(1)

2003 m. gruodžio 4 d. raštu skundo pateikėjui atstovaujanti teisės paslaugų firma informavo Komisiją apie Italijos spaudoje paskelbtus keletą straipsnių dėl Italijos Vyriausybės ketinimo kai kurioms Sardinijoje įsikūrusioms įmonėms nustatyti lengvatinius elektros energijos tarifus.

(2)

Tarifai nustatyti 2004 m. vasario 6 d. Ministro Pirmininko potvarkio (toliau - 2004 m. potvarkis) 1 straipsnyje. Potvarkiu siekta dviejų tikslų: a) jame bendrovėms „Portovesme Srl“, „ILA SpA“ ir „Eurallumina SpA“ nustatyti nauji lengvatiniai elektros energijos tarifai ir b) pratęstas lengvatinio tarifo taikymas pirminės aliuminio pramonės srityje veikiančiam gamintojui „Alcoa Trasformazioni“ (toliau - „Alcoa“).

(3)

2004 m. sausio 22 d. ir 2004 m. kovo 19 d. raštais Komisija paprašė pateikti išsamesnę informaciją apie šias priemones. Italijos valdžios institucijos atsakymą pateikė 2004 m. vasario 9 d. ir birželio 9 d. raštais. 2004 m. rugsėjo 20 d. raštu Italija pateikė išsamesnę informaciją.

(4)

2004 m. lapkričio 16 d. raštu Komisija informavo Italiją, kad dėl šios priemonės nusprendė pradėti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) 108 straipsnio 2 dalyje nurodytą procedūrą.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl šių priemonių.

(6)

2005 m. vasario 4 ir 11 d. raštais Italija pateikė pastabas.

(7)

Komisija gavo ir kitų suinteresuotųjų šalių, tarp jų - trijų įmonių, kurios naudojasi šiomis priemonėmis, ir „Portovesme“ konkurentės, pastabas. 2005 m. kovo 22 d. raštu Komisija perdavė šias pastabas Italijai ir suteikė galimybę atsakyti į jas. 2005 m. rugsėjo 20 d. raštu pateiktos Italijos pastabos.

(8)

2008 m. spalio 29 d. byla C 38/04 buvo padalyta į A dalį dėl „Alcoa“ ir B dalį dėl „Portovesme“, ILA ir „Eurallumina“.

(9)

2009 m. lapkričio 19 d. Komisija priėmė galutinį neigiamą sprendimą dėl „Alcoa“ ir nurodė sugrąžinti pagalbą (3).

(10)

Pagal 2005 m. kovo 14 d. Įstatyminio potvarkio Nr. 35, pertvarkyto į 2005 m. gegužės 14 d. Įstatymą Nr. 80/2005 dėl neatidėliotinų priemonių pagal Ekonominės, socialinės ir teritorinės plėtros veiksmų planą (toliau - Įstatymas Nr. 80/2005), 11 straipsnio 12 dalį Italijos valdžios institucijos iki 2010 m. pratęsė lengvatinio elektros energijos tarifo taikymą „Portovesme“, ILA ir „Eurallumina“ ir pradėjo tarifą taikyti „Syndial SpA“, taip pat Sardinijoje įsikūrusiam chloro gamintojui.

(11)

2005 m. liepos 22 d. Komisija gavo su „Syndial“ konkuruojančios bendrovės skundą, o vėliau, 2005 m. spalio 7 d. ir gruodžio 7 d. ta pati bendrovė pateikė išsamesnę informaciją.

(12)

2005 m. lapkričio 23 d. raštu Italija pranešė apie priemonę Komisijai. 2005 m. lapkričio 28 d. raštu Italija pateikė papildomą informaciją.

(13)

2005 m. gruodžio 22 d. raštu Komisija paprašė pateikti papildomą informaciją, Italija ją pateikė 2006 m. kovo 3 d. raštu.

(14)

2006 m. sausio 20 d. ta pati „Portovesme“ konkurentė, kuri pateikė pastabas byloje C 38/B/04, pateikė skundą dėl naujos priemonės.

(15)

2006 m. balandžio 26 d. Komisija raštu informavo Italiją, kad dėl Įstatyme Nr. 80/2005 nustatytos specialios tarifo sistemos pakeitimo ir išplėtimo nusprendė pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(16)

2006 m. rugpjūčio 22 d. raštu Komisija paprašė Italiją pateikti papildomą informaciją; Italija atsakė 2006 m. rugsėjo 28 d. raštu.

(17)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (4). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas dėl šių priemonių.

(18)

Komisija gavo suinteresuotųjų šalių, tarp jų - naudos gavėjų, dviejų „Portovesme“ ir „Syndial“ konkurenčių ir atsinaujinančiųjų išteklių energijos gamintojo, pastabas. 2006 m. spalio 5 d. raštu Komisija perdavė šias pastabas Italijai ir suteikė galimybę į jas atsakyti. Italijos pastabos gautos 2006 m. gruodžio 1 d. raštu.

(19)

2007 m. balandžio 16 d., gegužės 10 d. ir 14 d. ir 2010 m. birželio 22 d. Italija pateikė papildomą informaciją.

(20)

Šis sprendimas priimamas dėl tarifų, kurie nustatyti 2004 m. potvarkio 1 straipsnyje naudos gavėjams, išskyrus „Alcoa“ (toliau - 2004 m. tarifai), ir dėl tarifų, kurie nustatyti Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 12 dalyje ir vėliau išsamiau reglamentuoti Elektros energijos ir dujų tarnybos (it. Autorità per l’Energia Elettrica e il Gas, AEEG) sprendimuose (toliau - 2005 m. tarifai).

(21)

Pagal 2004 m. potvarkio 1 straipsnį „1995 m. gruodžio 19 d. Pramonės, prekybos ir amatų ministerijos potvarkio [toliau - potvarkis dėl „Alcoa“] 2 straipsnyje nurodyta [tarifų] sistema taikoma ir elektros energijos, naudojamos aliuminio, švino, sidabro ir cinko gamybai ir perdirbimui, tiekimui gamykloms, kurios veikia šio potvarkio įsigaliojimo metu ir yra salose, nepakankamai prijungtose arba neprijungtose prie nacionalinių elektros ir dujų tinklų“.

(22)

Šie tarifai turėjo būti taikomi laikinai: jų galiojimas turėjo baigtis „užbaigus arba modernizavus jungtis su nacionalinėmis elektros ir dujų tiekimo sistemomis“, bet ne vėliau kaip 2007 m. birželio 30 d.

(23)

Praktiškai pagal 2004 m. potvarkį lengvatinio tarifo, kuriuo jau naudojosi aliuminio gamintoja „Alcoa“, taikymas išplėstas, jis pradėtas taikyti trims Sardinijoje įsikūrusioms daug energijos vartojančioms bendrovėms:, cinko, sidabro ir švino gamintojai „Portovesme“ (5), perdirbto aliuminio produktų gamintojai ILA, ir aliuminio oksido gamintojai „Eurallumina“ (6).

(24)

Priežiūros lygmeniu tarifas įgyvendintas pagal AEEG sprendimus (it. delibere).

(25)

AEEG sprendime Nr. 110/04 nustatyta, kad lengvatiniai tarifai bus taikomi tik jei pranešimo procedūros rezultatai bus teigiami. Tačiau vadovaudamasi Ministro pirmininko tarnybos nurodymais, kuriuose nustatyta, kad apie 2004 m. potvarkį pagal valstybės pagalbos taisykles nebuvo oficialiai pranešta, jis tik pateiktas Komisijai kartu su preliminaria užklausa (it. indagine conoscitiva preliminare), AEEG įgyvendino 2004 m. potvarkį sprendimu Nr. 148/04 (7).

(26)

Pagal šią sistemą naudos gavėjams buvo galima skirti kompensuojamąsias išmokas potvarkyje dėl „Alcoa“ nustatytomis sąlygomis. Konkrečiai gamyklai, kuriai taikyta sistema, mokama kompensuojamoji išmoka buvo apskaičiuojama skirtumą tarp elektros energiją gamyklai tiekiančiai bendrovei sumokėtos kainos ir valstybės nustatytos lengvatinės kainos padauginus iš gamyklos suvartoto elektros energijos kiekio. Lengvatinės kainos (arba lengvatinio tarifo) apskaičiavimo metodas nustatytas sprendime CIP Nr. 15/1993. Kaina buvo indeksuojama atsižvelgiant į Italijos elektros energijos gamybos išlaidų svyravimą (toliau - išlaidų komponentas). 2004 m. Sardinijos naudos gavėjams taikyta lengvatinė kaina buvo 26–35 EUR už MWh.

(27)

Sistemą administruoti pavesta Elektros pramonės išlyginimo fondui (it. Cassa Conguaglio per il Settore Elettrico) (8). Praktiškai tarifų sistema veikia toliau nurodyta tvarka. Naudos gavėjai siunčia Išlyginimo fondui mėnesio duomenis apie suvartotos elektros energijos kiekį ir kainas, kurias sumokėjo savo energijos tiekėjams. Tada iš Išlyginimo fondo gauna pirmiau nurodyta tvarka apskaičiuotas pinigines išmokas (9).

(28)

Kompensuojamosioms išmokomoms reikalingi ištekliai gaunami iš parafiskalinio mokesčio, kurį moka visi Italijos elektros energijos vartotojai, sumokėdami standartinio elektros energijos tarifo A4 komponentą (10).

(29)

Sistema turėjo būti baigta taikyti 2007 m. birželio 30 d. Tačiau jos įgyvendinimas AEEG nurodymu buvo netrukus nutrauktas po to, kai 2004 m. lapkričio mėnesį Komisija pradėjo oficialų tyrimą (11).

(30)

Iš Italijos pateiktų duomenų matyti, kad „Portovesme“ ir „Eurallumina“ gavo subsidijas už 2004 m. balandžio - spalio mėn. suvartotą elektros energiją; ILA gavo subsidijas už 2004 m. balandžio - rugsėjo mėn. suvartotą elektros energiją. Bendra Išlyginimo fondo šioms trims įmonėms sumokėta suma pagal šią sistemą (eurais):

(31)

Pagal 2005 m. Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 12 dalį Italijos valdžios institucijos išplėtė „1995 m. gruodžio 19 d. Pramonės, prekybos ir amatų ministerijos potvarkyje nustatyto tarifo sistemą ir ji pradėta taikyti aliuminiui, švinui, sidabrui, cinkui gaminti ir perdirbti ir chloro gamybos ciklui skirtos energijos tiekimui, remiantis panašiam tikslui Europos rinkose tiekiamos energijos kainomis, bet tik toms gamykloms, kurios šio potvarkio įsigaliojimo dieną jau veikia, yra įsikūrusios Sardinijoje ir yra prijungtos prie aukštos įtampos tinklo. Šis tarifas taikomas su sąlyga, kad prisiimami ilgalaikiai, naudos gavėjų, Sardinijos vietos valdžios institucijų ir atsakingų ministerijų suderinti įsipareigojimai.“

(32)

Taigi iš esmės pagal Įstatymą Nr. 80/2005 2004 m. įgyvendinta sistema įvesta dar kartą, pagal jį „Alcoa“ taikyta tvarka išplėsta ir pradėta taikyti Sardinijoje veikiančioms daug energijos vartojančioms bendrovėms. Praktiškai įstatymas buvo taikomas tik „Portovesme“, ILA, „Eurallumina“ ir chloro ir sodos gamintojai „Syndial“, kuri anksčiau nesinaudojo lengvatinėmis kainomis.

(33)

Reikėtų pabrėžti, kad nuo 2005 m. lengvatinė kaina nebebuvo susieta su ankstesniu, 1995 m. potvarkyje dėl „Alcoa“ nustatytu tarifu, ją savarankiškai nustatė AEEG, kad ji atitiktų vidutines naudos gavėjų konkurentų Europos rinkoje (12) mokamas elektros energijos kainas. Kaina kasmet buvo tikslinama: pagal įstatymo 11 straipsnio 13 dalį „11 (13) ir 12 straipsniuose nustatytos tarifų sąlygos taikomos nuo 2005 m. sausio 1 d., AEEG jas tikslina, kasmet nominaliąją tarifų vertę padidindama 4 % arba, jei ši padidėjimo vertė yra didesnė, procentine dalimi, lygia vidutinės didmeninės elektros energijos kainos, užfiksuotos pagrindinėse Europos elektros energijos biržose, visų pirma Frankfurto ir Amsterdamo, padidėjimui.“ Sprendime Nr. 217/05 AEEG pateikė šio patikslinto mechanizmo išaiškinimą, pagal kurį jis tapo palankesnis naudos gavėjams, nes per metus tarifas negalėjo būti didinamas daugiau kaip 4 %.

