30.9.2014   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 284/53

(1)

2011 m. lapkričio 7 d. raštu Belgijos valstybė pranešė Komisijai, kad sukūrė garantijų sistemą (toliau – kooperatyvų garantijų sistema arba priemonė), pagal kurią apsaugomos patvirtintų kooperatinių bendrovių, kurioms taikoma rizikos ribojimu pagrįsta Belgijos nacionalinio banko (toliau – BNB) priežiūra arba kurios ne mažiau kaip pusę turto yra investavusios į įstaigą, kuriai taikoma tokia priežiūra, (toliau – finansiniai kooperatyvai), narių – fizinių asmenų – akcijos.

(2)

2011 m. gruodžio 6 d. raštu Komisija nurodė Belgijos valstybei, kad ši priemonė gali būti neteisėta valstybės pagalba (2), ir paragino ją susilaikyti nuo bet kokių papildomų veiksmų jai įgyvendinti. Komisija paragino Belgijos valstybę pateikti pastabas dėl Komisijos preliminarių išvadų, ir Belgija jas pateikė 2011 m. gruodžio 22 d. raštu.

(3)

2012 m. balandžio 3 d. sprendimu (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) Komisija pranešė Belgijai, kad pradėjo Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – Sutartis) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl priemonės, ir nurodė Belgijai, vadovaujantis 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio taikymo taisykles (3) 11 straipsnio 1 dalimi, sustabdyti šios priemonės įgyvendinimą, kol ji priims sprendimą dėl jos suderinamumo su vidaus rinka. Komisija paprašė Belgijos nedelsiant nutraukti visus veiksmus, kuriais siekiama toliau įgyvendinti kooperatyvų garantijų sistemą, ir neatlikti jokių mokėjimų pagal šią priemonę. Komisijos sprendimas pradėti procedūrą – kuriuo ji taip pat paragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl priemonės – buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (4).

(4)

2012 m. balandžio 24 d. ir 2012 m. gegužės 31 d. raštais Belgija paprašė nustatyti papildomą atsakymo į sprendimą pradėti procedūrą pateikimo terminą; Komisija tam neprieštaravo. 2012 m. birželio 18 d. raštu Belgija pateikė savo pastabas, kuriose atsakė į sprendimą pradėti procedūrą, ir prie jų visų pirma pridėjo 2011 m. spalio 7 d. BNB vadovo raštą, skirtą Belgijos finansų ministrui.

(5)

2012 m. rugpjūčio 17 d. grupė Arco (ARCO (5)) taip pat pateikė savo komentarus, kuriuose atsakė į sprendimą pradėti procedūrą. 2012 m. rugpjūčio 29 d. Komisija perdavė šį dokumentą Belgijai, ir taip suteikė šiai valstybei narei galimybę atsakyti į ARCO pastabas. Tačiau 2012 m. spalio 16 d. Belgija nurodė, kad šia galimybe nepasinaudos.

(6)

2012 m. rugsėjo 17 d. ir 2013 m. liepos 24 d. Komisija pateikė papildomų klausimų dėl priemonės, ir Belgija į juos atsakė atitinkamai 2012 m. gruodžio 5 d. bei 2013 m. rugsėjo 20 d.

(7)

Kooperatyvų garantijų sistemos sukūrimas susijęs su kitoje valstybės pagalbos byloje nagrinėtomis sanavimo priemonėmis.

(8)

2008 m. rugsėjo 30 d. įmonė Dexia paskelbė, kad savo kapitalą padidins 6,4 mlrd. EUR, ir šiam padidinimui pritarė esami jos akcininkai (įskaitant ARCO) bei Prancūzijos, Belgijos ir Liuksemburgo institucijos. Belgijos parlamento specialiajai komisijai, kuriai buvo pavesta išnagrinėti Dexia uždarymo aplinkybes (Dexia komisija), Belgijos finansų ministras, ėjęs pareigas tuomet, kai 2008 m. įmonei Dexia suteikta valstybės pagalba, paaiškino, kad politinis sprendimas sukurti kooperatyvų garantijų sistemą buvo priimtas dar 2008 m. rugsėjo–spalio mėn., po to, kai paprašyta imtis veiksmų siekiant padėti ARCO. Jis paaiškino, kad siekdama susitarimo dėl įmonės Dexia Vyriausybė privalėjo kartu priimti sprendimą dėl ARCO ir Ethias  (6). Iš dabartinio Belgijos finansų ministro pareiškimų taip pat aiškėja, kad 2008 m. įsipareigojimas priimtas siekiant, kad ARCO sutiktų dalyvauti sanuojant įmonę Dexia  (7).

(9)

2008 m. spalio 10 d. finansų ministro kabineto pranešimu spaudai Belgijos Vyriausybė pranešė, kad priėmė tokį sprendimą:

(10)

2009 m. sausio 21 d. bendrame pranešime spaudai Ministras Pirmininkas ir finansų ministras patvirtino ankstesnės Vyriausybės (10) prisiimtą įsipareigojimą įdiegti kooperatyvų garantijų sistemą (11). Tą pačią dieną ARCO šį Belgijos Vyriausybės pranešimą spaudai paskelbė savo interneto svetainėje. Tačiau kiti finansiniai kooperatyvai atsiribojo nuo finansinių kooperatyvų akcijų prilyginimo indėliams, kuriuo grindžiama kooperatyvų garantijų sistema (12).

(11)

2008 m. spalio 15 d. Belgijos parlamentas priėmė įstatymą (13), pagal kurį Belgijos Vyriausybė gali imtis priemonių finansiniam stabilumui didinti. 2008 m. lapkričio 14 d. (14) Belgija paskelbė karaliaus nutarimą, pagal kurį suma, kuriai taikoma kredito įstaigų indėlių garantijų sistemos apsauga, padidinta iki 100 000 EUR, ir įdiegė panašią garantijų sistemą, taikomą 21 klasei priskirtiems gyvybės draudimo produktams. 2008 m. spalio 29 d. Finansinio stabilumo komitetas iš anksto paskelbė teigiamą nuomonę apie šį karaliaus nutarimo projektą (15).

(12)

2009 m. balandžio 14 d. (16) Belgija iš dalies pakeitė 2008 m. spalio 15 d. įstatymą, leidusi Vyriausybei karaliaus nutarimu sukurti apmokėto kapitalo garantijų sistemą, pagal kurią finansinių kooperatinių bendrovių nariams – fiziniams asmenims – atlyginama jų kapitalo dalis. 2011 m. spalio 10 d. karaliaus nutarimu (17) Belgija iš dalies pakeitė 2008 m. lapkričio 14 d. karaliaus nutarimą. 2011 m. spalio 10 d. karaliaus nutarime pateikiama papildomų techninių paaiškinimų apie kooperatyvų garantijų sistemą.

(13)

2011 m. spalio 7 d. BNB vadovas raštu paprašė tuomečio finansų ministro pateikti nuomonę apie 2011 m. spalio 10 d. karaliaus nutarimą (projektą) – tokios procedūros turi būti laikomasi pagal įstatymą, kuriuo nustatomas BNB konstitucinis statutas (18). Šiame rašte vadovas pažymėjo, kad Vyriausybė karaliaus nutarimą dėl kooperatyvų garantijų sistemos teisėtai gali priimti „tuo atveju, jeigu finansų rinkas ištiktų staigi krizė arba iškiltų didelė sisteminės krizės grėsmė“. Vadovas padarė išvadą, kad aplinkybės veikiausiai atitinka šias sąlygas ir kad kooperatyvų garantijų sistema padėtų mažinti tokios krizės poveikį (19). Tačiau kartu jis konkrečiai neišreiškė nuomonės dėl to, ar finansinių kooperatyvų narių, kurie yra fiziniai asmenys, turimos akcijos iš esmės yra indėliai (20). Jis taip pat nurodė, kad gali kilti problemų dėl šios priemonės suderinamumo su valstybės pagalbos taisyklėmis (21), ir išreiškė susirūpinimą dėl to, kad kooperatyvų garantijų sistema yra neprivaloma, todėl gali kilti su „netinkama atranka“ susijusių problemų (22).

(14)

2011 m. spalio 13 d. trys grupės ARCO kooperatinės bendrovės (ARCOFIN, ARCOPAR ir ARCOPLUS) pateikė prašymą prisijungti prie kooperatyvų garantijų sistemos. Belgijos Vyriausybė šį prašymą patenkino 2011 m. lapkričio 7 d. karaliaus nutarimu (23). Pateikusi šį prašymą grupė ARCO taip pat iš viso sumokėjo 2,05 mln. EUR įmokų (24).

(15)

2011 m. gruodžio 8 d. ARCOFIN, ARCOPAR ir ARCOPLUS visuotiniuose susirinkimuose buvo priimtas šių bendrovių valdybų pasiūlymas savanoriškai likviduoti bendroves.

(16)

pagal 1994 m. gegužės 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų (25) 3 straipsnį kiekviena valstybė narė privalo užtikrinti:

„kad jos teritorijoje būtų įdiegta ir oficialiai pripažinta viena ar kelios indėlių garantijų sistemos. Nė viena <…> toje valstybėje narėje veiklos licenciją gavusi kredito įstaiga  (26), nedalyvaujanti minėtoje sistemoje, negali priimti indėlių  (27), išskyrus <...> [tam tikras] aplinkybes.“

(17)

1998 m. Belgija Direktyvą 94/19/EB perkėlė į nacionalinę teisę ir sukūrė indėlių garantijų sistemą, pagal kurią negrąžinimo atveju apsaugomi visi to paties indėlininko indėliai. Belgijos indėlių garantijų sistema buvo patikėta valdyti Indėlių garantijų fondui. Paskui 2008 m. lapkričio 14 d. karaliaus nutarimu Belgija įsteigė Specialųjį indėlių apsaugos fondą, kurio lėšos naudotos vėlesnėms Belgijos iniciatyvoms finansuoti (28).

