(1)

Sąjungos teisės aktai gyvūnų sveikatos srityje neseniai buvo atnaujinti priėmus Gyvūnų sveikatos teisės aktą. Tuo reglamentu, kuris įsigaliojo 2016 m. balandžio 20 d. ir taikytinas nuo 2021 m. balandžio 21 d., panaikinta ir pakeista maždaug 40 pagrindinių aktų. Juo taip pat reikalaujama priimti įvairius Komisijos deleguotuosius ir įgyvendinimo reglamentus, panaikinsiančius ir pakeisiančius apie 400 Komisijos teisės aktų, kurie gyvūnų sveikatos srityje buvo taikomi prieš Gyvūnų sveikatos teisės aktu nustatant naująją teisinę sistemą;

(2)

nuo pirmųjų gyvūnų sveikatos taisyklių Sąjungos lygmeniu priėmimo prekybos sąlygos pakito ir labai padidėjo prekybos gyvūnais, genetinės medžiagos produktais ir gyvūniniais produktais mastas tiek Sąjungos viduje, tiek su trečiosiomis šalimis. Per tą patį laikotarpį dėl Sąjungos gyvūnų sveikatos politikos ir taisyklių Sąjungoje buvo išnaikintos kai kurios ligos, o kitų ligų plitimo buvo išvengta arba jos buvo kontroliuojamos daugelyje valstybių narių. Tačiau kai kuriais atvejais dėl naujų ligų kyla naujų problemų Sąjungos gyvūnų sveikatos būklei, prekybai ir vietos ekonomikai tų ligų paveiktose teritorijose;

(3)

šiuo teisės aktu papildomos taisyklės, kurios jau nustatytos Gyvūnų sveikatos teisės akte. Jomis turėtų būti suteikiamos būtinos garantijos užtikrinant, kad į Sąjungą įvežamų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntos nekeltų pavojaus laikomų ir laukinių gyvūnų sveikatai, nes tai galėtų pakenkti Sąjungos gyvūnų sveikatos būklei dėl ligų ir padaryti itin neigiamą ekonominį poveikį susijusiems sektoriams;

(4)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 234 straipsnyje nustatyta, kad kol bus priimti deleguotieji aktai, kuriais nustatomi gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi konkrečios rūšies ir kategorijos gyvūnams, genetinės medžiagos produktams ar gyvūniniams produktams, valstybės narės gali, atlikusios susijusios rizikos įvertinimą, taikyti nacionalines taisykles, jei tos taisyklės atitinka tame reglamente nustatytus tam tikrus reikalavimus; Todėl į Sąjungą įvežant tokių rūšių ir kategorijų gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus, kuriems netaikomas šis reglamentas, gali būti taikomos tokios valstybių narių taikomos nacionalinės taisyklės;

(5)

galiojančios gyvūnų sveikatos taisyklės, nustatytos ankstesniuose Komisijos aktuose dėl gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų įvežimo į Sąjungą, pasirodė esančios veiksmingos, todėl minėtųjų galiojančių taisyklių tikslas ir esmė turėtų išlikti nepakeisti šiame reglamente, tačiau turėtų būti atnaujinti, siekiant atsižvelgti į geresnio reglamentavimo taisykles, naująją Gyvūnų sveikatos teisės akte nustatytą gyvūnų sveikatos sistemą ir naujas mokslo žinias, tarptautinius standartus bei ankstesnių Sąjungos teisės aktų taikymo patirtį;

(6)

siekiant išvengti nereikalingų prekybos trukdžių, gyvūnų sveikatos reikalavimais, keliamais į Sąjungą įvežamoms siuntoms, kurioms taikomas šis reglamentas, turėtų būti užtikrintas sklandus perėjimas nuo ankstesniuose Sąjungos teisės aktuose nustatytų reikalavimų;

(7)

Gyvūnų sveikatos teisės aktu nustatomos gyvūnų ligų, perduodamų gyvūnams arba žmonėms, prevencijos ir kontrolės taisyklės. Visų pirma to reglamento V dalies 1 skyriuje, kuriame nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi įvežant į Sąjungą gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas, numatyta, kad Komisija priima deleguotuosius aktus, kuriais papildomi jame nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai;

(8)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 229 straipsnio 1 dalyje nustatyti reikalavimai, pagal kuriuos valstybės narės leidžia į Sąjungą įvežti gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas. Reikalavimai apima sąlygas, susijusias su kilmės trečiąja šalimi ar teritorija, kilmės ūkiu, gyvūnų sveikatos reikalavimais, kurias tos siuntos turi atitikti, taip pat reikalavimai apima veterinarijos sertifikatą, deklaracija ar kitus dokumentus, kurie turi būti pridedami prie tokių siuntų;

(9)

be to, Gyvūnų sveikatos teisės akto 234 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi iš trečiųjų šalių, teritorijų ar zonų į Sąjungą įvežamiems tam tikrų rūšių ir kategorijų gyvūnams, genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams, turi būti bent tokie pat griežti, kaip tame reglamente ir pagal jį priimtuose deleguotuosiuose aktuose nustatyti reikalavimai, taikomi atitinkamų rūšių ir kategorijų prekių vežimui Sąjungoje. Jeigu reikalavimai nėra tokie pat griežti, kaip reglamente nustatyti reikalavimai, jie turi suteikti lygiavertes garantijas dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, numatytų to reglamento IV dalyje;

(10)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 234 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad turi būti priimti deleguotieji aktai, kuriais papildomos tame reglamente nustatytos taisyklės dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų, taikomų iš trečiųjų šalių ar teritorijų į Sąjungą įvežamiems tam tikrų rūšių ir kategorijų gyvūnams, genetinės medžiagos produktams ir gyvūniniams produktams ir tų prekių vežimui bei tvarkymui po jų įvežimo į Sąjungą, kai tai būtina siekiant sumažinti susijusią riziką;

(11)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad valstybės narės leidžia į Sąjungą įvežti gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas tik tuo atveju, jei prie tokių siuntų pridėti veterinarijos sertifikatai ir deklaracijos ar kiti dokumentai, kurių reikalaujami pagal tą reglamentą. To reglamento 237 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad veterinarijos sertifikatą turi patikrinti ir pasirašyti valstybinis veterinarijos gydytojas kilmės trečiojoje šalyje ar teritorijoje. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, Gyvūnų sveikatos teisės akto 237 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad Komisija priima deleguotuosius aktus dėl nuostatų, leidžiančių nukrypti nuo to reglamento 237 straipsnio 1 dalyje ir 237 straipsnio 2 dalyje numatytų veterinarijos sertifikatų reikalavimų, ir nustatyti taisykles, kuriomis reikalaujama, kad prie tokių siuntų būtų pridėtos deklaracijos ar kiti dokumentai;

(12)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 239 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Komisija priima deleguotuosius aktus dėl specialių taisyklių ir papildomų reikalavimų, kurie taikomi tam tikrais konkrečiais būdais į Sąjungą įvežant gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas, kuriuose numatytos nuostatos, leidžiančios nukrypti nuo bendrųjų gyvūnų sveikatos reikalavimų, numatytų to reglamento 229 straipsnio 1 dalyje ir 237 straipsnio 1 dalyje, bei papildomose taisyklėse, nustatytose deleguotaisiais aktais, priimtais pagal to reglamento 234 straipsnio 2 dalį ir 237 straipsnio 4 dalį;