(34)

Tame pačiame sprendime AEEG nustatė įvairioms pramonėms šakoms 2005 m. taikytinas lengvatines kainas:

(35)

Kaip ir 2004 m. tarifai, 2005 m. tarifai turėjo būti finansuojami iš parafiskalinio mokesčio, kurį moka visi galutiniai Italijos elektros energijos vartotojai, sumokėdami standartinio elektros energijos tarifo A4 komponentą. Sistemos finansinių srautų valdymas vėl patikėtas Išlyginimo fondui.

(36)

Teisė naudotis tarifu galėjo būti suteikta su sąlyga, kad naudos gavėjas prisiima įsipareigojimą skirti gamybos investicijas Sardinijoje pagal pramoninius planus, kurie turi būti teikiami regiono valdžios institucijoms. Pavyzdžiui, „Portovesme“ įsipareigojo investuoti į savaiminę elektros energijos gamybą ir dalyvauti statant naujas jėgaines.

(37)

Italija pranešė apie Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 12 dalį pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį. Nustatyta, kad 2005 m. tarifus bus galima taikyti, jei Komisija leis įgyvendinti šią sistemą. Todėl 2005 m. tarifai nebuvo įvesti.

(38)

„Solvay Chimica Italia“ ir „Solvay Chimica Bussi SpA“, veikiančios chloro ir sodos gamybos ciklo srityse už Sardinijos ribų, iškėlė bylą Lombardijos regioniniame administraciniame teisme (14) dėl įgyvendinant Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 12 dalį AEEG priimtų sprendimų, remdamosi tuo, kad pagal šiuos sprendimus teikiama neteisėta valstybės pagalba ir kad jais pažeidžiamos kitos Italijos teisės nuostatos (15). 2006 m. lapkričio 27 d. teismas sustabdė jo nagrinėjamą bylą tol, kol bus padarytos išvados Komisijos pradėto valstybės pagalbos tyrimo byloje C 13/06.

(39)

Pradėjus tyrimą, Italija nurodė, kad „Eurallumina“ negrąžino nesuderinamos pagalbos, dėl kurios nagrinėta byla C 80/01 (pagalba aliuminio oksido gamybai) (16), bet, pasak bendrovės, Sardinijos regioninės valdžios institucijos 2006 m. gegužės 8 d. dėl šios priemonės priėmė įsakymą susigrąžinti lėšas.

(40)

Komisija nusprendė pradėti oficialią tyrimo procedūrą remdamasi toliau išvardytais pagrindais.

(41)

Sprendime pradėti oficialų tyrimą (17) Komisija svarstė, ar galėtų būti, kad „Portovesme“, ILA ir „Eurallumina“ taikyti 2004 m. tarifai nėra valstybės pagalba, nes jie labai panašūs į „Alcoa“ 1996 m. taikytą lengvatinį tarifą, dėl kurio Komisija priėmė 1996 m. gruodžio 4 d. sprendimą (toliau - sprendimas byloje Alumix) (18) ir nustatė, kad jis nėra valstybės pagalba.

(42)

Komisija pažymėjo, kad naujas tarifas, atrodo, yra kitoks negu Alumix tarifas, nes Alumix tarifas buvo suteiktas tiesiogiai Italijos monopolinei elektros energijos operatorei ENEL, o naujas tarifas yra atrankioji valstybės priemonė, kuria valstybė kompensuoja naudos gavėjų su savo energijos tiekėjais sutartos rinkos kainos ir 1996 m. nustatytos lengvatinės kainos skirtumą. Komisija padarė išvadą, kad 2004 m. potvarkiu esamos priemonės, kuri nebuvo valstybės pagalba, taikymo sritis ne tik išplėsta, kad apimtų naujus naudos gavėjus, bet ir įdiegta nauja sistema, kuri yra skirta trims atitinkamoms įmonėms ir kurios finansinis mechanizmas labai skiriasi nuo Alumix tarifo.

(43)

Sprendime pradėti procedūrą 2004 m. potvarkiu įvesti tarifai priskiriami prie veiklos pagalbos ir vertinama, ar tą pagalbą galima leisti teikti remiantis Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairėmis (toliau - Regioninės pagalbos teikimo gairės) (19), nes Sardinija pagal 107 straipsnio 3 dalies a punktą iki 2006 m. pabaigos yra remiamas regionas. Komisija suabejojo, ar pagalbą galima leisti teikti remiantis tuo pagrindu, nes neatrodė, kad tokio pobūdžio ad hoc pagalba, teikiama ribotam įmonių skaičiui, skatintų regiono vystymąsi.

(44)

Komisija taip pat išreiškė susirūpinimą, kad dėl priemonės poveikio gali sumažėti elektros energijos apmokestinimo lygis. Bet kuris toks sumažinimas turėtų būti pagrįstas 2003 m. spalio 27 d. Tarybos direktyva 2003/96/EB, pakeičiančia Bendrijos energetikos produktų ir elektros energijos mokesčių struktūrą (20).

(45)

2006 m. balandžio 27 d. sprendime pradėti oficialų tyrimą Komisija 2005 m. tarifo sistemą priskyrė prie naujos veiklos pagalbos.

(46)

Komisija svarstė, ar lengvatinį tarifą galima leisti taikyti kaip regioninę veiklos pagalbą remiantis Regioninės pagalbos teikimo gairėmis, nes Sardinija pagal SESV 107 straipsnio 3 dalies a punktą turėjo būti remiama iki 2006 m. pabaigos.

(47)

Nepaisant Italijos tvirtinimo, kad aukštos elektros energijos kainos Sardinijoje trukdo salos vystymuisi, Komisija laikėsi nuomonės, kad Italija neįrodė, kad tos kainos - nei vidutinis jų dydis, nei konkrečios stambių energijos vartotojų mokamos kainos - Sardinijoje buvo daug didesnės (21). Komisija pažymėjo, kad pertekliniai elektros energijos gamybos pajėgumai Sardinijoje galėjo tik paskatinti elektros gamintojus parduoti elektros energiją už mažiausią galimą kainą tol, kol bus baigti, kaip planuojama, 2010 m., įgyvendinti jungiamųjų linijų projektai ir atsiras galimybė energiją eksportuoti iš Sardinijos.

(48)

Be to, Italija nepaaiškino, kodėl didesnės kainos turėtų būti vertinamos kaip kliūtis regionui arba kaip tarifas prisidėtų prie regiono vystymosi. Taigi Komisija abejojo, ar pagalba būtina.

(49)

Komisija taip pat suabejojo, ar tokio pobūdžio ad hoc pagalba proporcinga nepalankiems regiono padėties aspektams, visų pirma atsižvelgiant į lengvatinei kainai apskaičiuoti naudotą metodą, kuris niekaip nebuvo susietas su kitose Italijos dalyse galiojančia kaina, bet grindžiamas vidutine Europos stambių energijos vartotojų mokama kaina.

(50)

Komisija pažymėjo, kad priemonės trukmė viršijo penkerius metus, nors paprastai tai yra ilgiausias galimas regioninės veiklos pagalbos laikotarpis, ir kad realus pagalbos dydis laipsniškai nemažėjo, nes buvo nustatytas 4 % aukščiausia tarifo didinimo riba.

(51)

Dėl laikotarpio, kuriam taikomos 2007–2013 m. Nacionalinės regioninės pagalbos teikimo gairės (22), Komisija pažymėjo, kad Sardinija nebegalės gauti pagalbos, ypač veiklos pagalbos, pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies a punktą. Gairėse leidžiama taikyti dvejų metų pereinamąjį laikotarpį ir tiesiniu principu laipsniškai mažinti esamą veiklos pagalbą, bet jomis nebuvo galima remtis ir leisti keliems mėnesiams skirti o paskui laipsniškai nutraukti naują veiklos pagalbą, juolab atsižvelgiant į išreikštas abejones ir iškraipomąjį pagalbos poveikį.

(52)

Savo išvadose Komisija išreiškė abejones, ar „Portovesme“, ILA, „Eurallumina“ ir „Syndial“ skirtą lengvatinį tarifą galima leisti taikyti kaip regioninę pagalbą arba kitu pagrindu, kurio Italija bet kuriuo atveju nenurodė.

(53)

Dėl „Eurallumina“ Komisija pažymėjo, kad ši bendrovė net negrąžino gautos neteisėtos ir nesuderinamos valstybės pagalbos (23) ir kad pagal byloje Deggendorf (24) nustatytas taisykles ji negalėjo gauti pagalbos pagal jokią naują priemonę.

(54)

Atsakydamos į Komisijos kvietimą pateikti pastabas dėl 2004 m. sprendimo pradėti nuodugnų tyrimą, pastabas pateikė pradinis skundo pateikėjas, kelios naudos gavėjos („Portovesme“, „Eurallumina“ ir „Alcoa“) ir kitos suinteresuotosios šalys. Čia apibendrinamos tik tos pastabos, kurios yra tiesiogiai susijusios su „Portovesme“, ILA ir „Eurallumina“ skirtu lengvatiniu tarifu. „Alcoa“ pateiktos pastabos neįtrauktos, nes jos išsamiai aptartos galutiniame sprendime, konkrečiai priimtame dėl tos bendrovės (25).

(55)

„Portovesme“ tvirtino, kad lengvatiniu tarifu sprendžiamas rinkos nepakankamumo klausimas, būtent negalėjimas užtikrinti konkurencinių kainų neseniai liberalizuotoje Sardinijos elektros energijos rinkoje dėl joje veikiančių operatorių įtakos rinkoje. „Portovesme“ teigė, kad ENEL ir „Endesa“ (vėliau jų elektros energijos gamybos ištekliai Sardinijoje parduoti E.ON) sudaro duopoliją ir Sardinijoje dirbtinai palaiko vidutinio Italijos kainų dydžio elektros energijos kainas, nors iš tiesų Sardinijos kainos turėtų būti daug mažesnės, ypač stambiems elektros energijos vartotojams, atsižvelgiant į perteklinius elektros energijos gamybos pajėgumus, kurie turėtų skatinti gamintojus elektrą parduoti už konkurencingą kainą.

(56)

„Portovesme“ tvirtino, kad jos taikyta lengvatinė kaina atitiko tą kainą, kurią bendrovė būtų galėjusi taikyti įprastomis rinkos sąlygomis, t. y. jeigu elektros energijos rinka tinkamai veiktų.

(57)

Anot „Portovesme“, dėl iš Išlyginimo fondo gaunamų kompensuojamųjų išmokų (37 EUR už MWh) „Portovesme“ mokėta kaina atitiko jos konkurentų mokamą kainą ir neiškraipė konkurencijos, nes visi ES cinko gamintojai moka vienodas kainas ir šia priemone tik kompensuota nepalanki bendrovės konkurencinė padėtis, kuri susidarė dėl Sardinijos struktūrinių problemų (tarp jų - gamtinių dujų nebuvimo).

(58)

Metalas: cinkas, aliuminis ir švinas, yra biržos prekės, už kurias pasaulyje, Londono metalo biržoje, nustatoma viena kaina. Vietos gamybos išlaidų skirtumai neatsispindi pasaulio kainų skirtumuose. Visų pirma, „Portovesme“ cinko gamybos mastas yra toks mažas (sudaro mažiau kaip 1 % pasaulio gamybos masto), kad negali paveikti pasaulinės kainos.

(59)

Jeigu tarifo nebūtų, „Portovesme“ turėtų uždaryti savo gamyklą, bet uždarymas nebūtų naudingas kitiems ES cinko gamintojams, kurie negalėtų padidinti gamybos, o susidariusi spraga būtų užpildyta importu iš trečiųjų šalių. „Portovesme“ padarė išvadą, kad lengvatinis tarifas nepaveikia konkurencijos arba prekybos ES.

(60)

Be to, kaip nurodė Portovesme, iš Išlyginimo fondo mokamai kompensuojamajai išmokai nenaudoti valstybės ištekliai, nes Išlyginimo fonas tik perskirsto privačias lėšas, kurias moka galutiniai elektros energijos vartotojai.

(61)

„Portovesme“ pažymėjo, kad elektros energijos pardavimas daug energijos vartojančioms įmonėms yra svarbus siekiant užtikrinti energijos tiekimo Sardinijoje saugumą ir tęstinumą ir išvengti elektros energijos gamybos neefektyvumo, dėl kurio galutiniams vartotojams padidėtų elektros energijos kainos.

(62)

Pagaliau bendrovė nurodo, kad jei būtų priversta uždaryti savo gamyklą, Sardinijos gamybos bazė patirtų labai rimtų padarinių, nes būtų prarasta 790 tiesioginių ir 500 netiesioginių darbo vietų.