(18)

Pagal pradines Direktyvos 94/19/EB 7 straipsnio nuostatas garantijų sistema turėjo būti taikoma visų to paties indėlininko indėlių sumai, ne didesnei nei 20 000 EUR. 2008 m. spalio 7 d. posėdyje Ecofin taryba pritarė Direktyvoje 94/19/EB nustatytų indėlių garantijų padidinimui. Ecofin tarybos pranešime spaudai nurodoma:

„Susitarėme, kad visos valstybės narės bent vienų metų pradiniam laikotarpiui užtikrins minimalią 50 000 EUR asmeninių indėlių garantijų apsaugą, pripažindami, kad daugelis valstybių narių yra pasirengusios padidinti savo minimalią sumą iki 100 000 EUR. Palankiai vertiname Komisijos ketinimą skubiai pateikti atitinkamą pasiūlymą, kuriuo būtų skatinama suvienodinti indėlių garantijų sistemas“  (29).

(19)

Dėl apsaugos taikymo Direktyvos 94/19/EB 2 straipsnyje nurodyta, kad apsauga pagal indėlių garantijų sistemas netaikoma kredito įstaigų nuosavų lėšų priemonėms (30).

(20)

2009 m. kovo 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/14/EB, iš dalies keičiančia Direktyvos 94/19/EB dėl indėlių garantijų sistemų nuostatas dėl kompensacijų lygio ir išmokėjimo termino (31) buvo užtikrinta didesnė pagal indėlių garantijų sistemas teikiama apsauga (iš pradžių buvo apsaugota ne mažesnė kaip 50 000 EUR suma, vėliau – iš esmės ne mažesnė kaip 100 000 EUR suma ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d.).

(21)

1997 m. kovo 3 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 97/9/EB dėl investuotojų kompensavimo sistemų (32) nustatyta, kad investuotojams kompensacija mokama tais atvejais, kai investicinė įmonė nepajėgia grąžinti investuotojui priklausančio turto. Tokia kompensacija mokama, pvz., įmonės sukčiavimo ar aplaidumo arba jos sistemų klaidų ar problemų atvejais. Tačiau investuotojų kompensavimo sistemos (žr. IATE) neapima investavimo rizikos (pvz., kai investuotojas įsigijo akcijų, o jos vėliau prarado vertę).

(22)

Belgijos bendrovių kodekse (33), būtent jo 350–436 straipsniuose, apibrėžiama kooperatinėms bendrovėms taikoma teisinė sistema. Jame nurodyta, kad savo įstatuose kooperatinė bendrovė privalo nurodyti arba statusą „ribotos atsakomybės bendrovė“ (narių nuostoliai negali būti didesni už jų įnašus), arba statusą „neribotos atsakomybės bendrovė“ (nariai asmeniškai atsako už bendrovės socialines skolas, taigi gali prarasti ne tik savo investicijas į kapitalą).

(23)

Pagal Belgijos bendrovių kodeksą (būtent jo 362, 364, 366, 367 ir 374 straipsnius) leidžiama taikyti tam tikrus apribojimus, susijusius su galimybėmis perleisti kooperatinės bendrovės akcijas. Kooperatinės bendrovės akcijos gali būti laisvai perleidžiamos kitiems kooperatinės bendrovės nariams, bet šios bendrovės įstatuose gali būti nustatytos tam tikros perleidimo sąlygos. Perleidimai tretiesiems asmenims galimi tiktai Belgijos bendrovių kodekso 366 straipsnyje nurodytomis sąlygomis ten pat nustatytiems asmenims.

(24)

Belgijos bendrovių kodekse (367 straipsnyje) taip pat nurodoma, kad kooperatinės bendrovės nariai gali iš jos pasitraukti tik per šešis pirmuosius finansinių metų mėnesius. Jeigu narys pasinaudoja šia teise, pagal Belgijos bendrovių kodekso 374 straipsnį jis gali atgauti sumą, lygią finansinių metų balanse nustatytai jam priklausančių akcijų vertei.

(25)

Belgijos bendrovių kodekse nustatyta kooperatinėms bendrovėms taikoma bendra sistema, o 1962 m. sausio 8 d. karaliaus nutarime (34) apibrėžti „patvirtintoms kooperatinėms bendrovėms“ taikomi kriterijai (35). Konkrečiai patvirtinta kooperatinė bendrovė spekuliacijos tikslais negali atsisakyti priimti naujų narių arba paskelbti apie narių pašalinimą; dėl visų bendrovės akcinio kapitalo dalių, kad ir kokia būtų jų vertė, įgyjamos vienodos teisės; visi nariai turi vienodas teises balsuoti metiniuose visuotiniuose susirinkimuose (MVS); MVS turi būti skiriami administratoriai ir auditoriai; likutinis perteklius (gaunamas atskaičius visas išlaidas) nariams gali būti paskirstytas tik proporcingai jų su bendrove sudarytiems sandoriams, o pagal kapitalo dalis skiriami dividendai negali viršyti tam tikros karaliaus nutarimu nustatytos procentinės dalies.

(26)

Belgijos mokesčių kodekso 21 straipsnyje nustatyta, kad tam tikra patvirtintų kooperatinių bendrovių dividendų suma yra neapmokestinama (36).

(27)

Kooperatyvų garantijų sistema taikoma kooperatinių bendrovių narių, kurie yra fiziniai asmenys, apmokėtam kapitalui (o ne galimam kapitalo prieaugiui), kurio suma negali viršyti 100 000 EUR.

(28)

Kitaip negu kredito įstaigų indėlių garantijų sistemų atveju, prisijungti prie kooperatyvų garantijų sistemos neprivaloma.

(29)

Jeigu finansiniai kooperatyvai nori dalyvauti kooperatyvų garantijų sistemoje, finansų ministrui privalo pateikti atitinkamą prašymą. Ministrų taryba privalo per vieną mėnesį priimti sprendimą dėl finansinio kooperatyvo prašymo leisti dalyvauti kooperatyvų garantijų sistemoje ir, jei reikia, nustatyti tam tikras sąlygas. Šios sąlygos gali apimti:

(30)

Garantijos paprašęs finansinis kooperatyvas turi likti sistemoje vienus metus. Praėjus šiam laikui kooperatyvas gali nebedalyvauti sistemoje, apie tai įspėjęs prieš tris mėnesius. Jis negali susigrąžinti jokia forma sumokėtų įmokų. Jeigu kooperatyvas nusprendžia pasitraukti iš kooperatyvų garantijų sistemos, norėdamas vėl joje dalyvauti privalo laukti trejus metus.

(31)

Priemonė taikoma tiktai kooperatyvų akcijoms, išleistoms prieš įsigaliojant 2011 m. spalio 10 d. karaliaus nutarimui.

(32)

Kooperatyvų garantijų sistema skirta finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra fiziniai asmenys, o ne institucijos.

(33)

Specialusis apsaugos fondas finansuojamas:

(34)

Be to, finansiniai kooperatyvai taip pat gali būti įpareigoti Specialiajam apsaugos fondui mokėti įmoką nuo jiems priklausančių kotiruojamųjų akcijų kapitalo prieaugio. Tokia įmoka gali siekti 10 % atitinkamų akcijų pardavimo kainos (arba, jeigu akcijos neparduodamos per trejus metus nuo apsaugos sistemos taikymo nutraukimo, vidutinės biržos kainos, taikytos tuo metu, kai atitinkama akcija panaikinta, 30 dienų laikotarpiu iki trečiųjų metų pabaigos) ir orientacinės kainos, kurią institucijos nustatė finansiniam kooperatyvui prisijungiant prie kooperatyvų garantijų sistemos, skirtumo.

(35)

Specialusis apsaugos fondas pradeda mokėti išmokas, jeigu finansinis kooperatyvas bankrutuoja arba jeigu finansų priežiūros institucija praneša fondui, kad finansinis kooperatyvas nebegali mokėti kompensacijų norintiems pasitraukti savo nariams.

(36)

Jeigu Specialiajame apsaugos fonde nėra pakankamai lėšų kompensacijoms išmokėti, reikiamas lėšas kaip avansą skiria Indėlių ir konsignacijų kasa (pranc. Caisse des dépôts et consignations) – teisinio statuso neturinti viešoji įstaiga. Atsižvelgiant į tai, ar nemoki įstaiga privalo prisidėti lėšomis, ar yra finansinis kooperatyvas, toks avansinis mokėjimas vėliau grąžinamas skiriant:

(37)

Jeigu Specialusis apsaugos fondas skiria išmokas, jis perima kooperatyvo narių, kurie yra fiziniai asmenys, teises ir įgyja tokį pat statusą kaip ir kiti kooperatyvo nariai. Tuo ši sistema skiriasi nuo kredito įstaigų indėlių garantijų sistemos, pagal kurią fondas įgyja tokį pat statusą kaip ir kiti atitinkamos bendrovės kreditoriai.

(38)

Iš pradžių grupė ARCO buvo grupės Artesia Banking Corporation NV (toliau – Artesia), kuriai priklausė 100 % banko BACOB ir 82 % draudimo bendrovės DVV kapitalo, akcininkė. Po to, kai 2001 m. Artesia susijungė su Dexia, ARCO tapo pagrindine Dexia akcininke – jai priklausė apie 15 % šios įmonės akcijų paketo (37).

(39)

ARCO – tai grupės, kuriai priklauso patvirtintos kooperatinės bendrovės ARCOPAR, ARCOPLUS ir ARCOFIN, pavadinimas (38). ARCO turi daugiau kaip 800 000 narių, ir 99 % jų yra privatūs asmenys. Narių, kurie yra fiziniai asmenys, valdomas ARCOPAR, ARCOPLUS ir ARCOFIN kapitalas siekė atitinkamai 1,3 mlrd. EUR, 46 mln. EUR ir 140 mln. EUR.

(40)

ARCOPAR, ARCOPLUS ir ARCOFIN įstatuose nurodoma, kad visi trys subjektai yra ribotos atsakomybės bendrovės (39).

(41)

Visų trijų subjektų įstatuose yra nuostatų, taikomų norintiems iš bendrovių pasitraukti nariams.

(42)

Pavyzdžiui, pagal ARCOPAR įstatus kooperatyvas gali riboti pasitraukimą, jeigu tais pačiais finansiniais metais jis netektų daugiau nei 10 % viso investuoto kapitalo arba daugiau nei 10 % visų narių (40). Iš ARCOPAR norintis pasitraukti narys susigrąžina savo kapitalą. ARCOPAR nariai, kuriems priklauso A, B ir C kategorijų akcijos (41), taip pat turi teisę į premijų rezervą (42).

