(1)

2006 m. kovo 23 d. Komisija priėmė Reglamentą (EB) Nr. 553/2006 (2), kuriuo tam tikrai importuojamai Kinijos Liaudies Respublikos (toliau – KLR arba Kinija) ir Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos (toliau – avalynė) nustatytos laikinosios antidempingo priemonės (toliau – laikinasis reglamentas).

(2)

Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 (3) (toliau – Reglamentas (EB) Nr. 1472/2006 arba ginčijamas reglamentas) Taryba tam tikrai importuojamai Vietnamo ir KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos dvejiems metams nustatė 9,7–16,5 % galutinius antidempingo muitus.

(3)

Reglamentu (EB) Nr. 388/2008 (4) Taryba tam tikrai importuojamai KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos nustatytų galutinių antidempingo priemonių taikymą išplėtė iš Ypatingojo Administracinio Kinijos Regiono Makao (toliau – Makao) siunčiamam importuojam produktui, deklaruojamam kaip Makao kilmės arba ne.

(4)

Kai priemonės nustojo galioti, Taryba po 2008 m. spalio 3 d. inicijuotos priemonių galiojimo termino peržiūros (5) Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 (6) (toliau – Įgyvendinimo reglamentas (ES) Nr. 1294/2009) antidempingo priemonių taikymą pratęsė dar 15 mėnesių, t. y. iki 2011 m. kovo 31 d.

(5)

„Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“ (toliau – pareiškėjai) Pirmosios instancijos teismui (dabar – Bendrasis Teismas) pateikė ieškinius dėl ginčijamo reglamento. Bendrasis Teismas šiuos ieškinius atmetė 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu byloje T-401/06 Brosmann Footwear (HK) Ltd ir kt. prieš Tarybą ir 2010 m. kovo 4 d. Sprendimu sujungtose bylose T-407/06 Zhejiang Aokang Shoes ir T-408/06 Wenzhou Taima Shoes prieš Tarybą.

(6)

Šiuos sprendimus ieškovai apskundė. 2012 m. vasario 2 d. Sprendimu byloje C-249/10 P Brosmann Footwear (HK) ir kt. prieš Tarybą ir 2012 m. lapkričio 15 d. Sprendimu byloje C-247/10 P Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd prieš Tarybą (toliau – bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirti sprendimai) Teisingumo Teismas šiuos sprendimus panaikino. Jis konstatavo, kad Bendrasis Teismas, konstatavęs, kad Komisija pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b ir c punktus neturėjo nagrinėti neatrinktų prekiautojų prašymų taikyti rinkos ekonomikos režimą (toliau – RER) (Sprendimo C-249/10 P 36 punktas ir Sprendimo C-247/10 P 29 ir 32 punktai), padarė teisės klaidą.

(7)

Tada šiuo klausimu Teisingumo Teismas priėmė savo sprendimą. Jis konstatavo, kad „Komisija privalėjo išnagrinėti tinkamai pagrįstus apeliančių prašymus, pateiktus pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 daliesb ir c punktus, taikyti RESVĮS per ginčijamame reglamente išdėstytą antidempingo procedūrą. Taip pat reikia konstatuoti, kad negali būti atmesta galimybė, jog toks tyrimas būtų leidęs nustatyti kitokio nei 16,5 % dydžio galutinį antidempingo muitą, koks joms yra taikomas pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 3 dalį. Iš tos pačios nuostatos matyti, kad 9,7 % galutinis antidempingo muitas nustatytas tik vienam Kinijos ūkio subjektui, kuris buvo atrinktas ir kuriam pripažintas RESVĮS. Tačiau, kaip matyti iš šio sprendimo 38 punkto, jei Komisija būtų konstatavusi, kad apeliantės taip pat veikė rinkos ekonomikos sąlygomis, tuomet, nesant galimybės apskaičiuoti individualų dempingo skirtumą, joms taip pat turėjo būti taikomas minėto dydžio muito tarifas“ (sprendimo (C-249/10 P) 42 punktas ir sprendimo (C-247/10 P) 36 punktas).

(8)

Todėl Teismas panaikino ginčijamą reglamentą, kiek jis susijęs su nagrinėjamaisiais pareiškėjais.

(9)

2013 m. spalio mėn. Komisija pranešimu Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (7) paskelbė, kad nusprendė atnaujinti antidempingo tyrimą nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas, ir išnagrinėti, ar nuo 2004 m. balandžio 1 d. iki 2005 m. kovo 31 d. pareiškėjai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis. Tame pranešime ji paprašė suinteresuotųjų šalių pranešti apie save.

(10)

2014 m. kovo mėn. Įgyvendinimo sprendimu 2014/149/ES (8) Taryba atmetė Komisijos pasiūlymą priimti Tarybos įgyvendinimo reglamentą, kuriuo iš naujo nustatomas galutinis antidempingo muitas ir galutinai surenkamas laikinasis muitas, nustatytas importuojamai tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su odiniais batviršiais, kurią pagamino bendrovės „Brosmann Footwear (HK) Ltd“, „Seasonable Footwear (Zhongshan) Ltd“, „Lung Pao Footwear (Guangzhou) Ltd“, „Risen Footwear (HK) Co Ltd“ ir „Zhejiang Aokang Shoes Co. Ltd“, ir šių gamintojų atžvilgiu tyrimą užbaigė. Taryba laikėsi nuomonės, kad importuotojai, nusipirkę batus iš šių eksportuojančių gamintojų, kuriems kompetentingos nacionalinės institucijos kompensavo atitinkamus muitus, remdamosi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92 (9), nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 236 straipsniu įgijo teisėtų lūkesčių pagal ginčijamo reglamento 1 straipsnio 4 dalį, nustatančią Bendrijos muitinės kodekso nuostatų, visų pirma jo 221 straipsnio, taikymą renkant muitus.

(11)

Trys nagrinėjamojo produkto importuotojai – „C&J Clark International Ltd.“ (toliau – „Clark“), „Puma SE“ (toliau – „Puma“) ir „Timberland Europe B.V.“ (toliau – „Timberland“) (toliau – nagrinėjamieji importuotojai), remdamiesi 5–7 konstatuojamosiose dalyse nurodyta teismų praktika, savo nacionaliniuose teismuose pateikė ieškinius dėl antidempingo priemonių, nustatytų iš Kinijos ir Vietnamo importuojamai tam tikrai avalynei; šie teismai perdavė klausimą Teisingumo Teismui, kad šis priimtų prejudicinį sprendimą.

(12)

2016 m. vasario 4 d. sprendimuose sujungtose bylose C-659/13 C & J Clark International Limited ir C-34/14 Puma SE (10) Teisingumo Teismas Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006 ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1294/2009 paskelbė negaliojančiais tokia aprėptimi, kokia Europos Komisija nenagrinėjo RER ir individualaus režimo (toliau – IR) prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai (toliau – sprendimai), nesilaikydama 1995 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 384/96 (11) dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių 2 straipsnio 7 dalies b punkto ir 9 straipsnio 5 dalies.

(13)

Dėl bylos C-571/14 Timberland Europe Teisingumo Teismas besikreipusio nacionalinio teismo prašymu 2016 m. balandžio 11 d. nusprendė pašalinti bylą iš registro.

(14)

SESV 266 straipsnyje nustatyta, kad institucijos privalo imtis būtinų priemonių Teismo sprendimams vykdyti. Jeigu panaikinamas aktas, institucijų priimtas atliekant administracinę procedūrą, pvz., antidempingo tyrimą, Teismo sprendimas įgyvendinamas panaikintą aktą pakeičiant nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas (12).

(15)

Pagal Teismo praktiką panaikinto akto pakeitimo procedūra gali būti atnaujinta nuo to konkretaus momento, kai buvo padarytas pažeidimas (13). Tiksliau tai reiškia, kad tokiu atveju, kai panaikinamas administracinę procedūrą užbaigiantis aktas, panaikinimas nebūtinai turi įtakos parengiamiesiems veiksmams, pvz., antidempingo tyrimo inicijavimui. Kai panaikinamas reglamentas, kuriuo nustatomos galutinės antidempingo priemonės, tai reiškia, kad po panaikinimo antidempingo tyrimas yra vis dar vykdomas, nes Sąjungos teisės sistemoje nebėra antidempingo tyrimą užbaigiančio akto (14), nebent pažeidimas padarytas inicijavimo etapu.

(16)

Išskyrus tai, kad institucijos neišnagrinėjo RER ir IR prašymų, kuriuos pateikė neatrinkti KLR ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai, visi kiti Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 nustatyti faktai lieka galioti.

(17)

Šioje byloje pažeidimas padarytas po inicijavimo etapo. Taigi, Komisija nusprendė atnaujinti šį antidempingo tyrimą, kuris, priėmus sprendimus, tuo metu, kai buvo padarytas pažeidimas, dar nebuvo baigtas ir išnagrinėti, ar 2004 m. balandžio 1 d. – 2005 m. kovo 31 d. tiriamuoju laikotarpiu (toliau – tiriamasis laikotarpis) nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis. Tinkamais atvejais Komisija taip pat apsvarstė, ar nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams buvo galima suteikti individualų režimą pagal Tarybos reglamento (EB) Nr. 1225/2009 (15) (toliau – pagrindinis reglamentas, prieš jį iš dalies pakeičiant) (16) 9 straipsnio 5 dalį.

(18)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1395 (17) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai bendrovių „Clark“ ir „Puma“ importuojamai KLR kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai trylikos Kinijos eksportuojančių gamintojų, kurie pateikė RER ir IR prašymus, bet nebuvo atrinkti.

(19)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1647 (18) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai bendrovių „Clark“, „Puma“ ir „Timberland“ importuojamai Vietnamo kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai tam tikrų Vietnamo eksportuojančių gamintojų, kurie buvo pateikę RER ir IR prašymus, bet nebuvo atrinkti.

(20)

Komisijos įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/1731 (19) Komisija iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai bendrovių „Puma“ ir „Timberland“ importuojamai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai vieno Vietnamo eksportuojančio gamintojo ir dviejų KLR eksportuojančių gamintojų, kurie buvo pateikę RER ir IR prašymus, bet nebuvo atrinkti.

(21)

Siekdama įgyvendinti 12 konstatuojamojoje dalyje nurodytą Sprendimą sujungtose bylose C-659/13 „C & J Clark International Limited“ ir C-34/14 „Puma SE“, Komisija priėmė Įgyvendinimo reglamentą (ES) 2016/223 (20). To reglamento 1 straipsnyje Komisija nurodė nacionalinėms muitinėms persiųsti visus pagal Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį importuotojų pateiktus prašymus sugrąžinti galutinius antidempingo muitus, sumokėtus už importuojamą Kinijos ir Vietnamo kilmės avalynę, atsižvelgiant į tai, kad atliekant tyrimą, po kurio Reglamentu (EB) Nr. 1472/2006 buvo nustatytos galutinės priemonės, neatrinktas eksportuojantis gamintojas pateikė RER arba IR prašymą (toliau – pradinis tyrimas). Komisija įvertina atitinkamą RER arba IR prašymą ir iš naujo nustato atitinkamą muitą. Remdamosi tuo nacionalinės muitinės vėliau turėtų nuspręsti dėl prašymo grąžinti arba atsisakyti išieškoti antidempingo muitus.

(22)

Gavusi Prancūzijos muitinės pranešimą pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 1 straipsnį, Komisija nustatė du Kinijos eksportuojančius gamintojus, kurie buvo pateikę RER ir IR prašymus pradiniame tyrime, bet nebuvo atrinkti. Buvo nustatytas dar vienas eksportuojantis gamintojas, bendrovės „Deichmann“, t. y. muitų mokėjimą užginčijusio Vokietijos importuotojo, tiekėjas. Taigi Komisija išnagrinėjo šių trijų Kinijos eksportuojančių gamintojų pateiktas RER ir IR prašymo formas.

(23)

Atsižvelgdama į tai, Komisija Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2016/2257 (21) iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai importuojamai Kinijos Liaudies Respublikos kilmės avalynei su batviršiais iš odos, pagamintai trijų eksportuojančių gamintojų, kurie buvo pateikę RER ir IR prašymus, bet nebuvo atrinkti.

(24)

Pagal Įgyvendinimo reglamento (ES) 2016/223 1 straipsnį Jungtinės Karalystės, Belgijos ir Švedijos muitinės pranešė Komisijai apie Sąjungos importuotojų pateiktus muitų sugrąžinimo prašymus (JK – 2016 m. liepos 12 d., Belgijos – 2016 m. liepos 13 d. ir Švedijos – 2016 m. liepos 26 d.) ir pateikė patvirtinamuosius dokumentus. Gavusi šiuos pranešimus, Komisija įvertino iš devyniolikos eksportuojančių gamintojų gautus RER ir IR prašymus ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) 2017/423 (22) iš naujo nustatė galutinį antidempingo muitą ir galutinai surinko laikinąjį muitą, nustatytą tam tikrai Kinijos Liaudies Respublikos ir Vietnamo kilmės importuojamai avalynei su odiniais batviršiais, pagamintai šių devyniolikos eksportuojančių gamintojų.

(25)

Kaip minėta pirmiau nurodyto Įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/423 34 konstatuojamojoje dalyje, atliekant šį tyrimą pagal kai kurių suinteresuotųjų šalių pastabas, gautas po faktų atskleidimo, buvo nustatytos dar penkios bendrovės ir (arba) bendrovių grupės, kurios pačios arba per susijusį Kinijos ar Vietnamo eksportuojantį gamintoją buvo pateikusios RER ir (arba) IR prašymo formą atliekant pradinį tyrimą, tačiau nebuvo atrinktos ir nebuvo įvertintos per jokią ankstesnę įgyvendinimo procedūrą. Šios bendrovės buvo įtrauktos į Įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/423 VI priedą ir priklausė keturioms bendrovių grupėms.

(26)

Atsižvelgdama į tai, Komisija nustatė keturias bendrovių grupes, kurioms priklausė septynios atskiros bendrovės – per pradinį tyrimą neatrinkti ir RER arba IR prašymų formas pateikę Kinijos ar Vietnamo eksportuojantys gamintojai. Todėl šiame reglamente Komisija įvertino šių bendrovių RER ir IR prašymų formas: „Dongguan Luzhou Shoes Co. Ltd“, „Dongguan Shingtak Shoes Co. Ltd“, „Guangzhou Dragon Shoes Co. Ltd“, „Guangzhou Evervan Footwear Co. Ltd“, „Guangzhou Guangda Shoes Co. Ltd“, „Long Son Joint Stock Company“ ir „Zhaoqing Li Da Shoes Co. Ltd“ (toliau – nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai). Bendrovės „Dongguan Luzhou Shoes Co. Ltd“ ir „Zhaoqing Li Da Shoes Co. Ltd.“ yra susijusios su bendrove „Dah Lih Puh“, įtraukta į Įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/423 VI priedo sąrašą. Bendrovės „Dongguan Shingtak Shoes Co. Ltd“, „Guangzhou Dragon Shoes Co. Ltd“ ir „Guangzhou Guangda Shoes Co. Ltd“ yra susijusios su bendrove „Shing Tak Ind. Co. Ltd“, įtraukta į Įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/423 VI priedo sąrašą. Bendrovė „Guangzhou Evervan Footwear Co. Ltd“ yra susijusi su bendrove „Evervan Group P/A Eva Overseas Intl. Ltd“, taip pat įtraukta į Įgyvendinimo reglamento (ES) 2017/423 VI priedo sąrašą.

