(1)

Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 XVII priede nustatyti tam tikrų pavojingų medžiagų, mišinių ir gaminių gamybos, tiekimo rinkai bei naudojimo apribojimai. To priedo 63 įraše nustatyti švino (CAS Nr. 7439–92–1, EB Nr. 231–100–4) ir švino junginių apribojimai;

(2)

Sąjunga ir 23 valstybės narės yra Susitarimo dėl Afrikos ir Eurazijos migruojančių vandens paukščių išsaugojimo (2) (AEWA) susitariančiosios šalys. Pagal prie AEWA pridėto veiksmų plano 4.1.4 punktą susitariančiosios šalys turi stengtis kuo greičiau palaipsniui pagal pačių nusistatytus ir paskelbtus tvarkaraščius uždrausti švininių šratų naudojimą medžioklei šlapžemėse;

(3)

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB (3) 4 straipsnio 2 dalyje reikalaujama, kad valstybės narės, taikydamos apsaugos priemones nuolatos aptinkamoms migruojančioms rūšims, išskirtinį dėmesį skirtų šlapžemių, ypač tarptautinės svarbos šlapžemių, apsaugai;

(4)

2015 m. gruodžio 3 d. pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 69 straipsnio 1 dalį Komisija paprašė Europos cheminių medžiagų agentūros (toliau – Agentūra) parengti dokumentaciją siekiant išplėsti to reglamento XVII priede nustatytą švino ir švino junginių naudojimo apribojimą, kad būtų galima kontroliuoti švino arba švino junginių naudojimą šratuose, kuriais šaudoma šlapžemėse (toliau – XV priede nurodyta dokumentacija). Tuo pat metu Komisija taip pat paprašė Agentūros pradėti rinkti informaciją apie kitus švininių šaudmenų naudojimo būdus, įskaitant medžioklę kitose nei šlapžemės vietovėse ir sportinį šaudymą, taip pat apie švininių svarelių naudojimą žvejyboje;

(5)

2017 m. birželio 21 d. Agentūra paskelbė XV priede nurodytą dokumentaciją (4), kurioje siūloma nustatyti švino ir švino junginių naudojimo šratuose, kai jie skirti šaudyti šlapžemėse iš lygiavamzdžių šautuvų arba kai iššautieji šratai vėliau atsiduria šlapžemėse, apribojimą. Agentūra taip pat pasiūlė nustatyti šratų, kuriuose švino koncentracija yra ne mažesnė kaip 1 % (švininių šratų), turėjimo šlapžemėse apribojimą, kad būtų galima lengviau užtikrinti siūlomo švino naudojimo šratuose, kurie skirti šaudyti, apribojimo vykdymą. Agentūra padarė išvadą, kad dėl šratuose naudojamo švino šlapžemėse kyla rizika vandens paukščiams, kurie praryja iššautuosius švininius šratus, dėl to patiria toksikologinį poveikį ir gali nugaišti;

(6)

apskaičiuota, kad dėl apsinuodijimo švinu Sąjungoje kasmet nugaišta apie vieną milijoną vandens paukščių. Švino naudojimas šratuose taip pat kelia riziką rūšims, mintančioms paukščiais, užterštais švininiais šratais, ir kelia riziką žmonėms, valgantiems vandens paukščius, nušautus švininiais šratais, nors pastaruoju atveju Agentūra riziką įvertino tik kokybiškai. Švino poveikis žmonėms yra siejamas su poveikiu nervų sistemos vystymuisi, inkstų veiklos ir vaisingumo sutrikimais, hipertenzija, nesėkmingai pasibaigusiu nėštumu ir mirtimi;

(7)

Agentūra padarė išvadą, kad alternatyvūs bešviniai šratai, pvz., plieno ir bismuto šratai, yra plačiai prieinami, juos naudoti yra techniškai įmanoma, o jų keliamo pavojaus ir rizikos pobūdis mažiau kenkia žmonių sveikatai ir aplinkai nei švininiai šratai. Be to, plieno šratai yra labiausiai tikėtina alternatyva, nes jų galima įsigyti už panašią kainą kaip ir švininių šratų;

