13.12.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

C 447/23

(1)

Reglamentu (EB) Nr. 1005/2008 (toliau – NNN žvejybos reglamentas) nustatoma Sąjungos sistema, kuria siekiama užkirsti kelią neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai (NNN) žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti.

(2)

NNN žvejybos reglamento VI skyriuje išdėstyta tvarka, pagal kurią nustatomos nebendradarbiaujančios trečiosios šalys, imamasi veiksmų jų atžvilgiu, sudaromas jų sąrašas, išbraukiama iš jų sąrašo, tas sąrašas viešinamas ir imamasi neatidėliotinų priemonių.

(3)

Pagal NNN žvejybos reglamento 32 straipsnį Komisija turi pranešti trečiosioms šalims apie tai, kad jos gali būti pripažintos nebendradarbiaujančiomis šalimis. Toks pranešimas yra preliminarus. Jis turi būti grindžiamas NNN žvejybos reglamento 31 straipsnyje nustatytais kriterijais. Komisija trečiųjų šalių, kurioms pateiktas pranešimas, atžvilgiu taip pat turi imtis visų to reglamento 32 straipsnyje nustatytų veiksmų. Visų pirma Komisija pranešime turi pateikti informaciją apie tokį pripažinimą pagrindžiančius esminius faktus ir svarstymus, suteikti galimybę toms šalims atsakyti ir pateikti tokį pripažinimo pagrindimą paneigiančių įrodymų arba, kai tinka, pateikti padėties pagerinimo veiksmų planą ir priemones, kurių imtasi padėčiai ištaisyti. Komisija turi suteikti trečiosioms šalims, kurioms pateiktas pranešimas, pakankamai laiko atsakyti į pranešimą ir pamatuotą laikotarpį padėčiai ištaisyti.

(4)

Pagal NNN žvejybos reglamento 31 straipsnį Komisija turi nustatyti trečiąsias šalis, kurias ji laiko nebendradarbiaujančiomis kovojant su NNN žvejyba. Trečioji šalis turi būti pripažinta nebendradarbiaujančia, jeigu ji kaip vėliavos, uosto, pakrantės ar rinkos valstybė nevykdo pagal tarptautinę teisę jai skirtų pareigų imtis veiksmų siekiant užkirsti kelią NNN žvejybai, atgrasyti nuo jos ar ją panaikinti.

(5)

Trečiųjų šalių pripažinimas nebendradarbiaujančiomis turi būti grindžiamas visos pagal NNN žvejybos reglamento 31 straipsnio 2 dalį gautos informacijos apžvalga.

(6)

Pagal NNN žvejybos reglamento 33 straipsnį Taryba turi sudaryti nebendradarbiaujančių trečiųjų šalių sąrašą. Toms šalims taikomos, inter alia, NNN žvejybos reglamento 38 straipsnyje nustatytos priemonės.

(7)

Pagal NNN žvejybos reglamento 20 straipsnio 1 dalį, kad būtų pripažinti trečiųjų šalių–vėliavos valstybių patvirtinti sužvejotų žuvų kiekio sertifikatai, tų valstybių prašoma pranešti Komisijai apie nacionalines priemones, susijusias su įstatymų, kitų teisės aktų ir išsaugojimo bei valdymo priemonių, kurių turi laikytis jų žvejybos laivai, įgyvendinimu, kontrole ir vykdymo užtikrinimu.

(8)

Pagal NNN žvejybos reglamento 20 straipsnio 4 dalį Komisija turi vykdyti administracinį bendradarbiavimą su trečiosiomis šalimis su šio reglamento įgyvendinimu susijusiose srityse.

(9)

2014 m. vasario 18–20 d. Komisija, padedama Europos žuvininkystės kontrolės agentūros (EŽKA), NNN žvejybos reglamento 20 straipsnio 4 dalyje numatyta administracinio bendradarbiavimo tvarka apsilankė Tuvalu.

(10)

Per apsilankymą buvo siekiama patikrinti informaciją apie Tuvalu taikomas priemones, susijusias su įstatymų ir kitų teisės aktų ir išsaugojimo bei valdymo priemonių, kurių turi laikytis jo žvejybos laivai, įgyvendinimu, kontrole ir vykdymo užtikrinimu, ir apie priemones, kurių Tuvalu ėmėsi, kad įvykdytų kovos su NNN žvejyba įpareigojimus.