(27)

Komisija turi galimybę ištaisyti ginčijamo reglamento dalis, dėl kurių reglamentas buvo panaikintas, ir nekeisti tų vertinimo dalių, kurioms sprendimas nedaro poveikio (23).

(28)

Šiuo reglamentu siekiama pataisyti tas ginčijamo reglamento dalis, kurios, kaip nustatyta, neatitinka pagrindinio reglamento ir dėl kurių reglamentas buvo paskelbtas negaliojančiu, kiek jis susijęs su 26 konstatuojamojoje dalyje nurodytais eksportuojančiais gamintojais.

(29)

Visos kitos Teismo nepanaikintos ginčijamo reglamento ir Įgyvendinimo reglamento (ES) Nr. 1294/2009 išvados lieka galioti ir yra įtraukiamos į šį reglamentą.

(30)

Todėl tolesnės konstatuojamosios dalys yra susijusios tik su nauju vertinimu, kuris būtinas Teismo sprendimams vykdyti.

(31)

Komisija ištyrė, ar tiriamuoju laikotarpiu RER arba IR prašymus pateikusiems 26 konstatuojamojoje dalyje nurodytiems nagrinėjamiems eksportuojantiems gamintojams buvo taikomas RER arba IR. Taip siekiama išsiaiškinti, kokią nagrinėjamieji importuotojai turi teisę susigrąžinti sumokėtą antidempingo muitą, atsižvelgiant į antidempingo muitus, sumokėtus už šių tiekėjų eksportuotus produktus.

(32)

Jeigu analizė parodys, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams, kurių eksportui buvo taikomas nagrinėjamųjų importuotojų sumokėtas antidempingo muitas, turėjo būti suteiktas RER, nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti nustatyta individuali muito norma ir būtų grąžinta tik muito suma, atitinkanti sumokėto muito ir individualios muito normos skirtumą, t. y. 16,5 %, jei tai importas iš Kinijos, bei vienintelei atrinktai eksportuojančiai bendrovei, kuriai suteiktas RER, nustatytos 9,7 % muito normos skirtumą, ir 10 %, jei tai importas iš Vietnamo, bei nagrinėjamojo eksportuojančio gamintojo atžvilgiu apskaičiuotos individualios muito normos, jei ji yra, skirtumą.

(33)

Jeigu analizė parodys, kad eksportuojančiam gamintojui, kuriam atsisakyta suteikti RER, turėjo būti suteiktas IR, nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui turėtų būti nustatyta individuali muito norma ir būtų grąžinta tik muito suma, atitinkanti sumokėto muito skirtumą, t. y. 16,5 %, jei tai importas iš Kinijos, bei 10 %, jei tai importas iš Vietnamo, ir nagrinėjamajam eksportuojančiam gamintojui apskaičiuoto individualaus muito (jei jis yra) skirtumą.

(34)

Priešingu atveju, jeigu tokių RER ir IR prašymų analizė parodytų, kad neturėtų būti taikomas nei RER, nei IR, negalima grąžinti jokių antidempingo muitų.

(35)

Kaip paaiškinta 12 konstatuojamojoje dalyje, Teisingumo Teismas tam tikrų Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų eksportuojamos tam tikros avalynės atžvilgiu ginčijamą reglamentą ir Įgyvendinimo reglamentą (ES) Nr. 1294/2009 panaikino tokia aprėptimi, kokia Komisija nenagrinėjo šių eksportuojančių gamintojų pateiktų RER ir IR prašymų.

(36)

Todėl Komisija, siekdama nustatyti nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų eksportui taikytiną muito normą, išnagrinėjo jų RER ir IR prašymus. Remiantis šiuo vertinimu paaiškėjo, kad pateikta informacija neįrodė, jog nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai veikė rinkos ekonomikos sąlygomis arba kad jiems buvo galima taikyti individualų režimą (išsamus paaiškinimas yra 37 ir tolesnėse konstatuojamosiose dalyse).

(37)

Reikia pabrėžti, kad prievolė įrodyti tenka gamintojui, pateikusiam RER prašymą pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nurodytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti būtinų sąlygų. Yra priešingai – Sąjungos institucijos, prieš taikydamos RER, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad paisoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nurodytų kriterijų, o Sąjungos teisminės institucijos turi išnagrinėti, ar atliekant šį vertinimą nebuvo padaryta akivaizdi klaida (Sprendimo byloje C-249/10 P 32 punktas ir Sprendimo byloje C-247/10 P 24 punktas).

(38)

Remiantis pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punktu, tam, kad eksportuojančiam gamintojui būtų galima taikyti RER, reikėtų laikytis visų penkių šiame straipsnyje išvardytų kriterijų. Todėl Komisija nusprendė, kad RER prašymą buvo galima atmesti, jei nebuvo laikomasi bent vieno kriterijaus.

(39)

Nė vienas iš nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų negalėjo įrodyti, kad atitiko kriterijų Nr. 1 (bendrovių sprendimai). Konkrečiau tariant, Komisija nustatė, kad tam tikri eksportuojantys gamintojai (bendrovės Nr. 28, 29, 31 ir 32) (24) negalėjo aiškiai nustatyti savo pardavimo kiekio vidaus ir eksporto rinkose. Šiuo atveju Komisija nustatė, kad konkrečiose rinkose (vidaus ir eksporto) buvo taikomi produkcijos ir (arba) parduodamo kiekio apribojimai. Be to, visi eksportuojantys gamintojai nepateikė esminės ir išsamios informacijos (pvz., įrodymų apie bendrovės struktūrą ir kapitalą, įrodymų ar paaiškinimų apie sprendimų priėmimą bendrovėje, įrodymų apie elektros kainą arba įstatų redakcijos anglų kalba), kad galėtų įrodyti, jog jų verslo sprendimai buvo priimami be didelio valstybės kišimosi ir atsižvelgiant į padėtį rinkoje.

(40)

Dėl kriterijaus Nr. 2 (apskaita) nė vienas iš septynių nagrinėjamųjų bendradarbiaujančių gamintojų neįrodė, kad jų pagrindinių apskaitos įrašų rinkinys buvo patikrintas nepriklausomų auditorių pagal tarptautinius apskaitos standartus. Šiuo atžvilgiu bendrovių Nr. 27, 28, 29 ir 31 vertinimas parodė, kad jų apskaitos dokumentai neatitiko tarptautinių apskaitos standartų, pavyzdžiui trūko informacijos apie pastatų nuomą arba buvo netinkamai nurodytos žemėnaudos teises arba naudojamas fiksuotas valiutos keitimo kursas. Kalbant apie bendroves Nr. 27, 28, 30 ir 32, Komisija nustatė prašyme taikyti RER ir patvirtinamuosiuose dokumentuose, t. y. balanse, pateiktos informacijos neatitikimų. Bendrovė Nr. 26 pateikė Komisijai nepriklausomo auditoriaus nuomonę (ataskaitą) ir finansines ataskaitas tik vietnamiečių kalba, o jų vertimo į anglų kalbą nepateikė.

