(1)

Reglamente (ES) 2016/429 nustatytos taisyklės dėl veiklos vykdytojų pareigos registruoti akvakultūros ūkius ir pareigos saugoti akvakultūros ūkių veiklos vykdytojų ir vandens gyvūnų vežėjų duomenis. Be to, tame reglamente nustatyta, kad Komisija gali nustatyti įgyvendinimo taisykles, susijusias su tam tikrų rūšių akvakultūros ūkiais, kuriems valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo, nes jie kelia nedidelę į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo riziką, taip pat įgyvendinimo taisykles, susijusias su akvakultūros ūkių ir vandens gyvūnų vežėjų rūšimis, kurioms valstybės narės gali netaikyti reikalavimo saugoti tam tikrų rūšių duomenis. Todėl šiame reglamente tikslinga nustatyti tokias taisykles. Be to, kadangi Komisijos deleguotasis reglamentas (ES) 2020/691 (2) buvo priimtas pagal Reglamentą (ES) 2016/429 ir jame nustatytos su vandens gyvūnais susijusios taisyklės, tame deleguotajame reglamente nustatytos apibrėžtys turėtų būti taikomos ir šio reglamento tikslais;

(2)

Reglamento (ES) 2016/429 4 straipsnio 27 punkte pateikta „ūkio“ ir to straipsnio 6 punkte pateikta „akvakultūros“ apibrėžtis yra plačios. Todėl tikslinga, kad to reglamento 175 straipsnio 2 dalyje Komisijai suteiktais įgaliojimais valstybėms narėms būtų leidžiama netaikyti reikalavimo kompetentingoje institucijoje registruoti tam tikrų rūšių akvakultūros ūkius, kurie kelia nedidelę riziką;

(3)

tam tikri akvakultūros ūkiai, kurie yra uždari objektai arba kurie neišleidžia nuotekų tiesiogiai į gamtinį vandenį, kelia mažą atvirų vandenų užteršimo pavojų. Kai atsižvelgiama į papildomus veiksnius, pavyzdžiui, vandens gyvūnų perkėlimą į akvakultūros ūkį ir iš jo ir jame laikomų gyvūnų rūšį, kategorijas ir kiekį, gali būti laikoma, kad kai kurie iš šių akvakultūros ūkių kelia nedidelę ligos plitimo riziką, todėl valstybės narės gali jiems netaikyti registravimo reikalavimo;

(4)

dekoratyviniai vandens gyvūnai dažnai laikomi kaip gyvūnai augintiniai patalpose, kurios nėra namų ūkiai. Tokios patalpos patenka į Reglamento (ES) 2016/429 4 straipsnio 27 punkte pateiktą „ūkio“ apibrėžtį. „Ūkio“ apibrėžtis apima ir patalpas, kuriose akvakultūros gyvūnai laikomi sveikatos priežiūros ir kitais panašiais tikslais. Akvakultūros gyvūnai taip pat dažnai demonstruojami restoranuose prieš juos parduodant žmonėms vartoti, o kartais šie žmonėms vartoti skirti gyvūnai laikomi ir namų ūkių tvenkiniuose ar rezervuaruose. Jei tokie akvakultūros ūkiai yra uždari objektai arba neišleidžia nuotekų tiesiogiai į gamtinį vandenį ir neperkelia akvakultūros gyvūnų, jie kelia nedidelę riziką, todėl valstybėms narėms turėtų būti leidžiama jiems netaikyti registravimo reikalavimo;

(5)

tam tikrais atvejais, priklausomai nuo atitinkamos akvakultūros objekto rūšies, taip pat turėtų būti laikomasi papildomų reikalavimų, kad būtų sumažinta ligų rizika ir būtų galima atleisti nuo registravimo reikalavimo. Pavyzdžiui, kad valstybės narės galėtų netaikyti registravimo reikalavimo mažmeninėms parduotuvėms, parduodančioms dekoratyvinių rūšių gyvūnus gyvūnų augintinių laikytojams, arba rekreacinėms patalpoms ar namų ūkiams, kuriuose akvakultūros gyvūnai laikomi tvenkiniuose arba rezervuaruose kaip galutinėje jų paskirties vietoje, jie turėtų būti tiekiami tiesiogiai iš akvakultūros ūkio, patvirtinto pagal Reglamentą (ES) 2016/429;

(6)

akvakultūros ūkiai, laikantys gyvūnus tinklinėse varžose ar kitose konstrukcijose, kuriose anksčiau buvę laukiniai vandens gyvūnai laikinai, kol bus surinkti žmonėms vartoti, yra laikomi gamtiniame vandenyje tame pačiame epizootiniame vienete, kuriame jie buvo sugauti, taip pat kelia nedidelę ligos riziką, o valstybės narės jiems gali netaikyti registravimo reikalavimo;

(7)

duomenų saugojimas yra itin svarbus akvakultūros gyvūnų atsekamumo tikslais. Tačiau tam tikromis aplinkybėmis veiklos vykdytojams reikalavimo saugoti tokius duomenis išimtys gali būti taikomos, kai rizika, susijusi su tam tikros rūšies akvakultūros ūkiu, yra maža. Pagal Reglamento (ES) 2016/429 173 straipsnį registruoti akvakultūros ūkiai, kurie neperkelia akvakultūros gyvūnų į kitus akvakultūros ūkius arba nepaleidžia jų į laisvę, kelia mažesnę riziką nei tie ūkiai, kurie turi būti patvirtinti pagal to reglamento 176 arba 177 straipsnius. Todėl valstybės narės tokiems registruotiems akvakultūros ūkiams gali netaikyti reikalavimo saugoti tam tikrus duomenis;

(8)

valstybės narės taip pat gali netaikyti reikalavimo saugoti tam tikrus duomenis tam tikrų kategorijų vandens gyvūnų, vežamų biologiškai saugiu būdu, vežėjams. Šiame reglamente turėtų būti nustatytos vandens gyvūnų kategorijos ir išsami informacija apie sąlygas, kuriomis jie turi būti vežami, taip pat duomenys, dėl kurių jiems taikoma išimtis;

(9)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka Augalų, gyvūnų, maisto ir pašarų nuolatinio komiteto nuomonę,

a)

nedidelę riziką keliančių akvakultūros ūkių, kuriems valstybės narės gali netaikyti registravimo reikalavimo pagal Reglamento (ES) 2016/429 174 straipsnį, rūšių;

b)

akvakultūros ūkių ir vežėjų, keliančių nedidelę į sąrašą įtrauktų ar naujų ligų plitimo riziką, rūšių, kurioms valstybės narės gali netaikyti Reglamento (ES) 2016/429 186 ir 188 straipsniuose nustatytų duomenų saugojimo reikalavimų.

a)

akvakultūros ūkiai, kurie yra uždari objektai arba kurie neišleidžia nuotekų tiesiogiai į gamtinį vandenį ir neperkelia akvakultūros gyvūnų į kitus akvakultūros ūkius arba nepaleidžia jų į laisvę, ir yra vienos iš šių akvakultūros ūkių rūšių:

b)

akvakultūros ūkiai, laikantys gyvūnus tinklinėse varžose ar kitose konstrukcijose, kuriose anksčiau buvę laukiniai vandens gyvūnai laikinai, kol bus surinkti žmonėms vartoti, yra laikomi gamtiniame vandenyje tame pačiame epizootiniame vienete, kuriame jie buvo sugauti.