(8)

dauguma valstybių narių yra priėmusios nuostatas, kuriomis šlapžemėse uždraustas arba apribotas švino naudojimas šratuose, tačiau tarp jų esantys skirtumai nulemia skirtingus rizikos mažinimo lygius. Be to, migruojančių paukščių migracijos keliai paprastai eina per kelias valstybes nares, todėl paukščiai gali praryti iššautuosius šratus tose valstybėse narėse, kuriose tokios priemonės netaikomos arba taikomos švelnesnės priemonės. Iš XV priede nurodytos dokumentacijos matyti, kad būtina imtis Sąjungos masto veiksmų siekiant suderintai sumažinti riziką, kurią šlapžemėse kelia švino naudojimas šratuose. Tačiau derinamieji teisės aktai turėtų būti grindžiami aukšto lygio apsauga. Todėl tos valstybės narės, kurios taiko griežtesnes nacionalines nuostatas dėl šratuose esančio švino, neturėtų būti įpareigotos atsisakyti tų nuostatų, nes tai reikštų, kad tose valstybėse narėse sumažėtų aplinkos ir sveikatos apsaugos lygis;

(9)

Agentūra pasiūlė nustatyti trejų metų laikotarpį, skirtą apribojimui įvesti;

(10)

2018 m. kovo 9 d. Agentūros Rizikos vertinimo komitetas (RAC) pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 70 straipsnį priėmė nuomonę dėl XV priede nurodytos dokumentacijos. Toje nuomonėje RAC pritarė Agentūros išvadai, kad prariję iššautuosius švininius šratus vandens paukščiai patiria toksikologinį poveikį ir gali nugaišti. Dėl žmonių sveikatos RAC padarė išvadą, kad švinas yra labai toksiškas ir kad nėra nustatyta poveikio vaikų nervų sistemos vystymuisi arba poveikio suaugusiųjų kraujospūdžiui ar inkstams ribinių verčių, todėl riziką kelia bet koks švino poveikis. RAC padarė išvadą, kad siūlomas apribojimas yra tinkama Sąjungos masto priemonė nustatytai rizikai pašalinti;

(11)

RAC tvirtai pritarė trumpesniam laikotarpiui nei Agentūros pasiūlytas trejų metų laikotarpis. Tai jis pagrindė tuo, kad kiekvienais pereinamojo laikotarpio metais į šlapžemes papildomai patektų apie 4 000 tonų švino, o dėl to nugaištų apie 1 milijoną paukščių;

(12)

2018 m. birželio 14 d. Agentūros Socialinės ir ekonominės analizės komitetas (SEAC) pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 71 straipsnio 1 dalį priėmė nuomonę, kurioje padarė išvadą, kad siūlomas apribojimas yra tinkama Sąjungos masto priemonė nustatytai rizikai pašalinti, atsižvelgiant į tai, kad socioekonominė priemonės nauda atsvertų socioekonomines išlaidas. Be to, SEAC padarė išvadą, kad siūlomo apribojimo išlaidas daugiausia padengs medžiotojai ir kad jiems teksiančių išlaidų padidėjimas yra pagrįstas;

(13)

SEAC laikėsi nuomonės, kad trumpesnis nei XV priede nurodytoje dokumentacijoje siūlomas trejų metų pereinamasis laikotarpis galėtų kelti įgyvendinimo sunkumų toms valstybėms narėms, kuriose šiuo metu taikomas ribotas draudimas naudoti šlapžemėse švininius šratus arba kuriose tokio draudimo nėra, nors SEAC taip pat pripažino, kad gali būti įmanoma nustatyti trumpesnį laikotarpį, nes rinkoje jau esama bešvinių šratų, o atsižvelgiant į tai, kad ankstesnis šautuvų pakeitimas pareikalautų didesnių išlaidų, trumpesnis laikotarpis turėtų tik nedidelį poveikį;

(14)

apribojimų nustatymo metu pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 77 straipsnio 4 dalies h punktą konsultuotasi su Keitimosi informacija apie vykdymą forumu ir atsižvelgta į jo rekomendacijas;

(15)

2018 m. rugpjūčio 17 d., Agentūra pateikė RAC ir SEAC (5) nuomones Komisijai;

(16)

atsižvelgdama į XV priede nurodytą dokumentaciją, RAC ir SEAC nuomones, socioekonominį poveikį ir alternatyvų prieinamumą, Komisija mano, kad šlapžemėse arba aplink jas šaudant švininiais šratais žmonių sveikatai gali kilti rizika, o aplinkai kyla nepriimtina rizika, kurią reikia sumažinti Sąjungos mastu. Todėl tikslinga apriboti šaudymą švininiais šratais šlapžemėse ir aplink jas;