(41)

Dėl kriterijaus Nr. 3 (turtas ir perkėlimas) bendrovės Nr. 26, 27, 28, 29, 30, 31 ir 32 neįrodė, jog iš ne rinkos ekonomikos sistemos nebuvo perkelta rinkos iškraipymų. Visų pirma, bendrovės nepateikė esminės ir išsamios informacijos, be kita ko, apie bendrovei priklausantį turtą, žemėnaudos teisių sąlygas ir vertę, standartinio mokesčio tarifo išimtis, bendrovės įdarbinimo politiką, mokesčio tarifą arba elektros energijos tiekėjus ir tarifus.

(42)

Bendrovė Nr. 27 negalėjo įrodyti, kad ji atitinka kriterijų Nr. 4 (teisinė aplinka). Visų pirma, nors, remiantis balansu, bendrovė akivaizdžiai buvo nemoki, jos finansinėse ataskaitose ar auditoriaus ataskaitoje tai nebuvo nurodyta. Todėl bendrovė negalėjo įrodyti, kad ji veikė laikydamasi bankroto ir nuosavybės įstatymų, kuriais užtikrinamas stabilumas ir teisinis tikrumas.

(43)

Bendrovė Nr. 29 negalėjo įrodyti, kad ji atitinka kriterijų Nr. 5 (valiutos keitimas), nes pagal finansinių ataskaitų aiškinamuosius raštus bendrovė taikė fiksuotą valiutos keitimo kursą operacijoms užsienio valiuta, o tai neatitinka kriterijaus Nr. 5, pagal kurį valiutos keitimo kursas nustatomas pagal rinkos kursą.

(44)

Komisija pranešė nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams, kad RER neturėtų būti taikomas nė vienam iš jų ir paragino pateikti pastabų. Jokių pastabų negauta.

(45)

Todėl nė vienas iš nagrinėjamųjų septynių eksportuojančių gamintojų netenkino visų pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkte nustatytų reikalavimų ir dėl to nė vienam iš jų nebuvo taikomas RER.

(46)

Remiantis pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalimi, tais atvejais, kai taikomas to paties reglamento 2 straipsnio 7 dalies a punktas, individualus muitas visgi turi būti nurodytas eksportuotojams, galintiems įrodyti, kad atitinka visus kriterijus, nustatytus pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje.

(47)

Kaip nurodyta 37 konstatuojamojoje dalyje, reikia pabrėžti, kad prievolė įrodyti tenka gamintojui, pateikusiam IR prašymą pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį. Šiuo tikslu pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalies pirmoje pastraipoje nustatyta, kad pateiktas prašymas turi būti tinkamai pagrįstas. Todėl Sąjungos institucijos neprivalo įrodyti, kad eksportuotojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – Sąjungos institucijos, prieš taikydamos IR, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo eksportuotojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad paisoma pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje nurodytų kriterijų.

(48)

Pagal pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalį eksportuotojai, remdamiesi tinkamai pagrįstu prašymu, turėtų įrodyti, kad tenkinami visi penki išvardyti kriterijai ir jiems gali būti taikomas IR. Todėl Komisija nusprendė, kad bent vieno kriterijaus nepaisymas buvo pakankama priežastis atmesti IR prašymą.

(49)

Minėti penki kriterijai:

(50)

Jeigu RER nebūtų taikomas, visi septyni nagrinėjamieji eksportuojantys gamintojai prašė jiems taikyti IR. Todėl be RER prašymų atmetimo, kaip nurodyta 37–44 konstatuojamosiose dalyse, Komisija taip pat vertino, ar šiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti taikomas IR.

(51)

Dėl kriterijaus Nr. 1 (kapitalo ir pelno grąžinimas į savo šalį) bendrovė Nr. 30 nepateikė įrodymų, kad galėjo nevaržomai grąžinti kapitalą bei pelną į savo šalį, tad neįrodė, kad šio kriterijaus buvo laikomasi.

(52)

Dėl kriterijaus Nr. 2 (pardavimas eksportui ir laisvas kainų nustatymas) Komisija padarė išvadą, kad bendrovės Nr. 29, 31 ir 32 neįrodė, kad verslo sprendimai, kaip antai dėl eksporto kainų bei kiekių ir pardavimo sąlygų, buvo priimami laisvai, atsižvelgiant į padėtį rinkoje, nes išnagrinėjus įrodymus, tokius kaip įstatai ar verslo licencijos, paaiškėjo, kad konkrečiose rinkose buvo taikomi avalynės produkcijos ir (arba) pardavimo kiekio apribojimai.

(53)

Dėl kriterijaus Nr. 3 (bendrovė (vadovybė ir akcijos) yra pakankamai nepriklausoma nuo valstybės kišimosi) Komisija padarė išvadą, kad bendrovės Nr. 26, 27, 28, 29, 30 ir 31 nepateikė reikiamos informacijos, kad įrodytų, jog yra pakankamai nepriklausomos nuo valstybės kišimosi. Be kita ko, nebuvo pateikta jokios informacijos apie bendrovių nuosavybės struktūrą, apie tai, kaip jose priimami sprendimai (bendrovės Nr. 27, 28, 29 ir 30), kaip šioms bendrovėms buvo perduotos žemėnaudos teisės ir kokiomis sąlygomis (bendrovės Nr. 28, 29 ir 31), arba ji buvo neišsami. Bendrovė Nr. 26 bendrovės įstatų redakcijos anglų kalba taip pat nepateikė, ją pateikė tik vietnamiečių kalba.

(54)

Be to, bendrovės Nr. 26, 27, 28, 29 ir 30 taip pat neįrodė, kad atitiko kriterijų Nr. 5 (apėjimas), kadangi nepateikė informacijos apie tai, kaip bendrovėse priimami sprendimai ir ar valstybė akivaizdžiai kišosi į sprendimų priėmimą bendrovėse.

(55)

Galiausiai bendrovėje Nr. 29 valiutų keitimo kursas atitiko ne rinkos kursą, o buvo fiksuotas, kaip minėta 43 konstatuojamojoje dalyje. Todėl ji neatitiko kriterijaus Nr. 4 (rinkos valiutos kursas).

(56)

Taigi, nė vienas iš nagrinėjamųjų septynių eksportuojančių gamintojų nesilaikė pagrindinio reglamento, prieš jį iš dalies pakeičiant, 9 straipsnio 5 dalyje nustatytų sąlygų, todėl nė vienam iš jų IR nebuvo taikomas. Komisija atitinkamai informavo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus ir paragino juos pateikti pastabų. Jokių pastabų negauta.

(57)

Todėl Reglamento (EB) Nr. 1472/2006 taikymo laikotarpiu šiems septyniems nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams turėtų būti nustatytas visiems kitiems Kinijos ir Vietnamo eksportuojantiems gamintojams atitinkamai taikomas 16,5 ir 10 % dydžio antidempingo muitas. Pradžioje to reglamento taikymo laikotarpis buvo 2006 m. spalio 7 d. – 2008 m. spalio 7 d. Inicijavus priemonių galiojimo termino peržiūrą, 2009 m. gruodžio 30 d. laikotarpis buvo pratęstas iki 2011 m. kovo 31 d. Sprendimuose nustatyta, kad Sąjungos institucijos nenustatė, ar nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų gaminamiems produktams turėtų būti taikomas kitiems eksportuojantiems gamintojams taikomas muitas ar individualus muitas, o tai yra pažeidimas. Remiantis Teismo nustatytu pažeidimu nėra teisinio pagrindo nagrinėjamuosius eksportuojančius gamintojus visiškai atleisti nuo bet kokio antidempingo muito taikymo jų gaminamiems produktams. Todėl nauju aktu, kuriuo pašalinamas Teismo nustatytas pažeidimas, turi būti iš naujo įvertinta tik taikytina antidempingo muito norma, o ne pačios priemonės.

