26.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 127/11

(1)

Komisija, gavusi skundą, 2002 m. liepos 31 d. Prancūzijai išsiuntė raštą, kuriame paprašė informacijos apie valstybinę pagalbą vaisių ir daržovių sektoriui, apie kurią nebuvo pranešta, ir kurią Prancūzija kelerius metus galimai teikė pagal priemones, pavadintas „specialiaisiais planais“, „strateginiais planais“ arba „metiniais planais“ (toliau – „specialieji planai“).

(2)

2002 m. spalio 21 d. įvyko Prancūzijos valdžios institucijų ir Komisijos tarnybų susitikimas.

(3)

2002 m. gruodžio 26 d. raštu, užregistruotu 2003 m. sausio 2 d., Prancūzija pateikė informaciją, kuria patvirtinta, kad tokia pagalba teikta iki 2002 m.

(4)

2003 m. balandžio 16 d. raštu Komisija Prancūziją paprašė pateikti išsamų pagal „specialiuosius planus“ suteiktos pagalbos, suskirstytos pagal priemonę ir produktą, sąrašą, kuriame būtų nurodyta kiekvienai priemonei skirta pagalbos suma ir konkreti pagalbos schemų trukmė. 2003 m. balandžio 30 d. raštu Prancūzija paprašė pratęsti atsakymo į Komisijos informacijos prašymą terminą. 2003 m. liepos 22 d. raštu, užregistruotu 2003 m. liepos 25 d., Prancūzija pateikė duomenis apie finansuojamų veiksmų pobūdį ir lentelę, kurioje nurodytas 1998–2002 m. laikotarpiu įvairiems produktams skirtų valstybės asignavimų pasiskirstymas.

(5)

Ši priemonė vėliau buvo įtraukta į pagalbos, apie kurią nepranešta, registrą numeriu NN 57/05.

(6)

Komisijos sprendimas pradėti procedūrą buvo paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (1). Komisija pakvietė kitas valstybes nares ir suinteresuotus trečiuosius asmenis pateikti pastabas dėl minėtos pagalbos.

(7)

Prancūzija 2005 m. rugpjūčio 5 d. raštu, užregistruotu 2005 m. rugpjūčio 9 d., paprašė suteikti daugiau laiko atsakymui. Prancūzija pastabas pateikė 2005 m. spalio 4 d. raštu, užregistruotu 2005 m. spalio 6 d.

(8)

2005 m. spalio 22 d. rašte, užregistruotame 2005 m. spalio 24 d., Komisijai pateiktos trečiosios suinteresuotosios šalies – Žemės ūkio vaisių ir daržovių sektoriaus ekonomikos komitetų federacijos (pranc. Fédération des Comités Economiques Agricoles rattachés à la filière de production des fruits et légumes) (toliau – FEDECOM) – apjungiančios žemės ūkio ekonomikos komitetus ir specializuotas vaisių ir daržovių sektoriaus federacijas, pastabos. 2005 m. gruodžio 1 d. laišku šios pastabos persiųstos Prancūzijos valdžios institucijoms. Prancūzijos valdžios institucijos į jas atsakė 2005 m. gruodžio 28 d. rašte, kuriuo šios institucijos sutiko, kad 2002 m. gruodžio 26 d. ir 2003 m. liepos 22 d. raštai būtų perduoti FEDECOM. Tame pačiame rašte Prancūzijos valdžios institucijos pateikė patikslintas anksčiau pateiktų finansinių duomenų lenteles. Minėti raštai FEDECOM persiųsti 2006 m. sausio 18 d. raštu.

(9)

Gavusi anoniminį skundą Komisija gavo daug dokumentų, liudijančių apie Prancūzijos valstybės vaisių ir daržovių sektoriui suteiktą pagalbą. Nacionalinis tarpšakinis vaisių, daržovių ir sodininkystės biuras (pranc. Office National Interprofessionnel des Fruits, des Légumes et de l’Horticulture) (toliau – ONIFLHOR) per žemės ūkio ekonomikos komitetus gamintojams valstybės lėšomis galimai finansavo vaisių ir daržovių rinkos rėmimo priemonių įgyvendinimą.

(10)

Žemės ūkio ekonomikos komitetai sujungia tam tikro sektoriaus žemės ūkio gamintojų susivienijimus. Jie steigiami pagal Prancūzijos teisę (2) ir jiems taikomos Kaimo kodekso 552–1 ir kitų straipsnių nuostatos.

(11)

Ekonomikos komitetų uždavinys – rengti nariams skirtas bendras taisykles, siekiant suderinti jų produkcijos gamybą, prekybą, kainą ir pateikimą rinkai (3).

(12)

Nors pagal teisinę formą šie komitetai yra privatinės teisės dariniai, tačiau juos privalo patvirtinti Žemės ūkio ministerija ir jie atidžiai prižiūrimi valdžios institucijų. Visų pirma, regiono, kuriame yra komiteto būstinė, prefektas dalyvauja kiekviename komiteto organų susirinkime, kuriame priimami sprendimai, ir stebi, kaip priimami nutarimai.

