PRIEDAS
BENDRASIS DOKUMENTAS
„ISTRA“
ES Nr.: HR-PDO-0005–01358–30.7.2015
SKVN ( X ) SGN ( )
1. Pavadinimas (ai)
„Istra“
2. Valstybė narė arba trečioji šalis
Kroatija
Slovėnija
3. Žemės ūkio produkto arba maisto produkto aprašymas
3.1. Produkto rūšis
1.5 klasė. Aliejus ir riebalai (sviestas, margarinas, aliejus ir kt.)
3.2. Produkto, kurio pavadinimas nurodytas 1 punkte, aprašymas
„Istra“ – ypač grynas alyvuogių aliejus, vien mechaninėmis priemonėmis išspaustas tiesiai iš alyvmedžių (Olea europaea, L.) vaisių.
Rinkai pateikiamas produktas turi pasižymėti tokiomis fizinėmis, cheminėmis ir juslinėmis savybėmis:
|
— |
laisvųjų riebalų rūgščių kiekis, išreikštas oleino rūgšties kiekiu: ≤ 0,4 % |
|
— |
peroksidų skaičius: ≤ 12 meq O2/k |
|
— |
K232: ≤ 2,25 |
|
— |
K270: ≤ 0,20 |
|
— |
Delta-K: ≤ 0,01, |
|
— |
aromatas: vidutiniškai ar smarkiai išreikštas šviežių alyvuogių, vaisių, daržovių ar kitokių žalių augalų (žalių lapų, žolės ir pan.) aromatas; vaisių pojūčio mediana ištisinėje tiesinėje skalėje – > 3,0, |
|
— |
skonis: sveikų šviežių alyvuogių skonis, kuriame kartumas ir aštrumas apibūdinamas kaip nurodyta toliau:
|
3.3. Pašarai (taikoma tik gyvūniniams produktams) ir žaliavos (taikoma tik perdirbtiems produktams)
„Istra“ alyvuogių aliejui gaminti gali būti naudojamos šių veislių alyvuogės: „buga“ (sinonimas – „črna“), „buža“, „črnica“, „drobnica“, „istarska belica“ (sinonimai: „istrska belica“, „istarska bjelica“, „bianchera“), „karbonaca“, „mata“, „plominka“, „puntoža“, „rošinjola“, „štorta“, „žižolera“, „frantoio“, „leccino“, „maurino“, „moraiolo“, „pendolino“ ir „picholine“. Ne mažiau kaip 80 % „Istra“ aliejaus turi būti išspausta iš vienos ar daugiau minėtų veislių alyvuogių.
Vienos veislės alyvuogių aliejaus atveju ne mažiau kaip 80 % turi būti išspausta iš vienos veislės alyvuogių.
3.4. Specialūs gamybos veiksmai, atliktini nustatytoje geografinėje vietovėje
Visi alyvuogių aliejaus „Istra“ gamybos etapai – nuo alyvmedžių auginimo iki alyvuogių perdirbimo – turi vykti 4 punkte apibrėžtoje geografinėje vietovėje.
3.5. Specialios produkto registruotu pavadinimu pjaustymo, trynimo, pakavimo ir kt. taisyklės
Siekiant išlaikyti specifines aliejaus savybes ir kokybę jis išpilstomas 4 punkte apibrėžtoje geografinėje vietovėje. Išpilstant aliejų gamybos vietovėje iki minimumo sumažinama rizika pakenkti produktui, nes vežant ir kelis kartus perpilant jis gali būti paveiktas temperatūros svyravimų, atmosferos deguonies ir šviesos. Be to, kai produktas išpilstomas gamybos vietovėje, atitinkamos kontrolės institucijos gali atlikti atitikties patikras dalyvaujant suinteresuotiesiems gamintojams, kurie tradiciškai aliejų išpilsto į butelius patys. Atitikties sertifikatas ir teisė naudoti kilmės vietos nuorodą tiems gamintojams labai svarbūs, nes didina vartotojų pasitikėjimą, suteikia konkurencinio pranašumo ir atneša daugiau pelno.
Aliejų išpilstant gamybos vietovėje labai palengvėja atsekamumas ir kokybės kontrolė, kuriuos užtikrinti ne gamybos vietovėje yra sudėtinga.