(13)

papildomos taisyklės, kurios turi būti nustatytos šiame reglamente pagal Gyvūnų sveikatos teisės akto 234 straipsnio 2 dalį ir 239 straipsnio 2 dalį, yra tarpusavyje susijusios. 234 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Komisija nustato bendruosius gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntų įvežimo į Sąjungą reikalavimus, o 239 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Komisija nustato nuo tų bendrųjų reikalavimų nukrypti leidžiančių nuostatų specialias taisykles ir papildomus reikalavimus;

(14)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 237 straipsnyje nustatyti veterinarijos sertifikatų reikalavimai yra su gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntų įvežimu į Sąjungą susijusių taisyklių sistemos dalis. Pagal to reglamento 237 straipsnio 4 dalį Komisijai suteikti įgaliojimai taikyti leidžiančias nukrypti nuostatas dėl gyvūnų sveikatos reikalavimų yra tos pačios bendros taisyklių sistemos dalis;

(15)

Gyvūnų sveikatos teisės akte jau pateiktos kelios apibrėžtys. Be to, šiame reglamente taip pat turėtų būti atsižvelgiama į kituose Sąjungos teisės aktuose, susijusiuose su maisto higiena ir oficialia kontrole, pvz., Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EB) Nr. 853/2004 (2), nustatytas apibrėžtis. Tačiau siekiant nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimus, taikomus įvežant į Sąjungą gyvūnus, genetinės medžiagos produktus ir gyvūninius produktus, tikslinga įtraukti konkrečias apibrėžtis, įskaitant tam tikrų kategorijų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų apibrėžtis. Šios apibrėžtys reikalingos siekiant paaiškinti, kurios gyvūnų kategorijos, genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai produktai kelia riziką gyvūnų sveikatai, todėl juos įvežant į Sąjungą taikomi gyvūnų sveikatos reikalavimai;

(16)

siekiant Sąjungos teisės aktų nuoseklumo ir atsižvelgiant į keliamą riziką gyvūnų sveikatai, šiame reglamente sąvokos „šviežia mėsa“ apibrėžtis turėtų apimti sąvokų „šviežia mėsa“, „smulkinta mėsa“ ir „mėsos pusgaminiai“ apibrėžtis, pateiktas Reglamento (EB) Nr. 853/2004 I priede;

(17)

be to, šiame reglamente sąvokos „mėsos gaminiai“ apibrėžtis turėtų apimti Reglamente (EB) Nr. 853/2004 nustatytas sąvokų „mėsos gaminiai“, „apdoroti skrandžiai“, „pūslės“, „žarnos“, „lydyti gyvūnų riebalai“ ir „mėsos ekstraktai“ apibrėžtis. Taip yra todėl, kad gyvūnų sveikatos požiūriu visos šios prekės kelia tą pačią riziką gyvūnų sveikatai ir joms turėtų būti taikomos rizikos mažinimo priemonės;

(18)

Reglamente (EB) Nr. 853/2004 pateikta „skerdenos“ apibrėžtis turėtų būti pritaikyta, kad būtų apibrėžta „kanopinių skerdeną“, atskiriant ją nuo „subproduktų“. Taip yra todėl, kad šios dvi prekės kelia skirtingą riziką gyvūnų sveikatai – „subproduktų“ keliama rizika yra didesnė;

(19)

šiame reglamente turėtų būti apibrėžta gyvūnų „žarnų“ sąvoka, kurios apibrėžtimi turėtų atsižvelgiama į Pasaulinės gyvūnų sveikatos organizacijos (OIE) Sausumos gyvūnų sveikatos kodekso žodynėlyje pateiktą apibrėžtį. Apibrėžtyje turėtų būti paaiškinta, kurie gyvūniniai produktai turi būti laikomi žarnomis ir todėl jiems taikytini šiame reglamente nustatyti konkretūs riziką mažinantys apdorojimo būdai;

(20)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 229 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas turi būti leidžiama įvežti į Sąjungą tik tuo atveju, jei jos yra iš trečiųjų šalių ar teritorijų, įtrauktų į sąrašą, taikomą konkrečios rūšies ir kategorijos gyvūnams, genetinės medžiagos produktams ar gyvūniniams produktams, įvežamiems į Sąjungą pagal 230 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, ir jei siuntos atitinka 234 straipsnyje bei vėlesniuose deleguotuosiuose aktuose nustatytus gyvūnų sveikatos reikalavimus. Šiuo reglamentu turėtų būti nustatyta kompetentingos institucijos atsakomybė patikrinti, ar į Sąjungą įvežamos tokios siuntos atitinka tuos reikalavimus;

(21)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 237 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad į Sąjungą leidžiama įvežti rūšių ir kategorijų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas iš trečiųjų šalių ar teritorijų tik tuo atveju, jei prie tų siuntų pridedamas trečiosios šalies ar teritorijos kompetentingos institucijos išduotas veterinarijos sertifikatas, deklaracijos ar kiti dokumentai arba visi šie dokumentai. Todėl šiame reglamente turėtų būti paaiškinta, kokius dokumentus reikia pateikti kiekvienu atveju, ir turėtų būti nustatyta kompetentingos institucijos atsakomybė patikrinti, ar tokios į Sąjungą įvežamos siuntos atitinka šį bendrąjį reikalavimą;

(22)

informacijoje, kuri turi būti pateikta veterinarijos sertifikatuose, deklaracijose ir kituose dokumentuose, pridedamuose prie gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntų, turi būti tiksliai nurodyta, ar tos siuntos atitinka Gyvūnų sveikatos teisės akto bendruosius reikalavimus ir atitinkamus šiame reglamente nustatytus reikalavimus. Todėl šiame reglamente turėtų būti nustatytos veiklos vykdytojų, atsakingų už tokių siuntų įvežimą į Sąjungą, ir įvežimo į Sąjungą valstybės narės kompetentingų institucijų prievolės dėl dokumentų, pridedamų prie siuntų, galiojimo ir tokių siuntų tinkamumo įvežti į Sąjungą;

(23)

atsižvelgiant į riziką gyvūnų sveikatai, pavyzdžiui, į ligos inkubacinį laikotarpį, ir siekiant išvengti netinkamo veterinarijos sertifikatų naudojimo, būtina nustatyti tokių sertifikatų galiojimo laikotarpį tik kai jie išduodami gyvūnams ir periniams kiaušiniams. Taip yra todėl, kad jie kelia didesnę riziką gyvūnų sveikatai nei gyvūniniai produktai, kuriems galėjo būti pritaikytos rizikos mažinimo priemonės, ir genetinės medžiagos produktai, kurie vežami užšaldyti uždarose ir sandariose talpyklose. Kadangi gyvų gyvūnų ir perinių kiaušinių vežimas jūra gali trukti ilgai, tokiu atveju sertifikato galiojimo laikotarpis turėtų būti pratęstas, jei buvo imtasi tam tikrų rizikos mažinimo priemonių;

(24)

taikytini gyvūnų sveikatos reikalavimai ir trečiųjų šalių ir teritorijų teiktinos garantijos prieš į Sąjungą įvežant gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntas priklauso nuo Gyvūnų sveikatos teisės akto 5 straipsnyje ir II priede išvardytų ligų ir nuo jų skirstymo į kategorijas, nustatyto to reglamento 9 straipsnio 1 dalyje ir Komisijos įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/1882 (3) priede. Tame reglamente nustatytos A, B, C, D ir E kategorijų ligų apibrėžtys ir nurodyta, kad Reglamento (ES) 2016/429 9 straipsnio 1 dalyje nurodytų į sąrašą įtrauktų ligų prevencijos ir kontrolės taisyklės turi būti taikomos priede nurodytoms į sąrašą įtrauktoms rūšims ir rūšių grupėms;

(25)

