(1)

2012 m. gruodžio 5 d. Italijos valdžios institucijos pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį pateikė elektroninį pranešimą apie tai, kad vykdant Valstybės Tarybos (it. Consiglio di Stato) – Italijos aukščiausiojo administracinio teismo – sprendimą įmonei „Consorzio Salernitano Trasporti Pubblici S.p.A.“ (toliau – įmonė CSTP) suteikta papildoma kompensacija už keleivių vežimo autobusais paslaugų teikimą remiantis Italijos Kampanijos regiono administracijos (toliau – regiono administracija) 1997–2002 m. laikotarpiu (toliau – aptariamas laikotarpis) skirtomis paslaugų koncesijomis.

(2)

Pranešimas užregistruotas numeriu SA.35842 ir nuo 2012 m. gruodžio 13 d. nagrinėtas kaip priemonė, apie kurią nepranešta, nes, remiantis Komisijos turima informacija, regiono administracija papildomą kompensaciją įmonei CSTP turėjo sumokėti nuo 2012 m. gruodžio 7 d., t. y. po Italijos Vyriausybės pranešimo apie priemonę Komisijai, bet prieš Komisijai priimant sprendimą.

(3)

2014 m. vasario 20 d. raštu Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

(4)

Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (1). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl pagalbos.

(5)

2014 m. kovo 21 d. ir 25 d. raštuose Italijos valdžios institucijos pateikė savo pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą.

(6)

Vienintelė trečioji šalis, pateikusi pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, buvo įmonė CSTP – naudos pagal priemonę gavėja. Jos pastabos gautos 2014 m. kovo 25, 26, 27 ir 28 d.

(7)

Dėl trečiosios šalies pastabų Italija nuomonės nepareiškė.

(8)

Italijos valdžios institucijos papildomos informacijos pateikė 2014 m. rugsėjo 15 d. raštu po to, kai Komisija sutiko pratęsti pastabų pateikimo terminą.

(9)

Įmonė CSTP – koncesijų pagrindais viešąsias vietos transporto paslaugas regione ir komunose teikianti akcinė bendrovė. Konkrečiau, Italijos valdžios institucijų teigimu, aptariamu laikotarpiu įmonė CSTP koncesijos pagrindais teikė regione vežimo autobusais paslaugas, o jos autobusai per metus iš viso nuvažiavo apie 9 mln. km.

(10)

Remiantis Italijos valdžios institucijų pateikta informacija, už aptariamu laikotarpiu teiktas minėtas paslaugas regiono administracija įmonei CSTP jau sumokėjo 13 1 6 32  525,80 EUR, iš kurių – 12 5 8 69  212,47 EUR už paslaugų teikimą ir darbo organizavimą ir 5 7 63  313,32 EUR už investicijas. Ši kompensacija įmonei CSTP buvo suteikta daugiau kaip dešimt metų prieš tai, kai Komisija Italijai išsiuntė pirmąjį prašymą pateikti informacijos, todėl ši kompensacija nebus nagrinėjama pagal šiuo metu vykdomą procedūrą (2).

(11)

Be pirmiau nurodytų jau gautų sumų, įmonė CSTP paprašė regiono administracijos pagal Tarybos reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 (3) sumokėti papildomą – 1 4 5 45  946 EUR – kompensaciją už tariamai patirtus ekonominius nuostolius vykdant jai tariamai nustatytus viešųjų paslaugų įpareigojimus.

(12)

2008 m. Salerne įsteigtas regiono administracinis teismas atmetė įmonės CSTP ieškinį dėl teisės į papildomą kompensaciją pripažinimo pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Remdamasis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 (4) 4 straipsniu, teismas nusprendė, kad įmonė CSTP negali prašyti kompensacijos už ekonominius nuostolius, patirtus vykdant jai nustatytus viešųjų paslaugų įpareigojimus, prieš tai nepaprašiusi šių įpareigojimų panaikinti.

(13)

2009 m. liepos 27 d. sprendimu (Sprendimas Nr. 4683/09) Valstybės Taryba patenkino įmonės CSTP apeliacinį skundą prieš Salerne įsteigto regiono administracinio teismo sprendimą, prieidama prie išvados, kad įmonė CSTP turėjo teisę gauti papildomą kompensaciją už viešąsias paslaugas, teiktas pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsnius. Šiame sprendime tiksliai neapibrėžiama, kokiu teisės aktu remiantis ir kokia forma buvo nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai, bet pabrėžiama, kad viešąją paslaugą teikiančios įmonės prašymas kompensuoti teikiant tokias paslaugas iš tikrųjų patirtas išlaidas negali būti atmestas. Be to, Valstybės Tarybos nuomone, įmonė CSTP turėjo teisę gauti kompensaciją už viešąją paslaugą net jei ji prieš tai nepateikė prašymo panaikinti viešųjų paslaugų įpareigojimus.

(14)

Valstybės Tarybos nuomone, tikslią įmonei CSTP išmokėtinos papildomos kompensacijos sumą turėjo nustatyti regiono administracija, remdamasi patikimais įmonės sąskaitų duomenimis, iš kurių būtų matyti įmonės CSTP veiklos, vykdytos pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus, daliai priskirtinų sąnaudų ir atitinkamų pajamų skirtumas. Tačiau regiono administracija pareiškė negalinti to padaryti dėl aiškių ir tikslių duomenų trūkumo.

(15)

2010 m. gruodžio 13 d. įsakymu Nr. 8736/2010 Valstybės Taryba šiai užduočiai atlikti paskyrė ekspertą. Italijos valdžios institucijų teigimu, ekspertas taip pat negalėjo nustatyti kompensuotinos sumos ir tik padedant kitam ekspertui, paskirtam 2011 m. lapkričio 7 d. Valstybės Tarybos įsakymu Nr. 5897/2011, ir pagal indukcinį metodą buvo apskaičiuota tiksli kompensacijos suma, kaip buvo nurodyta 2011 m. liepos 25 d. Valstybės Tarybos sprendime Nr. 3244/2011. Remdamiesi tais apskaičiavimais, ekspertai padarė išvadą, kad taikant Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 11 straipsnyje nustatytą formulę (skirtą įsipareigojimams dėl tarifų apskaičiuoti) įmonei CSTP per maža kompensacija buvo skirta tik už 1998 m. Ekspertai negalėjo taikyti indukcinio metodo (galimai) trūkstamai kompensacijai apskaičiuoti pagal to paties reglamento 10 straipsnį (kompensacija už įsipareigojimą organizuoti darbą arba vežti), nes trūko tikslių duomenų ir, taikant indukcinį metodą, kilo pavojus padvigubinti pagal 11 straipsnį apskaičiuotą kompensaciją. Todėl ekspertai netiesiogiai padarė prielaidą, kad įmonei CSTP buvo nustatytas įpareigojimas dėl tarifų.

(16)

Valstybės Taryba atitinkamai paskelbė 2012 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 5649/2012, kuriuo įpareigojo regiono administraciją įmonei CSTP iki 2012 m. gruodžio 7 d. sumokėti 4 9 51  838 EUR sumą, kuri sudarė 1998 m. įmonei skirtos kompensacijos trūkstamą sumą. Šią sumą regiono administracija įmonei CSTP sumokėjo 2012 m. gruodžio 21 d.

(17)

Ši papildoma kompensacija, kurią vykdydama Sprendimą Nr. 5649/2012 regiono administracija skyrė įmonei CSTP, yra priemonė, apie kurią nepranešta, ir šio sprendimo dalykas.

(18)

Italijos valdžios institucijų teigimu, įmonė CSTP, kaip ir kiti regioninių reguliariųjų vežimo autobusais paslaugų teikėjai, vykdė veiklą pagal laikinąsias licencijas (koncesijas), kurios turėjo būti kasmet atnaujinamos, paslaugas teikiančiai įmonei pateikus prašymą. Šiomis koncesijomis įmonei būdavo suteikiama išskirtinė teisė teikti aptariamas paslaugas.