(11)

Galutinė apsilankymo ataskaita išsiųsta Tuvalu 2014 m. kovo 18 d.

(12)

Tuvalu pateikė savo atsakymą į galutinę apsilankymo ataskaitą 2014 m. spalio 16 d.

(13)

Tuvalu yra Vakarų ir vidurio Ramiojo vandenyno žuvininkystės komisijos (WCPFC) narys. Jis yra ratifikavęs 1982 m. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvenciją (UNCLOS) ir 1995 m. Susitarimą dėl 1982 m. gruodžio 10 d. Jungtinių Tautų jūrų teisės konvencijos nuostatų, susijusių su vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių apsauga ir valdymu, įgyvendinimo (UNFSA). Jis yra Ramiojo vandenyno salų forumo žuvininkystės agentūros (FFA) konvencijos (2) ir Nauru susitarimo (PNA) dėl bendradarbiavimo valdant bendros svarbos išteklių žvejybą (3) šalis.

(14)

Komisija, siekdama įvertinti, ar Tuvalu vykdo jam skirtus vėliavos, uosto, pakrantės ar rinkos valstybės tarptautinius įpareigojimus, nustatytus 13 konstatuojamojoje dalyje nurodytuose tarptautiniuose susitarimuose, taip pat toje konstatuojamojoje dalyje nurodytos regioninės žvejybos valdymo organizacijos (RŽVO) nustatytus įpareigojimus, rinko ir vertino visą informaciją, kuri, jos nuomone, buvo šiuo tikslu reikalinga.

(15)

Komisija taip pat pasinaudojo informacija, gauta iš RŽVO, šiuo atveju WCPFC, paskelbtų duomenų, taip pat viešai skelbiama informacija.

(16)

Remdamasi NNN žvejybos reglamento 31 straipsnio 3 dalimi Komisija išnagrinėjo Tuvalu skirtas vėliavos, uosto, pakrantės ar rinkos valstybės pareigas. Atlikdama tą peržiūrą Komisija atsižvelgė į NNN žvejybos reglamento 31 straipsnio 4–7 dalyse nurodytus kriterijus.

(17)

Kalbant apie laivus, plaukiojančius su Tuvalu vėliava, pažymėtina, kad remiantis RŽVO laivų sąrašuose pateikta informacija, tokių laivų laikinuose arba galutiniuose NNN žvejybą vykdančių laivų sąrašuose nėra ir nepateikta jokių įrodymų apie ankstesnius su šios valstybės vėliava plaukiojančių laivų NNN žvejybos atvejus, kurie suteiktų Komisijai pagrindą vertinti su pasikartojančia NNN žvejybos veikla susijusias jos priemones, nurodytas NNN reglamento 31 straipsnio 4 dalies a punkte.

(18)

Kadangi nėra informacijos ir įrodymų, kaip paaiškinta 17 konstatuojamojoje dalyje, daroma išvada, kad pagal 31 straipsnio 3 dalį ir 31 straipsnio 4 dalies a punktą nebūtina vertinti, ar Tuvalu veiksmai siekiant užkirsti kelią NNN žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti atitinka pagal tarptautinę teisę jam skirtas vėliavos valstybės pareigas dėl NNN žvejybą vykdančių laivų ir NNN žvejybos, kurią vykdo arba remia su jo vėliava plaukiojantys laivai arba jo piliečiai.

(19)

Komisija išanalizavo, ar Tuvalu institucijos veiksmingai bendradarbiavo su Komisija atsiliepdamos į Komisijos prašymus ištirti NNN žvejybos ir su ja susijusią veiklą, palaikyti grįžtamąjį ryšį arba vykdyti tolesnes priemones.

(20)

Tuvalu nenoriai bendradarbiauja su Komisija siekdamas panaikinti savo žvejybos valdymo sistemos trūkumus, nustatytus per Komisijos apsilankymą. 2014 m. spalio 16 d. atsakyme į galutinę ataskaitą Tuvalu neprisiima sutartinių įsipareigojimų panaikinti Komisijos nustatytus trūkumus. Tuvalu pripažino problemas ir uždavinius, jo manymu, padėčiai pagerinti prireiks techninės pagalbos ir laiko, tačiau jis neprisiima jokių įsipareigojimų ir nesiūlo jokio konkretaus veiksmų plano aptiktoms problemoms išspręsti.

