17.12.2015   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 331/14

(1)

Europos Sąjunga yra nusistačiusi kaip vieną iš savo tikslų skatinti vaiko teisių apsaugą, kaip nurodyta Europos Sąjungos sutarties 3 straipsnyje. Priemonės, skirtos vaikams apsaugoti nuo neteisėto išvežimo ar laikymo, yra esminė tos politikos dalis;

(2)

Taryba yra priėmusi Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 (2) (Reglamentas „Briuselis IIa“), kuriuo siekiama apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia neteisėtas išvežimas ar laikymas, nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti teisės matytis su vaiku ir globos teisių apsaugą;

(3)

Reglamentu (EB) Nr. 2201/2003 papildoma ir sustiprinama 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų (toliau – 1980 m. Hagos konvencija), kuria tarptautiniu lygmeniu nustatoma susitariančiųjų valstybių ir centrinių įstaigų įsipareigojimų ir bendradarbiavimo sistema ir siekiama užtikrinti greitą neteisėtai išvežtų ar laikomų vaikų grąžinimą;

(4)

visos Sąjungos valstybės narės yra 1980 m. Hagos konvencijos šalys;

(5)

Sąjunga ragina trečiąsias valstybes prisijungti prie 1980 m. Hagos konvencijos ir remia tinkamą 1980 m. Hagos konvencijos taikymą, inter alia, kartu su valstybėmis narėmis dalyvaudama specialiųjų komisijų, kurias reguliariai organizuoja Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija, veikloje;

(6)

opiais tarptautinio vaikų grobimo atvejais geriausiu sprendimu galėtų būti laikomi bendri teisinio reglamentavimo pagrindai, taikomi Sąjungos valstybių narių ir trečiųjų valstybių santykiams;

(7)

1980 m. Hagos konvencijoje nustatyta, kad ji taikoma tik santykiams tarp prisijungiančios valstybės ir tų susitariančiųjų valstybių, kurios pareiškė, kad priima jos prisijungimą;

(8)

pagal 1980 m. Hagos konvenciją ekonominės integracijos regioninėms organizacijoms, pavyzdžiui, Sąjungai, neleidžiama tapti jos šalimi. Todėl Sąjunga negali nei prisijungti prie konvencijos, nei deponuoti savo pareiškimo dėl prisijungiančiosios valstybės priėmimo;

(9)

remiantis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo nuomone 1/13, pareiškimai dėl priėmimo pagal 1980 m. Hagos konvenciją priklauso išimtinei Sąjungos išorės kompetencijai;

(10)

2011 m. liepos 28 d. Rusijos Federacija deponavo prisijungimo prie 1980 m. Hagos konvencijos dokumentą. 1980 m. Hagos konvencija Rusijos Federacijos atžvilgiu įsigaliojo 2011 m. spalio 1 d.;

(11)

kelios valstybės narės jau priėmė Rusijos Federacijos prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos. Atlikus padėties Rusijos Federacijoje įvertinimą buvo padaryta išvada, kad tos valstybės narės, kurios dar nepriėmė Rusijos Federacijos prisijungimo, gali dėl Sąjungos interesų priimti Rusijos Federacijos prisijungimą pagal 1980 m. Hagos konvencijos sąlygas;

(12)

todėl valstybės narės, kurios dar nepriėmė Rusijos Federacijos prisijungimo, turėtų būti įgaliojamos deponuoti pareiškimus dėl Rusijos Federacijos prisijungimo priėmimo dėl Sąjungos interesų laikantis šiame sprendime išdėstytų sąlygų. Bulgarijos Respublika, Čekijos Respublika, Estijos Respublika, Airija, Graikijos Respublika, Ispanijos Karalystė, Prancūzijos Respublika, Kroatijos Respublika, Lietuvos Respublika, Rumunija, Slovėnijos Respublika, Slovakijos Respublika ir Suomijos Respublika, kurios jau priėmė Rusijos Federacijos prisijungimą prie 1980 m. Hagos konvencijos, neturėtų deponuoti naujų pareiškimų dėl priėmimo, kadangi esami pareiškimai tebegalioja pagal tarptautinę viešąją teisę;

(13)

Jungtinei Karalystei ir Airijai Reglamentas (EB) Nr. 2201/2003 yra privalomas ir jos dalyvauja priimant ir taikant šį sprendimą;

(14)

pagal prie Europos Sąjungos sutarties ir Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo pridėto Protokolo Nr. 22 dėl Danijos pozicijos 1 ir 2 straipsnius Danija nedalyvauja priimant šį sprendimą ir jis nėra jai privalomas ar taikomas,