(19)

Be to, Italijos valdžios institucijos tvirtina, kad įmonė CSTP kiekvienais aptariamo laikotarpio metais regiono administracijai teikė prašymą skirti koncesiją, pagal kurią susijusiais maršrutais būtų teikiamos paslaugos, ir kad koncesijoje visada būdavo nurodoma, jog atitinkama įmonė prisiima visą su teikiamomis paslaugomis susijusią riziką ir, visų pirma, „teikiant paslaugas neįgyjama teisė į subsidijas ar kokią nors kompensaciją“. Italijos valdžios institucijos pateikė 1973 m. koncesijos pavyzdžio kopiją ir patvirtino jo atitiktį su įmone CSTP aptariamu laikotarpiu sudarytos koncesijos pavyzdžiui. Tačiau Italijos valdžios institucijos nepateikė jokios su įmone CSTP aptariamu laikotarpiu iš tikrųjų pasirašytos koncesijos.

(20)

Italijos valdžios institucijos tvirtina, kad pagal tokias koncesijas įmonė CSTP galėjo pasiūlyti pakeisti teikiamų vežimo paslaugų formą arba paprašyti panaikinti visus ar dalį jai nustatytų viešųjų paslaugų įpareigojimų, jei tokie įpareigojimai įmonei būtų atnešę ekonominių nuostolių. Tačiau šia teise įmonė nepasinaudojo. Be to, Italijos valdžios institucijos tvirtina, kad įmonė regiono administracijai nepranešė, kad ji dėl šių įpareigojimų patyrė ekonominių nuostolių ir kad ji teikė paslaugas, kurių nebūtų teikusi, jei jai nebūtų nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai. Galiausiai Italijos valdžios institucijų teigimu įmonė CSTP neprašė panaikinti viešųjų paslaugų įpareigojimų, kaip tariamai reikalaujama pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 4 straipsnio 1 dalį.

(21)

Italijos valdžios institucijų teigimu, įmonei CSTP praeityje skirtos valstybės subsidijos buvo grindžiamos standartinės kainos metodu, pagal kurį turėjo būti taikomi Regiono įstatyme Nr. 16/1983 (5) nustatyti parametrai, pvz., paskirtas kilometrų skaičius, palyginti su faktiškai nuvažiuotu kilometrų skaičiumi, darbuotojų ir autobusų skaičius (kuris skyrėsi priklausomai nuo teikiamų paslaugų tipo – miesto, kalnų ar kalvų zonų transporto paslaugos), teisinės ir ekonominės sąlygos darbuotojams, įmonės dydis ir autobusų kainos.

(22)

Be to, Italijos valdžios institucijos abejoja, ar įmonė CSTP įrodė pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 veiksmingai ir teisingai teikusi viešųjų paslaugų įsipareigojimus, ir tvirtina, kad ji netaikė sąskaitų atskyrimo sistemos, kaip, be kita ko, nustatyta to paties reglamento 1 straipsnio 5 dalyje.

(23)

Kaip paaiškinta 15 konstatuojamoje dalyje, Valstybės Taryba paskyrė du ekspertus papildomai kompensacijai, kurią regiono administracija turėjo sumokėti įmonei CSTP pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsnius, nustatyti. 2012 m. rugsėjo 27 d. kiekvienas ekspertas pateikė savo ataskaitą, bet tik antrajam pavyko tą kompensaciją apskaičiuoti.

(24)

Dėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 straipsnyje numatyto įsipareigojimo organizuoti darbą arba vežti ekspertai ataskaitoje keliose vietose pažymėjo, kad įmonės CSTP papildomos kompensacijos prašymai nebuvo pagrįsti pakankamais dokumentuose pateiktais duomenimis, kad būtų galima tiksliai apskaičiuoti sumą. Be to, šalių (t. y. įmonės CSTP ir regiono administracijos) pateikti duomenys nesutapo arba nebuvo pakankamai tikslūs, o tik apytikriai. Todėl ataskaitoje ekspertai padarė išvadą, jog šalys pateikė netinkamus patvirtinamuosius dokumentus, kad būtų galima įvertinti teikiant reguliariąsias vežimo autobusais paslaugas patirtus ekonominius nuostolius, todėl buvo neįmanoma atlikti patikimų apskaičiavimų, nepaisant Valstybės Tarybos nurodyto taikyti indukcinio metodo. Taigi ekspertai padarė išvadą, kad papildoma kompensacija už įsipareigojimą organizuoti darbą arba vežti, apskaičiuota pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 (6) 10 straipsnį, turėtų būti lygi nuliui.

(25)

Dėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 11 straipsnyje numatytos papildomos kompensacijos už įsipareigojimus dėl tarifų ekspertai padarė išvadą, kad jos apskaičiuoti pagal tos nuostatos 2 dalį neįmanoma, nes šalys nenustatė rinkos padėties, todėl kompensacijos suma turėtų būti apskaičiuojama taikant tos nuostatos 1 dalį. Tačiau ekspertai pripažino, kad šios kompensacijos neįmanoma apskaičiuoti ir pagal 1 dalį, nes trūksta duomenų arba jie yra nepatikimi. Todėl buvo pritaikytas Valstybės Tarybos nurodytas indukcinis metodas, pagal kurį siekiant apskaičiuoti, ar aptariamu laikotarpiu įmonė CSTP gavo per mažą kompensaciją už jai nustatytus įpareigojimus dėl tarifų, naudotina standartinių kainų, grindžiamų standartine vieneto kaina ir koncesijos pagrindais nuvažiuotų kilometrų skaičiumi, koncepcija.

(26)

Tuo remdamiesi, ekspertai papildomos kompensacijos sumą apskaičiavo pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 11 straipsnyje nustatytą formulę, darydami prielaidą, kad įmonei CSTP aptariamu laikotarpiu buvo nustatyti šioje lentelėje apibendrinti įpareigojimai dėl tarifų:

(27)

Remiantis tokiais apskaičiavimais daroma išvada, kad įmonė CSTP galėjo tvirtinti gavusi per mažą kompensaciją tik už 1998 m. jai tariamai nustatytus įpareigojimus dėl tarifų. Trūkstama kompensacijos suma buvo lygi 3 6 70  784,68 EUR ir prie jos buvo pridėtos teisės aktuose nustatytos palūkanos – 1 2 81  053,57 EUR. Taigi nustatyta papildomos kompensacijos suma sudarė 4 9 51  838,25 EUR. Valstybės Taryba įsakė, kad šią sumą regiono administracija sumokėtų įmonei CSTP, ir ši suma iš tiesų buvo sumokėta 2012 m. gruodžio 21 d.

(28)

Sprendimas pradėti procedūrą rodo, kad Komisija turėjo daug abejonių dėl priemonės suderinamumo su vidaus rinka.

(29)

Pirma, Komisija iškėlė klausimą, ar laikytasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Altmark (7) nustatytų keturių sąlygų.

(30)

Antra, Komisija abejojo dėl išimties, susijusios su įpareigojimu pranešti pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, taikymo. Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijos pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalį iš tikrųjų buvo atleistos nuo išankstinio pranešimo įpareigojimo, būtina nustatyti, ar regiono administracija įmonei CSTP iš tikrųjų vienašališkai nustatė viešųjų paslaugų įpareigojimą ir ar už šį įpareigojimą pripažinta kompensacija atitinka Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Komisija negalėjo prieiti prie išvados, ar įmonei CSTP skirta kompensacija atitiko šias sąlygas.

(31)

Trečia, Komisija abejojo dėl galimo priemonės suderinamumo, kaip numatyta Europos Parlamento ir Tarybos reglamente (EEB) Nr. 1370/2007 (8). Jeigu pasitvirtintų, kad nebuvo patenkinta bent viena Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatyta sąlyga, pagal kurią atleidžiama nuo įpareigojimo pranešti, ir reikėtų atlikti vertinimą pagal Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007, Komisija abejotų, ar nagrinėjamu atveju laikytasi to reglamento sąlygų.