(13)

Siekdami gauti veiklai reikalingų lėšų, ekonomikos komitetai iš gamintojų susivienijimų ima registracijos mokestį ir pagal parduotos produkcijos vertę skaičiuojamas įmokas (4). Remiantis tik dalyvių ir komiteto pasirašyta sutartimi, atitinkamos šalys šias įmokas mokėti privalo (sutartinės įmokos).

(14)

Be to, patvirtinti žemės ūkio ekonomikos komitetai gali rengti specialias gamybos ir produkcijos pateikimo rinkai taisykles, jie gali reikalauti, kad šios taisyklės būtų taikomos visiems to teritorinio vieneto gamintojams. Toks taikymo srities praplėtimas nustatomas Žemės ūkio ministro įsakymu. Sprendimu išplėsti taisyklių taikymo sritį, nepriklausomiems gamintojams nustatoma pareiga komitetams mokėti įmokas, vadinamas įmokas pagal plačiau taikomas taisykles.

(15)

Aštuoniems žemės ūkio ekonomikos komitetams (Rhône-Méditerranée, Grand Sud-Ouest, Corse, Val de Loire, Nord, Nord-Est, Bretagne ir Normandie) daugelį metų buvo skiriama valstybės lėšų, kurias visų pirmiausia teikė ONIFLHOR, jos buvo naudojamos finansuoti pagalbos priemones, vadinamas „specialiaisiais planais“, skirtas palengvinti prekybą Prancūzijoje užauginta žemės ūkio produkcija, ypač krizės metu.

(16)

Pasak pateikusiųjų skundą, šių priemonių imtasi dar prieš 1996 m. bendro vaisių ir daržovių rinkų organizavimo reformą. Prancūzija patikino, kad nuo 2003 m. sausio 1 d. jokie veiksmai pagal šias priemones nebefinansuojami.

(17)

2002 m. gruodžio 26 d. rašte Prancūzijos valdžios institucijos paaiškino, kad tokiomis priemonėmis buvo siekiama užkirsti kelią paklausą tuo metu viršijančiai pasiūlai susidaryti, arba krizės metu – sušvelninti paklausą viršijančios pasiūlos poveikį veiklą vykdant trimis lygiais: išorės rinkų, vidaus rinkos ir perdirbimo.

(18)

Išorės rinkose buvo siekiama išlaikyti prancūziškos produkcijos užimamą rinkos dalį, eksportuotojams sudarant galimybę įsitvirtinti strateginėse rinkose ir sėkmingai konkuruoti kaina.

(19)

Vidaus rinkoje finansuojamais veiksmais buvo siekiama pagyvinti rinką pasiūlant geresnę kainą, sunaikinant dalį perteklinio derliaus arba skatinant jo perdirbimą. Prancūzijos valdžios institucijos taip pat įvardija laikino produkcijos sandėliavimo priemones, rinkoje esant pertekliui, bei paramą, kuri per perdirbimo įmones padeda pagerinti sąlygas šviežių produktų rinkoje.

(20)

2003 m. liepos 22 d. Prancūzijos valdžios institucijų rašte pateikiamos lentelės su skaičiais, kuriose nurodomas perdirbimo, rinkos pagyvinimo, kokybės, sutarčių sudarymo, išorės rinkų ir sandėliavimo priemonėms skirtos valstybės pagalbos dydis.

(21)

Komisija turi dokumentų ir informacijos, kurioje nurodomi tikslesni, nors ir tik tam tikrų produktų, duomenys apie tikėtinai pagal „specialiuosius planus“ finansuotas priemones.

(22)

Pavyzdžiui, 2002 m. balandžio mėn. Komisija gavo laišką dėl obuolių produkcijos, kuriame nurodoma, kad prisidengiant skatinti skirta parama buvo teikiama pagalba eksportui iš Bendrijos. O iš tiesų šios priemonės esmė – pirkėjui suteikiama nuolaida, kurią Prancūzijos valdžios institucijos suteikia už kiekvieną nupirktą obuolių dėžę. Be to, remiantis kitais dokumentais, 2000 m. Viduržemio jūros Ronos upės baseino (pranc. bassin Rhône Méditerranée – BRM) vaisių ir daržovių ekonomikos komitetas finansavo tokias priemones kaip: „gamybos sąnaudos“, „pardavimo kaina“, „perdirbimo politika“, „struktūrinis eksportas“, „eksporto plėtra“, „eksportas esant didžiausiam gamybos intensyvumui“, „naujos rinkos“, „vidaus rinkos plėtra“. Panašu, kad persikų ir nektarinų sektoriuje ši pagalba buvo teikiama pagal užaugintos produkcijos kiekį.

(23)

Iš kai kurių Komisijos turimų dokumentų matyti, kad Prancūzijos valdžios institucijos buvo informuotos apie Bendrijos teisės atžvilgiu abejotiną tokių priemonių pobūdį. Šios institucijos pačios pripažino šias priemones „visiškai neatitinkančiomis Bendrijos teisės“ ir atkreipė dėmesį į „pavojų, kad iš gamintojų gali tekti išreikalauti neteisėtai jiems išmokėtas lėšas“ (5). BRM komiteto posėdžio protokole taip pat primenama apie „konfidencialų strateginių planų pobūdį ir dėl jų Bendrijos teisei prieštaraujančio pobūdžio būtiną slaptumą“ (6).

(24)

2002 m. gruodžio 26 d. rašte Prancūzija paaiškino, kad 30–50 % priemonių išlaidų padengta iš atitinkamų sektorių lėšų, o likusi dalis – iš valstybės lėšų.

(25)

FEDECOM išsamiai paaiškino, kaip veikia „specialiųjų planų“ finansavimo mechanizmas ir kokį vaidmenį atlieka komitetai. Prancūzija šių paaiškinimų neužprotestavo.

(26)

Pasak FEDECOM, kokias priemones taikyti, spręsdavo tik ONIFLHOR, o ekonomikos komitetai privalėjo jas taikyti. Kiekvieno specialiojo plano ir augalo veislės atveju ONIFLHOR spręsdavo dėl to, kokių priemonių reikia imtis, ir atitinkamą valstybės ūkio šaką įpareigodavo jas įgyvendinti. ONIFLHOR taip pat sprendė dėl konkrečiam planui skirtino lėšų dydžio ir dėl privalomo ekonomikos komitetų įmokų dydžio.

(27)

Priemonės finansuotos iš ekonomikos komitetų valdomų veiklos lėšų. Šios lėšos buvo valdomos remiantis tokiais pat principais kaip ir 1996 m. spalio 28 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 2200/96 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo (7) numatytai Bendrijos pagalbai taikomi principai, t. y. dalis lėšų yra skiriamos valstybės, kita dalis – augintojų asociacijų, vadinamų sektoriaus įnašų, mokamos piniginės įmokos, skaičiuojamos pagal parduotų vaisių ir daržovių kiekį. Sektoriaus įnašo nesudarė įmokos pagal plačiau taikomas taisykles. Todėl remiantis Ministro nutarimu jos nebuvo privalomojo pobūdžio.

(28)

Žemės ūkio komitetai reikalavo sektoriaus įnašų, o ONIFLHOR prie jų pridėdavo pagalbą iš valstybės lėšų. Vis dėlto, gamintojų organizacijos galėjo pasirinkti prie šios iniciatyvos neprisijungti. Sektoriaus įmokų nemokėjimas reiškė, kad atsisakoma ONIFLHOR pagalbos. Tokiu atveju valstybės pagalba likdavo ekonomikos komitete, o vėliau ONIFLHOR reikalavo ją grąžinti. Kai kurios organizacijos, pavyzdžiui, Roussillon Méditerranée, Rambertfruits ir Vallée de l’Eyrieux, atsisakė mokėti sektoriaus įnašus, todėl pagalbos pagal specialiuosius planus negavo.

(29)

Žemiau pateikiamoje lentelėje nurodyta 1992–2002 m. ONIFLHOR pagal specialiuosius planus išmokėtų sumų santrauka (8). Sumos suskirstytos pagal metus ir priemones. Tačiau apie 1992 ir 1993 metus lentelėje pateikiama tik bendra pagalbos suma. Prancūzija paaiškino, kad pagal archyvuose turimą informaciją išsamesnės šių dviejų metų informacijos pateikti neįmanoma.

(30)

Komisija pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą tyrimo procedūrą, nes ji rimtai abejojo dėl šios pagalbos suderinamumo su bendrąja rinka. Pradine Komisijos nuomone, ši pagalba laikytina paprasta pagalba veiklai. Be to, tikėtina, kad tokios priemonės rimtai trukdo bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo mechanizmams.

(31)

Vykstant oficialiai tyrimo procedūrai skundą pateikusi šalis pastabų nepateikė.

(32)

FEDECOM pateikė dokumentą, kuriame aprašoma, iš kokių lėšų ir kokios tvarkos laikantis finansuojami šie komitetai, taip pat pastarųjų vaidmuo specialiuosiuose planuose.

(33)

Prancūzija šių paaiškinimų teisingumo neginčijo.

(34)

Remdamasi 32 punkte nurodyto dokumento 1 ir 3 skyriuose pateikta informacija, FEDECOM teigia, kad:

(35)

Žemės ūkio ekonomikos komitetai nebuvo pagal specialiuosius planus paskirtų lėšų gavėjai. Komitetai tik gaudavo lėšas ir paskui jas paskirstydavo galutiniams gavėjams (gamintojų organizacijoms, o per jas – šioms organizacijoms priklausantiems gamintojams).

(36)

Sektoriaus įnašus gamintojų organizacijos mokėdavo savanoriškai, šis principas demokratine tvarka turėjo būti patvirtintas atitinkamame valstybės ūkio sektoriuje. Jokiame dokumente gamintojams nebuvo nustatyta prievolė prašyti Bendrijos pagalbos. Todėl, pasak FEDECOM, atsižvelgiant į privatinį ir savanorišką sektoriaus įnašų pobūdį, jie negali būti laikomi valstybės ištekliais.

(37)

Pasak FEDECOM, pagal specialiuosius planus įgyvendintos priemonės nėra valstybės pagalba pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, nes šis atvejis neatitinka finansavimo iš valstybės išteklių kriterijaus.

(38)

2005 m. spalio 4 d. raštu Prancūzija Komisijai pateikė pastabas dėl pastarosios sprendimo pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą dėl pagalbos, apie kurią nepranešta.

(39)

Prancūzija pastabų dėl tikslaus pagal specialiuosius planus finansuotų priemonių pobūdžio nepareiškė, ji taip pat neginčijo preliminaraus Komisijos tyrimo dėl šios pagalbos nesuderinamumo su bendrąja rinka pagal Bendrijos teisę.

(40)

Tačiau dėl sektoriaus įnašų, skirtų finansuoti specialiuosius planus, Prancūzija nurodė, kad tokie įnašai yra atitinkamų sektorių įnašas į pagal specialiuosius planus finansuojamas priemones, ir jiems netaikomas Reglamento (EB) Nr. 2200/96 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo 18 straipsnyje nustatytas taisyklių išplėtimas. Anot Prancūzijos valdžios institucijų, šie įnašai buvo savanoriški, nustatyti ne valdžios institucijų ir ekonomikos komitetai jais galėjo laisvai naudotis. Jų pobūdis visiškai nebuvo privalomas. Prancūzijos teigimu šie įnašai nėra valstybės ištekliai pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį.

(41)

Prancūzija pateikė lentelę, kurioje nurodytos iš ONIFLHOR biudžeto 1994–2002 m. specialiesiems planams skirtos sumos, suskirstytos pagal produkciją ir priemonę (žr. aukščiau). Į šias sumas sektoriaus sumokėti įnašai neįtraukti. 2005 m. gruodžio 28 d. raštu Komisijai pateikti patikslinti šios lentelės duomenys.

(42)

Komisija pažymi, kad vaisių ir daržovių gamybai ir prekybai pagal 1972 m. gegužės 18 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 1035/72 dėl bendro vaisių ir daržovių rinkos organizavimo (9) 31 straipsnį ir Reglamento (EB) Nr. 2200/96 43 straipsnį taikytini Sutarties 92, 93 ir 94 straipsniai (vėliau tapę 87, 88 ir 89 straipsniais).

(43)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(44)

Kad priemonei būtų taikoma Sutarties 87 straipsnio 1 dalis, ji turi atitikti visas keturias sąlygas: 1) priemonė turi būti finansuojama valstybės arba iš valstybės išteklių ir priskirtina valstybei; 2) ji turi būti taikoma tam tikroms įmonėms arba ekonomikos sektoriams; 3) ją gaunančios įmonės iš tokios priemonės turi turėti ekonominės naudos; 4) ji turi daryti poveikį Bendrijos vidaus prekybai arba gali iškreipti konkurenciją.

(45)

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad pagal specialiuosius planus įgyvendintomis priemonėmis galėjo pasinaudoti tik tam tikri atitinkamų Prancūzijos teritorinių departamentų vaisių ir daržovių augintojai.

(46)

Nustatant paramos gavėjus tikslinga atsižvelgti į pagalbos poveikį. Pagalbos gavėjai yra faktiškai iš jos naudos gavę asmenys (10), kurių konkurencinė padėtis dėl suteiktos pagalbos pagerėjo.

(47)

Šiuo atveju iš pagal specialiuosius planus įgyvendintų priemonių pobūdžio (žr. šio sprendimo 17 ir kitus punktus) akivaizdu, kad jomis buvo siekiama palengvinti Prancūzijos produkcijos realizavimą, gamintojams suteikiant galimybę produkciją parduoti didesne nei faktinės prekę įsigijusio asmens išlaidos kaina (arba gaunant didesnį su pardavimu susijusį atlyginimą). Todėl panašu, kad galutiniai šios pagalbos gavėjai yra gamintojai.

(48)

Vis dėlto, iš FEDECOM pateiktų ir Prancūzijos valdžios institucijų neužprotestuotų paaiškinimų akivaizdu, kad iš pradžių pagal specialiuosius planus naudojamos lėšos žemės ūkio ekonomikos komitetų buvo paskirstomos prie priemonės prisidėjusioms ir sumokėjusioms sektoriaus įnašą gamintojų organizacijoms, o paskui profesinės organizacijos šios pagalbos lėšas pervesdavo gamintojams.

(49)

Tačiau Komisija pastebi, kad remiantis Kaimo kodekso L 551–1 straipsniu, gamintojų organizacijų teisinė forma, glaudžiais ar ne tokiais glaudžiais socialiniais ryšiais susiejanti tokių organizacijų narius, gali būti įvairi. Taip pat negalima atmesti galimybės, kad tam tikrais išimtiniais atvejais gamintojų organizacijos savo nariams pagalbos lėšų nepervedė, tai reikštų, kad tokiais išimtiniais atvejais galutinis pagalbos gavėjas bus gamintojų organizacija.

(50)

Antra, minėti gamintojai turėjo ekonominės naudos iš finansuotų įvairių rinkos rėmimo priemonių. Ši nauda pagerino jų konkurencinę padėtį. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, įmonės konkurencinės padėties pagerėjimas dėl valstybės pagalbos paprastai reiškia konkurencijos iškraipymą kitų įmonių, negaunančių tokios paramos, atžvilgiu (11).

(51)

Trečia, pagalbos skyrimo metu vaisių ir daržovių sektorius buvo visiškai atviras konkurencijai, vyko aktyvi prekyba Bendrijos viduje (12). Tai, kad ši rinka bendrai organizuojama, taip pat rodo prekybos vaisiais ir daržovėmis Bendrijos vidaus rinkoje svarbą bei siekį užtikrinti tokias konkurencijos sąlygas, kad būtų išvengta bendros rinkos iškraipymo. Todėl minėtos priemonės, kurioms buvo siekiama manipuliuoti kaina ir rinkai pateikiamu kiekiu, galėjo turėti įtakos prekybai ir iškreipti konkurenciją. Dėl trečiųjų šalių rinkoms skirtų priemonių Teismas nurodo, kad atsižvelgiant į rinkų, kuriose veikia Bendrijos ūkio subjektai, tarpusavio priklausomybę, neatmestina galimybė, kad pagalba gali iškraipyti konkurenciją tarp valstybių narių, sustiprindama ūkio subjektų konkurencinę padėtį, net jei toji pagalba ir naudinga produktams eksportuoti už Bendrijos ribų (13). Todėl esama prekybos ir konkurencijos iškreipimo kriterijų atitikties.

(52)

Ketvirta, dėl valstybės finansavimo valstybės lėšomis kriterijaus reikėtų atlikti išsamų tyrimą, inter alia, remiantis Prancūzijos ir FEDECOM argumentais dėl valstybės išteklių sektoriaus įnašų pobūdžio.

(53)

Pagal Teismo praktiką, kad nauda būtų laikoma valstybės pagalba, pirmiausia būtina, kad ji būtų tiesiogiai ar netiesiogiai teikiama iš valstybės išteklių, ir antra, kad ji būtų priskirtina valstybei (14).

(54)

Komisija pažymi, kad yra ONIFLHOR viešoji įstaiga. Todėl ONIFLHOR finansinis įnašas į specialiuosius planus akivaizdžiai laikytinas valstybės ištekliais. Priemonės, kurių imtasi pagal specialiuosius planus, taip pat priskirtinos valstybei, nes būtent ONIFLHOR kiekvienu atveju nustatydavo, kokių priemonių imtis, jų įgyvendinimą pavesdavo atitinkamam valstybės sektoriui ir nuspręsdavo dėl skirtinų lėšų dydžio bei sektoriaus įnašų dydžio.

(55)

Remdamasi Teismo praktika (15), Komisija mano, kad tai, kad valstybei priskirtina priemonė iš dalies finansuojama atitinkamų įmonių įnašais, nepanaikina jos kaip valstybės pagalbos pobūdžio, kadangi toks pobūdis priklauso nuo schemos sąlygų ir poveikio. Taikant šį principą visiškai nesvarbu, ar šie įnašai yra privalomi ar mokami savanoriškai. Todėl FEDECOM tvirtinimas, kad pagal specialiuosius planus įgyvendintos priemonės dėl privataus sektoriaus įnašų pobūdžio nėra pagalba, atmestinas.

(56)

Todėl Komisija pažymi, kad pagal specialiuosius planus įgyvendintos priemonės buvo finansuojamos valstybės arba iš valstybės išteklių ir buvo priskirtinos valstybei.

(57)

Tačiau Komisija panoro įsitikinti, kad galimas naujausios Teismo praktikos valstybės išteklių klausimu taikymas šiuo atveju neprieštarauja tokiam aiškinimui. Todėl tikslinga trumpai priminti pagrindinius Teismo argumentus, išsakytus Pearle  (16) byloje. Sprendime Teismas pažymi, kad tarpinės viešosios įstaigos iš visoms sektoriaus įmonėms privalomos mokėti įnašo surinktos pajamos laikytinos valstybės ištekliumi tik tuo atveju, jei jos atitinka visas šias sąlygas: a) iš privalomų įnašų finansuojamas priemones nustato atitinkamas sektorius; b) 100 % finansuojama iš sektoriaus įmonių įnašų; c) įnašai privalomai skiriami priemonei finansuoti, valstybė negali įsikišti ir nustatyti arba pakeisti šių išteklių naudojimo pobūdžio; d) įnašus mokėjusios šalys tuo pačiu yra paramos gavėjai.

(58)

Šiuo atveju, ne visi 100 % buvo finansuojami iš sektoriaus įmonių mokamų įnašų. Akivaizdu, kad šis atvejis neatitinka Pearl kriterijų. Vis dėlto pažymėtina, kad Pearle sprendimu Teismas pasisakė dėl kitokios situacijos ir turėdamas kitokį tikslą. Teismas aiškiai norėjo nustatyti kriterijus, kurie padėtų nustatant, kokiomis sąlygomis valstybės vaidmuo kuriant vien tik iš sektoriaus, kuris gauna šią paramą, lėšų finansuojamą priemonę yra toks nežymus, kad tokia priemonė laikytina neatitinkančia Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje nustatytų kriterijų.

(59)

Šiuo atveju valstybė visuose planų įgyvendinimo etapuose – nuo priemonių pasirinkimo iki jų finansavimo – vaidino pagrindinį vaidmenį. Todėl šios dvi situacijos (nagrinėjamas ir Pearle sprendime nurodytas atvejis) yra sunkiai palyginamos.

(60)

Be to, Pirmosios instancijos teismas neseniai pasisakė dėl Prancūzijos valstybės svarbaus vaidmens kitoje žemės ūkio sektoriaus pagalbos schemoje; Teismas nusprendė, kad sektoriaus įnašai yra valstybės ištekliai, inter alia, nes tam, kad būtų jaučiamas šių įnašų poveikis, būtina, kad valstybės valdžios institucija priimtų teisės aktą (17).

(61)

Šiuo atveju gamintojų organizacijos iš esmės galėjo pasirinkti prisidėti prie valstybės iniciatyvos arba ne. Tačiau joms nusprendus neprisidėti, atitinkamiems gamintojams ONIFLHOR nebeteikdavo specialiesiems planams skirtų lėšų, taip buvo stipriai skatinama prisidėti prie šios iniciatyvos.

(62)

Remdamasi aukščiau pateiktais argumentais, Komisija patvirtina, kad pagal keturis Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje pateiktus kriterijus atlikus analizę galima tvirtai teigti, kad su specialiaisiais planais susijusios priemonės yra valstybės pagalba.

(63)

Komisija pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijos jai nepranešė apie tvarką, pagal kurią ketinama teikti minimą pagalbą, kaip tai reikalaujama Sutarties 88 straipsnio 3 dalyje. Todėl priemonės yra neteisėta pagalba pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB Sutarties 93 straipsnio taikymo taisykles (18), 1 straipsnio f punktą.

(64)

Svarbu pažymėti, kad remiantis Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsniu, kuriame nustatyta, kad pagalbos išieškojimui taikomas dešimties metų senaties terminas, Komisijos tyrimas apėmė laikotarpį nuo 1992 m. liepos 31 d. iki dabar. Tuo atveju, jei Komisija nustatytų, kad minima neteisėta pagalba nesuderinama su bendrąja rinka, ji galėtų reikalauti ją išieškoti tik už nustatytą laikotarpį. Senaties terminą gali sustabdyti bet kokia priemonė, kurios Komisija ėmėsi dėl neteisėtos pagalbos. Šiuo atveju senaties terminą nutraukė 2002 m. liepos 31 d. Komisijos raštas Prancūzijai. Todėl Komisija neatsižvelgia į laikotarpį iki 1992 m. liepos 31 d.

(65)

Sutarties 87 straipsnyje leidžiamos tam tikros bendrojo valstybės pagalbos nesuderinamumo su Sutartimi principo išimtys.

(66)

Pirmiausia Komisija pastebi, kad Prancūzijos valdžios institucijos nepateikė argumentų, kuriais būtų siekiama įrodyti, kad nagrinėjama pagalba suderinama su bendrąja rinka.

(67)

Antra, akivaizdu, kad kai kurios Sutartyje nustatytos išimtys, ypač 87 straipsnio 2 dalyje nurodytos išimtys, skirtos socialinio pobūdžio pagalbai, pagalbai gaivalinių nelaimių padarytai žalai atitaisyti ir su Vokietijos susivienijimu susijusiai pagalbai, šiuo atveju visiškai netaikytinos. Taip pat netaikytinos ir Sutarties 87 straipsnio 3 dalies a, b ir d punktuose nurodytos išimtys, nes minėta pagalba nėra skirta regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis arba didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti, visai Europai svarbiems projektams skatinti arba kurios nors valstybės narės dideliems ekonomikos sutrikimams pašalinti, taip pat nėra skirta kultūrai remti ir paveldui išsaugoti.

(68)

Vienintelė nuostata, kuri šiuo atveju galėtų būti taikoma yra Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktas, kuriame nustatyta, kad bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta tam tikros ekonominės veiklos rūšių arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui. Kad pagalbai būtų galima taikyti ankstesniame punkte nurodytą išimtį, pagalba turi atitikti Bendrijos taisykles, taikomas valstybės pagalbai.

(69)

Pagal Komisijos komunikatą dėl taisyklių, taikytinų neteisėtos valstybės pagalbos įvertinimui, nustatymo (19), pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 1 straipsnio f punktą neteisėta laikoma pagalba turi būti įvertinta laikantis pagalbos skyrimo metu galiojančių taisyklių ir gairių.

(70)

Todėl nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2002 m. gruodžio 31 d. (data, kai pagalbos teikimas sustabdytas) suteikta pagalba turi būti nagrinėjama remiantis Bendrijos valstybės pagalbos žemės ūkio sektoriuje gairėse (20) nustatytomis taisyklėmis. Tačiau iki šios datos skirta pagalba turi būti vertinama pagal nuostatas ir tvarką, galiojusias iki 2000 m. sausio 1 d.

(71)

Pagal Komisijos turimą informaciją specialiuosiuose planuose numatytos priemonės, skirtos kovoti su krizėmis, sukeltomis pernelyg didelės prancūziškos produkcijos pasiūlos Bendrijos rinkoje, naudojant pardavimo kainos subsidijavimą, subsidijas už sandėliavimą arba už dalies derliaus sunaikinimą, taip pat finansinio pobūdžio paskatas perdirbti šviežią produkciją. Eksporto subsidijos taip pat padėjo realizuoti perteklinę Prancūzijos produkciją trečiųjų šalių rinkose ir galėjo sustiprinti ūkio subjektų konkurencinę padėtį. Atrodo, kad ši pagalba skirta remiantis kaina ir užaugintos produkcijos kiekiu.

(72)

Tokia pagalba minėtose gairėse ir kitose šios srities Bendrijos taisyklėse nenumatyta. Akivaizdu, kad ji yra pagalba veiklai, kuria siekta palengvinti prancūziškos produkcijos realizavimą, manipuliuojant pardavimo kaina arba rinkai pateikiamu kiekiu. Tokios priemonės griežtai draudžiamos Bendrijos teisės aktais valstybės pagalbos srityje.

(73)

Taip pat tikslinga priminti, kad, kaip nusprendė Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas, pagalba veiklai, t. y. išlaidoms, kurias įmonė paprastai patirtų vykdydama įprastinę veiklą, skirta pagalba iš esmės iškreipia konkurenciją, nes ji neskatina jokio sektoriaus „plėtros“ ir pagalbos gavėjui suteikia dirbtinę finansinę paramą, kuri ilgam iškreipia konkurenciją ir daro su bendruoju interesu nesuderinamą įtaką prekybai (21).

(74)

Visų pirma, Europos Sąjungos žemės ūkio rinkos išsamiai reglamentuojamos naudojant bendro rinkos organizavimo (BRO) sistemas. BRO uždavinys, inter alia, – užtikrinti sąžiningą atitinkamo sektoriaus ūkio subjektų konkurenciją Europos Sąjungoje. Prancūzijos nustatytos ir finansuotos, kaina ir produkcijos kiekiu paremtos rinkos rėmimo priemonės prieštarauja vaisių ir daržovių BRO tikslams bei rimtai trukdo jo veikimui. Šiuo atveju atitinkamu BRO laikytinas vaisių ir daržovių BRO, kurio pagrindas 1992–2002 m. buvo atitinkamai reglamentai (EEB) Nr. 1035/72 ir (EB) Nr. 2200/96.

(75)

Kaip Teisingumo Teismas ne kartą pažymėjo (22), valstybės narės kišimasis į rinkos mechanizmus, išskyrus Bendrijos teisės aktuose nustatytas priemones, gali kliudyti bendro rinkos organizavimo veikimui ir kai kurioms ekonominėms grupuotėms Bendrijoje suteikti nepagrįstą pranašumą. Naujesnėje praktikoje Teismas dar kartą priminė (23), kad srityse, kurias apima bendras organizavimas, a fortiori jei šis organizavimas pagrįstas bendra kainų sistema, valstybės narės nebegali vienašališkai priimdamos nacionalines nuostatas daryti poveikio bendro organizavimo reglamentuojamų kainų nustatymo mechanizmui tiek prekybos, tiek gamybos etape.

(76)

Tikslinga pažymėti, kad tokie, kaip šiuo atveju nagrinėjami, nacionaliniai kainos rėmimo mechanizmai bendrą kainų sistemą daro neveiksmingą ir kartu prieštarauja Bendrijos teisės aktais dėl bendro rinkos organizavimo sukurtų mechanizmų tikslams, net jei tokių mechanizmų tikslas – padėti valstybių produkciją realizuoti trečiųjų šalių rinkose. Iš tiesų tokie teisės aktai daro poveikį ir Bendrijos produkcijos pardavimui trečiųjų šalių rinkose bei tokiu būdu suvienodina Bendrijos gamintojų konkurencijos sąlygas.

(77)

Remdamasi pateiktais argumentais, Komisija nusprendė, kad aprašytoms pagalbos priemonėms jokia Sutartyje numatyta išimtis netaikytina, nes šios priemonės iškreipia konkurenciją ir prieštarauja bendram interesui.

(78)

Valstybės pagalba, kurią Prancūzija, pavadinusi specialiaisiais planais, 1992–2002 m. suteikė Prancūzijos vaisių ir daržovių augintojams, yra nesuderinama su bendrąja rinka.

(79)

Komisija apgailestauja, kad Prancūzija skyrė minėtą pagalbą pažeisdama Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(80)

Neteisėtos pagalbos nesuderinamumo su bendrąja rinka atveju Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjo. Šis išieškojimas yra būtinas siekiant atstatyti ankstesnę padėtį, panaikinus visą finansinę naudą, kuria neteisėtai suteiktos pagalbos gavėjas galėjo nepagrįstai naudotis nuo šios pagalbos suteikimo dienos.

(81)

Kaip nurodyta 64 punkte, Reglamento (EB) Nr. 659/1999 15 straipsnyje nustatyta, kad Komisijos įgaliojimams susigrąžinti pagalbą taikomas dešimties metų senaties terminas. Senaties terminas prasideda tą dieną, kai pagalbos gavėjui suteikiama neteisėta pagalba kaip individuali pagalba arba kaip pagalba pagal atitinkamą pagalbos schemą. Bet kuri su neteisėta pagalba susijusi priemonė, kurios imasi Komisija arba jos prašymu veikianti valstybė narė, nutraukia senaties terminą, o po kiekvieno senaties termino nutraukimo laikas skaičiuojamas iš naujo. Kadangi Komisija pirmą kartą ėmėsi veiksmų 2002 m. liepos 31 d., data, iki kurios šiuo atveju Komisija gali išieškoti pagalbą, yra 1992 m. liepos 31 d.

(82)

Neteisėtos pagalbos susigrąžinimo palūkanų norma ir išsamios šios normos taikymo taisyklės nustatytos 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinančio Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999, nustatantį išsamias EB sutarties (24) 93 straipsnio taikymo taisykles, iš dalies pakeisto Komisijos reglamentu (EB) Nr. 271/2008 (25), V skyriuje.

(83)

Pagalbą privaloma grąžinti pagal Prancūzijos teisės aktuose nustatytas procedūras, jeigu pagal jas galima nedelsiant ir veiksmingai įgyvendinti šį sprendimą.

(84)

Pagalba turi būti išieškota iš pagalbos gavėjų. Kaip jau nurodyta, galutiniai pagalbos gavėjai iš esmės yra profesinių organizacijų nariai gamintojai, prisijungę prie specialiųjų planų. Tačiau yra galimybė, kad išimtiniais atvejais gamintojų organizacijos jiems pagalbos lėšų nepervedė. Todėl pagalba turi būti išieškoma iš gamintojų, nebent valstybė narė galės įrodyti, kad gamintojų organizacijos pagalbos lėšų jiems nepervedė, tokiu atveju pagalba bus išieškoma iš gamintojų organizacijų.

(85)

Dėl pagalbos apskaičiavimo: iš Teismo praktikos matyti, kad Komisija tikslios grąžintinos pagalbos sumos nustatyti neprivalo (26). Šiuo atveju iš pagal specialiuosius planus įgyvendintų priemonių pobūdžio (žr. šio sprendimo 17 ir kitus punktus) akivaizdu, kad jomis buvo siekiama gamintojams suteikti galimybę produkciją parduoti didesne nei faktinės prekę įsigijusio asmens išlaidos kaina (arba gauti didesnį su pardavimu susijusį atlyginimą). Todėl išieškotina suma yra šių dviejų sumų skirtumas. Tais atvejais, kai buvo sunaikinta dalis derliaus, išieškotina suma yra bendra už tokią sunaikintą produkciją išmokėta suma. Tam tikrais atvejais, kaip laikino produkcijos sandėliavimo atveju, įgyvendintos priemonės taip pat gavėjams galėjo padėti išvengti išlaidų, kurias paprastai jie būtų patyrę (būtent sandėliavimo išlaidos). Todėl pagalbos suma yra išlaidos, kurių pagalbos gavėjai nepatyrė.

(86)

Prancūzija, vykdydama savo pareigas pagal Bendrijos teisę, privalo išieškoti minėtas sumas. Jei vykdant nurodymą išieškoti Prancūzijai kiltų nenumatytų sunkumų, reikia prisiminti, kad ji gali prašyti Komisijos iškilusius sunkumus įvertinti. Tokiu atveju, besilaikydamos EB 10 straipsnyje numatytos lojalaus bendradarbiavimo pareigos, Komisija ir valstybė narė turi sąžiningai bendradarbiauti, siekdamos kartu įveikti kilusius sunkumus laikantis Sutarties nuostatų, ypač reglamentuojančių valstybės pagalbą,

a)

pagalbos gavėjų, kurie gavo pagalbą pagal 1 straipsnyje nurodytą schemą, sąrašą ir bendrą kiekvieno pagalbos gavėjo gautos pagalbos sumą;

b)

visą iš pagalbos gavėjų susigrąžintiną sumą (pagrindinę sumą ir palūkanas);

c)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi arba kurių ketinama imtis siekiant įvykdyti šį sprendimą, aprašą;

d)

dokumentus, įrodančius, kad pagalbos gavėjams buvo nurodyta grąžinti pagalbą.