(1)

1999 m. rugpjūčio 6 d. Komisija nusprendė pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbos, išmokėtos remiantis pradinėmis viešojo paslaugų pirkimo sutartimis (toliau – pradiniai susitarimai) šešioms įmonėms, tuo metu sudariusioms „Tirrenia“ grupę (2).

(2)

Tyrimo etape Italijos valdžios institucijos paprašė „Tirrenia“ grupės bylą išskaidyti, kad galutinis sprendimas pirmiausia būtų priimtas tik dėl įmonės „Tirrenia di Navigazione“ (toliau – bendrovė „Tirrenia“). Šis prašymas buvo motyvuojamas Italijos valdžios institucijų planu pradėti grupės privatizavimą nuo bendrovės „Tirrenia“ ir ketinimu paspartinti procesą šios bendrovės atžvilgiu.

(3)

Italijos valdžios institucijų prašymą Komisija patenkino ir Sprendimu 2001/851/EB (3) užbaigė dėl bendrovei „Tirrenia“ skirtos pagalbos pradėtą procedūrą. Pagalba buvo pripažinta suderinama su sąlyga, kad Italijos valdžios institucijos įvykdys tam tikrus įsipareigojimus.

(4)

Sprendimu 2005/163/EB (4) (toliau – 2004 m. sprendimas) Komisija pripažino, kad kompensacija, skirta „Tirrenia“ grupės bendrovėms (5) (išskyrus bendrovę „Tirrenia“), iš dalies su vidaus rinka suderinama; iš dalies suderinama, jeigu Italijos valdžios institucijos įvykdys tam tikrus įsipareigojimus; iš dalies su vidaus rinka nesuderinama. 2004 m. sprendime, pagrįstame 1992–2001 m. apskaitos duomenimis, buvo numatytos sąlygos, skirtos užtikrinti, kad kompensacija būtų suderinama per visą pradinių susitarimų galiojimo laiką (t. y. iki 2008 m.).

(5)

2009 m. kovo 4 d. sprendimu bylose T-265/04, T-292/04 ir T-504/04 (6) Bendrasis Teismas 2004 m. sprendimą panaikino.

(6)

2011 m. spalio 5 d. Sprendimu C(2011) 6961 (toliau – 2011 m. sprendimas) (7) Komisija pradėjo oficialią Italijos priimtų priemonių, skirtų buvusios „Tirrenia“ grupės bendrovėms, tyrimo procedūrą. Be kita ko, buvo tiriamos bendrovei „Sardegna Regionale Marittima“ (toliau – bendrovė „Saremar“) už įvairių jūrų maršrutų eksploatavimą nuo 2009 m. sausio 1 d. suteiktos kompensacijos ir kitos šiai bendrovei taikytos priemonės.

(7)

2011 m. sprendimas paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje. Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti pastabų dėl nagrinėjamų priemonių.

(8)

2012 m. lapkričio 7 d. Komisija išplėtė tyrimo aprėptį, be kita ko, į jį įtraukdama tam tikras paramos priemones, kurias bendrovei „Saremar“ taikė Sardinijos regionas. 2012 m. gruodžio 19 d. Komisija priėmė iš dalies pakeistą to sprendimo versiją (8) (Komisijos sprendimas C(2012) 9452, toliau – 2012 m. sprendimas).

(9)

2012 m. sprendimas paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (9). Komisija paprašė suinteresuotųjų šalių pateikti pastabų dėl nagrinėjamų priemonių.

(10)

2013 m. gegužės 14 d. raštu Sardinijos regionas kreipėsi į Komisiją su prašymu atskirti bendrovei „Saremar“ taikytas priemones nuo 2011 m. ir 2012 m. sprendimais pradėtos oficialios tyrimo procedūros ir joms teikti pirmenybę, nes bendrovė netrukus turėjo būti privatizuojama.