(17)

kadangi vykdymo užtikrinimo institucijoms sudėtinga patikrinti medžiotojus tuo momentu, kai jie iššauna šratus, apribojimas turėtų apimti ir švininių šratų nešiojimąsi su savimi išėjus šaudyti. Taip bus galima daug veiksmingiau užtikrinti šaudymo šratais apribojimo vykdymą ir taip užtikrinti apribojimo veiksmingumą mažinant nustatytą riziką aplinkai ir žmonių sveikatai. Apribojimas neturėtų būti siejamas su nuosavybės teisėmis. Todėl vietoj Agentūros pasiūlyto termino „turėti“ turėtų būti vartojamas terminas „nešiotis su savimi“;

(18)

tačiau švininių šratų nešiojimosi su savimi apribojimas turėtų būti taikomas tik kai jais ketinama šaudyti, o ne kai juos nešiojamasi su savimi tam tikromis kitomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, vežant šratus per šlapžemes su tikslu juos pristatyti į kitą vietą. Be to, Komisija mano, kad nešiojimosi su savimi apribojimas turėtų būti tiesiogiai susijęs su konkrečia šaudymo rūšimi, kuriai taikomas apribojimas (šaudymu šlapžemėse arba aplink jas). Tokios nuostatos laikomasi dėl to, kad iš pastabų, pateiktų per viešas konsultacijas dėl XV priede nurodytos dokumentacijos, paaiškėjo, kad kai kuriose valstybėse narėse kitų rūšių šaudymu užsiimantys medžiotojai per vieną įprastą medžioklės dieną pereina per įvairias vietoves – ir per šlapžemes, ir per kitas vietoves. Komisija taip pat mano, kad, siekiant padėti užtikrinti vykdymą, nešiojimosi su savimi apribojimas turėtų apimti ne tik šratų nešiojimąsi su savimi šaudymo metu šlapžemėse, bet ir jų nešiojimąsi su savimi vykstant šaudyti į šlapžemes, kitaip tariant, kai esama glaudaus ryšio su faktiniu šaudymu. Tai apimtų, pvz., jų nešiojimąsi su savimi vykstant į vienos dienos medžioklę į šlapžemes arba grįžtant namo, arba jų nešiojimąsi su savimi siekiant padėti į medžioklę vykstantiems medžiotojams;

(19)

kadangi praktikoje sudėtinga įrodyti, kad asmuo, pas kurį rasta su savimi nešantis švininių šratų, ketina užsiimti konkrečios rūšies šaudymu, tikslinga nustatyti teisinę prezumpciją, pagal kurią pas bet kurį asmenį šaudymo metu arba jam vykstant šaudyti radus su savimi nešantis švininių šratų, kai jis yra šlapžemėse arba aplink jas, yra laikoma, kad toks asmuo šaudymo metu šlapžemėse arba vykdamas šaudyti į šlapžemes su savimi nešiojasi šratus. Kitaip tariant, šis asmuo turėtų įrodyti, kad jis iš tikrųjų ketino šaudyti kitur ir tik ėjo per šlapžemių plotą, kad galėtų nueiti šaudyti į kitą vietą;

(20)

Agentūra, atsižvelgdama į geografinę aprėptį, pasiūlė, kad šaudymo švininiais šratais apribojimas turėtų būti taikomas ne tik šlapžemėse, bet ir vietovėse, kuriose „iššautieji šratai patektų į šlapžemes“. Komisija pažymi, kad RAC iš dalies pritarė tam, kad būtų kiekybiškai apibrėžta nustatyto dydžio buferinė zona aplink šlapžemes, užuot pasikliovus bandymu, grindžiamu iššautųjų šratų atsidūrimo vieta. Komisija sutinka, kad apibrėžus nustatyto dydžio buferinę zoną gali būti lengviau laikytis apribojimo ir užtikrinti jo vykdymą. Todėl apribojimas turėtų būti taikomas šaudymui švininiais šratais ne tik šlapžemėse, bet ir kiekybiškai apibrėžtose nustatyto dydžio buferinėse zonose aplink šlapžemes. Atsižvelgiant į būtinybę vadovautis proporcingumo principu, buferinės zonos turėtų būti nustatytos 100 metrų atstumu aplink šlapžemes;

(21)

atsižvelgiant į tai, kad apribojimo vykdymą būtų lengviau užtikrinti ir jis būtų veiksmingas, jeigu medžiotojų nereikėtų aptikti tuo momentu, kai jie iššauna švininius šratus, Komisija mano, kad švininių šratų nešiojimosi su savimi apribojimą tikslinga taikyti ne tik jų nešiojimuisi su savimi šlapžemėse, bet ir jų nešiojimuisi su savimi nustatyto dydžio buferinėje zonoje aplink šlapžemes;

(22)

kadangi šratai paprastai nėra suprojektuoti ar tiekiami rinkai tiesiogiai arba vien tik naudoti šlapžemėse arba aplink jas, šratuose esančio švino tiekimo rinkai apribojimas turėtų įtakos šaudymui visose vietovėse. Todėl apribojimas turėtų būti taikomas tik šaudymui švininiais šratais ir jų nešiojimuisi su savimi;

(23)

apribojimas turėtų būti taikomas šratams, kuriuose švino koncentracija yra ne mažesnė kaip 1 %. 1 % yra ribinė koncentracija, taikoma Jungtinėse Amerikos Valstijose „netoksiškų“ šratų patvirtinimo proceso tikslais, siekiant išvengti didelio toksiškumo pavojaus, kylančio migruojantiems paukščiams ir kitiems laukiniams gyvūnams ar jų buveinėms. Be to, 1 % ribinė koncentracijos vertė apribojimo atveju laikoma pakankama, kad būtų galima išvengti rizikos, kurią kelia švino turinti šratų medžiaga, ir kad alternatyvių šratų gamintojai galėtų lengvai laikytis šios vertės, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie iš šių alternatyvių šratų gali turėti švino priemaišų;

(24)

apribojimo tikslais reikėtų remtis „šlapžemių“ apibrėžtimi, vartojama 1971 m. vasario 2 d. Ramsare pasirašytoje Konvencijoje dėl tarptautinės svarbos šlapžemių (Ramsaro konvencija); tai pasiūlė Agentūra ir tai buvo patvirtinta RAC ir SEAC nuomonėse, nes ta apibrėžtis yra išsami bei apima visų rūšių šlapžemes (įskaitant durpynus, kuriuose taip pat aptinkama daug vandens paukščių) ir Ramsaro konvencijoje taip pat yra sukurta šlapžemių rūšių klasifikavimo sistema, padedanti identifikuoti šlapžemes;

(25)

suinteresuotiesiems subjektams turėtų būti suteikta pakankamai laiko imtis tinkamų priemonių, kad būtų laikomasi apribojimo, o valstybėms narėms turėtų būti suteikta pakankamai laiko pasirengti jo vykdymo užtikrinimui. Atsižvelgiant į RAC ir SEAC pareikštas nuomones dėl galimybės nustatyti trumpesnį nei Agentūros pasiūlytas trejų metų laikotarpis ir dėl jo tinkamumo, ypač atsižvelgiant į numatomą poveikį, kurį dėl švininių šratų naudojimo kiekvienais metais turės į šlapžemes patenkantis didesnis švino kiekis, apribojimo taikymas turėtų būti atidėtas 24 mėnesiams;

(26)

2018 m. rugsėjo mėn. Agentūra paskelbė tyrimo ataskaitos (6), kurioje apžvelgiama turima informacija apie įvairius švino naudojimo būdus, įskaitant, be kita ko, jo naudojimą šratuose, kuriais šaudoma kitose nei šlapžemės vietovėse, visų pirma sausumos zonose, rezultatus. Kadangi tyrimo ataskaitoje nustatyta, be kita ko, kad iš turimos informacijos matyti, jog švininių šratų naudojimas sausumos teritorijose kelia pavojų žmonių sveikatai ir aplinkai, 2019 m. Komisija paprašė Agentūros parengti XV priede nurodytą dokumentaciją, kad būtų galima apriboti šaudmenyse ir žvejybos reikmenyse esančio švino tiekimą rinkai ir švino naudojimą juose (7);

(27)

be to, savo nuomonėse dėl XV priede nurodytos dokumentacijos dėl švino naudojimo šratuose, skirtuose šaudyti šlapžemėse, RAC ir SEAC nurodė pritariantys Agentūros nuomonei, kad uždraudus švininių šratų tiekimą rinkai ir naudojimą visose vietovėse, padidėtų aplinkos apsaugos lygis ir veiksmingumas, vertinant pagal praktinius ir įgyvendinimo užtikrinimo aspektus;