Gyvūnų sveikatos teisės akto II dalies 1 skyriuje nustatytos pranešimų apie ligas ir ataskaitų teikimo taisyklės, siekiant užtikrinti ankstyvą ligų nustatymą ir veiksmingą jų kontrolę Sąjungoje. Šiame reglamente turėtų būti pateiktos išsamios nuostatos dėl pranešimų ir ataskaitų teikimo sistemų, kurios turi būti įdiegtos trečiosiose šalyse ar teritorijose, siekiant užtikrinti, kad jos būtų lygiavertės Sąjungoje įgyvendintoms sistemoms, įskaitant ligas, apie kurias turėtų būti pranešama ir atsiskaitoma. Nors gyvi gyvūnai gali perduoti ligas, dėl kurių jie yra įtraukti į Įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/1882 rūšių sąrašą, ne per visus iš tų gyvūnų gautus gyvūninius produktus ir genetinės medžiagos produktus gali būti perduotos visos šios ligos. Šiame reglamente turėtų būti paaiškinta, kokios gyvūnų ligos kelia susirūpinimą ir todėl apie jas reikia pranešti ir teikti ataskaitas dėl kiekvienos tam tikros gyvūnų rūšies ir kategorijos, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų, skirtų įvežti į Sąjungą;

(26)

šiame reglamente nustatyti gyvūnų sveikatos reikalavimai turėtų būti grindžiami įvairiais apsaugos nuo gyvūnų sveikatai lygiais. Įvairūs reikalavimai labai skiriasi priklausomai nuo to, ar jie susiję su trečiąja kilmės šalimi, kilmės teritorija, tos trečiosios šalies ar teritorijos zona, akvakultūros gyvūnų atveju – toje trečiojoje šalyje arba teritorijoje esančia laikymo vieta, su gyvūnų ar gyvūninių produktų kilmės ūkiu arba genetinės medžiagos produktų surinkimo ūkiu ar centru;

(27)

ligų priežiūra ir atsekamumas ūkiuose yra pagrindiniai Sąjungos ligų kontrolės politikos elementai. Į šį reglamentą turėtų būti įtraukti tam tikri pagrindiniai atsekamumo ir gyvūnų sveikatos patikrinimų reikalavimai dėl gyvūnų, kuriuos ketinama įvežti į Sąjungą, bei jų kilmės ūkių ir dėl gyvūnų, iš kurių gauti į Sąjungą ketinami įvežti genetinės medžiagos produktai ir gyvūniniai produktai, bei jų kilmės ūkių. Šie reikalavimai turėtų būti lygiaverčiai reikalavimams, nustatytiems Reglamente (ES) 2016/429 ir pagal tą reglamentą priimtuose deleguotuosiuose ir įgyvendinimo aktuose;

(28)

be to, jei dėl tam tikro pobūdžio trečiosios šalies arba teritorijos ūkio, kuriame laikomi gyvūnai ar genetinės medžiagos produktai, kyla ypatinga rizika gyvūnų sveikatai, trečiosios šalies ar teritorijos kompetentinga institucija turėtų patvirtinti eksportą į Sąjungą, suteikdama garantijas, lygiavertes garantijoms, nurodytoms Reglamento (ES) 2016/429 92–100 straipsniuose ir taikomoms tam tikro pobūdžio Sąjungos ūkiams;

(29)

gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų, skirtų įvežti į Sąjungą, siuntos negali kelti rizikos gyvūnų sveikatai jų kilmės šalyje ar teritorijoje ir jiems neturėtų būti taikomos nacionalinės ligos likvidavimo programos ar bet kokie kiti su gyvūnų sveikata susiję nacionaliniai apribojimai;

(30)

gyvūnų sveikatos reikalavimais, taikomais į Sąjungą įvežamoms gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų siuntoms, būtina užtikrinti veiksmingą apsaugą nuo užkrečiamųjų gyvūnų ligų įvežimo ir plitimo Sąjungoje. Tokių siuntų negalima leisti įvežti į Sąjungą iš trečiųjų šalių, teritorijų ar zonų, o akvakultūros gyvūnų atveju – jų laikymo vietų, užkrėstų tam tikromis į sąrašą įtrauktomis ligomis, dėl kurių Sąjunga turi liga neužkrėstos teritorijos statusą, ir kurios dėl to kelia rimtą riziką gyvūnų sveikatai Sąjungoje;

(31)

Sąjunga turi įvertinti, ar kilmės trečioji šalis, teritorija ar zona, o akvakultūros gyvūnų atveju – laikymo vieta, nėra užkrėsta konkrečia liga. Sąjungos vertinimas turėtų būti grindžiamas informacija, susijusia su ligų priežiūra, kurią pateikė trečiosios šalies arba teritorijos kompetentinga institucija, atsižvelgiant į Sąjungos gyvūnų sveikatos taisykles, nustatytas Gyvūnų sveikatos teisės akto II dalyje ir Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2020/689 (4). Tam tikrų ligų ir aplinkybių atveju gali prireikti konkrečių sąlygų, kaip antai papildomų rizikos mažinimo priemonių;

(32)

trečiosios šalies ar teritorijos ar jos zonos atitinkama liga neužkrėstos teritorijos statusas turi būti pagrįstas tarptautiniu mastu pripažintais diagnostiniais tyrimais ir metodais, atliekamais taikant tuos pačius standartus ir procedūras, kaip ir Sąjungoje;

(33)

būtina užtikrinti, kad įvežti į Sąjungą skirtų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų sveikatos būklė atitiktų kilmės trečiosios šalies, teritorijos ar zonos suteiktas garantijas. Todėl šiame reglamente turėtų būti nustatytas minimalus kilmės trečiojoje šalyje, teritorijoje, zonoje ar kilmės ūkyje gyvenančių gyvūnų laikymo laikotarpis ir minimalus laikotarpis, per kurį jie neturi sąlyčio su prastesnės sveikatos būklės prekėmis, prieš juos išsiunčiant į Sąjungą. Nustatant minimalų laikymo laikotarpį turėtų būti atsižvelgiama į atitinkamų ligų inkubacinį laikotarpį, numatomą paskirties vietą ir gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų naudojimo paskirtį;

(34)

šunų, kačių ir šeškų laikymo laikotarpis nebūtinas, nes visais atvejais privaloma vakcinacija nuo pasiutligės – didžiausią susirūpinimą šių rūšių gyvūnams keliančios ligos. Registruotiems arkliams, skirtiems varžyboms, lenktynėms ir žirgų kultūriniams renginiams, tam tikri reikalavimai dėl laikymo laikotarpio taip pat turėtų būti netaikomi, jeigu jie atitinka papildomas garantijas. Ši išimtis grindžiama prielaida, kad tokių arklių sveikatos būklė bus nepriekaištinga;

(35)

į Sąjungą įvežti skirtų gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų sveikatos būklei gali būti pakenkta gabenant iš kilmės vietos į įvežimo į Sąjungą vietą, jei jie turi sąlytį su gyvūnais arba produktais, neatitinkančiais tų pačių reikalavimų, arba jei jie gabenami tranzitu per trečiąsias šalis, teritorijas ar zonas, kur sveikatos būklė prastesnė nei kilmės šalyje ar teritorijoje ar jos zonoje. Todėl, siekiant išsaugoti atitinkamą sveikatos būklę, turėtų būti taikomos tam tikros prevencinės priemonės;

(36)

siekiant užtikrinti, kad į Sąjungą būtų siunčiami tik sveiki gyvūnai, prieš juos išsiunčiant valstybinis veterinarijos gydytojas turėtų atlikti siuntoje esančių gyvūnų klinikinį tikrinimą; Laikotarpis, per kurį atliekamas šis patikrinimas, turėtų būti pritaikytas tam tikroms rūšims ir joms būdingai rizikai;

