(1)

2011 m. gegužės 18 d. Italijos valdžios institucijos elektroniniu pranešimu pagal Sutarties 108 straipsnio 3 dalį pranešė Komisijai apie bendrovei „Simet SpA“ (toliau – „Simet“) paskirtą kompensaciją už 1987–2003 m. teiktas viešąsias tarpregionines keleivinio autobusų transporto paslaugas, įgyvendinant Valstybės Tarybos (it. Consiglio di Stato), Italijos vyriausiojo administracinio teismo, sprendimą (toliau – priemonė, apie kurią pranešta). Pranešimas užregistruotas numeriu SA.33037.

(2)

2011 m. liepos 12 d., 2011 m. spalio 5 d., 2012 m. vasario 20 d., 2012 m. kovo 2 d. ir 28 d. ir 2012 m. balandžio 17 d. Italijos valdžios institucijos pateikė papildomos informacijos apie praneštą priemonę.

(3)

2012 m. gegužės 31 d. raštu Komisija pranešė Italijos valdžios institucijoms apie savo sprendimą pradėti Sutarties 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

Iki numatyto termino gautos šios pastabos:

(4)

„Simet“ yra privati bendrovė, teikianti keleivinio autobusų transporto paslaugas pagal koncesiją, kurią Italijos valstybė suteikė pagal Įstatymą Nr. 1822/39 (2). Konkrečiau, „Simet“ teikia reguliariojo susisiekimo paslaugas maršrutų tarp Kalabrijos ir kitų Italijos regionų tinkle. Be šių paslaugų, kurias teikdama ji gauna maždaug du trečdalius pajamų, „Simet“ dar teikia tarptautinio transporto, turizmo, autobusų nuomos su vairuotoju ir kitas paslaugas (3), su kuriomis susijęs likęs trečdalis visų bendrovės pajamų.

(5)

1999 m. spalio mėn. „Simet“ pirmą kartą Infrastruktūros ir transporto ministerijai (toliau – ministerija) pateikė prašymą skirti kompensaciją už viešąją paslaugą, kuria būtų atlygintos bendrovės tarpregioninio autobusų transporto paslaugos nuo 1987 m (4). Ministerija atmetė šį ir vėlesnius prašymus, teigdama, kad nebuvo „Simet“ įpareigojusi teikti minėtų viešųjų paslaugų.

(6)

Italijos valdžios institucijų teigimu, „Simet“, kaip ir kiti tarpregioninių reguliarių maršrutų operatoriai, veikė pagal laikinąsias licencijas (koncesijas), kurios būdavo kasmet atnaujinamos, paslaugas teikiančiai bendrovei pateikus prašymą. Šiomis koncesijomis paslaugas teikiančiai bendrovei būdavo suteikiama išskirtinė teisė teikti aptariamas paslaugas. Remiantis metinės koncesijos specifikacijomis, leidimu teikti paslaugas operatoriui nebūdavo suteikiama teisė į kokią nors subsidiją ar kompensaciją, o visa su paslaugos teikimu susijusi rizika ir pavojus tekdavo paslaugas teikiančiai bendrovei. Pati bendrovė siūlė ministerijos patvirtintose metinių koncesijų specifikacijose pateiktus įkainius.

(7)

Bėgant metams bendrovė pateikė daugybę prašymų pakeisti paslaugų teikimo tvarką, kurie paprastai būdavo priimami laikantis Respublikos Prezidento dekrete 369/94 numatytos procedūros (5). Respublikos Prezidento dekreto 369/94 4 ir 5 straipsniuose numatyta išsami prašymų vertinimo ir lyginamosios analizės procedūra, taikytina siekiant pradėti teikti bet kokią naują paslaugą koncesijos pagrindu.

(8)

Ministerijai atsisakius skirti kompensaciją už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus nuo 1987 m., „Simet“ pateikė ieškinį administraciniam teismui, reikalaudama kompensacijos už su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų įvykdymą.

(9)

Po keleto įvairių instancijų teismų Valstybės Taryba 2010 m. kovo 9 d. sprendime Nr. 1405/2010 (toliau – Sprendimas Nr. 1405/2010) pripažino bendrovės „Simet“ teisę gauti kompensaciją už reguliariojo (daugiausiai tarpregioninio) autobusų transporto paslaugas, teiktas pagal Italijos valstybės suteiktą koncesiją. Be to, sprendime nustatyta, kad tiksli kompensacijos suma turėjo būti nustatyta remiantis patikimais bendrovės apskaitos duomenimis.

(10)

Sprendime pradėti procedūrą išsamiau paaiškinta, kad Sprendime Nr. 1405/2010 vis dėlto nebuvo tiksliai apibrėžta, kuriuo teisės aktu remiantis ir kaip buvo nustatyti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai. 2011 m. sausio 18 d. nutartyje Nr. 2072/2011, išleistoje valdybai nesilaikius Sprendimo Nr. 1405/2010, Valstybės Taryba šiuo atžvilgiu buvo konkretesnė, teigdama, kad „ministerija ne kartą bendrovei neleido keisti maršrutų, tvarkaraščių, aptarnaujamų vietovių; be to, nustatė, kad įkainiai neturį viršyti „Valstybės geležinkelių“ (it. Ferrovie dello Stato) taikomų įkainių, o tai, pasak bendrovės, yra viešosios paslaugos teikimo požymiai“.

(11)

Nors Sprendime Nr. 1405/2010 minimas naujasis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 (6), kuris reglamentuoja kompensacijas už viešąją paslaugą, nes „juo nustatyti su kompensacijomis susiję kriterijai, panašūs į numatytuosius ankstesnėse Bendrijos nuostatose“, Valstybės Taryba įsakė atsakingoms valdžios institucijoms sumokėti kompensaciją bendrovei „Simet“ vadovaudamasi Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsniais (7).

(12)

Prieš vykdydamos Valstybės Tarybos sprendimus (Sprendimas Nr. 1405/2010 ir Nutartis Nr. 2072/2010) ir išmokėdamos kompensaciją bendrovei „Simet“, Italijos valdžios institucijos nusprendė palaukti Komisijos vertinimo dėl priemonių, apie kurias pranešta.

(13)

Dėl bendrovei „Simet“ mokėtinos kompensacijos už suteiktas paslaugas, Italijos valdžios institucijos pateikė Komisijai pas išorės konsultantą „Simet“ užsakytą ataskaitą (toliau – pradinė ataskaita), nepatvirtindamos joje pateiktų skaičiavimų. Pradinėje ataskaitoje kompensacijos suma apytiksliai siekė 59,4 mln. EUR (8).

(14)

Vis dėlto vėliau kompensacijos prašymai buvo dar kartą išnagrinėti, kadangi priėmus sprendimą pradėti procedūrą Valstybės Taryba paprašė nepriklausomo tinkamo kompensacijos dydžio įvertinimo. Šio vertinimo rezultatai aptarti 2.6 ir 2.7 skirsniuose.

(15)

Nors „Simet“ reikalavo kompensacijos už paslaugas, teiktas iki 2013 m. pabaigos (9), Italijos valdžios institucijų nuomone, šiam pranešimui aktualus tik 1987–2003 m. laikotarpis, kadangi Sprendimas Nr. 1405/2010 susijęs tik su ieškiniu, pateiktu būtent dėl šio laikotarpio. Visų pirma, minėto sprendimo 3.1 punkte nurodytos kompensacijos už 1987–2003 m. laikotarpį.

(16)

Italijos valdžios institucijoms atsisakius vykdyti Sprendimą Nr. 1405/2010 ir Nutartį Nr. 2072/2011, Valstybės Taryba priėmė naują Nutartį Nr. 270/2012, kuria paskyrė nepriklausomą konsultacinę tarybą, kad šioji spręstų dėl Sprendimo Nr. 1405/2010 įgyvendinimo tvarkos.

(17)

Iš pirmininko ir dviejų narių sudarytai tarybai buvo pavesta apskaičiuoti bendrovei „Simet“ pagal Sprendimą Nr. 1405/2010 mokėtiną sumą. Tuo pat metu abi ginčo šalys paskyrė savo ekspertus, kurie pateikė komentarus apie konsultacinės tarybos pirmines išvadas. Bėgant laikui tai paskatino keistis pareiškimais, atsiliepimais ir paneigiančiais argumentais.

(18)

Konsultacinė taryba savo darbą baigė 2012 m. rugpjūčio mėn. Taryba nepriėjo prie vieningos išvados, tačiau pateikė Valstybės Tarybai dvi atskiras ataskaitas:

(19)

Kadangi Komisija dar vis nebaigė su valstybės pagalba susijusios procedūros, Valstybės Taryba dar nepriėmė galutinio sprendimo dėl „Simet“ mokėtinos kompensacijos sumos.

(20)

Mažumos ataskaitoje pabrėžiami šie punktai:

(21)

Atsižvelgiant į šiuos trūkumus, mažumos ataskaitoje daroma išvada, jog nėra patikimų duomenų, kad būtų galima apskaičiuoti Sprendime Nr. 1405/2010 numatytą kompensaciją, todėl negalima nurodyti jokios sumos.

(22)

Daugumos ataskaitoje, siekiant apskaičiuoti „Simet“ priskirtiną kompensaciją, naudojama ši metodologija:

(23)

1987–1992 m. ir 2002–2003 m. pajamas iš reguliaraus transporto paslaugos ekspertai ėmė tiesiai iš finansinių ataskaitų. 1993–2001 m. pajamoms apskaičiuoti ekspertai naudojo „Simet“ pajamų dokumentus, kadangi šio laikotarpio finansinėse ataskaitose nepateikta informacijos apie pajamas iš šios paslaugos (10). Remiantis šiais skaičiavimais nustatyta, kad 1987–2003 m. pajamos siekė 57 213 440 EUR.

