26.7.2013   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 201/60

(1)

Sąjunga užsibrėžė tikslą puoselėti ir plėtoti laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, inter alia, palengvindama galimybę kreiptis į teismą ir užtikrindama aukšto lygio vartotojų apsaugą;

(2)

šiuolaikinėje ekonomikoje kartais įvyksta taip, kad dėl tos pačios vieno ar kelių prekiautojų arba kitų asmenų neteisėtos veiklos, pažeidžiančios Sąjungos teisės aktais įtvirtintas teises, gali nukentėti daugybė žmonių („masinės žalos atvejis“). Todėl jie gali pagrįstai prašyti nutraukti tokią veiklą arba reikalauti atlyginti žalą;

(3)

Komisija 2005 m. priėmė žaliąją knygą „Ieškiniai dėl žalos, patirtos pažeidus EB antimonopolines taisykles“ (1), o 2008 m. – baltąją knygą, kurioje išdėstyti politiniai pasiūlymai dėl kolektyvinio teisių gynimo pažeidus antimonopolines taisykles (2). 2008 m. Komisija paskelbė žaliąją knygą dėl kolektyvinio žalos atlyginimo vartotojams (3). 2011 m. Komisija surengė viešas konsultacijas „Vieningesnė Europos kolektyvinių ieškinių koncepcija“ (4);

(4)

2012 m. vasario 2 d. Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Vieninga Europos kolektyvinių ieškinių koncepcija“, kurioje ragino bet kokius su kolektyviniu teisių gynimu susijusius pasiūlymus rengti taikant horizontalųjį požiūrį, numatant bendrą vienodų galimybių kreiptis į teismą dėl kolektyvinio teisių gynimo Sąjungoje užtikrinimo ir konkrečiai (bet ne išimtinai) vartotojų teisių pažeidimų nustatymo principų sistemą. Europos Parlamentas taip pat pabrėžė, kad reikia tinkamai atsižvelgti į atskirų valstybių narių teisės tradicijas ir teisinę tvarką ir geriau koordinuoti valstybių narių gerąją praktiką (5);

(5)

2013 m. birželio 11 d. Komisija priėmė komunikatą „Europos horizontalioji kolektyvinio žalos atlyginimo sistema“ (6), kuriame atsižvelgta į ankstesnius veiksmus, suinteresuotųjų subjektų ir Europos Parlamento nuomones bei pateikta Komisijos pozicija dėl kai kurių pagrindinių klausimų, susijusių su kolektyviniu teisių gynimu;

(6)

pagrindinis viešojo vykdymo užtikrinimo institucijų uždavinys yra užkirsti kelią pagal Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimams ir bausti už juos. Suteikus galimybę privatiems asmenims pareikšti ieškinius dėl tokių teisių pažeidimo bus prisidėta prie viešosios vykdymo užtikrinimo veiklos. Kai šioje rekomendacijoje minimi pagal Sąjungos teisę suteiktų teisių pažeidimai, jie reiškia bet kokius atvejus, kai dėl Sąjungos lygiu nustatytų taisyklių pažeidimo fiziniams ir juridiniams asmenims kyla arba gali kilti žala;

(7)

prie sričių, kurioms svarbus papildomas privatusis pagal Sąjungos teisę suteiktų teisių vykdymo užtikrinimas pagal kolektyvinio teisių gynimo modelį, priskiriama vartotojų apsauga, konkurencija, aplinkos apsauga, asmens duomenų apsauga, finansinių paslaugų reglamentavimas ir investuotojų apsauga. Tiek šiose srityse, tiek bet kuriose kitose srityse, kuriose būtų svarbūs kolektyviniai ieškiniai dėl įpareigojimo ir dėl žalos, patirtos pažeidus pagal Sąjungos teisę suteiktas teises, atlyginimo, šioje rekomendacijoje nustatyti principai turėtų būti taikomi horizontaliai ir vienodai;

(8)

individualūs ieškiniai, pavyzdžiui, vartotojų ieškiniai pagal ieškinių dėl nedidelių sumų nagrinėjimo procedūrą, yra įprastinės ginčų sprendimo, žalos išvengimo ir žalos atlyginimo reikalavimo priemonės;