(37)

į Sąjungą įvežti skirti sausumos gyvūnai, periniai kiaušiniai ir vandens gyvūnai turėtų būti vežami tik per trečiąsias šalis ar teritorijas arba iškraunami tik trečiosiose šalyse, teritorijose ar zonose, kurios įtrauktos į vietovių, iš kurių leidžiama į Sąjungą įvežti tų rūšių ir kategorijų gyvūnus bei perinius kiaušinius, sąrašą. Tokių šalių, teritorijų ar zonų įtraukimas į sąrašą rodo, kad jos suteikia lygiavertes gyvūnų sveikatos garantijas kaip ir kilmės trečioji šalis, teritorija ar jos zona;

(38)

gabenant sausumos gyvūnus ir perinius kiaušinius orlaiviais arba laivais gali kilti nenumatytų įvykių, pavyzdžiui, mechaninių transporto priemonių gedimų, oro uostų ir jūrų uostų streikų arba neplanuotų vėlavimų. Todėl tikslinga nustatyti nukrypti leidžiančias nuostatas, jei gali būti suteiktos garantijos. Taip bus galima toliau vežti sausumos gyvūnus ir perinius kiaušinius į Sąjungą, kartu užtikrinant tų prekių sveikatos būklę ir išvengiant papildomos rizikos gyvūnų sveikatai;

(39)

kadangi perkrovimo operacijos ir tarpiniai sustojimai į sąrašus neįtrauktose šalyse arklinių šeimos gyvūnų atveju yra dalis įprastinių vežimo operacijų, jie turėtų būti leidžiami taikant tam tikras prevencines priemones;

(40)

transporto priemonių valymas ir dezinfekavimas yra pagrindinė gyvūnų ligų plitimo prevencinė priemonė. Į Sąjungą įvežant gyvų gyvūnų siuntas transporto priemonių valymas ir dezinfekavimas turėtų būti atliekami prieš pakraunant gyvūnus prieš juos išsiunčiant į Sąjungą;

(41)

gyvūnų surinkimo operacijos kilmės trečiosiose šalyse arba teritorijose gali kelti papildomą riziką į Sąjungą įvežti skirtų gyvūnų sveikatos būklei, nes gyvūnai sumaišomi ir turi sąlytį su skirtingos kilmės gyvūnais. Todėl tokių operacijų skaičius ir trukmė turi būti minimalūs ir tokias operacijas turėtų būti leidžiama taikyti tik tokioms rūšims, kurioms galioja patikimos atsekamumo sistemos;

(42)

be bendrųjų gyvūnų sveikatos reikalavimų, būtina nustatyti konkrečius reikalavimus, atsižvelgiant į riziką gyvūnų sveikatai, susijusią su įvairiomis sausumos gyvūnų rūšimis ir kategorijomis, kurioms taikomas šis reglamentas;

(43)

įvairios Gyvūnų sveikatos teisės akte apibrėžtos kanopinių gyvūnų rūšys Įgyvendinimo reglamente (ES) 2018/1882 yra išvardytos kaip skirtingoms į sąrašą įtrauktoms ligoms imlios rūšys. Tame pačiame reglamente nustatytas įvairių rūšių kanopinių gyvūnų ligų, suskirstytų į skirtingas kategorijas, sąrašas. Todėl šiame reglamente turėtų būti aiškiai nustatyti konkretūs reikalavimai ir garantijos dėl į sąrašą įtrauktų ligų, taikomi skirtingų rūšių ir kategorijų kanopiniams gyvūnams;

(44)

siekiant išvengti A kategorijos ligų, kuriomis Sąjunga laikoma neužkrėsta, kanopinių gyvūnų kilmės trečiajai šaliai arba teritorijai ar jos zonai taikomi bendrieji reikalavimai turėtų būti lygiaverčiai ligomis neužkrėstos teritorijos reikalavimams tam tikrą laikotarpį, per kurį užtikrinama, kad gyvūnų įvežimas iš trečiosios šalies, teritorijos arba zonos nekelia rizikos Sąjungos ligomis neužkrėstos teritorijos statusui. B kategorijos ligų, dėl kurių Sąjungoje taikomos privalomos likvidavimo programos, atveju šiame reglamente turėtų būti nustatytos rizikos mažinimo priemonės, jei kilmės trečioji šalis arba teritorija nėra visiškai neužkrėsta šiomis ligomis;

(45)

jei kanopinių siuntos yra skirtos įvežti į valstybes nares, kurios yra oficialiai neužkrėstos teritorijos arba kuriose įgyvendinama patvirtinta infekcinio galvijų rinotracheito ir (arba) infekcinio pustulinio vulvovaginito, galvijų virusinės diarėjos ar Aujeskio ligos likvidavimo programa, tokios siuntos turėtų atitikti papildomus reikalavimus, siekiant užtikrinti, kad gyvūnai nepakenktų konkrečių valstybių narių su tomis ligomis susijusiam sveikatos statusui;

(46)

jei kanopiniai gyvūnai yra kilę iš atskirto ūkio ir yra skirti įvežti į atskirtą ūkį Sąjungoje, turėtų būti taikomos specialios taisyklės dėl kilmės trečiosios šalies ar teritorijos ir papildomi gyvūnų sveikatos reikalavimai. Specialiomis taisyklėmis turėtų būti atsižvelgiama į atskirtų ūkių specifiškumą ir konkrečias sąlygas, kurių jie laikosi, kad juos patvirtintų kilmės trečiosios šalies ar teritorijos kompetentinga institucija ir paskirties valstybės narės kompetentinga institucija;

(47)

kilmės atskirtas ūkis galėtų būti trečiojoje šalyje arba teritorijoje, kuri nėra įtraukta į konkrečių kanopinių gyvūnų rūšių, įvežamų į Sąjungą, sąrašą. Tačiau reikės įvertinti trečiosios šalies ar teritorijos nacionalinės teisės aktus ir veterinarijos tarnybas. Be to, kilmės ūkis turėtų atitikti papildomus reikalavimus dėl ligų priežiūros, veterinarinės priežiūros, duomenų registravimo ir operacijų. Siekiant užtikrinti, kad būtų galima suteikti tokias garantijas, šiame reglamente turėtų būti nustatytos konkrečios sąlygos, pagal kurias trečiosios šalies arba teritorijos kompetentinga institucija patvirtins tokius atskirtus ūkius. Paskirties valstybė narės kompetentingai institucijai atlikus visos susijusios ūkio pateiktos informacijos apie riziką gyvūnų sveikatai rizikos vertinimą ir palankiai ją įvertinus, paskirties valstybė narė turėtų parengti tokių atskirtų ūkių sąrašą;

(48)

į Sąjungą įvežamiems naminiams paukščiams ir nelaisvėje laikomiems paukščiams turėtų būti taikomi konkretūs gyvūnų sveikatos reikalavimai, siekiant atsižvelgti į konkretų šiems gyvūnams dėl atitinkamų į sąrašą įtrauktų ligų kylančią riziką. Šiuose reikalavimuose turėtų būti atsižvelgta į naminių paukščių ir nelaisvėje laikomų paukščių kategoriją, rūšis ir paskirtį ir jais turėtų būti užtikrinama veiksminga apsauga nuo susirūpinimą keliančių ligų plitimo į Sąjungą iš trečiųjų šalių ar teritorijų;

(49)

siekiant palengvinti naminių paukščių mažų siuntų prekybą, turėtų būti nustatyti konkretūs reikalavimai ir nukrypti leidžiančios nuostatos, taikomos siuntoms, kurias sudaro mažiau nei 20 naminių paukščių, išskyrus beketerius paukščius;