(58)

Reglamento (EB) Nr. 388/2008 keisti nereikia, nes padaryta išvada, kad nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams reikėtų iš naujo nustatyti pradžioje ginčijamu reglamentu ir Įgyvendinimo reglamentu (ES) Nr. 1294/2009 nustatyto dydžio muitą, taikomą visiems kitiems Kinijos ir Vietnamo eksportuojantiems gamintojams. Pirmiau minėtasis reglamentas lieka galioti.

(59)

Po faktų atskleidimo Komisija gavo pastabų iš Sąjungos avalynės importuotojams atstovaujančios FESI ir Avalynės sąjungos (25).

(60)

FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad vertinant RER arba IR prašymus prievolė įrodyti tenka Komisijai, nes Kinijos ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai šią prievolę įvykdė pateikdami RER arba IR prašymus, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas. FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusiems eksportuojantiems gamintojams turėjo būti suteiktos tos pačios procesinės teisės kaip per pradinį tyrimą atrinktiems eksportuojantiems gamintojams. FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad, visų pirma, vietoj tikrinimų vietoje buvo atlikta tik dokumentų analizė, o Kinijos ir Vietnamo eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteikta galimybė papildyti savo RER arba IR prašymų formas atsiunčiant raštus dėl trūkstamos informacijos.

(61)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat teigė, kad su šia įgyvendinimo procedūra susijusiems eksportuojantiems gamintojams nebuvo suteiktos tokios pačios procedūrinės garantijos kaip per standartinius antidempingo tyrimus, o buvo taikomi griežtesni reikalavimai. FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad Komisija neatsižvelgė į laikotarpį nuo RER arba IR prašymo pateikimo, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas, iki šių prašymų įvertinimo. Be to, atliekant pradinį tyrimą eksportuojantiems gamintojams RER arba IR prašymams užpildyti vietoj, kaip yra įprasta, 21 dienos buvo suteikta tik 15 dienų.

(62)

Tuo remdamosi FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, jog nepaisyta pagrindinio teisinio principo, kad suinteresuotosios šalys turėtų visapusišką galimybę pasinaudoti savo teise į gynybą, įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnyje ir Europos Sąjungos sutarties 6 straipsnyje. Tuo remiantis buvo teigiama, kad, nesuteikusi eksportuojantiems gamintojams galimybės pateikti trūkstamą informaciją, įgyvendinimo etapu Komisija piktnaudžiavo įgaliojimais ir praktiškai perkėlė prievolę įrodyti.

(63)

Galiausiai FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad šis metodas diskriminuotų pradinio tyrimo metu atrinktus Kinijos ir Vietnamo eksportuojančius gamintojus, taip pat kitus ne rinkos ekonomikos šalių eksportuojančius gamintojus, kurių atžvilgiu buvo atliekamas antidempingo tyrimas ir kurie jo metu pateikė RER arba IR prašymus. Todėl su dabartinėmis įgyvendinimo procedūromis susijusioms Kinijos ir Vietnamo bendrovėms neturėtų būti taikomi griežtesni procesiniai reikalavimai ir toks pat informacijos pateikimo terminas kaip įprastinio 15 mėnesių trukmės tyrimo metu.

(64)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad Komisija de facto vadovavosi faktais, nustatytais remiantis pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalimi, nors Komisija nesilaikė pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje nustatytų procedūrinių taisyklių.

(65)

Komisija primena, kad, remiantis Teismo praktika, pagal pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies b punktą prievolė įrodyti tenka gamintojui, pageidaujančiam pateikti RER arba IR prašymą. Todėl 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nustatyta, jog tokio gamintojo prašyme turi būti pateikta pakankamai toje nuostatoje nurodytų įrodymų, kad jis veikia rinkos ekonomikos sąlygomis. Taigi, kaip Teismas konstatavo bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirtuose sprendimuose, institucijos neprivalo įrodyti, kad gamintojas netenkina šiam statusui pripažinti nustatytų sąlygų. Yra priešingai – Komisija, prieš taikydama RER arba IR, turi įvertinti, ar nagrinėjamojo gamintojo pateiktos informacijos pakanka įrodyti, kad paisoma pagrindinio reglamento 2 straipsnio 7 dalies c punkto pirmoje pastraipoje nurodytų kriterijų (žr. 48 konstatuojamąją dalį). Šiuo atveju primenama, kad nei pagrindiniame reglamente, nei teismų praktikoje nėra nustatyta pareigos Komisijai suteikti eksportuojančiajam gamintojui galimybę papildyti RER arba IR prašymą visa trūkstama faktine informacija. Komisija vertinimą gali grįsti eksportuojančio gamintojo pateikta informacija.

(66)

Dėl tvirtinimo, kad buvo atlikta tik dokumentų analizė, Komisija pažymi, kad dokumentų analizė yra procedūra, kurią taikant RER arba IR prašymai nagrinėjami remiantis eksportuojančio gamintojo pateiktais dokumentais. Komisija taip turi išnagrinėti visus RER arba IR prašymus. Be to, Komisija gali nuspręsti surengti tikrinamąjį vizitą vietoje. Tačiau tikrinamieji vizitai vietoje nėra privalomi, be to, jie neatliekami dėl kiekvieno RER arba IR prašymo. Kai patikrinimai vietoje atliekami, paprastai siekiama patvirtinti tam tikrą institucijų atliktą preliminarų įvertinimą ir (arba) patikrinti nagrinėjamojo eksportuojančio gamintojo pateiktos informacijos teisingumą. Kitaip tariant, jeigu eksportuojančio gamintojo pateikti įrodymai akivaizdžiai rodo, kad RER arba IR nėra pagrįstas, papildomas, bet neprivalomas patikrinimų vietoje etapas paprastai nevykdomas. Komisija turi nuspręsti, ar tikrinamasis vizitas yra reikalingas (26). Šiai institucijai suteikta teisė savo nuožiūra nuspręsti, kokiu būdu bus patikrinta RER arba IR prašymo formoje pateikta informacija. Todėl jeigu, kaip šioje byloje, Komisija nusprendžia, remdamasi dokumentų analize, jog turi pakankamai įrodymų, kad priimtų sprendimą dėl RER arba IR prašymo, tikrinamasis vizitas yra nereikalingas ir negali būti privalomas.

(67)

Dėl tvirtinimo, kad, Komisijai nusprendus nesiųsti raštų dėl trūkstamos informacijos, buvo nepaisoma teisės į gynybą, visų pirma reikėtų priminti, kad teisė į gynybą yra individuali teisė ir kad FESI ir Avalynės sąjunga negali remtis tuo, jog gali būti pažeista kitų bendrovių individuali teisė. Antra, Komisija nesutinka su tvirtinimu dėl praktikos, kurią taikydama ir atlikdama tik dokumentų analizę, o ne dokumentų analizę ir patikrinimą vietoje, Komisija intensyviai keičiasi informacija ir atlieka išsamų trūkumų pašalinimo procesą. Iš tiesų, FESI ir Avalynės sąjunga nesugebėjo įrodyti, kad yra priešingai.

