1.11.2011   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 285/25

(1)

2009 m. liepos 8 d. konsorciumas DAET Loutraki AE – Club Hotel Loutraki AE (toliau – skundo pateikėjas arba Loutraki) (2) pateikė Komisijai skundą dėl Graikijos teisės aktų, kuriais nustatoma įėjimo į lošimo namus mokesčių sistema, ir teigė, kad šia sistema trims veiklos vykdytojams, konkrečiai – Regency Casino Mont Parnès, Corfu casino ir Regency Casino Thessaloniki  (3), suteikta valstybės pagalba. 2009 m. spalio 7 d. elektroniniu raštu skundo pateikėjas nurodė neprieštaraujantis, kad būtų atskleista jo tapatybė. 2009 m. spalio 14 d. įvyko Komisijos darbuotojų ir skundo pateikėjo atstovų susitikimas. 2009 m. spalio 26 d. raštu skundo pateikėjas pateikė papildomos informacijos savo skundui pagrįsti.

(2)

2009 m. spalio 21 d. Komisija persiuntė skundą Graikijai ir paprašė jos patikslinti jos iškeltus klausimus. 2009 m. lapkričio 17 d. raštu Graikija paprašė daugiau laiko atsakymui, ir Komisija 2009 m. lapkričio 18 d. el. raštu šį prašymą patenkino. Graikija Komisijai atsakė 2009 m. lapkričio 27 d.

(3)

2009 m. gruodžio 15 d. Komisija persiuntė Graikijos atsakymą skundo pateikėjui. 2009 m. gruodžio 29 d. skundo pateikėjas pateikė pastabas dėl Graikijos atsakymo.

(4)

2010 m. vasario 25 d. bei kovo 4 ir 23 d. Komisija paprašė Graikijos pateikti papildomos informacijos; Graikija į šiuos prašymus atsakė 2010 m. kovo 10 d. bei balandžio 1 ir 21 d.

(5)

2010 m. liepos 6 d. sprendimu (toliau – sprendimas pradėti procedūrą) Komisija Graikijai pranešė pradedanti Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 108 straipsnio 2 dalyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą dėl Graikijos įgyvendintos priemonės, t. y. mažesnio mokesčio tarifo nustatymo įėjimui į kai kuriuos lošimo namus. Sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje, o suinteresuotųjų šalių paprašyta pateikti pastabas (4).

(6)

2010 m. rugpjūčio 9 d. raštu Graikija paprašė pratęsti atsakymo terminą, ir Komisija 2010 m. rugpjūčio 18 d. raštu šį prašymą patenkino. Komisija Graikijos pastabas dėl sprendimo pradėti procedūrą gavo 2010 m. spalio 6 d.2010 m. spalio 12 d. Graikijos institucijos pateikė papildomos informacijos dėl ginčijamos priemonės.

(7)

Pradėjusi tyrimą, Komisija gavo dviejų suinteresuotųjų šalių pastabas: Mont Parnès lošimo namų, vieno iš priemonės naudos gavėjų, atstovų 2010 m. rugpjūčio 4 d. raštu ir privačių Lutrakio lošimo namų atstovų 2010 m. spalio 8 ir 25 d. raštais.

(8)

2010 m. spalio 29 d. raštu Komisija persiuntė šias pastabas Graikijos institucijoms, kad suteiktų joms galimybę į jas atsakyti. 2010 m. gruodžio 6 d. raštu Graikijos institucijos pateikė pastabas dėl trečiųjų asmenų pastabų, kuriomis, be kita ko, siekta išsiaiškinti kai kuriuos nagrinėjamos sistemos taikymo ir bylos analizei reikšmingų Graikijos teisės aktų aiškinimo aspektus.

(9)

Vertintiną priemonę sudaro mokestinė diskriminacija tam tikrų lošimo namų naudai, Graikijos valdžios institucijoms vienu metu taikant įvairias iš dalies privalomas nuostatas, pagal kurias:

ir taip privatūs lošimo namai atsiduria konkurenciniu požiūriu nepalankesnėje padėtyje (5).

(10)

Priemonė yra naudinga valstybiniams lošimo namams ir vieniems privatiems Salonikų lošimo namams, kuriuos taikant išimtį buvo leista vertinti taip pat kaip valstybinius lošimo namus, kaip išsamiau paaiškinta toliau.

(11)

Nagrinėjamos priemonės naudos gavėjai yra šie Graikijos lošimo namai: Mont Parnès  (6), Salonikų (7), Korfu (8) ir Rodo (9).

(12)

Tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas pradėti procedūrą, mažesnė 6 EUR reguliuojamoji įėjimo kaina buvo taikoma tik trims Graikijos lošimo namams: Mont Parnès, kurio 49 % akcijų buvo privatizuota, o 51 % akcijų tebebuvo kontroliuojama valstybės; valstybiniais laikytiems privatiems Salonikų lošimo namams; ir valstybiniams lošimo namams Korfu. Rodo ir Korfu lošimo namams priemonė nebetaikoma atitinkamai nuo 1999 m. balandžio mėn. (10) ir 2010 m. rugpjūčio mėn. (11), nes juos visiškai privatizavus jie pakėlė įėjimo kainą.

(13)

Prieš liberalizuojant rinką 1994 metais Graikijoje veikė tik trys– Mont Parnès, Korfu ir Rodo lošimo namai. Tuo metu lošimo namai buvo valstybės įmonės ir juos kaip valstybei priklausančius klubus valdė Graikijos turizmo biuras (EOT) (12). Įėjimo į šiuos lošimo namus kaina buvo nustatoma EOT Generalinio sekretoriato sprendimu tokia tvarka (13):

(14)

Rinka liberalizuota 1994 m., kai, priėmus Įstatymą Nr. 2206/1994, be esamų valstybinių lošimo namų, buvo naujai įsteigti šeši privatūs lošimo namai (15). 1994 m. įstatyme buvo numatyta išduoti iš viso 14 licencijų trims esamiems Rodo, Mont Parnès ir Korfu valstybiniams lošimo namams ir 11 privačiųjų lošimo namų, kuriuos dar tik buvo numatoma įsteigti (16). Tačiau iš 11 numatytų naujų privačiųjų lošimo namų licenciją gavo ir veiklą pradėjo tik šeši, t. y. Chalkidikės, Lutrakio, Salonikų, Rio (Achajos), Ksantės (Trakijos) ir Siro (1995 ir 1996 m.); likusios penkios licencijos buvo panaikintos.

(15)

Įstatymo Nr. 2206/1994 2 straipsnio 10 dalyje buvo numatyta, kad įėjimo į tam tikrų vietovių lošimo namus kaina bus nustatoma ministro sprendimu; tuo pačiu sprendimu taip pat būtų nustatoma procentinė kainos dalis, atiteksianti Graikijos valstybei kaip pajamos. 1995 m. lapkričio 16 d. finansų ministro sprendimu (17) nustatyta, kad nuo 1995 m. gruodžio 15 d. visi lošimo namų veiklos vykdytojai, kuriems taikomas Įstatymas Nr. 2206/1994, už įėjimą (18) privalo imti 5 000 GRD (19) (maždaug 15 EUR) (20). Sprendime reikalaujama, kad lošimo namų veiklos vykdytojai mokėtų valstybei rinkliavą, sudarančią 80 % kiekvieno bilieto nominaliosios vertės, o likusieji 20 %, įskaitant atitinkamą PVM, atitektų lošimo namams (21). Sprendime numatyta, kad lošimo namai gali neimti pinigų už įėjimą (22). Tačiau, nepaisant to, kokį mokestį jie ima iš vartotojų, lošimo namai privalo valstybei mokėti 80 % reguliuojamosios kainos (23). Sprendime reikalaujama, kad lošimo namai mokesčius sumokėtų kas mėnesį (24). Be to, jame numatytos konkrečios bilietų nuolaidos, galiojančios 15 arba 30 dienų (25).

(16)

Visi nuo 1995 m. pagal Įstatymą Nr. 2206/1994 įsteigti nauji privatūs lošimo namai taikė 1995 m. ministro sprendimą ir pagal pirmesniame punkte paaiškintą bendrą taisyklę už įėjimą ėmė 15 EUR, išskyrus Salonikų lošimo namus, kaip papildomai paaiškinta toliau.

(17)

Tačiau valstybei priklausantys Mont Parnès, Korfu ir Rodo lošimo namai toliau veikė kaip EOT klubai (26) ir netaikė 1994 ir 1995 m. teisės aktų iki pat Įstatyme Nr. 2206/1994 numatytų licencijų išdavimo.

(18)

Iš Graikijos valdžios institucijų pateiktų pastabų ir nacionalinių taisyklių paaiškinimų Komisija daro išvadą, kad praktiškai sistema veikė toliau aprašytu būdu.

(19)

Graikijos valdžios institucijos paaiškino, kad lošimo namų veikla Graikijoje apskritai reglamentuojama Įstatymo Nr. 2206/1994. Specialiosios nuostatos, taikytinos valstybiniams lošimo namams, galiojusios iki Įstatymo Nr. 2206/1994 priėmimo, laikomos bendrųjų įstatymo (ir 1995 m. jį įgyvendinančio ministro sprendimo) nuostatų taikymo išimtimi, kol šie lošimo namai neprivatizuoti ir jiems neišduotos įstatyme numatytos licencijos.

(20)

Todėl iki jiems išduodant licencijas pagal Įstatymą Nr. 2206/1994 1995 m. ministro sprendimas buvo laikomas netaikomu valstybiniams lošimo namams nei įprastos 15 EUR įėjimo kainos, nei reikalavimo atiduoti 80 % šios kainos valstybei požiūriu. Valstybiniai lošimo namai šią 80 % kainos dalį pradėjo mokėti tik jiems išdavus Įstatyme Nr. 2206/1994 numatytas licencijas (žr. šio sprendimo 23 ir paskesnius punktus). Tačiau net ir tada, kadangi ankstesni EOT sprendimai, kuriais nustatoma 6 EUR įėjimo kaina, buvo laikomi specialia išimtimi (anksčiau galiojęs lex specialis), nepakeista Įstatymo Nr. 2206/1994 bendrosiomis nuostatomis ir 1995 m. ministro sprendimu, įėjimo į valstybinius lošimo namus kaina išimties tvarka liko 6 EUR ir šie lošimo namai mokėjo 80 % tik nuo 6 EUR. EOT sprendimai buvo laikomi netaikytinais tik po privatizacijos, kai lošimo namai 100 % jau nebepriklausė valstybei. Tik tada lošimo namai už įėjimą ėmė imti įprastą 15 EUR mokestį ir įgijo pareigą mokėti 80 % nuo 15 EUR valstybės rinkliavą.

(21)

Nors atrodo, kad tai turėjo būti bendra taisyklė, iš dalies privatizuojant Mont Parnès lošimo namus, privatizavimą patvirtintu Įstatymu Nr. 3139/2003 (jame vėliau taip pat numatyta privatizuoti Korfu lošimo namus) padaryta išimtis: įstatyme aiškiai nurodyta, kad įėjimo į Mont Parnès kaina liks 6 EUR.

(22)

2000 m. vietoj EOT Korfu ir Mont Parnès lošimo namų veiklos vykdytoja tapo Elliniki Etaireia Touristikis Anaptyxis (Graikijos turizmo plėtros įmonė, ETA), visiškai priklausiusi Graikijos valstybei, o nuo 2000 iki 2003 m. pabaigos, kai licencijos lošimo namams buvo išduodamos pagal Įstatymą Nr. 2206/1194, ETA iš pradžių savanoriškai o paskui – pagal Įstatymą Nr. 2919/2001 ėmė laipsniškai prisitaikyti prie Įstatyme Nr. 2206/1994 lošimo namams nustatytų reikalavimų, kad pasirengtų dviejų anksčiau valstybei priklausiusių klubų visiškam licencijavimui ir privatizavimui (27). Šiuo pereinamuoju laikotarpiu ETA pervedinėjo valstybei 80 % 6 EUR įėjimo į Mont Parnès ir Korfu bilieto kainos mokestį.