(43)

ARCOPAR įstatų 35 straipsnyje aprašoma, kokias teises nariai įgyja bendrovės likvidavimo atveju. Iš esmės jeigu sumokėjus skolas ir socialinius mokesčius likutis būtų teigiamas, nariams būtų mokamos kompensacijos (43).

(44)

Su investicijomis į ARCO akcijas susijusi rizika aprašyta, pvz., 2008 m. birželio mėn. Belgijos institucijų patvirtintame ARCOPAR prospekte, išleistame 2008 m. liepos 7 d.–2008 m. rugsėjo 30 d. vykdant sandorį kapitalo rinkoje. Šiame prospekte aiškiai nurodyta, kad iš Dexia gautas pelnas 2005–2006, 2006–2007 ir 2007–2008 finansiniais metais sudarė daugiau kaip 69 % ARCOPAR grynojo pelno. Prospekte taip pat užsimenama apie masinio pasitraukimo pavojų, pabrėžiant, kad likvidavimo atveju nariai gali prarasti viską. Kartu bendrovės metinėse ataskaitose aiškiai nurodyta, kad ARCO padidino savo įsiskolinimą, nes pasiskolino lėšų investicijoms (44).

(45)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija padarė preliminarią išvadą, kad priemonė, apie kurią pranešta, atitinka keturis valstybės pagalbos kriterijus (taikomus visus kartu) ir kad ji abejoja, ar priemonė gali būti paskelbta suderinama su vidaus rinka.

(46)

Komisijos vertinimu, atsakomybė už šią priemonę priskirtina Belgijai, nes buvo finansuojama Specialiojo apsaugos fondo lėšomis. Šiuo tikslu Komisija konstatavo, kad Belgijos teisės aktuose yra nustatyta įmoka, kurią dalyviai privalo mokėti į Specialųjį apsaugos fondą, taip pat nustatytas šių lėšų panaudojimo būdas. Be to, Komisija pažymėjo, kad prireikus Indėlių ir konsignacijų kasa atlieka avansinį kapitalo pervedimą į Specialųjį apsaugos fondą. Komisijai iškilo klausimas, kaip kompensuojamos Indėlių ir konsignacijų kasos sumokėtos lėšos, nes nebuvo aišku, ar finansiniai kooperatyvai turi pakankamai finansinių išteklių. Ji taip pat iškėlė klausimą, ar dėl neprivalomo finansinių kooperatyvų dalyvavimo nekils kliūčių siekiant veiksmingai refinansuoti Specialųjį apsaugos fondą.

(47)

Komisija padarė išvadą, kad finansiniai kooperatyvai gali būti laikomi įmonėmis ir kad dėl priemonės jiems suteikiamas atrankusis pranašumas. Vertinant atrankųjį pranašumą pažymėtina, kad kooperatyvų garantijų sistema veikiausiai padėjo kooperatyvams pritraukti naujo kapitalo arba išsaugoti esamą kapitalą, įtikinus esamus narius nepasitraukti iš finansinio kooperatyvo. Tokia apsauga buvo ypač naudinga finansinio netikrumo laikotarpiais, kaip antai laikotarpiu nuo 2008 m. rudens iki karaliaus nutarimo priėmimo dienos, kai finansiniai kooperatyvai buvo veiksmingai apsaugoti nuo rizikos, kad kapitalas labai sumažės dėl narių pasitraukimo.

(48)

Komisija taip pat pažymėjo, kad apsauga išplėsta ir kad leisdama prašymą pateikusiam finansiniam kooperatyvui prisijungti prie kooperatyvų garantijų sistemos Belgija neatsižvelgė į jo finansinę padėtį. Pavyzdžiui, ARCO atveju finansiniams kooperatyvams prisijungti prie kooperatyvų garantijų sistemos buvo leista, nors jie jau buvo nemokūs, ir galiausiai netrukus buvo pradėtas jų likvidavimas.

(49)

Komisija taip pat padarė išvadą, kad dėl priemonės iškraipyta konkurencija, nes finansiniai kooperatyvai konkuravo mažmeninėje investicinių produktų rinkoje ir ten naudojosi atrankiuoju pranašumu, kurio neturėjo kiti panašius produktus siūlę rinkos dalyviai.

(50)

Be to, Komisijos vertinimu, kooperatyvų garantijų sistema daro poveikį prekybai Sąjungoje. Iš tiesų daugelis tarptautinio masto investicinių produktų tiekėjų veikia Belgijos rinkoje ir negali pretenduoti į tokią pat rinkos dalį, kokią finansinis kooperatyvas gali išsaugoti taikant priemonę.

(51)

Komisija iškėlė klausimą, ar finansiniai kooperatyvai gali būti laikomi finansų įstaigomis ir ar šis veiksnys daro poveikį 2008 m. Komunikato dėl bankų sektoriaus taikomumui (45). Komisija padarė išvadą, kad pagalba turi būti vertinama tiesiogiai remiantis Sutartimi, nes atrodo, jog pagal 2008 m. Komunikatą dėl bankų sektoriaus finansiniai kooperatyvai nėra finansų įstaigos.

(52)

Konkrečiai priemonė turi būti reikalinga, tinkama ir proporcinga, kad būtų suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktą. Komisijai kilo abejonių dėl priemonės atitikties šiems trims kartu taikomiems kriterijams. Ji iškėlė klausimą, ar finansinių kooperatyvų narių apsauga buvo reikalinga siekiant išvengti sunkaus Belgijos ekonomikos sutrikdymo. Vertindama galimą šalutinį poveikį Komisija pažymėjo, kad Belgija jau yra įdiegusi keletą priemonių (pvz., pagal indėlių garantijų sistemą apsaugoma suma padidinta iki 100 000 EUR ir keliems bankams suteikta įvairi valstybės pagalba (rekapitalizavimas, grynųjų pinigų injekcijos, nuvertėjusio turto sanavimo priemonės ir kitos ad hoc priemonės)). Todėl ji neįžvelgė, dėl kokios priežasties, šalia visų šių priemonių, prireikė ir finansinių kooperatyvų narių apsaugos.

(53)

Komisijai kilo klausimas, ar reikėjo apsaugoti finansinių kooperatyvų narius. Šia tema ji pažymėjo, kad finansiniai kooperatyvai nėra finansų įstaigos ir kad dėl savo dydžio jie veikiausiai nesvarbūs visos sistemos mastu. Ji paragino Belgiją paaiškinti, kaip investicijų praradimas, kurį taip pat patiria, pavyzdžiui, į savitarpio fondus investavę asmenys, padarytų didelį neigiamą šalutinį poveikį Belgijos ekonomikai.

(54)

Galų gale Komisija suabejojo priemonės proporcingumu. Pirma, Komisija nebuvo įsitikinusi, kad finansiniai kooperatyvai tinkamai atlygina už suteiktą garantiją. Antra, Komisija pažymėjo, kad finansiniai kooperatyvai, galėdami laisvai prisijungti prie sistemos pagal Belgijos nustatytą prisijungimo procedūrą, kurią vykdant netikrinamas jų gyvybingumas, buvo suinteresuoti prie jos prisijungti tiktai būdami tikri, kad garantija bus panaudota. Dėl to gali susidaryti padėtis, kai garantijos gavėjai garantija gali naudotis praktiškai už ją neatlygindami. Galiausiai Komisija taip pat iškėlė klausimą, ar taikant kooperatyvų garantijų sistemą nederamai neiškraipoma konkurencija, kadangi konkuruojančių bendrovių akcininkams apsauga netaikoma, todėl finansiniai kooperatyvai turi geresnes galimybes gauti kapitalo ir padidinti savo užimamą bendrą mažmeninės investicijų rinkos dalį.

(55)

Pasak ARCO, 2008 m. spalio 10 d. Belgijos institucijos nusprendė sukurti kooperatyvų garantijų sistemą, kuri yra platesnio priemonių rinkinio dalis, ir paskelbė apie tokį sukūrimą (kitos priemonės – kredito įstaigų taupomųjų indėlių sumos, kuriai taikoma indėlių garantija, padidinimas iki 100 000 EUR, garantijų sistemos išplėtimas pradedant ją taikyti 21 klasei priskirtiems gyvybės draudimo produktams bei finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra fiziniai asmenys). ARCO tvirtino, kad 2008 m. spalio 10 d. sprendimo nuostatos, susijusios su 21 klasei priskirtais produktais, buvo įvykdytos 2008 m. spalio 15 d. įstatymu ir 2008 m. lapkričio 14 d. karaliaus nutarimu, o nuostatos, susijusios su finansinių kooperatyvų išleistais akcijų sertifikatais, – 2009 m. balandžio 14 d. įstatymu bei 2011 m. spalio 10 d. karaliaus nutarimu.

(56)

ARCO nurodė, kad kooperatyvų garantijų sistema nėra valstybės pagalba, nes dėl jos finansiniams kooperatyvams nesuteikiamas joks atrankusis pranašumas. ARCO taip pat teigė, kad Komisija padarė išvadą, jog 21 klasei priskirtiems draudimo bendrovių produktams taikoma garantijų sistema neturi jokių valstybės pagalbos požymių, nes ji taikoma visoms draudimo bendrovėms, taigi nėra atrankinė (46). Be to, ARCO nurodė, kad visi finansiniai kooperatyvai gali tomis pačiomis sąlygomis įsitraukti į kooperatyvų garantijų sistemą, todėl ji nėra atrankinė.

(57)

Pritardama Belgijos pastaboms, ARCO teigė, kad atsižvelgiant į visus finansinių kooperatyvų akcijų ypatumus akivaizdu, jog jos tenkina tuos pačias klientų poreikius kaip ir indėliai, todėl teisės aktų leidėjas jas laiko indėliais. ARCO pabrėžė, kad Belgija baiminasi persidavimo poveikio. Jeigu Belgija nebūtų įdiegusi kooperatyvų garantijų sistemos, investuotojų pasitikėjimas būtų žlugęs, o tai galėjo sukelti masinį visų taupymo produktų atsiėmimą.

(58)

Belgija tvirtino, kad kooperatyvų garantijų sistema neatitinka visų kartu taikomų valstybės pagalbos kriterijų, įvardytų Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, todėl nėra valstybės pagalba. Konkrečiai Belgija teigė, kad neįgyvendinti trys valstybės pagalbos kriterijai. Iš pradžių Belgija laikėsi pozicijos, kad taikant priemonę pagalba teikta tiktai privatiems asmenims, o ne įmonėms. Vėliau Belgija rėmėsi argumentu, kad dėl priemonės nesuteiktas joks atrankusis pranašumas finansiniams kooperatyvams, o galiausiai tvirtino, kad dėl priemonės niekaip neiškraipyta konkurencija.

(59)

Aptardama argumentą, kad pagalba nėra naudinga įmonėms, Belgija nurodė, kad įprastinė kredito įstaigų indėlių garantijų sistema, įskaitant jos išplėtimą (t. y. kooperatyvų garantijų sistemą), buvo priimta taikant Ecofin tarybos sprendimus bei Direktyvą 94/19/EB, iš dalies pakeistą Direktyva 97/9/EB, ir jais vadovaujantis.

(60)

Belgija laikėsi pozicijos, kad fiziniams asmenims priklausančios finansinių kooperatyvų akcijos turi visas indėlio ypatybes ir taip pat įgyjamos kaip indėliai. Tokią nuomonę ji pagrindė šiais duomenimis:

(61)

Teigdama, kad atrankusis pranašumas nesuteiktas, Belgija pabrėžė, kad kooperatyvų garantijų sistema taikoma tiktai finansinių kooperatyvų akcijoms, išleistoms iki 2011 m. spalio 10 d. Belgija nurodė, kad po šios dienos finansiniai kooperatyvai nebegalėjo naudotis kooperatyvų garantijų sistema siekdami įsitvirtinti rinkoje. Ji taip pat nurodė, kad nuo 2008 m. rugsėjo mėn. ARCO neišleido nė vienos naujos akcijos.

(62)

Belgija taip pat neigė, kad kooperatyvų garantijų sistema padėjo finansiniams kooperatyvams išlaikyti esamą kapitalą. Norėdama pagrįsti šį argumentą Belgija nurodė, kad 2008 m. spalio 10 d. pranešimas spaudai tebuvo strateginės iniciatyvos pasiūlymas, kuriame tarp kitko paminėti finansiniai kooperatyvai. Pasak Belgijos, 2008 m. spalio 10 d. pranešimas spaudai nebuvo išsamus susitarimas, paskelbtas suderinus su kartu paskelbtais finansinių kooperatyvų pranešimais spaudai. Šiuo klausimu Belgija nurodė, kad jos pranešimas skiriasi nuo Jungtinės Karalystės institucijų bei bendrovės Lloyds pranešimų byloje Lloyds  (49), apie kuriuos Komisija užsiminė sprendime pradėti procedūrą. Belgija padarė išvadą, kad 2008 m. spalio 10 d. pranešimas spaudai nėra priemonė, dėl kurios finansiniams kooperatyvams galėjo būti suteiktas atrankusis pranašumas. Vertindama paskesnį 2009 m. sausio 21 d. pranešimą spaudai, Belgija nusprendė, jog tai, kad ARCO šį institucijų pranešimą nedelsdama paskelbė savo interneto svetainėje, yra visiškai įprasta, nes visi finansiniai kooperatyvai (įskaitant ARCO) tuo metu atidžiai sekė šios bylos eigą.

(63)

Belgija pabrėžė, kad Komisija turėtų laikytis tokio pat požiūrio kaip ir byloje Ethias ir padaryti išvadą, kad kooperatyvų garantijų sistema nėra atrankinė. Belgija taip pat pareiškė, kad ypatingą tikrųjų kooperatyvų statusą Teisingumo Teismas jau buvo pripažinęs Sprendime Paint Graphos  (50). Ji konkrečiai nurodė šio sprendimo 61 punktą, iš kurio aiškėja, kad atsižvelgiant į kooperatinių bendrovių ypatybes šių bendrovių faktinė ir teisinė padėtis iš esmės negali būti laikoma panašia į komercinių bendrovių padėtį.

(64)

Belgija taip pat suteikė informacijos apie tai, kiek ARCO akcininkų iš šio subjekto pasitraukė nuo krizės pradžios. Per kelerius finansinius metus, kurie buvo savanoriško ARCO likvidavimo priežastis, ARCO narių, paprašiusių grąžinti jiems priklausiusį kapitalą, buvo: 2007–2008 m. – 9 764, 2008–2009 m. – 21 150, o 2010–2011 m. –23 762;

(65)

Vertindama dėl priemonės patirto iškraipymo poveikį Belgija teigė, kad Komisija turėjo pagrįstai paaiškinti, su kokiomis finansinėmis priemonėmis konkuruoja finansinių kooperatyvų akcijos, nors ir pripažino, kad vykdydama su valstybės pagalba susijusią procedūrą Komisija neprivalo pateikti išsamaus rinkos aprašymo. Iš esmės Belgija teigė, kad finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra fiziniai asmenys, buvo teikiama tokio pat lygio apsauga kaip ir asmenims, investuojantiems į visus panašius indėlių ir (arba) taupymo produktus.

(66)

Belgija taip pat paaiškino, kad kooperatyvų garantijų sistema siekiama tokio pat tikslo kaip ir Direktyva 94/19/EB, būtent apsaugoti asmeninius taupomuosius indėlius, išsaugoti indėlininkų pasitikėjimą ir padidinti finansų rinkų stabilumą. Belgija mano, kad kitų valstybių narių indėlių garantijų sistemos kartais taip pat apima neįprastus indėlių produktus; ji teigė, kad Komisija turėtų į tai atsižvelgti (51).

(67)

Belgija taip pat pabrėžė, kad jeigu Komisija padarytų išvadą, kad kooperatyvų garantijų sistema yra valstybės pagalba, ši pagalba turėtų būti laikoma suderinama su vidaus rinka pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktą. Jos nuomone, nereikia nustatyti, ar ARCO yra finansų įstaiga pagal 2008 m. komunikatą dėl bankų sektoriaus. Pasak Belgijos, pagrindinis klausimas, į kurį turėtų atsakyti Komisija, – tai klausimas, ar kooperatyvų garantijų sistema yra tinkama bei reikalinga intervencinė priemonė siekiant išvengti sunkaus ekonomikos sutrikdymo.

(68)

Belgija laikėsi požiūrio, kad priemonė reikalinga, jos poveikis ne didesnis už būtiną, o mokesčių naštos pasidalijimo mechanizmai yra taikomi.

(69)

Visų pirma Belgija teigė, kad kooperatyvų garantijų sistema yra tinkama bei reikalinga siekiant nuraminti Belgijos indėlininkus.

(70)

Belgija sutiko, kad įstaigos, balanse turinčios indėlių, kuriems taikoma apsauga, teoriškai gali turėti netiesioginės naudos iš tokių apsaugos sistemų, nes jos padeda išvengti panikos bankų sektoriuje. Tačiau ji paaiškino, kad indėlių garantijų sistemos reikalingos tam, kad būtų išvengta panikos bankų sektoriuje ir finansų rinkų sutrikdymo. Belgija taip pat teigė, kad kooperatyvų garantijų sistema reikalinga siekiant išvengti visuomenės pasitikėjimo Belgijos finansų sistema mažėjimo. Tai, kad kooperatyvų akcijos turi pagrindines taupymo produktų ypatybes ir kad daugiau nei pusė kooperatyvų turimų lėšų investuojama į bankus, sustiprina jų panašumą į indėlius ir pabrėžia jų svarbą Belgijos bankų sistemai. Nevaldomas finansinių kooperatyvų nemokumas būtų sukėlęs sniego gniūžtės efektą, kuris būtų turėjęs poveikį visoms finansų įstaigoms bei Belgijos ekonomikai. Finansinių kooperatyvų akcijoms netaikant tokio pat lygio apsaugos kaip įprastiems indėliams, būtų kilęs toks pat pavojus kaip ir netaikant indėlių apsaugos. Tai būtų turėję didelį poveikį visuomenės pasitikėjimui visais Belgijos indėlių produktais, ir dėl to būtų kilusi sisteminė krizė. Savo argumentus Belgija grindė aplinkybe, kad finansinių kooperatyvų narių (fizinių asmenų) yra daug, palyginti su bendru Belgijos gyventojų skaičiumi (52).

(71)

Be to, Belgija visiškai nesutiko su Komisijos sprendime pradėti procedūrą vartojamais terminais, ypač terminais „capital instruments“ (nuosavų lėšų priemonės) ir „risk capital“ (rizikos kapitalas), vartojamais atitinkamai 62 konstatuojamojoje dalyje ir 35 išnašoje.

(72)

Norėdama įrodyti kooperatyvų garantijų sistemos būtinumą, Belgija Komisijai taip pat perdavė Finansinio stabilumo tarybos ir BNB vadovo raštus to meto finansų ministrui, parašytus atitinkamai 2008 m. spalio 29 d. (53) ir 2011 m. spalio 7 d. (54).

(73)

Vertindama priemonės suderinamumą su valstybės pagalbos taisyklėmis Belgija visų pirma nurodo Komisijos sprendimą dėl Ethias. Belgijos nuomone, Komisija leido taikyti Ethias naudingas priemones, būtent išplėsti indėlių garantijų sistemą įtraukiant į ją 21 klasei priskirtus produktus, nes manė jas esant tinkamas ir reikalingas siekiant išvengti sunkaus Belgijos ekonomikos sutrikdymo.

(74)

Antra, Belgija dar kartą pakartojo mananti, kad priemonė yra proporcinga. Finansiniai kooperatyvai mokesčių naštą dalijasi būtent mokėdami įmokas į Specialųjį apsaugos fondą. Atlygio už garantiją dydį Belgija įvertino kaip pagrįstą ir panašų į kitų įstaigų, kurioms taikoma apsauga, garantijų sistemų įmokas. Belgija prieštaravo teiginiui, kad priemonė gali būti neproporcinga, nes kooperatyvų garantijų sistema neprivaloma.