(24)

Kadangi 1987–1992 m. netaikyta analitinė apskaita, ekspertai išskyrė reguliaraus tarpregioninio transporto paslaugos sąnaudas remdamiesi iš tų pačių paslaugų tuo pačiu laikotarpiu gautų įplaukų procentu. Bendrąją sąnaudų sumą ekspertai paėmė iš kiekvienų metų balanso. Todėl norėdami apskaičiuoti tik veiklos sąnaudas atėmė iš bendrųjų sąnaudų visas ne veiklos sąnaudas, t. y. palūkanas, finansinius įsipareigojimus, nuostolius perleidžiant aktyvus, nuostolius ir įvairias sąnaudas, tiesioginius nuostolius ir galutinius likučius. Galiausia, reguliaraus tarpregioninio transporto paslaugai priskirtinos veiklos sąnaudos buvo nustatytos remiantis iš tų pačių reguliaraus transporto paslaugų gautų pajamų procentu.

(25)

1993–2001 m. „Simet“ pakeitė duomenų teikimą metiniuose balansuose (11). Todėl šių metų bendrą veiklos sąnaudų vertę konsultantai apskaičiavo aritmetiškai sudėdami šiuose metinio bendrovės balanso su gamybos sąnaudomis susijusiuose straipsniuose pateiktus skaičius: antrinės žaliavos ir komplektavimo gaminiai, paslaugos, naudojimasis trečiųjų asmenų turtu, amortizacija ir nusidėvėjimas, pirminių, antrinių žaliavų ir komplektavimo gaminių pakitimas ir kitos veiklos sąnaudos. Reguliaraus transporto paslaugoms priskirtinos sąnaudos buvo nustatytos remiantis iš tų pačių reguliaraus transporto paslaugų gautų pajamų procentu (kaip ir už 1987–1992 m.). Nors 2000 m. ir 2001 m. taikyta analitinė apskaita, aptariami dokumentai nebuvo išsamūs, todėl nuspręsta naudoti tą patį metodą, pagal kurį nustatytos reguliaraus transporto paslaugų sąnaudos ankstesniais metais.

(26)

2002 m. ir 2003 m. vesta analitinė apskaita. Todėl konsultantai suskirstė sąnaudas pagal šias kategorijas: i) su kilometražu susijusios sąnaudos; ii) tiesiogiai reguliaraus transporto paslaugoms priskirtinos sąnaudos; iii) sąnaudos, priskirtinos atsižvelgiant į apyvartą.

(27)

Sudėjus taip apskaičiuotas sumas už kiekvieną minėtą laikotarpį, nustatyta, kad 1987–2003 m. bendrosios reguliaraus transporto sąnaudos siekė 59 510 413 EUR.

(28)

Atėmus šias sąnaudas iš pajamų, gautų iš reguliarių paslaugų, mažumos ataskaitoje apskaičiuota veiklos nuostolių už 1987–2003 m. suma lygi 2 296 973 EUR.

(29)

Konsultantai apskaičiavo kiekvienais nagrinėjamais finansiniais metais panaudoto kapitalo dydį sudėdami šiuos veiksnius:

(30)

Panaudoto kapitalo grąžos rodiklis nustatytas pagal šią vidutinės svertinės kapitalo kainos (WACC) formulę:

Šioje formulėje:

Re	=	numatytas nuosavo kapitalo grąžos rodiklis;
Rd	=	skolos kaina; E = įmonės nuosavas kapitalas;
D	=	įmonės skola; ;
E/V	=	finansavimo iš nuosavo kapitalo procentas;
D/V	=	finansavimo iš skolos procentas;
Tc	=	bendrovėms taikomas pelno mokesčio tarifas

(31)

Numatyta nuosavo kapitalo grąža apskaičiuota naudojant finansinio turto vertinimo modelį, kuris apibrėžia rizikos ir numatytos grąžos santykį:

Where:

rf	=	Risk free rate
βa	=	Bata of the security
	=	Expected market return

(32)

Kaip nerizikinga norma (rf) taikyta 10 m. trukmės Vyriausybės obligacijų palūkanų norma, nustatyta remiantis nacionaliniais statistikos duomenimis.

(33)

Konsultantai priėjo prie išvados, kad tais metais, už kuriuos turėjo būti skirta kompensacija, investuotojai, kurie, užuot investavę į nerizikingus Italijos rinkos vertybinius popierius, investavo į akcijas (12), prašydavo vidutiniškai 5,8 % rizikos priedo (rm-rf).

(34)

„Simet“ kapitalo akcijų beta rodiklis (13) apskaičiuotas remiantis beta koeficiento, neįskaitant finansinio sverto (angl. unlevered), rodikliu (14), kuris lygus 0,39, autobusų paslaugoms ir transporto sektoriui (15). Vėliau ši beta vertė būdavo pritaikoma prie finansinės struktūros, kurią bendrovė pranešdavo kiekvienais metais:

(35)

1987–1994 m. Italijos bendrovėms taikytas pelno mokesčio tarifas buvo 36 %, 1995–2000 m. – 37 %, o 2001–2002 m. – 36 %.

(36)

Konsultantų teigimu, panaudoto kapitalo grąža nurodo kompensacijos sumą, kurią „Simet“ turi gauti be mokesčių. Kadangi kompensacijai bus taikomas mokestis, ji turi būti pritaikyta tokiu būdu:

(37)

Remdamiesi šia formule konsultantai apskaičiavo, kad „Simet“ priskirtina panaudoto kapitalo grąža siekia 5 948 150 EUR.

(38)

Todėl ekspertų apskaičiuota bendroji kompensacijos suma be palūkanų yra lygi 8 245 124 EUR (kompensacija už veiklos nuostolius ir panaudoto kapitalo grąžą).

(39)

Kadangi anksčiau apskaičiuotos kompensacijos sumos nebuvo sumokėtos tais metais, kuriais turėjo būti gautos, konsultantai padidino šias sumas laikydamiesi šios tvarkos:

(40)

Tokiu būdu bendra konsultacinės tarybos nustatyta kompensacijos suma sudarė 22 049 796 EUR.

(41)

Daugumos ataskaitoje išreikšta nuomonė, kad Valstybės Tarybos paskirta kompensacija nesusijusi su tiesioginiu Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 taikymu, t. y. tiesiogiai nors ir atgaline data paskirta kompensacija pagal šį reglamentą. Priešingai, joje teigiama, kad Valstybės Taryba siūlė taikyti minėtame reglamente įtvirtintus kriterijus, susijusius su bendra kompensavimo tvarka, siekiant nustatyti žalą, kurią patyrė „Simet“ neteisėtai, laikui bėgant, padidinus jos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus.

(42)

Be to, daugumos ataskaitoje pastebima, kad tais atvejais, kai Komisija netaikydavo Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 kompensacijoms už viešąją paslaugą vertinti, dažnai patvirtindavo šias kompensacijas analogiškai taikydama Europos Sąjungos teisės aktus valstybės pagalbai su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų forma. Remiantis pagrindiniu kriterijumi, kuriuo vadovavosi Komisija, kompensacijos suma neturėjo viršyti vykdant tuos įsipareigojimus patirtoms sąnaudoms padengti būtinos sumos. Dėl galimos per didelės kompensacijos šiuo atveju daugumos ataskaitoje teigiama, kad atsižvelgiant į tai, jog praeityje faktiškai patirtos bendrovės sąnaudos teikiant reikalaujamas reguliarias paslaugas apskaičiuotos vadovaujantis ex post principu, skaičiavimuose negali būti jokių netikslumų, galimų prognostinio pobūdžio vertinime, kai kompensacija nustatoma vadovaujantis principu ex ante. Todėl nekyla klausimų ir dėl per didelės kompensacijos.

(43)

Taip pat daugumos ataskaitoje primenama, kad nebuvo taikyta apskaitos atskyrimo sistema ir teigiama, kad apskaitos atskyrimas taikomas tose įmonėse, kurios gauna kompensaciją už viešosios paslaugos teikimą, kad šios lėšos nebūtų netinkamai panaudotos kitai įmonės veiklai. Tačiau kadangi šiuo atveju „Simet“ nebuvo pervesti valstybiniai ištekliai kaip kompensacija už viešosios paslaugos teikimą, apskaitos atskyrimas neturėtų būti priežastis atsisakyti mokėti Valstybės Tarybos paskirtą kompensaciją.

(44)

Taip pat daugumos ataskaitoje pastebima, kad 2002 m. ir 2003 m., kai buvo taikyta analitinė apskaita, veiklos nuostoliai iš esmės buvo tokie patys kaip ir remiantis ankstesniais metais naudota metodologija, kai reguliarių tarpregioninio transporto paslaugų sąnaudos buvo paskirstytos remiantis pajamų, gautų iš tų pačių paslaugų, procentu (skaičiai skyrėsi tik 2,6 %). Todėl konsultantai laikosi nuomonės, kad tai, jog ankstesniu laikotarpiu nebuvo taikyta analitinė apskaita, neturi jokios praktinio pobūdžio reikšmės skiriant kompensacijas.

(45)

Sprendimas pradėti procedūrą rodo, kad Komisija turėjo daug abejonių dėl priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumo su vidaus rinka.

(46)

Pirmiausia, Komisija turėjo abejonių dėl galimybės nepriskirti priemonės, apie kurią pranešta, prie pagalbos, visų pirma, atsižvelgiantį keturias sąlygas, kurias nustatė Europos Sąjungos Teisingumo Teismas Altmark sprendime (16).

(47)

Antra, Komisija iškėlė klausimą dėl taikytinų teisės aktų. Kadangi Valstybės Tarybos nurodyta kompensacija buvo susijusi su viešąja paslauga susijusiais įsipareigojimais, kurie bendrovei „Simet“ buvo patvirtintai nustatyti 1987–2003 m., bet dar neapmokėti, iškilo klausimas, ar nagrinėjamu atveju galima taikyti Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 ar Reglamentą (EB) Nr. 1370/2007.