(23)

2003 m. valstybei priklausantys Mont Parnès lošimo namai buvo pertvarkyti į ribotos atsakomybės bendrovę, o 49 % jos akcijų parduota privačiajam sektoriui (28). Įstatyme Nr. 2206/1994 numatyta licencija Mont Parnès lošimo namams galiausiai išduota 2003 m. pagal Įstatymą Nr. 3139/2003 (1 straipsnio 1 dalis). Pagal tą patį įstatymą išlaikyta 6 EUR įėjimo į Mont Parnès kaina (1 straipsnio 1 dalies vii punktas).

(24)

Korfu lošimo namų atveju Įstatyme Nr. 2206/1994 numatyta licencija iš pradžių išduota ETA pagal Įstatymą Nr. 3139/2003 (1 straipsnio 3 dalis, kad paskui ETA galėtų juos įtraukti į privatizavimo procesą). Toje pat nuostatoje nurodyta, kad įėjimo į Korfu lošimo namus kaina bus nustatyta nauju ministro sprendimu, o tai reiškė, kad 1995 m. ministro sprendimas nebetaikomas. Remiantis Komisijos turima informacija, naujas ministro sprendimas niekada nebuvo priimtas ir Korfu lošimo namai toliau ėmė 6 EUR už įėjimą iki pat privatizavimo 2010 m. rugpjūčio mėn., kai šie lošimo namai už įėjimą pradėjo imti 15 EUR (29).

(25)

Rodo lošimo namų atveju Įstatyme Nr. 2206/1994 numatyta licencija buvo išduota 1996 m. 1996 m. gegužės 29 d. ministro sprendimu T/633. Tačiau lošimo namai ir toliau ėmė sumažintą įėjimo mokestį ir padidino jį iki 15 EUR tik po privatizavimo 1999 m. balandžio mėn. Iki privatizavimo jie veikė kontroliuojami EOT ir todėl vadovavosi 1992 m. EOT sprendimu, pagal kurį buvo nustatyta 1 500 GRD įėjimo į Rodo lošimo namus kaina (30).

(26)

Privatūs Salonikų lošimo namai buvo įsteigti ir licencijuoti 1995 m. pagal Įstatymą Nr. 2206/1994 (31). Jie visada ėmė sumažintą 6 EUR įėjimo mokestį, kurį taikė valstybei priklausantys lošimo namai (Mont Parnès ir Korfu), remdamiesi įstatymo galią turinčiu Dekretu Nr. 2687/1953 (32), kuriame numatyta, kad iš užsienio investicijų įsteigtos įmonės vertinamos bent taip pat palankiai kaip kitos panašios šalies įmonės (33). Kai vienu metu šis klausimas buvo iškeltas, lošimo namų valdytojas (t. y. Hyatt Regency) pateikė prašymą įėjimo į Salonikų lošimo namus kainą nustatyti tokio pat dydžio kaip Mont Parnés, t. y. 6 EUR. Gavus Valstybės teisės tarybos išvadą (Išvada Nr. 631/1997), šis prašymas buvo patenkintas. Kadangi Salonikų lošimo namams licencija buvo išduota 1995 m., jiems taikytas reikalavimas 80 % įėjimo bilieto nominaliosios vertės pervesti valstybei (34).

(27)

Komisija pradėjo oficialų tyrimą pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį, nes jai kilo rimtų abejonių, susijusių su diskriminaciniu kelių konkrečiai nurodytų Graikijos lošimo namų, kuriems buvo taikomos palankesnė mokestinė tvarka nei kitiems šalies lošimo namams, mokestiniu vertinimu.

(28)

Komisijos nuomone, ginčijama priemone nukrypstama nuo bendrųjų teisės normų, kuriose nustatytas įprastas nuo įėjimo į lošimo namus kainos imamas dydis, ir taip pagerinta pagalbos gavėjų konkurencinė padėtis.

(29)

Atrodė, kad ginčijama priemonė reiškė Graikijos valstybės viešųjų pajamų praradimą ir ja suteiktas pranašumas lošimo namams, už įėjimą imantiems mažesnį mokestį. Į Graikijos institucijų argumentą, kad tiesioginis mažesnės įėjimo kainos teikiamos naudos gavėjas yra klientas, Komisija atsakė, kad subsidija vartotojams gali būti laikoma valstybės pagalba įmonei, jeigu jos sąlyga yra šios įmonės parduodamos konkrečios prekės vartojimas arba teikiamos paslaugos naudojimas (35).

(30)

Komisija taip pat pažymėjo, kad apmokestinimo lygis neatrodė nustatytas atsižvelgiant į atskirų lošimo namų aplinkybes (36); Komisija padarė pirminę išvadą, kad priemonė yra pasirinktinio pobūdžio (37).

(31)

Komisijos nuomone, ginčijama priemonė galėjo iškreipti Graikijos lošimo namų tarpusavio konkurenciją ir verslo įsigijimo rinką Europoje. Komisija teigė visiškai gerbianti valstybių narių teisę reglamentuoti lošimus jų teritorijoje, laikantis ES teisės, tačiau nesutiko, kad darytina išvada, jog nagrinėjama priemonė negali iškreipti konkurencijos ir neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai. Šiame pramonės sektoriuje veikiantys veiklos vykdytojai dažnai yra tarptautinės viešbučių grupės, kurių sprendimui investuoti priemonė gali turėti įtakos ir lošimo namai gali būti traukos centras turistams apsilankyti Graikijoje. Todėl Komisija padarė išvadą, kad priemonė galėjo iškreipti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą (38).

(32)

Komisija iš pradžių laikėsi nuomonės, kad priemonė yra neteisėta pagalba, nes Graikijos valdžios institucijos ją įgyvendino be išankstinio Komisijos pritarimo, ir kad pagalbą gali tekti susigrąžinti, laikantis 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (39) (toliau – Procedūrų reglamentas), 15 straipsnio.

(33)

Komisija nenustatė jokių priežasčių, dėl kurių ginčijamą priemonę būtų galima laikyti suderinama su vidaus rinka; priemonė atrodė esanti nepagrįsta pagalba lošimo namų, kuriems ji taikoma, veiklai (40).

(34)

Komisija pažymėjo, kad jeigu pasitvirtintų jos abejonės dėl to, kad priemonė reiškia neteisėtą valstybės pagalbą, pagal Procedūrų reglamento 14 straipsnio 1 dalį ji privalėtų įpareigoti Graikiją susigrąžinti pagalbą iš jos gavėjų, nebent tai prieštarautų bendrajam teisės principui (41).

(35)

Atlikdama oficialų tyrimą Komisija gavo pastabas iš Graikijos, Elliniko Kazino Parnithas AE (toliau – Mont Parnès) atstovo ir privačių Lutrakio lošimo namų (toliau – Lutrakio lošimo namai) atstovų.

(36)

Pagalbos gavėjo Mont Parnès lošimo namų atstovo pateiktos pastabos ir iš Graikijos valdžios institucijų gautos pastabos iš esmės nesiskiria ir bus kartu apibendrintos šiame skyriuje.

(37)

Ir Graikijos valdžios institucijos, ir Mont Parnès neigia kokios nors valstybės pagalbos buvimą. Jos tvirtina, kad valstybė neatsisako jokių pajamų, o jeigu ir atsisako, lošimo namai negauna jokios naudos.

(38)

Graikijos valdžios institucijų teigimu, kainų skirtumai yra tik kainų reguliavimo dalykas, nes padidintas mokestis yra vienoda atitinkamos išduodamų įėjimo bilietų kainos dalis.

(39)

Pasak Graikijos valdžios institucijų, tikslas, kurio siekta nustatant įėjimo kainą ir reikalaujant mokėjimo valstybei, yra ne didinti valstybės pajamas, bet atgrasyti mažai pajamų gaunančius asmenis nuo azartinių lošimų. Tai, kad iš įėjimo mokesčio valstybė taip pat gauna pajamų, nekeičia jo kaip kontrolės priemonės pobūdžio. Todėl Graikijos valdžios institucijos mano, kad reikalavimas išduoti įėjimo bilietą į lošimo namų lošimo zonas įeinantiems klientams už nustatytą kainą yra administracinė kontrolės priemonė, kuria nustatoma rinkliava, tačiau ji nėra mokesčio pobūdžio ir negali būti laikoma mokestine našta, kaip konstatuota Valstybės tarybos (Graikijos aukščiausiasis administracinis teismas) sprendime Nr. 4027/1998 (42).

(40)

Dėl skirtingiems lošimo namams taikomų skirtingų kainų Graikija nurodo, kad skiriasi įvairių lošimo namų ekonominės ir socialinės aplinkybės ir todėl jų negalima lyginti. Graikijos valdžios institucijos teigia, kad kainų skirtumai pateisinami viešosios tvarkos sumetimais. Jos visų pirma teigia, kad skirtingų lošimo namų aplinkybės pateisina ir visiškai atitinka skirtingos bilieto kainos nustatymo praktiką šalia didelių miesto centrų esančių lošimo namų ir kaimo vietovėje esančių lošimo namų, kur gyvena daugiausia kaimo gyventojai, kurių daugumos pajamos ir išsilavinimas yra menkesni ir kuriuos atgrasyti nuo azartinių lošimų reikia labiau nei miesto vietovių gyventojus.

(41)

Skundo pateikėjas Lutrakio lošimo namai pažymėjo, kad 2010 m. privatizavus Korfu lošimo namus įėjimo kaina nuo 6 EUR padidėjo iki 15 EUR, o tai, pasak Lutrakio lošimo namų, iš esmės neatitinka viešąja tvarka grindžiamų argumentų; Graikijos valdžios institucijos atsako, kad tolima geografinė Korfu salos padėtis reiškia, kad Korfu lošimo namai nekonkuruoja su jokiais kitais Graikijos lošimo namais, todėl konkurencija negali būti iškreipiama. Graikijos valdžios institucijos taip pat teigia, kad privaloma, jog įėjimo kaina būtų atgrasanti, siekiant apsaugoti Korfu gyventojus, nes po privatizavimo pasikeitus lošimo namų veiklos sąlygoms neišvengiamai gerokai pailgės jų darbo valandos, padidės bendras veiklos lygis ir patrauklumas.

(42)

Jeigu pranašumas ir suteikiamas mažesnę kainą imantiems lošimo namams, nes jie pritraukia daugiau klientų, Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès nesutinka su nuomone, kad būtinai prarandamos valstybės pajamos. Be to, nėra aišku, kad, jeigu įėjimo kaina būtų didesnė, šie tariami pagalbos gavėjai surinktų valstybei daugiau pajamų, todėl tariamos negautos pajamos yra hipotetinės. Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès teigia, kad dėl mažesnės įėjimo kainos naudą gauna klientas ir kad kainos dalis, kuri lieka lošimo namams, yra didesnė tuose lošimo namuose, kuriuose imama 15 EUR įėjimo kaina, ir tai yra naudinga didesnę kainą nustačiusiems lošimo namams.

(43)

Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès tvirtina, kad poveikio konkurencijai ar prekybai nėra, nes kiekvieni lošimo namai turi vietos rinką. Jie nesutinka, kad galima konkurencija su kitų rūšių azartiniais lošimais, apie kurią kalbama sprendime pradėti procedūrą, ir pažymi, kad azartiniai lošimai internetu šiuo metu Graikijoje yra neteisėti.

