1.5.2009   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 110/46

(1)

Direktyvos 2006/21/EB 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta inertinių atliekų apibrėžtis.

(2)

Inertinių atliekų apibrėžties papildymu siekiama nustatyti aiškius kriterijus ir sąlygas, kuriais remiantis kasybos pramonės atliekas galima laikyti inertinėmis atliekomis.

(3)

Siekiant kiek įmanoma sumažinti su šio sprendimo įgyvendinimu susijusią administracinę naštą, techniniu požiūriu tikslinga netaikyti specialių bandymų toms atliekoms, apie kurias turima reikiamos informacijos, ir leisti valstybėms narėms sudaryti atliekų medžiagų, kurias, remiantis šiame sprendime išdėstytais kriterijais, galima būtų laikyti inertinėmis, sąrašus.

(4)

Siekiant užtikrinti naudojamos informacijos kokybę ir reprezentatyvumą, šis sprendimas turėtų būti taikomas atsižvelgiant į atliekų apibūdinimą, atliekamą pagal Komisijos sprendimą 2009/360/EB (2) ir turėtų būti grindžiamas tais pačiais informacijos šaltiniais.

(5)

Šiame sprendime nustatytos priemonės atitinka Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB (3),

a)

atliekoms nebus būdingas didelis irumas ar tirpumas arba kitoks reikšmingas pasikeitimas, dėl ko galėtų atsirasti bet koks neigiamas poveikis aplinkai arba gali būti padaryta žala žmonių sveikatai;

b)

atliekose didžiausias sulfidinės sieros kiekis – 0,1 arba atliekose didžiausias sulfidinės sieros kiekis – 1 %, o neutralizacijos potencialo koeficientas, kuris apibrėžiamas kaip neutralizacijos potencialo ir rūgštėjimo potencialo santykis ir nustatomas remiantis statiniu bandymu prEN 15875, yra didesnis negu 3;

c)

atliekos nekelia savaiminio užsidegimo pavojaus ir nedega;

d)

atliekose medžiagų, kurios gali būti žalingos aplinkai arba žmonių sveikatai, visų pirma As, Cd, Co, Cr, Cu, Hg, Mo, Ni, Pb, V ir Zn, įskaitant medžiagas, kurios yra bet kokiose smulkiose atliekose esančiose dalelėse, kiekis yra toks nedidelis, kad trumpalaikiu ir ilgalaikiu laikotarpiu pavojus žmonėms bei ekologinė rizika yra nereikšmingi. Kad tokį kiekį būtų galima laikyti pakankamai nedideliu, kad pavojus žmonėms ir ekologinė rizika būtų nereikšmingi, šių medžiagų kiekis neturi viršyti nacionalinių ribinių verčių, taikomų objektams, kurie buvo nustatyti kaip neužteršti arba kuriuose teršalų kiekis neviršija nacionalinės natūralios gamtinės koncentracijos;

e)

atliekose iš esmės nėra kasybos arba perdirbimo procesuose naudojamų produktų, kurie galėtų pakenkti aplinkai arba žmonių sveikatai.