(68)

FESI ir Avalynės sąjungos pastabos dėl diskriminacijos taip pat turi būti atmestos kaip nepagrįstos. Reikia priminti, kad vienodo požiūrio principas pažeidžiamas tada, kai Sąjungos institucijos skirtingai traktuoja panašius atvejus, suteikdamos kai kuriems prekiautojams mažiau palankias sąlygas nei kitiems ir nepagrįsdamos tokio skirstymo jokiais esminiais objektyviais skirtumais (27). Tačiau tai nėra būtent tai, ką daro Komisija: reikalaudama, kad neatrinkti Kinijos ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai pateiktų RER arba IR prašymus, kad juos būtų galima iš naujo įvertinti, ji siekia šiems anksčiau neatrinktiems eksportuojantiems gamintojams sudaryti tokias pačias sąlygas kaip ir tiems, kurie buvo atrinkti, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas. Be to, pagrindiniamereglamente nenustatytas trumpiausias laikotarpis šiam tikslui pasiekti, todėl nėra jokios diskriminacijos, kol šiam tikslui pasiekti naudojamas laikotarpis yra pagrįstas ir šalims suteikiama pakankamai galimybių (iš naujo) surinkti reikiamą informaciją, tuo pačiu užtikrinant jų teisę į gynybą.

(69)

Dėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 1 dalies šiuo atveju Komisija sutiko nagrinėti nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų pateiktą informaciją, neatmetė šios informacijos ir ja pagrindė savo vertinimą. Taigi Komisija 18 straipsnio netaikė. Todėl pagrindinio reglamento 18 straipsnio 4 dalyje nustatytos procedūros nereikėjo taikyti. 18 straipsnio 4 dalyje nustatyta procedūra taikoma tais atvejais, kai Komisija ketina atmesti tam tikros suinteresuotosios šalies pateiktą informaciją ir remtis nustatytais faktais.

(70)

FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad Komisija pažeistų SESV 266 straipsnį, nes šiuo straipsniu jai nesuteikiamas teisinis pagrindas iš naujo pradėti tyrimą dėl priemonės, kurios galiojimas baigėsi. FESI ir Avalynės sąjunga taip pat pakartojo, kad SESV 266 straipsniu neleidžiama atgaline data nustatyti antidempingo muitų, o tai patvirtina ir Teisingumo Teismo sprendimas byloje C-458/98P IPS prieš Tarybą (28).

(71)

Šiuo požiūriu FESI ir Avalynės sąjunga teigė, kad antidempingo tyrimas dėl iš Kinijos ir Vietnamo importuojamos avalynės buvo baigtas 2011 m. kovo 31 d., kai baigėsi priemonių galiojimas. Šiuo tikslu 2011 m. kovo 16 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje Komisija paskelbė pranešimą dėl muitų taikymo pabaigos (29) (toliau – pranešimas apie priemonių galiojimo pabaigą), Sąjungos pramonė neprašė pratęsti dempingo, o Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nepanaikino pranešimo apie priemonių galiojimo pabaigą.

(72)

Be to, tos pačios suinteresuotosios šalys tvirtino, kad pagrindiniame reglamente taip pat nėra jokio pagrindo, kuriuo remdamasi Komisija antidempingo tyrimą galėtų pradėti iš naujo.

(73)

Šiomis aplinkybėmis FESI ir Avalynės sąjunga dar teigė, kad tyrimo atnaujinimas ir su pradiniu tyrimu susijusių Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų pateiktų RER arba IR prašymų vertinimas pažeidžia visuotinį senaties principą. Šis principas nustatytas PPO susitarimu ir pagrindiniu reglamentu, kuriuose nurodyta, kad priemonių galiojimo trukmė yra 5 metai, ir Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalimi bei 221 straipsnio 3 dalimi, kuriose nustatytas 3 metų laikotarpis, per kurį importuotojai, viena vertus, gali reikalauti grąžinti sumokėtus antidempingo muitus, o nacionalinės muitinės, antra vertus, gali surinkti importo ir antidempingo muitus (30). Nuo šio principo neleidžia nukrypti SESV 266 straipsnis.

(74)

Galiausiai buvo tvirtinama, kad Komisija nepateikė jokių argumentų ar nenurodė ankstesnės teismo praktikos, kad pagrįstų SESV 266 straipsnio, kaip teisinio pagrindo iš naujo pradėti procedūrą, taikymą.

(75)

Dėl trūkstamo teisinio pagrindo iš naujo pradėti tyrimą Komisija primena 15 konstatuojamojoje dalyje paminėtą teismo praktiką, kuria remdamasi ji gali atnaujinti tyrimą nuo pažeidimo padarymo momento. Remiantis teismo praktika antidempingo reglamento teisėtumą reikia vertinti atsižvelgiant į objektyvias Sąjungos teisės normas, o ne į sprendimų priėmimo praktiką, net jeigu tokia praktika egzistuoja (tai netaikytina aptariamu atveju). Taigi ankstesnė Komisijos praktika, quod non, negali sukurti teisėtų lūkesčių: pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką teisėti lūkesčiai gali atsirasti tik tais atvejais, kai institucijos suteikė konkrečių garantijų, kurios suinteresuotajai šaliai leistų daryti teisėtą išvadą, kad Sąjungos institucijos veiks tam tikru būdu (31). Nei FESI, nei Avalynės sąjunga nebandė įrodyti, jog šioje byloje tokios garantijos buvo suteiktos. Juo labiau taip yra dėl to, kad pirmiau nurodyta praktika neatitinka šios bylos faktinės ir teisinės padėties, o skirtumus galima paaiškinti remiantis faktiniais ir teisiniais šios bylos skirtumais.

(76)

Toliau aprašomi nustatyti skirtumai. Teismo nustatytas pažeidimas susijęs ne su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų, taigi ir ne su pačiu muito nustatymo principu, o tik su tikslia muito norma. Ankstesni panaikinimai, kuriais rėmėsi suinteresuotosios šalys, buvo kaip tik susiję su išvadomis dėl dempingo, žalos ir Sąjungos interesų. Todėl institucijoms leidžiama perskaičiuoti nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams nustatytą tikslią muito normą.

(77)

Visų pirma, nagrinėjant šią bylą suinteresuotųjų šalių nereikėjo prašyti papildomos informacijos. Tiksliau tariant, Komisija turėjo įvertinti pateiktą informaciją, kuri nebuvo įvertinta prieš priimant Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006. Bet kokiu atveju, kaip pažymėta 75 konstatuojamojoje dalyje, kitose bylose taikyta ankstesnė praktika nesuteikia tikslių ir besąlygiškų garantijų, kad taip bus ir šioje byloje.

(78)

Galiausiai, visoms šalims, kurių atžvilgiu vykdomas tyrimas, t. y. nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams, taip pat Teismo bylų šalims ir asociacijoms, atstovaujančioms vienai iš šių šalių, buvo atskleisti atitinkami faktai, kuriais remdamasi Komisija ketina patvirtinti šį RER ir (arba) IR vertinimą. Tokiu būdų jų teisės į gynybą yra apsaugotos. Šiuo klausimu visų pirma pažymėtina, kad antidempingo tyrimo metu nesusiję importuotojai neturi teisės į gynybą, nes tokie tyrimai nėra nukreipti prieš juos.

(79)

Dėl tvirtinimo, kad aptariamos priemonės baigė galioti 2011 m. kovo 31 d., Komisija nemato priežasčių, kodėl priemonės galiojimo pabaiga galėtų turėti poveikio Komisijos galimybei po Teismo sprendimo, kuriuo panaikinamas pradinis aktas, priimti naują aktą, kuriuo būtų pakeistas panaikintas aktas. Pagal 15 konstatuojamojoje dalyje nurodytą teismo praktiką administracinė procedūra turėtų būti atnaujinta nuo pažeidimo padarymo momento.

(80)

Todėl antidempingo tyrimai yra vis dar neužbaigti, nes aktas, kuriuo tyrimai užbaigiami, yra panaikintas. Komisija privalo užbaigti šiuos tyrimus; pagrindinio reglamento 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad tyrimas turi būti užbaigtas Komisijos priimtu aktu.

(81)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat tvirtino, kad priimtas sprendimas iš naujo pradėti tyrimą ir muitus nustatyti atgaline data prilygsta Komisijos piktnaudžiavimui įgaliojimais ir pažeidžia SESV. Šiuo požiūriu FESI ir Avalynės sąjunga tvirtina, kad Komisija neturi įgaliojimų kištis į Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio 1 dalies taikymą, neleisdama grąžinti sumokėtų antidempingo muitų. Jos teigė, kad nacionalinės muitinės turėjo pačios įvertinti antidempingo muitų pripažinimo negaliojančiais pasekmes ir kad jos privalės grąžinti antidempingo muitus, kuriuos Teisingumo Teismas buvo paskelbęs negaliojančiais.

(82)

Šiuo požiūriu FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalimi Komisijai nesuteikta galimybė nukrypti nuo Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnio, nes abu teisės aktai yra vienodos teisinės galios, tad Bendrijos muitinės kodekso atžvilgiu pagrindinis reglamentas negali būti laikomas lex specialis.

(83)

Be to, šios šalys toliau tvirtino, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nėra nuorodos į Bendrijos muitinės kodekso 236 straipsnį, tik nustatyta, kad Komisija gali priimti specialias nuostatas, išskyrus nukrypti nuo Bendrijos muitinės kodekso leidžiančias nuostatas.

(84)

Atsižvelgiant į tai, svarbu pabrėžti, kad pagrindinio reglamento 14 straipsnio 1 dalis nereiškia, kad Sąjungos muitų teisės aktų nuostatos yra automatiškai taikomos individualių antidempingo muitų nustatymui (32). Priešingai, pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalimi Sąjungos institucijoms suteikiama teisė perkelti Sąjungos muitų teisės aktų nuostatas į nacionalinę teisę ir, kai būtina ir tikslinga, nustatyti jų taikymą (33).

(85)

Perkeliant taip nuostatas į nacionalinę teisę nereikalaujama visapusiškai taikyti visas Sąjungos muitų teisės aktų nuostatas. Pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje aiškiai nustatytos specialios nuostatos dėl bendros kilmės sąvokos apibrėžties, ir tai yra geras pavyzdys, kaip atsiranda nukrypti nuo Sąjungos muitų teisės aktų leidžiančios nuostatos. Būtent tuo remdamasi Komisija pasinaudojo pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais įgaliojimais, reikalaudama, kad nacionalinės muitinės laikinai susilaikytų nuo bet kokio muitų sugrąžinimo. Tai neužginčija nacionalinių muitinių išimtinės kompetencijos su skola muitinei susijusių ginčų klausimais: sprendimų priėmimo –galia priklauso valstybių narių muitinėms. Valstybių narių muitinės ir toliau sprendžia, ar, remiantis Komisijos išvadomis dėl RER ir IR prašymų, muitus reikėtų sugrąžinti.

(86)

Taigi, nors ir tiesa, kad jokia Sąjungos muitų teisės aktų nuostata nenumato galimybės sukliudyti sugrąžinti per klaidą sumokėtus muitus, tokios bendros išvados negalima daryti kalbant apie antidempingo muitų sugrąžinimą.Todėl, siekdama visų pirma apsaugoti Sąjungos nuosavus išteklius nuo nepagrįstų prašymų sugrąžinti muitus ir atsižvelgdama į su tuo susijusius sunkumus, kurie būtų kilę pareikalavus nepagrįstai sugrąžinti muitus, Komisija turėjo laikinai nukrypti nuo Sąjungos muitų teisės aktų, pasinaudodama pagrindinio reglamento 14 straipsnio 3 dalyje nustatytais įgaliojimais.

(87)

FESI ir Avalynės sąjunga taip pat teigė, kad Komisija pažeidė SESV 296 straipsnį, nes nenurodė tinkamų motyvų ir teisinio pagrindo, kuriais remiantis atgaline data buvo iš naujo nustatyti muitai ir todėl su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusiems importuotojams nebuvo sugrąžinti sumokėti muitai. Taigi, FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad Komisija pažeidė suinteresuotųjų šalių teises į veiksmingą teisminę apsaugą.

(88)

Komisija mano, kad pastarieji jos sprendimai buvo tinkamai pagrįsti išsamiais teisiniais argumentais bendrame faktų atskleidimo dokumente ir šiame reglamente.

(89)

Be to, FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad nebegaliojančių priemonių koregavimas atgaline data pažeidžia teisėtų lūkesčių apsaugos principą. FESI teigimu, pirma, suinteresuotosios šalys, įskaitant importuotojus, būtų gavusios patikinimą, kad priemonės nustojo galioti 2011 m. kovo 31 d. ir kad, atsižvelgiant į laiką, praėjusį nuo pradinio tyrimo, jos turėjo teisę turėti pagrįstų lūkesčių, jog pradinis tyrimas nebus atnaujintas arba pradėtas iš naujo. Be to, Kinijos ir Vietnamo eksportuojantys gamintojai turėjo teisę turėti pagrįstų teisėtų lūkesčių, kad Komisija nebesvarstys RER arba IR prašymų, kuriuos jie pateikė per pradinį tyrimą, remiantis tik tuo, kad šie prašymai nebuvo įvertinti per nustatytą trijų mėnesių laikotarpį, kai buvo atliekamas pradinis tyrimas.

(90)

Dėl suinteresuotųjų šalių teisėtų lūkesčių, kad antidempingo priemonių galiojimas baigėsi ir kad tyrimas nebus pradėtas iš naujo, daroma nuoroda į 78 ir 79 konstatuojamąsias dalis, kuriose minėti tvirtinimai išsamiai aptarti.

(91)

Dėl Kinijos ir Vietnamo eksportuojančių gamintojų teisėtų lūkesčių, kad jų RER arba IR prašymai nebus peržiūrėti, daroma nuoroda į 74 konstatuojamąją dalį, kurioje šis klausimas irgi išnagrinėtas, atsižvelgiant į susijusią Teisingumo Teismo praktiką.

(92)

FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad antidempingo priemonių nustatymas atgaline data yra diskriminuojantis i) su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusius importuotojus, palyginti su importuotojais, kurių atžvilgiu įgyvendinami 6 konstatuojamojoje dalyje nurodyti bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirti sprendimai ir kuriems buvo sugrąžinti muitai, sumokėti už importuojamą penkių eksportuojančių gamintojų, kuriems buvo skirti šie sprendimai, avalynę, taip pat ii) su dabartine įgyvendinimo procedūra susijusius eksportuojančius gamintojus, palyginti su eksportuojančiais gamintojais, kuriems buvo skirti sprendimai, skirti bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“, ir kuriems pagal Įgyvendinimo sprendimą 2014/149/ES nebuvo taikomas joks muitas.

(93)

Visų pirma, kalbant apie tvirtinimą dėl diskriminavimo, Komisija primena 67 konstatuojamojoje dalyje nurodytus diskriminavimo kriterijus.

(94)

Taip pat pažymima, kad su dabartine įgyvendinimo procedūra susiję importuotojai nuo tų, kurių atžvilgiu įgyvendinami bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirti sprendimai, skiriasi tuo, kad pastarieji Reglamentą (EB) Nr. 1472/2006 nusprendė užginčyti Bendrajame Teisme, o pirmiau minėtieji – ne.