(44)

Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès teigia, kad net jeigu ir būtų pripažinta, jog sumažinta 6 EUR įėjimo kaina galėjo ar dar gali paveikti užsienio įmonės sprendimą investuoti į Graikijos lošimo namus, užsienio įmonė visada galės pasinaudoti įstatymo galią turinčiu Dekretu Nr. 2687/1953, kaip tai padarė Hyatt Regency Xenodocheiaki kai Touristiki (Salonikai) AE Salonikų lošimo namų atveju.

(45)

Skundo pateikėjas teigia, kad pagalbos gavėjai gali neapmokestinti įėjimo, tačiau vis vien turi mokėti 80 % rinkliavą, ir, jo teigimu, tai labai aiškiai rodo, kad priemonė yra valstybės pagalba; Graikijos valdžios institucijos atsako, kad ši praktika yra išimtinė, nes lošimo namai šia galimybe naudojasi, kad siūlytų nemokamą įėjimą daugiausia labai svarbiems asmenims arba įžymybėms ir kad ši praktika prieštarauja mokesčių teisei (Įstatymas Nr. 2238/1994), nes 80 % bilieto kainos mokėjimas valstybei iš pačios įmonės išteklių nepripažįstamas produktyviomis išlaidomis ir negali būti atskaitytas iš įmonės pajamų, todėl taip besielgianti įmonė patiria didelę mokestinę naštą.

(46)

Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès dar atkreipia Komisijos dėmesį į kitus lošimo namų skirtumus pagal įvairias mokesčių ir reguliavimo priemones. Jos teigia, kad šie skirtumai yra palankūs skundo pateikėjui Lutrakio lošimo namams ir kompensuoja pranašumus, kurių jų gavėjai įgyja dėl mažesnės įėjimo kainos. Visų pirma kiekvieni lošimo namai moka metinio bruto pelno procentinę dalį valstybei, tačiau pagal įstatymą Lutrakio lošimo namai moka mažiau nei kiti. Komisija pirmiausia pažymi, kad, jeigu iš tikrųjų egzistuoja kitos Graikijos valdžios institucijų ir Mont Parnès nurodytos priemonės, jos gali būti atskira pagalbos priemonė Lutrakio lošimo namams, jeigu tik yra įvykdytos visos galiojančių ES valstybės pagalbą reglamentuojančių teisės aktų sąlygos. Tačiau bet kuriuo atveju jos skiriasi nuo vertinamos priemonės ir nepatenka į šio sprendimo taikymo sritį.

(47)

Galiausiai Graikija nurodė svarstanti galimybę pakeisti savo lošimo namų kainodaros politiką, kad pašalintų jų diskriminaciją. Tačiau ji Komisijai kol kas nepranešė, kad tokie pakeitimai būtų įgyvendinami.

(48)

Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès nepateikė jokių pastabų dėl kokios nors pagalbos suderinamumo ir teisėtumo.

(49)

Subsidiariai Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès teigia, kad, net jei būtų konstatuota, kad vertinama priemonė yra neteisėta ir nesuderinama valstybės pagalba, šios pagalbos susigrąžinimas prieštarautų dviem principams.

(50)

Dėl susigrąžintinos sumos apskaičiavimo Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès nesutinka su Lutrakio lošimo namų siūlomu skaičiavimo metodu, pagal kurį brangesnių ir pigesnių lošimo namų mokesčio vienam klientui skirtumą reikėtų padauginti iš klientų, įėjusių į pagalbą gavusius lošimo namus, skaičiaus. Jų teigimu, toks apskaičiavimo metodas turi trūkumų ir yra savavališkas, nes nėra aišku, kad imdami didesnę kainą už bilietą tariami pagalbos gavėjai Mont Parnès, Salonikų ir Korfu (44) lošimo namai turėtų tą pačią klientūrą.

(51)

Lutrakio lošimo namai teigia, kad nacionalinės teisės aktuose nustatytos priemonės reiškia mokestinę diskriminaciją tam tikrų lošimo namų naudai, nes vienoda nuo įėjimo bilieto kainos skaičiuojama 80 % rinkliava, kuri turi būti pervesta valstybei, taikoma skirtingai mokesčio bazei, t. y. dviem skirtingoms valstybės nustatytoms įėjimo kainoms. Pagalbą gaunančių lošimo namų įėjimo kaina yra gerokai mažesnė nei įėjimo į kitus lošimo namus kaina (6 EUR vietoj 15 EUR), todėl valstybė praranda pajamas, ir, atsižvelgiant į tai, kad taip iškreipiama konkurencija, teikiama valstybės pagalba.

(52)

Lutrakio lošimo namai taip pat tvirtina, kad priemonė nėra objektyviai pateisinama, nes mažesnės įėjimo į pagalbą gaunančius lošimo namus kainos nustatymas iš tikrųjų prieštarauja socialiniam tikslui ir įėjimo į lošimo namus kainos nustatymo pateisinimui bei ypatybėms, kurios buvo aptartos Valstybės tarybos sprendime Nr. 4027/1998. Lutrakio lošimo namų teigimu, negalima pagrįstai teigti, kad administracinės kontrolės ir socialinės apsaugos tikslus galima pasiekti, taikant skirtingą įėjimo bilietų kainą – įėjimas į Mont Parnès lošimo namus, esančius tik maždaug 20 km nuo miesto centro, kainuoja 6 EUR, į Lutrakio lošimo namus, nuo Atėnų miesto centro nutolusius maždaug 85 km, įėjimas kainuoja 15 EUR; įėjimas į Salonikų lošimo namus, esančius tik apie 8 km nuo Salonikų miesto centro, kainuoja 6 EUR, o Chalkidikėje, esančioje maždaug 120 km nuo Salonikų miesto centro, įėjimas į lošimo namus kainuoja 15 EUR.

(53)

Lutrakio lošimo namai pažymi, kad anksčiau Graikija yra teigusi, jog mažesnė 6 EUR įėjimo kaina yra grindžiama ypatingomis kiekvienų pagalbą gaunančių lošimo namų aplinkybėmis, daugiausia susijusiomis su geografine vietove (kuri lemia tam tikras ekonomines, socialines, demografines ir kitas specifines ypatybes), tačiau 2010 m. rugpjūčio mėn. po privatizavimo Korfu lošimo namai be jokio paaiškinimo, kodėl šios ypatingos aplinkybės nebetaikomos, už įėjimą pradėjo imti 15 EUR mokestį.

(54)

Dėl susigrąžintinos sumos dydžio Lutrakio lošimo namai teigia, kad susijusi suma – tai vienam klientui tenkančio mokesčio skirtumas, padaugintas iš klientų, įeinančių į pagalbą gaunančius lošimo namus, skaičiaus.

(55)

Dėl atskirų Graikijos ir Mont Parnès nurodytų priemonių, kurios, jų nuomone, yra palankios Lutrakio lošimo namams, pagrindinė iš jų – esą Lutrakio lošimo namai moka valstybei mažesnę nei kiti lošimo namai metinio bruto pelno dalį, Lutrakio lošimo namai nurodo, kad iš tikrųjų pagal atskirą susitarimą su valdžios institucijomis jie yra sumokėję tiek pat kiek ir jų konkurentai.

(56)

Vertintiną priemonę sudaro mokestinė diskriminacija tam tikrų lošimo namų naudai, kurią Graikijos valdžios institucijos įgyvendino, vienu metu taikydamos įvairias nuostatas (45), kuriose nustatyta vienoda 80 % rinkliava nuo įėjimo į lošimo namus kainos ir nustatytos skirtingos reguliuojamos kainos valstybiniams ir privatiems lošimo namams, t. y. 6 EUR valstybei priklausantiems lošimo namams ir 15 EUR privatiems lošimo namams, todėl privatūs lošimo namai atsidūrė konkurenciniu požiūriu nepalankesnėje padėtyje (46).

(57)

Kad išsiaiškintų, ar priemonė reiškia valstybės pagalbą, kuriai taikomos Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (SESV) nuostatos, Komisija turi įvertinti, ar ji atitinka šios Sutarties 107 straipsnio 1 dalie sąlygas. 107 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad „išskyrus tuos atvejus, kai Sutartys nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai.“

(58)

Atitinkamai Komisija įvertins, ar ginčijama priemonė atitinka visas keturias reikalaujamas sąlygas, kad būtų laikoma valstybės pagalba pagal 107 straipsnio 1 dalį.

(59)

Kad būtų laikoma valstybės pagalba, priemonė turi suteikti pagalbos gavėjams pranašumą – jie turėtų nemokėti mokesčių, kurie paprastai turėtų būti padengiami iš jų pačių biudžeto.

(60)

Graikijos valdžios institucijos teigė, kad, pirma, priemonei valstybės pagalbos taisyklės netaikomos, nes visi Graikijoje veikiantys lošimo namai turi mokėti valstybei vienodą mokestį, t. y. 80 % kiekvieno įėjimo bilieto vertės, o skirtingo vertinimo elementas atsiranda dėl 1994 ir 1995 m. teisės aktuose nustatytos kainodaros politikos, nustačius 15 EUR įėjimo į lošimo namus, licencijuotus pagal Įstatymą Nr. 2206/1994, kainą.

(61)

Graikijos valdžios institucijos taip pat teigia, kad kaina už įėjimą – tik administracinės kontrolės priemonė, o ne mokestis, nes pagal Valstybės tarybos sprendimą Nr. 4025/1998 įėjimo į lošimo namus kainos nustatymas turi socialinį pobūdį ir nėra mokestinė priemonė.

(62)

Pirmiausia reikėtų pažymėti, kad kainų nustatymo Įstatyme Nr. 2206/1994 negalima taip paprastai apibūdinti kaip įprastos kainodaros politikos, nes atrodo, kad visi lošimo namai gali laisvai iš vartotojų imti mažesnį įėjimo mokestį arba netgi išvis padaryti įėjimą nemokamą, nors visais atvejais jiems taikoma pareiga mokėti valstybei 80 % išduoto įėjimo bilieto vertės, nepaisant to, ar vartotojas iš tikrųjų turėjo mokėti už įėjimą.

(63)

Bet kuriuo atveju, taikant ES valstybės pagalbos taisykles, neturi reikšmės tai, ar vertinama priemonė yra mokestis, ar kainų nustatymo priemonė, nes 107 straipsnis taikomas pagalbai „bet kokia forma“, jeigu suteikiamas pranašumas. To, kad pagrindinis jos tikslas nėra mokestinių pajamų gavimas, savaime nepakanka, kad šios priemonės nebūtų galima laikyti valstybės pagalba.

(64)

NET jei būtų pripažinta, kad įėjimo į lošimo namus kainos nustatymas gali turėti socialinį tikslą, klausimas, ar tai yra valstybės pagalbai prilygstantis pranašumas, turi būti vertinamas pagal poveikį atskiroms įmonėms, siekiant nustatyti, ar kai kurios įmonės valstybei duoda mažiau pajamų. Kadangi nuo bendros 15 EUR įėjimo kainos taikymo buvo atskirai atleidžiami konkretūs lošimo namai ir visų pirma kadangi 80 % rinkliava turi būti mokama valstybei nuo mažesnės kainos, kurią lošimo namai privalo imti (iš esmės, žr. pirmiau), šiems lošimo namams suteikiamas pranašumas.

(65)

Komisija pripažįsta valstybių narių teisę apibrėžti priemonę kaip mokestinę ar kitokią priemonę pagal jų pačių nacionalinę teisę. Komisijos vertinimu niekaip nesiekiama aiškinti nacionalinės teisės. Tačiau dėl šios priemonės tampa įmanoma valstybei nuolat mokėti 80 % nuo kiekvieno lošimo namų išduoto įėjimo bilieto kainos. Be to, Komisija pažymi, kad pagal nacionalinę teisę (visų pirma Įstatymą Nr. 2206/1994 ir 1995 m. ministro sprendimą) mokėtinos sumos turi būti deponuotos atitinkamam pelno mokesčio biurui (47). Todėl, nors tai neturi įtakos priemonės kvalifikavimui pagal nacionalinę teisę, Komisija pažymi, kad priemonė turi panašų į mokestinės priemonės poveikį. Todėl vien šio sprendimo ir įvertinimo pagal ES valstybės pagalbos teisę tikslais Komisija šiame sprendime priemonę vadins „mokestine priemone“, „mokesčiu“ arba „apmokestinimu“.

(66)

Dėl vertinamos priemonės, t. y. mokestinės diskriminacijos, atsirandančios dėl bendro vienodo mokesčio nuo įėjimo, taikomo nevienodai reguliuojamoms įėjimo kainoms, poveikio Graikijoje valstybei priklausantys lošimo namai įgyja pranašumą prieš privačius lošimo namus. Bendras dviejų valstybės priemonių poveikis yra toks, kad privatūs lošimo namai turi mokėti valstybei 12 EUR mokestį nuo įėjimo kainos už vieną asmenį (80 % nuo 15 EUR), o valstybiniai lošimo namai moka tik 4,80 EUR (80 % nuo 6 EUR) (48).

(67)

Šia priemone Graikijos valstybė valstybinius lošimo namus atleidžia nuo naštos, kuri jiems kitu atveju būtų tekusi, jeigu apmokestinimas būtų nediskriminacinis ir neutralus konkurencijos požiūriu. Nediskriminacinis ir konkurencijos požiūriu neutralus apmokestinimas Graikijoje iš esmės buvo nustatytas Įstatymu Nr. 2206/1994 dėl lošimo namų steigimo, veiklos vykdymo ir priežiūros, kuriuo nustatyta 15 EUR įėjimo kaina ir valstybei mokėtinas 80 % šios kainos mokestis. Tačiau Graikijos valstybė netaikė šios nediskriminacinės ir konkurencijos požiūriu neutralios apmokestinimo sistemos valstybiniams lošimo namas (arba privatiems Salonikų lošimo namams, kurie vertinami taip pat) ir leido jiems mokėti 4,80 EUR mokestį nuo įėjimo kainos, todėl vertino šias įmones palankiau. Šiems lošimo namams pagal bendras jų pajamas teko lengvesnė mokesčių našta vienam asmeniui. Visos bendros jų pajamos apima pajamas ne tik iš mokamo įėjimo (vien už įėjimo bilietų kainą), bet ir iš kitų pajamų šaltinių, pvz., azartinių lošimų, apgyvendinimo, baro ir restorano paslaugų, pasirodymų ir kt.

(68)

Pagal nusistovėjusią teismų praktiką pagalbos sąvoka apima ne tik pozityvią naudą, bet ir priemones, kuriomis įvairiomis formomis sumažinami mokesčiai, kurie paprastai įtraukiami į įmonės biudžetą ir kurie, nebūdami subsidijomis griežtąja šio žodžio prasme, yra panašaus pobūdžio ir turi tokį patį poveikį (49). Tokia nauda gali būti teikiama įvairiai sumažinant įmonės mokesčių naštą, įskaitant mokesčio bazės sumažinimą.

(69)

Šiuo atveju Korfu, Mont Parnès ir Salonikų lošimo namai (o iki 1999 m. – ir Rodo lošimo namai) (50) gavo panašią į mokesčio bazės sumažinimą naudą, nes, kaip paaiškinta pirmiau, šiems lošimo namams galioja specialios nuostatos, pagal kurias nustatomas mažesnis nei kitiems lošimo namams jų už vieną įleistą asmenį mokamas mokestis.

(70)

Graikijos valdžios institucijos pažymėjo, kad tiesioginis mažesnės mokesčio naštos naudos gavėjas yra klientas. Tačiau net jeigu galima būtų teigti, kad klientai gauna naudą ir dėl sumažintos mokesčio už įėjimą naštos, nes iš viso jiems tenka mokėti mažesnę kainą, tai nedraudžia priemonei suteikti pranašumą atitinkamoms įmonėms, šiuo atveju – pagalbą gaunantiems lošimo namams, nes jie moka mažiau mokesčių už vieną įleistą klientą.

(71)

Mokesčių bylose įrodyta, kad atleidimas nuo kliento nominaliai sumokėtų, tačiau tiekėjo surinktų mokesčių gali būti laikomas valstybės pagalba, kaip ir kitos skatinamosios priemonės vartotojams pirkti konkrečias prekes ir paslaugas (51).

(72)

Laikydamasi tokios ankstesnės praktikos, Komisija mano, kad mokesčių vartotojams sumažinimas gali būti valstybės pagalba įmonėms, jeigu sumažinimo sąlyga yra įmonės tiekiamos konkrečios prekės ar teikiamos paslaugos naudojimas (52). Todėl argumentas, kad tiesioginis naudos gavėjas yra klientas, nėra kliūtis valstybės pagalbai konstatuoti.

(73)

Be to, atsižvelgiant į Graikijos lošimo namų paprotinę komercinę praktiką atsisakyti įėjimo bilieto kainos ir kartu mokėti valstybei įėjimo mokestį (80 % nominaliosios bilieto vertės), mokesčių administracija valstybiniams lošimo namams suteikia dar didesnę naudą, nes privatūs lošimo namai moka gerokai didesnę kliento įleidimo kainą, t. y. nuo įėjimo kainos mokėtinas mokestis yra 12 EUR, palyginti su valstybiniais lošimo namais, turinčiais finansuoti tik 4,80 EUR iš visų jų verslo pajamų.

(74)

Graikijos valdžios institucijų teigimu, praktika leisti pagalbą gaunantiems lošimo namams tam tikromis savaitės dienomis neapmokestinti įėjimo yra išimtinė. Tačiau tai konkrečiai numatyta nacionalinės teisės aktuose (1995 m. ministro sprendime). Graikija teigė, kad ši praktika taikoma tik labai svarbiems asmenims arba įžymybėms, tačiau Komisija turi įrodymų, viešai prieinamos informacijos, pvz., lankstinukų, kuriuose apie nemokamą įėjimą skelbiama laikraščiuose ir internete, ir tai rodo, kad pagal susiformavusį paprotį tam tikromis savaitės dienomis įėjimas yra nemokamas visiems klientams (pavyzdžiui, Salonikų lošimo namai savo interneto svetainėje reklamuoja, kad nuo sekmadienio iki ketvirtadienio įėjimas į šiuos lošimo namus yra visada nemokamas) (53). Todėl neatrodo, kad tarp pagalbą gaunančių lošimo namų nemokamo įėjimo praktika būtų išimtinė.

(75)

Graikija teigė, kad tokia praktika prieštarauja nacionalinei mokesčių teisei; Komisija pažymi, kad leidimas neapmokestinti įėjimo yra aiškiai numatytas nacionaliniame įstatyme, reglamentuojančiame lošimo namų veiklą, ir pagalbą gaunantys lošimo namai akivaizdžiai juo naudojasi.

(76)

Graikija tvirtino, kad 80 % bilieto kainos, kurie yra mokami valstybei iš lošimo namų nuosavų lėšų, nėra pripažįstami produktyviomis išlaidomis ir pagal Graikijos mokesčių teisę jų neleidžiama atskaityti iš įmonės pajamų, todėl tokią praktiką vykdanti įmonė patiria didelę mokestinę naštą. Komisija pažymi, kad toks argumentavimas iš tikrųjų atitinka skundo pateikėjo teiginį, kad dėl didelės mokesčių naštos, atsirandančios mokant mokestį iš savo pačių pajamų, privatūs lošimo namai iš tikrųjų negali sau leisti neapmokestinti įėjimo; todėl tai tik patvirtina argumentą, kad mažesnę kainą nustatantiems lošimo namams suteikiamas pranašumas.

(77)

Graikija taip pat teigė, kad dėl to, jog lošimo namai išlaiko 20 % nevienodos įėjimo kainos, pranašumas suteikiamas didesnę kainą nustatantiems lošimo namams, gaunantiems pastovias grynąsias 3 EUR pajamas, palyginti su valstybinių lošimo namų gaunamais 1,20 EUR. Šis argumentas yra klaidinantis, nes juo nepaisoma dviejų faktinių aplinkybių, kurios yra labai svarbios, norint tinkamai suvokti iš tikrųjų antikonkurencinį priemonės poveikį. Viena, dėl to, kad valdžios institucijos tam tikriems lošimo namams nustatė mažesnes bilietų kainas, įskaitant įėjimo kainą, šie lošimo namai tampa patrauklesni klientams, ir todėl i) paklausa nukrypsta nuo tendencijos, kuri vyrautų, jeigu lošimo namai konkuruotų tik savo pranašumais, vien pagal individualią siūlomų paslaugų aprėptį ir kokybę, ir ii) kitiems dalykams nesiskiriant, dirbtinai didinamas įleistų klientų skaičius. Kita, kaip jau paaiškinta pirmiau, pajamos iš įėjimo kainos sudaro tik nedidelę visų pajamų, kurias įmonei suteikia pritrauktas lošimo namų klientas ir iš kurių lošimo namams tenka mokėti mokestį nuo įėjimo kainos, dalį.

(78)

Galiausiai tai, kad dėl mokestinės diskriminacijos suteikiamas pranašumas, pripažįstama pačiose atitinkamose nacionalinėse nuostatose. Kaip pranešė Graikijos valdžios institucijos, Salonikų lošimo namams leidžiama imti mažesnę įėjimo kainą ir mokėti mažesnį mokestį pagal 1953 m. įstatymo galią turintį dekretą, pagal kurį iš užsienio kapitalo įsteigtoms įmonėms taikomas palankiausias nacionalinėms įmonėms galiojantis režimas. Nors Graikijos valdžios institucijos teigia, kad nagrinėjama schema nesuteikiama pranašumo, vis dėlto jos ją taiko Salonikų lošimo namams, remdamosi tuo, kad tai yra palankiausias vidaus įmonėms taikomas režimas, palyginti su ne tokiu palankiu, taikomu kitiems privatiems lošimo namams.

(79)

Subsidiariai Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès atkreipia dėmesį į kitus lošimo namų skirtumus, susijusius su mokesčių arba reguliavimo priemonėmis, kurios, jų nuomone, yra palankios skundo pateikėjui Lutrakio lošimo namams ir taip atsveria visus pranašumus, kuriuos pagalbos gavėjai gauna dėl mažesnės įėjimo kainos (54); Komisija pažymi, kad teiginys, jog viena priemonė (bendro apmokestinimo skirtumas) turėtų būti kompensuojama kita (įėjimo bilietų kainų skirtumas ir konkretus mokestis, kuriuo ši kaina apmokestinama), negali būti pripažintas argumentu, pagrindžiančiu nuomonę, kad vertinama priemonė nėra valstybės pagalba. Bet kuriuo atveju, kaip minėta, šie aspektai skiriasi nuo vertinamos priemonės ir šis sprendimas jų neapima (žr. 46 punktą).

(80)

Komisija daro išvadą, kad vertinama priemonė, konkrečiai – mokestinė diskriminacija, kurią lemia bendras vienodo nuo įėjimo kainos mokamo mokesčio, taikomo nevienodoms reguliuojamosioms kainoms, poveikis suteikia pranašumą lošimo namams, kuriuose nustatyta mažesnė įėjimo kaina.

(81)

Minėtas pranašumas yra priskirtinas valstybei ir finansuojamas iš valstybės išteklių.

(82)

Kaip paaiškinta, mokestinę diskriminaciją lemia įvairūs Graikijos valstybės priimti administraciniai aktai, dekretai ir taisyklės, įskaitant visų pirma: Įstatymą Nr. 2206/1994; 1995 m. ministro sprendimą; 2003 m. balandžio 30 d. Įstatymą Nr. 3139; įstatymo galią turintį Dekretą Nr. 2687/1953; EOT Generalinio sekretoriato (valdančio valstybinius lošimo namus) sprendimus, priimtus pagal Įstatymą Nr. 1624/1951 ir Dekretą Nr. 4109/1960, konkrečiai – 1991 m. lapkričio 21 d. EOT sprendimą Nr. 535633, kuriuo į Mont Parnès lošimo namus nustatoma 2 000 GRD įėjimo kaina, ir 1992 m. kovo 24 d. EOT sprendimą Nr. 508049, kuriuo į Korfu ir Rodo lošimo namus nustatoma 1 500 GRD kaina (Korfu lošimo namų atveju vėliau ši kaina 1997 m. lapkričio 24 d. sprendimu Nr. 532691 pakeista į 2 000 GRD); ir kiekvieniems lošimo namams pagal nacionalinę teisę suteiktas licencijas, patvirtinančias atitinkamą įėjimo kainą ir pareigą mokėti 80 % konkrečiuose lošimo namuose taikomos kainos mokestį.

(83)

Be to, mokestinė diskriminacija yra finansuojama naudojant valstybės išteklius. Jeigu valstybė praranda pajamas, kurias įprastomis aplinkybėmis ji būtų turėjusi gauti iš įmonės, atitinkama priemonė yra finansuojama naudojant valstybės išteklius.

(84)

Mokestiniu požiūriu valstybiniams lošimo namams suteikiamą pranašumą šiuo atveju sudaro mokesčio bazės, nuo kurios yra skaičiuojamas 80 % įėjimo mokestis, dirbtinis sumažinimas nuo bendros 15 EUR nominaliosios bilieto kainos vertės iki 6 EUR valstybiniuose lošimo namuose.

(85)

Teisingumo Teismas yra konstatavęs, kad tokio pobūdžio diskriminacinis mokesčio bazės sumažinimas lemia valstybės mokestinių pajamų praradimą ir pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį tai prilygsta valstybės ištekliu panaudojimui (55). Apskritai nagrinėjamu atveju Graikijos valstybė atsisako mokestinių pajamų iš valstybinių lošimo namų, sudarančių 7,20 EUR už įėjimą, t. y. ši suma yra 12 EUR mokesčio nuo įėjimo kainos, kurį valstybei perveda privatūs lošimo namai, ir 4,80 EUR mokesčio nuo įėjimo kainos, kurį valstybei perveda valstybiniai lošimo namai, skirtumas. Tačiau vertinant kiekvienų lošimo namų pagalbos gavėjų gautą pranašumą galima atsižvelgti į tam tikras korekcijas (papildomai paaiškintas V.4 skyriuje „Kiekio apskaičiavimas ir susigrąžinimas“, visų pirma atrodytų, kad iki 2000 m. Mont Parnès ir Korfu lošimo namai nemokėjo valstybei jokio įėjimo mokesčio, todėl tokiu atveju pranašumas prilygsta 12 EUR mokesčiui nuo įėjimo kainos, kurį valstybei perveda privatūs lošimo namai).

(86)

Graikija teigė, kad, kadangi lošimo namai, imantys mažesnį įėjimo mokestį, taip gali pritraukti daugiau klientų, negalima tvirtai teigti, kad valstybė praranda pajamas. Graikija tvirtina, kad todėl priemonė nėra valstybės pagalba.

(87)

Kaip minėta sprendime pradėti procedūrą, Komisija nesutinka su šiuo argumentu. Laikydamasi savo ankstesnės praktikos, Komisija mano, kad tai, jog sumažinus mokestį kai kuriems mokesčių mokėtojams dėl šio mokesčio gali padidėti bendras surenkamų pajamų lygis, nebūtinai reiškia, kad priemonė nėra finansuojama iš valstybės išteklių (56).

(88)

Graikijos valdžios institucijų argumentas yra klaidingas, nes lyginamasis kriterijus, kuriuo remdamosi jos tikrina mokestinės diskriminacijos poveikį valstybės biudžetui, yra iškreipiamas dėl pranašumo, susijusio su šia priemone. Savo motyvavime Graikijos valdžios institucijos atsižvelgė į dinamišką kainos sumažinimo poveikį, kuris gali padidinti paklausą, ir atitinkamai surenkamą mokestį, nes surenkamas mokestis yra proporcingas įėjusių žmonių skaičiui. Tačiau toks palyginimas yra netinkamas, nes paklausa didėja dėl pačios nelygybės, susidarančios dėl pranašumo, t. y. aplinkybės, kad egzistuoja mažesnė kaina ir todėl nuo įėjimo kainos mokamo mokesčio našta yra mažesnė.

(89)

Bet kuriuo atveju Graikijos valdžios institucijos nepateikė jokių įrodymų, kad bendros mokestinės pajamos iš lošimo namams taikomo nuo įėjimo kainos mokamo mokesčio yra maksimaliai didinamos dėl šios nevienodų kainų tendencijos. Jeigu Komisija vadovautųsi motyvavimu, kad sumažinus įėjimo kainą iki 6 EUR surenkama daugiau mokesčių, mokestinės pajamos būtų maksimaliai padidintos, jeigu visi įėjimo bilietai visuose lošimo namuose (valstybiniuose ir privačiuose) kainuotų 6 EUR, o tai neatitinka Graikijos teiginio, kad tai pasiekiama dėl mokestinės diskriminacijos, atsirandančios taikant nevienodas kainas.

(90)

Todėl ginčijamas pranašumas yra finansuojamas iš valstybės išteklių.

(91)

Pagal SESV 107 straipsnio 1 dalį, kad priemonė būtų laikoma valstybės pagalba, ji turi būti specifinė arba pasirinktinė, nes palaiko „tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą“.

(92)

Pagal Teisingumo Teismo praktiką (57), „kalbant apie atrankos sąlygos, kuri yra sudėtinė valstybės pagalbos dalis, įvertinimą, iš nusistovėjusios Bendrijos teismų praktikos yra aišku, kad EB 87 straipsnio 1 dalis reikalauja nustatyti, ar pagal konkrečią teisinę sistemą nacionalinė priemonė gali labiau palaikyti „tam tikras įmones ar prekes“ nei kitas, kurios pagal minėtos sistemos siekiamus tikslus yra panašioje faktinėje ir teisinėje padėtyje“ (58). Teisingumo Teismas taip pat yra ne kartą konstatavęs, kad SESV 107 straipsnio 1 dalyje nedaroma skirtumo tarp valstybės pagalbos priežasčių ar tikslų, tačiau jie apibrėžiami pagal jų poveikį (59). Laikantis pačios Komisijos praktikos ir ES teismų praktikos mokesčių bylose, susijęs pasirinktinis pranašumas gali atsirasti dėl teisėkūros, reguliavimo ar administracinio pobūdžio mokestinių nuostatų išimties arba mokesčių institucijų diskrecinės praktikos. Tačiau pasirinktinis priemonės pobūdis gali būti pateisinamas „sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra“ ir tokiu atveju priemonės galima nelaikyti valstybės pagalba (60).

(93)

Pirma, Komisija pažymi, kad nagrinėjamu atveju bendra mokesčių sistema yra tokia sistema, kuri iš esmės taikoma visiems lošimo namams ir kuri nustatyta Įstatyme Nr. 2206/1994 ir jį įgyvendinančiame 1995 m. ministro sprendime (šį aspektą patvirtino Graikijos valdžios institucijos, žr. 19 punktą).

(94)

Antra, Komisija pažymi, kad nagrinėjama priemone nukrypstama nuo bendros mokesčių sistemos. Kaip patvirtino Graikijos valdžios institucijos, valstybiniams lošimo namams (ir privatiems Salonikų lošimo namams) taikomos specialios nuostatos laikomos Įstatymo Nr. 2206/1994 ir jį įgyvendinančio 1995 m. ministro sprendimo bendrųjų nuostatų išimtimis (žr. šio sprendimo 19 punktą).

(95)

Komisija pažymi, kad reikalavimas pervesti 80 % įėjimo kainos iki 2003 m. nebuvo taikomas Mont Parnès ir Korfu lošimo namams. Kaip pažymėta pirmiau, šis reikalavimas Salonikų ir Rodo lošimo namams pradėtas taikyti tada, kai jie buvo licencijuoti pagal Įstatymą Nr. 2206/1994 (1995 m. Salonikų, o 1996 m. Rodo lošimo namai). Įėjimo kaina į Mont Parnès ir Salonikų lošimo namus iki šiol tebėra 6 EUR ir buvo tokia pati iki 2010 m. rugpjūčio mėn. Korfu, o 1999 m. – Rodo lošimo namų privatizavimo. Tačiau ir reikalavimas pervesti 80 % kainos, ir 15 EUR įėjimo kaina nuo 1995 m. kitiems lošimo namams buvo privalomi ir taikomi.

(96)

Todėl Komisija mano, kad priemonė yra pasirinktinė.

(97)

Trečia, Komisija pažymi, kad pasirinktinį priemonės pobūdį galima pateisinti „sistemos pobūdžiu arba bendra struktūra“, t. y. kiek mokesčių sistemos išimtys arba skirtumai tiesiogiai kyla iš pagrindinių arba svarbiausių atitinkamos valstybės narės sistemos principų (tai yra trečiasis pasirinktinumo analizės etapas). Komisija, laikydamasi nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos, mano, kad priemonės, kuriomis įmonės vertinamos skirtingai, nėra valstybės pagalba, jeigu šie skirtumai atsiranda dėl mokesčių sistemos, kurios dalis šie mokesčiai yra, pobūdžio ir bendros struktūros (61). Šis pateisinimas, grindžiamas mokesčių sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra, atspindi konkrečios mokestinės priemonės derėjimą su mokesčių sistemos logika apskritai. Tačiau Komisijos ir Teisingumo Teismo praktikoje šis pateisinimas vertinamas labai ribojamai. Motyvai, kuriais remiamasi, turi būti būdingi mokesčių sistemai.

(98)

Graikijos valdžios institucijos nurodė, kad kiekvienų lošimo namų individualios aplinkybės skiriasi ir kad įėjimo kaina nustatoma atsižvelgiant į šias aplinkybes, turint omenyje, kad tikslas yra nustatyti kainą, kuri atgrasytų mažas pajamas gaunančius asmenis nuo azartinių lošimų.

(99)

Komisija negali sutikti su tokiais argumentais. Argumentas, kad kainos dydis yra nustatomas ir pateisinamas atsižvelgiant į kiekvienų lošimo namų aplinkybes, turint omenyje, kad tikslas yra atgrasyti mažas pajamas gaunančius asmenis nuo azartinių lošimų, negali būti suderinamas su aplinkybe, kad Mont Parnès ir Salonikų lošimo namai, už įėjimą imantys 6 EUR, abu yra netoli didelių gyventojų centrų. Jis neatitinka ir nuostatos, pagal kurią klientams aiškiai leidžiama įeiti nemokamai, jei valstybei yra vis vien pervedama 80 % kainos.

(100)

Komisija taip pat pažymi, kad nėra aišku, kodėl ši mažesnė kaina yra būtina būtent tiems, o ne kitiems lošimo namams. Graikijos valdžios institucijos nepaaiškino, kaip ekonomiškai apskaičiuoja mažesnę, 6 EUR įėjimo kainą, o ne kokio nors kito tarpinio dydžio kainą arba, darant prielaidą, kad iš tikrųjų egzistuoja ypatingos aplinkybės, kurios, pasak Graikijos, daugiausia yra susijusios su konkrečių lošimo namų geografine padėtimi, kodėl visi pagalbą gaunantys lošimo namai privalo už įėjimą imti tokį patį mokestį (pagal bendrą taisyklę, žr. pirmiau), o ne prie jų individualios padėties pritaikytą mokestį. Pavyzdžiui, jeigu teigiama, kad mažesnę įėjimo kainą pateisina kiekvienų lošimo namų geografinei padėčiai būdingi veiksniai, šie motyvai bet kuriuo atveju nebus taikomi Salonikų lošimo namams, nes atrodo, kad jiems šis vertinimas taikomas ne dėl jų geografinės padėties, bet atsižvelgiant į nacionalinę nuostatą, pagal kurią iš užsienio kapitalo įsteigtoms įmonėms leidžiama taikyti palankiausią vidaus įmonėms taikomą režimą. Todėl neatrodo, kad nustatant įėjimo į Salonikų lošimo namus kainą kada nors būtų buvę atsižvelgta į jų geografinę padėtį. Dar vienas pavyzdys: Korfu lošimo namai pradėjo imti 15 EUR už įėjimą po privatizavimo 2010 m. rugpjūčio mėn. Graikijos valdžios institucijos tinkamai nepaaiškino, kodėl nebetaikomos minėtos ypatingos aplinkybės ir kodėl nebereikia taikyti mažesnės įėjimo bilietų kainos.

(101)

Komisija daro išvadą, kad pasirinktinis nagrinėjamos priemonės pobūdis nėra pateisinamas sistemos pobūdžiu ar bendra struktūra. Komisija mano, kad ginčijama priemonė apima diskriminacijos elementą, pasireiškiantį mokesčio bazės sumažinimu, dėl kurio mokestinė lengvata taikoma atskirai nustatytiems lošimo namams, ir ši diskriminacija nėra pateisinama atitinkamos bendros Graikijos mokesčių sistemos logika.

(102)

Komisija daro išvadą, kad pasirinktinumo kriterijus taikant SESV 107 straipsnio 1 dalį yra įvykdytas.

(103)

Kad būtų laikoma valstybės pagalba, priemonė turi paveikti konkurenciją ir valstybių narių tarpusavio prekybą. Nepaisant pagalbos gavėjo teisinio statuso ar finansavimo šaltinių, šis kriterijus reiškia, kad priemonės gavėjas vykdo ūkinę veiklą.

(104)

Remiantis Teisingumo Teismo praktika, „vertinant, ar nacionalinę priemonę galima laikyti valstybės pagalba, neprivaloma konstatuoti, kad ši pagalba turėjo realios įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ar kad ji realiai iškraipė konkurenciją, o reikia tik išsiaiškinti, ar tokia pagalba gali daryti poveikį tarpusavio prekybai ir iškraipyti konkurenciją. Ypač kai valstybės suteikta pagalba sustiprina įmonės padėtį, palyginti su kitomis Bendrijos vidaus prekyboje konkuruojančiomis įmonėmis, reikia manyti, kad pagalba turėjo įtakos šiai prekybai. <…> Be to, nebūtina, kad įmonė pagalbos gavėja pati dalyvautų Bendrijos vidaus prekyboje. Iš tikrųjų, kai valstybė narė įmonei suteikia pagalbą, šios įmonės veiklos mastai valstybės viduje gali būti išlaikyti arba išaugti, ir dėl to kitose valstybėse narėse įsikūrusių įmonių galimybės įeiti į šios valstybės narės rinką gali sumažėti (62).“ Pagal nusistovėjusią teismų praktiką (63), kad priemonė iškreiptų konkurenciją ir paveiktų valstybių narių tarpusavio prekybą, pakanka, kad pagalbos gavėjas vidaus rinkoje konkuruotų su kitomis įmonėmis konkurencijai atvirose rinkose (64). Komisijos nuomone, šiuo atveju teismų praktikoje nustatytos sąlygos yra įvykdytos dėl toliau nurodytų priežasčių.

(105)

Ginčijama priemone sumažinami mokesčiai, kuriuos pagalbos gavėjai turėtų mokėti, palyginti su kitais Graikijos lošimo namais, ir taip jų lyginamoji finansinė padėtis tampa stipresnė, o jų investicijų pelningumas – didesnis, nei būtų, jeigu jis būtų grindžiamas vien jų pačių pranašumais.

(106)

Kaip minėta, pagal nusistovėjusią teismų praktiką kriterijus, kad pagalba turi galėti paveikti prekybą, yra įvykdytas, jeigu jos gavėja įmonė vykdo ūkinę veiklą, apimančią valstybių narių tarpusavio prekybą. Siekiant padaryti išvadą, kad yra paveikiama Europos vidaus prekyba, pakanka, kad pagalba stiprintų įmonės padėtį, palyginti su kitų Europoje prekybos srityje su ja konkuruojančių įmonių padėtimi. Pagalbos dydis gali būti palyginti mažas, jos gavėjas gali būti nedidelė įmonė arba jos Europos rinkos dalis gali būti labai maža, be to, gali būti, kad pagalbos gavėjas neeksportuoja arba eksportuoja beveik visą savo produkciją už Europos rinkos ribų, – nė viena iš šių aplinkybių nekeičia padarytos išvados (65).

(107)

Graikija teigia, kad lošimo namų padėtis ir atstumas tarp jų reiškia, kad kiekvieni lošimo namai tenkina vietos rinkos poreikius, ir todėl priemonė negali iškreipti konkurencijos ar paveikti valstybių narių tarpusavio prekybos. Tačiau, remiantis teismų praktika, nėra ribos, pagal kurią būtų galima nustatyti faktinį ar galimą poveikį konkurencijai ir valstybių narių tarpusavio prekybai, ir todėl šis 107 straipsnio 1 dalies taikytinumo kriterijus nepriklauso nuo teikiamų paslaugų vietos ar regioninio pobūdžio ar atitinkamos veiklos srities masto (66).

(108)

Graikija taip pat teigė, kad azartinių lošimų rinka nėra suderinta tarp valstybių narių, todėl jos gali ją laisvai reguliuoti nacionaliniu lygmeniu. Graikija remiasi Teisingumo Teismo praktika, pagal kurią leidžiama riboti bendrą azartinių lošimų rinką, siekiant apsaugoti vartotojus nuo sukčiavimo ir nusikalstamumo (67).

(109)

Komisija visiškai paiso valstybių narių teisės nustatyti savo azartinių lošimų politikos tikslus, jei bet kokie laisvės teikti paslaugas apribojimai yra tinkami numatytiems tikslams pasiekti, neviršija to, kas yra būtina šiems tikslams pasiekti ir yra taikomi nediskriminuojant. Tačiau Komisija nesutinka, kad darytina išvada, jog nagrinėjama priemonė negali riboti konkurencijos ir neturi poveikio valstybių narių tarpusavio prekybai.

(110)

Šiame sektoriuje paprastai veikia tarpusavyje konkuruojančios tarptautinės viešbučių grupės (68), kurių sprendimams investuoti į lošimo namus ar kitą viešbučių verslą priemonė gali turėti poveikį, nes ji turi poveikį lyginamajam grupių ir jų investicijų pelningumui. Lošimo namai dažnai yra įsikūrę turistinėse vietovėse, o tai rodytų, kad lošimo namų buvimas gali būti turistų traukos centras, skatinantis apsilankyti Graikijoje. Už lošimo namus Graikijoje atsakinga Turizmo ministerija. Komisija taip pat pažymi, kad egzistuoja tam tikras klientų tarptautinis judumas. Be to, lošimo namų paslaugos teikiamos tarptautinėje aplinkoje, pavyzdžiui, lošimo namai teikia tokias paslaugas kruiziniuose laivuose, plaukiančiuose iš Graikijos į Italiją ir kitais maršrutais. Apskritai lošti azartinius lošimus norintys asmenys gali pasirinkti tai daryti lošimo namuose arba internetu. Internetiniai azartiniai lošimai yra tarptautinis verslas, o azartinių lošimų lošėjai Graikijoje gali gauti kitų valstybių narių operatorių teikiamas šio pobūdžio paslaugas. Iš tikrųjų dėl internetinių azartinių lošimų priimtas Graikijos minėtas teismo sprendimas (žr. 108 punktą). Graikijos valdžios institucijos ginčijo konkurencijos su kitomis sprendime pradėti procedūrą nurodytomis azartinių lošimų formomis galimybę, pažymėjusios, kad azartiniai lošimai internetu šiuo metu Graikijoje yra neteisėti. Tačiau, nepaisant esamos teisinės padėties Graikijoje, Graikijos valdžios institucijos pačios pripažino, kad internetinių azartinių lošimų „mastas tapo nekontroliuojamas“ (69). Taip pat reikėtų pasiremti 2006 m. spalio 26 d. Teisingumo Teismo sprendimu C-65/05, Komisija prieš Graikiją, kuriame Teisingumo Teismas konstatavo, kad Įstatymas 3037/2002, kuriuo Graikijoje siekta uždrausti azartinius lošimus internetu, nepagrįstai kliudo įsisteigimo laisvei ir laisvei teikti paslaugas (70).

(111)

Be to, visuotinė ekonomikos krizė turi įtakos vartotojų įpročiams ir disponuojamoms pajamoms, kurios skiriamos laisvalaikiui, pvz., lošimo namų paslaugoms. Šiomis konkrečiomis aplinkybėmis įėjimo kainų skirtumai netgi dar labiau iškreipia vartotojų pasirinkimą, todėl labiau tikėtina, kad gali iškreipti konkurenciją lošimo namų rinkoje.

(112)

Valdžios institucijos ir Mont Parnès teigė, kad, net jeigu būtų pripažinta, jog sumažinta 6 EUR įėjimo kaina galėjo arba dar galės turėti įtakos užsienio įmonės sprendimui investuoti į Graikijoje esančius lošimo namus, užsienio įmonė visada galės pasinaudoti įstatymo galią turinčiu Dekretu Nr. 2687/1953; Komisija pažymi, kad dekretas nėra taikomas savaime, ir iš tikrųjų pagal jį pagalbą gaunantiems lošimo namams taikomas palankesnis vertinimas (t. y. mažesnė, 6 EUR įėjimo kaina) galėtų būti taikomas ir kitoms įmonėms. Todėl ši priemonė gali dar labiau skatinti nagrinėjamą mokestinę diskriminaciją. Be to, Komisija pažymi, kad nors įstatymo galią turinčiu Dekretu Nr. 2687/1953 galėjo remtis kiti lošimo namai, jeigu būtų pasitelkę užsienio kapitalą ir laiku pateikę ieškinį, šio dekreto taikymas priklauso nuo specifinių savavališkų taisyklių, dėl kurių jis tampa pasirinktine priemone. Vienintelis kitas Komisijai pateiktas galimo minėto įstatymo taikymo pavyzdys buvo susijęs su Siro lošimo namais, pateikusiais ieškinį, tačiau paskui jo atsisakiusiais, nes jis buvo pateiktas jau po to, kai užsienio kapitalas buvo importuotas, o ne prieš tai.

(113)

Be to, kai Mont Parnès lošimo namai buvo privatizuoti, pardavimo sutartyje buvo konkrečiai numatyta galimybė išduoti licenciją dar vieniems to paties regiono lošimo namams. Aišku, kad investicijos į tokią veiklą priklausytų nuo konkurencijos su esamu veiklos vykdytoju sąlygų. Kadangi negalima atmesti, kad lošimo namai gali konkuruoti su panašiomis kitų valstybių narių įmonėmis, šį SESV 107 straipsnio 1 dalies reikalavimą reikia laikyti įvykdytu.

(114)

Komisija daro išvadą, kad ginčijama priemonė gali iškreipti konkurenciją ir paveikti valstybių narių tarpusavio prekybą, potencialiai pagerindama pagalbos gavėjų, tiesiogiai vykdančių ūkinę veiklą ir privalančių Graikijoje mokėti šį įėjimo į lošimo namus mokestį, veiklos sąlygas.

(115)

Komisija daro išvadą, kad pagalbos buvimo kriterijai pagal SESV 107 straipsnį yra įvykdyti ir kad priemonė yra valstybės pagalba mažesnį įėjimo mokestį imantiems lošimo namams. Šie lošimo namai yra Mont Parnès, Korfu, Salonikų ir Rodo lošimo namai. Komisija supranta, kad Rodo lošimo namai jau nebegauna pagalbos, nes po privatizavimo 1999 m. balandžio mėn. nebeima mažesnio mokesčio už įėjimą. Komisija mano, kad nei Graikijos valdžios institucijos, nei Mont Parnès nepateikė jokių argumentų, kurių pakaktų tokiai išvadai pakeisti.

(116)

Kaip nurodyta sprendime pradėti procedūrą, Komisija mano, kad priemonė neatitinka nė vienos iš SESV 106 ar 107 straipsniuose nustatytų išimčių taikymo reikalavimų.

(117)

Iki šiol Graikija teigė, kad valstybės pagalba neteikiama, ir nepateikė jokių argumentų, kuriais įrodytų, kodėl ši pagalba galėtų būti suderinama.

(118)

Kaip paaiškinta, Komisija pripažįsta valstybių narių teisę savo teritorijoje reguliuoti azartinius lošimus laikantis ES teisės ir pripažįsta, kad tokio pobūdžio reguliavimas, kuriuo siekiama kontroliuoti azartinius lošimus ir nuo jų atgrasyti, yra teisėtas viešosios tvarkos tikslas. Tačiau net jeigu pagalba ir būtų teikiama tokiu tikslu, Komisija nemano, kad dėl to jai būtų taikoma SESV 106 straipsnio 2 dalis. Tačiau bet kuriuo atveju, kaip pažymėta pirmiau, argumentas, kad priemone siekiama atgrasyti nuo azartinių lošimų, negali būti suderinamas su aplinkybe, kad 6 EUR už įėjimą imantys lošimo namai apima tuos, kurie yra arčiausiai pagrindinių Graikijos apgyvendinimo centrų. Jis nedera ir su aiškia nuostata, pagal kurią lošimo namams leidžiama klientus įleisti nemokamai, jei valstybei vis vien pervedama 80 % įėjimo kainos.

(119)

SESV 107 straipsnio 2 dalyje nustatytos išimtys atskiriems vartotojams teikiamai socialinio pobūdžio pagalbai, pagalbai, kuria siekiama atitaisyti gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių sukeltą žalą, ir tam tikroms Vokietijos Federacinės Respublikos vietovėms teikiamai pagalbai šiuo atveju netaikomos.

(120)

Netaikoma ir 107 straipsnio 3 dalies a punkte nustatyta išimtis, pagal kurią leidžiama skatinti menkai išsivysčiusių regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominę plėtrą, nes vertinama priemonė nesiejama su sąlyga pagalbos gavėjams vykdyti tam tikrą veiklą ypatingoje padėtyje atsidūrusiuose regionuose (71).

(121)

Ginčijamos priemonės taip pat negalima laikyti skatinančia Europos interesams svarbaus projekto vykdymą arba skirta dideliems Graikijos ekonomikos sutrikimams atitaisyti, kaip numatyta 107 straipsnio 3 dalies b punkte. Jos tikslas taip pat nėra remti kultūrą ir išsaugoti paveldą, kaip numatyta 107 straipsnio 3 dalies d punkte.

(122)

Galiausiai ginčijamą priemonę reikia išnagrinėti atsižvelgiant į 107 straipsnio 3 dalies c punktą, kuriame numatytas leidimas pagalbai, skirtai tam tikrų rūšių ekonominei veiklai arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jeigu ši pagalba netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Tačiau reikia pažymėti, kad ginčijamos priemonės atvejis nepriskirtinas nė prie vieno iš atvejų, kuriems esant Komisija pripažino, kad šis punktas yra taikomas, ir jai netaikomos jokios gairės ar nuostatos, kuriomis apibrėžiamos aplinkybės, kurioms esant tam tikrų rūšių pagalba gali būti laikoma suderinama su vidaus rinka.

(123)

Ginčijama priemonė yra pagalba veiklai, kuria dirbtinai sustiprinama tam tikrų įmonių konkurencinė padėtis kitų panašių įmonių atžvilgiu ir kuriai nenustatyta sąlyga, kad pagalbos gavėjai atliktų kokius nors konkrečius veiksmus, kuriais būtų siekiama bendro intereso politikos tikslų.

(124)

Visų pirma ginčijama priemone suteiktas pranašumas nėra susijęs su investicijomis, darbo vietų kūrimu ar konkrečiais projektais. Pagal šią priemonę atitinkamos įmonės tiesiog atleidžiamos nuo mokesčių, kuriuos paprastai privalo mokėti panašios įmonės, ir todėl ją reikia laikyti pagalba veiklai. Pagal bendrą taisyklę pagalba veiklai neatitinka 107 straipsnio 3 dalies c punkto kriterijų, nes dėl jos sektoriuose, kuriuose ji teikiama, iškreipiama konkurencija, ir kartu dėl savo pobūdžio ja negali būti siekiama kurio nors iš minėtoje nuostatoje nustatytų tikslų (72). Nors išimties tvarka tokia pagalba gali būti teikiama regionuose, neatitinkančiuose SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkto išimties taikymo reikalavimų, ir nors kai kurie Graikijos regionai gali šiuos reikalavimus atitikti, Komisijai kyla rimtų abejonių dėl to, ar kriterijai, pagal kuriuos pagalbą veiklai būtų galima laikyti suderinama, šioje byloje yra įvykdyti. Pagal nusistovėjusią Komisijos praktiką tokios pagalbos negalima laikyti suderinama su vidaus rinka, nes ja nepadedama plėtoti jokios veiklos ar ekonomikos sričių, jos laikas nėra ribotas, nenumatyta ją laipsniškai mažinti ir ji nėra proporcinga tam, kas yra būtina konkrečiai prastai atitinkamų regionų ekonominei padėčiai ištaisyti.

(125)

Darytina išvada, kad vertinama priemonė yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(126)

Kaip nurodyta sprendime pradėti procedūrą, pirmieji veiksmai, dėl kurių atsirado lošimo namų mokestinė diskriminacija, atlikti 1994 ir 1995 m., todėl Komisija svarstė, ar visa priemonė yra „esama pagalba“ pagal SESV 108 straipsnio 1 dalį.

(127)

Mokestinė diskriminacija nustatyta neteisėtai, t. y. ES valstybės pagalbos tikslais, 1995 m., kai Graikijos valdžios institucijos nusprendė leisti kai kuriems lošimo namams netaikyti bendros iš Įstatymo Nr. 2206/1994 ir 1995 m. ministro sprendimo kylančios taisyklės. Visų pirma Graikijos valdžios institucijos Mont Parnès, Korfu ir Rodo lošimo namams leido vietoj įprastos 15 EUR kainos toliau taikyti mažesnę, 6 EUR įėjimo kainą, o 1995 m. jos 1953 m. įstatymo galią turinčiu dekretu dėl užsienio kapitalo šį palankesnį režimą pradėjo taikyti ir Salonikų lošimo namams. Įprastą 15 EUR kainą nustatė ir iš tikrųjų ją taikė kiti penki privatūs lošimo namai, įsteigti 1995 m. ir licencijuoti pagal Įstatymą Nr. 2206/1994. Be to, pagal Įstatymą Nr. 3139/2003 mažesnė 6 EUR įėjimo kaina buvo specialiai išlaikyta Mont Parnès ir Korfu lošimo namams, todėl mokestinė diskriminacija buvo neteisėtai taikoma toliau ir patvirtinta. Salonikų lošimo namai dėl diskriminacijos gauna naudą, nes yra vertinami taip pat kaip Mont Parnès ir Korfu lošimo namai, tai patvirtinta Prezidento dekretu Nr. 290/1995, išleistu pagal 1953 m. įstatymą, kaip paaiškinta pirmiau. Salonikų lošimo namams taikoma tvarka yra glaudžiai susijusi su Mont Parnès ir Korfu lošimo namams taikyta tvarka. Graikijos valdžios institucijos pranešė, kad po 1995 m. buvo iškeltas įėjimo kainos klausimas ir Salonikų lošimo namų valdytojas pateikė prašymą įėjimo į Salonikų lošimo namus kainą nustatyti tokią pačią kaip į Mont Parnès, t. y. 6 EUR; gavus Valstybės teisės tarybos išvadą (išvada Nr. 631/1997), šis prašymas buvo patenkintas (73). Todėl galima daryti prielaidą, kad, jeigu 2003 m. Mont Parnès ir Korfu lošimo namai būtų buvę pradėti vertinti kitaip ir jiems būtų tekę už įėjimą imti 15 EUR, būtų pasikeitęs ir Salonikų lošimo namų vertinimas. Tačiau taip neįvyko, ir pagal nacionalines taisykles ir toliau buvo diskriminuojama mokesčių požiūriu.

(128)

Komisijai nebuvo pranešta nė apie vieną iš pirmiau aprašytų konkretiems lošimo namams naudingų priemonių ir nė vienai iš jų Komisija nepritarė, bent jau tikrai ne pagal ES valstybės pagalbos taisykles.

(129)

Procedūrų reglamento (74) 15 straipsnyje nurodyta, kad Komisijos įgaliojimams susigrąžinti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. Senaties terminas skaičiuojamas nuo neteisėtos pagalbos skyrimo jos gavėjui dienos, ją skyrus kaip atskirą pagalbą arba pagal pagalbos schemą. Senaties termino eiga nutrūksta, jeigu Komisija arba Komisijos prašymu valstybė narė imasi veiksmų dėl neteisėtos pagalbos. Nutrūkus senaties termino eigai, jis pradedamas skaičiuoti iš naujo. Senaties termino eiga sustabdoma, kol Komisijos sprendimas yra nagrinėjamas Teisingumo Teisme. Bet kokia pagalba, kurios išieškojimo senaties terminas yra pasibaigęs, laikoma „esama pagalba“. Tačiau pagal to paties reglamento 1 straipsnio c punktą visi „esamos pagalbos“ pakeitimai laikomi „nauja pagalba“.

(130)

Komisija pažymi, kad pagal ES teismų praktiką „Reglamento dėl valstybės pagalbos procedūros 15 straipsnyje numatytas senaties terminas <…> niekaip neišreiškia bendro principo, pagal kurį nauja pagalba paverčiama esama pagalba, ir tik draudžiama išieškoti daugiau nei prieš 10 metų, skaičiuojamų nuo tada, kai Komisija pirmą kartą ėmėsi veiksmų, suteiktą pagalbą“ (75).

(131)

Šioje byloje Komisija nesiėmė veiksmų ir Graikija neveikė paprašyta Komisijos iki 2009 m. Komisija veiksmų ėmėsi2009 m. spalio 21 d., kai nusiuntė Graikijai skundą ir paprašė jos patikslinti nurodytus klausimus.

(132)

Todėl bet kokia pagal šią priemonę 1999 m. spalio 21 d. arba vėliau (t. y. dešimt metų iki Komisijai nusiunčiant skundą Graikijos valstybei ir paprašius informacijos) suteikta pagalba yra nauja ir neteisėta pagalba, įgyvendinta apie ją iš anksto nepranešus ir Komisijai nepriėmus dėl jos sprendimo, ir jai taikomas Procedūrų reglamento 15 straipsnis, susijęs su išieškojimu, kaip išsamiau paaiškinta toliau.

(133)

Ginčijama priemonė įgyvendinta apie ją iš anksto nepranešus Komisijai pagal SESV 108 straipsnio 3 dalį. Todėl ši priemonė yra neteisėta pagalba.

