(1)

2015 m. rugsėjo 24 d. raštu Rumunija Komisijai pranešė, kad 2013 m. birželio mėn. 1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR (2)) valstybės valdomos krovinių vežimo geležinkeliais įmonės „Societatea Națională de Transport Feroviar de Marfa CFR S.A.“ (toliau – įmonė „CFR Marfă“) skolą valstybės valdomai įmonei „CFR Infrastructură“, kuri yra geležinkelių infrastruktūros valdytoja, įvairioms socialinės apsaugos įstaigoms ir mokesčių administratoriams (3) konvertavo į nuosavybę. Remdamasi Rumunijos pateikta informacija Komisija nusprendė pradėti ex officio tyrimą dėl įmonės „CFR Marfă“ naudai taikomų priemonių; valstybės pagalbos bylos registracijos Nr. SA.43549 (2015/CP).

(2)

2015 m. lapkričio 17 d., 2016 m. liepos 6 d. ir 2017 m. balandžio 6 d. raštais Komisija paprašė informacijos apie įmonės „CFR Marfă“ naudai taikomas priemones. Rumunija atsakė 2015 m. gruodžio 24 d., 2016 m. rugpjūčio 10 ir 11 d. ir 2017 m. gegužės 12 d. raštais. 2016 m. spalio 5 d. Rumunija taip pat pateikė išankstinį pranešimą apie skolos konvertavimą į nuosavybę ir tas išankstinis Rumunijos pranešimas buvo įtrauktas į pirmiau nurodytą ex officio valstybės pagalbos bylą.

(3)

2017 m. kovo 6 d. Komisija gavo oficialų skundą (toliau – skundas) iš Rumunijos privačiųjų krovinių vežimo geležinkeliais operatorių asociacijos (toliau – skundo pateikėjas arba OPSFPR, t. y. Organizația Patronală a Societăților Feroviare Private din Romania) (4), atstovaujančios krovinių vežimo geležinkeliais srityje Rumunijoje veikiančių įmonių interesams. Skundas kartu su prašymu pateikti papildomą techninę informaciją buvo išsiųstas Rumunijai 2017 m. balandžio 6 d. Rumunija pateikė savo pastabas dėl skundo 2017 m. gegužės 12 d.

(4)

Rugsėjo 19 d. skundo pateikėjas Komisijai pateikė skundo priedėlį. Nekonfidencialus priedėlio variantas buvo išsiųstas Rumunijai, kad ji galėtų pateikti pastabas. 2017 m. spalio 6 d. Rumunija pateikė atsakymą.

(5)

2017 m. gruodžio 18 d. raštu Komisija pranešė Rumunijai apie savo sprendimą dėl šios pagalbos pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą.

(6)

Komisijos sprendimas pradėti šią procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (5). Komisija suinteresuotąsias šalis pakvietė teikti savo pastabas dėl pagalbos ir (arba) priemonės.

(7)

Komisija gavo pirmines Rumunijos pastabas dėl sprendimo pradėtą procedūrą 2018 m. vasario 20 d.

(8)

2018 m. liepos 6 d. Komisija taip pat gavo pastabų iš suinteresuotųjų šalių. 2018 m. liepos 16 d. Komisija jas išsiuntė Rumunijai, kad ji galėtų pateikti pastabas. 2018 m. rugpjūčio 14 d. raštu Rumunija pateikė savo pastabas dėl trečiųjų šalių pastabų.

(9)

Vėliau Komisija siuntė Rumunijai prašymus pateikti informaciją, būtent 2018 m. lapkričio 14 d. ir 2019 m. kovo 15 d., į kuriuos Rumunijos valdžios institucijos atsakė 2018 m. gruodžio 19 d., ir atitinkamai 2019 m. birželio 27 d., liepos 9 d., rugsėjo 13 d. ir lapkričio 6 d.

(10)

Komisija surengė įvairius susitikimus su Rumunijos valdžios institucijomis ir paskutinis iš jų įvyko 2019 m. liepos 24 d., po kurio 2019 m. rugsėjo 13 d. Rumunija pateikė papildomą informaciją.

(11)

Įmonė „CFR Marfă“ yra 100 % valstybės valdoma ribotos atsakomybės akcinė bendrovė (toliau – valstybės valdoma įmonė, arba VVĮ), teikianti krovinių vežimo geležinkeliais paslaugas ir eksploatuojanti daugiarūšio transporto terminalus. Rumunija, kuri yra vienintelė akcininkė, šiuo metu valdo ir kontroliuoja bendrovę (pvz., dėl jos metinio biudžeto) per susisiekimo ministeriją.

(12)

Akcinė bendrovė „CFR Marfă“ buvo įsteigta 1998 m. spalio 1 d., reorganizavus tuometinį Rumunijos geležinkelių operatorių – vertikaliosios integracijos geležinkelių įmonę Societatea Națională Căile Ferate Române (toliau – SNCFR) (6); ši vėliau buvo padalyta į penkias nepriklausomas įmones: Įmonė „CFR Infrastructură“ (arba CFR SA, kuri yra 100 % valstybės valdomas infrastruktūros valdytojas; toliau – įmonė „CFR Infrastructură“), įmonė „CFR Marfă“, įmonė „CFR Călători“ (100 % valstybės valdoma keleivių vežimo geležinkeliais įmonė), įmonė „CFR Gevaro“ (teikianti su restoranų ir miegamaisiais vagonais susijusias paslaugas) ir Societatea de Administrare Active Feroviare (SAAF; bendrovė, valdanti nenaudojamus riedmenis, kuriuos reikia parduoti, išnuomoti ar pašalinti).

(13)

Įmonė „CFR Marfă“ teikia krovinių, inter alia, vietinių anglių, cemento, cheminių produktų, grūdų, naftos, medienos, druskos ir metalų, vežimo geležinkeliais paslaugas, eksploatuoja daugiarūšio transporto terminalus ir teikia papildomas paslaugas, kaip antai saugojimo, degalų tiekimo ir logistikos. Tarp pagrindinių įmonės „CFR Marfă“ klientų yra kitos VVĮ, kaip antai įmonė „CE Hunedoara“, buvę cheminių produktų gamintojai „Oltchim“ ir „Salrom“ ir centralizuoto šilumos tiekimo įmonės.

(14)

2017 m. krovinių vežimas geležinkeliais sudarė 30,2 % Rumunijos krovinių vežimo rinkos, palyginti su 30,7 % 2013 m. ir tik 24,9 % 2007 m. (7) Kelių transporto dalis buvo palyginti didesnė: ji kito nuo 53,5 % 2007 m. iki 40,3 % 2013 m. ir 42,4 % 2017 m., o vidaus vandenų transporto dalis kito nuo 25,2 % 2007 m. iki 29 % 2013 m. ir 27,4 % 2017 m. (8)

(15)

1998 m. Rumunija suteikė užsienio krovinių vežimo geležinkeliais operatoriams prieigą prie savo geležinkelių tinklo (9). 2007 m. Rumunijai įstojus į ES įmonės „CFR Marfă“ rinkos dalis krovinių vežimo geležinkeliais sektoriuje pagal apimtį (tūkst. tonų pervežamų prekių) nuolat mažėjo: nuo [70–80] proc. 2007 m. iki [50–60] proc. 2014 m. ir [40–50] proc. 2018 m. Įmonės „CFR Marfă“ rinkos dalis pagal vežimo atstumą (tonkilometriais) taip pat sumažėjo: nuo [60–70] proc. 2007 m. iki [40–50] proc. 2014 m. ir [30–40] proc. 2018 m. (10) Vadinasi, įmonei „CFR Marfă“ tenka [5–10] proc. visos Rumunijos krovinių rinkos dalis, o privačiųjų krovinių vežimo geležinkeliais operatorių bendra rinkos dalis sudaro [10–20] proc (11).

1 lentelė

Įmonės „CFR Marfă“ rinkos dalies (krovinių vežimo geležinkeliais sektoriuje) raida 2007–2018 m.

(16)

Sprendimo pradėti procedūrą priėmimo metu Rumunijos rinkoje vykdė veiklą maždaug 20 krovinių vežimo geležinkeliais operatorių. Pagrindiniai įmonės „CFR Marfă“ konkurentai yra visi privatieji veiklos vykdytojai, kurių rinkos dalys (tonkilometriais) yra tokios: įmonės „SC Group Feroviar Roman SA“ (12) (toliau – GFR; ([20–30] proc. 2012 m. ir [20–30] proc. 2016 m.), įmonės „SC Unifertrans SA“ ([5–10] proc. 2012 m. ir [5–10] proc. 2016 m.), įmonės „SC Cargo Trans Vagon SA“ ([5–10] proc. 2012 m. ir [0–5] proc. 2016 m.), įmonės „SC DB Schenker Rail Romania“ ([5–10] proc. 2012 m. ir [10–20] proc. 2016 m.), įmonės „SC Transferoviar Grup SA“ ([0–5] proc. 2012 m. ir [0–5] proc. 2016 m.) ir įmonės „Rail Cargo Carrier Romania“ ([0–5] proc. 2016 m.) (13). Šiuo metu vežėjų, vykdančių veiklą Rumunijos krovinių vežimo geležinkeliais rinkoje, skaičius yra padidėjęs iki 28 (14).

(17)

Per pastarąjį dešimtmetį įmonės „CFR Marfă“ veikla laipsniškai mažėjo. Įmonės „CFR Marfă“ pervežamų krovinių kiekis nuolat mažėjo: nuo […] tūkst. tonų 2007 m. iki […] tūkst. tonų 2016 m. (žr. 2 lentelę).

2 lentelė

Įmonės „CFR Marfă“ pervežamų krovinių kiekis tūkst. tonų 2007–2017 m. pagal kategoriją

(18)

Sumažėjus įmonės „CFR Marfă“ veiklai buvo laipsniškai mažinamas ir darbuotojų skaičius: nuo 15 992 darbuotojų etato ekvivalentu 2009 m. iki 6 508 2014 m., 6 155 2016 m. ir 5 717 2018 m. (žr. 3 lentelę).

3 lentelė

Įmonės „CFR Marfă“ darbuotojų skaičius etato ekvivalentu 2009–2018 m.

(19)

15 ir 16 konstatuojamosiose dalyse aprašyti veiksniai padarė neigiamą poveikį įmonės „CFR Marfă“ finansinei padėčiai. Kaip parodyta 4 lentelėje, įmonė „CFR Marfă“ kelerius metus patyrė finansinių sunkumų.

4 lentelė

2009–2016 m. pagrindiniai įmonės „CFR Marfă“ finansiniai rodikliai

(20)

Įmonė „CFR Marfă“ patiria nuostolių nuo 2008 m. (16) 2009–2012 finansinių metų sukaupti metiniai nuostoliai sudarė 1 149,12 mln. RON (maždaug 250 mln. EUR) ir tai buvo pagrindinis veiksnys, dėl kurio teigiama 93,6 mln. RON (maždaug 20 mln. EUR) nuosavo kapitalo vertė 2009 m. sumažėjo iki neigiamos 904,60 mln. RON (maždaug 197 mln. EUR) vertės 2012 m. 2013 m. nuosavas kapitalas tapo teigiamas ir sudarė 566,20 mln. RON (maždaug 123 mln. EUR), pirmiausia dėl valstybės patvirtinto (17)1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR) skolos konvertavimo į nuosavybę. 2013 m. (iš karto po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę) akcinis kapitalas vėl ėmė nuolat mažėti ir toks mažėjimas tęsėsi 2015 ir 2016 m.

(21)

Kaip apibendrinta 5 lentelėje, 2010 m. įmonė „CFR Marfă“ jau buvo sukaupusi gana didelę skolą, kuri sudarė 126 % viso turto. Atsižvelgiant į prastėjančią finansinę įmonės būklę, 2010–2012 m. įmonės „CFR Marfă“ skolos padidėjo maždaug 31 % ir pasiekė 2 186,56 mln. RON (maždaug 475 mln. EUR), t. y. 171 % viso turto.

(22)

2012 m. trumpalaikiai įsipareigojimai (kurių terminas yra trumpesnis nei vieni metai) sudarė 87 % visų įmonės „CFR Marfă“ įsipareigojimų ir apėmė prekybos mokėtinas sumas, mokestinius ir kitus įsipareigojimus (žr. 5 lentelę).

5 lentelė

2010–2016 m. įmonės „CFR Marfă“ skolų apžvalga

(23)

2010–2012 m. įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinos sumos padidėjo 53 %: nuo 562,61 mln. RON (maždaug 122 mln. EUR) iki 862,43 mln. RON (maždaug 187 mln. EUR). Didžiąją dalį nesumokėtų prekybos mokėtinų sumų ([90–100] proc. visų 2012 m. prekybos mokėtinų sumų) galima priskirti VVĮ, visų pirma įmonėms „CFR Infrastructură“, „Informatica Feroviară“ (18), „CFR Călatori“ ir kitoms (žr. 6 lentelę).

6 lentelė

2010–2016 m. įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinų sumų apžvalga

(24)

Remiantis Rumunijos pateikta informacija, už negrąžintas skolas įmonei „CFR Infrastructură“ įmonei „CFR Marfă“ buvo skaičiuojamos palūkanos ir delspinigiai (žr. 7 lentelę).

7 lentelė

Neįvykdytų įmonės „CFR Marfă“ įsipareigojimų (įskaitant palūkanas ir nuobaudas) įmonei „CFR Infrastructură“ apžvalga

(25)

Įmonės „CFR Marfă“ skolos valstybės biudžetui, kurias sudaro neįvykdyti mokestiniai įsipareigojimai ir nesumokėtos socialinės įmokos (socialinės apsaugos įmokos, sveikatos draudimo įmokos, įmokos į nedarbo fondą ir į specialųjį fondą), padidėjo daugiau nei dvigubai: nuo 376,21 mln. RON (maždaug 82 mln. EUR) 2010 m. iki 838,47 mln. RON (maždaug 183 mln. EUR) 2012 m. (žr. 8 lentelę).

(26)

Kita vertus, įmonės „CFR Marfă“ negrąžintos privačių bankų paskolos sumažėjo: nuo […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) 2010 m. iki […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) 2012 m. (taip pat žr. 191 konstatuojamąją dalį, kurioje paaiškinama, kad įmonė „CFR Marfă“ teikė pirmenybę privačių bankų paskolų grąžinimui, atlyginimams ir ne viešojo sektoriaus tiekėjams, o mokėjimus į valstybės biudžetą atidėjo).

(27)

Rumunijos valdžios institucijų teigimu, nuo antrojo 2013 m. pusmečio įmonė „CFR Marfă“ nebeturėjo negrąžintų skolų valstybės biudžetui (žr. 8 lentelę).

8 lentelė

Įmonės „CFR Marfă“ negrąžintų skolų (įskaitant palūkanas ir nuobaudas) valstybės biudžetui apžvalga nuo 2008 m. (įskaitant ANAF, CNPP, ANOFM ir CNAS (socialinės įmokos))

(28)

Įmonė „CFR Marfă“ yra įtraukta į Tarptautinio valiutos fondo (toliau – TVF) ir Pasaulio banko (20) stebimų VVĮ sąrašą, ES taip pat įtraukė ją į antrąją ir trečiąją finansinės pagalbos mokėjimų balansui programas (21). 2010 m. tarptautiniai kreditoriai Rumunijai patarė privatizuoti jos turimus kelių VVĮ, įskaitant įmonę „CFR Marfă“, kontrolinius akcijų paketus siekiant sumažinti įsiskolinimus ir pradelstąsias skolas, darančius neigiamą poveikį Rumunijos valstybės biudžetui.

(29)

Remiantis viešai paskelbta informacija, Rumunija ketino privatizuoti įmonę „CFR Marfă“ jau nuo 2007 m. (22)2010 m. birželio 16 d. ketinimų rašte Rumunija teigė, kad vis dar turi ketinimų 2011 m. privatizuoti įmonę „CFR Marfă“ (23).

(30)

Atsižvelgdama į pagal ketinimų raštą ir techninį susitarimo memorandumą, kuris buvo pasirašytas su TVF ir kartu su ES (24), prisiimtus įsipareigojimus 2013 m. vasario 13 d. Vyriausybės sprendimu Nr. 46 Rumunija patvirtino įmonės „CFR Marfă“ kontrolinio akcijų paketo (51 %) privatizavimo strategiją.

(31)

Remiantis viešai paskelbta informacija, 2013 m. balandžio 5 d. Rumunijos susisiekimo ministerija paskelbė pranešimą dėl įmonės „CFR Marfă“ 51 % akcijų pardavimo už 797 mln. RON (maždaug 173 mln. EUR) pradinę kainą (25). Iki 2013 m. gegužės 8 d. Rumunija gavo tris pasiūlymus dėl įmonės „CFR Marfă“ akcijų iš JAV įsteigtos įmonės „OmniTRAX Inc.“, įmonės GFR bei „Transferoviar Grup“ ir „Donau-Finanz“ konsorciumo (26). 2013 m. gegužės 15 d. Rumunija paskelbė, kad visos trys paraiškos buvo atmestos ir kad ji pradės privatizavimo procesą iš naujo (27).

(32)

2013 m. gegužės 17 d. Rumunija paskelbė pranešimą dėl įmonės „CFR Marfă“ akcijų pardavimo tarptautinėje, nacionalinėje ir vietos žiniasklaidoje bei susisiekimo ministerijos ir įmonės „CFR Marfă“ interneto svetainėse. Galimiems investuotojams buvo pasiūlyta iki 2013 m. gegužės 23 d. išreikšti susidomėjimą įsigyti įmonės „CFR Marfă“ kontrolinį akcijų paketą (51 %).

(33)

Buvo įvertinti 2013 m. gegužės 23 d. pateikti susidomėjimo pareiškimai kartu su kvalifikacinės atrankos dokumentais ir sudarytas trumpasis kvalifikacinę atranką praėjusių konkurso dalyvių sąrašas. Į trumpąjį sąrašą įtrauktiems konkurso dalyviams „Transferoviar Grup“ ir „Donau-Finanz“ konsorciumui, įmonei GFR ir įmonei „OmniTRAX Inc.“ apie tai buvo pranešta 2013 m. gegužės 23 d. raštu.

(34)

2013 m. gegužės 24 d.–2013 m. birželio 20 d. kvalifikacinę atranką praėjusiems konkurso dalyviams buvo suteikta galimybė duomenų saugykloje atlikti išsamų patikrinimą. Kvalifikacinę atranką praėjusiems konkurso dalyviams taip pat buvo pasiūlyta iki 2013 m. birželio 5 d. pateikti preliminarius neprivalomus pasiūlymus ir iki 2013 m. birželio 20 d. – privalomus pasiūlymus. Remiantis viešai paskelbta informacija, kvalifikacinę atranką praėjusiems konkurso dalyviams iš sandorio pasitraukus, iki 2013 m. birželio 20 d. nustatyto termino liko vienintelis konkurso dalyvis įmonė GFR, už 51 % akcijų pasiūlęs maždaug 202 mln. EUR ir žadėjęs investuoti dar maždaug 201,4 mln. EUR (28).

(35)

Be to, 2013 m. birželio 12 d. Rumunija konvertavo į nuosavybę įmonės „CFR Marfă“1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR) skolą įmonei „CFR Infrastructură“ ir valstybės biudžetui (kurią sudarė socialinės apsaugos įmokų ir mokestiniai įsipareigojimai) (29).

(36)

Rumunija numatė patvirtinti pagrindines akcijų pirkimo ir pardavimo sutarties sąlygas 2013 m. birželio 25 d.–2013 m. rugpjūčio 1 d. ir siekė sandorį užbaigti 2013 m. spalio mėn. Tačiau GFR nesumokėjo pirkimo kainos iki nustatyto termino ir privatizavimas neįvyko.

(37)

Be GFR, du kiti konkurso dalyviai „OmniTRAX“ ir „Transferoviar Group“ ir „Donau-Finanz“ konsorciumas, 2013 m. išreiškę susidomėjimą įsigyti įmonę „CFR Marfă“, iš konkurso pasitraukė. Vėliau, kaip matyti iš įvairių Vyriausybės pareiškimų spaudai, buvo numatyta kitų privatizavimo planų, bet nė vienas iš jų taip ir nebuvo įgyvendintas (pavyzdžiui, 2015 m. buvo paskelbtas privatizavimas PVAP būdu, bet projektas buvo nutrauktas) (30).

(38)

2013 m. bendra įmonės „CFR Marfă“ skola gerokai sumažėjo ją konvertavus į nuosavybę, bet iš karto po to vėl padidėjo. Nepavykus privatizavimui įmonės „CFR Marfă“ bendra skola ir toliau nuolat didėjo: iki 9 % 2014 ir 2015 m., kai ji pasiekė 788,25 mln. RON (maždaug 171 mln. EUR), ir iki 10 % 2016 m., kai ji pasiekė 868,13 mln. RON (maždaug 189 mln. EUR) (žr. 4 lentelę). Paskesniais metais bendra skola ir toliau nuolat didėjo: 2018 m. ji pasiekė 1 214,66 mln. RON (maždaug 264 mln. EUR), t. y. padidėjo 20 %, palyginti su 2017 m., kai ji buvo 1 013,13 mln. RON (maždaug 220 mln. EUR) (31).

(39)

Be to, nepavykus privatizavimui įmonės „CFR Marfă“ trumpalaikiai įsipareigojimai 2014 m., 2015 m. ir 2016 m. ir toliau didėjo atitinkamai 32 %, 21 % ir 19 % ir sudarė didžiąją dalį skolų (92 % 2015 m. ir 99,7 % 2016 m; žr. 5 lentelę), o įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinos sumos nuolat didėjo nuo 251,34 mln. RON (maždaug 55 mln. EUR) 2013 m. iki 731,54 mln. RON (maždaug 159 mln. EUR) 2016 m. ir vėlgi didžioji dalis (90 % 2016 m.) tų prekybos mokėtinų sumų sietina su VVĮ. Visų pirma, įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinos sumos įmonei „CFR Infrastructură“ padidėjo beveik trigubai nuo 213,47 mln. RON (maždaug 46 mln. EUR) 2013 m. iki 623,5 mln. RON (maždaug 135,5 mln. EUR) 2016 m. (žr. 5 ir 6 lenteles).

(40)

Po nedidelio pagerėjimo 2014 m. (27,16 mln. RON (maždaug 6 mln. EUR) veiklos nuostolis 2014 m., palyginti su 262,92 mln. RON (maždaug 57 mln. EUR) 2013 m. nuostoliu) įmonės „CFR Marfă“ finansinė padėtis dar labiau pablogėjo. 2015 ir 2016 m. buvo užregistruotas atitinkamai 159,19 mln. RON (maždaug 35 mln. EUR) ir 154,78 mln. RON (maždaug 34 mln. EUR) nuostolis. Įmonės „CFR Marfă“ nuosavas kapitalas vėl sumažėjo 47 %, t. y. nuo 566,2 mln. RON (maždaug 123 mln. EUR) 2013 m. iki 302 mln. RON (maždaug 66 mln. EUR) 2016 m. (žr. 4 lentelę).

(41)

Be padidėjusios (nacionalinių ir užsienio) privačiųjų krovinių vežėjų geležinkeliais ir kitų transporto rūšių konkurencijos, įmonės „CFR Marfă“ finansinius sunkumus reikia vertinti atsižvelgiant į daugiau lemiamų veiksnių. Remiantis viešai paskelbtomis ataskaitomis, tokie papildomi veiksniai yra, visų pirma, netinkamas valdymas, nepakankamas skaidrumas ir atskaitomybė, didžiulės išlaidos, didelis atsilikimas vykdant sutartis su kitomis VVĮ (kai kurios iš kurių pačios patiria sunkumų), pasenę riedmenys, įmonę paliekantys vadovai, pereinantys dirbti pas tiesioginius konkurentus, ir korupcija, dėl kurios iššvaistoma daug įmonės finansinių išteklių (milijonai eurų) arba netenkama sutarčių su svarbiais klientais, kaip pranešama žiniasklaidoje (32) (33) ir įvairiuose oficialiuose atitinkamų valstybės agentūrų pareiškimuose (34).

(42)

2018 m. gruodžio 18 d. Komisija pradėjo oficialią procedūrą dėl penkių paramos priemonių.

1 priemonė : Nuolat didėjančių skolų valstybei (nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių) neišieškojimas bent nuo 2010 m. iki skolos konvertavimo į nuosavybę 2013 m. (3 priemonė), kai visos negrąžintos įmonės „CFR Marfă“ skolos valstybei buvo konvertuotos į įmonės „CFR Marfă“ nuosavybę.

2 priemonė : Nuolat didėjančių įmonės „CFR Marfă“ skolų įmonei „CFR Infrastructură“ neišieškojimas bent nuo 2010 m. iki skolos konvertavimo į nuosavybę 2013 m. (3 priemonė), kai 85 % negrąžintų įmonės „CFR Marfă“ skolų įmonei „CFR Infrastructură“ buvo konvertuota į įmonės „CFR Marfă“ nuosavybę.

3 priemonė : Skolos konvertavimo į nuosavybę sandoris, kurio vertė, 2013 m. duomenimis, yra 1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR).

4 priemonė : Tolesnis skolų valstybei (nesumokėtų socialinio draudimo įmokų ir mokesčių) neišieškojimas po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę.

5 priemonė : Tolesnis nuolat didėjančių įmonės „CFR Marfă“ skolų įmonei „CFR Infrastructură“ neišieškojimas po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę.

(43)

Sprendime pradėti tyrimą Komisija padarė preliminarią išvadą, kad pirmiau apibūdintoms priemonėms panaudoti valstybės ištekliai ir kad priemonės yra priskirtinos valstybei. Be to, atsižvelgdama į tai, jog vargiai tikėtina, kad bet kuris racionalus privatus veiklos vykdytojas įmonei „CFR Marfă“ būtų teikęs tokias priemones, Komisija taip pat laikėsi preliminarios nuomonės, kad įmonei „CFR Marfă“ skirtomis priemonėmis buvo suteiktas nederamas pranašumas; toks pranašumas yra atrankusis, nes įmonė „CFR Marfă“ buvo vienintelė jo gavėja.

(44)

Komisija taip pat pažymėjo, kad priemonėmis tikriausiai buvo padarytas poveikis valstybių narių tarpusavio prekybai, nes įmonė „CFR Marfă“ konkuravo su kitais krovinius geležinkeliais vežančiais kitų valstybių narių vežėjais. Dėl šių priemonių įmonė „CFR Marfă“ galėjo tęsti veiklą nepatirdama, priešingai nei kiti konkurentai, padarinių, kuriuos paprastai sukelia prasti finansiniai rezultatai.

(45)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija padarė preliminarią išvadą, kad priemonės, atrodo, yra valstybės pagalba pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(46)

Komisija taip pat pareiškė abejojanti priemonių suderinamumu, visų pirma dėl to, kad Rumunijos valdžios institucijos nepateikė jokių galimų suderinamumo priežasčių. Atsižvelgdama į tai, kad, be kita ko, bent nuo 2010 m. įmonė „CFR Marfă“ tenkino pripažinimo nemokia sąlygas, Komisija laikėsi preliminarios nuomonės, kad įmonė galėjo būti laikoma sunkumus patiriančia įmone, kaip apibrėžta 2004 m. ir 2014 m. gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (toliau – Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės) (35).

(47)

Tačiau nė viena priemonė neatitiko sanavimo ir restruktūrizavimo pagalbos suderinamumo kriterijų, nustatytų Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse. Visų pirma, kadangi nebuvo restruktūrizavimo plano, apie kurį būtų pranešta (Rumunijos valdžios institucijos neteigė, kad priemonės atitinka restruktūrizavimo pagalbos reikalavimus), Komisija negalėjo įvertinti būtinų restruktūrizavimo sudedamųjų dalių, įskaitant investicines ir modernizavimo priemones, taip pat ji negalėjo įvertinti, ar tokiomis priemonėmis būtų atkurtas ilgalaikis įmonės gyvybingumas ir ar priemonės būtų minimalios, kad būtų išvengta nederamo konkurencijos iškraipymo. Galiausiai Rumunijos valdžios institucijos nepasiūlė prasmingų kompensacinių priemonių.

(48)

Be to, Komisija pažymėjo, kad kadangi priemonės suteiktos pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalyje nustatytus įpareigojimus pranešti apie pagalbą ir nesiimti veiksmų, šios priemonės greičiausiai yra neteisėta valstybės pagalba. Nesant pranešimo apie restruktūrizavimo planą ir kadangi viešųjų kreditorių elgesys neatitiko rinkos ekonomikos operatoriaus (toliau – REO) principo ir nebuvo įvykdyti taikytinų 2004 m. ir 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių reikalavimai, šių penkių priemonių negalima pripažinti suderinamomis su vidaus rinka.

(49)

Skundo pateikėjas pateikė pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą iki teisės aktuose nustatyto termino ir pritarė Komisijos sprendime pradėti procedūrą nustatytiems faktams. Visų pirma, skundo pateikėjas pateikė papildomų pastabų dėl dviejų sprendime pradėti procedūrą nurodytų aspektų: dėl Rumunijos argumento, kad įmonė „CFR Marfă“ yra „strateginės svarbos“ įmonė, ir dėl Rumunijos teiginių, kad įmonė „CFR Infrastructură“ neatleido įmonės „CFR Marfă“ nuo jos skolos ir 2013–2017 m. faktiškai ėmėsi ryžtingų veiksmų, kad įmonė „CFR Marfă“ įvykdytų jai keliamus reikalavimus.

(50)

Pirma, skundo pateikėjas teigia, kad, priešingai nei tvirtina Rumunija, įmonė „CFR Marfă“ nėra „strateginės svarbos“ įmonė Rumunijos krovinių vežimo geležinkeliais sektoriui.

(51)

Skundo pateikėjas, atstovaujantis krovinių vežimo geležinkeliais operatorių asociacijai, mano, jog neteisinga teigti, kad įmonė „CFR Marfă“ yra vienintelis veiklos vykdytojas, turintis reikiamus išteklius ir organizacinius pajėgumus imtis veiksmų krizės atveju, ir kaip pavyzdį išvardija bent 10 įvairius krovinius vežančių vežėjų (36), kuriuos pagal turimus išteklius galima prilyginti įmonei „CFR Marfă“.

(52)

Kalbant apie karinių prekių vežimą, skundo pateikėjas teigia, kad bet koks privatusis veiklos vykdytojas galėtų pateikti paraišką išduoti specialų leidimą, kokį turi įmonė „CFR Marfă“. Nepakankamą susidomėjimą prašyti tokio leidimo, skundo pateikėjo nuomone, reikia sieti su ribota tokių transporto paslaugų paklausa.

(53)

Antra, skundo pateikėjas mano, kad nė vienas iš Rumunijos teiginių, kad valstybė išieškojo įmonės „CFR Marfă“ skolas, nėra teisingas.

(54)

Viena vertus, nors skundo pateikejas pripažįsta, kad įmonė „CFR Infrastructură“ pradėjo tam tikras procedūras siekdama susigrąžinti dalį įmonės „CFR Marfă“ nesumokėto naudojimosi infrastruktūra mokesčio (toliau – NIM), jis pažymi, kad buvo išieškota tik dalis visos skolos sumos. Konkrečiai kalbant, nors įmonė „CFR Infrastructură“ turėjo vykdomuosius dokumentus (lėšų išskaitymo nurodymus, t. y. nurodymus, pagal kuriuos įmonei „CFR Marfă“ skolingos trečiosios šalys privalo skoloms grąžinti skirtas lėšas pervesti įmonei „CFR Infrastructură“) dėl […] RON (maždaug […] mln. EUR) sumos, išieškota tik […] RON (maždaug […] mln. EUR) (37) (iš visos negrąžintos skolos, kurios suma sudarė bent […] RON (maždaug […] mln. EUR).

(55)

Skundo pateikėjas taip pat teigia, kad po skundo pateikimo Komisijai 2017 m. kovo mėn. įsiskolinimo už naudojimosi infrastruktūra mokesčius, kuriuos įmonė „CFR Marfă“ turėjo sumokėti įmonei „CFR Infrastructură“, suma nuolat didėjo, bet įmonė „CFR Marfă“ ir toliau naudojosi įmonės „CFR Infrastructură“ krovinių vežimo geležinkeliais tinklu.