(75)

Belgija teigė, kad jeigu Komisija vis dėlto padarytų išvadą, jog priemonė yra valstybės pagalba, ji turėtų nurodyti, kad tai likvidavimo pagalba, atitinkanti valstybės pagalbos taisykles. Belgija priminė, kad 2011 m. lapkričio 7 d. karaliaus nutarime aiškiai nurodyta, jog kooperatyvo likvidavimo atveju Specialusis apsaugos fondas imtis veiksmų ir skirti kompensaciją privalo tiktai po to, kai jam pateikiama atitinkamų bendrovių visuotiniame susirinkime patvirtinta galutinė jų likvidavimo tvarka.

(76)

Belgija taip pat gynė savo požiūrį, kad Komisijos reikalavimas sustabdyti priemonės taikymą negaliojo išmokoms, kurios likvidavus ARCO išmokėtos fiziniams asmenims, nes šie asmenys nėra įmonės.

(77)

Be to, papildomas pastabas Komisijai Belgija pateikė 2014 m. kovo 18 d. raštu, t. y. pasibaigus nustatytam terminui.

(78)

Belgija mano, kad Komisija negali uždrausti teikti garantijų nariams, kurie yra fiziniai asmenys. Ji negali reikalauti, kad valstybė sustabdytų visus pagal kooperatyvų garantijų sistemą atliekamus mokėjimus ar susigrąžintų išmokas, pagal šią sistemą išmokėtas nariams – fiziniams asmenims.

(79)

Iš tiesų nariai – fiziniai asmenys – nėra įmonės pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, ir garantijos teikimas nariams, kurie yra fiziniai asmenys, nedaro jokio poveikio grupei ARCO ar Belgijos galimybėms ateityje susigrąžinti šioms bendrovėms suteiktą pagalbą.

(80)

Visų pirma Komisija primena, kad sprendimo pradėti procedūrą 18 konstatuojamojoje dalyje ji nurodė, jog kooperatyvų garantijų sistema yra naudinga finansiniams kooperatyvams. Tačiau išsamiai išnagrinėjusi įvykių seką bei priemonės ypatybes, ji padarė išvadą, kad, kaip aprašyta šiame skirsnyje, vienintelis subjektas, kuriam iš tikrųjų taikoma priemonė, yra ARCO.

(81)

Šiuo atveju Komisija pažymi, kad ARCO labai skiriasi nuo kitų finansinių kooperatyvų, kurie gali naudotis kooperatyvų garantijų sistema.

(82)

Iš faktų aprašymo (55) aiškiai matyti, kad kooperatyvų garantijų sistema nuo pat pradžių buvo sukurta specialiai ARCO, kuri patyrė sunkumų dėl investicijų į Dexia. Galiausiai ARCO buvo vienintelis finansinis kooperatyvas, paprašęs taikyti jam priemonę.

(83)

Vertindama kitus finansinius kooperatyvus Komisija pažymi, kad prisijungti prie kooperatyvų garantijų sistemos neprivaloma, kad Ministrų taryba gali nuspręsti, ar priimti tam tikrą kooperatinę bendrovę į kooperatyvų garantijų sistemą, ar ne, ir prireikus kokiomis sąlygomis, kad nė vienas kitas finansinis kooperatyvas neprašė leisti dalyvauti šioje sistemoje, o kai kurie aktyviai nuo jos atsiribojo. Komisija taip pat pažymi, kad nė vienas kitas finansinis kooperatyvas neturėjo tokio masto problemų dėl savo investicijų, kokių iškilo ARCO investavus į Dexia.

(84)

Todėl Komisija daro išvadą, kad vienintelis ekonominę veiklą vykdantis subjektas, kuriam iš tikrųjų taikoma kooperatyvų garantijų sistema, yra ARCO.

(85)

Komisija pažymi, kad Vyriausybės sprendimas dėl priemonės buvo priimtas ir apie šią priemonę paskelbta 2008 m. spalio 10 d. (56). Aišku, kad Belgijos Vyriausybė nusprendė ARCO suteikti galimybę pasinaudoti kooperatyvų garantijų sistema tuo metu, kai 2008 m. buvo sukurta įmonei Dexia skirta priemonė (57). Kitame 2009 m. sausio 21 d. pranešime spaudai išdėstytas išsamesnis priemonės aprašymas. Vyriausybės įsipareigojimo teisinis įforminimas buvo pradėtas tik vėliau.

(86)

Komisija pažymi, kad 2008 m. spalio 10 d. ir 2009 m. sausio 21 d. pranešimuose spaudai vartotos formuluotės ir terminai („nusprendė“, „įsipareigojimas“) nedviprasmiškai rodo, jog prisiimtas įsipareigojimas, ir teisėtai leidžia manyti, kad priemonė bus įgyvendinta.

(87)

Pranešimai spaudai taip pat buvo pateikti oficialiais kanalais: 2008 m. spalio 10 d. pranešimą pateikė finansų ministro kabinetas, o 2009 m. sausio 10 d. pranešimai pateikti Ministro Pirmininko ir finansų ministro vardu. Šiuos pranešimus spaudai pateikus pakartotinai, buvo akcentuota jais perteikta žinia.

(88)

Komisija pažymi, kad jau skelbiant 2008 m. spalio 10 d. pranešimą spaudai buvo aišku, kad indėlių garantijų sistema bus išplėsta įtraukus į ją kooperatyvų garantijų sistemą. 2009 m. sausio 21 d. pranešime spaudai patikslinti kiti techniniai dalykai. Išplatinus šį pranešimą, ARCO jį paskelbė savo interneto svetainėje, akivaizdžiai siekdama nuraminti savo narius – fizinius asmenis. Be to, Komisija pažymi, kad bėgant laikui – nuo pradinio pranešimo apie priemonę 2008 m. spalio 10 d. iki galutinio karaliaus nutarimo paskelbimo – priemonė išliko beveik nepakeista.

(89)

Savo 2013 m. kovo 19 d. sprendime sujungtose bylose C-399/10 P ir C-401/10 P (58) Teisingumo Teismas patvirtino, kad pranešimas apie tam tikrą priemonę ir faktinis jos įgyvendinimas gali būti laikomi vienu veiksmu, jeigu tai galima pagrįsti jų chronologine seka ir tikslu bei įmonės padėtimi įgyvendinant tokį veiksmą. Be to, aptariant šią priemonę pažymėtina, kad 2008 m. spalio 10 d. Belgija priėmė sprendimą dėl priemonės, kuri buvo įgyvendinta vėliau, siekiant to paties su pradiniu naudos gavėju susijusio tikslo, ir paskelbė apie šią priemonę. Savo sprendimuose Komisija priemonės paskelbimą ir įgyvendinimą taip pat pripažino viena priemone ir nurodė mananti, kad dėl priemonės suteikiamas pranašumas nuo pat jos paskelbimo dienos (59). Galų gale 2014 m. gegužės mėn. pareigas ėjęs Belgijos finansų ministras šią priemonė apibūdino kaip 2008 m. prisiimtą įsipareigojimą (60).

(90)

Remdamasi 85–89 konstatuojamosiose dalyse pateikta informacija, Komisija daro išvadą, kad kooperatyvų garantijų sistemos paskelbimas ir įgyvendinimas turi būti laikomi viena ir ta pačia priemone.

(91)

Kaip nurodyta Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje, „[i]šskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba jos iš valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(92)

Tiek Belgija, tiek ARCO tvirtina, kad išnagrinėti, ar ARCO gavo valstybės pagalbą, Komisija turėtų remdamasi kitu savo sprendimu, t. y. sprendimu dėl Ethias  (61). Tačiau valstybės pagalbos sąvoka – tai objektyvi sąvoka, apibrėžta Sutartyje. Kad būtų laikoma valstybės pagalba, priemonė privalo atitikti tokius keturis kriterijus (taikomus visus kartu): i) ji turi būti suteikta valstybės arba iš valstybinių išteklių; ii) dėl priemonės subjektui, kuriam ji taikoma, turi būti suteiktas atrankusis pranašumas; iii) dėl jos turi būti (galbūt) iškraipoma konkurencija; iv) priemonė privalo daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(93)

Komisija turi įvertinti priemonę pagal šiuos keturis kriterijus (žr. 94–110 konstatuojamąsias dalis).

(94)

Komisija turi įvertinti, ar kooperatyvų garantijų sistema yra finansuojama valstybiniais ištekliais ir priskirtina valstybei.

(95)

Pagal nusistovėjusią teismo praktiką (62) visos lėšos, kurias valdžios institucijos iš tiesų gali naudoti įmonėms remti ir kurios nebūtinai nuolat turi priklausyti valstybės turtui, patenka į Sutarties 107 straipsnio 1 dalies taikymo sritį, jeigu yra nuolat kontroliuojamos valstybės, taigi lieka kompetentingų nacionalinių institucijų žinioje.

(96)

Konkrečiai valstybės pagalba laikoma suteikta, jeigu lėšos gaunamos iš valstybės teisės aktuose nustatytų įmokų ir jeigu jos valdomos ir paskirstomos pagal tų teisės aktų nuostatas, net jeigu jas administruoja skirtingos valstybės institucijos. Tokią pagalbą teikiančio subjekto ar įmonės statusas nelaikomas lemiamu veiksniu taikant valstybės pagalbos taisykles.

(97)

Vertindama kooperatyvų garantijų sistemos struktūrą Komisija pažymi, kad Belgijos teisės aktuose yra nustatytos sistemos dalyvių mokėtinos įmokos ir šių lėšų panaudojimo būdas. Todėl įmokos į Specialųjį apsaugos fondą laikomos valstybiniais ištekliais net tuo atveju, kai yra gautos iš privačių šaltinių.

(98)

Be to, prireikus Indėlių ir konsignacijų kasa, kuri yra viešoji įstaiga, iš anksto skiria lėšas, būtinas numatytoms Specialiojo apsaugos fondo išmokoms finansuoti. Dėl šio kooperatyvų garantijų sistemos aspekto bet kokiu atveju kyla gana konkreti ekonominė rizika patirti išlaidų iš valstybės narės biudžeto, siekiant padaryti išvadą, jog valstybiniai ištekliai panaudoti pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį (63).