(9)

be individualaus teisių gynimo visose valstybėse narėse nustatyti įvairūs kolektyvinio teisių gynimo mechanizmai. Šiomis priemonėmis siekiama sustabdyti neteisėtą veiklą, taip pat užtikrinti, kad masinės žalos atveju už patirtą žalą būtų gauta kompensacija. Galimybė sujungti ieškinius ir iškelti juos kolektyviai gali reikšti sudaryti geresnes sąlygas kreiptis į teismą, ypač jei individualaus ieškinio išlaidos atgrasytų žalą patyrusius asmenis nuo kreipimosi į teismą;

(10)

šia rekomendacija siekiama palengvinti sąlygas kreiptis į teismą, kai pažeidžiamos Sąjungos teisės aktuose įtvirtintos teisės ir tuo tikslu siūloma visose valstybės narėse nustatyti nacionalines kolektyvinio teisių gynimo sistemas, kurios visoje Sąjungoje būtų taikomos pagal tuos pačius esminius principus, atitiktų valstybių narių teisines tradicijas ir užkirstų kelią piktnaudžiavimui;

(11)

įpareigojimų taikymo srityje Europos Parlamentas ir Taryba jau priėmė Direktyvą 2009/22/EB dėl ieškinių dėl uždraudimo ginant vartotojų interesus (7). Tačiau asmenims, kurie teigia patyrę žalos, direktyvoje nustatyta įpareigojimų procedūra nesuteikia galimybės gauti dėl neteisėtos veiklos patirtos žalos atlyginimą;

(12)

kai kuriose valstybėse narėse nustatytos skirtingai taikomos kolektyvinių ieškinių dėl kompensacijos pareiškimo procedūros. Tačiau kolektyvinių ieškinių pareiškimo procedūros įvairiose valstybėse narėse labai skiriasi;

(13)

šioje rekomendacijoje išdėstyti teisminio ir neteisminio kolektyviniu teisių gynimo principai turėtų būti vienodai taikomi visoje Sąjungoje, kartu atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisės tradicijas. Šie principai turėtų užtikrinti, kad pagrindinės šalių procesinės teisės būtų apsaugotos ir kelias piktnaudžiavimui būtų užkirstas tinkamomis apsaugos priemonėmis;

(14)

šioje rekomendacijoje aptariamas tiek kompensacinis, tiek – kiek tai taikytina konkretiems principams – įpareigojamasis kolektyvinis teisių gynimas. Rekomendacija nepažeidžia esamų įpareigojamojo teisių gynimo mechanizmų, numatytų pagal Sąjungos teisę ir taikomų atskiruose sektoriuose;

(15)

kolektyvinio teisių gynimo mechanizmai turėtų išsaugoti civilinio ieškinio šalims taikomas procedūrines apsaugos priemones ir garantijas. Siekiant išvengti atvejų, kai masinės žalos atveju imama piktnaudžiauti bylinėjimusi, nacionaliniuose kolektyvinio teisių gynimo mechanizmuose turėtų būti numatytos šioje rekomendacijoje nurodytos pagrindinės apsaugos priemonės. Iš esmės reikėtų vengti daugelio valstybių narių teisinei tradicijai svetimų elementų, tokių kaip baudinis nuostolių atlyginimas, priverstinės dokumentų išreikalavimo procedūros prieš bylos nagrinėjimą ir prisiekusiųjų teismo sprendimai;

(16)

masinės žalos atveju veiksmingu žalos atlyginimo būdu gali būti alternatyvaus ginčų sprendimo procedūros. Jomis visada turėtų būti įmanoma pasinaudoti kaip alternatyvia arba savanoriška teismine kolektyvinio teisių gynimo priemone;

(17)

valstybėse narėse teisė pareikšti kolektyvinį ieškinį priklauso nuo kolektyvinio teisių gynimo mechanizmo tipo. Tam tikrų kolektyvinių ieškinių, pvz. grupinių, atveju, asmenys, teigiantys patyrę žalą, ieškinį gali pareikšti visi kartu ir nustatyti galimus pareiškėjus yra paprasčiau nei atstovaujamųjų ieškinių atveju, kai teisė pareikšti ieškinį turėtų būti išaiškinta;

