(1)

1997 m. spalio 2 d. raštu Prancūzijos Respublika pranešė Komisijai apie pagalbos schemą Nr. 679/97 – dekreto, kuriuo siekiama iš dalies keisti jau taikomą pagalbos radijui schemą, projektą (4). 1997 m. lapkričio 10 d. sprendimu (5) Komisija pritarė, kad ši pagalbos radijui schema būtų pratęsta dešimt metų.

(2)

2003 m. liepos 28 d. sprendimu (6) Komisija leido iš dalies keisti minėtą pagalbos schemą. Prancūzijos institucijos siūlė iš dalies keisti, pvz., pagalbos schemos finansavimo tvarką (7). Minėtame sprendime Komisija padarė išvadą, kad taip iš dalies pakeista pagalbos schema neprieštarauja vidaus rinkai, kaip apibrėžta Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo (toliau – SESV) 107 straipsnio 3 dalies c punkte. Šis pakeitimas galioja dešimt metų nuo 2003 m. sausio 1 d.

(3)

2008 m. gruodžio 22 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 1997 m. lapkričio 10 d. Komisijos sprendimą dėl 1997–2002 m. laikotarpio pripažino neteisėtu. Todėl Komisija ėmėsi visų reikiamų priemonių konstatuotai neteisėtai padėčiai ištaisyti ir iš naujo išnagrinėjo Prancūzijos institucijų pateiktą informaciją (daugiau informacijos apie šią procedūrą pateikiama 3 dalyje „Procedūros pradėjimo priežastys“).

(4)

2009 m. vasario 11 d. raštu Komisija informavo Prancūzijos Respubliką apie sprendimą pradėti SESV 108 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl šios pagalbos.

(5)

Komisijos sprendimas pradėti minėtą procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (8). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti pastabas dėl šios pagalbos.

(6)

2009 m. balandžio 23 d. raštu Prancūzijos Respublika perdavė pastabas dėl priemonės.

(7)

Kitų pastabų dėl pagalbos iš suinteresuotų šalių Komisija negavo.

(8)

Aptariamą priemonę sudaro pagalbos nedidelėms vietinėms Prancūzijos radijo stotims, kurios atlieka tam tikrą vaidmenį palaikant vietos bendruomenės socialinius ryšius ir kurių komercinės pajamos iš reklamos ir paramos neviršija 20 % apyvartos, schema.

(9)

Pagalba finansuota iš parafiskalinio mokesčio, kuriuo apmokestintos lėšos iš radijuje ir televizijoje transliuotos reklamos.

(10)

Kompetentinga institucija, Radijo paramos fondas (RPF), gali skirti trejopą paramą:

(11)

Nuo 1989 m. taikoma schema keletą kartų iš dalies keista – visiems pakeitimams, apie kuriuos pranešta Komisijai, ji pritarė 1990, 1992, 1997 ir 2003 m.

(12)

Pagal projektą, apie kurį pranešė Prancūzijos institucijos, įgyvendinama pagalbos schema, nustatyta 1986 m. rugsėjo 30 d. Komunikacijos laisvės įstatymo 80 straipsniu, iš dalies pakeistu 1989 m. sausio 17 d. Įstatymo Nr. 89–25 25 straipsniu ir 1990 m. gruodžio 29 d. Įstatymo Nr. 90–1170 27 straipsniu:

„Pagalba radijo transliavimo elektromagnetinėmis bangomis stotims, kurių komercinės lėšos iš eteryje transliuojamos prekių ženklų reklamos arba paramos skelbimų sudaro mažiau nei 20 % visos apyvartos, taikoma Valstybės tarybos dekretu nustatyta tvarka.

Ši pagalba finansuojama iš parafiskalinio mokesčio, kuriuo apmokestinamos lėšos iš radijuje ir televizijoje transliuojamos reklamos.

Į pajamas, kurias radijo transliavimo elektromagnetinėmis bangomis stotys gauna transliuodamos skelbimus, skirtus kolektyviniams arba bendrojo intereso veiksmams remti, neatsižvelgiama nustatant šio straipsnio pirmoje pastraipoje minėtą ribą.“

(13)

Kalbant apie pagalbos schemos finansavimą, projekto, apie kurį Prancūzijos institucijos pranešė 1997 m. spalio 2 d., tapusio 1997 m. gruodžio 29 d. Dekretu Nr. 97–1263 dėl parafiskalinio mokesčio, kurio lėšos pervedamos Radijo paramos fondui, įvedimo (9), 1 straipsnyje nustatyta:

„Nuo 1998 m. sausio 1 d. penkerių metų laikotarpiui įvedamas parafiskalinis mokestis už radijuje ir televizijoje transliuojamą reklamą (toliau – reklamos bendrovių mokestis), iš kurio bus finansuojamas pagalbos teikti radijo transliavimo paslaugas leidimo turėtojams, kurių komercinės lėšos iš eteryje transliuojamos prekių ženklų reklamos arba paramos skelbimų sudaro mažiau nei 20 % visos apyvartos, fondas. Šio mokesčio tikslas – remti radijo transliavimą.“

Šio dekreto 2 straipsnyje nustatyta:

„Mokesčiu apmokestinamos reklamos užsakovų už Prancūzijos teritorijoje transliuojamus reklamos skelbimus sumokėtos sumos, išskyrus agentūrų komisinį mokestį ir pridėtinės vertės mokestį.

Jį moka reklamos skelbimus administruojantys subjektai.

Bendru biudžeto ir ryšių ministrų potvarkiu nustatomas kas ketvirtį iš reklamos bendrovių renkamo mokesčio tarifas, neperžengiant šių ribų:

[…]“

Šio dekreto 4 straipsnyje patikslinta, kad 2 straipsnyje nurodytą mokestį, kuris pervedamas Radijo paramos fondui, taiko, apskaičiuoja ir renka Generalinė mokesčių inspekcija, vadovaudamasi tokiomis pat taisyklėmis, garantijomis ir sankcijomis, kokios numatytos pridėtinės vertės mokesčiui.

(14)

Šios nuostatos iš dalies pakeistos keičiant pagalbos schemą, apie kurią pranešta Komisijai ir kurią ji leido įgyvendinti 2003 m. liepos 28 d. sprendimu (10). Pagal naująsias taisykles parafiskaliniu mokesčiu apmokestinamos tik Prancūzijos teritorijoje įsisteigusios reklamos bendrovės.

(15)

1997 m. Sprendimu N 679/97 Komisija pritarė, kad būtų iš dalies keičiama pagalbos schema, kurią sudaro finansavimo iš parafiskalinio mokesčio už radijuje arba televizijoje transliuojamą reklamą mechanizmas. Minėtame sprendime neanalizuotas finansavimo metodas. 1997 m. sprendimas galiojo iki 2003 m., kuriais buvo pakeistas nauju sprendimu leisti įgyvendinti pagalbą NN42/2003 (11).

(16)

2004 m. rugpjūčio 3 d.Régie Networks, stambios Prancūzijos radijo stoties – NRJ – reklamos padalinys, Liono teisme užginčijo 2001 m. sumokėtą mokestį (152 524 EUR). Prašymas priimti prejudicinį sprendimą šioje byloje buvo perduotas Teisingumo Teismui, kuris turėjo įvertinti 1997 m. lapkričio 10 d. Komisijos sprendimo leisti įgyvendinti pagalbą teisėtumą.

(17)

2008 m. gruodžio 22 d. sprendimu (12) Teisingumo Teismas 1997 m. sprendimą pripažino neteisėtu, nes Komisija neįvertino nagrinėjamos priemonės finansavimo metodo.

(18)

Sprendimo 89 punkte Teismas primena, kad nagrinėdama pagalbos schemą Komisija privalo būtinai atsižvelgti į pagalbos finansavimo būdą, jei šis yra sudedamoji priemonės dalis. Sprendimo 99 punkte Teismas patikslina, kad mokestis yra sudedamoji pagalbos priemonės dalis, kai pagal atitinkamas nacionalines taisykles egzistuoja privalomas mokesčio ir aptariamos pagalbos tarpusavio ryšys, jei mokestinės pajamos būtinai skiriamos pagalbai finansuoti ir tiesiogiai lemia jos dydį, taigi daro įtaką pagalbos neprieštaravimo vidaus rinkai vertinimui.