(48)

Komisija laikėsi nuomonės, kad nagrinėjamu atveju Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 būtų galima taikyti, jeigu būtų įmanoma įrodyti, kad Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų vienašališkai nustatė bendrovei „Simet“ su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, o pasiūlyta kompensacija atitiko visus tame reglamente nustatytus reikalavimus. Iš tikrųjų remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi, kompensacijoms už įmonei vienašališkai nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, vadovaujantis šio reglamento nuostatomis, netaikoma išankstinio pranešimo Komisijai procedūra. Tačiau jeigu būtų įrodyta, kad netenkinama nė viena iš dviejų sąlygų, reikėtų įvertinti priemonės, apie kurią pranešta, suderinamumą remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007.

(49)

Trečia, darant prielaidą, kad Valstybės Tarybos paskirtą kompensaciją iš tikrųjų lėmė vienašališkai nustatyti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, Komisija, remdamasi turima informacija, abejoja, kad kompensacija atitinka Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 nuostatas. Be to, Komisija abejoja, ar dera taikyti Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 numatytą bendrą kompensavimo tvarką, taikytiną ne anksčiau kaip 1992 m. vienašališkai nustatytiems su viešąja paslauga susijusiems įsipareigojimams, atsižvelgiant į tai, kad nuo 1992 m. liepos mėn. tarpregioninių autobusų paslaugoms neturėtų būti galima taikyti vienašališkai nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų (17).

(50)

Ketvirta, jeigu papildomi tyrimai patvirtintų, kad, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1191/69, netenkinta bent viena sąlyga, atleidžianti nuo įpareigojimo pranešti, ir reikia atlikti vertinimą remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, Komisija abejotų, ar nagrinėjamu atveju laikytasi šio reglamento sąlygų.

(51)

Bet kokiu atveju, neatsižvelgiant į taikytą teisinį pagrindą, Komisija abejoja, kad nėra Valstybės Tarybos paskirtos kompensacijos perviršio galimybės. Komisija nustatė, kad bent jau iki 2000 m. (18) bendrovė „Simet“ nebuvo veiksmingai atskyrusi apskaitos, ir suabejojo dėl galimybės tiksliai ex post nustatyti išlaidas, susijusias su reguliarių maršrutų paslaugomis, kartu prieštaraudama ir dėl numatytos nuosavo kapitalo grąžos, panaudotos skaičiuojant kompensaciją, tinkamumo.

(52)

Atsiųstuose dokumentuose Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra valstybės pagalba remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi, visų pirma, todėl, kad netenkina visų Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendime Altmark įtvirtintų sąlygų. Be to, Italijos valdžios institucijų nuomone, Valstybės Tarybos paskirta kompensacija neatitiko nė Reglamento (EEB) Nr. 1191/69, nė Reglamento (EB) Nr. 1370/2007.

(53)

Italijos valdžios institucijos pabrėžė, kad nagrinėjamu laikotarpiu su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, susiję su tarpregioninio autobusų transporto paslaugomis, nebuvo nustatomi nė vienašališkai, nė sudarant sutartį. Teisinę priemonę, kuri reguliuoja viešųjų valdžios institucijų ir privačių įmonių, teikiančių keleivių vežimo paslaugas, santykius sudaro daugybė vienašalių koncesijos potvarkių, kuriais remdamasi viešoji valdžios institucija perduodavo privačiai įmonei įstatymuose nustatytą savo teisę teikti transporto paslaugas bendrai vartotojų visumai, kuri galiojant Įstatymui Nr. 1822/39 pagal Italijos teisės sistemą buvo iš pradžių priskirta valstybei.

(54)

Italijos valdžios institucijos taip pat pastebėjo, kad koncesijos specifikacijoje, kurią ministerija išdavė bendrovės prašymu, aiškiai nurodyta, kad visą riziką ir pavojus, susijusius su paslaugos teikimu, prisiima pastarąją teikianti įmonė, išskyrus išskirtinių teisių garantiją, kuri taikyta nagrinėjamu laikotarpiu. Leidimas teikti paslaugą nesuteikė teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją. Šios koncesijos būdavo laikinos ir įmonės prašymu kasmet galėdavo būti atnaujintos. Kiekvienais metais licencijoms taikyta daugybė pakeitimų, susijusių su maršrutais, sustojimais, išvykimų skaičiumi ir kt., atsižvelgiant į konkrečius bendrovių prašymus.

(55)

Dėl sprendime pradėti procedūrą minimų didžiausių tarifų, galiojusių iki 2001 m., Italijos valdžios institucijos atkreipia dėmesį, kad jie taikyti ne tik tam tikroje geografinėje vietovėje, bet visoje Italijos teritorijoje. Italijos valdžios institucijos taip pat pastebi, kad remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 5 dalimi, tai buvo kainų politikos priemonė, tačiau ji nebuvo įsipareigojimas dėl tarifų, kuriam, remiantis reglamentu, taikytina privaloma kompensacija.

(56)

Be to, pasak Italijos valdžios institucijų, nuo 1992 m. liepos mėn. (19), net nebuvo leidžiama vienašališkai nustatyti viešosios paslaugos tarpregioninėms autobusų paslaugoms remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69. Minėto reglamento 1 straipsnio 5 dalyje vienašališki nustatymai leidžiami tik miesto, priemiesčio ir regiono paslaugoms.

(57)

Bet kokiu atveju, Italijos valdžios institucijos atkreipė dėmesį, kad bendrovė „Simet“ niekada nepateikė Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 4 straipsnyje numatyto prašymo panaikinti su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, kuris laikytinas išankstine sąlyga, kuria remiantis galima tvirtinti, kad aptariami įsipareigojimai buvo nustatyti. 1999 m. bendrovės „Simet“ ministerijai pateiktame prašyme (20) bendrai prašyta kompensacijos už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, kurie buvo, kaip tvirtinta, nustatyti suteikiant koncesijas 1987 ir vėlesniems metams. Italijos valdžios institucijos atkreipė dėmesį, kad šiame prašyme nenurodyta, kurie su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai turėtų būti panaikinti, kad būtų užtikrintas tinkamas tarpregioninių reguliarių paslaugų pelningumas.

(58)

Todėl Italijos valdžios institucijos padarė išvadą, kad bendrovė „Simet“ neįrodė prisiėmusi su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų (remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 2 dalimi) ir, visų pirma, neįrodė, kokie įsipareigojimai dėl darbo organizavimo, vežimo ir tarifų, jai buvo konkrečiai ir tiksliai taikyti. Italijos valdžios institucijų nuomone, bendrovė „Simet“ įrodė tik tai, kad teikė skirtingas visuotines susisiekimo paslaugas pagal valstybės koncesijas, kurias įmonės prašymu išdavė kompetentingos valdžios institucijos. Tai, kad visuotinės susisiekimo paslaugos buvo patikėtos bendrovei „Simet“ savaime neįrodo, kad pastaroji prisiėmė kokį nors su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69.

(59)

Be to, Italijos valdžios institucijos pastebi, kad didžiąją dalį nagrinėjamo laikotarpio (1987–2001 m.) „Simet“ netaikė Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalyje numatytos veiksmingos apskaitos atskyrimo sistemos (21). Dėl to neįmanoma apskaičiuoti grynųjų pridėtinių sąnaudų, susidariusių dėl su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo vykdymo. Todėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 straipsnyje nustatytos sąlygos nėra tenkinamos.

(60)

Galiausia, Italijos valdžios institucijos pastebi, kad kompetentinga ministerija iš anksto nenustatė jokios Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 13 straipsnyje numatytos kompensacijos sumos, nes bendrovei „Simet“ nesuteikė jokio su viešąja paslauga susijusio įpareigojimo. Nagrinėjamu atveju bendrovei „Simet“ mokėtina kompensacija apskaičiuota remiantis tik ex post vertinimu.

(61)

Italijos valdžios institucijų teigimu, atlikus vertinimą, remiantis Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, kiltų iš esmės tie patys klausimai (aiškiai neapibrėžti su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai, iš anksto neapibrėžti objektyvūs kriterijai, kuriais remiantis būtų galima apskaičiuoti kompensaciją, netaikyta apskaitos atskyrimo sistema ir kt.), kurie kyla atlikus vertinimą, remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69. Dėl Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 priede nustatyto „pagrįsto pelno“ sampratos, Italijos valdžios institucijos laiko per dideliu bendrovės „Simet“ pradinėje ataskaitoje pasiūlytą grąžos rodiklį, atsižvelgiant į tai, kad kompensacija nustatoma ex post ir nėra nenumatytų išlaidų ir (arba) nuostolių rizikos.

(62)

Italijos valdžios institucijos pritarė mažumos ataskaitoje pateiktoms išvadoms, kuriose išreikšta nuomonė, kad nebuvo įmanoma apskaičiuoti kompensacijos dydžio. Taip pat Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad daugumos ataskaitoje yra techninių ir metodologinių klaidų. Visų pirma, Italijos valdžios institucijos abejoja, ar tinkamas prielaida paremtas metodas, kuris naudotas šioje ataskaitoje apskaičiuojant grynąsias veiklos sąnaudas, patirtas dėl tariamų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų, taip pat Italijos valdžios institucijos prieštarauja tam, kad ataskaitoje:

(63)

Vienintelė trečioji šalis, pateikusi pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą, buvo bendrovė „Simet“, galimas priemonės, apie kurią pranešta, gavėjas. Savo pareiškimuose bendrovė „Simet“ nesutinka su pirmine Komisijos pozicija, išreikšta sprendime pradėti procedūrą.

(64)

Siekdama paremti savo tvirtinimą, kad įsipareigojimai jai buvo nustatyti, bendrovė „Simet“ pateikė jai išduotas maršrutų, kurie nagrinėti per teismo procesą, koncesijas. Pasak bendrovės „Simet“, šiose koncesijose įtvirtintuose reikalavimuose numatytos nuostatos, susijusios su tarifais, įpareigojimais dėl maršruto, sustojimais, maršrutų dažniu ir tvarkaraščiu, bei sąlygos, kurios reguliuoja keleivių bagažo vežimą, nemokamą įprastų laiškų vežimą pašto užsakymu ir kitas pašto paslaugas už užmokestį, kurie numatyti tokio pobūdžio vežimą reglamentuojančiose nuostatose. Be to, koncesijose numatyta, kad bendrovė turi pranešti apie bet kokį teikiamų paslaugų nutraukimą, avariją ar jų teikimo pakeitimus, taip pat jose nustatytas įpareigojimas duoti bilietus vežant keleivius, bagažą ar žemės ūkio siuntas ir saugoti atitinkamus registrus penkerius metus. Taip pat bendrovė „Simet“ privalėjo gauti išankstinius ministerijos Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro provincijų skyrių leidimus, susijusius su autobusų, naudotinų koncesijose nurodytoms ir kitoms paslaugoms teikti, tipu ir savybėmis.

(65)

Be to, bendrovė „Simet“ pateikė raštus, kuriais jos manymu, ministerija visiškai arba dalinai atmetė jos prašymus pakeisti vykdytų paslaugų teikimo tvarką. Visų pirma, dėl nagrinėjamo laikotarpio bendrovė „Simet“ pateikė tokius (dalinius) atmetimus, susijusius su (22):

(66)

Bendrovė „Simet“ laikosi nuomonės, kad šie atmetimai įrodo, jog Italijos valdžios institucijos vienašališkai nustatė su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Be to, bendrovė „Simet“ teigia, kad valdžios institucijos neleido optimizuoti susisiekimo paslaugų, jas plečiant ir įvairinant. Bendrovės aptarnaujamos atkarpos buvo „užšaldytos“ ir, nors oficialiai priskirtos „verslo veiklai“, liko priklausomos nuo ministerijos sprendimų.

(67)

Bendrovė „Simet“ nesutinka su sprendimo pradėti procedūrą 16 punkte pateiktu tvirtinimu, esą metinės koncesijos specifikacijoje pateikti tarifai yra tokie, kokius siūlė bendrovė. Esą iš pradžių reguliarių ilgųjų maršrutų paslaugų tarifai turėjo būti tokie patys kaip ir geležinkelių transporto antrosios klasės tarifai, kaip be kita ko nurodyta ir 1988 m. gruodžio 19 d. ministerijos atmintinėje (D.C. III Div 32 Nr. 3846): „atsižvelgiant į tai, kad daug bendrovių, turinčių koncesijas vykdyti valstybinės kompetencijos reguliarias autobusų transporto paslaugas, pateikė prašymus padidinti tarifus; atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju laikotarpiu nebebuvo leidžiamos bendrojo pobūdžio nuostatos dėl tarifų; belaukiant naujų direktyvų […] nustatoma, kad [regioniniai skyriai] tiesiogiai leistų koncesininkams padidinti vykdomų reguliarių autobusų maršrutų tarifus iki įstaigos „Valstybės geležinkeliai“ II-ajai klasei taikomų tarifų, pridedant priemoką už greituosius maršrutus, jeigu šie vykdomi autostrada [kaip yra šiuo atveju]; […] be abejonės, tarifų nebus galima didinti tiems autobusų maršrutams, kuriems minėtas tarifas jau taikomas“. Pasak bendrovės „Simet“, šios ištraukos rodo, kad jai nebuvo leidžiama nustatyti tarifų, kurie būtų didesni negu įstaigos „Valstybės geležinkeliai“ antrajai klasei taikomi tarifai (t. y. pats žemiausias „Valstybės geležinkelių“ taikomas tarifas). Tokiu būdu bendrovei buvo sukliudyta gauti iš savo veiklos didesnį pelną, kadangi valstybė iš esmės siekė tenkinti kolektyvinius poreikius ir tikslus.

(68)

1992 m. liepos 3 d. ministerijos aplinkraštyje, užregistruotame Nr. A/7302, nurodyta, kad tais metais valstybinės kompetencijos autobusų maršrutams tarifus leista padidinti 6,1 %. Pasak bendrovės „Simet“, aplinkraštis, kuriuo ministerija leidžia padidinti tarifus tik todėl, kad jie būtų pritaikyti prie ISTAT (Nacionalinio statistikos instituto) nustatomų pragyvenimo išlaidų pokyčių, patvirtina tai, kad bendrovė neturi galimybės savarankiškai taikyti tarifų, kuriuos laiko tinkamais. Be to, bendrovė „Simet“ atkreipia dėmesį, kad 2002 m. balandžio 5 d. aplinkraščio Nr. 3/02 2 punkte ministerija, pateikdama nurodymus dėl tarifų keitimo iš lirų į eurus tvarkos, patvirtino, kad nagrinėjami tarifai yra „reglamentuojami“ tarifai ir įkainiai.

(69)

Galiausia, ministerijos išduotos koncesijos rodo, kad tarifas yra „nustatytas“, t. y. jį remiantis įstatymais nustato valdyba. Kadangi tai yra „koncesija“, o ne šiaip „leidimas“ atitinkamose specifikacijose tiksliai nurodyta, kad ją „reguliuoja išlygos, nustatytos šiose [specifikacijose], bei išlygos, kurios gali būti vėliau nustatytos“, o „valdyba turi įgaliojimą bet kuriuo metu atšaukti koncesiją, veiklos vykdytojui negalint dėl to reikšti jokių pretenzijų“. Visų specifikacijų 6 punkte aiškiai nurodyta, kad tvarkaraščių grafikus ir tarifus tvirtina ministerijos Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro provincijų skyriai. Bendrovė „Simet“ tvirtina negalėjusi tenkinti nė rinkos poreikių, nė savo poreikių tokiu būdu, kurį laikė tinkamu, kadangi nustatyti tarifai neleido vartotojams siūlomų paslaugų teikti lanksčiai.

(70)

Dėl įpareigojimo taikyti jai nustatytus įkainius bendrovė „Simet“ teigia negalėjusi vykdyti tokios kainų politikos, kurią įprastai būtų vykdžiusi įmonė, veikianti modernioje, laisvoje ir konkurencingoje rinkoje. Viena vertus, bendrovė „Simet“ atkreipė dėmesį į tai, kad ministerijos nustatytų tarifų lygis (atitinkantis įstaigos „Valstybės geležinkeliai“ antrajai klasei taikomus tarifus) buvo toks žemas, kad bendrovė negalėjo padengti reguliarių autobusų paslaugų veiklos sąnaudų. Kita vertus, šiomis priemonėmis valstybė suteikė nepagrįstą paramą „Valstybės geležinkeliams“, kadangi tarpregioninių reguliarių autobusų paslaugų koncesininkams, tokiems kaip „Simet“, buvo uždrausta taikyti žemesnius tarifus negu minėtos bendrovės tarifai, taikyti antros klasės bilietams pridedant priemoką už greituosius maršrutus. Be to, „Valstybės geležinkeliai“ gavo papildomą pranašumą dėl to, kad bendrovė „Simet“ ir kitos panašias paslaugas teikiančios bendrovės negalėjo gauti subsidijų.

(71)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, bendrovė „Simet“ laikosi nuomonės, kad ministerijos išduotos koncesijos ir vėlesni sprendimai atmetant prašymus pakeisti maršrutus rodo, jog šios koncesijos atitinka Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 14 straipsnyje nustatytus paslaugos sutarties kriterijus, kadangi jose nustatomi įsipareigojimai, susiję su maršrutais, sustojimais, tarifais, nemokamu įprastų laiškų vežimu pašto užsakymu ir kitomis pašto paslaugomis už užmokestį, kurie numatyti tokio pobūdžio vežimą reguliuojančiose nuostatose.

(72)

NET ir darant prielaidą, kad Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nenumatyta, kaip teigia ministerija, jokia tarpregioninių paslaugų koncesininkų teisė į kompensaciją, bendrovė „Simet“ teigia, kad tai reiškia, jog paslauga buvo liberalizuota, todėl valdyba negalėjo nustatyti įmonei jokių įpareigojimų, visų pirma, tarifų atžvilgiu. Dėl to bendrovė „Simet“ laikosi nuomonės, kad ministerija pažeidė įstatymą ir, remiantis nacionaliniais teisės aktais (Valstybės Tarybos taikyto įstatymų galią turinčio dekreto Nr. 80/1998 35 straipsniu), turi atlyginti žalą.

(73)

Bendrovės „Simet“ teigimu, tai ne įprastas Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69 reguliuojamas atvejis, o veikiau ginčas dėl nuostolių atlyginimo. „Simet“ pastebi, kad Sprendime Nr. 1405/2010 pripažinta jos teisė į nuostolių atlyginimą, remiantis Įstatymų galią turinčio dekreto Nr. 80/1998 35 straipsniu, kompensuojant žalą, patirtą dėl neteisėtų ministerijos potvarkių, kuriais ši atsisakė panaikinti „Simet“ turimus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Kadangi šie potvarkiai, pažeidžiantys Italijos Konstitucijos 41 straipsniu saugomą įmonės teisę į laisvę, daro įmonės veiklai turtinę žalą, jie turėjo būti laikomi neteisėtais ir kaip tokie turėjo suteikti teisę iš tikrųjų atlyginti patirtą žalą. Valstybės Taryba pripažino, kad ministerija bendrovei „Simet“ padarė neteisėtą žalą, nustatydama jai su viešąja paslauga susijusį įpareigojimą, pažeidžiant jos teisę visiškai laisvai ir savarankiškai teikti susisiekimo paslaugas.

(74)

Vis dėlto jeigu būtų laikoma, kad pakeistas Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 leidžia valdybai nustatyti su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, siekiant patenkinti regiono poreikius, „Simet“ laikosi nuomonės, kad ministerija turėtų numatyti šiuos įsipareigojimus kompensuojantį atlygį. Iš tikrųjų, pasak „Simet“, Reglamentas (EEB) Nr. 1191/69 leidžia nustatyti su paslauga susijusius įsipareigojimus „siekiant patenkinti regiono transporto poreikius“ (1 straipsnio 2 dalis), o ne „regione“.

(75)

Komentuodamos trečiosios šalies pastabas Italijos valdžios institucijos patvirtino savo poziciją, teigdamos, kad nėra joki su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo nė remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1191/69, nė Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, todėl nereikia mokėti jokios kompensacijos.

(76)

Siekdamos paremti savo poziciją, Italijos valdžios institucijos dar paaiškino, kaip veikia sistema, reguliuojanti reguliaraus keleivinio autobusų transporto paslaugas, remiantis Įstatymu Nr. 1822/39 (23) (įstatymas taikytinas nagrinėjamam laikotarpiui). Pagal šį įstatymą reguliariosioms valstybinės kompetencijos paslaugoms (žinomoms ir kaip „įprastiniai autobusų maršrutai“) taikytos šios taisyklės:

(77)

Iš to, kas išdėstyta, išplaukia, kad ministerija, svarstydama įmonių pateiktus prašymus pakeisti esamą paslaugą arba suteikti naujų paslaugų koncesiją, turėjo atsižvelgti į minėtas taisykles.

(78)

Dėl to, kad ministerija visiškai ar dalinai atmetė prašymus pakeisti „Simet“ teiktų paslaugų vykdymo tvarką, Italijos valdžios institucijos pastebėjo, kad tai susiję tik su Įstatymu Nr. 1822/39 reglamentuojama sistema. Visų pirma, remiantis šiuo įstatymu, ministerija negalėjo išduoti naujų koncesijų naujoms paslaugoms nė praplėsti esamų paslaugų apimties (patvirtindama naujus sustojimus) tais atvejais, kai toks elgesys būtų turėjęs pasekmių kitiems reguliaraus transporto operatoriams. Be to, ministerija patvirtino pakeitimus, kurie neprieštaravo Įstatyme Nr. 1822/39 įtvirtintiems principams (25).

(79)

Nors ir pripažindamos, kad bendrovei „Simet“ ne kartą nebuvo suteiktas leidimas teikti naujas paslaugas ar prie esamų sustojimų pridėti naujus, Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad „Simet“ pareiškimai ir pridėti dokumentai neįrodo, kad buvo pateikti ir vėliau atmesti oficialūs prašymai pakeisti turimos koncesijos specifikacijoje nustatytas teikiamų paslaugų savybes. Bet kokiu atveju, ministerija niekada neatmetė „Simet“ prašymų pašalinti sustojimus mažai gyvenamose vietovėse ar pakeisti tvarkaraščius.

(80)

Dėl koncesijos specifikacijos išlygų, susijusių su pašto siuntų vežimu, Italijos valdžios institucijų teigimu, „Simet“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių faktiškai suteiktas paslaugas ir patirtas grynąsias išlaidas. Be to, Italijos valdžios institucijos atkreipė dėmesį, kad „Simet“ SpA nėra pateikusi jokio dokumento, kuris įrodytų, jog ministerija „Simet“ nesuteikė galimybės pakeisti tarifus. Be kita ko patikslinama, kad „Simet“ niekada neprašė leidimo sumažinti tarifus.

(81)

Dėl 1988 m. gruodžio 19 d. ministerijos atmintinės (D.C. III Div 32 Nr. 3846) ir vėlesnio 1989 m. sausio 10 d. ministerijos aplinkraščio Nr. A/66 (kurį išleido ministerijos Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro Katancaro provincijos skyrius) Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad šie dokumentai leido reguliarių paslaugų operatoriams pritaikyti savo tarifus prie „Valstybės geležinkelių“ taikomų tarifų, kurie dėl šios priežasties turėjo būti vertinti atsižvelgiant į bendresnę nacionalinę transporto ir kainų politiką. Tą patį reiktų pasakyti ir apie 1992 m. liepos 3 d. Katancaro provincijos skyriaus raštą Nr. 7302 (į kurį daro nuorodą „Simet“), kuriuo reguliarių autobusų paslaugų operatoriams leista 6,1 % padidinti tarifus, kad įgyvendinant aplinkraštį Nr. 801/92 (26) šie būtų pritaikyti atsižvelgiant į infliaciją. Rašte informuojama, kad įmonės gali taikyti kitokią tarifų schemą su sąlyga, kad pateiks specialų prašymą. Italijos valdžios institucijos atkreipia dėmesį, kad „Simet“ niekada nepateikė jokio susijusio prašymo. Bet kokiu atveju, nei 1988 m. ministerijos atmintinės, nei 1992 m. ministerijos rašto negalima laikyti „Simet“ prašymo panaikinti viešosios paslaugos įpareigojimą tarifų atžvilgiu atmetimu.

(82)

Be to, Italijos valdžios institucijos nesutinka su „Simet“ teiginiais, t. y. kad 2002 m. balandžio 5 d. aplinkraščio Nr. 3/02 2 punktas įrodo, jog reguliarių paslaugų tarifus nustatė ministerija. Šiame aplinkraštyje apsiribojama pateikti nurodymus dėl tarifų keitimo iš lirų į eurus tvarkos. Tai, kad ilgųjų maršrutų reguliarių paslaugų tarifai buvo „reglamentuoti“ nereiškia, kad jų nenustatė operatoriai. Priešingai tai reiškia, kad tarifai buvo nustatyti iš anksto ir vėliau patvirtinti kompetentingų ministerijos tarnybų, siekiant skaidrumo bei viešumo ir užtikrinant keleivių teises. Kadangi kalba eina apie reguliarias susisiekimo paslaugas, skirtas bendrai vartotojų visumai, kitaip negu nereguliarių paslaugų atveju, teikiamų paslaugų tvarka, pavyzdžiui, maršrutai, sustojimai, tvarkaraščiai ir tarifai turi būti žinomi iš anksto. Italijos valdžios institucijų teigimu, tas pats principas taikomas Europos Sąjungos lygmeniu reguliarioms paslaugoms, kurias reglamentuoja Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 1073/2009 (27), kuriuo remiantis tarifų nustatymas yra neatsiejama leidimų teikti reguliarias paslaugas dalis (šio reglamento 6 straipsnio 2 dalis). Pagrįsdamos šį išankstinio nustatymo įpareigojimą Italijos valdžios institucijos taip pat prieštarauja bendrovės„Simet“ pateiktai koncesijos specifikacijų 6 punkto interpretacijai (28), teigdamos, kad iš anksto buvo nustatyti (įmonės pateiktame prašyme ir ministerijos išduotoje koncesijoje) tiek pagal koncesiją suteiktų reguliarių paslaugų tvarkaraščiai, tiek įkainiai.

(83)

Dėl prašomos kompensacijos sumos, „Simet“ teigia reikalaujanti tik „kompensacijos […] neviršijančios jai mokėtinų sumų ribos“. Pasak Italijos valdžios institucijų, bendrovės „Simet“ periodiškai teikti sąnaudų skaičiavimai yra nekonkretūs, kadangi apima visą komercinę veiklą, ir objektyviai vertinant neteisingi, kadangi nesiremia patikimais duomenimis, atsižvelgiant į tai, kad didžiąją nagrinėjamo laikotarpio dalį netaikyta apskaitos atskyrimo sistema.

(84)

Italijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad visiškai nesvarbu, ar nagrinėjamas atvejis susijęs su kompensacija, skiriama už viešąją paslaugą (t. y. tiesiogiai taikant Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69), ar su nuostolių atlyginimu. NET darant prielaidą, kad Valstybės Taryba norėjo pripažinti „Simet“ teisę į nuostolių atlyginimą, nors tokia išvada, pasak Italijos valdžios institucijų, skaitant Sprendimą Nr. 1405/2010 (29) akivaizdžiai ir neginčijamai nesiperša, bet kokia patirta žala galėjo kilti tik vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Italijos valdžios institucijos pakartotinai tvirtina, kad šie įsipareigojimai bendrovei „Simet“ nebuvo nustatyti.

(85)

Galiausia, Italijos valdžios institucijos nesutinka su galimybe skirti žalos atlyginimą, remiantis Italijos Konstitucijos 41 straipsniu. Keleivių vežimo, teikiant tarpregionines reguliarias paslaugas, negalima laikyti visiškai liberalizuotu paprastai ir tiesiogiai taikant Konstitucijos 41 straipsnį, kadangi tokiam vežimui, visų pirma, taikoma koncesijų sistema (reglamentuota Įstatymu Nr. 1822/39 ir Respublikos Prezidento dekretu Nr. 369/94) ir patvirtinimų sistema (reglamentuota Įstatymų galią turinčiu dekretu Nr. 285/05).

(86)

Remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(87)

Remiantis 107 straipsnio 1 dalimi, priemonė yra pagalba, jeigu atitinka visas šias sąlygas:

(88)

Komisija įvertins, ar šiuo atveju, laikytasi visų šių sąlygų.

(89)

Komisija pastebi, kad Valstybės Tarybos sprendimuose ministerijai nurodyta sumokėti kompensaciją bendrovei „Simet“ už tarpregioninio transporto paslaugas, teiktas 1987–2003 m. valstybinės kompetencijos maršrutais. Ištekliais kompensacijai mokėti disponuoja ministerija, todėl jie priskirtini valstybiniams ištekliams. Teismo priimtas sprendimas mokėti kompensaciją priskirtinas valstybei.

(90)

Visų pirma, Komisija pastebi, kad „Simet“ užsiima ekonomine veikla, konkrečiai keleivių vežimu už atlygį. Todėl „Simet“ turi būti laikoma „įmone“ remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi.

(91)

Be to, paskirta priemonė turėtų būti laikoma atrankiąja, kadangi suteikia pranašumą tik jos gavėjai „Simet“.

(92)

Dėl suteikto atrankiojo ekonominio pranašumo iš sprendimo Altmark išplaukia, kad valstybės ar iš jos valstybinių išteklių suteikta kompensacija, tiesiogiai skirta įmonėms už paslaugas, suteiktas vykdant viešosios paslaugos įsipareigojimus, nesuteikia šioms įmonėms pranašumo, todėl nėra valstybės pagalba, remiantis 107 straipsnio 1 dalimi, jeigu tenkinami šie keturi kriterijai (30):

(93)

Dėl antrosios sąlygos, kuria remiantis kompensacijos skaičiavimo parametrai turi būti apibrėžti iš anksto, objektyviai ir skaidriai, siekiant užtikrinti, kad nebūtų suteiktas ekonominis pranašumas, palaikantis kompensaciją gaunančią įmonę, nukenčiant konkurencinėms įmonėms. Vis dėlto tai, kad būtina iš anksto nustatyti kompensacijos parametrus, nereiškia, jog ji turi būti apskaičiuota remiantis konkrečia formule. Veikiau yra svarbu, kad nuo pat pradžių būtų aišku, kokiu būdu nustatoma kompensacija.

(94)

Nagrinėjamu atveju „Simet“ nepateikė jokio įrodymo, kuris įrodytų, jog nagrinėjamų aptariamu laikotarpiu teiktų paslaugų kompensacijos parametrai buvo nustatyti iš anksto, objektyviai ir skaidriai. Koncesijos specifikacijose, kuriomis remiasi „Simet“, siekdama įrodyti turėjusi su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, veikiau patikslinta, kad teikiama paslauga operatoriui nesuteikia teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją ir, kad laikoma, jog visą su paslaugos teikimu susijusią riziką ir pavojų prisiima ją teikianti įmonė. Būtent dėl šios priežasties Valstybės Tarybos sprendime 1405/2010 nurodyta, kad kompensaciją privalu skaičiuoti remiantis patikimais duomenimis iš bendrovės apskaitos. Kadangi kompensacijos parametrai iš anksto nebuvo nustatyti, bet kokie tokie skaičiavimai, kaip pateikti pradinėje ir daugumos ataskaitose, neišvengiamai remiasi tik grynųjų sąnaudų, kurios patirtos teikiant aptariamas tarpregionines reguliariąsias paslaugas, ex post skaičiavimais. Todėl nagrinėjamu atveju netenkinama antroji sprendimo Altmark sąlyga.

(95)

Kadangi sprendime Altmark nustatyta, jog kompensacija turi atitikti visas keturias sąlygas, kad nesusidarytų ekonominis pranašumas, kai kompensacija suteikiama įmonei atsižvelgiant į jai nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Komisija neturi pagrindo vertinti, ar nagrinėjamu atveju laikytasi kitų trijų sąlygų. Todėl kompensacija bendrovei „Simet“ už autobusų transporto tarpregioninių paslaugų teikimą 1987–2003 m. suteikia šiai įmonei atrankųjį ekonominį pranašumą.

(96)

Dėl šių dviejų kriterijų reikia patikrinti, ar pranešta priemonė gali taip iškraipyti konkurenciją, kad darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(97)

Sprendime Altmark (31) nurodyta, kad nuo 1995 m. ne viena valstybė narė atvėrė kai kurias miesto, priemiesčio ar regiono transporto rinkas kitų valstybių narių įmonių konkurencijai ir, kad yra ne vienas pavyzdys, kai kurios nors valstybės narės transporto įmonės vykdo veiklą kitoje valstybėje narėje. Ši tendencija ypač aiškiai pastebima autobusų reguliarių tarpregioninių paslaugų sektoriuje, kuriame veikia ir „Simet“. Todėl bet kokia kompensacija, suteikta bendrovei „Simet“, laikytina iškraipančia konkurenciją autobusų transporto tarpregioninių paslaugų srityje ir darančia tokią įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai, kad gali būti neigiamai paveiktos kitose valstybėse narėse įsikūrusių transporto įmonių galimybės teikti savo paslaugas Italijoje, tokiu būdu sustiprinant „Simet“ pozicijas rinkoje.

(98)

Taip pat Komisija pastebi, kad „Simet“ veikia ir kitose rinkose, pavyzdžiui, tarptautinių kelionių paslaugų, turistinių paslaugų ir autobusų nuomos paslaugų rinkose, todėl konkuruoja su kitomis Europos Sąjungos bendrovėmis, kurios vykdo veiklą šiose rinkose. Bet kokia kompensacija, suteikta „Simet“, neišvengiamai iškraipytų konkurenciją ir darytų poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai šiose rinkose.

(99)

Todėl, Komisijos nuomone, pranešta priemonė iškraipo konkurenciją ir daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(100)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad pranešta priemonė yra pagalba remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi.

(101)

Remiantis Valstybės Tarybos samprotavimais, „Simet“ įgijo teisę į kompensaciją už nagrinėjamų transporto paslaugų teikimą tuo metu, kai teikė šias paslaugas. Toks samprotavimas reiškia, kad, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi, kompensacijos mokėjimams netaikoma privalomojo pranešimo procedūra; priešingu atveju, nepranešus apie kompensaciją, pastaroji būtų neteisėta, nes prieštarautų Sutarties nuostatoms dėl valstybės pagalbos.

(102)

Taip yra todėl, kad remiantis minėto reglamento 17 straipsnio 2 dalimi kompensacijoms, kurioms taikomas šis reglamentas, netaikoma Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatyta išankstinio informavimo procedūra, o kartu ir išankstinio pranešimo reikalavimas. Sprendime Combus nustatyta, kad „kompensacijos už viešosios paslaugos įsipareigojimus“ samprata, remiantis minėta nuostata, turi būti aiškinama labai siaurai (32). Pagal 17 straipsnio 2 dalį pranešimo procedūra netaikoma tik kompensacijai už vienašališkai įmonei nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, remiantis to paties reglamento 2 straipsniu, kuri turi būti apskaičiuota naudojant to paties reglamento 10–13 straipsniuose aprašytą metodą (bendra kompensavimo tvarka); šis atleidimas netaikomas 14 straipsnyje apibrėžtoms viešosios paslaugos sutartims. Apie, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 14 straipsnyje apibrėžta viešosios paslaugos sutartimi, mokamą kompensaciją, kuri yra valstybės pagalba, Komisijai turi būti pranešta prieš įgyvendinant pagalbą. Nepranešus tokia kompensacija bus laikoma neteisėtai įgyvendinta pagalba.

(103)

Siekiant nustatyti, ar nagrinėjamu atveju Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų buvo atleistos nuo išankstinio pranešimo įpareigojimo, remiantis 17 straipsnio 2 dalimi, visų pirma, būtina nustatyti, ar Italijos valdžios institucijos iš tikrųjų vienašališkai bendrovei „Simet“ nustatė su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą ir, antra, ar už šiuos paslaugos įsipareigojimus pripažinta kompensacija atitinka Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69. Toliau Komisija nagrinės šiuos du klausimus.

(104)

Pasak „Simet“ (33), tai, kad jai vienašališkai buvo nustatytas su viešąja paslauga susijęs įsipareigojimas, galima suprasti iš specifinių paslaugų teikimo sąlygų, numatytų koncesijos specifikacijose, kurios išduotos kiekvienam konkrečiam tarpregioniniam reguliariam maršrutui, iš ministerijos nustatytų tarifų ir iš josios atmestų prašymų leisti pakeisti esamas paslaugas arba teikti naujas paslaugas.

(105)

Vis dėlto remdamasi jai pateikta informacija Komisija konstatuoja, kad „Simet“ įtikinamai neįrodė, jog Italijos valdžios institucijos jai vienašališkai nustatė su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą.

(106)

Visų pirma, „Simet“ iniciatyva visu nagrinėjamu laikotarpiu, kasmet 16 metų, teikti prašymai atnaujinti koncesijos specifikacijas niekaip nedera su vienašališku su viešąja paslauga susijusio įsipareigojimo nustatymu. Šių specifikacijų tikslas buvo bendrovei „Simet“ suteikti išskirtinę teisę teikti aptariamas paslaugas nagrinėjamu laikotarpiu. Nepaisant to, kad kiekvienoje specifikacijoje nurodyta, jog veiklai netaikytinos kompensacijos ir, kad ji vykdoma vykdančiai įmonei prisiimant visą riziką ir pavojų, „Simet“ pakartotinai prašė pratęsti šias teises.

(107)

Antra, tai, kad specifikacijose nustatyti paslaugos tarifai, maršrutai ar jų dažnis ir tvarkaraščiai, nebūtinai reiškia, jog, kaip koncesijų pasekmė, bendrovei „Simet“ buvo nustatyti vienašališki su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai. Priešingai atsižvelgiant į tai, kad teiktos reguliariosios susisiekimo paslaugos, buvo būtina, kad koncesijos specifikacijose, kurios suteikė „Simet“ išskirtinę teisę teikti minėtas paslaugas, būtų iš anksto numatyta teiktinų paslaugų tvarka. Nepateikta ir jokių įrodymų, patvirtinančių, kad teikti oficialūs prašymai pakeisti minėtas paslaugų savybes, kuriuos ministerija esą atmetė, taip pat „Simet“ nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad minėta paslaugų teikimo tvarka buvo ne pasiūlyta operatoriaus už išskirtinę teisę teikti paslaugas ir vėliau patvirtinta ministerijos, o vienašališkai jai nustatyta Italijos valdžios institucijų.