(18)

atstovaujamojo ieškinio atveju teisė jį pareikšti turėtų būti suteikta tik ad hoc patvirtintiems subjektams, tam tikrus teisiškai nustatytus kriterijus atitinkantiems paskirtiesiems atstovams arba valdžios institucijoms. Atstovaujantis subjektas turėtų įrodyti, kad administraciniu ir finansiniu požiūriu bus pajėgus tinkamai atstovauti ieškovų interesams;

(19)

bylinėjimuisi dėl kolektyvinio teisių gynimo skirtos lėšos turi būti naudojamos taip, kad nebūtų piktnaudžiaujama sistema ar nekiltų interesų konflikto;

(20)

siekiant tinkamai vykdyti teisingumą ir neleisti piktnaudžiauti sistema, nagrinėti teisme kolektyvinį ieškinį turėtų būti leidžiama tik su sąlyga, kad jis atitinka teisiškai nustatytus priimtinumo kriterijus;

(21)

užtikrinant visų kolektyvinio ieškinio šalių teises ir interesus ir veiksmingai valdant kolektyvinius ieškinius, pagrindinis vaidmuo turėtų tekti teismams;

(22)

teisės srityse, kuriose valdžios institucija, nustačiusi Sąjungos teisės pažeidimą, yra įgaliota priimti sprendimą, būtina užtikrinti, kad galutinis sprendimas dėl pažeidimo ir sprendimas kolektyvinio teisių gynimo byloje vienas kitam neprieštarautų. Be to, kolektyvinių ieškinių, pareiškiamų po valdžios institucijos sprendimo (išvestiniai ieškiniai), atveju, kalbant apie Sąjungos teisės pažeidimo nustatymą, daroma prielaida, kad valdžios institucija jau apgynė viešąjį interesą ir atsižvelgė į būtinybę išvengti piktnaudžiavimo;

(23)

dėl aplinkosaugos teisės, šioje rekomendacijoje atsižvelgiama į JT EEK konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) 9 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių nuostatas, kuriomis atitinkamai sudaromos geresnės sąlygos kreiptis į teismą aplinkosaugos klausimais, nustatomi kriterijai, kurių reikėtų paisyti taikant procedūras, įskaitant kriterijus, kuriais remiantis procedūros turi būti taikomos laiku ir nebūtų pernelyg brangios, ir aptariama visuomenei pateiktina informacija bei pagalbos priemonės;

(24)

valstybės narės turėtų imtis reikiamų priemonių ir šios rekomendacijos principus įgyvendinti ne vėliau kaip per dvejus metus nuo jos paskelbimo;

(25)

valstybės narės Komisijai turėtų teikti ataskaitas apie šios rekomendacijos įgyvendinimą. Remdamasi šiomis ataskaitomis, Komisija turėtų stebėti valstybių narių taikomas priemonės ir jas vertinti;

(26)

per ketverius metus nuo šios rekomendacijos paskelbimo Komisija turėtų įvertinti, ar būtini tolesni veiksmai, įskaitant teisines priemones, reikalingas siekiant užtikrinti, kad šios rekomendacijos tikslai būtų visiškai įgyvendinti. Komisija visų pirma turėtų įvertinti šios rekomendacijos įgyvendinimą ir jos poveikį teisei kreiptis į teismą, teisei gauti žalos atlyginimą, piktnaudžiavimo bylinėjimusi prevencijai, taip pat bendrosios rinkos veikimui, Europos Sąjungos ekonomikai ir vartotojų pasitikėjimui,

1.

Šios rekomendacijos tikslas – palengvinti galimybę kreiptis į teismą, nutraukti neteisėtą veiklą ir, kai pažeidus pagal Sąjungos teisę suteiktas teises kyla masinė žala, suteikti žalą patyrusioms šalims galimybę gauti žalos atlyginimą, kartu užtikrinant tinkamas procesines apsaugos priemones, kurių tikslas – išvengti piktnaudžiavimo bylinėjimusi.

2.

Visose valstybėse narėse turėtų būti nustatyti nacionaliniai įpareigojamojo ir kompensacinio kolektyvinio teisių gynimo mechanizmai, atitinkantys šioje rekomendacijoje išdėstytus pagrindinius principus. Šie principai turėtų būti vienodai taikomi visoje Sąjungoje, atsižvelgiant į skirtingas valstybių narių teisines tradicijas. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kolektyvinio teisių gynimo procedūros būtų sąžiningos, teisingos, taikomos laiku ir ne per brangios.