(21)

Bendrai vertindama, kaip Tuvalu vykdo pareigą laikytis jam skirtų vėliavos, uosto ir pakrantės valstybės įpareigojimų, Komisija taip pat tyrė, ar jis bendradarbiauja su kitomis vėliavos valstybėmis kovojant su NNN žvejyba.

(22)

Pagal UNCLOS 63 ir 64 straipsnius pakrantės valstybės ir vėliavos valstybės turi bendradarbiauti valdydamos vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklius. UNFSA 7 ir 20 straipsniuose išplėtojamas įpareigojimas bendradarbiauti nustatant suderinamas išsaugojimo bei valdymo priemones ir užtikrinant atitiktį joms bei jų vykdymą. Be to, FAO kodekso (4) 7.1.3 punkte rekomenduojama, kad vienos valstybės ribas viršijančius ir tarpvalstybinius žuvų išteklius naudojančios valstybės sudarytų dvišalius susitarimus, kuriais užtikrintų veiksmingą bendradarbiavimą, kad ištekliai būtų efektyviai saugomi ir valdomi. Tai plačiau išdėstyta Tarptautinio veiksmų plano, kuriuo siekiama užkirsti kelią neteisėtai, nedeklaruojamai ir nereglamentuojamai žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti (IPOA IUU) (5) 28 ir 51 punktuose išsamiai apibūdinant tiesioginio valstybių bendradarbiavimo praktiką, įskaitant keitimąsi pakrantės valstybių turima informacija.

(23)

Šiuo atžvilgiu WCPFC konvencijos (6) 25 straipsnio 10 dalyje reikalaujama, kad kiekviena WCPFC narė, turėdama pagrįstų priežasčių įtarti, kad su kitos valstybės vėliava plaukiojantis laivas vykdo veiklą, dėl kurios sumažėja konvencijos rajone taikomų išsaugojimo ir valdymo priemonių veiksmingumas, turi į tai atkreipti tos vėliavos valstybės dėmesį.

(24)

Veiksmingo bendradarbiavimo priemonių svarba turi būti įvertinta atsižvelgiant į tai, kad Tuvalu jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse daugiausia veiklą vykdo su užsienio valstybių vėliavomis plaukiojantys laivai. Remiantis informacija, kurią per Komisijos apsilankymą 2014 m. vasario mėn. pateikė Tuvalu institucijos, iš viso šiuo metu sudaryta 18 privačių dvišalių licencijų sutarčių su 10 šalių. Veiklą vykdyti Tuvalu vandenyse leidžiama 213 gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų, 17 kartinėmis ūdomis žvejojančių laivų ir 7 ūdomis žvejojantiems laivams, iš kurių tik vienas gaubiamuoju tinklu žvejojantis laivas ir du ūdomis žvejojantys laivai plaukioja su Tuvalu vėliava. Nepaisant to, Tuvalu pripažino, kad su kitomis vėliavos valstybėmis neužmegzta jokių bendradarbiavimo ryšių, kuriuos palaikydamas galėtų laikytis bendradarbiavimo su vėliavos valstybėmis įsipareigojimų, aprašytų 22 ir 23 konstatuojamosiose dalyse.

(25)

Kalbant apie veiksmingas reikalavimų vykdymo užtikrinimo priemones, UNFSA 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad už pažeidimus taikomos sankcijos turi būti pakankamai griežtos, kad būtų veiksmingai užtikrintas reikalavimų laikymasis, atgrasyta nuo pažeidimų visuose vandenyse ir pažeidėjai iš neteisėtos veiklos negautų naudos. Kaip paaiškinta 26–29 konstatuojamosiose dalyse, Tuvalu neturi nei teisinės sistemos, nei savo laivų kontrolės ar kontrolės savo vandenyse priemonių, kurios būtinos pažeidėjams adekvačiai bausti.