(50)

atsižvelgiant į su nelaisvėje laikomais paukščiais susijusią veiklą ir riziką gyvūnų sveikatai, tų gyvūnų siuntas turėtų būti leidžiama įvežti į Sąjungą tik iš nelaisvėje laikomų paukščių ūkių, patvirtintų kilmės trečiosios šalies, teritorijos ar zonos kompetentingų institucijų. Į Sąjungą įvežtiems nelaisvėje laikomiems paukščiams turėtų būti taikomas karantinas, siekiant patvirtinti, kad jie neužkrėsti jokiomis susirūpinimą keliančiomis ligomis;

(51)

be to, jei nevakcinuotų paukščių ir perinių kiaušinių siuntos yra skirtos valstybėms narėms, kurioms suteiktas Niukaslo liga neužkrėstos teritorijos statusas, tokios siuntos turėtų atitikti papildomus reikalavimus, siekiant užtikrinti, kad šios siuntos nekelia rizikos tų valstybių narių sveikatos statusui dėl šios ligos;

(52)

užsikrėtimas bitiniu žvilgvabaliu (Aethina tumida) yra viena pavojingiausių bičių ligų. Ji labai reta Sąjungoje, bet pastaraisiais dešimtmečiais išplito visame pasaulyje, sukėlė rimtų problemų bitininkystei ir gali paveikti kamanes. Tropilaelaps erkės (Tropilaelaps spp.) yra naminėms bitėms pražūtingi patogenai. Jos taip pat gana retos Sąjungoje. Šiuo metu nėra veiksmingų ir saugių gydymo būdų šioms ligoms įveikti. Joms patekus į Sąjungą, jos sukeltų riziką bitininkystės ir kitų sektorių tvarumui, galimai paveikdamos žemės ūkį ir aplinką, kuriai naudingos laikomų ir laukinių bičių apdulkinimo paslaugos;

(53)

Sąjungoje retkarčiais aptinkamas amerikinis bičių perų puvinys, tačiau jis kontroliuojamas naminių bičių prekybos srityje, o tam tikroms Sąjungos teritorijoms suteiktas Varroa erkėmis neužkrėstos teritorijos statusas ir jos apsaugotos papildomomis prekybos garantijomis, kad Sąjungos paskirties vietos būtų saugios. Sąjungos lygmens taisyklės buvo ir tebėra svarbios siekiant sumažinti minėtųjų patogenų patekimo į Sąjungą riziką, siejamą su naminių bičių ir kamanių siuntomis. Todėl tokios taisyklės turėtų būti nustatytos šiame reglamente;

(54)

tik naminių bičių motinėles be kiaušinėlių ir perų bei nedidelį bičių palydovių skaičių, patalpintas narveliuose su viena motinėle, galima nesunkiai ištirti dėl užkrėtimo bitiniu žvilgvabaliu ir Tropilaelaps erkėmis, todėl naminės bitės į Sąjungą turėtų būti įvežamos tik tokiomis siuntomis;

(55)

izoliuotuosiuose ūkiuose veisiamų ir auginamų kamanių kolonijos dažnai parduodamos sodininkystės sektoriuje; Atsižvelgiant į bendrai naudojamus įrenginius, procedūras ir uždaras talpyklas, naudojamas pervežant kolonijas, į Sąjungą turėtų būti leidžiama įvežti tik tokias kamanių (Bombus spp.) kolonijas, kurios veisiamos, auginamos ir pakuojamos tik kontroliuojamos aplinkos sąlygomis ūkiuose ir kurias galima patikrinti siekiant įsitikinti, kad jose nėra užkrėstos bitiniu žvilgvabaliu;

(56)

dėl galimo poveikio žmonėms ir gyvūnams pasiutligė yra didžiausią susirūpinimą Sąjungoje kelianti į sąrašą įtraukta liga, kuri daro poveikį šunims, katėms ir šeškams. Todėl pagal Deleguotąjį reglamentą (ES) 2020/689 valstybės narės privalo vykdyti privalomą pasiutligės likvidavimo programą. Siekiant užkirsti kelią bet kokiai pasiutligės patekimo į Sąjungą galimybei, turėtų būti reikalaujama vakcinuoti visus įvežamus šunis, kates ir šeškus, atsižvelgiant į esamų vakcinų nuo šios ligos prieinamumą ir veiksmingumą;

(57)

šunys, skirti įvežti į valstybę narę, kuriai suteiktas liga neužkrėsta teritorijos statusas arba kurioje vykdoma patvirtinta Echinococcus multilocularis likvidavimo programa, turėtų atitikti papildomus reikalavimus, siekiant apsaugoti tokį tų valstybių narių statusą. Todėl prieš įvežant šunis į Sąjungą jiems turėtų būti taikomas prevencinis gydymas. Tačiau kai šunys, katės ir šeškai įvežami į atskirtą ūkį Sąjungoje, turėtų būti taikomos specialiosios taisyklės dėl pasiutligės ir užsikrėtimo Echinococcus multilocularis bei papildomi gyvūnų sveikatos reikalavimai, atsižvelgiant į tokių ūkių veiklos specifiškumą ir konkrečias sąlygas, kuriomis juose laikomi gyvūnai;

(58)

genetinės medžiagos produktai gali kelti didelę gyvūnų ligų plitimo riziką. Tai ypač pasakytina apie spermą, tačiau tam tikru mastu taikytina ir oocitams bei embrionams. Kadangi genetinės medžiagos produktai renkami arba gaminami iš riboto skaičiaus donorų ir yra plačiai naudojami bendrojoje gyvūnų populiacijoje, jei nebus tinkamai tvarkomi arba klasifikuojami pagal tikslią sveikatos būklę, jie gali būti daugelio gyvūnų ligos priežastimi. Tokių atvejų būta praeityje, ir dėl jų patirta didelių ekonominių nuostolių; Todėl reikia nustatyti tam tikrų laikomų sausumos gyvūnų genetinės medžiagos produktų įvežimo į Sąjungą gyvūnų sveikatos reikalavimus;

(59)

kanopinių gyvūnų genetinės medžiagos produktų įvežimo į Sąjungą reikalavimai turėtų būti pagrįsti gyvų gyvūnų įvežimo į Sąjungą reikalavimais;

(60)

konkretūs reikalavimai, taikomi genetinės medžiagos produktų ūkiams, kuriuose renkami, gaminami, apdorojami ir saugomi kanopinių gyvūnų, tinkamų įvežti į Sąjungą, genetinės medžiagos produktai, turėtų atitikti reikalavimus, taikomus gyvūnų perkėlimui Sąjungoje. Tas pats požiūris taikomas genetinės medžiagos produktų atsekamumo ir gyvūnų sveikatos reikalavimams;

(61)

kadangi genetinės medžiagos produktus reikia perkelti iš trečiųjų šalių atskirtų ūkių į Sąjungos atskirtus ūkius, šiame reglamente turėtų būti nustatyti specialūs atsekamumo ir gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi tokio pobūdžio įvežimui;

(62)

gyvūnų sveikatos reikalavimai, taikomi į Sąjungą įvežamiems periniams kiaušiniams, turėtų apimti riziką, susijusią su į sąrašą įtrauktomis ligomis, kurios galėtų patekti į Sąjungą su skirtingų kategorijų periniais kiaušiniais. Todėl tokie reikalavimai turėtų atitikti atitinkamų rūšių ar kategorijų paukščių įvežimo į Sąjungą reikalavimus;