(56)

Skundo pateikėjas nurodo du dokumentus, kuriais patvirtinama ši nuomonė:

(57)

Taigi skundo pateikėjas mano, kad nepaisant to, kad NIM skola nėra grąžinta ir kaupiasi, įmonė „CFR Marfă“ ir toliau nekliudomai naudojasi krovinių vežimo geležinkeliais infrastruktūra, kurią valdo įmonė „CFR Infrastructură“, tad gavo naudos iš tolesnės valstybės pagalbos. Be to, skundo pateikėjas aiškina, kad įmonė „CFR Infrastructură“ aiškiai patvirtino, kad įmonė „CFR Marfă“ turėtų būti pajėgi toliau vykdyti savo komercinę veiklą ir kad ji nesiims jokių priemonių, dėl kurių įmonės „CFR Marfă“ veikla būtų užblokuota (40). Konkrečiai kalbant, įmonei „CFR Marfă“ skirtame rašte įmonė „CFR Infrastructură“ paaiškina: „[Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, įrodome, kad] vykstant šioms procedūroms įmonė CNCF CFR SA apsvarstė skolininko padėtį ir pradėjo susigrąžinti negrąžintas skolas pagal teisinę sistemą neblokuodama įmonės SNTFM „CFR Marfă“ SA komercinės veiklos“.

(58)

Kita vertus, skundo pateikėjas taip pat tvirtina, kad sprendime pradėti procedūrą cituojamas Rumunijos teiginys, kad nuo 2017 m. įmonė „CFR Marfă“„nebeturėjo skolų valstybės biudžetui“, yra klaidinantis ir neteisingas. Skundo pateikėjas pažymi, kad įmonė „CFR Marfă“ ir toliau vykdo veiklą rinkoje, tad jos skolos valstybės biudžetui nuolat didėja.

(59)

Skundo pateikėjas taip pat mini įmonės „CFR Marfă“ pranešimą, kuriame įmonė pripažįsta, kad „negali sumokėti esamų skolų darbuotojams, valstybės biudžetui ir tiekėjams, visų pirma, negalės dalyvauti 2018 m. kovo 29 d. dviejuose pagrindiniuose vežimo konkursuose, kad papildytų reikiamas įmonės veiklos pajamas. Šiuos konkursus organizavo įmonė [„Oltenia Power Complex“] ir įmonė [„SALROM Salt National Company“].“ (41)

(60)

Galiausiai skundo pateikėjas pakartoja jau 2017 m. rugsėjo 12 d. skundo priedėlyje išdėstytas nuomones apie neigiamą pagalbos poveikį, t. y. kad i) pagalba smarkiai iškraipė konkurenciją liberalizuotoje Rumunijos krovinių vežimo geležinkeliais rinkoje, nes įmonė „CFR Marfă“ įgijo pranašumą prieš konkurentus, ii) dėl pagalbos labai nuvertėjo Rumunijos geležinkelių infrastruktūrą sudarantis turtas ir iii) iškraipymų poveikis buvo dar didesnis dėl Rumunijos valstybės padarytų viešųjų pirkimų teisės aktų pažeidimų, kai ji diskriminuodama skyrė viešojo sektoriaus krovinių vežimo geležinkeliais sutartis įmonei „CFR Marfă“. Kalbant apie pastaruosius punktus, skundo pateikėjas pripažįsta, kad šie klausimai nepatenka į Komisijos atliekamo valstybės pagalbos vertinimo sritį.

(61)

Galiausiai savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą skundo pateikėjas pabrėžia, kad įvairių pagalbos priemonių trukmė buvo gerokai ilgesnė ir kad pagalba padarė ypač didelį iškraipomąjį poveikį privatiesiems krovinių vežimo geležinkeliais operatoriams Rumunijoje. Taigi jis Komisijos prašo priimti preliminarų sprendimą nurodyti nebeteikti valstybės pagalbos įmonei „CFR Marfă“ leidžiant jai nemokėti naudojimosi infrastruktūra mokesčio ir negrąžinti sukauptos skolos valstybės biudžetui (t. y. 4 ir 5 priemonės).

(62)

Rumunija mano, kad nė viena iš Komisijos sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą išvardytų priemonių nėra nesuderinama valstybės pagalba ir pateikia kelias priežastis. Pirma, Rumunija pateikia bendro pobūdžio argumentų, kad įmonės „CFR Marfă“ vykdoma veikla strategiškai svarbi valstybei. Antra, Rumunija pateikia 3.2.3–3.2.5 poskirsniuose apibendrintas pastabas dėl kiekvienos į sprendimą pradėti procedūrą įtrauktos priemonės.

(63)

Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Marfă“ valstybei strategiškai svarbi komercinė įmonė, kuri, be konkurencijos krovinių vežimo geležinkeliais rinkoje su privačiaisiais krovinių vežimo geležinkeliais operatoriais, taip pat vykdo veiklą, susijusią su šalies gynybos poreikiais ir naryste NATO, taip pat veža strateginės svarbos medžiagas šalies ekonomikai itin svarbiuose sektoriuose, energetikos sektoriuje ir socialiniuose sektoriuose.

(64)

Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Marfă“ vykdo šias su šalies gynybos poreikiais susijusias prievoles (42):

(65)

Be to, Rumunija teigia, kad, be šalies gynybos poreikių, įmonė „CFR Marfă“ taip pat yra strategiškai svarbi dėl to, kad teikia anglių ir kitų strateginės svarbos produktų vežimo paslaugas didžiausiems pramoniniams klientams (daugiausia VVĮ, kaip antai įmonėms „Complexul Energetic Oltenia“, „Complexul Energetic Hunedoara“, „CET Govora“ ir kitoms anglimis kūrenamoms elektrinėms), kurios teikia svarbias komunalines paslaugas, pavyzdžiui, gamina elektrą, tiekia šilumą ir karštą vandenį. Rumunijos teigimu, toks vežimas paprastai vykdomas pagal sutartis, sudarytas surengus konkursus, kuriuose dalyvauja ir su įmone „CFR Marfă“ konkuruoja kiti privatieji veiklos vykdytojai, bet krizės atveju (pvz., atšiauriomis oro sąlygomis, kaip antai snigimo, pūgos, sausros atveju) valdžios institucijos gali reikalauti, kad vežimas būtų vykdomas ir ne pagal galiojančias sutartis. Rumunija teigia, kad hidroelektrinės ir vėjo sistemos neturi reikiamų pajėgumų, kad padengtų elektros energijos deficitą, susidariusį sumažinus šiluminių elektrinių gamybos apimtį (vien įmonė „Complexul Energetic Oltenia“ pagamina 20–30 % visos Rumunijoje gaminamos elektros energijos). Taigi, Rumunijos teigimu, norint palaikyti gyventojų gyvenimo lygį ir išvengti neigiamo poveikio ekonominės veiklos vykdytojų veiklai būtina užtikrinti tokių strateginių medžiagų tiekimo šiems pramoniniams klientams tęstinumą, tad toks vežimas yra nacionalinio saugumo klausimas ir tai patvirtinama 2018 m. vasario 28 d. Rumunijos Konstitucinio Teismo sprendime Nr. 91 (49) padarytomis išvadomis.

(66)

Be to, Rumunija teigia, kad susikaupusios skolos už įmonės „CFR Marfă“ pramoniniams klientams (daugiausia VVĮ, 65 konstatuojamoji dalis) teiktas strateginės svarbos vežimo paslaugas buvo pagrindinė priežastis, dėl kurios kaupėsi įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola ANAF. Rumunijos vertinimu, atitinkamų delspinigių ir palūkanų, susijusių su tuo, kad įmonė „CFR Marfă“ negrąžino skolos ANAF, suma atitinka susikaupusios šių VVĮ skolos už įmonės „CFR Marfă“ teikiamas strateginės svarbos vežimo paslaugas sumą (50).

(67)

Rumunija taip pat pažymi, kad įmonė „CFR Marfă“ ir kiti viešieji subjektai privalo (nemokamai) dalyvauti įvairiuose valdžios institucijų (kaip antai Generalinės ekstremaliųjų situacijų inspekcijos) rengiamuose mokymuose (pvz., geležinkelių avarijas imituojančiuose pratimuose), ir kad įmonė „CFR Marfă“ neatlygintinai skyrė krovinių vežimo išteklius tam tikrų valdžios institucijų ar viešųjų subjektų interesais ir (arba) toms institucijoms ar subjektams (saugodama ir sandėliuodama daiktus, be kita ko, Nacionalinių rezervų agentūrai, išnuomodama specialią įrangą konkrečioms intervencinėms priemonėms pagal Centrinį įsakymą dėl žiemos laikotarpio) (51). Rumunija nepateikė jokių su pirmiau nurodyta veikla susijusių sąnaudų skaičiavimų.

(68)

Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Marfă“ yra vienintelis veiklos vykdytojas, turintis pajėgumus, kurie yra būtini siekiant užtikrinti tinkamą pirmiau minėtų prievolių gynybos ir nacionalinio saugumo srityse vykdymą laiku. Taigi Rumunija tvirtina, kad įmonės „CFR Marfă“ skolų susigrąžinimas taikant priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūrą, neatidėliotinas likvidavimas ar nemokumo procedūros inicijavimas nėra priimtinas sprendimas, nes jį priėmus gali susidaryti situacija, kai ilgą laiką bus neįmanoma naudoti šalies nacionaliniam saugumui ir gynybai reikalingų išteklių (52).

(69)

Taigi, atsižvelgdama į SESV 107 straipsnio 1 dalies nuostatas, ESS 4 straipsnį ir Komisijos pranešimo Nr. 2016/C 262/01 dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje vartojamos valstybės pagalbos sąvokos (toliau – Komisijos pranešimas) (53) 17 punktą, Rumunija tvirtina, kad:

(70)

Kitaip tariant, Rumunija mano, kad priimdama 1–3 ir 5 priemones dėl įmonės „CFR Marfă“, kad užtikrintų karinių prekių ir strateginių medžiagų vežimo tęstinumą ir vykdytų kitas su nacionaliniu saugumu ir gynyba susijusias prievoles, Rumunija pasinaudojo savo viešaisiais įgaliojimais, tad remiantis ESS 4 straipsniu ir Komisijos pranešimo 17 punktu SESV 107 straipsnio 1 dalis nėra taikytina.

(71)

Rumunija teigia, kad skundo pateikėjo pateikta informacija nėra įrodoma, kad privatieji veiklos vykdytojai turi pajėgumų, kad pakeistų įmonę „CFR Marfă“ strateginės svarbos ir karinių prekių vežimo rinkose dėl toliau išvardytų priežasčių.

(72)

Pirma, Rumunijos nuomone, tai, kad privatieji veiklos vykdytojai negali pakeisti įmonės „CFR Marfă“ veiklos, lemia ir rinkos realijos. Tam Rumunija pateikia 2014 m. įmonės „Complexul Energetic Oltenia“ organizuoto konkurso pavyzdį, kai trijų privačiųjų veiklos vykdytojų (GFR, „Unicom Transit“ ir „Servtrans Invest“) konsorciumo pasiūlymas buvo atmestas, nes jo nariai neturėjo techninių ir veiklos pajėgumų, reikalaujamų pagal viešojo pirkimo specifikacijas, nepaisant to, kad finansiniu požiūriu konsorciumo pasiūlymas buvo palankesnis. Nacionalinis teismas atmetė konsorciumo apeliacinį skundą ir patvirtino, kad nustatyti faktai dėl nepakankamų konsorciumo narių techninių ir veiklos pajėgumų, reikalaujamų pagal viešojo pirkimo dokumentus, yra teisingi.

(73)

Rumunija taip pat teigia, kad nepakankamas privačiųjų veiklos vykdytojų susidomėjimas dalyvauti teikiant karinių prekių vežimo paslaugas sietinas ne tik su labai menka tokios rūšies vežimo paslaugų paklausa, bet ir su tuo, kad teikiant karinių prekių vežimo paslaugas ir įvykdant atitinkamą reikalavimą greitai reaguoti tokio vežimo užsakymus (teikti jiems prioritetą, palyginti su privačiuoju vežimu) reikia turėti įvairių išteklių pvz., riedmenų, keltų ir kt.) rezervų įvairiose nacionalinio geležinkelių tinklo vietose. Rumunijos teigimu, dėl to sumažėja tokių išteklių panaudojimo veiksmingumas, o valdžios institucijos neskiria jokio atlygio už veiksmingumo sumažėjimą, todėl privatiesiems veiklos vykdytojams tai nėra patrauklu. Be to, Rumunija tvirtina, kad įmonei „CFR Marfă“ priklauso maždaug 93 % nacionalinio vagonų parko ir ji yra vienintelis veiklos vykdytojas, galintis įvykdyti prievolę išlaikyti mobilizacijos rezervus, o privatieji veiklos vykdytojai dažniausiai naudoja iš užsienio įmonių nuomojamus vagonus, kurie negali sudaryti mobilizacijos rezervų.

(74)

Taigi Rumunija mano, kad privatieji veiklos vykdytojai negali pakeisti įmonės „CFR Marfă“ karinių prekių vežimo rinkoje, ir tai taip pat patvirtinama 2013 m. Aukščiausiosios nacionalinės gynybos tarybos sprendimo nuostatomis, pagal kurias reikalaujama į įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo sutartį įtraukti išlygas, kad pirkėjas privalo užtikrinti visų šiuo metu įmonės „CFR Marfă“ vykdomų strateginių prievolių nacionalinio saugumo ir gynybos srityse vykdymą (55).

(75)

Antra, Rumunija taip pat teigia, kad vežimo paslaugų teikimas nacionalinės gynybos interesais daugeliu atvejų reiškia, kad reikia atskleisti įvairių slaptumo lygių slaptą informaciją; vadinasi, privatieji veiklos vykdytojai, suinteresuoti teikti tokias vežimo paslaugas, turi turėti tam tikrus pramoninio saugumo pažymėjimus. Tačiau privatiesiems geležinkelių operatoriams, turintiems didžiausias Rumunijos rinkos dalis (OPSFPR nariai), tikriausiai bus atsisakyta išduoti tokius pramoninio saugumo pažymėjimus strateginės svarbos su gynyba susijusioms vežimo paslaugoms teikti, nes jie neatitiktų griežtų tokių pažymėjimų gavimo reikalavimų. Rumunija nurodo kelis galimus atsisakymo išduoti pažymėjimus OPSFPR nariams pagrindus:

(76)

Taigi Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Marfă“de facto yra vienintelis veiklos vykdytojas rinkoje, turintis reikiamus pajėgumus vykdyti strateginės svarbos ir karinių medžiagų vežimą ir kitas su nacionaliniu saugumu ir gynybos tikslais susijusias prievoles. Taigi Rumunija mano, kad, atsižvelgiant į minėtas aplinkybes ir neseniai prasidėjusio konflikto prie Rumunijos sienų (Ukrainoje) realijas, dėl kurių įmonės „CFR Marfă“ vykdomo karinių prekių vežimo apimtis padidėjo daugiau nei 5 kartus, palyginti su 2013 m., Rumunija turi teisę taikyti ESS 4 straipsnį ir Komisijos pranešimo 17 punktą ir teigti, kad visai įmonės „CFR Marfă“ veiklai SESV 107 straipsnio 1 dalis nėra taikytina.

(77)

Kalbant apie 1 priemonę, Rumunija teigia, kad siekdama garantuoti negrąžintas fiskalines skolas, ANAF pradėjo priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūrą. Remiantis nuo 2004 m. galiojančiais įstatymais, CNPP (Nacionalinė valstybinių pensijų tarnyba), ANOFM (Nacionalinė užimtumo tarnyba) ir CNAS (Nacionalinė sveikatos draudimo tarnyba) tiesiogiai nerenka Rumunijos ekonominės veiklos vykdytojų ir kitų asmenų mokėtinų įmokų; vienintelė už šią užduotį atsakinga tarnyba yra ANAF, kuri vėliau įvairioms valdžios institucijoms paskirsto jų vardu surinktas sumas (59).

(78)

Kalbant apie pirmiau apibūdintą įmonės „CFR Marfă“ skolą valstybės biudžetui pagal 1 priemonę (žr. 8 lentelę), Rumunija tvirtina, kad ANAF veikė kaip privatusis rinkos ekonomikos operatorius, nes dėl įmonės „CFR Marfă“ negrąžintų skolų valstybės biudžetui skaičiavo palūkanas ir nuobaudas. Visų pirma, Rumunija teigia, kad dėl įmonės „CFR Marfă“ negrąžintų skolų valstybės biudžetui buvo priskaičiuotos tokios palūkanos: i) 0,1 % palūkanos per dieną: 2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 30 d.; ii) 0,05 % palūkanos per dieną: 2010 m. liepos 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d.; iii) 0,04 % palūkanos per dieną: 2010 m. spalio 1 d. – 2014 m. vasario 28 d. (60) Rumunija taip pat aiškina, kad pavėluotas fiskalinių įsipareigojimų mokėjimas papildomai baudžiamas skiriant delspinigius už pavėluotą mokėjimą, kaip parodyta toliau: i) jeigu pavėluotas mokėjimas pagal mokestinius įsipareigojimus įvykdomas vėliau nei per 30 dienų po termino, bet mažiau nei per 90 dienų po termino, pridedami 5 % pagrindinės sumos delspinigiai už pavėluotą mokėjimą; ii) praėjus 90 dienų po termino pridedami 15 % pagrindinės sumos delspinigiai už pavėluotą mokėjimą. Sumokėjus delspinigius už pavėluotą mokėjimą prievolė sumokėti palūkanas neišnyksta (61).

(79)

Be to, Rumunija teigia, kad ANAF aktyviai bandė išieškoti įmonės „CFR Marfă“ skolas valstybės biudžetui ir ėmėsi priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių: išdavė vykdomuosius raštus įmonės „CFR Marfă“ skoloms išieškoti, areštavo banko sąskaitas ir konfiskavo kilnojamąjį bei nekilnojamąjį turtą.

(80)

Visų pirma, Rumunija teigia, kad 2009 m. ANAF išdavė 12 vykdomųjų raštų įmonės „CFR Marfă“ negrąžintoms skoloms, kurios sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), išieškoti. Rumunija aiškina, kad vykdomasis raštas – tai tiesiogiai vykdytinas dokumentas, kuriuo reikalaujama sumokėti mokesčius, t. y. ANAF gali tęsti priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūrą nesikreipdama į teismus, jeigu skolininkas įsiskolintų sumų nesumoka per vykdomajame rašte nurodytą laikotarpį. Pavyzdžiui, ANAF gali priversti grąžinti likusias skolas konfiskuodama skolininko turtą ir pradėdama tokį turtą parduoti (62).

(81)

Vadovaujantis vykdomaisiais raštais buvo areštuota viena įmonės „CFR Marfă“ banko sąskaita, kurioje buvo […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) ir iš kurios pavyko susigrąžinti […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (63), ir 22 kartus buvo konfiskuotas įmonės „CFR Marfă“ nekilnojamasis turtas, kurio bendra balansinė vertė buvo […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (64). Rumunija aiškina, kad kilnojamojo ar nekilnojamojo turto konfiskavimas yra tokio turto teisinė hipoteka, kuri yra pirmaeilis reikalavimas konfiskuoto turto pardavimo pajamoms, kylant papildomų pasekmių, kad skolininkas negali parduoti konfiskuoto turto ir gali jį naudoti tik gavęs kompetentingos institucijos (šiuo atveju – ANAF) patvirtinimą (65).

(82)

Rumunija taip pat teigia, kad 2010 ir 2011 m. ANAF įmonei „CFR Marfă“ išdavė 24 vykdomuosius raštus, ir aiškina, kad įmonės „CFR Marfă“ skolininkams (daugiausia VVĮ) konfiskavimo ir lėšų išskaitymo priemonės 2010 ir 2011 m. nebuvo taikomos siekiant išvengti socialinio poveikio (66). Rumunija taip pat tvirtina, kad iki 2013 m. birželio mėn. ANAF pritaikė 200 įmonės „CFR Marfă“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto konfiskavimo priemonių, kurių bendra balansinė vertė sudarė […] RON (maždaug […] mln. EUR). Be to, Rumunija patikslina, kad iš tų 200 konfiskavimo atvejų 25 buvo susiję su įmonės „SC de Transport Maritim și de Coastă CFR Ferryboat SA“ (toliau – įmonė „CFR Ferryboat“) kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, kurio balansinė vertė sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), o 84 konfiskavimo atvejai buvo susiję su įmonės „SC Intreținere și Reparații Vagoane SA“ (toliau – įmonė „Wagon Repair and Maintenance SA“ kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, kurio balansinė vertė sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR); abi tos įmonės buvo sujungtos su įmone „CFR Marfă“ 2012 m. birželio mėn. (žr. 27 konstatuojamąją dalį) (67).

(83)

Iš likusio 91 konfiskavimo atvejo 10 buvo susiję su įmonės „CFR Infrastructură“ nekilnojamuoju turtu, kurio balansinė vertė sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), o dar 81 konfiskavimo atvejis buvo susijęs (2012 m. lapkričio ir gruodžio mėn.) su įmonės „CFR Marfă“ kilnojamuoju ir nekilnojamuoju turtu, kurio balansinė vertė sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (68).

(84)

Be to, Rumunija teigia, kad ANAF parengė 1 440 nurodymus išskaityti lėšas iš įmonių „CFR Ferryboat SA“, „Wagon Repair and Maintenance SA“ ir „CFR Infrastructură“ banko sąskaitų, taip pat 612 nurodymus išskaityti lėšas iš trečiųjų šalių banko sąskaitų (kurių bendra suma sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (69).

(85)

Rumunija taip pat aiškina, kad įmonės „CFR Marfă“ kilnojamasis turtas (daugiausia vagonai ir lokomotyvai), kurio balansinė vertė sudarė […] RON (maždaug […] mln. EUR, 95 % bendros 81 konfiskavimo atvejų vertės) buvo konfiskuotas tik 2012 m. lapkričio 28 d., o ne anksčiau, nes „tos kilnojamosios prekės“ buvo riedmenys ir lokomotyvai, kilnojamosios prekės, kurios buvo naudojamos įmonės „CFR Marfă“ pagrindinėje pajamų duodančioje veikloje“, ir todėl, kad įmonė „CFR Marfă“„vykdo nacionalinio viešojo intereso veiklą siekdama teikti krovinių vežimo geležinkeliais paslaugas ir nacionalinei gynybai reikalingas paslaugas“ (70).

(86)

Rumunija tvirtina, kad konfiskavusi įmonės „CFR Marfă“ turtą ANAF paprašė jį įvertinti ir pradėti turto realizavimo procedūrą. Tačiau turto realizavimo procedūra taip ir nebuvo pradėta, nes su įmonės „CFR Marfă“ skolomis susiję vykdomieji raštai buvo įvykdyti įgyvendinus 2013 m. skolos konvertavimą į nuosavybę (71). Rumunija taip pat aiškina, kad įmonės „CFR Marfă“ skolų ANAF susigrąžinimas taikant priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūrą, neatidėliotinas likvidavimas ar nemokumo procedūros inicijavimas nėra priimtinas sprendimas, nes jį priėmus gali susidaryti situacija, kai ilgą laiką bus neįmanoma naudoti šalies nacionaliniam saugumui ir gynybai reikalingų išteklių, o dėl to, atsižvelgiant į pastarojo meto konfliktus regione, valstybei gali kilti grėsmė („Rumunijos valstybė negali neturėti svarbios priemonės ir išteklių, kuriuos ji teisiškai privalo tiekti, kad vykdytų savo vaidmenį ir funkcijas užtikrindama savo teritorinį vientisumą, palaikydama viešąją tvarką ir gindama nacionalinį saugumą, ir kurių dabartinėmis aplinkybėmis negalima pakeisti“) (72).

(87)

Dėl 4 priemonės Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Marfă“ sumokėjo visas savo 2013–2017 m. įmokas į valstybės biudžetą ir kad kelis kartu per tą laikotarpį ANAF išduoti fiskaliniai pažymėjimai yra įrodymas, kad įmonei „CFR Marfă“ per tą laikotarpį nesikaupė jokios papildomos skolos valstybės biudžetui (73).

(88)

Rumunija konkrečiai aiškina, kad sprendimo pradėti procedūrą 7 lentelėje dėl 2013–2016 m. laikotarpio išvardijamos iki finansinių metų pabaigos susikaupusios fiskalinės prievolės, kurių terminas yra kitais metais. Rumunija teigia, kad visais metais po 2013 m. birželio mėn. atitinkamos įmonės „CFR Marfă“ mokėtinos sumos buvo sumokėtos kitų metų pradžioje, t. y. iki termino. Rumunija teigia, kad atitinkamos sumos yra išvardytos metiniuose balansuose laikantis jų rengimo taisyklių, atsižvelgiant į tų fiskalinių priemonių pradžios ir mokėjimo datas. Rumunija mano, kad įmonės „CFR Marfă“ fiskalinių prievolių sumokėjimo pareiškimo vertinimas remiantis balanso duomenimis nėra tikslus ir kad dokumentai, į kuriuos reikėtų atsižvelgti, yra ANAF reguliariai išduodamos mokesčių pažymos (74). Rumunija taip pat pateikė šiuos duomenis dėl tų fiskalinių prievolių ir kitų skolų valstybės biudžetui.

9 lentelė

Įmonės „CFR Marfă“ fiskalinės prievolės ir kita skola valstybės biudžetui po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę (mln. RON)

(89)

Rumunija aiškina, kad dėl 2016 ir 2017 m. įmonės „CFR Marfă“ fiskalinių prievolių įmonė „CFR Marfă“ pradėjo bylą Bukarešto apeliaciniame teisme. Toje byloje įmonė „CFR Marfă“ apeliacinio teismo prašė panaikinti ANAF sprendimą, kuriuo ANAF atmetė įmonės „CFR Marfă“ prašymą užskaityti 2016 ir 2017 m. įmonės „CFR Marfă“ nesumokėtas fiskalines skolas suma ([…] mln. RON, maždaug […] mln. EUR), kurią ANAF buvo nurodyta sumokėti įmonei „CFR Marfă“ Apeliacinio teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 1011/2015, patvirtintu Aukštojo kasacinio ir teisingumo teismo sprendimu Nr. 998/30.3.2016 (75).

(90)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Rumunija mano, kad 2013–2017 m. įmonė „CFR Marfă“ nebuvo užregistravusi jokios skolos valstybės biudžetui, atsižvelgiant į tai, kad ANAF privalo užskaityti (grąžinti) […] mln. RON ir […] mln. RON sumas, kurios būtų mažesnės nei atitinkama ANAF skolą įmonei „CFR Marfă“.

(91)

Galiausiai Rumunija pateikė informaciją, kad įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola (kartu su palūkanomis ir nuobaudomis) valstybės biudžetui 2018 m. sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) ir 2019 m. kovo 28 d. buvo padidėjusi daugiau nei trigubai iki […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (76). Rumunija pabrėžė, kad dėl tos skolos ANAF pritaikė 16 konfiskavimo priemonių įmonės „CFR Marfă“ nesuvaržytam kilnojamajam turtui, kurio balansinė vertė sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), ir 66 konfiskavimo priemones įmonės „CFR Marfă“ nesuvaržytam nekilnojamajam turtui, kurio balansinė vertė sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR). (77)

(92)

Dėl 2 ir 5 priemonių Rumunija ir toliau laikosi nuomonės, kad įmonė „CFR Infrastructură“ neatleido įmonės „CFR Marfă“ nuo skolų, susijusių su naudojimosi infrastruktūra mokesčiu, mokėjimo.

(93)

Rumunija aiškina, kad pagal Rumunijos teisę jokių geležinkelių operatorių negalima atleisti nuo NIM ir kad įmonė „CFR Infrastructură“ nepritaikė jokios išimties įmonei „CFR Marfă“.

(94)

Rumunija aiškina, kad yra trijų rūšių nuobaudos, taikomos vežėjams nesumokant NIM:

(95)

Atsižvelgdama į tai, Rumunija tvirtina, kad įmonė „CFR Infrastructură“ buvo taip pat pareiškusi ieškinius įmonei „CFR Marfă“ siekdama išieškoti įmonės „CFR Marfă“ skolas nuo 2015 m. Visų pirma, Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Infrastructură“ pradėjo arbitražo ir bylinėjimosi procedūras dėl įmonės „CFR Marfă“ skolų išieškojimo, kaip aprašyta toliau: 2015 m. arbitražo procesas dėl […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR); 2016 m. arbitražo ir bylinėjimosi procesas dėl […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR); 2017 m. arbitražo ir bylinėjimosi procesas dėl […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR); 2018 m. arbitražo ir bylinėjimosi procesas dėl […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (78). Rumunijos teigimu, 100 % šių sumų atitinkamais įsigaliojusiais teismo ir arbitražo sprendimais buvo priteista įmonės „CFR Infrastructură“ naudai (79).

(96)

Rumunijos teigimu, kai buvo priimti tie sprendimai įmonės „CFR Infrastructură“ naudai, ji pasitelkė antstolių paslaugas, kad susigrąžintų priteistas skolas, be kita ko, įšaldant lėšas banko sąskaitose ir išskaitant įmonei „CFR Marfă“ jos klientų mokėtinas sumas bei konfiskuojant įmonės „CFR Marfă“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą (80).

(97)

Rumunija taip pat aiškina, kad 2016 m. įmonė „CFR Infrastructură“ su įmone „CFR Marfă“ sudarė susitarimą dėl naujo mokėjimų grafiko (toliau – 2016 m. Naujo mokėjimų grafiko susitarimas) dėl […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) sumos, kurią sudaro pagrindinė suma ir palūkanos, kurios įmonei „CFR Infrastructură“ buvo priteistos 2015 ir 2016 m. arbitražo procesuose, sumokėjimo. Rumunija aiškina, kad visa […] mln. RON suma buvo susigrąžinta vykdant priverstinį skolos išieškojimą po to, kai įmonė „CFR Marfă“ nesilaikė 2016 m. Naujo mokėjimų grafiko susitarimo nuostatų (81).

(98)

Rumunijos teigimu, iki 2018 m. rugpjūčio mėn. įmonė „CFR Infrastructură“ teisminės ir neteisminėmis priemonėmis iš įmonės „CFR Marfă“ sugebėjo susigrąžinti daugiau nei […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), iš kurių […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) –2018 m. kovo–liepos mėn. Be to, 2018 m. gruodžio 6 d. įmonė „CFR Infrastructură“ sudarė susitarimą dėl naujo įmonės „CFR Marfă“ mokėtinų palūkanų ir nuobaudų mokėjimo grafiko […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) sumai (toliau – 2018 m. Naujo mokėjimų grafiko susitarimas). Šiame susitarime, inter alia, nustatyta, kad 2018 m. gruodžio 4 d. įmonė „CFR Marfă“ įmonei „CFR Infrastructură“ buvo skolinga iš viso […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), įskaitant […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) sumą, kuri 2017 m. įmonei „CFR Infrastructură“ buvo priteista šiuo metu vykdomais septyniais civiliniais teismo sprendimais. Iš tos […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) sumos […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) sudaro palūkanos ir nuobaudos. 2018 m. Naujo mokėjimų grafiko susitarime taip pat nustatyta, kad […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) pagrindinė suma ir toliau bus išieškoma realizuojant konfiskuotą įmonės „CFR Marfă“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą.

(99)

Rumunija aiškina, kad priverstinis reikalavimų vykdymo užtikrinimas areštuojant turtą buvo taikomas tik tol, kol įmonė „CFR Marfă“ vykdė pagal naujo mokėjimų grafiko susitarimus prisiimtus įsipareigojimus, ir teigia, kad įmonė laikosi 2018 m. Naujo mokėjimų grafiko susitarimo (82).