(26)

Sankcijų sistema nustatyta 2006 m. Tuvalu jūrų išteklių akte. Nors 2012 m. tas aktas iš dalies pakeistas, jame neatsižvelgta į naujausias tarptautinės teisės nuostatas dėl kovos su NNN žvejyba. Šiuo atžvilgiu dabartinėje teisės sistemoje taip pat trūksta aiškių NNN žvejybos veiklos ir didelių pažeidimų apibrėžimų ir išsamaus jų sąrašo su už juos taikomomis griežtomis sankcijomis.

(27)

Be to, Tuvalu teisės aktuose nėra sistemingų papildomų administracinių priemonių. Esamos tokios priemonės apima tik licencijų galiojimo sustabdymą ir panaikinimą ir taikomos tik didelių pažeidimų atvejais, o pastarieji Tuvalu teisėje neapibrėžti.

(28)

Sunkių nusikalstamų veikų ar pažeidimų samprata Tuvalu teisėje neišvystyta. Dabartinėje teisės sistemoje nenumatyta jokių nuostolingų sankcijų, kurios neleistų pažeidėjams gauti naudos iš neteisėtos veiklos.

(29)

Tad dabartinė sankcijų sistema nėra pakankamai visapusiška ir griežta, kad atliktų atgrasomąją funkciją. Iš tiesų priemonės už sunkius pažeidimus neadekvačios, kad būtų galima užtikrinti reikalavimų laikymąsi ir atgrasyti nuo pažeidimų visuose vandenyse ir kad pažeidėjai negautų naudos iš neteisėtos veiklos, kaip reikalaujama UNFSA 19 straipsnio 2 dalyje ir WCPFC konvencijos 25 straipsnio 7 dalyje.

(30)

Galimybės nustatyti NNN žvejybos atvejų dažnumą, jų pobūdį, aplinkybes, mastą ir reikšmingumą taip pat sumažėja dėl aiškumo ir skaidrumo stokos, apibūdintos 39–48 konstatuojamosiose dalyse. Dėl šių trūkumų neįmanoma patikimai nustatyti potencialaus su NNN žvejybos susijusios veiklos masto. Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad, kai trūksta skaidrumo ir nėra veiksmingos kontrolės, atsiveria galimybės neteisėtai veiklai.

(31)

Atsižvelgiant į Tuvalu finansinius ir administracinius pajėgumus pažymėtina, kad pagal Jungtinių Tautų žmogaus socialinės raidos indeksą (7) jis neklasifikuojamas. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1905/2006 (8) II priede Tuvalu priskiriamas mažiausiai išsivysčiusių šalių kategorijai, kaip ir 2013 m. sausio 1 d. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Paramos vystymuisi komiteto parengtame oficialios paramos vystymuisi gavėjų sąraše (9). Dėl to Tuvalu finansinių ir administracinių pajėgumų apribojimai gali būti laikomi vienu iš veiksnių, mažinančių Tuvalu galimybes vykdyti bendradarbiavimo ir reikalavimų vykdymo užtikrinimo pareigas.

(32)

Nepaisant 31 konstatuojamojoje dalyje pateikto įvertinimo, taip pat pažymėtina, kad, remiantis per 2014 m. vasario mėn. apsilankymą surinkta informacija, negalima teigti, jog Tuvalu trūksta finansinių išteklių. Jam greičiau jau trūksta būtinų teisinių ir administracinių sąlygų užtikrinti veiksmingą ir efektyvų jam skirtų vėliavos, pakrantės, uosto ir rinkos valstybės pareigų vykdymą.

(33)

Atsižvelgiant į šiame skirsnyje išaiškintą padėtį ir remiantis visais faktiniais Komisijos surinktais duomenimis ir visais Tuvalu pareiškimais, pagal NNN žvejybos reglamento 31 straipsnio 3 ir 5 dalis galima teigti, kad Tuvalu nevykdė pagal tarptautinę teisę jam skirtų vėliavos valstybės pareigų dėl bendradarbiavimo ir reikalavimų vykdymo užtikrinimo pastangų.

(34)

Tuvalu yra ratifikavęs UNCLOS ir UNFSA. Jis yra WCPFC narys. Jis yra FFA konvencijos ir Nauru susitarimo dėl bendradarbiavimo valdant bendros svarbos išteklių žvejybą šalis.