(11)

Komisija Sardinijos valdžios institucijų prašymą patenkino ir Sprendimu (ES) 2018/261 (10) (toliau – 2014 m. sprendimas) užbaigė dėl tam tikrų priemonių, kurias Sardinijos regionas taikė bendrovei „Saremar“, pradėtą oficialią tyrimo procedūrą. 2014 m. sprendime buvo įvertintos keturios iš penkių priemonių, kurias Sardinijos regionas taikė bendrovei „Saremar“, išskyrus projektą „Bonus Sardo – Vacanza“ (žr. šio sprendimo 29 konstatuojamąją dalį).

(12)

Bendrovė „Saremar“ ir Sardinijos regionas Bendrajam Teismui pateikė ieškinius dėl 2014 m. sprendimo panaikinimo. 2017 m. balandžio 6 d. sprendimais bylose T-219/14 (11) ir T-220/14 (12) Bendrasis Teismas šiuos ieškinius atmetė. Kadangi nei bendrovė „Saremar“, nei Sardinijos regionas šių teismo sprendimų neskundė, jie įsiteisėjo.

(13)

Sprendimu (ES) 2020/1411 (13) Komisija baigė „Tirrenia“ grupės įmonių (išskyrus bendrovę „Tirrenia“) veiklos 1992–2008 m. laikotarpiu tyrimą. Komisija padarė išvadą, kad jūrų kabotažo transporto paslaugoms teikti suteikta pagalba yra esama pagalba, o tarptautinio jūrų transporto paslaugoms teikti suteikta pagalba atitinka 2011 m. visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (toliau – VESP) bendrąsias nuostatas (toliau – 2011 m. VESP bendrosios nuostatos) (14).

(14)

Sprendimu (ES) 2020/1412 (15) Komisija baigė 2009–2020 m. bendrovei „Tirrenia“ ir ją įsigijusiai bendrovei CIN taikytų priemonių oficialią tyrimo procedūrą.

(15)

Sprendimu (ES) 2021/4268 (16) ir Sprendimu (ES) 2021/4271 (17) Komisija baigė nuo 2009 m. bendrovėms „Siremar“ ir „Toremar“ bei jas įsigijusioms bendrovėms taikytų priemonių oficialią tyrimo procedūrą.

(16)

Šis sprendimas susijęs tik su tomis 2011 m. sprendime ir 2012 m. sprendime nurodytomis bendrovei „Saremar“ taikytomis priemonėmis, kurios nebuvo nagrinėjamos 2014 m. sprendime (kaip paaiškinta 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse). Visas likusias priemones, kurioms taikomas 2011 m. sprendimas ir 2012 m. sprendimas, Komisija nagrinės atskiruose sprendimuose (bylos numeriai – SA.32014, SA.32015 ir SA.32016). Tos likusios priemonės yra susijusios su kitomis buvusios „Tirrenia“ grupės bendrovėmis (t. y. „Caremar“ ir „Laziomar“).

(17)

Iš pradžių „Tirrenia“ grupė priklausė Italijos valstybei: ši ją valdė per bendrovę „Finanziaria per i Settori Industriale e dei Servizi S.p.A“ (toliau – bendrovė „Fintecna“) (18); grupę sudarė šešios bendrovės – „Tirrenia“, „Adriatica“, „Caremar“, „Saremar“, „Siremar“ ir „Toremar“. Pagal atskiras viešojo paslaugų pirkimo sutartis, sudarytas su Italijos valstybe 1991 m. ir galiojusias dvidešimt metų (nuo 1989 m. sausio mėn. iki 2008 m. gruodžio mėn.), šios bendrovės teikė jūrų transporto paslaugas. Bendrovė „Fintecna“ valdė 100 % bendrovės „Tirrenia“ akcinio kapitalo. Bendrovei „Tirrenia“ visiškai priklausė bendrovės „Adriatica“, „Caremar“, „Siremar“, „Saremar“ ir „Toremar“ (toliau kartu – regioninės bendrovės). 2004 m. su bendrove „Tirrenia“ susijungė bendrovė „Adriatica“, teikusi paslaugas įvairiais Italiją su Albanija, Kroatija, Graikija ir Juodkalnija jungiančiais maršrutais.