(100)

Rumunijos nuomone, visa tai, kas išdėstyta, patvirtina, kad įmonė „CFR Infrastructură“ taiko skolų išieškojimo priemones ir kad įmonė „CFR Marfă“ nėra atleista nuo mokėjimo (83).

(101)

Rumunija mano, kad „įmonė „CFR Infrastructură“ įmonei „CFR Marfă“ netaiko lengvatinio režimo ir pastaroji nėra ir nebuvo atleista nuo jokių teisinių prievolių“ (84). Rumunija teigia, kad „bet kuriam geležinkelių operatoriui nesumokant naudojimosi infrastruktūra mokesčių įmonė CFR SA [įmonė „CFR Infrastructură“] taikė ir taiko vienodas finansines nuobaudas“, ir primena, kad „finansinės nuobaudos – tai delspinigiai už pavėluotą mokėjimą, apskaičiuojami ir taikomi, kai mokėtini mokesčiai nėra sumokami iki nustatyto termino, taikant vienodą normą ir nediskriminuojant“ (85). Rumunija taip pat teigia, kad „įmonė [„CFR Infrastructură“] taiko tas pačias teismines ir neteismines priemones siekdama išieškoti bet kurių geležinkelių operatorių įsiskolintas sumas“ (86).

(102)

Rumunija taip pat priduria, kad įmonės „CFR Infrastructură“ iš įmonės „CFR Marfă“ nesurinktas NIM yra objektyvi aplinkybė, kilusi dėl to, kad kitos VVĮ ar įmonės, kuriose valstybė yra akcininkė (daugelis jų vykdo veiklą energetikos sektoriuje), savo ruožtu nėra sumokėjusios savo skolų įmonei „CFR Marfă“. Rumunija aiškina, kad tos skolos įmonei „CFR Marfă“ yra panašaus dydžio, kaip įmonės „CFR Marfă“ skolos įmonei „CFR Infrastructură“, ir bet koks įmonės „CFR Marfă“ vežimo paslaugų nutraukimas sutrikdytų tų konkrečių įmonių veiklą ir dėl to nukentėtų žmonių gyvenimo lygis ir ekonominė veikla įvairiuose srityse. Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Marfă“ ėmėsi veiksmų siekdama susigrąžinti tas skolas pagal šioje srityje galiojančias teisės aktų nuostatas (87).

(103)

Be to, Rumunija priduria, kad įmonei „CFR Marfă“ neįmanoma pritaikyti griežtesnių priemonių (kaip antai pateikti prašymą dėl nemokumo), nes įmonė „CFR Infrastructură“ ir Rumunijos valdžios institucijos turi atsižvelgti į įmonės „CFR Marfă“ svarbą ir išteklius, skiriamus nacionalinei gynybos sistemai, nacionaliniam saugumui, viešajam saugumui ir tvarkai, strateginių medžiagų vežimui, nacionalinei ekonomikai ir gyventojams (88) (taip pat žr. 3.2.1 ir 3.2.2 poskirsnius).

(104)

Tuo tikslu Rumunija primena, kad Rumunijos valdžios institucijos ir įmonė „CFR Infrastructură“ turi imtis veiksmų pagal gynybos srityje taikytiną teisinę sistemą (89) ir „imtis priemonių, kurios nekelia pavojaus, kad tam tikri įmonei „CFR Marfă“ priklausantys ištekliai bus išnaudoti (neigiamas poveikis valstybės ištekliais laikomiems ištekliams), ir nedaro poveikio šios strateginės svarbos įmonės vykdomam karinių prekių vežimui ir strateginės svarbos medžiagų vežimui arba įmonės „CFR Marfă“ reagavimui krizinėse situacijose (kaip, pavyzdžiui, 2016–2017 m. žiemą)“ (90).

(105)

Be to, savo 2018 m. rugpjūčio 14 d. pastabose atsakydama į trečiųjų šalių pastabas Rumunija taip pat teigia, kad įmonė „CFR Infrastructură“ privalo nesiimti priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių, dėl kurių galėtų būti blokuojamas karinių prekių vežimas ir sumažėti šalies gynybos pajėgumai, kaip numatyta Nacionalinės gynybos įstatymo 34 straipsnyje (91). Rumunija cituoja savo susisiekimo ministro žodžius, kad „neturėtumėte žudyti kiaušinius dedančios vištos“, aiškindama, kodėl valstybė neturėtų išieškoti visų įmonės „CFR Marfă“ skolų įmonei „CFR Infrastructură“.

(106)

Pirma, Rumunija teigia, kad 3 priemonė yra susijusi su valstybės ištekliais. Konkrečiai kalbant, Rumunija tvirtina, kad „trys sudėtinės sąlygos [nustatytos SESV 107 straipsnio 1 dalyje] neįvykdytos, tad įmonės „CFR Marfă“ skolos konvertavimas į nuosavybę gali būti laikomas valstybės pagalba, atsižvelgiant į tai, kad a punkte nustatyta sąlyga nėra įvykdyta, kadangi valstybės ištekliai nebuvo naudojami ir nebuvo skiriama jokių išteklių iš valstybės biudžeto (tai reikštų, kad valstybė patirtų tiesiogines biudžeto išlaidas). Faktiškai šios sumos nebėra biudžeto pajamų dalis; tai platesnė nuostata nei numatyta SESV teksto formuluotėse.“ Rumunija teigia, kad veikė taip, kaip veiktų paprastas akcininkas, ir siekė įtvirtinti savo interesus, o ne suteikti ekonominį pranašumą tam tikram ekonominės veiklos vykdytojui (92).

(107)

Antra, Rumunija teigia, kad skolos konvertavimą į nuosavybę patvirtino Europos Sąjungos Taryba 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimu dėl Sąjungos vidutinės trukmės prevencinės finansinės pagalbos Rumunijai skyrimo (93) (toliau – 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimas); jis taip pat patvirtintas Rumunijos ir Tarptautinio valiutos fondo (TVF) preliminaraus rezervinio susitarimo nuostatomis dėl 1 751,34 mln. SDR, kaip suderinta 2013 m. rugsėjo 12 d. Bukarešte Rumunijos valdžios institucijų pasirašytame ketinimų rašte, kaip patvirtinta 2013 m. rugsėjo 27 d. TVF vykdomosios valdybos sprendimu (94). Rumunija laikosi šios nuomonės remdamasi rezervinio susitarimo (95) I priedu, kuriame nustatyta:

„Praėjusiais metais įvykdėme kelias svarbias reformas, susijusias su VVĮ ir energetikos ir transporto sektoriais. Pavyzdžiui, <…>, savanoriškai paskelbiant kelias įmones nemokiomis ar jas likviduojant, konvertuojant skolas ir imantis restruktūrizavimo priemonių“. (išskirta autorių) <…> Pagrindinės reformos energetikos ir transporto sektoriuose apima: <…> „Transporto sektorius: inicijavome pirkimo ir pardavimo sutartį dėl 51 % valstybės valdomos krovinių vežimo įmonės [„CFR Marfă“] akcijų, kurių vertė yra 905 mln. RON, ir priėmėme Vyriausybės sprendimą, kuriuo patvirtinama ta pirkimo ir pardavimo sutartis. Birželio mėn. taip pat patvirtinome įsiskolinimų išieškojimo schemą, pagal kurią sudarius pardavimo sandorį įmonės „CFR Marfă“ įsiskolinimas sumažėtų daugiau nei 90 % <…>“  (96)

„ Taip pat numatome sudaryti palankesnes sąlygas valstybės valdomai keleivių vežimo geležinkeliais įmonei ir įmonei „CFR Marfă“ mokėti už galimybę naudotis infrastruktūra ir už elektros energiją reformuojant šias įmones ir užskaityti negrąžintas skolas tarp visų trijų pagrindinių geležinkelių įmonių. Priemonės, kuriomis siekiama pagerinti šių įmonių veiklos ir finansinius rodiklius, gali apimti šiuos dalykus: <…> – „CFR Marfă“. Vykdysime savo įsipareigojimus pagal pirkimo ir pardavimo sutartį dėl įmonės „CFR Marfă“ kontrolinio akcijų paketo ir sudarysime sandorį (įvykdysime mokėjimą už akcijas) iki 2013 m. spalio mėn. vidurio. Atsižvelgiant į tai, bus siekiama, kad atitinkama reguliavimo institucija patvirtintų susijungimo kontrolės priemones. Jeigu vykstant privatizavimo procesui kiltų neįveikiamų kliūčių, vėl paskelbsime konkursą dėl įmonės „CFR Marfă“ kontrolinio akcijų paketo privatizavimo, atitinkantį geriausią tarptautinę patirtį.“

(108)

Rumunija aiškina, kad pirmiau nurodytas rezervinis susitarimas, įskaitant 107 konstatuojamojoje dalyje nurodytą priedą, buvo patvirtintas ES Tarybos pagal 2013 m. spalio 22 d. sprendimo 1 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, minimos konkrečios susitarimo memorandume nustatytos ekonomikos politikos sąlygos, inter alia, „valstybės valdomų įmonių (VVĮ) restruktūrizavimas, įskaitant jų kapitalo dalių pardavimą, ir VVĮ valdymo stiprinimas“.

(109)

Rumunija teigia, kad įmonės „CFR Marfă“ privatizavimą ir skolos konvertavimo į nuosavybę priemonę jos naudai ne tik patvirtino ES Taryba; įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo procesą taip pat nuolat stebėjo Europos Komisija.

(110)

Visų pirma, kalbant apie Komisijos vykdomą stebėseną, Rumunija mini Komisijos ataskaitą „Mokėjimų balanso programa. Rumunija. 2013–2015 m.“, kurioje, be kita ko, apibūdinama įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo proceso būklė, įskaitant ir skolos konvertavimą į nuosavybę. Visų pirma, remiantis cituojama ataskaita, „įvykus privatizavimui būtų, inter alia, išsklaidytos abejonės dėl 2013 m. birželio mėn. įvykdyto skolos konvertavimo į nuosavybę, prieš nepavykusį privatizavimo bandymą 2013 m. spalio mėn.“ (97)

(111)

Trečia, Rumunija teigia, kad skolos konvertavimas į nuosavybę atitinka standartinį rinkos ekonomikos operatoriaus kriterijų, ir pakartoja įmonės „Deloitte“ parengtame ir Komisijai pateiktame tyrime nustatytus faktus.

(112)

Rumunija pakartoja, kad pateikė audito ir konsultacinei įmonei „Deloitte“ užsakymą atlikti tyrimą dėl rinkos ekonomikos operatoriaus kriterijaus taikymo. Tyrimas buvo atliktas taikant žinomą metodą, konkrečiau kalbant, apskaičiuojant 51 % akcijų rinkos vertę 2012 m. gruodžio 31 d. naudojant diskontuotų pinigų srautų metodą (toliau – DPS metodas) ir atskirai apskaičiuojant likusios kapitalo dalies (49 %) rinkos vertę vadovaujantis prielaida, kad ta kapitalo dalis būtų parduota per 2015–2018 m. laikotarpį, taikant CBIT ir EBITDA kartotinių vertinimo metodą.

(113)

Rumunija atkreipia dėmesį į 2019 m. kovo 29 d.„Deloitte“ ataskaitoje nustatytus faktus: pagal ją skolą konvertavus į nuosavybę ir vėliau privatizavus įmonę „CFR Marfă“ būtų sudaryta galimybė valstybei kaip akcininkei ir kreditorei susigrąžinti didesnę sumą (vidutiniškai 1 079,9 mln. RON arba maždaug 235 mln. EUR) nei nedelsiant likvidavus įmonę (vidutiniškai 916,97 mln. RON arba maždaug 199 mln. EUR).

(114)

Rumunija pažymi, kad skola buvo konvertuota į nuosavybę tik priėmus sprendimą pagal „Deloitte“ tyrime pateiktas rekomendacijas, priėmus 2013 m. birželio 12 d. Nepaprastąjį potvarkį Nr. 61/2013, t. y. pritaikius rinkos ekonomikos operatoriaus kriterijų.

(115)

Rumunija taip pat pabrėžia, kad pirmiau nurodytas Nepaprastasis potvarkis Nr. 61/2013 buvo priimtas „tinkamai atsižvelgiant į TVF ir ES nuomones ir rekomendacijas“ (taip pat žr. 107 ir kitas konstatuojamąsias dalis), nes „visuose susitarimo memorandumuose, kurie buvo sudaryti su šiomis tarptautinėmis organizacijomis po 2011 m., numatomos struktūrinės reformos (įskaitant privatizaciją), skirtos daugeliui valstybės valdomų įmonių įvairiose srityse“, įskaitant „transportą („CFR Infrastructură“, „CFR Marfă“, „Tarom“)“  (98). Visų pirma, Rumunija atkreipia dėmesį į vienos iš reformų, numatytų viename iš Tarybos sprendimu patvirtintų memorandumų, aprašymą, pagal kurį Rumunija „birželio mėn. taip pat patvirtino įsiskolinimų išieškojimo schemą, pagal kurią sudarius pardavimo sandorį įmonės „CFR Marfă’“ įsiskolinimas sumažėtų daugiau nei 90 % <…>“ (99).

(116)

Ketvirta, Rumunija teigia, kad 2013 m. skolos konvertavimas į nuosavybę įmonės „CFR Marfă“ naudai yra labai panašus į kitas priemones, susijusias su vežėjais geležinkeliais kitose valstybėse narėse, kuriose Komisija yra nustačiusi, kad valstybės pagalba nebuvo suteikta, arba kuriose valstybės pagalba buvo pripažinta suderinama su vidaus rinka. Rumunija pateikia šiuos ankstesnių Komisijos sprendimų pavyzdžius: 2017 m. birželio 16 d. Sprendimas Nr. SA.32544 (2011/C) dėl valstybės pagalbos, kurią Graikija skyrė Graikijos geležinkelių grupei TRAINOSE (100), 2018 m. liepos 20 d. Sprendimas Nr. SA.29198-(2010/C) (ex 2009/NN) dėl valstybės paskolos, kurią Slovakija suteikė įmonei „Železničná Spoločnosť Cargo Slovakia, a.s.“ (toliau – įmonė „ZSSK Cargo“) (101), ir 2017 m. birželio 19 d. Sprendimas Nr. SA.39877 (2017/NN) dėl valstybės pagalbos, kurią Kroatija skyrė įmonei „HŽ Cargo d. o. o.“ ir dėl skolos panaikinimo (102).

(117)

Rumunija teigia, jog šiuos atvejus „vienija tai, kad geležinkelių operatoriai tose šalyse ir įmonė „ CFR Marfă“ patyrė finansinių sunkumų ir didelių nuostolių, o valdžios institucijos dėl tų įmonių svarbos nacionalinei ekonomikai nusprendė įsikišti“. Taigi ji mano, kad „Rumunija, Kroatija, Graikija ir Slovakija siekė tų pačių tikslų dėl nacionalinių geležinkelių operatorių, kurie susidūrė su finansiniais sunkumais“. Rumunijos nuomone, šio konkretaus skolos konvertavimo į nuosavybę (ir kitų priemonių) vertinimo rezultatas įmonės „CFR Marfă“ atveju neturėtų skirtis.

(118)

Visų pirma, Rumunija primena Komisijos sprendimą byloje Nr. SA.32544 dėl Graikijos pagalbos Graikijos geležinkelių grupei „Trainose S.A.“ ir, visų pirma, nuosavo kapitalo padidinimo 60 mln. EUR, kuris buvo padarytas 2009 m. valstybės biudžeto lėšomis.

(119)

Rumunija pažymi, kad, nors Graikijos valdžios institucijos nusprendė, jog atitinkama priemonė nėra valstybės pagalba, vis dėlto buvo prieita prie išvados, kad priemonė yra pagalba ir Komisija pripažino ją suderinama su vidaus rinka, nes (103):

(120)

Rumunija taip pat teigia, kad „panaikinus skolos konvertavimą į nuosavybę po nepavykusio 2013 m. privatizavimo ir nurodžius įmonei „CFR Marfă“ grąžinti su konvertavimu susijusią sumą įmonė „CFR Marfă“ patirtų didelių veiklos sunkumų, dėl kurių kiltų nepriimtina rizika, kad įmonė negalėtų įvykdyti savo teisės aktuose numatytų prievolių, susitarimų ir konvencijų nacionalinės gynybos srityje ar prievolių, susijusių su naryste NATO, atsižvelgiant į 2014 m. prasidėjusį konfliktą Ukrainoje, didelio masto atsaką į tuos politinius ir karinius įvykius ir karinių prekių vežimo paslaugų paklausos padidėjimą 562,89 % Tokiomis aplinkybėmis pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį ir ESS 4 straipsnį taikytina išimtis yra pagrįsta.“ (104)

(121)

Visų pirma, Rumunija pabrėžia, kad „turto pardavimas vykdant galimą įmonės likvidavimą pagal galiojančius įstatymus galėtų užtrukti gana ilgai, dėl to gana ilgą laiką būtų neįmanoma naudoti šalies gynybos sistemai ir strateginės svarbos vežimo paslaugoms reikalingų išteklių ir juos sandėliuojant blogėtų jų būklė. Per tokius laikotarpius, kai įmonė „CFR Marfă“ negalėtų teikti vežimo paslaugų ir tie ištekliai dar nebūtų kito geležinkelių operatoriaus nuosavybė, kaip buvo 2008 m. ir 2014 m., gali prasidėti ar atsinaujinti konfliktai, kaip nurodyta nacionalinėje gynybos strategijoje (105) <…>.“ Tokiomis aplinkybėmis Rumunija baiminasi, kad „nebeturės vežimo pajėgumų ir negalės tinkamai reaguoti į galimus sunkumus, o tai nepriimtina“.

(122)

Komisija pirma vertina, ar įmonės „CFR Marfă“ naudai taikomos 1–5 priemonės yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje (žr. 4.1 poskirsnį), ar įmonė „CFR Marfă“ yra sunkumų patirianti įmonė (žr. 4.2 poskirsnį) ir ar pagalba jau įgyvendinta (žr. 4.3 poskirsnį). Galiausiai Komisija vertina, ar tokia pagalba gali būti suderinama su vidaus rinka (žr. 4.4 poskirsnį).

(123)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(124)

SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyti kriterijai turi būti taikomi visi kartu. Vadinasi, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba pagal šią nuostatą, turi būti įvykdytos visos šios sąlygos:

(125)

Remiantis nusistovėjusia jurisprudencija, Komisija privalo pirmiausia nustatyti, kas bus vertinamųjų priemonių gavėjas. Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje apibrėžiant, kas yra pagalbos gavėjas, vartojama sąvoka „įmonė“. ES teismai sąvoką „įmonė“ apibrėžia taip: ekonominėje veikloje dalyvaujantys subjektai, neatsižvelgiant į jų teisinį statusą ir finansavimo būdą (106). Vienintelis svarbus kriterijus yra tai, ar įmonė vykdo ekonominę veiklą, t. y. ar ji siūlo prekes ir (arba) paslaugas rinkoje.

(126)

Įmonė „CFR Marfă“ yra 100 % valstybės valdoma ribotos turtinės atsakomybės akcinė bendrovė. Akcinė bendrovė buvo įsteigta 1998 m. spalio 1 d. reorganizavus tuometinį Rumunijos geležinkelių operatorių ir teikia krovinių vežimo geležinkeliais ir kitas susijusias paslaugas rinkoje.

(127)

Taigi pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį įmonė „CFR Marfă“ yra įmonė. Toliau Komisija vertins, ar įmonės „CFR Marfă“ rinkoje teikiamos krovinių vežimo geležinkeliais ir kitos susijusios paslaugos yra ekonominė veikla.

(128)

Iš pat pradžių Komisija įvertino SESV 107 straipsnio 1 dalies taikomumą atsižvelgdama į Rumunijos argumentus, kad įmonė „CFR Marfă“ vykdo viešuosius įgaliojimus.

(129)

Rumunija teigia (žr. 63–76 konstatuojamąsias dalis), kad SESV 107 straipsnio 1 dalis nėra taikytina įmonei „CFR Marfă“ dėl ESS 4 straipsnio 2 dalies (107) ir Komisijos pranešimo 17 punkto nuostatų, kuriose, inter alia, nustatyta, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis nėra taikoma, kai valstybė veikia „vykdydama viešuosius įgaliojimus“ arba viešieji subjektai veikia „kaip valdžios institucijos“. Rumunija teigia, kad priimdama 1–3 ir 5 priemones, kuriomis siekiama užtikrinti įmonės „CFR Marfă“ prievolių nacionalinio saugumo ir gynybos srityse vykdymo tęstinumą, vykdė viešuosius įgaliojimus.

(130)

Komisija pažymi, kad šis argumentas yra klaidingas dėl šių priežasčių.

(131)

Pirma, teikiant šį argumentą neteisingai aiškinama, kaip turėtų būti taikomos Komisijos pranešimo 17 punkto nuostatos. Tai Komisijos pranešimo 2 skirsnio nuostatos, kuriose išdėstomos taisyklės dėl sąvokų „įmonė“ ir „ekonominė veikla“. SESV 107 straipsnio 1 dalis taikytina subjektams, kurie gali būti laikomi ekonominėje veikloje dalyvaujančiomis įmonėmis pagal Komisijos pranešimo 2 skirsnyje nustatytas taisykles. Taigi tikrinant, ar SESV 107 straipsnio 1 dalis yra taikytina, vertinama, ar įmonė „CFR Marfă“ yra ekonominėje veikloje dalyvaujanti įmonė.

(132)

Rumunija gi teigia, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis įmonei „CFR Marfă“ netaikytina, nes priimdama 1–3 ir 5 priemones įmonės „CFR Marfă“ naudai, kad užtikrintų strateginių ir karinių medžiagų vežimo tęstinumą ir vykdytų kitas su nacionaliniu saugumu ir gynyba susijusias prievoles, Rumunija pasinaudojo savo viešaisiais įgaliojimais. Kitaip tariant, Rumunija tvirtina, kad SESV 107 straipsnio 1 dalis įmonei „CFR Marfă“ netaikytina tiesiog dėl vaidmens, kurį Rumunija atliko įmonės „CFR Marfă“ naudai priimdama 1–3 ir 5 priemones.

(133)

Komisija pažymi, kad šis argumentas yra susijęs su klausimu, ar Rumunijos veiksmams priimant 1–5 priemones yra taikytinas rinkos ekonomikos operatoriaus kriterijus ir, jeigu taip, su klausimų dėl to kriterijaus taikymo (Komisijos pranešimo 76 ir 77 punktai), kaip aprašyta 179–181 konstatuojamosiose dalyse. Tačiau sprendžiant dėl taikomumo ir rinkos ekonomikos operatoriaus kriterijaus taikymo jokiu būdu nėra vertinama, ar įmonė „CFR Marfă“ yra ekonominėje veikloje dalyvaujanti įmonė, kalbant apie SESV 107 straipsnio 1 dalies taikomumą. Taigi Rumunijai teikiant šį argumentą yra neteisingai aiškinamas Komisijos pranešimo 2 skirsnio tikslas.

(134)

Antra, Rumunija nepateikė jokių įrodymų, kad įmonės „CFR Marfă“ veikla nėra ekonominė veikla. Visų pirma, Rumunija nepateikė jokių įrodymų, kad vykdydama viešuosius įgaliojimus nepriskyrė karinių prekių ir strateginių gaminių vežimo veiklos prie ekonominės veiklos; iš jų būtų matyti, kad tokia veikla iš tikrųjų nėra ekonominė (108).

(135)

Priešingai, iš Rumunijos pateiktos informacijos aišku, kad karinių prekių vežimas yra pagal metines sutartis įmonės „CFR Marfă“ teikiamos paslaugos, už kurias atlyginama (109). Rumunija taip pat pripažįsta, kad karinių prekių vežimo ir susijusios veiklos rinkos yra atviros visiems privatiesiems geležinkelių operatoriams, turintiems galiojančią licenciją, kuriems vis dėlto reikia atlikti tam tikrą patikimumo patikrinimą (žr. 75 konstatuojamąją dalį). Tai taip pat patvirtinama nacionalinės gynybos ministerijos ir susisiekimo, statybos ir turizmo ministerijos sudarytų protokolų, bendrų nutarimų ir sutarčių (110) nuostatomis, kuriose yra nustatyta, kad prievolės užtikrinti karinių prekių vežimo tęstinumą taikos metu, vykstant karui, gaivalinių nelaimių atvejais, krizinėse situacijose ar kitomis ypatingomis aplinkybėmis tenka ne tik įmonei „CFR Marfă“, bet ir kitiems licencijas turintiems geležinkelių transporto operatoriams, gaunantiems atlygį pagal sutartis.

(136)

Iš to, kas išdėstyta, aiškiai matyti, kad valstybė nelaikė tokių karinių prekių vežimo paslaugų nepriklausančiomis ekonominei veiklai ir įmonė „CFR Marfă“ jas teikia remdamasi rinkos mechanizmais, tad jos laikytinos ekonomine veikla (111).

(137)

Tai, kad privatieji krovinių vežėjai geležinkeliais nenori vykdyti karinių prekių vežimo dėl ribotos paklausos ar nepakankamų pajėgumų, nedaro poveikio šiai išvadai; svarbi tik galimybė šiems veiklos vykdytojams dalyvauti konkursuose dėl šių sutarčių kartu su įmone „CFR Marfă“, kuri taip pat iš esmės užtikrinama Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/81/EB (112) formuluotėmis, kurios yra perkeltos į Rumunijos teisę 2011 m. gruodžio 21 d. Nepaprastuoju Vyriausybės potvarkiu Nr. 114/2011 (113).

(138)

Be to, prievolė sukurti, išlaikyti ir išsaugoti rezervus įvairiose geležinkelių tinklo yra būtinoji sąlyga, kad įmonė „CFR Marfă“ galėtų už atlygį pagal sutartis vykdyti karinių prekių vežimą (114), tad Komisija mano, jog ji vykdo karinių prekių vežimo ekonominę veiklą. Tai, kad įmonė „CFR Marfă“ gali naudoti mobilizacijos rezervams skirtus išteklius savo įprastai komercinei krovinių vežimo geležinkeliais veiklai (įskaitant karinių prekių vežimą), dar kartą patvirtina šią išvadą. Tai, kad įmonė „CFR Marfă“ galbūt negauna pakankamo atlygio už išlaidas, patirtas kuriant, išlaikant ir išsaugant tuos rezervus, tos išvados taip pat nekeičia, nes pagal nusistovėjusią jurisprudenciją bet kokia veikla, susijusi su prekių ir (arba) paslaugų siūlymu tam tikroje rinkoje, yra ekonominė veikla, neatsižvelgiant į tai, ar ji vykdoma nesiekiant pelno ar už tinkamą atlygį (115). Taigi tai, kad įmonė „CFR Marfă“ galbūt negauna tinkamo atlygio už tam tikrų paslaugų teikimą, neturėtų daryti poveikio sprendimui, ar paslaugos laikytinos ekonomine veikla.

(139)

Komisija nepriima Rumunijos argumento, kad įmonė „CFR Marfă“, kuriai priklauso maždaug 93 % nacionalinių vagonų parko, yra de facto vienintelis operatorius, galintis vykdyti prievolę išlaikyti mobilizacijos rezervus. NET jeigu dėl šio argumento galėtų pasikeisti Komisijos išvada 136 konstatuojamojoje dalyje (quod non, nes Rumunijos valstybė iš principo nepašalino karinių prekių vežimo srities iš ekonominės veiklos srities), Rumunija nepateikė jokių įrodymų, kodėl kiti privatieji veiklos vykdytojai negalėtų konkuruoti dėl karinių prekių vežimo arba įvykdyti mobilizacijos reikalavimų su likusiais 7 % vagonų ar vagonais, papildomai įsigyjamais rinkoje tuo tikslu (inter alia, iš įmonės „CFR Marfă“ įprastomis komercinėmis sąlygomis arba likviduojant įmonę „CFR Marfă“). Komisija pažymi, kad, nors Rumunija tvirtina, kad į mobilizacijos planus įtrauktais rezervais naudotis negalima ir jie turi būti nuolat paruošti naudoti įmonės „CFR Marfă“ sąskaita (64 konstatuojamosios dalies ii punktas), Rumunija Komisijai negalėjo aiškiai nurodyti tai patvirtinančios teisės aktų nuostatos (116).

(140)

Komisija taip pat nepriima Rumunijos argumento, kad nė vienas iš kitų krovinių vežėjų geležinkeliais Rumunijoje negali atitikti būtinų pramoninio saugumo pažymėjimų gavimo reikalavimų. NET jeigu dėl šio argumento galėtų pasikeisti Komisijos išvada 136 konstatuojamojoje dalyje (quod non, nes Rumunijos valstybė iš principo nepašalino karinių prekių vežimo srities iš ekonominės veiklos srities), Komisija pažymi, kad norėdami gauti atitinkamus pažymėjimus atitinkami privatieji geležinkelių operatoriai gali įgyvendinti reikiamus pokyčius. Komisija taip pat pažymi, kad Rumunijos nacionaliniai teismai nuteisė net buvusį susisiekimo ministrą (117) ir buvusį įmonės „CFR Marfă“ generalinį direktorių dėl korupcijai prilyginamos nusikalstamos veiklos (žr. 41 konstatuojamąją dalį), tad ir įmonė „CFR Marfă“ netektų teisės teikti karinių prekių vežimo paslaugas.

(141)

Dėl Rumunijos argumentu, kad įmonės „CFR Marfă“ vežimo keltais veikla nėra ekonominio pobūdžio, Komisija atkreipia dėmesį į Rumunijos argumentą, kad tie keltai nebuvo naudojami komerciniais tikslais, nes kitos keltų linijos Konstancos uoste nebuvo ekonomiškai gyvybingos (64 konstatuojamosios dalies vi punktas). Komisijos nuomone, tai aiškiai parodo, kad įmonės „CFR Marfă“ vežimo keltais veikla priklauso ekonominės veiklos sričiai, nes pagal nusistovėjusią jurisprudenciją bet kokia veikla, susijusi su prekių ir (arba) paslaugų siūlymu tam tikroje rinkoje, yra ekonominė veikla, neatsižvelgiant į tai, ar ji vykdoma nesiekiant pelno ar už tinkamą atlygį (118).

(142)

Dėl strateginių prekių vežimo Komisija pažymi, kad tokį vežimą įmonė „CFR Marfă“ vykdo pagal sutartis, paprastai sudaromas įvykus konkursams, kuriuose dalyvauja ir kiti privatieji veiklos vykdytojai, konkuruojantys su įmone „CFR Marfă“ (žr. 65 konstatuojamąją dalį). Už pagal tokias sutartis teikiamas paslaugas atlyginama remiantis atitinkamoje sutartyje nustatytomis sąlygomis (66 konstatuojamoji dalis). Taigi strateginių prekių vežimo sutartys ir atitinkamos paslaugos pagal tas sutartis akivaizdžiai skiriamos rinkos sąlygomis, tad yra ekonominio pobūdžio.

(143)

Nors Rumunija teigia, kad tam tikromis krizės sąlygomis valdžios institucijos gali reikalauti tokių paslaugų ir ne pagal sudarytas sutartis, ji pripažįsta, kad už tokį vežimą buvo atlyginama kainomis, nustatytomis pagal viešųjų pirkimų procedūras skirtose sutartyse iki atitinkamų sudėtingų oro sąlygų atsiradimo (119).

(144)

Kalbant apie neatlygintiną įmonės „CFR Marfă“ dalyvavimą įvairioje viešojoje veikloje ir teikiant krovinių vežimo išteklius be jokio piniginio atlygio tam tikroms valdžios institucijoms ar viešosioms įstaigoms arba jų interesais (kaip minėta 67 konstatuojamojoje dalyje), Komisija nesupranta, kaip tai gali padaryti poveikį apibrėžiant įmonės „CFR Marfă“ veiklą teikiant strateginės svarbos vežimo paslaugas pagal rinkos sąlygomis skirtas sutartis kaip akivaizdžiai ekonominę veiklą. Be to, Komisija pažymi, kad Rumunija nepateikė jokių įrodymų, ar įmonė „CFR Marfă“ įpareigojama tiekti išteklius be piniginio atlygio tam tikrų valdžios institucijų ar viešųjų įstaigų interesais pagal taikytinus įstatymus, ir bet kuriuo atveju nepateikė kiekybiškai apskaičiuotų sąnaudų, patiriamų vykdant tokią veiklą.

(145)

Taigi įmonė „CFR Marfă“ neabejotinai yra įmonė, vykdanti ekonominę veiklą, susijusią su visa jos krovinių vežimo veikla, kuriai taikytina SESV 107 straipsnio 1 dalis.

(146)

Trečia, kaip alternatyva, Komisija primena, jog tai, kad vykdydamas veiklą subjektas iš dalies vykdo veiksmus, kurie yra valdžios institucijos prerogatyva, savaime netrukdo jo laikyti įmone, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, kalbant apie konkurencijos sąlygas, susijusias su jo likusia ekonomine veikla (120). Remiantis jurisprudencija, jeigu atitinkamo subjekto ekonominę veiklą galima atskirti nuo valdžios institucijos prerogatyvų vykdymo, dėl tos veiklos dalies tokį subjektą reikia laikyti įmone (121).

(147)

Komisija mano, kad, net jeigu įmonės „CFR Marfă“ karinių prekių vežimo paslaugų ir mobilizacijos rezervų išlaikymo veikla būtų laikoma neekonomine veikla, Rumunija nepateikė jokių įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad įmonės „CFR Marfă“ vykdomos komercinio krovinių vežimo geležinkeliais ekonominės veiklos negalima atskirti nuo valdžios institucijų prerogatyvų karinėje srityje. Vien tai, kad tarp tų veiklos rūšių gali būti ekonominis ryšys, t. y. įmonės „CFR Marfă“ ekonomine veikla galima visiškai ar iš dalies finansuoti įmonės „CFR Marfă“ neekonominę veiklą, nėra pakankamas įrodymas, kad šių veiklos rūšių neįmanoma atskirti, kaip tai suprantama pagal jurisprudenciją (122).

(148)

Be to, Komisija mano, kad, nors SESV 346 straipsnio 2 dalis, taikytina ginklų, amunicijos ir karinės paskirties medžiagų gamybai ar prekybai, nėra taikoma vežimo paslaugoms (ir Rumunija ta nuostata nesinaudoja), tam tikri principai, įtvirtinti jurisprudencijoje taikant SESV 346 straipsnio 2 dalį, analogiškai taikytini ekonominės ir neekonominės veiklos atskyrimo klausimui siekiant taikyti SESV 107 straipsnio 1 dalį. Visų pirma, Komisija mano, kad įmonės, dalyvaujančios ir neekonominėje, ir ekonominėje veikloje, negali naudotis Komisijos pranešimo 18 punkto nuostatomis teigdamos, kad ekonominė veikla yra būtina norint užtikrinti karinės ir (arba) gynybos veiklos gyvybingumą, kad būtų galima teigti, jog tos veiklos rūšys yra neatskiriamai susijusios (123).

(149)

Be to, įmonės „CFR Marfă“ komercinė veikla krovinių vežimo geležinkeliais sektoriuje aiškiai atskirtina nuo tokios neekonominės veiklos vykdymo, visų pirma, dėl to, kad, kaip pripažino Rumunija (žr. 64 konstatuojamąją dalį), vežant karines prekes taikomos atskiros taisyklės ir toks vežimas vykdomas pagal atskiras sutartis, sudarytas tarp gynybos ministerijos ir, be kita ko, įmonės „CFR Marfă“.

(150)

Be to, nors iš pradžių Rumunija atsisakė pateikti duomenis dėl išteklių, rezervuotų nacionalinės gynybos tikslais, procentinės dalies (dėl valstybės paslapties) ir teigė, kad neįmanoma perteikti išlaidų, kurias įmonė „CFR Marfă“ patiria dėl tokių išteklių rezervavimo, nes valdžios institucijos neparengė jokios atitinkamos metodikos (žr. 64 konstatuojamąją dalį), Rumunija vis dėlto pažymėjo, kad karinių prekių vežimas užsakomas nenuosekliai ir sudaro „daug mažesnę dalį nei kita vežimo veikla“, t. y. maždaug 2 % visos įmonės „CFR Marfă“ apyvartos (124). Be to, Rumunija taip pat pateikė įmonės „CFR Marfă“ patiriamų išlaidų, susijusių su mobilizacijos rezervų sukūrimu ir išlaikymu, apskaičiavimą (žr. 64 konstatuojamąją dalį).

(151)

Komisija mano, kad tai yra papildomas įrodymas, jog įmonės „CFR Marfă“ vykdoma karinių prekių vežimo veikla ir su ja susijusi prievolė sukurti ir išlaikyti mobilizacijos rezervus, net jas pripažinus neekonomine veikla (quod non, žr. 145 konstatuojamąją dalį), vis dėlto gali būti atskirtos nuo įmonės „CFR Marfă“ ekonominės veiklos.

(152)

Tačiau, nedarant poveikio 151 konstatuojamojoje dalyje padarytai išvadai, Komisija mano, kad įmonės „CFR Marfă“ patiriamų išlaidų, susijusių su mobilizacijos rezervų sukūrimu ir išlaikymu, apskaičiavimas, kurį pateikė Rumunija, nėra pagrįstas, dėl toliau nurodytų priežasčių.

(153)

Pirma, Komisija mano, kad įmonės „CFR Marfă“ patiriamų išlaidų, susijusių su mobilizacijos rezervų sukūrimu ir išlaikymu, apskaičiavimas, kurį pateikė Rumunija, yra akivaizdžiai perdėtas. Rumunija prie išlaidų priskiria visas metines išlaidas, susijusias su visų nenaudojamų įmonės „CFR Marfă“ lokomotyvų ir vagonų amortizacija, taip pat metines tokių vagonų techninės priežiūros ir remonto išlaidas. Komisija mano, kad mobilizacijos rezervų poreikio nelemia (ir neturėtų lemti) geležinkelio įmonei priklausančių riedmenų skaičius ir pokyčiai (pokyčiai, priklausantys nuo daugelio veiksnių, kaip antai pačios geležinkelio įmonės istorijos ir komercinių sprendimų); jį lemia faktinis tokių rezervų poreikis, kurį turėtų nustatyti gynybos ministerija. Tačiau Rumunija nepateikė jokių įrodymų, kad nenaudojami įmonės „CFR Marfă“ riedmenys sudaro mobilizacijos rezervus.

(154)

Tas pats pasakytina apie įmonei „CFR Marfă“ priklausančių keltų priežiūros išlaidas. Rumunija tiesiog pateikia visas su tais keltais susijusias priežiūros ir kitas išlaidas kaip išlaidas, kurias įmonė „CFR Marfă“ patiria dėl prievolės išlaikyti mobilizacijos rezervus. Tačiau Rumunija nepateikia įrodymų, kad tie keltai iš tikrųjų skirti mobilizacijos rezervams, ir nepaaiškina, ar tas išlaidas apmoka gynybos ministerija, visų pirma įmonei „CFR Marfă“ pagal sutartį su gynybos ministerija gynybos tikslais teikiant tam tikras karinių prekių vežimo paslaugas, susijusias su vežimu keltais, už kurias įmonė „CFR Marfă“ buvo išrašiusi sąskaitas faktūras pagal savo tarifų politiką.

(155)

Antra, Rumunija Komisijai nepateikė jokių dokumentų, pagal kuriuos Komisija galėtų patikrinti Rumunijos pateiktų tokių nenaudojamų riedmenų amortizacijos, priežiūros ir remonto išlaidų ir kitų išlaidų (personalo, kuro, keltų, ne NIM ir kt.) tikslumą.

(156)

Trečia, paskirstydama kitas išlaidas (be kita ko, pavyzdžiui, personalo išlaidas ir išlaidas dyzelinui, reikalingam specialiam mobilizacijos rezervus sudarančių riedmenų judėjimui, ir su tokiu judėjimu susijusiems mokesčiams, išskyrus NIM) Rumunija taikė 2 % koeficientą, bet nepaaiškino, kokiu pagrindu buvo pasirinktas būtent toks paskirstymo koeficientas. Tokia procentinė dalis, atrodo, atitinka karinių prekių vežimo dalį visoje įmonės „CFR Marfă“ apyvartoje (žr. 64 konstatuojamosios dalies v punktą). Tačiau Rumunija nepaaiškino, ar būtent dėl šios priežasties pasirinko 2 % išlaidų paskirstymo koeficientą. Bet kuriuo atveju visiškai nėra tikėtina, kad vykdant 2 % įmonės „CFR Marfă“ apyvartos veiklą reikės tikslios turto ar personalo procentinės dalies mobilizacijos rezervams išlaikyti.

(157)

Taigi Komisija mano, kad Rumunija nepateikė pakankamo pagrindimo dėl įmonės „CFR Marfă“ patiriamų išlaidų, susijusių su jos prievole išlaikyti ir prižiūrėti reikiamus rezervus ir pajėgumus mobilizacijos užduotims atlikti, apskaičiavimo.

(158)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad įmonė „CFR Marfă“ – tai įmonė, vykdanti ekonominę veiklą, susijusią su visa jos krovinių vežimo geležinkeliais veikla, tad SESV 107 straipsnio 1 dalis yra taikytina visai įmonės „CFR Marfă“ veiklai. NET jeigu karinių prekių vežimo ir mobilizacijos rezervų išlaikymo veikla būtų pripažinta neekonomine veikla, ją akivaizdžiai galima atskirti nuo pagrindinės įmonės „CFR Marfă“ ekonominės veiklos, t. y. komercinio krovinių vežimo geležinkeliais, ir tokiu atveju SESV 107 straipsnio 1 dalis yra taikytina įmonės „CFR Marfă“ ekonominei veiklai.

(159)

Kaip nustatė ES teismai (toliau – Teisingumo Teismas) (125), kad priemonės būtų laikomos valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, a) joms tiesiogiai arba netiesiogiai per bet kurį tarpininkaujantį subjektą, veikiantį pagal jam suteiktus įgaliojimus, turi būti naudojami valstybės ištekliai ir b) jos turi būti priskirtinos valstybei. Sąvoka „valstybė narė“ apima visų lygių valdžios institucijas, neatsižvelgiant į tai, kokios jos yra, – nacionalinės, regioninės ar vietos (126).

(160)

Kaip pažymėta 77 konstatuojamojoje dalyje, ANAF, CNPP, ANOFM ir CNAS yra Rumunijos Vyriausybei pavaldžios viešojo administravimo sistemos dalis. Taigi, šioms institucijoms neišieškant negrąžintos skolos (t. y. mokėtinų mokesčių ir socialinių įmokų su palūkanomis ir nuobaudomis) ir toliau kaupiantis skoloms, kurios šiaip turėjo būti joms sumokėtos, užkraunama našta valstybės biudžetui ir daromas poveikis valstybės ištekliams. Rumunija neginčijo priskirtinumo pirmiau nurodytiems viešiesiems kreditoriams.

(161)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta 160 konstatuojamojoje dalyje, Komisija daro išvadą, kad 1 ir 4 priemonės yra priskirtinos valstybei ir yra susijusios su valstybės išteklių perleidimu.

(162)

Remiantis Sprendimu Stardust Marine (127), pagal privatinę teisę įsteigtos įmonės, kurios dauguma akcijų priklauso valstybei, ištekliai yra valstybės ištekliai.

(163)

Komisijos direktyvos 2006/111/EB (128) 2 straipsnio b punkte nustatyta, kad „valstybės įmonė – tai bet kuri įmonė, kuriai valdžios institucijos tiesiogiai ar netiesiogiai gali daryti lemiamą įtaką dėl to, kad yra jos savininkės, dėl finansinio dalyvavimo įmonėje arba dėl to, kad tai numato įmonių veiklą reglamentuojančios taisyklės. Preziumuojama, kad dominuojanti valdžios institucijų įtaka yra tada, kai minėtosios institucijos tiesiogiai arba netiesiogiai įmonėje:

(164)

Įmonė „CFR Infrastructură“ yra infrastruktūros valdytojas, 100 % priklausantis Rumunijos valstybei. Visi su įmonės „CFR Infrastructură“ akcijomis susiję balsai priklauso susisiekimo ministerijai. Be to, susisiekimo ministerija yra vienintelė institucija, skirianti įmonės „CFR Infrastructură“ administracinius, valdymo ir priežiūros organus. Taigi, tenkinama bent viena iš atskirai taikytinų sąlygų ir įmonė „CFR Infrastructură“ akivaizdžiai yra valstybės įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/111/EB 2 straipsnio b punkte. Be to, dėl įmonės „CFR Marfă“ skolos įmonei „CFR Infrastructură“ kyla pavojus valstybės ištekliams, nes ši skola daro tiesioginį poveikį valstybės biudžetui. Mat įmonė „CFR Infrastructură“ infrastruktūrai valdyti skirtas lėšas gauna tiesiogiai iš valstybės biudžeto, o jai prižiūrėti taip pat naudoja lėšas, gaunamas iš naudojimosi infrastruktūra mokesčių. Jeigu įmonės „CFR Infrastructură“ nuosavų lėšų nepakanka, ji turi gauti daugiau lėšų iš valstybės biudžeto. Būtent dėl šios priežasties įmonės „CFR Marfă“ skola įmonei „CFR Infrastructură“ yra susijusi su valstybės ištekliais.

(165)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad neišieškant iš įmonės „CFR Marfă“ jos skolų įmonei „CFR Infrastructură“ ir dėl tęsiamo paslaugų teikimo didėjant skoloms šiai VVĮ (žr. 7 lentelę) užkraunama našta valstybės ištekliams.

(166)

Kalbant apie priskirtinumą, Sprendime Stardust Marine Teisingumo Teismas nustatė, kad to, jog valstybė arba valstybės subjektas yra vienintelis arba didžiausias įmonės akcininkas, nepakanka padaryti išvadai, kad tos įmonės perduodami ištekliai yra priskirtini jos viešiesiems akcininkams (129). Teisingumo Teismo teigimu, net jeigu valstybė galėjo kontroliuoti valstybinę įmonę ir daryti lemiamą įtaką jos veiklai, konkrečiu atveju negalima savaime daryti prielaidos, kad ji iš tikrųjų įmonę kontroliavo, nes pagal valstybės suteiktą savarankiškumo lygį valstybinė įmonė gali būti daugiau ar mažiau nepriklausoma.

(167)

Teisingumo Teismo nuomone, prielaidą dėl priskirtinumo galima daryti remiantis šiais rodikliais (130) (toliau – Sprendimo Stardust rodikliai):

(168)

Dėl įmonės „CFR Infrastructură“ Komisija pažymi, kad valstybė per susisiekimo ministeriją, kuri yra vienintelė akcininkė, paskiria įmonės „CFR Infrastructură“ vadovybę (pirmiau nurodytų Sprendimo Stardust rodiklių f punktas). Be to, kadangi įmonė „CFR Infrastructură“ laikoma valstybės įmone, jos metinį biudžetą ex ante (131) patvirtina susisiekimo ministerija pranešdama apie tai finansų ministerijai (pirmiau nurodytų Sprendimo Stardust rodiklių c punktas). Tokio pat išankstinio patvirtinimo reikia dėl visų įmonės „CFR Infrastructură“ metinio biudžeto, kurį, inter alia, sudaro prekybos gautinos sumos iš įmonės „CFR Infrastructură“ klientų, įskaitant įmonę „CFR Marfă“, pakeitimų.

(169)

Be to, Rumunija patvirtino (132), kad įmonė „CFR Infrastructură“ negalėjo nesiimti priverstinio reikalavimų įmonei „CFR Marfă“ vykdymo užtikrinimo, neatsižvelgusi į valdžios institucijų reikalavimus (pirmiau nurodytų Sprendimo Stardust rodiklių a, b ir g punktai). Tokie priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo veiksmų, kurių toliau imamasi remiantis Vyriausybės nurodymais, požymiai taip pat matyti iš įvairių straipsnių žiniasklaidoje (133).

(170)

Be to, Rumunija teigia, kad su įmone „CFR Marfă“ įmonė „CFR Infrastructură“ elgėsi kaip valdžios institucija, nes ji privalo leisti įmonei „CFR Marfă“ tęsti komercinę veiklą ir negali imtis priemonių, dėl kurių tokia veikla gali būti blokuojama, remiantis Įstatymo Nr. 45/1994 dėl Rumunijos nacionalinės gynybos, su pakeitimais, 34 straipsnio nuostatomis (134) (pirmiau nurodytų Sprendimo Stardust rodiklių a ir b punktai).

(171)

Taigi Komisija mano, jog tuo, kas išdėstyta, Rumunija aiškiai parodo, kad įmonė „CFR Infrastructură“ priėmė 2 ir 5 priemones valstybei priskirtinu būdu.

(172)

Atsižvelgdama į šias aplinkybes Komisija daro išvadą, kad yra pakankamai požymių, kuriais remiantis galima nustatyti, kad įmonės „CFR Marfă“ skolų įmonei „CFR Infrastructură“ neišieškojimas bent nuo 2010 m. ir skolų šiai VVĮ padidėjimas dėl tolesnio paslaugų teikimo įmonei „CFR Marfă“ iki ir po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę yra priskirtini valstybei.

(173)

1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR) įmonės „CFR Marfă“ skolos, konvertuotos į nuosavybę, yra susijusios su valstybės ištekliais, nes, kaip pažymėta 27 išnašoje ir 24, 77 ir 86 konstatuojamosiose dalyse, konvertuotos skolos buvo mokėtinos Rumunijos administraciniams organams ir įmonei „CFR Infrastructură“, kuri yra valstybės įmonė, kaip apibrėžta Direktyvos 2006/111/EB 2 straipsnio b punkte.

(174)

Sprendimas konvertuoti 1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR) skolas į nuosavybę buvo priimtas Rumunijos Ministro Pirmininko nepaprastuoju potvarkiu Nr. 61/2013, kurį taip pat pasirašė susisiekimo ministras, Ministro Pirmininko pavaduotojas ir valstybės finansų ministras.

(175)

Rumunijos teiginys, kad skolos konvertavimas į nuosavybę nėra susijęs su valstybės ištekliais (žr. 106 konstatuojamąją dalį), nėra įtikinamas. Tai, kad skolos sumos nebuvo tiesioginės biudžeto išlaidos, nėra svarbu, nes valstybės ištekliai gali būti perleidžiami įvairiai, be kita ko, atsisakant pajamų. Konvertuodama skolą į nuosavybę Rumunijos valstybė faktiškai atsisakė surinkti lėšas, kurias turėjo gauti iš pagalbos gavėjo, priversdama vykdyti viešųjų kreditorių ir įmonės „CFR Infrastructură“ skolinius reikalavimus. Komisija pažymi, kad valstybės ištekliai, susiję su 1 ir 2 priemonėmis, didžiąja dalimi sutampa su 3 priemonės valstybės ištekliais, nes visa neišieškotos skolos suma pagal 1 priemonę ir 85 % neišieškotos skolos sumos pagal 2 priemonę buvo nurašyta skolą konvertavus į nuosavybę pagal 3 priemonę (žr. 27 išnašą). Kitaip tariant, su 3 priemone susiję valstybės ištekliai nesiskyrė nuo valstybės išteklių, susijusių su 1 priemone, ir (didžiąja dalimi) nuo valstybės išteklių, susijusių su 2 priemone.

(176)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, ir priešingai nei mano Rumunija, Komisija daro išvadą, kad skolos konvertavimas į nuosavybę yra susijęs su valstybės ištekliais ir priskirtinas valstybei.

(177)

Vertinamos priemonės yra akivaizdžiai atrankiosios, nes skirtos tik įmonei „CFR Marfă“. Kaip yra konstatavęs Teisingumo Teismas, kai kalbama apie atskirą pagalbos priemonę, nustačius ekonominį pranašumą iš principo galima daryti prielaidą dėl jos atrankinio pobūdžio (135). Taip yra nepriklausomai nuo to, ar atitinkamose rinkose yra panašioje padėtyje esančių veiklos vykdytojų. Bet kuriuo atveju kitos įmonės, esančios panašioje teisinėje ir faktinėje padėtyje, atsižvelgiant į priemonių tikslą, krovinių vežimo geležinkeliais ar kituose transporto sektoriuose, tokios pat naudos negavo.

(178)

Kaip nurodyta 77–87, 95–102 ir 111 konstatuojamosiose dalyse, Rumunija teigia, kad imantis priemonių, visų pirma konvertuojant skolą į nuosavybę, įmonė „CFR Marfă“ negavo jokios ekonominės naudos, nes buvo pritaikytas „Deloitte“ ataskaitoje pateiktas REO kriterijus, ir kad valdžios institucijos ir valstybės įmonė „CFR Infrastructură“ veikė taip pat, kaip būtų veikęs bet koks privačiojo sektoriaus kreditorius ar investuotojai, siekdami kuo labiau sumažinti nuostolius ir gauti kuo didesnį pelną.

(179)

Pirma, Komisija mano, kad rinkos ekonomikos operatoriaus kriterijaus (toliau – REO kriterijus) negalima taikyti nagrinėjamosioms priemonėms. Komisija primena, jog Teisingumo Teismas jau yra nustatęs, kad rinkos ekonomikos investuotojo principo taikymas galiausiai priklauso nuo to, ar atitinkama valstybė narė, veikdama kaip akcininkė, bet ne kaip viešosios valdžios subjektas, suteikia ekonominę naudą jai priklausančiai įmonei (136). REO kriterijaus irgi negalima taikyti valstybei, kuri veikė kaip įmonės „CFR Marfă“ kreditorė per ANAF ir kitus viešuosius kreditorius arba per infrastruktūros valdytoją „CFR Infrastructură“, nes „privačiojo sektoriaus kreditoriaus kriterijus“ netaikomas priemonėms, kurių valstybė ėmėsi veikdama kaip valdžios institucija, turint omenyje, kad įmonė „CFR Marfă“ yra strateginės svarbos įmonė, kurios negalima numatyti likviduoti dėl saugumo ir kitų neekonominių priežasčių (137).

(180)

Šiuo atveju Rumunija veikė priešingai nei rinkos ekonomikos investuotojas. Užuot imdamasi griežtų veiksmų, kad išieškotų besikaupiančias skolas, Rumunijos valstybė nuolat akivaizdžiai veikė kaip valdžios institucija, siekianti išgelbėti įmonę „CFR Marfă“ nuo bankroto. Ji taip pat neveikė kaip kreditorė arba, konvertuojant skolą į nuosavybę, kaip į įmonę investuojanti akcininkė. Juo labiau kad Rumunija, inter alia, teigia, kad viešieji kreditoriai nereikalavo grąžinti skolų siekdami, kad įmonė „CFR Marfă“ netaptų nemoki ir (arba) nenutrauktų savo veiklos, nes įmonė strategiškai svarbi šalies nacionaliniam saugumui ir gynybai. Tuo Rumunija pripažįsta, kad pagrindinė priežastis, dėl kurios įmonė „CFR Marfă“ nebuvo likviduota imantis teisminio reikalavimų vykdymo užtikrinimo, nebuvo ekonominė. Galiausiai (ir tai taip pat svarbu) Komisija pažymi, kad sprendimas neišieškoti įmonės „CFR Marfă“ skolų buvo priimtas neištyrus, ar netaikant priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo procedūros būtų buvę galima gauti daugiau pajamų nei griežtai ją taikant, ir tai taip pat rodo, kad pagrindinis motyvas, kuriuo vadovavosi Rumunijos valstybė, nebuvo ekonominis. Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad REO kriterijus šiuo atveju netaikytinas (138).

(181)

Atsižvelgiant į tai, kad, kaip jau paaiškinta 179 ir 180 konstatuojamosiose dalyse, įmonės „CFR Marfă“ veikla yra ekonominė (žr. 158 konstatuojamąją dalį) ir kad valstybė įmonės „CFR Marfă“ atžvilgiu veikė kitaip, nei būtų veikusi bet kokio kito strateginės svarbos neturinčio vežėjo atžvilgiu, šios priemonės yra atrankiosios ir laikytinos pagalba.

(182)

Tačiau išsamumo dėlei Komisija taip pat patikrino, koks būtų rezultatas, jeigu šiuo atveju būtų taikomas REO kriterijus. Pagal šį hipotetiškai taikomą kriterijų kapitalas, kurį valstybė tiesiogiai arba netiesiogiai suteikė bendrovei įprastas rinkos sąlygas atitinkančiomis aplinkybėmis, neturėtų būti laikomas valstybės pagalba (139). Siekiant nustatyti, ar sandoris vykdomas įprastomis rinkos sąlygomis, viešojo subjekto elgesį reikia palyginti su hipotetinio privačiojo ekonominės veiklos vykdytojo elgesiu panašioje padėtyje (REO kriterijus). Sąjungos teismai yra parengę specialius REO kriterijus įvairių rūšių ekonominiams sandoriams, visų pirma privačiojo sektoriaus kreditoriaus kriterijų, kai sandoriai yra susiję su skola (140), ir rinkos ekonomikos investuotojo principą siekiant nustatyti ekonominės naudos buvimą viešųjų kapitalo investicijų atveju (141).

(183)

Taigi Komisijos vertinime dėmesys sutelkiamas į sandorį žvelgiant iš hipotetinio atsargaus privačiojo sektoriaus kreditoriaus (investuotojo) perspektyvos (142).

(184)

Šiuo atveju Komisija vertino atitiktį REO kriterijui – kiekvienai iš 1, 2, 3 ir 5 priemonių taikė rinkos ekonomikos kreditoriaus principą ir viešojo investuotojo kriterijų – skolos konvertavimo į nuosavybę priemonei: tam ji paprašė Rumunijos institucijų pateikti papildomos to meto informacijos apie įvairius susijusius subjektus ir jų sprendimus, pati surinko informaciją iš viešųjų šaltinių ir patikrino savo pačios vertinimą, pagrįstą įrodymais, turėtais tuo metu, kai buvo vykdomos vertinamos priemonės.

(185)

Pirma, sprendime pradėti procedūrą Komisija išreiškė abejones dėl to, ar ANAF – valstybės agentūra, atsakinga už įvairioms valstybės agentūroms negrąžintų skolų išieškojimą – veikė kaip REO, nes neišieškojo iš įmonės „CFR Marfă“ skolų atitinkamoms valstybės agentūroms ir leido joms kauptis. Taip ji suteikė sunkumų patiriančiai įmonei (žr. 4.2 skirsnį) mokėjimo lengvatą.

(186)

Atliekant tyrimą Rumunija pateikė peržiūrėtus įmonės „CFR Marfă“ skolų valstybės biudžetui, įskaitant pagrindinę sumą, priskaičiuotas palūkanas ir atitinkamus delspinigius, skaičius. Tie atnaujinti skaičiai pateikti 8 lentelėje.

(187)

Siekdama nustatyti, ar taikant 1 priemonę įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas nepagrįstas atlygis, Komisija vertina, ar atitinkami viešieji kreditoriai, šiuo konkrečiu atveju – už skolų surinkimą atsakinga valstybės agentūra ANAF, siekė savo reikalavimus patenkinti taip pat uoliai, kaip privačiojo sektoriaus kreditorius. Privačiojo sektoriaus kreditorius paprastai siekia, kad finansinių sunkumų patiriantis skolininkas jam sumokėtų kuo didesnę skolos sumą (143).

(188)

Kaip minėta 78–86 konstatuojamosiose dalyse, Rumunija mano, kad ANAF veikė kaip REO, nes ėmėsi būtinų priemonių siekdama išieškoti skolą, visų pirma priskaičiuodama palūkanas ir delspinigius, konfiskuodama įmonės „CFR Marfă“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą ir išskaitydama lėšas iš trečiųjų šalių. Komisija šiai nuomonei nepritaria.

(189)

Pirma, Rumunija nepateikė jokio pastarojo meto tyrimo ar ANAF vidaus dokumento, kuriame būtų paaiškinta, kodėl dar 2010–2012 m. susikaupusios įmonės „CFR Marfă“ skolos valstybės biudžetui nebuvo išieškotos.

(190)

Komisija pažymi, kad įmonė „CFR Marfă“ patyrė finansinių sunkumų ne vienus metus (žr. 4 ir 5 lenteles ir 20–22 konstatuojamąsias dalis, taip pat 4.2 skirsnį). Dar 2010 m. bendra įmonės „CFR Marfă“ skola sudarė 126 % viso jos turto (5 lentelė). Bendra įmonės „CFR Marfă“ skola valstybės biudžetui sudarė 376,21 mln. RON (maždaug 81,78 mln. EUR, žr. 8 lentelę), t. y. 22,5 % bendros įmonės „CFR Marfă“ skolos. Komisija mano, kad bet koks privačiojo sektoriaus kreditorius būtų įvertinęs, kiek tikėtina susigrąžinti kuo didesnę sumą vėliausiai tuo metu. Vietoj to ANAF leido įmonei „CFR Marfă“ 2010–2012 m. padidinti savo skolas valstybės biudžetui daugiau nei 100 % (8 lentelė) ir dėl to dar labiau sumažėjo skolų susigrąžinimo galimybės.

(191)

Antra, Komisija taip pat pažymi, kad su ANAF (ir kitais viešaisiais kreditoriais, kuriems ji atstovauja, – CNPP, ANOFM ir CNAS) buvo elgiamasi kitaip nei su įmonės „CFR Marfă“ privačiojo sektoriaus kreditoriais. Visų pirma, 2010–2012 m. įmonės „CFR Marfă“ banko paskolos sumažėjo 27 %, privačiosioms įmonėms prekybos mokėtinos sumos sumažėjo 11 %, o į valstybės biudžetą mokėtinos sumos padidėjo daugiau nei 100 % (144) Be to, „Deloitte“ ataskaitoje pažymima, kad prekybos mokėtinos sumos padidėjo „ 2010 m. gruodžio 31 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. <…> ir įmonė [„CFR Marfă“] atidėjo mokėjimus tiekėjams ir valstybės biudžetui, kad galėtų grąžinti paskolas bankams“ (145). Be to, „Deloitte“ ataskaitoje minima, kad „įmonė [„CFR Marfă“] teikė pirmenybę bankų paskolų grąžinimui, atlyginimams ir įsipareigojimams neviešiesiems tiekėjams“ (146). Iš to aiškiai matyti, kad įmonė „CFR Marfă“ nebuvo suinteresuota ir (arba) negalėjo sumokėti skolų už socialinio draudimo įmokas ir mokesčius. Taigi ANAF neturėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad įmonė „CFR Marfă“ artimiausiu metu pradės grąžinti skolas už socialinio draudimo įmokas ir mokesčius. Komisija mano, kad nėra priimtina, kad viešieji kreditoriai leistų skoloms kauptis ilgą laiką, kai nėra net menkiausios tikimybės, jog padėtis pagerės (147). Šiuo požiūriu Komisija taip pat pažymi, kad skolos valstybės biudžetui neišieškojimo negalima traktuoti kaip skolų privačiojo sektoriaus kreditoriams, kaip antai bankams ir privatiesiems tiekėjams bei kitiems pirmiau minėtiems kreditoriams, neišieškojimo.

(192)

ANAF sprendimo neprašyti grąžinti jai mokėtinų skolų likviduojant įmonę „CFR Marfă“ negalima pateisinti privatizavimo perspektyva. Nors Rumunija kelerius metus ketino privatizuoti įmonę „CFR Marfă“ (žr. 28 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), 2010 m. nebuvo pagrindo tikėtis, kad privatizavimas įvyks, bent jau ne visą įmonės „CFR Marfă“ turtą ir ne įmonės kontrolinio akcijų paketo pardavimo būdu; vėliau toks privatizavimas taip ir neįvyko.

(193)

Šiuo atveju ANAF tikriausiai būtų atgavusi 100 % viešųjų kreditorių reikalaujamų sumų (įskaitant pačią ANAF ir kitus viešuosius kreditorius – CNPP, ANOFM ir CNAS), jeigu būtų siekusi, kad kolektyviniai reikalavimai būtų patenkinti likviduojant įmonę „CFR Marfă“. Mat tokiu atveju ANAF reikalavimams (10 lentelės F eilutė, į kurią įtraukta ir negrąžinta skola, ir skola, kurios grąžinimo terminas dar nėra suėjęs) būtų teikiama pirmenybė, palyginti su kitų neužtikrintų įmonės „CFR Marfă“ kreditorių reikalavimais (10 lentelės H ir I eilutės) (148).