(35)

Komisija išnagrinėjo visą informaciją, laikomą susijusia su Tuvalu, kaip WCPFC nario, statusu.

(36)

Be to, Komisija išnagrinėjo ir visą informaciją, laikomą susijusia su Tuvalu sutikimu taikyti WCPFC priimtas išsaugojimo ir valdymo priemones.

(37)

Remiantis Tuvalu pateikta išsamia informacija apie tunų žvejybos veiklos jo vandenyse padėtį (10), Tuvalu išskirtinėje ekonominėje zonoje (IEZ) 2011 m. sužvejota 51 800 metrinių tonų (mt) tunų išteklių žuvų. Nors šis kiekis mažesnis nei ankstesniais metais (2009 m. sužvejota 63 427 mt, o 2010 m. – 60 618 mt), Tuvalu IEZ ištekliai tebesudaro didelę dalį visų vidurio ir vakarų Ramiojo vandenyno tunų išteklių.

(38)

Remiantis 37 konstatuojamojoje dalyje pateiktais skaičiais, galima teigti, kad Tuvalu valdo didelę dalį pasaulio tunų išteklių ir todėl jam, kaip pakrantės valstybei, tenka atsakomybė užtikrinti atsakingą, ilgalaikį ir tausų šių išteklių valdymą. UNCLOS 61–64 straipsniais ir UNFSA 7 ir 8 straipsniais nustatyta, kaip pakrantės valstybės turi naudoti gyvuosius jūros išteklius, ir kad jos turėtų priimti priemones, suderinamas su tame regione ir atviroje jūroje taikomomis priemonėmis, kad būtų užtikrintas ilgalaikis vienos valstybės ribas viršijančių žuvų išteklių ir toli migruojančių žuvų išteklių tvarumas ir siekiama tikslo optimaliai naudoti savo IEZ gyvuosius jūros išteklius. Pakrantės valstybės taip pat turi užtikrinti, kad jų IEZ žvejojantys kitų valstybių subjektai laikytųsi išsaugojimo ir valdymo priemonių nuostatų, taip pat turi bendradarbiauti su tuos išteklius žvejojančiomis valstybėmis ir juos valdančiomis regioninėmis organizacijomis.

(39)

Tuvalu teisinėje sistemoje nėra numatyta aiškių ir skaidrių išsaugojimo ir valdymo priemonių, kuriomis būtų užtikrinamas veiksmingas ir efektyvus jo jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse veiklą vykdančių laivų valdymas. Visų pirma trūksta priekrantės vandenyse žvejojamų išteklių išsaugojimo ir valdymo priemonių. Tuvalu taip pat pripažino, kad dabartinis tunų išteklių valdymo planas pasenęs ir jį reikia persvarstyti. Taip pat dar nepriimtas ryklių išteklių valdymo planas, kaip reikalaujama pagal WCPFC išsaugojimo ir valdymo priemonę (CMM) 2010–07 (11).

(40)

Su nacionalinei jurisdikcijai priklausančiais vandenimis, įskaitant salyno vandenis, susijusios išsaugojimo ir valdymo priemonės yra neišsamios ir nepagrįstos mokslinėmis rekomendacijomis, kaip reikalaujama UNCLOS, UNFSA ir WCPFC. Nors 2006 m. Tuvalu žuvininkystės akte nustatyti pagrindiniai tvaraus žvejybos valdymo principai ir Gamtos išteklių ministerija juo įgaliojama atitinkamai priimti išsaugojimo ir valdymo priemones, Komisija per apsilankymą nustatė, kad šios rūšies nuostatos plėtojamos labai vangiai. Pagrindinės šios srities pastangos buvo sutelktos į Nauru susitarimo trečiojo plano (12) priemonių perkėlimą į Tuvalu teisinę sistemą 2009 m.

