinio reglamento 28 straipsnį ir geriausius turimus faktus šiuo atžvilgiu raštu pranešta 2021 m. lapkričio 22 d.

(148)

Priešingai tolesniems bendrovės teiginiams, kad tokia lengvatos apskaičiavimo pagal ILS metodika nukrypsta nuo ankstesnės Komisijos praktikos ir yra pagrįsta tik prielaidomis ir išvadomis, pakartojama, kad bendrovė nepateikė jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima apskaičiuoti faktiškai grąžinamas per dideles muito sumas.

(149)

Remiantis pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktu, mokesčiai, kuriuos bendrovė sumokėjo siekdama gauti subsidiją, buvo išskaičiuoti iš visos prašomos subsidijos sumos.

(150)

Vadovaujantis pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalimi, grąžinamos per didelės muito sumos turėtų būti paskirstytos visai eksporto apyvartai kaip atitinkamas vardiklis, nes subsidija priklauso nuo to, ar bus vykdomas eksportas.

(151)

Tiriamuoju laikotarpiu šiai schemai nustatyta 0,05 % subsidijos norma.

(152)

Po galutinio faktų atskleidimo aptariamas Indijos eksportuojantis gamintojas pakartojo savo teiginius dėl nepagrįsto pagrindinio reglamento 28 straipsnio taikymo ir metodikos, kurią Komisija naudojo bendrovės gautai naudai pagal šią schemą apskaičiuoti.

(153)

Tačiau naujų argumentų nepateikta. Primenama, kad Komisija neturėjo kitos galimybės, kaip tik remtis geriausiais turimais faktais, nes bendrovė nepateikė jokių duomenų, pagal kuriuos būtų galima standartiniu būdu apskaičiuoti grąžinamas per dideles muitų sumas pagal šią schemą. Bet kuriuo atveju, atsižvelgdama į nustatytą subsidijos normą, kuri nurodyta 151 konstatuojamojoje dalyje, Komisija nusprendė, kad nereikšmingos naudos, kurią „Jindal Group“ gavo pagal ILS, nereikės kompensuoti.

(154)

Komisija nustatė, kad vienas Indijos eksportuojantis gamintojas tiriamuoju laikotarpiu naudojosi SAMS.

(155)

Peržiūros tiriamuoju laikotarpiu taikytas teisinis pagrindas – 1995 m. Muitų ir sąlyginio apmokestinimo pagrindiniais akcizais taisyklės (toliau – 1995 m. SAMS taisyklės) su pakeitimais, padarytais 2006 m. (17), vėliau pakeistos 2017 m. Muitų ir sąlyginio apmokestinimo pagrindiniais akcizais taisyklėmis (18) (toliau – 2017 m. taisyklės), kurios įsigaliojo 2017 m. spalio 1 d. Šios sąlyginio apmokestinimo muitu schemos apskaičiavimo metodą reglamentuoja 1995 m. SAMS taisyklių 3 taisyklės 2 dalis. Minėtų SAMS taisyklių 12 taisyklės 1 dalies a punkto ii papunktis reglamentuoja deklaraciją, kurią eksportuojantys gamintojai turi pateikti, norėdami pasinaudoti šia schema. Šios taisyklės nepasikeitė 2017 m. SAMS taisyklėse ir atitinka 3 taisyklės 2 dalį bei 13 taisyklės 1 dalies a punkto ii papunktį.

(156)

Be to, aplinkraštyje Nr. 24/2001 (19) pateikti konkretūs nurodymai, kaip laikytis 3 taisyklės 2 dalies ir reikalavimų, taikomų deklaracijai, kurią eksportuotojai turi pateikti pagal 12 taisyklės 1 dalies a punkto ii papunktį.

(157)

1995 m. SAMS taisyklių 4 taisyklėje nustatyta, kad centrinė valdžia gali patikslinti pagal 3 taisyklę nustatytą sumą arba normas. Vyriausybė atliko keletą pakeitimų, iš kurių paskutiniai, kuriais buvo peržiūrėtos normos, yra Pranešimas Nr. 95/2018 – CUSTOMS ir Pranešimas Nr. 07/2020 – CUSTOMS. Todėl tiriamojo produkto atveju SAMS normos buvo 1,8 % ir 1,6 % eksportuojamų produktų FOB vertės atitinkamai tiriamojo laikotarpio pirmai ir antrai daliai (20). Tos pačios SAMS normos taikomos karštai valcuotiems nerūdijančiojo plieno produktams, kuriuos eksportuoja aptariama Indijos bendrovė.

(158)

Teisę naudotis šia schema turi visi gamintojai eksportuotojai arba prekiautojai eksportuotojai.

(159)

Pagal šią schemą bet kuri bendrovė, eksportuojanti reikalavimus atitinkančius produktus, turi teisę gauti sumą, atitinkančią deklaruotos eksportuojamo produkto FOB vertės procentinę dalį. Muitų ir sąlyginio apmokestinimo pagrindiniais akcizais taisyklių 3 taisyklės 2 dalyje nurodoma, kaip apskaičiuojama subsidijos suma:

(160)

Kitaip tariant, Indijos Vyriausybė grąžintiną sumą grindė visos pramonės muitų, sumokėtų už importuotas žaliavas, vidutinėmis vertėmis ir vidutine pramonės panaudojimo dalimi, kuri Indijos Vyriausybės manymu yra tipiška reikalavimus atitinkančių eksportuojamų produktų gamintojams. Tuomet Indijos Vyriausybė grąžintiną sumą išreiškia kaip reikalavimus atitinkančių eksportuojamų produktų vidutinės eksporto vertės procentinę dalį.

(161)

Indijos Vyriausybė šią procentinę dalį naudoja tam, kad apskaičiuotų sąlyginio apmokestinimo muitu sumą, kurią turi teisę gauti visi reikalavimus atitinkantys eksportuotojai. Šios schemos normą kiekvienam produktui atskirai nustato Indijos Vyriausybė.

(162)

Norėdama pasinaudoti šia schema, bendrovė turi eksportuoti. Į muitinės serverį įvedant krovinio duomenis nurodoma, kad eksportas vykdomas pagal SAMS, ir SAMS suma nustatoma neatšaukiamai. Po to, kai vežėjas pateikia bendrąją eksporto deklaraciją ir muitinė įsitikina, kad joje pateikti duomenys atitinka važtaraščio duomenis, laikoma, kad visos sąlygos yra įvykdytos ir sąlyginio apmokestinimo suma turi būti sumokėta tiesioginiu mokėjimu į eksportuotojo banko sąskaitą arba išduodant banko vekselį.

(163)

Be to, eksportuotojas turi pateikti eksporto pajamų panaudojimo įrodymą pateikdamas banko pažymą apie eksporto pajamų panaudojimą (BRC). Šį dokumentą galima pateikti po to, kai sumokama sąlyginio apmokestinimo suma, tačiau Indijos Vyriausybė susigrąžina sumokėtą sumą, jei eksportuotojas per nustatytą terminą nepateikia BRC.

(164)

Sąlyginio apmokestinimo suma gali būti panaudota bet kokiam tikslui ir pagal Indijos apskaitos standartus sąlyginio apmokestinimo suma komercinėse sąskaitose gali būti kaupiamuoju principu įtraukiama į apskaitą kaip pajamos, kai įvykdomas įsipareigojimas eksportuoti.

(165)

Atitinkamuose teisės aktuose ir administracinėse instrukcijose nustatyta, kad Indijos muitinės administracija neturi reikalauti, kad eksportuotojui, prašančiam pasinaudoti sąlyginio apmokestinimo muitu schema, turėjo būti arba bus taikomas mokėtinas muitas už eksportuojamų prekių gamybai reikalingų žaliavų importą. Be to, per nuotolinį duomenų sutikrinimą Indijos Vyriausybė patvirtino, kad bendrovėms, kurios visas žaliavas įsigyja šalies viduje, vis tiek bus taikomas visa norma, apskaičiuota pagal pirmiau minėtą 3 taisyklės 2 dalį.

(166)

SAMS yra subsidija, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto I papunktyje ir 3 straipsnio 2 dalyje. Vadinamoji sąlyginio apmokestinimo suma yra Indijos Vyriausybės finansinis indėlis, nes tai Indijos Vyriausybės tiesioginis lėšų pervedimas. Šios lėšos gali būti naudojamos be apribojimų. Sąlyginio apmokestinimo muitu suma taip pat yra naudinga eksportuotojui, nes padidina jo likvidumą.

(167)

Eksportuojamų produktų sąlyginio apmokestinimo muitu normą kiekvienam produktui atskirai nustato Indijos Vyriausybė. Tačiau, nors subsidija vadinama sąlyginiu apmokestinimu muitu, ši schema neturi visų leistinos sąlyginio apmokestinimo muitu sistemos arba pakaitinės sąlyginio apmokestinimo sistemos, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje, savybių. Be to, ji neatitinka taisyklių, nustatytų pagrindinio reglamento I priedo I punkte, II priede (Sąlyginio apmokestinimo sistemos apibrėžtis ir taisyklės) ir III priede (Pakaitinės sąlyginio apmokestinimo sistemos apibrėžtis ir taisyklės). Grynųjų pinigų išmokėjimas eksportuotojui nesiejamas su faktiniu žaliavoms taikomų importo muitų mokėjimu ir nėra muito kreditas buvusio ar būsimo žaliavų importo muitams kompensuoti. Be to, netaikoma jokia sistema arba tvarka, skirta patvirtinti, kokios žaliavos ir kokiais kiekiais yra sunaudojamos gaminant eksportuojamus produktus. Be to, Indijos Vyriausybė neatliko papildomo patikrinimo, grindžiamo panaudotomis faktinėmis žaliavomis, nors tokį patikrinimą reikia atlikti, kai netaikoma veiksminga tikrinimo sistema (pagrindinio reglamento II priedo 5 punktas ir III priedo II dalies 3 punktas).

(168)

Indijos Vyriausybės mokėtina suma eksportuotojams už eksportuojamus produktus priklauso nuo to, ar vykdomas eksportas, todėl pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 4 dalies a punktą ši schema laikoma individualia ir kompensuotina.

(169)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad SAMS yra kompensuotina.

(170)

Vadovaudamasi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalimi ir 5 straipsniu, Komisija apskaičiavo kompensuotinų subsidijų sumą, atsižvelgdama į gavėjui suteiktą naudą, kuri buvo nustatyta tiriamuoju laikotarpiu. Atsižvelgdama į ją, Komisija nustatė, kad nauda gavėjui suteikiama pagal šią schemą įvykdžius eksporto operaciją. Šiuo momentu Indijos vyriausybė privalo sumokėti sąlyginio apmokestinimo sumą, o tai yra finansinis indėlis, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto i papunktyje. Muitinei išdavus eksporto važtaraštį, kuriame, be kita ko, nurodoma konkrečiai eksporto operacijai suteiktina sąlyginio apmokestinimo suma, Indijos Vyriausybė nebeturi teisės priimti sprendimo suteikti subsidiją ar jos nesuteikti.

(171)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija laikosi nuomonės, kad pagal SAMS gauta subsidija yra lygi sąlyginio apmokestinimo muitu sumų, gautų už eksporto operacijas, atliktas pagal šią schemą per tiriamąjį laikotarpį, sumoms. Komisija atsižvelgė į sąlyginio apmokestinimo muitu sumas, gautas už visas Indijos eksportuojančio gamintojo eksporto operacijas, nes bendrovė eksportuoja tik tiriamąjį produktą ir karštai valcuotus nerūdijančiojo plieno produktus, kurie yra tiriamojo produkto gamybos pusgaminiai, kuriems taikomos tos pačios SAMS normos.

(172)

Vadovaudamasi pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalimi, Komisija paskirstė šias subsidijų sumas visai bendrovės eksporto apyvartai tiriamuoju laikotarpiu kaip atitinkamą vardiklį, nes subsidija priklauso nuo to, ar vykdomas eksportas, ir ją skiriant nebuvo atsižvelgta į perdirbtą, pagamintą, eksportuotą arba vežtą kiekį.

(173)

Tiriamuoju laikotarpiu pagal šią schemą „Jindal Group“ nustatyta 1,65 % subsidijos norma.

(174)

Komisija nustatė, kad dviem Indijos eksportuojantiems gamintojams buvo suteiktos nuolaidos pagal GPESS, kurios tiriamuoju laikotarpiu galėjo būti priskirtos nagrinėjamajam produktui.

(175)

Išsamus GPESS aprašymas pateiktas 2015–2020 m. UPP 5 skyriuje ir 2015–2020 m. PV 5 skyriuje.

(176)

Teisę naudotis šia priemone turi gamintojai eksportuotojai, taip pat su finansuojančiais gamintojais susieti prekiautojai eksportuotojai ir paslaugų teikėjai.

(177)

Laikydamasi įsipareigojimo eksportuoti sąlygos bendrovė gali importuoti gamybos priemones (naujas gamybos priemones ir naudotas iki 10 metų senumo gamybos priemones), mokėdama už jas sumažintą muito normą. Tuo tikslu, pateikus prašymą ir sumokėjus mokestį, Indijos Vyriausybė išduoda GPESS licenciją. Pagal šią schemą numatyta taikyti sumažintą importo muito normą visoms pagal šią schemą importuojamoms gamybos priemonėms. Vykdant įsipareigojimą eksportuoti importuotos gamybos priemonės turi būti panaudotos tam tikram eksportui skirtų prekių kiekiui pagaminti per tam tikrą laikotarpį. Pagal 2015–2020 m. UPP ir Atnaujintą 2015–2020 m. UPP gamybos priemones pagal GPESS galima importuoti mokant 0 % muito normą. Tačiau iki 2015 m. importuotoms gamybos priemonėms taip pat buvo galima taikyti 3 % muito normą. Tokiu atveju eksporto prievolės įvykdymo laikas buvo ilgesnis. Įsipareigojimas eksportuoti, kuris yra lygus šešis kartus nesumokėtam muitui, turi būti įvykdytas per ne daugiau kaip šešerius metus.

(178)

GPESS licencijos turėtojas pagrindines gamybos priemones gali įsigyti ir iš vietos šaltinių. Tokiu atveju gamybos priemonių vietos gamintojas gali pasinaudoti importuojamų komponentų, reikalingų tokioms gamybos priemonėms pagaminti, importu be muitų. Arba toks vietinis gamintojas gali prašyti, kad jam būtų taikomos tariamo eksporto lengvatos už pagrindinių gamybos priemonių tiekimą GPESS licencijos turėtojui.

(179)

GPESS yra subsidija, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir 3 straipsnio 2 dalyje. Muito sumažinimas laikomas Indijos Vyriausybės finansiniu indėliu, nes ši koncesija sumažina Indijos Vyriausybės pajamas iš muitų, kurias ji turėtų gauti, jeigu minėtoji sistema nebūtų taikoma. Muito sumažinimas taip pat naudingas eksportuotojui, nes importuojant sutaupyti muitai padidina bendrovės likvidumą.

(180)

Be to, GPESS pagal teisės aktus priklauso nuo to, ar bus vykdomas eksportas, nes neįsipareigojus eksportuoti negalima gauti šių licencijų. Todėl pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos a punktą ji laikoma individualia ir kompensuotina.

(181)

GPESS negalima laikyti leistina sąlyginio apmokestinimo muitu sistema arba pakaitine sąlyginio apmokestinimo sistema, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje. Tokios leistinos sistemos, kaip nustatyta pagrindinio reglamento I priedo i punkte, netaikomos gamybos priemonėms, nes šios nėra sunaudojamos gaminant eksportuojamus produktus.

(182)

Kompensuotinų subsidijų suma apskaičiuota pagrindinio reglamento 7 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka remiantis muitu, nesumokėtu už importuotas gamybos priemones, paskirstytu per laikotarpį, kuris atitinka tokių gamybos priemonių įprastinį nusidėvėjimo laikotarpį susijusiame pramonės sektoriuje. Tokiu būdu apskaičiuota suma, priskiriama TL, buvo koreguojama, pridedant šio laikotarpio palūkanas, kad būtų atspindėta visa gautų lėšų vertė per tam tikrą laikotarpį. Buvo nustatyta, kad šiam tikslui tinka tiriamuoju laikotarpiu Indijoje galiojusi komercinių palūkanų norma.

(183)

Remiantis pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktu, mokesčiai, kuriuos bendrovės sumokėjo siekdamos gauti subsidiją, buvo išskaičiuoti iš visos prašomos subsidijos sumos.

(184)

Vadovaujantis pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis, ši subsidijos suma buvo paskirstyta tam tikrai eksporto apyvartai tiriamuoju laikotarpiu kaip atitinkamas vardiklis, nes subsidija priklauso nuo to, ar vykdomas eksportas, ir ją skiriant nebuvo atsižvelgta į pagamintą, perdirbtą, eksportuotą arba vežtą kiekį. Vienos iš Indijos bendrovių atveju tiriamojo produkto eksporto apyvarta buvo naudojama kaip vardiklis, nes bendrovė pagal GPESS įsigytas mašinas naudoja tik nagrinėjamojo produkto gamybai.

(185)

Vienas iš Indijos eksportuojančių gamintojų prašė pakoreguoti eksporto apyvartą, kuri buvo naudojama kaip vardiklis apskaičiuojant. Bendrovė teigė, kad ji tik pradėjo gamybą tiriamuoju laikotarpiu ir pasiekė tik 15 % savo pajėgumų. Todėl bendrovė paprašė ekstrapoliuoti jos eksporto apyvartą, kad būtų atsižvelgta į visišką jos pajėgumų panaudojimą.

(186)

Tačiau subsidijų normos visada apskaičiuojamos remiantis faktine apyvarta. Negalima daryti prielaidos, kad po veiklos pradžios etapo bendrovė visiškai išnaudos savo pajėgumus. Be to, būsimas vidaus ir eksporto apyvartos pasiskirstymo santykis būtų tik spėjimas. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(187)

Po galutinio faktų atskleidimo bendrovė pakartojo šį tvirtinimą, pabrėždama, kad GPESS yra vienkartinė subsidija, todėl sumą apskaičiavus nekoreguojant vardiklio neteisingai pavaizduojama nauda, suteikta bendrovei, kuri tik pradeda savo veiklą.

(188)

GPESS iš tiesų yra vienkartinė subsidija ir Komisija į tai atsižvelgė: naudos suma pagal schemą buvo paskirstyta TL, atsižvelgiant į atitinkamų gamybos priemonių nusidėvėjimo laikotarpį. Tačiau Komisija negali koreguoti vardiklio, darydama prielaidas dėl galimos bendrovės eksporto apyvartos, kaip jau pabrėžta 186 konstatuojamojoje dalyje. Todėl apskaičiavimo metodika patvirtinama.

(189)

Tiriamajam laikotarpiui paskirstyta subsidijos norma pagal šią schemą sudarė 5,69 % „Chromeni“ atveju ir 0,36 % „Jindal Group“ atveju.

(190)

Komisija nustatė, kad du Indijos eksportuojantys gamintojai tiriamuoju laikotarpiu naudojosi IEPS.

(191)

Išsamus IEPS apibūdinimas pateiktas 2015–2020 m. UPP ir Atnaujintos 2015–2020 m. UPP 3 skyriuje, taip pat 2015–2020 m. PV ir Atnaujinto 2015–2020 m. PV 3 skyriuje.

(192)

Teisę naudotis šia schema turi visi gamintojai eksportuotojai arba prekiautojai eksportuotojai.

(193)

Teisę naudotis šia schema turinčios bendrovės gali naudotis IEPS eksportuodamos konkrečius produktus į konkrečias šalis, kurios yra priskirtos A grupei (tradicinės rinkos, įskaitant visas ES valstybes nares), B grupei (besiformuojančios rinkos ir tikslinės rinkos) ir C grupei (kitos rinkos). Kiekvienai grupei priskiriamos šalys ir produktai, kuriems nustatytos atitinkamos lengvatinės normos, yra išvardyti Atnaujinto PV 3B priedėlyje.

(194)

Nauda suteikiama muito kredito, kuris atitinka eksportuojamų produktų FOB vertės procentinę dalį, forma. Tiriamuoju laikotarpiu IEPS norma sudarė 2 % (21).

(195)

Pagal 2015–2020 m. UPP 3.06 punktą ši schema netaikoma tam tikrų rūšių eksporto veiklai, pvz., importuotų ar persiunčiamų produktų eksportui, tariamam eksportui, paslaugų eksportui ir įmonių, veikiančių specialiosiose ekonominėse zonose, arba eksportuojančių įmonių eksporto apyvartai.

(196)

Remiantis Atnaujinto 2015–2020 m. PV 3.13 punktu, muito kreditai pagal IEPS gali būti laisvai perleidžiami ir galioja 18 mėnesių nuo išdavimo, o muito kredito pažymos, išduotos 2016 m. sausio 1 d. arba vėliau, galioja 24 mėnesius nuo išdavimo.

(197)

Jie gali būti naudojami: i) muitams už importuojamas žaliavas ar prekes, įskaitant gamybos priemones, sumokėti; ii) akcizams už šalies vidaus rinkoje įsigytas žaliavas ar prekes, įskaitant gamybos priemones, sumokėti ir iii) paslaugų mokesčiui už įsigytas paslaugas sumokėti.

(198)

Prašymą lengvatoms pagal IEPS gauti reikia pateikti internetu Užsienio prekybos generalinio direktorato svetainėje. Kartu su prašymu internete reikia pateikti susijusius dokumentus (važtaraščius, banko pažymas apie eksporto pajamų panaudojimą ir pristatymo patvirtinimą). Susijusi Indijos Vyriausybės regioninė institucija patikrinusi dokumentus suteikia muito kreditą. Jei eksportuotojas pateikia susijusius dokumentus, regioninė institucija negali savo nuožiūra nesuteikti muito kreditų.

(199)

IEPS yra subsidija, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje ir 3 straipsnio 2 dalyje. IEPS muito kreditas yra Indijos Vyriausybės finansinis indėlis, nes jis galiausiai naudojamas gamybos priemonių importo muitams kompensuoti, taip sumažinant Indijos Vyriausybės muitų pajamas, kurias kitu atveju ji būtų gavusi. Be to, IEPS yra naudinga eksportuotojui, kuris neturi mokėti tų importo muitų.

(200)

Be to, pagal teisės aktus IEPS priklauso nuo to, ar bus vykdomas eksportas, todėl pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 4 dalies pirmos pastraipos a punktą ji laikoma individualia ir kompensuotina schema.

(201)

Pažymima, kad IEPS nustojo galioti po tiriamojo laikotarpio, nuo 2021 m. sausio 1 d. Tačiau iki 2021 m. pabaigos bendrovės vis dar gali prašyti laikinųjų mokėjimo priemonių pagal IEPS už 2020 m. įvykdytas eksporto operacijas. Be to, bendrovės iki 2023 m. rugsėjo 15 d. vis dar gali naudoti 2021 m. gautas laikinąsias mokėjimo priemones pagal IEPS mokėtiniems importo muitams subalansuoti. Taigi, pagal šią schemą nauda buvo gauta tiriamuoju laikotarpius ir tęsis net ir nustačius priemones.

(202)

Vadovaudamasi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalimi ir 5 straipsniu, Komisija apskaičiavo kompensuotinų subsidijų sumą, atsižvelgdama į gavėjui suteiktą naudą, kuri buvo nustatyta tiriamuoju laikotarpiu. Atsižvelgdama į ją, Komisija nustatė, kad nauda gavėjui suteikiama pagal šią schemą įvykdžius eksporto operaciją. Tuo momentu Indijos Vyriausybė išduoda muito kreditą, kurį eksportuojantis gamintojas įtraukia į apskaitą kaip gautiną sumą, kurią eksportuojantis gamintojas gali bet kuriuo momentu kompensuoti. Tai yra finansinis indėlis, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto ii papunktyje. Muitinei išdavus eksporto važtaraštį Indijos Vyriausybė nebeturi teisės priimti sprendimo suteikti subsidiją ar jos nesuteikti. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija laikosi nuomonės, kad pagal IEPS gauta subsidija yra lygi sumų, gautų už eksporto operacijas, atliktas pagal šią schemą per tiriamąjį laikotarpį, sumoms. Komisija atsižvelgė į IEPS sumas, gautas už visas Indijos eksportuojančių gamintojų eksporto operacijas, nes bendrovės eksportuoja tik tiriamąjį produktą ir karštai valcuotus nerūdijančiojo plieno produktus, kurie yra tiriamojo produkto gamybos pusgaminiai, kuriems taikomos tos pačios IEPS normos.

(203)

Remiantis pagrindinio reglamento 7 straipsnio 1 dalies a punktu, mokesčiai, kuriuos bendrovės sumokėjo siekdamos gauti subsidiją, buvo išskaičiuoti iš visos prašomos subsidijos sumos.

(204)

Vadovaudamasi pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 ir 3 dalimis, Komisija paskirstė šią subsidijos sumą bendrovių eksporto apyvartai tiriamuoju laikotarpiu kaip atitinkamą vardiklį, nes subsidija priklauso nuo eksporto veiklos rezultatų ir buvo skiriama neatsižvelgiant į pagamintus, eksportuotus arba pervežtus kiekius.

(205)

Pagal šią schemą nustatyta subsidijos norma tiriamuoju laikotarpiu sudarė 1,87 % „Chromeni“ atveju ir 1,92 % „Jindal Group“.

(206)

Skundo pateikėjas teigė, kad Indijos Vyriausybė dirbtinai mažina pagrindinių vietos pramonės gamybos išteklių sąnaudas, skatindama chromo rūdos kasybos bendroves Indijoje įvairiomis reguliavimo priemonėmis, įskaitant eksporto apribojimus (pvz., eksporto mokestį, eksporto licencijas ir valstybinių prekybos įmonių dalyvavimą eksporto operacijose), tiekti chromo rūdą Indijos tiriamojo produkto galutinės grandies pramonės sektoriui už mažesnį nei pakankamą atlygį.

(207)

Be to, skundo pateikėjas teigė, kad Indijos Vyriausybė visiškai kontroliuoja Indijos chromo rūdos kasybos sektorių. Savo įstatymais ir kitais teisės aktais Indijos Vyriausybė nustato, kas turi išgauti chromą (kasybos bendrovės, kurioms išduodama licencija). Kai kurios kasybos bendrovės taip pat priklauso valstybei ir (arba) jų valdyme dalyvauja valstybė. Taip Indijos Vyriausybė kasybos bendrovėms suteikia įgaliojimus siekti Indijos Vyriausybės politikos tikslų.

(208)

Kadangi chromo rūda daugiausia naudojama ferochromui gaminti, o šis iš esmės naudojamas nerūdijančiajam plienui gaminti, naudos gavo Indijos tiriamojo produkto gamintojai, kurie gamina ir ferochromą, ir nerūdijantįjį plieną.

(209)

Chromo rūdos kasybos politiką administruoja Kasyklų ministerija. Be to, mineralinių išteklių eksportą administruoja Prekybos ir pramonės ministerija.

(210)

Centrinė ir regioninė valdžia atlieka svarbų vaidmenį kasybos pramonėje, įskaitant chromo rūdos kasybą, nustatydamos nacionalinę kasybos politiką, standartus, gaires ir kriterijus, taip pat priimdamos sprendimus dėl kasybos autorizacijos procedūros.

(211)

Atitinkamų taisyklių ir reglamentų teisinis pagrindas:

(212)

Komisija nustatė, kad vienas vertikaliai integruotas Indijos eksportuojantis tiriamojo produkto gamintojas vidaus rinkoje pirko chromo rūdą ferochromui gaminti, kurią šis gamintojas naudojo plokštėms, vėliau – karštai valcuotiems ritiniams ir galiausiai – plokštiems šaltai valcuotiems produktams gaminti.

(213)

Didžiąją dalį chromo rūdos tiriamuoju laikotarpiu bendrovė įsigijo iš valstybės valdomos įmonės (toliau – VVĮ) „Odisha Mining Corporation“ (toliau – OMC). Taip pat pranešta apie nedidelius įsigytus kiekius iš dviejų tariamai privačių kasybos bendrovių ir vienos prekybos bendrovės.

(214)

Komisija informavo Indijos vyriausybę, kad tiriant, ar, kaip įtariama, tiriamojo produkto pramonei teiktos subsidijos, įskaitant chromo rūdos tiekimą už mažesnį nei pakankamą atlygį, ir kiek šios subsidijos teiktos, pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalį jai gali prireikti remtis turimais faktais.

(215)

Komisija savo klausimyne, rašte dėl informacijos neišsamumo ir per nuotolinį duomenų sutikrinimą paprašė Indijos Vyriausybės pateikti tam tikrą informaciją, susijusią su tiekėjais ir Indijos nacionalinės chromo rūdos rinkos veikimu. Be kita ko, buvo prašoma informacijos apie teisinę ir institucinę struktūrą, chromo rūdos rinkos organizavimą, chromo rūdos gamintojus Indijoje, kainų nustatymo mechanizmus ir kainas, taip pat apie bendrovių turimas akcijas.

(216)

Pradėdama tyrimą, Komisija paprašė Indijos Vyriausybės perduoti prie antisubsidijų klausimyno (klausimynas chromo rūdos tiekėjams) pridėtą B priedėlį 10 didžiausių chromo rūdos gamintojų ir platintojų, taip pat visiems kitiems chromo rūdos gamintojams ir platintojams, kurie tiekė chromo rūdą eksportuojantiems gamintojams. B priedėlį sudarė word formato dokumentas (Appendix B_Input supplier) ir excel formato dokumentas (Appendix B - Input suppliers tables). Atsakymų į B priedėlio klausimus negauta.

(217)

2021 m. rugpjūčio 25 d. rašte Indijos Vyriausybei dėl informacijos neišsamumo Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad ji negavo jokio atsakymo į klausimyno B priedėlio klausimus.

(218)

Nuotolinio duomenų sutikrinimo metu ir po jo Komisija informavo Indijos Vyriausybę, kad jai vis dar trūksta informacijos apie bendrą chromo rūdos gamybą ir suvartojimą Indijos rinkoje. Be to, Indijos Vyriausybė nurodė, kad ji negalėjo pateikti statistinių duomenų apie aptariamos žaliavos Indijos vidaus rinkos kainas. Taip pat, liko neatsakyti klausimai dėl rinkos struktūros ir dalyvių, įskaitant klausimus apie tai, ar šie dalyviai priklauso valstybei, ar yra privatūs subjektai. Galiausiai Komisija vis dar nebuvo gavusi tinkamo chromo rūdos eksporto mokesčių teisinio pagrindo.

(219)

Todėl 2021 m. gruodžio 8 d. Komisija informavo Indijos Vyriausybę, kad ji ketina pasinaudoti turimais faktais pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalį. Po šio rašto Indijos Vyriausybė pirmiausia pateikė labai nedidelę trūkstamos informacijos dalį, daugiausia susijusią su rinkos struktūra, kai kurių kasybos bendrovių nuosavybės duomenis ir eksporto mokesčio teisinį pagrindą. Šią informaciją sudarė vos keli puslapiai ir jai trūko patvirtinamųjų įrodymų. Tuomet Indijos Vyriausybė atsiuntė papildomą laišką, kuriame apskritai prieštaravo pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalies taikymui ir teigė, kad Komisija turėtų atsižvelgti į pateiktą papildomą informaciją, o nesivadovauti turimais faktais.

(220)

Atsakydama Komisija pirmiausia pažymėjo, kad Indijos Vyriausybė nepateikė šios informacijos po kartotinių raginimų atliekant tyrimą, ir kad papildoma informacija buvo gauta tyrimui gerokai pažengus, todėl į ją nebuvo galima atsižvelgti. Trūkstamą informaciją apie kasybos bendrovių nuosavybę ir chromo rūdos eksporto mokesčius Komisija gavo iš viešai prieinamų šaltinių. Todėl Komisija nustatė, kad Indijos Vyriausybė nepateikė būtinos informacijos, kaip numatyta pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalies pirmame sakinyje, o informacija, kurią Indijos Vyriausybė pateikė jau gerokai pažengus tyrimui, negalėjo būti naudojama pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnio 3 dalies sąlygas. Bet kokiu atveju Komisijai vis tiek teko papildyti labai negausią Indijos Vyriausybės pateiktą informaciją kitais trūkstamais duomenimis, daugiausia apie kainų nustatymą ir Indijos Vyriausybės vaidmenį bei jos įtaką tiekėjams (įskaitant privačius rinkos dalyvius) chromo rūdos rinkoje. Todėl Komisija ir toliau teigė, kad ji turėjo remtis 28 straipsnio 1 dalimi ir pasikliauti turimais faktais.

(221)

Po galutinio faktų atskleidimo Indijos Vyriausybė pakartojo savo poziciją, kad pagrindinio reglamento 28 straipsnio taikymas buvo nepagrįstas, nes visa Komisijos prašyta informacija buvo pateikta.

(222)

Tačiau, kaip išsamiai paaiškinta 220 konstatuojamojoje dalyje, ši informacija Komisiją pasiekė tyrimui jau gerokai pažengus arba pateikti duomenys buvo neišsamūs. Jie visų pirma buvo susiję su tokiais svarbiais elementais kaip chromo rūdos rinkos struktūra, kainų nustatymo metodika ar chromo rūdos suvartojimas uždarojoje rinkoje. Todėl, nors Komisija kiek įmanoma naudojosi Indijos Vyriausybės pateikta informacija, ji taip pat turėjo remtis papildomais šaltiniais ir geriausiais turimais faktais.

(223)

Siekiant nustatyti kompensuotinos subsidijos faktą, pagal pagrindinio reglamento 3 ir 4 straipsnius būtini trys elementai: i) finansinis indėlis, ii) nauda ir iii) konkretumas (pagrindinio reglamento 3 straipsnis).

(224)

Atliekant tyrimą pirmiausia buvo vertinama, ar Indijos Vyriausybė tiekė chromo rūdą nerūdijančiojo plieno gamintojams per kasybos bendroves, veikiančias kaip „valstybinė institucija“. Šiam vertinimui pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą ir 2 dalies b punktą taikytinas teisinis standartas ir aiškinimas remiasi PPO teismų praktika dėl „valstybinė institucijos“.

(225)

Vadovaujantis atitinkama PPO teismų praktika (33), sąvoka „valstybinė institucija“ reiškia subjektą, kuris „turi vyriausybės institucijos įgaliojimus, jais naudojasi arba kuriam vyriausybės institucijos įgaliojimai yra suteikti“. Nustatant, ar subjektas yra valstybinė institucija, kiekvienu konkrečiu atveju turėtų būti išnagrinėtos „atitinkamo subjekto esminės charakteristikos ir funkcijos“, jo „ryšys su vyriausybe“ ir „šalyje, kurioje tiriamasis subjektas veikia, vyraujančios teisinės ir ekonominės sąlygos“. Priklausomai nuo konkrečių kiekvienos bylos aplinkybių, svarbūs įrodymai gali būti: i) įrodymas, kad „subjektas faktiškai vykdo vyriausybės funkcijas“, ypač jei šie įrodymai „patvirtina, kad ši praktika tvari ir sisteminga“; ii) įrodymas, susijęs su „viešosios politikos, taikomos sektoriuje, kuriame tiriamasis subjektas veikia, apimtimi ir turiniu“, ir iii) įrodymas, kad vyriausybė „reikšmingai kontroliuoja subjektą ir jo elgseną“. Nustatant, ar subjektas yra valstybinė institucija, tyrimą atliekanti institucija privalo „įvertinti ir tinkamai atsižvelgti į visas svarbias subjekto charakteristikas“ ir ištirti visų rūšių įrodymus, kurie gali būti susiję su šiuo įvertinimu; tai darydama ji turėtų vengti „išskirtinio ar nepagrįsto dėmesio kuriai nors vienai charakteristikai, tinkamai neatsižvelgdama į kitas, kurios gali būti svarbios“.

(226)

Norint konkrečiu atveju tinkamai apibūdinti subjektą kaip valstybinę instituciją, gali būti svarbu atsižvelgti į tai, „ar [subjektui] būdinga elgsena arba funkcijos, kurios paprastai pagal teisinę susijusios valstybės narės sistemą laikomos vyriausybės veiklos dalimi“, taip pat į PPO narių subjektų klasifikaciją ir funkcijas apskritai. Taigi, nustatant, ar konkretus subjektas yra valstybinė institucija, gali būti svarbu atsižvelgti į tai, ar jo funkcijos arba veiksmai yra tokie, kurie atitinkamos narės teisinėje sistemoje paprastai priskiriami valstybinėms institucijoms.

(227)

Vyriausybė (siaurąja prasme) gali suteikti subjektams įgaliojimų įvairiais būdais. Todėl norint įrodyti, kad konkrečiam subjektui tokie įgaliojimai suteikti, gali prireikti įvairių įrodymų. Įrodymai, kad subjektas faktiškai vykdo vyriausybės funkcijas, gali būti laikomi įrodymu, kad jie turi arba jam yra pavesti vyriausybės įgaliojimai, ypač jei šie įrodymai patvirtina, kad ši praktika tvari ir sisteminga.

(228)

Įrodymai, kad vyriausybė vykdo reikšmingą subjekto arba jo veiklos kontrolę, tam tikromis aplinkybėmis gali būti naudojami kaip įrodymas, kad tas subjektas turi vyriausybės įgaliojimų ir jais naudojasi vyriausybės funkcijoms atlikti. Iš tiesų, nors vyriausybės nuosavybės teisė į subjektą nėra lemiamas kriterijus, kartu su kitais elementais toks faktas gali būti laikomas įrodymu. Tačiau vien formalių ryšių tarp subjekto ir vyriausybės siaurąja prasme nepakanka tam, kad būtų nustatytas vyriausybės įgaliojimų faktas. Todėl, pvz., vien tai, kad vyriausybė yra subjekto didžiausias akcininkas, neįrodo, kad ji vykdo reikšmingą jo veiklos kontrolę, ar kad ji yra suteikusi subjektui vyriausybės įgaliojimų. Vis dėlto kai kuriais atvejais, jei remiantis įrodymais matyti, kad yra daug oficialių vyriausybės kontrolės požymių, ir taip pat yra įrodymų, kad tokia kontrolė reikšmingai taikoma, remiantis tokiais įrodymais galima daryti išvadą, kad atitinkamas subjektas naudojasi vyriausybės įgaliojimais.

(229)

Nustatant, ar subjektas yra valstybinė institucija, svarbiausia ne tai, ar elgsena, dėl kurios tariamai atsirado finansinis indėlis, yra logiškai susijusi su nustatytomis „vyriausybės funkcijomis“. Šiuo atžvilgiu teisiniame standarte, taikomame apibrėžiant valstybinę instituciją pagal SKP susitarimo 1straipsnio 1.1 dalies a punkto 1 papunktį, nenustatomas konkretaus laipsnio ar pobūdžio ryšys, kuris būtinai turi būti aptiktas tarp nustatytų vyriausybės funkcijų ir konkretaus finansinio indėlio. Atitinkamas tyrimas veikiau nukreiptas į tokią elgseną praktikuojantį subjektą, jo pagrindines charakteristikas ir ryšį su vyriausybe. Toks dėmesys subjektui, o ne elgsenai, dėl kurios tariamai atsirado finansinis indėlis, atitinka faktą, kad „vyriausybei“ (siaurąja prasme) ir „valstybinei institucijai“ būdingas „bendrumo laipsnis arba sutampa jų esminės charakteristikos“, t. y. jos abi yra „vyriausybinio“ pobūdžio.

(230)

Subjekto elgsenos ar praktikos pobūdis neabejotinai gali būti įrodymas, taikytinas nustatant, ar subjektas yra valstybinė institucija. Iš tiesų, subjekto elgsena, ypač kai ji parodo „tvarią ir sistemingą praktiką“, yra vienas iš įvairių rūšių įrodymų, kurie, atsižvelgiant į kiekvieno tyrimo aplinkybes, gali atskleisti pagrindines subjekto charakteristikas ir jo ryšius su vyriausybe siaurąja prasme. Tačiau tokių įrodymų vertinimu siekiama atsakyti į pagrindinį klausimą, ar pačiam subjektui būdingos esminės charakteristikos ir funkcijos, dėl kurių jis galėtų būti laikomas valstybine institucija. Pavyzdžiui, vertinant, ar subjektas yra valstybinė institucija Kinijos valstybės valdomų komercinių bankų tyrime, ataskaitoje DS 379 buvo pateikta informacija, rodanti, kad: i) „[v]alstybės valdomų komercinių bankų pagrindinių buveinių generalinius direktorius skiria vyriausybė, o [KKP] išlaiko reikšmingą įtaką juos parenkant“, ir ii) valstybės valdomiems komerciniams bankams „vis dar trūksta tinkamų rizikos valdymo ir analitinių įgūdžių“. Šie įrodymai neapsiribojo vien valstybės valdomų komercinių bankų skolinimo veikla, bet veikiau buvo susiję su jų organizacinėmis ypatybėmis, sprendimų priėmimo įgaliojimų grandinėmis ir bendrais ryšiais su Kinijos Vyriausybe. Taigi, ataskaitoje DS 379 Apeliacinis komitetas pažymėjo, kad nors JAV komercijos departamentas (USDOC) atsižvelgė į įrodymus, susijusius su valstybės valdomų komercinių bankų elgsena [„paskolų teikimu“], jis tai darė tirdamas pagrindines šių subjektų charakteristikas ir jų ryšius su Kinijos Vyriausybe. Minėtieji valstybės valdomi komerciniai bankai vykdė vyriausybės funkcijas Kinijos Vyriausybės vardu.

(231)

Be to, Apeliacinis komitetas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad atitinkama vyriausybė tyrimo metu nebendradarbiavo. Iš tiesų, ataskaitoje DS 379 Apeliacinis komitetas patvirtino USDOC sprendimą, kad dengtų laisvų popieriaus lakštų tyrime dalyvaujantys valstybės valdomi komerciniai bankai yra „valstybinės institucijos“, remdamasi šiais argumentais: i) Kinijos bankų sektorius beveik visiškai priklauso valstybei; ii) Komercinės bankininkystės įstatymo 34 straipsnyje teigiama, kad bankai privalo „paskolas teikti atsižvelgiant į nacionalinės ekonomikos ir socialinės raidos poreikius ir laikantis valstybės pramonės politikos“; iii) užfiksuoti įrodymai, rodantys, kad valstybės valdomiems komerciniams bankams vis dar trūksta tinkamų rizikos valdymo ir analitinių įgūdžių, ir iv) aplinkybės, kad „per [tą] tyrimą [USDOC] negavo įrodymų, kuriais remiantis būtų galima išsamiai dokumentuoti procesą, pagal kurį buvo prašoma paskolų popieriaus pramonei, jos buvo suteiktos ir įvertintos“ (34).

(232)

Galiausiai, kad aptariamos VVĮ būtų laikomos valstybinėmis institucijomis, jos nebūtinai turi būti kontroliuojamos Kinijos Vyriausybės, joms kiekvieną kartą parduodant žaliavas galutinės grandies gamintojams.

(233)

Apibendrinant galima teigti, kad nustatant, ar Indijos kasybos bendrovės, tiekiančios chromo rūdą, yra „valstybinės institucijos“, reikėtų atsižvelgti į pagrindines šių bendrovių charakteristikas bei funkcijas ir jų ryšius su Indijos Vyriausybe. Valstybės nuosavybės, tiesioginės valstybės kontrolės ir Indijos Vyriausybės kišimosi į rinką siekiant tam tikrų politikos tikslų įrodymai gali rodyti, kad kasybos bendrovės vykdo vyriausybės funkcijas Indijos Vyriausybės vardu, net ir tais atvejais, kai atitinkama vyriausybė nebendradarbiauja.

(234)

Iš pradžių Komisija rinko informaciją apie valstybės valdomų chromo rūdos kasybos bendrovių akcijas, priklausančias valstybei, ir kitus oficialius vyriausybės kontrolės požymius. Šiuo tikslu Komisija galėjo remtis tik OMC pateikta informacija. OMC buvo vienintelė kasybos bendrovė, kuri bendradarbiavo atliekant tyrimą bent jau nuotolinio duomenų sutikrinimo etapu ir kuri buvo beveik vienintelė Indijos eksportuojančio tiriamojo produkto gamintojo, kuris tiriamuoju laikotarpiu pirko chromo rūdą vidaus rinkoje (kaip minėta 212 konstatuojamojoje dalyje), tiekėja.

(235)

Indijos Vyriausybė nurodė, kad tiriamuoju laikotarpiu veikė du valstybės valdomi chromo rūdos gamintojai – OMC ir „Industrial Development Corporation of Orissa Ltd.“. Pirmajai teko 21 % visos gamybos apimties, o antrosios valstybinės chromo rūdos kasybos įmonės produkcijos apimtis tiriamuoju laikotarpiu nebuvo reikšminga.

(236)

Indijos Vyriausybės duomenimis, taip pat buvo šešios privačios kasybos bendrovės: „Misrilal Mines Ltd., B.C.“, „Mohanty & Sons Ltd“, „Ferro Alloys Corporation Ltd“, „Indian Metals and fero Alloys Ltd.“, „Balasore Alloys Ltd.“ ir „Tata Steel Mining“. Tačiau, remiantis viešai prieinama informacija, keturios iš jų gamina chromo rūdą uždarojoje rinkoje – ferochromui gaminti, todėl laisvojoje rinkoje veiklos nevykdo. Be to, tiriamuoju laikotarpiu nustojo galioti dviejų likusių kasybos bendrovių kasybos nuomos sutartys. Jų nuomos sutartis įsigijo „Tata Steel Mining“, įgyvendindama savo ferochromo gamybos plėtrą. Pirmosios iš šių bendrovių gamybos apimtis tiriamuoju laikotarpiu vis dar buvo ribota (9 % visos gamybos apimties).

(237)

Dėl to Indijos neuždarojoje chromo rūdos rinkoje veikia tik dvi kasybos VVĮ, o viena iš kurių nėra reikšminga rinkos dalyvė (0,1 % visos gamybos apimties), todėl OMC yra vienintelė chromo rūdos tiekėja laisvojoje rinkoje.

(238)

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad OMC 100 % priklauso valstybei. Be to, pagal bendrovės įstatus valdybos pirmininkas, generalinis direktorius ir vienas iš direktorių yra Indijos administracinės tarnybos (Vyriausybės valstybinių įmonių departamento) nariai, o vienas direktorius atstovauja Vyriausybės finansų departamentui. Taip pat, pagal bendrovės įstatus visus direktorius skiria ir jiems atlyginimą moka Odišos valstijos gubernatorius.

(239)

Galiausiai, remiantis OMC įstatų 54A straipsniu, „Gubernatorius prireikus savo nuožiūra gali pavesti ar nurodyti su bendrovės finansais ir verslo bei reikalų tvarkymu susijusiais klausimais, o direktoriai privalo tinkamai laikytis tokių nurodymų ar pavedimų ir juos vykdyti“.

(240)

Remdamasi tuo, kas pirmiau išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad chromo rūdos rinkoje dominuoja viena bendrovė – OMC, kuri visiškai priklauso valstybei ir kuri yra valstybės valdoma ir kontroliuojama. Iš tiesų, turėdama nuosavybės teisę, dalyvaudama bendrovės valdyme ir vadovaudama jos verslo sprendimams, Indijos Vyriausybė vykdo reikšmingą OMC ir jos veiklos kontrolę.

(241)

Komisija įvertino, ar kasybos bendrovėms, visų pirma OMC, suteikti vyriausybės įgaliojimai ir ar jos jais naudojasi vykdydamos vyriausybės funkcijas.

(242)

Didelę Indijos Vyriausybės įtaką ir reikšmingą vyriausybės vykdomą OMC kontrolę taip pat rodo Indijos Vyriausybės pastaraisiais metais sukurta griežtai reguliuojama chromo rūdos aplinka, apimanti eksporto apribojimus, kartu su kasybos licencijų išdavimo reikalavimais, kurie palankūs uždarajai kasybai, ir tiekimo bei pardavimo kainų nacionalinėje rinkoje kontrolę per valstybės valdomus veiklos vykdytojus. Įrodymai parodė, kad kasybos bendrovės, įskaitant OMC, laikosi Indijos Vyriausybės politikos tikslų, kiek jie susiję su chromo rūda, taigi vykdo vyriausybės funkcijas.

(243)

Dar 2005 m. ekspertų grupė, kurią sudarė Plieno ministerijos atstovai ir kuri sudaryta kasybos nuomos teisių preferenciniu pagrindu suteikimo gairėms parengti, pristatė ataskaitą (toliau – Dang ataskaita) (35), kurioje pateiktos kelios svarbios išvados ir rekomendacijos.

(244)

Tuo metu buvo pažymėta, kad:

„Geležies rūda, mangano rūda ir chromo rūda yra labai svarbios plieno pramonės žaliavos. Ilgalaikis ir laiku užtikrintas pakankamas jų kiekis ir kokybė yra būtina sąlyga sparčiam ir tvarkingam plieno ir juodųjų metalų pramonės, kuri yra pagrindinis nacionalinės ekonomikos sektorius, augimui“  (36).

„Palyginus kasybos sąnaudas su grynaisiais eksporto pajamomis šiomis kainomis, matyti, kad saujelė Indijos chromo eksportuotojų gauna nenumatytą pelną retų neatsinaujinančių mineralinių išteklių išsaugojimo sąskaita. Nors Indija turi mažiau nei 1 % pasaulyje žinomų chromo rūdos atsargų, jos dalis pasaulinėje chromo rūdos prekyboje yra neproporcingai didelė – 35 %. Penkiems pagrindiniams Indijos gamintojams – „M/s. TISCO“, „M/s. Orissa Mining Corporation Ltd.“, „Balasore Alloys Ltd.“, „Ferro Alloys Corporation Ltd.“ ir „Jindal Strips Ltd.“ – tenka 90 % gamybos apimties. ... Atsižvelgiant į labai ribotus aukštos kokybės chromo rūdos išteklius, būtina apriboti tokios natūralios rūdos, kuri yra labai paklausi šalies plieno ir lydinių gamintojams, eksportą ... “  (37).

(pažymėta papildomai).

„Indijos chromo rūdos eksportas, kuriam tenka vos 1 % iš 122 pasaulio atsargų, šiuo metu sudaro neproporcingai didelę 35 % pasaulio prekybos dalį. Akivaizdu, kad tai yra nuokrypis, kurį lemia didelė grynojo eksporto realizacijos pelno marža, atėmus kasybos sąnaudas. Neapdorotos chromo rūdos eksportas turi būti visiškai nutrauktas “  (38).

(pažymėta papildomai).

„Atsižvelgdama į didelį skirtumą tarp kasybos sąnaudų ir eksporto kainų, vyriausybė turėtų apsvarstyti galimybę taikyti diferencijuotus eksporto muitus visiems eksportuojamiems chromo produktams, įskaitant koncentratus, jei tai apskritai leidžiama“  (39).

„Laikantis Kasyklų ir mineralinių išteklių plėtros ir reguliavimo įstatymo tikslų, kaip ir geležies rūdos atveju, šalies gamykloms, kurioms chromo rūda reikalinga pridėtinės vertės turintiems ferolydiniams ir (arba) chromuotam plienui gaminti, turi būti teikiama absoliuti pirmenybė suteikiant chromo nuomos sutartis“  (40).

„ Suteikus visišką pirmenybę plieno gamintojams, naudojant uždarąsias ir (arba) pusiau uždarąsias kasyklas, būtina įgyvendinti politikos priemones, kuriomis būtų skatinama pasauliniu mastu konkurencinga kasybos pramonė, veikianti pagal pasaulio kasybos standartus, optimalus visų išgautų medžiagų panaudojimas, sodrinimas, sisteminga ir savalaikė paieška ir aplinkos bei biologinės įvairovės išsaugojimas. Tokios profesionalios kasybos įmonės, nepriklausomai nuo to, ar jos priklauso viešajam, ar privačiajam sektoriui, pirmiausia turi skirti tam tikrą minimalią produkcijos dalį (pvz., 70 %) šalies naudotojų poreikiams tenkinti“  (41).

(pažymėta papildomai).

(245)

Iš Dang ataskaitos matyti, kad chromo rūda buvo laikoma gyvybiškai svarbiu šalies plieno pramonės ištekliu, kad eksporto kainos buvo laikomos per didelėmis, palyginti su vidaus kainomis, ir kad eksporto apribojimų ir lengvatinių kasybos nuomos sutarčių, skirtų uždarai gamybai, derinys buvo pateisinamas siekiant išlaikyti pagrįstas vidaus kainas. Iš Dang ataskaitos taip pat matyti, kad Indijos Vyriausybė ketina griežtai reguliuoti chromo rūdos sektorių kaip „pagrindinį nacionalinės ekonomikos sektorių“.

(246)

Be to, 2011 m. lapkričio mėn. (42) parengtoje darbo grupės dėl plieno pramonės dvyliktojo penkerių metų plano ataskaitoje aiškiai nurodoma, kad:

„Chromitas daugiausia naudojamas metalurgijos pramonėje gaminant ferolydinius, pvz., ferochromą, įkrautąjį chromą ir silikochromą, kurie naudojami kaip priedai gaminant nerūdijantįjį plieną ir specialųjį legiruotąjį plieną“  (43).

„ Plieno pramonė siekė chromito rūdos eksporto apribojimų. Vyriausybė sukūrė fiskalinę sistemą, kuria siekiama atgrasyti nuo pernelyg didelio chromito rūdos eksporto “  (44).

(pažymėta papildomai).

„Toliau pateikiamos pagrindinės Indijos chromito sektoriaus plėtros rekomendacijos. ... v) Chromito ištekliai šalyje nėra gausūs. Šalis turi tik 1,8 % visų pasaulio chromito rūdos atsargų, tačiau jos eksportas sudaro 30–35 % pasaulio prekybos. Todėl reikia skubiai išsaugoti šią svarbią žaliavą vidaus pramonei ir taikyti fiskalines priemones eksportui “  (45).

(247)

Galiausiai 2019 m. Indijos Vyriausybės nacionalinėje mineralinių išteklių politikoje taip pat teigiama, kad būtina skatinti vidaus pramonę ir kad turi būti dedamos pastangos, susijusios su kasybos nuomos sutartimis, siekiant užtikrinti nenutrūkstamą rūdos tiekimą galutinės grandies pramonės sektoriui.

(248)

Po to Komisija įvertino, kaip šis politinis ketinimas buvo įgyvendintas teisėkūros ir reguliavimo požiūriu. Pirma, kalbant apie eksporto apribojimus, Indijos Vyriausybė ėmėsi kelių priemonių chromo rūdos eksportui atgrasyti, kurias galima patikrinti Plieno ministerijos interneto svetainėje (46) ir EBPO pramonės žaliavų eksporto apribojimų duomenų bazėje (toliau – EBPO duomenų bazė) (47).

(249)

Pagrindinė priemonė – 2008 m. įvestas eksporto mokestis, kuris iš pradžių buvo nustatytas kaip specialus muitas, siekiantis 2 000 INR už toną (48). Šio mokesčio forma 2012 m., prasidėjus 12-ajam penkmečio planui, buvo pakeista į 30 % ad valorem muitą už toną ir išliko tokio pat dydžio iki šiol (49). Remiantis EBPO duomenų bazės duomenimis, deklaruojamas šios priemonės tikslas yra „apsaugoti vidaus pasiūlą“; skatinti tolesnį perdirbimą ir (arba) pridėtinės vertės kūrimą“.

(250)

Kiti eksporto apribojimai – licencijų išdavimo reikalavimai ir kvalifikuotų eksportuotojų sąrašas (praktiškai jį sudaro tik valstybinė prekybos įmonė „Metal and Mineral Trading Corporation“) tam tikroms chromo rūdos rūšims, taip pat mokestis už perkrovą, taikomas Indijos geležinkelių baziniam frachtui vežant chromo rūdą geležinkeliu į Bangladešą ir Pakistaną (tai vienintelės šalys, turinčios geležinkelio susisiekimą su Indija).

(251)

Ryškiausias šios politikos poveikis buvo įspūdingas chromo rūdos eksporto apimties sumažėjimas 2008 m. įvedus tikslinius eksporto apribojimus ir papildomas sumažėjimas 2012 m. juos išplėtus. Chromo rūdos eksporto raida iliustruota toliau pateiktoje diagramoje.

IND, chromo eksportas (HS 261000)

(252)

Taigi, taikant tikslinius eksporto apribojimus buvo pasiektas Indijos Vyriausybės tikslas – neskatinti eksporto ir užtikrinti, kad chromo rūdą būtų galima naudoti galutinės grandies pramonės reikmėms.

(253)

Šias eksporto apimtis reikia vertinti atsižvelgiant į chromo rūdos vidaus suvartojimą. Savo atsakyme Indijos Vyriausybė pateikė tik ribotus duomenis apie chromo rūdos eksportą 2018/2019 (50) – 2020/2021 finansiniais metais (toliau – FM), o duomenys apie vidaus gamybą ir suvartojimą buvo pateikti už 2016/2017 – 2019/2020 finansinius metus. Abu šių duomenų rinkiniai pateikiami kaip konfidencialūs. Nepaisant to, jais remiantis galima palyginti 2019/2020 FM (įskaitant 9 tiriamojo laikotarpio mėnesius) ir ankstesnio 2018/2019 FM eksporto apimtis ir vidaus suvartojimą. Abiem finansiniais laikotarpiais eksporto apimtys neviršijo 1,5 % vidaus suvartojimo. Pažymėtina, kad importo dalis nacionalinėje rinkoje taip pat buvo nereikšminga.

(254)

Indijos rinkoje taip pat buvo stebimas nuolatinis ir neracionalus perteklinis gamybos pajėgumas, palyginti su vidaus suvartojimo ir eksporto suma, atėmus importą. Indijos Vyriausybė negalėjo paaiškinti šio perteklinio pajėgumo. Jį galima paaiškinti tik tuo, kad kasybos bendrovės, įskaitant OMC chromo rūdos sektoriuje, vykdė vyriausybės funkcijas (visų pirma užtikrino pakankamą chromo rūdos pasiūlą pagal Indijos Vyriausybės politikos tikslus remti galutinės grandies pramonę ir kurti tiekimo grandinės pridėtinę vertę).

(255)

Antra, Komisija nustatė, kad pagal 2016 m. Indijos Vyriausybės mineralinių išteklių koncesijos taisykles, uždarosios kasyklos turi pirmumo teisę atsisakyti, pasibaigus jų kasybos nuomos sutarčiai. 1957 m. Kasyklų ir mineralinių išteklių plėtros įstatymo (su pakeitimais, padarytais 2015 m.) 8a straipsnyje taip pat numatyti ilgesni kasybos nuomos laikotarpiai uždariems (savo reikmėms) naudotojams ir pakartota uždarų (savo reikmėms) naudotojų pirmumo teisė atsisakyti kasybos nuomos aukcionuose. Taip sudaromos sąlygos, kad kasybos nuomos sutartys ir toliau būtų daugiausia valdomos galutinės grandies uždarų ferochromo gamintojų, kaip teigiama 244 konstatuojamojoje dalyje. Komisija de facto taip pat nustatė, kaip minėta 236 konstatuojamojoje dalyje, kad visi privatūs chromo rūdos kasyklų savininkai faktiškai naudojo rūdą uždarajai gamybai. Taigi, uždarius išorės sienas ir lengvatine tvarka suteikus kasybos nuomos sutartis uždarajam naudojimui, rinkoje liko tik vienas dominuojantis valstybės valdomas rinkos dalyvis – OMC, kuris kontroliuoja chromo rūdos kiekius ir kainas neuždaroje nacionalinėje rinkoje. Būdama pagrindinė chromo rūdos tiekėja Indijos rinkoje, OMC turi laikytis Indijos Vyriausybės politikos tikslų remti galutinės grandies pramonę mažomis kainomis, kaip toliau paaiškinta kitame skirsnyje, ir taip vykdyti vyriausybės funkcijas.

(256)

Kitame etape Komisija patikrino, ar už chromo rūdą praktiškai buvo mokamas mažesnis nei pakankamas atlygis, visų pirma bendrovės OMC.

(257)

Kaip paaiškinta 213 konstatuojamojoje dalyje, Indijos Vyriausybė negalėjo pateikti informacijos apie kainų nustatymą arba statistinių duomenų apie Indijos vidaus rinkoje esančias chromo rūdos kainas. Didžiąją dalį chromo rūdos pardavimo Indijos neuždaroje rinkoje vykdo OMC. Tas pats pasakytina apie didžiąją dalį „Jindal Group“ pirkimo sandorių. Todėl toks pardavimas buvo laikomas tipišku visai Indijos laisvajai rinkai.

(258)

Chromo rūdą OMC parduoda elektroniniame aukcione. Tačiau atlikus tyrimą nustatyta, kad OMC apribojo prieigą prie šių elektroninių aukcionų: 70 % mėnesio produkcijos garantuojama vadinamiesiems ilgalaikiams pirkėjams, įsikūrusiems Odišos valstijoje. Ilgalaikiais pirkėjais gali būti tik galutinės grandies ferochromo gamintojai, o garantuojamos kvotos negali viršyti konkrečios bendrovės specifinių ferochromo gamybos pajėgumų. Iš to matyti, kad OCM, vykdydama vyriausybės funkcijas, praktiškai kitokiu būdu taiko lengvatinį chromo rūdos kiekio paskirstymą galutinės grandies ferochromo gamintojams, kuris jau yra taikomas kasybos nuomos sutarčių paskirstymo lygmeniu. Likusioji 30 % dalis taip pat rezervuojama galutinės grandies gamybos grandies gamintojams, kurie nėra įsikūrę Odišos valstijoje (išskyrus prekiautojus).

(259)

Taigi, OMC kontroliuoja chromo rūdos tiekimą laisvojoje rinkoje ir nukreipia jį daugiausia galutinės grandies pramonei pagal bendrus Indijos Vyriausybės ketinimus ir teisės aktų sistemą, kaip nurodyta 242–255 konstatuojamosiose dalyse.

(260)

Tačiau buvo įrodymų, kad elektroniniuose aukcione siūlomų nedidelių kiekių kainos nustatomos ne pagal bendrovių nemokamus aukcionų pasiūlymus. Aukcionas prasideda nuo bazinės kainos, kurią savavališkai nustato OMC valdyba. Indijos Vyriausybė paaiškino, kad pasibaigus tiriamajam laikotarpiui ši bazinė kaina buvo nustatyta kaip galutinės grandies produkto, t. y. ferochromo, tarptautinės kainos dalis (atitinkanti 13,5 %). Tačiau Indijos Vyriausybė negalėjo paaiškinti, kaip buvo nustatyta ši dalis ir (arba) korekcinis koeficientas. Atlikusi tolesnę analizę Komisija nustatė, kad kainų po tiriamojo laikotarpio korekcinis koeficientas iš tikrųjų buvo pagrįstas istoriniu chromo rūdos kainų vidurkiu, nustatytu OMC valdybos sprendimu. Komisija neturėjo galimybės susipažinti su ankstesniais bendrovės valdybos sprendimais, o Indijos Vyriausybė negalėjo paaiškinti šių sprendimų principų. Komisija taip pat negalėjo rasti jokio objektyvaus ryšio tarp korekcinio koeficiento ir chromo rūdos perdirbimo į ferochromą sąnaudų. Todėl Komisija, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalimi, turėjo remtis turimais faktais apie chromo rūdos kainą.

(261)

Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad, kaip pripažino Indijos Vyriausybė, palyginti su tarptautinėmis kainomis, bazinė kaina buvo nepagrįstai maža. Atrodo, kad tokios dirbtinai sumažintos kainos atitinka Indijos Vyriausybės politiką, kuria siekiama aprūpinti galutinės grandies pramonę pigia vietine chromo rūda. Be to, Komisija išnagrinėjo empirinius įrodymus. Nagrinėdama aptariamos žaliavos, kurią OMC tiekė „Jindal Group“, pirkimo kainas, Komisija nustatė, kad, priklausomai nuo chromo rūdos rūšies, jos buvo 15–40 % mažesnės už atitinkamas Turkijos kilmės chromo rūdos (kuri panašiausia į Indijos kilmės chromo rūdą) eksporto į Kiniją – pagrindinę eksporto rinką – kainas. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad elektroniniame aukcione parduotos chromo rūdos nustatyta bazinė kaina buvo dirbtinai maža, palyginti su chromo rūdos rinkos kainomis. Chromo rūdos kainos taip pat buvo per mažos, palyginti su galutinės grandies produkto (ferochromo) kainomis. Todėl Indijos Vyriausybės ir OMC teiginiai, kad ferochromo kainos buvo svarbios chromo rūdos kainoms, buvo atmesti.

(262)

Iš įrodymų matyti, kad pagrindinė chromo rūdos tiekėja laisvojoje rinkoje OMC, iš kurios Indijos eksportuojantis gamintojas pirko šią žaliavą, kad ją toliau naudotų tiriamojo produkto gamybos procese, nesielgė kaip rinkos dalyvis. Tiekdama chromo rūdą, OMC veikiau vykdė vyriausybės funkcijas Indijos Vyriausybės vardu, vadovaudamasi Indijos Vyriausybės politikos tikslais, kuriais siekiama palankumo galutinės grandies pramonei.

(263)

Indijos teisinė ir ekonominė aplinka rodo, kad chromo rūdą tiekiančios bendrovės, ypač VVĮ OMC, turi vyriausybės institucijos įgaliojimus, jais naudojasi arba vyriausybės institucijos įgaliojimai joms yra suteikti. Chromo rūdos, kaip ir kiti Indijos mineraliniai ištekliai, yra Indijos Vyriausybės valdomi gamtos ištekliai, kurie priskiriami pagrindiniams nacionalinės ekonomikos sektoriams. Visų pirma, Indijos Vyriausybė ėmėsi priemonių (t. y. taikė eksporto apribojimus, dėl kurių susidarė perteklinė pasiūla ir mažos vidaus kainos, taip pat šiems gamintojams nustatė dirbtinai mažas rūdos aukcionų bazines kainas), kurios rodo, kad chromo rūdos tiekėjai, visų pirma OMC, patiria reikšmingą Indijos Vyriausybės kontrolę, jiems vykdant vyriausybės funkcijas. Remdamasi turimais įrodymais, Komisija padarė išvadą, kad Indijos Vyriausybė tiekė chromo rūdą nerūdijančiojo plieno pramonei už mažesnį nei pakankamą atlygį, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje, kuris aiškinamas ir taikomas pagal atitinkamą PPO standartą pagal SKP sutarties 1 straipsnio 1.1 dalies a punkto iii papunktį.

(264)

Po galutinio faktų atskleidimo „Jindal Group“ pastebėjo, kad aukcionų sistemos tikslas yra ne tiekti chromo rūdą už mažą kainą, bet kuo labiau padidinti vyriausybės pajamas parduodant chromo rūdą kuo didesne kaina. Be to, bendrovė nurodė, kad Indijos Vyriausybė nenustato chromo rūdos kainos, o tik nustato žemiausią aukciono kainą.

(265)

Galiausiai bendrovė nurodė, kad Indijos ferochromo eksporto kainos buvo didesnės už ferochromo iš Pietų Afrikos, Kazachstano ir Turkijos eksporto kainas ir, bendrovės teigimu, tai reiškia, kad „Jindal Group“ negauna naudos iš subsidijuojamos chromo rūdos, naudojamos ferochromui gaminti.

(266)

Tačiau pirmieji du bendrovės pateikti argumentai nepaneigia pagrindinės Komisijos išvados dėl chromo rūdos aukcionų, kaip aprašyta 258–261 konstatuojamosiose dalyse, t. y. kad galimybė dalyvauti aukcione ir pardavimo apimtys yra ribojamos, o minimalią kainą, kuri yra dirbtinai maža, savavališkai nustato OCM valdyba. Pirmiau išdėstytos aplinkybės lemia galutinę aukciono kainą, kuri iš tiesų yra didesnė už minimalią kainą, tačiau vis tiek nėra pagrįsta rinkos kainomis, kaip matyti iš palyginimo su Turkijos kainomis (261 konstatuojamoji dalis).

(267)

Taip pat pažymima, kad chromo rūda, už kurią „Jindal Group“ mokamas mažesnis nei pakankamas atlygis, daro įtaką ferochromo, kurį bendrovė vėliau naudoja nerūdijančiajam plienui gaminti, gamybos sąnaudoms. Bet kuriuo atveju Indijos Vyriausybės finansinis indėlis skiriamas chromo rūdos, o ne galutinės grandies produkto – ferochromo – gamybai. Todėl Indijos ferochromo eksporto kainų palyginimas su kitų šalių kilmės ferochromo eksporto kainomis yra nereikšmingas.

(268)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, 263 konstatuojamosios dalies išvada patvirtinama.

(269)

Komisija, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalimi ir 5 straipsniu, nustatė naudos faktą ir apskaičiavo kompensuotinų subsidijų sumą remdamasi jų gavėjui tekusia nauda, nustatyta tiriamuoju laikotarpiu.

(270)

Tik vienas iš tiriamųjų Indijos eksportuojančių gamintojų („Jindal Group“) pirko chromo rūdą ferochromo ir galiausiai tiriamojo produkto gamybai.

(271)

Pirmiausia Komisija nustatė visos „Jindal Group“ tiriamuoju laikotarpiu įsigytos chromo rūdos apimtis ir kainų svertinį vidurkį pagal rūdos rūšį, kurią bendrovė apibrėžė pagal formą (pavyzdžiui, trapi rūda arba koncentratas) ir chromo oksido kiekį. Šie du parametrai turi įtakos įvairių rūšių chromo rūdos kainų skirtumams.

(272)

Antruoju etapu Komisija faktines kiekvienos perkamos chromo rūdos rūšies kainas pakeitė atitinkamomis lyginamosiomis kainomis.

(273)

Komisija pažymėjo, kad visoms Indijoje vyraujančioms rinkos sąlygoms įtakos turi rinkos struktūra. Be to, kaip paaiškinta 257 konstatuojamojoje dalyje, vienas dominuojantis rinkos dalyvis, laisvojoje rinkoje užimantis iš esmės 100 % rinkos dalį ir veikiantis kaip valstybinė institucija, nustato savo kainą. Todėl neįmanoma nustatyti neiškraipytos chromo rūdos kainos Indijos tiriamojo produkto gamintojui ar kitiems subjektams Indijos rinkoje. Atitinkamai Indijos vidaus rinkos kainos negalėjo būti naudojamos kaip tinkamas lyginamasis standartas.

(274)

Todėl, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto antra pastraipa, Komisija kaip išorinį lyginamąjį standartą pasirinko kitą šalį, tinkamai pritaikiusi visus rodiklius prie vyraujančių Indijos rinkos sąlygų.

(275)

Komisija bandė nustatyti neiškreiptą chromo rūdos, išgaunamos tipiškos kitos šalies kasykloje, kainą ir modeliavo, kad tokia kasykla galėtų faktiškai būti Indijoje. Didžioji chromo rūdos dalis visame pasaulyje eksportuojama iš Pietų Afrikos į Kiniją. Todėl Komisija eksporto iš Pietų Afrikos į Kiniją kainą laikė galima lyginamąja kaina. Tačiau buvo nustatyta, kad Pietų Afrikos kilmės chromo rūda labai skiriasi nuo Indijos kilmės chromo rūdos pagal du svarbiausius parametrus: chromo oksido kiekį ir chromo ir geležies santykį (toliau – Cr:Fe santykis) (51).

(276)

Skundo pateikėjo pasiūlytas alternatyvus lyginamasis standartas buvo chromo rūdos iš Turkijos (kuri taip pat yra viena didžiausių pasaulio gamintojų) eksporto į Kiniją kaina. Komisija pažymėjo, kad abu 275 konstatuojamojoje dalyje nurodyti parametrai yra daug panašesni lyginant Turkijos ir Indijos chromo rūdą nei Pietų Afrikos ir Indijos chromo rūdą (52).

(277)

Po galutinio faktų atskleidimo „Jindal Group“ užginčijo Komisijos išvadas, kad pagal tokius parametrus kaip chromo oksido kiekis ir Cr:Fe santykis Indijos kilmės chromo rūda yra panašesnė į Turkijos, o ne į Pietų Afrikos kilmės chromo rūdą. Bendrovė nurodė, kad svarbu palyginti Cr:Fe santykį chromo rūdoje, kurios sudėtyje yra panašus chromo oksido kiekis. Bendrovės duomenimis, Turkijos chromo rūdos, kurioje yra 40–42 % chromo oksido, Cr:Fe santykis yra 2,6–2,8, t. y. daug didesnis nei tokio paties kiekio Indijos ar Pietų Afrikos rūdos atveju.

(278)

Kaip paaiškinta 281 konstatuojamojoje dalyje, nustatydama pagrindinį lyginamąjį standartą, Komisija nesirėmė „Jindal Group“ nurodyta chromo rūda, kurios chromo oksido kiekis yra 40–42 %. Komisijos pasirinktas pagrindinis etalonas yra chromo rūda, kurios chromo oksido kiekis yra 46–48 %, o Cr:Fe santykis yra 2,5 (53). Tokia chromo rūda yra labai panaši į Indijos rūdą, kurioje yra panašus chromo oksido kiekis, kaip savo pareiškime patvirtino pati „Jindal Group“:

„Indijos chromo rūdos Cr:Fe santykis bus 2,4 tik esant 46 % Cr2O3 kiekiui“  (54).

„Kad Indijos chromo rūdos Cr:Fe santykis būtų 2,6–2,8, Indijos rūdoje Cr2O3 kiekis turėtų būti daug didesnis, t. y. 48–50 % ar daugiau“  (55).

Taip patvirtinama, kad Indijos rūda yra daug panašesnė į Turkijos rūdą nei į Pietų Afrikos rūdą, kurioje Cr:Fe santykis yra 1,3–1,5 (56).

(279)

Be to, pagal Indijos standartų biuro chromito specifikaciją IS:10818-1984, skirtą metalurgijos pramonei (57), įprastinis Cr:Fe santykis gaminant daug anglies turintį ferochromą, naudojamą nerūdijančiajam plienui gaminti, yra apie 2,8. Tai reiškia, kad Komisijos pasirinktas lyginamasis standartas taip pat yra tipiškesnis nei Pietų Afrikos alternatyva, atsižvelgiant į galutinį „Jindal Group“ chromo rūdos panaudojimą, t. y., transformaciją į daug anglies turintį ferochromą, skirtą nerūdijančiajam plienui gaminti.

(280)

Be to, Komisija atkreipė dėmesį į Indijos eksportuojančio gamintojo teiginius, kad Turkijos ir Indijos chromo rūdos vis dar skiriasi savo fizine forma ir chromo oksido kiekiu. Tačiau šie skirtumai buvo ištaisyti 289 konstatuojamojoje dalyje aprašytais koregavimais.

(281)

Vėliau Komisija kaip pagrindinį lyginamąjį standartą naudojo vidutinę svertinę Turkijos eksporto į Kiniją kainą tiriamuoju laikotarpiu (58). Pagrindinis lyginamasis standartas – 209 USD už toną – buvo taikomas chromo rūdos koncentratui, kurio sudėtyje yra 46–48 % chromo oksido, tiekiamam CIF sąlygomis.

(282)

Komisija taip pat atsižvelgė į Apeliacinio komiteto sprendimą, kad pristatymo mokesčių koregavimai turi atspindėti bendrai taikomus atitinkamos prekės tiekimo šalyje mokesčius (59). „Jindal Group“ pateiktos chromo rūdos pirkimo kainos sudarė 99,96 %, tiekiant EXW iš kasyklos sąlygomis.

(283)

Todėl Komisija pakoregavo bazinę lyginamąją kainą iki gamintojo kainos EXW sąlygomis lygio. CIF kaina buvo sumažinta jūrų frachto ir draudimo išlaidomis (60) ir Turkijos vidaus transporto išlaidomis (61).

(284)

Po galutinio faktų atskleidimo Indijos Vyriausybė nurodė, kad EBPO duomenys, kuriais Komisija naudojosi koreguodama Turkijos ir Kinijos eksporto CIF kainą iki gamintojo kainos EXW sąlygomis, buvo prieinami tik iki 2016 m. Be to, Indijos Vyriausybė teigė, kad atitinkamo rodiklio ekstrapoliacija į tiriamąjį laikotarpį negali būti laikoma objektyviu kainų tyrimu.

(285)

Tačiau Komisija ne tik ekstrapoliavo CIF–FOB santykį, kurį 2016 m. pateikė EBPO. Pritaikymas tiriamajam laikotarpiui buvo grindžiamas 2016 m. faktinių frachto ir draudimo išlaidų skirtumais, palyginti su dvidešimties pagrindinių jūrų maršrutų faktinėmis frachto ir draudimo išlaidomis pagal „Baltic Dry“ indeksą (toliau – BDI). Konkrečiuose faktų atskleidimo dokumentuose „Jindal Group“ buvo pateiktas išsamus bazinės gamintojo kainos EXW sąlygomis apskaičiavimas.

(286)

Komisijos atliktas frachto ir draudimo koregavimų apskaičiavimas taip pat buvo užginčytas „Jindal Group“ informacijoje, pateiktoje po faktų atskleidimo. Bendrovė pasiūlė alternatyvų duomenų šaltinį, kad būtų galima pakoreguoti Turkijos ir Kinijos eksporto CIF kainą pagal FOB (62). Pasak „Jindal Group“, šis duomenų šaltinis geriau atspindi faktines Turkijos – Kinijos frachto išlaidas tiriamuoju laikotarpiu nei EBPO ir BDI duomenys, kurie yra „visų laivybos maršrutų svertinis vidurkis“.

(287)

Tačiau „Jindal Group“ pateiktame pasiūlyme nurodytas tik vienas tiriamojo laikotarpio mėnuo, minimas transportavimas tarp Turkijos ir šiaurės rytų Azijos apskritai ir kalbama ne apie chromo rūdos, o natrio karbonato transportą. Komisija naudoja EBPO bazinį CIF–FOB santykį, kuris atsižvelgia į visus metus, konkretų jūrų maršrutą (Turkija–Kinija) ir konkretų produktą (chromo rūdą ir koncentratus). Su kelių jūrų maršrutų vidurkiu susijęs tik 2016 m. ir tiriamojo laikotarpio BDI išlaidų koregavimas.

(288)

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, patvirtinama metodika, taikyta koreguojant bazinę lyginamąją kainą iki gamintojo kainos EXW sąlygomis.

(289)

Komisija taip pat pakoregavo bazinę EXW lyginamąją kainą, atsižvelgdama į rūdos fizinę formą ir chromo oksido kiekį, siekdama nustatyti konkrečias kiekvienos rūšies rūdos, kurią „Jindal Group“ pirko tiriamuoju laikotarpiu, lyginamąsias kainas. Fizinės formos koregavimas buvo grindžiamas briketavimo sąnaudomis (trapi rūda) ir granuliavimo bei sukepinimo sąnaudomis (rūdos koncentratas), kurias pateikė „Jindal Group“. Chromo oksido kiekio koregavimas buvo atliktas remiantis skundo pateikėjo pateiktomis chromo indikatoriaus lydymo sąnaudomis (63). Cr:Fe santykio skirtumai nebuvo koreguojami, nes šis parametras yra labai panašus lyginant Turkijos ir Indijos kilmės rūdas. Taikytas konservatyvus metodas, nes iš tikrųjų Indijos kilmės rūdos Cr:Fe santykis yra šiek tiek didesnis, dėl ko paprastai išaugtų tokios pat formos ir tokio pat chromo oksido kiekio rūdos kaina.