10 lentelė

2010 m. ANAF, CNPP, ANOFM ir CNAS susigrąžinamų sumų apskaičiavimas

(194)

Taigi Komisija mano, kad ANAF turėjo pradėti priverstinio įmonės „CFR Marfă“ skolų valstybės biudžetui išieškojimo procedūrą, inicijuodama įmonės likvidavimą dar 2010 m. Juo labiau kad ANAF net neturėjo kreiptis į nacionalinius teismus siekdama priverstinio skolų išieškojimo, nes ši valstybės įstaiga turi teisę konfiskuoti turtą pati išduodama vykdomuosius raštus ir tiesiogiai kreipdamasi į antstolius, kad konfiskuotas turtas būtų realizuotas (žr. 80 konstatuojamąją dalį).

(195)

Komisija nesutinka su Rumunijos nuomone, kad ANAF elgėsi kaip REO, nes ji išdavė vykdomuosius raštus ir konfiskavo įmonės „CFR Marfă“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą. Komisija pažymi, kad nė vienu atveju ANAF konfiskuoto turto realizuoti nepavyko, o įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola valstybės biudžetui 2009–2011 m. padidėjo daugiau nei dvigubai (8 lentelė). Komisija mano, kad tokiomis aplinkybėmis įmonės „CFR Marfă“ turto konfiskavimo akivaizdžiai nepakako ir kad rinkos ekonomikos kreditorius būtų pradėjęs priverstinio įmonės „CFR Marfă“ skolų valstybės biudžetui išieškojimo procedūrą, inicijuodamas įmonės likvidavimą jau 2010 m. Rumunijos argumentai, kad tokia priverstinio įmonės „CFR Marfă“ skolų išieškojimo procedūra nėra tinkamas sprendimas, nes įmonė „CFR Marfă“ strategiškai svarbi šaliai (žr. 85 ir 86 konstatuojamąsias dalis), nėra priežastis, į kurią būtų atsižvelgęs privačiosios rinkos kreditorius, o tai rodo, kad ANAF neveikė kaip rinkos ekonomikos kreditorius įmonės „CFR Marfă“ skolų valstybės biudžetui atžvilgiu.

(196)

Be to, Komisija pažymi, kad iki 2012 m. ANAF tik 22 kartus buvo konfiskavusi įmonės „CFR Marfă“ nekilnojamąjį turtą, kurio balansinė vertė buvo […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (žr. 81 konstatuojamąją dalį), t. y. vos 14 % bendros įmonės „CFR Marfă“ negrąžintos skolos valstybės biudžetui 2009 m. (309,41 mln. RON, maždaug 67,26 mln. EUR), kai buvo pritaikytos tos 22 konfiskavimo priemonės (žr. 8 lentelę). Be to, nepaisant to, kad įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola valstybės biudžetui 2010 m. ir 2011 m. padidėjo daugiau nei du kartus ir pasiekė 627,4 mln. RON (136,4 mln. EUR, 8 lentelė), ANAF nebetaikė konfiskavimo ar kitų priemonių įmonės „CFR Marfă“ turtui, kad užtikrintų savo reikalavimus. Rumunija aiškina, kad 2010 m. ir 2011 m. įmonės „CFR Marfă“ skolininkams (daugiausia VVĮ) nebuvo taikomos konfiskavimo ir lėšų išskaitymo priemonės siekiant išvengti didelio socialinio poveikio (82 konstatuojamoji dalis). Komisija pažymi, kad tai nėra priežastys, į kurias būtų atsižvelgęs privatus rinkos ekonomikos kreditorius siekdamas, kad skolininkai patenkintų jo reikalavimus. Tai vėlgi byloja apie tai, kad ANAF neveikia kaip rinkos ekonomikos kreditorius įmonės „CFR Marfă“ negrąžintų skolų valstybės biudžetui atžvilgiu.

(197)

Rumunijos argumentas (82 konstatuojamoji dalis), kad 2012 m. ANAF pritaikė 200 konfiskavimo priemonių įmonės „CFR Marfă“ kilnojamajam ir nekilnojamajam turtui, kurio balansinė vertė buvo […] RON (maždaug […] mln. EUR), taip pat nėra įtikinamas, nes joks konfiskuotas turtas nebuvo faktiškai realizuotas. Rumunija teigia, kad ANAF prašė nustatyti konfiskuoto turto vertę siekdama pradėti turto realizavimo procedūrą, bet su įmonės „CFR Marfă“ negrąžintomis skolomis susiję vykdomieji raštai buvo įvykdyti įgyvendinus 2013 m. birželio mėn. skolos konvertavimą į nuosavybę (86 konstatuojamoji dalis). Komisija mano, kad ANAF konfiskuoto turto realizavimas nebuvo tikėtinas, nes Rumunija pripažino, jog įmonės „CFR Marfă“ skolos nebuvo išieškotos vykdant įmonės „CFR Marfă“ likvidavimo procedūrą ir parduodant jos turtą dėl to, kad įmonė „CFR Marfă“ laikoma strateginės svarbos įmone (žr. 85 ir 86 konstatuojamąsias dalis).

(198)

Komisijos neįtikino ir Rumunijos paaiškinimas, kad 81 įmonės „CFR Marfă“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto konfiskavimo priemonė buvo pritaikyta tik 2012 m. lapkričio ir gruodžio mėn. dėl to, kad konfiskuotą turtą sudarė daugiausia vagonai ir lokomotyvai, t. y. kilnojamasis turtas, skirtas vykdyti veiklą, kuri yra pagrindinis įmonės „CFR Marfă“ pajamų šaltinis (žr. 85 konstatuojamąją dalį). Komisija nesupranta, kodėl dėl šio aspekto ANAF netaikė įmonės „CFR Marfă“ kilnojamojo turto konfiskavimo priemonių anksčiau, ypač todėl, kad tokį konfiskuotą įmonės „CFR Marfă“ kilnojamąjį turtą gavus ANAF sutikimą būtų galima naudoti ir toliau (žr. 81 konstatuojamąją dalį).

(199)

Galiausiai įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola iki skolos konvertavimo į nuosavybę sudarė 1 001,2 mln. RON (maždaug 217,65 mln. EUR, 8 lentelė), o turto, kuriam buvo pritaikyta 200 konfiskavimo priemonių, balansinė vertė buvo […] RON (maždaug […] mln. EUR). Iš tų 200 konfiskavimo priemonių 10 buvo skirta įmonės „CFR Infrastructură“ turtui, kurio balansinė vertė sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR, žr. 83 konstatuojamąją dalį). Rumunija teigia, kad šias konfiskavimo priemones reikėtų vertinti kaip įmonės „CFR Marfă“ turto konfiskavimo priemones, nes įmonė „CFR Marfă“ perėmė pagrindinę įmonės „CFR Infrastructură“ skolą 2013 m. birželio mėn. skolą konvertavus į nuosavybę. Komisija nepritaria ir mano, kad tos 10 konfiskavimo priemonių akivaizdžiai nėra susijusios su 1 priemone, nes 1 priemonė yra griežtai susijusi su tuo, kad ANAF neišieškojo susikaupusios įmonės „CFR Marfă“ skolos. Tai, kad tam tikra įmonės „CFR Infrastructură“ skolos valstybės biudžetui dalis ([…] mln. RON) buvo konvertuota į įmonės „CFR Marfă“ skolą valstybės biudžetui, 2013 m. vykdant skolos konvertavimą į nuosavybę, nėra svarbu vertinant, ar ANAF elgesys įmonės „CFR Marfă“ atžvilgiu atitiko REO kriterijų.

(200)

Tas pats pasakytina apie pranešimus apie lėšų išskaitymą, taikomą įmonės „CFR Infrastructură“ turtui ir jos skolininkų turtui, iš viso […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR, 84 konstatuojamoji dalis) (150), nes jie yra susiję su įmonės „CFR Infrastructură“ skolomis, kurias įmonė „CFR Marfă“ perėmė, kai skola buvo konvertuojama į nuosavybę, o ne su 1 priemone.

(201)

Be to, 1 001,2 mln. RON (maždaug 217,65 mln. EUR, 8 lentelė) įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola valstybės biudžetui 2013 m. buvo tik iš dalies užtikrinta priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonėmis; bendra balansinė vertė buvo […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), įskaitant 190 įmonės „CFR Marfă“ turto konfiskavimo priemonių, kurių vertė buvo […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (151), ir lėšų išskaitymą iš įmonių „CFR Ferryboat SA“ ir „Wagon Repair and Maintenance SA“ (ir jų atitinkamų skolininkų) banko sąskaitų – […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR, 84 konstatuojamoji dalis) (152). Komisija mano, kad tai papildomas įrodymas, jog ANAF nesielgė kaip rinkos ekonomikos kreditorius siekdama susigrąžinti įmonės „CFR Marfă“ skolas.

(202)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad 1 priemonė yra pagalba. Visų pirma, Komisija mano, kad ANAF turėjo išieškoti įmonės „CFR Marfă“ skolas, likviduodama įmonę „CFR Marfă“ dar 2010 m., ir kad to nepadariusi ANAF suteikė įmonei „CFR Marfă“ (sunkumų patiriančiai įmonei; žr. 4.2 skirsnį) pranašumą, kuris išliko iki 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę (žr. 292 konstatuojamąją dalį ir 14 lentelę).

(203)

Komisija taip pat pažymi, kad, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir istoriją, rinkoje gauti ilgalaikį finansavimą vertinamais metais taikant 1 priemonę negrąžintai skolai grąžinti buvo neįmanoma. Sutartį dėl paskutinės ilgalaikės paskolos įmonė „CFR Marfă“ pasirašė 2007 m. lapkričio 28 d., kai iš kelių bankų gavo […] mln. EUR 10 metų sindikuotą paskolą (153). Pirminė paskolos palūkanų norma buvo EURIBOR 6 mėn. + […] proc. per metus, kuri vėliau nuo 2009 m. liepos 1 d. padidėjo iki […] proc. Paskola iš pradžių buvo užtikrinta įkeitus 276 lokomotyvus ir tam tikras įmonės „CFR Marfă“ gautinas sumas. Vėliau jokio kito ilgalaikio finansavimo įmonė neregistravo. Komisija taip pat pažymi, kad 2007 m., kai buvo pasirašyta sutartis dėl sindikuotos paskolos, įmonė „CFR Marfă“ vis dar uždirbo pelną (žr. 15 išnašą) ir jos rinkos dalis buvo gana didelė ([70–80] proc. pagal vežamų prekių kiekį ir [60–70] proc. pagal tonkilometrius) (154).

(204)

Atsižvelgdama į įmonės „CFR Marfă“ finansinius sunkumus su 1 priemone susijusiais vertinamais metais ir tai, kad įmonė „CFR Marfă“ nebūtų galėjusi gauti ilgalaikio finansavimo rinkoje, kad padengtų negrąžintas skolas (155), Komisija mano, kad atlygio suma yra visa įmonės „CFR Marfă“ negrąžintos skolos pagrindinė suma, sukaupta iki 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę (437,68 mln. RON, maždaug 95,15 mln. EUR, 8 lentelė), bei atitinkamos palūkanos pagal rinkos palūkanų normą.

(205)

Rinkos palūkanų normą reikėtų apskaičiuoti remiantis Komisijos komunikatu dėl orientacinių ir diskonto normų nustatymo metodo pakeitimo (toliau – 2008 m. komunikatas) (156). Tačiau Komisija pažymi, kad ANAF jau skaičiavo palūkanas ir nuobaudas už įmonės „CFR Marfă“ negrąžintas skolas (78 konstatuojamoji dalis), kurios iki 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (157). Taigi Komisija mano, kad, jeigu palūkanų ir nuobaudų norma, kurią ANAF taikė pagrindinei nesumokėtos skolos sumai, yra lygi rinkos palūkanų normai, kuri turėtų būti taikoma įmonės „CFR Marfă“ negrąžintoms skoloms remiantis 2008 m. komunikatu, arba už ją didesnė, ANAF faktiškai pritaikytų palūkanų ir nuobaudų sumą reikėtų pridėti prie pagrindinės sumos.

(206)

Kaip minėta 78 konstatuojamojoje dalyje, dėl įmonės „CFR Marfă“ negrąžintų skolų valstybės biudžetui ANAF priskaičiavo tokias palūkanas: i) 0,1 % palūkanos per dieną: 2006 m. sausio 1 d. – 2010 m. birželio 30 d.; ii) 0,05 % palūkanos per dieną: 2010 m. liepos 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d.; iii) 0,04 % palūkanos per dieną: 2010 m. spalio 1 d. – 2014 m. vasario 28 d. ANAF taip pat apskaičiavo delspinigius už pavėluotą mokėjimą, kaip išdėstyta toliau: i) jeigu pavėluotas mokėjimas pagal mokestinius įsipareigojimus įvykdomas vėliau nei per 30 dienų po termino, bet mažiau nei per 90 dienų po termino, pridedami 5 % pagrindinės sumos delspinigiai už pavėluotą mokėjimą; ii) praėjus 90 dienų po termino pridedami 15 % pagrindinės sumos delspinigiai už pavėluotą mokėjimą.

(207)

Be to, metinė palūkanų norma, kurią ANAF taikė iki 2010 m. birželio 30 d., buvo 36 % (0,1 % dienos norma × 360), norma, kuri buvo taikoma 2010 m. liepos 1 d. – 2010 m. rugsėjo 30 d., buvo 18 % (0,05 % × 360), o norma, kuri buvo taikoma nuo 2010 m. spalio 1 d. iki 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę, buvo 14,4 % (0,04 % × 360). Be to, kaip matyti iš 8 lentelės, 2011–2012 m., be palūkanų už negrąžintą pagrindinę skolos sumą, ANAF taikė ir delspinigius už pavėluotą mokėjimą, o tai reiškia, kad tais metais faktiškai taikyta palūkanų norma buvo dar didesnė.

(208)

Be to, atsižvelgiant į įmonės „CFR Marfă“ finansinę padėtį nuo 2010 m., kaip matyti iš įmonės „CFR Marfă“ finansinių duomenų 4 lentelėje, įmonės „CFR Marfă“ kreditingumą (reitingą) reikėtų vertinti kaip žemiausią iš penkių galimų reitingų pagal 2008 m. komunikatą, t. y. „Blogas ir (arba) finansiniai sunkumai (CCC ir žemiau)“ (158). Be to, vertinama negrąžinta skola praktiškai nebuvo užtikrinta įkaitu iki pat 2012 m. pabaigos, kai ANAF pritaikė 81 konfiskavimo priemonę įmonės „CFR Marfă“ turtui, kurio balansinė vertė buvo […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR, 84 konstatuojamoji dalis), tad pagal 2008 m. komunikate pateiktą trijų pakopų skalę reikia priskirti žemą įkeitimo lygį. Todėl atitinkamos susikaupusios skolos rinkos palūkanų norma turi būti apskaičiuojama vienerių metų IBOR, taikytą suteikiant paskolą (159), padidinus 1 000 bazinių punktų, kaip nustatyta 2008 m. komunikate.

(209)

Remiantis Komisijos skaičiavimais, atitinkama ROBOR norma + 1 000 punktų 2010–2012 m. ne visuomet buvo mažesnė nei ANAF taikytos palūkanų normos. Taigi atlygio sumą sudaro visa negrąžintos skolos pagrindinė suma ([…] mln. RON, maždaug […] mln. EUR, 8 lentelė) pridėjus ANAF priskaičiuotas palūkanas ir nuobaudas už laikotarpius, kai tokios palūkanos ir nuobaudos viršijo ROBOR normą + 1 000 punktų; už metus, kai ANAF taikyta palūkanų norma buvo mažesnė nei ROBOR + 1 000 punktų, atlygio suma yra negrąžintos skolos pagrindinė suma ([…] mln. RON, maždaug […] mln. EUR, 8 lentelė) pridėjus ROBOR + 1 000 punktų. Bet kuriuo atveju bendra pagalbos suma pagal 1 priemonę sudaro bent 1 001,2 mln. RON (maždaug 217,65 mln. EUR), įskaitant […] RON (maždaug […] mln. EUR) pagrindinę skolos sumą pridėjus bent palūkanas ir nuobaudas, kurias ANAF buvo priskaičiavusi 2013 m. birželio mėn. ir kurios sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR). Pagalba suteikiama nuo 2010 m. ir pagalbos suteikimo datos yra datos, kada įmonė „CFR Marfă“ turėjo apmokėti ANAF (ir kitų ANAF atstovaujamų valstybės kreditorių) išrašytas sąskaitas faktūras.

(210)

Dėl 4 priemonės Komisija pažymi, kad skolos valstybės biudžetui grąžinimo terminas nebūtinai sutampa su fiskalinių metų pabaiga, tad atitinkama skolos valstybės biudžetui suma, nurodyta įmonės „CFR Marfă“ balanse, nebūtinai tiksliai perteikia faktiškai susikaupusią skolos sumą.

(211)

Atsižvelgdama į tai, Komisija mano, kad ANAF fiskalinės pažymos yra patikimas informacijos šaltinis, pagal kurį galima tiksliai nustatyti su įmonės „CFR Marfă“ skola ANAF susijusią padėtį (įskaitant negrąžintą skolą biudžetui, sietiną su kitais viešaisiais kreditoriais). Konkrečiai kalbant, tose ANAF fiskalinėse pažymose nurodyta mokėjimo prievolė yra susijusi su mokėtina fiskaline skola, kurią sudaro ir i) mokėjimo prievolės, apimančios ir pagrindinę, ir papildomas mokėtinas sumas (įskaitant nuobaudas ir kitą mokėtiną skolos dalį, nustatytą kitų kompetentingų agentūrų ir perduodą išieškoti ANAF), ir ii) sumos, kurias reikia grąžinti įmonei „CFR Marfă“.

(212)

Komisija pažymi, kad iš įvairių ANAF dokumentų, kuriuose apibūdinama su įmonės „CFR Marfă“ skola valstybės biudžetui susijusi padėtis (žr. 88 konstatuojamąją dalį ir 9 lentelę), matyti, kad jokių skolų ANAF nebuvo iki 2015 m. imtinai (žr. 88 konstatuojamąją dalį ir 9 lentelę) (160).

(213)

Kalbant apie įmonės „CFR Marfă“ negrąžintas skolas valstybės biudžetui 2016 m. ir 2017 m., Komisija mano, jog tai, kad įmonės „CFR Marfă“ skolos valstybės biudžetui nėra priverstinai išieškomos, atitinka tai, ką būtų daręs privatusis rinkos kreditorius, nes tokias skolas galbūt būtų buvę galima kompensuoti, jei įmonė „CFR Marfă“ būtų pateikusi ANAF priešieškinius (tai klausimas, kurį tuo metu turėjo išspręsti Rumunijos teismai, žr. 89 konstatuojamąją dalį).

(214)

Dėl įmonės „CFR Marfă“ negrąžintų skolų valstybės biudžetui 2018 m. ir iki 2019 m. kovo 28 d. (iš viso […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (žr. 91 konstatuojamąją dalį) Komisija pažymi, kad ANAF pritaikytų apsaugos priemonių (nesuvaržyto įmonės „CFR Marfă“ kilnojamojo ir nekilnojamojo turto (kurio balansinė vertė sudaro […] mln. RON, maždaug […] mln. EUR, žr. 91 konstatuojamąją dalį) konfiskavimo) vertė yra beveik dvigubai didesnė nei negrąžintos skolos suma – tai rodo, kad ANAF savo reikalavimus siekia patenkinti uoliau nei iki 2013 m. birželio mėn. Taigi, tinkamai atsižvelgdama į palyginti ilgą laikotarpį, per kurį įmonė „CFR Marfă“ neturėjo negrąžintų skolų valstybės biudžetui (nuo 2013 m. birželio mėn.), Komisija mano, kad ANAF elgesys, susijęs su pirmiau nurodytų įmonės „CFR Marfă“ negrąžintų skolų išieškojimu, per nagrinėjamąjį laikotarpį atitinka rinkos sąlygas.

(215)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad tolesnis skolų valstybės biudžetui neišieškojimas po 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę iki 2017 m. nėra akivaizdus ir ANAF elgesys susigrąžinant 2018 m. skolas atitinka REO kriterijų. Todėl Komisija daro išvadą, kad 4 priemonė nėra pagalba.

(216)

Pirma, kaip jau išsamiai aprašyta 4.1.5.1 poskirsnyje, taip pat dėl 2 ir 5 priemonių, Komisija mano, kad REO kriterijus nėra taikytinas.

(217)

Tai akivaizdu iš Rumunijos pateiktos informacijos, iš kurios matyti, kad „neįmanoma pritaikyti griežtesnių priemonių (kaip antai pateikti prašymą dėl nemokumo), nes, kaip matyti iš ankstesnio susirašinėjimo, įmonė „CFR Infrastructură“ ir Rumunijos valdžios institucijos turi atsižvelgti į įmonės „CFR Marfă“ svarbą ir išteklius, skiriamus nacionalinei gynybos sistemai, nacionaliniam saugumui, viešajam saugumui ir tvarkai, strateginių medžiagų vežimui, nacionalinei ekonomikai ir gyventojams“ (išskirta autorių).

(218)

Rumunijos valdžios institucijų sprendimas išlaikyti įmonę „CFR Marfă“ gyvybingą ir išvengti, kad dėl priverstinio skolos išieškojimo nebūtų pradėta bankroto procedūra, yra akivaizdus iš įvairių viešų pareiškimų, kaip antai susisiekimo ministro kalbos susisiekimo ministerijos spaudos konferencijoje 2018 m. rugpjūčio 2 d.:

„Žinoma, priverstinis reikalavimų vykdymo užtikrinimas yra įmanomas, bet taip galima susigrąžinti turtą, kuris nedaro poveikio einamajai įmonės „CFR Marfă“ veiklai. Nežudykime kiaušinius dedančios vištos, imkimės priverstinio reikalavimų vykdymo veiksmų teisingomis ir nuosekliomis sąlygomis“;

„ Įmonės „CFR Marfă“ veikla gali ir turi būti tęsiama, taip pat šiomis aplinkybėmis, nes ši įmonė yra svarbi energetikos sistemai. “  (161)

(219)

Tai dar akivaizdžiau buvusio susisiekimo ministro pastabose 2018 m. Sostinės transporto ir infrastruktūros konferencijoje; cituojama, kad jis pasakė:

„ Įmonė „CFR Marfă“ sukaupė pernelyg didelę, gerokai per didelę skolą įmonei „CFR Infrastructură“. Manau, jeigu tai būtų privačioji įmonė, nebūtume patekę į tokią padėtį.  (162)

(220)

Kaip paaiškinta 103 konstatuojamojoje dalyje, Rumunija teigė, kad įmonei „CFR Marfă“ neįmanoma pritaikyti griežtesnių priemonių (kaip antai pateikti prašymą dėl nemokumo), nes įmonė „CFR Infrastructură“ ir Rumunijos valdžios institucijos turi atsižvelgti į įmonės „CFR Marfă“ svarbą ir išteklius, skiriamus nacionalinei gynybos sistemai, nacionaliniam saugumui. Šiuo požiūriu Komisija laikosi nuomonės, kad įvairiuose valdybos pranešimuose ir (arba) ataskaitose visuotiniam akcininkų susirinkimui (ir susisiekimo ministerijai kaip vienintelei įmonės „CFR Infrastructură“ akcininkei vėliau patvirtinant įvairius tose ataskaitose teikiamus pasiūlymus) yra aiškių įrodymų, kad priimdama sprendimą neapriboti galimybės įmonei „CFR Marfă“ naudotis geležinkeliais galbūt tokiu būdu siekiant išieškoti skolas, nepaisant to, kad skola negrąžinama ilgiau nei 60 dienų, įmonė „CFR Infrastructură“ atsižvelgė į su rinka nesusijusius aspektus. Tokie sprendimai nesiimti priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių buvo priimti nepaisant to, kad pati įmonė „CFR Infrastructură“ (kai kuriose iš minėtų ataskaitų) pripažino, kad apribojimų nustatymas būtų veiksmingesnis būdas susigrąžinti skolas iš vežėjų (163).

(221)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad vykdydama savo viešuosius įgaliojimus įmonė „CFR Infrastructură“ veikė kaip valdžios institucija ir pripažino strateginį įmonės „CFR Marfă“ kaip, inter alia, su gynyba ir nacionaliniu saugumu susijusių vežimo geležinkeliais paslaugų teikėjo, o ne rinkos operatoriaus vaidmenį. Todėl Komisija mano, kad, įmonei „CFR Infrastructură“ neišieškant skolų, įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas ekonominis pranašumas.

(222)

Tačiau, siekdama išsamumo, Komisija taip pat vertina atitiktį REO kriterijui, kaip paaiškinta toliau.

(223)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija išreiškė abejones dėl to, ar įmonė „CFR Infrastructură“ veikė kaip REO neišieškodama įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinų sumų ir leisdama skoloms kauptis, nes paslaugos įmonei „CFR Marfă“ buvo teikiamos ir toliau. Taip ji suteikė sunkumų patiriančiai įmonei (žr. 4.2 skirsnį) mokėjimo lengvatą.

(224)

Kaip nurodyta 92–105 konstatuojamosiose dalyse, Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Infrastructură“ jokiu būdu neteikė įmonei „CFR Marfă“ pirmenybės prieš kitus veiklos vykdytojus. Rumunija taip pat teigia, kad įmonė „CFR Infrastructură“ veikė kaip REO siekdama susigrąžinti įmonės „CFR Marfă“ skolą pradėjusi arbitražo ir teismo procesus.

(225)

Siekdama nustatyti, ar taikant 2 priemonę įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas nepagrįstas pranašumas, Komisija vertina, ar įmonė „CFR Infrastructură“ siekė patenkinti savo reikalavimus taip pat uoliai, kaip privačiojo sektoriaus kreditorius. REO paprastai siekia, kad finansinių sunkumų patiriantis skolininkas jam sumokėtų kuo didesnę skolos sumą (164).

(226)

Taikydama REO principą Komisija turi atsižvelgti į duomenis ir informaciją, turėtus tuo metu, kai buvo priimti konkretūs sprendimai nevykdyti neatidėliotino skolų susigrąžinimo procedūrų ir toliau teikti paslaugas įmonei „CFR Marfă“ (165).

(227)

Kaip pažymėta 20–22 konstatuojamosiose dalyse, įmonė „CFR Marfă“ patyrė finansinių sunkumų kelerius metus. Dar 2010 m. bendra įmonės „CFR Marfă“ skola sudarė 126 % viso jos turto. Bendra įmonės „CFR Marfă“ skola įmonei „CFR Infrastructură“ sudarė 412,67 mln. RON (maždaug 90 mln. EUR), t. y. 25 % bendros įmonės „CFR Marfă“ skolos. Komisija mano, kad bet koks privačiojo sektoriaus kreditorius būtų įvertinęs, kiek tikėtina, kad vėliausiai tuo metu, t. y. 2010 m., galės susigrąžinti kuo didesnę reikalaujamą sumą. Vietoj to įmonė „CFR Infrastructură“ ir toliau teikė paslaugas įmonei „CFR Marfă“ ir leido, kad prekybos mokėtinos sumos 2010–2012 m. padidėtų dar 74 % – dėl to dar labiau sumažėjo skolų susigrąžinimo galimybės.

(228)

Pirma, Rumunija nepateikė jokio tyrimo ar jokios to laikotarpio informacijos, kuria remdamasi įmonė „CFR Infrastructură“ nusprendė nesiekti teismine tvarka likviduoti įmonės „CFR Marfă“ dar 2010 m. Taigi, nėra jokių įrodymų, kad įmonė „CFR Infrastructură“ atliko kokį nors tolesnių galimų veiksmų ir įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo galimybių vertinimą, kurį ji turėjo atlikti vėliausiai 2010 m. Vieninteliame dokumente, kurį šiuo klausimu pateikė Rumunija, nurodomi tik valdybos sprendimai dėl įmonės „CFR Infrastructură“ alternatyvių sankcijų, kaip antai įmonės „CFR Marfă“ galimybės naudotis geležinkelių infrastruktūra apribojimo ar sustabdymo naudojant tam tikrus įmonės „CFR Marfă“ traukinius (166), netaikymo įmonei „CFR Marfă“, bet nepateikiama įvairių scenarijų ar likvidavimo kaip galimos veiksmingo įmonės „CFR Marfă“ skolų susigrąžinimo priemonės vertinimo.

(229)

Antra, Komisija taip pat pažymi, kad su įmone „CFR Infrastructură“ buvo elgiamasi kitaip nei su privačiais įmonės „CFR Marfă“ kreditoriais. Įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinos sumos privačiosioms įmonėms 2010–2012 m. padidėjo 12 %, o įmonei „CFR Infrastructură“ prekybos mokėtinos sumos padidėjo 74 % (remiantis 6 lentelėje pateiktais duomenimis). Be to, kaip pažymima „Deloitte“ ataskaitoje, „ 2010 m. gruodžio 31 d. – 2012 m. gruodžio 31 d. <…> įmonė [„CFR Marfă“] atidėjo mokėjimus tiekėjams ir valstybės biudžetui, kad galėtų grąžinti paskolas bankams“ (167). Tą „Deloitte“ ataskaitą Rumunija užsakė parengti siekdama įvertinti įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo galimybes 2013 m., tad jos negalima laikyti „to laikotarpio“ informacija vertinant 2 priemonę. Tačiau ji turi ex post vertės, nes joje apibūdinama įmonės „CFR Marfă“ istorija ir padėtis per 2 priemonės taikymo laikotarpį. Visų pirma, kalbant apie 2010–2012 m. laikotarpį, „Deloitte“ ataskaitoje paaiškinama, kad „įmonė [„CFR Marfă“] teikė pirmenybę bankų paskolų grąžinimui, atlyginimams ir įsipareigojimams neviešiesiems tiekėjams“ (168). Iš to aiškiai matyti, kad įmonė „CFR Marfă“ nebuvo suinteresuota ir (arba) negalėjo grąžinti skolų įmonei „CFR Infrastructură“. Bet kuriuo atveju įmonė „CFR Infrastructură“ neturėjo pagrįstų priežasčių manyti, kad įmonė „CFR Marfă“ artimiausiu metu pradėtų grąžinti savo skolas. Komisija mano, kad nėra priimtina, kad viešieji kreditoriai leistų skoloms kauptis ilgą laiką, kad nėra net menkiausios tikimybės, jog padėtis pagerės (169).

(230)

Trečia, Komisija mano, kad įmonės „CFR Infrastructură“ sprendimo neprašyti grąžinti jai mokėtinų skolų likviduojant įmonę „CFR Marfă“ negalima pateisinti privatizavimo galimybe. Kaip pažymėta 192 konstatuojamojoje dalyje, 2010 m. buvo neaišku, ar įmonė „CFR Marfă“ trumpuoju laikotarpiu iš tikrųjų bus privatizuota. Atsižvelgdama į tai, Komisija mano, kad REO įvertintų galimus tolesnius veiksmus, įskaitant įmonės „CFR Marfă“ likvidavimo galimybę. Rumunija nepateikė jokio dokumento, kuriuo būtų įrodoma, kad įmonė „CFR Infrastructură“ 2010 m. būtų atlikusi tokį vertinimą.

(231)

Siekdama pati atlikti tokį vertinimą ir nustatyti įmonės „CFR Marfă“ turto likvidacinę vertę 2010 m. Komisija aiškiai paprašė Rumunijos nurodyti tuo metu galiojusius teisės aktuose nustatytus likvidavimo koeficientus. Rumunija patvirtino, kad tokių teisės aktuose nustatytų likvidavimo koeficientų nėra (žr. 287 konstatuojamąją dalį). Taigi Komisija rėmėsi „Deloitte“ ataskaitoje nurodytais likvidacinės vertės duomenimis (žr. 193 konstatuojamąją dalį ir joje pateiktą 10 lentelę).