(41)

Tuvalu jurisdikcijai priklausančiais vandenimis laikomi teritorinė jūra, salyno vandenys ir IEZ. Pagal WCPFC konvencijos 3 straipsnį WCPFC kompetencijai priklausantis rajonas iš principo apima visus Ramiojo vandenyno vandenis, įskaitant priklausančius Tuvalu jurisdikcijai. Tačiau savo teritoriniams ir salyno vandenims Tuvalu netaiko Laivo žvejybos dienų sistemos, pagal kurią gaubiamaisiais tinklais žvejojančių laivų žvejybos pastangos ribojamos jiems skiriant žvejybos dienas. Tokiu būdu pagrindinė Tuvalu vandenyse galiojanti teisinė žuvininkystės išteklių išsaugojimo priemonė netaikoma didelei daliai jo jurisdikcijai priklausančių vandenų. Ūdomis ir kartinėmis ūdomis žvejojantiems laivams taikomos išsaugojimo ir valdymo priemonės nustatytos individualiose licencijose. Tačiau nėra jokios viešai skelbiamos informacijos apie faktinį šių abiejų tipų laivų žvejybos laimikio ir pastangų valdymą, išskyrus bendrą žvejybos licencijų skaičiaus ribojimo politiką.

(42)

Be to, Tuvalu per Komisijos apsilankymą patvirtino, kad kai kurios WCPFC išsaugojimo ir valdymo priemonės (CMM) šiuo metu nėra taikomos. Tai CMM 2007–1 dėl regioninės stebėtojų programos, pagal kurią 5 % ūdomis žvejojančių laivų turi dirbti stebėtojai, ir CMM 2010–07, kurioje nustatyta, kad iškrautų pelekų svoris negali sudaryti daugiau kaip 5 % ryklių svorio. Buvo teigiama, kad laikytis atitinkamų WCPFC valdymo ir išsaugojimo priemonių trukdo techninių pajėgumų ir išteklių stygius.

(43)

Dėl akivaizdžiai nepakankamai aiškių ir skaidrių 39–42 konstatuojamosiose dalyse aprašytų išsaugojimo ir valdymo taisyklių, įskaitant žvejybos pastangų kontrolę pagal laivo dienų sistemą ir 18 skirtingų privačių licencijų sutarčių, aprašytų 24 konstatuojamojoje dalyje, mažėja išsaugojimo ir valdymo priemonių įgyvendinimo efektyvumas, o tai prieštarauja UNCLOS 61 straipsnio 2–5 dalyse, 62 straipsnio 1 dalyje ir 64 straipsnyje nustatytiems įpareigojimams dėl optimalaus išteklių naudojimo įgyvendinant tinkamas jų išsaugojimo ir valdymo priemones.

(44)

Pagal UNCLOS 61 straipsnį, UNFSA 5 ir 6 straipsnius ir WCPFC konvencijos 5 ir 6 straipsnius pakrantės valstybės, remdamosi patikimiausia turima moksline informacija ir atsargumo principu, privalo nustatyti jų IEZ sužvejoti leidžiamus gyvųjų išteklių kiekius; jos taip pat turi tinkamomis išsaugojimo ir valdymo priemonėmis užtikrinti, kad jų IEZ ir kituose jų jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse gyviesiems ištekliams negrėstų pereikvojimas. FAO kodekse, ypač jo 7.3, 7.4 ir 7.5 skirsniuose siūloma šių įpareigojimų vykdymo geroji patirtis.

(45)

WCPFC Mokslinio komiteto 9-ojoje sesijoje pateiktoje ataskaitoje Tuvalu pripažino, kad dar yra neišspręstų klausimų dėl duomenų rinkimo, ataskaitų teikimo ir atitikties reikalavimams (13). Tie klausimai susiję su Žuvininkystės departamento pajėgumų, reikalingų ataskaitų teikimo ir duomenų tvarkymo stebėsenai užtikrinti, trūkumu.

