12.5.2012   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 125/33

(1)

Skundu, pateiktu 2006 m. rugsėjo 5 d., Komisijai buvo pranešta apie daugybę priemonių, kurias Alandų vietos valdžia suteikė nekilnojamojo turto įmonei Ålands Industrihus Ab (toliau – ÅI). 2006 m. spalio 25 d. ir 2007 m. vasario 14 d. raštais Komisija išsiuntė Suomijai prašymą pateikti informaciją, ir ji buvo pateikta 2007 m. sausio 11 d. bei balandžio 3 d. raštais. 2007 m. gegužės 31 d. ir liepos 12 d. Suomijos valdžios institucijos pateikė daugiau informacijos. 2006 m. lapkričio mėn. ir 2007 m. gegužės mėn. papildomą informaciją pateikė skundo pateikėjas.

(2)

2008 m. sausio 30 d. raštu Komisija informavo Suomiją apie sprendimą pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) (2) 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbos (toliau – sprendimas pradėti procedūrą).

(3)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (3). Komisija ragino suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl šios pagalbos.

(4)

Komisija negavo suinteresuotųjų šalių pastabų.

(5)

Po to, kai buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą, Suomija pateikė informaciją, kuri Komisijoje užregistruota 2008 m. gegužės 6 d., 2010 m. sausio 21 d., 2010 m. vasario 26 d., 2010 m. gegužės 21 d., 2010 m. birželio 18 d., 2011 m. balandžio 18 d., 2011 m. birželio 27 d. ir 2011 m. birželio 28 d.2010 m. birželio 4 d. įvyko Komisijos tarnybų, Suomijos valdžios institucijų ir ÅI atstovų susitikimas.

(6)

ÅI įregistruota Marianhaminos mieste, kuris yra Alandų salyno, esančio Baltijos jūroje tarp žemyninės Suomijos ir Švedijos, sostinė, turinti maždaug 28 000 gyventojų. Alandai yra Suomijos provincija, tačiau ji turi didelį savarankiškumą. ÅI iš esmės yra valdoma vietos valdžios (84,43 %) ir Marianhaminos miesto (15,01 %). Kiti akcininkai – kitos Alandų vietos valdžios institucijos (4).

(7)

ÅI verslas susijęs su statybomis, pastatų nuosavybe ir nuomojimu pramoniniais bei komerciniais tikslais. Pasak Suomijos, šios įmonės tikslas – aprūpinti Alandų įmones pastatais, taip prisidedant prie ekonomikos įvairovės ir konkurencingumo;

(8)

Iki 1999 m. ÅI verslo veiklos apimtis buvo nedidelė (5). ÅI balansas, jei ir didėjo, didėjo labai lėtai (6). Tokiomis aplinkybėmis ÅI valdyba nusprendė pradėti ieškoti naujų verslo galimybių plėstis. Tuo pačiu metu vietos verslo bendruomenė (kurią iš esmės sudarė tik mažosios įmonės) pareiškė pageidaujanti „technologijų parko“, t. y. grupės biurų pastatų, kuriuose vietos įmonės galėtų įsikurti po vienu stogu, kad galėtų geriau bendradarbiauti ir generuoti naujas idėjas, taip būtų apskritai skatinamas verslumas. Ilgainiui tai taptų iTiden biurų parku (suom. kvarteret iTiden). Išsamiau šio projekto kilmė aiškinama 2.2 dalyje.

(9)

Dar 1999 m. vietos verslo bendruomenė ir vietos valdžios atstovai pradėjo diskutuoti dėl galimybės statyti technologijų parką. Buvo surengtos bendros kelionės į Švediją, skirtos panašiai infrastruktūrai ištirti.

(10)

2000 m. šis projektas buvo pavestas darbo grupei, kuri 2000 m. pavasarį pateikė pasiūlymą vietos valdžiai ir Marianhaminos miestui. Šis projektas ir vietos valdžios planai statyti ir finansuoti minėtą objektą buvo įtraukti į vietos valdžios 2000 m. biudžetą (8) ir patvirtinti 2001 m. biudžete; be to, tais metais vietos valdžia paprašė lėšų galimam kapitalo didinimui, skirtam infrastruktūros projektams, įskaitant ÅI projektą (panašus prašymas nurodytas 2000 m. biudžete) (9).

(11)

Padidinus kapitalą, 2001 m. liepos 12 d. ÅI nusipirko žemės Marianhaminos miesto rajone Västra Klinten, kur turėjo būti statomas iTiden. Įsigijusi šį pirkinį, ÅI dar pasirūpino, kad būtų padaryti projektui iTiden reikiami miesto plano pakeitimai.

(12)

2002 m. biudžete vietos valdžia paskelbė, kad projektą iTiden ÅI pradės įgyvendinti 2002 m. ir kad tam tikriausiai prireiks didinti kapitalą (tam vietos valdžia paprašė būtinų biudžeto asignavimų) (10).

(13)

2002 m. pradžioje paskirta iTiden statybos darbo grupė ir architektas. Paskelbta apklausa dėl galimų iTiden nuosavybės nuomotojų. 2003 m. pavasarį atlikti paruošiamieji žemės darbai, o tų pačių metų vasarą prasidėjo pirmasis statybos etapas (projektą numatyta įgyvendinti dviem nuosekliais statybos etapais). Pirmieji nuomininkai įsikėlė tada, kai baigėsi pirmasis iTiden statybos etapas, t. y. 2004 m. gruodžio 1 d.

(14)

Antrasis iTiden statybos etapas prasidėjo 2006 m. rudenį ir baigėsi 2007 m.

(15)

Oficialus Komisijos tyrimas apėmė kelias kapitalo injekcijas (kapitalo didinimo atvejus) ir banko paskolų garantijas (paskolų garantijas), kuriuos vietos valdžia suteikė ÅI 1997–2007 m. Priemonės nurodytos toliau pateiktoje lentelėje (kapitalo injekcijos – nuo C-I iki C-XI, garantijos – nuo G-I iki G-III).

(16)

Palyginti su sprendimo pradėti procedūrą 7 punkte pateikta priemonių lentele, išbraukta 2006 m. spalio 26 d. suteikta 2 587 500 EUR paskolos garantija, nes jos suteikimas niekada nebuvo įgyvendintas (Suomijos teismams priėmus sprendimą). Be to, sprendime pradėti procedūrą nurodyta C-XI kapitalo didinimo data – 2006 m. birželio 12 d. – šioje lentelėje keičiama 2007 m. vasario 15 d., nes atliekant tyrimą paaiškėjo, kad ši priemonė buvo įgyvendinta vėliau. Suomijos aukščiausiasis administracinis teismas neseniai (2011 m. balandžio 6 d.) panaikino vietos valdžios sprendimą skirti šį kapitalo padidinimą (žr. toliau 114 konstatuojamąją dalį). Tačiau, kadangi šis kapitalas ÅI bendrovei buvo išmokėtas 2007 m. ir nesugrąžintas, Komisija mano, kad nacionalinio teismo sprendimas nereiškia, jog ši priemonė neturi būti įtraukta į jos tyrimo sritį.

(17)

Pasak Suomijos valdžios institucijų, visi kapitalo padidinimai buvo skirti projektui iTiden finansuoti, išskyrus šias kapitalo injekcijas:

(18)

Visos paskolų garantijos, pasak Suomijos, buvo suteiktos projektui iTiden finansuoti. Daugiau informacijos apie paskolų garantijas pateikta 66–86 konstatuojamosiose dalyse.

(19)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija suabejojo, ar minėtas kapitalo didinimas ir paskolų garantijos suderinami su vidaus rinka dėl toliau nurodytų priežasčių.

(20)

Dėl valstybės pagalbos buvimo, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje, Komisija pažymėjo, kad konkrečios priemonės apėmė valstybinių išteklių naudojimą, nes jas suteikė vietos valdžia, ir kad šios priemonės yra atrankinės, nes skirtos ÅI. Kalbant apie kriterijų, ar priemonės suteikė „pranašumą, kurio ji (įmonė) nebūtų turėjusi įprastomis rinkos sąlygomis“, nes privatus investuotojas, vadovaudamasis siekiu ilgainiui gauti pelną, nebūtų suteikęs tokios pat paramos, Komisija suabejojo, kad privatus investuotojas būtų suteikęs kapitalą (kaip pasielgė vietos valdžia), atsižvelgęs į jau kurį laiką užregistruojamus nuostolius arba, geriausiu atveju, labai kuklų pelną. Konkrečiai dėl garantijų paskolų Komisija suabejojo, ar ÅI būtų galėjusi gauti panašią finansinę paramą rinkose, taigi pranašumas jai galėjo būti suteiktas. Be to, Komisija mano, kad šie pranašumai galėtų iškreipti konkurenciją ir Bendrijos vidaus prekybą.

(21)

Jei priemonės būtų laikomos valstybės pagalba, Komisija abejoja, ar jas būtų galima laikyti suderinamomis su vidaus rinka.

(22)

Galiausiai Komisija suabejojo Suomijos tvirtinimu, kad minėtos priemonės, jei iš tikrųjų būtų laikomos valstybės pagalba, buvo suteiktos pagal pagalbos schemas, kurios buvo taikomos dar prieš Suomijai įstojant į ES, todėl yra teisėtos.

(23)

Suomija laikosi nuomonės, kad vietos valdžia veikė vadovaudamasi rinkos investuotojo principu, t. y. priemones ji taikė tikėdamasi susigrąžinti investiciją. Suomija teigė, kad sprendimus investuoti paskatino įmonės naujų investicijų programa, ypač projektas iTiden. Taigi priemonės nebuvo skirtos ankstesniems nuostoliams padengti arba nuostolingam verslui paremti. Vietos valdžia, investuodama į naujas ÅI akcijas, įgijo konkrečią vertę, nes šios įmonės vertė padidėjo proporcingai pasirašytoms akcijoms. Todėl ÅI negavo daugiau naudos, nei būtų gavusi iš privataus investuotojo.