(32)

Italijos valdžios institucijos pastabų dėl sprendimo pradėti procedūrą nacionaliniu lygmeniu nepateikė. Pastabas pateikė tik Kampanijos regiono administracija.

(33)

Pirmiausia, regiono administracija nurodė, kad įmonė CSTP nepateikė jokių tinkamo apskaitos atskyrimo įrodymų.

(34)

Ji dar kartą patvirtino, kad aptariamu laikotarpiu vienašališkai nebuvo nustatyti jokie viešųjų paslaugų įpareigojimai. Priešingai – įmonė, remdamasi tuo metu galiojančiomis taisyklėmis, kiekvienais metais prašė atnaujinti leidimą koncesijos pagrindu teikti paslaugas. Taigi pagal nė vieną koncesiją vienašališko įpareigojimo teikti viešąsias paslaugas nustatyta nebuvo. Be to, siekdama vykdyti teismo sprendimą, regiono administracija pakartotinai prašė įmonės CSTP pateikti patvirtinamųjų dokumentų (aktų ar sutarčių), pagal kuriuos, įmonės teigimu, jai buvo nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai. Tačiau, regiono administracijos teigimu, įmonė į šiuos prašymus neatsiliepė. Įmonė CSTP taip pat nepateikė įrodymų, kad būtų regiono administracijos prašiusi pakeisti koncesijose nustatytas sąlygas, susijusias su maršrutais, tvarkaraščiais ir tarifais, ir kad regiono administracija tokius galimus prašymus būtų atmetusi. Dėl didžiausių tarifų regiono administracija pažymėjo, kad koncesijose nurodyti tarifai buvo nustatyti taikant bendrąsias kainų politikos priemones, kurias taikė visos sektoriaus įmonės.

(35)

Vienintelė trečioji šalis, pateikusi pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, buvo įmonė CSTP – naudos pagal priemonę gavėja. Savo pareiškimuose įmonė CSTP nesutiko su pirmine Komisijos pozicija, išreikšta sprendime pradėti procedūrą.

(36)

Pirma, įmonė tvirtina, kad aptariamu laikotarpiu regiono administracija jai vienašališkai nustatė viešųjų paslaugų įpareigojimus. Siekdama pagrįsti šį tvirtinimą, įmonė CSTP teigė, kad šie įpareigojimai nebuvo apibrėžti koncesijos skyrimo dokumente (nes toks dokumentas neegzistavo), bet buvo grindžiami ik regiono administracijos vidaus aktais, kuriuose buvo iš anksto nustatytas įmonės veiklos organizavimas ir taikant standartinės kainos metodą skiriama kompensacija. Įmonė CSTP paaiškino, kad Italijoje viešųjų paslaugų įsipareigojimai buvo reglamentuojami Įstatymu Nr. 151/81, Regiono įstatymu Nr. 16/83, Įstatymo Nr. 59/97 4 straipsniu ir Teisėkūros procedūra priimtu dekretu Nr. 422/97. Regiono administracija viešųjų paslaugų įsipareigojimus pavedė vykdyti įmonei CSTP 1972–1973 m. koncesijos aktu, kuris buvo pratęsiamas kiekvienais metais iki 2003 m. Įmonės CSTP teigimu, prielaidą, kad aptariamu laikotarpiu jai buvo nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai (pvz., susiję su tarifais, maršrutais, stotelėmis ir tvarkaraščiais), galima daryti iš šių dokumentų:

(37)

Galiausiai įmonė CSTP tvirtino, kad regionas kelis kartu sumažino standartinės kainos dydį ir jį nevienodai taikė skirtingoms linijoms ir pagal skirtingas koncesijas, todėl kai kurie veiklos vykdytojai norėjo panaikinti kai kuriuos paprastai nuostolingus maršrutus. Tačiau regiono administracija atsakė, kad veiklos vykdytojai pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus privalėjo užtikrinti paslaugų teikimą minėtais maršrutais, o jei būtų panaikinę maršrutus, prieš juos būtų buvę imtasi teisinių veiksmų dėl viešųjų paslaugų nutraukimo. Įmonės CSTP teigimu, tai rodo, kad jai buvo nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai. Tačiau šį tvirtinimą pagrindžiančių įrodymų įmonė CSTP nepateikė.

(38)

Antra, įmonė CSTP tvirtino, kad ji veikė tik kaip vietos viešojo keleivių vežimo paslaugų teikėja ir nevykdė jokios kitos komercinės veiklos, todėl neprivalėjo vesti atskiros apskaitos. Įmonė CSTP paaiškino, kad galiojančiuose teisės aktuose buvo numatyta, jog apskaitos duomenys, susiję su viešųjų transporto paslaugų teikimu pagal viešųjų paslaugų įpareigojimus, turėjo būti atskirti nuo duomenų, susijusių su kita įmonės veikla, bet nebuvo reikalaujama papildomai atskirti apskaitos duomenų, kad iš jų būtų matomos su kiekvienu maršrutu susijusios pajamos ir išlaidos. Įmonė CSTP – akcinė bendrovė, kurios vienintelė užduotis aptariamu laikotarpiu buvo ir tebėra teikti viešąsias transporto paslaugas pagal viešųjų paslaugų įpareigojimus. Taigi, dėl aiškios esminės priežasties – aptariamo laikotarpio metais įmonė nevykdė jokio kito pobūdžio verslo veiklos (išskyrus 1998 m. suteiktas nuomos paslaugas, kurios buvo atskirai nurodytos įmonės apskaitoje) – į įmonės apskaitą buvo įtraukti tik pagal viešųjų paslaugų įsipareigojimus vykdytos veiklos duomenys. Įmonė CSTP pridūrė, kad regiono administracija nesuabejojo apskaitos duomenų patikimumu. Priešingai – ji jais tinkamai rėmėsi siekdama apskaičiuoti ir sumokėti metines subsidijas.

(39)

Trečia, priminusi galutinį Valstybės Tarybos nacionalinį sprendimą, įmonė CSTP paprieštaravo trims regiono administracijos teiginiams:

(40)

Įmonė CSTP mano, kad pateikti apskaitos dokumentai negali būti laikomi netinkamais kompensacijos prašymui paremti vien dėl to, kad tai – metų balansai ir „E. formos“ (9) (t. y. įmonės sąskaitomis grindžiami dokumentai, kuriuose pateikiama informacija, reikalinga valstybės subsidijoms kasmet apskaičiuoti), prie kurių nepridėtos visų susijusių apskaitos ir administracinių aktų (apskaitos registro, didžiosios knygos, išrašytų ir gautų sąskaitų faktūrų, bilietų šaknelių ir kt.) kopijos. Pagal įmonę CSTP toks argumentas gali būti lengvai nuginčytas, nes anksčiau regiono administracija šiuos duomenis priimdavo kaip patikimus. Be to, įpareigojimas saugoti visus aptariamo laikotarpio apskaitos ir administracinius dokumentus jau nebegalioja, todėl akivaizdu, kad dabar sunku tikėtis gauti jų kopijas. Todėl visiškai teisėta mokėtinos kompensacijos dydį nustatyti naudojant Valstybės Tarybos nurodytą indukcinį metodą. Galiausiai, balansai buvo tinkamai patvirtinti ir niekada nebuvo suabejota jų teisingumu ir tikrumu. Taigi, įmonės CSTP pateiktos sąskaitos, be abejonės, yra tinkamos ir pagal jas galima apskaičiuoti kompensacijos sumas, laikantis visų Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 nuostatų.