(46)

Taip pat WCPFC mokslinio komiteto ataskaitose nuolat pabrėžiama duomenų spragų problema. Pavyzdžiui, 2011 m. 7-osios sesijos ataskaitos 89 punkte WCPFC Mokslinis komitetas nurodė, kad gaubiamaisiais tinklais žvejojantys laivai laivo žurnaluose nevienodai pateikia dryžųjų, gelsvauodegių ir didžiaakių tunų duomenis. Atsižvelgdamas į tikslių duomenų apie gaubiamaisiais tinklais sužvejotų žuvų kiekį pagal rūšis mokslinę svarbą, komitetas rekomendavo, kad apie šią problemą būtų pranešta Techninių aspektų ir atitikties užtikrinimo komitetui (14). 37 punkte komitetas pabrėžė, kad esama abejonių dėl gaubiamaisiais tinklais sužvejotų kiekvienos rūšies žuvų kiekių, ir paragino susitariančiąsias šalis gaubiamaisiais tinklais sužvejotų kiekvienos rūšies žuvų kiekių duomenis nustatyti tiksliau. 8-ojoje sesijoje WCPFC mokslinis komitetas vėl iškėlė bendro sužvejotų žuvų kiekio ir žuvų kiekių pagal rūšis duomenų spragų ir nenuoseklumo problemą (15), išsakė nuomonę apie pareigą teikti ataskaitas pagal frachtavimo susitarimus ir pateikė padėties pagerinimo rekomendacijų (16). Jis taip pat pažymėjo, kad kai kurios susitariančiosios šalys, iš kurių kelios vykdo veiklą Tuvalu nacionalinei jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse, duomenų neteikė arba teikė neišsamius duomenis.

(47)

WCPFC mokslinis komitetas 7-ajame susitikime pažymėjo, kad tęsiant pastarojo meto dryžųjų tunų žvejybos praktiką sužvejojamų žuvų kiekis greičiausiai mažės ir sužvejoti leidžiamų žuvų kiekį reikėtų mažinti, nes ištekliai jau siekia didžiausio galimo tausios žvejybos laimikio lygį. Todėl žvejybos pastangų didinimą reikėtų stebėti (17). Tačiau per Komisijos apsilankymą paaiškėjo, kad nėra konkrečios laivyno ir žvejybos teisių politikos, tai patvirtino ir tunų išteklių valdymo plano senumas ir spragos.

(48)

Tuvalu savo salyno vandenyse netaiko jokių WCPFC išsaugojimo ir valdymo priemonių ir turi tik kelias panašias priemones. Atsižvelgiant į tai, kad tunų ištekliai viršija vienos valstybės ribas ir yra toli migruojantys, ir į šių išteklių bei jų žvejybos svarbą Tuvalu salyno vandenyse, kurie yra svarbus tunų rūšių žuvų neršimo geografinis rajonas, dėl dabartinės padėties visos pastangos išsaugoti tunų išteklius Ramiojo vandenyno regione gali būti bevaisės. Taigi Tuvalu jokiuose jo jurisdikcijai priklausančiuose vandenyse neužtikrina išsaugojimo ir valdymo priemonių taikymo taip, kad atitiktų WCPFC reikalavimus, ir įvykdytų pakrantės valstybės įpareigojimą užtikrinti, kad jos jurisdikcijai priklausantiems ištekliams negrėstų pereikvojimas.

(49)

Komisija taip pat įvertino visus Tuvalu veiksmus ir aplaidumo atvejus, kurie galėjo sumažinti galiojančių įstatymų ir kitų teisės aktų arba tarptautinių išsaugojimo ir valdymo priemonių veiksmingumą.

(50)

Šiuo atžvilgiu Tuvalu pripažino, kad pasenusiame tunų išteklių valdymo plane nenustatyta aiškių tikslų apriboti žvejybos licencijų skaičių ir bendrą leidžiamą sužvejoti kiekį. Todėl Komisija mano, kad išsaugojimo ir valdymo priemonių stoka trukdo Tuvalu laikytis tarptautinių įsipareigojimų. Kadangi tunų ištekliai viršija vienos valstybės ribas ir yra toli migruojantys, norint, kad jų išsaugojimo ir valdymo priemonės būtų veiksmingos ir tvarios, jos turi būti nuosekliai ir suderintai taikomos visame jų migracijos rajone – toks tikslas iškeltas ir WCPFC konvencijoje.

(51)

Atsižvelgiant į šiame skirsnyje paaiškintą padėtį ir remiantis visais faktiniais Komisijos surinktais duomenimis ir visais Tuvalu pareiškimais, pagal NNN žvejybos reglamento 31 straipsnio 3 ir 6 dalis galima teigti, kad Tuvalu nevykdė pagal tarptautinę teisę jam skirtų pareigų, susijusių su tarptautinėmis taisyklėmis, įstatymais ir išsaugojimo bei valdymo priemonėmis.