(95)

Sąjungos institucijų priimtas sprendimas, kurio suinteresuotoji šalis neužginčijo per SESV 263 straipsnio šeštoje pastraipoje nustatytą laiką, jos atžvilgiu tampa galutinis. Visų pirma, ši taisyklė pagrįsta tvirtinimu, kad laikotarpis, per kurį galima užginčyti sprendimą, turi užtikrinti teisinį tikrumą, kad teisinį poveikį turinčių Sąjungos priemonių nebūtų įmanoma ginčyti neribotą laiką (34).

(96)

Taikant šį procedūrinį Sąjungos teisės principą neišvengiamai atsiranda dvi suinteresuotųjų šalių grupės: tų, kurios užginčijo Sąjungos priemonę ir taip įgijo palankią padėtį (pvz., „Brosmann“ ir kiti keturi eksportuojantys gamintojai), ir tų, kurios neužginčijo. Tačiau tai nereiškia, kad Komisija, pažeisdama vienodo požiūrio principą, abiem šalims taikė skirtingas sąlygas. Antrosios grupės nediskriminuoja pripažinimas, kad šalis priskirtina šiai grupei, nes sąmoningai nusprendė neginčyti Sąjungos priemonės.

(97)

Taigi, visoms suinteresuotosioms šalims Sąjungos teismuose visą laiką buvo taikoma teisminė apsauga.

(98)

Kalbant apie eksportuojančių gamintojų, kurie yra susiję su dabartine įgyvendinimo procedūra ir kuriems pagal Įgyvendinimo sprendimą 2014/149/ES nebuvo taikomas joks muitas, tariamą diskriminavimą, reikėtų pažymėti, kad Tarybos sprendimas iš naujo nenustatyti muitų buvo priimtas neabejotinai atsižvelgiant į su minėtu atveju susijusias konkrečias aplinkybes tuo metu, kai Komisija pateikė pasiūlymą tuos muitus nustatyti iš naujo, ypač atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjami antidempingo muitai jau buvo sugrąžinti, ir į tai, kad po bendrovėms „Brosmann“ ir „Aokang“ skirtų sprendimų susijusiam skolininkui adresuotas pradinis pranešimas apie skolą buvo atšauktas. Anot Tarybos, šis muitų sugrąžinimas nagrinėjamiems importuotojams suteikė teisėtų lūkesčių. Kadangi kitiems importuotojams muitai nebuvo panašiai sugrąžinti, jų padėtis nėra panaši į importuotojų, kuriems skirtas Tarybos sprendimas, padėtį.

(99)

Bet kuriuo atveju tai, kad Taryba nusprendė imtis tam tikrų veiksmų, atsižvelgdama į konkrečias bylos aplinkybes, negali įpareigoti Komisijos kitą sprendimą vykdyti tokiu pačiu būdu.

(100)

Be to, FESI ir Avalynės sąjunga tvirtino, kad vykstant dabartinei įgyvendinimo procedūrai Komisija neturi kompetencijos priimti reglamentą, kuriuo antidempingo muitas nustatomas atgaline data, ir kad bet kuriuo atveju šią kompetenciją turi Taryba. Šis tvirtinimas grindžiamas tuo, kad tyrimą atnaujinus nuo pažeidimo padarymo momento, turėtų būti taikomos tos pačios taisyklės kaip ir pradinio tyrimo metu, kai Taryba patvirtino galutines priemones. Šios šalys teigė, kad šiomis aplinkybėmis pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 37/2014 (dar vadinamas „Omnibus I“ reglamentu) (35), 3 straipsnį naujoji bendros prekybos politikos srities sprendimų priėmimo procedūra nėra taikoma, kadangi prieš įsigaliojant „Omnibus I“ reglamentui Komisija i) jau priėmė aktą (toliau – laikinąjį reglamentą), ii) buvo inicijuotos ir užbaigtos pagal Reglamentą (EB) Nr. 384/96 dėl apsaugos nuo importo dempingo kaina iš Europos bendrijos narėmis nesančių valstybių privalomos konsultacijos ir iii) Komisija jau buvo priėmusi Tarybos reglamento, kuriuo patvirtinamos galutinės priemonės, pasiūlymą. Tuo remdamosi šalys padarė išvadą, kad turėtų būti taikomos iki „Omnibus I“ reglamento įsigaliojimo galiojusios sprendimų priėmimo procedūros.

(101)

Vis dėlto šis tvirtinimas grindžiamas tyrimo inicijavimo data (iš tiesų tai yra aktualu kitų esminių pagrindinio reglamento pakeitimų atveju), tačiau nepastebima to, kad Reglamente (ES) Nr. 37/2014 taikomas kitoks kriterijus (t. y. priemonių priėmimo procedūros inicijavimas). Todėl FESI ir Avalynės sąjungos nuomonė grindžiama klaidingu Reglamento (ES) Nr. 37/2014 pereinamojo laikotarpio taisyklės išaiškinimu.

(102)

Iš tiesų, dėl Reglamento (ES) Nr. 37/2014 3 straipsnyje, kuriuo nustatomos pereinamojo laikotarpio taisyklės dėl sprendimų, susijusių su antidempingo priemonių nustatymu, priėmimo procedūrų pakeitimų, pateiktos nuorodos, skirtos „procedūroms, inicijuotoms dėl […] priemonių patvirtinimo“, ir dėl pagrindinio reglamento sąvokos „procedūra“ reikšmės tyrimui, pradėtam iki Reglamento (ES) Nr. 37/2014 įsigaliojimo, Komisijai nesurengus konsultacijų su atitinkamu komitetu dėl priemonių patvirtinimo iki minėto reglamento įsigaliojimo, minėtų antidempingo priemonių patvirtinimo procedūrai yra taikomos naujosios taisyklės. Tą patį galima pasakyti ir apie antidempingo tyrimus, kuriuos atlikus priemonės nustatomos pagal ankstesnes normas ir yra peržiūrimos, arba apie priemones, kurias taikant laikinieji muitai nustatomi pagal ankstesnes normas, tačiau tuo metu, kai įsigaliojo Reglamentas (ES) Nr. 37/2014, galutinių priemonių priėmimo procedūra dar nebuvo pradėta. Kitaip tariant, Reglamentas (ES) Nr. 37/2014 taikomas konkrečiai priėmimo procedūrai, o ne visam konkretaus tyrimo arba net antidempingo tyrimo laikotarpiui.

(103)

Ginčijamas reglamentas buvo priimtas 2006 m. Atliekant šį tyrimą turėtų būti taikomas Pagrindinis reglamentas. Todėl šis tvirtinimas atmetamas.

(104)

Atsižvelgus į pateiktas pastabas ir jų analizę Komisija padarė išvadą, kad ginčijamo reglamento taikymo laikotarpiu turėtų būti iš naujo nustatytas Kinijai ir Vietnamui taikomas visiems kitiems eksportuojantiems gamintojams atitinkamai nustatytas 16,5 ir 10 % dydžio antidempingo muitas.

(105)

Nagrinėjamiesiems eksportuojantiems gamintojams ir visoms apie save pranešusioms suinteresuotosioms šalims pranešta apie esminius faktus ir aplinkybes, kuriais remiantis ketinta rekomenduoti septynių nagrinėjamųjų eksportuojančių gamintojų eksportuojamiems produktams iš naujo nustatyti galutinį antidempingo muitą. Jiems buvo nustatytas laikas pastaboms po faktų atskleidimo pareikšti.

(106)

Šis reglamentas atitinka Reglamento (ES) 2016/1036 15 straipsnio 1 dalimi įsteigto komiteto nuomonę,