(108)

Trečia, dėl tariamo įpareigojimo vežti pašto siuntas „Simet“ nepateikė jokio įrodymo, susijusio su faktiškai suteiktomis paslaugomis ir dėl to patirtomis grynosiomis sąnaudomis, taip pat ji nepateikė jokio įrodymo, kad kada nors prieštaravo koncesijos specifikacijų išlygoms dėl pašto siuntų vežimo. Tai galėtų reikšti, kad šių paslaugų teikimas atitiko komercinius bendrovės interesus arba, kad ji laikė šias paslaugas sąžiningu atlygiu už išskirtinę teisę teikti tarpregioninio transporto paslaugas.

(109)

Ketvirta, dėl tarifų, kuriuos „Simet“ galėjo taikyti teiktoms keleivinio transporto paslaugoms, nors Italijos valdžios institucijos pripažįsta, kad iki 2001 m. iš tikrųjų galiojo nacionalinės nuostatos, kuriose nustatytos bendrosios autobusų transporto įkainių sistemos gairės, atsižvelgiant į bendresnę nacionalinę transporto ir kainų politiką (34), vis dėlto atkreipia dėmesį, jog operatoriai galėjo pateikti specialų prašymą, kad būtų taikomas kitoks tarifas. Tai aiškiai rodo ministerijos raštas, kuriuo remiasi „Simet“ (35). Tačiau Komisija pastebi, kad „Simet“ nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog teikė tokio pobūdžio prašymus Italijos valdžios institucijoms nė įrodymų, kad ministerija kada nors atmetė prašymus pakeisti tarifus 1987–2003 m.

(110)

Prieštaraujant „Simet“ teiginiui, tai, kad ilgųjų maršrutų reguliarių paslaugų tarifai buvo „patvirtinti“ Nacionalinio transporto priemonių registravimo biuro prie Susisiekimo ministerijos provincijos skyriaus (36), ir tai, kad 2002 m. balandžio 5 d. aplinkraštyje Nr. 3/02 (37) minimi „reglamentuoti“ tarifai, nereiškia, kad šių tarifų iš pradžių nenustatė operatoriai. Veikiau šių terminų vartojimas paprasčiausiai reiškia, kad tarifai buvo nustatyti iš anksto ir vėliau patvirtinti kompetentingų ministerijos tarnybų, siekiant skaidrumo bei viešumo ir užtikrinant keleivių teises.

(111)

Bet kokiu atveju tokio pobūdžio priemonės, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 2 straipsnio 5 dalimi, nėra „įpareigojimas dėl tarifų“, kuriam turėtų būti taikoma bendra kompensavimo tvarka. Įsipareigojimas dėl tarifų reiškia „įsipareigojimą, nustatomą transporto įmonėms, kad jos […] taikytų viešosios valdžios institucijos nustatytus ar patvirtintus tarifus, kurie neatitinka įmonės komercinių interesų ir kurie atsiranda įvedus arba atsisakius pakeisti specialias tarifų sąlygas“. Įsipareigojimo dėl tarifų apibrėžimas netaikomas „įsipareigojimams, kylantiems iš kainų politikos bendrųjų priemonių, taikomų ekonomikai kaip visumai, arba priemonėms, kurių imamasi apskritai dėl transporto įkainių ir sąlygų, atsižvelgiant į transporto rinkos arba jos dalies organizavimą“.

(112)

Galiausia, dėl „Simet“ minimų ministerijos atmestų prašymų, Komisija pastebi, kad prašymais siekta plėstis, tad jie nebuvo susiję su esamų paslaugų teikimo tvarkos pakeitimais. Paslaugų plėtra ne visada buvo įmanoma dėl Įstatyme Nr. 1822/39 nustatyto keleivinio transporto reguliarių paslaugų teikimo reglamentavimo. Iš tikrųjų buvo galima išduoti koncesijas naujoms paslaugoms arba padidinti esamų paslaugų apimtį tik su sąlyga, kad šios koncesijos nedarys poveikio kitų reguliaraus susisiekimo operatorių teisėms. Todėl atmestas prašymas pradėti teikti naujas paslaugas arba praplėsti esamas buvo siekio suderinti skirtingų ekonominių subjektų interesus rezultatas, o ne nustatytų su viešąja paslauga susijusių įsipareigojimų pasekmė, kaip tvirtina „Simet“.

(113)

Todėl „Simet“ neįrodė, kad Italijos valdžios institucijos jai vienašališkai nustatė su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą.

(114)

Bet kokiu atveju, net darant prielaidą, kad gali būti įrodyta, jog su viešąja paslauga susiję įsipareigojimai buvo kažkokia forma nustatyti vienašališkai, kompensacija už šias paslaugas vis tiek turėtų atitikti Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatytą bendrą kompensavimo tvarką (IV skirsnis), kad jai negaliotų išankstinio pranešimo įpareigojimas, remiantis to paties reglamento 17 straipsnio 2 dalimi. Komisija nemano, kad ši sąlyga yra susidariusi.

(115)

Visų pirma, Komisija atkreipia dėmesį, kad Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 10 straipsnyje, be kita ko, nustatyta, kad kompensacijos dydis, susijęs su įsipareigojimu organizuoti darbą arba vežti, turi būti lygus skirtumui tarp finansinių išlaidų sumažėjimo ir įmonės pajamų sumažėjimo, jeigu visas minėtas įsipareigojimas arba atitinkama jo dalis būtų panaikinti tam tikram laikotarpiui. Be to, Komisija pastebi, kad remiantis Teisingumo Teismo sprendimu Antrop, minėtos nuostatos reikalavimai nepatenkinami, jeigu „neįmanoma nustatyti, remiantis patikimais [bendrovės] apskaitos duomenimis, skirtumo tarp išlaidų, priskirtinų [jos] veiklos daliai zonose, kur [ji] atitinkamai naudojasi koncesija, ir atitinkamų pajamų, ir todėl negalima apskaičiuoti sąnaudų, kurios atsiranda [šiai įmonei] įgyvendinant su viešąja paslauga susijusius įpareigojimus“ (38).

(116)

Be to, nuo 1992 m. liepos 1 d. Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 1 straipsnio 5 dalies a punkte numatyta, kad, jeigu transporto įmonė ne tik teikia paslaugas pagal su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, bet taip pat užsiima ir kita veikla, viešosios paslaugos privalo būti vykdomos: i) tvarkant buhalterinę apskaitą kiekvienai veiklai atskirai ir nustatant proporcingą turto dalį, susijusią su kiekviena veikla, naudojantis galiojančiomis buhalterinės apskaitos taisyklėmis, ir ii) padengiant išlaidas veiklos pajamomis ir mokėjimais iš valdžios institucijų, be jokios pervedimų galimybės iš vieno kurio arba į kitą įmonės veiklos padalinį.

(117)

Nagrinėjamu atveju „Simet“ netaikė veiksmingos apskaitos atskyrimo sistemos skirtingoms paslaugoms, kurias teikė iki 2002 m. Be to, galima abejoti ir dėl 2002 m. ir 2003 m., taikant apskaitos atskyrimo sistemą, vykdytos analitinės apskaitos galiojimo, atsižvelgiant į tai, kad nėra įrodyta, jog bendrovės valdymo organai naudojo šią analitinę apskaitą savo veiklai kontroliuoti. Todėl nesilaikyta 10 straipsnio nuostatų.

(118)

Antra, „Simet“ neįrodė, kad „Ekonominiai nuostoliai […] nustatyti bendrai atsižvelgiant į įsipareigojimo padarinius įmonės veiklai“ (Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 5 straipsnio 1 dalis); be to, 7.1.2 skirsnis rodo, kad nebuvo laikytasi ir reikalavimo, kuriuo numatyta iš anksto nustatyti kompensacijos dydį (reglamento 13 straipsnis).

(119)

Galiausia, kompensacijos už priemonę, apie kurią pranešta, laikotarpis tęsiasi nuo 1987 m. iki 2003 m. Tačiau bendra kompensavimo tvarka autobusų tarpregioninėms paslaugoms taikyta tik iki 1992 m. liepos mėn., vėliau taikant ją tik „miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugoms“, remiantis Reglamentu (EEB) Nr. 1893/91 (39). Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 pateikto „vežimo regione“ apibrėžimo („transporto paslaugos, kurios teikiamos, kad būtų patenkinti regiono transporto poreikiai“) negalima praplėsti taip, kad jis apimtų visas transporto paslaugas, kurios teikiamos, kad būtų patenkinti regiono gyventojų poreikiai, įtraukiant į jį ir tarpregioninius maršrutus. Iš tikrųjų dėl tokios plačios interpretacijos reglamentas būtų tapęs gan neveiksmingu, nes valstybės narės būtų galėjusios jo netaikyti įmonėms, kurių veikla apsiribojo tik „miesto, priemiesčių ir regiono keleivinio transporto paslaugoms“ (40).

(120)

Todėl Komisija konstatuoja, kad kompensacija, apie kurią pranešta, neatitinka Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatytos bendros kompensavimo tvarkos.

(121)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad, Valstybės Tarybos nuomone, bendrovei „Simet“ mokėtinai kompensacijai už autobusų transporto tarpregioninių paslaugų teikimą 1987–2003 m. negaliojo atleidimas nuo išankstinio informavimo procedūros, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi.

(122)

Kadangi neįrodyta, jog mokėjimams kompensacijos forma galiojo atleidimas nuo išankstinio informavimo procedūros, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 17 straipsnio 2 dalimi, reikia įvertinti jų suderinamumą su vidaus rinka, atsižvelgiant į tai, kad, kaip nurodyta 7.1 skirsnyje, jie laikomi valstybės pagalba pagal SESV107 straipsnio 1 dalį.