(41)

Dėl apskaičiavimo metodo teisingumo ir jo derėjimo su Sąjungos teisės aktais įmonė CSTP teigė, kad jai turėjo būti kompensuota už patirtus nuostolius, grindžiamus mažesnių pajamų ir didesnių išlaidų skirtumu, kai jai buvo nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai. Siekdama nustatyti patikimais duomenimis grindžiamą mažesnių pajamų vertę, įmonė CSTP pirmiausia rėmėsi faktinėmis metinėmis veiklos pajamomis, kurios lygios faktinio transporto matavimo vienetų kiekio ir nustatyto tarifo sandaugai. Tuomet ji, atsižvelgdama į pajamas, kurių reikia bent metų balansuose nurodytoms faktinėms išlaidoms padengti, nustatė pagal Sąjungos taisykles atimtiną sumą. Metinės veiklos pajamos atitiko įmonei CSTP vykdant veiklą, kuriai taikomas įpareigojimas dėl tarifų ir kuri yra vienintelė įmonės veikla, gautas faktines pajamas. Su pajamomis susiję duomenys buvo paimti iš įmonės CSTP metų balansų ir „E. formų“, kurie kiekvienais metais buvo siunčiami regiono administracijai ir kurių patikimumu ši nesuabejojo. Todėl nebuvo jokios būtinybės šių sumų suskirstyti į sudėtines dalis. Atimtinai sumai apskaičiuoti įmonė CSTP tvirtino naudojusi visus Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 nurodymus atitinkantį kriterijų, pagal kurį buvo galima taikyti tarifą, kurį įmonė būtų taikiusi komercinės veiklos atveju, t. y. tarifą, kurį taikant būtų galima padengti faktiškai patirtas išlaidas. Įmonė CSTP teigė, kad išlaidų, kurias ji būtų patyrusi taikydama palankiausią tarifą arba vykdydama komercinę veiklą, ir faktiškai patirtų išlaidų skirtumą ji apskaičiavo laikydamasi visų Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 11 straipsnio nuostatų, nes pagal jį galima nustatyti mažesnių išlaidų, kurias viešųjų paslaugų įsipareigojimus vykdanti įmonė patyrė dėl veiklos išlaidoms padengti skirtų regiono administracijos subsidijų, dydį. Galiausiai įmonė CSTP priminė, kad abiejuose minėto reglamento 10 ir 11 straipsniuose nustatyta, kad viešąsias transporto paslaugas teikiančios įmonės, kurioms taikomi viešųjų paslaugų įpareigojimai, turi teisę gauti kompensaciją už visą su jų įsipareigojimais susijusį neigiamą finansinį poveikį.

(42)

Ketvirta, dėl sprendime pradėti procedūrą išdėstyto valstybės pagalbos vertinimo įmonė CSTP tvirtino, kad aptariamu laikotarpiu Italijos viešojo transporto sektorius nebuvo atviras kitose valstybėse narėse įsisteigusių įmonių konkurencijai, todėl poveikio tarpusavio prekybai arba konkurencijos iškraipymo nebuvo. Panašiai, atsižvelgiant į dabartinį viešųjų vietos transporto paslaugų organizavimą, grindžiamą vienašalėmis koncesijomis, kuriomis suteikiamos išimtinės paslaugų teikimo tam tikrais maršrutais teisės, kompensacija negalėjo iškreipti konkurencijos. Be to, standartinę kainą už km nustatė regiono administracija, o koncesininkė ją patvirtino kartu su kitais viešųjų paslaugų įpareigojimais. Taigi įmonė jokio privalumo neįgijo. Įsipareigojimui dėl tarifo – kitaip nei įsipareigojimams organizuoti darbą ir vežti – įmonės vežimo veiklos diferencijavimas poveikio neturi. Todėl įmonė CSTP teigė, kad bent trys iš Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime nustatytų sąlygų, pagal kurias nustatoma valstybės pagalba, šiuo atveju nebuvo tenkinamos.

(43)

Įmonė CSTP laikėsi nuomonės, kad kompensacijos suderinamumas turėjo būti vertinamas remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69, o ne Sutarties nuostatomis dėl valstybės pagalbos.

(44)

Dėl atleidimo nuo pareigos pranešti pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 įmonė CSTP teigė, kad regiono administracija vienašališkai nustatė įpareigojimą dėl tarifų, o sumos nebuvo susijusios su viešųjų paslaugų įpareigojimais, vykdomais pagal paslaugų sutartį, bet nustatytos teisingai taikant Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 11 straipsnyje nustatytą apskaičiavimo metodą, todėl išmokėtai kompensacijai netaikomas to reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nurodytas įpareigojimas pranešti.

(45)

Italijos valdžios institucijos komentarų dėl įmonės CSTP pastabų nepateikė.

(46)

Pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(47)

Taigi remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, paramos priemonė yra pagalba, jeigu atitinka visas šias sąlygas:

(48)

Komisija pastebi, kad Valstybės Tarybos sprendimu regionas buvo įpareigotas įmonei CSTP skirti papildomą kompensaciją už regiono kompetencijai priklausančiais maršrutais aptariamu laikotarpiu teiktas reguliariąsias vežimo autobusais paslaugas. Valstybės Tarybos paskirti ekspertai apskaičiavo, kad įmonė CSTP ekonominių nuostolių dėl trūkstamos 4 9 51  838 EUR kompensacijos patyrė tik 1998 m., kai jai buvo tariamai nustatyti įpareigojimai dėl tarifų. 2012 m. gruodžio 21 d. regiono administracija, vykdydama minėtą sprendimą, tą sumą iš tiesų sumokėjo įmonei CSTP.

(49)

Tai, kad regiono administracija, vykdydama nacionalinio teismo sprendimą, buvo įpareigota sumokėti kompensaciją įmonei, nereiškia, kad ji neneša atsakomybės dėl pagalbos, nes tos valstybės teismai – valstybinės institucijos – yra įpareigoti ištikimai bendradarbiauti (10).

(50)

Taigi priemonė priskiriama valstybei, o šiai kompensacijai išmokėti naudoti valstybės ištekliai.

(51)

Komisija, visų pirma, pastebi, kad įmonė CSTP vykdo ekonominę veiklą, t. y. keleivių vežimą už atlygį. Todėl įmonė CSTP turi būti laikoma įmone pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(52)

Be to, skirta priemonė turėtų būti laikoma atrankiąja, nes ja pasinaudojo tik įmonė CSTP.

(53)

Kalbant apie ekonominio pranašumo suteikimą, iš sprendimo Altmark išplaukia, kad valstybės ar iš jos išteklių suteikta kompensacija, tiesiogiai skirta įmonėms už paslaugas, suteiktas vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus, šioms įmonėms nesuteikia pranašumo ir todėl nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, jeigu tenkinami visi šie keturi kriterijai (11):

(54)

Sprendime Altmark numatyta, kad norint atmesti ekonominio pranašumo, susijusio su įmonių gaunama kompensacija už joms nustatytų viešųjų paslaugų įpareigojimų vykdymą, prielaidą turi būti tenkinami visi keturi kriterijai.

(55)

Pirma, Komisija pastebi, kad nei Italijos valdžios institucijos, nei įmonė CSTP negalėjo pateikti su aptariamu laikotarpiu susijusio pavedimo akto ir, kaip išsamiau paaiškinta 6.2 skyriaus i punkte, įmonė CSTP negalėjo patikslinti jai pavestų vykdyti įpareigojimų, kurie galėtų būti priskiriami viešųjų paslaugų įpareigojimams.

(56)

Antra, Komisija pastebi, kad vykdant Valstybės Tarybos sprendimą skirta kompensacija dėl reikalingų patikimų duomenų trūkumo grindžiama tik pagal indukcinį metodą atliktu ex post apskaičiavimu. Todėl Komisija daro išvadą, kad parametrai, kuriais remdamiesi Valstybės Tarybos paskirti ekspertai apskaičiavo tariamai trūkstamą kompensacijos sumą nebuvo iš anksto nustatyti ir todėl neatrodo, kad taikant priemonę, apie kurią nepranešta, būtų laikytasi sprendimo Altmark antrojo kriterijaus.

