15.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 120/13

(1)

Gavusi informacijos, o po to skundą, kad 2003 m. rugpjūčio 20 d. Friulio-Venecijos Džulijos Regioniniame įstatyme Nr. 14 nustatyta skirti Triesto ir Goricijos prekybos rūmams finansavimą, skirtą ūkių, 2003 m. nukentėjusių nuo sausros, pašarų poreikiams tenkinti, 2004 m. balandžio 2 d. raštu Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų pateikti keletą paaiškinimų.

(2)

Pasibaigus keturių savaičių laikotarpiui, skirtam Italijos valdžios institucijoms reikalautai informacijai pateikti, negavusi atsakymo 2004 m. gegužės 26 d. raštu Komisija joms nusiuntė priminimą.

(3)

2004 m. birželio 10 d. raštu, užregistruotu 2004 m. birželio 15 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame teigiama, kad jos atitinkamai 2003 m. rugsėjo 30 d. ir 2004 m. kovo 12 d. nusiuntė Triesto ir Goricijos prekybos rūmams du raštus siekdamos atkreipti jų dėmesį į tai, kad reikia paskelbti kvietimą pareikšti susidomėjimą dėl pagalbos, teikiamos pagal minėto įstatymo 6 straipsnį, ir nusiųsti šio kvietimo kopiją Komisijai.

(4)

Remdamasi ta informacija, 2004 m. birželio 28 d. raštu Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų atsiųsti jai dviejų minėtų raštų ir abiejų prekybos rūmų parengtų kvietimų pareikšti susidomėjimą tekstus. Be to, Komisija paklausė, ar pagalba buvo suteikta, ir jei taip, tai kokio dydžio ir kaip tai atlikta.

(5)

2004 m. rugsėjo 27 d. raštu, užregistruotu 2004 m. rugsėjo 29 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje nusiuntė Komisijai minėtus tektus ir 2004 m. birželio 28 d. rašte reikalautą informaciją.

(6)

Kadangi iš tos informacijos buvo aišku, kad Triesto prekybos rūmai jau buvo paskelbę kvietimą pareikšti susidomėjimą ir kad į jį jau buvo sureaguota, ir kad, be to, Prekybos rūmų bendrojoje pagalbos schemoje, patvirtintoje Komisijos pagal valstybės pagalbos schemą N 241/01, nebuvo nustatyta pagalbos suma, kurią Prekybos rūmai galėjo išmokėti arba išmokėjo, Komisija valstybės pagalbą, apie kurią nebuvo pranešta,, nusprendė nagrinėti pagal NN 69/04.

(7)

2004 m. lapkričio 12 d. raštu Komisija paprašė Italijos valdžios institucijų papildomos informacijos apie minėtą pagalbą.

(8)

Tą pačią dieną Komisija gavo Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame pateikta informacija, papildanti 2004 m. birželio 28 d. raštu (žr. 4 konstatuojamąją dalį) prašytą informaciją.

(9)

2005 m. sausio 6 d. raštu, užregistruotu 2005 m. sausio 11 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame prašoma pratęsti terminą, nustatytą joms papildomai informacijai apie minėtą pagalbą pateikti, kad jos galėtų iš naujo išnagrinėti atitinkamus regioninius teisės aktus.

(10)

2005 m. sausio 25 d. raštu Komisija sutiko pratęsti terminą vienu mėnesiu.

(11)

2005 m. vasario 21 d. raštu Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų raštą, kuriame teigiama, kad Goricijos prekybos rūmai planuotos pagalbos neteikė ir nebeketino to daryti (prie rašto pridėtas tai patvirtinantis Prekybos rūmų sprendimas).

(12)

2005 m. vasario 28 d. raštu, užregistruotu 2005 m. kovo 1 d., ir 2005 m. kovo 30 d. raštu, užregistruotu 2005 m. kovo 31 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje nusiuntė Komisijai papildomos informacijos apie Triesto prekybos rūmų suteiktą pagalbą.

(13)

2005 m. liepos 22 d. raštu (1) Komisija informavo Italiją apie savo sprendimą pradėti Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą dėl pagalbos, teikiamos pašarams pirkti, nustatytos 2003 m. rugpjūčio 20 d. Regioninio įstatymo Nr. 146 straipsnyje, ir dėl Triesto prekybos rūmų paskelbto kvietimo pareikšti susidomėjimą.

(14)

Komisijos sprendimas pradėti šią procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (2). Komisija suinteresuotąsias šalis pakvietė teikti pastabas dėl minėtų priemonių.

(15)

Komisija negavo suinteresuotųjų šalių pastabų.

(16)

2003 m. rugpjūčio 20 d. Friulio-Venecijos Džulijos regiono Regioninio įstatymo Nr. 14 6 straipsnyje (toliau – Regioninis įstatymas Nr. 14) nustatyta, kad regioninės valdžios institucijoms leidžiama skirti Triesto prekybos, pramonės, amatų ir žemės ūkio rūmams specialų finansavimą – 170 000 EUR, o Goricijos prekybos, pramonės, amatų ir žemės ūkio rūmams – 80 000 EUR tenkinti išskirtiniams poreikiams, susijusiems su gyvūnų šėrimu galvijų ūkiuose, nukentėjusiuose nuo 2003 m. sausros ir įkurtų teritorijose, kuriose nėra bendrų drėkinimo įrenginių.

(17)

Triesto prekybos rūmų paskelbtame kvietime pareikšti susidomėjimą numatoma finansinė parama Triesto provincijos ūkiams, nukentėjusiems nuo 2003 m. sausros, kurie, neturėdami galimybės drėkinti laukus, kuriuose nėra bendrų drėkinimo įrenginių, mažiau palankiose ūkininkauti vietovėse neteko ne mažiau kaip 20 % produkcijos, o kitose vietovėse – 30 % produkcijos. Ši parama teikiama kaip pagalba gyvulių pašarams įsigyti.

(18)

Pagalbos sumos mokamos pateikus pašarų pirkimo nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki lapkričio 20 d. sąskaitas faktūras ir skiriamos už pašarų kiekį, reikalingą siekiant laikytis mitybos reikalavimų, kuris skaičiuojamas ūkyje auginamų ir ūkininkui priklausančių gyvulių vienetui. Gyvulių vienetus sudaro galvijai, avys, ožkos ir arkliai, auginami skersti arba naudojami darbui ūkyje; skersti auginamų gyvulių atveju pagalba skiriama atitinkamai ūkininkams, kurių tai pagrindinė veikla, ir ūkių valdytojams, įregistruotiems Istituto nazionale per la previdenza sociale (Nacionalinis socialinės apsaugos institutas) žemės ūkio sektoriuje. Sąvoka „pašarai“ žymi bet kokią džiovinto šieno rūšį.

(19)

Pagalbos sumos gali būti mokamos kiekvienam paraišką pateikusiam Triesto provincijos ūkiui tol, kol bus išnaudotos šiam tikslui sutelktos lėšos.

(20)

Didžiausias pašarų kiekis vienam gyvulių vienetui, už kurį gali būti kompensuojama yra 1 500 kg. Pagalbai skaičiuoti naudojama orientacinė kaina yra 20 EUR be PVM. Jei paraiškų skaičius viršija planuotą kiekį, individuali pagalba gyvulių vienetui proporcingai mažinama.

(21)

Jei ūkiai pagalbos gavėjai prašo kitos pagalbos 2003 m. sausros padarytiems nuostoliams atlyginti ir ją gauna, kvietime pareikšti susidomėjimą nurodyta pagalbos suma atitinkamai sumažinama.

(22)

Komisija pradėjo Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, nes nebuvo tikra, ar minimos pagalbos priemonės suderinamos su bendrąja rinka. Abejonių kilo dėl šių priežasčių:

(23)

2005 m. rugsėjo 26 d. raštu, įregistruotu 2005 m. rugsėjo 27 d., Italijos nuolatinė atstovybė Europos Sąjungoje persiuntė Komisijai Italijos valdžios institucijų pastabas dėl minėtos pagalbos, pateiktas pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą.

(24)

Italijos valdžios institucijos teigia, kad, be kita ko, 2003 m. rugsėjo 16 d. regiono pirmininko priimtame Sprendime Nr. 0329/Pres. nustatyta, kad 2003 m. sausra Friulio-Venecijos Džulijos regione buvo „nepalankios oro sąlygos“, tai patvirtino regiono meteorologijos stebėjimo stoties meteorologiniai duomenys ir tai buvo valstybės pagalbos schemos, apie kurią pranešta Komisijai ir kurią ji patvirtino, pagrindas (N 262/04).

(25)

Italijos valdžios institucijos pripažįsta, kad Triesto prekybos rūmų naudotas metodas Triesto provincijos ūkininkų patirtiems nuostoliams skaičiuoti neatitinka Gairių 11.3 punkto. Tačiau jos teigia, kad pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą Triesto prekybos rūmai patikrino kiekviename pagalbą gaunančiame ūkyje (43 ūkiuose) produkcijos nuostolių ribas, remdamiesi vidutinio pašarų produkcijos kiekio trejų metų laikotarpiu 2000–2002 m. (kai nebuvo mokamos kompensacijos už nuostolius, patirtus dėl nepalankių oro sąlygų) ir 2003 m. paruoštų pašarų kiekio palyginimu. Italijos valdžios institucijų teigimu, surinkti duomenys parodė, kad visais atvejais nuostoliai buvo didesni nei nustatyta minimali riba pagalbai gauti (20 % – ūkininkauti mažiau palankiose vietovėse ir 30 % – kitose vietovėse).

(26)

Italijos valdžios institucijos taip pat priduria, kad jos suskaičiavo pagalbos sumas, kurios galėjo būti mokamos pagal Gaires. Šiam tikslui jos naudojo 2003 m. gegužės 23 d. regiono tarybos Sprendime Nr. 1535 dėl vidutinio pašarų kiekio ir vidutinės jų kainos trejų metų laikotarpiu 2000–2002 m. pateiktus duomenis. Iš gautos sumos jos atėmė faktinį kiekvieno ūkio deklaruotą 2003 m. produkcijos kiekį, padaugintą iš vidutinės kainos tais metais. Jos pateikė visus savo skaičiavimus lentelėje, kurioje nurodytos išmokėtos pagalbos sumos, pagalbos, kuri galėjo būti patvirtinta pagal Gaires, sumos ir de minimis pagalbos, kuri dar gali būti išmokėta pagalbos gavėjams pagal 2004 m. spalio 6 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 1860/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose (4). Iš lentelės matyti, kad jei susumuojama de minimis pagalba ir pagalba, kuri gali būti skiriama pagal Gaires, didesnes pagalbos sumas nei jų patirti nuostoliai gavo tik du ūkininkai, Italijos valdžios institucijos įsipareigoja tas sumas susigrąžinti.

(27)

Atsižvelgdamos į pradedant Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą kitas Komisijos pareikštas abejones Italijos valdžios institucijos aiškina, kad minėtos pagalbos gavėjai tiesioginės pagalbos pašarams pirkti ar kokių nors draudimo išmokų negavo. Jos taip pat teigia, kad pagalbos gavėjai patyrė pašarų rinkimo ir vežimo išlaidų, nes šiek tiek pašarų pagaminta.

(28)

Galiausiai Italijos valdžios institucijos pareiškia, kad visi minėtą pagalbą gaunantys ūkininkai informuoti, jog dėl minėtos priemonės pradėta Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatyta procedūra.

(29)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, teikiant pirmenybę tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Pagal Regioninį įstatymą Nr. 14 teikiama pagalba atitinka šią apibrėžtį ta prasme, kad ją teikia vietos valdžia, ja teikiama pirmenybė tam tikrų prekių gamybai (gyvuliams, nes pagalba pašarams pirkti skirta gyvuliams šerti) ir ji galėtų iškraipyti konkurenciją bei daryti įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai atsižvelgiant į Italijos užimamą vietą šių prekių gamybos srityje (pavyzdžiui, 2006 m. Italija pagamino 13,3 % Bendrijos jautienos ir veršienos produkcijos ir buvo trečia didžiausių jautienos ir veršienos gamintojų sąraše).

(30)

Tačiau Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytais atvejais kai kurioms priemonėms gali būti taikomos leidžiančios nukrypti nuostatos ir jos gali būti laikomos suderinamomis su bendrąja rinka.

(31)

Minėtu atveju, atsižvelgiant į pagalbos pobūdį (pagalba, skirta dėl nepalankių oro sąlygų ūkininkų patirtiems nuostoliams kompensuoti), vienintelė taikytina leidžianti nukrypti nuostata nustatyta Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte, pagal kurį bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma pagalba, skirta tam tikrų rūšių ekonominei veiklai arba tam tikrų ekonomikos sričių plėtrai skatinti, jei ji netrikdo prekybos sąlygų taip, kad prieštarautų bendram interesui (Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte nustatyta leidžianti nukrypti nuostata taikytina tikrų stichinių nelaimių, o ne joms prilygintinų įvykių atveju; kaip nurodyta Gairėse, Komisija visuomet laikė, kad sausra savaime negali būti laikoma stichine nelaime, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punkte).

(32)

Kad taikoma minėta leidžianti nukrypti nuostata, minėta pagalba, kuri yra neteisėta pagal 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias ES sutarties 93 straipsnio (dabar 88 straipsnio) taikymo taisykles (5), 1 straipsnio f dalį, turi būti nagrinėjama remiantis esminiais kriterijais, nustatytais bet kokiame tuo metu, kai pagalba buvo paskirta, galiojančiame dokumente pagal Komisijos pranešimą dėl taisyklių, taikytinų neteisėtai suteiktos valstybės pagalbos įvertinimui, nustatymo (6).

(33)

Šiuo atveju atitinkamai pagalbai, kai ji buvo suteikta, taikytinos taisyklės yra nustatytos Gairių 11.3 punkte. Pagal tą punktą:

(34)

Atsižvelgiant į dviejų pirmų sąlygų laikymąsi, Komisija pažymi, kad Italijos valdžios institucijos nustatė, kad sausra buvo, remdamosi atitinkama meteorologine informacija. Atsižvelgiant į nuostolių, susidariusių dėl minėtų nepalankių oro sąlygų, dydį, Komisija visų pirma pažymi, kad pačios Italijos valdžios institucijos pripažįsta, kad Triesto provincijos ūkininkų patirtų nuostolių skaičiavimo metodas neatitinka Gairių 11.3 punkto. Komisija gali tik patvirtinti šį faktą, nes Triesto prekybos rūmų paskelbtame kvietime pareikšti susidomėjimą nustatoma tik nuostolių riba, kurią viršijus pagalba gali būti teikiama, tačiau konkrečiai nenurodomas nuostolių skaičiavimo metodas.

(35)

Tai įtvirtinus, remiantis informacija, kurią Italijos valdžios institucijos pateikė pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje numatytą procedūrą, taikant Gairių 11.3 punkte nustatytą metodą, t. y. šiuo atveju – lyginant vidutinį 2000–2002 m. laikotarpiu (kai nebuvo mokama kompensacija už nuostolius, patirtus dėl nepalankių oro sąlygų) pašarų produkcijos kiekį ir 2003 m. pašarų produkcijos kiekį, visuose pagalbą gaunančiuose ūkiuose nuostoliai buvo didesni nei minimalios ribos, nustatytos norintiems įgyti teisę gauti pagalbą (20 % – ūkininkauti mažiau palankiose vietovėse ir 30 % – kitose vietovėse).

(36)

Atsižvelgiant į faktinį pagalbai skaičiuoti naudojamą metodą (ir todėl – atitiktį trečiajai minėtai sąlygai) Komisija pažymi, kad naudotas metodas neatitinka Gairių, nes pagalba buvo mokama pateikus sąskaitas faktūras už pašarų, pirktų nuo 2003 m. gegužės 1 d. iki lapkričio 20 d., kiekį, būtiną siekiant laikytis įprastų kiekvieno ūkyje auginamo gyvulių vieneto mitybos reikalavimų, o remiantis Gairėmis, mokėtina pagalbos suma neturėtų viršyti vidutinio per įprastinį laikotarpį pagamintos produkcijos kiekio, padauginto iš vidutinės kainos tuo pačiu laikotarpiu, atėmus faktinį produkcijos kiekį tais metais, kai įvykis įvyko, padauginto iš vidutinės kainos tais metais.

(37)

Iš informacijos, kurią Italijos valdžios institucijos pateikė pradėjus Sutarties 88 straipsnio 2 dalyje nustatytą procedūrą, matyti, kad dėl Triesto prekybos rūmų naudoto skaičiavimo metodo keliais atvejais (12 atvejų iš 43) išmokėtos didesnės pagalbos sumos nei būtų buvę išmokėtos, jei būtų naudotas Gairėse nustatytas skaičiavimo metodas.

(38)

Atsižvelgiant į tai, kad dėl Triesto prekybos rūmų naudoto skaičiavimo metodo daugiau kaip 25 % atvejų pagalbos sumos, kurios gali būti mokamos pagal Gairių 11.3 punktą, buvo didesnės, Komisija pritarti tam metodui negali.

(39)

Atsižvelgdama į kitas Gairių 11.3 punkte nustatytas sąlygas (ir todėl – atitiktį ketvirtajai ir penktajai minėtoms sąlygoms) Komisija atsižvelgia į Italijos valdžios institucijų pareiškimą, kad minėtos pagalbos gavėjai negavo tiesioginės pagalbos pašarams pirkti nei draudimo išmokų ir kad gavėjai patyrė pašarų surinkimo ir vežimo išlaidų, nes šiek tiek pašarų buvo pagaminta. Tai reiškia, kad šiuo atveju minėtos sąlygos netaikytinos.

(40)

Atsižvelgdama į minėtus faktus, Komisija negali pripažinti, kad laikomasi visų Gairių 11.3 punkte nustatytų sąlygų, nes, kaip minėta 38 dalyje, dėl Triesto prekybos rūmų naudoto pagalbos skaičiavimo metodo daugeliu atvejų pagalbos sumos buvo didesnės nei turėjo būti išmokėta neskiriant per didelių kompensacijos sumų.

(41)

Todėl po 2003 m. sausros Triesto prekybos rūmų suteikta pagalba pašarams pirkti neatitinka reikalavimų dėl Sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punkte nustatytos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo tai daliai, kuri yra didesnė nei ta suma, kuri būtų atitikusi minėtos leidžiančios nukrypti nuostatos taikymo reikalavimus, jei būtų buvęs naudojamas Gairių 11.3 punkte nustatytas pagalbos skaičiavimo metodas. Tačiau minėtos sumos neviršijanti pagalbos dalis su bendrąją rinka suderinama, nes ji atitinka visas Gairėse nustatytas sąlygas.

(42)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, kai neteisėtos pagalbos atvejais priimami neigiami sprendimai, Komisija turi priimti sprendimą, kad atitinkama valstybė narė imtųsi visų būtinų priemonių pagalbai iš gavėjo susigrąžinti. Todėl Italija turi imtis visų būtinų priemonių paskirtai pagalbai iš gavėjo susigrąžinti. Pagal Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo (7) 42 dalį Italija per keturis mėnesius nuo šio sprendimo įsigaliojimo privalo įvykdyti jo nuostatas. Į susigrąžintiną pagalbos sumą turi įeiti palūkanos, skaičiuojamos pagal 2004 m. balandžio 21 d. Komisijos reglamentą (EB) Nr. 794/2004, įgyvendinantį Tarybos reglamentą (EB) Nr. 659/1999 (8).

(43)

Tačiau laikoma, kad bet kokia pagalba, teikiama pagal tokią pagalbos schemą, kuri tuo metu, kai buvo suteikta, atitiko Komisijos reglamente, priimtame remiantis Tarybos reglamento (EB) Nr. 994/98 (9) (de minimis reglamentas) 2 straipsniu, nustatytas sąlygas, nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje.

(44)

Komisijos pranešimo dėl veiksmingo Komisijos sprendimų, kuriais valstybėms narėms nurodoma susigrąžinti neteisėtą ir nesuderinamą valstybės pagalbą, įgyvendinimo 49 dalyje nustatyta, kad siekdama apskaičiuoti konkrečią susigrąžintiną pagalbos sumą iš kiekvieno individualaus pagalbos gavėjo pagal valstybės narės schemą, ji gali taikyti de minimis kriterijus, taikomus suteikiant neteisėtą ir nesuderinamą pagalbą, kuri yra sprendimo dėl susigrąžinimo objektas.

(45)

Kai Triesto prekybos rūmai paskyrė pagalbą, Bendrijos taisyklės dėl de minimis pagalbos žemės ūkio sektoriuje dar nebuvo nustatytos.

(46)

Pirmosios tokios Bendrijos taisyklės nustatytos Reglamente (EB) Nr. 1860/2004.

(47)

Pagal Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004 pagalba, ne didesnė kaip 3 000 EUR vienam gavėjui per trejus metus (tai de minimis pagalba, teikiama įmonei), nedaro įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai ir neiškraipo konkurencijos arba nekyla grėsmė, kad gali ją iškraipyti, ir todėl jai netaikoma į Sutarties 87 straipsnio 1 dalis.

(48)

Pagal Reglamento (EB) Nr. 1860/2004 5 straipsnį tas pats principas taikytinas pagalbai, paskirtai prieš minėtam reglamentui įsigaliojant, jei ji atitinka visas to reglamento 1 ir 3 straipsniuose nustatytas sąlygas.

(49)

Minimu atveju bus laikoma, kad 3 000 EUR neviršijanti individuali pagalba nėra valstybės pagalba, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 1 dalyje, jeigu tuo metu, kai ji buvo paskirta, ji atitiko Reglamento (EB) Nr. 1860/2004 1,2 ir 3 straipsnius. Minėta sąlyga taikoma tik pagal minėtą schemą iš tikrųjų išmokėtoms sumoms, ne didesnėms kaip 3 000 EUR. Italijos valdžios institucijos negali teigti, kad galima sumažinti susigrąžinimo atvejų skaičių iš 12 permokėtų kompensacijų atvejų atimant sumą, kurią kiekvienas iš gavėjų būtų gavęs pagal Reglamentą (EB) Nr. 1860/2004, nes jei pagal minėtą schemą skiriama pagalba yra didesnė nei maksimali de minimis pagalba, tai pagalbai negali būti taikomos de minimis reglamento nuostatos, net ir tai daliai, kuri nėra didesnė už maksimalią sumą,

a)

bendrą iš kiekvieno gavėjo susigrąžintiną sumą (pagrindinę dalį ir palūkanas);

b)

išsamų priemonių, kurių jau imtasi ir kurių planuojama imtis siekiant vykdyti šį sprendimą, aprašą;

c)

dokumentus, įrodančius, kad gavėjams nurodyta sugrąžinti pagalbos sumas.