(24)

Nepaisant galimo pranašumo, Suomija dar mano, kad aptariamos priemonės negali būti laikomos valstybės pagalba, nes nėra konkrečių įrodymų, jog jos turėjo pastebimą poveikį Alandų nekilnojamojo turto rinkai.

(25)

Tačiau jeigu nustatyta, kad priemonės turi valstybės pagalbos elementų, ši pagalba, pasak Suomijos, turėtų būti laikoma teisėta. Suomijos teigimu, esamos pagalbos schemos, įdiegtos Suomijoje dar prieš jai tampant ES nare, apima ir kapitalo injekcijas, ir garantijas.

(26)

Jei šios priemonės būtų neteisėta valstybės pagalba, jos vis dėlto turėtų būti laikomos suderinamomis su vidaus rinka pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, nes jomis siekta plėtoti regioną ir kurti naujas darbo vietas, daugiausia padedant įvairinti regiono ekonomiką, kuri pernelyg priklausoma nuo laivybos sektoriaus.

(27)

Jei Komisija nustatytų, kad pagalba yra neteisėta ir nesuderinama (su vidaus rinka) ir kad ją reikia grąžinti, Suomijos argumentai būtų tokie.

(28)

Pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (12), 14 straipsnio 1 dalį Komisija nereikalautų sugrąžinti pagalbą, jei tai prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui. Taip būtų šiuo atveju, nes Suomija turėjo pagrįstų priežasčių tikėtis, kad pirmiau minėtos schemos, priimtos prieš šaliai įstojant į ES, galiojo ir tebegalioja, taigi kiekviena pagal šias taisykles suteikta pagalba yra teisėta.

(29)

Jei Komisija vis dėlto manytų, kad ši pagalba turi būti sugrąžinta, Suomijos argumentas būtų toks – pagalbos elementas didinant kapitalą nebūtinai yra visa nominalioji valstybės pagalbą sudarančių sandorių suma. Dėl garantijų – grąžintina pagalba niekada negali būti didesnė už palūkanų lengvatas, kurias įmonė įgijo dėl garantijos (palyginti su paskolomis be garantijų). Panašiai yra ir su kapitalo injekcijomis – jokia pagalba negali būti didesnė už ÅI išlaidas lygiaverčiam kapitalui rinkoje įsigyti.

(30)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį „valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai“.

(31)

Kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi atitikti šiuos reikalavimus: a) būti finansuojama valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių; b) suteikti atrankinį pranašumą, kuris gali būti palankus tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai; ir c) ji turi arba gali iškraipyti konkurenciją ir gali daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Kadangi būtina laikytis visų šių sąlygų, priemonė turi jas visas atitikti, kad būtų laikoma valstybės pagalba.

(32)

Dėl sprendime pradėti procedūrą nurodytų priežasčių (kurių Suomija neginčijo) šie du kriterijai tenkinami. Priemonės suteiktos vietos valdžiai priėmus atskirus sprendimus pasinaudoti lėšomis, kurias ji paskirstė savo metiniame biudžete Alandų regioninėje asamblėjoje. Taigi priemonės akivaizdžiai finansuojamos valstybės ir skirtos būtent ÅI.

(33)

Suomija teigė, kad aptariamos priemonės nėra valstybės pagalba, nes ji nesuteikė ÅI pranašumo, kurio ji nebūtų galėjusi įgyti rinkose iš privataus akcininko arba iš privataus kreditoriaus.

(34)

Valstybės pagalbos teisėje nustatytas principas (paprastai vadinamas rinkos ekonomikos investuotojo principu, arba REIP), kad valdžios institucijų investavimas į įmonių kapitalą yra valstybės pagalba, jei panašiomis aplinkybėmis tokio pat kapitalo nebūtų suteikęs privatus investuotojas, kuris visų pirma siekia grąžos (13). Komisijos pranešimo dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo garantijomis suteikiamai valstybės pagalbai (14) (toliau – pranešimas apie garantiją) 3.1 punkte valdžios institucijų suteikta garantija taip pat bus laikoma valstybės pagalba, nebent finansavimas būtų skirtas taikant sąlygas, kurios privačiam veiklos vykdytojui būtų priimtinos įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis.

(35)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija pareiškė abejojanti, ar suteikiant kapitalo injekcijas ir garantijas buvo laikomasi REIP principo, remdamasi visų pirma dviem pastabomis dėl ÅI:

(36)

Suomija atmetė šią nuomonę. Jos argumentai dėl kapitalo padidinimo ir paskolų garantijų bus atskirai aptarti toliau.

(37)

Visų pirma Suomija atmeta nuomonę, kad ÅI turėjo likvidumo problemą. Iš tikrųjų, nors įmonės veiklos apimtis buvo ribota iki projekto iTiden, jos veiklos rezultatai ir likvidumas buvo patenkinamas ir toks buvo per visą tyrimo laikotarpį. Todėl minėtos priemones nebuvo reikalingos veiklos išlaidoms padengti. Šios priemonės greičiau buvo skirtos įmonės plėtrai finansuoti, todėl turėtų būti laikomos investicijomis. Atsižvelgiant į šių investicijų teikimo sąlygas, investicijos buvo pateisinamos pagal rinkos ekonomikos investuotojo principą, taigi nėra valstybės pagalba.

(38)

Atsižvelgdama į tai, Suomija teigia, kad didžioji didinamo kapitalo dalis panaudota projektui iTiden finansuoti, o likusioji buvo skirta kitiems ÅI projektams (žr. 17 konstatuojamąją dalį).

(39)

Komisija daro šias išvadas.

(40)

Pirmiausia Komisija pabrėžia, kad kapitalas, kurį akcininkas suteikia įmonei, iš esmės nėra konkrečios paskirties, jis tampa įmonės materialaus nuosavo kapitalo dalimi. Todėl, kai investicijos suteikiamos kaip bendras akcinis kapitalas, normalu vertinti jo atitikimą REIP remiantis įmonės veiklos rezultatų perspektyvomis. Neatmetamas (jei yra duomenų) tikėtinos konkrečiai planuojamų investicijų grąžos vertinimas, žinoma, jei tokia informacija turėta tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas investuoti.

(41)

Dėl finansinės veiklos rezultatų apskritai Komisija, remdamasi tyrimui pateiktais įrodymais, pripažįsta, kad ÅI veiklos rezultatai nuolat kompensavo jos nuostolius ir užtikrino likvidumą. Turimi įrodymai neleidžia daryti išvados, kad kapitalo injekcijos (arba paskolos, gautos kaip garantijos) buvo naudojamos ÅI operacijų nuostoliams padengti.

(42)

Tačiau negalima atmesti to, kad vietos valdžia suteikė ÅI nemažai papildomo kapitalo, kuris 1997–2006 m. prima facie nedavė jokio pelno arba pelnas buvo labai nedidelis. Todėl svarbiausia tai (kaip teigia pati Suomija), ar vietos valdžia turėjo pagrindą tikėtis tokios savo kapitalo grąžos, kurios pakaktų privačiam investuotojui, kad jis padarytų tokią pat investiciją. Tą reikia įvertinti atsižvelgiant į tai, ką vietos valdžia žinojo tada, kai didino kapitalą.

(43)

Suomija teigė, kad didinamo kapitalo didžioji dalis buvo skirta projekto iTiden 1 ir 2 etapui finansuoti, o likusi didinamo kapitalo dalis skirta kitoms investicijoms. Aiškumo sumetimais toliau pateiktoje analizėje pirmiausia nagrinėjamas kapitalo didinimas.

(44)

Suomija teigia, kad visos kapitalo injekcijos, išskyrus C-I, C-II, C-III, C-VIII ir C-IX, buvo atliktos siekiant finansuoti iTiden, kuris buvo didžiausias ÅI atskiras projektas. Ankstesnis kapitalo didinimas, skirtas projektui iTiden, buvo atliktas 2001 m. (C-IV).

(45)

Dėl sąlygų, kuriomis vietos valdžia atliko šiuos kapitalo didinimus, ir svarbiausia dėl grąžos, kurios buvo tikimasi priimant sprendimą, Suomija pateikė šią informaciją:

(46)

Valdžios sprendimai toliau didinti su projektu iTiden susijusį kapitalą buvo priimti remiantis informacija, pateikta neoficialiuose susitikimuose, kuriuose dalyvavo vietos valdžia ir ÅI atstovai. Suomija tvirtina, kad šių posėdžių protokolų nėra. Tačiau Suomija pateikė Komisijai pranešimus, padarytus per minėtus neoficialius susitikimus ir ÅI valdybos posėdžius. Jie apima trumpas ataskaitas apie projekto iTiden aplinkybes ir pagrindines ypatybes bei šio projekto 1 ir 2 etapo pelningumo skaičiavimus. Taigi šie įrodymai leidžia Komisijai nustatyti, kokio pelno vietos valdžia tikėjosi tuo metu, kai didino iTiden skirtą kapitalą.

(47)

2002 m. sausio 31 d. ÅI surengė neoficialų susitikimą su vietos valdžia, kad užsitikrintų jos sutikimą 2002 m. pradėti iTiden statybą (po to, kai 2001 m. buvo įsigyta žemė). Šiame susitikime ÅI pateikė pelningumo apskaičiavimą, kuriame daroma prielaida, kad įgyvendinant šį projektą ÅI nuosavo kapitalo pelningumas (arba nuosavo kapitalo grąža) kasmet sieks 3 %.

(48)

2003 m. kovo 4 d. įvyko kitas neoficialus ÅI ir vietos valdžios susitikimas, skirtas ÅI generalinei asamblėjai 2003 m. kovo 5 d. surengti. Generalinė asamblėja turėjo nuspręsti dėl projekto iTiden 1 etapo statybos, kuri nebuvo pradėta 2002 m. Pateiktas atnaujintas pelningumo apskaičiavimas. Apytiksliai apskaičiuota, kad 1 etape bus gautas tik 700 EUR perviršis, tariant, kad nebus jokio pelno iš ÅI nuosavo kapitalo.