3.6. Specialios produkto registruotu pavadinimu ženklinimo taisyklės
Leidžiama naudoti žemės ūkio valdų arba alyvmedžių giraičių vietovių prie „Istra“ SKVN pavadinimus, tačiau tik tuo atveju, jei produktas pagamintas vien iš alyvuogių, auginamų toje žemės ūkio valdoje, t. y. iš alyvuogių, užaugintų etiketėje nurodytose alyvmedžių giraitėse.
Taip pat gali būti nurodyta aliejui pagaminti naudotų alyvuogių veislių derinys – tačiau tik tais atvejais, kai tai galima pagrįsti dokumentiniais įrodymais. Vienos veislės alyvuogių aliejaus atveju gali būti naudojami 3.3 punkte nurodyti oficialūs veislių pavadinimai.
Rinkai pateikiamas produktas, nepriklausomai nuo pakuotės, turi būti su aiškiai iš viso kito teksto išsiskiriančiu pavadinimu „Istra“: pavadinimas gali išsiskirti raidžių dydžiu, tipu ir spalva (tipografija).
Etiketėje turi būti nurodomi ir derliaus metai.
Produktą pateikiant rinkai ant kiekvienos pakuotės taip pat turi būti užklijuotas lipdukas su bendruoju simboliu ir vienetiniu pakuotės numeriu. Visi „Istra“ SKVN naudotojai, pateikiantys produktą rinkai pagal jo specifikaciją, turi teisę naudoti lipduką vienodomis sąlygomis.
Yra dvi bendrojo simbolio versijos: kroatų kalba ir slovėnų kalba. Bendrąjį simbolį sudaro stati stilizuota alyvuogė tamsios formos apskritime. Iš vaisiaus vidurio matyti ištekantis aliejaus lašas. Po lašu – žodis „ISTRA“ didžiosiomis raidėmis. Kroatiškoje simbolio versijoje virš žodyje „ISTRA“ esančios A raidės nurodytos raidės ZOI, o slovėniškoje versijoje – raidės ZOP, abiem atvejais mažesniu šriftu.
4. Glaustas geografinės vietovės apibūdinimas
„Istra“ gamybos vietovę sudaro tam tikra Istros pusiasalio dalis.
„Istra“ gamybos geografinės vietovės ribos prasideda prie Preluko uosto, į šiaurę nuo Preluko stovyklavietės, tarp Rijekos ir Opatijos miestų. Riba eina palei Rijekos ir Opatijos miestų pakraščius, aplink stovyklavietės teritoriją iki Opatijos, Matulių ir Kastavo šiaurinio susikirtimo taško. Tada riba kerta Baredų gyvenvietę ir tęsiasi iki geležinkelio linijos prie Matulių, Kastavos ir Rijekos susikirtimo taško. Tada ji tęsiasi geležinkelio linija Rijekos kryptimi, palei Kastavo ir Rijekos pakraščius. Į rytus nuo greitkelio paslaugų centro „Vrata Jadrana“ riba pakrypsta į šiaurę ir kerta Bačičių ir Murinų kaimus, o šiek tiek į rytus nuo Tuhtanų pasiekia Rijeko, Viškovo ir Kastavo susikirtimo tašką. Riba tęsiasi palei Viškovo ir Kastavo pakraščius, eina per Duževą (281 susikirtimo taškas) iki Kastavą su Viškovu jungiančio kelio prie Ranjevaco; nuo ten riba trumpai eina į Viškovą vedančiu keliu, o tada pasisuka į šiaurę ir kerta Jardasų ir Kosų kaimus, iki kol pasiekia į rytus nuo Sohų esantį Viškovo, Kastavo ir Klano susikirtimo tašką (452 susikirtimo taškas). Tada riba pakrypsta į vakarus, o vėliau į pietvakarius, kerta Sohus, tęsiasi tarp Prkačinės ir Plaso ir pasiekia Majevi vrcho kalną (411 m) prie Kastavo, Matulių ir Klano susikirtimo taško. Toliau riba tęsiasi šiaurės kryptimi palei Matulių savivaldybės pakraštį iki Staničiaus kalno (465 m) papėdės, kur ji pakrypsta šiek tiek į vakarus, po to vėl į šiaurę, eina palei Mučičių kaimo rytinę dalį, per Kapužniaką, į rytus nuo Ružičių kaimo ir Vela Rebros kalno (446 m), kerta Piščevati Bregą, Turski Dolą, Raspravicą, Popenacą, per 738 m aukštyje esančią viršukalnę ir per Liskovacą, o tada pasiekia Visočo kalną (756 m). Prie Visočo kalno riba pasisuka į vakarus, eina į šiaurę nuo Klanaco, per 547 susikirtimo tašką, 657 m aukštyje esančią aukštumą, tęsiasi per šiaurinę Rupos miesto dalį, kerta Leščiną iki 447 susikirtimo taško, kur pasisuka į kairę. Tada ji pasisuka į vakarus nuo Gradinos kalno (562 m), tęsiasi palei geležinkelio liniją iki 519 susikirtimo taško prie Velika Reberio ir tada pirmiausiai pasisuka į vakarus, o tada į pietus, kerta Bariščią, Kališčią (602 susikirtimo taškas), iki Buričinės kalno. Prie Buričinės kalno riba pakrypsta į vakarus, kerta Kovnicos kalną (901 m), įsiterpia tarp Jankovaco ir Osiko kalno, tęsiasi per Surinova Glavicą ir Strahovicos kalną (771 m). Tada ji į pietus nuo Ravni Koto kerta Ribniko kalną (1 023 km) ir 1 028,5 susikirtimo tašką, kur pasisuka šiaurės vakarų kryptimi, kerta Vinčariją ir pasiekia Glavičorkos pietinę dalį (1083 susikirtimo taškas). Tada ji trumpai dar kartą pasisuka į vakarus, o tada vėl per Lipicos šiaurės vakarų dalį tęsiasi į pietvakarius nuo 979 susikirtimo taško (Lipicos) ir 953 susikirtimo taško (Mala Plešivicos) toliau į šiaurės vakarus iki Mala Vratos (695 susikirtimo taškas). Mala Vratoje riba pakrypsta į vakarus nuo Jelovščinos, praeina pro Mali Grižano kalną (851 susikirtimo taškas) ir tęsiasi pietvakarių kryptimi, tada pasisuka pietryčių kryptimi, praeina į šiaurės vakarus nuo Blažinovo kalno, kur pakrypsta vakarų kryptimi ir toliau tęsiasi į šiaurę nuo Stružniako (781 m) ir Gnojinos (776 m), o tada pietvakarių kryptimi iki Jelovicės ir Podgorjės kelio. Tada ji eina keliu šiaurės vakarų kryptimi per Podgorjės, Prapročės ir Črnotičės kaimus ir užsibaigia į pietus nuo Gabero kalno (447 m). Nuo ten riba tęsiasi šiaurės kryptimi per Kasteleco kaimą iki Socerbo miestelio per 447 susikirtimo tašką iki Slovėnijos pasienio su Italija.
Galiausiai riba eina palei pasienį vakarų kryptimi iki Šventojo Bartolomėjaus vietovės, o tada pakrante pietryčių kryptimi sugrįžta į pradinį tašką, esantį Preluko uoste.
5. Ryšys su geografine vietove
Vietovės ypatumai
Geologiniu, topografiniu ir klimato (tam tikru mastu) charakteristikų požiūriu Istros pusiasalį sudaro keturios skirtingos dalys: nedidelis kalnuotas pakraštys pusiasalio šiaurėje ir šiaurės rytuose; šiaurės vakarų pakrantė, sudaryta iš uolienų karbonatinių nuosėdų, kalvota centrinė dalis su nuosėdiniais dariniais ir kalkakmenio plynaukštė palei pietinę ir vakarinę pakrantes. Šiaurės vakarų, vakarinė, pietinė, ir centrinė pusiasalio dalys pasižymi Viduržemio jūros klimatu ir jose alyvmedžių auginama daugiausia. Nors Istros pusiasalis yra alyvmedžiams auginti palankios platumos pakraštyje, dėl jo teritorijos formos ir išsidėstymo klimatas čia švelnesnis nei kituose tos pačios platumos rajonuose. Į pietus nuo Istros pusiasalio klimatas pasižymi Europos Viduržemio jūros regionams būdingomis savybėmis su aiškia jūros įtaka, sausringu vasaros sezonu, maždaug 16 °C vidutine metine temperatūra ir maždaug 820 mm bendru metiniu kritulių kiekiu. Vakaruose ir šiaurės vakaruose esančioms vietovėms būdingas dalinis Viduržemio jūros klimatas: vasaros sezonas nėra toks sausringas, vidutinė metinė temperatūra yra maždaug 14 °C, o bendras metinis kritulių kiekis – maždaug 1 000 mm.
Kad Istros pusiasalio dirvožemis ir klimatas palankūs alyvmedžiams auginti pastebėta dar senovės romėnų laikais. Taigi jau 2 000 ar daugiau metų alyvuogės ir alyvuogių aliejus buvo ne tik svarbus vietos ekonomikos veiksnys, bet ir Istros pusiasalio prekės ženklas. Ant kai kurių rastų amforų išlikę užrašai „Olei Histrici“ (Istros aliejus) ir „Olei flos“ (pirmo spaudimo aliejus), įrodantys, kad kokybiškas aliejus jau tais laikais buvo specialiai ženklinamas. Istros alyvuogių aliejus buvo gabenamas prekybos keliais į šiaurės Italiją, Noriką ir Panoniją.
XX a. antroje pusėje alyvmedžių auginimas Istroje ėmė vystytis sparčiau. Padedant mokslinėms ir profesinėms institucijoms prisodinta naujų alyvmedžių giraičių, kai kurie asortimentai išplėsti ir įdiegta naujų alyvuogių auginimo ir perdirbimo technologijų. Senovinės alyvmedžių auginimo tradicijos ir naujos tendencijos pamažu susipynė į vis tobulėjančius specifinius Istros alyvmedžių augintojų ir alyvuogių perdirbėjų įgūdžius. Vedini nenuslopinamo smalsumo, polinkio ieškoti naujovių ir konkurencinio stimulo, jie negaišdami naudojosi naujomis galimybėmis tobulinti žinias ir įgūdžius, įgytus iš praeities kartų.
Produkto ypatumai
„Istra“ alyvuogių aliejus vertinamas dėl išskirtinės kokybės ir juslinių savybių, kurias lemia įvairūs veiksniai. Aliejus pasižymi vidutiniu ar stipriu šviežių alyvuogių aromatu, kuris dažnai maišosi su įvairaus stiprumo vaisių, daržovių ar žalių augalų (žalių lapų, žolės ir pan.) natomis. „Istra“ alyvuogių aliejaus skonis yra vientisas, primenantis sveikų šviežių alyvuogių skonį ir paprastai kartokas ir aštrokas.
Šiame aliejuje gausu C6 ir C5 lakiųjų junginių, kurie siejami su jam būdingu žalumos aromatu, kartumu ir aštrumu. Tačiau „Istra“ alyvuogių aliejaus kartumą ir aštrumą lemia ne tik didelis lakiųjų medžiagų kiekis, bet ir fenolių gausa, kuri be aliejaus juslinių savybių teigiamai veikia ir jo maistines savybes bei stabilumą, t. y. atsparumą oksidacijai.
Be to, daugelį metų atliekami Istros ypač gryno alyvuogių aliejaus moksliniai tyrimai įrodė jo maistinę vertę ir patvirtino, kad jame gausu ne tik fenolių, bet ir oleino rūgšties. Paprastai „Istra“ pasižymi dideliu oleino rūgšties kiekiu (dažniausiai virš 74 %), o linoleno rūgšties dalis mažesnė nei 10 % Specifinė „Istra“ aliejaus cheminė sudėtis, t. y. didelė dalis oleino rūgšties ir linoleno rūgščių (> 7), drauge su dideliu fenolių kiekiu, padidina aliejaus atsparumą oksidacijai.
Kita išskirtinė „Istra“ aliejaus savybė – labai mažas laisvųjų riebalų rūgščių kiekis ir mažas peroksidų skaičius.
Priežastinis vietovės ir produkto ryšys
Kadangi Istros pusiasalis yra šiauriausiame alyvmedžių auginimo regiono pakraštyje, gali atrodyti, kad jo sąlygos nėra palankios alyvmedžiams auginti. Tačiau nuo senovės romėnų laikų Istra yra pripažinta idealia vietove alyvmedžiams auginti ir alyvuogių aliejui gaminti. Akivaizdus to įrodymas – didelė čia auginamų alyvmedžių veislių įvairovė. Tai, kad nepriklausomai nuo veislių sudėties „Istra“ aliejus visuomet atitinka 3.2 punkte nustatytus juslinius ir cheminius kriterijus, rodo, kad Istros pusiasalio dirvožemio ir klimato sąlygos turi didelės įtakos jame auginamų alyvmedžių vaisių charakteristikai ir cheminėms bei juslinėms jų aliejaus savybėms.
Svarbiausias specifinių Istros klimato sąlygų poveikis „Istra“ aliejui – bendrame riebalų rūgščių kiekyje esantis didelis kiekis mononesočiosios oleino rūgšties. Taip yra todėl, kad alyvmedžiai prisitaiko prie šaltesnio klimato pagamindami daugiau oleino rūgšties (Pannelli ir kt., 1993 m., O. Koprivnjako, I. Vrhovniko, T. Hladniko, Ž. Prgometo, B. Hlevnjako ir V. Majetičiaus Germeko leidinyje Obilježja prehrambene vrijednosti djevičanskih maslinovih ulja sorti Buža, Istarska bjelica, Leccino i Rosulja, Hrvatski časopis za prehrambenu tehnologiju, biotehnologiju i nutricionizam Nr. 7, (2012 m.), p. 174).
„Istra“ aliejaus cheminėje sudėtyje esančių lakiųjų junginių gausa, kuri lemia žalumos aromatą, o kartais ir kartumą bei aštrumą, priklauso ne tik nuo asortimento ir klimato sąlygų, bet ir augintojų taikomų gamybos procesų – jie renka alyvuoges vos joms sunokus ir taiko tinkamą alyvuogių laikymo ir perdirbimo bei aliejaus sandėliavimo praktiką. Taigi vietinių alyvmedžių augintojų ir alyvuogių perdirbėjų kartų sukaupta alyvmedžių auginimo ir aliejaus spaudimo bei laikymo patirtis yra itin svarbi užtikrinant produkto kokybę.
Ankstyvas derliaus nuėmimas, kai alyvuogės dar žalios ar margos ir tvirtos, turi didelės įtakos aliejaus savybėms. Ši gamybos praktika tvirtai įsigalėjo tarp Istros alyvuogių augintojų. Ankstyvas derliaus nuėmimas padeda išvengti ne tik žemos temperatūros, kurioje vaisiai gali sušalti, bet ir antrą ar trečią kartą išsiritusių alyvuogių muselių antplūdžio – abu šie veiksniai galėtų smarkiai pakenkti aliejaus kokybei. Be to, žinoma, kad ankstyvas derliaus nuėmimas tiesiogiai gerina „Istra“ aliejaus cheminius kokybės rodiklius ir specifines skonio bei aromato charakteristikas. Jis lemia mažą laisvųjų riebalų rūgščių kiekį, mažą peroksidų skaičių ir žemas K vertes, taip pat didelį teigiamų juslinių (skonio ir aromato) savybių intensyvumą (šaltinis: K. Brkić Bubola, O. Koprivnjak, B. Sladonja, D. Škevin, I. Belobrajić: Chemical and sensorial changes of Croatian monovarietal olive oils during ripening, „European Journal of Lipid Science and Technology“, 114 tomas (2012 m.), p. 1400).
Sąveikaujant minėtiems įvairiems vietiniams gamtos ir žmogaus veiklos veiksniams „Istra“ SKVN žymimi produktai įgyja savo išskirtinį pobūdį – vientisą skonį ir aštrumo, kartumo bei alyvuogių prieskonio pusiausvyrą.
Nuoroda į paskelbtą produkto specifikaciją
(Šio reglamento 6 straipsnio 1 dalies antra pastraipa)
http://www.mps.hr/datastore/filestore/87/2017-03-29_-_ZOI_Istra_2017_03_08.pdf
http://www.mkgp.gov.si/fileadmin/mkgp.gov.si/pageuploads/podrocja/Kmetijstvo/zascita_kmetijskih_pridelkov_zivil/ZOI_Istra_2017.pdf