(1)

Konvencija dėl užsienio teismų sprendimų civiliniais arba komerciniais klausimais pripažinimo ir vykdymo (toliau – Konvencija) buvo sudaryta 2019 m. liepos 2 d. remiant Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijai;

(2)

Konvencija siekiama skatinti teisę kreiptis į teismą visame pasaulyje stiprinant tarptautinį teisminį bendradarbiavimą. Visų pirma Konvencija siekiama sumažinti riziką ir išlaidas, susijusias su tarpvalstybiniu bylinėjimusi ir ginčų sprendimu, taip sudarant palankesnes sąlygas tarptautinei prekybai, investicijoms ir judumui;

(3)

Sąjunga aktyviai dalyvavo derybose, po kurių buvo priimta Konvencija, ir pritaria jos tikslams;

(4)

šiuo metu Sąjungos piliečiai ir įmonės, norintys, kad Sąjungoje priimtas teismo sprendimas būtų pripažintas ir vykdomas Sąjungai nepriklausančioje valstybėje, susiduria su nenuoseklia teisine aplinka, nes nėra visapusiškos tarptautinės užsienio teismų sprendimų civiliniais ir komerciniais klausimais pripažinimo ir vykdymo sistemos. Tarptautinės prekybos ir investicijų srautų augimas padidino Sąjungos piliečiams ir įmonėms kylančią teisinę riziką;

(5)

todėl šią padėtį reikėtų ištaisyti sukuriant nuspėjamą tarpvalstybinio teismų sprendimų civiliniais arba komerciniais klausimais pripažinimo ir vykdymo sistemą. Tuos tikslus galima pasiekti tik laikantis teismų sprendimų tarpusavio pripažinimo ir vykdymo tarp valstybių sistemos, pavyzdžiui, Konvencijoje nustatytos sistemos. Kartu pagal Konvenciją trečiųjų valstybių teismų sprendimus Sąjungoje turėtų būti leidžiama pripažinti ir vykdyti tik tais atvejais, kai laikomasi pagrindinių Sąjungos teisės principų;

(6)

pagal Konvencijos 26 straipsnį regioninės ekonominės integracijos organizacijos, turinčios kompetenciją kai kuriais ar visais Konvencijos reglamentuojamais klausimais, pavyzdžiui, Sąjunga, gali pasirašyti, priimti, patvirtinti Konvenciją arba prisijungti prie jos;

(7)

pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 3 straipsnio 2 dalį Sąjunga naudojasi išimtine kompetencija tarptautiniams susitarimams sudaryti, jei jų sudarymas gali daryti poveikį bendroms taisyklėms ar pakeisti jų taikymo sritį. Konvencija daro poveikį Sąjungos teisės aktams, visų pirma Europos Parlamento ir Tarybos reglamentui (ES) Nr. 1215/2012 (2). Todėl Sąjunga turi išimtinę kompetenciją visų Konvencijos reglamentuojamų klausimų atžvilgiu;

(8)

pagal Konvencijos 24 straipsnio 3 dalį ir 28 straipsnį prisijungti prie Konvencijos galima prieš jai įsigaliojant;

(9)

todėl Sąjunga turėtų prisijungti prie Konvencijos;

(10)

prisijungdama prie Konvencijos Sąjunga pagal Konvencijos 27 straipsnį turėtų pareikšti, kad ji įgyvendina kompetenciją visų Konvencijos reglamentuojamų klausimų atžvilgiu. Dėl to, kad Sąjunga prisijungs prie Konvencijos, valstybėms narėms Konvencija bus privaloma;

(11)

su negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nuoma susijusių bylų atveju Reglamentu (ES) Nr. 1215/2012 išimtinė jurisdikcija suteikiama valstybės narės, kurioje yra nekilnojamasis turtas, teismams. Konvencijoje tokių išimtinės jurisdikcijos taisyklių dėl negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nuomos nenumatyta. Todėl prisijungdama prie Konvencijos Sąjunga pagal Konvencijos 18 straipsnį turėtų pareikšti, kad ji Sąjungoje esančio negyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto nuomai Konvencijos netaikys;

(12)

Reglamentas (ES) Nr. 1215/2012 yra privalomas Airijai ir todėl ji dalyvauja priimant šį sprendimą;

(13)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir SESV pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,