(63)

jei naminių paukščių periniai kiaušiniai yra skirti įvežti į valstybes nares, kurioms suteiktas Niukaslo liga neužkrėstos teritorijos statusas be vakcinacijos, tokie kiaušiniai turėtų atitikti papildomus reikalavimus, siekiant užtikrinti, kad jie nekelia rizikos tų valstybių narių statusui;

(64)

per gyvūninius produktus ligų sukėlėjai gali būti perduoti gyvūnams ir produktams. Gyvūnų sveikatai keliama rizika, susijusi su šviežiais ir nepadorotais gyvūniniais produktais, yra akivaizdžiai didesnė palyginti su perdirbtais ir apdorotais gyvūniniais produktais. Todėl šviežios mėsos, neperdirbto pieno, krekenų ir krekenų produktų kilmės trečiajai šaliai arba teritorijai taikomi gyvūnų sveikatos reikalavimai turėtų būti griežtesni nei mėsos ir pieno produktams taikomi reikalavimai. Tačiau tiems produktams taikoma tvarka turi būti veiksminga, kad būtų sumažinta rizika, kurią jie kelia atsižvelgiant į produkto kilmės rūšį ir kilmės šalį ar teritoriją;

(65)

riziką mažinantys apdorojimo būdai, taikomi gyvūniniams produktams, kilusiems iš ribojamų zonų, kurios nustatomos Sąjungoje patvirtinus A kategorijos ligas, yra nustatyti Komisijos deleguotajame reglamente (ES) 2020/687 (5), remiantis turimomis mokslinėmis žiniomis ir patirtimi, įgyta taikant ankstesnius teisės aktus. Todėl toms trečiosioms šalims, teritorijoms ar jų zonoms, kurios kelia lygiavertę riziką gyvūnų sveikatai, turėtų būti taikomi tokie pat riziką mažinantys apdorojimo būdai;

(66)

riziką, susijusią su į Sąjungą įvežama šviežia mėsa, reikėtų mažinti nustatant reikalavimus dėl kilmės trečiosios šalies ar teritorijos liga neužkrėstos teritorijos statuso ir reikalavimų dėl gyvūnų ligų, taikomų gyviems gyvūnams, iš kurių gauta mėsa, prieš išvežant laikomus gyvūnus į skersti, juos skerdžiant ar užmušant ir vykdant tvarkymo bei paruošimo operacijas;

(67)

sausumos gyvūnų šviežią mėsą galima gauti iš laikomų gyvūnų, įskaitant ūkiuose auginamus medžiojamuosius gyvūnus, kaip apibrėžta Reglamente (EB) Nr. 853/2004, ir iš laukinių gyvūnų. Tačiau Sąjungoje mėsa iš laikomų mėsinių gyvūnų, ypač priklausančių Bos taurus, Capra hirchus, Ovis aries ir Sus scrofa rūšims, turi būti gauta skerdykloje. Todėl, siekiant užtikrinti pakankamas ir lygiavertes garantijas, tikslinga tų rūšių neįtraukti į ūkiuose auginamų medžiojamųjų gyvūnų arba laukinių gyvūnų kategoriją, jei iš jų gaunama šviežia mėsa, skirta įvežti į Sąjungą;

(68)

kai trečiojoje šalyje arba teritorijoje pasireiškia atitinkamos gyvūnų ligos protrūkis, laikomų gyvūnų skerdimo data ir vieta arba laukinių gyvūnų ar ūkiuose auginamų medžiojamųjų gyvūnų užmušimo data yra pagrindiniai veiksniai siekiant nustatyti galimą riziką gyvūnų sveikatai, susijusią su tais gyvūnais ir iš jų gautais gyvūniniais produktais. Todėl norint patikrinti, ar gyvūnai buvo paskersti ar užmušti nesant ligos protrūkio ir kai trečioji šalis ar teritorija buvo įtraukta į šalių ar teritorijų, iš kurių leidžiama įvežti į Sąjungą šviežią mėsą, sąrašą, reikia nustatyti skerdimo ar užmušimo datą;

(69)

apdorojimo būdas, taikytinas gyvūniniams produktams, turėtų atitikti trečiosios šalies, teritorijos ar jos zonos, kurioje produktas gaminamas, keliamą pavojų. Įvežti į Sąjungą perdirbtus gyvūninius produktus, kurie buvo apdoroti taikant būdus, kurių veiksmingumas pašalinant riziką, susijusią su į sąrašą įtrauktomis atitinkamos kategorijos gyvūniniams produktams susirūpinimą keliančiomis ligomis, nebuvo įrodytas, turėtų būti leidžiama tik iš trečiųjų šalių ar teritorijų arba jų zonų, kurios suteikia visas atitinkamomis ligomis neužkrėstos teritorijos garantijas. Trečiosioms šalims arba teritorijoms ar jų zonoms, kurios nesuteikia visų šių garantijų, į Sąjungą turėtų būti leidžiama įvežti gyvūninius produktus tik tuo atveju, jei tie produktai buvo konkrečiai apdoroti;

(70)

kai kuriais atvejais trečiojoje šalyje arba teritorijoje ar jos zonoje mėsos gaminiai gaminami iš žalios mėsos, įvežtos iš trečiosios šalies arba teritorijos ar jos zonos, kuri įtraukta į vietovių, iš kurių leidžiama į Sąjungą įvežti atitinkamų rūšių gyvūnų mėsos gaminus po specialaus apdorojimo, sąrašą. Tokiais atvejais, siekiant sumažinti bet kokią galimą riziką gyvūnų sveikatai, mėsos gaminiui visada turėtų būti taikomas pats griežčiausias konkretus apdorojimo būdas;

(71)

mėsos gaminai, kurių sudėtyje yra naminių paukščių mėsos iš trečiosios šalies arba teritorijos ar jos zonos, kurioje pasireiškė labai patogeniško paukščių gripo arba Niukaslo ligos protrūkis, turėtų būti apdorojami taip, kad būtų galima veiksmingai sumažinti riziką trečiojoje šalyje arba teritorijoje ar jos zonoje, kuri įtraukta į vietovių, iš kurių leidžiama į Sąjungą įvežti prekes, sąrašą. Taip galima tęsti prekybą, kol bus įgyvendintos kontrolės priemonės, pavyzdžiui, regionalizacija. Po ligos protrūkio nedelsiant pradėjus taikyti riziką mažinančius apdorojimo būdus, sumažėja rizika gyvūnų sveikatai ir kartu mažinamas poveikis prekybai;

(72)

kai mėsos gaminiai gaminami iš šviežios įvairių rūšių gyvūnų mėsos, taikomu apdorojimu turėtų būti pašalinti visi galimi pavojai gyvūnų sveikatai. Todėl, jei mėsa apdorojama prieš ją sumaišant, įvairių rūšių šviežiai mėsai turėtų būti taikomas atitinkamas apdorojimo būdas, priskiriamas šviežios mėsos kilmės rūšims. Tačiau jei mėsa apdorojama ją sumaišius, galutiniam mėsos gaminiui turėtų būti taikomas apdorojimo būdas, priskiriamas tai šviežios mėsos sudedamajaI daliai, kuri kelia didžiausią pavojų gyvūnų sveikatai;

(73)

atsižvelgiant į Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) gyvūnų sveikatos ir gerovės grupės (6) pateiktas naujausių mokslinių įrodymų išvadas ir rekomendacijas, reikėtų peržiūrėti ir atnaujinti apdorojimo būdus, kad būtų sumažinta rizika gyvūnų sveikatai, susijusi su žarnų įvežimu;

(74)