(232)

Komisija mano, kad įmonė „CFR Infrastructură“ turėjo paprašyti nedelsiant grąžinti prekybos mokėtinas sumas vėliausiai 2010 m. Šiuo atveju įmonė „CFR Infrastructură“ susigrąžintų maždaug 44,4 % savo reikalavimų (žr. 11 lentelę), jeigu 2010 m. ji būtų siekusi, kad jos reikalavimai būtų patenkinti likvidavus įmonę „CFR Marfă“. Be to, ją likvidavus būtų užtikrinta, kad skolos nebesikauptų.

11 lentelė

Apskaičiuotųjų 2010 m. susigrąžinamų įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinų sumų apžvalga  (170)

(233)

Ketvirta, Rumunijos argumentas, kad „įmonės „CFR Infrastructură“ įgyvendinamomis <…> priemonėmis buvo siekiama kuo labiau sumažinti neigiamą poveikį šalies nacionaliniam saugumui ir gynybos sistemai <…>. Dėl bet kokių kitų priemonių (pavyzdžiui, likvidavimo ar nemokumo) kiltų pavojus, kad bus prarasti svarbūs ištekliai ir kompetencijos“ (172) reiškia, kad Rumunija pripažįsta, jog neišieškodama skolų įmonė „CFR Infrastructură“ iš tikrųjų vadovavosi neekonominio pobūdžio motyvais (žr. 179–181 konstatuojamąsias dalis).

(234)

Galiausiai, Komisija mano, kad įmonės „CFR Infrastructură“ negalima laikyti įmonės „CFR Marfă“ priklausoma tiekėja, kuri dėl to visiškai priklauso nuo įmonės „CFR Marfă“ kaip pagrindinio pajamų šaltinio buvimo. Kaip aiškiai matyti iš 12 lentelės, nors pagal krovinių vežimo geležinkeliais eismą įmonei „CFR Marfă“ priklausė beveik pusė rinkos per vertinamąjį 2 priemonės laikotarpį, jai teko tik apie penktadalį įmonės „CFR Infrastructură“ pajamų. Be to, kalbant apie dinamiką, Komisija pažymi, kad įmonės „CFR Marfă“ tenkanti viso krovinių vežimo geležinkeliais eismo pajamų dalis nuolat mažėjo, panašiai kaip įmonės „CFR Infrastructură“ pajamų dalis, kurią ji gavo iš įmonės „CFR Marfă“. Taigi teiginys dėl esminio įmonės „CFR Infrastructură“ priklausomumo nuo paslaugų teikimo įmonei „CFR Marfă“ nėra pagrįstas.

12 lentelė

Santykinė įmonės „CFR Marfă“ svarba kaip įmonės „CFR Marfă“ veiklos dalis geležinkelių eismo srityje apskritai ir palyginti su įmonės „CFR Infrastructură“ pajamomis 2009–2018 m. (remiantis tonkilometrių duomenimis)

(235)

NET likvidavus įmonę „CFR Marfă“ susigrąžinant skolas teismine tvarka, 2010 m. įmonei „CFR Infrastructură“ pradėjus bylinėtis, nebuvo galima tikėtis, kad su įmone „CFR Marfă“ sietinas eismas visiškai išnyks, nes vežimo sutartys ir įmonės „CFR Marfă“ turtas būtų likę rinkoje ir juos tikriausiai naudotų jos konkurentai, t. y. vežėjai, kurie jau aptarnauja daugiau nei pusę rinkos ([60–70] proc. tonkilometriais) ir kuriems vidutiniškai teko likę [80–90] proc. įmonės „CFR Infrastructură“ pajamų per laikotarpį nuo 2010 m. iki 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę.

(236)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad taikant 2 priemonę įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas atrankusis pranašumas, nes skola neišieškoma ir nuo 2010 m. iki 2013 m. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę įmonei „CFR Marfă“ atitinkamai suteikiama mokėjimo lengvata, kurios antraip rinkoje ji nebūtų gavusi.

(237)

Kaip jau išsamiai paaiškinta 203 ir 204 konstatuojamosiose dalyse ir kaip ex post pripažįstama „Deloitte“ ataskaitoje, įmonė „CFR Marfă“ negalėjo gauti ilgalaikio finansavimo per vertinamąjį laikotarpį taikant 2 priemonę. Todėl Komisija mano, kad atlygio suma, susijusi su finansavimu, kurį valstybės valdoma įmonė „CFR Infrastructură“ suteikė neišieškodama susikaupusių įmonės „CFR Marfă“ skolų, yra negrąžintos skolos pagrindinė suma 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę metu ([…] mln. RON, maždaug […] mln. EUR) (173) bei negrąžintos skolos suma, kur nebuvo nurašyta 2013 m. konvertavus skolą į nuosavybę (žr. 14 lentelę), pridėjus atitinkamas rinkos palūkanas. Rinkos palūkanos turėtų būti nustatomos negrąžintai pagrindinei sumai taikant rinkos palūkanų normą. Pagalba suteikiama nuo 2010 m. ir pagalbos suteikimo datos yra datos, kada įmonė „CFR Marfă“ turėjo apmokėti įmonės „CFR Infrastructură“ išrašytas sąskaitas faktūras.

(238)

Komisija pažymi, kad įmonė „CFR Infrastructură“ jau skaičiavo palūkanas ir nuobaudas už įmonės „CFR Marfă“ negrąžintas skolas (žr. 7 lentelę), kurios 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę metu sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (žr. 14 lentelę ir 179 išnašą). Taigi rinkos palūkanų norma yra didžiausia iš dviejų: i) palūkanų norma, apskaičiuojama pagal 2008 m. komunikatą už atitinkamą 2 priemonės taikymo laikotarpį, ir ii) palūkanų norma ir nuobaudos, kurias per tą patį laikotarpį priskaičiuoja ir taiko įmonė „CFR Infrastructură“. Taigi, jeigu palūkanų ir nuobaudų norma, kurią įmonė „CFR Infrastructură“ taikė pagrindinei nesumokėtos skolos sumai, yra lygi rinkos palūkanų normai, kuri turėtų būti taikoma įmonės „CFR Marfă“ negrąžintoms skoloms remiantis 2008 m. komunikatu, arba už ją didesnė, įmonės „CFR Infrastructură“ faktiškai pritaikytų palūkanų ir nuobaudų sumą reikėtų pridėti prie pagrindinės sumos. Jeigu įmonės „CFR Infrastructură“ taikoma palūkanų ir nuobaudų norma būtų mažesnė nei rinkos palūkanų norma pagal 2008 m. komunikatą, turi būti taikoma rinkos palūkanų norma pagal 2008 m. komunikatą.

(239)

Bet kuriuo atveju 2 priemone teikiamos pagalbos suma sudaro bent 783,78 mln. RON (maždaug 170,39 mln. EUR) ir atitinka pagrindinę skolos sumą, kuri buvo nurašyta 2013 m. birželio mėn. ([…] mln. RON, maždaug […] mln. EUR), pridėjus negrąžintą skolos dalį, kuri nebuvo nurašyta 2013 m. birželio mėn. (115,79 mln. RON, maždaug 25,17 mln. EUR), pridėjus bent palūkanas, kurias faktiškai taikė įmonė „CFR Infrastructură“ ir kurios sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (žr. 14 lentelę).

(240)

Panašiai kaip 2 priemonės atveju (žr. 225 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), siekdama nustatyti, ar taikant 5 priemonę įmonė „CFR Marfă“ gavo nepagrįstą atlygį, Komisija vertina, ar po 2013 m. birželio mėn. skolos konvertavimo į nuosavybę iki 2018 m. imtinai įmonė „CFR Infrastructură“ siekė patenkinti savo reikalavimus taip pat uoliai, kaip privačiosios rinkos kreditorius. Komisija primena, kad 2013 m. skolos konvertavimas į nuosavybę buvo susijęs su 667,99 mln. RON (maždaug 145,21 mln. EUR) įmonės „CFR Infrastructură“ neįvykdytų įsipareigojimų suma, iš kurios […] mln. RON (maždaug […] EUR) yra pagrindinė suma ir […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) yra palūkanos ir nuobaudos. Ši bendra suma sudaro 85 % įmonės „CFR Marfă“ neįvykdytų įsipareigojimų įmonei „CFR Infrastructură“. Tad 5 priemonė yra susijusi su įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola, kuri toliau kaupėsi po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę, bet neįskaitant 15 % įmonės „CFR Marfă“ skolos įmonei „CFR Infrastructură“, kuri siekia 115,79 mln. RON (maždaug 25,17 mln. EUR, žr. 239 konstatuojamąją dalį) ir kuri nebuvo nurašyta 2013 m. skolą konvertavus į nuosavybę ir jau yra įtraukta į pagalbos pagal 2 priemonę sumą (žr. 239 konstatuojamąją dalį).

(241)

Iš pat pradžių Komisija pažymi, kad, nepaisant dėl 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę pagerėjusios įmonės nuosavo kapitalo sąskaitų būklės, įmonės „CFR Marfă“ finansinė būklė ir toliau bylojo apie jos patiriamus sunkumus: toliau besikaupiantys nuostoliai, didėjančios skolos ir blogėjanti padėtis rinkoje (žr. 1 ir 4 lenteles ir 2.4 poskirsnį). Po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinos sumos įmonei „CFR Infrastructură“ ir toliau augo ir padidėjo beveik trigubai nuo 213,47 mln. RON (maždaug 46 mln. EUR) 2013 m. pabaigoje iki 622,03 mln. RON (maždaug 135 mln. EUR) 2016 m. ir 860,93 mln. RON (maždaug 187 mln. EUR) 2018 m. (žr. 7 lentelę). Įmonės „CFR Marfă“ neįvykdyti įsipareigojimai taip pat nuolat didėjo po skolos konvertavimo į nuosavybę (72 % 2014 m., 46 % 2015 m., 21 % 2016 m. ir 39 % 2017 m. (remiantis 7 lentelėje pateiktais duomenimis).

(242)

Atsižvelgiant į tai, kad „Deloitte“ ataskaita buvo pagrįsta prielaida, kad privatizavimas bus sėkmingas, Rumunija negalėjo pagrįsti tolesnės nuolatinės paramos įmonei „CFR Marfă“ toliau leidžiant jai naudotis infrastruktūra ir kitomis papildomomis įmonės „CFR Infrastructură“ paslaugomis po to, kai 2013 m. spalio mėn. jos privatizuoti nepavyko.

(243)

Rumunija nepateikė jokio tyrimo ar įmonės „CFR Infrastructură“ vidaus ataskaitos, kuria remdamasi įmonė „CFR Infrastructură“ nusprendė neprašyti likviduoti įmonės „CFR Marfă“ teismine tvarka iš karto po nepavykusio privatizavimo 2013 m. spalio mėn. arba nebandė bylinėdamasi susigrąžinti skolas. Todėl, kaip ir 2 priemonės atveju, Komisija įvertino įmonės „CFR Marfă“ likvidavimo galimybes, palyginti su tolesniu negriežtu įmonės „CFR Marfă“ skolos išieškojimu. Tam Komisija aiškiai paprašė Rumunijos pateikti tuo metu galiojusius teisės aktuose nustatytus likvidavimo koeficientus, kad galėtų pati nustatyti įmonės „CFR Marfă“ turto likvidacinę vertę 2014 m. Rumunija patvirtino, kad tokių teisės aktuose nustatytų likvidavimo koeficientų nėra (žr. 287 konstatuojamąją dalį). Taigi Komisija rėmėsi „Deloitte“ ataskaitoje nurodytais likvidacinės vertės duomenimis (žr. 193 konstatuojamąją dalį ir joje pateiktą 10 lentelę).

(244)

Pirma, Komisija mano, kad atsargus rinkos operatorius, esantis tokioje padėtyje, kaip įmonė „CFR Infrastructură“, siektų susigrąžinti jam mokėtiną skolą iš karto po nepavykusios privatizacijos, kai tapo aišku, kad trumpuoju laikotarpiu visos įmonės ar jos akcijų dalies parduoti nepavyks. Be to, 2013 m. pabaigoje įmonė „CFR Marfă“ nebeturėjo neįvykdytų įsipareigojimų valstybės biudžetui, daugiausia dėl skolos konvertavimo į nuosavybę. Be to, 2013 m. pabaigoje prekybos mokėtinos sumos, kurias įmonė „CFR Marfă“ turėjo sumokėti įmonei „CFR Infrastructură“, buvo pakankamai nedidelės, kad jas būtų galima padengti gavus likvidavimo pajamas (žr. 13 lentelę).

13 lentelė

Apskaičiuotųjų 2014 m. (metų pradžios) susigrąžinamų įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinų sumų apžvalga

(245)

Kaip parodyta 13 lentelėje, įmonė „CFR Infrastructură“ būtų susigrąžinusi visus savo įsipareigojimus iš įmonės „CFR Marfă“ ją likvidavus turto pardavimo būdu (individualiai ar partijomis, siekiant gauti kuo didesnes pardavimo pajamas). Vietoj to, kadangi ji laukė, susikaupė dar didesnė skola, o sėkmingo susigrąžinimo galimybė sumažėjo. 2013 m. įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola įmonei „CFR Infrastructură“ sudarė 155,99 mln. RON (maždaug 33,91 mln. EUR), o 2014 m. – 166,94 mln. RON (maždaug 36,3 mln. EUR). Be to, 2015 m. įmonės „CFR Marfă“ negrąžinta skola įmonei „CFR Infrastructură“ padidėjo daugiau nei dvigubai (ir pasiekė 452,42 mln. RON, maždaug 98,35 mln. EUR).

(246)

Antra, Rumunija aiškina, kad įmonė „CFR Infrastructură“ 2013–2018 m. ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad įmone „CFR Marfă“ patenkintų jos reikalavimus, pateikdama jai mokėjimo nurodymus ir (arba) pradėdama arbitražo procesus, o po 2016 m. – pradėdama priverstinį teisminį reikalavimų vykdymo užtikrinimą (175). Tačiau Komisija mano, kad tie veiksmai buvo susiję tik su skolų dalimis ir jų akivaizdžiai nepakako, kad būtų susigrąžinta visa skola.

(247)

Konkrečiau kalbant, 2014 m. įmonė „CFR Infrastructură“ nesiėmė tokių priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo veiksmų po to, kai 2013 m. įvyko skolos konvertavimas į nuosavybę ir įmonės nepavyko privatizuoti. Paskesniais metais sumos, dėl kurių įmonė „CFR Infrastructură“ pradėjo arbitražo ir bylinėjimosi procesus imdamasi griežtų veiksmų, kad susigrąžintų įmonės „CFR Marfă“ skolas, buvo susijusios tik su nedidelėmis bendrų įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinų sumų dalimis, kaip aprašyta toliau: 2015 m. arbitražo procesas dėl […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) buvo susijęs tik su 4,74 % prekybos mokėtinų sumų; 2016 m. arbitražo ir bylinėjimosi procesai dėl […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) buvo susiję tik su 15,5 % visų įmonės „CFR Marfă“ prekybos mokėtinų sumų.

(248)

Tik vėliau, 2017 m. antrąjį pusmetį, įmonė „CFR Marfă“ ėmė aktyviau siekti priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo, pradėdama arbitražo ir bylinėjimosi procesus. 2017 m. tie procesai buvo susiję iš viso su […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), t. y. 49,34 % prekybos mokėtinų sumų. 2018 m. arbitražo ir bylinėjimosi procesai buvo susiję su […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), t. y. 42,61 % įmonės „CFR Marfă“ įmonei „CFR Infrastructură“ prekybos mokėtinų sumų. Rumunija teigia, kad visos sumos tuose arbitražo ir bylinėjimosi procesuose atitinkamais įsigaliojusiais teismo ir arbitražo sprendimais buvo priteistos įmonės „CFR Infrastructură“ naudai.

(249)

Tačiau Komisija pažymi, kad, remiantis Rumunijos pateikta informacija (žr. 98 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis), iki 2018 m. rugpjūčio mėn. imdamasi teisminių ir neteisminių priemonių įmonė „CFR Infrastructură“ sugebėjo iš įmonės „CFR Marfă“ susigrąžinti tik dalį skolų (maždaug […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), tad įmonė „CFR Infrastructură“ dar nesusigrąžino didelės skolos dalies – maždaug […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), kaip parodyta 7 lentelėje. Iš šios sumos teismo sprendimai buvo priimti tik dėl maždaug […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) (žr. 98 konstatuojamąją dalį). Taigi įmonės „CFR Infrastructură“ inicijuotos teisminės ir neteisminės priemonės neapėmė didelės įmonės „CFR Marfă“ negrąžintos skolos dalies, o faktiškai pavyko susigrąžinti dar mažesnę sumą (žr. 96 konstatuojamąją dalį).

(250)

Be to, kalbant apie dalį negrąžintų skolų, dėl kurios buvo priimti teismo sprendimai, 2018 m. Naujo mokėjimų grafiko susitarime buvo nustatytas tik naujas palūkanų ir nuobaudų, priskaičiuotų už įmonės „CFR Marfă“ pagrindinę skolos sumą, mokėjimų grafikas ir Rumunija nepateikė jokių įrodymų dėl veiksmų, kuriais būtų siekiama susigrąžinti pagrindinę sumą. Nors 2018 m. Naujo mokėjimų grafiko susitarime nustatyta, kad […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) pagrindinė suma ir toliau bus susigrąžinama realizuojant konfiskuotą įmonės „CFR Marfă“ kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, Rumunija nepateikė jokių įrodymų dėl tokių konfiskavimo priemonių skaičiaus ir rūšių, jų vertės ir jų realizavimo lygio, nors Komisija to aiškiai prašė.

(251)

Trečia, Rumunija nedokumentavo ir nepagrindė, kodėl įmonė „CFR Infrastructură“ nurodytų priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo veiksmų ėmėsi praėjus tiek daug laiko po 2013 m. nepavykusios privatizacijos. Rumunija nepaaiškino ir nedokumentavo, kodėl pradėti arbitražo ir priverstinio teisiminio reikalavimų vykdymo užtikrinimo procesai neapėmė visos skolos, kurios įmonė „CFR Marfă“ vis dar nebuvo gražinusi įmonei „CFR Infrastructură“.

(252)

Taigi Komisija mano, jog toks negriežtas įmonės „CFR Marfă“ skolų susigrąžinimo priemonių vykdymas byloja apie tai, kad net 2017 m. ir 2018 m., praėjus ilgam laikui po nepavykusio įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo 2013 m., įmonė „CFR Infrastructură“ neveikė kaip REO bandydama susigrąžinti įmonės „CFR Marfă“ skolas.

(253)

Ketvirta, Rumunija teigia, kad įmonė „CFR Infrastructură“ negalėjo prašyti imtis priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių, dėl kurių įmonė „CFR Marfă“ būtų likviduota, nes įmonė strategiškai svarbi (žr. 233 konstatuojamąją dalį). Vėlgi, kaip ir 2 priemonės atveju, taip ir 5 priemonės atveju šiuo argumentu Rumunija pripažįsta, kad neišieškodama skolų „CFR SA“ iš tikrųjų vadovavosi neekonominiais motyvais (žr. 179–181 konstatuojamąsias dalis).

(254)

Be pirmiau išdėstytų argumentų, taip pat dėl toliau nurodytų priežasčių Komisija mano, jog įmonės „CFR Infrastructură“ padėtyje atsidūręs atsargus privatusis rinkos operatorius, užuot metų metus tik skaičiavęs palūkanas ir delspinigius, nebeteiktų įmonei „CFR Marfă“ paslaugų metų metus, o siektų susigrąžinti skolą.

(255)

Pirma, Komisija pažymi, kad sudėtinga ir nuolat blogėjanti įmonės „CFR Marfă“ finansinė padėtis įmonei „CFR Infrastructură“ buvo puikiai žinoma dar 2010 m. Todėl įmonė „CFR Infrastructură“ turėjo pakankamai laiko parengti, vidaus lygmeniu įvertinti ir įgyvendinti veiksmus, kuriais būtų galima priversti vykdyti jos reikalavimus, jeigu 2013 m. ir vėl nepavyktų privatizuoti įmonės. Užuot imdamasi neatidėliotinų priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo veiksmų, be kita ko, išieškodama įmonės „CFR Marfă“ skolą teismine tvarka, įmonė „CFR Infrastructură“ tokią procedūrą dėl didelės skolos dalies pradėjo tik 2017 m., t. y. tuomet, kai netrukus Komisija turėjo pradėti oficialią procedūrą. Konkrečiai kalbant, 2017 m. gegužės mėn. už konkurencijos klausimus atsakingas Komisijos narys apsilankė Rumunijoje ir šalies valdžios institucijoms pranešė, kad įmonės „CFR Marfă“ byloje bus tikriausiai priimtas sprendimas pradėti tyrimo procedūrą. Taigi Komisija mano, jog nė vienas atsargus privatusis rinkos operatorius, norėdamas susigrąžinti skolas, taip ilgai nelauktų.

(256)

Antra, Komisijos prašymu, Rumunija pateikė kelis vidaus dokumentus, kaip antai atitinkamų įmonės „CFR Infrastructură“ akcininkų susirinkimų protokolus ir pagrindinius valdybos pranešimus ir (arba) ataskaitas, kuriose įmonė „CFR Infrastructură“ buvo atkreipusi dėmesį į besikaupiančias įmonės „CFR Marfă“ skolas ir priėmusi sprendimą nesiimti priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemonių arba apriboti galimybę įmonei „CFR Marfă“ naudotis jos geležinkeliais (176). Rumunija vis dėlto nepateikė jokių tyrimų (parengtų vidaus lygmeniu arba užsakytų iš išorės konsultantų), kuriais remiantis per laikotarpį po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę buvo priimti sprendimai dėl įmonės „CFR Marfă“ skolų įmonei „CFR Infrastructură“ išieškojimo ar tiksliau neišieškojimo ir kuriais būtų ekonomiškai pagrįstas labai negriežtas įmonės „CFR Infrastructură“ požiūris į įmonės „CFR Marfă“ skolų jai susigrąžinimą.

(257)

Trečia, kaip jau paaiškinta dėl 2 priemonės (žr. 12 lentelę ir 234 ir 235 konstatuojamąsias dalis), Komisija mano, jog įmonės „CFR Infrastructură“ negalima laikyti nuo įmonės „CFR Marfă“ priklausoma tiekėja, kuri priklausytų nuo įmonės „CFR Marfă“ kaip pagrindinio pajamų šaltinio buvimo po 2013 m. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę. Nors pagal krovinių vežimo geležinkeliais eismą įmonei „CFR Marfă“ teko beveik pusė rinkos, po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę su ja sietina tik mažiau nei penktadalis įmonės „CFR Infrastructură“ pajamų. Be to, kalbant apie dinamiką, po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę įmonei „CFR Marfă“ tenkanti viso krovinių vežimo geležinkeliais eismo pajamų dalis nuolat mažėjo. NET likvidavus įmonę „CFR Marfă“ susigrąžinant skolas teismine tvarka, įmonei „CFR Infrastructură“ pradėjus bylinėtis per laikotarpį po 2013 m. nepavykusios privatizacijos, nebuvo galima tikėtis, kad su įmone „CFR Marfă“ sietinas eismas visiškai išnyks, nes vežimo sutartys ir įmonės „CFR Marfă“ turtas būtų patekę į rinką ir juos tikriausiai naudotų jos konkurentai.

(258)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad taikant 5 priemonę įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas pranašumas, nes nėra išieškomos jos skolos ir atitinkamai įmonei „CFR Marfă“ siūloma pagalba suteikiant jai mokėjimo lengvatą, kurios antraip rinkoje ji nebūtų gavusi, per laikotarpį po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę tiek, kiek ta pagalbos priemonė galioja.

(259)

Siekdama nustatyti pranašumą, sietiną su finansavimu, kurį įmonė „CFR Infrastructură“ suteikė įmonei „CFR Marfă“ neišieškodama susikaupusių skolų, Komisija primena, kad apie sudėtingą įmonės „CFR Marfă“ padėtį privatiems bankams ir kitoms finansų įstaigoms buvo žinoma daug anksčiau nei 2013 m. skola buvo konvertuota į nuosavybę ir įmonės nepavyko privatizuoti. Nors po tokio didelio skolos nurašymo finansinė būklė trumpam pagerėjo, įmonės „CFR Marfă“ skolos vis dėlto ir toliau kaupėsi, visų pirma skolos pagrindinei tiekėjai įmonei „CFR Infrastructură“ ir ji toliau registravo nuostolius visais paskesniais metais be išimties (žr. 241 konstatuojamąją dalį). Taigi nebuvo priežasčių manyti, kad nepavykus įmonės „CFR Marfă“ privatizuoti jos kreditingumas pasikeistų. Priešingai, buvo pakankamai aišku, kad įmonė rinkoje negalėtų gauti ilgalaikio finansavimo.

(260)

Taigi, panašiai, kaip 1 ir 2 priemonių metodikos atveju (žr. 203–209 ir 237–239 konstatuojamąsias dalis), pranašumo, sietino su finansavimu, kurį įmonė „CFR Infrastructură“ suteikė įmonei „CFR Marfă“ neišieškodama susikaupusių skolų, sumą po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę pagal 5 priemonę sudaro pagrindinė įmonės „CFR Marfă“ negrąžintos skolos įmonei „CFR Infrastructură“ suma iki 2018 m. (imtinai) atėmus 115,79 mln. RON (maždaug 25,17 mln. EUR), t. y. 15 % pagal 2 priemonę, kurie nebuvo nurašyti 2013 m. konvertavus skolą į nuosavybę (žr. 240 konstatuojamąją dalį), ir pridėjus atitinkamas rinkos palūkanas iki 2018 m. (imtinai). Pagalba suteikiama nedelsiant po 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę ir pagalbos suteikimo datos yra datos, kada įmonė „CFR Marfă“ turėjo apmokėti įmonės „CFR Infrastructură“ išrašytas sąskaitas faktūras.

(261)

Rinkos palūkanos turėtų būti nustatomos negrąžintai pagrindinei sumai taikant rinkos palūkanų normą.

(262)

Komisija pažymi, kad įmonė „CFR Infrastructură“ jau skaičiavo palūkanas ir nuobaudas už įmonės „CFR Marfă“ negrąžintas skolas (žr. 7 lentelę), kurios vien 2018 m. sudarė […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR). Tokios palūkanos negali būti mažesnės nei palūkanos, priskaičiuojamos pagal 2008 m. komunikatą. Taigi rinkos palūkanų norma yra didžiausia iš dviejų: i) palūkanų norma, apskaičiuojama pagal 2008 m. komunikatą už atitinkamą 5 priemonės taikymo laikotarpį, ir ii) palūkanų norma ir nuobaudos, kurias per atitinkamą laikotarpį po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę iki 2018 m. priskaičiuoja ir taiko įmonė „CFR Infrastructură“. Taigi, jeigu palūkanų ir nuobaudų norma, kurią įmonė „CFR Infrastructură“ taikė pagrindinei nesumokėtos skolos sumai, yra lygi rinkos palūkanų normai, kuri turėtų būti taikoma įmonės „CFR Marfă“ negrąžintoms skoloms remiantis 2008 m. komunikatu, arba už ją didesnė, įmonės „CFR Infrastructură“ faktiškai pritaikytų palūkanų ir nuobaudų sumą reikėtų pridėti prie pagrindinės sumos. Jeigu įmonės „CFR Infrastructură“ taikoma palūkanų ir nuobaudų norma būtų mažesnė nei rinkos palūkanų norma pagal 2008 m. komunikatą, turi būti taikoma rinkos palūkanų norma pagal 2008 m. komunikatą.

(263)

Bet kuriuo atveju pagalbos suma pagal 5 priemonę yra bent 834,29 mln. RON (maždaug 181,37 mln. EUR) (177), t. y. bendra įmonės „CFR Marfă“ negrąžintos skolos įmonei „CFR Infrastructură“ suma 2018 m. pabaigoje, atėmus 115,79 mln. RON (maždaug 25,17 mln. EUR), t. y. 15 % pagal 2 priemonę, kurie nebuvo nurašyti 2013 m. skolą konvertavus į nuosavybę (žr. 240 konstatuojamąją dalį).

(264)

Rumunija mano (žr. 107 konstatuojamąją dalį), kad skolos konvertavimas į nuosavybę buvo patvirtintas 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimu. Tačiau, kaip išsamiau paaiškinama 322 ir paskesnėse konstatuojamosiose dalyse, Komisija mano, jog pirmiau minėtas Tarybos sprendimas neatstoja valstybės pagalbos kontrolės; priešingai, pagal Tarybos sprendimu patvirtintą susitarimo memorandumą aiškiai reikalaujama laikytis valstybės pagalbos taisyklių, taikomų Rumunijos įgyvendinamoms restruktūrizavimo priemonėms. (178)

(265)

Šiuo požiūriu Komisija taip pat pažymi, kad susitarimo memorandume su Rumunija nurodytas kelių VVĮ privatizavimo procesas buvo iš tikrųjų stebimas ir aprašytas įvairiose Komisijos ataskaitose, įskaitant ataskaitą „Mokėjimų balanso programa. Rumunija, 2013–2015 m.“ Tačiau, priešingai nei mano Rumunija (žr. 107–110 konstatuojamąsias dalis), Komisija mano, jog cituojamoje ataskaitoje faktiškai atkreipiamas dėmesys būtent į nuogąstavimus dėl valstybės pagalbos, 2013 m. įmonės „CFR Marfă“ naudai skolą konvertavus į nuosavybę. Tai aiškiai matyti iš Komisijos ataskaitoje pateikto paaiškinimo, kad tokie su valstybės pagalba susiję nuogąstavimai „būtų išsklaidyti“ įvykdžius žadėtą ir ilgai lauktą privatizavimą. Bet kuriuo atveju, nepaisant Rumunijos pažadų įvairiuose susitarimo memorandumuose su ES, įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo procesas taip ir nebuvo oficialiai pradėtas po 2013 m. nepavykusio bandymo privatizuoti, jau nekalbant apie tai, kad jis būtų sėkmingai užbaigtas, net praėjus 6 metams po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę. Visų pirma, Komisija primena, kad Tarybos sprendimai, kuriais valstybei narei leidžiama netaikyti mokesčio, netrukdo Komisijai tirti, ar toks neapmokestinimas yra valstybės pagalba (179). Panašiai, Rumunija negali pateisinti teisėtų lūkesčių jos minėto Tarybos sprendimo buvimu (taip pat žr. 323 konstatuojamąją dalį).

(266)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, jog Rumunijos teiginys, kad skolos konvertavimas į nuosavybę kaip valstybės pagalba buvo patvirtintas 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimu, yra nepagrįstas.

(267)

Be to, kaip jau paaiškinta 179–181 konstatuojamosiose dalyse, taip pat dėl 3 priemonės, Komisija mano, kad REO kriterijus nėra taikytinas.

(268)

Vis dėlto primenama, kad sprendime pradėti procedūrą Komisija pritaikė REO kriterijų. Konkrečiai kalbant, Komisijai kilo abejonių, kad pritarę dėl 363 mln. EUR skolos konvertavimo į nuosavybę įmonės „CFR Marfă“ viešieji kreditoriai (t. y. ANAF ir įmonė „CFR Infrastructură“) veikė taip, kaip veiktų REO, ir taip suteikė įmonei „CFR Marfă“ pranašumą. Konkrečiau kalbant, Komisijai kilo abejonių, kad Nepaprastasis potvarkis Nr. 61/2013 (kaip aprašyta 27 išnašoje) dėl 1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR) įmonės „CFR Marfă“ skolos konvertavimo į nuosavybę 2013 m. birželio mėn., taip gerokai sumažinant įmonės „CFR Marfă“ skolas, atitiko REO kriterijų.

(269)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, nors ji mano, kad REO kriterijus nėra taikytinas, Komisija vis dėlto patikrins hipotetinio REO kriterijaus taikymo rezultatą ir dėl 3 priemonės.