(123)

Komisija laikosi nuomonės, kad praneštos priemonės suderinamumas turi būti išnagrinėtas remiantis 2009 m. gruodžio 3 d. įsigaliojusiu Reglamentu (EB) Nr. 1370/2007, panaikinusiu Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, kadangi būtent šis teisės aktas galioja priimant šį sprendimą (41). Šiuo atžvilgiu Komisija pastebi, kad Valstybės Tarybos bendrovei „Simet“ suteikta kompensacija dar neišmokėta, todėl numatytos pagalbos įsigaliojimo data sutampa su Komisijos sprendimo dėl šios pagalbos suderinamumo su vidaus rinka priėmimo diena (42). Be to, kelia abejonių tai, kad neatšaukiama teisė į šią kompensaciją bendrovei „Simet“ suteikta prieš priimant 2010 m. kovo 9 d. Valstybės Tarybos sprendimą Nr. 1405/2010, kuriuo Italijos valstybė iš tikrųjų įpareigota atlikti įmonei minėtus mokėjimus. 94 punkte paaiškinta, kad koncesijos specifikacijose, kuriomis „Simet“ remiasi siekdama įrodyti turėtą su viešąja paslauga susijusį įsipareigojimą, nurodyta, kad teikiama paslauga nesuteikė operatoriui teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją ir, kad laikoma, jog paslauga vykdoma ją vykdančiai įmonei prisiimant visą riziką ir pavojų. Galiausia, būtina pabrėžti, kad Valstybės Taryba dar nenustatė bendrovei „Simet“ mokėtinos kompensacijos dydžio.

(124)

Reglamentas (EB) Nr. 1370/2007 reguliuoja 2 straipsnio i punkte apibrėžtų viešųjų paslaugų sutarčių koncesiją keleivinio geležinkelių ir kelių transporto sektoriuje. Remiantis šio reglamento 9 straipsnio 1 dalimi „Pagal šį reglamentą išmokėtos kompensacijos už […] transporto viešųjų paslaugų teikimą […] laikomos suderinamomis su [vidaus] rinka. Tokioms kompensacijoms netaikomas Sutarties 108 straipsnio 3 dalyje nustatytas išankstinio pranešimo reikalavimas“.

(125)

Dėl toliau pateiktų priežasčių Komisija laikosi nuomonės, kad kompensacija, apie kurią pranešta, neatitinka Reglamente (EB) Nr. 1370/2007 nustatytų sąlygų. Todėl Komisija negali jos skelbti suderinama su vidaus rinka, remiantis šio reglamento 9 straipsnio 1 dalimi.

(126)

Visų pirma, Komisija pastebi, kad nors koncesijos specifikacijos atitinka Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 2 straipsnio i punkte nustatytus reikalavimus, susijusius su viešųjų paslaugų sutarties apibrėžimu, vis dėlto nesilaikyta kai kurių šio reglamento 4 straipsnyje numatytų nuostatų, kuriomis nustatomas privalomas viešųjų paslaugų sutarčių turinys ir bendrosios taisyklės. Pavyzdžiui, 4 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta, kad parametrai, kuriais remiantis skaičiuojama kompensacija, turi būti apibrėžti iš anksto, objektyviai ir skaidriai, siekiant išvengti per didelės kompensacijos, o 4 straipsnio 1 dalies c punkte ir 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžta išlaidų ir pajamų skirstymo tvarka. Komisijos 7.1.2 skirsnyje atlikta sprendimo Altmark antrojo kriterijaus analizė rodo, kad nagrinėjamose koncesijos specifikacijose buvo nurodyta, kad teikiama paslauga operatoriui nesuteikia teisės į kokią nors subsidiją ar kompensaciją ir, kad laikoma, jog visą riziką ir pavojų prisiima veiklą vykdanti įmonė. Tai, kad atmesta kompensacijos galimybė neišvengiamai reiškia, kad kompensacijos parametrai nebuvo iš anksto nustatyti, todėl kompensacija neatitinka reglamento 4 straipsnio.

(127)

Be to, 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai viešųjų paslaugų sutartys sudaromos tiesiogiai, kompensacija turi atitikti Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 ir jo priedo nuostatas, siekiant užtikrinti, kad kompensacija neviršytų viešosios paslaugos įpareigojimo įvykdymui būtinos sumos. Be kita ko, minėtame priede reikalaujama, kad būtų taikoma apskaitos atskyrimo sistema (5 punktas), ir patikslinama didžiausios kompensacijos sumos nustatymo tvarka.

(128)

115 punkte pabrėžta, kad didžiąją laikotarpio (1987–2001 m.), apie kurį turi būti pranešta, dalį „Simet“ netaikė veiksmingos apskaitos atskyrimo sistemos, be to, galima abejoti ir dėl analitinės apskaitos galiojimo. Todėl neįmanoma įrodyti, kad galiausiai suteikus bet kokio dydžio kompensaciją, nebus viršyta suma, atitinkanti grynąjį finansinį rezultatą, lygų viešųjų paslaugų įsipareigojimų vykdymo teigiamo ar neigiamo poveikio viešųjų paslaugų operatoriaus pajamoms ir sąnaudoms sumą (priedo 2 punktas).

(129)

Be to, kadangi iš anksto nenustatyti kompensacijos parametrai, bet koks išlaidų paskirstymas turi būti neišvengiamai atliekamas taikant ex post principą, remiantis nepagrįstomis prielaidomis kaip, pavyzdžiui, pradinėje ir daugumos ataskaitose. Vis dėlto Komisija negali sutikti su daugumos ataskaitos prielaidomis, pagal kurias kiekviena įmonės teikta paslauga turėtų neišvengiamai atitikti tą pačią išlaidų ir pajamų proporciją tam tikrais metais. Be to, atsižvelgdama į tai, kad taikant skaičiavimą ex post teikiant paslaugą patirtos išlaidos be abejonės bus visiškai kompensuotos, Komisija laikosi nuomonės, kad pradinėje ir daugumos ataskaitose naudotas nuosavo kapitalo grąžos rodiklis, viršijantis atitinkamą apsikeitimo sandorių normą 100 bazinių punktų, bendrai nėra laikomas tinkama orientacine norma, skaičiuojant pagrįstą pelną.

(130)

Todėl Komisija laikosi nuomonės, kad koncesijos specifikacijose nenumatytos kompensacijos, kurią patvirtino Valstybės Taryba, išmokėjimas neatitiks Reglamento (EB) Nr. 1370/2007, todėl pranešta priemonė yra nesuderinama su vidaus rinka.

(131)

Galiausia, dėl „Simet“ teiginių, kad Valstybės Tarybos sprendimas Nr. 1405/2010 susijęs ne su kompensacija už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, remiantis taikytinu Tarybos reglamentu, o su nuostolių atlyginimu dėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 pažeidimo, atsiradusių tariamai neteisėtai vienašališkai nustačius su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, remiantis minėto reglamento 1 straipsnio 3 ir 5 dalimis, Komisija pastebi, kad Sprendime Nr. 1405/2010 nėra jokios susijusios nuorodos į Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69, tačiau nurodoma „Simet“ teisė, remiantis Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 6, 10 ir 11 straipsniais, gauti kompensaciją, kurią turi nustatyti valdyba, remdamasi patikimais duomenimis (43). Be to, Sprendime Nr. 1405/2010 pati Valstybės Taryba atmetė „Simet“ ieškinį dėl nuostolių atlyginimo, kurį manė esant skirtą padengti nuostoliams, kurių nepadengs nustatyta kompensacija, ir ieškinį dėl neteisėto praturtėjimo, atsižvelgiant į tai, kad priėmė pagrindinį kompensacijos prašymą pagal Reglamentą (EEB) Nr. 1191/69 (44). Todėl sprendimo 3.3 punkte Valstybė Taryba teigia: „Bet kokia apeliantės pareikšta nuostolių atlyginimo pretenzija šiuo metu negali būti priimta, kadangi tik valdybai nustačius minėtą kompensaciją, galės paaiškėti žala, kurios nustatyta kompensacijos suma nepadengia ir kurią turės išvesti ir įrodyti suinteresuotoji šalis“.

(132)

Bet kokiu atveju, Komisija laikosi nuomonės, kad atlyginus bendrovei „Simet“ nuostolius už tariamai neteisėtai vienašališkai Italijos valdžios institucijų nustatytus su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus, apskaičiuojant juos Reglamente (EEB) Nr. 1191/69 nustatyta bendros kompensacijos tvarka, būtų pažeisti Sutarties 107 ir 108 straipsniai. Atlyginti bendrovei „Simet“ nuostolius tai tas pats, kas suteikti kompensaciją už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus nagrinėjamu laikotarpiu, nepaisant to, kad koncesijos specifikacijoms, kurios reglamentuoja aptariamas paslaugas, taikomas išankstinio pranešimo reikalavimas ir jos neatitinka, kaip pirmiau įrodyta, esminių Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 ir Reglamento (EB) Nr. 1370/2007 nuostatų. Nuostolių atlyginimas iš tikrųjų leistų apeiti Europos Sąjungos teisės aktų leidėjo nustatytas valstybės pagalbos taisykles ir sąlygas, kuriomis kompetentingos valdžios institucijos, nustatydamos su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus ar sudarydamos viešųjų paslaugų sutartis, kompensuoja atitinkamų operatorių išlaidas, patirtas vykdant su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus. Galiausia, kaip pirmiau nurodyta, koncesijos specifikacijose, kuriomis vadovaudamasi „Simet“ teikė transporto paslaugas, nenumatyta jokia finansinė kompensacija. „Simet“ sutiko teikti paslaugas tokiomis sąlygomis, kokios nustatytos koncesijose, prisiimdama visą riziką.

(133)

Todėl Komisija negali pritarti „Simet“ argumentams, kuriais remiantis Valstybės Tarybos sprendimas Nr. 1405/2010 veikiau susijęs su nuostolių atlyginimu dėl Reglamento (EEB) Nr. 1191/69 pažeidimo nei su kompensacija už su viešąja paslauga susijusius įsipareigojimus.

(134)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad priemonė, apie kurią pranešta, yra su vidaus rinka nesuderinama valstybės pagalba, remiantis Sutarties 107 straipsnio 1 dalimi.