(18)

Pradiniais susitarimais buvo siekiama užtikrinti daugelio jūrų susisiekimo tarp žemyninės Italijos dalies ir Sicilijos, Sardinijos bei kitų mažesnių Italijos salų paslaugų reguliarumą ir patikimumą. Šiuo tikslu Italijos valstybė teikė finansinę paramą, tiesiogiai skirdama subsidijas kiekvienai „Tirrenia“ grupės bendrovei.

(19)

Pagal pradinį susitarimą su valstybe bendrovė „Saremar“ vykdė tik vietos kabotažą tarp Sardinijos ir į šiaurės rytus bei pietvakarius nuo jos esančių salų ir tarptautinį susisiekimą su Korsika.

(20)

Pradinių susitarimų, įskaitant bendrovei „Saremar“ taikomą susitarimą, galiojimas buvo pratęstas tris kartus.

(21)

Pirmąkart pradinių susitarimų, turėjusių nustoti galioti 2008 m. gruodžio 31 d., galiojimas pratęstas iki 2009 m. gruodžio 31 d.2008 m. gruodžio 30 d. Dekreto įstatymo Nr. 207, kurį pakeitė 2009 m. vasario 27 d. Įstatymas Nr. 14, 26 straipsniu.

(22)

Antrąkart – 2009 m. rugsėjo 25 d. Dekreto įstatymo Nr. 135 (toliau – Dekretas įstatymas Nr. 135/2009), kurį pakeitė 2009 m. lapkričio 20 d. Įstatymas Nr. 166 (toliau – 2009 m. įstatymas), 19b straipsniu, kur nustatyta, kad, atsižvelgiant į „Tirrenia“ grupės bendrovių privatizavimą, patronuojančiosios bendrovės „Tirrenia“ valdytos regioninių bendrovių (išskyrus bendrovę „Siremar“) akcijos bus perduotos tokia tvarka:

(23)

2009 m. įstatyme taip pat buvo nustatyta, kad Italijos valstybė naujus susitarimus su bendrovėmis „Tirrenia“ ir „Siremar“ sudarys iki 2009 m. gruodžio 31 d. Be to, regioninės paslaugos bus įtvirtintos naujose viešojo paslaugų pirkimo sutartyse, kurias bendrovės „Saremar“, „Toremar“ ir „Caremar“ su atitinkamų regionų valdžios institucijomis suderins iki 2009 m. gruodžio 31 d. (su Sardinija ir Toskana) ir 2010 m. vasario 28 d. (su Kampanija ir Lacijumi). Bus skelbiami konkursai dėl naujų susitarimų arba viešojo paslaugų pirkimo sutarčių su pačiomis bendrovėmis. Nauji kiekvienos iš šių bendrovių savininkai vėliau pasirašys atitinkamus susitarimus arba viešojo paslaugų pirkimo sutartis. (20)

(24)

Tuo tikslu 2009 m. įstatymu pradinių susitarimų (įskaitant bendrovei „Saremar“ taikomą susitarimą) galiojimas buvo dar kartą pratęstas: nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. rugsėjo 30 d.

(25)

Galiausiai 2010 m. spalio 1 d. Įstatyme Nr. 163, kuriuo pakeistas 2010 m. rugpjūčio 5 d. Dekretas įstatymas Nr. 125 (toliau – 2010 m. įstatymas), buvo nustatytas dar vienas pradinių susitarimų (įskaitant bendrovei „Saremar“ taikomą susitarimą) pratęsimas: nuo 2010 m. spalio 1 d. iki bendrovių „Tirrenia“ ir „Siremar“ privatizavimo procesų užbaigimo.

(26)

2014 m. sprendimu dvi bendrovei „Saremar“ taikytas pagalbos priemones Komisija pripažino nesuderinamomis su vidaus rinka, o kitas dvi – nesančiomis valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį. Todėl Komisija nurodė susigrąžinti:

(27)

Italija 2014 m. sprendimą įgyvendino, nors tuo metu, kai jis buvo priimtas, tam tikros procedūros dar nebuvo baigtos. Visų pirma:

(28)

Atliekant oficialią tyrimo procedūrą, pradėtą pagal 2011 ir 2012 m. sprendimus, buvo vertinamos šios priemonės:

(29)

2014 m. sprendimu Komisija baigė keturių iš penkių Sardinijos regiono patvirtintų priemonių, taikytų bendrovei „Saremar“ (pirmiau nurodytų kaip 7 priemonė), oficialią tyrimo procedūrą. Tačiau ji nepadarė išvados dėl penktos priemonės: projekto „Bonus Sardo – Vacanza“ (23). Todėl bendrovės „Saremar“ atžvilgiu Komisija dar nenusprendė dėl 1, 3, 4, 5, 6 priemonių ir projekto „Bonus Sardo – Vacanza“ suderinamumo su vidaus rinka.

(30)

Komisija primena, kad SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta jos vykdomo naujų pagalbos priemonių ex ante tikrinimo sistema, siekiama išvengti su vidaus rinka nesuderinamos pagalbos teikimo (24). Nesuderinamos pagalbos susigrąžinimo klausimu Teisingumo Teismas nuosekliai laikosi nuomonės, kad Komisijos teisės nurodyti valstybėms narėms susigrąžinti pagalbą, kurią ji laiko nesuderinama su vidaus rinka, tikslas – panaikinti konkurencijos iškraipymą, atsirandantį dėl konkurencinio pranašumo, kuriuo naudojasi pagalbos gavėjas, ir taip atkurti padėtį, buvusią iki pagalbos išmokėjimo (25). Jei grąžinti pagalbos bendrovė negali, vykdydama susigrąžinimą atitinkama valstybė narė turi pradėti tokios bendrovės likvidavimą (26), t. y. nutraukti jos veiklą ir parduoti jos turtą rinkos sąlygomis.

(31)

Kitaip tariant, pagrindinis valstybės pagalbos kontrolės sistemos tikslas – neleisti teikti nesuderinamos valstybės pagalbos. Todėl, jei išmokėjus neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą konkurencija vidaus rinkoje iškraipoma, reikia užtikrinti, kad būtų atkurta padėtis, buvusi iki konkurencijos iškraipymo, prireikus likviduojant pagalbos gavėją.

(32)

Atsižvelgdama į tai, Komisija pažymi, kad 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nurodytos dar neįgyvendintos priemonės yra susijusios su likviduojama bendrove „Saremar“ (1 priemonė ir projektas „Bonus Sardo – Vacanza“), bendrovės „Saremar“ teisių ir pareigų perėmėjais po jos privatizavimo (3 ir 4 priemonės) arba bendrove „Saremar“ ir teisių bei pareigų perėmėjais (5 ir 6 priemonės). Tačiau bendrovės „Saremar“ privatizavimas nevyko taip, kaip buvo aprašyta ir preliminariai įvertinta 2012 m. sprendimo 149 ir 150, 238–246, 305 ir 306 konstatuojamosiose dalyse. Vietoje to bendrovė „Saremar“ buvo likviduota, o dėl jos turto ir viešojo paslaugų pirkimo sutarties paskelbti atskiri konkursai.

(33)

Pagal Italijos teisę (27), kai bendrovė likviduojama, jos turtas parduodamas, o iš pardavimo gautos lėšos kreditoriams pervedamos pagal jų reikalavimų eiliškumą įsipareigojimų sąraše. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, Komisija pirma turi nustatyti, ar tęsti bendrovės „Saremar“ veiklos tyrimą vis dar tikslinga. Jei taip nėra, remdamasi Teisingumo Teismo praktika, ji turi nustatyti, ar tarp bendrovės „Saremar“ ir kitų bendrovių gali būti ekonominis tęstinumas.

(34)

Dėl bendrovės „Saremar“ Komisija visų pirma pažymi, kad po 2014 m. sprendimo bendrovės „Saremar“ atžvilgiu 2015 m. sausio 15 d. buvo pradėta procedūra concordato preventivo ir buvo paskirtas likvidatorius. Pagal Italijos teisę concordato preventivo yra procedūra, kuria paprastai siekiama užtikrinti bendrovės veiklos tęstinumą. Tačiau Komisija pažymi, kad šiuo atveju bendrovės atžvilgiu buvo pradėta concordato preventivo con cessione dei beni, t. y. su kreditoriais sutarta likvidavimo procedūra, kurios tikslas – parduoti bendrovės turtą ir nutraukti jos veiklą, ją tęsiant tik laikinai. Šios procedūros vykdymą prižiūrintis teisėjas kreditorių susitarimą turi patvirtinti. Šiuo atveju Komisija pažymi, kad 2015 m. liepos 22 d.Tribunale di Cagliari bendrovės „Saremar“ kreditorių susitarimą patvirtino, leisdamas veiklą tęsti iki 2015 m. gruodžio 31 d. (žr. 27 konstatuojamąją dalį). Todėl Komisija mano, kad vien iš pasirinktos procedūros galima spręsti, kad jai pasibaigus bendrovė „Saremar“ pasitrauks iš rinkos.

(35)

Ir iš tiesų, kaip Komisija pažymi, 2016 m. kovo 31 d. bendrovė „Saremar“ nutraukė visą ekonominę veiklą (žr. 27 konstatuojamąją dalį), įskaitant keltų paslaugų teikimą maršrutais, kurie buvo eksploatuojami pagal viešojo paslaugų pirkimo sutartį. Nuo tos dienos viešojo paslaugų pirkimo sutartis buvo pavesta vykdyti bendrovei „Delcomar“. Tuo pat metu jos laivai buvo parduoti bendrovei „Delcoservizi“. Pardavus bendrovės „Saremar“ turtą, 2016 m. balandžio 22 d. Sardinijos regiono taryba sprendimu Nr. 24/23 nurodė bendrovę „Saremar“ likviduoti.

(36)

Be to, 2014 m. sprendimą Italija įgyvendino tinkamai, nors ir pavėluotai. Į bendrovės įsipareigojimų sąrašą su valstybės pagalba susijęs 10 824 309,69 EUR reikalavimas ir susigrąžinimo palūkanos buvo įregistruoti tinkamai. Pardavus bendrovės „Saremar“ turtą, Italijai buvo galima sumokėti tik maždaug 4,4 mln. EUR iš šios sumos. Tačiau kadangi bendrovės „Saremar“ nemokumo procedūra baigėsi jos likvidavimu ir ji nebevykdo jokios veiklos (28), 2017 m. rugsėjo 13 d. Italijai išsiųstu raštu Komisija susigrąžinimo procedūrą preliminariai nutraukė.

(37)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija pažymi, kad bendrovė „Saremar“ jau daugiau kaip penkerius metus nevykdo jokios ekonominės veiklos, jos turtas parduotas, darbuotojai atleisti, o užbaigus likvidavimo procedūrą ji bus išbraukta iš įmonių registro. Jei dėl 28 ir 29 konstatuojamosiose dalyse nurodytų priemonių ir galėjo būti iškraipoma konkurencija ar daromas poveikis prekybai, visa tai baigėsi, bendrovei „Saremar“ nutraukus veiklą. Be to, 2014 m. sprendime nurodytas reikalavimas susigrąžinti lėšas jau buvo patenkintas, tik iš dalies (maždaug 40 % grąžintinos sumos, žr. 27 ir 36 konstatuojamąsias dalis).

(38)

Atsižvelgdama į tai, Komisija pažymi, kad abu minėti valstybės pagalbos kontrolės ir susigrąžinimo tikslai, t. y. neleisti teikti nesuderinamos valstybės pagalbos ir užtikrinti, kad būtų atkurta padėtis, buvusi iki konkurencijos iškraipymo, kurį sukėlė su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, jau pasiekti. Juk bendrovė „Saremar“ nebėra rinkoje veikiantis ekonominės veiklos vykdytojas ir jau likviduojama, o kadangi pardavus bendrovės „Saremar“ turtą gauta nepakankamai lėšų, su valstybės pagalba susiję reikalavimai galėjo būti patenkinti tik iš dalies. Todėl tęsti bendrovės „Saremar“ veiklos tyrimą netikslinga.

(39)

Remiantis Teismo praktika, vertinti, ar tarp bendrovės „Saremar“ ir jos teisių ir pareigų perėmėjų galėjo būti ekonominis tęstinumas, galima pagal šiuos veiksnius: perdavimo mastą (turtą ir įsipareigojimus, darbo jėgos išsaugojimą ir turto grupes), perdavimo kainą, perimančiosios ir perimamosios bendrovių akcininkų ar savininkų tapatybę, perdavimo momentą (jau pradėjus tyrimą, inicijavus procedūrą ar priėmus galutinį sprendimą) arba sandorio ekonominį logiką (29).

(40)

Atsižvelgdama į tai, Komisija pažymi, kad, vykdydama 2014 m. sprendimui įgyvendinti skirtą susigrąžinimo procedūrą, ji jau įvertino, ar, prievolė grąžinti bendrovei „Saremar“ suteiktą pagalbą turėtų būti taikoma ir kitoms įmonėms, kurioms galėjo būti perduotas pagalbos gavėjo turtas ar veikla. Iš tiesų, vykdydama tą susigrąžinimo procedūrą, Komisija pripažino, kad pagalbos susigrąžinimo prievolė būtų taikoma tik bendrovei „Saremar“, atmesdama ekonominio tęstinumo tarp jos ir bendrovių „Delcomar“ arba „Delcoservizi“ (toliau kartu – teisių ir pareigų perėmėjai) galimybę dėl šių priežasčių:

(41)

Po to, kai susigrąžinimo byla buvo preliminariai baigta, Komisija negavo jokios informacijos, dėl kurios ji galėtų pakeisti nuomonę šiuo klausimu. Todėl remiantis turima informacija galima teigti, kad ekonominio tęstinumo tarp bendrovės „Saremar“ ir bendrovės „Delcomar“ arba bendrovės „Delcoservizi“ ar jų abiejų nėra. Komisija toliau stebės bendrovės „Saremar“ likvidavimą, kol ji bus išbraukta iš įmonių registro. Tik taip ji galės galutinai užbaigti 2014 m. sprendimui įgyvendinti skirtą susigrąžinimo procedūrą (31).

(42)

Šiomis aplinkybėmis, atsižvelgiant į tai, kad bendrovė „Saremar“ yra likviduojama ir nėra ekonominio tęstinumo su jos teisių ir pareigų perėmėjais, pagal SESV 108 straipsnio 2 dalies pirmą pastraipą pradėta vis dar neįvertintų priemonių, taikytų bendrovei „Saremar“ arba jos teisių ir pareigų perėmėjams, oficiali tyrimo procedūra nebetenka prasmės.

(43)

Šis sprendimas nesusijęs su kitais klausimais, kuriems taikomi 2011 m. ir 2012 m. sprendimai (32) arba į kuriuos suinteresuotosios šalys atkreipė Komisijos dėmesį atliekant tyrimą, pradėtą pagal minėtus sprendimus, ir jiems įtakos neturi,