(134)

Procedūrų reglamento 14 straipsnyje nurodyta, kad, jeigu neteisėtai suteikta valstybės pagalba pripažįstama nesuderinama su bendrąja rinka, pagalbą reikia susigrąžinti iš jos gavėjo, nebent tai prieštarautų bendrajam teisės principui. Pagalbos susigrąžinimu siekiama atkurti konkurencinę padėtį, buvusią iki pagalbos suteikimo, kiek tai yra įmanoma. Nei Graikijos valdžios institucijų, nei Mont Parnès pateikti argumentai nesuteikia pagrindo nukrypti nuo šio bendrojo principo.

(135)

Procedūrų reglamento 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „Komisija nereikalauja išieškoti pagalbos, jeigu tai prieštarautų bendrajam Bendrijos teisės principui“. Teisingumo Teismo ir pačios Komisijos sprendimų priėmimo praktikoje visų pirma nustatyta, kad nurodymas susigrąžinti pagalbą pažeistų bendrąjį ES teisės principą, jeigu savo veiksmais Komisija leido pagalbos gavėjui turėti teisėtą lūkestį, kad pagalba buvo suteikta laikantis ES teisės (76).

(136)

Savo sprendime byloje Forum 187  (77) Teisingumo Teismas nurodė, „kad teisė remtis teisėtų lūkesčių apsaugos principu taikoma kiekvienam asmeniui, esančiam padėtyje, kuri leidžia manyti, jog Bendrijos institucija sukėlė jam pagristų vilčių. Tačiau niekas negali remtis šio principo pažeidimu, jei administracija nesuteikė tikslių garantijų. <…> jei atidus ir pakankamai informuotas ūkio subjektas galėjo numatyti, jog Bendrijos priemonės priėmimas gali paveikti jo interesus, jis negali remtis šiuo principu priėmus tą priemonę“.

(137)

Graikijos valdžios institucijos ir Mont Parnès lošimo namai teigė, kad bet koks pagalbos susigrąžinimas šiuo atveju prieštarautų pagrįsto piliečio pasitikėjimo principui, atsižvelgiant į Graikijos valstybės tarybos pagal nacionalinę teisę priimtą sprendimą; Komisija pažymi, kad pagal minėtą teismų praktiką tai yra nacionalinės institucijos nacionalinis veiksmas, o ne ES institucijos veiksmas. Be to, Valstybės tarybos sprendimas buvo grindžiamas vien nacionaline teise ir jame nenagrinėtas joks valstybės pagalbos klausimas ar priemonės laikymas valstybės pagalba. Todėl Komisija negali atsisakyti susigrąžinimo remdamasi tokiais argumentais.

(138)

Graikija ir Mont Parnès lošimo namai teigė, kad Lutrakio lošimo namai delsė paduoti Komisijai skundą, todėl pažeidė principą, kad teise negalima piktnaudžiauti; Komisija pažymi, kad skundo pateikėjo delsimas bet kuriuo atveju negali būti kliūtis susigrąžinti neteisėtą pagalbą, turint omenyje Procedūrų reglamento 15 straipsnyje nustatytą dešimties metų senaties terminą.

(139)

Todėl Komisija negali sutikti su Graikijos valdžios institucijų ir Mont Parnès lošimo namų argumentais dėl išimties tvarka taikomo atsisakymo susigrąžinti pagalbą.

(140)

Kaip paaiškinta šiame sprendime, 1994 ir 1995 m. nacionalinėmis priemonėmis nustatytas reikalavimas pervesti valstybei 80 % įėjimo kainos ir standartinė 15 EUR įėjimo į visus lošimo namus bilieto kaina. Tačiau nei reikalavimas pervesti 80 % kainos, nei standartinė 15 EUR kaina nebuvo taikoma pagalbą gavusiems lošimo namams, nors abu šie reikalavimai nuo 1995 m. buvo taikomi visiems kitiems lošimo namams ir nuo tada buvo įgyvendinami praktiškai (visi privatūs lošimo namai 1995 arba 1996 m. buvo licencijuoti ir visi, išskyrus Salonikų lošimo namus, pradėjo tuo metu įgyvendinti priemonę). Kadangi dėl skirtingų įėjimo bilietų kainų atsirandanti mokestinė diskriminacija ir susiję 80 % mokėjimai valstybei iš tikrųjų prasidėjo 1995 m., galima laikyti, kad pagalba pradėta teikti 1995 m.

(141)

Atsižvelgdama į šio sprendimo V.3 skyriuje „Pagalbos teisėtumas“ padarytą išvadą Komisija mano, kad Procedūrų reglamento 15 straipsnyje nustatytas dešimties metų senaties terminas neleidžia susigrąžinti iki 1999 m. spalio 21 d. suteiktos pagalbos.

(142)

Susigrąžintina suma turi būti apskaičiuojama remiantis tuo, kad, kaip paaiškinta šiame sprendime (taip pat žr. 85 punktą), Graikijos valstybė atsisakė pajamų iš valstybinių lošimo namų, sudarančių 7,20 EUR už vieną įėjimo bilietą, o tai yra privačių lošimo namų valstybei pervedamo 12 EUR mokesčio nuo įėjimo kainos ir valstybinių lošimo namų valstybei pervedamo 4,80 EUR mokesčio nuo įėjimo kainos skirtumas.

(143)

Tačiau apskaičiuojant iš kiekvienų lošimo namų susigrąžintiną sumą, reikia atsižvelgti į tam tikrus aspektus, susijusius su konkrečių lošimo namų padėtimi, kaip paaiškinta toliau:

(144)

Komisija neturi pakankamai duomenų, kad galėtų tiksliai apskaičiuoti iš kiekvienų pagalbą gavusių lošimo namų susigrąžintinas sumas. Tačiau jokia ES teisės nuostata, nurodant sugrąžinti nesuderinama su bendrąja rinka pripažintą pagalbą, neįpareigoja Komisijos nustatyti tikslią susigrąžintinos pagalbos sumą. Komisijos sprendime pakanka pateikti informaciją, iš kurios valstybė narė ir pagalbą gavusi įmonė galėtų pačios be didelių sunkumų nustatyti šią sumą. Todėl Komisija gali teisėtai apsiriboti pripažinimu, kad yra pareiga sugrąžinti nagrinėjamą pagalbą, ir palikti nacionalinėms institucijoms apskaičiuoti tikslias susigrąžintinas sumas, remiantis Komisijos sprendime pateiktomis rekomendacijomis.

(145)

Remdamasi valstybės narės pateikta informacija, Komisija toliau pateikia būtinas susigrąžinimo rekomendacijas.

(146)

Toliau pateiktoje lentelėje bendrai apžvelgiamas kiekvienų lošimo namų kasmet išduotų bilietų skaičius (kaip nurodyta lentelėje, pateikta informacija nėra išsami) ir pirminė iš kiekvienų lošimo namų susigrąžintinų sumų sąmata, atsižvelgiant į visas papildomas pastabas, kurias Graikija gali norėti pateikti, pati apskaičiavusi susigrąžintinas sumas.

Numanomas kiekvienų lošimo namų išduotų bilietų skaičius

Pirminė iš kiekvienų lošimo namų susigrąžintinos sumos sąmata

(’000 000 EUR, apvalinant)

(147)

Komisija dar pažymi, kad SESV 108 straipsnio 3 dalis turi stabdomąjį poveikį. Komisija negavo informacijos, kad nuo sprendimo pradėti procedūrą ginčijamos priemonės taikymas būtų sustabdytas. Todėl darytina prielaida, kad Graikijos valdžios institucijos nuolat įgyvendino priemonę ir įgyvendina ją iki šiol (84). Graikija turėtų susigrąžinti visą iki šio sprendimo priėmimo gavėjui suteiktą pagalbą. Komisija pažymi, kad po privatizavimo 2010 m. rugpjūčio mėn. Korfu lošimo namai nebeėmė 6 EUR įėjimo mokesčio ir pakeitė jį 15 EUR mokesčiu. Todėl apskaičiuojant susigrąžintiną sumą reikėtų atsižvelgti tik į laikotarpį iki 2010 m. rugpjūčio mėn.

(148)

Atsižvelgdama į pateiktus argumentus, Komisija turėtų nurodyti Graikijai susigrąžinti nesuderinamą valstybės pagalbą, neteisėtai suteiktą jos gavėjams. Komisija pažymi, kad Graikija nuo šio sprendimo priėmimo dienos privalo panaikinti visas pagal vertinamą priemonę tebetaikomas mokesčių lengvatas.

(149)

Kalbant apie ateitį, Graikija nurodė nagrinėjanti galimybę pakeisti lošimo namų kainų nustatymo politiką, kad būtų panaikinta lošimo namų diskriminacija. Pasak Graikijos, priėmus šiuos naujus teisės aktus, vertinama priemonė nebebus taikoma. Tačiau Graikija Komisijai nepranešė apie jokią šia kryptimi padarytą pažangą ar iš tikrųjų padarytus pakeitimus. Komisija mano, kad tokio pobūdžio naujų teisės aktų priėmimas yra labai svarbus Graikijos lošimo namų diskriminacijos problemai išspręsti ir ragina Graikija nedelsiant imtis būtinų veiksmų.

(150)

Atsižvelgdama į pateiktus svarstymus, reikšmingą teismų praktiką ir bylos ypatybes, Komisija mano, kad ginčijama priemonė, kurią sudaro mokestinė diskriminacija tam tikrų lošimo namų naudai, kurią Graikijos valdžios institucijos įgyvendino, vienu metu taikydamos įvairias nuostatas, ir pagal kurią:

reiškia valstybės pagalbą, kaip apibrėžta SESV 107 straipsnio 1 dalyje. Komisija taip pat konstatuoja, kad ginčijama priemonė įgyvendinta pažeidžiant SESV 108 straipsnio 3 dalį, todėl yra neteisėta valstybės pagalba.

(151)

Komisija pažymi, kad pagal Procedūrų reglamento 14 straipsnį iš pagalbos gavėjo galima susigrąžinti bet kokią neteisėtą pagalbą, todėl ji įpareigos Graikiją susigrąžinti iš kiekvienų lošimo namų jų gautą neteisėtą pagalbą. Komisija pažymi, kad dėl Procedūrų reglamento 15 straipsnyje nustatyto dešimties metų senaties termino nebegalima susigrąžinti bet kokios iki 1999 m. spalio 21 d. suteiktos pagalbos. Šio sprendimo priėmimo dieną Graikija turėtų nutraukti visų pagal priemonę, kuriai taikomas šis sprendimas, tebetaikomų mokesčių lengvatų taikymą,

—

nustatyta vienoda 80 % įėjimo bilietų kainos rinkliava, ir

—

valstybiniams ir privatiems lošimo namams nustatytos skirtingos reguliuojamosios kainos, t. y. 6 EUR valstybiniams ir 15 EUR privatiems lošimo namams,

a)

pagalbos gavėjų, gavusių pagalbą pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą, sąrašą ir visą kiekvieno iš jų pagal ginčijamą priemonę gautos pagalbos sumą, apskaičiuotą laikantis šiame sprendime pateiktų rekomendacijų;

b)

bendrą sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas), kuri turi būti susigrąžinta iš kiekvieno pagalbos gavėjo;

c)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis, kad būtų įvykdytas šis sprendimas, aprašymą;

d)

dokumentus, įrodančius, kad pagalbos gavėjui nurodyta grąžinti pagalbą.

a)

15 dienų galiojantiems bilietams – 40 % visos 15 dienos bilietų vertės; jeigu tokie bilietai išduodami kalendorinėms dviem savaitėms, paskutinės mėnesio dvi savaitės apima laikotarpį, kuris prasideda šešioliktą mėnesio dieną ir baigiasi paskutinę mėnesio dieną;

b)

30 dienų arba vieną mėnesį galiojantiems bilietams – 50 % visos 30 dienos bilietų vertės.“