(63)

„Eurallumina“ tvirtino, kad aliuminio oksido gamybos išlaidos Europoje yra didesnės negu kituose pasaulio regionuose, daugiausia dėl didesnių elektros energijos ir kuro kainų ir dėl boksito (26) transportavimo išlaidų. Didesnių išlaidų negalima perkelti nustatant aukštesnes kainas, nes aliuminio oksido kaina nustatoma Londono metalo biržoje ir pavieniai gamintojai jai įtakos nedaro. Todėl Europos aliuminio oksido gamybos konkurencinė padėtis yra nepalanki, palyginti su likusia pasaulio dalimi.

(64)

Šalia bendrų Europos aliuminio oksido gamyklų problemų „Eurallumina“ taip pat nurodė specifines Sardinijos problemas, dėl kurių vietos įmonės negali naudotis elektros energijos rinkos liberalizavimu, būtent vietinių elektros energijos operatorių įtaką rinkoje (žr. „Portovesme“ pastabas 55 konstatuojamojoje dalyje). „Eurallumina“ taip pat tvirtino, kad gamtinių dujų neturėjimas, yra didelė kliūtis aliuminio oksido gamybai Sardinijoje, nes didelis šiam procese reikalingas garo kiekis turi būti gaunamas naudojant mazutą, kuris yra brangesnis.

(65)

Anot „Eurallumina“, liberalizavus elektros energijos gamybos rinką Sardinijoje, elektros energijos kainos padidėjo: jei nebūtų tarifo, „Eurallumina“ už jai tiekiamą elektros energiją būtų turėjusi mokėti 65,95 EUR už MWh, o iki liberalizavimo ji mokėjo 44 EUR už MWh. Taikant 2004 m. tarifą kaina sumažinta iki 35 EUR už MWh.

(66)

Kaip „Portovesme“, „Eurallumina“ tvirtino, kad, jei būtų priversta atsisakyti verslo, kiti ES aliuminio oksido gamintojai negalėtų jo perimti, nes jau dirba didžiausiu pajėgumu, o spraga būtų užpildoma importu iš trečiųjų šalių. Uždarius gamyklą būtų prarasta 400 tiesioginių ir 250 netiesioginių darbo vietų (27). Atsižvelgdama į tai, vienintelė aliuminio oksido tiekėja „Alcoa“ lydymo gamyklai, „Eurallumina“, manė, kad jos aliuminio oksido gamyklos uždarymas gali pakenkti „Alcoa“ gyvybingumui Sardinijoje.

(67)

„Eurallumina“ padarė išvadą, kad 2004 m. potvarkyje nustatytas tarifas yra būtinas, kol nesukurta nauja infrastruktūra, kuria bus panaikinti pagrindiniai Sardinijos pramonę veikiantys nepalankios konkurencinės padėties veiksniai.

(68)

„Portovesme“ konkurentė, ta pati bendrovė, kuri pirmą kartą atkreipė Komisijos dėmesį į šį atvejį, pradėjus oficialų tyrimą Komisijai parašė vėl. Ji pateikė 2004 m. lengvatinio tarifo analizę, kurioje padarė išvadą, kad tarifas yra neteisėta valstybės pagalba. Ginčijama tarifų sistema iš esmės skiriasi nuo „Alcoa“ suteikto Alumix tarifo: neįmanoma pritarti požiūriui, kad ji nėra valstybės pagalba. Turi būti nustatyta, kad pagalba yra nesuderinama su bendrąja rinka, nes jos negalima patvirtinti nei kaip regioninės veiklos pagalbos, nei kaip restruktūrizavimo pagalbos.

(69)

Chloro ir sodos gamybos srityje veikiančios „Solvay Chimica Italia“ ir „Solvay Chimica Bussi“ 2005 m. liepos mėn., pasibaigus vieno mėnesio terminui pastaboms dėl sprendimo pradėti oficialų tyrimą pateikti, pateikė pastabas dėl 2004 m. tarifų. Šios bendrovės prašė jas pripažinti suinteresuotosiomis šalimis nepaisant vėlavimo. Savo pastabose jos nurodė, kad ir 2004 m., ir 2005 m. tarifai yra neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba.

(70)

Italija tvirtino, kad ES elektros energijos rinka nėra visiškai konkurencinga, kaip Komisija pati pripažino ketvirtojoje Dujų ir elektros energijos vidaus rinkos įgyvendinimo metinėje ataskaitoje (28). Įmonės, visų pirma vartojančios daug energijos, negali laisvai pasirinkti tiekėjų ir pirkti elektros energiją panašiomis sąlygomis įvairiose valstybėse narėse. Šie sunkumai nėra susiję su pačių įmonių veikla, bet kyla dėl struktūrinių energijos rinkų trūkumų. Dabartinė ES energijos rinkos padėtis neigiamai veikia laisvą konkurenciją stambių energijos vartotojų produktų rinkose.

(71)

Nepaisant sektoriaus liberalizavimo, Italijoje ypač daug struktūrinių trūkumų, kaip antai nepakankamos įvairių nacionalinės energijos sistemos dalių jungiamosios linijos ir koncentruota rinkos struktūra. Tokiomis aplinkybėms liberalizavimas nesuteikė geresnių kainų dideliems energijos vartotojams. Šios problemos ypač didelės Sardinijoje, kur jungiamosios linijos ribotos.

(72)

Todėl Italija teigė, kad speciali tarifų sistema, atspindinti paklausos pobūdį, turėtų būti laikoma pagrįsta kaip reguliavimo priemonė, kuria skatinami mechanizmai, kurie veiktų visiškai konkurencingoje rinkoje. Šia priemone sugrąžintos vienodos įvairiose valstybėse narėse veikiančių daug energijos vartojančių įmonių veiklos sąlygos, pašalinant nepalankius geografinius aspektus, kurie veikia Sardinijoje įsikūrusias įmones. Šia sistema įtvirtintas lauktas liberalizavimo proceso poveikis. Pasak Italijos, panašios priemonės įgyvendintos ir kitose valstybėse narėse, kuriose stambūs energijos vartotojai naudojasi reguliuojamais elektros energijos tarifais.

(73)

Pasak Italijos, 2004 m. potvarkiu siekta dviejų tikslų: paremti užimtumą Sardinijoje, kur daugiausia darbo vietų sukurta metalo sektoriuje, ir išsaugoti pakankamą energijos gamybos paklausos lygį Sardinijoje, kurioje yra perteklinių pajėgumų problemų.

(74)

Italija tvirtino, kad nauja tarifo sistema de facto prilygsta Alumix tarifui, kurį Komisija nustatė nesant valstybės pagalba. Skirtumai tarp senos ir naujos sistemų kilo tik dėl naujos „tarifo struktūros“, kuri tapo reikalinga liberalizavus energijos rinką.

(75)

Italija teigė, kad tarifo sistema nėra valstybės pagalba. Dėl valstybės išteklių naudojimo - tarifo sistema panaši į tvarką, svarstytą byloje PreussenElektra, kurioje Teisingumo Teismas nustatė, kad valstybės ištekliai nebuvo naudojami (29). Išlyginimo fondas yra techninė institucija, kuri veda sistemos apskaitą ir laisvai nedisponuoja turimais finansiniais ištekliais. Tai, kad AEEG ir Finansų ministerija vykdo Išlyginimo fondo veiklos kontrolę, nereiškia, kad valstybė gali laisvai disponuoti šiais ištekliais. Todėl, pasak Italijos, ištekliai, naudojami tarifo mechanizmui finansuoti, yra visiškai privatūs.

(76)

Italija taip pat teigė, kad tarifas nedaro poveikio prekybai Sąjungos viduje ir negali iškraipyti konkurencijos, nes produktams, kurie yra biržos prekės, yra nustatyta pasaulinė kaina (žr. „Portovesme“ pastabas 55 konstatuojamojoje dalyje). Be to, ir ES, ir Italijos gamyba neatitinka augančios atitinkamų metalų paklausos. 2005 m. vidaus gamyba patenkino tik 12 % aliuminio, 55 % cinko ir 80 % švino paklausos Italijoje. Šių metalų gamybos deficitas ES ir Italijoje augo, vis didesnė paklausos dalis buvo patenkinama importu iš trečiųjų šalių. Jeigu metalo pramonė Italijoje išnyktų, joks naujas ES rinkos dalyvis negalėtų užpildyti Italijoje panaikintų pajėgumų, nes ES gamyklos jau veikia visu pajėgumu ir joks esamas gamintojas arba naujas dalyvis neturėtų akstino didinti pajėgumus, nes ilgalaikės galimybių naudoti energiją už prieinamą kainą perspektyvos nėra tvirtos. Todėl šių gamybos pajėgumų išsaugojimas Italijoje negali padaryti žalos konkurentams. Kadangi lengvatinis tarifas nėra mažesnis už elektros energijos kainų, kurias moka konkuruojančios bendrovės, vidurkį, juo neskatinamas eksportas iš Sardinijos į kitas valstybes nares.

(77)

Italija tvirtino, kad net jei Komisija padarytų išvadą, kad priemonė iš tiesų yra valstybės pagalba, tarifą būtų galima laikyti suderinamu su vidaus rinka remiantis tuo, kad tai regioninė veiklos pagalba, kurią Sardinijai leidžiama teikti vadovaujantis Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies a punkto išimtimi.

(78)

Pasak Italijos, Sardinijos elektros energijos rinkos trūkumai (rinkos koncentracija, menkos jungiamosios linijos, pertekliniai elektros energijos gamybos pajėgumai) ir galimybės prisijungti prie dujų infrastruktūros nebuvimas sukuria kliūtis regionui, o tarifu siekiama šias kliūtis pašalinti.

(79)

Elektros energijos kainos Italijoje 38 % didesnės, palyginti su stambių energijos vartotojų ES mokamu vidurkiu. Dėl to kyla konkurencingumo problema, kuri Sardinijoje yra dar didesnė dėl vietos elektros energijos rinkos trūkumų ir dėl to, kad nėra galimybės prisijungti prie gamtinių dujų sistemos.

(80)

Italija tvirtino, kad priemone prisidedama prie regiono vystymosi, nes metalo pramonės indėlis į Sardinijos ekonomiką ir užimtumą yra labai svarbus: metalo pramonėje dirba 12 % visos darbo jėgos, ji sukuria 12,2 % regiono gamybos BNP. Tarifas teigiamai veikia užimtumą ir padeda išsaugoti salos socialinę bei ekonominę sistemą.

(81)

Pasak Italijos, tarifas proporcingas trūkumams, su kuriais susiduria naudos gavėjai, nes juo tik suderinamos Sardinijos gamintojų mokamos elektros energijos kainos su vidutinėmis ES konkurentų mokamomis kainomis.

(82)

Be to, tarifas yra trumpalaikis ir laikinas, nes numatyta, kad užbaigus infrastruktūros projektus, kuriais siekiama pagerinti jungiamąsias linijas su elektros energijos ir dujų sistemomis (naujas SAPEI jungiamasis kabelis ir GALSI dujotiekis) (30), jis nebebus taikomas.

(83)

Pasak Italijos, priemonė yra laipsniškai mažėjanti, nes lengvatinė kaina indeksuojama remiantis kuro kainų pokyčiais ir gali būti tik didinama arba nebūti keičiama.

(84)

„Portovesme“ manė, kad 2005 m. tarifai neiškraipo konkurencijos, kad jie būtini siekiant užtikrinti atitinkamų pramonės šakų išlikimą ir kad galima būti laikomi suderinama regionine pagalba. Bendrovės argumentai panašūs į Italijos pateiktus argumentus, į kuriuos galima daryti nuorodą (žr. 87–104 konstatuojamąsias dalis).

(85)

„Eurallumina“ taip pat manė, kad 2005 m. tarifai neiškraipo konkurencijos, kad jie būtini siekiant užtikrinti atitinkamų pramonės šakų išlikimą ir kad juos galima laikyti suderinama regionine pagalba. Bendrovės argumentai panašūs į Italijos pateiktus argumentus, į kuriuos galima daryti nuorodą.

(86)

Du „Portovesme“ ir „Syndial“ konkurentai, kurie pateikė pastabas byloje C 38/B/04, pateikė pastabas ir šioje byloje. Abu tvirtino, kad ginčijamos priemonės yra veiklos pagalba, kurią reikėtų laikyti nesuderinama su vidaus rinka.

(87)

Italija tvirtino, kad 2005 m. tarifai labai skiriasi nuo 2004 m. taikytų tarifų, nes dabar jie atitinka Regioninės pagalbos teikimo gairių reikalavimus.