(28)

kai kuriose valstybėse narėse šiuo reglamentu įvestas apribojimas gali sukelti ypatingų sunkumų dėl specifinių geografinių sąlygų tose valstybėse narėse. Valstybėse narėse, kurių didelę teritorijos dalį sudaro šlapžemės, draudimas šaudyti švininiais šratais arba juos nešiotis su savimi šlapžemėse ir aplink jas praktikoje galėtų turėti panašų poveikį kaip visiškas visų rūšių šaudymo visoje teritorijoje uždraudimas, nes visų rūšių medžiotojai beveik neišvengiamai dažnai atsiduria šlapžemėse arba šalia jų. Be to, ištekliai, kurie turėtų būti skirti apribojimo vykdymui užtikrinti tik šlapžemių plotuose ir aplink juos negalėtų būti gerokai mažesni, o iš tikrųjų jie galėtų būti net didesni nei ištekliai, reikalingi visą jų teritoriją apimančiam apribojimui;

(29)

atsižvelgdama į aprašytus sunkumus, į būtinybę, kad priemonė būtų ne tik veiksminga, bet ir paprasta bei sąžininga visai medžiotojų bendruomenei, taip pat į Agentūros tyrimo ataskaitos rezultatus ir RAC bei SEAC nuomones, Komisija mano, kad toms valstybėms narėms, kuriose tokie sunkumai gali kilti, turėtų būti suteikta galimybė savo teritorijoje nustatyti kitokį apribojimą, kuriuo būtų uždrausta tiekti rinkai švininius šratus, taip pat būtų uždrausta visoje jų teritorijoje (šlapžemėse ar kitose vietovėse) šaudyti švininiais šratais ir juos nešiotis su savimi bet kokios rūšies šaudymo tikslais;

(30)

siekiant teisinio tikrumo svarbu aiškiai nustatyti, kurios valstybės narės turi teisę pasinaudoti šia galimybe. Ši galimybė turėtų būti suteikta toms valstybėms narėms, kurių bent 20 % teritorijos sudaro šlapžemės. 20 % riba turėtų būti taikoma toms valstybėms narėms, kurios gali patirti sunkumų dėl specifinių geografinių sąlygų;

(31)

kadangi apribojimas, kurį galėtų nustatyti valstybės narės, būtų griežtesnis nei apribojimas, taikomas tik šlapžemių plotams ir aplink jas esantiems plotams, tikslinga nustatyti ilgesnį laikotarpį šiam apribojimui įvesti. Tas laikotarpis turėtų trukti 36 mėnesius, taip jis atitiktų laikotarpį, kurį Agentūra iš pradžių siūlė XV priede nurodytoje dokumentacijoje;

(32)

skaidrumo ir teisinio tikrumo sumetimais turėtų būti reikalaujama, kad šia galimybe besinaudojančios valstybės narės per tam tikrus terminus praneštų Komisijai apie savo ketinimą ir šiam ketinimui įgyvendinti priimtas nuostatas, o Komisija turėtų nedelsdama viešai paskelbti pranešimus apie ketinimą ir priimtų nacionalinių nuostatų tekstus;

(33)

kai kurios valstybės narės yra nustačiusios nacionalines nuostatas, kuriomis siekiant apsaugoti aplinką ar žmonių sveikatą švino buvimas šratuose yra uždraustas arba apribotas griežčiau nei nustatyta šiame reglamente. Jei tos valstybės narės būtų priverstos sumažinti esamą apsaugos lygį, kad būtų laikomasi šio reglamento, tose valstybėse narėse galėtų padidėti švino naudojimas šratuose. Toks rezultatas būtų nesuderinamas su Sutarties 114 straipsnio 3 dalyje reikalaujamu aukštu apsaugos lygiu. Todėl valstybėms narėms turėtų būti leidžiama toliau taikyti tokias griežtesnes nuostatas;

(34)

todėl Reglamentas (EB) Nr. 1907/2006 turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeistas;

(35)

šiame reglamente nustatytos priemonės atitinka pagal Reglamento (EB) Nr. 1907/2006 133 straipsnį įsteigto komiteto nuomonę,