(57)

Sprendime Altmark numatyta, kad turi būti tenkinami visi keturi kriterijai, todėl Komisijai nėra būtinybės vertinti, ar šiuo atveju tenkinami kiti du Altmark kriterijai. Taigi įmonei CSTP išmokėta papildoma kompensacija už aptariamu laikotarpiu suteiktas paslaugas jai pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį suteikia atrankųjį ekonominį pranašumą.

(58)

Įmonės CSTP pastabose tvirtinama, kad aptariamu laikotarpiu Italijos viešojo transporto sektorius nebuvo atviras kitose valstybėse narėse įsisteigusių įmonių konkurencijai, todėl aptariama priemonė negalėjo turėti poveikio tarpusavio prekybai arba iškraipyti konkurencijos.

(59)

Komisija, visų pirma, primena, kad aptariama priemonė įsigaliojo 2012 m. gruodžio 21 d., t. y. daug vėliau nei Italijos viešojo keleivių transporto sektorius buvo atvertas konkurencijai. Aptariama priemonė poveikį rinkai turėjo būtent tuo momentu, todėl reikia įvertinti, ar ji būtent tada galėjo iškreipti konkurenciją arba daryti poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(60)

Bet kuriuo atveju Komisija taip pat pažymi, kad, remiantis sprendimu Altmark, jau nuo 1995 m. keliose valstybėse narėse tam tikri transporto sektoriai buvo po truputį atveriami kitose valstybėse narėse įsteigtoms įmonėms, todėl tuo metu įvairios įmonės jau siūlė vietos ar regiono lygmens transporto paslaugas teikti kitose nei jų registracijos valstybė valstybėse narėse.

(61)

Todėl bet kokia kompensacija, suteikta įmonei CSTP, turėtų būti laikoma galinčia iškraipyti konkurenciją keleivių vežimo autobusais paslaugų teikimo srityje ir daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai: ji gali turėti neigiamą poveikį kitose valstybėse narėse įsteigtų transporto įmonių galimybėms teikti paslaugas Italijoje ir sustiprinti įmonės CSTP pozicijas rinkoje, nes skiriant kompensaciją padengiamos įmonės išlaidos, kurias ji būtų patyrusi vykdydama savo kasdienę ekonominę veiklą (12).

(62)

Be to, Komisija pažymi, kad įmonė CSTP vykdo veiklą ir kitose rinkose, visų pirma nuomos paslaugų rinkoje, nors, įmonės CSTP teigimu, šios paslaugos buvo teikiamos tik 1998 m. Tai reiškia, kad Sąjungoje ji konkuruoja su kitomis šiose rinkose veikiančiomis įmonėmis. Bet kokia kompensacija, suteikta įmonei CSTP, neišvengiamai iškraipytų konkurenciją ir darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai šiose rinkose.

(63)

Todėl Komisija daro išvadą, kad priemonė iškraipė konkurenciją ir turėjo poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(64)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(65)

Įmonės CSTP teigimu, regiono administracija vienašališkai nustatė įpareigojimą dėl tarifų. Kadangi sumos nėra susijusios su paslaugų sutartyje nurodytais viešųjų paslaugų įpareigojimais, bet nustatytos teisingai taikant Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 11 straipsnyje nurodytą apskaičiavimo metodą, todėl kompensacijos išmokai netaikomas to reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nurodytas įpareigojimas pranešti. Įmonė CSTP pripažino, kad šie viešųjų paslaugų įpareigojimai nebuvo nustatyti koncesijos skyrimo dokumente (jame šie įpareigojimai neminimi), bet buvo grindžiami tik regiono administracijos vidaus aktais.

(66)

Remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi kompensacijai, mokamai laikantis to reglamento nuostatų, neturi būti taikoma išankstinio informavimo procedūra, nustatyta Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje, taigi ir išankstinio pranešimo reikalavimas.

(67)

Tačiau iš sprendimo Combus matyti, kad kompensacijos už viešąją paslaugą samprata, remiantis minėta nuostata (17 straipsnio 2 dalimi), turi būti aiškinama labai siaurai (13). Atleidimas nuo pareigos pranešti, nurodytas Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalyje, taikomas tik kompensacijai, susijusiai su įmonei pagal to reglamento 2 straipsnį vienašališkai nustatytais viešųjų paslaugų įpareigojimais ir apskaičiuotai naudojant to paties reglamento 10–13 straipsniuose aprašytą metodą (bendrą kompensavimo tvarką), o ne 14 straipsnyje apibrėžtoms viešųjų paslaugų sutartims. Apie kompensaciją, kuri skiriama remiantis viešųjų paslaugų sutartimi, apibrėžta Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 14 straipsnyje, ir yra valstybės pagalba, Komisijai turi būti pranešta prieš įgyvendinant priemonę. Remiantis Sutarties 108 straipsniu, nepranešus tokia kompensacija bus laikoma neteisėtai įgyvendinta pagalba.

(68)

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijos pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalį iš tikrųjų buvo atleistos nuo išankstinio pranešimo įpareigojimo, visų pirma būtina nustatyti: ar i) regiono administracija įmonei CSTP iš tikrųjų vienašališkai nustatė viešųjų paslaugų įpareigojimą ir ii) ar už šį įpareigojimą pripažinta kompensacija atitinka Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Toliau Komisija nagrinės šiuos du klausimus.

(69)

Komisija pastebi, kad nei Italijos valdžios institucijos, nei įmonė CSTP negalėjo pateikti su aptariamu laikotarpiu susijusio pavedimo akto. Įmonė CSTP Komisijai pateikė tik nuo 2003 m. galiojusias sutartis.

(70)

Italijos valdžios institucijos tvirtina, kad pateiktas koncesijos (susijusios su kita įmone) pavyzdys yra aptariamu laikotarpiu regiono administracijos naudotas standartinis pavyzdys. Tačiau tokio pavyzdžio koncesija galiojo nuo 1972 m. balandžio mėn. iki 1973 m. gruodžio mėn., t. y. daugiau nei dvidešimt metų prieš aptariamą laikotarpį ir prieš įsigaliojant Įstatymui Nr. 151/1981, pertvarkytam į Regiono įstatymą Nr. 16/1983, kuriuo remiantis įmonei CSTP buvo skirta kompensacija. To pavyzdžio koncesijoje, atrodo, buvo numatyti tam tikri įpareigojimai, kurie galėtų būti priskiriami viešųjų paslaugų įpareigojimams (žr., pvz., 2, 9 ir 10 punktus), įskaitant įpareigojimą taikyti nuolaidas studentams, darbininkams, mokytojams, viešojo ir privačiojo sektorių darbuotojams ir nemokamai vežti tam tikrų kategorijų keleivius, tačiau neturėdama pavedimo akto Komisija neturi įrodymų, kad aptariamu laikotarpiu įmonei CSTP iš tikrųjų buvo nustatyti tie patys įpareigojimai. Kita vertus, atsižvelgiant į tai, kad teiktos reguliariosios transporto paslaugos, koncesijos nuostatose, kuriomis įmonei CSTP buvo suteikta išskirtinė teisė teikti minėtas paslaugas, turėjo būti iš anksto išsamiai nurodytos teiktinų paslaugų sąlygos. Įmonė CSTP nepateikė įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad šias sąlygas vienašališkai nustatė regiono administracija, o ne jas pasiūlė veiklos vykdytojas už tai, kad jam buvo suteikta išskirtinė teisė teikti paslaugas, o vėliau jas patvirtino regiono administracija. Bet kuriuo atveju Valstybės Tarybos paskirto eksperto taikytas metodas tariamai trūkstamai kompensacijai apskaičiuoti su tais įpareigojimais nesiejamas.