(270)

Siekdama nustatyti, ar taikant 3 priemonę įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas nepagrįstas atlygis, Komisija vertina, ar ANAF, taip pat atstovaujanti kiekvienam iš kitų viešųjų kreditorių CNPP, ANOFM, CNAS ir įmonei „CFR Infrastructură“, siekė susigrąžinti viešąją skolą taip pat uoliai, kaip privačiojo sektoriaus kreditorius, siekiantis susigrąžinti kuo didesnę jam mokėtinos skolos dalį (180).

(271)

Šiuo požiūriu, kai įmonė, kurios finansinė padėtis labai pablogėja, savo kreditoriams siūlo sudaryti vieną arba kelis susitarimus dėl skolos klausimo sureguliavimo, kad ištaisytų padėtį ir išvengtų likvidavimo, kiekvienas kreditorius turi priimti savo sprendimą, atsižvelgdamas į sumą, kuri jam siūloma pagal susitarimą, ir sumą, kurią jis tikisi susigrąžinti įmonės likvidavimo atveju. Jo pasirinkimui turi įtakos daugelis veiksnių, įskaitant tai, ar kreditoriui suteiktas užtikrintų, privilegijuotų ar paprastų reikalavimų turinčio asmens statusas, bet koks skolos grąžinimo garantijų, kurias jis gali turėti, pobūdis ir apimtis, kaip jis vertina įmonės galimybes vėl tapti gyvybinga ir kokią sumą jis gautų įmonės likvidavimo atveju (181). Be to, taikant REO kriterijų reikia realistiškai įvertinti bankrotą, palyginti su restruktūrizavimu, t. y. „sumą, kurią jis gautų įmonės likvidavimo atveju“ reikia palyginti su tuo, kaip „jis vertina įmonės galimybes vėl tapti gyvybinga“ (182).

(272)

Kaip aprašyta 116 ir 117 konstatuojamosiose dalyse, Rumunija teigė, kad įmonės „CFR Marfă“ naudai taikomos priemonės yra labai panašios į ankstesnius atvejus, susijusius su valstybės valdomomis geležinkelio įmonėmis, kai Komisija taikė REO kriterijų ir nustatė, kad priemonės nėra pagalba.

(273)

Komisija pažymi, kad Rumunijos cituojamas sprendimas dėl įmonės „ZSSK Cargo“ (žr. 116 konstatuojamąją dalį) yra susijęs su 166 mln. EUR paskola, kurią Slovakija suteikė Slovakijos geležinkelio įmonei „Železničná Spoločnosť Cargo Slovakia“, kuri veža krovinius geležinkeliais. Tuo konkrečiu atveju Komisija nustatė, kad: 1) tuo pat metu buvo panašių preliminarių pasiūlymų iš bankų; 2) remiantis lyginamąja analize, palūkanos buvo skaičiuojamos iš esmės taikant palūkanų normas, kurios buvo taikomos panašioje finansinėje padėtyje esančioms įmonėms; 3) paskola buvo suteikta atlikus tyrimą, iš kurio matyti, kad įmonė galės paskolą grąžinti.

(274)

Komisija primena, kad REO kriterijus taikomas kiekvienu konkrečiu atveju, tinkamai atsižvelgiant į kiekvienos situacijos ypatumus. Slovakijos atveju paskolos įvertinimas ir jos pripažinimas atitinkančia rinkos sąlygas labai skiriasi nuo įmonės „CFR Marfă“ padėties, kai imamasi priemonių, pagal kurias metų metus neišieškomos skolos ir nurašomos didelės skolos vykdant įprastą komercinę veiklą. Taigi REO vertinimas šiuo konkrečiu atveju grindžiamas kitomis aplinkybėmis ir nebūtina darytina ta pati išvada.

(275)

Komisija pažymi, kad skola buvo konvertuota į nuosavybę atsižvelgiant į anksčiau susikaupusius įmonės „CFR Marfă“ įsipareigojimus ANAF (183) ir įmonei „CFR Infrastructură“ (184), kaip parodyta toliau esančioje lentelėje.

14 lentelė

Išsamūs duomenys apie 2013 m. skolą konvertavus į nuosavybę nurašytos skolos sumas

(276)

Nepaisant aiškaus Komisijos prašymo sprendimo pradėti procedūrą 132 konstatuojamojoje dalyje, tyrimo metu pateikdama informaciją Rumunija nepateikė naujos svarbios informacijos apie „Deloitte“ ataskaitą ir, papildomai prie jos, apie 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę tinkamumą ir įvykdymo būdą. Rumunija tiesiog pakartojo „Deloitte“ ataskaitoje padarytas išvadas, kurios jau buvo kritikuojamos sprendime pradėti procedūrą.

(277)

Rumunija taip pat nepateikė jokios turimos to laikotarpio informacijos, kuria remdamasi ji patvirtino 2013 m. skolos konvertavimą į nuosavybę, inter alia, informacijos, turimos per išsamaus patikrinimo procedūrą ir ataskaitose dėl įmonės „CFR Marfă“ turto vertės, kurios buvo parengtos norint vėl pradėti privatizacijos procesą po 2013 m. nepavykusios privatizacijos, išsamios informacijos apie „Deloitte“ ataskaitoje naudojamas hipotezes ir lyginamuosius rodiklius, kuriais grindžiamos diskonto normos, likvidavimo koeficientų, naudojamų nustatant didžiausias įmanomas pajamas pardavus įmonės „CFR Marfă“ turtą vykstant bankroto procedūrai, vertės ir pagrindimo ir jokios kitos informacijos, kad būtų galima nustatyti papildomą nusidėvėjimą pagal atidėtą bankroto scenarijų.

(278)

Nepaisant aiškaus Komisijos prašymo sprendimo pradėti procedūrą 132 konstatuojamojoje dalyje, Rumunija nepateikė jokių skaičiavimų, kokios grąžos Rumunijos valstybė tikėjosi dar daugiau investuodama į tokią daug skolų turinčią įmonę, kaip įmonė „CFR Marfă“, kai 2013 m. skola buvo konvertuota į nuosavybę; ji nepateikė ir jokio tinkamo pagrindimo.

(279)

Pirmiausia Komisija mano, kad skolos konvertavimo į nuosavybę scenarijus buvo tinkamas tik jeigu iš karto po to įmonė „CFR Marfă“ būtų privatizuota, bet jos privatizuoti nepavyko. Apie sudėtingą įmonės „CFR Marfă“ finansinę padėtį valstybės kreditoriai ir įmonė „CFR Infrastructură“ žinojo daugelį metų, o įmonės privatizavimo galimybės buvo miglotos, be kita ko, atsižvelgiant į anksčiau nepavykusius bandymus ją privatizuoti. Be to, prieš pat skolos konvertavimą į nuosavybę buvo aišku, kad įmone domisi labai mažai potencialių pirkėjų ir kad sėkmingo įmonės privatizavimo tikimybė nedidelė. Komisija mano, kad nėra vienas protingas REO nesutiktų nurašyti didelių tokios sunkumų patiriančios įmonės, kaip tuo metu įmonė „CFR Marfă“, skolų neužtikrinęs tų skolų susigrąžinimo nepavykus privatizavimui (pvz., pasitelkdamas lėšų susigrąžinimo mechanizmą ir papildomas garantijas dėl sumų, kurias jam skolinga įmonė „CFR Marfă“, jos likvidavimo atveju nepavykus jos privatizuoti). Šiuo atveju Rumunijos valdžios institucijos atliko konvertavimą nesiimdamos jokių tokių atsargumo priemonių; tuo patvirtinama, kad 2013 m. skolos konvertavimas į nuosavybę neatitinka REO kriterijaus.

(280)

Antra, Komisija taip pat mano, kad valstybei priėmus sprendimą skolą konvertuoti į nuosavybę buvo atsižvelgta į veiksnius, kurie paprastai nelemia rinkos operatoriaus elgesio. Kaip Rumunija pripažino kelis kartus per tiriamąjį laikotarpį pateikdama informaciją, įmonės likvidavimas niekuomet nebuvo priimtinas variantas įvairiems valstybės kreditoriams. Tiesą sakant, priverstinio priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo veiksmais, dėl kurių būtų buvusi blokuojama įmonės „CFR Marfă“ veikla, būtų daroma žala nacionaliniam saugumui ir nacionalinei ekonomikai ir didelis socialinis poveikis (žr. 78, 82, 169 ir 170 konstatuojamąsias dalis).

(281)

Trečia, be tų skolų nurašymo jų neužtikrinus įkaitu, Komisija taip pat mano, kad, nors „Deloitte“ ataskaita buvo parengta 2013 m. kovo mėn., likus vos keliems mėnesiams iki Rumunijos sprendimo įmonės „CFR Marfă“ skolas konvertuoti į nuosavybę (t. y. 2013 m. birželio mėn.), pats tyrimas nebuvo pakankamas pagrindas Rumunijai priimti sprendimą.

(282)

Konkrečiai kalbant, Komisija pirma pažymi, kad pagrindinius įvesties duomenis, naudojamus taikant pajamų vertinimo metodą, faktiškai pateikė pati įmonė „CFR Marfă“; jų nebuvo nepriklausomai patikrinęs nepriklausomas konsultantas. Kaip paaiškinama neseniai suformuotoje jurisprudencijoje, prievolė įrodyti tenka valstybei narei, kuri teigia, kad veikė kaip privatus investuotojas; ji privalo pateikti visus reikiamus įrodymus, kad ji veikė kaip ilgalaikio pelno siekiantis privatus investuotojas. Tyrimai, parengti remiantis nepatikrintais pačios įmonės pateiktais įverčiais, šiuo požiūriu nėra patikimi (185). Be to, Komisija taip pat pažymi, kad, nepaisant to, kad Rumunijos valdžios institucijos žinojo apie tokių prognozių ir įverčių trūkumus, jos neprisiėmė prievolės įvertinti prognozių ir jas pagrindžiančių prielaidų jautrumą ir taip pat neįvertino rezultatų ir įvykių tikimybės. Pavyzdžiui, privatizavimo scenarijaus prognozės buvo pagrįstos pernelyg optimistine prielaida, kad įmonės „CFR Marfă“ veiklos pajamos 2013–2017 m. padidės […] proc., pirmiausia tonkilometrių rodikliui padidėjus […] proc. Tačiau iš ankstesnių duomenų aiškiai matyti, kad įmonė „CFR Marfă“ nuolat mažino savo veiklą per dešimtmetį prieš numatomą privatizavimą (žr. įmonės „CFR Marfă“ rinkos dalių raidą 1 lentelėje ir nuolat gerokai mažėjančių įmonės „CFR Marfă“ pajamų duomenis 4 lentelėje).

(283)

Atsižvelgdama į tai, Komisija taip pat pažymi, kad „Deloitte“ ataskaitoje pateikiamas teigiamas rezultatas, kuriuo grindžiamas skolos konvertavimas į nuosavybę, priklauso nuo paskesnio sėkmingo privatizavimo. „Deloitte“ ataskaitoje patvirtinama: „atsižvelgiant į įmonės [„CFR Marfă“] ekonominę padėtį ir įmonės „CFR Marfă“ skolų biudžetui raidą, darytina išvada, kad tokia skola ir toliau didės įmonei „CFR Marfă“ tęsiant veiklą jos nelikviduojant ar neprivatizuojant, ateityje esant dar mažesnėms susigrąžinimo galimybėms nei dabar [2013 m.]“.

(284)

Tačiau „Deloitte“ ataskaitoje nėra vertinamos dviejų etapų įmonės „CFR Marfă“ privatizavimo galimybės (t. y. 1-asis etapas – 2013 m. privatizuojant 51 % kontrolinį akcijų paketą; 2-asis etapas – 2017 m. privatizuojant 49 % akcijų paketą). Tuo metu, kai buvo priimtas galutinis sprendimas skolą konvertuoti į nuosavybę (t. y. 2013 m. birželio 13 d.), nebuvo pateikta jokių privalomų pasiūlymų ir dar nebuvo aišku, ar pavyks privatizuoti įmonę. Remiantis viešai paskelbta informacija, pirmasis bandymas privatizuoti įmonę „CFR Marfă“ 2013 m. buvo atšauktas ir paskelbtas dar kartą (žr. 31–33 konstatuojamąsias dalis). Nors kvalifikacinę atranką įveikė trys konkurso dalyviai, jie buvo pateikę neprivalomus susidomėjimo pareiškimus, bet neprisiėmę tvirtų įsipareigojimų. Be to, remiantis viešai paskelbta informacija, visi kvalifikacinę atranką įveikę konkurso dalyviai, išskyrus GFR, atsisakė dalyvauti sudarant sandorį 2013 m. birželio mėn. (žr. 37 konstatuojamąją dalį). Be to, nors GFR pateikė privalomą pasiūlymą, įmonės privatizuoti nepavyko.

(285)

Komisija taip pat pažymi, kad pagal vidutinį scenarijų, 2013 m. planuodama privatizuoti 51 % įmonės „CFR Marfă“ kontrolinį akcijų paketą, valstybė tikėjosi gauti […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR), o likusią […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) sumą buvo tikimasi gauti 2017 m. vykdant antrąjį privatizacijos etapą (žr. 30–34 konstatuojamąsias dalis). Tai reikia palyginti su gana aiškiu likvidavimo scenarijaus rezultatu, kuris (geriausiu atveju) būtų tik 88,22 mln. RON (maždaug 19 mln. EUR) mažesnis nei pagal menkai tikėtiną dviejų etapų privatizavimo scenarijų (186).

(286)

Be to, pagal likvidavimo scenarijų buvo pritaikytas vidutinis […]–[…] proc. turto rinkos vertės diskontas ([…] mln. RON) (187). Jeigu turto rinkos vertei būtų buvęs pritaikytas mažesnis diskontas, likvidavimo scenarijaus rezultatai būtų buvę dar didesni. Tačiau, kaip jau minėta, Rumunija nepateikė jokio pasirinktų likvidavimo koeficientų pagrindimo arba lyginamojo rodiklio, kurį audito įmonės faktiškai naudojo per atitinkamą laikotarpį atlikdamos panašius vertinimus.

(287)

Komisija dar kartą Rumunijos paprašė nurodyti taikytinų teisės aktuose nustatytų likvidavimo koeficientų dydžius per vertinamąjį laikotarpį. Atsakydama Rumunija pažymėjo: „[k]albant apie skolininko turto vertės nustatymą vykstant priverstinio reikalavimų vykdymo užtikrinimo ar nemokumo procedūrai, neatsižvelgiant į tai, ar tai kilnojamasis ir (arba) nekilnojamasis turtas, teisės aktuose nėra aiškiai numatytas likvidavimo apimties sumažinimas, bet jį lemia įvairūs veiksniai, kaip antai: kreditorių individualiai ar kartu patvirtintas vertės nustatymo metodas; turto pobūdis; rinkos patrauklumas; nusidėvėjimo laipsnis; potencialių konkurso dalyvių susidomėjimas ir kt. Taigi, atsižvelgiant į tai, taikant tokią hipotezę yra daug įvairių elementų, <…> vertės nustatymo rezultato įvertinti neįmanoma.“ (188)

(288)

Atsižvelgdama į tokias aplinkybes Komisija mano, kad likvidavimo scenarijaus rezultatai atrodo gana aiškūs, turint omenyje, kad likvidavimo procedūros sėkmė nepriklauso nuo vieno pirkėjo buvimo, ir atsižvelgiant į ribojamąsias prielaidas dėl pavienių turto objektų pardavimo kainos pagal privatizavimo scenarijų.

(289)

Dėl ANAF (ir kitų valstybės kreditorių CNPP, ANOFM ir CNAS) ir įmonės „CFR Infrastructură“ reikalavimų įmonei „CFR Marfă“ Komisija mano, kad 2013 m. skolos konvertavimas į nuosavybę nebuvo geriausias įmanomas būdas susigrąžinti joms mokėtinas sumas. Pagal „Deloitte“ ataskaitoje pateiktą likvidavimo scenarijų ANAF turėtų galimybę susigrąžinti [90–100] proc. valstybės kreditoriaus reikalavimų, o 2010 m. ANAF galėjo susigrąžinti 100 % valstybės kreditorių reikalavimų pagal likvidavimo scenarijų. Pagal toje pačioje „Deloitte“ ataskaitoje pateiktą 2012 m. likvidavimo scenarijų įmonė „CFR Infrastructură“ nieko negalėtų susigrąžinti (žr. 15 lentelę), o pagal 2010 m. likvidavimo scenarijų įmonė „CFR Infrastructură“ galėtų tikėtis susigrąžinti [40–50] proc. savo reikalavimų (žr. 11 lentelę). Tačiau reikia pažymėti, kad 2010–2012 m. ANAF (ir kiti valstybės kreditoriai) ir įmonė „CFR Infrastructură“ leido įmonei „CFR Marfă“ sukaupti [90–100] proc. didesnes skolas (remiantis 7 lentelėje pateiktais duomenimis).

(290)

Komisija laikosi nuomonės, kad vien dėl skolos padidėjimo per tą laikotarpį 2013 m. REO kriterijaus taikymas skolos konvertavimui į nuosavybę, kaip aprašyta „Deloitte“ ataskaitoje, buvo teigiamas (189), nors ir pagrįstas nerealistiška trumpalaikio privatizavimo prielaida. Dėl didesnio įmonės „CFR Marfă“ skolos konsoliduotam valstybės biudžetui (t. y. ANAF, CNPP, ANOFM ir CNAS) ir įmonei „CFR Infrastructură“ lygio iki 2013 m. susigrąžinimo lygis pagal 2012 m. likvidavimo scenarijų buvo mažesnis nei pagal skolos konvertavimo į nuosavybę scenarijų. Taigi, dėl tokios didesnės skolos konsoliduotam valstybės biudžetui ir įmonei „CFR Infrastructură“ pagal skolos konvertavimo į nuosavybę scenarijų, jeigu po konvertavimo įvyktų REO kriterijų atitinkantis privatizavimas, kaip aprašyta „Deloitte“ ataskaitoje, susigrąžintina suma būtų […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR) didesnė, nes pagal šį scenarijų buvo padaryta prielaida, kad įmonė „CFR Marfă“ grąžins visas likusias negrąžintas skolas (t. y. skolas, kurios nebuvo konvertuotos į nuosavybę).

15 lentelė

Pagal „Deloitte“ ataskaitoje pateiktą likvidavimo scenarijų susigrąžinamų sumų apžvalga

(291)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad taikant 3 priemonę, konvertuojant skolą į nuosavybę, įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas pranašumas, nes nėra išieškoma ir nurašoma sukaupta skola. Šios pagalbos vertė yra visa skolą konvertavus į nuosavybę nurašytos skolos suma, t. y. 1 669 mln. RON (maždaug 363 mln. EUR). Komisija pažymi, kad pagalba taikant 3 priemonę suteikiama pasitelkiant tuos pačius išteklius, kurie yra naudojami taikant 1 priemonę, ir 85 % išteklių, naudojamų taikant 2 priemonę, ir į tai atitinkamai atsižvelgiama nustatant bendrą pagalbos sumą, kad būtų išvengta dvigubo skaičiavimo.

(292)

Atskirai įvertinusi kiekvienos priemonės ekonominės naudos buvimą, Komisija taip pat atlieka bendresnio pobūdžio vertinimą, ar priemones galima laikyti viena tęstine valstybės intervencija į įmonės „CFR Marfă“ veiklą.

(293)

Komisija pažymi, kad įmonė „CFR Marfă“ neuždirbo pelno nuo 2008 m. ir buvo kelis kartus nesėkmingai bandoma ją privatizuoti, nė vieno karto nebandžius įmonės „CFR Marfă“ likviduoti, nepaisant jos nuolat blogėjančios finansinės padėties. Be to, atrodo, kad pirmiau aprašytos 1, 2, 3 ir 5 priemonės yra glaudžiai susijusios ir jomis siekiama to paties pagrindinio tikslo remti ir išlaikyti įmonę „CFR Marfă“ rinkoje daugelį metų ir užtikrinti įmonės „CFR Marfă“ darbuotojų darbo vietas, neišieškant skolų, nenurašant skolų ir toliau teikiant infrastruktūros paslaugas.

(294)

Tokia valstybės strategija išlaikyti įmonę „CFR Marfă“ bet kokia kaina atrodo dar akivaizdesnė atsižvelgiant į i) tai, kad priemones skiria tie patys subjektai, kurie yra valstybės agentūros ar įstaigos, ii) tų priemonių chronologiją (1 ir 2 priemonės buvo suteiktos 2010–2013 m., o 3 priemonė –2013 m. birželio mėn. tiesiog kaip pasekmė priėmus sprendimą per ankstesnį laikotarpį leisti kauptis didžiulei skolai), iii) jų tikslą, t. y. bet kokia kaina išlaikyti įmonę „CFR Marfă“, kad ji vykdytų veiklą rinkoje ir kad būtų išvengta jos likvidavimo, ir iv) įmonės (finansinę ir rizikos) padėtį per visą tą laikotarpį, kuris trunka ilgiau nei 8 metus.

(295)

Be to, 3 priemonės nebūtų be 1 ir 2 priemonių. Sukauptos skolos tiesiogiai valstybės biudžetui pagal 1 priemonę (tiesioginė intervencija) ir įmonei „CFR Infrastructură“ toliau teikiant paslaugas pagal 2 priemonę (netiesioginė intervencija) vėliau virto 3 priemone. Taikant 3 priemonę įmonei „CFR Marfă“ suteikiamas didesnis pranašumas, papildomai prie kartu taikomų 1 ir 2 priemonių, kurio neįmanoma atskirti nuo pranašumo, suteikiamo taikant 1 ir 2 priemones.

(296)

Kadangi 3 priemonė kyla iš 1 ir 2 priemonių ir kadangi 5 priemone tiesiog pratęsiama 2 priemonė, visos tos priemonės sudaro tarpusavyje susijusių intervencinių priemonių rinkinį (191), kurį sieja bendras valstybės tikslas išlaikyti įmonę „CFR Marfă“, tad jos yra priskirtinos valstybei. Komisija taip pat pažymi, kad po 2013 m. įvyko tam tikras poslinkis, kai įmonė „CFR Marfă“ neberegistravo skolų valstybės biudžetui, o vietoj jų registravimo daug didesnes skolas įmonei „CFR Infrastructură“. Tai paaiškinama tuo, kad siekdami dalyvauti vežimo paslaugų teikimo tam tikroms valstybės įmonėms konkursuose visi konkursų dalyviai privalėjo neturėti negrąžintų skolų ANAF.

(297)

Apskritai, taip pat atsižvelgiant į anksčiau nepavykusius bandymus privatizuoti įmonę, REO, atsidūręs padėtyje, kuri būtų panašiausia į valstybės padėtį, pirmiausia bandytų susigrąžinti kuo daugiau įmonės „CFR Marfă“ skolos, išnaudodamas visas turimas priemones, be kita ko, prašydamas teismo priversti laiku vykdyti įvairius reikalavimus ir galiausiai nurodyti likviduoti įmonę „CFR Marfă“.

(298)

Taigi visa valstybės pagalba, skirta įmonei „CFR Marfă“, yra lygi bendrai skolos sumai (įskaitant pagrindinę skolos dalį, palūkanas ir nuobaudas), kurią įmonė „CFR Marfă“ yra įsiskolinusi pagal 1, 2 ir 5 priemones, pridėjus skirtumą tarp palūkanų ir nuobaudų, kurias priskaičiuoja ANAF ir įmonė „CFR Infrastructură“, ir rinkos palūkanų normos, apskaičiuojamos pagal 2008 m. komunikatą. Įmonei „CFR Marfă“ suteikta pagalba taikant 3 priemonę 2013 m. maždaug 363 mln. EUR skolą konvertavus į nuosavybę jau įtraukta į pagalbą pagal 1 ir 2 priemones, tad ji nebus pridedama prie susigrąžintinos sumos siekiant išvengti dvigubo skaičiavimo.

(299)

Valstybės parama gali iškraipyti konkurenciją, net jei ja įmonei gavėjai nepadedama didinti turimą rinkos dalį ar ją įgyti. Užtenka vien to, kad tokia pagalba jai suteikiama galimybė išlaikyti stipresnę konkurencinę padėtį, nei būtų turėjusi, jeigu ta pagalba nebūtų suteikta. Tokiomis aplinkybėmis, kad pagalba būtų laikoma iškraipančia konkurenciją, paprastai užtenka remtis tuo, kad dėl pagalbos gavėjui suteikiamas pranašumas, nes ja sumažinamos jo išlaidos, kurias jis priešingu atveju būtų turėjęs patirti vykdydamas kasdienę verslo veiklą (192).

(300)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį valstybės parama įmonėms yra valstybės pagalba tik tada, kai ji „daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“. Todėl nebūtina nustatyti, kad pagalba daro faktinį poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai, užtenka nustatyti, ar pagalba gali daryti poveikį tokiai prekybai. Visų pirma Sąjungos teismai nusprendė, jog „jeigu valstybės suteikta finansinė pagalba sustiprina tam tikros įmonės padėtį, palyginti su kitomis [Sąjungos] vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, manytina, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai“ (193).

(301)

Gali būti laikoma, kad valstybės parama gali daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai net ir tuo atveju, kai jos gavėjas tarpvalstybinėje prekyboje tiesiogiai nedalyvauja. Pavyzdžiui, dėl subsidijos, kuria yra išlaikoma arba didinama vietos pasiūla, kitų valstybių narių veiklos vykdytojams gali būti sunkiau patekti į rinką (194).

(302)

Įmonė „CFR Marfă“ vykdo veiklą krovinių vežimo geležinkeliais srityje, t. y. konkurencinėse Europos rinkose (žr. 13–16 konstatuojamąsias dalis). Komisija mano, kad sudarant galimybę įmonei „CFR Marfă“ tęsti veiklą ir nurašyti viešąsias skolas jas konvertuojant į nuosavybę, dėl 1, 2, 3 ir 5 priemonių įmonės „CFR Marfă“ konkurencinė padėtis tikrai pagerės, palyginti su nacionaliniais ir tarptautiniais konkurentais vidaus rinkoje.

(303)

Todėl Komisija daro išvadą, kad 1, 2, 3 ir 5 priemonės turi potencialo arba gali iškraipyti konkurenciją ir daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(304)

Atsižvelgiant į tai, kad visos valstybės pagalbos buvimo sąlygos pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį įvykdytos (žr. 4.1.2–4.1.6 poskirsnius) keturių iš penkių priemonių atžvilgiu, Komisija daro šias išvadas.

(305)

2004 m. ir 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse (195) pateikiama sąvokos „sunkumų patirianti įmonė“ apibrėžtis siekiant atlikti sanavimo ir restruktūrizavimo pagalbos suderinamumo vertinimą pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą.

(306)

Pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 137 punktą „Komisija, remdamasi šiomis gairėmis, išnagrinės bet kokios sanavimo arba restruktūrizavimo pagalbos, suteiktos be jos leidimo ir dėl to pažeidžiančios Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, suderinamumą su bendrąja rinka, jei po šių gairių paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo suteikta dalis pagalbos arba visa pagalba“ (išskirta autorių).

(307)

Be to, pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 138 punktą „[v]isais kitais atvejais ji atlieka tyrimą remdamasi suteikiant pagalbą taikytomis gairėmis“.

(308)

Kaip paaiškinta 27 išnašoje ir 24, 77 ir 86 konstatuojamosiose dalyse, 1 ir 2 priemonės (įmonės „CFR Marfă“ skolos valstybės biudžetui ir įmonei „CFR Infrastructură“) buvo didžiąja dalimi konvertuotos į nuosavybę 2013 m. birželio mėn. vykdant 3 priemonę. Taigi Komisija mano, kad 1, 2 ir 3 priemonės buvo suteiktos prieš paskelbiant 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires. Kalbant apie 5 priemonę, ji buvo taikoma po 3 priemonės įgyvendinimo 2013 m. ir buvo tęsiama po 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių paskelbimo (t. y. 2014 m. liepos 31 d.). Atsižvelgiant į tai, kad 1, 2, 3 ir 5 priemonės yra valstybės pagalba, pagalba nebuvo patvirtinta Komisijos. Taigi, jos yra neteisėta pagalba (žr. 4.3 skirsnį, 319 ir 320 konstatuojamąsias dalis).

(309)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija pakartoja sprendime pradėti procedūrą pateiktą išvadą ir mano, kad 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės taikomos vertinant 1, 2 ir 3 priemones, o 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės taikomos vertinant 5 priemonę.

(310)

Bet kuriuo atveju išvada, kad įmonė „CFR Marfă“ yra sunkumų patirianti įmonė, būtų vienoda ir pagal 2004 m., ir pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires.

(311)

Kaip jau minėta, 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės taikomos 1, 2 ir 3 priemonėms. Pagal 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 10 punkto a papunktį patiriančia sunkumų laikoma „ribotos turtinės atsakomybės bendrovė, jei ji yra praradusi daugiau kaip pusę savo registruoto kapitalo ir daugiau kaip vieną ketvirtadalį to kapitalo – per pastaruosius 12 mėnesių“.

(312)

Įmonė „CFR Marfă“ yra ribotos turtinės atsakomybės bendrovė (196) (žr. 11 konstatuojamąją dalį). Kaip apibendrinta 4 lentelėje, nuo 2009 m. įmonės „CFR Marfă“ rezervai nėra pakankami, kad būtų padengti jos nuostoliai. 2009 m. įmonė „CFR Marfă“ neteko 62 % pasirašytojo akcinio kapitalo, nes sukaupė 141,84 mln. RON (maždaug 31 mln. EUR) nuostolius ir patyrė 341,98 mln. RON (maždaug 74 mln. EUR) metinius nuostolius. 2012 m. ir 2013 m. įmonė „CFR Marfă“ prarado 443 % ir 71 % pasirašytojo akcinio kapitalo, nes sukaupė atitinkamai 1 149,12 mln. RON (maždaug 250 mln. EUR) nuostolius ir 1 565,68 mln. RON (maždaug 340 mln. EUR) nuostolius ir patyrė atitinkamai 405,09mln. RON (maždaug 88 mln. EUR) ir 262,92 mln. RON (maždaug 57 mln. EUR) metinius nuostolius.

(313)

Be to, įmonė „CFR Marfă“, atrodo, patiria sunkumų ir pagal 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 11 punkto nuostatas. Konkrečiai kalbant, kaip parodyta 4 lentelėje, įmonė „CFR Marfă“ turėjo i) nuolat didelius nuostolius bent nuo 2009 m. (141,84 mln. RON (maždaug 30,83 mln. EUR) 2009 m., 535,27 mln. RON (maždaug 116,36 mln. EUR) 2010 m., 405 mln. RON (maždaug 88,04 mln. EUR) 2012 m. ir 263 mln. RON (maždaug 57,17 mln. EUR) 2013 m.), dėl kurių susidarė neigiamas nuosavas kapitalas (–343,5 mln. RON (maždaug –74,67 mln. EUR) 2010 m. ir –904,6 mln. RON (maždaug –196,65 mln. EUR 2012 m.), ii) besikaupiančią skolą (nuo 1 261,6 mln. RON (maždaug 274,26 mln. EUR) 2009 m., kuri nuolat didėjo iki 2 186,6 mln. RON (maždaug 475,35 mln. EUR) 2012 m.) ir iii) mažėjančias pajams (apyvartai nuolat mažėjant nuo 1 097,3 mln. RON (maždaug 238,54 mln. EUR) 2009 m. iki 1 020,6 mln. RON (maždaug 221,87 mln. EUR) 2012 m.). Taigi įmonė „CFR Marfă“, remiantis 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 10 punkto a papunkčio ir 11 punkto nuostatomis, yra sunkumus patirianti įmonė nuo 2009 m.

(314)

Kaip minėta pirmiau (žr. 309 konstatuojamąją dalį), 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairės taikomos 5 priemonei. Pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 20 punkto a papunktį patiriančia sunkumų laikoma „ribotos turtinės atsakomybės bendrovė, kurios daugiau nei pusė pasirašytojo akcinio kapitalo buvo prarasta dėl sukauptų nuostolių. Taip yra tuomet, kai sukauptus nuostolius atėmus iš rezervų (ir visų kitų elementų, kurie paprastai laikomi bendrovės nuosavų lėšų dalimi) gaunama bendra neigiama suma, viršijantis pusę pasirašytojo akcinio kapitalo.“ Be to, pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 20 punkto c papunktį „įmonė laikoma sunkumų patiriančia įmone tada, kai be valstybės intervencijos ji beveik neabejotinai bus priversta pasitraukti iš verslo trumpuoju arba vidutiniu laikotarpiu“.

(315)

Rumunija teigė, kad po 2014 m. įmonė „CFR Marfă“ nebuvo ir nėra sunkumų patirianti įmonė, kaip tai suprantama pagal Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires (Komunikatas 2014/C 249/01) (197).

(316)

Tačiau Komisija pažymi, kad 2014 m. praėjus metams po 2013 m. skolos konvertavimo į nuosavybę įmonės „CFR Marfă“ finansinė būklė ir toliau blogėjo. Įmonė „CFR Marfă“ neteko 73 % pasirašytojo akcinio kapitalo, nes sukaupė 1 828,88 mln. RON (maždaug 398 mln. EUR) nuostolius ir patyrė 27,16 mln. RON (maždaug 5,9 mln. EUR) metinius nuostolius. Bet kuriuo atveju 2014 m. ir paskesniais metais įmonės „CFR Marfă“ padėtis būtų daug blogesnė, jeigu 2013 m. skola nebūtų konvertuota į nuosavybę, kai buvo nurašyta didžioji įmonės „CFR Marfă“ skolų dalis ir dirbtinai pagerinta jos finansinė būklė.

(317)

Komisija taip pat pažymi, kad, Rumunijos teigimu, pagal nacionalinę teisę įmonė „CFR Marfă“ tenkina kriterijus, pagal kuriuos kreditoriams paprašius jai pradedama kolektyvinė nemokumo procedūra (t. y. kai susikaupia daugiau nei 40 000 RON neįvykdyti įsipareigojimai ir jie neįvykdomi daugiau nei 60 dienų) (198). Komisija pabrėžia, kad įmonė „CFR Marfă“ iš tikrųjų atitiko nacionalinės teisės aktuose nustatytus kriterijus, pagal kuriuos jai pradedama kolektyvinė nemokumo procedūra, ne tik bent 2009 m. (žr. 22–25 konstatuojamąsias dalis), bet ir po 2014 m. Priešingai nei mano Rumunija, įmonė nebūtinai turi būti nemoki, kad ji būtų laikoma patiriančia sunkumų. Pakanka, kad ta įmonė atitiktų nacionalinės teisės aktuose nustatytas nemokumo procedūros taikymo sąlygas. Įmonės „CFR Marfă“ atveju taip ir buvo, net konvertavus skolą į nuosavybę. Iš didelės įmonės „CFR Marfă“ neįvykdytų įsipareigojimų įmonei „CFR Infrastructură“ sumos (žr. 23 ir 24 konstatuojamąsias dalis ir atitinkamą 7 lentelę) matyti, kad 40 000 RON (maždaug 8 695,7 EUR) riba viršijant 60 dienų terminą buvo tikrai pasiekta. Taigi, remiantis 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 20 punkto a ir c papunkčiais, kalbant apie 5 priemonę, įmonė „CFR Marfă“ yra sunkumų patirianti įmonė nuo 2014 m.

(318)

Taigi Komisija daro išvadą, kad, remiantis 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 10 punkto a papunkčiu ir 11 punktu ir 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 20 punkto a ir c papunkčiais, įmonė „CFR Marfă“ yra sunkumų patirianti įmonė. Konkrečiai kalbant, įmonė „CFR Marfa“ patiria sunkumų bent nuo 2009 m., t. y. taip pat nuo 2010 m. iki 2013 m. birželio mėn. imtinai, per laikotarpį, kai buvo suteiktos 1, 2 ir 3 priemonės, ir po 2013 m. birželio mėn. įvykusio skolos konvertavimo į nuosavybę, kai buvo suteikta 5 priemonė. Kaip minėta pirmiau, Rumunijos krovinių vežimo geležinkeliais rinka buvo liberalizuota tik 2008 m. (199); tad poveikis, kurį įmonės „CFR Marfă“ padėčiai nacionalinėje rinkoje padarė nauji operatoriai, galėjo pasireikšti tik nuo 2009 m.

(319)

Komisija pažymi, kad 1 ir 2 priemonės buvo suteiktos bent nuo 2010 m., 3 priemonė buvo suteikta 2013 m. birželio mėn., 5 priemonė buvo suteikta bent nuo 2014 m., ir jos visos yra pagalba. Ši pagalba nebuvo patvirtinta Komisijos, tad Rumunija nesilaikė Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos neveikimo prievolės.

(320)

Valstybės pagalba buvo skiriama ir teikiama apie ją nepranešant nuo 2010 m.; didelė visos pagalbos suma buvo suteikta 2013 m. birželio mėn. skolą konvertavus į nuosavybę ir dėl to yra neteisėta.

(321)

Kaip paaiškinta 107 konstatuojamojoje dalyje, Rumunija teigia, kad skolos konvertavimą į nuosavybę patvirtino Europos Sąjungos Taryba savo 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimu.

(322)

Tačiau Komisija pažymi, kad 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimu nėra reglamentuojamas pačių susitarimo memorandumo I priede Rumunijos pasiūlytų priemonių suderinamumas su valstybės pagalbos taisyklėmis; tad juo nėra reglamentuojamas ir 2013 m. skolos konvertavimas į nuosavybę įmonės „CFR Marfă“ naudai. Kaip jau paaiškinta 265 ir 266 konstatuojamosiose dalyse, iš Teisingumo Teismo jurisprudencijos byloje Eurallumina aiškiai matyti, kad Tarybos sprendimas dėl neapmokestinimo nėra leidimas skirti valstybės pagalbą ir analogiškai Rumunija negali savo teisėtų lūkesčių dėl skolos konvertavimo į nuosavybę pagrįsti 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimu (200).

(323)

Be to, Komisija pabrėžia, kad pagal ES ir Rumunijos susitarimo memorandumą, kuriuo remiantis buvo priimtas 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimas, aiškiai reikalaujama laikytis valstybės pagalbos taisyklių Rumunijai imantis restruktūrizavimo priemonių. Konkrečiai kalbant, susitarimo memorandumo I priede (B skirsnio 9 punktas), be kitų konkrečių ekonominės politikos priemonių, išvardijama: „sumažinti valstybės valdomų įmonių įsiskolinimą jas restruktūrizuojant pagal ES valstybės pagalbos taisykles ir užkertant kelią būsimiems nuostoliams <…>“ (išskirta autorių). Komisijos nuomone, šioje nuostatoje konkrečiai kalbama apie tokius atvejus, kaip įmonės „CFR Marfă“ restruktūrizavimas.

(324)

Taigi Komisija daro išvadą, kad Rumunijos teiginys, jog skolos konvertavimas į nuosavybę buvo patvirtintas 2013 m. spalio 22 d. Tarybos sprendimu, yra nepagrįstas.

(325)

Kaip matyti iš 4.2.1 poskirsnio, įmonė „CFR Marfă“ neabejotinai buvo sunkumų patirianti įmonė, tad pagalbos, kurią Komisija nustatė šiame sprendime, suderinamumą reikia vertinti laikantis Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse nustatytų sąlygų.

(326)

Remiantis nusistovėjusia jurisprudencija, valstybei narei, siekiančiai gauti leidimą suteikti pagalbą nukrypstant nuo Sutarties nuostatų, tenka pareiga bendradarbiauti su Komisija. Vykdydama tą pareigą ji visų pirma turi teikti visą informaciją, kuria remdamasi Komisija galėtų patikrinti, ar įvykdytos nukrypimo, dėl kurio kreiptasi, sąlygos (201).

(327)

Šiuo atveju Rumunijos valdžios institucijos nepateikė jokios aiškios nuorodos į teisinį pagrindą suderinamumui įvertinti, nes, jų nuomone, vertinamos priemonės nėra pagalba. Rumunija vis dėlto atkreipė dėmesį į tam tikrus panašumus su ankstesnėmis Komisijos bylomis, kuriose pagalba buvo pripažinta suderinama, visų pirma restruktūrizavimo pagalba skolą konvertuojant į nuosavybę Graikijos geležinkelio įmonės „Trainose“ naudai, dėl kurios Komisija pritarė pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą (žr. 116–121 konstatuojamąsias dalis). Šio teisinio pagrindo taikymas vertinamas 332 konstatuojamojoje dalyje.

(328)

Atsižvelgiant į tai, kad įmonė „CFR Marfă“ laikytina sunkumų patiriančia įmone (žr. 318 konstatuojamąją dalį), vienintelis suderinamumo pagrindas, kurį Komisija nustatė sprendime pradėti procedūrą (202), buvo sanavimo ir restruktūrizavimo pagalba pagal 2004 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires 1, 2 ir 3 priemonių atveju ir pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires – 5 priemonės atveju. Pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 137 punktą „Komisija, remdamasi šiomis gairėmis, išnagrinės bet kokios sanavimo arba restruktūrizavimo pagalbos, suteiktos be jos leidimo ir dėl to pažeidžiančios Sutarties 108 straipsnio 3 dalį, suderinamumą su bendrąja rinka, jei po šių gairių paskelbimo Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje buvo suteikta dalis pagalbos arba visa pagalba“. Be to, pagal 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 138 punktą „[v]isais kitais atvejais ji atlieka tyrimą remdamasi suteikiant pagalbą taikytomis gairėmis“.

(329)

Kaip paaiškinta 275 konstatuojamojoje dalyje ir 27 išnašoje, 1 ir 2 priemonės (įmonės „CFR Marfă“ skolos valstybės biudžetui ir įmonei „CFR Infrastructură“) buvo didžiąja dalimi konvertuotos į nuosavybę 2013 m. birželio mėn. vykdant 3 priemonę. Taigi Komisija mano, kad 1, 2 ir 3 priemonės buvo suteiktos prieš paskelbiant 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gaires. Kalbant apie 5 priemonę, ji buvo taikoma po 3 priemonės įgyvendinimo 2013 m. ir buvo tęsiama po 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių paskelbimo (t. y. 2014 m. liepos 31 d.). Galiausiai, atsižvelgiant į tai, kad 4 priemonė nelaikoma pagalba (žr. 215 ir 304 konstatuojamąsias dalis), tos konkrečios 4 priemonės suderinamumas nevertinamas.

(330)

Rumunija teigia, kad įmonei „CFR Marfă“ taikomos priemonės yra labai panašios į kitus atvejus, susijusius su ES geležinkelių vežėjų restruktūrizavimu, kurio priemones Komisija pripažino suderinamomis (žr. 117 ir paskesnes konstatuojamąsias dalis).

(331)

Tačiau šiuo požiūriu Komisija mano, kad tarp įmonės „CFR Marfă“ padėties ir Graikijos ir Slovakijos geležinkelio įmonių padėties yra svarbių skirtumų, dėl kurių įmonei „CFR Marfă“ skirta pagalba nebūtinai yra suderinama, kaip yra Graikijos ir Slovakijos geležinkelio įmonių atveju. Šių atvejų ypatumai apibendrinami toliau.

(332)

Teigiami Komisijos sprendimai dėl restruktūrizavimo pagalbos pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktą įmonėms TRAINOSE ir OSE viršijant 15 mlrd. EUR buvo priimti 2017 m. birželio 16 d. Abu precedentus reikia vertinti atsižvelgiant į Graikijoje vykdomą makroekonominio gaivinimo programą, kurioje numatyta, kad įmones OSE (kuri yra geležinkelių infrastruktūros valdytoja) ir TRAINOSE (geležinkelių operatorius) reikia restruktūrizuoti. Vykdydama Graikijos ekonominio koregavimo programą Graikija turėjo restruktūrizuoti įmonę OSE, kuri yra valstybės valdoma geležinkelių infrastruktūros valdytoja. 2011 m. vasario mėn. Graikija pranešė apie tris įmonės OSE naudai skirtas priemones. Dėl įmonės TRAINOSE pagal susitarimo memorandumą su trejetu įmonę TRAINOSE reikėjo privatizuoti nuo 2010 m. Graikija restruktūrizavo ir reorganizavo įmonę TRAINOSE siekdama padidinti jos veiksmingumą. Atsižvelgiant į tai, kad, priešingai nei įmonė „CFR Marfă“, įmonė TRAINOSE yra vienintelė geležinkelius valdanti įmonė, o įmonė OSE – vienintelė geležinkelių infrastruktūrą valdanti įmonė, rizika, kad įmonei TRAINOSE nebegebant teikti vežimo geležinkeliais paslaugų bus nutrauktas tų paslaugų teikimas, keltų riziką, kad Graikijoje nebebus teikiamos keleivių ir krovinių vežimo geležinkeliais paslaugos, o įmonė OSE nebegalės užtikrinti geležinkelių infrastruktūros priežiūros.

(333)

Įmonei TRENITALIA įsigijus privatizuojamą įmonę TRAINOSE, Graikija galutinai nutraukė savo infrastruktūrą valdančios įmonės ir geležinkelius valdančios įmonės ryšius. Be to, Komisija nusprendė, kad atsižvelgiant į ypatingas ir specifines Graikijos geležinkelių sektoriaus aplinkybes pagalba įmonei TRAINOSE buvo tinkama siekiant pašalinti didelį Graikijos ekonomikos sutrikimą. Būtent įmonė TRAINOSE Graikijoje, kur daugiau kaip 99 % įmonių yra MVĮ, yra labai svarbi tiesioginė ir netiesioginė darbdavė. Nedarbo lygiai Graikijoje mušė visus istorinius rekordus ir tapo daugiausia sunkumų keliančiu kintamuoju, į kurį reikia atsižvelgti (nuo 17,9 % 2011 m. iki 27,5 % 2013 m.; 2010–2017 m. nuolat viršijo 20 %) (203). Dėl nestabilios šalies ekonominės padėties ir visų pirma dėl šios padėties poveikio galimybei gauti finansų, o gauti finansų MVĮ labai svarbu, Graikijoje MVĮ kyla neįprasta ekonomikos kintamumo rizika

(334)

Graikijos ekonomikos būklė ir Graikijos krovinių vežimo geležinkeliais įmonės vaidmuo, kaip aprašyta įmonės TRAINOSE byloje, visiškai skiriasi nuo ekonominės padėties Rumunijoje ir įmonės „CFR Marfă“ vaidmens šalies ekonomikoje šiuo atveju dėl kelių priežasčių. Kaip Komisija nurodė dėl priemonių, kuriomis siekiama taisyti padėtį Graikijoje ir kurioms taikomas SESV 107 straipsnio 3 dalies b punktas, Graikijos ekonomikos nuosmukis yra tokio masto ir taip ilgai tęsiasi, kad tai gerokai pranoksta valstybių narių ekonomikos sunkumus, kurių kyla įprastame verslo cikle, – jame ekonomikos sulėtėjimas turi būti priimamas kaip įprasto augimo ir plėtros modelio dalis. Komisija pripažino išskirtinį krizės poveikį įvairiems ekonomikos sektoriams. Atsižvelgdama į aplinkybes, Komisija mano, kad valstybės pagalbą Graikijos finansų sektoriui pratęsti iki 2017 m. birželio 30 d. būtina siekiant atitaisyti didelius valstybės narės ekonomikos sutrikimus, kaip nustatyta SESV 107 straipsnio 3 dalies b punkte. Šios 2011 m. gruodžio mėn. padarytos išvados dėl Graikijos ekonomikos padėties tebebuvo aktualios taikant valstybės pagalbos taisykles. Tokia padėtis padarė poveikį Graikijos geležinkelių sektoriui, sukėlė tam tikrų sutrikimų, kaip antai ir keleivių, ir krovinių vežimo geležinkeliais paklausos sumažėjimą dėl tam tikrų įmonių (kaip antai FYROM ar EBZ) ekonominės veiklos nutraukimo ir sumažėjimo ir tam tikrų įmonių nesugebėjimo apmokėti sąskaitų ir su tuo susijusių įmonės TRAINOSE likvidumo problemų. Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad 2008–2012 m. keleivio kilometrų skaičius sumažėjo 49 %, o krovinių tonkilometrių – net 64 %

(335)

Priešingai, daugiau nei pusę (maždaug 64 % tonkilometrių) krovinių vežimo geležinkeliais rinkos Rumunijoje jau aptarnauja konkurentai. Rumunijos padėtis nedarbo požiūriu labai skiriasi nuo situacijos Graikijoje: per pastaruosius dešimt metų nedarbo lygiai be jokių išimčių buvo mažesni nei ES vidurkiai (didžiausias metinis nedarbo lygis Rumunijoje nuo 2009 m. buvo 7,2 % 2011 m. ir jis nuolat mažėjo ir 2017 m. sudarė 4,9 %, o 2018 m. – 4,2 %) (204). Atsižvelgiant į tai, įmonės „CFR Marfă“ padėties negalima laikyti itin svarbia tiesioginiam ar netiesioginiam užimtumui Rumunijoje. Be to, įmonei „CFR Marfă“ galbūt pasitraukus iš rinkos MVĮ kaip ekonominės veiklos vykdytojų kategorijos įmonės tikriausiai nepatirtų didelio poveikio, nes daugiau nei 50 % rinkos jau aptarnauja įmonės „CFR Marfă“ konkurentai ir daugelis įmonės „CFR Marfă“ klientų yra didelės VVĮ.

(336)

Dar vienas Rumunijos nurodytas atvejis (žr. 116 konstatuojamąją dalį) yra susijęs su pagalba įmonei „HŽ Cargo d. o. o.“ panaikinus 975 mln. HRK nacionalinio geležinkelių operatoriaus įmonės „HZ Cargo“ skolą ir 2015 m. atitinkamai konvertavus ją į nuosavybę; dėl to taip pat padidėjo įmonės „HZ Cargo“ kapitalas. Rumunija primena, kad įmonės „HZ Cargo“ atveju valstybės pagalba buvo pripažinta neteisėta, bet vis dėlto suderinama su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą ir todėl įmonei „HZ Cargo“ nereikėjo grąžinti pagalbos sumos. Tačiau įmonės „HZ Cargo“ padėtis taip pat labai skiriasi nuo įmonės „CFR Marfă“ padėties. Visų pirma, įmonei „HZ Cargo“ skirta priemone buvo siekiama padengti aiškiai nustatytas ir individualizuotas skolas, susidariusias iki Kroatijos įstojimo į Europos Sąjungą datos (t. y. 2013 m. liepos 1 d.), o įmonės „CFR Marfă“ atveju taip akivaizdžiai nėra, nes Rumunija įstojo į ES 2007 m., likus trejiems metams iki šioje byloje vertinamo laikotarpio.

(337)

Dėl išsamumo Komisija primena, kad buvo dar vienas atvejis, kai buvo patvirtinta 96,5 mln. EUR pagalba geležinkelio įmonei, kuri yra 100 % valstybės valdomas Slovakijos geležinkelių operatorius, siekiant statyti naujas keleivinių traukinių priežiūros dirbtuves (pvz., transporto priemonėms valyti, vandens ištekliams papildyti ar kitiems nedideliems remonto darbams atlikti). Tuo konkrečiu atveju Komisija nustatė, kad dotacija yra pagalba, bet pripažino ją suderinama pateikus pagrindimą, kad priemone būtų prisidedama prie Sąjungos bendro intereso tikslų, visų pirma siekiant pereiti nuo kelių transporto prie geležinkelių transporto, skatinti aplinkos apsaugą ir mažinti spūstis keliuose. Komisija primena, kad Slovakijos pasiūlyti įsipareigojimai (visų pirma, atvira ir nediskriminacinė prieiga) kartu su pagalbos indėliu siekiant Sąjungos bendro intereso tikslų buvo lemiami veiksniai jai padarant išvadą, kad priemonė nesukels nepagrįstų konkurencijos iškraipymų, ir patvirtinant ją pagal SESV 93 straipsnį.

(338)

Akivaizdu, kad pirmiau nurodyti atvejai iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamo įmonės „CFR Marfă“ atvejo.

(339)

Rumunija nepateikė jokio prasmingo restruktūrizavimo plano, atitinkančio Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių standartus.

(340)

2017 m. gegužės mėn. Rumunija ex post tiesiog paminėjo įvairias „restruktūrizavimo priemones“, kuriomis siekiama pagerinti įmonės „CFR Marfă“ finansinę padėtį, įskaitant 2017–2020 m. priemonių sąrašą. Be to, savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą Rumunija pateikė dokumentą „Restruktūrizavimo ir reorganizavimo planas“, skirtą įmonei „CFR Marfă“, kurį įmonės akcininkų susirinkimas patvirtino 2014 m. birželio mėn. (205), ir kartu teikiamą metinį priemonių sąrašą, pagal kurį 2014–2017 m. siekiama padidinti pajamas ir sumažinti išlaidas (206). Tačiau tie dokumentai iš esmės neatitinka Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių standarto, kad juos būtų galima laikyti „įvykdomu, nuosekliu ir visapusišku restruktūrizavimo planu“. Iš tikrųjų juose nėra visų būsimų pelningumo ir grąžos normos rodiklių, kitų 3–5 metų prognozės, būsimos paklausos įverčių, įvairių restruktūrizavimo scenarijų (bazinio, pesimistinio) palyginimo, SSGG analizės, išsamios informacijos apie numatomą valstybės pagalbą, nuosavų lėšų įnašą ir kt. Galiausiai (bet taip pat svarbu) 2014 m. dokumente numatytomis restruktūrizavimo priemonėmis (neatsižvelgiant į tai, ar jos įgyvendintos ar ne), atrodo, nepadidinamas nei įmonės stabilumas, nei jos pelningumas net 2018 m., kai įmonė ir toliau kaupė skolą įmonei „CFR Infrastructură“ ir registravo nuostolius.

(341)

Konkrečiau kalbant, 2018 m. įmonė „CFR Marfă“ patyrė 158,05 mln. RON (maždaug 34 mln. EUR) nuostolius ir užregistravo didelę bendrą (trumpalaikę) skolą, sudariusią maždaug […] mln. RON (maždaug […] mln. EUR). Daugiau nei 70 % tos skolos sudarė skola įmonei „CFR Infrastructură“ (bendra skola metų pabaigoje siekė 884,3 mln. RON (maždaug 192 mln. EUR), įskaitant 792,33 mln. RON (maždaug 172 mln. EUR) negrąžintą skolą (207).

(342)

Taigi Rumunija nepateikė jokios svarbios ir įtikinamos informacijos, kuri įrodytų, kad restruktūrizavimo priemonės buvo įgyvendintos siekiant užtikrinti, kad būtų atkurtas įmonės gyvybingumas. Labai vėlyvame proceso etape (susitikime su Komisijos tarnybomis 2019 m. liepos 24 d.) Rumunijos valdžios institucijos paminėjo, kad įmonė rengė ataskaitą dėl įmonės „CFR Marfă“ plėtros strategijos. Bet kuriuo atveju bet koks hipotetinis atnaujintas priemonių sąrašas, kuris galėtų būti parengtas po sprendimo pradėti procedūrą, būtų savaime orientuotas į ateitį, o sprendime vertinamos ankstesnės, bent nuo 2010 m. vykdomos valstybės priemonės.

(343)

Tokiomis aplinkybėmis, kai įmonė „CFR Marfă“ patiria nuostolių nuo 2009 m., Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių suderinamumo sąlygos nėra tenkinamos. Visų pirma, atsižvelgiant į didelę bent 2 619,27 mln. RON (maždaug 569,41 mln. EUR) pagalbos sumą ir dabartinę įmonės finansinę būklę, esant bent 792 mln. RON (maždaug 172 mln. EUR) (208) skolai įmonei „CFR Infrastructură“, įmonei „CFR Marfă“ faktiškai neįmanoma surinkti svaraus nuosavų lėšų įnašo; išlaikyti gyvybingumą be valstybės pagalbos taip pat neįmanoma.

(344)

Galiausiai, atsižvelgiant į pirmaujančią įmonės „CFR Marfă“ padėtį Rumunijos krovinių vežimo geležinkeliais sektoriuje ir į tai, kad jai tenka didelės įvairių produktų rinkų, kuriose ji veikia, dalys, taip pat atsižvelgiant į Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių 3.6.2 skirsnį, įmonė „CFR Marfă“ turėjo įgyvendinti priemones, kuriomis būtų apribotas dėl pagalbos atsiradęs rinkos iškraipymas. Šiomis aplinkybėmis Komisija atkreipia dėmesį, kad Rumunija nepasiūlė jokių struktūrinių ar su elgesiu susijusių kompensacinių priemonių.

(345)

Taigi, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, po tyrimo etapo Komisija daro išvadą, kad nė viena iš priemonių neatitinka Sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse nustatytų suderinamos sanavimo ar restruktūrizavimo pagalbos kriterijų.

(346)

Dėl SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto pažymėtina, kad Komisija nemato galimybės vertinamoms priemonėms pritaikyti kokią nors sistemą ar gaires dėl 107 straipsnio 3 dalies taikymo, kaip paaiškinama toliau.

(347)

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktu, su vidaus rinka suderinama gali būti laikoma „pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui“. Šiuo požiūriu Geležinkelių gairių (209) 4 skirsnyje numatoma sistema, kurią taikant vertinama, ar geležinkelio įmonėms skiriama pagalba, kuria siekiama panaikinti skolas, gali būti pripažinta suderinama pagal Sutartyje įtvirtintas valstybės pagalbos taisykles. Geležinkelių gairių 53 punkte numatyta, kad ypatingais atvejais, kai panaikintos skolos susijusios tik su transporto koordinavimu, kompensacijomis už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ar apskaitos norminimu, tos pagalbos suderinamumas turi būti vertinamas pagal Sutarties 93 straipsnį.

(348)

Geležinkelių gairių 54 punkte nustatyta: „Atsižvelgdama į Direktyvos 91/440/EEB 9 straipsnį Komisija be kita ko mano, kad tam tikromis sąlygomis turi būti leidžiama teikti tokią pagalbą neatliekant įmonės finansinio pertvarkymo, t. y. teikti pagalbą senoms skoloms panaikinti, kurios atsirado iki Direktyvos 2001/12/EB, kuria nustatomos sektoriaus konkurencijos atvėrimo sąlygos, įsigaliojimo“.

(349)

Komisija pažymi, kad pagal Geležinkelių gairių 56 punktą valstybių narių, kurios į Sąjungą įstojo po Direktyvos 2001/12/EB įsigaliojimo 2001 m. kovo 15 d., atveju atitinkama data turėtų būti laikoma įstojimo data. Šiuo požiūriu šiame sprendime atitinkama data yra Rumunijos įstojimo į ES data, t. y. 2007 m. sausio 1 d.

(350)

Komisija taip pat pažymi, kad nebūtina vertinti, ar yra tenkinamos Geležinkelių gairių 55–60 punktuose nustatytos sudėtinės sąlygos, kad įmonei „CFR Marfă“ skirta pagalba būtų pripažinta suderinama su Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktu, nes visos šiame sprendime vertinamos priemonės buvo taikomos po įstojimo datos.

(351)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad įmonei „CFR Marfă“ suteiktos valstybės pagalbos priemonės yra nesuderinamos su vidaus rinka.

(352)

Remiantis SESV ir suformuota Sąjungos jurisprudencija, Komisija yra kompetentinga nuspręsti, kad atitinkama valstybė narė turi pakeisti arba nutraukti pagalbą, jeigu nustatoma, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka (210). Sąjungos teismai nuosekliai laikėsi nuomonės, kad valstybės narės prievolė nutraukti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, nustatyta siekiant atkurti anksčiau, iki pagalbos suteikimo, buvusią padėtį (211).

(353)

Šiuo klausimu Sąjungos teismai yra konstatavę, kad šis tikslas būna pasiektas, kai gavėjas grąžina sumas, jau suteiktas kaip neteisėta pagalba, kartu su palūkanomis, taip netekdamas vidaus rinkoje turėto pranašumo prieš savo konkurentus (212).

(354)

Tarybos reglamento (ES) 2015/1589 (213) 16 straipsnio 1 dalyje, kuri atitinka jurisprudenciją, nustatyta, kad „[j]eigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo“.

(355)

Taigi, atsižvelgiant į tai, kad 1, 2, 3 ir 5 priemonės buvo įgyvendintos pažeidžiant Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį ir turi būti laikomos neteisėta ir nesuderinama pagalba, siekiant atkurti padėtį, buvusią vidaus rinkoje iki priemonių suteikimo, jas reikia susigrąžinti. Susigrąžinimas apima laikotarpį nuo to laiko, kai gavėjas galėjo disponuoti suteikta pagalba, iki visiško pagalbos sugrąžinimo. Susigrąžintinai sumai taikomos palūkanos, mokamos iki visos pagalbos susigrąžinimo dienos.

(356)

Kaip matyti iš 326–351 konstatuojamųjų dalių, įmonei „CFR Marfă“ suteikta pagalba kartu taikant keturias priemones (1, 2, 3 ir 5), sudaranti bent 2 619,27 mln. RON (maždaug 569,41 mln. EUR), t. y. pagalbos suma pagal 1 priemonę, sudaranti bent 1 001,2 mln. RON (maždaug 217,65 mln. EUR), kartu su pagalbos suma pagal 2 priemonę, sudarančia bent 783,78 mln. RON (maždaug 170,39 mln. EUR), pridėjus pagalbos sumą pagal 5 priemonę, sudarančią bent 834,29 mln. RON (maždaug 181,37 mln. EUR) ir atitinkamą palūkanų už visas negrąžintas skolas skirtumą iki rinkos palūkanų lygio (apskaičiuojama pagal 204–209, 237 ir 238 ir 260–262 konstatuojamosiose dalyse aprašytą metodiką) įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį ir laikytina neteisėta ir nesuderinama pagalba, kurią reikia susigrąžinti siekiant atkurti padėtį, kuri buvo vidaus rinkoje iki pagalbos suteikimo.

(357)

Pagal suformuotą jurisprudenciją pagalbos gavėjo nemokumas ir jo negebėjimas grąžinti pagalbą nėra pagrįsta priežastis jį atleisti nuo jo prievolės sugrąžinti pagalbą (214). Šiuo atveju padėties, buvusios iki pagalbos išmokėjimo, atkūrimas ir konkurencijos iškraipymo pašalinimas iš esmės gali būti pasiektas įtraukus į kreditorinių reikalavimų sąrašą reikalavimą grąžinti atitinkamą pagalbą, vykdant teismo prižiūrimą likvidavimo procedūrą. Kai valstybė narė negali susigrąžinti visos pagalbos sumos, reikalavimo grąžinti atitinkamą pagalbą įtraukimas į kreditorinių reikalavimų sąrašą gali būti laikomas susigrąžinimo pareigos įvykdymu, jeigu nemokumo bylos rezultatas yra neteisėtą pagalbą gavusios įmonės likvidavimas, t. y. galutinis jos veiklos nutraukimas (215).

(358)

Komisija nustato, kad 1, 2, 3 ir 5 priemonės kartu ir atskirai yra valstybės pagalba įmonei „CFR Marfă“, kaip tai suprantama pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį.

(359)

Komisija nustato, kad 4 priemonė nėra valstybės pagalba įmonei „CFR Marfă“.

(360)

Komisija nustato, kad Rumunija neteisėtai įgyvendino 1, 2, 3 ir 5 priemones pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį.

(361)

Komisija daro išvadą, kad taikant 1, 2, 3 ir 5 priemones skirtos pagalbos elementai nėra suderinami su vidaus rinka, nes nėra tenkinamos atitinkamos 2004 m. ir 2014 m. Sanavimo ir restruktūrizavimo gairių sąlygos; kitų suderinamumo pagrindų nenustatyta. Todėl neteisėta ir nesuderinama pagalba turi būti susigrąžinta iš jos gavėjo kartu su palūkanomis,