(88)

Pasak Italijos, atlikus paviršutinį vertinimą tarifus galima priskirti prie veiklos pagalbos, bet iš tikrųjų jie yra priemonių, skirtų palaikyti Sardinijos regiono vystymąsi, dalis. Visų pirma, Italija atkreipė dėmesį į glaudžią tarifų ir įsipareigojimo skirti ilgalaikes investicijas, kurį naudos gavėjų reikalauta prisiimti, sąsają. Ribojamoji nuostata, pagal kurią priemonę galima įgyvendinti tik leidus Komisijai, pasak Italijos, rodo, kad priemonė yra regioninės pagalbos pobūdžio.

(89)

Šios strategijos esmė išdėstyta susitarimo memorandume (it. protocollo d’intesa), kurį regionas sudarė su naudos gavėjais. Jame aptarta:

(90)

Italija laikėsi nuomonės, kad tarifus reikėtų vertinti kaip politikos priemones, kuriomis siekiama apsaugoti sektorius, kuriems kelia grėsmę didelės energijos kainos ir kurie antraip išsikeltų iš Italijos ir Europos dėl agresyvios konkurencijos su mažesnes gamybos išlaidas patiriančiomis ne ES bendrovėmis. Tarifai turėjo būti taikomi iki numatytos infrastruktūros ir konkurencingos vidaus energetikos rinkos sukūrimo. Priemonė atitinka regioninės pagalbos principus, nes ja skatinamas salos, kurioje daug energijos vartojančių gamybos įmonių konkurencinė padėtis nepalanki ne tik dėl nepakankamai liberalios elektros energijos rinkos, bet ir dėl išskirtinių jungiamųjų linijų su elektros ir dujų tiekimo sistemomis infrastruktūros trūkumų Sardinijoje, ekonomikos augimas ir užimtumas.

(91)

Šiam integruotam požiūriui patvirtinti Italija cituoja pirmąją Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio atstovų grupės ataskaitą (31), kurioje nustatyta, kad liberalizavimo procesas energijos sektoriuje neatnešė tinkamų rezultatų, kad reikalingos geresnės jungiamosios linijos ir būtų tikslinga sudaryti ilgalaikius tiekimo susitarimus prognozuojamomis kainomis arba klientų ir energijos tiekėjų partnerystę. Italija tvirtino, kad Sardinijai suplanuotos priemonės yra kreipiamos šia linkme, bet kad trumpalaikės priemonės, kaip antai tarifai, taip pat reikalingos, siekiant apsaugoti Sardinijos pramonės konkurencingumą ir užtikrinti jos išlikimą tol, kol bus įgyvendintos suplanuotos investicijos ir bus išspręstos struktūrinės problemos.

(92)

Italija tvirtino, kad Sardinijos naudos gavėjų mokamų kainų negalima lyginti su panašių bendrovių žemyninėje Italijos dalyje mokamomis kainomis, nes daug energijos vartojančios įmonės perka elektros energiją pagal dvišalius susitarimus, kurie nepriklauso viešajam sektoriui. Pasak Italijos, Komisija klysta lygindama energijos biržose registruotas kainas, nes tik nedidelė šių įmonių energijos dalis perkama biržose.

(93)

Pasak Italijos, pagal dvišalius susitarimus sulygtos kainos būtų palankios vartotojams tik jeigu vartotojai galėtų laisvai rinktis tiekėjus ir naudojant konkurencingas technologijas pagamintos elektros energijos šaltinius. Sardinijoje, kur jėgainėse negalima pagaminti pigios elektros energijos, nes nėra galimybės naudoti gamtines dujas, tai neįmanoma. Be to, naujas investicijas į modernias jėgaines stabdo ribotos jungiamosios elektros linijos, tad elektros energijos negalima eksportuoti. Kitas veiksnys - rinkos koncentracija ir vietos operatoriams tenkantis vaidmuo.

(94)

Tokiomis aplinkybėmis, anot Italijos, pagrįstai taikyti tarifai, kuriais stabilizuotos elektros energijos kainos tol, kol elektros energijos rinkoje bus pasiekta veiksmingesnė konkurencija. Italija dar kartą patvirtino, kad lengvatiniais tarifais skatintas visiškai konkurencingos rinkos mechanizmas.

(95)

Dėl perteklinių elektros energijos gamybos pajėgumų, dėl kurių Komisija suabejojo, ar energijos kainos Sardinijoje yra didesnės negu žemyninėje Italijos dalyje (nes pertekliniai pajėgumai turėtų skatinti gamintojus parduoti energiją stambiems vartotojams už konkurencingą kainą, žr. 47 konstatuojamąją dalį), Italija pateikė šiuos argumentus. Pertekliniai Sardinijos elektros energijos gamybos pajėgumai negalėjo lemti žemesnių kainų vartotojams, nes šiuo konkrečiu atveju pertekliniai pajėgumai susidarė dėl ribotų jungiamųjų linijų, dėl to buvo būtina sukurti labai didelį energijos rezervą, siekiant užtikrinti elektros energijos tiekimo saloje tęstinumą (32). Kadangi šis rezervas bet kuriuo atveju buvo padengiamas iš visų galutinių elektros energijos vartotojų mokamų mokesčių, energijos tiekėjai nebuvo suinteresuoti parduoti naudojant šiuos neišnaudojamus pajėgumus pagamintą elektros energiją konkurencingesnėmis kainomis.

(96)

Pasak Italijos, priemonė yra proporcinga, nes AEEG nustatyta 2005 m. kaina (žr. 34 konstatuojamąją dalį) atitinka vidutinę kainą, kurią ES moka naudos gavėjų konkurentai ir kurią objektyviai apskaičiavo priežiūros institucija. Italija taip pat nurodė, kad valstybėse narėse, kuriose tarifai reguliuojami, stambūs pramoniniai vartotojai už tiekiamą elektros energiją 2005 m. mokėjo tik 25 EUR už MWh.

(97)

Todėl Italija ginčijo skundų pateikėjų pateiktus duomenis, kurie, jos nuomone, parengti taikant netinkamą metodiką, nes juose nurodomos pernelyg aukštos naudos gavėjų konkurentų ES mokamos vidutinės elektros energijos kainos.

(98)

Pasak Italijos, sistemos galiojimo trukmė – šešeri, o ne penkeri metai – pateisinama tuo, kad reikia laukti, kol bus baigta kurti energetikos infrastruktūra.

(99)

Italija taip pat tvirtino, kad laipsniško pagalbos mažėjimo reikalavimas įvykdytas: pagalba tarifais buvo laipsniškai mažinama, nes tarifai buvo tikslinami pagal svertinį Amsterdamo ir Frankfurto energijos biržų kainų svyravimo vidurkį ir galėjo būti tik didinami, bet ne mažinami.

(100)

Tarifai buvo susieti su energijos biržų kainų svyravimais, nes, pasak Italijos, tai yra objektyvus atskaitos taškas, atspindintis daugybę energijos kainų tendencijų. Tačiau Italija tvirtino, kad paprastai ES stambių energijos vartotojų mokamos kainos faktiškai padidėja mažiau, negu skelbiama biržose, nes tokie vartotojai moka dvišaliais susitarimais sulygtas arba, tais atvejais, kai tarifai reguliuojami, valstybės nustatytas kainas, o šios kainos mažiau linkusios svyruoti.

(101)

Italija padarė išvadą, kad metinis 4 % Sardinijos tarifų augimas atitiko tiesioginių ES konkurentų mokamų energijos kainų augimą.

(102)

Italija atkreipė dėmesį į tai, kad ES esama priemonių, kurių poveikis toks pat kaip ginčijamų lengvatinių tarifų, ir tvirtino, kad visos jos turėtų būti vertinamos taip pat, nepaisant jų formos, nes bendras tikslas yra užtikrinti daug energijos vartojančių pramonės šakų išlikimą ES ir užkirsti kelią jų perkėlimui už nacionalinės teritorijos ribų.

(103)

Nors nuo 2007 m. Sardinija nebegalėjo naudotis regionine veiklos pagalba, Italija tvirtino, kad Regioninės pagalbos teikimo gairėse numatytas laipsniškas sistemų, taikytų tuo metu, kai baigėsi regiono teisės naudotis išimtimi pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies a punktą galiojimo laikotarpis, įgyvendinimo nutraukimas. Taigi Komisija vis dar gali leisti taikyti priemonę pagal 2007 m. Regioninės pagalbos teikimo gaires. Bet kuriuo atveju Italija tvirtino, kad ginčijama priemonė neturėtų būti laikoma paprasta veiklos pagalba.

(104)

Italija dar kartą patvirtino, kad tarifai nedaro poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai, remdamasi 76 konstatuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais dėl aliuminio, cinko ir švino. Italijos nuomone, ta pati logika taikytina ir chemijos pramonei. Italija nurodė, kad 2003 m. chemijos pramonės produktų importas į Italiją buvo didesnis už eksportą ir kad ES ir Italijos gamyba nuo 2001 m. mažėjo. Konkrečiai dėl PVC gamybos, pagrindinės chloro panaudojimo srities, Italija nurodė, kad šalyje jaučiamas gamybos deficitas. 2002 m. Italijoje pagaminta tik 470 000, o sunaudota 970 000 tonų PVC.

(105)

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalį priemonė yra valstybės pagalba, jeigu atitinka visas šias sąlygas: a) suteikia pranašumą jos naudos gavėjui; b) yra finansuojama valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių; c) yra atrankioji; ir d) veikia valstybių narių tarpusavio prekybą ir gali iškraipyti konkurenciją ES.

(106)

Pagal 2004 ir 2005 m. tarifų tvarką valstybė imasi veiksmų subsidijuoti elektros energijos kainą, kurią naudos gavėjai sulygsta su tiekėjais. Pavyzdžiui, 2004 m. pagal galiojančius dvišalius tiekimo susitarimus, kol nebuvo kompensuojamųjų išmokų, „Portovesme“ turėjo mokėti 63 EUR už MWh (33), o „Eurallumina“ 65,95 EUR už MWh. Šiuos duomenis pateikė Italija ir patys naudos gavėjai, tad jie neginčijami.

(107)

Kaip matyti iš Italijos pateiktų duomenų, 2005 m. „Syndial“ su tiekėju sulygta elektros energijos kaina buvo didesnė nei 60 EUR už MWh, o pritaikius tarifą ji sumažėtų iki 27 EUR už MWh. Abi priemonės grindžiamos logika, kad valstybė naudos gavėjams atlygina papildomas išlaidas, kurias šie patiria pirkdami elektros energiją Sardinijoje, palyginti su ES konkurentų mokamų kainų vidurkiu.

(108)

„Portovesme“ tvirtina, kad lengvatinė kaina atitinka kainą, kuri galiotų visiškai konkurencingoje rinkoje, todėl nesuteikia pranašumo. Komisija jau atmetė šio pobūdžio argumentus byloje Alcoa, kurioje buvo svarstomi iš esmės tokie patys tarifai. Vertindami, ar esama pranašumo, nei Sąjungos teismai, nei Komisija niekada neatsižvelgdavo į sąlygas, kurios galiotų hipotetinėje geriau veikiančioje rinkoje. Visuomet būdavo remiamasi atitinkamose faktinėse rinkose galiojančiomis sąlygomis (34).

(109)

Pagal šį argumentą taip pat daroma prielaida, kad jei rinka veikia netinkamai, valstybė narė gali pagrįstai nustatyti kainas, kurios paskatintų veiksmingos konkurencijos sąlygas (žr. Italijos pastabas 72 konstatuojamojoje dalyje).

(110)

Tokių argumentų priimti negalima, nes jie prieštarauja nusistovėjusiam ES teismų praktikos principui, kad „tai, kad valstybė narė, imdamasi vienašalių priemonių, siekia užtikrinti konkrečiame ekonomikos sektoriuje konkurencijos sąlygas, kurios būtų panašios į kitose valstybėse narėse vyraujančias sąlygas, negali panaikinti tokių priemonių valstybės pagalbos pobūdžio“ (35). Komisija mano, kad tas pats principas taikomas ir tais atvejais, kai valstybė narė siekia užtikrinti, kad konkurencijos sąlygos būtų panašios į tas, kurios veiktų visiškai konkurencingoje rinkoje.

(111)

Jeigu tokie argumentai būtų priimti, nebūtų laikoma, kad valstybės pagalba teikiama tais atvejais, kai valstybė narė skiria subsidiją, kad padengtų skirtumą tarp dviejų rinkos dalyvių laisvai sulygtos kainos ir teorinės kainos, dėl kurios visiškos konkurencijos sąlygomis rinkoje būtų buvę galima sudaryti susitarimą. Tai prieštarautų pagrindiniam valstybės pagalbos kontrolės tikslui.

(112)

Italija tvirtina, kad šie tarifai yra tokie patys, kaip Alumix tarifas, kuris, Komisijos nuomone, nėra valstybės pagalba (žr. 74 konstatuojamąją dalį), todėl taip pat turėtų būti vertinami kaip ne pagalba.

(113)

Komisija pažymi, kad padėtis, dėl kurios Komisija pareiškė savo nuomonę byloje Alumix, buvo visai kitokia. Byloje Alumix tarifą nustatė ENEL, kuri tuo metu buvo viešoji monopolinė elektros energijos tiekimo institucija, veikianti dar neliberalizuotoje elektros energijos rinkoje (36). Tuo atveju Komisija turėjo patikrinti, ar ENEL energiją tiekė už dirbtinai mažą kainą, ar veikė kaip racionalus rinkos ekonomikos subjektas. Kadangi ENEL priklausė elektros energijos gamybos ir tiekimo monopolija, konkurencinės rinkos kainos, kuria Komisija galėtų remtis vertindama, ar esama pranašumo, nebuvo. Todėl Komisija nustatė metodą, kaip nustatyti mažiausią teorinę rinkos kainą, už kurią racionalus tiekėjas būtų pasirengęs parduoti energiją savo „geriausiam klientui“.

(114)

Tačiau šio metodo negalima taikyti tuo atveju, kai galutiniai vartojai sulygsta kainas su energijos tiekėjais liberalioje rinkoje ir ex post gauna kompensuojamąsias išmokas. Taigi sprendimo byloje Alumix analizė ir Komisijos išvados toje byloje šiuo atveju neturi jokios reikšmės. Tai patvirtinta Pirmosios instancijos teismo sprendime, kuriame patvirtintas sprendimas pradėti oficialų tyrimą byloje Alcoa (37) (sprendimo 132 punktas).

(115)

Šiuo atveju rinkos subjekto principas netaikomas. Padėtį reikėtų įvertinti taikant rinkos subjekto testą, jeigu valstybė parduotų elektros energiją atitinkamoms bendrovėms tiesiogiai arba per valstybei priklausančią bendrovę, kaip byloje Alumix. Tačiau šiuo atveju elektros energiją tiekia privačios bendrovės. Todėl nėra poreikio kaip byloje Alumix nagrinėti, ar valstybės elgsena panaši į racionalaus rinkos subjekto.

(116)

Darytina išvada, kad 2004 ir 2005 m. kompensuojamųjų išmokų sistema mažinami mokesčiai, mokėtini pagal naudos gavėjų sudarytus susitarimus, kurie paprastai turėtų būti įtraukiami į bendrovių biudžetą. Todėl remiantis nusistovėjusia teismų praktika, ginčijamomis priemonėmis jų gavėjams suteikiamas pranašumas (38).

(117)

Kadangi lengvatiniai elektros energijos tarifai Italijoje suteikiami tik įmonėms, kurių gamyklos veikia Sardinijoje ir kurios įtrauktos į konkretų pramonės sričių sąrašą, nustatytą įstatymuose ir priežiūros dokumentuose, kurie sudaro šių priemonių teisinę bazę, jų suteikiamas pranašumas yra atrankusis.

(118)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pranašumas yra valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 87 straipsnio 1 dalį, tik jei jis tiesiogiai arba netiesiogiai suteikiamas iš valstybės išteklių (39) ir išteklių naudojimas priskiriamas valstybei (40).

(119)

Kaip paaiškinta 28 konstatuojamojoje dalyje, aptariamos kompensuojamosios išmokos finansuojamos iš parafiskalinio mokesčio, kurį renka Išlyginimo fondas, elektros energijos tarifo A4 komponento. Šis mokestis yra privalomas, nustatytas nacionalinės teisės aktus įgyvendinančios AEEG sprendimais. Išlyginimo fondas yra pagal įstatymą įsteigta viešoji institucija, kuri vykdo savo funkcijas vadovaudamasi tiksliais AEEG sprendimuose nustatytais nurodymais.

(120)

Teismų praktikoje taip pat yra nusistovėję, kad rinkliavos, kuri pagal nacionalinius įstatymus yra privaloma ir mokama pagal įstatymus įsteigtai institucijai, pajamos yra valstybės ištekliai pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, jei yra skirtos priemonei, kuri atitinka to straipsnio kriterijus, finansuoti (41).

(121)

Italija remiasi Teisingumo Teismo sprendimu byloje PreussenElektra (42) savo teiginiui pagrįsti, kad nagrinėjama priemonė nėra finansuojama iš valstybės išteklių. Italija tvirtina, kad tarifui finansuoti reikalingas lėšas privačiosios šalys (elektros energijos vartotojai) perveda privačiosioms šalims (naudos gavėjams); valstybės vaidmuo apsiriboja tik tuo, kad ji priėmė įstatymą, pagal kurį reikalaujama sumokėti nustatytas sumas ir lėšas leidžiama naudoti tik įstatyme nustatytai sistemai įgyvendinti. Visų pirma, pasak Italijos ir kai kurių naudos gavėjų, Išlyginimo fondas negali niekaip kontroliuoti šių lėšų, jis yra tik apskaitos tarpininkas.

(122)

Byloje PreussenElektra Teismas nustatė, kad privačiosioms elektros energijos tiekimo įmonėms nustatyta prievolė pirkti iš atsinaujinančiųjų energijos išteklių pagamintą elektrą už mažiausią galimą kainą, kuri yra didesnė už realią tokio pobūdžio elektros energijos rinkos kainą, nėra valstybės pagalba, nes priemonei valstybės ištekliai neskiriami nei tiesiogiai, nei netiesiogiai.

(123)

Komisija pažymi, kad byloje PreussenElektra priemonei finansuoti reikalingus išteklius elektros energijos tiekėjai tiesiogiai teikė atsinaujinančiųjų energijos išteklių gamintojams, nepervesdami jų per jokią viešąją instituciją. Toje sistemoje valstybės narės valdžios institucijos niekada nedisponavo pervedamomis sumomis. Tačiau šiuo atveju lėšos, prieš patekdamos galutiniams naudos gavėjams, keliauja per viešąją instituciją, Išlyginimo fondą. Taigi byloje PreussenElektra nagrinėjamos kitokios faktinės aplinkybės ir ji neturi reikšmės šiuo atveju.

(124)

Sprendimas byloje Pearle (43) taip pat negali padėti Italijai ar naudos gavėjams. Byloje Pearle Teismas nustatė, kad tam tikromis konkrečiomis sąlygomis rinkliavos pajamos, kurios pervedamos per kurią nors viešąją instituciją, nėra valstybės pagalba. Byloje Pearle nagrinėtas priemones konkretus pardavėjas finansavo vien tik savo iniciatyva. Lėšos iš parafiskalinės rinkliavos buvo renkamos per viešąją instituciją, kuri negalėjo bet kuriuo metu laisvai jomis disponuoti. Be to, tarp tų įmonių, kurios mokėjo rinkliavą, ir tų, kurios naudojosi priemone, buvo panašumų.

(125)

Italija tvirtina, kad Išlyginimo fondas savo nuožiūra negalėjo išmokėti lėšų, skirtų tarifams finansuoti, ir niekada neveikė „viešųjų finansų srityje“. Taigi valstybė negali laisvai disponuoti lėšomis, tad tos lėšos nėra valstybės ištekliai.

(126)

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad nors kai kuriuos kriterijus byloje Pearle galima subjektyviai vertinti kaip svarbesnius už kitus, byloje Pearle nėra „pagrindinio kriterijaus“. Sprendime išvardyti kriterijai sumuojami. Tokį išaiškinimą Teisingumo Teismas pateikia ir byloje Earl Salvat, kurioje nagrinėjo parafiskalinę rinkliavą, kuri buvo vertinama pagal kiekvieną ir visus byloje Pearle nustatytus kriterijus (44).

(127)

Prieš nagrinėdama Išlyginimo fondo vaidmenį Komisija turi patikrinti, ar patenkinti kiti byloje Pearle išvardyti kriterijai. Aišku, kad šiuo atveju, kitaip negu byloje Pearle, ginčijami tarifai nustatyti valstybės, o ne ūkio sektoriaus iniciatyva. Be to, byloje Pearle priemonės naudos gavėjai buvo vieninteliai, kurie suteikė naudotus išteklius, taigi viešosios institucijos veiksmais nebuvo teikiamas pranašumas, kuris sukurtų papildomą naštą valstybei. Šiuo atveju naudos gavėjai neprisiima finansinės rinkliavos naštos, ją visą dengia tik elektros energijos vartotojai. Taigi sprendimu byloje Pearle negalima pagrįstai remtis, nepaisant to, ar argumentas, kad Išlyginimo fondas yra tik apskaitos tarpininkas, turi pagrindo.

(128)

Dėl paties Išlyginimo fondo Komisija pažymi, kad pagal nusistovėjusią teismų praktiką atvejų, kai pagalbą suteikia tiesiogiai valstybė ir kai pagalbą suteikia valstybės paskirta arba įsteigta viešoji arba privačioji institucija, nereikėtų laikyti skirtingais (45). Taigi, tai, ar Išlyginimo fondas turi viešosios, ar privačiosios institucijos statusą, nėra lemiamas veiksnys taikant valstybės pagalbos taisykles. Tai, kad Išlyginimo fondas yra viešoji institucija, savaime nereiškia, kad taikytinas Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnis (46); taip pat tai, kad veikia privačioji institucija, savaime nereiškia, kad tas straipsnis negali būti taikomas.

(129)

Tačiau analizės negalima apriboti tik Išlyginimo fondo kaip viešosios institucijos įgaliojimais. Reikia patikrinti bendresnį aspektą – ar valstybė tiesiogiai arba per savo paskirtą instituciją gali kontroliuoti tarifui finansuoti naudotas lėšas. Tas pats kriterijus turi būti taikomas, jei Išlyginimo fondas būtų privačioji institucija.

(130)

Neseniai priimtame Teisingumo Teismo sprendime byloje Essent (47) pateiktas geriausias šio klausimo išaiškinimas. Byloje Essent Nyderlandai įstatymu įvedė elektros antkainį. Antkainį elektros energijos vartotojai mokėjo tinklo operatoriams, kurie, savo ruožtu, pervesdavo lėšas paskirtai bendrovei SEP. SEP negalėjo savo nuožiūra tvarkyti lėšų, jos veiklą griežtai kontroliavo valdžios institucijos. Teismas padarė išvadą, kad įplaukos iš antkainio yra valstybės ištekliai, nes elektros energijos antkainis nustatytas nacionaliniu įstatymu, todėl yra mokestis; SEP neturėjo teisės iš mokesčio gautų pajamų naudoti kitais tikslais, negu numatyta įstatyme, taigi lėšos toliau buvo valstybės kontroliuojamos ir dėl to prieinamos nacionalinėms valdžios institucijoms. Teismas nusprendė, kad to pakanka, kad tokios lėšos būtų priskiriamos prie valstybės išteklių.

(131)

Panašumai su šia byla yra akivaizdūs. Šiuo atveju elektros energijos antkainis, iš kurio finansuojami nagrinėjami tarifai, kaip ir byloje Essent, nustatyti įstatymu. Išlyginimo fondas atlieka tokį patį vaidmenį kaip SEP, nes jis renka ir tvarko pajamas iš parafiskalinio mokesčio, jam taikomi tokie patys apribojimai, nes jis negali naudoti mokesčio pajamų kitais tikslais, negu numatyta įstatyme (lengvatinių tarifų finansavimas). Valstybė gali kontroliuoti ir nukreipti išteklių naudojimą. Išlyginimo fondas vykdo apskaitos funkcijas vadovaudamasis tiksliais AEEG, kuri vykdo įstatymais nustatytas reguliavimo funkcijas ir (arba) įgyvendina nacionalinės teisės aktus, nurodymais. Taigi Išlyginimo fondo tvarkomi ištekliai yra visą laiką kontroliuojami valstybės.

(132)

Ši analizė atitinka Komisijos sprendimą byloje dėl per didelių Italijos išlaidų, kurioje ji prie valstybės išteklių priskyrė Išlyginimo fondo A6 sąskaitoje tvarkomas lėšas (48).

(133)

Išlyginimo fondo tvarkomos lėšos priskirtos prie valstybės išteklių ir Pirmosios instancijos teismo sprendime byloje Iride (49).

(134)

Italijos aukščiausiasis kasacinis teismas jau nusprendė, kad Išlyginimo fondo teisinis subjektiškumas neatskiriamas nuo Italijos valstybės ir kad Išlyginimo fondui pervestos lėšos turėtų būti laikomos valstybės nuosavybe, net jei jos gautos iš privačių subjektų ir yra skirtos privačioms įmonėms (2003 m. balandžio 3 d. sprendimas Nr. 11632/03). Byloje Iride pareiškėjai „Iride SpA“ ir „Iride Energija SpA“ iškėlė bylą Pirmosios instancijos teisme ginčydami sprendimą, kuriame Komisija prie valstybės išteklių priskyrė Išlyginimo fondo A6 sąskaitoje tvarkomas lėšas. Pareiškėjai pateikė labai panašius argumentus. Jie iš esmės ginčijo Kasacinio teismo sprendimą, tvirtindami, kad Išlyginimo fondas veikė tik kaip finansinę prievolę turinčių privačių piliečių ir atitinkamų sumų gavėjų apskaitos tarpininkas ir vykdydamas tokias funkcijas negalėjo net ir trumpam pasinaudoti jam pervestomis lėšomis. Pareiškėjai taip pat tvirtino, kad taikytina byloje PreussenElektra suformuota Teismo praktika.

(135)

Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad neturi jurisdikcijos persvarstyti Kasacinio teismo pateiktą Italijos teisės aktų išaiškinimą, patvirtino, kad Išlyginimo fondo A6 sąskaitoje laikomos lėšos turi būti priskirtos prie valstybės išteklių, nes tai ne tik valstybei priklausanti, bet ir nuolat valstybės kontroliuojama nuosavybė (50).

(136)

Ši išvada priimta dėl Išlyginimo fondo A6 sąskaitos, naudotos per didelėms energijos sektoriaus išlaidoms finansuoti. Tačiau ją galima logiškai pritaikyti A4 komponentui, iš kurio finansuojami ginčijami tarifai. Kasacinio teismo sprendimas pagrįstas Išlyginimo fondo teisinio subjektiškumo analize, todėl jo išvados dėl valstybės nuosavybės taikomos visoms Išlyginimo fondui pervestoms lėšoms. Tas pat galioja Pirmosios instancijos teismo išvadai, kad valstybė gali kontroliuoti Išlyginimo fondo tvarkomus išteklius. Tarp A6 sąskaitos ir A4 komponento kitų skirtumų nėra, skiriasi tik tikslas, kuriuo skiriami ištekliai (A6 sąskaitos atveju - padengti per dideles išlaidas, A4 komponento atveju - finansuoti lengvatinius tarifus). Todėl Sardinijos naudos gavėjams iš A4 komponento pervestas lėšas taip pat reikia priskirti prie valstybės išteklių.

(137)

Ginčijami tarifai ne tik finansuojami iš valstybės išteklių, jie priskiriami valstybei, nes priemonių teisinis pagrindas nustatytas nacionalinės teisės aktuose ir potvarkiuose ir viešosios institucijos AEEG vykdant savo kaip viešosios valdžios institucijos funkcijas priimtuose sprendimuose (51).

(138)

Dėl priemonių poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai ir dėl to sukelto konkurencijos iškraipymo - neginčytina, kad atitinkamos rinkos (švino, cinko, sidabro, aliuminio ir chloro (sodos)) yra visiškai atviros konkurencijai. To savaime pakanka nustatyti, kad tarifai daro poveikį prekybai Europos Sąjungos viduje.

(139)

Vis dėlto Komisija svarstė naudos gavėjų ir Italijos pateiktą argumentą, kad metalo pramonėje (argumentas nebuvo pateiktas konkrečiai dėl chloro) tarifai nedaro poveikio prekybai ir neiškraipo konkurencijos, nes faktinių prekybos srautų tarp valstybių narių nėra; nėra tikėtina, kad tokie prekybos srautai rasis, o atsižvelgiant į pramonės specifiką, tarifai nedaro žalos naudos gavėjų konkurentams Europos Sąjungoje.

(140)

Komisijos sprendimuose ir Teisingumo Teismo sprendimuose niekada nebuvo sutinkama, kad tai, kad nėra faktinių prekybos srautų, rodo, kad pagalbos priemonė nedaro poveikio prekybai Europos Sąjungos viduje. Teismas savo sprendimuose nuosekliai laikėsi nuomonės, kad dėl pagalbos įmonei poveikio gali būti trikdoma valstybių narių tarpusavio prekyba ir iškraipoma konkurencija, net jei naudos gavėja įmonė pati nedalyvauja prekyboje Europos Sąjungoje viduje. Jei valstybė narė suteikia pagalbą įmonei, dėl tos priežasties gali būti palaikoma arba didinama vidaus gamyba, todėl kitose valstybėse narėse įsteigtos įmonės turės mažiau galimybių eksportuoti savo produktus į tos valstybės narės rinką (52).

(141)

Be to, ES gamybos mažėjimo ir importo iš ne ES šalių didėjimo tendencija ir riboti prekybos srautai tarp valstybių narių arba jų nebuvimas nėra neįprastas dalykas: iš tiesų tai įprasta pramonėms šakoms, patiriančioms struktūrinių sunkumų arba stiprų konkurencinį spaudimą. Tokios pramonės šakos ypač jautrios priemonėms, kurių imasi valstybės narės, kad pagerintų savo vidaus pramonės konkurencinę padėtį.

(142)

Tai, kad cinko, švino ir sidabro gamybos Italijoje mastas yra pernelyg mažas, kad paveiktų orientacinę kainą, neturi reikšmės. Tai, kad yra šių metalų orientacinė kaina, kurios vienoje valstybėje narėje susiklosčiusios gamybos sąlygos negali lengvai paveikti, nereiškia, kad tarp EEE šalių įmonių negali vykti konkurencija ir metalas negali būti parduodamas pasaulio rinkose. Manoma, kad pagalba Sardinijos naudos gavėjams nesuteiks jiems galios sumažinti pasaulinę jų produktų kainą ir išstumti konkurentus iš rinkos ir kad kiti Europos gamintojai vykdys šią veiklą tol, kol galės pelningai prekiauti pasauline kaina. Bet pelnas, gautas Italijoje dėl subsidijuojamų elektros energijos tarifų, bendrąja prasme sustiprina bendrovių konkurencinę padėtį. Pavyzdžiui, sukaupti kapitalo rezervai gali būti panaudoti konkurentams perimti ir rinkos daliai padidinti. Šis argumentas yra svarbus, juolab kad kai kurie naudos gavėjai priklauso tarptautinėms bendrovėms (53).

(143)

Priešingai, negu teigia naudos gavėjai, tai, kad Italijoje atitinkamuose sektoriuose mokama kaina yra panaši į vidutinę elektros energijos kainą, kurią Europoje moka konkuruojantys gamintojai, negali būti įrodymas, kad kitų Europos gamintojų interesams Italijos tarifas nekelia grėsmės. Byloje C-372/97 Italija prieš Komisiją aiškiai nustatyta, kad vienašalės priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti, kad vienos valstybės narės konkurencijos sąlygos būtų panašios kitoje valstybėje narėje vyraujančias trikdo prekybą (todėl neišvengiamai klasifikuojamos kaip pagalba). Be to, kai kuriose kitose valstybėse narėse galiojančiuose energijos tiekimo susitarimuose gali būti numatyta valstybės pagalba, tad Komisija pradėjo nuodugnų keleto šio pobūdžio priemonių tyrimą (54). Nors šio argumento Italija arba „Alcoa“ konkrečiai nepateikė, Komisija mano, kad naudinga atkreipti dėmesį į nusistovėjusį principą, kad tai, kad kai kuriose valstybėse narėse teikiama neteisėta pagalba, negali pateisinti panašių priemonių priėmimo kitoje valstybėje narėje.

(144)

Bet kuriuo atveju iš naudos gavėjų konkurentų gautų skundų matyti, kad ginčijami tarifai tikrai kelia konkurencijos problemų ir trikdo prekybą Europos Sąjungos viduje.

(145)

Be to, Italija nepranešė apie 2004 m. tarifus. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, jei apie pagalbą nepranešta, Komisija neprivalo įrodyti faktinių priemonės padarinių konkurencijai arba valstybių narių tarpusavio prekybai. „Jeigu Komisijai savo sprendimuose reikėtų įrodyti realų jau suteiktos pagalbos poveikį, tai iš karto suteiktų pranašumo toms valstybėms narėms, kurios teikia pagalbą pažeisdamos pareigą pranešti apie pagalbą planavimo etape, nustatytą [EB] sutarties 93 straipsnio 3 dalyje, valstybių narių, kurios praneša apie pagalbą planavimo etape, nenaudai“ (55).

(146)

Darytina išvada, kad ginčijami lengvatiniai elektros energijos tarifai gali pagerinti jų naudos gavėjų konkurencinę padėtį, palyginti su konkuruojančiomis įmonėmis ES. Pagal nusistovėjusią teismų praktiką tokiomis aplinkybėmis turi būti daroma išvada, kad valstybių narių tarpusavio prekyba yra trikdoma, o konkurencija iškraipoma (56).

(147)

Komisija daro išvadą, kad ginčijami 2004 ir 2005 m. tarifai yra valstybės pagalba pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 87 straipsnio 1 dalį ir juos taikyti galima leisti tik jeigu jie atitinka vieną iš Sutartyje numatytų išimčių. Ši išvada atitinka byloje Alcoa dėl praktiškai tokių pačių tarifų padarytą išvadą.

(148)

Atvejų, kai priemonė yra esama pagalba, baigtinis sąrašas pateiktas 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (57), 1 straipsnyje.

(149)

Neginčytina, kad nagrinėjamos priemonės nebuvo įvestos iki Italijos įstojimo į Europos Sąjungą (reglamento 1 straipsnio b punkto i papunktis), negalima laikyti, kad jas buvo leista taikyti dėl to, kad Komisija iki nustatytų procedūrų terminų nepriėmė sprendimo (1 straipsnio b punkto iii papunktis), ir negalima laikyti, kad tai esama pagalba, nes pasibaigė taikymo laikotarpis (1 straipsnio b punkto iv papunktis). Jos netapo pagalba dėl bendros rinkos vystymosi ir nebuvo atitinkamos valstybės pakeistos (1 straipsnio b punkto v papunktis).

(150)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad ginčijami tarifai yra nauja pagalba.

(151)

Pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį valstybės narės privalo pranešti apie visus planus suteikti arba pakeisti pagalbą ir negali įgyvendinti siūlomų priemonių tol, kol dėl pranešimo bus priimtas galutinis sprendimas.

(152)

Kadangi Italija apie 2004 m. potvarkio 1 straipsnį nepranešė, 2004 m. tarifai yra neteisėta pagalba.

(153)

Tačiau Italija pranešė apie Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 12 dalį ir neįgyvendino tos priemonės. Taigi, įvykdė prievoles pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį.

(154)

Nukrypstant nuo bendro Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 1 dalyje nustatyto draudimo teikti valstybės pagalbą, valstybės pagalba gali būti paskelbta suderinama, jeigu atitinka vieną iš Sutartyje nustatytų išimčių.

(155)

2004 ir 2005 m. tarifai yra veiklos pagalba. Italijos argumentas, kad 2005 m. tarifai neturėtų būti laikomi veiklos pagalba, nes yra regiono rėmimo strategijos dalis ir taikomi tik su sąlyga, kad bus skirtos gamybos investicijos, atmestinas. Net jei susitarimo memorandume numatyta, kad naudos gavėjai turi skirti tam tikras investicijas, 2005 m. lengvatinių tarifų pagalbos aspektas nėra reikalavimus atitinkančių išlaidų dalis ir jam netaikomas didžiausio galimo pagalbos intensyvumo reikalavimas. Nėra požymių, kad priemonė atitinka investicinės pagalbos kriterijų arba kad pagalba yra proporcinga. Tačiau priemonė yra akivaizdžiai susieta su elektros energijos vartojimu ir ja siekiama sumažinti elektros energijos pirkimo išlaidas, kurios yra atitinkamų bendrovių patirtos veiklos išlaidos. Taigi ji nėra investicinė pagalba.

(156)

Iš esmės veiklos pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka. Byloje C-86/89 Italija prieš Komisiją Teisingumo Teismas nustatė, kad „nagrinėjama pagalba, kuri buvo suteikta be jokių konkrečių sąlygų ir tik pagal naudojamus kiekius, laikytina pagalba susijusių įmonių veiklai ir kad dėl savo pobūdžio ji paveikė prekybos sąlygas, pažeisdama bendruosius interesus“ (58).

(157)

Byloje T-459/93 Siemens prieš Komisiją Pirmosios instancijos teismas priminė principą, kad „pagalba, skirta padengti įmonės išlaidas, kurių ji paprastai būtų turėjusi patirti savo kasdienėje valdymo ar įprastoje veikloje, iš esmės nepatenka į 92 straipsnio 3 dalies (dabar 107 straipsnio 3 dalies) taikymo sritį <…>. Pagal atitinkamą teismų praktiką tokios pagalbos poveikis iš esmės yra konkurencijos sąlygų iškraipymas tuose sektoriuose, kuriuose ji teikiama, o kartu šia pagalba dėl jos pobūdžio neįmanoma pasiekti jokių minėtomis leidžiančiomis nukrypti nuostatomis siekiamų tikslų.“

(158)

Vis dėlto, atvejai, kada veiklos pagalba gali būti teikiama, yra aiškiai apibrėžti. Visų pirma, veiklos pagalba gali būti teikiama aplinkos apsaugos tikslais remiantis Valstybės pagalbos aplinkos apsaugai Bendrijos gairėmis (59). Remiamose srityse taip pat galima leisti išimties tvarka teikti veiklos pagalbą kaip regioninę pagalbą. Komisija vertino, ar ginčijamus tarifus būtų galima priskirti prie vienos iš šių kategorijų.

(159)

Komisija pažymi, kad tarifais nesiekiama aplinkos apsaugos tikslų, taigi jų negalima leisti taikyti kaip pagalbą aplinkos apsaugai.

(160)

Išimties tvarka veiklos pagalba gali būti teikiama remiamose teritorijose, kurios gali gauti pagalbą pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies a punkto išimtį. Sardinijos regionas galėjo gauti tokią paramą iki 2006 m. pabaigos. Todėl Komisija nagrinėjo, ar tuo laikotarpiu 2004 ir 2005 m. tarifus buvo galima leisti taikyti pagal 1998 m. regioninės pagalbos teikimo gaires.

(161)

Pagal gairių 4.15 punktą veiklos pagalba išimties tvarka gali būti teikiama, jeigu i) yra pagrįsta savo indėliu į regiono vystymąsi ir savo pobūdžiu ir ii) jos lygis proporcingas tiems sunkumams, kuriuos siekiama palengvinti. Būtent valstybės narės turi įrodyti, kad sunkumų esama, ir paaiškinti jų svarbą. Pagal gairių 4.17 punktą veiklos pagalba turi būti ribotos trukmės ir laipsniškai mažinama.

(162)

Pagal gairių 2 punktą „atskiros ad hoc pagalbos išmokėjimas vienai kuriai įmonei arba pagalba, kurią skiriant apsiribota viena veiklos sritimi, gali daryti didelį poveikį konkurencijai atitinkamoje rinkoje, bet jos poveikis regiono vystymuisi gali būti visiškai nežymus. <…> Dėl to aptariamos nukrypti leidžiančios nuostatos paprastai turi būti taikomos tik daugelį sektorių apimančioms pagalbos schemoms, kurios konkrečiame regione prieinamos visoms suinteresuotų sektorių įmonėms.“ Elektros energijos tarifas, kuris atrankiai taikomas kelioms konkrečioms įmonėms tam tikruose sektoriuose, akivaizdžiai neatitinka regioninės pagalbos, kuri turėtų būti teikiama daugeliui sektorių, esmės. Tačiau kadangi absoliutaus draudimo teikti ad hoc regioninę pagalbą nėra, Komisija svarstė, ar esama išimtinių aplinkybių, dėl kurių šiuos tarifus taikyti būtų pateisinama.

(163)

Visų pirma Komisija svarstė Italijos ir naudos gavėjų užfiksuotus Sardinijos elektros energijos rinkos trūkumus, norėdama įvertinti, ar jie galėtų būti kliūtis regionui.

(164)

Italijos elektros energijos rinka yra labai koncentruota (kiek mažiau šalies šiaurėje). Visose zonose dominuojantis operatorius yra buvusi monopolinė įmonė ENEL, išskyrus Sardiniją, kur vyrauja šios įmonės ir E.ON duopolija. ENEL turi gana didelę įtaką rinkoje, Italijos konkurencijos tarnyba yra nustačiusi, kad ji šia įtaka keliais atvejais piktnaudžiavo. Elektros energijos kainos Italijoje apskritai yra aukštos dėl naudojamų įvairių gamybos šaltinių - daugiausia naudojamas iškastinis kuras (daugiausia dujos) - branduolinės energijos nebuvimo ir perkrautos tarpusavio jungties su likusia Europos dalimi.

(165)

Sardinijoje, kuriai tenka 4,1 % Italijos įrengtos naudingosios galios (60), elektros energija gaminama daugiausia termoelektrinėse jėgainėse, naudojant iškastinį kurą (anglį, mazutą, rafinavimo dervą). Saloje nėra gamtinių dujų paskirstymo infrastruktūros.

(166)

Sardinijoje yra susikaupę per dideli energijos gamybos pajėgumai, ypač aukštų kainų segmente (mazutu kūrenamose elektrinėse) dėl Vyriausybės planų sutelkti Italijos sunkiąją pramonę saloje, bet šie planai niekada nebuvo įgyvendinti ir ENEL buvo priversta daugiau investuoti į elektrines. Šios gamyklos ne tik struktūriškai brangesnės, bet ir greičiau technologiškai sensta. Per nagrinėjamą laikotarpį Sardinijos elektros energijos eksportas į žemyninę Italijos dalį buvo ribotas dėl menkų jungiamųjų linijų, kurios greitai pernelyg apkraunamos, pajėgumų (61).

(167)

Dviem energijos bendrovėms, ENEL ir E.ON, kartu priklauso 95 % Sardinijos elektros energijos tiekimo rinkos (apie 58 % E.ON ir 42 % ENEL). Iš energijos sektoriaus tyrimo (62) matyti, kad Sardiniją konkurencijos požiūriu galima vadinti duopolija, kuriai būdingas kolektyvus dominavimas. Rinkos koncentracija yra didelė, bet ne didžiausia Italijoje (63). Kadangi E.ON ir ENEL gali kontroliuoti iš esmės visas elektrines, nuo vidutinių iki didžiausių, didžiąją laiko dalį kainas nustato jos. Tačiau padėtis Sardinijoje ne tokia kritinė kaip Italijos pietuose, kur kainas visą laiką nustato tik ENEL (64).

(168)

Didmeninės elektros energijos kainos Italijoje yra vienos aukščiausių Europoje (65), kainos Sardinijoje yra vienos aukščiausių Italijoje. 2007 m. vidutinė nacionalinė kaina (PUN) buvo 70,99 EUR už MWh, o vidutinė Sardinijos regiono kaina buvo 75,00 EUR už MWh, sumažėjusi nuo 2006 m. buvusios 80,00 EUR už MWh kainos (66). 2008 ir 2009 m. vidutinės Sardinijos regiono kainos ir toliau augo. Pirmą 2009 m. pusmetį kainos Sardinijoje stabiliai laikėsi virš nacionalinio vidurkio (vidutinė kaina buvo 106,60 EUR už MWh, palyginti su PUN 60,50 EUR už MWh).

(169)

Kainos, kurias 2004 ir 2005 m. tarifų naudos gavėjai mokėjo Sardinijoje pagal dvišalius susitarimus, svyravo nuo 60 iki 65 EUR už MWh. Šias kainas palyginti su žemyninėje Italijos dalyje užregistruotomis kainomis nebuvo įmanoma, nes Komisija neturi reikiamų duomenų (Italija teigė, kad negali jų pateikti, žr. 92 konstatuojamąją dalį). Tačiau, remiantis pirmiau pateikta bendra kainų tendencijų, kurios bendrais bruožais atspindi kainų tendencijas pagal dvišalius susitarimus, analize, galima daryti prielaidą, kad nagrinėjamu laikotarpiu daug energijos vartojančios įmonės Sardinijoje mokėjo didesnę kainą, palyginti su žemynine Italijos dalimi.

(170)

Apibendrinant, Sardinijos elektros rinkoje esama įvairių problemų, tarp jų - aukštos kainos, didelė rinkos koncentracija, dominuojanti operatorių įtaka rinkoje, per dideli gamybos pajėgumai aukštų kainų segmente, palyginti neveiksmingos pasenusios elektrinės, galimybės naudotis gamtinių dujų infrastruktūra nebuvimas, nepakankamos elektros jungiamosios linijos. Tikėtina, kad šios problemos gali lemti aukštesnes elektros energijos kainas galutiniams vartotojams, įskaitant tuos, kurie suvartoja daugiausia energijos.

(171)

Pirmas klausimas, į kurį reikia atsakyti, ar tokios problemos yra kliūtis regionui, t. y. ar jos labai veikia Sardinijos ekonomikos vystymąsi. Byloje C 34/02 Komisija nesutiko, kad energijos jungiamųjų linijų nebuvimas yra kliūtis (67). Nors galima pripažinti, kad MVĮ mažiau kenčia nuo aukštų elektros energijos kainų, palyginti su didžiosiomis, daug energijos vartojančiomis pramonės įmonėmis, vis dėlto vienos pramonės šakos gerovė negali būti automatiškai prilyginta viso regiono gerovei. Komisija mano, kad Italija nepakankamai pagrindė, kad esama kliūčių regionui, kurias sukelia Sardinijos elektros energijos rinka.

(172)

Bet net jei būtų daroma prielaida, kad tokios kliūties regionui esama, vis tiek reikėtų įvykdyti Regioninės pagalbos teikimo gairėse nurodytus kriterijus. Taigi Komisija atitinkamai vertino, ar šie kriterijai patenkinti.

(173)

Pagalba turi labai prisidėti prie regiono vystymosi ir būti proporcinga kliūtims, kurias ja siekiama pašalinti. Negalima leisti teikti veiklos pagalbos remiamam regionui dėl to, kad viena pramonės šaka turi sunkumų, būtina įrodyti ilgalaikį poveikį ir viso regiono vystymuisi. Šiuo konkrečiu atveju tai nėra tikėtina. NET jei sutiktume, kad kai kuri salos pramoninės gamybos infrastruktūra prisidėtų prie salos užimtumo ir gamybinės bazės išsaugojimo, poveikis nebūtų ilgalaikis. Jeigu aukštos elektros energijos kainos yra struktūrinė problema Sardinijoje, kaip teigia Italija, sunkumų daug energijos vartojančioms pramonės įmonėms vėl kiltų, vos tik tarifai būtų panaikinti.

(174)

Italijos valdžios institucijos tarifą pristato kaip laikiną priemonę, skirtą taikyti tik iki tol, kol 2010 m. bus užbaigti infrastruktūros projektai, kurie šiuo metu vykdomi energijos ganybos ir jungiamųjų linijų srityje (GALSI dujotiekis ir SAPEI jūrų kabelis) (68). Italija pateikia argumentą, kad dėl geresnės jungiamosios linijos šioms įmonėms nustatytos kainos sumažės. Komisijos manymu, nors nauja infrastruktūra gali sumažinti arba išlyginti kainų skirtumus tarp Sardinijos ir žemyno, mažai tikėtina, kad dėl tokių projektų galėtų perpus sumažėti elektros energijos kainos ir pasiekti tokį lygį, kuris tariamai reikalingas, kad šios pramonės įmonės veiktų stabiliai pelningai.

(175)

Komisija taip pat pažymi, kad stambių vartotojų elektros energijos išlaidoms sumažinti skirta valstybės subsidija elektros energijos tiekėjai neskatinami sumažinti kainų, idant šie neprarastų stambiausių klientų, ir neužkertamas kelias jų išlaidų struktūros blogėjimui. Tačiau subsidija tiekėjai tik labiau skatinami naudotis savo įtaka rinkoje. Todėl, atsižvelgiant į perteklinius pajėgumus, net jei daug energijos vartojančios įmonės įprastomis sąlygomis, jeigu nebūtų elektros energijos tiekėjų įtakos rinkoje (pasak Italijos ir naudos gavėjų, jie suinteresuoti laikyti aukštas kainas), ir tikrai mokėtų konkurencingą kainą, Komisija mano, kad lengvatinis tarifas nėra tinkama priemonė kovoti su tokia įtaka rinkoje.

(176)

Tarifo naudos gavėjams skiriama subsidija nėra skaičiuojama taip, kad būtų kompensuojami regioniniai skirtumai (t. y. elektros kainų žemyninėje Italijos dalyje ir Sardinijoje tos pačios kategorijos klientams taikomų kainų skirtumas), bet ja siekiama suderinti Sardinijos kainas su tomis kainomis, kurias moka naudos gavėjų konkurentai ES. Sardinijos naudos gavėjams nustatytos kainos yra ypač mažos ir tikrai mažesnės už galiojančias žemyninėje Italijos dalyje, kurios yra vienos aukščiausių ES. Todėl tarifai nėra proporcingi kliūčiai regionui, kurią jais tariamai siekiama pašalinti.

(177)

Jau iš paties pasirinkto subsidijos sumos apskaičiavimo metodo matyti, kad priemone siekiama pramonės politikos tikslo, o ne regioninio tikslo. Iš tiesų Italijos pateiktoje medžiagoje pakartotinai pabrėžtas tarifų pramonės politikos aspektas.

(178)

Regioninė veiklos pagalba turi būti laipsniškai mažinama (Regioninės pagalbos teikimo gairių 4.17 punktas). Kadangi 2004 ir 2005 m. tarifų tikslinimo mechanizmai yra skirtingi, jie vertinti atskirai.

(179)

2004 m. tarifai indeksuojami atsižvelgiant į kuro kainų svyravimus ir gali tik arba didėti, arba išlikti nepakitę. Pasak Italijos, tai užtikrina, kad pagalba būtų laipsniškai mažinama. Komisija mano, kad laipsniško mažėjimo reikalavimą galima laikyti įvykdytu, tik jei garantuojama, kad kompensuojamosios išmokos, kurios yra lygios faktinei pagalbos sumai, ilgainiui mažės. To, kad tarifas ilgainiui turėtų didėti, nepakanka, nes aukštesnis tarifas vis tiek gali reikšti didesnę pagalbos sumą, jeigu tuo metu galutiniams vartotojams nustatomos kainos atitinkamoje rinkoje didėja sparčiau negu tarifas. Italijos metodas šiuo atžvilgiu nesuteikia jokios garantijos (69).

(180)

Dėl 2005 m. tarifų - Komisija vertino Įstatymo Nr. 80/2005 11 straipsnio 13 dalyje nustatytą indeksavimo mechanizmą, kurį AEEG išaiškino sprendime 217/05 (žr. 33 konstatuojamąją dalį). AEEG nustatytose įgyvendinimo taisyklėse nurodyta, kad tarifas turi būti kasmet didinamas tokia procentine dalimi, kuri atitinka elektros energijos kainų ES tendencijas, bet ne daugiau kaip 4 % Pasak Italijos, šis mechanizmas užtikrina laipsnišką pagalbos mažėjimą.

(181)

Tačiau Komisija laikosi nuomonės, kad gana nedidelis nominaliojo tarifo didinimas per metus nereiškia, kad grynoji pagalbos suma, vertinant pagal kompensuojamąsias išmokas, ilgainiui laipsniškai mažės.

(182)

Jeigu būtų pripažinta, kad kainų tendencijas energijos biržose iš esmės galima laikyti atspindinčias bendrus kainų pagal dvišalius susitarimus pokyčius, kaip kad siūlo Italija, pagalba pagal 2005 m. tarifus laipsniškai mažėtų, tik jei sumažėtų vidutinės ES kainos (nes tarifai negali būti mažinami, tik didinami). Visais kitais atvejais tarifai teiktų didėjantį pranašumą (70). Kadangi nuo 2004 m. iki bent 2007 m. vidutinės ES elektros energijos kainos sparčiai augo (sparčiau negu 4 % per metus), 2005 m. tarifų pagalbos elementas ilgainiui būtų didėjęs.

(183)

Italija taip pat tvirtina, kad realiai pagal dvišalius susitarimus kainos yra mažiau linkusios didėti negu kainos energijos biržose, todėl 2005 m. tarifais teikiama pagalba de facto laipsniškai mažėja. Komisija pažymi, kad vertinti pateiktas indeksavimo mechanizmas yra grindžiamas kainų svyravimu energijos biržose ir kad Italija nepateikė duomenų apie kainų pagal dvišalius susitarimus kaitą. Taigi Italijos argumentas nepakankamai pagrįstas.

(184)

Iš tiesų ribota Komisijos turima informacija yra priešinga, t. y. kad kainos pagal dvišalius susitarimus Sardinijoje labai išaugo (pavyzdžiui, žr. „Eurallumina“ teiginį, kad 2005 - 2006 m. ji mokėjo 80 EUR už MWh laisvojoje rinkoje, o 2004 m. 65 EUR už MWh). Tokiomis aplinkybėmis, jeigu tarifai būtų taikyti, kompensuojamosios išmokos ilgainiui būtų padidėjusios.

(185)

Taigi nei 2004 m. tarifai, nei 2005 m. tarifai neatitinka laipsniško pagalbos mažėjimo reikalavimo.

(186)

Komisija daro išvadą, kad nagrinėjamų tarifų negalima laikyti suderinamais kaip regioninės pagalbos pagal 1998 m. regioninės pagalbos teikimo gaires. Kadangi Sardinija pagal 107 straipsnio 3 dalies a punktą nuo 2006 m. gruodžio mėn. nebegali gauti pagalbos, nėra būtina nagrinėti, ar pagalba yra suderinama pagal 2007-2013 m. regioninės pagalbos teikimo gaires.

(187)

Komisija tokios pačios neigiamos pozicijos laikėsi 2005 m. dėl priemonės, skirtos „Eurallumina“ energijos išlaidoms Sardinijoje mažinti. Komisija manė, kad ginčijamos priemonės, kaip atleidimo nuo mazuto akcizo, negalima leisti taikyti pagal Regioninės pagalbos teikimo gaires (71).

(188)

Italija ir atitinkamos įmonės nurodė, kad sistemos tikslas - pašalinti elektros rinkų, kuriose kainos dar nėra konkurencingos, trūkumus. Jos tvirtina, kad energijos kainos kelia grėsmę daug energijos vartojančių pramonės įmonių konkurencingumui. Pagalba daro skatinamąjį poveikį, nes be jos bendrovės nutrauktų veiklą.

(189)

Komisija nemano, kad galima sutikti, kad veiklos pagalba kelioms pramonės įmonėms yra tinkama reakcija į nepakankamą konkurenciją vietos elektros energijos rinkoje, kuri veikia visus elektros energijos vartotojus.

(190)

Taip pat abejotina, ar pagalba yra tinkama ir proporcinga persikėlimo už ES ribų prevencijos priemonė. Nei Komisija, nei Europos Sąjungos teismai savo sprendimuose niekada nėra sutikę su tokiu argumentu valstybės pagalbai pateisinti. Sprendimai perkelti visą gamybą arba jos dalį yra bendrovės verslo strategijos dalis ir Komisija niekada nemanė, kad jie yra rinkos nepakankamumo veiksnys. Bylose Terni (72) ir Alcoa (73) Komisija išreiškė abejones dėl panašių argumentų, pagal kuriuos pagalbos priemonės siejamos su pramonės perkėlimo už ES ribų prevencijos tikslu.

(191)

Taip pat reikėtų pažymėti, kad specializuotų institucijų, pavyzdžiui, Konkurencingumo, energetikos ir aplinkos aukšto lygio atstovų grupės (74), išvadose, kurios buvo cituotos byloje, nėra nurodoma, kad turėtų būti teikiama speciali valstybės pagalba konkurencingumo problemoms, kylančioms dėl aukštų energijos kainų, spręsti, bet nurodoma, kad turėtų būti užtikrinama būtinybė visapusiškai laikytis valstybės pagalbos taisyklių (75).

(192)

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, Komisija mano, kad ginčijami 2004 ir 2005 m. tarifai neatitinka nei vienos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnyje numatytos išimties. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 2 dalyje numatytos išimtys netaikomos, nes pagalba nėra nei socialinio pobūdžio, nei skirta gaivalinių nelaimių ar kitų nenumatytų įvykių padarytai žalai ištaisyti ar ekonominiam atsilikimui dėl Vokietijos padalijimo kompensuoti. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies b punkte numatytos išimtys taip pat netaikytinos, nes priemone nėra siekiama įvykdyti svarbų bendro Europos intereso projektą arba ištaisyti kurios nors valstybės narės ekonomikos didelius sutrikimus, skatinti kultūros ir paveldo išsaugojimą. Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies a punkto išimties - iš pirmiau 160–187 konstatuojamosiose dalyse atliktos analizės matyti, kad tarifo negalima patvirtinti kaip pagalbos, kuria siekiama skatinti regiono, kurio pragyvenimo lygis yra nenormaliai žemas arba kuriame yra didelis nedarbas, ekonomikos vystymąsi. Dėl Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 107 straipsnio 3 dalies c punkto - veiklos pagalbai ši išimtis iš esmės negali būti taikoma, kaip nurodyta 155–158 konstatuojamosiose dalyse, ir Komisija negalėjo nustatyti jokių specialių aplinkybių, kuriomis būtų galima pagrįsti pagalbos teikimą šiuo atveju.

(193)

Todėl Komisija mano, kad ir 2004 m., ir 2005 m. tarifai yra nesuderinami su vidaus rinka.

(194)

Kadangi Komisija padarė tokią išvadą, jai nereikia nagrinėti galimo kaupiamojo naujos pagalbos ir senos nesuderinamos pagalbos poveikio, nurodyto 31 konstatuojamojoje dalyje, atsižvelgiant į sprendimą byloje Deggendorf.

(195)

Reglamento Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad neteisėtos pagalbos atvejais, kai pagalba yra nesuderinama su vidaus rinka, būtina atkurti veiksmingą konkurenciją, išskyrus tuos atvejus, kai susigrąžinimas prieštarauja bendram Bendrijos teisės principui.

(196)

Šiuo atveju susigrąžinimo reikalavimas taikomas tik 2004 m. tarifams (byla C 38/A/04), nes 2005 m. tarifai nebuvo įgyvendinti (byla C 13/06).

(197)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką, kai pagalba suteikiama prieš tai apie ją nepranešus pagal Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 3 dalį, pagalbos gavėjas negali turėti teisėtų lūkesčių, kad pagalba teisėta (76). Sąžininga įmonė turėtų gebėti nustatyti, ar pranešimo procedūros laikytasi ir ar pagalba yra teisėta.

(198)

Tačiau nesąžiningai suteiktos pagalbos gavėjams nedraudžiama remtis išimtinėmis aplinkybėmis, kurioms esant daroma teisėta prielaida, kad pagalba yra teisėta, taigi tos pagalbos nereikia grąžinti (77).

(199)

2004 m. tarifų naudos gavėjai šiuo atžvilgiu nepateikė jokios informacijos, Komisija taip pat nenustatė jokių išimtinių aplinkybių, dėl kurių naudos gavėjai galėtų turėti kokių nors teisėtų lūkesčių. Visų pirma, negali būti teisėto lūkesčio, kad tarifai nėra valstybės pagalba, dėl 1996 m. sprendimo byloje Alumix. Kaip nurodyta 2004 m. sprendime pradėti procedūrą (žr. 37 konstatuojamąją dalį), tarifas, kuriuo remiantis nustatyti ginčijami 2004 m. tarifai, nebuvo tarifas, nagrinėtas byloje Alumix, kuris, kaip Komisija nustatė 1996 m., nėra pagalba, tai buvo visiškai nauja priemonė, kuri vėliau buvo pakeista (visų pirma, pakeistas jos finansavimo mechanizmas) (78) ir kurios taikymą Italijos valdžios institucijos išplėtė. Šiuo atveju apdairus gavėjas turėjo patikrinti, ar nauja priemonė yra teisėta.

(200)

Komisija taip pat mano, kad susigrąžinimas nepažeistų jokių kitų bendrųjų Bendrijos teisės principų.

(201)

Visa nesuderinama „Portovesme“, ILA ir „Eurallumina“ pagal 2004 m. potvarkio 1 straipsnį gauta pagalba turi būti sugrąžinta su palūkanomis pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (79), V skyrių.

(202)

Susigrąžinimo tikslas - atkurti tą konkurencinę naudos gavėjų padėtį, kurią jie turėjo prieš gaudami nesuderinamą pagalbą, panaikinant nederamą pagalbos suteiktą pranašumą. Šiuo atveju suteiktas pranašumas lygus lengvatinio tarifo ir elektros energijos kainos, kurią naudos gavėjai būtų mokėję rinkoje, jeigu nebūtų taikyti ginčijami tarifai, skirtumui.

(203)

Tuo metu, kai buvo įvesti tarifai, visos atitinkamos bendrovės pirko elektros energiją pagal dvišalius susitarimus. Valstybė ėmėsi veiksmų, kad subsidijuotų pagal sutartis sulygtą kainą, skirdama kompensuojamąsias išmokas. Todėl susigrąžintinos sumos yra lygios kompensuojamosioms išmokoms, kurias gavėjai gavo per nagrinėjamą laikotarpį (žr. 30 konstatuojamąją dalį).