(71)

Be to, Komisija įvertino, ar viešųjų paslaugų įpareigojimai grindžiami Regiono įstatymu Nr. 16/1983, nes šį įstatymą, kaip aptariamu laikotarpiu įmonei suteiktos kompensacijos teisinį pagrindą, nurodė tiek regiono administracija, tiek įmonė CSTP (žr. 23 ir 40 konstatuojamąsias dalis). Šiuo atžvilgiu pažymėtina, kad regiono įstatyme tik numatyta, kad viešąsias transporto paslaugas pagal koncesijas teikiantys vietos subjektai ir viešojo bei privačiojo sektorių įmonės gali gauti valstybės subsidijų. Be to, regiono įstatymo 2 straipsnyje aiškiai nustatyta, kad „pirmiau [2 straipsnyje] nustatytomis regiono administracijos subsidijomis nepadengtus galimus nuostolius ir trūkumus padengia atskiros įmonės […]“.

(72)

Komisija taip pat pažymi, kad regiono administracijos aktuose, apie kuriuos pranešė įmonė CSTP (žr. 40 konstatuojamąją dalį), nurodyti kai kurie aptariamu laikotarpiu galioję įmonės CSTP ir regiono administracijos sutartiniai įsipareigojimai. Tačiau tuose aktuose nenurodyti įsipareigojimai, kurie galėtų būti laikomi viešųjų paslaugų įsipareigojimais, nors iš jų būtų galima daryti prielaidą, kad tokie įsipareigojimai egzistavo. Be to, jei būta kontraktinių įsipareigojimų, atmetama galimybė, kad viešųjų paslaugų įpareigojimas įmonei CSTP buvo nustatytas vienašališkai. Bet kuriuo atveju Valstybės Tarybos paskirto eksperto taikytas metodas tariamai trūkstamai kompensacijai apskaičiuoti su tais įpareigojimais nesiejamas.

(73)

Dėl galimo įpareigojimo dėl tarifų Komisija neturi įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad toks įpareigojimas įmonei CSTP iš tiesų buvo nustatytas, nors Valstybės Tarybos paskirtas ekspertas, apskaičiuodamas papildomą kompensaciją, rėmėsi Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 11 straipsniu. Pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 5 dalį įsipareigojimas dėl tarifų reiškia tik „įsipareigojimą, nustatomą transporto įmonėms, kad jos tam tikroms keleivių kategorijoms, tam tikros kategorijos kroviniams arba atitinkamuose maršrutuose taikytų viešosios valdžios institucijos nustatytus ar patvirtintus tarifus, kurie neatitinka įmonės komercinių interesų ir kurie atsiranda įvedus arba atsisakius pakeisti specialias tarifų sąlygas“. Kita vertus, įsipareigojimo dėl tarifų apibrėžimas netaikomas „įsipareigojimams, kylantiems iš kainų politikos bendrųjų priemonių, taikomų ekonomikai kaip visumai, arba priemonėms, kurių imamasi apskritai dėl transporto įkainių ir sąlygų, atsižvelgiant į transporto rinkos arba jos dalies organizavimą“. Komisija pripažįsta, kad 1972–1973 m. pavyzdžio koncesijos 27 punkte nustatyti koncesiją pasirašančiam veiklos vykdytojui taikytini tarifai, bet primena, kad negavo jokio panašaus aptariamu laikotarpiu naudoto ir su įmone CSTP susijusio koncesijos ar pavedimo akto pavyzdžio, iš kurio galėtų daryti išvadą, kad šiai įmonei buvo nustatyti įpareigojimai dėl tarifų. Bet kuriuo atveju Komisija pastebi, kad pagal Regiono įstatymo Nr. 16/1983 2 straipsnį viešąsias transporto paslaugas teikiančioms įmonėms skirtina metinė kompensacija buvo apskaičiuojama ex ante, ir buvo lygi pajamų, gautų taikant mažiausius tarifus, ir standartinės kainos (žr. 23 konstatuojamąją dalį) skirtumui. Todėl Komisija daro išvadą, kad regiono įstatyme buvo numatyti mažiausi tarifai, o tuo remiantis taip pat atmetama bendro įpareigojimo dėl tarifų galimybė.

(74)

Be to, neatrodo, kad įmonei CSTP tariamai nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai buvo nustatyti vienašališkai. Šiuo atžvilgiu Komisija pastebi, kad visus septynerius aptariamo laikotarpio metus koncesijos buvo atnaujinamos įmonės CSTP iniciatyva. Be to, 2009 m. paskelbus Valstybės Tarybos sprendimą, regiono administracija, siekdama vykdyti teismo sprendimą, kelis kartus prašė įmonės CSTP pateikti aktus ar sutartis, kuriais buvo nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai, tačiau, kaip teigiama, įmonė į šiuos prašymus neatsiliepė.

(75)

Įmonės CSTP teiginiai, kad veiklos vykdytojai pagal viešųjų paslaugų įpareigojimus turėjo teikti paslaugas nustatytais maršrutais net kai regiono administracija kelis kartus sumažino standartinės kainos dydį ir kad veiklos nutraukimo atveju prieš veiklos vykdytojus būtų buvę imtasi teisinių veiksmų dėl viešųjų paslaugų nutraukimo, nebuvo pagrįsti jokiais įrodymais; todėl šiuo atveju šie teiginiai negali būti naudojami siekiant įrodyti, kad buvo taikomi vienašališkai nustatyti viešųjų paslaugų įpareigojimai.

(76)

NET jei šiuo atveju būtų įrodymų, kad viešųjų paslaugų įpareigojimai įmonei CSTP buvo nustatyti vienašališkai – o tai nebuvo įrodyta, – kompensacija už tokias paslaugas turėjo atitikti Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 IV skirsnyje numatytą bendrą kompensavimo tvarką, kad jai nebūtų taikoma to reglamento 17 straipsnio 2 dalyje nustatyta išankstinio informavimo prievolė. Komisija nemano, kad ši sąlyga buvo patenkinta.

(77)

Pirma, Komisija pastebi, kad papildoma kompensacija įmonei CSTP skirta tik už 1998 m. Įmonė CSTP pripažino, kad tais metais ji vykdė ne tik tariamus viešųjų paslaugų įsipareigojimus, bet ir komercinę veiklą, – visų pirma, teikė nuomos paslaugas. Šiuo atžvilgiu Komisija pastebi, kad nuo 1992 m. liepos 1 d. Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalies a punktu transporto įmonės, teikiančios su viešųjų paslaugų įsipareigojimais susijusias paslaugas ir kartu vykdančios kitą veiklą, įpareigotos sukurti atskirus, su viešosiomis paslaugomis susijusius padalinius, atitinkančius bent šiuos reikalavimus: i) buhalterinė kiekvienos veiklos apskaita turi būti tvarkoma atskirai, o proporcinga turto dalis, susijusi su kiekviena veikla, turi būti nustatoma naudojantis galiojančiomis buhalterinės apskaitos taisyklėmis ir ii) išlaidos turi būti padengiamos veiklos pajamomis ir valdžios institucijų mokėjimais, be jokios pervedimų iš kito įmonės veiklos padalinio arba į jį galimybės.

(78)

Be to, Komisija pastebi, kad remiantis Teisingumo Teismo sprendimu Antrop, toje procedūroje nustatyti reikalavimai netenkinami, jeigu „remiantis patikimais [bendrovės] apskaitos duomenimis neįmanoma nustatyti skirtumo tarp [jos] veiklos toje zonoje, kurioje [ji] naudojasi koncesija, sąnaudų ir atitinkamų pajamų ir dėl šios priežasties neįmanoma apskaičiuoti papildomų sąnaudų, išplaukiančių iš su viešosiomis paslaugomis susijusios pareigos vykdymo“ (14).