žalio pieno, pieno produktų, krekenų ir krekenų produktų įvežimo į Sąjungą sąlygos grindžiamos šių produktų keliama rizika gyvūnų sveikatai. Tokia rizika yra susijusi su kilmės šalimi, teritorija arba jos zona ir su gyvūnų, iš kurių jie buvo gauti, rūšimis. Pieno ir krekenų atveju susirūpinimą kelia snukio ir nagų liga bei galvijų maras, todėl neperdirbtas pienas ir krekenos turėtų būti įvežami tik iš šiomis abiem ligomis neužkrėstų trečiųjų šalių, teritorijų ar zonų. Krekenų produktai taip pat turėtų būti įvežami tik iš tų šalių, teritorijų ar zonų, nes nėra moksliškai pagrįstų riziką mažinančių apdorojimo būdų, kuriais būtų galima užtikrinti ligos sukėlėjo sunaikinimą šios kategorijos produktuose;

(75)

iš Bos taurus, Ovis aries, Capra hircus, Bubalus bubalis ir Camelus dromedarius gauto pieno atveju su snukio ir nagų liga susijusią riziką galima sumažinti naudojant gerai žinomus riziką mažinančius apdorojimo būdus. Tačiau kadangi kai kurių iš šių priemonių veiksmingumo neįmanoma užtikrinti kitų gyvūnų rūšių (ne Bos taurus, Ovis aries, Capra hircus, Bubalus bubalis ir Camelus dromedarius) pieno gaminių atveju, jiems turėtų būti taikomi griežčiausi riziką mažinantys apdorojimo būdai;

(76)

gyvūninių produktų apdorojimas turėtų būti atliekamas kilmės trečiojoje šalyje arba teritorijoje ar jos zonoje, kuri įtraukta į vietovių, iš kurių leidžiama į Sąjungą įvežti šiuos produktus, sąrašą.

(77)

į sąrašą įtrauktų rūšių vandens gyvūnai kartais gabenami jūra laivais, įskaitant skiaurinius laivus, kurie kelionės metu gali plaukti skirtinguose vandenyse; Tokiais atvejais be veterinarijos sertifikato kartu su gyvūnais turėtų būti pateikiama laivo kapitono pasirašyta deklaracija, kurioje nurodoma išsami informacija apie kilmės ir paskirties uostus bei visus kitus kelionės metu aplankytus uostus. Šioje deklaracijoje turėtų būti patvirtinta, kad į sąrašą įtrauktų rūšių gyvūnams laive nebuvo taikomos jokios sąlygos, dėl kurių kelionės į galutinę paskirties vietą metu būtų galėjusi pasikeisti jų sveikatos būklė;

(78)

vandens gyvūnai gali patekti į Sąjungą įvairiais tikslais. Atsižvelgiant į su gyvų gyvūnų judėjimu susijusią ligų riziką, tokie į Sąjungą įvežami žmonėms vartoti skirti gyvūnai turėtų būti vertinami taip pat, kaip ir į Sąjungą kitais tikslais, pvz., auginimui arba išleidimui į natūralią aplinką, įvežami gyvūnai. Vandens gyvūnų, išskyrus gyvus vandens gyvūnus, gyvūniniai produktai kelia mažesnę riziką nei vandens gyvūnai, todėl priemonės, kurių reikia imtis dėl tokių produktų, įvežamų į Sąjungą tolesniam perdirbimui, nėra tokios griežtos palyginti su gyviems gyvūnams taikomomis priemonėmis;

(79)

vandens gyvūnų išleidimas į natūralią aplinką kelia didelę grėsmę, jei tie gyvūnai yra užsikrėtę į sąrašą įtraukta liga. Dėl šios priežasties kilmės trečiojoje šalyje ar teritorijoje arba jos zonoje ar laikymo vietoje A ir B kategorijų ligų neturėtų būti, jei vandens gyvūnus ketinama paleisti į natūralią aplinką Sąjungos gamtiniuose vandenyse. Be to, į Sąjungą įvežti vandens gyvūnai, kurie turi būti paleisti į natūralią aplinką, visais atvejais turėtų būti kilę iš trečiosios šalies arba teritorijos ar jos zonos arba laikymo vietos, kuri paskelbta neužkrėsta C kategorijos liga, net jei paskirties valstybei narei arba zonai ar laikymo vietai nėra suteiktas šia liga neužkrėstos teritorijos statusas;

(80)

vandens gyvūnų ligų atveju valstybės narės gali imtis nacionalinių priemonių pagal Gyvūnų sveikatos teisės akto 226 straipsnį, siekdamos savo teritorijoje sumažinti į sąrašą neįtrauktų ligų poveikį. Tokiais atvejais ligoms, kurioms taikomos šios nacionalinės priemonės, imlių rūšių siuntos taip pat turi būti kilusios iš trečiųjų šalių, teritorijų, zonų ar laikymo vietų, neužkrėstų tomis ligomis;

(81)

Gyvūnų sveikatos teisės akto 226 straipsnyje įtvirtintas toks pat ketinimas kaip ir Tarybos direktyvos 2006/88/EB (7) 43 straipsnyje, nes juo valstybėms narėms leidžiama imtis nacionalinių priemonių kovojant su į sąrašą neįtrauktomis ligomis. Todėl tikslinga ir toliau pripažinti ligų ir atitinkamų rūšių, dėl kurių buvo nustatytos tos priemonės, sąrašą. Šios nuostatos turėtų būti išsamiai išdėstytos šiame reglamente;

(82)

Sąjungoje taikomos tam tikros akvakultūros ūkių registravimo ir patvirtinimo taisyklės. Skirtumas tarp to, ar ūkis gali būti įregistruotas, ar jis turėtų būti patvirtintas, priklauso nuo jo rizikos, susijusios su užsikrėtimu liga arba jos išplitimu. Todėl svarbu, kad į Sąjungą iš akvakultūros ūkių trečiojoje šalyje, teritorijoje, zonoje ar jos laikymo vietoje įvežami akvakultūros gyvūnai būtų kilę iš akvakultūros ūkių, kurie vertinami panašiai. Atsižvelgiant į tai, tokie ūkiai turėtų atitikti registravimo arba patvirtinimo reikalavimus, kurie būtų bent tokie pat griežti, kaip tokiems ūkiams Sąjungoje nustatyti reikalavimai;

(83)

visais atvejais neprivaloma taikyti reikalavimo, kad į sąrašą įtrauktų rūšių vandens gyvūnai ir iš tų gyvūnų pagaminti gyvūniniai produktai būtų kilę iš liga neužkrėstos trečiosios šalies arba teritorijos ar jos zonos arba laikymo vietos. Siekiant palengvinti vandens gyvūnų ir tam tikrų gyvūninių produktų, neturinčių tokios kilmės, patekimą į Sąjungą, galima imtis tam tikrų rizikos mažinimo priemonių. Į sąrašą įtrauktų rūšių vandens gyvūnams gali būti taikomos tam tikros rizikos mažinimo priemonės, o vandens gyvūnų, išskyrus gyvus vandens gyvūnus, gyvūniniams produktams atsižvelgiant į mažesnį su tokiu perkėlimu susijusios rizikos lygį, gali būti taikomos skirtingos, ne tokios griežtos rizikos mažinimo priemonės;

(84)

vandens gyvūnams taikomos rizikos mažinimo priemonės apima jų patalpinimą maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkyje, atskirtame ūkyje arba patvirtintame karantino ūkyje įvežus į Sąjungą. Į sąrašą įtrauktų rūšių moliuskams ir vėžiagyviams, kurie įvežami į Sąjungą gyvi ir atitinka Reglamentą (EB) Nr. 853/2004, bet kelia priimtiną riziką dėl to, kaip jie buvo apdoroti ar supakuoti prieš juos išsiunčiant arba dėl to, kad jie nėra skirti laikyti Sąjungoje, prieš juos perdirbant taikomos kitos rizikos mažinimo priemonės;

(85)

galima nukrypti nuo reikalavimų, pagal kuriuos tam tikri vandens gyvūnų, išskyrus gyvus vandens gyvūnus, gyvūniniai produktai turi būti kilę iš trečiosios šalies arba teritorijos ar zonos arba jos laikymo vietos, kuri nėra užkrėsta atitinkamomis į sąrašą įtrauktomis ligomis. Rizikos mažinimo priemonės, kurias pritaikius leidžiama vykdyti prekybą, gali būti gyvūninių produktų siuntimas tolesniam perdirbimui į Sąjungos maisto iš vandens gyvūnų ir ligų kontrolės ūkį arba užtikrinimas, kad gyvūniniai produktai būtų iš žuvų, kurios buvo paskerstos ir išdarinėtos prieš jas išsiunčiant į Sąjungą. Abiem atvejais gyvūninių produktų keliama rizika vertinama kaip nereikšminga;

(86)

Įgyvendinimo reglamente (ES) 2018/1882 pateiktas vandens gyvūnų rūšių ir jų grupių, keliančių didelę Gyvūnų sveikatos teisės akto 5 straipsnyje ir II priede išvardytų ligų plitimo riziką, sąrašas. Į sąrašą taip pat įtrauktos užkrato pernešėjų rūšys, nustatytos to reglamento priedo lentelės 4 skiltyje. Tačiau daugelis šių rūšių ne visada yra užkrato pernešėjai. Kalbant apie judėjimą, informacija apie aplinkybes, kuriomis tos rūšys yra laikomos sąraše nurodytų ligų užkrato pernešėjais, pateikta šio reglamento XXX priede. Jei į sąrašą įtrauktų rūšių vandens gyvūnai neatitinka sąlygų, kuriomis jie tampa užkrato pernešėjais, šiame reglamente nustatytos taisyklės jiems netaikomos. Be to, atsižvelgiant į mažesnę riziką, kurią kelia vandens gyvūnų, išskyrus gyvus vandens gyvūnus, gyvūniniai produktai šiame reglamente nustatytos su šiais produktais susijusios priemonės netaikomos Įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/1882 priedo lentelės 4 skiltyje išvardytoms rūšims;

(87)

visos šiame reglamente numatytos nukrypti leidžiančios nuostatos ir tvarkymo reikalavimai, susiję su į sąrašą įtrauktų rūšių vandens gyvūnais ir gyvūniniais produktais iš tų į sąrašą įtrauktų rūšių, išskyrus produktus iš gyvų vandens gyvūnų, taip pat turėtų būti taikomi Įgyvendinimo reglamento (ES) 2018/1882 priedo lentelės 4 skiltyje išvardytoms rūšims, dėl kurių valstybės narės ėmėsi nacionalinių priemonių pagal Gyvūnų sveikatos teisės akto 226 straipsnį. Be to, šios nukrypti leidžiančios nuostatos ir tvarkymo reikalavimai taip pat turėtų būti taikomi tam tikroms ligai imlioms rūšims;

(88)

svarbu, kad į sąrašą įtrauktų rūšių vandens gyvūnai ir vanduo, kuriame jie vežami, būtų tinkamai tvarkomi juos įvežus į Sąjungą, siekiant užtikrinti, kad jie nekeltų susirgimo rizikos. Tinkamas tvarkymas, be kita ko, apima užtikrinimą, kad gyvūnai būtų vežami tiesiai į paskirties vietą ir nebūtų paleidžiami į natūralią aplinką arba kitaip nepatektų į Sąjungos gamtinius vandenis, kur dėl jų gali kilti ligų plitimo pavojus;

(89)

tačiau tam tikrais atvejais paskirties vietos kompetentinga institucija gali leisti tokius gyvūnus paleisti į gamtinius vandenis. Visais tokiais atvejais kompetentinga institucija turėtų užtikrinti, kad paleidimas ar panardinimas nekeltų pavojaus sveikatos būklei paleidimo vietoje. Be to, net jei paskirties vandens telkiniui nėra suteiktas konkrečia C kategorijos liga neužkrėstos teritorijos statusas, paleidžiami gyvūnai negali būti užkrėsti šia liga, siekiant užtikrinti geriausią bendrą laukinių populiacijų sveikatos būklę Sąjungos natūraliuose vandenyse;

(90)

atsižvelgiant į susijusią riziką gyvūnų sveikatai, visi gabenimo tranzitu per Sąjungą srautai turėtų būti laikomi įvežimu į Sąjungą, nes jie kelia tokio pat lygio riziką. Todėl gabenimas tranzitu turėtų atitikti visus atitinkamus įvežimo į Sąjungą reikalavimus. Tačiau taikant konkrečias rizikos mažinimo sąlygas, susijusias su kilmės vieta, turėtų būti nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos ir specialios tranzito taisyklės. Tokios nukrypti leidžiančios nuostatos ir specialios taisyklės skirtos tiems atvejams, kai Sąjunga nėra galutinė gyvūnų ir jų produktų paskirties vieta, taip pat atsižvelgiant į geografinius apribojimus ir geopolitinius veiksnius;

(91)

be to, turėtų būti nustatytos nukrypti leidžiančios nuostatos ir specialios taisyklės dėl tranzitu per trečiąją šalį arba teritoriją iš vienos valstybės narės į kitą gabenamų gyvūnų ir jų produktų siuntų. Jos taikytinos tais atvejais, kai valstybė narė reikalauja tokio pobūdžio įvežimo į Sąjungą;

(92)

kai kuriais atvejais trečiosios šalies ar teritorijos kompetentingos institucijos, atlikusios kontrolę prie jų sienos, atsisako leisti įvežti Sąjungos kilmės prekes. Pagal Gyvūnų sveikatos teisės akto 239 straipsnį turėtų būti priimtos specialios taisyklės, pagal kurias šias prekes būtų galima grąžinti remiantis tuo, kad jos pagamintos pagal Sąjungos gyvūnų sveikatos teisės aktus;

(93)

be to, reikia specialių taisyklių, kad būtų galima į Sąjungą grąžinti registruotus arklius po jų laikinojo eksporto į trečiąsias šalis dalyvauti lenktynėse, varžybose ir žirgų kultūriniuose renginiuose;

(94)

siekiant vienodo Sąjungos teisės aktų dėl gyvūnų, genetinės medžiagos produktų ir gyvūninių produktų įvežimo į Sąjungą taikymo ir siekiant užtikrinti, kad teisės aktai būtų aiškūs ir skaidrūs, šiuo reglamentu turėtų būti panaikintas Komisijos reglamentas (ES) Nr. 206/2010 (8), Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 139/2013 (9), Komisijos reglamentas (ES) Nr. 605/2010 (10), Komisijos reglamentas (EB) Nr. 798/2008 (11), Komisijos sprendimas 2007/777/EB (12), Komisijos reglamentas (EB) Nr. 119/2009 (13), Komisijos reglamentas (ES) Nr. 28/2012 (14) ir Komisijos įgyvendinimo reglamentas (ES) 2016/759 (15);

(95)

šiame reglamente nustatytos taisyklės yra susijusios su Gyvūnų sveikatos teisės aktu, kuris taikomas nuo 2021 m. balandžio 21 d., ir jį papildo. Dėl šios priežasties ir siekiant palengvinti naujos gyvūnų sveikatos teisinės sistemos taikymą, šis reglamentas taip pat taikomas nuo 2021 m. balandžio 21 d.,