(49)

2006 m. sausio 2 d. ÅI valdyba susirinko aptarti projekto iTiden 2 etapo statybos pradžios klausimą ir prašymą padidinti kapitalą, kuris būtų skirtas šiai statybai finansuoti. Remiantis šiame posėdyje pateiktu pelningumo apskaičiavimu, aptariamas projektas sužlugtų, net jei nuosavo kapitalo pelningumas siektų 3 % Tačiau šį apskaičiavimą reikėjo patikslinti atsižvelgiant į kainą, padidėjusią pritaikant pastatus nuomininko poreikiams. Taigi 2006 m. sausio 10 d. apskaičiavimas buvo patikslintas, ir atsižvelgiant į jį 2006 m. birželio 12 d. generalinėje asamblėjoje nuspręsta padidinti kapitalą (dėl techninių priežasčių šis kapitalas buvo išmokėtas tik 2007 m. vasario 15 d. – tai C-XI kapitalo injekcija). Minėtame apskaičiavime projekto iTiden 2 etape numatytas 1 % metinis nuosavo kapitalo pelningumas.

(50)

Suomija pateikė šią informaciją ir teigia, kad joje tiksliai parodomas tuometis tikėtinas pelningumas, kuriuo remdamasi vietos valdžia nusprendė padidinti kapitalą projektui iTiden, t. y. atlikti C-IV, C-V, C-VI, C-VII ir C-X kapitalo injekcijas, skirtas 1 etapui, ir C-XI kapitalo injekciją – 2 etapui. Šie pelningumo vertinimai pagrįsti tikėtinomis pajamomis (t. y. nuomos mokesčiu) iš iTiden. Suomija tvirtino, kad, nustatant vietos valdžios investicijų grąžą, reikėtų atsižvelgti ir į perspektyvą, jog kapitalas padidės per laiką išaugus turto vertei. Tačiau konkrečių to įrodymų Suomija nepateikė. Tokie svarstymai neįtraukti į pelningumo apskaičiavimus, vadinasi, į juos nebuvo atsižvelgta priimant sprendimus dėl investavimo. Remdamasi išdėstyta informacija, Komisija daro išvadą, kad privatus investuotojas nebūtų atlikęs panašių investicijų, remdamasis šia tikėtina grąža.

(51)

Kiekvienas investuotojas, skiriantis pinigų projektui, kuris yra tam tikru požiūriu rizikingas (pvz., komercinio nekilnojamojo turto plėtra), reikalaus grąžos, atitinkančios su šia investicija susijusią riziką. Taigi jis tikėsis rizikos priedo, viršijančio žinomą grąžą, kurią jis gali gauti iš kito, nerizikingo turto (nerizikinga norma arba nerizikingos investicijų grąžos norma). Įprastas nerizikingos normos kriterijus yra AAA kredito reitingu įvertintos trumpesnio termino Vyriausybės obligacijos. Šiame vertinime naudojamas pelnas iš 2 metų Suomijos Vyriausybės obligacijų, nes Suomija neišleido trumpesnio termino vertybinių popierių. Ir tai lemia 2,7–4,2 % nerizikingą normą 2002 m., 2,2–2,7 % – 2003 m. ir 2,8–3,8 % – 2006 m.

(52)

Palyginti su nuosavo kapitalo grąža, kurios vietos valdžia tikėjosi, priimdama sprendimus didinti su projektu iTiden susijusį kapitalą, Komisija pažymi, kad vietos valdžia galėjo gauti tokią pat ar net didesnę grąžą nepatirdama jokios su nuosavybės projektais susijusios rizikos. Iš tikrųjų netgi pagal optimistinį scenarijų didžiausias rizikos priedas (t. y. grąža, viršijanti nulinio rizikingumo priedą) būtų siekęs ne daugiau kaip 0,3 % taikant C-IV ir C-V kapitalo didinimo priemones (t. y. didinant kapitalą 2001 ir 2002 m.). Didinant kapitalą po to, kai 2003 m. buvo priimtas sprendimas pradėti projekto iTiden statybos 1 etapą (taigi remiantis tikėtina grąža, kurios skaičiavimai buvo pateikti neoficialiame 2003 m. kovo 4 d. posėdyje, žr. 48 konstatuojamąją dalį), t. y. suteikiant C-VI, C-VII ir C-X kapitalo injekcijas, grąžos nesitikėta, manant, kad gerokai didesnė grąža būtų buvusi gauta visiškai nerizikuojant. Didinant 2 etapui skirtą kapitalą, t. y. atliekant C-XI kapitalo injekciją, tikėtina 1 % grąža, panašiai kaip ir prieš tai nurodytu atveju, buvo daug menkesnė už tuo metu galiojusią nerizikingumo normą.

(53)

Akivaizdu, kad nė vieno privataus investuotojo nebūtų tenkinęs neigiamas arba nedidelis rizikos priedas, su kuriuo vietos valdžia buvo pasirengusi sutikti atlikdama 47–49 konstatuojamosiose dalyse nurodytą kapitalo didinimą. Prireikus tai būtų galima patvirtinti empiriniais duomenimis dėl tikėtinos grąžos Alandų nuosavybės rinkoje.

(54)

Remiantis KPMG 2007 m. liepos 10 d. ataskaita (17), kurią užsakė ir 2007 m. liepos 17 d. Komisijai pateikė Suomijos valdžios institucijos, privatūs investuotojai reikalavo 7 % grąžos už investicijas į biuro nuosavybę Alanduose (ir 8 % už pramoninę nuosavybę). Nors ši ataskaita parengta vėliau, nei vietos valdžia priėmė šiame sprendime ginčijamus sprendimus investuoti, ji vis dėlto svarbi, nes pagrįsta pastabomis apie ankstesnes investicijas, ir nėra aiškios priežasties manyti, kad reikalaujama grąža ankstesniais metais būtų buvusi daug mažesnė. Šiaip ar taip, ji įtikinamai rodo, kad privačiam investuotojui nebūtų pakakę grąžos, kurios tikėjosi ÅI.

(55)

Suomija tvirtino, kad, nepaisant mažos arba nulinės tikėtinos grąžos, investicijos atitiktų REIP, kadangi i) prieš pradėdama statybą ÅI susirado galimus nuomininkus ir buvo tikra, kad jie užims ne mažiau kaip 80 % pastatų; ii) atsižvelgiant į tikruosius ÅI (taigi, iš esmės į projekto iTiden) finansinius rezultatus nuo 2004 m. ir į galimą taip sukauptą kapitalo prieaugį, investicijos tapo pelningos.

(56)

Šiuo atžvilgiu, nesant būtinybės išsamiai išnagrinėti ÅI ankstesnių metų finansinius rezultatus, pakanka pakartoti, kad svarbu ne tai, ar įmonės rezultatai šiandien pakankamai geri, o tai, ar privatus investuotojas, remdamasis tuo, kas buvo žinoma arba numanoma tuo metu, kai vietos valdžia nusprendė suteikti ÅI valstybinių išteklių (atsižvelgdama į tikėtiną 80 % pastatų užimtumą), veikdamas rinkos sąlygomis, būtų suteikęs šiai įmonei tokį pat kapitalą. Dėl pirmiau paaiškintų priežasčių Komisija daro išvadą, kad privatus investuotojas nebūtų to padaręs.

(57)

Todėl Komisija mano, kad kapitalo didinimas (C-IV, C-V, C-VI, C-VII, C-X ir C-XI kapitalo injekcijos) suteikė ÅI pranašumą, kurio ji nebūtų įgijusi rinkos sąlygomis (18).

(58)

Komisija dabar peržvelgs kitus kapitalo didinimo atvejus, nurodytus sprendime pradėti procedūrą, kurie, pasak Suomijos, buvo padaryti ne dėl projekto iTiden.

(59)

Pagal de minimis taisykles, galiojusias atliekant šią kapitalo injekciją, mažesnės kaip 100 000 ECU subsidijos, įmonei suteiktos per trejus metus, nelaikomos valstybės pagalba (19). Kapitalas didintas 84 094,39 EUR, t. y. daug mažiau nei 100 000 ECU de minimis viršutinė riba. ÅI trejų metų laikotarpiu neturėjo naudos iš jokios kitos priemonės (20). Tuo remiantis 1997 m. kapitalo injekcija bet kuriuo atveju – nepaisant aplinkybių, kuriomis ji buvo atlikta – nėra valstybės pagalba.

(60)

Suomija nurodė, kad šios priemonės buvo skirtos pramoninės nuosavybės Norrböle statybai, nuosavybės Marianhaminoje renovacijai (C-II) ir pramoninės nuosavybės rytinėje Alandų dalyje įsigijimui (C-III). Taigi nėra aiškaus ryšio su projektu iTiden, kuris tuo metu dar neturėjo aiškaus pavidalo (tai įvyko 2001 m., kai buvo nupirktas žemės sklypas).

(61)

Nors ÅI bendrasis pelnas 1998–2007 m. buvo nedidelis arba jo visai nebuvo, tiesa ta, kad jis nebuvo didelis ir 2000 m., ir dar prieš dvejus metus, o 2001 m. pradėta patirti nuostolių. Tyrimas parodė, kad įmonė padengdavo savo išlaidas ir kad likvidumas buvo tinkamas. Panašu, kad investicijos, paskatinusios šiuos du kapitalo didinimo atvejus, proporcingai atitiko ÅI dydį ir tradicinį verslo modelį, taikytą iki plėtimosi, susijusį su projektu iTiden. Todėl nėra įtikinamos priežasties manyti, kad privatus investuotojas nebūtų ėmęsis tokio pat kapitalo didinimo, taigi nėra aiškių įrodymų, kad ÅI buvo suteiktas pranašumas.