(79)

Įmonė CSTP nepateikė jokio įrodymo, kad aptariamu laikotarpiu ir, visų pirma, 1998 m. ji būtų vedusi atskirą savo komercinės veiklos apskaitą. Be to, Komisija laikosi nuomonės, kad įmonės CSTP teiginys, kad teisinis įpareigojimas laikyti visus aptariamo laikotarpio apskaitos ir administracinius dokumentus jau nebegalioja, nėra tinkamas siekiant ex post pateisinti pagal indukcinį metodą skirtą papildomą kompensacijos sumą. Bet kuriuo atveju, net jei būtų įrodyta, kad toks reikalavimas nustatytas nacionalinėje teisėje, juo negali būti panaikintas Teisingumo Teismo praktika ir Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69 grindžiamas įpareigojimas, todėl prieš transporto paslaugų teikėjui išmokant kompensaciją už viešųjų paslaugų įsipareigojimą turi būti įrodyta, kad šis įpareigojimas yra tenkinamas.

(80)

Antra, Komisija pastebi, kad Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 13 straipsnyje nustatyta, kad administracija turi iš anksto nustatyti kompensacijos dydį. Valstybės Tarybos nurodymu atliktas ex post vertinimu grindžiamas papildomos kompensacijos apskaičiavimas prieštarauja tai nuostatai (tai jau buvo nurodyta 54 ir 55 konstatuojamosiose dalyse).

(81)

Atsižvelgdama į šias pastabas, Komisija daro išvadą, kad papildoma kompensacija, kuri, Valstybės Tarybos nuomone, turėjo būti skirta įmonei CSTP, neatitiko Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 IV skirsnyje nustatytos bendros kompensavimo tvarkos, todėl jai negalėjo būti taikomas atleidimas nuo Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalyje numatytos privalomo išankstinio informavimo procedūros.

(82)

Kadangi neįrodyta, jog aptariamai priemonei pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalį galėjo būti taikomas atleidimas nuo išankstinio informavimo procedūros, reikia įvertinti jos suderinamumą su vidaus rinka, nes, kaip nurodyta 6.1 skirsnyje, ji laikoma valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(83)

Sutarties 93 straipsnyje pateiktos valstybės pagalbos suderinamumo su vidaus rinka transporto koordinavimo ir viešųjų paslaugų įsipareigojimų transporto sektoriuje taisyklės; šis straipsnis yra lex specialis 107 straipsnio 3 dalies ir 106 straipsnio 2 dalies atžvilgiu, nes jame pateiktos specialios taisyklės, susijusios su valstybės pagalbos suderinamumu. Teisingumo Teismas nusprendė, kad pagal šį straipsnį „pagalba transportui yra suderinama su vidaus rinka tik gerai apibrėžtais atvejais ir jeigu nekenkia bendriems [Sąjungos] interesams“ (15).

(84)

2009 m. gruodžio 3 d. įsigaliojo Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007, kuriuo panaikinti reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 ir Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 1107/70 (16). Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 taikomas kompensacijai už keleivinio geležinkelių ir kelių transporto viešąsias paslaugas.

(85)

Komisija laikosi nuomonės, kad priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumas turi būti nagrinėjamas remiantis 2009 m. gruodžio 3 d. įsigaliojusiu Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, kuriuo panaikintas Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69, kadangi būtent šis teisės aktas galioja priimant šį sprendimą (17). Be to, Komisija pastebi, kad papildoma kompensacija, kurią Valstybės Taryba skyrė įmonei CSTP, buvo sumokėta 2012 m. gruodžio 21 d. Tai reiškia, kad pagalbos sumokėjimo dieną Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 galiojo jau daugiau kaip trejus metus (18).

(86)

Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad: „pagal šį reglamentą išmokėtos kompensacijos už keleivinio transporto viešųjų paslaugų teikimą ar bendrosiomis taisyklėmis nustatytų tarifinių įsipareigojimų laikymąsi laikomos suderinamomis su [vidaus] rinka. Tokioms kompensacijoms netaikomas Sutarties [108 straipsnio 3 dalyje] nustatytas išankstinio pranešimo reikalavimas.“

(87)

Dėl toliau nurodytų priežasčių Komisija laikosi nuomonės, kad kompensacija, apie kurią pranešta, neatitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007. Todėl ji negali būti pripažinta suderinama su vidaus rinka pagal to reglamento 9 straipsnio 1 dalį.

(88)

Pirma, pagal Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 3 straipsnį kompetentinga institucija, nusprendusi savo pasirinktam veiklos vykdytojui už viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą suteikti bet kokio pobūdžio išimtines teises ir (arba) kompensaciją, tai daro pagal viešųjų paslaugų sutartį, išskyrus atvejus, kai viešųjų paslaugų įpareigojimais siekiama nustatyti didžiausius galimus tarifus ir šie įpareigojimai nustatomi pagal priemonę, kuri nustatytoje geografinėje zonoje nediskriminuojant taikoma visoms to paties tipo keleivinio transporto viešosioms paslaugoms arba tam tikroms jų kategorijoms (bendrosios taisyklės).

(89)

Nagrinėjamu atveju Komisija laikosi nuomonės, kad nėra įrodymų, iš kurių būtų matyti, kad buvo nustatytas įmonės CSTP ir regiono administracijos sutartinis pagrindas arba kad galiojo bendrosios didžiausių tarifų nustatymo visiems arba kai kurių kategorijų keleiviams taisyklės. Komisija gavo tik 1972–1973 m. koncesijos pavyzdį, kuriuo remiantis negalima gauti patikimos informacijos apie aptariamu laikotarpiu (1997–2002 m.) buvusius įmonės CSTP ir regiono administracijos santykius. Be to, Komisija pažymi, kad pagal Regiono įstatymo Nr. 16/1983 – regiono administracijos ir įmonės CSTP nurodyto aptariamu laikotarpiu naudoto teisinio pagrindo (žr. 19 ir 36 konstatuojamąsias dalis) – 2 straipsnį viešųjų transporto paslaugų teikėjų pajamos buvo grindžiamos regiono administracijos nustatytais mažiausiais tarifais, tačiau jame nėra nuorodų į didžiausius tarifus.

(90)

Todėl Komisija daro išvadą, kad Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 3 straipsnio nebuvo laikomasi.

(91)

Antra, Komisija pastebi, kad neatsižvelgiant į tai, ar įmonė CSTP buvo sudariusi viešųjų paslaugų sutartį ar jai pagal taikytas bendrąsias taisykles buvo nustatyti įpareigojimai dėl tarifų, laikytasi ne visų Reglamento (EB) Nr. 1370/2007, kuriame nustatytas privalomas viešųjų paslaugų sutarčių turinys ir bendrosios taisyklės, 4 straipsnio nuostatų. Pavyzdžiui, 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad parametrai, kuriais remiantis apskaičiuojama kompensacija, turi būti apibrėžti iš anksto, objektyviai ir skaidriai, siekiant išvengti per didelės kompensacijos, o 4 straipsnio 1 dalies c punkte ir 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžta išlaidų ir pajamų skirstymo tvarka. Kaip paaiškinta 6.1 skirsnyje, kuriame Komisija aptarė Teisingumo Teismo sprendimo Altmark antrąjį kriterijų, parametrai, kuriais remdamasis antrasis ekspertas apskaičiavo tariamai trūkstamą kompensacijos sumą, nebuvo iš anksto nustatyti, todėl nesilaikyta Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 4 straipsnio.

(92)

Trečia, 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai viešųjų paslaugų sutartys sudaromos tiesiogiai, kompensacija turi atitikti Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir jo priedo nuostatas, siekiant užtikrinti, kad ji neviršytų viešųjų paslaugų įpareigojimams vykdyti būtinos sumos. Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priede nustatyta, kad kompensacija negali viršyti sumos, atitinkančios finansinį rezultatą, kurį sudaro šie veiksniai: vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus patirtos išlaidos, iš kurių atimama galimo teigiamo finansinio poveikio suma, gauta už atitinkamų viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymą paslaugų teikimo tinkle, ir prie kurių pridedamas pagrįstas pelnas. Priede nustatyta, kad išlaidos ir pajamos turi būti apskaičiuojamos laikantis galiojančių apskaitos ir mokesčių taisyklių. Be to, skaidrumo sumetimais apskaita turi būti atskirta (Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 5 punktas).

(93)

Kaip pažymėta 82 konstatuojamojoje dalyje, 1998 m., t. y. tais metais, kai Valstybės Tarybos sprendimu buvo skirta kompensacija, įmonės sąskaitos nebuvo veiksmingai atskirtos. Todėl neįmanoma įrodyti, kad 2012 m. gruodžio 21 d. Italijos sumokėta papildoma kompensacija neviršija sumos, atitinkančios grynąjį finansinį rezultatą, kuris lygus viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo teigiamo ar neigiamo poveikio, daromo viešųjų paslaugų teikėjo pajamoms ir sąnaudoms, sumai (Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priedo 2 punktas).

(94)

Be to, kadangi aptariamu laikotarpiu kompensacijos parametrai iš anksto nustatyti nebuvo, visos išlaidos neišvengiamai turėjo būti paskirstytos pagal ex post principą, remiantis nepagrįstomis prielaidomis, – tai ir buvo atlikta taikant indukcinį metodą.

(95)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad Valstybės Tarybos skirta papildoma kompensacija sumokėta nesilaikant Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų, todėl ji yra nesuderinama su vidaus rinka.

(96)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas, kad nustatytų, ar Valstybės Tarybos sprendimu buvo siekiama, visų pirma, atlyginti žalą dėl tariamo įstatymų pažeidimo, ar remiantis galiojančiais Tarybos reglamentais skirti kompensaciją už viešąją paslaugą. Nei Italijos valdžios institucijos, nei įmonė CSTP šiuo klausimu pastabų nepateikė.

(97)

Šiuo atžvilgiu Komisija pastebi, kad tam tikromis aplinkybėmis žalos atlyginimas dėl nacionalinių valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar kito elgesio (19) nesuteikia pranašumo, todėl nėra laikytinas Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pagalba (20). Atlyginant patirtą žalą siekiama kito tikslo nei teikiant valstybės pagalbą, nes atlyginant žalą siekiama ją patyrusią šalį sugrąžinti į padėtį, kurioje ji buvo prieš patirdama žalingus veiksmus, lyg jų nebūtų patyrusi (restitutio in integrum). Šiuo klausimu Komisija taip pat pastebi, kad žalos atlyginimui valstybės pagalbos taisyklės netaikomos, jei jis grindžiamas bendrąja žalos atlyginimo taisykle (21). Galiausiai Komisija primena, kad Teisingumo Teismo sprendime Lucchini nustatyta, jog nacionalinis teismas negali taikyti nacionalinės teisės, jei taikant šią teisę būtų sutrukdyta „taikyti Bendrijos teisę, nes dėl tokio [taikymo] būtų neįmanoma susigrąžinti pažeidžiant Bendrijos teisę suteiktos valstybės pagalbos“ (22). Šis sprendimas grindžiamas principu, kad tam tikra nacionalinės teisės taisyklė negali būti taikoma, jei tai trukdytų tinkamai taikyti Sąjungos teisę (23).

(98)

Komisija pastebi, kad Valstybės Tarybos sprendimo skirti papildomą kompensaciją įmonei CSTP rezoliucinėje dalyje nuorodų į Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 nedaroma, tačiau pačiame sprendime minima įmonės CSTP teisė gauti kompensaciją pagal Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsnius, ir tas sumas administracija turi nustatyti remdamasi patikimais duomenimis. Tai reikštų, kad įmonės CSTP teisė į papildomą kompensaciją, Valstybės Tarybos nuomone, grindžiama ne bendrąja žalos atlyginimo už neteisėtus nacionalinių valdžios institucijų veiksmus ar kitą elgesį taisykle, bet Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 tariamai numatytomis teisėmis.

(99)

Komisija laikosi nuomonės, kad įmonei CSTP atlyginant nuostolius už Italijos valdžios institucijų tariamai neteisėtai vienašališkai nustatytus viešųjų paslaugų įpareigojimus ir tuos nuostolius apskaičiuojant Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatyta bendra kompensavimo tvarka, būtų pažeisti Sutarties 107 ir 108 straipsniai. Taip būtų todėl, kad nuostolių atlyginimas įmonei CSTP turėtų tą patį poveikį, kaip kompensacija už viešųjų paslaugų įsipareigojimus nagrinėjamu laikotarpiu, nepaisant to, kad pagal koncesijos nuostatas, kuriomis reglamentuojamos aptariamos paslaugos, nebuvo taikoma išankstinio pranešimo reikalavimo išimtis ir tos nuostatos neatitiko (kaip pirmiau įrodyta) esminių Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 arba Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų. Pasinaudojant nuostolių atlyginimo galimybe iš tikrųjų būtų galima apeiti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas valstybės pagalbos taisykles ir sąlygas, pagal kurias viešųjų paslaugų įpareigojimus nustatančios ar viešųjų paslaugų sutartis sudarančios kompetentingos valdžios institucijos kompensuoja atitinkamų paslaugų teikėjų išlaidas, patirtas vykdant viešųjų paslaugų įsipareigojimus. Iš tiesų, žalos atlyginimo dydis, lygus bendrai pagalbos, kurią buvo numatyta skirti, sumai būtų netiesioginė valstybės pagalba, kuri laikoma neteisėta ir nesuderinama su vidaus rinka (24). Laikydamasis tokio požiūrio, Bendrasis Teismas nusprendė, kad žalos atlyginimo išlygų taikymas siekiant susigrąžinti valstybės pagalbą yra valstybės pagalba (25).

(100)

Bet kuriuo atveju 1972 m. koncesijos, pagal kurią įmonė CSTP tariamai teikė aptariamas transporto paslaugas, pavyzdyje nebuvo numatytas jokios finansinės kompensacijos mokėjimas. Įmonė CSTP sutiko teikti paslaugas koncesijoje nustatytomis sąlygomis, prisiimdama visą riziką. Šią išvadą patvirtina Regiono įstatymo Nr. 16/1983 2 straipsnis, kuriame buvo numatyta, kad valstybės subsidijomis nepadengtus galimus nuostolius ir trūkumus padengia paslaugų teikėjai.

(101)

Todėl Komisija mano, kad Valstybės Tarybos sprendimu nustatyta skirti ne kompensaciją už įmonės CSTP nuostolius, kuriuos ji patyrė dėl nacionalinių valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar kito elgesio, bet neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, kuri draudžiama pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį.

(102)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta pirmiau, Komisija daro išvadą, kad priemonė, apie kurią nepranešta, yra pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba.

(103)

Jei Komisija nustato, kad pagalba nesuderinama su vidaus rinka, pagal Sutartį ir nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką ji turi teisę priimti sprendimą, kad valstybė tą pagalbą panaikintų arba pakeistų (26). Teisingumo Teismas taip pat ne kartą nusprendė, kad įpareigojant valstybę panaikinti pagalbą, kurią Komisija laiko nesuderinama su vidaus rinka, siekiama tikslo atkurti iki tol buvusią padėtį (27). Šiuo klausimu Teisingumo Teismas yra nusprendęs, kad šis tikslas laikomas pasiektu tada, kai pagalbos gavėjas grąžina kaip neteisėtą pagalbą suteiktas sumas ir taip praranda pranašumą, turėtą rinkoje konkurentų atžvilgiu, ir atkuriama prieš pagalbos suteikimą buvusi padėtis (28).

(104)

Remiantis šia Teismo praktika, Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999 (29) 14 straipsnyje nustatyta, kad „jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo“.

(105)

Todėl Italija turi susigrąžinti tokią šiame sprendime nustatytos valstybės pagalbos sumą, kuri buvo sumokėta įmonei CSTP. Be to, Italija prie tos pagalbos sumos turi pridėti palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo dienos, kurią neteisėta pagalba buvo suteikta įmonei CSTP (t. y. nuo 2012 m. gruodžio 21 d.), iki pagalbos susigrąžinimo dienos (30), laikydamasi Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004 (31) V skyriaus.

(106)

Atsižvelgdama į tai, Komisija