(99)

Vertinant priemonės priskirtinumą Belgijai aišku, kad kooperatyvų garantijų sistema negali būti laikoma Direktyvos 94/19/EB perkėlimo į nacionalinę teisę padariniu. Pagal šios direktyvos nuostatas valstybės narės privalo sukurti tiktai kredito įstaigų indėlių garantijų sistemą; jos 2 straipsnyje aiškiai nurodyta, kad taikant indėlių garantijų sistemas nekompensuojamos jokios priemonės, kurioms taikoma kredito įstaigų nuosavų lėšų apibrėžtis. Jeigu valstybė narė nusprendžia sukurti kitų kompensavimo sistemų, pagal kurias garantijos suteikiamos kitoms finansinėms priemonėms, toks sprendimas neatitinka Sąjungos teisės nuostatų, o laikomas pačios valstybės narės iniciatyva (64). Komisija taip pat pažymi, kad Belgija nurodo investuotojų kompensavimo garantijų sistemą, bet toks sistemų palyginimas netinkamas, nes šios sistemos neskirtos su investavimu susijusiai rizikai kompensuoti. Kaip jau paaiškinta 21 konstatuojamojoje dalyje, investuotojų kompensavimo sistemos sukurtos tik tiems atvejams, kai investicinė įmonė yra nepajėgi grąžinti investuotojui priklausančio turto, pvz., dėl sukčiavimo arba įmonės sisteminių problemų.

(100)

Komisija daro išvadą, kad dėl kooperatyvų garantijų sistemos grupei ARCO buvo suteiktas pranašumas. Teisingumo Teismas sutiko, kad įmonės gali įgyti pranašumą turėdamos geresnes galimybes gauti kapitalo, jeigu dėl priemonės, kurios valstybė narė ėmėsi remdama investuotojus, investuotojai savo pinigus labiau siekia skirti tam tikroms tikslinėms investicijoms (65). Šiuo konkrečiu atveju priemonė grupės ARCO subjektams padėjo išsaugoti esamą kapitalą, įtikinus esamus kooperatyvų narius iš jų nepasitraukti (66), ir tai buvo ypač svarbus pranašumas atsižvelgiant į iškart po banko Lehman Brothers bankroto rinkoje tvyrojusią įtampą. Norėdama nuraminti grupės narius, 2009 m. sausio 21 d. ARCO savo interneto svetainėje paskelbė Belgijos Vyriausybės pranešimą spaudai, ir tai aiškiai rodo, kad galimybė nuraminti investuotojus buvo svarbus ARCO pranašumas. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad 2008 m. vasarą paskelbtame ARCOPAR prospekte (67) taip pat kalbama apie riziką, kurią nariai – fiziniai asmenys – patirtų pasitraukę iš finansinio kooperatyvo (68)  (69).

(101)

Priemonė taip pat yra akivaizdžiai atrankinė. Visų pirma ji taikoma tik asmenims, kuriems priklauso finansinio kooperatyvo akcijos, ir netaikoma konkuruojančių įmonių išleistų investicinių produktų savininkams. Taigi finansų subjektai, siūlę lėšų apsauginių obligacijų rinkoje ar pinigų rinkoje arba bendrų garantuoto kapitalo investicinių lėšų, negalėjo savo klientams suteikti panašios garantijos. Belgija teigia, kad finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra privatūs asmenys, priklausančias akcijas iš esmės galima prilyginti indėliams (70). Tačiau savo argumentuose Belgija dažniausiai mini visus, o ne vien finansinius kooperatyvus. Be to, Belgijos pateiktame finansinių kooperatyvų akcijų aprašyme nėra jokios nuorodos į tokią svarbią informaciją kaip investavimo į šias priemones rizika (71), kuri nepatiriama indėlių atveju.

(102)

Tai, kad priemonė atrankinė, taip pat matyti lyginant finansiniams kooperatyvams ir kitiems patvirtintiems nefinansiniams kooperatyvams taikomas nuostatas. Remdamasi Sprendimu Paint Graphos, Belgija pritaria specialių nuostatų taikymui finansinių kooperatyvų nariams, kurie yra fiziniai asmenys. Sprendimas Paint Graphos – tai prejudicinis sprendimas, susijęs su Italijos teismo nutartimi dėl prašymo priimti prejudicinį sprendimą; šis teismas norėjo išsiaiškinti, ar gamintojų ir darbuotojų kooperatyvams suteikiamos mokesčių lengvatos gali būti prilygintos valstybės pagalbai pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį. Savo sprendime Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad mokesčių lengvata turi būti vertinama pagal keturis kartu taikomus valstybės pagalbos kriterijus, ir pateikė išsamesnes gaires, kaip visų pirma vertinti, ar tokia mokesčių lengvata suteikiamas atrankusis pranašumas (72). Teisingumo Teismas teigė, kad reikia nustatyti, i) ar tokią mokesčių lengvatą galima pateisinti atitinkamai mokesčių sistemai būdingomis savybėmis (73); ii) ar esama tinkamų priežiūros bei kontrolės procedūrų (74), iii) ar mokesčių lengvata yra proporcinga ir neviršija to, kas būtina (75).

(103)

Komisija mano, kad Belgijos argumentams pritarti negalima, nes dėl priemonės teikiamas pranašumas kokybės požiūriu yra kitoks nei byloje Paint Graphos Teisingumo Teismo nagrinėtas pranašumas. Taikant Belgijos sukurtą priemonę suteiktas pranašumas, o ne atleista nuo mokesčio ar mokesčio mokėjimo prievolės. Todėl trijų etapų analizės modelis, Teisingumo Teismo taikytas siekiant įvertinti, ar mokesčio lengvata arba atleidimas nuo mokesčio yra atrankinis, negali būti taikomas šiai priemonei.

(104)

Bet kokiu atveju net jeigu Sprendimas Paint Graphos nagrinėjamai priemonei būtų taikomas, dėl tam tikrų konkrečių priemonės aspektų ji vis tiek būtų laikoma atrankine.

(105)

Pirma, Komisija pažymi, kad byloje Paint Graphos kalbama apie visus gamintojų ir darbuotojų kooperatyvus, o ne tam tikrą palyginti nedidelę sektoriaus dalį, kokią sudaro finansiniai kooperatyvai. Jeigu, kaip teigia Belgija, „tikriesiems“ kooperatyvams reikėtų taikyti specialią tvarką, ši speciali tvarka turėtų būti taikoma visiems patvirtintiems kooperatyvams. Todėl vien fakto, kad priemonė taikoma tiktai finansiniams kooperatyvams, pakanka, kad ji būtų pripažinta atrankine.

(106)

Antra, Komisija pažymi, kad, Belgijos nuomone, finansiniai kooperatyvai nusipelnė papildomų lengvatų, taikytinų nuo 2008 m. spalio 10 d. Komisija pabrėžia, kad iki tos dienos rinkoje įsitvirtinusiems patvirtintiems kooperatyvams buvo taikoma palanki tvarka, susijusi su jų ypatingu statusu: jie buvo atleidžiami nuo kilnojamojo turto mokesčio (76). Šiame sprendime Komisija neišreiškia nuomonės dėl mokesčių lengvatos proporcingumo, bet mano, kad nebuvo jokių pateisinamų priežasčių nuo 2008 m. spalio 10 d. staiga pradėti taikyti papildomą kompensaciją ar apsaugą finansinio kooperatyvo statusą turinčioms įmonėms.

(107)

Galiausiai net jeigu Komisija atliktų, kaip rekomenduoja Belgija, Sprendimu Paint Graphos pagrįstą tyrimą, jos nuomone, niekaip nebūtų galima pateisinti 100 % garantijos suteikimo ARCO nariams – fiziniams asmenims (žr. Sprendimo Paint Graphos analizės i dalį), nes šiai grupei priklausę subjektai buvo ribotos atsakomybės bendrovės. Atsižvelgiant į šių bendrovių statusą, apibrėžtą pagal bendrąsias Belgijos bendrovių teisės taisykles, ARCO nariai – fiziniai asmenys – turėjo suvokti, kad likvidavimo atveju jie gali prarasti visą savo kapitalą (77). Be to, 100 % kapitalo, pasirašyto finansinių kooperatyvų narių – fizinių asmenų, apsauga nėra proporcinga priemonė (žr. Sprendimo Paint Graphos analizės iii dalį), nes dėl jos šie nariai turėtų būti apsaugoti nuo bet kokios rizikos, todėl įmonės, kurių nariai jie yra, įgytų nepagrįstą pranašumą (78).

(108)

Dėl kooperatyvų garantijų sistemos finansiniai kooperatyvai įgyja pranašumą, kurio neturi nei mažmeninius investicinius produktus siūlantys rinkos dalyviai, nei kiti nefinansiniai patvirtinti kooperatyvai. Taikant šią priemonę ARCO pavyko ilgiau išsaugoti savo rinkos dalį. Iš ARCO nebuvo atsiimtas kapitalas (dalis jo buvo atsiimta, bet vėliau ir mažiau, negu būtų buvę netaikant priemonės). Taigi kiti rinkos dalyviai, kurie turėjo konkuruoti pasikliaudami vien savo nuopelnais, o ne kooperatyvų garantijų sistema, negalėjo naudotis kapitalu, kuris būtų skirtas investicijoms. Taigi taikant kooperatyvų garantijų sistemą iškraipoma konkurencija (79).

(109)

Valstybei narei suteikus pagalbą tam tikrai įmonei, gali būti išlaikyta ar vystoma aptariama vidaus veikla, todėl kitose valstybėse narėse įsteigtų įmonių galimybės prasiskverbti (labiau) į rinką sumažėja (80). Atsižvelgiant į tai, kad Belgijos rinkoje veikia daug tarptautinių investicinių produktų tiekėjų, priemonė, be abejo, daro įtaką prekybai visoje Sąjungoje.