(290)

Kadangi Turkijos kilmės chromo rūdai neturi įtakos Indijos rinką iškraipančios vyriausybės priemonės ir kadangi abiejose šalyse vyraujančios rinkos sąlygos, įskaitant kokybę, prieinamumą, perkamumą, transportavimą ir kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas, yra panašios, Komisija laikėsi nuomonės, kad chromo rūdos kaina Turkijoje yra panaši į tą, kuri vyrautų Indijoje, jei nebūtų Indijos Vyriausybės iškraipančių priemonių.

(291)

Galiausiai Komisija palygino faktines „Jindal Group“ vidaus rinkoje įsigytos chromo rūdos įsigijimo sąnaudas tiriamuoju laikotarpiu su sąnaudomis, kurios būtų buvusios sumokėtos, jei rūdos rūšies kainos būtų pakeistos atitinkamomis lyginamosiomis kainomis.

(292)

Bendra skirtumo suma atitinka sutaupytas lėšas, kurias gavo Indijos gamintojas, pirkęs chromo rūdą Indijos iškraipytoje rinkoje, palyginti su kaina, kurią jis būtų mokėjęs, jei nebūtų šių iškraipymų. Galiausiai ši bendra suma atitinka naudą, kurią Indijos gamintojui suteikė Indijos Vyriausybė tiriamuoju laikotarpiu.

(293)

Išsamūs lyginamųjų standartų ir suteiktos naudos skaičiavimai buvo pateikti aptariamam Indijos eksportuojančiam gamintojui konkrečių faktų atskleidimo dokumentuose.

(294)

Komisija, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 7 straipsnio 2 dalimi, šią subsidijų sumą paskirstė visai bendrovės apyvartai tiriamuoju laikotarpiu kaip atitinkamą vardiklį, nes suteikta subsidija yra nauda visai nagrinėjamojo produkto ir jo pradinės grandies produkto (karštai valcuotų ritinių) gamybai, o ne tik eksportui skirtai gamybai.

(295)

Indijos Vyriausybės įsikišimas, susijęs su chromo rūdos tiekimu už mažesnį nei pakankamą atlygį, yra naudingas tam tikroms pramonės šakoms, visų pirma nerūdijančiojo plieno pramonei, įskaitant tiriamojo produkto gamintojus. Todėl pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punktą subsidija yra individuali. Dėl chromo rūdos charakteristikų subsidijomis gali pasinaudoti tik tam tikra pramonė, tačiau tai nereiškia, kad tam, kad subsidija būtų individuali, ji turi būti toliau taikoma tik tam tikrai šios pramonės daliai (64).

(296)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija laikėsi nuomonės, kad Indijos Vyriausybės intervencijos yra konkrečiai skirtos tiriamojo produkto gamintojams, kaip nustatyta pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punkte.

(297)

Atsižvelgdama į visus išvardytus elementus, Komisija nustatė, kad Indijos Vyriausybės tiekiama chromo rūda turėtų būti laikoma individualia subsidija, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje ir 3 straipsnio 2 dalyje, nes vyriausybė suteikia prekių ir bendrovėms gavėjoms tokiu būdu suteikiama nauda.

(298)

„Jindal Group“ nustatyta subsidijos suma sudarė 0,45 %.

(299)

Po galutinio faktų atskleidimo skundo pateikėjas pažymėjo, kad Komisijos nustatyti faktai atskleidė, jog didžioji dauguma integruotiems eksportuojantiems gamintojams nustatytų subsidijų turi įtakos tiriamojo produkto gamybos proceso pradinės grandies etapams. Skundo pateikėjo teigimu, tai reiškia, kad neintegruotas Indijos tiriamojo produkto gamintojas „Chromeni“ taip pat galėjo gauti naudos iš subsidijų, suteiktų Indijos ir (arba) Indonezijos pradinės grandies gamintojams. Taip galėtų atsitikti, jei „Jindal Group“ (Indija) vidaus rinkoje parduotų „Chromeni“ pradinės grandies produktus arba jei „Chromeni“ pirktų subsidijuotus Indonezijos kilmės pradinės grandies produktus.

(300)

Remdamasi „Chromeni“ gamybos proceso ir bendrovės žaliavų pirkimo tiriamuoju laikotarpiu analize, Komisija padarė išvadą, kad bendrovė negalėjo gauti naudos iš subsidijuotų Indijos kilmės pradinės grandies produktų įsigijimo.

(301)

Tačiau „Chromeni“ pirko pradinės grandies produktus, t. y. karštai valcuotus ritinius, iš Indonezijos susijusios bendrovės, kuri galėjo gauti naudos iš Indonezijos Vyriausybės tiekiamos nikelio rūdos už mažesnį nei pakankamą atlygį (žr. 4.3 skirsnį). Šiuo atžvilgiu Komisija negalėjo padaryti jokių išvadų, nes byloje nebuvo duomenų, kuriais remiantis būtų galima atlikti vertinimą šiuo klausimu.

(302)

Nustatytos kompensuotinų subsidijų sumos:

(303)

Atsižvelgdama į aukštą Indijos gamintojų bendradarbiavimo lygį (100 %), Komisija laikėsi nuomonės, kad Indijos atveju tikslinga nustatyti likutinės subsidijos sumą lygią didžiausios individualios subsidijos sumai, t. y. 7,56 %.

(304)

Remiantis skunde, pranešime apie inicijavimą ir Komisijos klausimynų atsakymuose pateikta informacija nagrinėtas įtariamas subsidijavimas Indonezijos Vyriausybei teikiant tokias subsidijas:

(305)

Savo pastabose po galutinio faktų atskleidimo „IRNC Group“ teigė, kad apskaičiuojant dviejų susijusių bendrovių perdavimo koeficientus buvo naudojami neteisingi pardavimo duomenys.

(306)

Šis tvirtinimas buvo pripažintas pagrįstu, todėl Komisija atitinkamai peržiūrėjo atitinkamus perdavimo koeficientus.

(307)

Indonezijoje yra daug nikelio išteklių. 2020 m. duomenimis, jos ištekliai siekė 21 mln. tonų nikelio (65) (1,1 mlrd. tonų nikelio rūdos), t. y. apie 20 % pasaulyje žinomų nikelio rūdos išteklių.

(308)

Istoriškai Indonezija buvo viena didžiausių nikelio rūdos gamintojų. Tačiau kadangi Indonezijos nikelio rūdos perdirbimo pajėgumai buvo riboti (šalyje veikė tik dvi lydyklos, kaip paaiškinta 315 konstatuojamojoje dalyje), ji tradiciškai didžiąją dalį nikelio rūdos eksportuodavo (daugiausia į Kiniją).

(309)

Indonezijoje nikelio rūdos kasybos apimtys labai padidėjo: nuo maždaug 5 mln. tonų 1996 m. iki maždaug 10 mln. tonų 2007 m., ir iki 70 mln. tonų 2013 m. Šį pagreitį lėmė Kinijos gamyklų ir (arba) lydyklų, gaminančių luitinį nikelio ketų (toliau – LNK), paklausa. LNK yra geležies ir nikelio lydinys, kuriame mažai nikelio. Indonezijos kilmės nikelio rūda ypač tinka LNK gaminti pagal Kinijos technologiją.

1 lentelė

Indonezijos nikelio rūdos eksportas (tonomis)

(310)

Todėl Indonezijos Vyriausybė ilgainiui suprato, kad eksportuojant didžiąją dalį nikelio rūdos atsargų ribojama galima šalies iš šios retos žaliavos gaunama nauda. Šalis galėtų gauti daug didesnę naudą, jei Indonezijos Vyriausybei pavyktų padidinti nikelio rūdos atsargų sukuriamą šalies pridėtinę vertę. Siekdama šio tikslo, Indonezijos Vyriausybė daugiausia dėmesio skyrė visos pramonės vertės grandinės, kurioje naudojama nikelio rūda, plėtrai šalies viduje iki pat galutinės grandies pramonės sektorių, t. y. lydyklų ir nerūdijančiojo plieno pramonės, kuri yra šios žaliavos galutinė naudotoja. Taip Indonezija galėtų gauti daug didesnę naudą šalies viduje nei tiesiog eksportuodama nikelio rūdą.

(311)

Tačiau Indonezijai nebuvo lengva pasiekti šį tikslą savo jėgomis. Pagrindinės problemos, su kuriomis susidūrė Indonezijos Vyriausybė, buvo dideli finansavimo reikalavimai lydykloms įsteigti ir galutinės grandies pramonės sektoriams sukurti (tam reikėjo kelių milijardų eurų pradinių investicijų) ir trūkstama praktinė patirtis ir technologijos, reikalingos nerūdijančiajam plienui gaminti iš LNK, kuris atitiktų Indonezijoje išgaunamos nikelio rūdos kokybę. Tad Indijos Vyriausybė kreipėsi į potencialias šalis partneres, kurios galėtų padėti pasiekti šį tikslą (66). Kinija buvo akivaizdus pasirinkimas dėl istorinių ryšių ir geografinio artumo, taip pat todėl, kad Kinijos nerūdijančiojo plieno gamintojai jau naudojo Indonezijos kilmės nikelio rūdą. Be to, Kinija buvo puiki kandidatė, kurią Indijos Vyriausybė galėjo įtraukti į lengvatinę dvišalę sistemą, kad kuo labiau padidintų Indonezijos nikelio rūdos atsargų kuriamą šalies pridėtinę vertę, nes Kinija turėjo didelius finansinius išteklius ir specialias lengvatines politikos priemones, kuriomis skatinama nerūdijančiojo plieno pramonė, įskaitant investicijas pagal ilgalaikę investavimo užsienyje politiką, taip pat reikiamą technologiją ir praktinę patirtį, kad būtų galima veiksmingai panaudoti Indonezijos nikelio rūdą. Taip prasidėjo ilgalaikis bendradarbiavimas, kuris tęsiasi iki šiol. Tolesnėse konstatuojamosiose dalyse apibendrinami pagrindiniai orientyrai ir atitinkami oficialūs dokumentai.

(312)

Indonezijos Vyriausybės bandymai pritraukti Kinijos investicijas į Indonezijos nikelio pramonę prasidėjo bent 2005 m., kai Indonezija įsipareigojo sukurti „palankią investicinę aplinką“ (67) Kinijos investuotojams. 2005 m. birželio mėn. vizito Pekine metu Indonezijos ekonomikos koordinavimo ministras Kinijos ministro pirmininko pavaduotojui pasiūlė investavimo perspektyvas keturiuose Indonezijos ekonomikos sektoriuose, įskaitant gamtos išteklius, ir „[t]aip pat išreiškė viltį, kad į Indoneziją galėtų investuoti daugiau Kinijos įmonių, sakydamas, kad Indonezijos Vyriausybė sukurs palankią aplinką Kinijos investuotojams“ (68). Atsakydamas į šį pasiūlymą, Kinijos ministro pirmininko pavaduotojas paprašė Indonezijos garantuoti, kad Kinijos investicijos Indonezijoje bus pelningos (69). Be to, Indonezijos pareigūnai taip pat padėkojo Kinijai už tai, kad ji „Indonezijai teikia nemokamas ir lengvatines paskolas“ (70).

(313)

Galiausiai 2005 m. Indonezijos ir Kinijos vyriausybės pasirašė bendrą deklaraciją, kuria buvo pradėtas jų bendradarbiavimas kasybos ir metalurgijos sektoriuose. Remdamosi šia bendra deklaracija, 2010 m. Indonezijos ir Kinijos vyriausybės pasirašė veiksmų planą, kuriame planuojama skatinti Kinijos investicijas į Indonezijos gamtos išteklių pramonės šakas, įskaitant kasybą, kaip toliau paaiškinta 563 ir 584 konstatuojamosiose dalyse. Šiuose ankstyvuosiuose susitarimuose jau nurodytos pagrindinės abiejų vyriausybių konkrečios bendradarbiavimo sistemos sąlygos ir apibrėžta, kaip vyriausybės planuoja įgyvendinti savo strategiją, pasikliaudamos privačiais investuotojais, kurie naudosis įvairiomis lengvatinėmis politikos priemonėmis ir parama, atidžiai prižiūrint vyriausybėms.

(314)

2007 m. Indonezijos Vyriausybė priėmė Įstatymą Nr. 27 dėl 2005–2025 m. nacionalinio ilgalaikio plėtros plano (toliau – RPJPN). Plane pramonės sektorius įvardytas kaip ekonominės struktūros stiprinimo variklis. Jį, be kita ko, turėjo remti kasybos sektorius. Pirminio sektoriaus, įskaitant kasybą, pridėtinės vertės didinimas buvo pabrėžtas kaip pagrindinis tikslas, kuriuo siekiama skatinti vietos ir tarptautinį konkurencingumą ir stiprinti nacionalinę pramoninę bazę.

(315)

Siekiant pridėtinės vertės nikelio sektoriuje, Indonezijoje reikėjo statyti lydyklas. Tuo metu (iki pat 2016 m.) Indonezijoje veikė tik dvi lydyklos: nikelio šteino lydykla, priklausanti „PT Vale“, kurios pajėgumas siekė apie 80 000 tonų nikelio, ir feronikelio lydykla, priklausanti valstybės valdomai įmonei „PT. Aneka Tambang“ (toliau – „Antam“), kurios gamybos pajėgumas siekė 26 000 tonų nikelio.

(316)

Priklausomai nuo technologijos ir gamybos pajėgumų, vien lydyklos statybos kaina gali siekti 1 mlrd. EUR. Kaip pirmiau minėta, Indonezija neturėjo nei finansinių išteklių, nei tinkamos technologijos lydykloms statyti, o Kinija turėjo ir viena, ir kita, be to, jai reikėjo Indonezijos nikelio rūdos nerūdijančiojo plieno produktams gaminti.

(317)

Viena iš svarbiausių priemonių, kuriomis buvo įtvirtinta ši Indonezijos ir Kinijos vyriausybių bendradarbiavimo sistema ir sudarytos sąlygos Indonezijos Vyriausybei pasiekti savo tikslą, buvo 2009 m. priimtas Įstatymas Nr. 4 dėl mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos (toliau – 2009 m. Kasybos įstatymas), kuriuo buvo pakeistas 1967 m. Įstatymas Nr. 11 dėl kasybos (71). Tradiciškai Indonezijos Vyriausybė reikšmingai kontroliavo kasybos sektorių. 1967 m. Įstatymo Nr. 11 dėl kasybos 1 straipsnyje Indonezijos Vyriausybei jau buvo suteiktas pagrindinis vaidmuo ir įgaliojimai reguliuoti šį sektorių, nurodant, kad „[v]isi Indonezijos kasybos jurisdikcijoje randami mineraliniai gamtos ištekliai, kurie yra Visagalio Dievo palaiminimas, yra Indonezijos žmonių nacionalinis turtas, todėl valstybė juos kontroliuoja ir naudoja siekdama kuo didesnės žmonių gerovės“. 2009 m. Kasybos įstatymo preambulėje taip pat teigiama, kad „Indonezijos kasybos jurisdikcijoje esantys mineraliniai ištekliai ir akmens anglys yra neatsinaujinantys gamtos turtai, kurie yra Visagalio Dievo dovana ir atlieka svarbų vaidmenį tenkinant daugelio žmonių gyvenimo poreikius, todėl šių išteklių valdymas turi būti kontroliuojamas valstybės, kad būtų užtikrinta reali pridėtinė vertė nacionalinei ekonomikai, siekiant sąžiningai užtikrinti bendruomenės klestėjimą ir gerovę“. 2009 m. Kasybos įstatymo 4 straipsnyje konkrečiai nustatyta, kad „1) neatsinaujinantys gamtos ištekliai – akmens anglys ir mineraliniai ištekliai – yra nacionalinis turtas, kurį valstybė kontroliuoja siekdama didžiausios naudos žmonių gerovei“, ir „2) 1 dalyje nurodytą mineralinių išteklių ir akmens anglių kontrolę vykdo vyriausybė ir (arba) regioninės valdžios institucijos“. Svarbu pažymėti, kad pagal 2009 m. Kasybos įstatymo 103 straipsnį reikalaujama, kad mineralinių išteklių perdirbimas, kuriuo sukuriama šių išteklių pridėtinė vertė, būtų vykdomas Indonezijoje. Šio 103 straipsnio 1 dalies paaiškinime minima, kad įpareigojimu vykdyti perdirbimą ir rafinavimą šalies viduje, be kita ko, siekiama: a) padidinti kasybos vertę per prekes, b) aprūpinti pramonę žaliavomis, c) sukurti darbo vietųir d) padidinti valstybės pajamas. Kitaip tariant, šiomis nuostatomis visos nikelio rūdos kasybos bendrovės buvo įpareigotos statyti savo nikelio perdirbimo ir (arba) gryninimo įrenginius arba parduoti turimą nikelio rūdą vietinei įmonei, kad būtų pasiektas svarbiausias tikslas – padidinti nikelio rūdos sukuriamą pridėtinę vertę šalies viduje, taikant lengvatinės politikos priemones, skirtas galutinės grandies nerūdijančiojo plieno pramonei. Be to, 2009 m. Kasybos įstatymo 170 straipsnyje numatytas penkerių metų lengvatinis laikotarpis. Lengvatinio laikotarpio tikslas buvo padėti kasybos pramonei pasirengti įgyvendinti įpareigojimą vykdyti perdirbimą šalies viduje ir suteikti bendrovėms galimybę pastatyti gryninimo įrenginius, reikalingus nikelio rūdos pasiūlai patenkinti.

(318)

Atsižvelgiant į 2009 m. Kasybos įstatymą, ypač į jame nustatytą perdirbimo šalies viduje reikalavimą, Indonezijos nikelio rūdos eksportas smarkiai išaugo, beveik visą eksporto apimtį nukreipiant į Kiniją, kaip parodyta toliau pateiktoje lentelėje.

2 lentelė

Indonezijos nikelio rūdos eksportas (tonomis)

(319)

Kadangi Indonezijos Vyriausybei nepavyko pasiekti tikslo sukurti perdirbimo pajėgumus Indonezijoje, 2014 m. sausio 11 d. Indonezijos Vyriausybė keliais reglamentais uždraudė nikelio rūdos eksportą iš Indonezijos (daugiau informacijos apie eksporto apribojimus ir nikelio rūdos eksporto draudimą pateikta 405–413 konstatuojamosiose dalyse).

(320)

2017 m. Indonezijos Vyriausybė šiek tiek sušvelnino eksporto draudimą, leisdama tam tikrais kiekiais eksportuoti nikelio rūdą, kurios nikelio kiekis mažesnis nei 1,7 %. Šiam eksportui buvo taikomas 10 % eksporto muitas, o eksportuotojai taip pat turėjo įrodyti, kad jų perdirbimo įrenginys statomas pagal grafiką. Tokius sprendimus lėmė tai, kad tuo metu Indonezija neturėjo technologijos, kurią pasitelkus galima perdirbti nikelio rūdą, kurios nikelio kiekis mažesnis nei 1,7 %, į pridėtinę vertę turinčius produktus, kurie labiau tinka elektromobilių akumuliatoriams nei plienui gaminti (žr. 4.4 skirsnį). Tačiau 2020 m. Indonezijos Vyriausybė visiškai uždraudė visos nikelio rūdos eksportą. Sprendimas vėl uždrausti mažai nikelio turinčios rūdos eksportą buvo priimtas todėl, kad Kinijos bendrovės planavo statyti šios rūšies nikelio rūdos lydyklas, kurios galėtų būti naudojamos elektromobilių akumuliatoriams gaminti.

(321)

Laikui bėgant, įgyvendinant reikalavimą vykdyti perdirbimą šalies viduje ir taikant Indonezijos Vyriausybės nustatytus nikelio rūdos eksporto apribojimus, buvo pastatytos kelios nikelio rūdos lydyklos. Nikelio rūdos poreikis šalies viduje taip pat išaugo dėl Indonezijos Vyriausybės veiksmų, kuriais buvo siekiama paskatinti anksčiau Kinijoje sukurtus lydymo pajėgumus perkelti į Indoneziją. Iš tiesų, kaip paaiškinta 414 konstatuojamojoje dalyje, Indonezijos Vyriausybė kontroliuoja nikelio rūdos gamybą taikydama privalomą metinį darbo planą ir biudžetą. Be to, Indonezijos Vyriausybė palaiko už tarptautines kainas gerokai mažesnę vidaus kainą, kad būtų teikiama nauda lydykloms ir nerūdijančiojo plieno gamintojams.

3 lentelė

Indonezijos nikelio rūda (mln. tonų)

(322)

Indonezijos ir Kinijos vyriausybių inicijuotas dvišalis bendradarbiavimas dėl lengvatinio režimo, skirto Indonezijos vidaus nerūdijančiojo plieno pramonei kurti ir vystyti, prasidėjo pirmo dešimtmečio pradžioje. Jį sudaro keli dvišaliai dokumentai, kuriais nustatoma teisinė ir politinė sistema, pagal kurią patvirtintos kelios konkrečios paramos politikos priemonės ir lengvatinės programos, kurios yra šiame tyrime nagrinėjamos kompensuotinos subsidijos (žr. pagrindinius dvišalius dokumentus 548 konstatuojamojoje dalyje).

(323)

Dvišalis bendradarbiavimas vyko konkrečiai Indonezijos Morovalio pramoniniame parke (toliau – Morovalio parkas). Tai pramoninis parkas Sulavesio regione, kuriame Indonezija ir Kinija nusprendė plėtoti nerūdijančiojo plieno pramonę.

(324)

Už dvišalio bendradarbiavimo Morovalio parke įgyvendinimą atsakinga valdymo bendrovė yra Kinijos ir Indonezijos bendrovė IMIP. Ji oficialiai pradėjo veiklą 2013 m. spalio mėn.

(325)

Skundo pateikėjas teigė, kad Indonezijos Vyriausybė kontroliuoja nikelio rūdos sektorių ir kad nikelio rūdos kainos Indonezijoje yra iškreiptos dėl Indonezijos Vyriausybės intervencijos. Nikelio rūdoje esantis nikelis yra pagrindinė nerūdijančiojo plieno sudedamoji dalis ir pagrindinis jo kainą lemiantis veiksnys. Skundo pateikėjo teigimu, įsikišdama į nikelio rūdos rinką Indonezijos Vyriausybė užtikrino, kad nerūdijančiojo plieno gamybai skirtų žaliavų kaina būtų palaikoma gerokai mažesnė už tarptautines kainas, taip suteikiant naudą Indonezijos eksportuojantiems tiriamojo produkto gamintojams.

(326)

Nikelio rūdos kasybos politiką administruoja Energetikos ir mineralinių išteklių ministerija, kuriai atstovauja Mineralinių išteklių ir akmens anglių generalinis direktorius. Mineralinių išteklių eksportą taip pat administruoja Prekybos ministerija, kuriai atstovauja Užsienio prekybos generalinis direktorius.

(327)

Centrinė ir regioninė valdžia atlieka svarbų vaidmenį kasybos pramonėje, nustatydamos nacionalinę kasybos politiką, standartus, gaires ir kriterijus, taip pat priimdamos sprendimus dėl kasybos autorizacijos procedūros. Be to, Indonezijos Vyriausybė aktyviai dalyvauja šio sektoriaus plėtroje, kontrolės, vertinimo ir konfliktų sprendimų procesuose.

(328)

Kasybos pramonė Indonezijoje griežtai reglamentuojama. Kiekvienas kasybos sektoriaus aspektas stebimas ir prižiūrimas įvairias reglamentais, kuriuos nuolat keičia ir tvirtina skirtingos vyriausybinės institucijos. Atitinkamų taisyklių ir reglamentų teisinis pagrindas:

(329)

Pirmiausia Komisija nustatė, kad vienas eksportuojantis tiriamojo produkto gamintojas pirko nikelio rūdą vidaus rinkoje iš susijusių arba nesusijusių bendrovių ir ją išlydydavo, o paskui naudojo tiriamajam produktui gaminti.

(330)

Nikelio rūdos tiekimas už mažesnį nei pakankamą atlygį yra viena iš pagrindinių priemonių, kurias Indonezijos Vyriausybė įgyvendino bendradarbiaudama su Kinijos Vyriausybe, siekdama užtikrinti visos nerūdijančiojo plieno pramonės vertės grandinės plėtrą Indonezijoje.

(331)

2007 m. Indonezijos Vyriausybė priėmė Įstatymą Nr. 27 dėl 2005–2025 m. nacionalinio ilgalaikio plėtros plano (72) (toliau – RPJPN). Plane pramonės sektorius įvardytas kaip ekonominės struktūros stiprinimo variklis. Jį, be kita ko, turėjo remti kasybos sektorius, įskaitant nikelio rūdos kasybos sektorių. Pirminio sektoriaus, įskaitant kasybą, pridėtinės vertės didinimas buvo pabrėžtas kaip pagrindinis tikslas, kuriuo siekiama skatinti vietos ir tarptautinį konkurencingumą ir stiprinti nacionalinę pramoninę bazę. RPJPN aiškiai minima vertės grandinės plėtra perdirbant ir įvairinant produktus (galutinės grandies sektoriaus plėtra), gilinant struktūrą (pradinės grandies sektoriaus plėtra) ir vertikalioji integracija (galutinės grandies ir pradinės grandies sektorių plėtra). Apdirbamosios pramonės plėtra būtų orientuota į kelis kriterijus atitinkančius subsektorius, kurie, be kita ko, perdirba vietinius gamtinius išteklius ir turi eksporto plėtros potencialą.

(332)

Kaip aprašyta 317 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse, siekdama padidinti Indonezijos naudingųjų iškasenų pridėtinę vertę, 2009 m. Indonezijos Vyriausybė priėmė 2009 m. Kasybos įstatymą. Šio įstatymo tikslams įgyvendinti Indonezijos Vyriausybė priėmė kelis įgyvendinimo reglamentus, įskaitant priimtus pakeitimus. 2009 m. Kasybos įstatyme numatyta nemažai svarbių reguliavimo pakeitimų, susijusių su licencijavimo sistema, mokesčiais, užsienio subjektų nuosavybe ir žaliavų eksportu. 2020 m. 2009 m. Kasybos įstatymas buvo iš dalies pakeistas 2020 m. birželio 10 d. priimtu 2020 m. Kasybos įstatymu. Šiuo naujuoju įstatymu, kuris šiam tyrimui nėra labai svarbus, nes įsigaliojo jau besibaigiant tiriamajam laikotarpiui, buvo patvirtinti arba dar labiau išplėsti tam tikri kasybos bendrovėms taikomi reikalavimai.

(333)

2009 m. Kasybos įstatymu licencijavimo įgaliojimai suteikti ir centrinei valdžiai, ir regioninės valdžios institucijoms, atsižvelgiant į kasybos teritorijos vietovę, licencijos kilmę ir kasybos bendrovės investicijų pobūdį.

(334)

2009 m. Kasybos įstatymu įvesta nauja licencijavimo sistema, kuri pakeitė senąją darbų sutarčių schemą ir vietinę kasybos teisės sistemą „Kuasa Pertambangan“ (toliau – KP). Pagal naująją sistemą išduodami dviejų rūšių komerciniu požiūriu reikšmingi kasybos leidimai:

(335)

2009 m. Kasybos įstatyme nebuvo atskirtos kasybos operacijos IUP ir (arba) IUPK, kurios išduodamos kartu lydykloms ir (arba) perdirbimo įrenginiams, ir kasybos operacijos IUP, kurios nėra kartu išduodamos tokiems įrenginiams. Visos IUP buvo išduodamos ne ilgesniam kaip 20 metų laikotarpiui, kuris galėjo būti pratęstas dar du kartus po 10 metų.

(336)

Pagal pramonės reglamentus „Pramonės verslo licencija (IUI)“ buvo visuotinai pripažįstama kaip pagrindinė licencija pramonės įmonėms, gaminančioms bet kokio tipo produktus. IUI išduoda ir administruoja Pramonės ministerija. 2013 m. centrinė valdžia ministerijų reglamentais (naujausias jų – EMIM 7/2020) įvedė naujos rūšies licenciją – kasybos operacijos IUP, skirtą perdirbimui ir rafinavimui (lydykloms). Ši licencija išduodama Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos įgaliojimu ir skirta lydymo įrenginių plėtrai ir eksploatavimui. Taigi, perdirbimo bendrovės veikia pagal dvi licencijas.

(337)

2009 m. Kasybos įstatyme taip pat numatytos administracinės nuobaudos licencijų (IUP, IPR arba IUPK) turėtojams už nuostatų pažeidimus, kaip nurodyta, be kita ko,102 ir 103 straipsniuose. Tokios administracinės nuobaudos yra: „a) rašytinai įspėjimai; b) laikinas dalies ar visos žvalgymo veiklos arba kasybos operacijų sustabdymas ir (arba) c) IUP, IPR arba IUPK panaikinimas“ (įstatymo 151 straipsnis). Galiausiai Kasybos įstatyme numatytos baudžiamosios sankcijos bendrovėms, kurios nesilaiko įvairių jo nuostatų: iki 10 (dešimties) metų laisvės atėmimo bausmė ir didžiausia 10 000 000 000 IDR (dešimties milijardų Indonezijos rupijų) bauda už melagingas kasybos ir pardavimo veiklos ataskaitas (žr. 159 straipsnį) ir mineralinių išteklių, gautų iš subjektų, kurie neturi galiojančios licencijos, pardavimą ar perdirbimą (žr. 161 straipsnį).

(338)

Komisija informavo Indonezijos vyriausybę, kad tiriant, ar, kaip įtariama, plieno pramonei teikta parama, įskaitant nikelio rūdos tiekimą už mažesnį nei pakankamą atlygį, ir kiek ši parama teikta, pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalį jai gali prireikti remtis turimais faktais.

(339)

Komisija savo klausimyne, rašte dėl informacijos neišsamumo ir per nuotolinį duomenų sutikrinimą paprašė Indonezijos Vyriausybės pateikti tam tikrą informaciją, susijusią su tiekėjais (t. y. kasybos bendrovėmis) ir Indonezijos nikelio rūdos nacionalinės rinkos veikimu. Be kita ko, buvo prašoma informacijos apie teisinę ir institucinę struktūrą, nikelio rūdos rinkos organizavimą, nikelio rūdos gamintojus Indonezijoje, vidaus rinkos ir eksporto kainų nustatymo mechanizmus ir kainas, taip pat apie bendrovių turimas akcijas.

(340)

Pradėdama tyrimą, Komisija paprašė Indonezijos Vyriausybės perduoti prie antisubsidijų klausimyno (klausimynas nikelio rūdos tiekėjams) pridėtą B priedėlį 10 didžiausių nikelio rūdos gamintojų ir platintojų, taip pat visiems kitiems nikelio rūdos gamintojams ir platintojams, kurie tiekė nikelio rūdą eksportuojantiems gamintojams. B priedėlį sudarė word formato dokumentas (Appendix B_Input supplier) ir excel formato dokumentas (Appendix B - Input suppliers tables). Indonezijos Vyriausybė žinomiems Indonezijos tiekėjams persiuntė specialų klausimyną, skirtą žaliavų tiekėjams.

(341)

2021 m. spalio 4 d. rašte Indonezijos Vyriausybei dėl informacijos neišsamumo Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad ji negavo jokio atsakymo į klausimyno B priedėlio klausimus iš Indonezijos didžiausių nikelio rūdos tiekėjų. Susiję nikelio rūdos tiekėjai taip pat nepateikė atsakymo.

(342)

Nepaisant fakto, kad Indonezijoje veikia daugiau kaip 290 nikelio rūdos kasybos bendrovių, kaip nurodyta 378 konstatuojamojoje dalyje, Komisija gavo atsakymą tik iš susijusio prekiautojo nikelio rūda („PT. Ekasa Yad Resources“), kuris jau buvo pateikęs atsakymą kaip „IRNC Group“ susijusi bendrovė, ir tik iš vieno nesusijusio nikelio rūdos gamintojo („PT GAG Nikel“). Atsakydama į raštą dėl informacijos neišsamumo, Indonezijos Vyriausybė pateikė tik du papildomus atsakymus nikelio rūdos gamintojų („PT Tiran Indonesia“ ir „PT Ceria Nugraha Indotama“) vardu.

(343)

Trijų nikelio rūdos kasybos bendrovių atsakymuose buvo daug trūkumų. „PT GAG Nikel“ atsisakė pateikti licencijos kopiją ir akcininkų bei valdybos susirinkimo, vykusio tiriamuoju laikotarpiu, protokolus, teigdama, kad jie yra konfidencialūs.

(344)

„PT Ceria Hugraha“ pateikė įstatus ir verslo liudijimą tik indoneziečių kalba. Nors buvo pateiktos kelios įstatų versijos, visos jos buvo indoneziečių kalba ir paveikslėlių formatu, kurio nebuvo galima išversti mašininiu būdu, todėl Komisija negalėjo jų perskaityti.

(345)

„PT Tiran Indonesia“ net nepateikė atsakymo word formatu (Appendix B_Input supplier). Ji pateikė tik įmonės pristatymą indoneziečių kalba, 2019 ir 2020 m. finansinės ataskaitos juodraštį ir excel formato dokumentą (Appendix B - Input suppliers tables). Bendrovė nepateikė nei įstatų, nei licencijos.

(346)

Indonezijos Vyriausybė nepateikė bendrovės „PT. GAG Nikel“, kurios duomenys buvo sutikrinti, privalomo metinio darbo plano ir biudžeto (toliau – RKAB) už 2019 ir 2020 m. ar ketvirčio, pusmečio ir metinių gamybos ir pardavimo ataskaitų už 2019 ir 2020 m., pateiktų Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijai. Po „GAG Nikel“ nuotolinio duomenų sutikrinimo Indonezijos Vyriausybė pateikė „GAG Nikel“ steigimo aktą, tačiau tik indoneziečių kalba ir tokiu formatu, kurio nebuvo galima išversti mašininiu būdu, todėl Komisija negalėjo juo pasinaudoti.

(347)

Galiausiai Indonezijos Vyriausybė teigė, kad RKAB nustatyta gamybos apimtis, kaip paaiškinta 414–424 konstatuojamosiose dalyse, atitiko galimybių studijose nustatytą kiekį. Tačiau ji pateikė vos po kelis tų bendrovių, kurių RKAB buvo pateikti, galimybių studijų ir poveikio aplinkai analizės puslapius ir pavienius skaičius, o su šiais skaičiais susijęs tekstas buvo užtušuotas juodai be jokių paaiškinimų. Iš to matyti, kad Indonezijos Vyriausybė sąmoningai trukdė Komisijai įvertinti, kaip kasybos bendrovės nustatė metines kasybos apimtis.

(348)

Be to, Komisija pastebėjo neatitikimų, susijusių su bendru nikelio rūdos suvartojimu Indonezijos rinkoje. Komisija negalėjo suderinti šių duomenų su tiriamojo produkto eksportuojančių gamintojų nikelio rūdos pirkimo duomenimis. Be to, Indonezijos Vyriausybė nepateikė statistinių duomenų apie nikelio rūdos kainas Indonezijos vidaus rinkoje, nors pagal galiojančius teisės aktus ji renka tokią informaciją.

(349)

Gavusi raštą dėl galimo pagrindinio reglamento 28 straipsnio taikymo (toliau – raštas pagal 28 straipsnį), Indonezijos Vyriausybė raštą pagal 28 straipsnį interpretavo kaip raštą dėl informacijos neišsamumo ir pateikė kelis papildomus „GAG Nikel“ dokumentus, kaip antai „GAG Nikel“ 2019 ir 2020 m. RKAB, 2019 ir 2020 m. RKAB paraišką ir (arba) gavimo ataskaitą ir viso nikelio gamybos ir pardavimo ataskaitas už 2019 ir 2020 m. ketvirčius. Visi šie dokumentai buvo tik indoneziečių kalba. Indonezijos Vyriausybė taip pat pateikė atsakymą į B priedėlio klausimus apie bendrovę „Antam“.

(350)

Atsižvelgiant į tai, kad šie dokumentai buvo pateikti labai vėlai, kad jie nebuvo pateikti anglų kalba, kad pateikimo teisinis kontekstas buvo procedūra pagal 28 straipsnį, o ne informacijos neišsamumo šalinimo procesas, taip pat į tai, kad Komisija bet kuriuo atveju nebūtų galėjusi patikrinti šios informacijos ir paprašyti paaiškinimų dėl šių dokumentų, jie negalėjo būti naudojami tyrime. Todėl Komisija nusprendė neatsižvelgti į tokią informaciją, kaip numatyta pagrindinio reglamento 28 straipsnio 3 dalyje, ir vietoj jos remtis turimais faktais.

(351)

Indonezijos Vyriausybė, atsakydama dėl nenuoseklių duomenų apie nikelio rūdos suvartojimą Indonezijoje, tvirtino, kad šie duomenys yra tikslūs, ir teigė, kad rėmėsi „IRNC Group“ suvartotu nikelio rūdos kiekiu, nes ji buvo vienintelė nerūdijančiojo plieno gamintoja, naudojanti nikelio rūdą kaip žaliavą. Pažymėtina, kad Indonezijos Vyriausybės buvo paprašyta pateikti duomenis apie bendrą nikelio rūdos suvartojimą Indonezijoje, o ne tik nerūdijančiojo plieno gamintojų nikelio rūdos suvartojimą. Vis dėlto, kaip pabrėžta rašte Indonezijos Vyriausybei pagal 28 straipsnį, šie duomenys nesutampa su sutikrintais duomenimis apie „IRNC Group“ nikelio rūdos pirkimo sandorius.

(352)

Be to, prieštaraujant Indonezijos Vyriausybės teiginiui, kad ji neturėjo duomenų apie nikelio rūdos kainas Indonezijoje, „GAG Nikel“ pateiktose ketvirčio ataskaitose ir RKAB paraiškoje nurodoma priešingai. Šiais dokumentais bendrovė „GAG Nikel“ pranešė Indonezijos Vyriausybei apie visus nikelio rūdos pardavimo sandorius, taip atskleisdama Indonezijos Vyriausybei nikelio rūdos pardavimo apimtį, pardavimo kainas ir savo pirkėjų pavadinimus.

(353)

Kadangi nebuvo pakankamai bendradarbiaujama, Komisija negalėjo surinkti visos informacijos, kurią ji laikė svarbia šio tyrimo faktams nustatyti. Kadangi nikelio kasybos bendrovės nebendradarbiavo, Komisija taip pat negalėjo surinkti papildomų dokumentų ir paprašyti papildomos informacijos, t. y. duomenų apie kasybos bendrovių ir Indonezijos Vyriausybės sudarytas licencines sutartis, įskaitant pagrindines sąlygas, honorarus ir nuorodas į juos reglamentuojančius teisės aktus. Taigi dėl tariamo vyriausybės nikelio rūdos tiekimo už mažesnį nei pakankamą atlygį, pažymėtina, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė būtinos informacijos ir įrodymų, kurių Komisija prašė savo klausimyne ir per nuotolinį duomenų sutikrinimą.

(354)

Negavusi iš Indonezijos Vyriausybės priešingos informacijos, Komisija, nustatydama faktus šiais tyrimo aspektais, pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnį iš dalies rėmėsi turimais faktais.

(355)

Pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė paaiškino, kad ji pateikė „GAG Nikel“ įstatus, kurie yra 2021 m. lapkričio 19 d. raštu pateikto steigimo akto dalis. Komisija patvirtino, kad įstatai yra steigimo akto dalis. Tačiau Komisija pažymėjo, kad šis dokumentas buvo pateiktas labai vėlai, o dar svarbiau, kad įstatai buvo pateikti tik indoneziečių kalba. Todėl Komisija negalėjo jais pasinaudoti.

(356)

Be to, Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad „PT. Ceria Hugraha“ įstatams išversti reikėjo laiko. Bet kokiu atveju, Indonezijos Vyriausybė teigė, kad Komisija nereikalavo išversti visų dokumentų į anglų kalbą, todėl trūkstamas vertimas neturėtų trukdyti tyrimui. Dėl failo formato Indonezijos Vyriausybė teigė, kad jis nebuvo apibrėžtas.

(357)

Komisija pažymėjo, kad antisubsidijų klausimyno, prie kurio buvo pridėtas žaliavų tiekėjui skirtas priedas, nurodymuose aiškiai nurodyta: „Prašome pateikti visų dokumentų ir šaltinių medžiagos, kuriuos pateikiate atsakydami į šį klausimyną, vertimą į anglų kalbą“. Be to, antisubsidijų klausimynas Indonezijos Vyriausybei buvo išsiųstas 2021 m. gegužės 18 d., todėl Indonezijos Vyriausybė turėjo daugiau nei pakankamai laiko „PT Ceria Hugraha“ įstatams išversti. Dėl failo formato Komisija 344 konstatuojamojoje dalyje pateikė pastabą dėl dokumento formato, kurio nebuvo galima išversti mašininiu būdu, todėl dokumento nebuvo įmanoma naudoti. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(358)

Atsakydama dėl RKAB, Indonezijos Vyriausybė priminė, kad šiuos dokumentus pateikė kartu su 2021 m. gruodžio 8 d. raštu. Komisija priminė, kad 2021 m. lapkričio 19 d. (tai buvo galutinis terminas, iki kurio Indonezijos Vyriausybė turėjo pateikti RKAB dokumentus) Indonezijos Vyriausybė raštu informavo Komisiją, kad „GAG Nickel“ priėmė vidinį sprendimą nepateikti RKAB. 2021 m. gruodžio 8 d. raštas buvo pateiktas kaip atsakymas į raštą pagal 28 straipsnį. Komisija pažymėjo, kad ši data buvo per vėlyvas tyrimo etapas, kad Komisija galėtų atsižvelgti į naujus dokumentus. Be to, procedūra pagal 28 straipsnį ir pastabos, kurias gali pateikti suinteresuotosios šalys, yra susijusios su nepateikta informacija, tad šalys negali jomis naudotis kaip galimybe pateikti naują informaciją, kuri turėjo būti pateikta ankstesniame tyrimo etape arba kaip informacijos neišsamumo šalinimo proceso dalis. Todėl Komisija šį tvirtinimą atmeta.

(359)

Indonezijos Vyriausybė taip pat paaiškino, kad, siekdama supaprastinti teksto skaitymą, ji užtušavo su gamybos apimtimi nesusijusį tekstą.

(360)

Komisija pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė buvo prašoma pateikti išsamius dokumentus ir neužtušuoti jokios teksto dalies. Komisijai turėjo būti suteikta galimybė susipažinti su visu tekstu, kad ji galėtų tinkamai įvertinti visą RKAB pateiktą informaciją, reikalingą radiniams nustatyti. Todėl šis argumentas buvo atmestas.

(361)

Dėl statistinių duomenų apie suvartojimą Indonezijos Vyriausybė teigė, kad Komisija negalėjo suderinti nacionalinio suvartojimo duomenų su IRNC įsigyta nikelio rūda, nes buvo taikomas atrankos metodas. Komisija pabrėžė ir paaiškino, kad IRNC įsigytos nikelio rūdos kiekis buvo gerokai didesnis, palyginti su Indonezijos Vyriausybės pateiktais nacionalinio suvartojimo duomenimis. Todėl remiantis Indonezijos Vyriausybės pateiktais duomenimis, šalies nikelio rūdos gamybos apimtis atrodo gerokai per maža. Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių faktų, paneigiančių šias išvadas. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(362)

Be to, Indonezijos Vyriausybė paaiškino, kad pasibaigus terminui ji vis dar bandė pateikti informaciją ir duomenis, nes Komisija rašte pagal 28 straipsnį nurodė galimą ketinimą taikyti 28 straipsnį. Indonezijos Vyriausybė teigė, kad ji ir „GAG Nikel“ neturėjo pakankamai laiko dokumentams išversti ir kad per nuotolinį duomenų sutikrinimą Komisija nenurodė, kad dokumentus būtina išversti į anglų kalbą. Atsakydama dėl vertimo, Komisija nurodė klausimyne pateiktus nurodymus ir priminė, kad ji neprivalo kiekvieną kartą prašydama dokumento pakartoti, kad tas dokumentas turi būti išverstas. Negavus informacijos anglų kalba, gali būti taikomi turimi faktai, nes neįmanoma pasinaudoti pateiktais dokumentais. Komisija primena, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokio prašymo pratęsti terminą ir nenurodė, kad dokumentai, kurie vėliau buvo pateikti atsakant į raštą pagal 28 straipsnį, buvo rengiami. Be to, Komisija priminė, kad Indonezijos Vyriausybė dalyvavo keliuose kompensacinių muitų tyrimuose, todėl gerai žinojo, kad atliekant tokius tyrimus dokumentus būtina pateikti anglų kalba. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(363)

Indonezijos Vyriausybė pakartojo savo 2021 m. gruodžio 8 d. rašto dėl duomenų apie Indonezijos nikelio rūdos suvartojimą turinį, nurodydama, kad ji pateikė duomenis apie nikelio rūdos suvartojimą nerūdijančiojo plieno sektoriuje. Kaip paaiškinta 361 konstatuojamojoje dalyje, Komisija dar kartą priminė, kad Indonezijos Vyriausybės buvo prašoma pateikti duomenis apie visą nikelio rūdos suvartojimą Indonezijoje, o ne tik apie nikelio rūdos suvartojimą nerūdijančiojo plieno sektoriuje.

(364)

Be to, Indonezijos Vyriausybė teigė, kad ji ir kasybos bendrovės niekada neatsisakė pateikti įrodymų apie valstybės turimas akcijas, kontrolę ir sprendimų priėmimo procesus. Indonezijos Vyriausybė pripažino, kad „Antam“ įsigijo bendrovės „GAG Nikel“ akcininką, tačiau priminė, kad „GAG Nikel“ vis dar yra įtraukta į sąrašą kaip užsienio subjektas, kaip buvo paaiškinta per nuotolinį duomenų sutikrinimą.

(365)

Komisija laikėsi nuomonės, kad atsakyme į klausimyną nebuvo jokių įrodymų apie tai, kad bendrovės „GAG Nikel“ savininkas priklauso valstybei. Apie tai tebuvo užsiminta per nuotolinį duomenų sutikrinimą. Be to, faktas, kad „GAG Nikel“ yra įtraukta į sąrašą kaip užsienio subjektas, neturi jokios reikšmės valstybei priklausančios nuosavybės teisei į bendrovę. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(366)

Indonezijos Vyriausybė taip pat paaiškino, kad „PT. Vale“ nebuvo įtraukta į dešimties didžiausių žaliavų gamintojų sąrašą, nes ji persiuntė žaliavų tiekėjams skirtą klausimyną tik bendradarbiaujančių eksportuojančių gamintojų žaliavų tiekėjams. Todėl į pateiktą 10 didžiausių žaliavų gamintojų sąrašą „PT. Vale“ nebuvo įtraukta.

(367)

Komisija primena, kad klausimyno nurodymuose dėl 10 didžiausių žaliavų gamintojų sąrašo aiškiai prašoma, kad Indonezijos Vyriausybė „pateiktų sąrašą, kuriame būtų toliau nurodyta informacija apie 10 didžiausių kiekvienos iš šių žaliavų gamintojų“. Nurodymuose nebuvo minimas žaliavų tiekimas eksportuojantiems gamintojams, todėl į sąrašą turėjo būti įtraukta 10 didžiausių visos Indonezijos žaliavų gamintojų.

(368)

Apibendrinant galima daryti išvadą, kad visi tvirtinimai buvo atmesti. Bet kuriuo atveju Komisija pažymėjo, kad nė viena iš šių pastabų, vertinant atskirai ar kartu, nebūtų galėjusi pakeisti išvadų dėl nebendradarbiavimo ar kitų tyrimo aspektų, todėl jos buvo patvirtintos.

(369)

Siekiant nustatyti kompensuotinos subsidijos faktą, pagal pagrindinio reglamento 3 ir 4 straipsnius būtini trys elementai: a) Indonezijos Vyriausybės finansinis indėlis per valstybinę instituciją ir (arba) pavedimas ar nurodymas privatiems subjektams tiekti nikelio rūdą šalies viduje; b) nauda gavėjui ir c) konkretumas.

(370)

Pirmojo elemento atveju Komisija nagrinėjo, ar dėl Indonezijos Vyriausybės patvirtintų priemonių rinkinio buvo skirtas finansinis indėlis, t. y. vyriausybė tiekė nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį Indonezijos tiriamojo produkto eksportuojantiems gamintojams per valstybinę instituciją arba pavesdama ar nurodydama privatiems subjektams atlikti šią funkciją, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkte.

(371)

Atliekant tyrimą pirmiausia buvo vertinama, ar Indonezijos Vyriausybė tiekė nikelio rūdą nerūdijančiojo plieno gamintojams per kasybos bendroves, veikiančias kaip „valstybinė institucija“. Šiam vertinimui pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą taikytinas teisinis standartas ir aiškinimas remiasi PPO teismų praktika dėl „valstybinė institucijos“, kuri paaiškinta 225–232 konstatuojamosiose dalyse.

(372)

Apibendrinant galima teigti, kad nustatant, ar Indonezijos bendrovės yra „valstybinės institucijos“, reikėtų atsižvelgti į pagrindines šių bendrovių charakteristikas bei funkcijas ir jų ryšius su Indonezijos Vyriausybe.

(373)

Indonezijos Vyriausybė sukūrė reguliavimo mechanizmą, pagal kurį nikelio rūdos kasybos bendrovėms suteikiami įgaliojimai vykdyti vyriausybės funkcijas.

(374)

Mineralinių išteklių kasyba ir valdymas Indonezijoje yra priskiriami valdžios sektoriui. Šiuo atžvilgiu 1945 m. Konstitucijos 33 straipsnio 3 dalyje teigiama, kad žemė, vanduo ir žemės gelmėse esantys gamtos ištekliai turi būti valstybės kontroliuojami ir naudojami siekiant kuo didesnės bendruomenės gerovės. Kaip teigiama 2009 m. Kasybos įstatymo preambulėje, „šių išteklių valdymas turi būti kontroliuojamas valstybės, kad būtų užtikrinta reali pridėtinė vertė nacionalinei ekonomikai, siekiant sąžiningai užtikrinti bendruomenės klestėjimą ir gerovę“. Taigi, visi Indonezijos mineraliniai ištekliai yra viešieji gamtos ištekliai, kuriuos kontroliuoja ir naudoja valstybė.

(375)

Indonezijos Vyriausybė, remdamasi keliais įstatymais ir teisės aktais, sprendžia, kuriai bendrovei leidžiama išgauti nikelio rūdą ir kur ją galima išgauti (t. y. kasybos plotuose). Kad galėtų išgauti nikelio rūdą, kasybos bendrovės privalo turėti licenciją. Indonezijos Vyriausybė taip pat nustato nikelio rūdos kiekį, kurį leidžiama išgauti kasybos bendrovėms. Pagal 2009 m. Kasybos įstatymo 5 straipsnio 3 dalį Indonezijos Vyriausybė „turi įgaliojimus nustatyti kiekvienos biržos prekės metinę gamybos apimtį kiekvienoje provincijoje“. Panašiai pagal 2009 m. Kasybos įstatymo 5 straipsnio 1 ir 5 dalis Indonezijos Vyriausybė gali kontroliuoti mineralinių išteklių kasybą ir eksportą tenkinant nacionalinius interesus. Indonezijos Vyriausybė taip pat reikalauja, kad kasybos bendrovės padidintų mineralinių išteklių pridėtinę vertę, taikydama tolesnio nikelio rūdos perdirbimo ir gryninimo reikalavimus, ir nurodo, kam kasybos bendrovės gali parduoti nikelio rūdą siekiant tokio tolesnio perdirbimo (2009 m. Kasybos įstatymo 102–104 straipsniai). 2009 m. Kasybos įstatymo 119 straipsnyje taip pat nustatyta, kad licenciją „gali panaikinti ministras, gubernatorius, regentas ir (arba) meras, vadovaudamiesi savo įgaliojimais, kai: a) [licencijos] turėtojas nevykdo [licencijoje] ir įstatymuose bei reglamentuose nustatytų pareigų“.

(376)

Iš Indonezijoje vyraujančios teisinės ir ekonominės aplinkos, kuri išsamiau paaiškinta 396–400 konstatuojamosiose dalyse, matyti, kad nikelio rūdą išgaunančios kasybos bendrovės yra glaudžiai susijusios su vyriausybe, vykdydamos vyriausybės funkcijas. Kasybos bendrovių, kurios dažnai yra valstybės valdomos, tikslas yra įgyvendinti Indonezijos gamtinių išteklių valdymo politiką, siekiant geriausiu įmanomu būdu prisidėti prie nacionalinės plėtros.

(377)

Iš pradžių Komisija rinko informaciją apie valstybės valdomų nikelio rūdos kasybos bendrovių akcijas, priklausančias valstybei, ir kitus oficialius vyriausybės kontrolės požymius. Šiuo tikslu Komisija turėjo remtis beveik vien tik faktais, turimais pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnį, nes Indonezijos Vyriausybė ir nikelio kasybos bendrovės atsisakė pateikti įrodymų apie nuosavybės teises, kontrolę ir sprendimų priėmimo procesą, dėl kurio nikelio rūda buvo tiekiama už mažesnį nei pakankamą atlygį, kaip nurodyta 338–354 konstatuojamosiose dalyse.

(378)

Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad tiriamuoju laikotarpiu Indonezijoje buvo daugiau kaip 290 nikelio rūdos gamintojų. Indonezijos Vyriausybė pateikė 10 didžiausių nikelio rūdos gamintojų sąrašą ir nurodė, kad tik vienas iš jų, t. y. „Antam“, yra valdomas valstybės. Be to, Indonezijos Vyriausybė teigė, kad ji neturi nuosavybės teisių į bendroves, kurios klasifikuojamos kaip privatūs subjektai, jų nekontroliuoja ir nėra su jomis susijusi. Taip pat Indonezijos Vyriausybė teigė, kad nė vienas vyriausybės pareigūnas nėra „PT Aneka Tambang“ direktorių valdybos narys. Reikėtų pažymėti, kad „Antam“ per nustatytą terminą nepateikė atsakymo į 340 konstatuojamojoje dalyje nurodyto B priedėlio klausimus. Kaip nurodyta 349 konstatuojamojoje dalyje, Indonezijos Vyriausybė pateikė atsakymą į B priedėlio klausimus apie „Antam“ po to, kai buvo informuota apie 28 straipsnio taikymą, todėl šių atsakymų nebegalima sutikrinti.

(379)

Be to, Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad valstybės valdomoms įmonėms 2019 ir 2020 m. atitinkamai teko 6 % ir 4 % nikelio vidaus gamybos.

(380)

Rašte dėl informacijos neišsamumo Komisija paprašė Indonezijos Vyriausybės nurodyti kiekvieno iš 10 didžiausių nikelio rūdos gamintojų rinkos dalį arba, jei šie duomenys nepasiekiami, jų atitinkamą apyvartą. Atsakydama į šį klausimą, Indonezijos Vyriausybė faktiškai pateikė kitą 10 didžiausių nikelio rūdos bendrovių sąrašą, sudarytą pagal jų nikelio rūdos gamybos apimtį 2019 ir 2020 m. Iš viso šioms bendrovėms teko atitinkamai 37 % ir 42 % visos vidaus gamybos. Dviejuose 10 didžiausių nikelio rūdos gamintojų sąrašuose sutapo tik du gamintojai.

(381)

Rašte dėl informacijos neišsamumo Komisija taip pat paprašė Indonezijos Vyriausybė pateikti atsakymuose į klausimyną nurodytų 10 didžiausių nikelio rūdos gamintojų akcininkų struktūrą. Komisija taip pat paprašė Indonezijos Vyriausybės pateikti 10 nikelio rūdos gamintojų, kuriuos ji nurodė kaip stambius IRNC tiekėjus, akcininkų struktūrą.

(382)

Indonezijos Vyriausybė atsakė, kad, išskyrus biržinę bendrovę „Antam“, kitos bendrovės nebuvo įtrauktos į Indonezijos vertybinių popierių biržos prekybos sąrašus, todėl vyriausybė negalėjo gauti informacijos apie šių bendrovių akcininkų struktūrą. Be to, Indonezijos Vyriausybė pateikė dviejų bendrovių iš antrojo 10 didžiausių nikelio rūdos gamintojų sąrašo akcininkų struktūrą, iš kurios matyti, kad šios dvi bendrovės buvo privačios. Atsakydama į Komisijos pateiktą bendrovių sąrašą, Indonezijos Vyriausybė pateikė šešių bendrovių, kurios nurodytos kaip privačios bendrovės, akcininkų struktūrą. Galiausiai, Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad vienintelis eksportuojantis gamintojas, kuris pirko nikelio rūdą Indonezijoje, tiekė nikelio rūdą tik iš privačių tiekėjų.

(383)

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad Indonezijos Vyriausybės teiginys, jog ji neturėjo informacijos apie nikelio kasybos bendrovių akcininkų struktūrą, buvo faktiškai neteisingas. Priešingai, Komisija nustatė, kad Indonezijos Vyriausybė atidžiai stebi kasybos bendrovių nuosavybę. Pirma, kai bendrovė kreipiasi dėl kasybos licencijos (pvz., IUP arba IUPK) gavimo, dėl tam tikrų užsienio subjektų nuosavybės apribojimų ji atitinkamoms Indonezijos valdžios institucijoms turi pateikti akcininkų struktūrą. Pagal VR 77/2014 (73), žvalgymo IUP ir IUPK gali būti iki 75 % užsienio subjektų nuosavybės. Pradinė IUP ir (arba) IUPK užsienio subjektų nuosavybės dalis yra 49 %. Ji palaipsniui didinama iki 60 %, jei operacijos susijusios su perdirbimo ir (arba) rafinavimo veikla, ir iki 70 %, jei vykdomos požeminės operacijos. Antra, akcininkų struktūra taip pat būtina, kad Indonezijos Vyriausybė galėtų įgyvendinti turto perleidimo reikalavimą pagal 2009 m. Kasybos įstatymą, įgyvendinamą reglamentais VR 1/2017 ir EMIM 9/2017 (su pakeitimais, padarytais EMIM 43/2018), kaip paaiškinta 425–433 konstatuojamosiose dalyse. Galiausiai, įsigaliojus 2009 m. Kasybos įstatymui, Indonezijos Vyriausybė priėmė kelis reglamentus, pagal kuriuos keičiant kasybos bendrovių akcininkus ir valdybos narius reikia gauti centrinės arba regioninės valdžios pritarimą. EMIM 27/2013 buvo pirmasis reglamentas, kuriuo buvo nustatyti IUP turėtojų akcininkų ir valdybos narių keitimo patvirtinimo reikalavimai. Pagal šį reglamentą iš esmės reikėjo gauti Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos arba regioninės valdžios institucijų vadovų (priklausomai nuo jų įgaliojimų) sutikimą keičiant IUP turinčių kasybos bendrovių akcininkus ir valdybos narius. Naujausias susijęs reglamentas yra VR 48/2017 (74). Be to, „GAG Nikel“ akcininkų struktūra buvo įtraukta į „GAG Nikel“ RKAB paraišką ir (arba) gavimo ataskaitą, kurią Indonezijos Vyriausybė pateikė atsakydama į raštą dėl 28 straipsnio taikymo, kaip nurodyta 349 konstatuojamojoje dalyje. Todėl kiekvienais metais, kai kasybos bendrovė teikia paraišką dėl privalomojo RKAB, ji privalo į Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijai teikiamą informacinį paketą įtraukti savo akcininkų struktūrą. Siekdama užpildyti spragas, atsiradusias dėl to, kad Indonezijos Vyriausybė nebendradarbiavo dėl kasybos bendrovių nuosavybės ir kontrolės, Komisija turėjo remtis turimais faktais pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnį.

(384)

Pirma, Komisija išnagrinėjo atliekant tyrimą pateiktą labai ribotą informaciją apie kasybos bendrovių nuosavybę ir kontrolę. „PT GAG Nickel“ atsakyme į B priedėlio klausimus nurodyta, kad „Antam“ buvo smulkusis akcininkas, o didžioji dalis akcijų priklausė kitai bendrovei. Savo atsakymuose į klausimyną Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokios konkrečios informacijos apie šios bendrovės akcininkų pobūdį, t. y. ar jie buvo viešieji subjektai. Tačiau, remiantis Komisijos rastais viešais šaltiniais (75), paaiškėjo, kad tikrasis šios bendrovės akcininkas iš tikrųjų buvo Indonezijos Vyriausybė, kuriai priklausė visos nuosavybės teisės. Vėliau šis faktas buvo patvirtintas atliekant „PT GAG Nickel“ nuotolinį duomenų sutikrinimą. Taip paaiškėjo, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė išsamios ir tikslios informacijos apie tikrąsias galutines šios bendrovės nuosavybės teises.

(385)

Be to, pažymima, kad Indonezijos Vyriausybė neįtraukė „PT Vale“ į Indonezijos didžiausių nikelio rūdos kasybos bendrovių sąrašą. Tačiau remiantis viešai prieinama informacija, 2019 m. „PT Vale“ išgavo apie 4,2 mln. (76) tonų nikelio rūdos, t. y. daugiau nei 2019 m. išgavo didžiausia nikelio rūdos kasybos bendrovė, apie kurią pranešė Indonezijos Vyriausybė. Be to, per „PT Indonesia Asahan Aluminium“ (toliau – „Inalum“) (77) valstybei taip pat priklauso 20 % „PT Vale Indonesia“ (78) akcijų. 2020 m. Indonezijos Vyriausybė tapo „PT Vale“ akcininke, vykdydama savo reikalavimą perleisti užsienio kapitalo bendrovių akcijas. Be to, atsakydama į raštą pagal 28 straipsnį Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad „PT Vale“ nėra valstybės valdoma įmonė (tačiau nutylėjo apie Indonezijos valstybei priklausančią 20 % „PT Vale“ akcijų dalį) ir kad ji gamina ir parduoda ne nikelio rūdą, o nikelio šteiną. Nors iš tiesų „PT Vale“ gamina nikelio šteiną, „PT Vale“ taip pat turi nikelio rūdos kasyklą Indonezijoje (79) ir išgauna nikelio rūdą uždarajam naudojimui.

(386)

Iš to matyti, kad Indonezijos Vyriausybė pateikė netikslią informaciją apie didžiausius nikelio kasybos bendrovių tiekėjus. Be to, Indonezijos Vyriausybė prieštaravo savo atsakymams į klausimyną ir raštą dėl informacijos neišsamumo, taip pat pareiškimams, išsakytiems atliekant nuotolinį duomenų sutikrinimą. Indonezijos Vyriausybė ne tik pateikė nepatikimus duomenis apie nikelio rūdos suvartojimą, kaip paaiškinta 351 konstatuojamojoje dalyje, bet ir netikslią informaciją apie nikelio rūdos gamybos apimtis, nes Indonezijos Vyriausybė neįtraukė uždarajam suvartojimui skirtos nikelio rūdos gamybos apimčių. Tokie akivaizdūs neatitikimai verčia abejoti Indonezijos Vyriausybės pateiktų duomenų tikslumu ir patikimumu šiais tyrimo aspektais.

(387)

Siekdama užpildyti visas esmines spragas, susijusias su valstybės nuosavybe ir kontrole nikelio rūdos kasybos bendrovėse, atsižvelgdama į ribotą ir nenuoseklią Indonezijos Vyriausybės pateiktą informaciją, Komisija atliko tyrimą, remdamasi viešai prieinamais šaltiniais. Deja, viešai prieinamos informacijos apie kasybos bendrovių, įskaitant didžiąsias bendroves, nuosavybę ir kontrolę nebuvo daug. Vis dėlto šis tyrimas atskleidė, kad be „Antam“ (80), valstybei per „Antam“ taip pat priklauso „PT GAG Nickel“ ir „PT WEDA Bay Nickel“ akcijos (81), nors Indonezijos Vyriausybė teigė neturinti informacijos apie „PT WEDA Bay Nickel“ akcininkų struktūrą.

(388)

Be to, Komisijos atliktas tyrimas parodė, kad kita valstybės valdoma bendrovė „PT Timah TbK“ vykdo nikelio kasybos verslą per savo patronuojamąją bendrovę „PT Tim Nikel Sejahtera“ Pietryčių Sulavesyje (82). Vienos iš Indonezijos Vyriausybės paminėtų bendrovių – „PT Tonia Mitra Sejahtera“ – akcininkė yra Indonezijos prekybos ministerija.

(389)

Po to Komisija apskaičiavo valstybės valdomų įmonių dalį, remdamasi tyrime pateiktais Indonezijos Vyriausybės vietos produkcijos procentiniais dydžiais. Net atsižvelgiant į viešai prieinamą vos kelių (5) bendrovių informaciją, palyginti su bendru kasybos bendrovių skaičiumi, apie kurį pranešė Indonezijos Vyriausybė (daugiau nei 290), galima daryti išvadą, kad 2020 m. valstybės valdomų įmonių dalis visoje gamyboje sudarė daugiau nei 27 % (83) („PT Vale“ ir „PT Tim Nikel Sejahtera“ akcijos nebuvo įtrauktos į Indonezijos Vyriausybės pateiktus duomenis). Tai jau savaime yra didelė valstybės valdomų įmonių rinkos dalis, kurią reikėtų laikyti nepakankamai įvertinta, nes labai tikėtina, kad valstybės valdomų įmonių esama ir tarp daugelio kitų kasybos bendrovių, apie kurias viešos informacijos nepavyko gauti. Remdamasi 28 straipsniu Komisija galėjo daryti išvadą, kad didesnė dalis nikelio rūdą išgaunančių kasybos bendrovių iš tikrųjų priklausė valstybei. Ši procentinė dalis gali tik didėti, atsižvelgiant į 425–434 konstatuojamosiose dalyse paaiškintą įpareigojimą perleisti turtą.

(390)

Dėl nepakankamo Indonezijos Vyriausybės bendradarbiavimo Komisija turėjo remtis savo pačios atliktais tyrimais, įskaitant kasybos bendrovių valdymo ir kontrolės tyrimus. Viešai prieinama informacija šiuo atveju taip pat buvo ribota. Komisija nustatė, kad, remiantis „Antam“ metinėmis ataskaitomis, bendrovės komisijos narių valdybą sudaro penki nariai, o direktorių valdybą – keturi nariai. Pasirodo, kad Indonezijos Vyriausybė tiesiogiai valdo tik „Antam“ A serijos akcijas pagal vadinamąja „Dwiwarna“ nuosavybės teisę. Visi kiti akcininkai turi B serijos akcijų. „Dwiwarna“ akcininkai ir (arba) jų įgaliotieji atstovai turi išimtines teises skirti bendrovės direktorių ir komisijos narių valdybas. 2018 m. du iš penkių komisijos valdybos narių ir trys iš keturių direktorių valdybos narių buvo atleisti ir pakeisti Indonezijos Vyriausybės ir jos įgaliotojo atstovo siūlymu. Panašiai 2019 m. Indonezijos Vyriausybės ir jos įgaliotojo atstovo siūlymu buvo atleisti ir pakeisti komisijos pirmininkas, pirmininkaujantis direktorius ir kiti du direktoriai. Be to, dabartinis komisijos pirmininkas anksčiau priklausė ginkluotosioms pajėgoms, kitas komisijos narys yra dabartinis valstybės žvalgybos agentūros narys, dar vienas – Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos pareigūnas. Tik du iš penkių komisijos narių turi nepriklausomų komisijos narių kvalifikaciją. Galiausiai, bendrovės komisijos narių valdyboje vienas direktorius yra buvęs „GAG Nikel“ darbuotojas, kitas – buvęs „Inalum“ darbuotojas, o dar vienas – buvęs kitos valstybės valdomos įmonės darbuotojas. Tik vienas direktorius yra privačiojo sektoriaus atstovas.

(391)

Be to, „GAG Nikel“ komisijos narių valdybą sudaro du nariai, o direktorių valdybą pagal „GAG Nikel“ klausimyno atsakymus sudaro du nariai arba pagal „Antam“ 2020 m. metinę ataskaitą – trys nariai. Vienas iš dabartinių „GAG Nikel“ valdybos narių yra buvęs Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos Mineralinių išteklių ir akmens anglių pajamų direktorius, o buvęs komisijos pirmininkas (iki 2020 m. birželio 20 d.) buvo „Antam“ darbuotojas. Dabartinis „GAG Nikel“ pirmininkaujantis direktorius ir kitas direktorius yra „Antam“ darbuotojai, o trečiasis direktorius yra „Inalum“ darbuotojas.

(392)

„PT Vale“ direktorių valdybą sudaro 5 nariai, o komisijos narių valdybą – 10 narių. Dabartinis komisijos narių valdybos pirmininko pavaduotojas yra „Inalum“ strateginių paslaugų direktorius (84). Kitas komisijos narių valdybos narys yra buvęs Indonezijos ryšių ir informacijos ministras ir Indonezijos valstybinės elektros energijos bendrovės „PT. PLN“ generalinio direktoriaus pavaduotojas. Kitas komisijos narių valdybos narys yra buvęs Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos generalinis direktorius ir buvęs „Antam“ komisijos pirmininkas, kuris šiuo metu užima Pramonės ministro padėjėjo metalų, gamtinių dujų ir gamtos išteklių klausimais pareigas.

(393)

Remdamasi byloje esančia informacija ir savo tyrimais, kuriuos teko atlikti dėl Indonezijos Vyriausybės nebendradarbiavimo dideliu mastu, Komisija padarė išvadą, kad kasybos bendrovės, išgaunančios didelę nikelio rūdos dalį, visiškai arba iš dalies priklauso valstybei, jas valdo ir (arba) kontroliuoja valstybė ir jos palaiko glaudžius ryšius su Indonezijos Vyriausybe.

(394)

Komisija vertino ne tik tai, ar kasybos bendrovės priklauso valstybei, bet ir formalius valstybės ir kasybos bendrovių ryšius, taip pat ar kasybos bendrovėms suteikti vyriausybės įgaliojimai ir ar jos jais naudojasi vykdydamos vyriausybės funkcijas.

(395)

Atlikus tyrimą patvirtinta, kad visoms kasybos bendrovėms, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, taikomos tam tikros vyriausybės nustatytos priemonės, susijusios su nikelio rūdos tiekimu, ir jos turi šias priemones įgyvendinti: 1) įpareigojimas perdirbti vidaus rinkoje, 2) eksporto apribojimai ir (arba) eksporto draudimas, 3) privalomas metinis darbo planas ir biudžetas (toliau – RKAB), 4) įpareigojimas perleisti turtą, 5) privalomas kainų nustatymo mechanizmas. Šie įpareigojimai aiškiai rodo, kad kasybos bendrovės vykdo vyriausybės funkcijas.

(396)

Komisija primena, kad pagal 2009 m. Kasybos įstatymo 4 straipsnį mineraliniai ištekliai yra kontroliuojami valstybės. Be to, pagrindinis 2009 m. Kasybos įstatymo tikslas – kuo labiau padidinti nikelio rūdos išteklių pridėtinę vertę Indonezijos ekonomikai. Šiuo tikslu teisės aktuose numatyta valstybinė mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos veiklos kontrolė. 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „1 dalyje nurodytą mineralinių išteklių ir akmens anglių kontrolę vykdo vyriausybė ir (arba) regioninės valdžios institucijos“. Be to, Indonezijos Vyriausybė gali nustatyti mineralinių išteklių politiką, kuria pirmenybė teikiama vidaus interesams, visų pirma kontroliuojant gamybą ir eksportą. 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „1 dalyje nurodyti nacionaliniai interesai gali būti įgyvendinami kontroliuojant gamybą ir eksportą“. Indonezijos Vyriausybė turi teisę nustatyti metinę kiekvienos biržos prekės gamybos apimtį kiekvienoje provincijoje. 5 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad „Vykdydama 2 dalyje nurodytą kontrolę, Vyriausybė turi teisę nustatyti metinę kiekvienos biržos prekės gamybos apimtį kiekvienoje provincijoje“ Pagal 144 straipsnį Indonezijos Vyriausybė atidžiai prižiūri kasybos verslo valdymą. Įgyvendindama šį straipsnį, Indonezijos Vyriausybė priėmė VR 55/2010 dėl kasybos valdymo įgyvendinimo gairių ir priežiūros. 22 straipsnyje nustatyta, kad Indonezijos Vyriausybė priežiūra, be kita ko, susijusi su „gamybos ir pardavimo, įskaitant mineralinių išteklių ir akmens anglių kokybę, kiekį ir kainą, įgyvendinimu“.

(397)

Be to, įgyvendindama 2009 m. Kasybos įstatymą, Indonezijos Vyriausybė priėmė VR 23/2010 su pakeitimais, padarytais VR 24/2012. Remiantis 89 straipsnio 1 dalimi, „Ministras kontroliuoja mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybą, kurią vykdo mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos operacijos leidimų turėtojai ir mineralinių išteklių ir akmens anglių specialiųjų kasybos operacijos leidimų turėtojai“, ir 89 straipsnio 2 dalimi, „Mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos kontrole, kaip numatyta 1 dalyje, siekiama: a) atitikti aplinkosaugos reikalavimus; b) išsaugoti mineralinius ir akmens anglių išteklius; c) kontroliuoti mineralinių išteklių ir akmens anglių kainas.“ Be to, pagal 90 straipsnio 1 dalį „Ministras nustato nacionalinį mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos kiekį provincijos lygmeniu“, o pagal 90 straipsnio 2 dalį „Ministras gali suteikti įgaliojimus gubernatoriams nustatyti mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos kiekį atitinkamose rajonuose ir (arba) miestuose.“ Be to, 84 straipsnyje nustatyta, kad „1) kasybos operacijos leidimų turėtojai ir specialiųjų kasybos operacijos leidimų turėtojai turi teikti pirmenybę vidaus poreikiams, susijusiems su mineraliniais ištekliais ir (arba) akmens anglimis. 2) Ministras nustato vidaus poreikius, susijusius su mineraliniais ištekliais ir (arba) akmens anglimis, kaip numatyta 1 dalyje, kurie apima poreikius perdirbimo pramonės ir tiesioginio vidaus naudojimo poreikius.“

(398)

Gamybos kontrolę papildo mineralinių išteklių pardavimo vidaus rinkoje ir kainų kontrolė. Šio reglamento 92 straipsnio 1 dalimi ministrui suteikiami įgaliojimai „kontroliuoti mineralinių išteklių ir akmens anglių pardavimą, kurį vykdo mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos operacijos leidimų turėtojai ir mineralinių išteklių ir akmens anglių specialiųjų kasybos operacijos leidimų turėtojai“. Be to, 92 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „1 dalyje numatyta mineralinių išteklių ar akmens anglių pardavimo kontrole siekiama: a) teikti pirmenybę vidaus poreikiams, susijusiems su mineraliniais ištekliais ir akmens anglimis, ir b) stabilizuoti mineralinių išteklių ir akmens anglių kainas.“

(399)

Be gamybos apimties, Indonezijos Vyriausybė griežtai prižiūri visus pardavimo sandorius vidaus rinkoje. EMIM 7/2017 10 straipsnyje teigiama: „Metalo mineralų kasybos operacijos IUP, akmens anglių kasybos operacijos IUP, metalo mineralų kasybos operacijos IUPK ir akmens anglių kasybos operacijos IUPK turėtojai privalo pateikti ministrui per generalinį direktorių arba gubernatorių, atsižvelgiant į jų turimus įgaliojimus, visas metalo mineralų arba akmens anglių pardavimo sutartis.“ Be to, 11 straipsnyje teigiama: „1) Metalo mineralų kasybos operacijos IUP, akmens anglių kasybos operacijos IUP, metalo mineralų kasybos operacijos IUPK ir akmens anglių kasybos operacijos IUPK turėtojai kiekvieną mėnesį ne vėliau kaip per 5 (penkias) kalendorines dienas nuo kiekvieno mėnesio pabaigos privalo pateikti ministrui per generalinį direktorių arba gubernatorių, atsižvelgiant į jų turimus įgaliojimus, metalo mineralų arba akmens anglių pardavimo veiklos įgyvendinimo ataskaitas. 2) 1 dalyje nurodytų metalo mineralų arba akmens anglių pardavimo veiklos įgyvendinimo ataskaitoje nurodoma bent pardavimo kaina, pardavimo apimtis, parduotų metalo mineralų ar akmens anglių kokybė, pardavimo vieta ir pardavimo šalis ar regionas.“

(400)

Šios priemonės rodo, kad centrinė valdžia labai kišasi į kasybos sektorių, įskaitant nikelio rūdos sektorių, ir jį kontroliuoja, be kita ko, nustatydama gamybos ir pardavimo tikslą, kontroliuodama kainas ir teikdama pirmenybę Indonezijoje išgaunamų mineralinių išteklių vidaus poreikiams. Tai ne tik kasybos verslo reguliavimo sistema, bet ir sistema, pagal kurią kasybos bendrovėms suteikiami įgaliojimai, leidžiantys joms plėtoti su kasybos produktų tiekimu rinkai ir pasiūla susijusias vyriausybės funkcijas, kad būtų pasiekti atitinkami vyriausybės tikslai. Toliau pateiktos konkrečios nikelio rūdos sektoriui skirtos priemonės dar kartą parodo, kaip Indonezijos Vyriausybė vykdo savo įgaliojimus ir kontroliuoja kasybos bendroves.

(401)

Pagal 2009 m. Kasybos įstatymo 102 straipsnį „IUP ir IUPK turėtojas privalo didinti mineralų ir (arba) akmens anglių išteklių pridėtinę vertę vykdant plėtrą, perdirbimą ir gryninimą, taip pat naudojant mineralinius išteklius ir akmens anglis“. Be to, pagal 103 straipsnio 1 dalį „Kasybos operacijos IUP ir IUPK turėtojas privalo vykdyti vietinių kasybos produktų perdirbimą ir gryninimą“, o pagal 103 straipsnio 2 dalį „IUP ir IUPK turėtojas, kaip nurodyta 1 dalyje, gali vykdyti kitų IUP ir IUPK turėtojų išgautų produktų perdirbimą ir gryninimą“.

(402)

Įpareigojimu vykdyti perdirbimą ir rafinavimą šalies viduje, be kita ko, siekiama: a) padidinti kasybos vertę per prekes, b) aprūpinti pramonę žaliavomis, c) sukurti darbo vietų ir d) padidinti valstybės pajamas. Kitaip tariant, šiomis nuostatomis visos nikelio rūdos kasybos bendrovės įpareigotos statyti savo nikelio perdirbimo ir (arba) gryninimo įrenginius arba parduoti savo produktą vietinei įmonei.

(403)

Be to, 2009 m. Kasybos įstatymo 170 straipsnyje numatytas penkerių metų lengvatinis laikotarpis. „Darbų sutarties <...> turėtojas, kuris jau pradėjo gamybą, privalo pradėti gryninimą, kaip nurodyta 103 straipsnio 1 dalyje, ne vėliau kaip per 5 (penkerius) metus nuo šio įstatymo įsigaliojimo“. VR 23/2010 su pakeitimais, padarytais VR 24/2012, 112 straipsnio 4 dalyje patvirtinta, kad kasybos verslo licencijų turėtojai privalo vykdyti perdirbimą ir rafinavimą šalies viduje ne vėliau kaip per penkerius metus nuo 2009 m. Kasybos įstatymo įsigaliojimo: „Kasybos leidimai, regioniniai kasybos leidimai ir mažos apimties kasybos leidimai, išduoti pagal įstatymus ir reglamentus iki šio Vyriausybės reglamento priėmimo, galioja iki jų galiojimo pabaigos ir [jų turėtojai] privalo: <...> c) ne vėliau kaip per 5 (penkerius) metus nuo 2009 m. Įstatymo Nr. 4 dėl mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos įsigaliojimo pradėti vykdyti perdirbimą, rafinavimą ir (arba) lydymą šalies viduje“.

(404)

Šie įpareigojimai rodo, kad kasybos bendrovės negali laisvai, vadovaudamosi verslo interesais, organizuoti savo gamybos ir perdirbimo veiklos. Priešingai, jos turi laikytis šių įpareigojimų ir gaminti bei perdirbti rūdą šalies viduje, kad padidintų pridėtinę vertę Indonezijoje. Todėl joms suteikiami vyriausybės įgaliojimai ir jos vykdo vyriausybės pavestą veiklą.

(405)

2014 m. sausio 11 d. Indonezijos Vyriausybė priėmė VR 1/2014, kuriuo iš dalies pakeistas VR 24/2012 112 straipsnis ir įtrauktas naujas 112C straipsnis. Esminis 112 straipsnio pakeitimas – panaikintas VR 23/2010 112 straipsnio 4 dalies c punktas, pagal kurį buvo reikalaujama, kad kasybos verslo licencijos (IUP) arba mažos apimties kasybos licencijos (IPR) turėtojas per penkerius metus nuo 2009 m. Kasybos įstatymo įsigaliojimo vykdytų mineralinių išteklių perdirbimą ir rafinavimą šalies viduje, nes šis terminas jau buvo pasibaigęs. Pagrindinės papildomo 112C straipsnio sąlygos: 1) 2009 m. Kasybos įstatymo 170 straipsnyje nurodytų darbų sutarčių turėtojai privalo savo kasybos produktus perdirbti šalies viduje ir 2) šio reglamento 112 straipsnio 4 dalies a punkte nurodytų kasybos operacijos IUP (IUO-OP) turėtojai privalo vykdyti savo kasybos produktų perdirbimą ir rafinavimą šalies viduje (85).

(406)

Tą pačią dieną buvo paskelbtas EMIM 1/2014 (86), kuriuo įgyvendinamas VR 1/2014. EMIM 1/2014 pateiktos gairės dėl perdirbimo ar rafinavimo lygio, kurį reikia pasiekti prieš eksportuojant. EMIM 1/2014 apibrėžta 11 metalų mineralų, kuriuos uždrausta eksportuoti nuo 2014 m. sausio mėn. 6 metalai, įskaitant nikelį, galėjo būti eksportuojami tik juos perdirbus.

(407)

Siekdama sušvelninti draudimo eksportuoti neperdirbtus arba nepakankamai perdirbtus mineralinius išteklius poveikį kasybos bendrovėms ir šalies eksporto pajamoms, Indonezijos Vyriausybė priėmė VR 1/2017, kuriuo kasybos bendrovėms nuo 2017 m. sausio 11 d. leidžiama penkerius metus toliau eksportuoti dalinai perdirbtą produktą ir tam tikrų rūšių rūdas, laikantis įgyvendinimo reglamentuose nustatytų sąlygų. MOT 01/M-DAG/PER/1/2017 4 straipsnyje nustatyta: „III priedėlyje nurodyti kasybos produktai, kaip numatyta 3 straipsnio 1 dalyje, gali būti eksportuojami tik patenkinus šias sąlygas: a) bendrovė, kuriai priklauso nikelio kasybos operacijos IUP arba nikelio kasybos operacijos IUPK: 1) naudojo nikelį, kurio kiekis < 1,7 % (mažesnis nei vienas ir septynios dešimtosios procento), [ir] panaudojo ne mažiau kaip 30 % (trisdešimt procentų) viso turimo nikelio perdirbimo ir gryninimo įrenginio pajėgumo, ir 2. savarankiškai arba bendradarbiaudama su kitomis šalimis pastatė arba stato gryninimo įrenginį“.

(408)

Remiantis EMIM 25/2018, buvo nustatytos konkrečios taisyklės, kurios buvo taikomos metalo mineralams, atitinkantiems tam tikrus kriterijus (t. y. nikelio, kurio kiekis < 1,7 %). 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „Kasybos verslo licencijos (IUP), išduotos kasybos operacijai, arba specialiosios kasybos verslo licencijos (IUPK), išduotos kasybos operacijai, turėtojai gali parduoti konkretų nikelio, kurio kiekis yra < 1,7 % (mažesnis nei vienas ir septynios dešimtosios procento), arba išplauto boksito, kurio Al2O3 >= 42 % (keturiasdešimt du procentai arba didesnis), kiekį užsienyje, naudodamiesi darniąja normų sistema (angl. Tariff Post/HS) ir laikydamiesi įstatymų ir reglamentų nuostatų, iki 2022 m. sausio 11 d.“, o 46 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „1 dalyje nurodytas nikelio, kurio kiekis yra < 1,7 % (mažesnis nei vienas ir septynios dešimtosios procento), arba išplauto boksito, kurio Al2O3 >= 42 % (keturiasdešimt du procentai arba didesnis), pardavimas vykdomas tenkinant šias sąlygas: a) statomas arba pastatytas gryninimo įrenginys ir b) sumokėtas eksporto muitas pagal įstatymų ir reglamentų nuostatas. Rafinavimo ir (arba) lydymo įrenginį leista statyti individualiai arba kartu su kitomis šalimis.

(409)

Šiuos produktus buvo galima eksportuoti tik juos patikrinus inspektoriui ir gavus Užsienio prekybos generalinio direktorato (toliau – UPGD) patvirtinimą remiantis Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos rekomendacija. Inspekcijos tikslas – užtikrinti, kad kasybos produktai atitiktų minimalius perdirbimo ir (arba) rafinavimo reikalavimus.

(410)

2017 m. vasario mėn. Finansų ministras (toliau – FM) priėmė reglamentą PMK Nr. 13/PMK.010/2017 (87) (su vėlesniais pakeitimais, padarytais FM reglamentu PMK Nr. 164/PMK.010/2018), kuriais nustatomos įvairių formų perdirbtų metalo mineralų eksporto muito normos. Nikelio rūdai, kurios koncentracija < 1,7 % Ni, buvo taikomas 10 % eksporto mokestis.

(411)

Pagal EMIM 11/2019 draudimas eksportuoti nikelio rūdą, kurioje Ni kiekis mažesnis nei 1,7 %, buvo pratęstas iki 2019 m. gruodžio 31 d. Visos eksporto rekomendacijos, kurias Energetikos ir mineralinių išteklių ministerija pateikė dėl nikelio rūdos, kurioje Ni kiekis mažesnis nei 1,7 %, eksporto iki EMIM 11/2019 priėmimo, liko galioti. Tačiau šios rekomendacijos nustojo galioti 2019 m. gruodžio 31 d. EMIM 11/2019 įsigaliojo 2020 m. sausio 1 d. Iki 2019 m. gruodžio 31 d. Energetikos ir mineralinių išteklių ministerija vis dar galėjo teikti rekomendacijas dėl nikelio rūdos, kurioje Ni kiekis mažesnis nei 1,7 %, eksporto.

(412)

Nuo 2020 m. sausio 1 d. buvo draudžiama eksportuoti visų rūšių nikelio rūdą.

(413)

Šie eksporto apribojimai ir draudimas eksportuoti nikelio rūdą labai apriboja kasybos bendrovių laisvę parduoti nikelio rūdą pirkėjams visame pasaulyje, siūlantiems didžiausią kainą. Šios bendrovės gali vykdyti pardavimą Indonezijos rinkoje tik galutinės grandies pramonės, daugiausia nerūdijančiojo plieno pramonės, naudai, neatsižvelgiant į tai, kad nikelio rūdos ištekliai pasaulyje yra riboti, o Indonezija yra labai didelė gamintoja. Dėl šių apribojimų labai sumažėja vietos pirkėjų (naudotojų pramonės sektorių) skaičius ir nikelio rūdos kainos vidaus rinkoje. Tai dar kartą įrodo, kad kasybos bendrovės yra ne laisvosios rinkos dalyviai, o „valstybinės institucijos“, veiksmingai vykdančios vyriausybės veiklą.

(414)

Pagal VR 23/2010 su pakeitimais, padarytais VR 24/2012, 101 straipsnį „kasybos leidimų ir specialiųjų kasybos leidimų turėtojai privalo perduoti visus duomenis, gautus vykdant žvalgymo ir kasybos operacijas, kompetentingam ministrui, gubernatoriams arba regentams ir (arba) merams.“ Be to, pagal 103 straipsnį „101 straipsnyje numatytose ataskaitose, kurias teikia kasybos žvalgymo leidimų bei specialiųjų kasybos žvalgymo leidimų ir kasybos operacijos leidimų bei specialiųjų kasybos operacijos leidimų turėtojai, turi būti pateikta informacija apie konkrečios veiklos pažangą per nustatytą laikotarpį.“ Be to, Metiniai darbo planai ir biudžetas (RKAB), kaip numatyta 101 straipsnyje, kompetentingam ministrui, gubernatoriams ar regentams ir (arba) merams pateikiami ne vėliau kaip likus 45 (keturiasdešimt penkioms) darbo dienoms iki kiekvienų kalendorinių metų pabaigos“.

(415)

EMIM 11/2018 (88) (su pakeitimais, padarytais EMIM 22/2018 ir EMIM 51/2018) metinis RKAB apibrėžiamas kaip „metinis darbo planas ir biudžetas vykdant mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos verslą, apimantis verslo, techninius ir aplinkosaugos aspektus“. EMIM 11/2018 kasybos verslo licencijos turėtojai įpareigojami parengti ir perduoti metinį RKAB ministrui arba gubernatoriui patvirtinti, atsižvelgiant į jų įgaliojimus (61 straipsnio 1 dalies b punktas). EMIM 11/2018 ne tik numatytas toks įpareigojimas, bet ir draudžiama kasybos verslo licencijos turėtojams vykdyti statybos, kasybos, perdirbimo ir (arba) rafinavimo, taip pat transportavimo ir pardavimo veiklą, kol nėra patvirtintas jų metinis RKAB.

(416)

Kasybos verslo licencijų ir specialiųjų kasybos verslo licencijų turėtojai turi pateikti metinį RKAB likus 90 dienų iki finansinių metų pabaigos, bet ne vėliau kaip likus 45 kalendorinėms dienoms iki finansinių metų pabaigos, įskaitant metinio RKAB patvirtinimą.

(417)

Mineralinių išteklių ir akmens anglių generalinis direktoratas (toliau – MIAAGD) Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos arba gubernatoriaus vardu atlieka metinio RKAB vertinimą ir ne vėliau kaip per 14 darbo dienų po išsamaus metinio RKAB tinkamo gavimo, patvirtina metinį RKAB arba pateikia atsakymą dėl jo. IUP turėtojai privalo pateikti patikslintą metinio RKAB versiją, kurioje turi būti atsižvelgta į MIAAGD atsakymą, ne vėliau kaip per 5 dienas nuo MIAAGD atsakymo gavimo dienos. MIAAGD patvirtina patikslintą metinio RKAB versiją ne vėliau kaip per 14 darbo dienų po išsamios patikslintos metinio RKAB versijos tinkamo gavimo. Žvalgymo IUP ir IUPK, IUP-OP, IUPK-OP arba IUP-OP, išduotų specialiai perdirbimo ir (arba) rafinavimo veiklai, turėtojai einamaisiais metais gali vieną kartą teikti paraišką koreguoti jų metinį RKAB, jei pasikeičia jų gamybos pajėgumai. Paraiška dėl metinio RKAB pakeitimo turi būti pateikta IUP turėtojui pateikus antrąją ketvirčio ataskaitą, bet ne vėliau kaip iki einamųjų metų liepos 31 d. IUP-OP ir IUPK-OP turėtojai, pasikeitus techniniams, ekonominiams ar aplinkosauginiams kintamiesiems, privalo pateikti pakeistas galimybių studijos ataskaitas pagal galiojančių taisyklių ir reglamentų nuostatas. Žvalgymo IUP ir IUPK, IUP-OP, IUPK-OP arba IUP-OP, išduotų specialiai perdirbimo ir (arba) rafinavimo veiklai, turėtojai privalo pranešti apie visus einamaisiais metais įgyvendintus jų kasybos paslaugų verslo operacijų pokyčius.

(418)

EMIM 11/2018 buvo atšauktas, jį pakeičiant EMIM 7/2020 (89). EMIM 7/2020 numatytos panašios nuostatos kaip EMIM 11/2018 dėl reikalavimo parengti metinį RKAB.

(419)

Tyrimo metu Indonezijos Vyriausybė pateikė keturis nikelio rūdos kasybos bendrovių RKAB. Komisija pažymėjo, kad RKAB pateikiama išsami kiekybinė, kokybinė ir finansinė informacija apie žvalgymo veiklą, išteklius ir atsargas, kasybos operacijas, perdirbimo ir rafinavimo apimtis, tiekimą vidaus rinkai ir eksportą, gabenimą, aplinkosaugą, saugą, darbo jėgą, numatomus finansinius rodiklius (pardavimą, honorarus, pajamas, pajamų mokestį).

(420)

Deja, Indonezijos Vyriausybė nepateikė faktinių galimybių studijų ir vengė dalyvauti diskusijose apie tai, kaip kiekvienai bendrovei nustatomi gamybos tikslai ir kaip Indonezijos Vyriausybė stebi faktiškai pasiektas gamybos apimtis galimybių studijos laikotarpiu ir kokių veiksmų imasi atsižvelgdama į šiuos duomenis. Kadangi šiuo svarbiu aspektu nebuvo bendradarbiaujama, Komisija, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 28 straipsniu, turėjo remtis išvadomis.

(421)

Indonezijos Vyriausybė pateikė 2017–2020 m. Indonezijos nikelio rūdos gamybos apimtis ir nikelio rūdos suvartojimo šalies viduje duomenis tuo pačiu laikotarpiu. Šie duomenys parodė, kad nikelio rūdos gamybos ir suvartojimo apimtys labai skiriasi. Be to, Indonezijos Vyriausybės pateiktos nikelio rūdos suvartojimo vidaus rinkoje apimties nebuvo galima suderinti su IRNC nikelio rūdos pirkimo apimtimi, kuri buvo sutikrinta atliekant nuotolinį duomenų sutikrinimą. Iš to matyti, kad Indonezijos Vyriausybė pateikė klaidingą informaciją apie nikelio rūdos suvartojimą.

(422)

Be to, pažymima, kad be 414–419 konstatuojamosiose dalyse paaiškinto įpareigojimo teikti metinį RKAB, EMIM 11/2018 taip pat reikalaujama, kad IUP turėtojai pateiktų tris papildomas ataskaitas: a) periodinę ataskaitą; b) galutinę ataskaitą ir c) specialiąją ataskaitą, kuriai keliami įvairaus lygmens reikalavimai, priklausomai nuo turimos IUP tipo. Tarp teiktinai informacijai keliamų reikalavimų yra prievolė IUP turėtojams pateikti informaciją apie gamybos ir pardavimo veiklą.

(423)

Atliekant nuotolinį duomenų sutikrinimą „GAG Nickel“ patvirtino, kad kas ketvirtį, pusmetį ir kasmet teikė informaciją apie gamybos apimtį ir nikelio rūdos pardavimo apimtį bei vertę. Komisija paprašė bendrovės pateikti šias ataskaitas už tiriamąjį laikotarpį. Pasibaigus nuotoliniam duomenų sutikrinimui Komisija suteikė Indonezijos Vyriausybei kelias dienas šiai informacijai pateikti. Tačiau Indonezijos Vyriausybė šiuos duomenis pateikė tik po to, kai Komisija informavo Indonezijos Vyriausybę apie pagrindinio reglamento 28 straipsnio taikymą, kaip paaiškinta 349 konstatuojamojoje dalyje.

(424)

RKAB taisyklėse matomas dar vienas reikšmingos ir griežtos Indonezijos Vyriausybės vykdomos kontrolės aspektas, susijęs su visų kasybos bendrovių kasmetiniais gamybos tikslais. Komisija padarė išvadą, kad dėl šių RKAB taisyklių pagrindinės kasybos bendrovių savybės ir funkcijos yra tiekti nikelio rūdą, atsižvelgiant į vyriausybės tikslą remti galutinės grandies nerūdijančiojo plieno pramonę. Atsižvelgiant į kasybos bendrovių pagrindinių charakteristikų bendrumą arba suderinamumą su Indonezijos Vyriausybės tikslais ir funkcijomis mineralinių išteklių sektoriuje laipsnį, galima teigti, kad kasybos bendrovės turi vyriausybės institucijos įgaliojimus, jais naudojasi arba vyriausybės institucijos įgaliojimai joms yra suteikti.

(425)

Pagal 2009 m. Kasybos įstatymą reikalaujama, kad užsienio subjektams priklausančios kasybos bendrovės perleistų savo akcijas Indonezijos šalims, siekiant skatinti vidaus investicijas į kasybos sektorių. 2009 m. Kasybos įstatyme nenustatytas akcijų paketo, kuris turi būti parduotas, dydis, todėl centrinė valdžia jį toliau reglamentuoja atitinkamuose įgyvendinimo reglamentuose.

(426)

Priėmus 2009 m. Kasybos įstatymą, centrinė valdžia palaipsniui keitė reikalavimą dėl minimalios turto perleidimo procentinės dalies. Šiuo metu galiojantis minimalus turto perleidimo reikalavimas yra 51 %, taikomas 2017 m. ketvirtuoju VR 23/2010 pakeitimu (VR 1/2017) (90) ir EMIM 9/2017 (91) (su pakeitimais, padarytais EMIM 43/2018 (92)).

(427)

Pagal 97 straipsnį „Kasybos leidimų ir specialiųjų kasybos leidimų turėtojai, kuriems taikomos užsienio investicijos, po 5 (penkerių) gamybos metų turi palaipsniui perleisti savo akcijas taip, kad dešimtaisiais metais ne mažiau kaip 51 % (penkiasdešimt vienas procentas) jų akcijų priklausytų Indonezijos dalyviams.“ Be to, „Akcijų perleidimas, kaip numatyta 1 dalyje, atliekamas Indonezijos dalyviams, tarp kurių yra vyriausybė, provincijų vyriausybės, rajonų ir (arba) miestų valdžios institucijos, valstybės valdomi subjektai, regionų valdomi subjektai arba nacionaliniai privatūs subjektai“.

(428)

Užsienio investuotojams priklausančios akcijos gali būti parduodamos Indonezijos privačioms bendrovėms tik tuo atveju, jei vyriausybė, provincijų vyriausybės arba rajonų ir (arba) miestų valdžios institucijos, valstybės valdomi subjektai ar regiono valdomi subjektai atsisako pirkti akcijas. Perleidimas gali būti vykdomas tiesiogiai arba netiesiogiai, išleidžiant naujas akcijas ir (arba) perleidžiant ar parduodant turimas akcijas. Pažymėtina, kad, kitaip nei kasybos bendrovėms, lydymo bendrovėms netaikomas joks įpareigojimas perleisti turtą.

(429)

EMIM 9/2017 nustatyta, kad perleidžiamų akcijų kaina grindžiama „tikrąja rinkos verte“, neatsižvelgiant į mineralinių išteklių atsargų vertę perleidimo metu. Ši nuostata dėl perleidžiamų akcijų kainos buvo pakeista EMIM 43/2018, kuriame teigiama, kad nustatant tikrąją rinkos vertę neatsižvelgiama į mineralinių išteklių ar akmens anglių atsargas, išskyrus tas, kurios išgaunamos IUP-OP arba IUPK-OP laikotarpiu. Be to, tikroji rinkos vertė apskaičiuojama naudojant diskontuotų pinigų srautų metodą, pasitelkus ekonominę naudą, gautą turto perleidimo įgyvendinimo laikotarpiu iki IUP-OP arba IUPK-OP pabaigos, ir (arba) rinkos duomenų lyginamąją analizę.

(430)

Remiantis EMIM 9/2017, reguliuojama perleidžiamų akcijų kaina yra: a) didžiausia kaina, kuri turi būti pasiūlyta centrinei valdžiai, provincijos vyriausybei arba apskrities ir (arba) savivaldos institucijai, arba b) mažiausia kaina, kuri turi būti pasiūlyta valstybės valdomai įmonei (toliau – BUMN), regiono valdomai įmonei (toliau – BUMD) arba nacionaliniam privačiajam verslo subjektui.

(431)

EMIM 43/2018 minėta nuostata iš dalies pakeista ir nustatyta, kad reguliuojama perleidžiamų akcijų kaina yra: a) didžiausia kaina, kuri turi būti pasiūlyta centrinei valdžiai, provincijos vyriausybei arba apskrities ir (arba) savivaldos institucijai, BUMN, BUMD arba specialiosios paskirties įmonei, kurią vyriausybė įsteigė ar paskyrė per Energetikos ir mineralinių išteklių ministeriją, kartu su provincijos vyriausybe arba apskrities ir (arba) savivaldos institucija, BUMN ir (arba) BUMD, arba b) mažiausia kaina, kuri turi būti pasiūlyta nacionaliniam privačiam verslo subjektui vykdant viešųjų pirkimų procedūrą.

(432)

Vyriausybė (per Energetikos ir mineralinių išteklių ministeriją) gali pasitelkti nepriklausomą vertintoją, kad šis įvertintų perleidžiamų akcijų kainą. Jei nepavyksta susitarti dėl perleidžiamų akcijų kainos, EMIM 9/2017 nustatyta, kad perleidžiamos akcijos siūlomos remiantis perleidžiamų akcijų kaina, apskaičiuota atsižvelgiant į vyriausybės atliktą vertinimą. Galiojančiame EMIM 43/2018 šios nuostatos nebėra.

(433)

2020 m. Kasybos įstatyme išliko reikalavimas perleisti užsienio kapitalo dalį ir jame konkrečiai nustatyta, kad užsienio investuotojai turi perleisti tiek akcijų, kiek reikia užtikrinti, kad ne mažiau kaip 51 % visų bendrovės akcijų priklausytų Indonezijos investuotojams. Šis minimalus akcijų perleidimo reikalavimas atitinka šiuo metu galiojančius akcijų perleidimo reikalavimus, taikomus pagal VR 23/2010. 2020 m. Kasybos įstatyme numatyta, kad tokiems klausimams spręsti taikomos atitinkami Vyriausybės reglamentai (šiuo metu VR 23/2010), pagal kuriuos pardavimo procesas inicijuojamas praėjus penkeriems metams nuo kasyklos eksploatavimo pradžios.

(434)

Iš šių nuostatų matyti, kad Indonezijos Vyriausybė siekia padidinti reikšmingą kasybos bendrovių kontrolę, didindama savo dalyvavimą ir išstumdama užsienio kapitalo kasybos bendroves. Siekiant užtikrinti, kad būtų įgyvendintas pagrindinis tikslas – tiekti nikelio rūdą vidaus galutinės grandies pramonei, šie subjektai po palyginti trumpo laikotarpio privalo atsisakyti nuosavybės teisių, o pirmumo teisė įsigyti suteikiama Indonezijos Vyriausybei ir kitoms valstybinėms institucijoms. Be to, nustatytos specialios akcijų vertinimo taisyklės, kurios, kaip matyti, neatitinka įprastų rinkos derybų, kurios vyktų tarp ūkio subjektų, jei šių nuostatų nebūtų. Tuo remdamasi Komisija padarė išvadą, kad turto perleidimo įpareigojimai rodo reikšmingą kasybos bendrovių nuosavybės ir valdymo kontrolę, kurią vykdo Indonezijos Vyriausybė, siekdama užtikrinti, kad šios bendrovės ir toliau vykdytų vyriausybės funkcijas pagal Indonezijos Vyriausybės politikos tikslus.

(435)

Tyrimo metu paaiškėjo, kad nikelio rūdos kainodarai buvo taikomas vyriausybės mechanizmas, kurį taikant nebuvo įmanoma nustatyti kainos pagal įprastą rinkos pasiūlos ir paklausos dinamiką. Atitinkamų teisės aktų, susijusių su kainodara, raida rodo, kad Indonezijos Vyriausybė aktyviai stebėjo nikelio rūdos kainas ir dar 2010 m. ėmėsi konkrečių priemonių. Iš pradžių Indonezijos Vyriausybė teigė, kad kainų nustatymo mechanizmas daugiausia taikomas renkant honorarus. Vėliau ilgainiui Indonezijos Vyriausybės intervencija į kainas stiprėjo, kol teisės aktuose buvo oficialiai įtvirtintas konkretus privalomas kainų nustatymo mechanizmas, kuriuo buvo kodifikuotas jau de facto egzistuojantis kainų nustatymo mechanizmas. Laikui bėgant, o ypač nuo 2017 m., šiuo mechanizmu visada buvo siekiama nustatyti kainą su didele nuolaida, palyginti su vyraujančia tarptautinės rinkos kaina, kad būtų skatinama nerūdijančiojo plieno pramonės plėtra, kaip numatyta susitarime ir dvišaliame bendradarbiavime su Kinijos Vyriausybe.

(436)

Pagrindinis kainų nustatymo mechanizmo tikslas – užtikrinti, kad nerūdijančiojo plieno pramonei nikelio rūda būtų tiekiama su didele nuolaida, palyginti su tarptautinėmis kainomis. Kartu reguliuojama kaina siekiama atsižvelgti ir į kasybos bendrovių interesus, kad būtų užtikrintas tiekimo tęstinumas šia sumažinta kaina ir išvengta bankrotų bei socialinių neramumų. Galiausiai, taip užtikrinamas minimalus valstybės pajamų lygis, nors ir daug mažesnis nei tuo atveju, jei nuolaidos, palyginti su tarptautine kaina, nebūtų. Ją turi patvirtinti asmuo, laikinai einantis Mineralinių išteklių ir akmens anglių generalinio direktoriaus pareigas, kuris, kaip toliau nurodyta, teigė, kad ketinama rasti „teisingumą lydykloms, kurios nori kuo mažesnių kainų. Tačiau, kita vertus, būtina užtikrinti, kad nikelio kasybos veikla būtų palaikoma pakankama kasybos marža“ (93).

(437)

Remdamasi visais turimais įrodymais, Komisija padarė išvadą, kad reguliuojama kaina Indonezijos Vyriausybė specialiai siekė užtikrinti, kad nikelio rūdos kaina būtų gerokai sumažinta, palyginti su tarptautinėmis rinkos kainomis, ir tai būtų naudinga nerūdijančiojo plieno pramonei. Taikydama šį mechanizmą, Indonezijos Vyriausybė reikšmingai kontroliavo kasybos bendrovių galimybę nustatyti kitokio lygio kainas, remiantis įprasta rinkos pasiūla ir paklausa.

(438)

Papildomas įrodymas, rodantis, kad kasybos bendrovėms suteikiami vyriausybės įgaliojimai, yra jų oficialus priskyrimas „nacionaliniams gyvybiškai svarbiems objektams“.

(439)

Atlikus tyrimą paaiškėjo, kad nikelio kasybos bendrovės „PT. Antam TBK, UBPN Southeast Sulawesi“, „PT. Ceria Nugraha Indotama“, „PT Vale“ oficialiai pripažintos nacionaliniais gyvybiškai svarbiais objektais mineralinių išteklių ir akmens anglių sektoriuje (94). Primenama, kad „Antam“ yra valstybės valdoma įmonė, valstybei taip pat priklauso „PT Vale“ akcijos, o „PT Ceria Nugraha Indotama“ yra privati bendrovė.

(440)

Šis statusas grindžiamas 2021 m. spalio 18 d. Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos dekretu Nr. 202.K/HK.02/MEM.S/2021, kuriuo antrą kartą iš dalies keičiamas Energetikos ir mineralinių išteklių ministro dekretas Nr. 77 K/90/MEMILIKI/2019 dėl nacionalinių gyvybiškai svarbių objektų energetikos ir mineralinių išteklių srityje (95). Į nacionalinių gyvybiškai svarbių objektų sąrašą įtrauktos 34 mineralinių išteklių ir akmens anglies sektoriaus bendrovės.

(441)

Bendrovės, turinčios teisę į šį statusą, yra šalies ekonominei plėtrai gyvybiškai svarbios įmonės arba strateginio pobūdžio valstybės pajamų šaltiniai mineralinių išteklių ir akmens anglių sektoriuje. Nacionaliniams gyvybiškai svarbiems objektams Indonezijos nacionalinės policijos pajėgos teiks pirmenybę teikiant saugumo pagalbą, kai bus sutrikdyta veikla ar iškils grėsmė. Pagal 2004 m. Reglamentą Nr. 63 dėl nacionalinių gyvybiškai svarbių objektų saugumo „Nacionalinių gyvybiškai svarbių objektų prižiūrėtojas yra atsakingas už kiekvieno nacionalinio gyvybiškai svarbaus objekto apsaugą, remiantis vidaus saugumo principu“. Be to, „Indonezijos Respublikos valstybinė policija privalo teikti saugumo pagalbą nacionaliniam gyvybiškai svarbiam objektui“ ir „Indonezijos Respublikos valstybinė policija dislokavo nacionalinio gyvybiškai svarbaus objekto apsaugos pajėgas, atsižvelgdama į poreikį ir įvertinusi galinčią kilti grėsmę ir (arba) neramumus.“ Valstybės įsikišimas užtikrinamas ir tuo atveju, kai vyksta profesinių sąjungų veiksmai (96).

(442)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija padarė išvadą, kad nikelio rūdos verslu užsiimančioms kasybos bendrovėms (valstybinėms ir privačioms) suteikta teisė būti oficialiai pripažintoms „nacionaliniais gyvybiškai svarbiais objektais“ dar kartą įrodo, kad jos turi vyriausybės institucijos įgaliojimus, jais naudojasi arba vyriausybės institucijos įgaliojimai joms yra suteikti.

(443)

Iš pirmiau pateikto bendro teisinės aplinkos ir vertinimo matyti, kad nikelio rūdą tiekiančios kasybos bendrovės yra „valstybinės institucijos“. Indonezijoje vyraujanti teisinė ir ekonominė aplinka rodo, kad kasybos bendrovės vykdo vyriausybės funkcijas – Indonezijos Vyriausybės vardu tiekia nikelio rūdą. Iš tiesų nikelio rūda, kaip ir kiti Indonezijos mineraliniai ištekliai, yra gamtos ištekliai, kuriuos visiškai kontroliuoja ir valdo Indonezijos Vyriausybė. Nepaisant didelio masto Indonezijos Vyriausybės nebendradarbiavimo, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad kelios kasybos bendrovės, išgaunančios daug nikelio rūdos vidaus rinkoje, visiškai arba iš dalies priklauso valstybei ir (arba) jas valdo ir (arba) kontroliuoja Indonezijos Vyriausybė.

(444)

Be oficialių kontrolės požymių, Indonezijos Vyriausybė sukūrė išsamią norminę sistemą, kurios turi laikytis kasybos įmonės. Iš pagrindinių kasybos bendrovių charakteristikų matyti, kad nikelio kasybos bendrovės yra ne įprasti rinkos dalyviai, o tiesiog įgyvendina Indonezijos Vyriausybės sukurtą sistemą, vykdydamos vyriausybės funkcijas, susijusias su tiriamojo produkto pramone. Visos Indonezijos Vyriausybės nustatytos priemonės yra ilgalaikės ir sisteminio pobūdžio, apima visus nikelio rūdos gamybos ir perdirbimo, pardavimo, eksporto apribojimų ir rinkos kainų nustatymo aspektus, taip pat jomis griežtai kontroliuojamos užsienio bendrovės, nustatant įpareigojimus parduoti akcijas ir oficialiai įvardijant nacionalinius strateginius šalies kasybos objektus.

(445)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad Indonezijos Vyriausybė skiria finansinį indėlį tiekdama nikelio rūdą lydykloms, susijusioms su nerūdijančiojo plieno gamintojais, per vietines kasybos bendroves, kurios veikia kaip valstybinės institucijos, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje.

(446)

Be išvadų, kad kasybos bendrovės yra „viešoji įstaiga“ pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punktą, Komisija taip pat alternatyviai nagrinėjo, ar Indonezijos vyriausybė suteikė finansinę paramą, pavesdama nikelio rūdos kasybos bendrovėms (kaip privačioms įstaigoms) parduoti nikelio rūdą nerūdijančiojo plieno gamintojams už mažesnį nei pakankamą atlygį, kaip numatyta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktyje.

(447)

Pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunkčio antroje įtraukoje nurodoma, kad finansinis indėlis yra, jei vyriausybė: „paveda arba nurodo privačiam subjektui atlikti vieną ar kelias i, ii ir iii punktuose nurodytų tipų funkcijas, kurios paprastai suteiktos Vyriausybei ir kurių atlikimo tvarka realiai nesiskiria nuo tvarkos, kurios paprastai laikosi Vyriausybės“. Laikoma, kad pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iii papunktyje nurodyto pobūdžio funkcijos vykdomos tais atvejais, kai „Vyriausybė aprūpina prekėmis ar suteikia paslaugų, nebūdingų bendrajai infrastruktūrai, arba perka prekių <…>“. Šios nuostatos atspindi SKP susitarimo 1 straipsnio 1.1 dalies a punkto 1 papunkčio iii ir iv įtraukas ir turėtų būti aiškinamos bei taikomos atsižvelgiant į atitinkamą PPO teismo praktiką.

(448)

PPO kolegija ataskaitoje US – Export Restraints nusprendė, kad pagal SKP susitarimo 1 straipsnio 1.1 dalies a punkto 1 papunkčio iv įtraukoje vartojamų dviejų žodžių „pavesti“ ir „nurodyti“ įprastą reikšmę reikia, kad vyriausybės veiksmas apimtų delegavimą (pavedimo atveju) arba įsakymą (nurodymo atveju). Ji atmetė JAV argumentą dėl priežasties ir pasekmės ir paprašė aiškiai ir įtikinamai nurodyti delegavimo arba įsakymo veiksmą. Tačiau vėlesnėje byloje (US – Countervailing duties on DRAMS) Apeliacinis komitetas nusprendė, kad žodžių „paveda“ ir „nurodo“ pakeitimas žodžiais „delegavimas“ ir „įsakymas“ yra pernelyg griežtas standartas. Apeliacinio komiteto nuomone, „pavedimą“ vyriausybė duoda tada, kai įpareigoja privatų subjektą, o „nurodymą“ – kai prieš jį pasinaudoja savo galiomis. Abiem atvejais skirdama finansinį indėlį vyriausybė kaip tarpininku naudojasi privačiu subjektu ir „daugeliu atvejų tikėtina, kad privačiam subjektui gali būti pavedama ar nurodoma su tam tikra grasinimo arba raginimo forma“.

(449)

Be to, pagal SKP sutarties 1 straipsnio 1.1 dalies a punkto 1 papunkčio iv įtrauką narėms neleidžiama nustatyti kompensacinių priemonių produktams, „kai Vyriausybė tik vykdo savo bendro reglamentavimo įgaliojimus“ arba kai Vyriausybės įsikišimas „gali arba negali turėti tam tikrų rezultatų pagal esamas aplinkybes ir laisvu rinkos dalyvių pasirinkimu“. Priešingai, pavedimas ir nurodymas reiškia „aktyvesnį vyriausybės vaidmenį nei vien tik veiksmų skatinimą. Be to, PPO nemanė, kad „veikimo laisvės suteikimas privačiam subjektui visada nesuderinamas su pavedimu arba nurodymu jam <…>. Gali būti atvejų, kai privačiam subjektui suteikta tokia plati veikimo laisvė, kad nebeįmanoma tinkamai padaryti išvados, kad šiam privačiam subjektui buvo pavesta arba nurodyta (vykdyti tam tikrą užduotį), bet tai yra faktinis ir (arba) įrodymo klausimas, kurį reikia išnagrinėti kiekvienu konkrečiu atveju.“ Pagal minėtus PPO sprendimus ne visos vyriausybės priemonės, kuriomis gali būti suteikiama nauda, prilygsta finansiniam indėliui pagal pagrindinio reglamento 3 straipsnį ir SKP sutarties 1 straipsnio 1.1 dalies a punktą.

(450)

Trumpai tariant, atitinkamuose PPO sprendimuose nurodyta, kad:

(451)

Remdamasi šia teismų praktika, Komisija išnagrinėjo Indonezijos Vyriausybės įsikišimo pobūdį, t. y. ar Indonezijos Vyriausybės įsikišimas yra susijęs su pavedimu ar nurodymu nikelio rūdos gamintojams tiekti nikelio rūdą lydykloms už mažesnį nei pakankamą atlygį; subjektų, kuriems buvo pavesta ar nurodyta, pobūdį, t. y. ar nikelio rūdos gamintojai yra privatūs subjektai, kaip apibrėžta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv papunktyje, ir subjektų, kuriems buvo pavesta ar nurodyta, veiksmus, t. y. ar nikelio rūdos gamintojai, kuriems buvo pavesta ar nurodyta, tiekia nikelio rūdą Indonezijos lydykloms už mažesnį nei pakankamą atlygį ir taip veikia kaip Indonezijos Vyriausybės tarpininkai. Komisija taip pat įvertino, ar vykdyta funkcija paprastai būtų suteikta vyriausybei (t. y. ar nikelio rūdos tiekimas Indonezijos lydykloms yra įprasta vyriausybės veikla) ir ar ši funkcija realiai nesiskiria nuo paprastai vyriausybių taikomos praktikos (t. y. ar faktinis gamintojų ir (arba) kasybos bendrovių vykdomas nikelio rūdos tiekimas realiai skiriasi nuo vyriausybės veiksmų, kuriuos ji būtų atlikusi pati).

(452)

Atsižvelgdama į ankstesniame skirsnyje nurodytą PPO teismų praktiką, Komisija pirmiausia išnagrinėjo, ar Indonezijos Vyriausybės parama Indonezijos plieno pramonei teikiant nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį iš tikrųjų yra įvairių aptariamų vyriausybės priemonių tikslas, o ne tik „šalutinis poveikis“ vykdant bendruosius reguliavimo įgaliojimus. Atliekant tyrimą pirmiausia nagrinėta, ar nustatytos mažesnės nikelio rūdos kainos buvo vyriausybės tikslų dalis, ar mažesnės kainos veikiau buvo „atsitiktinis“ šalutinis bendro vyriausybės reglamentavimo poveikis. Komisija padarė išvadą, kad įvairiomis Indonezijos Vyriausybės intervencijomis buvo siekiama paremti nerūdijančiojo plieno pramonę ir kad mažesnės nikelio rūdos kainos buvo numatytas šių priemonių tikslas.

(453)

Siekdama savo politikos tikslo, Indonezijos Vyriausybė laikui bėgant ėmėsi įvairių priemonių. 4.4 skirsnyje išsamiai aprašytos atitinkamos aplinkybės ir kontekstas, dėl kurių Indonezijos Vyriausybė nusprendė maksimaliai padidinti didelių nikelio rūdos atsargų pridėtinę vertę vystydama vietinę lydymo ir galutinės grandies nerūdijančiojo plieno pramonę. Dalis šios bendros Indonezijos Vyriausybės politikos buvo skatinti lydyklas kurti ir išlaikyti lydymo pajėgumus Indonezijoje, be kita ko, užtikrinant mažas nikelio rūdos kainas šioms lydykloms, ypač taikant eksporto apribojimus kartu su papildomomis vyriausybės priemonėmis, visų pirma perdirbimo šalies viduje reikalavimais ir privalomu kainų nustatymo mechanizmu, dėl kurio kainos yra dirbtinai mažos.

(454)

2009 m. Kasybos įstatymu visos nikelio rūdos kasybos bendrovės įpareigotos statyti savo nikelio perdirbimo ir (arba) gryninimo įrenginius arba parduoti savo produktą vietiniam įrenginiui. Taip de facto buvo uždraustas neapdorotos nikelio rūdos eksportas. Vienas iš pagrindinių 2009 m. Kasybos įstatymo tikslų šiuo atžvilgiu yra: „remti ir plėtoti nacionalinių pajėgumų plėtrą, kad būtų didinamas konkurencingumas nacionaliniu, regioniniu ir tarptautiniu lygmenimis“ (3 straipsnio d punktas). 2009 m. Kasybos įstatymu patvirtinamas Indonezijos Vyriausybės tikslas kurti galutinės grandies mineralinių išteklių perdirbimo pramonę ir užtikrinti jos konkurencinį pranašumą tarptautiniu mastu. Kadangi pagrindinė nikelio rūdos paskirtis yra nerūdijančiojo plieno gamyba, akivaizdu, kad 2009 m. Kasybos įstatymas labiausiai naudingas eksportuojantiems gamintojams.

(455)

Kaip išsamiai paaiškinta ankstesniame skirsnyje apie kasybos bendroves, veikiančias kaip valstybinės institucijos, Indonezijos Vyriausybė įgyvendino toliau nurodytas priemones, susijusias su nikelio rūda, kurios taikomos visoms kasybos bendrovėms, neatsižvelgiant į tai, ar jos yra valstybinės, ar privačios:

(456)

Trumpai tariant, pagal privalomą vietinio perdirbimo įpareigojimą reikalaujama, kad lydyklos perdirbtų nikelio rūdą šalies viduje. Taip Indonezijos Vyriausybė siekė užtikrinti, kad nikelio rūda būtų gaminama ir perdirbama šalies viduje, o ne eksportuojama. Vėlesniais de facto arba de jure eksporto apribojimais ir draudimais eksportuoti nikelio rūdą, įsigaliojusiais nuo 2014 m., po 2009 m. prasidėjusio pereinamojo laikotarpio, ir ypač visišku eksporto draudimu nuo 2020 m. sausio 1 d., buvo konkrečiai siekiama užtikrinti, kad nikelio rūda ne tik būtų perdirbama šalies viduje, bet jos taip pat nebūtų galima eksportuoti. Vietoj to ją reikėjo išlaikyti vidaus rinkoje nerūdijančiojo plieno pramonės naudai, dėl ko sumažėjo nikelio rūdos kainos vidaus rinkoje.

(457)

Mažas nikelio rūdos kainas, atsiradusias dėl eksporto apribojimų (ir perdirbimo šalies viduje reikalavimo), dar labiau palaikė 2020 m. įvestas privalomas kainų nustatymo mechanizmas.

(458)

Tam tikrus nikelio rūdos kainų aspektus Indonezijos Vyriausybė pradėjo reguliuoti dar 2010 m., taikydama VR 23/2010 85 straipsnį. Teisės aktuose buvo numatyta orientacinė kaina, daugiausia skirta Indonezijos Vyriausybei mokėtinų honorarų dydžiui apskaičiuoti. Kasybos bendrovių ir lydyklų sandorių kainos dar nebuvo reglamentuojamos. Be to, iš pradžių orientacinė kaina buvo taikoma tik nikelio rūdos vidaus sandoriams. Indonezijos Vyriausybė norėjo užtikrinti, kad, atsižvelgiant į potencialiai mažą vidaus kainų lygį, palyginti su eksporto kainomis, vyriausybė galėtų surinkti tinkamo dydžio honorarus už pardavimą vidaus rinkoje. 2017 m. 85 straipsnyje nustatytas kainų nustatymo mechanizmas buvo iš dalies pakeistas VR 1/2017, pagal kurį Indonezijos Vyriausybė pradėjo reguliuoti ne tik nikelio rūdos kainą, susijusią su honorarais, bet ir faktinę sandorio kainą. Iš dalies pakeistas VR 1/2017 85 straipsnis išdėstytas taip: „1. Mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos operacijos IUP turėtojai, parduodantys mineralinius išteklius ir akmens anglis, privalo remtis orientacine kaina. 2. 1 dalyje minimą kainą nustato: a) ministras (metalų ir akmens anglių atveju); b) gubernatorius ar regentas ir (arba) meras, atsižvelgiant į jų įgaliojimus (ne metalo mineralų ir uolienų atveju). 3. 1 dalyje nurodyta kaina nustatoma pagal rinkos mechanizmą ir (arba) atsižvelgiant į tarptautinėje rinkoje priimtiną kainą. 4. Išsami informacija apie metalo mineralų ir akmens anglių kainų nustatymą pateikiama ministro įsakymu“ (97).

(459)

Indonezijos Vyriausybė nustatė faktinį orientacinių kainų nustatymo mechanizmą, taikomą kasybos bendrovių ir lydyklų sandoriams, priimdama konkrečius reglamentus, kad būtų pasiekta didelė nikelio rūdos kainos nuolaida tarptautinėse rinkose. Nikelio orientacinė kaina (HPM) buvo nustatyta pagal Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos dekrete Nr. 2946 K/30/MEM/2017 nurodytą formulę: nikelio rūdos HPM = % Ni x KF x nikelio HMA. „1. Nikelio rūdos HPM yra nikelio rūdos pavidalo metalo mineralo orientacinė kaina, išreikšta USD/DMT. 2. % Ni yra Ni kiekis nikelio rūdoje. 3. KF yra korekcinis koeficientas, t. y. procentinis dydis, atitinkantis nuolaidos ar priemokos vertę, palyginti su parduodamos biržos prekės kokybe, remiantis šiomis sąlygomis: a) nikelio rūdos, kurios Ni kiekis yra 1,9 %, KF = 20 %, ir b) KF svyruoja 1 % aukštyn arba žemyn, Ni kiekiui padidėjus 0,1 %.“ EMIM 7/2017 orientacinė kaina (HPM) apibrėžiama kaip „metalo mineralų kaina, kuri nustatoma pardavimo vietoje, FOB sąlygomis, kiekvienai metalo mineralų kasybos biržos prekei;“, o lyginamoji kaina (HMA) apibrėžiama kaip „kaina, apskaičiuota pagal praėjusio mėnesio paskelbtų metalo mineralų kainų vidurkį, arba sandorio dienos kaina pagal paskelbtą metalo mineralų kainos pasiūlymą“. HMA dydį kiekvieną mėnesį nustato ministras, ir jis priklauso nuo tarptautinių kainų, pavyzdžiui, nikelio kainos Londono metalų biržoje (toliau – LMB).

(460)

Nors reguliuojamos nikelio rūdos HPM apskaičiavimo formulė iš tiesų susieta su tarptautine nikelio rūdos kaina, į šią formulę įtrauktas reikšmingas korekcinis koeficientas, kuriuo užtikrinama, kad Indonezijos nikelio rūdos kaina šalies viduje būtų gerokai mažesnė už tarptautines kainas.

(461)

Kainų nustatymo reglamente taip pat aiškiai parodoma, kad Indonezijos Vyriausybė ketina reguliuoti kainas vidaus nerūdijančiojo plieno pramonės naudai, kad jos būtų mažesnės nei įprastos rinkos kainos. Šiuo mechanizmu buvo siekiama, kad kaina būtų gerokai mažesnė už tarptautinės rinkos kainą. Tą patvirtino įvairūs Indonezijos Vyriausybės pareiškimai. Šis kainų nustatymo mechanizmas taip pat padėjo siekti Indonezijos Vyriausybės politikos tikslų, nes juo buvo užtikrinta, kad kasybos bendrovės galėtų toliau gaminti ir tiekti produkciją galutinės grandies pramonei, nes dėl lydykloms palankios Indonezijos Vyriausybės politikos kilo grėsmė kelių kasybos bendrovių išlikimui.

(462)

Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos pranešime spaudai Nr. 253.Pers/04/SJI/2020 dėl naujo mineralinės rūdos orientacinės kainos reglamento (98) patvirtinama, kad, taikydama reguliuojamų kainų mechanizmą, Indonezijos Vyriausybė ketina išlaikyti mažą nikelio rūdos kainos lygį, kuris būtų naudingas šalies lydymo pramonei, ir kartu užtikrinti, kad kaina sudarytų sąlygas tęsti nikelio rūdos gamybą. Asmuo, laikinai einantis Mineralinių išteklių ir akmens anglių generalinio direktoriaus pareigas, atvirai aiškina, kad „vyriausybė nustatė HPM mažesnę nei tarptautinė kaina, kad padidintų lydyklų masto ekonomiją“ ir kad „kuo mažesnė HPM, tuo ekonomiškiau dirba lydyklos. Visada nustatome mažesnę nei tarptautinės rinkos kainą.“ Mineralinių išteklių skatinimo ir įmonių direktorius Yunusas Saefulhakas pateikė pavyzdį, kaip nustatoma HPM, kuri yra mažesnė nei tarptautinė kaina. „Pavyzdžiui, jei tarptautinė kaina yra 60 USD (už drėgną metrinę toną), mūsų (Indonezijos) kaina yra 30 USD (už drėgną metrinę toną)“ (99).

(463)

Kituose komentaruose taip pat pranešama, kad nustatydama nikelio rūdos kainą Indonezijos Vyriausybė atidžiai paisė lydyklų interesų. Asmuo, laikinai einantis Mineralinių išteklių ir akmens anglių generalinio direktoriaus pareigas, patvirtino, kad siekiama „teisingumo lydykloms, kurios nori kuo mažesnių kainų. Tačiau, kita vertus, būtina užtikrinti, kad nikelio kasybos veikla būtų palaikoma pakankama kasybos marža“ (100) ir pridūrė: „Žinoma, atkreipkite dėmesį, kad apskaičiavus vidutinę mineralinių išteklių kainą, ji vis dar nesiekia 30 % tarptautinės kainos. Taip siekiama paskatinti lydyklų investicinę aplinką, kad jos statytų perdirbimo ir rafinavimo įrenginius Indonezijoje“ (101). Reguliuojama nikelio rūdos kaina, atsieta nuo rinkos sąlygų, gali veikti tik tuo atveju, jei kartu įgyvendinamas eksporto draudimas, užkertantis kelią kasybos bendrovėms pasinaudoti kitomis pardavimo galimybėmis ir apeiti kainų apribojimus parduodant savo produktus užsienyje už didesnę kainą.

(464)

Taikydama nikelio rūdos eksporto apribojimus kasybos bendrovėms kartu su kitomis vyriausybės priemonėmis, visų pirma: i) kainų reguliavimu, dėl kurio nikelio rūdos kainos buvo dirbtinai sumažintos, ir ii) perdirbimo šalies viduje reikalavimais, dėl kurių susidarė perteklinė pasiūla ir buvo sumažintos kainos, Indonezijos Vyriausybė nikelio kasybos bendroves įstūmė į ekonomiškai neracionalią padėtį, priversdama jas parduoti nikelio rūdą vidaus rinkoje už dirbtinai sumažintas kainas, palyginti su daug didesnėmis kainomis, kurias jos būtų galėjusios gauti iš gausesnio potencialių pirkėjų skaičiaus, jei nebūtų buvę licencijavimo įpareigojimų ir kainų nustatymo mechanizmo. Todėl nikelio rūdos kasybos bendrovės neturi racionalaus komercinio pasirinkimo ir yra priverstos laikytis Indonezijos Vyriausybės politikos tikslo teikti pirmenybę nerūdijančiojo plieno pramonei.

(465)

Remiantis Indonezijos Vyriausybės pateiktais duomenimis apie nikelio rūdos gamybą ir suvartojimą Indonezijoje, darant prielaidą, kad šie duomenys yra tikslūs, kaip teigia Indonezijos Vyriausybė (žr. 348 ir 351 konstatuojamąsias dalis), nikelio rūdos gamybos apimtis yra gerokai didesnė nei nikelio rūdos suvartojimas.

(466)

Kitaip tariant, visos šios priemonės kartu yra aiški Indonezijos Vyriausybės vykdoma pozityvioji diskriminacija, kai nikelio rūdos kasybos bendrovėms nurodoma arba pavedama tiekti nikelio rūdą lydykloms už mažesnį nei pakankamą atlygį. Indonezijos Vyriausybės vaidmuo buvo kur kas svarbesnis nei įprastas rinkos reguliavimo institucijos įsikišimas kasybos sektoriuje. Atitinkamomis priemonėmis ne tik reguliuojami bendrieji rinkos aspektai, bet diktuojamas konkretus kasybos bendrovių elgesys, įpareigojant jas perdirbti rūdą šalies viduje, uždarant eksporto rinkas ir nustatant kainą su didele nuolaida, palyginti su tarptautine rinka. Visų šių priemonių buvo imtasi siekiant, kad kasybos bendrovės galėtų tiekti nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį galutinės grandinės pramonės naudai. Šis ketinimas buvo aiškiai išreikštas daugelyje politinių pareiškimų ir veiksmų.

(467)

Įpareigodama kasybos bendroves laikytis šių priemonių (įskaitant baudas ir licencijų panaikinimą, žr. 337–375 konstatuojamąsias dalis), Indonezijos Vyriausybė atėmė iš jų galimybę laisvai rinktis gamybos ir pardavimo strategijas pagal rinkos aplinkybes. Kitaip tariant, šios priemonės aiškiai rodo esant „įrodomą ryšį“ tarp vyriausybės veiksmų ir privačių kasybos bendrovių elgesio. Indonezijos Vyriausybė naudojosi kasybos bendrovėmis kaip tarpininkais, kad paremtų lydyklas ir nerūdijančiojo plieno gamintojus. Be to, Komisija jau pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė, vykdydama savo vyriausybės funkcijas, valdo ir kontroliuoja gamtos išteklių, įskaitant nikelio rūdą, kasybą (žr. 374 konstatuojamąją dalį). Todėl nikelio rūdos tiekimas gali būti laikomas funkcija, kurią paprastai atlieka vyriausybė, vykdydama savo reglamentavimo įgaliojimus.

(468)

Iš tiesų, užuot tiesiogiai nerūdijančiojo plieno pramonei tiekusi nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį, kad būtų pasiekti Indonezijos Vyriausybės viešosios politikos tikslai pritraukti lydymo pajėgumus sumažinus nikelio rūdos kainas, Indonezijos Vyriausybė, tikslingai taikydama konkrečius įstatymus ir reglamentus, privertė kasybos bendroves tai daryti jos vardu.

(469)

Pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė pirmiausia prieštaravo dėl 374 konstatuojamojoje dalyje pateiktos nuorodos į 1945 m. Konstituciją, kuri, jos nuomone, visiškai nesusijusi su finansinio indėlio sukūrimu. Šiuo atžvilgiu Indonezijos Vyriausybė priminė valstybės suvereniteto principą, kuris apima suverenios valstybės teisės į savo gamtinius išteklius principą, kaip pripažino PPO kolegija ataskaitoje China – Raw Materials (102).

(470)

Komisija iš pradžių pažymėjo, kad nuoroda į 1945 m. Konstituciją nepažeidžia valstybės suvereniteto principo, įskaitant suverenios valstybės teisės į savo gamtinius išteklius principą. Iš tiesų Komisija neabejojo, kad Indonezijos Vyriausybė gali ar sugeba priimti politinius ir reguliavimo sprendimus. Vienintelė išvada, kurią Komisija 374 konstatuojamojoje dalyje padarė remdamasi 1945 m. Konstitucija ir 2009 m. Kasybos įstatymu, yra ta, kad visi Indonezijos mineraliniai ištekliai yra viešieji gamtos ištekliai, kuriuos kontroliuoja ir naudoja valstybė. Išvada, kad Indonezijos Vyriausybė skyrė finansinį indėlį, susijusį su nikelio rūdos tiekimu už mažesnį nei pakankamą atlygį, Komisijos nebuvo padaryti vien tik remiantis 1945 m. Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalimi. 1945 m. Konstitucijos svarbą pagrindžia tai, kad jos 33 straipsnis du kartus paminėtas 2009 m. Kasybos įstatymo preambulėje, kuriuo faktiškai reglamentuojamas kasybos sektorius ir įgyvendinamas 1945 m. Konstitucijoje įtvirtintas principas. Be to, Komisija pažymėjo, kad valstybės suverenumo principu neatmetama galimybė, kad tam tikri Indonezijos Vyriausybės laisvai priimti politiniai ir reguliavimo sprendimai, kartu su visais kitais turimais įrodymais, gali būti laikomi finansinio indėlio skyrimu Indonezijos Vyriausybės prisiimtų PPO įsipareigojimų tikslais. Iš tiesų, ataskaitoje China – Raw Materials kolegija, nors pripažindama, kad „galimybė sudaryti tarptautinius susitarimus, pavyzdžiui, PPO sutartį, yra esminis suvereniteto įgyvendinimo pavyzdys“ (103), priminė, kad „valstybės narės turi įgyvendinti savo suverenitetą dėl gamtos išteklių laikydamosi prisiimtų PPO įsipareigojimų“ (104). Taigi, kalbant apie bylos esmę, ataskaitoje China – Raw Materials kolegija rekomendavo (105), o Apeliacinis komitetas pritarė (106), kad Kinija turi suderinti savo eksporto muitą ir eksporto kvotas kai kurioms žaliavoms su PPO įsipareigojimais. Todėl Komisija laikėsi nuomonės, kad nuoroda į Konstituciją yra svarbi siekiant suprasti teisinį kontekstą, ir atmetė šį prieštaravimą.

(471)

Indonezijos Vyriausybė taip pat teigė, kad Komisijos cituojami kasybos įstatymai, reglamentai ir politikos kryptys yra nesusiję su finansinio indėlio skyrimu, nes jais nesikišama į verslo subjektų komercinius sandorius. Indonezijos Vyriausybė teigė, kad Komisija neteisingai aiškino keliose nuostatose vartojamo žodžio „kontrolė“ reikšmę, kuri iš tikrųjų reiškia kasybos verslo ar veiklos valdymą ir priežiūrą, siekiant kovoti su neteisėta kasyba, užkirsti kelią kasybos veiklos daromai žalai aplinkai ir užtikrinti, kad kasybos žvalgymas visiškai atitiktų gerąją kasybos praktiką. Šiuo atžvilgiu Indonezijos Vyriausybė pateikė nuorodą į 2009 m. Kasybos įstatymo XIX skyriuje ir VR 55/2010 3 straipsnyje pateiktas vadovavimo, priežiūros, visuomenės apsaugos ir įgyvendinimo gairių apibrėžtis ir paragino Komisiją atsižvelgti į visus teisės aktus, įskaitant įgyvendinimo priemones, visų pirma VR 55/2010. Indonezijos Vyriausybė laikėsi nuomonės, kad šiomis nuostatomis neįrodoma, jog ji kišosi į privataus verslo sandorius ir nurodė kasybos bendrovėms tiekti nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį.

(472)

Konkrečiau, Indonezijos Vyriausybė užginčijo Komisijos 327 konstatuojamojoje dalyje jai priskirtą vaidmenį nikelio rūdos rinkoje, nurodydama EMIM 26/2018 dėl geros kasybos praktikos įgyvendinimo ir mineralinių išteklių bei akmens anglių kasybos priežiūros preambulę, kuria įgyvendinamas VR 55/2010 ir kurioje teigiama, kad Indonezijos Vyriausybės užduotis yra tik prižiūrėti ir teikti geros kasybos principų ir praktikos įgyvendinimo gaires.

(473)

Be to, Indonezijos Vyriausybė sureagavo į 374 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą, kad ji kontroliuoja visus gamtos išteklius, teigdama, kad Indonezijos Vyriausybei reikia kontroliuoti kasybos sektorių, siekiant išvengti neigiamo kasybos veiklos poveikio, pavyzdžiui, aplinkos būklės blogėjimo ir taršos kasybos plotuose.

(474)

Visų pirma Komisija manė, kad, norėdama padaryti išvadą dėl finansinio indėlio, susijusio su nikelio rūdos tiekimu už mažesnį nei pakankamą atlygį, ji pirmiausia turi atsižvelgti į kiekvieną svarbų teisės aktą ar reglamentą, susijusį su kasybos sektoriumi, įskaitant įgyvendinimo reglamentą. Teisinis vertinimas, kuris grindžiamas tik daline informacija ir byloje esančiais įrodymais, kai neatsižvelgiama į galimai svarbią informaciją ir įrodymus, pakenktų Komisijos išvadų tikslumui ir tinkamumui. Todėl, priešingai Indonezijos Vyriausybės tvirtinimams, Komisija turėjo teisinę pareigą išanalizuoti visus susijusius įrodymus. Todėl šis argumentas buvo atmestas.

(475)

Kalbant apie kitus tvirtinimus, kaltinimai, kad Komisija klaidingai suprato žodžio „kontrolė“ reikšmę, ir dalinės, ribotos tam tikrų teisės aktų citatos savaime negali pakeisti Komisijos išvadų.

(476)

Iš tiesų Komisija neginčija fakto, kad Indonezijos Vyriausybė vykdo kontrolę per valdymą ir priežiūrą, taip pat siekdama kovoti su neteisėta kasyba, užkirsti kelią žalai aplinkai ir užtikrinti gerą kasybos praktiką. Tačiau Indonezijos Vyriausybės vykdoma kontrolė neapsiriboja tik šia veikla. Kaip išsamiai parodė tyrimas ir įrodymai, Indonezijos Vyriausybės kontrolė taip pat buvo vykdoma siekiant svarbiausio tikslo – plėtoti vidaus perdirbimo pramonę, be kita ko, kontroliuojant nikelio rūdos gamybos ir pardavimo kainas. Faktas, kad vykdant kontrolę gali būti siekiama kitų gretutinių ir (arba) papildomų tikslų, nepakeičia šios realybės. Tai jau pakankamas pagrindas šiam tvirtinimui atmesti.

(477)

Siekdama išsamumo, Komisija taip pat išnagrinėjo 2009 m. Kasybos įstatymo XIX skyriuje pateiktas vadovavimo, priežiūros ir visuomenės apsaugos apibrėžtis. Komisija pažymėjo, kad jos susijusios su vadovavimo ir priežiūros veikla, kurią centrinė Indonezijos Vyriausybė vykdo provincijų bei rajonų ir (arba) miestų lygmeniu pagal savo kompetenciją kasybos sektoriaus valdymo srityje. Tai aiškiai matyti iš punktų, kuriuose pateikiamos Indonezijos Vyriausybės nurodytos apibrėžtys, t. y. 139 straipsnio: „Ministras pagal savo kompetenciją duoda nurodymus dėl provincijų vyriausybių bei rajonų ir (arba) miestų valdžios institucijų vykdomos kasybos veiklos valdymo“, ir 140 straipsnio 1 dalies: „Ministras prižiūri, kaip provincijų vyriausybės bei rajonų ir (arba) miestų valdžios institucijos pagal joms suteiktus įgaliojimus valdo kasybos verslą.“ Tai patvirtinama 2009 m. Kasybos įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi, kurios n punktu centrinei Indonezijos Vyriausybei priskiriama kompetencija „vadovauti regioninės valdžios institucijų vykdomam mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos valdymui ir jį prižiūrėti“. Todėl vadovavimo ir priežiūros veikla ir jos apibrėžtys yra susijusios su centrinės Indonezijos Vyriausybės vadovavimu ir priežiūra vietos valdžios lygmeniu. Tačiau ši centrinei Indonezijos Vyriausybei priskirta kompetencija tėra viena iš daugelio. Pavyzdžiui, Komisija pažymi, kad savo argumentuose Indonezijos Vyriausybė nepateikė nuorodos į 2009 m. Kasybos įstatymo III skyrių, aiškiai pavadintą „Mineralinių išteklių ir akmens anglių kontrolė“. Ši kontrolė vykdoma visais Indonezijos Vyriausybės lygmenimis (4 straipsnio 2 dalis: „vykdo vyriausybė ir (arba) regioninės valdžios institucijos“), priešingai nei XIX skyriuje numatytas vadovavimas ir priežiūra, kuriuos konkrečiai vykdo Energetikos ir mineralinių išteklių ministras. Be to, 2009 m. Gavybos įstatymo 5 straipsnyje toliau plėtojama kontrolės sąvoka ir teigiama, kad „atsižvelgdama į nacionalinį interesą <...> vyriausybė <...> gali priimti politiką, pagal kurią pirmenybė teikiama vietos mineralinių išteklių ir (arba) akmens anglių poreikiams“ (1 dalis), kad „Nacionaliniai interesai <...> gali būti įgyvendinami vykdant gamybos ir eksporto priežiūrą“ (2 dalis) ir kad „Vykdydama priežiūrą <...> vyriausybė turi teisę nustatyti metinę kiekvienos biržos prekės gamybos apimtį kiekvienoje provincijoje“ (3 dalis). 5 straipsnyje nurodyta priežiūra labai skiriasi nuo XIX skyriuje nurodytos priežiūros. Iš tiesų, 2009 m. Kasybos įstatymo XIX skyriaus 141 straipsnyje pateiktoje priežiūros apibrėžtyje, apie kurią pranešė Indonezijos Vyriausybė, nėra jokios nuorodos į gamybą ir eksportą. Indonezijos Vyriausybė nepateikė jokių įrodymų, kad 141 straipsnyje kontrolės sąvoka apibrėžiama kaip priežiūra ir kad 5 straipsnyje nurodyta priežiūra yra apibrėžta 141 straipsnyje. Iš tiesų 141 straipsnyje pateiktoje priežiūros apibrėžtyje aiškiai nurodoma „priežiūra, kaip numatyta 140 straipsnyje“, t. y. centrinės Indonezijos Vyriausybės vykdoma kasybos sektoriaus valdymo vietos valdžios lygmeniu priežiūra.

(478)

Indonezijos Vyriausybė ir vėl interpretuoja teisės aktus tik iš dalies, kaip ir VR 55/2010 3 straipsnio atveju. Iš tiesų, nors Komisija neginčija 3 straipsnyje pateiktos gairių teikimo apibrėžties, ji pažymi, kad tai nėra svarbu vertinant kontrolę. O svarbus, pavyzdžiui, yra faktas, kad „Ministras, gubernatorius ar regentas ir (arba) meras, atsižvelgiant į jų turimus įgaliojimus, prižiūri kasybos įmonių valdymo įgyvendinimą <...>“ (13 straipsnio 2 dalis), kad „13 straipsnio 2 dalyje nurodyta priežiūra vykdoma šiose srityse: <...> b) tiekimas rinkai“ (16 straipsnio b punktas) ir galiausiai, kad „16 straipsnio b punkte nurodyta tiekimo rinkai priežiūra turėtų apimti bent: a) gamybos ir pardavimo, įskaitant mineralinių išteklių ir akmens anglių kokybę, kiekį ir kainą, įgyvendinimą“ (22 straipsnis). Indonezijos Vyriausybė neaptarinėjo nė vieno iš šių aiškių teisinių pagrindų, kuriais remiantis ji vykdė kontrolę ir kišosi į nikelio rūdos kainų nustatymą.

(479)

Be to, kalbant apie EMIM 26/2018, Komisija neginčijo, kad pagal reglamento preambulę Indonezijos Vyriausybės užduotis yra tik prižiūrėti ir teikti geros kasybos principų ir praktikos įgyvendinimo gaires. Komisija mano, kad vien šio teiginio nepakanka Indonezijos Vyriausybės vaidmeniui apibūdinti. Priešingai, reikia pažymėti, kad gerosios kasybos praktikos apibrėžtis „apima <...> b) kasybos verslo valdymą“ (3 straipsnio 2 dalies b punktas), kuris, savo ruožtu, „apima šių sričių įgyvendinimą: a. tiekimo rinkai“ (3 straipsnio 4 dalies a punktas). Šias tiekimo rinkai nuostatas įgyvendina IUP ir IUPK turėtojai, vykdantys kasybos operacijas, ir jas sudaro bent: <...> c) mineralinių išteklių ir akmens anglių pardavimo kaina, kuri nustatoma pagal mineralinių išteklių orientacinę kainą, akmens anglių orientacinę kainą arba ministro nustatytą pardavimo kainą; d) atitinkamų pirkimo–pardavimo sutarčių kainų apskaičiavimas pagal mineralinių išteklių orientacinę kainą ar akmens anglių orientacinę kainą“ (30 straipsnio 1 dalies c ir d punktai). Taip pat ir šiuo atveju Indonezijos Vyriausybė rėmėsi atrinktomis citatomis ir sąmoningai neatsižvelgė į svarbiausias teisės aktų, kuriuos citavo savo pareiškime, nuostatas. Todėl šie tvirtinimai buvo atmesti.

(480)

Be to, Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad nikelio rūdos kasybos bendrovės ir lydyklos gali visiškai laisvai ir nepriklausomai nuo Indonezijos Vyriausybės derėtis dėl savo verslo sandorių, įskaitant nikelio rūdos kainą. Pasak Indonezijos Vyriausybės, HPM buvo siekiama užtikrinti i) honorarų mokėjimą ir ii) sąžiningą verslą, nes HPM taip pat buvo naudojama kaip privaloma minimali nikelio rūdos kaina.

(481)

Komisija iš pradžių pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė pati sau prieštarauja tvirtindama, jog, viena vertus, nikelio rūdos kasybos bendrovės ir lydyklos gali visiškai laisvai ir nepriklausomai derėtis dėl nikelio rūdos kainos, ir, kita vertus, kad HPM buvo naudojama kaip privaloma minimali kaina. Pats HPM egzistavimas ir jos vaidmuo rodo, kad nikelio rūdos kasybos bendrovės ir lydyklos negali visiškai laisvai derėtis dėl nikelio rūdos kainų. Be to, teiginiui, kad HPM yra minimali kaina, prieštarauja didžioji dalis byloje esančių įrodymų, iš kurių matyti, kad nikelio rūdos kainos praktiškai atitiko HPM sandoriuose tarp susijusių ir nesusijusių šalių per visą laikotarpį (žr. 518 konstatuojamąją dalį). Tai rodo, kad HPM buvo reguliuojamas ir privalomas kainų mechanizmas, kurio laikėsi visos šalys, o jo nustatymas naudojant savavališką korekcinį koeficientą buvo sukurtas ir įgyvendintas siekiant užtikrinti didelę nuolaidą, palyginti su tarptautinėmis nikelio rūdos kainomis. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(482)

Atsakydama į nustatytą faktą, kad Indonezijoje palaikoma vidaus rinkos kaina yra gerokai mažesnė už tarptautines kainas, Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad toks įsikišimas nevykdomas jokiu reglamentu. Indonezijos Vyriausybė teigė, kad, priešingai, pagal EMIM 7/2017 HPM buvo nustatyta remiantis vyraujančia rinkos kaina ir kad jos privalomas įvedimas pagal EMIM 11/2020 rodo, kaip Indonezijos Vyriausybė palaiko tarptautinę kainą, nes į HPM įskaičiuota HMA, kuri apima tarptautinės kainos elementą. Nepaisant to, Indonezijos Vyriausybė ir toliau tvirtino, kad komerciniai sprendimai dėl sandorių visiškai priklausė nuo šalių ir Indonezijos Vyriausybė į juos nesikišo.

(483)

Komisija griežtai atmetė Indonezijos Vyriausybės tvirtinimą kaip nepagrįstą. Nors HPM iš tikrųjų susijusi su HMA, kuri atspindi tarptautinę nikelio kainą pagal LMB, HMA vėliau koreguojama savavališku korekciniu koeficientu, kaip paaiškinta 460 konstatuojamojoje dalyje. Šiuo korekciniu koeficientu nustatoma didelė „nuolaida arba priemoka už parduodamos biržos prekės kokybę“ (EMIM dekreto Nr. 2946 K/30/MEM/2017 priedas), taip užtikrinant, kad nikelio rūdos kainos vidaus rinkoje visada būtų mažesnės už tarptautines. Todėl šis argumentas buvo atmestas.

(484)

Dėl kasybos bendrovių, veikiančių kaip valstybinė institucija, vaidmens, remdamasi 373 konstatuojamąja dalimi, Indonezijos Vyriausybė teigė, kad ji niekada nesuteikė kasybos bendrovėms įgaliojimų vykdyti vyriausybės funkcijas ir byloje nėra jokių tai patvirtinančių įrodymų.

(485)

Be to, reaguodama į 375 konstatuojamąją dalį, Indonezijos Vyriausybė nurodė, kad ji niekada nenustatė, kam kasybos bendrovės turėjo parduoti nikelio rūdą tolesniam perdirbimui. Konkrečiai, Indonezijos Vyriausybė nurodė 2009 m. Kasybos įstatymo 104 straipsnio 1 dalį, kurioje formuluotė „gali bendradarbiauti su“ reiškia, kad kasybos bendrovės gali laisvai bendradarbiauti su kitais verslo subjektais.

(486)

Komisija pažymėjo, kad išvada, jog nikelio rūdos kasybos bendrovės veikia kaip valstybinės institucijos, padaryta remiantis svariais įrodymais ir iš jų išplaukiančiais nustatytais faktais, pateiktais 371–445 konstatuojamosiose dalyse. Dėl nurodymų, kam kasybos bendrovės turėtų parduoti nikelio rūdą, Komisija pripažino, kad Indonezijos Vyriausybė tiesiogiai neverčia kasybos bendrovių bendradarbiauti su kitais kasybos leidimų ar specialiųjų kasybos leidimų turėtojais. Tačiau pagal 2009 m. Kasybos įstatymo 102 straipsnį kasybos bendrovės privalo didinti savo produkcijos pridėtinę vertę. Jei jos negali to padaryti pačios, jos turi bendradarbiauti su kitais kasybos leidimų arba specialiųjų kasybos leidimų turėtojais. Nusprendus bendradarbiauti, 2009 m. Kasybos įstatyme labai apribojamas galimų bendradarbiaujančių šalių skaičius: 103 straipsnyje nurodoma, kad produkcija turi būti perdirbama Indonezijoje, o produkcijos perdirbime gali dalyvauti tik kasybos leidimų arba specialiųjų kasybos leidimų turėtojai. Be to, kasybos leidimus arba specialiuosius kasybos leidimus išduoda Indonezijos Vyriausybė. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(487)

Indonezijos Vyriausybė taip pat tvirtino, kad ji niekada nenustatė, kurioms bendrovėms ir kuriose teritorijose leidžiama išgauti nikelio rūdą. Ji nurodė, kad kasybos leidimai atlieka kontrolės ir reguliavimo funkciją siekiant užtikrinti, kad veikla neprieštarautų viena kitai ir nebūtų piktnaudžiaujama išduotais leidimais. Grįsdama savo tvirtinimą, Indonezijos Vyriausybė rėmėsi EMIM 7/2020, kuriame teigiama, kad kasybos leidimų tikslas – užtikrinti teisinį tikrumą, kasybos veiklos veiksmingumą bei efektyvumą ir skatinti verslo plėtrą. Indonezijos Vyriausybė vėl paprašė Komisijos išnagrinėti ir įgyvendinimo reglamentus, pavyzdžiui, EMIM 25/2018 dėl mineralinių išteklių ir akmens anglių kasybos verslo, kuriame paaiškinamas nikelio rūdos kasybos planavimas ir administraciniai veiksmai. Visų pirma, kalbant apie RKAB, Indonezijos Vyriausybė priminė, kad išgaunamos nikelio rūdos kiekis priklauso nuo bendrovių parengtų žvalgymo ir galimybių studijų radinių. Indonezijos Vyriausybė tvirtina RKAB, jei jis atitinka galimybių studiją iš kasybos bendrovių reikalauja tik mineralinių išteklių tolesnio perdirbimo iki tam tikro gryninimo lygio. Indonezijos Vyriausybė teigė, kad šis reikalavimas yra įprastas ir nėra susijęs su nerūdijančiojo plieno pramone.

(488)

Komisija pažymėjo, kad įvairūs kasybos leidimo išdavimo tikslai neturėjo įtakos išvadai, kad Indonezijos Vyriausybė, išduodama kasybos leidimus, nustato, kurioms bendrovėms leidžiama išgauti nikelio rūdą. Be to, Komisija pažymi, kad Indonezijos Vyriausybė neginčijo išvados, jog Indonezijos Vyriausybė, priimdama planavimo sprendimus nacionaliniu ir vietos lygmeniu, nustato, kuriose teritorijose leidžiama išgauti nikelio rūdą. Be to, Komisija patvirtino, kad atlikdama analizę ji atsižvelgė į EMIM 25/2018 ir kad dėl to jos išvados nesiskyrė nuo šiame reglamente pateiktų išvadų. Galiausiai, kalbant apie RKAB, Komisija pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė nepateikė išsamių galimybių studijų ir vengė dalyvauti diskusijose apie tai, kaip kiekvienai bendrovei nustatomi gamybos tikslai ir kaip Indonezijos Vyriausybė stebi faktiškai pasiektas gamybos apimtis galimybių studijos laikotarpiu ir kokių veiksmų imasi atsižvelgdama į šiuos duomenis. Kadangi šiuo svarbiu aspektu nebuvo bendradarbiaujama, Komisija, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 28 straipsniu, turėjo remtis išvadomis. Todėl šie tvirtinimai, kurie nebuvo papildomai pagrįsti, buvo atmesti.

(489)

Atsakydama į 393 konstatuojamosios dalies išvadą, kad didelė dalis nikelio rūdos kasyklų priklauso Indonezijos Vyriausybei, Indonezijos Vyriausybė priminė, kad pagal 2003 m. Įstatymo Nr. 19 2 straipsnį VVĮ steigiamos siekiant kuo didesnio jų veiklos pelno.

(490)

Šiuo atžvilgiu Indonezijos Vyriausybė teigė, kad norint kasybos bendrovių nurodymui ir pavedimui įgyvendinti prireiktų rašytinių teisės aktų, kurių šiuo atveju nėra. Indonezijos Vyriausybė nurodė akmens anglių sektoriaus pavyzdį, kuriame 2019 m. EMIM dekretu Nr. 261 buvo nustatyta aukščiausia akmens anglių, skirtų elektros energijos gamybai viešajame sektoriuje, kaina. Priešingai, Indonezijos Vyriausybė teigė, kad tokia aukščiausia kaina nenustatyta nikelio rūdos ar nerūdijančiojo plieno pramonei. Indonezijos Vyriausybė pakartojo, kad vienintelis reikalavimas yra papildomas nikelio rūdos perdirbimas, siekiant atitinkamo minimalaus gryninimo pagal EMIM 25/2018.

(491)

Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad šiuo atveju nėra nė vieno iš trijų elementų pavedimui ir nurodymui nustatyti, kaip nurodyta kolegijos ataskaitoje US - Export Restraints (107). Ji pridūrė, kad pavedimo ir nurodymo negalima nustatyti net remiantis vyriausybės priemonės ekonominiu poveikiu, nurodydama kolegijos ataskaitą US - Countervailing Measures on Softwood Lumber from Canada (108).

(492)

Komisija pažymėjo, kad tai, jog pagal teisės aktus VVĮ steigiamos siekiant gauti kuo didesnį pelną, neleidžia abejoti valstybės nuosavybe ir visais kitais elementais, kuriais grindžiama išvada, kad nikelio rūdos kasybos bendrovės vykdė valstybinės institucijos funkcijas. Priemonės, susijusios su privalomu perdirbimu šalies viduje, eksporto apribojimais ir privalomu kainų mechanizmu, rodo, kad šios VVĮ ir kitos kasybos bendrovės, buvo priverstos ekonominiu požiūriu elgtis neracionaliai, nes buvo įpareigotos perdirbti rūdą šalies viduje, joms buvo uždrausta eksportuoti ir taip gauti didesnę kainą tarptautinėse rinkose, taip toli gražu nesiekiant maksimalaus pelno. Net ir vidaus rinkoje jos galėjo parduoti tik už mažą vyriausybės nustatytą kainą (t. y. HPM). Todėl Indonezijos Vyriausybės sukurta teisinė aplinka objektyviai nesuderinama su šių bendrovių tariamai įstatymais numatytu tikslu siekti kuo didesnio pelno.

(493)

Dėl pavedimo ir nurodymo Komisija iš pradžių pažymėjo, kad jos pagrindinėse išvadose teigiama, jog nikelio rūdos kasybos bendrovės veikė kaip valstybinės institucijos. Todėl net jei šis Indonezijos Vyriausybės tvirtinimas būtų pagrįstas quod non, jis neturėtų jokios įtakos išvadai dėl vyriausybės ar valstybinės institucijos skirto finansinio indėlio. Iš esmės Komisija 446–499 konstatuojamosiose dalyse įrodė, kad Indonezijos Vyriausybė pavedė ir nurodė kasybos bendrovėms. Laikoma, kad rasti įrodymai atitinka susijusioje PPO teismų praktikoje nustatytas sąlygas ir reikalavimus. Kaip Komisija priminė 448 konstatuojamojoje dalyje, ataskaitoje US – Export Restraints nustatyti faktai turi būti aiškinami kartu su Apeliacinio komiteto išvadomis, ką pripažino ir kolegija savo ataskaitoje US – Countervailing Measures on Softwood Lumber from Canada. Priemonių, kurių ėmėsi Indonezijos Vyriausybė, įskaitant įsipareigojimus perdirbti šalies viduje, eksporto apribojimus ir privalomą kainų nustatymo mechanizmą, derinys ir su juo susiję pareiškimai rodo, kad Indonezijos Vyriausybė sąmoningai įgyvendino šias priemones, siekdama pavesti ir nurodyti nikelio rūdos tiekėjams tiekti nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį. Todėl šiomis priemonėmis pasiektas poveikis nebuvo atsitiktinis ar tik šalutinis minėtųjų politikos priemonių ekonominio poveikio rezultatas. Todėl šie tvirtinimai buvo atmesti.

(494)

Dėl 405–413 konstatuojamosiose dalyse nurodyto eksporto draudimo Indonezijos Vyriausybė teigė, kad juo nebuvo siekiama iškraipyti Indonezijos nikelio rūdos kainos. Vietoj to juo buvo siekiama išsaugoti mineralinius išteklius ir aplinką. Indonezijos Vyriausybė taip pat pakartojo, kad nikelio rūdos sandoriai buvo sudaromi nepriklausomai, Indonezijos Vyriausybei nesikišant, o HPM buvo taikoma kaip minimali kaina, nustatyta atsižvelgiant į vyraujančią tarptautinę rinkos kainą ir praktiką.

(495)

Šiuo atžvilgiu Indonezijos Vyriausybė priminė kolegijos sprendimą ataskaitoje US - Export Restraints, kad eksporto apribojimų laikymas finansiniu indėliu remiantis vien reakcija į priemonę yra nesuderinamas su SCM sutartimi (109). Kolegija nurodė, kad finansinio indėlio skyrimas turėtų būti įrodytas remiantis vyriausybės veiksmais. Nagrinėjamu atveju Indonezijos Vyriausybė tvirtino, kad ji tiesiog vykdo savo funkcijas ir kad jos nikelio rūdos politika nėra priemonė, kuria siekiama teikti subsidijas. Indonezijos Vyriausybė patvirtino, kad Komisijos nustatyti faktai yra susiję su reakcija į nikelio rūdos politiką arba jos poveikiu.

(496)

Komisija nurodė savo argumentus 493 konstatuojamojoje dalyje ir pažymėjo, kad jos nustatyti faktai dėl finansinio indėlio buvimo grindžiami ne tik Indonezijos nustatytu eksporto draudimu, bet ir visuma priemonių ir mechanizmų, kurių ėmėsi Indonezijos Vyriausybė, ypač įpareigojimu perdirbti vidaus rinkoje, RKAB, įpareigojimu perleisti turtą, nikelio rūdos kainos nustatymo mechanizmu ir kasybos bendrovių priskyrimu „nacionaliniams gyvybiškai svarbiems objektams“. Visų šių priemonių suderintas taikymas rodo, kad Indonezijos Vyriausybė sąmoningai siekė savo politikos tikslo – naudos nikelio perdirbimo pramonei, daugiausia tiriamojo produkto gamintojams. Todėl tvirtinimas laikytas nepagrįstu ir atmestas.

(497)

Atsakydama į 330 konstatuojamojoje dalyje pateiktą išvadą dėl Indonezijos Vyriausybės nikelio rūdos politikos sąsajų su Indonezijos ir Kinijos vyriausybių bendradarbiavimu Indonezijos Vyriausybė teigė, kad Indonezijos ir Kinijos vyriausybių susitarimas dėl dvišalio ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo plėtojimo ir stiprinimo nėra susijęs su nikelio rūdos tiekimu už mažesnį nei pakankamą atlygį. Iš tiesų, anot Indonezijos Vyriausybės, bendradarbiavimas su Kinijos Vyriausybe neapsiribojo nerūdijančiojo plieno pramone. Bet kokiu atveju Indonezijos Vyriausybė priminė, kad bet kokio tarptautinio susitarimo įgyvendinimui privaloma Indonezijos teisė, kuri taikoma visiems Indonezijos rinkos dalyviams.

(498)

Komisija pažymėjo, kad šiame tyrime nustatytas Kinijos ir Indonezijos vyriausybių bendradarbiavimas rodo, kad galimybė gauti Indonezijos nikelio rūdos buvo vienas iš pagrindinių Kinijos bendradarbiavimo Morovalio projekte tikslų. Indonezijos ir Kinijos vyriausybių susitarimas dėl dvišalio ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo plėtojimo ir stiprinimo sudarytas 2011 m., kai, kaip matyti iš 2 lentelės, nikelio rūdos eksportas į Kiniją buvo didelis, o 2014 m. eksporto draudimas dar nebuvo įsigaliojęs. Nepaisant to, susitarime jau buvo pateikta nuoroda į „plieno pramonę“ (III straipsnis) kaip į vieną iš bendradarbiavimo sričių, nes 2009 m. Kasybos įstatyme jau buvo numatytas įpareigojimas perdirbti vidaus rinkoje, kuriam taikomas penkerių metų lengvatinis laikotarpis. Bet kuriuo atveju Kinijos bendradarbiavimo tikslas neturi jokios įtakos išvadoms dėl kompensuojamumo teikiant nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį, nes jis susijęs tik su šios programos įgyvendinimo aplinkybėmis. Išvadai dėl šios programos buvo svarbios priemonės, kurių ėmėsi Indonezijos Vyriausybė. Todėl šis tvirtinimas buvo atmestas.

(499)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad yra pakankamai įrodymų, jog priemonėmis, kurių ėmėsi Indonezijos Vyriausybė, buvo konkrečiai siekiama pavesti ir nurodyti nikelio kasybos bendrovėms laikytis politikos tikslų siekiant naudos nerūdijančiojo plieno pramonei, kuri atitinka kompensuotiną subsidiją, kaip nurodyta pagrindinio reglamento 3 straipsnio 1 dalies a punkto iv ir iii papunkčiuose, aiškinant ir taikant laikantis atitinkamo PPO standarto pagal SCM sutarties 1 straipsnio 1.1 dalies a punkto iv ir iii papunkčius.

(500)

Komisija padarė išvadą, kad nikelio rūdos gavybos bendrovės veikė valstybinė institucija ir (arba) Indonezijos Vyriausybė joms pavedė ar nurodė tiekti nikelio rūdą nerūdijančiojo plieno pramonei.

(501)

Kitame etape Komisija vertino, ar kasybos bendrovės, veikdamos kaip valstybinės institucijos, arba Indonezijos Vyriausybei joms pavedus ar nurodžius, iš tikrųjų tiekė nikelio rūdą už mažesnį nei pakankamą atlygį. Dėl to reikėjo išsamiai išnagrinėti Indonezijos rinkos raidą taikant atitinkamą lyginamąjį rodiklį.

(502)

Komisija, vadovaudamasi pagrindinio reglamento 3 straipsnio 2 dalimi, 5 straipsnius ir 6 straipsnio d punktu, kompensuotinų subsidijų sumą vertino remdamasi jų gavėjui tekusia nauda, nustatyta tiriamuoju laikotarpiu.

(503)

Todėl Komisija pirmiausia įvertino, ar Indonezijos kasybos bendrovių nustatytos kainos galėtų būti tinkamas lyginamasis standartas.

(504)

Kaip pažymėta 435–437 konstatuojamosiose dalyse, tyrimo metu paaiškėjo, kad nikelio rūdos kainodarai buvo taikomas vyriausybės kainos nustatymo mechanizmas ir kitos vyriausybės intervencijos, todėl nebuvo įmanoma nustatyti kainos pagal įprastą rinkos pasiūlos ir paklausos dinamiką.

(505)

Kaip priminta 458 konstatuojamosiose dalyse, Indonezijos Vyriausybė tam tikrus nikelio rūdos kainų aspektus pradėjo reguliuoti dar 2010 m.

(506)

Nuo 2014 m. palaipsniui pradėjus taikyti eksporto apribojimus ir kitas priemones, kad būtų pasiektas tikslas sukurti galutinės grandies nerūdijančiojo plieno pramonę šalies viduje ir paremti šį kūrimą, be kita ko, mažomis nikelio rūdos kainomis, Indonezijos Vyriausybė laipsniškai pakeitė kainos nustatymo būdą. Šia Indonezijos Vyriausybės inicijuota politika buvo sėkmingai pasiektas tikslas sukurti perteklinę nikelio rūdos pasiūlą Indonezijos rinkoje, kuri būtų naudinga nerūdijančiojo plieno pramonei. Dėl to ši pramonė įgijo didelę kainų nustatymo galią kasybos bendrovių atžvilgiu, todėl labai sumažėjo nikelio rūdos kainos Indonezijoje.

(507)

Šiomis aplinkybėmis, kaip pirmiau paaiškinta, 85 straipsnyje nustatytas kainodaros mechanizmas buvo iš dalies pakeistas 2017 m., kai Indonezijos Vyriausybė pradėjo reguliuoti ne tik nikelio rūdos kainą, susijusią su honorarais, bet ir faktinę sandorio kainą.

(508)

Primenama, kad Indonezijos Vyriausybė nustatė faktinį orientacinių kainų nustatymo mechanizmą, taikomą kasybos bendrovių ir lydyklų sandoriams, priimdama konkrečius reglamentus, kad būtų pasiekta didelė nikelio rūdos kainos nuolaida tarptautinėse rinkose. Nikelio orientacinė kaina (HPM) buvo nustatyta pagal Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos dekrete Nr. 2946 K/30/MEM/2017 (EMIM 7/2017) nurodytą formulę: nikelio rūdos HPM = % Ni x KF x nikelio HMA. „1. Nikelio rūdos HPM yra nikelio rūdos pavidalo metalo mineralo kaina, išreikšta USD/DMT 2. % Ni yra Ni kiekis nikelio rūdoje. 3. KF yra korekcinis koeficientas, t. y. procentinis dydis, atitinkantis nuolaidos ar priemokos vertę, palyginti su parduodamos biržos prekės kokybe, remiantis šiomis sąlygomis: a) nikelio rūdos, kurios Ni kiekis yra 1,9 %, KF = 20 %, ir b) KF svyruoja 1 % aukštyn arba žemyn, Ni kiekiui padidėjus 0,1 %.“ EMIM 7/2017 orientacinė kaina (HPM) apibrėžiama kaip „metalo mineralų kaina, kuri nustatoma pardavimo vietoje, FOB sąlygomis, kiekvienai metalo mineralų kasybos biržos prekei;“, o lyginamoji kaina (HMA) apibrėžiama kaip „kaina, apskaičiuota pagal praėjusio mėnesio paskelbtų metalo mineralų kainų vidurkį, arba sandorio dienos kaina pagal paskelbtą metalo mineralų kainos pasiūlymą“. HMA dydį kiekvieną mėnesį nustato ministras, ir jis priklauso nuo tarptautinių kainų, pavyzdžiui, LMB nikelio kainos.

(509)

Be to, EMIM 7/2017 2 straipsnyje teigiama: „1) Metalo mineralų kasybos operacijos IUP, akmens anglių kasybos operacijos IUP, metalo mineralų kasybos operacijos IUPK ir akmens anglių kasybos operacijos IUPK turėtojai, parduodami išgautus metalo mineralus arba akmens anglis, turi vadovautis metalo mineralų (HPM) arba [akmens anglių] (HPB) orientacinėmis kainomis.“

(510)

Indonezijos Vyriausybė teigė, kad HPM buvo susieta su tarptautinėmis kainomis ir turėtų būti laikoma minimali kaina, taikoma tikriesiems nikelio rūdos gamintojų ir nikelio rūdos pirkėjų sandoriams. Komisija pažymi, kad nors reguliuojamos nikelio rūdos HPM apskaičiavimo formulė iš tiesų susieta su tarptautine nikelio rūdos kaina, į šią formulę įtrauktas reikšmingas korekcinis koeficientas, kuriuo užtikrinama, kad Indonezijos nikelio rūdos kaina šalies viduje būtų gerokai mažesnė už tarptautines kainas. Pagal pati nustatymo procesą faktine sandorių kaina turi būti užtikrinta didelė nuolaida, palyginti su tarptautinėmis kainomis.

(511)

Nors tuo metu HPM nebuvo privaloma kaina, ji buvo svarbi siekiant apsaugoti kasybos bendroves ir lydyklas, joms perkant ir parduodant mineralinius išteklius. Energetikos ir mineralinių išteklių ministerijos generalinis direktorius teigė, kad vyriausybė kainą pradės taikyti 2017 m. spalio mėn. ir kad ji bus skelbiama kas mėnesį. Be to, buvo teigiama, kad „HPM taps atskaitos tašku, kad kasybos bendrovės neparduotų už didesnę kainą, o lydyklos nepirktų nikelio gerokai mažesne nei rinkos kaina. Šiuo atveju vyriausybė nenori, kad viena šalis būtų pranašesnė už kitą nustatant prekių kainas“ (110). Tai patvirtinta 2017 m. rugsėjo mėn. paskelbtame Indonezijos perdirbimo ir rafinavimo pramonės įmonių asociacijos (AP3I) leidinyje, kuriame minima, kad HPM buvo siekiama apsaugoti lydyklas ir kasybos bendroves sudarant mineralinių išteklių pirkimo ir pardavimo sandorius (111). Kitaip tariant, HPM, kurios lygis buvo gerokai mažesnis už tarptautinę kainą, tapo orientacine nikelio rūdos kaina Indonezijoje.

(512)

Kadangi Indonezijos Vyriausybės politika, kuria siekiama plėtoti nerūdijančiojo plieno pramonę, buvo veiksmingai įgyvendinama ir sėkminga, dėl to sumažėjusios nikelio rūdos kainos ir vyriausybės skatinama nerūdijančiojo plieno pramonės perkamoji galia dar labiau pablogino sunkią kasybos bendrovių finansinę padėtį, todėl dauguma jų galėtų būtų priverstos nutraukti veiklą. Kasybos bendrovės taip pat rengė protestus ir socialinius neramumus dėl šio nerūdijančiojo plieno pramonei palankaus požiūrio. Todėl Indonezijos Vyriausybė turėjo pasinaudoti HPM, kad būtų sudarytos palankesnės sąlygos nerūdijančiojo plieno pramonei, bet kartu būtų išvengta kasybos bendrovių bankroto arba tolesnio socialinio nepasitenkinimo vyriausybe. Dėl to būtų sutrikęs tiekimas ir galimai būtų padidintos kainos nerūdijančiojo plieno pramonės sąskaita, o tai keltų grėsmę bendram Indonezijos Vyriausybės svarbiausiam politikos tikslui. Be to, HPM taip pat turėjo šalutinį poveikį – užtikrinti minimalų valstybės pajamų iš honorarų lygį, kuriam didelį poveikį taip pat turėjo nikelio rūdos perteklinė pasiūla ir dėl sėkmingos nerūdijančiojo plieno pramonei palankios politikos sumažintos kainos.

(513)

2020 m. sausio mėn. Indonezijos Vyriausybė vėl įvedė visišką visų grynumo klasių nikelio rūdos eksporto draudimą. Dėl to Indonezijos nikelio rūdos rinkoje padidėjo ir taip jau egzistavęs disbalansas lydyklų naudai, todėl Indonezijos Vyriausybė nusprendė specialiais teisės aktais reguliuoti nikelio rūdos kainą ir taikyti HPM. Todėl 2020 m. balandžio mėn. Energetikos ir mineralinių išteklių ministerija peržiūrėjo EMIM 7/2017 ir priėmė EMIM 11/2020. Šiuo reglamentu iš dalies keičiamas 2 straipsnis dėl metalo mineralų ir akmens anglių pardavimo gairių. Pagal naująjį 2 straipsnį: „1) Metalo mineralų kasybos operacijos IUP, akmens anglių kasybos operacijos IUP, metalo mineralų kasybos operacijos IUPK ir akmens anglių kasybos operacijos IUPK turėtojai, parduodami iškastus metalo mineralus arba akmens anglis, turi vadovautis metalo mineralų (HPM) arba akmens anglių (HPB) orientacinėmis kainomis.“ Taigi pagal EMIM 7/2017 kasybos bendrovės, sudarydamos pardavimo sandorius, turėjo vadovautis HPM, o pagal EMIM 11/2020 jie turėjo naudoti HPM kaip sandorio kainą. Kaip nurodyta 508 konstatuojamojoje dalyje, HPM reiškia metalo mineralų kainą, kuri nustatoma pardavimo vietoje.“ Kitaip tariant, kasybos bendrovės privalėjo nustatyti kainą pagal HPM ir praktiškai tai darė.

(514)

Be to, EMIM 11/2020 papildytas 2A straipsniu dėl nikelio rūdos pardavimo tvarkos ir įsipareigojimų, kuris išdėstytas taip: „1) Metalo mineralų kasybos operacijos IUP ir metalo mineralų kasybos operacijos IUPK turėtojai, kurie išgauna nikelio rūdą, parduodami išgautą nikelio rūdą turi vadovautis HPM. 2) Prievolė vadovautis HPM, kaip nurodyta 1 dalyje, taip pat taikoma metalo mineralų kasybos operacijos IUP ir metalo mineralų kasybos operacijos IUPK turėtojams, jiems parduodant išgautą nikelio rūdą savo filialams. 3) Kitos šalys, kurios rafinuoja nikelio rūdą, gautą iš metalo mineralų kasybos operacijos IUP ir metalo mineralų kasybos operacijos IUPK turėtojų, privalo pirkti nikelio rūdą vadovaujantis HPM.“

(515)

3 straipsnyje rašoma: „1) 2 straipsnyje nurodyta HPM yra: a) žemutinė ribinė kaina apskaičiuojant metalo mineralų kasybos operacijos IUP ir metalo mineralų kasybos operacijos IUPK turėtojų prievolę mokėti kasybos mokesčius“. Tame pačiame straipsnyje taip pat teigiama, kad „3) Jei apskaičiuojant metalo HPM metalo mineralų orientacinės kainos ataskaitinis laikotarpis skiriasi nuo sandorio pasiūlymo laikotarpio, baudos už priemaišas arba priemokos už tam tikrus mineralus, parduodant nikelio rūdą, skiriamos laikantis šių sąlygų: a) jei sandorio kaina yra mažesnė už metalo HPM pasiūlymo laikotarpiu pagal metalo mineralų orientacinę kainą arba taikoma bauda už priemaišas, pardavimas gali būti vykdomas taikant metalo HPM su ne didesniu kaip 3 % (trijų procentų) skirtumu, arba b) jei sandorio kaina yra didesnė už metalo HPM pasiūlymo laikotarpiu pagal metalo mineralų orientacinę kainą arba jei taikoma priemoka už tam tikrus mineralus, pardavimas turi būti vykdomas pagal sandorio kainą, viršijančią metalo HPM“.

(516)

Tęsiant 2017 m. pabaigoje priimtą kainodaros mechanizmą, į teisės aktus perkelta reguliuojama nikelio rūdos kaina atspindi tą patį požiūrį ir logiką. Šią kainą nustato vyriausybė, kurios pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad nerūdijančiojo plieno pramonei nikelio rūda būtų tiekiama su didele nuolaida, palyginti su tarptautine LMB kaina. Kartu šia kaina siekiama atsižvelgti ir į kasybos bendrovių interesus, kad būtų užtikrintas tiekimo tęstinumas šia sumažinta kaina ir išvengta bankrotų bei socialinių neramumų. Galiausiai, taip užtikrinamas minimalus valstybės pajamų lygis, nors ir daug mažesnis nei tuo atveju, jei nuolaidos, palyginti su tarptautine kaina, nebūtų. Ją turi patvirtinti asmuo, laikinai einantis Mineralinių išteklių ir akmens anglių generalinio direktoriaus pareigas, kuris, kaip pirmiau nurodyta, teigė, kad ketinama rasti „teisingumą lydykloms, kurios nori kuo mažesnių kainų. Tačiau, kita vertus, būtina užtikrinti, kad nikelio kasybos veikla būtų palaikoma pakankama kasybos marža“ (112). Kitaip tariant, nikelio rūdos kaina Indonezijoje nustatoma ne laisvai, atsižvelgiant į rinkos sąlygas, o yra nustatyta siaurame kainų koridoriuje, kurį nustato Indonezijos Vyriausybė, siekdama atitinkamų politikos tikslų.

(517)

Tai, kad 2020 m. balandžio mėn. į teisės aktus perkelta HPM buvo 2017 m. mechanizmo tęsinys, taip pat buvo patvirtinta tyrimo metu. Pagrindinis skirtumas buvo tas, kad iki EMIM 11/2020 įsigaliojimo nikelio rūdos pirkimo–pardavimo sutartyse nikelio rūdos kaina buvo nurodoma kaip absoliuti vertė. Įsigaliojus EMIM 11/2020, nikelio rūdos kaina pirkimo–pardavimo sutartyse buvo nustatyta kaip vyriausybės HPM. Tyrimo metu surinkti empiriniai įrodymai (t. y. „IRNC Group“ nikelio rūdos pirkimo sandoriai) patvirtino, kad kainos tiriamuoju laikotarpiu iki EMIM 11/2020 įsigaliojimo ir po to yra iš esmės vienodos, t. y. atitinka HPM mechanizmo versiją iki 2020 m. balandžio mėn. ir vėliau.

(518)

Atlikus tyrimą taip pat paaiškėjo, kad nuo 2020 m. balandžio mėn. kainos formulė buvo pakoreguota naudojant „1 % drėgnį“. IRNC teigė, kad vyriausybės formulė buvo taikoma sausai nikelio rūdai, o kadangi nikelio rūda buvo parduodama drėgna, ši formulė turėjo būti atitinkamai pakoreguota. Tokiu atveju tai prieštarauja Indonezijos Vyriausybės teiginiui, kad anksčiau HPM buvo naudojama tik honorarui apskaičiuoti. Iš tiesų, atlikus tyrimą paaiškėjo, kad IRNC ir su ja susijusių bendrovių pirkimo kaina tiriamuoju laikotarpiu buvo labai artima vyriausybės nustatytai kainai. Be to, nikelio rūdos pirkimo iš susijusių ir nesusijusių tiekėjų kainos nesiskyrė. Galiausiai, vienintelės nikelio kasybos bendrovės, kuri pateikė tokią informaciją tyrimo metu, pardavimo sandoriai tiriamuoju laikotarpiu parodė, kad visiems klientams už tą pačią nikelio rūdos rūšį buvo taikoma labai panaši kaina. Iš to matyti, kad vyriausybės nustatytos nikelio rūdos kainos buvo laikomasi faktiškai.

(519)

Remdamasi visais pirmiau pateiktais įrodymais, Komisija padarė išvadą, kad Indonezijos Vyriausybė įsikiša į nikelio rūdos rinką konkrečiai reguliuodama nikelio rūdos sandorių tarp kasybos bendrovių ir lydyklų kainą. Todėl ši kaina yra ne rinkos kaina, o vyriausybės nustatyta kaina, atsižvelgiant į jos konkrečius politikos tikslus. Vien dėl šios priežasties Komisija mano, kad nikelio rūdos kainos Indonezijoje yra iškreiptos ir negali būti naudojamos kaip lyginamasis standartas nustatant naudą.

(520)

Tačiau, be vyriausybės reguliuojamų nikelio rūdos kainų, yra ir kitų rinkos iškraipymų, kuriuos vykdo Indonezijos Vyriausybė, darančių konkretų poveikį nikelio rūdos kainoms Indonezijoje, patvirtinant, kad šios kainos negali būti lyginamuoju standartu. Visų pirma dėl vyriausybės įpareigojimo lydykloms perdirbti nikelio rūdą šalies viduje ir konkrečių gamybos tikslų vidaus rinkoje susidaro perteklinė pasiūla, todėl mažėja vidaus kainos. Eksporto apribojimai taip pat prisidėjo prie nikelio rūdos pertekliaus vidaus rinkoje, taigi ir prie kainų sumažėjimo. Nė vienas nikelio rūdos sandoris Indonezijoje neišvengia fakto, kad dėl įvairių rinkos iškraipymų, tiesiogiai ar netiesiogiai darančių įtaką kainoms, visos nikelio rūdos kainos Indonezijoje yra iškraipytos.

(521)

Todėl Komisija padarė išvadą, kad šios priemonės paveikė visą nikelio rūdos vidaus rinką ir buvo neįmanoma nustatyti neiškreiptos nikelio rūdos kainos Indonezijos rinkoje pagal vyraujančias vietos sąlygas. Todėl vidaus rinkos kainos negalėjo būti naudojamos kaip tinkamas lyginamasis standartas.

(522)

Tad Komisija turėjo ieškoti tinkamo užsienio lyginamojo standarto (113). Šiuo atžvilgiu Komisija pažymėjo, kad 2014 m. Indonezijai nutraukus nikelio rūdos eksportą, labai išaugo nikelio rūdos eksportas iš Filipinų, ypač į pagrindinę vartojimo rinką – KLR. Filipinų laterito nikelio rūdai būdingos tos pačios savybės kaip Indonezijos laterito nikelio rūda. Ji išgaunama tokiu pat atviru būdu atvirose kasyklose kaip ir Indonezijoje, o nikelio kiekis joje panašus į nikelio kiekį Indonezijos rūdoje. Tiek Filipinų, tiek Indonezijos rūdos išgaunamos panašaus drėgnumo klimato sąlygomis, todėl jose yra palyginti didelis ir panašus vandens kiekis. Kadangi Filipinų nikelio rūdai neturi įtakos Indonezijos rinką iškraipančios vyriausybės priemonės ir kadangi abiejose šalyse vyrauja panašios rinkos sąlygos, įskaitant kokybę, prieinamumą, perkamumą, transportavimą ir kitas pirkimo ar pardavimo sąlygas, Komisija laikėsi nuomonės, kad Filipinų ir Indonezijos nikelio rūdą galima palyginti. Be to, esama geografinio artumo, kuris taip pat prisideda prie to, kad Filipinų nikelio rūdos padėtis palyginama su padėtimi, kuri vyrautų Indonezijoje, jei nebūtų Indonezijos Vyriausybės iškraipančių priemonių.

(523)

Todėl Komisija manė, kad pagal pagrindinio reglamento 6 straipsnio d punkto antros pastraipos ii papunktį eksporto iš Filipinų kaina yra tinkamas lyginamasis standartas siekiant įvertinti, ar Indonezijos nustatytos nikelio rūdos kainos buvo mažesnės nei pakankamas atlygis. Filipinų nikelio rūdos orientacine kaina laikoma „FeroAlloyNet“ nurodyta Filipinų FOB kaina, kai nikelio kiekis yra 1,8 %. Šią informaciją skundo pateikėjas teikė kas ketvirtį. Be to, skundo pateikėjas pateikė produktų, kuriuose nikelio kiekis yra 1,5 %, 1,6 %, 1,9 % ir 2,0 %, lyginamuosius standartus (taip pat kas ketvirtį). Šie lyginamieji standartai buvo naudojami nustatant kitų „IRNC Group“ perkamų klasių lyginamuosius standartus pagal nikelio kiekį (1,3 %, 1,4 %, 1,7 %, 2,1 %, 2,2 %, 2,3 % ir 2,4 %).

(524)

Šie lyginamieji standartai buvo palyginti su „IRNC Group“ bendrovių (IRNC, GCNS, ITSS, SMI ir TSI) pirkimo kainomis, apie kurias pranešta tiriamuoju laikotarpiu pagal nikelio kiekį ir atitinkamą ketvirtį. Iš šio palyginimo gauti skirtumai buvo apskaičiuoti kiekvienai grupės įmonei Indonezijos rupijomis. Iš ankstesnių konstatuojamųjų dalių matyti, kad Indonezijos vidaus rinkos nikelio rūdos kainos buvo nuosekliai mažesnės už lyginamąją tarpinę kainą (Filipinų FOB kainas). Todėl Komisija padarė išvadą, kad Indonezijos Vyriausybės priemonėmis nikelio rūdos kasybos bendrovės, veikiančios kaip valstybinės institucijos ir (arba) Indonezijos Vyriausybės pavedimu ir nurodymu buvo įpareigotos tiekti nikelio rūdą Indonezijos nerūdijančiojo plieno pramonei už mažesnį nei pakankamą atlygį.

(525)

Komisija palygino faktinę nikelio rūdos vidaus pirkimo kainą bendradarbiaujantiems gamintojams su neiškreipta lyginamąja kaina Filipinuose.

(526)

Savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė ir „IRNC Group“ nesutiko dėl nikelio rūdos lyginamojo standarto, grindžiamo Filipinų kilmės nikelio rūda, nes: i) Filipinų kilmės lateritas turi nikelio rūdos, kurios Ni < 1,5 % (limonito), savybių, o Indonezijos kilmės laterito nikelio rūda turi nikelio rūdos, kurios Ni > 1,5 % (limonito), savybių; ii) Indonezijoje išgaunamas daugiau nei dvigubai didesnis nei Filipinuose išgaunamos nikelio rūdos kiekis ir iii) Indonezijos nikelio gamybos sąnaudos už toną yra mažesnės nei Filipinų, nes Indonezijoje vidutinis nikelio laterito storis yra 30 m, o Filipinuose – tik 20 m, be to, Indonezijos nikelio telkinyje yra 1,8 % nikelio, o Filipinuose – 1,6 % nikelio. Be to, Indonezijos Vyriausybė ir IRNC teigė, kad Indonezijos eksporto draudimas, mažindamas vidaus kainą, padidino nikelio rūdos iš Filipinų kainas. Tinkamas lyginamasis standartas, remiantis Indonezijos Vyriausybe, turėtų būti faktinės IRNC nikelio rūdos gamybos sąnaudos, nustatytos atliekant antidempingo tyrimą dėl tam tikrų karštai valcuotų nerūdijančiojo plieno lakštų ir ritinių importo (114), arba, „IRNC Group“ nuomone, faktinės gamybos sąnaudos, faktinės PBA išlaidos ir atitinkamas tiriamųjų Indonezijos nikelio rūdos gamintojų pelnas.

(527)

Skundo pateikėjas atsakė, kad, jo nuomone, Filipinų kilmės nikelio rūda tebėra tinkamiausias Indonezijos kilmės nikelio rūdos lyginamasis standartas. Skundo pateikėjas pridūrė, kad jei Komisija manytų, jog Filipinų kilmės nikelio rūdos kaina nėra tinkamas lyginamasis standartas, jis pritarė LMB tarptautinės nikelio kainos naudojimui kaip vieninteliam esamam alternatyviam lyginamajam standartui. Skundo pateikėjas priminė, kad skelbiama Indonezijos nikelio HMA kaina, naudojama nikelio rūdos pardavimo vidaus rinkoje kainai (HPM) nustatyti, yra grindžiama LMB kaina. Kadangi LMB kaina nurodoma sausoms metrinėms tonoms, skundo pateikėjo nuomone, ją reikėtų pakoreguoti pagal drėgmės kiekį. Skundo pateikėjas paaiškino, kad tai būtų konservatyvus požiūris, nes neatsižvelgiama į geležies kiekį nikelio rūdoje.

(528)

IRNC pateikė tripliką į „Eurofer“ atsakymą dėl LMB naudojimo kaip alternatyvaus lyginamojo standarto. „IRNC Group“ pirmiausia pabrėžė, kad nikelis, kuriam taikoma LMB, ir nikelio rūda yra skirtingi produktai. „IRNC Group“ teigimu, skirtingos pagal LMB nustatytos nikelio, kurio kainos mažėjo, ir Filipinų nikelio rūdos, kurios kainos didėjo, kainų tendencijos verčia abejoti jo naudojimu, nes nikelio ir nikelio rūdos paklausa ir pasiūla skiriasi. Antra, „IRNC Group“ teigė, kad „Eurofer“ pasiūlyta formule pervertinama nikelio rūdos kaina, nes: i) ne visą nikelio rūdoje esantį nikelio kiekį galima išgauti iš nikelio rūdos ir toliau perdirbti į gryną nikelį, tačiau reikėtų atsižvelgti į nikelio rūdos ir nikelio išeigos santykį; ii) gryno nikelio kaina atspindi visas sąnaudas ir išlaidas, būtinas grynam nikeliui pateikti rinkai (pvz., nikelio rūdos kainą, energijos sąnaudas, mašinų nusidėvėjimo sąnaudas, darbo sąnaudas, transportavimo sąnaudas, PBA išlaidas, gamintojų ir prekiautojų pelną ir kt. „IRNC Group“ padarė išvadą, kad, jos nuomone, pagal LMB pagrįstą formulę nustatytas per didelis lyginamasis standartas ir kad tinkamas lyginamasis standartas būtų pagrįstas faktinėmis gamybos sąnaudomis, faktinėmis PBA išlaidomis ir tinkamu tiriamųjų Indonezijos nikelio rūdos gamintojų pelnu.

(529)

Komisija atidžiai išnagrinėjo visus šalių pateiktus argumentus. Pradėdama nuo Indonezijos Vyriausybės ir „IRNC Group“ prašymo taikyti šalies lyginamąjį standartą, pagrįstą Indonezijos nikelio rūdos gamintojų gamybos sąnaudomis, PBA išlaidomis ir atitinkamu pelno skirtumu, Komisija padarė išvadą, kad tai būtų neįmanoma ir bet kuriuo atveju neatitiktų atitinkamų teisės aktų. Kadangi nikelio rūdos gamintojai nebendradarbiavo, Komisija neturėjo šalies duomenų apie Indonezijos nikelio rūdos gamintojų gamybos sąnaudas ir PBA išlaidas, taip pat neturėjo informacijos apie tinkamą pelno maržą Indonezijoje. Todėl nebūtų įmanoma nustatyti lyginamojo standarto, atitinkančio šių šalių prašymą. Bet kokiu atveju Komisija pažymėjo, kad, atsižvelgdama į 4.4.3.2.2 skirsnyje išsamiai aprašytus Indonezijos nikelio rūdos rinkos vidaus iškraipymus, Komisija 521 konstatuojamojoje dalyje padarė išvadą, kad ji negalėjo rasti jokio tinkamo šalies lyginamojo standarto, todėl turėjo taikyti užsienio lyginamąjį standartą. Todėl toks šalies alternatyvus lyginamasis standartas buvo atmestas.

(530)

Tada Komisija atidžiai įvertino argumentus dėl formulės, pagrįstos LMB nikelio kaina. Iš pradžių Komisija atsižvelgė į tai, kad LMB yra viena didžiausių pasaulyje netauriųjų metalų finansinių rinkų. Dėl nikelio kainos Komisija pažymėjo, kad LMB kaina pagrįsta faktiniais sandoriais ir kad jos sąlygos gerai atitinka Indonezijos rinkos sąlygas. Dar svarbiau, kad Komisija laikė įtikinamu argumentą, jog LMB nikelio kaina yra atskaitos taškas metodikoje, kurią naudoja pati Indonezijos Vyriausybė nikelio rūdos vidaus orientacinei kainai nustatyti, nes tai būtų glaudesnis ryšys su Indonezijos rinka ir padėtimi. Todėl LMB nikelio kainos yra tinkamas pagrindas nikelio rūdos Indonezijoje kainai apskaičiuoti. Kartu Komisija pažymėjo, kad skundo pateikėjo pasiūlytą formulę, susijusią su nikelio kainomis, reikėtų pakoreguoti, kad būtų atsižvelgta į kai kuriuos „IRNC Group“ prieštaravimo pareiškime paminėtus elementus. Tačiau kadangi itin vėlyvu tyrimo etapu nebuvo pakankamai įrodymų, Komisija negalėjo atlikti pirmiau minėto pritaikymo ir tyrime kaip lyginamąjį standartą naudoti LMB kainas.

(531)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija išnagrinėjo šalių pateiktus argumentus dėl lyginamojo standarto, pagrįsto Filipinų faktinėmis nikelio rūdos FOB kainomis, naudojamomis apskaičiuojant naudą. Komisija pažymėjo, kad Indonezijos Vyriausybė ir „IRNC Group“ nepagrindė, kaip jų nurodyti duomenys apie skirtingas Indonezijos ir Filipinų nikelio rūdos technines charakteristikas ir produkcijos kiekius paveikė Filipinų kainas, taip pat nepateikė jokių įrodymų, kuriais būtų bandoma kiekybiškai įvertinti galimus dėl šių skirtumų atsiradusius Filipinų kainų, naudotų kaip lyginamasis standartas, koregavimus. Argumentas, kad Indonezijos eksporto draudimas dirbtinai sumažino Indonezijos vidaus kainas ir taip pat padidino Filipinų kainas, neturėjo įtakos faktui, kad Filipinų kainos buvo tinkamas lyginamasis standartas, nes jos atspindėjo faktines nikelio rūdos rinkos kainas, susidariusias dėl visų sutampančių rinkos aplinkybių ir įvairių šalių (įskaitant Indoneziją) reguliavimo sprendimų, todėl šių kainų faktinis rinkos tipiškumas nebuvo paveiktas. Dėl teiginio apie kitokį Filipinų kilmės nikelio rūdos nikelio kiekį, Komisijos naudojamame lyginamajame standarte toks skirtumas yra įvertintas (Komisija nustatė kiekvienos rūšies nikelio rūdos, kurią pirko „IRNC Group“, lyginamąjį standartą). Dėl teiginio, kad nikelio rūdos gamybos sąnaudos Indonezijoje yra mažesnės nei Filipinuose, kaip nurodyta 528 konstatuojamojoje dalyje, Indonezijos nikelio rūdos kasybos bendrovės tyrime nebendradarbiavo, todėl Komisija negalėjo įvertinti tokių sąnaudų. Todėl Komisija patvirtino savo sprendimą naudoti Filipinų lyginamąjį standartą kaip tinkamiausią šiomis aplinkybėmis, taip pat atsižvelgdama į didelį iš Filipinų eksportuojamą kiekį ir į tai, kad pagrindiniai Filipinų nikelio rūdos pirkėjai buvo Kinijos nerūdijančiojo plieno gamintojai, nagrinėjamąjį produktą gaminantys pagal tą pačią technologiją, kurią naudoja „IRNC Group“. Todėl Indonezijos Vyriausybė ir „IRNC Group“ argumentai šiuo klausimu buvo atmesti.

(532)

Be to, Indonezijos Vyriausybė teigė, kad nikelio rūda nebuvo tiesioginė tiriamojo produkto žaliava. Priešingai, nikelio rūda buvo naudojama kaip LNK ir karštai valcuotų nerūdijančiųjų produktų žaliava, kurie savo ruožtu yra tiriamojo produkto pradinės žaliavos. Anot Indonezijos Vyriausybės, į šį faktą turėtų būti atsižvelgta apskaičiuojant naudą.

(533)

„IRNC Group“ teigė, kad subjektas IRNC įsigytą nikelio rūdą pardavė „IRNC Group“ viduje, todėl apskaičiuojant naudą neturėtų būti įtraukta jokia nauda, gauta iš jo įsigytos nikelio rūdos. Šį argumentą „IRNC Group“ pakartojo po papildomo galutinio atskleidimo.

(534)

Komisija patvirtino, kad, apskaičiuodama „IRNC Group“ subsidijavimo sumą, ji atsižvelgė į abu šiuos aspektus. Pirma, susijusiems žaliavų tiekėjams nustatyta nauda šioms bendrovėms buvo paskirstyta pagal jų apyvartos dalį, susijusią su eksportuojančiu gamintoju. Tada ši paskirstyta nauda buvo pridėta prie eksportuojančio gamintojo naudos ir įtraukta į šio gamintojo subsidijos apskaičiavimus. Eksportuojančio gamintojo lygmeniu naudos vardiklis buvo bendra bendrovės apyvarta. Išsami skaičiavimo metodika buvo atskleista „IRNC Group“ pateikiant individualų fakto atskleidimo dokumentą, nes joje buvo konfidencialios informacijos.

(535)

Komisija pažymėjo, kad įsigytos nikelio rūdos galutinis panaudojimas – nagrinėjamajam produktui gaminti ar parduoti susijusioms bendrovėms tolesniam perdirbimui – nėra svarbus, nes apskaičiuojant subsidijos normą vardiklis yra bendra „IRNC Group“ apyvarta. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(536)

Taip apskaičiuota „IRNC Group“ išmokų suma sudarė 9,64 %.

(537)

Indonezijos Vyriausybės priemonių rinkinys buvo skirtas tam tikroms pramonės šakoms, visų pirma nacionalinei nerūdijančiojo plieno pramonei. Iš tiesų, nors iškraipymai dėl nikelio rūdos taip pat naudingi ir kitiems galutinės grandies produktų, išskyrus nerūdijantįjį plieną (t. y. elektros baterijų, naudojamų naujų rūšių energiją naudojantiems automobiliams) gamintojams, naudą gauna tik tam tikros Indonezijos pramonės šakos, t. y. veikiančios nikelio vertės grandinėje. Todėl pagal pagrindinio reglamento 4 straipsnio 2 dalies a punktą Indonezijos Vyriausybės priemonės yra individualios. Dėl nikelio rūdos charakteristikų subsidijomis gali pasinaudoti tik tam tikra pramonė, tačiau tai nereiškia, kad tam, kad subsidija būtų individuali, ji turi būti toliau taikoma tik tam tikrai šios pramonės daliai (115).

(538)

Savo pastabose dėl galutinio faktų atskleidimo Indonezijos Vyriausybė teigė, kad nikelio rūdos politika nėra konkreti, nes ji taikoma ne tik nerūdijančiojo plieno sektoriui, bet ir įvairiems kitiems produktams.

(539)

Komisija šį tvirtinimą atmetė. Iš tiesų, orientuodamasi į nikelio rūdos politiką, Indonezijos Vyriausybė visada daugiausia dėmesio skyrė nikelio rūdai, kaip nerūdijančiojo plieno žaliavai. Iš tiesų, iš tyrimo bylos dokumentų matyti, kad nerūdijančiojo plieno gamybai naudojamos nikelio rūdos nikelio kiekis turi būti didesnis nei 1,7 %. Priešingai, nikelio rūdą, kurios sudėtyje yra < 1,7 % nikelio, galima panaudoti įvairiais būdais, pavyzdžiui, elektromobilių akumuliatoriuose. Tai įrodo faktas, kad nuo VR 1/2017 iki EMIM 11/2019 eksporto draudimas buvo taikomas tik nikelio rūdai, kurioje nikelio kiekis > 1,7 %, t. y. tik nikelio rūdai, naudojamai nerūdijančiojo plieno sektoriuje. Todėl tvirtinimas buvo atmestas.

(540)

Taikydama konkrečias priemones, Indonezijos Vyriausybė per kasybos bendroves, kurios veikia kaip valstybinės institucijos arba kurioms Indonezijos Vyriausybė pavedė ir (arba) nurodė, tiekia nikelio rūdą nerūdijančiojo plieno pramonei už mažesnį nei pakankamą atlygį. Šis prekių tiekimas yra finansinė nauda gavėjui ir yra individualus, taigi kompensuotinas.

(541)

Nebuvo pakankamai įrodymų, kad būtų galima nustatyti, kokią naudą „Jindal Stainless Indonesia“ gali gauti pagal šią schemą, nes „Jindal Stainless Indonesia“ nėra vertikaliai integruota ir savo gamybos procesą pradeda nuo karštai valcuotų ritinių.

(542)

Nustatyta subsidijos suma, susijusi su nikelio rūdos tiekimu už mažesnį nei pakankamą atlygį „IRNC Group“ tiriamuoju laikotarpiu, buvo:

(543)

Skunde teigiama, kad vykdydama savo planą plėtoti nerūdijančiojo plieno pramonę, Indonezijos Vyriausybė rėmėsi Kinijos Vyriausybės teikiama finansine parama. Ši parama buvo konkrečiai susijusi su Morovalio parko, kurį iš esmės valdo Kinijos bendrovės, visų pirma „Shanghai Decent Investment (Group)“, „Tsingshan Group“ kontroliuojančioji bendrovė. Skunde teigiama, kad Indonezijos Vyriausybė ne tik aktyviai siekė gauti Kinijos finansavimą, jį pripažino ir priėmė kaip savo pačios, bet ir tariamai darė spaudimą Kinijos Vyriausybei, kad ši skatintų Kinijos bendroves, kurios anksčiau iš Indonezijos importuotą nikelio rūdą lydydavo Kinijoje į LNK, perkelti jų lydymo veiklą į Indoneziją.

(544)

Istorinės ir faktinės aplinkybės, susijusios su labai glaudžiu Indonezijos ir Kinijos bendradarbiavimu siekiant sukurti visiškai integruotą galutinės grandies nerūdijančiojo plieno pramonę, paremtą Indonezijoje esančiais nikelio rūdos ištekliais ir Kinijos lėšomis bei praktine patirtimi, pateikiamos 4.3 skirsnyje. Kaip paaiškinta, Indonezija turi didelius nikelio rūdos išteklius ir yra viena didžiausių šios rinkos dalyvių pasaulyje. Nuo 2005 m. labai padidėjo nikelio rūdos kasyba ir eksportas (žr. 1 ir 2 lenteles). Iš lentelių taip pat matyti, kad Kinija palaipsniui tapo didžiausia nikelio rūdos eksporto paskirties vieta, nes Indonezijos rūda buvo tinkamiausia nerūdijančiojo plieno gamybai. Indonezijos Vyriausybė buvo susirūpinusi, kad eksportuojant nikelio rūdos atsargos bus išeikvotos, nes ji neturėjo pakankamai vidaus pajėgumų tolesniam rūdos perdirbimui, todėl šalis negautų iš to pakankamai naudos.

(545)

Naujuoju 2009 m. Kasybos įstatymu Indonezijos Vyriausybė nusprendė padidinti vidaus pridėtinę vertę skatindama mineralinių išteklių, įskaitant nikelio rūdą, perdirbimą šalies viduje, daugiausia nustatydama įpareigojimą perdirbti šalies viduje (žr. 401–404 konstatuojamąsias dalis). Ji taip pat nusprendė nustatyti eksporto apribojimus po penkerių metų lengvatinio laikotarpio, siekdama užtikrinti, kad būtų sukurti pakankami vidaus pajėgumai nikelio rūdos pasiūlai patenkinti ir kad kasybos bendrovė ją tiektų už mažesnį nei pakankamą atlygį (žr. ankstesnį skirsnį).

(546)

Atsižvelgdama į tai, Indonezijos Vyriausybė pradėjo derybas su potencialiai suinteresuotomis trečiosiomis šalimis, turinčiomis vietinę nerūdijančiojo plieno pramonę. Pavyzdžiui, Indonezijos Vyriausybė siekė įtikinti Japoniją ir jos nikelio rūdos perdirbimo pramonę investuoti Indonezijoje. Tačiau Japonijos Vyriausybė nepritarė planuojamiems Indonezijos eksporto apribojimams, nes manė, kad jie nesuderinami su PPO taisyklėmis, ir pagrasino pradėti bylą prieš Indoneziją PPO (116).

(547)

Indonezijos Vyriausybė kreipėsi į Kinijos Vyriausybę ir gavo teigiamą atsakymą. Dėl dvišalio bendradarbiavimo, kuris buvo sankcionuotas 2011 ir 2013 m. susitarimais, o vėliau dar labiau sustiprintas, kinai pradėjo statyti ir plėtoti lydyklas Indonezijoje. Eksporto į Kiniją apimtys buvo didžiausios 2013 m. ir siekė 58 mln. tonų, o Indonezijos vidaus pajėgumai palaipsniui didėjo nuo 7,81 mln. tonų 2014 m., kai įsigaliojo vidaus perdirbimo įpareigojimas ir eksporto apribojimai, iki 61 mln. tonų 2019 m. (žr. 3 lentelę).

(548)

Atitinkami dvišaliai susitarimai, kuriuos laikui bėgant pasirašė Indonezijos ir Kinijos vyriausybės, ir bendrai pateikti pareiškimai:

(549)

Be to, kai kuriais Indonezijos Vyriausybės priimtais vidaus teisės aktais buvo įgyvendinti pirmiau minėti dvišaliai susitarimai arba jie buvo su jais susiję:

(550)

Komisija paprašė Indonezijos Vyriausybės pateikti tam tikrą informaciją apie Indonezijos ir Kinijos vyriausybių nustatytą dvišalio bendradarbiavimo sistemą, visų pirma apie sąlygas, kuriomis iš pradžių buvo įsteigtas Morovalio parkas, ir apie tai, ar Morovalio parkas ir Kinijos Vyriausybės teikiama finansinė parama buvo dvišalio atitinkamų Indonezijos ir Kinijos vyriausybių bendradarbiavimo dalis, ir jei taip – kokiu mastu.

(551)

Komisija konkrečiai paprašė Indonezijos Vyriausybės pateikti dokumentą, kurį 2013 m. spalio 3 d., dalyvaujant Kinijos ir Indonezijos valstybių vadovams, pasirašė „Shanghai Decent Investment“ atstovas Xiang Guanda ir „Bintang Delapan Group“ atstovas Halimas Mina. Indonezijos Vyriausybė nepateikė šio dokumento, kuriame, remiantis Komisijos turima informacija, išdėstytas susitarimas dėl bendro IMIP steigimo ir vėlesnio Morovalio pramoninio parko vystymo (117). Be to, per Indonezijos Vyriausybės nuotolinį duomenų sutikrinimą Indonezijos Vyriausybė patvirtino, kad šis susitarimas egzistuoja. Tačiau Indonezijos Vyriausybė teigė jo neturinti.

(552)

Kaip paaiškinta 573 konstatuojamojoje dalyje, Komisija paprašė Indonezijos Vyriausybės pateikti prioritetinių projektų, kurie buvo atrinkti įgyvendinti pagal Indonezijos ir Kinijos programos nuostatas, sąrašą. Vietoj to Indonezijos Vyriausybė pateikė kitą projektų sąrašą, t. y. Indonezijos ir Kinijos bendradarbiavimo projektų įgyvendinant aukšto lygio dialogą ekonomikos klausimais sąrašą.

(553)

Be to, kaip paaiškinta 639 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse, Komisija paprašė, kad Indonezijos Vyriausybė pateiktų dokumentus, susijusius su pateiktų susitarimų įgyvendinimu ir šiuo atžvilgiu Indonezijos ir Kinijos vyriausybių įdiegtais konsultavimo mechanizmais. Tačiau Indonezijos Vyriausybė atsakė, kad šiuo klausimu sukurta grupė „KIT Indonesia“ neparengė prasmingos politikos ir atsisakė pateikti bet kokius su tuo susijusius dokumentus.

(554)

Todėl Komisija pranešė Indonezijos Vyriausybei, kad, nagrinėjant įtariamą Morovalio pramoniniame parke įsteigtų bendrovių subsidijavimą ir jo mastą, vadovaujantis pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalimi, jai gali tekti remtis turimais faktais.

(555)

Kadangi Komisija prašytos informacijos neturėjo, ji padarė išvadą, kad negavo labai svarbios ir reikalingos su šiuo tyrimo aspektu susijusios informacijos. Todėl Komisija šiais klausimais taikė pagrindinio reglamento 28 straipsnį ir rėmėsi dėl šių aspektų turimais faktais.

(556)

Kaip priminta 15 konstatuojamojoje dalyje, Komisija pranešime apie inicijavimą pakvietė Kinijos Vyriausybę tapti suinteresuotąja šalimi ir tą pačią dieną, kai pranešimas buvo paskelbtas, išsiuntė jį Kinijos Vyriausybei, aiškiai atkreipdama jos dėmesį į šį kvietimą. 2021 m. vasario 19 d. el. paštu Kinijos Vyriausybė patvirtino, kad ji užsiregistravo kaip suinteresuotoji šalis.

(557)

Komisija nusiuntė Kinijos Vyriausybei prašymą pateikti informaciją, siekdama surinkti informaciją apie Kinijos finansų sektoriaus apžvalgą, su Kinijos bankininkystės ir reguliavimo komisija susijusią informaciją ir duomenis apie finansinę paramą, eksporto garantijas ir draudimą, susijusius su Morovalio parku ir užsienio prekybos bei bendradarbiavimo zonomis. Tačiau Kinijos Vyriausybė atsisakė pateikti šią informaciją.

(558)

Todėl Komisija pranešė Kinijos Vyriausybei, kad nagrinėjant tiriamą subsidijavimo schemą jai gali tekti naudotis turimais faktais pagal pagrindinio reglamento 28 straipsnio 1 dalį. Iš Kinijos Vyriausybės pastabų negauta.

(559)

Kadangi Komisija prašytos informacijos neturėjo, ji padarė išvadą, kad negavo labai svarbios ir reikalingos su šiuo tyrimo aspektu susijusios informacijos. Todėl Komisija šiais klausimais taikė pagrindinio reglamento 28 straipsnį ir rėmėsi dėl šių aspektų turimais faktais.

(560)

Indonezijos ir Kinijos vyriausybių inicijuotas bendradarbiavimas dėl lengvatinio režimo, skirto Indonezijos nerūdijančiojo plieno pramonei kurti ir vystyti, prasidėjo pirmo dešimtmečio pradžioje. Jį sudaro keli dvišaliai dokumentai, kuriais nustatoma teisinė ir politinė sistema, pagal kurią patvirtintos kelios konkrečios paramos politikos priemonės ir lengvatinės programos, kurios yra šiame tyrime nagrinėjamos kompensuotinos subsidijos.

(561)

Iš šių dokumentų matyti, kad per daugelį metų abi šalys, remdamosi dvišaliais teisiniais ir politiniais dokumentais, sukūrė bendradarbiavimo sistemą, kad palaipsniui stiprintų savo bendradarbiavimą. Juose išdėstytos visos bendradarbiavimo sąlygos ir pagrindinis tikslas – sukurti ir plėtoti Indonezijos nacionalinę nerūdijančiojo plieno pramonę, taikant įvairias lengvatines priemones ir politiką Kinijos ir Indonezijos subjektams, kuriuos atitinkamos vyriausybės skatina ir remia įgyvendindamos šį bendradarbiavimą.

(562)

Indonezijos ir Kinijos vyriausybių bendradarbiavimas kasybos ir metalurgijos sektoriuose prasidėjo 2005 m. Indonezijai ir Kinijai pasirašius bendrą deklaraciją dėl strateginės partnerystės, kurioje teigiama, kad abi šalys „stiprins bendradarbiavimą investicijų srityje, didindamos investicijų institucijų, įskaitant privatųjį sektorių, tarpusavio supratimą ir tinklų kūrimą, taip pat kurdamos palankesnę ekologinę, socialinę, politinę ir teisinę aplinką investicijų srautams“. Jau tuo metu Kinijos Vyriausybė paprašė Indonezijos Vyriausybės garantijų, kad bus užtikrinti užsienio investuotojų interesai gauti pelno (118). Tuo metu taip pat buvo teigiama, kad per pastaruosius dešimt ekonomikos vystymosi metų Kinijos Vyriausybė visada garantavo, kad kiekviena investicija Kinijoje bus pelninga. Šis bendradarbiavimas atitiko 1999 m. pradėtą Kinijos investavimo užsienyje politiką, kuria buvo skatinamas Kinijos įmonių steigimasis užsienyje, eksportas ir tarptautinimas savo šalyje.

(563)

Įgyvendindamos 2005 m. bendrą deklaraciją, 2010 m. sausio mėn. Indonezija ir Kinija pasirašė Indonezijos ir Kinijos veiksmų planą (toliau – 2010 m. veiksmų planas), kuriuo siekiama plėtoti strateginę partnerystę. Šiame dokumente planuojama skatinti Kinijos investicijas į Indonezijos gamtos išteklių pramonės šakas, įskaitant kasybą (119). 3.2 skirsnio „Bendradarbiavimas prekybos srityje“ 3.2.14 straipsnyje nurodyta „parengti ir įgyvendinti Indonezijos ir Kinijos penkerių metų ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo planą“, kuris netrukus buvo pasirašytas (žr. toliau). Skyriuje „Bendradarbiavimas investicijų srityje“ numatyta skatinti privačių subjektų dalyvavimą (3.4.3 straipsnis) ir skatinti „Kinijos investicijas į Indonezijos gamtos išteklių pramonės šakas, tokias kaip <...> kasyba ir energetika <...>“ (3.4.8 straipsnis). Dokumente taip pat nurodomas 2005 m. balandžio 25 d. pasirašytas Indonezijos ir Kinijos vyriausybių susitarimo memorandumas dėl bendradarbiavimo infrastruktūros ir gamtos išteklių srityje.

(564)

Atlikus tyrimą nustatyta, kad 2011 m. balandžio mėn. pabaigoje tuometinio Kinijos Ministro Pirmininko Weno Jiabao vizito Džakartoje metu Kinijos ir Indonezijos vyriausybių atstovai pasirašė tris susitarimo memorandumus ir vieną techninį reglamentą. Komisija paprašė Indonezijos Vyriausybės pateikti šiuos tris susitarimo memorandumus ir techninį reglamentą.

(565)

Indonezijos Vyriausybė pateikė tris dokumentus. Pirmasis dokumentas – 2011 m. balandžio 29 d. pasirašytas Indonezijos jūrų reikalų ir žuvininkystės ministerijos ir KLR valstybinės vandenynų administracijos susitarimo memorandumo dėl bendradarbiavimo jūrų srityje pakeitimo protokolas.

(566)

Antrasis dokumentas – 2011 m. balandžio 29 d. pasirašytas Indonezijos ir Kinijos vyriausybių susitarimas dėl dvišalio ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo plėtojimo ir stiprinimo. Pagal šį susitarimą „abiejų šalių vyriausybės susitarė skatinti įmones“ vykdyti įvairių formų ekonominį bendradarbiavimą keliose srityse, tokiose kaip plieno pramonė, pramoninis parkas ir eksporto perdirbimo zona.

(567)

Trečiasis dokumentas – 2011 m. balandžio 29 d. pasirašytas Bendras Indonezijos ir Kinijos vyriausybių komunikatas dėl tolesnio Kinijos ir Indonezijos strateginės partnerystės stiprinimo. Pagal šį komunikatą „abi šalys išreiškė pasitenkinimą 2010 m. sausio 21 d. pasirašytu Bendros deklaracijos dėl Indonezijos ir Kinijos vyriausybių strateginės partnerystės įgyvendinimo veiksmų planu ir susitarė imtis konkrečių priemonių veiksmų planui įgyvendinti ir skatinti pragmatišką abiejų šalių bendradarbiavimą įvairiose srityse“. Be to, „Kinija taip pat tikisi sustiprinti bendradarbiavimą su Indonezija plėtojant ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo zoną“.

(568)

2012 m. kovo 25 d., pasibaigus oficialiam Indonezijos Prezidento S. B. Yudhoyono vizitui Pekine, Indijos ir Kinijos vyriausybės bendrame pareiškime susitarė parengti dvišalį Indonezijos ir Kinijos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo susitarimą pagal konkrečią lengvatinę politiką, numatytą Kinijos Vyriausybės 12-ajame penkmečio plane ir Indonezijos Vyriausybės MP3EI (120). Be to, Indonezijos Vyriausybė paragino Kinijos įmones dalyvauti stiprinant Indonezijos pramonės pajėgumus ir pažadėjo „toliau kurti palankią investicinę aplinką užsienio investuotojams, įskaitant Kinijos investuotojus“. Konkrečiau, Indonezijos Vyriausybė tikėjosi, kad Kinijos įmonės „daugiau investuos į Indonezijos kasybos pramonę“, ir „informavo Kiniją apie jos pastangas gerinti kasybos išteklių valdymą“. Galiausiai abi šalys susitarė „dėti daugiau pastangų siekiant toliau stiprinti ir plėsti bendradarbiavimą <...> kasybos srityje“. Šis pareiškimas rodo, kad abi šalys stengėsi įgyvendinti savo atitinkamą vidaus lengvatinę politiką, visų pirma siekdamos stiprinti Indonezijos galutinės grandies pramonės pajėgumus, įtraukiant Kiniją ir nuolat informuojant ją apie žaliavų politikos raidą.

(569)

Kalbant apie Indoneziją, MP3EI pripažįstama, kad Indonezijoje reikia toliau plėtoti pramonę, o Sulavesis įvardijamas kaip pramonės plėtros regionas. Siekdama paremti plieno pramonės plėtrą, Indonezijos Vyriausybė, be kitų veiksmų, numatė reguliavimo pakeitimus, kuriais siekiama palengvinti žaliavų tiekimą, kurti nacionalines pradinės ir galutinės grandies verslo partnerystes, plėtoti galutinės grandies plieno pramonės klasterius ir teikti pirmenybę plieno lydymo bei nerūdijančiojo plieno gamybos integracijai (121). Be to, gamtos išteklių, ypač kasybos ir nikelio, srityje taip pat siekiama didinti Indonezijos pramoninį perdirbimą, kad būtų sukurta didesnė pridėtinė vertė. Kalbant apie nikelį, daugiausia dėmesio skiriama galutinės grandies nikelio pramonei stiprinti, sudarant palankesnes sąlygas glaudžiai partnerystei tarp pradinės ir galutinės grandies pramonės (122).

(570)

Kalbant apie KLR, 12-ajame nacionalinės ekonomikos ir socialinės raidos penkmečio plane, galiojusiame tuo metu, kai buvo įsteigta IMIP, pabrėžiama Kinijos Vyriausybės strateginė vizija dėl pagrindinių pramonės šakų tobulinimo ir skatinimo. Kalbant apie šiuos svarbius pramonės sektorius aiškiai išskiriama plieno pramonė. Ankstesni tyrimai parodė, kad plieno pramonė užėmė svarbią vietą tarp šių pagrindinių pramonės šakų (123). Be to, Kinijos Vyriausybė paskelbė specialų plieno pramonės planą, t. y. 12-ąjį plieno pramonės penkmečio planą, kuris galiojo ir IMIP steigimo metu. Šiame plane nurodoma, kad plieno pramonė yra svarbi pagrindinė nacionalinės ekonomikos pramonės šaka, ir pabrėžiama, kad svarbu „stiprinti mokesčių, finansų, prekybos, žemės, energijos taupymo, aplinkos apsaugos, saugos ir kitų politikos sričių ir plieno pramonės politikos ryšius“. Ankstesni tyrimai parodė, kad šie planai yra teisiškai privalomi (124), ir atskleidė dominuojantį Kinijos Vyriausybės vaidmenį plieno sektoriuje per VVĮ (125). Tai, kad Kinijos Vyriausybės vaidmuo plieno sektoriuje yra dominuojantis ir kad dėl to atsiranda didelių rinkos iškraipymų, patvirtina Komisijos tarnybų darbiniu dokumentu dėl didelių KLR ekonomikos iškraipymų prekybos apsaugos tyrimų tikslais, kuriame teigiama, kad „[k]adangi plieno pramonėje stebimas didelis valstybės kišimasis ir šiame sektoriuje didelė dalis įmonių yra valstybės įmonės, net ir privatūs plieno gamintojai negali veikti rinkos sąlygomis“, ir pastebima „tariamai privačių plieno sektoriaus bendrovių didelė dalis nuosavybės, kontrolė ir (arba) valstybės kišimasis“ (126).

(571)

2013 m. spalio 2 d. Indonezijos ekonomikos ministras ir Kinijos prekybos ministras Džakartoje pasirašė „Indonezijos ir Kinijos penkerių metų ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo plėtros programą“ (toliau – Indonezijos ir Kinijos programa). Indonezijos ir Kinijos programoje buvo numatyta „skatinti abiejų šalių prekybos investicijas ir paspartinti bendrų prioritetinių projektų įgyvendinimą“ (127), kurie turėjo tapti konkrečia programos išraiška.

(572)

Indonezijos ir Kinijos programos III skyriuje Indonezijos ir Kinijos vyriausybės paaiškino, kad programa įgyvendinama per prioritetinius projektus, kurių „atrankos principas turėtų atitikti abiejų šalių strateginius interesus ir socialinio bei ekonominio vystymosi poreikius, derėti su abiejų šalių ekonominio vystymosi vidutinės trukmės ir ilgalaikiu planavimu ir atitikti dalyvaujančių įmonių plėtros planus“.

(573)

Komisija paprašė Indonezijos Vyriausybės pateikti prioritetinių projektų, kurie buvo atrinkti įgyvendinti pagal Indonezijos ir Kinijos programos nuostatas, sąrašą. Tačiau vietoj to Indonezijos Vyriausybė pateikė kitą projektų sąrašą, t. y. Indonezijos ir Kinijos bendradarbiavimo projektų įgyvendinant aukšto lygio dialogą ekonomikos klausimais sąrašą. Remdamasi 28 straipsnio 1 dalies taikymu dėl tokio atsisakymo bendradarbiauti, Komisija padarė išvadą, kad Morovalio projektas taip pat buvo įtrauktas į minėtąjį prioritetinių dvišalio bendradarbiavimo projektų sąrašą. Iš tiesų, tai svarbus projektas, kuriame Kinijos įmonės dalyvauja labai aktyviai.

(574)

Indonezijos ir Kinijos programos I skyriaus 1.2.3 punkte taip pat buvo patvirtintas 2012 m. pareiškimas, kad vienas iš pagrindinių bendradarbiavimo tikslų yra įgyvendinti lengvatinę politiką plieno sektoriuje, nurodant, kad vienas svarbiausių dvišalio bendradarbiavimo tikslų – „skatinti konkurencingas ir gerą reputaciją turinčias Kinijos įmones ir finansų įstaigas dalyvauti plėtojant šešis ekonominius koridorius Indonezijoje ir projektą, nurodytą Indonezijos Vyriausybės MP3EI, ir skatinti konkurencingas ir gerą reputaciją turinčias Indonezijos įmones dalyvauti plėtojant Kinijos Vyriausybės 12-ąjį penkmečio planą“ (128).

(575)

Iš Indonezijos ir Kinijos programos matyti, kad abiejų šalių vyriausybės nustatė pagrindines bendradarbiavimo sritis (129), kurios, be kita ko, apima kasybą, metalurgijos pramonę ir pramoninius parkus (įskaitant specialiąsias ekonomines zonas). kasybai skirtose priemonėse, išvardytose 2.4.2 skirsnyje, Indijos ir Kinijos vyriausybės aiškiai susitarė „[b]endradarbiauti žvalgant, rafinuojant ir perdirbant mineralinius išteklius, įskaitant <...> nikelį <...>“, „[p]aspartinti ir palengvinti dvišalį bendradarbiavimą kasybos ir metalurgijos projektų srityje“, „[s]katinti mineralinių išteklių plėtrą kuriant specialius pramoninius parkus ir zonas šešiuose ekonominiuose koridoriuose <...>“, „[b]endradarbiauti plėtojant mineralinius išteklius Indonezijoje“.

(576)

Indonezijos ir Kinijos programos 2.7.8 skirsnyje, skirtame metalurgijos pramonei, Indijos ir Kinijos vyriausybės konkrečiai susitarė „skatinti Kinijos metalurgijos gamintojus tiesiogiai investuoti Indonezijoje, naudoti Indonezijos gamtos išteklius ir investuoti į integruotus metalurgijos pramoninius parkus, kad padėtų tobulinti jos metalurgijos pramonės grandinę ir didinti mineralinių išteklių projektų pridėtinę vertę“ (130). Programoje taip pat patvirtinama, kad Kinijos metalurgijos gamintojai skatinami kurti bendrąsias įmones su Indonezijos bendrovėmis. 2.9 skirsnyje apie pramoninius parkus (įskaitant specialiąsias ekonomines zonas) Indonezijos ir Kinijos vyriausybės susitarė dėl pramoninių parkų skatinimo: „skatinti Kinijos įmones investuoti į Indonezijos pramoninius parkus <...>“, „<...> sudaryti sąlygas ir teikti politinę paramą pramoninių parkų plėtrai“. Todėl Indonezijos Vyriausybė aktyviai siekė Kinijos Vyriausybės teikiamos politinės paramos konkretiems projektams, pavyzdžiui, Morovalio pramoniniam parkui, ir ją priėmė.

(577)

2015 m. kovo 27 d. abiejų šalių vyriausybės paskelbė „Bendrą pareiškimą dėl KLR ir Indonezijos visapusiškos strateginės partnerystės stiprinimo“ (131). Šiame pareiškime „<...> Abi šalys įsipareigojo aktyviai įgyvendinti Kinijos ir Indonezijos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo penkerių metų plėtros planą ir kuo greičiau baigti rengti prioritetinių projektų sąrašą, kad <...>“. Taip pat abi vyriausybės „<...> laikėsi nuomonės, kad Prezidento Xi Jinpingo pasiūlyta iniciatyva „XXI-ojo amžiaus jūrų šilko kelias“ ir Prezidento Joko Widodo inicijuota „Globalinė jūrų tikslinė strategija“ labai papildo viena kitą“. Taip pat abi vyriausybės „<...> pažadėjo paspartinti Kinijos ir Indonezijos integruotų pramoninių parkų statybą ir kuo greičiau įsteigti tarpvyriausybinį koordinavimo komitetą“. Indonezija „<...> pradės taikyti pramoninių parkų lengvatinę politiką, kad būtų užtikrinta apsauga ir sudarytos sąlygos daugiau Kinijos įmonių vykdyti veiklą parke pagal Indonezijos įstatymus ir reglamentus, siekiant paspartinti pramoninių parkų vystymą“, o Kinija įsipareigojo „<...> toliau teikti finansinę paramą Indonezijos infrastruktūros statybai ir dideliems projektams dvišaliais ir daugiašaliais finansiniais kanalais“.

(578)

2018 m. gegužės 7 d. Indonezijos ir Kinijos vyriausybės pasirašė susitarimo memorandumą dėl bendradarbiavimo skatinimo plėtojant regioninius visapusiškus ekonominius koridorius, kuriame abi šalys susitarė bendradarbiauti, be kita ko, plėtojant Šiaurės Sulavesio regioną. Šiame memorandume abi šalys susitarė „sutelkti ir koordinuoti atitinkamų vyriausybinių agentūrų, kvalifikuotų įmonių ir institucijų veiklą, kad jos dalyvautų rengiant šių koridorių plėtros planą“.

(579)

2018 m. spalio 23 d. Indonezijos ir Kinijos vyriausybės pasirašė susitarimo memorandumą „dėl regioninių visapusiškų ekonominių koridorių plėtros jungtinio iniciatyvinio komiteto įsteigimo“. Šiame memorandume nustatyta bendradarbiavimo organizacinė struktūra: bendras sekretoriatas, bendros darbo grupės, darbo mechanizmai, valdymo komitetas ir kt. Ši struktūra dar kartą rodo, kad dvišalio bendradarbiavimo sistema bendrai įgyvendinama per konkrečius bendrus administracinius organus.

(580)

Iš minėtų dvišalių susitarimų ir dokumentų matyti, kad dvišalis bendradarbiavimas buvo įgyvendintas susitarimais, kuriuose nurodytos sąlygos ir kiekvienos vyriausybės indėlis. Išsamesnė informacija apie finansavimą, valdymą per IMIP ir kitus dvišalius administracinius mechanizmus aprašyta tolesniuose skirsniuose. Tačiau šiame skirsnyje aptariami dokumentai patvirtina, kad abi vyriausybės sudarė konkrečius susitarimus, kuriais įgyvendino savo lengvatinę politiką, skirtą konkrečioms pramonės šakoms ir projektams, kuriems taikomas šis bendradarbiavimas. Į juos konkrečiai įtraukta politika, kuria siekiama skatinti nikelio rūdos perdirbimo pramonės ir galutinės grandies nerūdijančiojo plieno pramonės plėtrą Indonezijoje, pritraukiant Kinijos investicijas ir teikiant lengvatinę Kinijos paramą. Ši politika, dėl kurios susitarta pagal dvišalio bendradarbiavimo programą, buvo akivaizdžiai naudinga „IRNC Group“.

(581)

Pirmiau minėti susitarimai ir dokumentai parodo Indonezijos ir Kinijos bendradarbiavimo pagrindus ir šio bendradarbiavimo raidą bei nuolatinį stiprinimą laikui bėgant. Glaudesniu bendradarbiavimu sudaromos sąlygos Kinijos investicijoms ir bendrovėms pasinaudoti Indonezijos žaliavomis ir geografine padėtimi. Kinija finansuoja investicijas į pasirinktus koridorius pagal Sausumos ir jūrų kelių iniciatyvą, o Indonezija aktyviai palaiko palankią teisinę, politikos priemonių ir politinę sistemą, skatinančią įgyvendinti projektus tam tikrose šalies teritorijos dalyse. Morovalio parko įkūrimas Sulavesio provincijoje ir į jame visiškai integruoto pagrindinio eksportuojančio gamintojo įsteigimas vyko taikant šią sistemą ir kontekstą, kaip išsamiau paaiškinta tolesniuose skirsniuose.

(582)

Vienas iš dvišalio bendradarbiavimo nerūdijančiojo plieno pramonės srityje ramsčių buvo Kinijos teikiama lengvatinė finansinė parama Kinijos bendrovėms, siekiant plėtoti nerūdijančiojo plieno pramonę Indonezijoje. Tokią sąlygą iškėlė Indonezija, norėdama suteikti Kinijos bendrovėms galimybę naudotis dideliais nikelio rūdos ištekliais, tinkamais jų gamybos procesui.

(583)

Kaip matyti pirmiau išdėstytų aplinkybių, dar 2005 m., pasirašius Indonezijos ir Kinijos bendrą deklaraciją dėl strateginės partnerystės, Kinijos Vyriausybė pabrėžė, kad reikia apsaugoti investuotojų interesus į pelną, ir nurodė, kad ankstesniais metais Kinijos Vyriausybė visada užtikrindavo, kad šis tikslas būtų pasiektas. Kalbama apie laikotarpį, kai buvo sėkmingai įgyvendinama Kinijos investavimo užsienyje politika, pradėta vykdyti po 1999 m., kuria, be kita ko buvo siekiama skatinti Kinijos užsienio investicijas ir eksporto plėtrą.

(584)

2010 m. Veiksmų plano 3.1.10 straipsnyje „Finansinis bendradarbiavimas“ teigiama, kad abi šalys „stiprins reguliarias dvišales konsultacijas ir koordinavimą, kad paspartintų lengvatinio eksporto pirkėjo kredito, lengvatinės paskolos ir kitų plėtros paramos finansinių schemų panaudojimą ir įgyvendinimą“.

(585)

Spaudoje (132) buvo pranešta, kad dar 2011 m. Kinijos pramonės ir prekybos bankas (ICBC) ir Kinijos bankas įsipareigojo suteikti 8 mlrd. USD kapitalo paskolą Kinijos bendrovėms, norinčioms investuoti Indonezijoje.

(586)

Pagrindinis dokumentas, kuriuo sankcionuojamas Kinijos lengvatinis finansavimas, buvo 2011 m. balandžio 29 d. rašytinis Indonezijos ir Kinijos vyriausybių susitarimas dėl dvišalio ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo plėtojimo ir stiprinimo. VI straipsnyje nedviprasmiškai teigiama, kad „Šalys susitaria skatinti atitinkamas finansų ir draudimo įstaigas teikti pirmenybę šių projektų finansavimui ir draudimo paramai <...>“.

(587)

2013 m. spalio 2 d. Indonezijos ir Kinijos ekonominio ir prekybinio bendradarbiavimo programos V skyriaus „Finansinės paslaugos“ 5.2.1 punkte taip pat aiškiai nurodyta, kad „Kinijos finansų įstaigos skatinamos remti Kinijos finansuojamų įmonių Indonezijoje vykdomų investicijų ir projektų statybų finansavimą, atsižvelgdamos į vidaus įstatymus ir reglamentavimą“.

(588)

Kaip paaiškinta ankstesniame skirsnyje, finansavimas buvo teikiamas atsižvelgiant į pagrindinį dvišalio bendradarbiavimo tikslą „skatinti konkurencingas ir gerą reputaciją turinčias Kinijos įmones ir finansų įstaigas dalyvauti plėtojant šešis ekonominius koridorius Indonezijoje ir projektą, nurodytą Indonezijos Vyriausybės MP3EI, ir skatinti konkurencingas ir gerą reputaciją turinčias Indonezijos įmones dalyvauti plėtojant Kinijos Vyriausybės 12-ąjį penkmečio planą“ (133). Nuoroda į atitinkamas vidaus lengvatinės politikos priemones, įskaitant nerūdijančiojo plieno pramonę, yra susijusi su tikslu suteikti lengvatinį finansavimą, kad būtų pasiektas dvišalis susitarimas dėl Morovalio pramoninio parko nerūdijančiojo plieno pramonės naudai.

(589)

Per Indonezijos ir Kinijos aukščiausiojo lygio susitikimą, kuriame dalyvavo atitinkamų valstybių prezidentai, 2013 m. spalio 2 d. IMIP akcininkai steigėjai – „PT Bintangdelapan Investama“ (toliau – BDI) ir „Shangai Decent Investment Group“ (toliau – SDI) (žr. 626 ir 777 konstatuojamąsias dalis) – pasirašė investicijų ir finansavimo susitarimą su Kinijos ir ASEAN bendradarbiavimo investicijų srityje fondu (toliau – CAF) dėl veiklos plėtojimo Morovalio parke (134). Kinijos ir ASEAN fondas (CAF) yra Kinijos Liaudies Respublikos Valstybės tarybos ir Nacionalinės plėtros ir reformų komisijos patvirtintas užsienio kapitalo fondas. Fondo steigimą remia Kinijos eksporto ir importo bankas kartu su kitais Kinijos ir tarptautiniais instituciniais investuotojais. CAF daugiausia dėmesio skiria investicijoms į ASEAN infrastruktūros, energetikos ir gamtos išteklių sektorius, taip pat yra Kinijos ir besiformuojančių rinkų „Pietų šalių savitarpio bendradarbiavimo“ skatinimo pradininkas ir sudaro sąlygas Kinijos įmonių investavimo užsienyje strategijai.