(52)

Atsižvelgdama į tai, kad Tuvalu priskiriamas prie mažiausiai išsivysčiusių šalių (kaip nurodyta 31 konstatuojamojoje dalyje), Komisija išanalizavo, ar surinktą informaciją galima būtų susieti su ypatingais besivystančios šalies apribojimais.

(53)

Nors, bendrai vertinant, galima būtų išskirti ypatingus su kontrole ir stebėsena susijusius pajėgumų apribojimus, dėl Tuvalu išsivystymo lygio nustatytais ypatingais apribojimais negalima pateisinti to, kad nėra konkrečių nacionalinės teisinės sistemos nuostatų, susijusių su tarptautinėmis priemonėmis, kuriomis siekiama užkirsti kelią NNN žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti. Tais apribojimais negalima pateisinti ir Tuvalu nesugebėjimo nustatyti sankcijų sistemos, taikomos pažeidus tarptautines valdymo ir išsaugojimo priemones.

(54)

Be to, akivaizdu, kad stebėsenos, kontrolės ir priežiūros sistemos neveiksmingumą lemia tai, kad Tuvalu, negebėdamas kontroliuoti žvejybos veiklos savo IEZ, suteikia teisę žvejoti savo vandenyse daugybei užsienio laivų. Taip pat, nors žvejybos pajamos sudaro didelę dalį bendrų Tuvalu pajamų, žvejybos valdymui skiriama kur kas mažiau lėšų. Todėl, nors Tuvalu ir patiria išsivystymo apribojimų, žuvininkystės išteklių valdymo politika šioje šalyje nesuderinama su žvejybos valdymui skiriamomis lėšomis ir šios srities prioritetais.

(55)

Atsižvelgiant į šiame skirsnyje paaiškintą padėtį ir remiantis visais Komisijos surinktais faktiniais duomenimis, taip pat Tuvalu pareiškimais, pagal NNN reglamento 31 straipsnio 7 dalį galima būtų teigti, kad Tuvalu žuvininkystės valdymo plėtros būklei gali kenkti jo išsivystymo lygis. Tačiau, atsižvelgiant į Tuvalu nustatytų trūkumų pobūdį ir veiksmus, kurių imtasi padėčiai ištaisyti, šios šalies išsivystymo lygiu negalima visiškai pateisinti prastų jos, kaip vėliavos ar pakrantės valstybės, žvejybos valdymo veiklos rezultatų ir priemonių, skirtų užkirsti kelią NNN žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti, nepakankamumo.

(56)

Atsižvelgiant į pirmiau padarytas išvadas, kad Tuvalu nevykdo pagal tarptautinę teisę jam skirtų vėliavos, uosto, pakrantės ir rinkos valstybės pareigų imtis priemonių siekiant užkirsti kelią NNN žvejybai, atgrasyti nuo jos ir ją panaikinti, vadovaujantis NNN reglamento 32 straipsniu, šiai šaliai turėtų būti pranešta apie tai, kad Komisija ją gali pripažinti trečiąja šalimi, nebendradarbiaujančia kovojant su NNN žvejyba.

(57)

Pagal NNN žvejybos reglamento 32 straipsnio 1 dalį Komisija turėtų informuoti Tuvalu apie tai, kad jis gali būti pripažintas nebendradarbiaujančia trečiąja šalimi. Taip pat Komisija Tuvalu atžvilgiu turėtų imtis visų NNN žvejybos reglamento 32 straipsnyje nustatytų veiksmų. Tinkamo administravimo tikslais turėtų būti nustatytas laikotarpis, per kurį minėtoji šalis galėtų raštu atsakyti į tokį pranešimą ir ištaisyti padėtį.

(58)

Be to, pranešimas Tuvalu apie tai, kad jis gali būti pripažintas šalimi, kurią Komisija laiko nebendradarbiaujančia, pagal šį sprendimą nekliudo Komisijai ar Tarybai imtis tolesnių veiksmų ir savaime nereiškia įpareigojimo imtis tokių veiksmų siekiant nustatyti ir sudaryti nebendradarbiaujančių šalių sąrašą,