3.

Šioje rekomendacijoje:

a)

b)

c)

d)

e)

4.

Atstovaujančius subjektus, galinčius pareikšti atstovaujamuosius ieškinius, valstybės narės turėtų paskirti remdamosi aiškiai apibrėžtais tinkamumo kriterijais. Būtinieji kriterijai turėtų būti tokie:

5.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad paskirtieji subjektai, nebeatitinkantys vieno ar daugiau kriterijų, netektų šio statuso.

6.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atstovaujamuosius ieškinius galėtų pareikšti tik prieš tai oficialiai paskirti subjektai, kaip rekomenduojama 4 punkte, arba valstybės narės nacionalinių institucijų ar teismų ad hoc patvirtinti subjektai, turintys teisę pareikšti konkretų atstovaujamąjį ieškinį.

7.

Kartu arba alternatyviai valstybės narės turėtų suteikti teisę pareikšti atstovaujamuosius ieškinius ir valdžios institucijoms.

8.

Valstybės narės turėtų numatyti, kad kuo ankstesnėje bylinėjimosi stadijoje būtų galima patikrinti, kuriose iš bylų nesilaikoma kolektyvinių ieškinių kriterijų ir kurios jų yra akivaizdžiai nepagrįstos, ir tų bylų nebenagrinėti.

9.

Šiuo tikslu teismai turėtų savo iniciatyva atlikti reikiamus patikrinimus.

10.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atstovaujantis subjektas arba ieškovų grupė galėtų paskleisti informaciją apie įtariamą Sąjungos teisės aktuose įtvirtintų teisių pažeidimą ir apie savo ketinimą pareikšti ieškinį dėl įpareigojimo ir taip nutraukti neteisėtą veiklą, taip pat apie masinės žalos atvejį ir ketinimą pareikšti ieškinį dėl žalos atlyginimo naudojantis kolektyvinio teisių gynimo mechanizmu. Atstovaujančiam subjektui, ad hoc patvirtintam subjektui, valstybės valdžios institucijai ar ieškovų grupei turėtų būti užtikrintos tos pačios galimybės gauti informaciją apie nagrinėjamus ieškinius dėl žalos atlyginimo.

11.

Informavimo metodai turėtų atitikti konkrečias masinės žalos padarymo aplinkybes, žodžio laisvę, teisę gauti informaciją, teisę į atsakovo reputacijos arba įmonės vertės apsaugą, kol teismas galutiniu sprendimu nustato jo atsakomybę už įtariamą pažeidimą ar padarytą žalą.

12.

Informavimo metodai nepažeidžia Sąjungos taisyklių dėl prekybos vertybiniais popieriais, pasinaudojant viešai neatskleista informacija, ir manipuliavimo rinka.

13.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad šalis, pralaimėjusi kolektyvinio teisių gynimo bylą, atlygintų laimėjusiosios šalies patirtas būtinąsias teisines išlaidas pagal atitinkamuose nacionaliniuose teisės aktuose nustatytas sąlygas (principas, pagal kurį sumoka pralaimėjusioji šalis).

14.

Bylos pradžioje šalis ieškovė turėtų teismui deklaruoti lėšų, kurias ji naudos bylinėjimuisi finansuoti, kilmę.

15.

Teismui turėtų būti leista sustabdyti bylą, jei naudojant trečiosios šalies lėšas:

16.

Valstybė narė turėtų užtikrinti, kad kai kolektyvinį ieškinį finansuoja privati trečioji šalis, šiai trečiajai šaliai būtų draudžiama:

17.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tuo atveju, kai ginče dalyvauja fiziniai ar juridiniai asmenys iš kelių valstybių narių, nacionalinėmis taisyklėmis dėl priimtinumo arba užsienio ieškovų grupės ar kitoje nacionalinėje jurisdikcijoje veikiančių atstovaujančių subjektų teisės pareikšti ieškinį nebūtų draudžiama pareikšti kolektyvinį ieškinį vienoje jurisdikcijoje.

18.

Atstovaujančiam subjektui, kuris iš anksto oficialiai paskirtas valstybės narės kaip turįs teisę pareikšti atstovaujamuosius ieškinius, turėtų būti leista kreiptis į tos valstybės narės teismą, kurios jurisdikcijai priskirtas masinės žalos atvejis.

19.

Teismai ir kompetentingos valdžios institucijos prašymus taikyti įpareigojimus, kuriais reikalaujama nutraukti Sąjungos teisės aktais įtvirtintų teisių pažeidimą arba jį uždrausti, turėtų nagrinėti kuo racionaliau, kai galima, supaprastinto proceso tvarka, siekdami išvengti dėl tokio pažeidimo kylančios bet kokios (papildomos) žalos ir dėl to galinčių atsirasti nuostolių.

20.

Valstybės narės turėtų nustatyti atitinkamas sankcijas bylą pralaimėjusiam atsakovui, siekdamos užtikrinti, kad įpareigojimas būtų vykdomas veiksmingai, už kiekvieną pavėluotą dieną sumokant fiksuotą sumą arba kitą nacionalinės teisės aktuose numatytą sumą.

21.

Šalis ieškovė turėtų būti sudaryta remiantis aiškiu fizinių ar juridinių asmenų, tvirtinančių, kad jie patyrė žalos, sutikimu (įstojimo principas). Visos įstatymu ar teismo nutarimu numatytos šio principo išimtys turėtų būti pagrįstos tinkamu teisingumo vykdymu.

22.

Šalies ieškovės nariui turi būti sudaryta galimybė pasitraukti iš grupės bet kuriuo metu iki galutinio sprendimo arba bylos išsprendimo kitu teisėtu būdu tomis pačiomis sąlygomis, kurios taikomos pasitraukiant individualius ieškinius pareiškusiems ieškovams, taip pat paliekant jam teisę pareikšti ieškinį kitu būdu, jei tai netrukdo tinkamai vykdyti teisingumą.

23.

Fiziniai ar juridiniai asmenys, tvirtinantys patyrę žalą tuo pačiu masinės žalos atveju, turėtų turėti galimybę prisijungti prie šalies ieškovės bet kuriuo metu iki sprendimo priėmimo arba bylos išsprendimo kitu teisėtu būdu, jei tai netrukdo tinkamai vykdyti teisingumą.

24.

Atsakovui turėtų būti pranešta apie šalies ieškovės sudarymą ir apie bet kokius sudėties pasikeitimus.

25.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad masinės žalos atveju ginčo šalys būtų skatinamos ginčą dėl kompensacijos spręsti taikiu susitarimu arba neteismine tvarka – tiek iki teisminio nagrinėjimo, tiek nagrinėjant civilinę bylą, taip pat atsižvelgiant į 2008 m. gegužės 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/52/EB dėl tam tikrų mediacijos civilinėse ir komercinėse bylose aspektų (8) reikalavimus.

26.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad ir iki teismo proceso, ir nagrinėjant bylą teisme teisminio kolektyvinio teisių gynimo mechanizmai būtų derinami su atitinkamomis kolektyvinio alternatyvaus ginčų sprendimo priemonėmis. Tokios priemonės turėtų būti taikomos bylos šalių sutarimu.

27.

Nuo to momento, kai šalys sutaria pabandyti išspręsti ginčą teismo procesui alternatyviu būdu, bent iki to momento, kai viena arba abi šalys aiškiai pareiškia pasitraukiančios iš alternatyvaus ginčų sprendimo procedūros, bet koks ieškiniams taikomas senaties terminas turėtų būti sustabdytas.

28.

Privalomo sprendimo, priimto kolektyvinio ginčų sprendimo tvarka, teisėtumą turėtų patvirtinti teismai, deramai atsižvelgdami į visų bylos šalių interesų ir teisių apsaugą.

29.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad advokatų atlyginimas ir jo apskaičiavimo būdas bet kurios ginčo šalies interesų požiūriu neduotų dingsties bereikalingai bylinėtis.

30.

Valstybės narės turėtų neleisti taikyti advokatų sėkmės mokesčio, dėl kurio galėtų kilti tokia dingstis. Valstybės narės, išimties tvarka leidžiančios nustatyti advokato sėkmės mokestį, turėtų nustatyti atitinkamas nacionalines taisykles dėl tokio mokesčio taikymo kolektyvinio teisių gynimo bylose, visų pirma atsižvelgdamos į šalies ieškovės narių teisę gauti visos patirtos žalos atlyginimą.

31.

Masinės žalos atveju žalą patyrusiems fiziniams arba juridiniams asmenims skirta kompensacija neturėtų viršyti kompensacijos, kuri būtų buvusi skirta, jeigu ieškinys būtų buvęs pareikštas individualiai. Visų pirma turėtų būti uždraustas baudinis nuostolių atlyginimas, kuriuo šaliai ieškovei atlyginami didesni nei jos patirti nuostoliai.

32.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tais atvejais, kai kolektyvinis ieškinys dėl žalos atlyginimo finansuojamas privačios trečiosios šalies lėšomis, būtų ne tik taikomi bendrieji finansavimo principai, bet ir draudžiama lėšų teikėjo išmokėtą atlyginimą arba priskaičiuotas palūkanas grįsti priteista suma arba kompensacija, nebent tokią finansavimo tvarką, siekdama apginti šalių interesus, yra nustačiusi viešoji institucija.

33.

Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad teisės srityse, kuriose valdžios institucija yra įgaliota priimti sprendimą, kuriuo nustatomas Sąjungos teisės pažeidimas, kolektyviniai ieškiniai paprastai turėtų būti pareiškiami tik tada, kai visiškai užbaigiama bet kokia valdžios institucijos taikoma procedūra, pradėta iki privataus ieškinio nagrinėjimo pradžios. Jeigu valdžios institucijos procedūra pradedama jau pareiškus kolektyvinį ieškinį, teismas neturėtų priimti sprendimo, kuris prieštarautų valdžios institucijos priimtam sprendimui. Tuo tikslu teismas gali atidėti kolektyvinio ieškinio nagrinėjimą iki valdžios institucijos procedūros užbaigimo.

34.

Išvestinių ieškinių atveju valstybės narės turėtų užtikrinti, kad tuo atveju, jei ribojimo ar senaties terminas pasibaigia valdžios institucijai neužbaigus savo procedūros, asmenims, kurie tvirtina patyrę žalos, būtų leidžiama reikalauti žalos atlyginimo.

35.

Valstybės narės turėtų sukurti nacionalinį kolektyvinių ieškinių registrą.

36.

Teisė elektroniniu būdu ar kitaip naudotis nacionaliniu registru turėtų būti nemokamai suteikta visiems suinteresuotiems asmenims. Interneto svetainėse, kuriose skelbiami registrai, turėtų būti pateikiama išsami ir objektyvi informacija apie būdus – taip pat neteisminius – reikalauti žalos atlyginimo.

37.

Valstybės narės, padedamos Komisijos, turėtų dėti pastangas užtikrinti registruose sukauptos informacijos nuoseklumą ir registrų sąveikumą;

38.

Valstybės narės šioje rekomendacijoje išdėstytus principus nacionalinėse kolektyvinio teisių gynimo sistemose turėtų įgyvendinti ne vėliau kaip iki 2015 m. liepos 26 d.

39.

Valstybės narės turėtų kasmet surinkti patikimus statistinius duomenis apie teismines ir neteismines kolektyvinio teisių gynimo procedūras ir informaciją apie šalis, ginčo dalyką ir bylų baigtį.

40.

Valstybės narės turėtų kasmet pateikti Komisijai pagal 39 punktą surinktą informaciją, pirmąjį kartą – ne vėliau kaip iki 2016 m. liepos 26 d.

41.

Komisija turėtų įvertinti šios rekomendacijos įgyvendinimą remdamasi praktine patirtimi ne vėliau kaip iki 2017 m. liepos 26 d. Visų pirma Komisija turėtų įvertinti jos poveikį teisei kreiptis į teismą, teisei gauti žalos atlyginimą, piktnaudžiavimo bylinėjimusi prevencijai, taip pat bendrosios rinkos veikimui, MVĮ, Europos Sąjungos ekonomikos konkurencingumui ir vartotojų pasitikėjimui. Komisija taip pat turėtų įvertinti, ar reikėtų pasiūlyti papildomų priemonių, skirtų konsoliduoti ir sustiprinti rekomendacijoje numatytą horizontalųjį metodą.

42.

Rekomendacija turėtų būti paskelbta Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje.