13.3.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 68/3

(1)

Taryba 2008 m. spalio 7 d. sutarė, kad svarbiausia – atkurti pasitikėjimą finansų sektoriuje ir jo tinkamą veikimą. Ji įsipareigojo imtis visų priemonių, būtinų atskirų indėlininkų indėliams apsaugoti, ir palankiai įvertino Komisijos ketinimą skubiai pateikti tinkamą pasiūlymą indėlių garantijų sistemų konvergencijai skatinti.

(2)

Jau Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 94/19/EB (3) numatytas pagrindinis indėlininkų draudimas. Tačiau dėl dabartinės finansų krizės būtina tą draudimą tobulinti.

(3)

Dabartinis Direktyvoje 94/19/EB numatytas mažiausias kompensacijos lygis yra 20 000 EUR su galimybe valstybėms narėms numatyti didesnę kompensaciją. Tačiau paaiškėjo, kad daugelio Bendrijos indėlių atžvilgiu to nepakanka. Siekiant išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą ir pasiekti stabilesnį finansų rinkų veikimą, mažiausią kompensacijos lygį reikėtų padidinti iki 50 000 EUR. Ne vėliau kaip 2010 m. gruodžio 31 d. kiekvienam indėlininkui už visus jam priklausančius indėlius turėtų būti nustatyta 100 000 EUR kompensacija, nebent Europos Parlamentui ir Tarybai ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. pateiktame Komisijos poveikio vertinime būtų padaryta išvada, kad toks padidinimas ir toks suderinimas yra netinkami ir nėra finansiškai perspektyvūs visoms valstybėms narėms siekiant užtikrinti vartotojų apsaugą bei finansinį stabilumą Bendrijoje ir išvengti konkurencijos iškraipymo tarp valstybių narių. Tuo atveju, jei atlikus poveikio vertinimą paaiškėja, kad toks padidinimas ir toks suderinimas yra netinkami, Komisija turėtų Europos Parlamentui ir Tarybai pateikti atitinkamus pasiūlymus.

(4)

Visiems indėlininkams turėtų būti taikomas vienodas kompensacijos lygis, nepaisant to, ar valstybės narės valiuta yra euras, ar ne. Euro zonai nepriklausančios valstybės narės turėtų turėti galimybę suapvalinti perskaičiuotas sumas, nemažindamos lygiavertės indėlininkų apsaugos.

(5)

Europos Parlamentui ir Tarybai Komisijos pateiktame pranešime turėtų būti analizuojami visi susiję klausimai, pavyzdžiui, tarpusavio reikalavimų įskaitymo teisė ir priešiniai reikalavimai, įnašų į sistemas nustatymas, taikymo sričiai priklausantys produktai bei apdrausti indėlininkai, indėlių garantijų sistemų tarpvalstybinio bendradarbiavimo veiksmingumas ir ryšys tarp indėlių garantijų sistemų ir alternatyvių kompensacijų išmokėjimo indėlininkams būdų, kaip antai neatidėliotinų kompensacijų išmokėjimo mechanizmai. To pranešimo tikslu valstybės narės turėtų rinkti atitinkamus duomenis ir pateikti juos Komisijai jos prašymu.

(6)

Kai kurios valstybės narės pagal Direktyvą 94/19/EB nustatė tokias indėlių garantijų sistemas, kurios numato visišką tam tikrų rūšių ilgalaikių indėlių, pavyzdžiui, prašymų pensijai gauti, kompensaciją. Būtina atsižvelgti į tokių sistemų indėlininkų teises ir lūkesčius.

(7)

Pagal Direktyvą 94/19/EB kai kurios valstybės narės jau įvedė arba ketina įvesti indėlių garantijų sistemas, kurios numato visišką tam tikrų laikinai padidėjusių sąskaitų likučių kompensaciją. Ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. Komisija turėtų įvertinti, ar visiška kompensacija tam tikrų laikinai padidėjusių sąskaitų likučių atveju turėtų būti toliau taikoma arba nustatyta.

(8)

Ši direktyva neturėtų daryti įtakos sistemų, kurios apsaugo pačią kredito įstaigą, o ypač užtikrina jos likvidumą ir mokumą, tokiu būdu užtikrinant indėlininkų apsaugą, kuri būtų bent lygiavertė indėlių garantijų sistemos teikiamai indėlininkų apsaugai, ir indėlininkų kompensacijų savanoriškų sistemų, kurios nėra įvestos ar valstybė narė jų oficialiai nepripažįsta, veikimui.

(9)

Valstybės narės turėtų skatinti indėlių garantijų sistemas apsvarstyti galimybę sudaryti susitarimus arba tobulinti galiojančius susitarimus, susijusius su jų atitinkamais įsipareigojimais.

(10)

Šiuo metu numatytas trijų mėnesių kompensacijų išmokėjimo laikotarpis, kurį galima pratęsti iki devynių mėnesių, neatitinka būtinybės išlaikyti indėlininkų pasitikėjimą ir netenkina jų poreikių. Todėl kompensacijų išmokėjimo terminą reikėtų sutrumpinti iki dvidešimties darbo dienų. Šis laikotarpis turėtų būti pratęstas tik ypatingomis aplinkybėmis ir kompetentingoms valdžios institucijoms pritarus. Po dvejų metų nuo šios direktyvos įsigaliojimo Komisija turėtų pateikti pranešimą Europos Parlamentui ir Tarybai apie kompensacijų išmokėjimo procedūrų veiksmingumą ir terminus, kuriame įvertinama, ar būtų tinkama terminą sutrumpinti iki dešimties darbo dienų.

(11)

Be to, tais atvejais, kai kompensacijos turi būti išmokėtos kompetentingų valdžios institucijų sprendimu, šiuo metu numatytą 21 dienos sprendimo priėmimo laikotarpį reikėtų sutrumpinti iki penkių darbo dienų, kad nebūtų trukdoma greitai išmokėti kompensacijas. Tačiau kompetentingos valdžios institucijos visų pirma turėtų įsitikinti, kad kredito įstaiga negrąžino pasibaigusio termino mokėtinų indėlių. Šis vertinimas turėtų būti atliekamas laikantis valstybių narių teisminių ar administracinių procedūrų.

(12)

Indėliai gali būti laikomi negrąžinamais tuo atveju, jeigu skubios intervencinės ar reorganizacinės priemonės nebuvo sėkmingos. Tai neturėtų užkirsti kelio kompetentingoms valdžios institucijoms toliau dėti restruktūrizavimo pastangas kompensacijų išmokėjimo laikotarpiu.

(13)

Valstybės narės turėtų siekti užtikrinti bankų veiklos tęstinumą ir galimybę gauti likvidžių bankų lėšų, ypač finansų krizės metu. Šiuo tikslu valstybės narės skatinamos kuo greičiau susitarti dėl priemonių, skirtų užtikrinti neatidėliotiną atitinkamų sumų išmokėjimą, gavus nukentėjusio indėlininko paraišką, per ne daugiau kaip tris dienas nuo tokios paraiškos pateikimo. Kadangi dabartinio trijų mėnesių kompensacijų išmokėjimo termino sutrumpinimas teigiamai paveiks indėlininkų pasitikėjimą ir tinkamą finansų rinkų veikimą, valstybės narės ir jų indėlių garantijų sistemos turėtų užtikrinti, kad kompensacijų išmokėjimo laikotarpis būtų kuo trumpesnis.

(14)

Direktyva 94/19/EB numato galimybę valstybėms narėms apriboti kompensaciją iki nustatytos procentinės dalies. Kaip paaiškėjo, ši galimybė turėjo neigiamos įtakos indėlininkų pasitikėjimui ir todėl ją reikėtų panaikinti.

(15)

Direktyvos 94/19/EB įgyvendinimui būtinos priemonės turėtų būti tvirtinamos pagal 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimą 1999/468/EB, nustatantį Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (4).

(16)

Visų pirma Komisija turėtų būti įgaliota koreguoti kompensacijos lygį atsižvelgdama į infliaciją Europos Sąjungoje ir remdamasi pakeitimais Suderintame vartotojų kainų indekse, kurį skelbia Komisija. Kadangi ši priemonė yra bendro pobūdžio ir skirta iš dalies pakeisti neesmines Direktyvos 94/19/EB nuostatas, ji turi būti tvirtinama pagal Sprendimo 1999/468/EB 5a straipsnyje numatytą reguliavimo procedūrą su tikrinimu.

(17)

Kadangi šios direktyvos tikslų, t. y. suderinti kompensacijų lygius ir išmokėjimo terminus, valstybės narės negali deramai pasiekti, nes įvairių valstybių narių teisinėse sistemose galioja daug skirtingų taisyklių, ir todėl tų tikslų būtų geriau siekti Bendrijos lygiu, laikydamasi Sutarties 5 straipsnyje nustatyto subsidiarumo principo Bendrija gali patvirtinti priemones. Pagal tame straipsnyje nustatytą proporcingumo principą, šia direktyva neviršijama to, kas būtina nurodytiems tikslams pasiekti.

(18)

Todėl Direktyva 94/19/EB turėtų būti atitinkamai iš dalies pakeista.

(19)

Pagal Tarpinstitucinio susitarimo dėl geresnės teisėkūros (5) 34 punktą valstybės narės yra skatinamos savo ir Bendrijos interesų labui parengti lenteles, kurios kuo geriau atspindėtų šios direktyvos ir perkėlimo į nacionalinę teisę priemonių atitiktį, bei jas viešai paskelbti,

1.

1 straipsnio 3 punkto i papunkčio antra pastraipa pakeičiama taip:

„Kompetentingos valdžios institucijos šį sprendimą priima kuo greičiau ir bet kokiu atveju ne vėliau kaip praėjus penkioms darbo dienoms po to, kai pirmą kartą įsitikino, kad kredito įstaiga negrąžino pasibaigusio termino mokėtinų indėlių; arba“.

2.

4 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

3.

7 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

4.

Įterpiamas šis straipsnis:

„7a straipsnis

1.   Komisijai padeda Europos bankininkystės komitetas, įsteigtas Komisijos sprendimu 2004/10/EB (6).

2.   Jei yra nuoroda į šią dalį, taikomi 1999 m. birželio 28 d. Tarybos sprendimo 1999/468/EB, nustatančio Komisijos naudojimosi jai suteiktais įgyvendinimo įgaliojimais tvarką (7), 5a straipsnio 1–4 dalys ir 7 straipsnis, atsižvelgiant į jo 8 straipsnį.

5.

9 straipsnio 1 dalis pakeičiama taip:

„1.   Valstybės narės užtikrina, kad kredito įstaigos esamiems ir būsimiems indėlininkams sudarytų sąlygas gauti informaciją, būtiną nustatyti indėlių garantijų sistemą, kurios dalyvės Bendrijoje yra įstaiga ir jos filialai, arba apie kurias nors kitas 3 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje arba 3 straipsnio 4 dalyje numatytas alternatyvias priemones. Indėlininkai informuojami apie indėlių garantijų sistemos ar kitos taikomos alternatyvios priemonės nuostatas, įskaitant indėlių garantijų sistemoje numatytus indėlių apdraudimo dydį bei apimtį. Kai indėlio garantijos nesuteikiamos pagal indėlių garantijų sistemą pagal 7 straipsnio 2 dalį, kredito įstaiga apie tai informuoja indėlininką. Visa informacija pateikiama lengvai suprantama forma.

Informacija apie kompensacijos gavimo sąlygas ir formalumus, kurie būtini, norint gauti kompensaciją, suteikiama paprašius.“

6.

10 straipsnis iš dalies keičiamas taip:

7.

12 straipsnis pakeičiamas taip:

„12 straipsnis

1.   Komisija Europos Parlamentui ir Tarybai ne vėliau kaip 2009 m. gruodžio 31 d. pateikia pranešimą apie:

Jei reikia, Komisija pateikia atitinkamus pasiūlymus iš dalies keisti šią direktyvą.

2.   Valstybės narės praneša Komisijai ir Europos bankininkystės komitetui apie savo ketinimą pakeisti indėlių kompensacijos apimtį arba lygį ir apie visus sunkumus bendradarbiaujant su kitomis valstybėmis narėmis.“

8.

III priedas išbraukiamas.