(110)

Remdamasi (91)–(109) konstatuojamosiose dalyse išdėstyta analize, Komisija daro išvadą, kad kooperatyvų garantijų sistemai naudojami valstybiniai ištekliai ir kad taikant šią sistemą ARCO suteikiamas atrankusis pranašumas, iškraipoma konkurencija ir daroma įtaka prekybai Sąjungoje: taigi ji atitinka visus kriterijus, kad būtų laikoma valstybės pagalba. Visi šie aspektai atsirado ne vėliau kaip priėmus 2011 m. spalio 10 d. karaliaus nutarimą, tačiau taikant priemonę pranašumas buvo suteikiamas jau tuo metu, kai 2008 m. spalio 10 d. paskelbta apie priemonės sukūrimą. Nagrinėjant pagalbos suderinamumą ir – esant reikalui – siekiant susigrąžinti ją iš gavėjų, reikia atsižvelgti į visą dėl pranašumo gautą sumą.

(111)

Nustačiusi, kad kooperatyvų garantijų sistema yra valstybės pagalba pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį, Komisija turi nustatyti, ar ši pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

(112)

Sutarties 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad bet kokia valstybės suteikta pagalba, išskyrus Sutarties leidžiančiose nukrypti nuostatose nurodytus atvejus, yra nesuderinama su vidaus rinka, taigi draudžiama. Šio straipsnio 2 ir 3 dalyse apibrėžiama su vidaus rinka suderinama dviejų rūšių valstybės pagalba.

(113)

107 straipsnio 2 dalyje visų pirma išvardyta tų rūšių valstybės pagalba, kuriai savaime taikoma nuo draudimo principo leidžianti nukrypti nuostata; kooperatyvų garantijų sistema nepriskirta nė vienai iš šių rūšių.

(114)

Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje išvardyta dar kelių rūšių pagalba, kuri gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka. Teoriškai būtų galima taikyti šios dalies b arba c punktą.

(115)

Aptariant Sutarties 107 straipsnio 3 dalies c punktą pažymėtina, kad Komisija gairėse yra paaiškinusi, kaip šioje nuostatoje įtvirtintą leidimą ji ketina taikyti tam tikrų rūšių pagalbai. Tačiau ji pažymi, kad priemonė neatitinka jokios šiose gairėse nustatytos pagalbos rūšies. Be to, nei Belgija, nei ARCO nenurodė jokio bendro intereso tikslo, kuriuo būtų galima pagrįsti šios nuostatos taikymą. Taigi Komisija galimą priemonės suderinamumą turėtų nagrinėti remdamasi vien Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktu.

(116)

Dėl Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punkto Komisija pažymi, kad, Belgijos nuomone, jeigu Komisija padarytų išvadą, jog kooperatyvų garantijų sistema yra valstybės pagalba, priemonė turėtų būti vertinama remiantis šia nuostata, pagal kurią pagalbą galima paskelbti suderinama su vidaus rinka, jeigu ji būtina kurios nors valstybės narės ekonomikos dideliems sutrikimams atitaisyti.

(117)

Tačiau pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktą tai, kas turi būti laikoma dideliu valstybės narės ekonomikos sutrikimu, turi būti aiškinama siaurai. Toks sutrikimas turi daryti poveikį visai atitinkamos valstybės narės, o ne tik vieno jos regiono ar vienos jos teritorijos dalies, ekonomikai (81).

(118)

2008 m. rudenį finansų krizei pirmą kartą pasiekus kulminaciją, 2008 m. komunikate dėl bankų sektoriaus Komisija nusprendė, kad Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktu gali būti remiamasi vertinant priemones, priimtas siekiant pašalinti finansų įstaigoms iškilusius sunkumus (82).

(119)

Remdamasi Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punktu Komisija taip pat parengė ne finansų sektoriui skirtą dokumentą „Laikinoji valstybės pagalbos priemonių sistema siekiant padidinti galimybes gauti finansavimą dabartinės finansų ir ekonomikos krizės sąlygomis“ (83). Tačiau ši sistema nagrinėjamai priemonei netaikoma. Iš tikrųjų ji skirta realiajai ekonomikai ir ja siekta valstybėms narėms sudaryti sąlygas imtis tinkamų priemonių siekiant padėti gauti finansavimą įmonėms, norėjusioms investuoti finansų krizės laikotarpiu, kai bankai paskolas suteikdavo vis rečiau. ARCO problemos susijusios ne su nepakankamomis galimybėmis gauti paskolų bankų sektoriuje, o su turtu (įmonės Dexia akcijomis), kurių vertė turėjo būti sumažinta. Be to, kooperatyvų garantijų sistema, pagal kurią apsaugoma 100 % įsipareigojimams priskirtos priemonės, nepriklauso nė vienai pagalbos rūšiai, nurodytai sistemos 4.3 punkte.

(120)

Kadangi pagal 2008 m. komunikatą dėl bankų sektoriaus finansiniai kooperatyvai nėra finansų įstaigos (84), pagalba turi būti vertinama tiesiogiai remiantis Sutartimi. Kad atitiktų bendruosius suderinamumo kriterijus, apibūdintus Sutarties 107 straipsnio 3 dalyje, priemonė turi atitikti tokias sąlygas (85):

a)    pagalbos tinkamumo : pagalba turi būti tikslinga, kad tikslas atitaisyti didelius ekonomikos sutrikimus galėtų būti iš tikrųjų pasiektas, o jo pasiekti negalima, jeigu nagrinėjama priemonė netinka sutrikimui atitaisyti;

b)    būtinumo : priemonė, atsižvelgiant į jos sumą ir formą, turi būti būtina tikslui įgyvendinti. Todėl reikia nustatyti mažiausią tikslui pasiekti reikalingą sumą, o priemonės forma turi būti tinkamiausia sutrikimui atitaisyti;

c)    proporcingumo : teigiamu priemonės poveikiu turi būti tinkamai kompensuojamas konkurencijos iškraipymas, todėl konkurencija turi būti iškraipoma tik tiek, kiek būtina nustatytiems priemonės tikslams pasiekti;

(121)

Vertindama priemonės tinkamumą, Komisija nurodo, kad finansinių kooperatyvų poveikis visai ekonomikai iš esmės skiriasi nuo įprastų bankų poveikio, nes iš šių bankų indėliai gali būti atsiimami masiškai. Jeigu visi banko indėlininkai nuspręstų kartu atsiimti savo pinigus, bankas būtų priverstas per trumpą laiką perleisti visą turimą nelikvidų turtą (skubiai jį parduoti), o tai turėtų sunkių padarinių skolinimui realiosios ekonomikos sąlygomis, taip pat dėl to galėtų susiformuoti turto kainų mažėjimo spiralė. Tačiau finansiniai kooperatyvai realiosios ekonomikos sąlygomis paskolų neteikia. Jie taip pat turi teisę įstatuose apriboti narių pasitraukimo galimybes (86), todėl iš esmės gali išvengti bet kokio chaotiško turto perleidimo. Ši aplinkybė aiškiai rodo, kad indėlių ir nariams priklausančių akcijų poveikis sistemai labai skiriasi.

(122)

Taip pat aišku, kad teisiniu požiūriu finansinių kooperatyvų nariai yra ribotos atsakomybės bendrovės akcininkai. Dėl šio statuso finansinių kooperatyvų nariai, kurie yra fiziniai asmenys, teisiniu požiūriu patiria riziką netekti dalies arba visų savo investicijų. Šiuo klausimu Komisija taip pat pažymi, kad BNB vadovas nepatvirtino, jog finansinių kooperatyvų akcijos gali būti prilyginamos kredito įstaigos taupomiesiems indėliams (87).

(123)

Komisija taip pat pažymi, kad finansinių kooperatyvų narių, kurie yra fiziniai asmenys, padėtis „pakopinėje struktūroje“ (88) šių subjektų likvidavimo arba bankroto atveju labai skiriasi nuo kredito įstaigose santaupas laikančių indėlininkų padėties. Kredito įstaigos yra reglamentuojami subjektai, ir reguliavimo institucija prižiūri, kad jie nuolat turėtų tam tikrą kapitalo sumą. Šis kapitalas likvidavimo arba bankroto atveju padeda atremti pirmąjį smūgį. Tačiau finansinių kooperatyvų nariams netaikoma jokia tokio tipo apsauga. Kooperatyvą likvidavus ar jam bankrutavus jie nukenčia pirmiausia.

(124)

Remdamasi 121–123 konstatuojamosiose dalyse išplėtotais argumentais Komisija daro išvadą, kad taikant kooperatyvų garantijų sistemą finansiniai kooperatyvai ir jų nariai, kurie yra fiziniai asmenys, paprasčiausiai apsaugomi nuo savo ankstesnio investavimo padarinių. Tačiau ši sistema nėra tinkama priemonė išvengti didelio Belgijos ekonomikos sutrikimo.

(125)

Dėl priemonės būtinumo Komisija primena, kad Belgija jau buvo ėmusis svarbių priemonių siekdama išvengti Belgijos ekonomikos sutrikimų. Ji jau buvo parengusi kitas priemones, skirtas finansų sistemai stabilizuoti, visų pirma įsteigusi bankus ir kitas finansų įstaigas, į kurias investavo finansiniai kooperatyvai. Pagal Belgijos indėlių garantijų sistemą apsauga taikyta indėliams iki 100 000 EUR; Belgija bendrovėms Fortis, KBC, Dexia ir Ethias suteikė šią pagalbą: padėjo atlikti rekapitalizavimą, skyrė grynųjų pinigų injekcijas, taikė paramos nuvertėjusiam turtui priemones ir ad hoc priemones. Komisija daro išvadą, kad finansinių kooperatyvų, kurie galiausiai yra ribotos atsakomybės bendrovės, atveju tam tikrų narių – fizinių asmenų – apsaugoti nereikėjo.

(126)

Dėl Belgijos minimo BNB vadovo rašto Komisija pažymi, kad jis parašytas 2011 m. spalio mėn., t. y. praėjus daug laiko nuo 2008 m. spalio 10 d. – dienos, kai pranešta apie priemonę, ir kad jame nurodoma ne tai, kad priemonė būtina siekiant išvengti didelio Belgijos ekonomikos sutrikimo, o tik tai, kad ji padėtų (89) sumažinti neigiamą krizės (sisteminės) poveikį. Dėl Finansinio stabilumo komiteto rašto Komisija nurodo, kad jame paprasčiausiai pranešama apie indėlių garantijų sistemos išplėtimą ir 21 klasei priskirtiems draudimo produktams taikomos garantijų sistemos įdiegimą.

(127)

Dėl priemonės proporcingumo Komisija pažymi, jog priemonė sukurta taip, kad ją taikant pakankamai neapsaugoma nuo netinkamos atrankos (90). Kooperatyvų garantijų sistema yra neprivaloma, ir aišku, kad į ją priimama neatlikus jokio gyvybingumo tyrimo, todėl sistema skatinama naudotis, kai akivaizdu, jog garantija bus panaudota. Pagal tokį scenarijų sistemos dalyvis iki pat likvidavimo gali naudotis garantija praktiškai nemokėdamas garantinių įmokų.

(128)

Komisija taip pat mano, kad taikant kooperatyvų garantijų sistemą nederamai iškraipomas įprastas rinkos veikimas. Priemonė padėjo ARCO apsaugoti savo poziciją mažmeninėje finansinių priemonių rinkoje, o tai turėjo arba galėjo turėti neigiamą poveikį ARCO konkurentų, kurie negalėjo naudotis kooperatyvų garantijų sistema, užimamai rinkos daliai ir pelningumui.

(129)

Galų gale priemonė negali būti laikoma suderinama su vidaus rinka, nes pagal Sutarties 107 straipsnio 3 dalies b punkto nuostatas nėra nei tinkama, nei būtina, nei proporcinga ir jai netaikoma jokia kita nuostata, kuria reglamentuojamas valstybės pagalbos suderinamumas su vidaus rinka.

(130)

Apskaičiuodama iš ARCO susigrąžintiną sumą, susijusią su suteiktu pranašumu, Komisija remiasi tokiais parametrais ir faktais (91):

(131)

ARCO įgytas pranašumas – tai apsauga nuo kapitalo atsiėmimo, kurį kitu atveju ji būtų galėjusi sustabdyti tiktai taikydama savo įstatų nuostatas, kai būtų pasiekta viršutinė 10 % (93) kapitalo arba 10 % narių riba. Tokio dydžio kapitalas galėjo būti atsiimtas arba tiek narių galėjo pasitraukti, jeigu ARCO būtų pernelyg daug įsiskolinusi arba pradėjusi bankroto ar likvidavimo procedūrą, t. y. – vertinant objektyviai arba veikiau subjektyviai, kaip tam tikrais kitais masinio indėlių atsiėmimo atvejais (94), – jeigu nariai būtų galvoję, kad investicijos į ARCO nebėra saugios, pvz., dėl didelės jos patiriamos rizikos, susijusios su Dexia finansine padėtimi ir rinkos verte.

(132)

Vertindama ARCO įgytą pranašumą, Komisija laikosi atsargumo principo (95) ir atsižvelgia į galimą kapitalo atsiėmimą tik vienų metų laikotarpiu, o ne keliais laikotarpiais. Taikant tokį metodą vertinimo rezultatas turėtų atspindėti mažiausią kooperatyvų garantijų sistemos poveikį, nors iš tikrųjų garantija taip pat galėjo padėti ARCO išvengti ne vieno kapitalo atsiėmimo arba narių pasitraukimo iš bendrovės neviršijant didžiausios leidžiamos ribos. Pagal ARCO įstatus kooperatyvas kapitalo atsiėmimą galėjo stabdyti atsiėmus 10 % kapitalo arba pasitraukus 10 % narių. Apskaičiuodama pagalbos sumą Komisija daro prielaidą, kad ARCO būtų pasirinkusi veiksmingiausią sprendimą – tą, kuris jai būtų padėjęs išsaugoti didžiausią kapitalą. Vertindama narių pasitraukimo galimybę, Komisija remsis mažiausiu narių, kurie yra fiziniai asmenys, skaičiumi tuo laikotarpiu (prasidėjusiu 2008 m. spalio 10 d.), kuriuo pranašumas suteiktas (tai dar viena atsargi prielaida), o šiems nariams priskirs vidutinę kapitalo dalį atitinkamais metais. Vertindama galimybę atsiimti kapitalą Komisija taip pat remsis metų, kuriais kapitalas buvo mažiausias, duomenimis.

(133)

Be to, Komisija atsižvelgia į tai, kad dėl priemonės teikiamas pranašumas iš dalies sumažėjo, nes ARCO, sudaryta iš trijų juridinių asmenų – ARCOPAR, ARCOFIN ir ARCOPLUS, vienintelę stojamąją įmoką ir garantinę įmoką turėjo sumokėti už vienus metus, nors šios įmokos buvo sumokėtos tiktai 2011 m. rudenį, prieš pat ARCO savanorišką likvidavimą.

(134)

Taigi dėl priemonės suteiktas pranašumas lygus mažesniajai iš sumų, gautų atlikus tokius du skaičiavimus: a) iš 10 % kapitalo, turėto tais metais, kuriais kapitalas buvo mažiausias laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d., atėmus bendrą jau sumokėtų įmokų sumą; b) 10 % mažiausią narių skaičių laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d. padauginus iš vidutinės kapitalo dalies, kiekvienam nariui priklausiusios tais pačiais metais, atėmus bendrą jau sumokėtų įmokų sumą.

(135)

Apskritai tikimybė, kad investuotojai atsiims savo kapitalą, bėgant laikui didėja, todėl tampa sunkiau apskaičiuoti palūkanas, mokėtinas už suteiktą pranašumą. Siekdama užtikrinti, kad visas ARCO įgytas pranašumas būtų panaikintas, ir norėdama suteikti galimybę valstybei narei naudotis veiklos metodu, skirtu susigrąžinant pagalbą taikytinai palūkanų normai apskaičiuoti (96), Komisija laikosi nuomonės, kad visu suteiktu pranašumu buvo galima naudotis ne vėliau kaip nuo 2011 m. gruodžio 8 d., ir prašo, kad palūkanos nuo susigrąžintinų sumų būtų skaičiuojamos nuo 2011 m. gruodžio 8 d. iki jų visiško susigrąžinimo dienos.

(136)

Kad galėtų patikrinti pagalbos apskaičiavimą, Komisija prašo Belgijos pateikti jai sąrašą, kuriame būtų nurodytas atitinkamai ARCOPAR, ARCOFIN ir ARCOPLUS narių skaičius, nustatytas kiekvienų metų pabaigoje laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d.

(137)

Savo papildomose pastabose, pateiktose praėjus daugiau kaip pusantrų metų nuo pastabų dėl sprendimo pradėti procedūrą pateikimo laikotarpio pabaigos, Belgijos institucijos esminės naujos informacijos nepateikė. Jos nurodo, kad Komisija negali uždrausti taikyti garantijų, suteiktų nariams, kurie yra fiziniai asmenys. Ji negali reikalauti, kad valstybė sustabdytų visų išmokų mokėjimą pagal kooperatyvų garantijų sistemą ar susigrąžintų išmokas, pagal šią sistemą išmokėtas nariams, kurie yra fiziniai asmenys.

(138)

Pagrįsdamos šias pastabas, Belgijos institucijos primena, kad pagal Sutarties 107 straipsnio 1 dalį nariai – fiziniai asmenys – nėra įmonės, ir mano, kad garantijos taikymas nariams, kurie yra fiziniai asmenys, neturi jokios įtakos grupei ARCO ar Belgijos valstybės galimybėms susigrąžinti pagalbą.

(139)

Atsakydama Komisija nurodo, kad lėšos, kurias susigrąžinti nurodoma šiame sprendime, yra būtent grupei ARCO suteikta pagalba.

(140)

Ji pabrėžia, kad taikant Sutarties 108 straipsnio 2 dalį užtenka nustatyti, kad valstybės suteikta pagalba nesuderinama su vidaus rinka, siekiant pagrįstai nurodyti valstybei tokią pagalbą panaikinti (97). Todėl Belgijos institucijos negali teigti, kad draudimas taikyti garantiją, kuri pripažinta nesuderinama pagalba, prieštarauja Sąjungos teisei.

(141)

Taigi jos turėjo paisyti sprendime pradėti procedūrą pateikto nurodymo sustabdyti bet kokį nagrinėjamos priemonės įgyvendinimą, o tai reiškia, kad jokie mokėjimai negalėjo būti atlikti.

(142)

Taigi pagrįsta reikalauti, kad Belgija ir toliau neatliktų jokių mokėjimų pagal šią pagalbos priemonę.

(143)

Komisija konstatuoja, kad kooperatyvų garantijų sistema yra valstybės pagalba bendrovėms ARCOPAR, ARCOFIN ir ARCOPLUS, kurią Belgija neteisėtai suteikė pažeisdama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį. Todėl Belgija turėtų panaikinti teisės aktą, kuriuo grindžiama kooperatyvų garantijų sistema (būtent 2009 m. balandžio 14 d. įstatymą ir 2011 m. spalio 10 d. karaliaus nutarimą), ir susigrąžinti pagalbos sumą iš ARCOPAR, ARCOFIN bei ARCOPLUS,

a)

iš 10 % kapitalo, turėto tais metais, kuriais kapitalas buvo mažiausias laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d., atėmus bendrą jau sumokėtų įmokų sumą, arba

b)

10 % mažiausią narių skaičių laikotarpiu nuo 2008 m. spalio 10 d. iki 2011 m. gruodžio 8 d. padauginus iš vidutinės kapitalo dalies, kiekvienam nariui priklausiusios tais pačiais metais, atėmus bendrą jau sumokėtų įmokų sumą.

a)

išsamų šiam sprendimui įgyvendinti numatytų priemonių, kurių jau imtasi, aprašymą;

b)

dokumentus, kuriais įrodoma, kad naudos gavėjams oficialiai pranešta apie pagalbos grąžinimą.

—

bet kurioms nuosavų lėšų sudėtinėms dalims, kurios patenka į 1989 m. balandžio 17 d. Tarybos direktyvos 89/299/EEB dėl kredito įstaigų nuosavų lėšų 2 straipsnyje pateiktą nuosavų lėšų apibrėžimą“.