(19)

Sprendimo 112 punkte patikrinęs, ar šiuo atveju įvykdytos visos sąlygos, Teismas konstatuoja, kad reklamos bendrovių mokestis yra sudedamoji pagalbos radijui, iš kurio ji finansuojama, schemos dalis. Todėl nagrinėdama aptariamą pagalbos schemą Komisija būtinai turėjo atsižvelgti į minėtą mokestį, tačiau Sprendime NN 42/03 to nepadarė.

(20)

Po Teismo sprendimo, kuriuo 1997 m. lapkričio 10 d. Komisijos sprendimas pripažintas neteisėtu, ji ėmėsi visų reikiamų priemonių konstatuotai neteisėtai padėčiai ištaisyti ir iš naujo išnagrinėjo Prancūzijos institucijų pateiktą informaciją. Todėl 2009 m. vasario 11 d. pagal SESV 108 straipsnio 2 dalį Komisija pradėjo oficialią pažeidimo nagrinėjimo procedūrą Nr. C4/2009 (13).

(21)

2009 m. balandžio 23 d. raštu Prancūzijos institucijos perdavė Komisijai šias pastabas:

(22)

Aptariama pagalbos schema vertinama remiantis SESV 107 straipsnio 3 dalimi.

(23)

SESV 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad:

„Išskyrus tuos atvejus, kai [ši sutartis] nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su vidaus rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.“

(24)

Šis atvejis analizuojamas atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 1 dalyje išdėstytas sąlygas.

(25)

Pagalbos priemonės, apie kurią pranešta, tikslas ir taikymo sritis akivaizdžiai netenkina SESV 107 straipsnio 2 dalies ir 3 dalies a bei b punktų sąlygų.

(26)

Pagalbos schema siekiama remti Prancūzijos teritorijoje radijo transliavimo elektromagnetinėmis bangomis paslaugas teikiančias stotis, visų pirmas tas, kurios gauna mažiausiai lėšų iš reklamos, taigi ir užtikrinti žiniasklaidos įvairovę Prancūzijos teritorijoje – tai teisėtas bendro pobūdžio tikslas. Pagalba gavėjams galėtų būti nagrinėjama atsižvelgiant į SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte išdėstytas sąlygas. Šiame punkte nustatyta, kad: „Vidaus rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma: pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui (…)“. Šiuo atveju Komisija turi pasverti teigiamą ir neigiamą priemonės poveikį.

(27)

Ankstesniuose sprendimuose Komisija padarė išvadą, kad aptariama pagalbos schema daro teigiamą poveikį ir neprieštarauja vidaus rinkai visų pirma todėl, kad ši pagalbos schema padeda įgyvendinti tiksliai nustatytą bendro pobūdžio tikslą. Ja siekiama palaikyti Prancūzijos teritorijoje radijo transliavimo paslaugas teikiančių stočių įvairovę. Atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir vietinius interesus, ja remiamos nedidelės stotys, kurių klausytojai vietiniai, – tai teisėtas bendrojo pobūdžio tikslas. Be to, pagalbos schema, kuria remiamos vietinės stotys, nedaug iškraipo konkurenciją ir netrikdo tarpusavio prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendrajam interesui. Atsižvelgiant į minėtų stočių paskirtį ir dydį, konkurencijos tarp jų ir tokių pat paslaugų teikėjų kitoje valstybėje narėje iškraipymas – minimalus. Todėl šios schemos įtaka valstybių narių tarpusavio prekybai itin menka.

(28)

Vis dėlto, išnagrinėjus Dekreto Nr. 97–1263 3 ir 6 straipsnius, matyti, kad pagalbos schemos finansavimas iš parafiskalinio mokesčio yra sudedamoji priemonės dalis, kaip tai jau konstatavo Teismas sprendime Régie Networks (99–112 punktai).

(29)

Kaip Teismas priminė sprendimo Régie Networks 89 punkte, „dėl pagalbos finansavimo būdo visa pagalbos schema gali būti nesuderinama su [vidaus] rinka. Todėl pagalba negali būti nagrinėjama neatsižvelgiant į finansavimo būdo poveikį. Atvirkščiai – Komisija, nagrinėdama pagalbos priemonę, būtinai turi atsižvelgti į pagalbos finansavimo būdą, kai jis yra sudėtinė pagalbos priemonės dalis (žr. šiuo klausimu minėto sprendimo Van Calster ir kt. 49 punktą ir 2004 m. liepos 15 d. Sprendimo Pearle ir kt., C-345/02, Rink. p. I-7139, 29 punktą).“

(30)

Taigi Komisija, nagrinėdama, ar pagalbos schema neprieštarauja vidaus rinkai, turi atsižvelgti į minėtą mokestį. Panašu, kad aptariamas reklamos bendrovių mokestis prieštarauja Komisijos ne kartą pabrėžtam ir 1970 m. birželio 25 d. sprendime Prancūzija prieš Komisiją (C-47/69, Rink. p. 487) Teismo įtvirtinam bendrajam principui, pagal kurį importuoti produktai arba paslaugos neturi būti apmokestinami parafiskaliniais mokesčiais, skirtais pagalbos, kurią gauna tik nacionalinės įmonės, schemai finansuoti. Teismas pateikia šią išvadą sprendimo Régie Networks 115 punkte.

(31)

Komisijos nuomone, radijo transliavimo elektromagnetinėmis bangomis paslaugų, kurias Prancūzijoje teikė kitose valstybėse narėse įsisteigusios stotys, negalinčios gauti pagalbos pagal schemą, apie kurią pranešta, apmokestinimas trikdo tarpusavio prekybos sąlygas taip, kad prieštarauja bendrajam interesui. Nors schemos, apie kurią pranešta, dalies, susijusios su pagalba gavėjams, bendrasis tikslas yra teisėtas ir gali būti laikomas neprieštaraujančiu vidaus rinkai, to negalima pasakyti apie minėtos schemos finansavimo būdą.

(32)

Atsižvelgdama į tai, Komisija daro išvadą, kad remiantis visų pirma SESV 107 straipsnio 3 dalies c punkte išdėstytais kriterijais, ši pagalbos schema gali būti pripažinta neprieštaraujančia vidaus rinkai. Tačiau Komisija negali pritarti šios schemos finansavimo būdui.

(33)

Komisija atkreipė dėmesį į tai, kad 2009 m. balandžio 23 d. rašte Prancūzijos institucijos tvirtino negalinčios nustatyti Prancūzijoje iš kitose valstybėse narėse įsisteigusių stočių ar bendrovių radijo transliavimo paslaugas teikiančių užsienio ūkinės veiklos vykdytojų (t. y. juos išskirti iš kitų parafiskalinio mokesčio, iš kurio finansuojama pagalbos schema, mokėtojų). Komisija gali sutikti, kad sunku administraciškai juos nustatyti, nes faktai seni. Vis dėlto, remiantis Prancūzijos institucijų paaiškinimu, nepanašu, kad pats prabėgęs laikas šiuo atveju būtų neįveikiama kliūtis mokesčio mokėtojams nustatyti. Tačiau Prancūzijos institucijos nurodė, kad ne visada įmanoma remiantis turimais duomenimis nustatyti, ar Prancūzijoje arba iš kitos valstybės narės transliuojančios bendrovės yra mokesčio mokėtojos. Tokiu atveju jos turi per šešis mėnesius nuo šio sprendimo pranešimo kiekvienam mokesčio mokėtojui pranešti apie jo teisę į kompensaciją, jei jis transliavo Prancūzijoje iš kitos valstybės narės. Administracija turi imtis visų turimų priemonių mokesčio mokėtojams nustatyti. Tačiau abejotina, ar Prancūzijos institucijos pačios pajėgs nustatyti visus šio mokesčio mokėtojus, todėl jos taip pat turės reikiamai paviešinti lėšų kompensavimo priemones, kad atitinkami ūkinės veiklos vykdytojai galėtų pranešti apie save.

(34)

Niekas netrukdo, kad Prancūzija šiems ūkinės veiklos vykdytojams sudarytų sąlygas pasinaudoti teise atgauti 1997–2002 m. neteisėtai surinktą mokestį. Prancūzija galės užtikrinti, kad pagalbos schemos finansavimo būdas neprieštarautų vidaus rinkai, kompensuodama vidaus rinkai prieštaraujančių mokesčių sumas šiomis sąlygomis: