15.4.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 98/1

(1)

garantinės įmokos rizikos laikotarpių, kurie taikomi nustatant tarpuskaitos narių nuosavų lėšų reikalavimus turimoms klientų pozicijoms, apskaičiavimo sistema turėtų tikti ir įstaigoms, taikančioms vidaus modelio metodą (IMM), ir įstaigoms, taikančioms standartizuotus metodus. Be to, siekiant užtikrinti šios sistemos patikimumą prudenciniu požiūriu ir kartu nenustatyti per didelės praktinės naštos toms įstaigoms, ji turėtų atspindėti rinkos sąlygų pokyčius;

(2)

nors likvidavimo laikotarpių, kuriuos taiko pagrindinės sandorio šalys, apibrėžtis nėra identiška garantinės įmokos rizikos laikotarpių, kuriuos tarpuskaitos nariai taiko apskaičiuodami savo nuosavų lėšų reikalavimus turimoms klientų pozicijoms, apibrėžčiai, vis dėlto iš esmės pirmieji yra labai panašūs į pastaruosius. Iš tikrųjų likvidavimo laikotarpiai atspindi rinkos sąlygų pokyčius ir sutarčių bei sandorių užbaigimo laikotarpius. Todėl pagrindinių sandorio šalių likvidavimo laikotarpių įverčiai turėtų būti taikomi kaip garantinės įmokos rizikos laikotarpių pakaitalas apskaičiuojant tarpuskaitos narių nuosavų lėšų reikalavimus turimoms klientų pozicijoms;

(3)

taikant likvidavimo laikotarpius taip pat būtų užtikrinta, kad reikalavimai būtų visapusiškai taikomi Reglamento (ES) Nr. 575/2013 301 straipsnio 1 dalyje nustatytiems visų rūšių produktams ir sandoriams, kurių tarpuskaitą atlieka pagrindinės sandorio šalys, be to, papildomas pranašumas būtų tai, kad šio deleguotojo reglamento nereikėtų atnaujinti kiekvieną kartą pagrindinėms sandorio šalims pradėjus naujos rūšies produktų arba sandorių tarpuskaitą;

(4)

kitaip nei garantinės įmokos rizikos laikotarpiai, likvidavimo laikotarpiai, kuriuos atskleidžia pagrindinės sandorio šalys, kartais apima papildomus laikotarpius, sudarančius sąlygas atlikti įsipareigojimus vykdančių tarpuskaitos narių pozicijų novaciją. Kadangi tokie papildomi laikotarpiai būdingi tik likvidavimo laikotarpiams ir neatspindi tarpuskaitos narių prisiimamos rizikos skirtumo, jų nereikia pridėti prie garantinės įmokos rizikos laikotarpių, kuriuos tarpuskaitos narių vaidmenį atliekančios įstaigos gali taikyti apskaičiuodamos nuosavų lėšų reikalavimus turimoms kliento pozicijoms;

(5)

siekiant užtikrinti, kad tokius įverčius turėtų patvirtinti priežiūros institucijos, kaip garantinės įmokos rizikos laikotarpių, taikomų apskaičiuojant tarpuskaitos narių nuosavų lėšų reikalavimus turimoms klientų pozicijoms, pakaitalą turėtų būti leidžiama taikyti tik tuos likvidavimo laikotarpius, kuriuos yra įvertinusios reikalavimus atitinkančios pagrindinės sandorio šalys, kaip apibrėžta Reglamento (ES) Nr. 575/2013 4 straipsnio 1 dalies 88 punkte;

(6)

kadangi garantinės įmokos rizikos laikotarpis skirtas tam, kad būtų nustatyti sandorių užskaitos grupės rinkos vertės pokyčiai nuo paskutinio pasikeitimo užtikrinimo priemone, kuria užtikrinama ta užskaitos grupė su įsipareigojimų nevykdančia sandorio šalimi, iki tol, kol sandoriai likviduojami, o atitinkama rinkos rizika apdraudžiama iš naujo, ir kadangi tam tikromis kalendorinėmis dienomis rinkos gali būti uždarytos, garantinės įmokos rizikos laikotarpis turėtų būti išreikštas darbo dienomis. Taip bus užtikrinta, kad nuosavų lėšų reikalavimas tiems sandoriams visiškai atspindėtų garantinės įmokos rizikos laikotarpiu įstaigai kylančią riziką. Todėl tikslinga numatyti, kad trumpiausias garantinės įmokos rizikos laikotarpis taikant Reglamento (ES) Nr. 575/2013 304 straipsnio 3 dalį yra 5 darbo dienos, t. y. ilgesnis negu mažiausiai penkios dienos, kaip numatyta tame straipsnyje. Taip trumpiausias garantinės įmokos rizikos laikotarpis taip pat bus suderintas su Reglamento (ES) Nr. 575/2013 trečios dalies II antraštinės dalies 6 skyriaus 6 skirsnyje nustatytomis nuostatomis, kurios apima IMM taikymo reikalavimus;

(7)

pagal Reglamento (ES) Nr. 575/2013 304 straipsnio 3 ir 4 dalis trumpesnį garantinės įmokos rizikos laikotarpį, kurį įstaigos gali taikyti apskaičiuodamos nuosavų lėšų reikalavimus turimoms kliento pozicijoms, galima taikyti tik tuomet, kai įstaigos atlieka tarpuskaitos nario vaidmenį. Todėl taisyklės dėl garantinės įmokos rizikos laikotarpių, kuriuos įstaigos gali taikyti pagal tas nuostatas, nėra taikomos, kai įstaigos apskaičiuoja nuosavų lėšų reikalavimus turimoms kliento pozicijoms, bet tų pozicijų atžvilgiu neatlieka tarpuskaitos nario vaidmens. Taip yra nepaisant to, ar tokios įstaigos taiko IMM, ar ne, ir to, ar atitinkamų klientų pozicijų tarpuskaita atliekama centralizuotai, ar ne;

(8)

šis reglamentas grindžiamas techninių reguliavimo standartų projektais, kuriuos Europos bankininkystės institucija pateikė Komisijai;

(9)

Europos bankininkystės institucija dėl techninių reguliavimo standartų projektų, kuriais pagrįstas šis reglamentas, surengė atviras viešas konsultacijas, išnagrinėjo galimas susijusias sąnaudas ir naudą ir paprašė Bankininkystės suinteresuotųjų subjektų grupės, įsteigtos pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1093/2010 (2) 37 straipsnį, pateikti savo nuomonę,

a)

penkios darbo dienos;

b)

ilgiausias į užskaitos grupę įtrauktų sutarčių arba sandorių likvidavimo laikotarpis, kurį pagal Komisijos deleguotojo reglamento (ES) Nr. 153/2013 (3) 10 straipsnio 1 dalies b punkto vi papunktį atskleidžia reikalavimus atitinkanti pagrindinė sandorio šalis, atliekanti tų sutarčių arba sandorių tarpuskaitą.