(62)

Iki 2000 m. ÅI verslo operacijų rezultatai kuklūs, bet teigiami (1997–2000 m. – nuo 9 000 iki 38 000 EUR). ÅI verslo veikla atitiko tuo metu įgyvendinamą įmonės planą. ÅI Alandų salose turėjo sandėlių ir biurų, kuriuos nuomojo. ÅI valdomo nekilnojamojo turto kiekis nekito iki 2000 m., o tai patvirtina, kad įmonės finansinė padėtis buvo stabili. ÅI apyvarta 1997–2000 m. svyravo nuo 95 000 iki 101 000 EUR. Taigi ÅI sugebėjo gauti pelno iš savo veiklos, nors apyvarta buvo palyginti nedidelė.

(63)

Pasak Suomijos, šios kapitalo injekcijos buvo panaudotos pramoninei nuosavybei įsigyti (C-VIII) ir už Marianhaminos esančio Jomalos oro uosto angarui pastatyti (C-IX).

(64)

Šios priemonės, nors jos ir ne iš karto pasiteisino, turint omenyje projektą iTiden, buvo įgyvendintos visai kitomis aplinkybėmis nei tos, kurios turėjo poveikio anksčiau aptartoms C-II ir C-III priemonėms. C-VIII ir C-IX kapitalo injekcijos buvo atliktos atitinkamai 2004 ir 2005 m. Tuo metu ÅI jau kurį laiką – nuo 2001 m. – dirbo nuostolingai. Be to, labai svarbu, kad šios investicijos buvo atliktos po to, kai vietos valdžia nuo 2001 m. jau buvo investavusi į ÅI daugiau kaip 2,25 mln. EUR, suprasdama, kad ši investicija neduos rinkos investuotojui priimtinos grąžos.

(65)

Nepakankama projekto iTiden grąža neišvengiamai turėtų neigiamo poveikio ÅI rezultatams apskritai. Iš tikrųjų įmonės nuosavas kapitalas nėra paskirstomos, bet pakinta; jį turi kompensuoti bendri įmonės veiklos rezultatai. Todėl vietos valdžiai tuo metu, kai ji ėmėsi C-VIII ir C-IX priemonių, turėjo būti aišku, kad dar padidinus ÅI kapitalą vargu ar artimoje ateityje bus gauta pakankama grąža. Rinkos investuotojas šias kapitalo injekcijas būtų pasirengęs padaryti tik tada, kai tos investicijos duotų rinkos grąžą iš bendrų firmos rezultatų (t. y. grąžą, kuri būtų kompensavusi nedidelę kitų kapitalo didinimo priemonių grąžą), bet nėra įrodymų, leidžiančių spėti, kad būtent taip ir buvo. Suomija nepateikė aiškios informacijos apie šias priemones, kuri pakeistų šią nuomonę. Todėl Komisija mano, kad šiomis aplinkybėmis nė vienas privatus investuotojas nebūtų suteikęs ÅI papildomo kapitalo. Taigi C-VIII ir C-IX kapitalo injekcijos suteikė ÅI pranašumą, kurios ji nebūtų gavusi rinkoje.

(66)

Komisija, vertindama galimą valstybės pagalbą, suteiktą kaip garantijos, taiko Pranešime dėl garantijų nustatytus principus. Šio pranešimo 3.2 dalyje nurodytos sąlygos, kurių paprastai pakaktų atmesti faktą, kad valdžios institucijų suteikta garantija yra valstybės pagalba. Tačiau šių sąlygų nesilaikyta suteikiant G-I, G-II ir G-III garantijas (pakanka įrašyti, kad šios garantijos apėmė 100 % pagrindinių paskolų, žr. Pranešimo dėl garantijų 3.2 dalies c punktą).

(67)

Pirmiausia Komisija pažymi, kad ÅI finansinė padėtis garantijų teikimo laikotarpiu buvo pakankamai tvirta, kad įmonė būtų galėjusi gauti paskolų rinkoje be garantijų. Ši įmonė nebuvo sunkumų patirianti įmonė, kaip apibrėžta Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (21). Iš turimos informacijos negalima daryti išvados, kad ÅI buvo įmonė, kuri nebūtų išsilaikiusi be valstybės pagalbos. Ankstesniais metais, kai dar nebuvo suteiktos kapitalo injekcijos, t. y. kai dar nebuvo pradėtas projektas iTiden, ÅI finansiniai rezultatai buvo stabilūs, o įmonės verslo veiklos rezultatai – vidutiniškai geri. Motyvas, paskatinęs valdžios institucijas 2001 m. masiškai skirti kapitalą, buvo mėginimas ne gelbėti įmonę, o finansuoti jos augimą. Negavusi pagalbos didinant kapitalą, ÅI nebūtų bankrutavusi, tik būtų tapusi mažesne įmone, kuriai finansų rinkos vis tiek būtų prieinamos. Todėl Komisija negali daryti išvados, kad kredito rinkos nebūtų buvusios ÅI prieinamos be garantijų. Tada kyla klausimas, ar minėtomis garantijomis įmonei buvo suteiktas pranašumas, turint omeny su paskolomis susijusias išlaidas, palyginti su išlaidomis, kurių ji patirtų rinkos sąlygomis, neturėdama garantijos.

(68)

Toliau reikia išnagrinėti klausimą, ar už garantijas priskaičiuojamas pakankamas priedas, palyginti su tuo, kurį būtų priskaičiavęs privatus garantijos suteikėjas. Šioje byloje Komisija nerado jokių privačių garantijų, kurios leistų lengvai atlikti palyginimą. Tokiomis aplinkybėmis Komisija palygins visas garantuotų paskolų finansines išlaidas, įskaitant paskolų palūkanas ir garantijos priemoką, su panašios negarantinės paskolos priemokos rinkos kaina (22).

(69)

2003 m. spalio 9 d. komercinis bankas […] (23) suteikė ÅI […] EUR paskolą, užtikrintą […]. Nustatyta […] % metinė palūkanų norma, galiojanti iki 2007 m. sausio 15 d. (24).

(70)

Nors šios paskolos suteikimo laikas sutapo su G-I garantijos suteikimo laiku, Komisija nemano, kad tai tinkamas tos priemonės išlaidų palyginimas. Nuo 2000 m. birželio mėn. iki 2003 m. kovo mėn. ÅI gavo penkias kapitalo injekcijas, kurių bendra suma – 2 208 595,01 EUR. Tokia didelė valstybės parama bus neišvengiamai paveikusi rizikos vertinimą, kurį […] atliko prieš suteikdamas paskolą; buvo pagerintos paskolos sąlygos, įskaitant kainą, palyginti su sąlygomis, kurias įmonė būtų galėjusi gauti rinkose, jei nebūtų valstybės pagalbos elemento kapitalo didinime. Todėl Komisija negali manyti, kad 2003 m. negarantuotos paskolos (ar vėlesnių paskolų) palūkanų norma tiksliai atspindi ÅI kredito sąlygas nesant valstybės pagalbos, ir negali tuo remtis kaip įtikinamu bei patikimu vietos valdžios garantijomis pagrįstų paskolų kriterijumi.

(71)

Komisija mano, kad, nesant kitų patikimų įrodymų dėl panašių paskolų rinkos sąlygomis, Orientacinių normų komunikate (25) pateikiamas atitinkamas paramos gavėjo atžvilgiu išorinis lyginamasis standartas, skirtas įvertinti, ar G-I, G-II ir G-III priemonės suteiktos rinkos sąlygomis. Orientacinių normų komunikate pateikiamas rinkos normų pakaitinis rodiklis ir pagalbos priemonių pagalbos elemento apskaičiavimo pagrindas. Orientacinės normos nustatymo metodika pagrįsta šiais dviem veiksniais: bazine norma (šiuo atveju vienų metų EURIBOR), prie kurios pridedama paskolos marža. Paskolos marža, kurią reikia pridėti prie bazinės normos, priklauso nuo dviejų veiksnių: paskolą gaunančios įmonės reitingo ir už paskolą įkeisto turto dydžio. Komunikate išskiriamos penkios (įmonių) reitingo kategorijos (aukščiausias [AAA-A], geras [BBB], patenkinamas [BB], prastokas [B] ir blogas [CCC ir žemiau] reitingas) ir po tris įkeitimo lygius (aukštas, normalus ir žemas) kiekvienai reitingo kategorijai.

(72)

2010 m. birželio 18 d. Suomija perdavė Komisijai konsultacinės firmos […] ataskaitą, kurioje pateiktas metinis ÅI reitingas kiekvienų metų gruodžio mėn. Šis reitingas parengtas retrospektyviai ir pagrįstas finansinių metų pabaigoje turimais skaičiais (t. y. 2002 m. gruodžio mėn. reitingas nurodytas atsižvelgiant į įmonės būklę 2002 m). […] parengė reitingo ataskaitą, kurioje apibūdinta įmonės bendra finansinė padėtis ir plėtra ir kurioje įvertintos šios sritys: augimas, pelningumas, pinigų srautai, likvidumas, mokumas ir įsipareigojimai. Taikomą reitingo skalę sudaro penkios reitingo kategorijos – labai geras (A + ir A), geras (A– ir B+), patenkinamas (B ir B–), pakankamas (C + ir C) ir blogas (C– ir D) reitingas, kurias galima tiesiogiai palyginti su Orientacinių normų komunikato reitingų skale.

(73)

2002, 2003 ir 2004 m. gruodžio mėn. […] įvertino ÅI atitinkamai C+, C + ir C reitingu; tai reiškia, kad įmonei priskirtas „pakankamas“ reitingas. Ši kategorija atitinka reitingo kategoriją „prastokas“ pagal Orientacinių normų komunikatą. Įmonei, kurios reitingas „prastokas“, paskolų marža, kurią reikia pridėti prie bazinės normos remiantis Orientacinių normų komunikatu, svyruoja atsižvelgiant į siūlomą įkaitą, nuo 220 bazinių punktų (angl. BPS), kai įkeitimo lygis aukštas, iki 650 bazinių punktų, kai jis žemas. 2005 m. gruodžio mėn. […] ÅI priskyrė B– (patenkinamas) reitingo kategoriją, atitinkančią „patenkinamą“ reitingą, apibrėžtą Orientacinių normų komunikate.

(74)

2011 m. birželio 27 d. Suomija pateikė papildomą informaciją apie reitingus ir paskolos turto įkeitimą. Reitingą įvertino […], kuris suteikė ÅI negarantuotas paskolas ir dvi garantuotas paskolas. […] 2000–2003 m. reitinge naudojama raidžių sistema, kurią papildo vienžodis apibūdinimas. Šį reitingą nesunku palyginti su Orientacinių normų komunikato reitingų skale. Nuo 2005 m. reitingo priskyrimą atlieka konsultacinė firma […], panaši į […]. 2003 ir 2004 m. […] nustatė B– (patenkinamas) ir A (patenkinamas) reitingus ÅI, o tai atitinka patenkinamą reitingą pagal Orientacinių normų komunikatą. Tai reiškia, kad 2003 ir 2004 m. ÅI reitingas, […] vertinimu, buvo viena kategorija aukštesnis už […] nustatytą ÅI reitingą. 2005 m. […] įvertino ÅI A reitingu (patenkinamas), kuris pagal Orientacinių normų komunikatą reiškia „patenkinamą“, taigi ÅI priskirtas prie tos pačios kategorijos, prie kurios ją priskiria […].

(75)

Komisija laikosi nuomonės, kad, vertinant, ar G-I, G-II ir G-III garantijos buvo suteiktos rinkos sąlygomis, turėtų būti taikomas […] nustatytas reitingas. Turint galvoje, kad pirmoji G-I garantija buvo suteikta 2003 m. spalio mėn., kai ÅI jau buvo gavusi penkias kapitalo injekcijas, kurių bendra vertė 2 208 595,01 EUR, tikėtina, kad bet kurį 2003 m. atliktą įmonės reitingo įvertinimą galėjo nulemti nemaža valstybės suteikta pagalba. Todėl Komisija mano, kad būtų tikslinga atsižvelgti į […] pateiktą kuklesnį reitingą. Kalbama apie 2004 ir 2005 m., nes tais metais […] įvertino ÅI viena kategorija žemiau nei […]. Dar reikėtų pažymėti, kad […] suteikė ÅI vietos valdžios garantijomis pagrįstas paskolas, nors tuo pačiu metu pateikė ÅI reitingą, kuris galbūt turėjo poveikio vertinimui. […] nedalyvavo finansinių ginčų procedūrose, taigi panašu, kad šios konsultacinės įmonės vertinimą galėjo tiesiogiai paveikti su valstybės pagalba susiję netinkami svarstymai.

(76)

Todėl Komisija, taikydama Orientacinių normų komunikatą, remiasi šiais ÅI reitingais: 2003 ir 2004 m. – prastas (B), o 2005 m. – patenkinamas (BB).

(77)

Kalbant apie įkaitą, ÅI suteikė įkaitą nominaliąja garantijų verte nekilnojamojo turto (sklypo, kuriame buvo įgyvendinamas projektas iTiden), hipoteka. Suomija nepateikė informacijos, susijusios su nuostoliu dėl įsipareigojimų neįvykdymo (angl. LGD) pagal Orientacinių normų komunikato 2 išnašą. Ši informacija padeda nustatyti turto įkeitimo lygį ir paskolos maržas, pridėtinas prie bazinės normos. Todėl Komisija paprašė informacijos apie hipotekos lakštų pirmenybę ir turto vertę garantijų suteikimo metu. Suomija neturi įvertinimų, kuriuose būtų nurodyta turto vertė garantinių priemonių taikymo metu. Tačiau Suomijos valdžios institucijos teigė, kad turto vertė laikui bėgant didėjo, nes projektas buvo įgyvendinamas. Pasak Suomijos, 2010 m. šio turto vertė siekė […] EUR.

(78)

Dėl įkaito pirmenybės Komisija pažymi, kad, suteikiant G-I ir G-II garantijas, vietos valdžios įkaitas turėjo didžiausią prioritetą, palyginti su visu kitu įkeistu turtu. Komisija pažymi, kad komerciniai bankai suteikė ÅI negarantuotas paskolas ir kaip įkaitą pripažino tą patį, tik mažesnio prioriteto, nei vietos valdžios suteikto įkaito, turtą (taigi ne tokį gerą įkaitą). Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, ir neturėdama geresnių įrodymų Komisija mano, kad, atsižvelgiant į Pranešimą dėl garantijų, turto įkeitimo lygis garantijoms gauti buvo „normalus“.

(79)

Remiantis tuo, kas pasakyta, bus atskirai įvertinta kiekvienos garantijos, kurią vietos valdžia suteikė ÅI, orientacinė norma.

(80)

Komisija pažymi, kad priemokos, susijusios su visomis ÅI suteiktomis garantijomis, buvo iš dviejų dalių: i) periodinė priemoka, mokama kasmet ir išreikšta paskolos pagrindinės mokėtinos sumos procentais ir ii) vienkartinis mokestis, taip pat išreikštas procentais, bet išmokamas tik vieną kartą, suteikiant garantiją. Toliau pateiktame vertinime nurodytas visas garantuotų paskolų finansines išlaidas sudaro tik kasmet išmokama periodinė priemoka. Pagal Pranešimo dėl garantijų 4.2 punktą garantijos pagalbos elementas turėtų būti apskaičiuojamas remiantis rinkos kainos (šiuo atveju orientacinės kainos) ir faktiškai mokamos kainos skirtumu. Tikrąją ÅI mokamą kainą sudaro periodinė priemoka ir vienkartinė priemoka, mokama tik vieną kartą. Praktiniais sumetimais vienkartinė priemoka bus nagrinėjama 8.2 punkte, skirtame pagalbos susigrąžinimui, nes iš grąžintinos pagalbos sumos lengviau atimti vienkartinį mokestį. Bet kuriuo atveju, net jei vienkartinės priemokos buvo pridėtos prie visų garantinės paskolos finansinių išlaidų, išvados dėl pagalbos buvimo nepasikeistų. Vienkartinė priemoka turi poveikį tik ÅI suteiktos pagalbos sumai.

(81)

2003 m. spalio 9 d. vietos valdžia suteikė G-I garantiją […] EUR paskolai, kurią ÅI paėmė iš […], padengti (kredito numeris […]). Kaip įkaitą reikalavimams pareikšti pagal garantiją ÅI pateikė nekilnojamąjį turtą. Nustatyta […] % paskolos palūkanų norma, galiojanti iki 2007 m. sausio 15 d. (26) Garantijos įmoka sudarė […] % paskolos sumos p. a. (27) Taigi visos garantuotos paskolos finansinės išlaidos paskolos suteikimo metu siekė […] % p. a., kuriuos reikėtų palyginti su orientacine norma, šiai garantijai apskaičiuota remiantis bazine norma ir marža, priklausančia nuo ÅI reitingo ir paskolos įkaito dydžio. Bazinė norma (vienų metų EURIBOR) 2003 m. spalio 9 d. buvo 2,235 %. Tuo metu ÅI reitingas buvo „prastokas“, kaip apibrėžta Orientacinių normų komunikate. Kaip pirmiau nurodyta, Komisija mano, kad paskolos įkeitimo lygis buvo normalus, o tai reiškia, kad paskolos marža, kurią reikia pridėti prie bazinės normos, yra 400 bazinių punktų. Todėl šios paskolos orientacinė norma – 6,235 %, t. y. didesnė už visas G-I garantijos finansines išlaidas, siekiančias […] % p. a.

(82)

Be to, nuo 2004 m. rugsėjo 6 d. vietos valdžia sumažino G-I garantijos priemoką iki […] %. Todėl visos garantuotos paskolos finansinės išlaidos sudarė […] %, t. y. […] bazinio punkto mažiau už orientacinę normą, taip ÅI buvo suteiktas atitinkamas pranašumas.

(83)

2004 m. lapkričio 2 d. ÅI paėmė iš […] […] EUR vertės paskolą (kredito numeris […]). Ši paskola buvo užtikrinta vietos valdžios garantija, kuriai užtikrinti buvo suvaržytas ÅI nekilnojamasis turtas. Palūkanų norma nustatyta atsižvelgiant į […] + […] bazinio punkto, o garantijos mokestis – […] paskolos sumos p. a., o tai reiškia, kad visos šios garantinės paskolos finansinės išlaidos buvo […] % p. a. (28)

(84)

G-II orientacinė norma turi būti skaičiuojama remiantis vienų metų EURIBOR 2004 m. lapkričio 2 d., t. y. 2,314 %. Tuo metu ÅI reitingas buvo „prastokas“, kaip apibrėžta Orientacinių normų komunikate. Jei įkeitimo lygis normalus, šios paskolos orientacinė norma yra 6,314 % p. a., t. y. didesnė už visas su G-II susijusias finansines išlaidas, sudarančias […] % p. a. Palyginus šios naujos garantinės paskolos išlaidas ir orientacinę normą matyti, kad visos G-II garantija užtikrintos paskolos finansinės išlaidos buvo ne mažiau kaip […] baziniais punktais mažesnės už orientacinę normą, taigi ÅI turėjo finansinį pranašumą. Pagal Komisijos turimą informaciją garantinės paskolos palūkanų norma nuo paskolos suteikimo nepasikeitė.

(85)

2005 m. gruodžio 13 d. vietos valdžia suteikė ÅI naują garantiją. Ši garantija buvo skirta pagrindinei paskolai padengti, t. y. iš pradžių 2003 m. spalio 9 d. be garantijos suteiktai paskolai, kurios sąlygos tada buvo pakeistos. Paskolos palūkanų norma tuo metu buvo pakeista į […] % p. a. Nustatytas garantijos mokestis, sudarantis […] % paskolos sumos, tai reiškia, kad visos finansinės išlaidos sudarė […] % p. a. (29) (nuo šios datos taikomos tokios pat sąlygos, kurios, kaip pirmiau apibūdinta, taikomos G-I garantija užtikrintai paskolai, įskaitant palūkanų normos pokyčius laikui bėgant).

(86)

G-III orientacinė norma turi būti skaičiuojama remiantis vienų metų EURIBOR, kuri 2005 m. gruodžio 12 d. buvo lygi 2,769 %. ÅI reitingas tuo metu buvo „patenkinamas“, kaip apibrėžta Orientacinių normų komunikate. Atsižvelgiant į įprastą turto įkeitimo lygį, šios paskolos orientacinė norma yra 4,969 % p. a. Tai viršija visas G-III finansines išlaidas, kurios sudaro […] % p. a. Todėl vietos valdžia suteikė ÅI atitinkamą finansinį pranašumą – ne mažiau kaip […] % p. a.

(87)

Suomijos valdžios institucijos pareiškė, kad aptariamos priemonės neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir todėl nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Pagrįsdama šį argumentą Suomija iš esmės teigė, kad ÅI yra tik viena iš daugelio įmonių, veikiančių nekilnojamojo turto rinkoje, ir ne pati didžiausia. Taigi nėra įrodymų, kad aptariamos priemonės, laikant jas valstybės pagalba, būtų sustiprinusios ÅI padėtį, taip pakenkiant konkurentams.

(88)

Komisija negali sutikti su šiuo argumentu. Tai, kad ÅI buvo suteiktas finansinis pranašumas, kurio neturėjo jos konkurentai (kaip patvirtino Suomija, Alandų nekilnojamojo turto rinkoje yra dar keli operatoriai), reiškia, jog ÅI turėjo galimybę daryti dideles investicijas ir plėsti veiklą palankesnėmis finansinėmis sąlygomis nei tos, kurias turėjo jos konkurentai (kurie, neturėdami tokio pranašumo, koks buvo suteiktas ÅI, gal būtų norėję padaryti panašias investicijas). Nėra reikalo įrodinėti, kad aptariamos priemonės suteikė ÅI galimybę perimti rinkos dalį iš bet kurio konkurento.

(89)

Be to, ÅI suteiktas pranašumas galėjo turėti poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai. Tik jūra arba oru pasiekiamame salyne esantys Alandai – tikrai maža rinka, ir pagal Suomijos stojimo į ES sutartį įsisteigimo laisvei juose taikomi specialūs apribojimai. Tačiau tiesa ta, kad nėra absoliučių kliūčių Alanduose veikiančioms užsienio įmonėms ir, žinoma, toms įmonėms, kurios investuoja į vietos nuosavybės rinką. Be to, Komisija pažymi, kad Suomija neginčijo sprendimo pradėti procedūrą teiginio, jog anksčiau nekilnojamojo turto Alanduose įsigijo valstybėse narėse įsikūrusios įmonės. Taigi bet koks šiomis priemonėmis ÅI suteiktas pranašumas bent galėtų paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą neteisingai sustiprindamas ÅI padėtį galimų užsienio konkurentų ar investuotojų atžvilgiu.

(90)

Dėl pirmiau minėtų priežasčių Komisija mano, kad visi kapitalo didinimo atvejai (išskyrus C-I, C-II ir C-III kapitalo injekcijas) ir G-I, G-II ir G-III paskolų garantijos yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnyje.

(91)

Suomija teigė, kad ir kapitalo injekcijos, ir garantijos, jei jas laikytume valstybės pagalba, buvo teisėtos pagal pagalbos schemas, įdiegtas Suomijoje prieš jai tampant ES nare ir tinkamai pateiktas ELPA priežiūros institucijai (angl. ESA) prieš įstojant į ES pagal nuorodos numerius 93–074 (kapitalo didinimas) ir 93–079 (garantijos).

(92)

Šį argumentą reikėtų išnagrinėti atsižvelgiant į Reglamento (EB) Nr. 659/1999 nuostatas. Pagal jo 1 straipsnio d punktą „pagalbos schema“ yra „bet kuris teisės aktas, pagal kurį bendrai ir abstrakčiai teisės aktuose apibrėžtoms įmonėms netaikant kitų įgyvendinimo priemonių galima teikti individualią pagalbą, ir bet kuris teisės aktas, pagal kurį vienai arba kelioms įmonėms gali būti teikiama su konkrečiu projektu nesusijusi ir neribotam laikotarpiui skirta pagalba, ir (arba) neriboto dydžio pagalba“. Be to, pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punktą „esama pagalba“ yra: „i) visa pagalba, kuri nepažeidžiant Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo akto 144 ir 172 straipsnių, iki Sutarties įsigaliojimo buvo teikiama atitinkamose valstybėse narėse, t. y. individuali pagalba ir pagalbos schemos, įdiegtos iki Sutarties įsigaliojimo ir toliau taikomos“.

(93)

Į Europos bendriją Suomija įstojo 1995 m. sausio 1 d. Be to, pagal Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo akto 172 straipsnio 5 dalį „valstybės pagalbos, kurias 1994 m. suteikė naujosios valstybės narės, tačiau apie kurias, pažeidžiant EEE susitarimą arba pagal jį sudarytus susitarimus, ELPA priežiūros institucijai nepranešta arba pranešta, bet jos suteiktos dar prieš šiai institucijai priimant sprendimą, dėl to nelaikomos esamomis valstybės pagalbomis pagal EB sutarties 93 straipsnio 1 dalį“.

(94)

Be to, pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio c punktą „nauja pagalba“ yra visa pagalba, t. y. pagalbos schemos ir individuali pagalba, kuri nėra esama pagalba, įskaitant esamos pagalbos pakeitimus (30).

(95)

Ir galiausiai 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (31), 4 straipsnio 1 dalyje esamos pagalbos pakeitimai apibūdinami kaip „visi pakeitimai, išskyrus grynai formalaus ir administracinio pobūdžio pakeitimus, kurie negali turėti įtakos pagalbos priemonės atitikimui bendrosios rinkos reikalavimams. Tačiau taikomos pagalbos schemos pradinio biudžeto padidėjimas iki 20 % nelaikomas taikomos pagalbos pakeitimu.“

(96)

Iš to, kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad priemonė, kuri taikyta iki stojimo ir sudaro valstybės pagalbos schemą, gali būti laikoma esama pagalba, jei atitinka dvi sąlygas: pirma – minėta schema įsigaliojo prieš įsigaliojant EB sutarčiai, antra – nuo tada nebuvo iš esmės keistas jos turinys.

(97)

Komisija įvertins Suomijos argumentą dėl pagalbos teisėtumo atskirai pagal abi tariamas schemas.

(98)

Komisija pirmiausia įvertins, ar šios priemonės sudaro pagalbos schemą, kaip apibrėžta Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio b punkte.

(99)

Garantijų sistemos nacionalinis teisinis pagrindas yra provincijos įstatymas dėl provincijos garantijų pramonės ir kai kuriems kitiems verslo sektoriams (AFS 1966:14) (32), išleistas 1966 m. ir iš dalies pakeistas įstatymais AFS 1979:84, 1982:37, 1988:53, 1992:9, 1994:29, 1996:56 ir 2002:23. Kalbant apie biudžetą arba „voką“, Suomijai stojant į EB 1966 m. provincijos įstatyme nustatyta, kad „nesumokėtų garantijų arba paskolų suma (33) niekada neturi viršyti 20 000 000 FIM“. Antra vertus, aptariamoje priemonėje nenumatytas joks laikinas jų taikymo apribojimas.

(100)

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, ir į nacionalinio įstatymo nuostatas, atrodytų prima facie, kad priemonės atitinka pagalbos schemos apibrėžimą, nes panašu, jog šiame įstatyme leidžiama vienai ar kelioms įmonėms neribotam laikotarpiui suteikti pagalbą, kuri nenusijusi su konkrečiu projektu. Tariama schema, apie kurią kalbama, buvo įdiegta 1982 m. rugsėjo 1 d., t. y. gerokai iki 1994 m. sausio 1 d., ir apie ją buvo pranešta ESA. Taigi atrodytų, kad pirmoji esamos pagalbos sąlyga įvykdyta, nes pirminė schema buvo įdiegta prieš įsigaliojant sutarčiai Suomijoje ir netgi iki 1994 m. sausio 1 d., o tai reiškia, kad Austrijos, Suomijos ir Švedijos stojimo akto 172 straipsnio 5 dalis šioje byloje netaikytina.

(101)

Tačiau Komisija turi įvertinti ir tai, ar šios priemonės buvo iš esmės keistos nuo 1994 m. sausio 1 d.

(102)

Regiono valdžia priėmė ne mažiau kaip tris garantijų sistemos pakeitimus po 1994 m. sausio 14 d. (provincijos įstatymais 1994:29, 1996:56 ir 2002:23) ir prieš suteikdama pirmąją garantiją 2003 m. rugpjūčio 14 d. Šiais pakeitimais numatyta iš esmės padidinti sistemos biudžetą (t. y. padidinti visą garantijų sumą, kuri gali būti suteikta bet kuriuo konkrečiu metu). Kadangi ši byla susijusi su paskolos garantijos suteikimu, reikėtų įvertinti, ar biudžeto sistemos pakeitimai, įdiegti prieš taikant aptariamas priemones, turėtų būti laikomis esminiais ir atskiriamais nuo esamos schemos.

(103)

Kaip minėta, pagal Reglamento (EB) Nr. 794/2004 4 straipsnį biudžeto didinimas daugiau kaip 20 % yra esamos pagalbos schemos keitimas. Dviem pirmiau minėtais pakeitimais (34) pradinis schemos biudžetas padidintas atitinkamai 50 ir 150 % Šie du biudžeto didinimo atvejai yra esminis schemos pakeitimas, apie kurį niekada nebuvo pranešta Komisijai.

(104)

Šių esminių pakeitimų poveikis negali būti laikomas atskiriamu nuo tariamos schemos taip, kad visa ši schema taptų nauja pagalba. Iš tikrųjų pirminė pagalbos schema buvo apribota tik visa garantijų suma, kuri bet kuriuo konkrečiu metu galėjo būti nesumokėta. Tokiomis aplinkybėmis labai dideliu biudžeto padidinimu (netgi neatlikus jokių kitų schemos pakeitimų) pažeidžiama pati esamų taisyklių esmė.

(105)

Be to, Komisija pažymi, kad iš Suomijos pateiktų garantijų dokumentų nematyti, jog šių garantijų teisinis pagrindas buvo tariama garantijų sistema.

(106)

Todėl garantijos, kurioms taikomas šis sprendimas, turi būti laikomos nauja pagalba. Atsižvelgiant į tai, kad pagalba įgyvendinta Komisijai prieš tai jos nepatvirtinus, kaip reikalaujama SESV 108 straipsnyje, ji yra neteisėta.

(107)

Šios tariamos schemos nacionalinės taisyklės ELPA priežiūros institucijai buvo pateiktos kaip su akcijų pasirašymu susijusios pagalbos nuostatos. Iš tuo metu pateiktų dokumentų matyti, kad „Alandų metinis biudžetas“ buvo pateiktas kaip nacionalinis teisinis pagrindas. Biudžeto eilutėje „Didžiausias galimas pagalbos intensyvumas, kuris <…> gali būti taikomas bet kuriam projektui“ Suomija nurodė „30 %“ Be to, eilutėje „Biudžetas/išlaidos“ Suomija nurodė 1992–1994 m. biudžeto lėšas, bet paliko tuščią eilutę „Bendras viso schemos planavimo laikotarpio biudžeto projektas“.

(108)

Vykstant tyrimui Suomija paaiškino, kad oficialus teisinis tariamos schemos pagrindas yra 1991 m. priimtas Alandų autonomijos aktas (Nr. 1144/1991). 18 skirsnio 22 punkte nurodyta, kad Alandų vietos valdžiai suteikiami „bendrieji įgaliojimai“ priimti įvairių rūšių priemones, daugiausia skirtas Alandų ekonomikai skatinti. Šie įgaliojimai įgyvendinami (pvz., paskolomis, kapitalo injekcijomis, garantijomis) vietos valdžios metinio bendrojo biudžeto nuostatomis.

(109)

Komisija pažymi:

(110)

Nepaisant to, kad vietos valdžios įgaliojimus suteikti tokias kapitalo injekcijas Suomija gali priskirti (remdamasi Autonomijos aktu suteiktais bendraisiais įgaliojimais) „schemai“, Komisija turi įsitikinti, ar nacionalinių įstatymų, kuriuose nustatyti šie įgaliojimai, nuostatos atitinka Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio d dalyje pateiktą „schemos“ apibrėžtį. Šiuo atžvilgiu atrodo, kad teisinį pagrindą (Akto Nr. 1144/1991 18 skirsnio 22 punktas) sudaro taisyklės, susijusios su įgaliojimų paskirstymu įvairioms institucijoms pagal Suomijos teisinę sistemą ir neatitinkančios pagalbos schemos reikalavimų (jis, be kita ko, apibrėžiamas kaip „dokumentas, kuriuo remiantis, nepriimant tolesnių įgyvendinimo priemonių, gali būti skirta individuali pagalba“). Todėl kiekvienąkart skiriant kapitalą individualiam pagalbos gavėjui visų pirma reikėtų numatyti asignavimus vietos valdžios metiniame biudžete (dėl kurių savo nuožiūra balsuoja Alandų regiono asamblėja), o paskui įgyvendinti vietos valdžios priimtus sprendimus. Todėl atrodo, kad kapitalo injekcijos, suteiktos remiantis minėtais įgaliojimais, turėtų būti laikomos labiau individualių sprendimų seka nei pagalbos schema.

(111)

Kad ir kaip ten būtų, Komisija dar pažymi, kad tariama schema susijusi tik su 1992–1994 m., nes biudžeto eilutėje „Biudžetas/išlaidos“ jokios informacijos nepateikta, nors teisinis pagrindas buvo „metinis Alandų biudžetas“.

(112)

Galiausiai Komisija pažymi, kad Suomija nurodė, jog didžiausias pagalbos intensyvumas, kuris gali „būti taikomas bet kuriam projektui“, yra 30 % Tai bet kuriuo atveju gali reikšti tik viena – pagal šią tariamą sistemą suteiktos kapitalo injekcijos buvo skirtos naudoti kartu su nemažais privačiais įnašais (ne mažiau kaip 70 %) „projektams“, skirtiems tariamos schemos tikslų, susijusių su turizmu, pramone ir moksliniais tyrimais bei technologine plėtra, įgyvendinimui remti. Šiame sprendime ginčijamas kapitalo didinimas neatitinka šios oficialios sąlygos ir todėl jam gali būti netaikomos nacionalinės teisės nuostatos, kurios buvo pateiktos ELPA priežiūros institucijai, neatsižvelgiant į tai, ar šios priemonės yra tinkama pagalbos schema ir, jei taip, ar ji buvo taikoma po 1994 m.

(113)

Taigi valstybės pagalba ÅI kapitalo didinimo forma yra nauja pagalba. Kadangi pagalba įgyvendinta be išankstinio Komisijos pritarimo, kaip reikalaujama SESV 108 straipsnyje, ji yra neteisėta.

(114)

Dar reikėtų pažymėti, kad Suomijos nacionalinis teismas neseniai panaikino dvi vietos valdžios ÅI suteiktas priemones. Šios priemonės yra i) C-XI kapitalo injekcija, ÅI išmokėta 2007 m. (žr. 16 konstatuojamosios dalies pastabą), ir ii) 2006 m. paskolos garantija, kuri niekada nebuvo įgyvendinta. Aukščiausiasis administracinis teismas 2011 m. balandžio 6 d. sprendimu nutarė dėl to, ar vietos valdžios sprendimai buvo priimti laikantis nacionalinių administracinių taisyklių. Tačiau, priimdamas šį sprendimą, teismas įvertino ir tai, ar buvo pakankamai požymių, rodančių, kad minėtos priemonės yra valstybės pagalba, turint omenyje, kad vietos valdžios institucijos, prieš įgyvendindamos šias priemones, turėjo apie jas pranešti Komisijai. Teismas nustatė, kad prima facie vykdomi visi valstybės pagalbos kriterijai. Be to, teismas išnagrinėjo Suomijos reikalavimą, kad priemonėms, jei jos nėra valstybės pagalba, būtų taikomos nacionalinės taisyklės, taikytos prieš įstojimą, todėl priskirtinos „esamai pagalbai“. Tuo tikslu teismas atliko nuodugnų nacionalinių taisyklių vertinimą ir nustatė, kad, neatsižvelgiant į tai, ar tos taisyklės virto tikromis valstybės pagalbos taisyklėmis ar ne, vietos valdžios sprendimai neatitinka nacionalinėse taisyklėse nustatyto oficialaus reikalavimo iš esmės dėl pirmiau Komisijos išdėstytų priežasčių. Todėl aukščiausiojo administracinio teismo išvados sutampa su Komisijos išvadomis, kad tiriama C-XI kapitalo injekcija yra valstybės pagalba. Aukščiausiasis teismas priėjo prie tos pačios išvados dėl 2006 m. garantijos. Kadangi garantija niekada nebuvo įgyvendinta, šiame sprendime ji vertinta nebuvo.

(115)

Suomija apskritai teigė, kad minėtos priemonės, jei ir būtų nustatyta, kad jos yra nauja valstybės pagalba, vis tiek būtų suderinamos su vidaus rinka, nes iš šios pagalbos finansuojamos ÅI veiklos tikslas buvo prisidėti prie regiono plėtros ir sukurti naujų darbo vietų.

(116)

Valstybės pagalba, nors iš esmės draudžiama, vis dėlto bus laikoma suderinama su vidaus rinka SESV 107 straipsnio 2 dalyje nurodytomis aplinkybėmis ir gali būti laikoma suderinama, jei panaudojama 107 straipsnio 3 dalyje nurodytiems tikslams pasiekti. Šioje byloje galima numatyti tik vieną suderinamumo pagrindą – SESV 107 straipsnio 3 dalies a punktą, pagal kurį leidžiama, kad pagalba būtų skirta teritorijų, kuriose gyvenimo lygis neįprastai žemas arba kuriose didelis nedarbas, ekonominei plėtrai remti, arba SESV 107 straipsnio 3 dalies c punktą, kuriame nustatyta, kad valstybės pagalbą galima skirti kai kurių ekonominių zonų plėtrai palengvinti.

(117)

Pagal tuo metu Suomijai taikytas regioninės pagalbos taisykles (2000–2006 ir 2007–2013 m. regioninės pagalbos žemėlapiai), Marianhaminos miestas, kuriame yra iTiden biuras, neatitiko šios pagalbos suteikimo reikalavimų. Tai reiškia, kad net ir tada, kai šiam projektui būtų galima suteikti pagalbą, jos nebūtų galima laikyti suderinama. Be to, Komisija pažymi, kad Suomija neįrodė, jog laikomasi kurios nors suderinamumo pagal regioninės pagalbos taisykles sąlygų (pvz., dėl pagalbos formos, tinkamų finansuoti išlaidų ar didžiausio pagalbos intensyvumo).

(118)

Ši pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka ir pagal jokias kitas Komisijos priimtas gaires ar komunikatus, susijusius su SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto taikymu. Suomijos valdžios institucijos nepateikė jokio konkretaus argumento ar įrodymo, kuriuo remdamasi Komisija galėtų patvirtinti tas priemones kaip suderinamas pagal kurią nors SESV nuostatą.

(119)

Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „jeigu esant neteisėtai pagalbai priimami neigiami sprendimai, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo <…>. Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui.“ Taigi būtų normalu, jei ÅI suteikta neteisėta pagalba būtų susigrąžinta.

(120)

Tačiau Suomija tvirtina, kad Komisija neturėtų šiuo atveju nurodyti susigrąžinti pagalbą, nes Suomija turėjo teisėtų lūkesčių dėl to, kad ši pagalba buvo teisėta pagal tariamas iki stojimo taikytas schemas ir kad jos susigrąžinimas prieštarautų Bendrijos teisės principui. Komisija pažymi, kad oficialiai Suomija įtikinėjo tik dėl vietos valdžios teisėtų lūkesčių. Apie pagalbos gavėjo teisėtus lūkesčius aiškiai nepareikšta.

(121)

Bet kuriuo atveju Komisija negali sutikti su šiuo argumentu.

(122)

Dėl kapitalo didinimo Komisija įrodė, kad, neatsižvelgiant į tai, ką ÅI ar kas kitas būtų turėjęs pagrindo manyti apie teisinį tariamos akcijų pasirašymo schemos statusą valstybės pagalbos taisyklių atžvilgiu, jis netgi neatitinka oficialių tariamos schemos sąlygų, kaip buvo pranešta ELPA priežiūros institucijai. Todėl neįmanoma teigti, kad ÅI galėjo pasinaudoti teisėtu lūkesčiu dėl kapitalo injekcijų teisėtumo, nes joms negalėjo būti taikomos nacionalinės taisyklės, dėl kurių Suomija tvirtina turėjusi teisėtų lūkesčių.

(123)

Dėl paskolų garantijų Komisija įrodė, kad garantijų sistema buvo iš esmės pakeista dar prieš suteikiant šiame sprendime ginčijamas garantijas. Apie šiuos Alandų valdžios institucijų padarytus pakeitimus Komisijai nepranešta. Rezultatas toks, kad visos garantijos, suteiktos pagal nacionalines taisykles, kurios sudarė pirminę schemą, turi būti laikomos nauja pagalba. Pagal nusistovėjusią tvarką joks pagalbos gavėjas negali teisėtai tikėtis, kad pagalba, apie kurią pagal SESV 108 straipsnį turėjo būti, bet nebuvo pranešta Komisijai, yra teisėta (35).

(124)

Apibendrinant reikia pasakyti, kad ir garantijos, ir kapitalo injekcijos yra nauja valstybės pagalba, apie kurią turėjo būti pranešta Komisijai prieš ją įgyvendinant.

(125)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką (36) valstybė narė, kurios institucijos suteikė pagalbą prieštaraudamos SESV 108 straipsnyje nustatytoms procedūrinėms taisyklėms, negali remtis teisėtais pagalbos gavėjų lūkesčiais, kad pateisintų pareigos imtis būtinų priemonių Komisijos sprendimui, kuriame jai nurodoma susigrąžinti pagalbą, įgyvendinti nesilaikymą. Jei nacionalinės valdžios institucijos būtų galėjusios remtis savo neteisėtu elgesiu, SESV 107 ir 108 straipsniai dėl to taptų nepagrįstais, o Komisijos pagal šias nuostatas priimti sprendimai taptų neveiksmingais.

(126)

Tas pats principas neišvengiamai turi būti taikomas tada, kai nacionalinės institucijos teigia, kad jos pačios turėjo teisėtų lūkesčių dėl priemonių teisėtumo, bet Komisijai apie jas nepranešė, nors tos priemonės buvo nauja pagalba (37).

(127)

Taip pat, kalbant apie teisėtus ÅI lūkesčius, Komisija pažymi, kad pagal nusistovėjusią jurisprudenciją, atsižvelgiant į valstybės pagalbos kontrolės, Komisijos atliekamos pagal SESV 108 straipsnį, privalomąjį pobūdį, įmonės, kurioms suteikta pagalba, iš esmės negali teisėtai puoselėti lūkesčio, kad pagalba teisėta, jei ji nebuvo suteikta laikantis tame straipsnyje nustatytos procedūros. Stropus verslininkas paprastai turėtų sugebėti nustatyti, ar tos procedūros buvo laikomasi (38).

(128)

Komisija pažymi, kad nė viena įmonė negalėjo geriau už ÅI įžvelgti vietos valdžios veiksmų, susijusių su tariamomis pagalbos schemomis, nes vietos valdžia yra jos pagrindinis akcininkas ir ÅI valdyboje jai atstovauja pavieniai asmenys, kurie yra ir vietos valdžios administracijos nariai. Šį argumentą patvirtina tai, kad, kaip pirmiau įrodyta kalbant apie kapitalo didinimus, ÅI ir vietos valdžios atstovai nuolat keičiasi informacija. Todėl, nors Suomijos valdžios institucijos aiškiai neteigė, kad būta pagalbos gavėjo teisėto lūkesčio, Komisija mano, kad ÅI negali šioje byloje reikšti pretenzijų dėl teisėto lūkesčio.

(129)

Pagaliau Komisija nei Suomijos, nei pagalbos gavėjo niekada aiškiai nepatikino, kad ginčijamos priemonės nebus valstybės pagalba ar bus suderinama pagalba, dėl kurios galėtų kilti susijęs lūkestis (39).

(130)

Suomija toliau teigė, kad susigrąžinant pagalbą, suteiktą didinant kapitalą, pagalbos elementas nebūtinai turi būti visa suteikto kapitalo suma, o greičiau (pagal analogiją su pagalbos elemento skaičiavimu suteikiant garantijas), ÅI išlaidos ieškant alternatyvios investicijos rinkose. Suomija šiuo atžvilgiu pasiūlė tokio alternatyvaus finansavimo kainą nustatyti atsižvelgiant į 7 % tikėtiną investicijų į biuro nuosavybę grąžą, kaip nustatyta KPMG ataskaitoje.

(131)

Komisija negali sutikti su šia nuomone.

(132)

Apskritai, žinoma, teisinga, kad valstybės pagalbą šioje byloje sudaro skirtumas tarp naudos (kurią suteikė finansavimas), kurią įmonė iš tikrųjų gavo iš valstybės išteklių, ir to, ką ji būtų gavusi kapitalo rinkose. Todėl „sugrąžindamas pagalbą jos gavėjas netenka pranašumo, kurį jis turėjo savo konkurentų rinkoje atžvilgiu, ir grįžta į tą padėtį, kurioje buvo prieš išmokant pagalbą“ (40).

(133)

Kiekvienas investuojantis, suteikiantis kreditą arba įgyjantis įmonės nuosavo turto dalį, sieks savo investicijos grąžos, kuri proporcinga rizikai.

(134)

Kai pagalba suteikiama kredito forma žemesne nei rinkos kaina (taip yra suteikiant garantinę paskolą, kai visos finansinės išlaidos yra mažesnės už rinkos paskolos palūkanų normą) įmonei, kuri nepašalinta iš paskolų rinkos ir kuri, kaip alternatyvą pagalbai, sugebėjo gauti paskolą rinkos kaina, akivaizdu, kad susigrąžinimo atitaisomasis tikslas gali būti pasiektas priverčiant įmonę sumokėti skirtumą (su palūkanomis), taip grąžinant ją į tą pačią padėtį, kokioje yra jos konkurentai.

(135)

Kitaip yra su investicijomis į nuosavą kapitalą. Šiuo atveju grąža nepriklauso nuo įmonės pasiryžimo mokėti (kaip yra paskolų atveju), o tik nuo įmonės verslo modeliui būdingo pelningumo. Jei privatus investuotojas netiki, kad jo verslas pakankamai kompensuos jo riziką, jis ne investuos, o kitur panaudos savo pinigus. Kitais žodžiais tariant, Komisija negali sutikti su tuo, kad įmonė būtų galėjusi gauti tokius pat pinigus kapitalo rinkoje, kad padidintų savo kapitalą, pasiūlydama didesnį atlygį, nes jos tikėtini rezultatai neleidžia jai siūlyti didesnio atlygio bet kuriai kapitalo investicinei bendrovei. Priešinga padėtis, t. y. padėtis, kai nesuteikta pagalba, kuri būtų grąžinta atkūrimo ar paskatinimo tikslais, yra tokia, tarsi kapitalas visai nebūtų investuotas. Todėl susigrąžintina pagalba yra visa suma, kuria kapitalas buvo padidintas.

(136)

Todėl Komisija gali nesutikti su Suomijos nuomone dėl pagalbos elemento atliekant kapitalo injekcijas.

(137)

Taigi pagalba, kurią Komisija pripažino neteisėta ir nesuderinama ir kurią Suomija turi susigrąžinti iš ÅI, yra ši:

(138)

Kapitalo didinimo atvejai:

(139)

Paskolų garantijos: visų garantijų pagalbos elementas apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp, pirma, orientacinės normos, kuri kaip kriterijus taikoma paskolų išlaidoms, kurias į ÅI panašaus finansinio pajėgumo įmonė patirtų negaudama garantijų, ir, antra, palūkanų normos, nustatytos valstybei suteikus garantiją, atsižvelgus į visas sumokėtas priemokas pagal Pranešimo dėl garantijų 4.2 punktą (kaip išsamiai paaiškinta 66–80 konstatuojamosiose dalyse).

(140)

Visą susigrąžintinos pagalbos sumą tiksliai nustatys Suomijos valdžios institucijos kartu su Komisija, laikydamosi pagalbos susigrąžinimo procedūros ir 138–139 konstatuojamosiose dalyse nurodytos metodikos. Prie pagalbos sumos, kuri turi būti nustatyta, bus pridėtos palūkanos, skaičiuojamos nuo pagalbos perdavimo gavėjui dienos iki jos sugrąžinimo. Komisija ragina Suomijos valdžios institucijas bendradarbiauti su ja nustatant tikslią susigrąžintinos pagalbos sumą, laikantis pareigos nuoširdžiai bendradarbiauti,

a)

nurodo bendrą sumą (pagrindinę dalį ir palūkanas), kuri turi būti susigrąžinta iš naudos gavėjo;

b)

išsamiai apibūdina jau pritaikytas ir ketinamas taikyti priemones šiam sprendimui įgyvendinti;

c)

pateikia dokumentus, kuriais įrodoma, kad naudos gavėjams nurodyta sugrąžinti pagalbą.