(1)

2003 m. rugsėjo 23 d. raštu, užregistruotu 2003 m. spalio 22 d., Komisijai pranešta apie valstybės priemones Postabank és Takarékpénztár Rt., dabar – Erste Bank Hungary Nyrt. (toliau – Postabank arba bankas) naudai. 2004 m. sausio 23 d. el. laišku, užregistruotu 2004 m. sausio 26 d., Vengrijos valdžios institucijos pranešė apie kelias papildomas priemones, patvirtintas Postabank naudai. Apie visas priemones pranešta pagal laikinojo mechanizmo procedūrą, nustatytą Stojimo akto IV priedo, kuris yra Stojimo į Europos Sąjungą sutarties (toliau – Stojimo sutartis) dalis, 3 dalyje.

(2)

2004 m. balandžio 30 d. Vengrijos valdžios institucijos kaip priedą prie pranešimo pateikė neatšaukiamą vienašališką Postabank pirkėjo Erste Bank pareiškimą. Pareiškime, pasirašytame 2004 m. balandžio 29 d., numatyta bendra viršutinė suma, kurią, kaip nustatyta akcijų pirkimo sutartyje, Vengrija gali sumokėti Postabank pirkėjui dėl gresiančių ar nežinomų teisminių reikalavimų, ir susiaurinama rizikos, susijusios su nežinomais teisminiais reikalavimais, apibrėžties taikymo sritis.

(3)

2004 m. spalio 20 d. sprendimu Komisija pareiškė, kad daugumos priemonių, apie kurias pranešta, negalima laikyti galiojančiomis po įstojimo, ir pradėjo procedūrą dėl vienos priemonės, t. y. nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos, nes buvo didelių abejonių dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka. Komisijos sprendimas pradėti procedūrą paskelbtas Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (1). Komisija pakvietė suinteresuotąsias šalis pateikti savo pastabas.

(4)

2004 m. lapkričio 25 d. Vengrijos valdžios institucijos pateikė savo pastebėjimus dėl sprendimo pradėti procedūrą, o 2005 m. balandžio 15 d.Erste Bank pateikė savo pastabas. Komisija gavo pastabas iš suinteresuotųjų šalių ir nusiuntė jas Vengrijai, kuriai suteikta galimybė atsakyti. Vengrijos pastabos gautos 2005 m. gegužės 23 d. raštu. 2005 m. birželio, liepos ir spalio mėn., taip pat 2008 m. vasario, kovo, birželio, liepos ir rugsėjo mėn. Komisija taip pat gavo įvairių raštų iš Vengrijos valdžios institucijų bei Erste Bank, kuriuose pateikta daugiau paaiškinimų, kuriais pagrįsti pateiktoje medžiagoje esantys argumentai.

(5)

Postabank, įsteigtas 1988 m., veikė kaip mažmeninius klientus aptarnaujantis bankas, teikiantis įvairiausias bankininkystės paslaugas. Iki 2002 m. pabaigos Postabank Vengrijoje buvo septintas didžiausias komercinis bankas, pagal visą turtą jis užėmė 3,7 % rinkos dalį.

(6)

Kadangi Postabank trūko kapitalo, per tam tikrą laikotarpį Vengrijos valdžios institucijos įgyvendino keletą finansinių ir reguliavimo priemonių, siekdamos atkurti banko kapitalo pakankamumo normatyvą. 1998 m. Postabank iškilo pavojus žlugti ir Vengrijos Vyriausybė turėjo įsikišti ir išgelbėti banką vykdydama stambią 152 mlrd. HUF rekapitalizaciją (2), taigi valstybė įsigijo 99,9 % banko akcijų. Tokia finansine pagalba Postabank ketinta parengti šį banką restruktūrizuoti, planuojant greitu laiku privatizuoti.

(7)

2000 m. pirmasis bandymas privatizuoti Postabank nepavyko. Galiausiai bankas privatizuotas 2003 m. spalio mėn. paskelbus atvirą konkursą, kai valstybei priklausęs kontrolinis akcijų paketas parduotas Erste Bank der österreichischen Sparkassen, kurio pasiūlymas – 101,3 mlrd. HUF – buvo didžiausias. Iš Vengrijos valdžios institucijų pranešimo ir pateiktos medžiagos Komisija suprato, kad Postabank parduotas atvirame, nediskriminaciniame ir besąlyginiame dviejų etapų konkurse didžiausią kainą pasiūliusiam pirkėjui. 2004 m. rugsėjo 1 d.Postabank sujungtas su Erste Bank Hungary.

(8)

Konkurse Vengrijos Vyriausybė pasiūlė visiems konkurso dalyviams tas pačias sutartines sąlygas, įskaitant garantiją atlyginti nuostolius, patirtus dėl bylinėjimosi, ir padengti mokėjimo įsipareigojimus, kylančius iš gresiančių ar nežinomų teisminių reikalavimų Postabank atžvilgiu iki penkerių metų nuo pardavimo ir pirkimo sutarties sudarymo (3). Vengrijos valdžios institucijos paaiškino, kad vykstant privatizavimui paaiškėjo, kad konkurso dalyviams turėjo būti suteiktos nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos, kadangi kitu atveju nė vienas konkurso dalyvis nebūtų teikęs pasiūlymo; todėl nuostolių atlyginimo garantija buvo neišvengiama, kad privatizavimas įvyktų.

(9)

2004 m. balandžio 29 d.Erste Bank pateikė vienašališką neatšaukiamą pareiškimą, kuriame susiaurinama nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos aprėptis apibrėžiant rizikos kategorijas, taip pat sumažinant bendrąją viršutinę ribą nuo anksčiau neriboto dydžio iki 200 mlrd. HUF. Vienašališkame Erste Bank pareiškime taip pat numatyta bendroji viršutinė 350 mlrd. HUF riba nuostolių dėl gresiančių teisminių reikalavimų atlyginimo garantijos atžvilgiu ir Komisija pareiškė, kad tai priemonė, netaikytina po įstojimo (4).

(10)

Pagal akcijų pirkimo sutartį, kuri pataisyta vienašališku Erste Bank pareiškimu, nuostolių, patirtų dėl nežinomų teisminių reikalavimų, atlyginimo garantijos sąlygos dėl rizikos paskirstymo pardavėjui ir pirkėjui yra tokios: pardavėjas mokėtų

Pardavėjo įsipareigojimai dėl nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos baigiasi praėjus penkeriems metams nuo akcijų pirkimo sutarties sudarymo trečiųjų šalių reikalavimų, dėl kurių i) nepradėti teismo ar arbitražo procesai arba ii) neatsirado banko atsakomybė, nustatyta pagal pardavėjo rašytinį sutikimą, atžvilgiu.

(11)

Stojimo akto IV priedo 3 dalyje nustatyta, kas yra laikoma laikinojo mechanizmo procedūra. Tai yra pagalbos schemų ir pavienių pagalbos priemonių, kurias naujoji valstybė narė įgyvendina iki įstojimo dienos ir kurios toliau taikomos po įstojimo, vertinimo teisinė sistema.

(12)

IV priedo 3 dalies 1 punkte teigiama, kad šios pagalbos schemos ir individuali pagalba, taikyta naujosiose valstybėse narėse iki įstojimo dienos ir toliau taikoma po tos dienos, nuo įstojimo dienos laikoma esama pagalba: i) pagalba, suteikta iki 1994 m. gruodžio 10 d.; ii) Komisijos išnagrinėta ir į sąrašą, pridėtą prie Stojimo sutarties, įtraukta pagalba; ir iii) Komisijos patvirtinta pagalba pagal laikinojo mechanizmo procedūrą. Visos priemonės, ir toliau taikytinos po įstojimo dienos, kurios yra valstybės pagalba ir nepatenka į vieną iš šių trijų kategorijų, po įstojimo laikomos nauja pagalba; todėl Komisija turi visus įgaliojimus drausti taikyti tas priemones ir nurodyti susigrąžinti visas po įstojimo neteisėtai išmokėtas sumas. Toks valstybės pagalbos taisyklių taikymas būsimam priemonių, kurios ir toliau taikomos po įstojimo dienos, galiojimui nesusijęs su EB valstybės pagalbos taisyklių taikymu atgaline data ir bet kuriuo atveju atitinka Stojimo akto nuostatas.

(13)

Komisija mano, kad tam, jog priemonė būtų laikoma taikoma po įstojimo, turi būti įrodyta, kad ji gali duoti papildomos naudos, kuri buvo nežinoma ar netiksliai žinoma tuo metu, kai pagalba suteikta. Tačiau Komisijos įgaliojimas atlikti persvarstymą pagal laikinąjį mechanizmą netaikytinas pagalbos priemonėms, aiškiai ir besąlygiškai suteiktoms tam tikrai sumai iki įstojimo. Šiuo atžvilgiu svarbus veiksnys yra teisiškai privalomas aktas, kuriuo kompetentingos nacionalinės institucijos suteikė pagalbą. Pavienės priemonės laikomos taikomomis po įstojimo, jei pagalbos suteikimo dieną nežinomi tikslūs valstybės finansiniai įsipareigojimai, kurie nežinomi ir įstojimo dieną.

(14)

Kaip teigiama sprendime pradėti procedūrą, garantijų ir nuostolių atlyginimo garantijos atžvilgiu, kad priemonė būtų laikoma netaikoma po įstojimo, turi būti laikomasi toliau nurodytų sąlygų:

(15)

Remdamasi Vengrijos valdžios institucijų pranešimu, Komisija įvertino priemones pagal EB valstybės pagalbos taisykles ir padarė išvadą, kad dauguma jų nepatenka į pereinamojo mechanizmo taikymo sritį. Taip nustatyta dėl to, kad priemonių atžvilgiu po įstojimo dienos nebuvo jokių kitų finansinių Vengrijos įsipareigojimų, todėl jos laikomos netaikomomis po įstojimo (5).

(16)

Tačiau 2004 m. spalio 20 d. vienos iš priemonių, apie kurias pranešta, atžvilgiu Komisija pradėjo oficialią tyrimo procedūrą: nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija. Tame sprendime Komisija teigė, kad ši nuostolių atlyginimo garantija taikoma po įstojimo. Komisija laikėsi nuomonės, kad priemonė galėjo būti valstybės pagalba, ir labai abejojo dėl jos suderinamumo su bendrąja rinka.

(17)

Vengrijos valdžios institucijos laikosi nuomonės, kad nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija yra priemonė (o ne pagalba), kuri netaikoma po įstojimo. Institucijos teigia, kad priemonė atitinka tris sąlygas, kad būtų laikoma netaikoma po įstojimo pagal Komisijos sprendimo pradėti procedūrą 52 dalį.

(18)

Jos mano, kad priemonė negali būti valstybės pagalba, nes ji yra tai, kas nurodyta jos pavadinime: nuostolių atlyginimo garantija, t. y. įprasta komercinė pardavimo ir pirkimo sutarties, sudarytos taikant atvirą ir konkurencinę tvarką, sąlyga. Dėl to už Postabank sumokėtos rinkos kaina negali būti pagalba.

(19)

Institucijos taip pat teigia, kad Komisija neatsižvelgė į tai, kad Postabank parduotas atvirame, nediskriminaciniame ir besąlyginiame konkurse.

(20)

Jos toliau teigia, kad Postabank restruktūrizavimas ir privatizavimas – du skirtingi įvykiai, o ne vienas nedalomas paketas, kaip teigiama Komisijos analizėje, kurioje iki privatizavimo suteiktos priemonės vertinamos jau po įvykio. Postabank privatizavimas nebuvo restruktūrizavimo dalis, nes bankas iki to laiko atgavo gyvybingumą. Todėl priemonė nėra intervencijų grandinės dalis ir jos poreikis atsirado tik vykstant privatizavimui. Privatizavimo ir restruktūrizavimo, kaip vieno paketo, vertinimas taip pat nepriklauso Komisijos jurisdikcijai, nes, kaip pati Komisija pripažįsta sprendime pradėti oficialią tyrimo procedūrą, beveik visi šio paketo elementai netaikomi po įstojimo, ir tai reiškia, kad Komisija neturėtų jų tirti.

(21)

Vengrijos valdžios institucijos toliau teigia, kad dėl pačios priemonės neiškreipiama konkurencija, nes vykstant privatizavimui sumokėta rinkos kaina, į kurią buvo įtraukta nauda, Erste Bank suteikta per nuostolių atlyginimo garantiją. Tai buvo priemonė, kuri leido vykti Postabank privatizavimui.

(22)

Vengrijos valdžios institucijos paaiškino, kad tokios priemonės poreikis tapo aiškus vykstant privatizavimui, nes nė vienas konkurso dalyvis nenorėjo pirkti Postabank be galimybės gauti nuostolių atlyginimo garantiją. Todėl tai tapo būtina sąlyga, kad privatizavimas įvyktų. Vengrijos valdžios institucijos teigia, kad galimi pirkėjai, vertindami savo verslą, negalėjo visiškai įvertinti teisminių reikalavimų dėl sudėtingos Postabank padėties rizikos, ir tai buvo tipinė asimetrinės informacijos problema. Valstybė, kaip pardavėja, prieš privatizavimą atliko išsamų teisminių reikalavimų rizikos vertinimą. Nenustatyta jokių naujų reikalavimų ir manyta, kad bet kuris toks reikalavimas jau būtų pareikštas iki privatizavimo, nes banke auditas ir įvairūs tikrinimai buvo atliekami nuo 1998 m.

(23)

Visų teisminių reikalavimų atžvilgiu sudarant pardavimo ir pirkimo sutartį Vengrijos valstybė, kaip pardavėja, ir Erste Bank, kaip pirkėjas, bendrai prisiėmė tam tikrą riziką: pirkėjas perėmė visus galimus įsipareigojimus vykstančio bylinėjimosi atžvilgiu, o gresiančių ir nežinomų teisminių reikalavimų rizika prisiimta iš dalies ir tik riboto masto (10 % nežinomų reikalavimų už pirmuosius 10 mlrd. HUF ir 50 % gresiančių reikalavimų už pirmuosius 4 mlrd. HUF visų su tuo susijusių banko įsipareigojimų). Pasiūlydama rizikos pasidalijimo mechanizmą, valstybė ketino padrąsinti konkurso dalyvius, parodydama, kad pardavėja tiki, jog valstybė nepatirs finansinio nuostolio dėl tokios priemonės, ir taip sustiprinti konkurso dalyvių norą suteikti bankui vertės.

(24)

Valstybės patarėjas privatizavimo klausimais apskaičiavo, kad esant geriausiam scenarijui galimi įsipareigojimai, kylantys iš nežinomų reikalavimų, būtų nuliniai, esant blogiausiam scenarijui – 5 mlrd. HUF. Bendras apskaičiuotas teorinis viso (gresiančio ir nežinomo) bylinėjimosi rezultatas esant blogiausiam scenarijui buvo daug mažesnis už skirtumą tarp 101 mlrd. HUF pardavimo kainos ir prieš privatizavimą valstybės pradžioje numatytų pajamų. Be to, ši suma buvo gerokai mažesnė už pardavimo kainos ir didžiausios orientacinės gauto pasiūlymo vertės skirtumą (6). Todėl Vengrijos valdžios institucijos mano, kad suteikdama nuostolių atlyginimo garantiją valstybė iš pardavimo galėjo gauti papildomą sumą ir kad valstybė veikė visiškai laikydamasi rinkos ekonomikos investuotojo principo.

(25)

Vengrijos valdžios institucijos toliau teigia, kad sanavimo ir restruktūrizavimo analizės nereikia, nes priemonė nėra valstybės pagalba.

(26)

Komisija sprendime pradėti procedūrą manė, kad Postabank ir Magyar Posta (Vengrijos paštas) strateginio bendradarbiavimo susitarimu, pasirašytu 2002 m. gruodžio mėn., sustiprinama Postabank konkurencinė padėtis Vengrijos rinkoje ir jam suteikiamas pranašumas suteikiant išskirtinę teisę pašte parduoti kartu sukurtus naujus produktus. Vengrijos valdžios institucijos teigia, kad Komisija neteisingai aiškina Magyar Posta ir Postabank ryšį. Institucijos teigia, kad Strateginio bendradarbiavimo susitarimas yra visiškai komercinis susitarimas ir nesuteikia nė vienai šaliai jokios formos bendrojo išskirtinumo.

(27)

Jei priemonė turėtų būti laikoma valstybės pagalba, Vengrija nesutinka su Komisijos pareikštomis abejonėmis (žr. sprendimo pradėti oficialią tyrimo procedūrą 135–138 dalis) dėl Europos sutarties 45 straipsnio 2 dalies taikymo šiuo atveju, siekiant pagrįsti Postabank skirtas priemones. Institucijos teigia, kad Komisija turėtų atsižvelgti į tai, kad Vengrija dar nebuvo ES narė, kai buvo įvykdytos vertinamos priemonės. Jos teigia, kad Vengrijos Vyriausybė negalėjo leisti Postabank žlugti 1998 m., kai jis patyrė daugiausia sunkumų, o Vengrijos rinka nebuvo stabili. Įvertinant Postabank dydį, jo žlugimas būtų sukėlęs didelę finansų krizę.

(28)

Erste Bank pateikė argumentų, panašių į Vengrijos valdžios institucijų argumentus. Erste Bank nesutinka su Komisijos išvadomis, kad priemonė yra pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka.

(29)

Erste Bank taip pat nesutinka su tvirtinimu, kad priemonė taikoma po įstojimo. Erste Bank teigia, kad priemonės aprėptis, suma ir trukmė ribota. Visi galimi reikalavimai buvo aiškiai nustatyti prieš įstojimą; todėl dėl jų po įstojimo negalėjo atsirasti nauja pagalba.

(30)

Toliau bankas teigia, kad priemone nesuteiktas komercinis pranašumas arba neiškreipta konkurencija, nes tai paprasčiausia standartinė akcijų pirkimo sutarties rinkos sąlyga, padedanti spręsti su konkrečia rizika susijusius klausimus, dėl jos susitarta vykdant konkurencinę procedūrą ir tai užtikrina, kad už nuostolių atlyginimo garantiją sumokėta rinkos kaina, todėl pagalbos elemento nebuvo. Atsižvelgdamas į teismų praktiką, susijusią su privatizavimu, vykdytu per atvirą, nediskriminacinį, konkurencinį ir skaidrų procesą, Erste Bank teigė, kad jis turėjo teisėtų lūkesčių, kad Postabank pardavimas nebuvo susijęs su jokia jam teikiama valstybės pagalba.

(31)

Be to, priešingai nei garantija, dėl kurios gali atsirasti teisinis įsipareigojimas, priemonė savo pobūdžiu yra nuostolių atlyginimo garantija, kuri negali būti vertinama kaip savarankiška priemonė, nes ji visada neatskiriamai susijusi su konkrečia pardavimo sutartimi. Nuostolių atlyginimo garantija naudojama apsaugoti turto, perduodamo parduodant, kainą nuo rizikos, kylančios laikotarpiu iki pardavimo.

(32)

Erste Bank taip pat teigia, kad priemonė turėtų būti vertinama atskirai nuo buvusių priemonių ir kad Komisijos atliktoje privataus investuotojo bandymo analizėje neturėtų būtų suplakama Postabank restruktūrizavimo priemonės iki įstojimo ir jo privatizavimas. Priemonė yra ne restruktūrizavimo priemonė, o nuostolių atlyginimo garantija, neatsiejamai susijusi su akcijų pirkimo sutartimi, kuri nesusijusi su restruktūrizavimu. Privatizuojamas Postabank buvo gyvybingas. Antra, Komisija neturi jurisdikcijos nagrinėti ankstesnių restruktūrizavimo priemonių, kurios netaikomos po įstojimo. Komisijos bandymas sujungti priemones, netaikomas po įstojimo, ir nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantiją rodo, kad Komisija mano, jog 1998–2002 m. priemonės yra pagalba, nors ji ir neturi jurisdikcijos jų nagrinėti.

(33)

Erste Bank taip pat pateikia papildomą: Komisijos privataus investuotojo bandymo analizė bet kuriuo atveju neišsami, nes joje nenagrinėtos likvidavimo išlaidos ar tam tikros Vengrijos bankininkystės taisyklės, kuriomis draudžiama vykdyti likvidavimą.

(34)

Erste Bank mano, kad nereikia vertinti atitikties, nes priemonė nėra pagalba ir netaikoma po įstojimo. Bankas taip pat teigia, kad suderinamumo vertinimas pagrįstas klaidinga prielaida, kad priemonė yra restruktūrizavimo priemonė, o ne privatizavimo elementas.

(35)

Erste Bank teigia, kad priemonė neiškreipia konkurencijos arba nesuteikia komercinio pranašumo, nes ji atsirado vykdant konkurencinę procedūrą, pagal kurią Postabank parduotas už rinkos kainą. Bet kuriuo atveju pagal teismų praktiką bet kurio pranašumo nauda liktų pardavėjui ir nepereitų pirkėjui. Todėl Erste Bank naudai nebuvo selektyvaus komercinio pranašumo Erste Bank naudai (nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos ar kitokiu atžvilgiu), nes valstybė būtų buvusi pasirengusi parduoti Postabank bet kuriai bendrovei, pasiūliusiai didžiausią kainą.

(36)

Erste Bank teigia, kad Komisija nenustatė teisinių priežasčių savo taikomumo bandymui ir kad siekiant parodyti, jog Komisija turi jurisdikciją nagrinėti priemonę pagal 88 straipsnio 2 dalį, turi būti parodyta, kad įsipareigojimas yra pagalba pagal Stojimo akto IV priedo 3 dalį. Bankas taip pat teigia, kad Vengrija nebuvo ES narė tuo metu, kai buvo sukurtos priemonės, todėl jai tiesiogiai netaikoma EB sutarties 87 straipsnio 1 dalis. Komisija negali taikyti valstybės pagalbos taisyklių situacijoms, kurios aiškiai buvo iki įstojimo, pvz., Postabank akcijų pirkimo sutartis, kuri yra teisiškai privalomas dokumentas, nes tai prieštarautų netaikymo atgaline data principui. Privatizuojant nei Vengrija, nei Erste Bank nežinojo apie reikalavimą, kad rizika turi būti tiksliai apibrėžiama, kad nuostolių atlyginimo garantija nebūtų laikoma taikoma po įstojimo.

(37)

Kaip paaiškinta toliau ir sprendime pradėti procedūrą, Komisijos vertinime pirmiausia nagrinėjama, ar priemonė, dėl kurios pradėta oficiali tyrimo procedūra, t. y. nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija, taikoma po įstojimo pagal 14 dalyje nustatytus kriterijus. Klausimas, ar pagalba „taikoma po įstojimo“, yra kitas klausimas, nesusijęs su klausimu, ar priemonė laikoma pagalba (bet kuriuo konkrečiu susijusiu laiku) ir ar jai turėtų būti taikomi kiti kriterijai.

(38)

Neatšaukiamame vienašališkame pareiškime, kurį 2004 m. balandžio 29 d. pasirašė Postabank pirkėjas Erste Bank, nustatyta bendroji viršutinė 200 mlrd. HUF riba ir pateikiama siauresnė rizikos Vengrijos įsipareigojimų pirkėjui atžvilgiu, kaip nustatyta akcijų pirkimo sutartyje, apibrėžtis.

(39)

Tačiau nepaisant to, kad nustatyta tokia viršutinė riba ir susiaurinta priemonės taikymo sritis, Komisija pabrėžia, kad Vengrijos Vyriausybės nuostolių atlyginimo garantija siekiant palengvinti Postabank pardavimą nebuvo aiškiai apibrėžta ir nebuvo išsamaus ir privalomo sąrašo, parengto iki įstojimo dienos. Priešingai, priemonė apima plačią garantiją, nėra tiksliai apibrėžta ir nustatyta iki tam tikro lygio, kuris, be to, nustatytas vėliau. Todėl įsipareigojime numatyta galimybė, kad bus nenustatytas tolesnių reikalavimų be tų, kurie aiškiai nustatyti iki įstojimo dienos, skaičius, ir tai prieštarauja tam, ką sako Vengrijos valdžios institucijos ir Erste Bank.

(40)

Komisija mano, kad vien viršutinė riba, nenurodant (neišvardijant papunkčiui) konkrečių įvykių, dėl kurių gali reikėti vykdyti įsipareigojimą, neapriboja garantijos mokėjimo po įstojimo vien konkrečiais įvykiais, galutiniais ir besąlygiškai nustatytais iki įstojimo. Tiesa, kad finansinis valstybės įsipareigojimas teoriškai apribotas, bet faktai, dėl kurių gali atsirasti galimas valstybės atliekamas mokėjimas, aiškiai neapibrėžti, ir tai aišku jau iš paties įsipareigojimo pavadinimo, t. y. dėl nežinomų reikalavimų. Apribojimas tik tariamas, nes aprėptis ir konkrečios sumos, kurios galėtų būti sumokėtos po įstojimo, gali skirtis pagal kriterijus, paaiškintus tik bendrąja prasme.

(41)

Todėl nagrinėjama priemonė laikoma taikoma po įstojimo su dviem išimtimis. Atsižvelgdama į valdžios institucijų pateiktus paaiškinimus, Komisija padarė išvadą, kad yra du dalykai, kurie atitinka kriterijus, kad nebūtų laikomi taikomais po įstojimo.

(42)

Šie du dalykai yra susiję su galimais Arthur Andersen Audit Könyvszakértő Korlátolt Felelősségű Társaság ir (arba) Prudentia Könyvvizsgáló és Gazdasági Tanácsadó Korlátolt Felelősségű Társaság (arba jų perėmėjų ar teisėtų tęsėjų) reikalavimais, pateiktais Postabank ar bet kuriam materialiam filialui, susijusiam su pasirengimu Postabank auditui iki 2000 m., kurie iš viso siektų 200 mlrd. HUF (įskaitant 2004 m. balandžio 29 d.Erste Bank vienašališko pareiškimo „Rizikos apibrėžimą O“).

(43)

Komisija pabrėžia, kad šios dvi bendrovės jau nurodė Erste Bank, kad jos Erste Bank pateiktų reikalavimą dėl žalos, atsižvelgiant į vykstantį teisinį procesą, kurį pradėjo Vengrijos valstybė prieš Postabank auditorius dėl jų, kaip banko auditorių, vaidmens, rezultato. Šiuo etapu šie reikalavimai yra gresiantys reikalavimai. Be to, Arthur Andersen reikalavo, kad Erste Bank sumokėtų jos teisines išlaidas, patirtas dėl Vengrijos valstybės pradėto teismo proceso.

(44)

Valstybės garantija atlyginti nuostolius, apimanti šiuos du gresiančius reikalavimus, atitinka visus tris minėtus kriterijus ir todėl negali būti laikoma taikoma po įstojimo.

(45)

Erste Bank teigia, kad Komisija nenustatė teisinių priežasčių savo taikomumo bandymui ir kad siekiant parodyti, jog Komisija turi jurisdikciją nagrinėti priemonę pagal 88 straipsnio 2 dalį, turi būti parodyta, kad įsipareigojimas yra nauja pagalba pagal Stojimo akto IV priedo 3 dalį. Bankas taip pat teigia, kad Vengrija nebuvo ES narė tuo metu, kai buvo sukurta priemonė, todėl jai tiesiogiai netaikoma EB sutarties 87 straipsnio 1 dalis.

(46)

Pirmiausia, Vengrijos Respublika (kaip ir kitos šalys kandidatės tuo metu) jau buvo susaistyta – iki įstojimo – Europos sutartimis, kuriose, inter alia, pareikšta, kad bet kokia valstybės pagalba, kuri iškreipia ar gali iškreipti konkurenciją suteikiant tam tikroms įmonėms arba tam tikrų prekių gamybai pranašumą, kuris galėtų paveikti prekybą tarp Bendrijos ir tuo metu šalies kandidatės, yra nesuderinama su tinkamu pačios Sutarties veikimu (7). Taigi, Stojimo sutarties IV priedo 3 dalyje kaip esama pagalba apibrėžtos trys priemonių kategorijos: i) pagalba, suteikta iki 1994 12 10; ii) Komisijos išnagrinėta ir į sąrašą, pridėtą prie Stojimo sutarties, įtraukta pagalba; ir iii) Komisijos patvirtinta pagalba pagal laikinojo mechanizmo procedūrą. Sutartyje aiškiai nustatyta, kad visos priemonės, kurios toliau taikomos po įstojimo dienos ir kurios yra valstybės pagalba ir neatitinka esamos pagalbos sąlygų, būtų laikomos nauja pagalba po įstojimo.

(47)

Todėl vadovaujantis pirminiais ES teisės aktais aišku, kad Komisija turi visus įgaliojimus persvarstyti pagalbos priemones, įgyvendintas iki įstojimo ir taikomas jau įstojus, kurios negali būti laikomos esama pagalba po įstojimo. Komisija gali laikyti tokias priemones „nauja pagalba“ nuo 2004 m. gegužės 1 d. ir todėl gali drausti taikyti pagalbą po tos dienos, taip pat nurodyti susigrąžinti bet kokias po įstojimo neteisėtai sumokėtas sumas, jei mano, kad ta pagalba nesuderinama su bendrąja rinka. Toks valstybės pagalbos taisyklių taikymas būsimam priemonių, taikomų po įstojimo, poveikiui ir neatitiktis esamos pagalbos kriterijams, kaip apibrėžta Stojimo sutartyje, nereiškia, kad EB valstybės pagalbos taisyklės taikomos atgaline data.

(48)

Pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškreipia konkurenciją arba gali ją iškreipti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai turi įtakos valstybių narių tarpusavio prekybai.

(49)

Privatizuojant Postabank Vengrijos Vyriausybė (per ÁPV (8)) suteikė pirkėjui nuostolių atlyginimo garantiją, apimančią mokėjimo įsipareigojimus, kurių gali atsirasti dėl nežinomų teisminių reikalavimų dėl Postabank per penkerius metus nuo akcijų pirkimo sutarties sudarymo. Kitaip tariant, taip Vengrijos Vyriausybė skyrė viešųjų lėšų, kad būtų įmanoma parduoti Postabank. Taigi aišku, kad priemonė yra susijusi su valstybės ištekliais.

(50)

Kaip minėta, Vengrijos valdžios institucijos ir Erste Bank savo pastabose dėl sprendimo pradėti procedūrą teigia, kad priemonė negali būti valstybės pagalba, nes tai tipinė komercinė pardavimo ir pirkimo sutarties, sudarytos atvira ir konkurencine tvarka, sąlyga ir kad rinkos kaina, mokama už Postabank, nėra valstybės pagalba. Jie teigia, kad Komisija turėtų taikyti rinkos ekonomikos investuotojo principą ir neturėtų laikyti, kad vertinama priemonė yra pagalba, nes sumokėta rinkos kaina, atsižvelgiant į priemonės vertę Erste Bank. Jie taip pat teigia, kad rinkos ekonomikos investuotojo bandymo analizėje, kurią atliko Komisija, neturėtų būti kartu suplakama Postabank iki įstojimo įgyvendinto restruktūrizavimo priemonės ir banko privatizavimas, nes priemonė yra ne restruktūrizavimo priemonė, o neatsiejama akcijų pirkimo sutarties dalis.

(51)

Kaip teigiama sprendime pradėti procedūrą, EB sutarties 88 straipsnyje nustatyta tvarka Komisija negali nagrinėti pagalbos priemonių, kurios netaikomos po įstojimo. Komisijos įgaliojimas atlikti persvarstymą pagal laikinąjį mechanizmą netaikytinas pagalbos priemonėms, aiškiai ir besąlygiškai suteiktoms tam tikrai sumai iki įstojimo. Išskyrus nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantiją, Komisija nustatė, kad Postabank restruktūrizavimo priemonės, apie kurias pranešta, netaikomos po įstojimo (9). Todėl joms netaikoma ši analizė.

(52)

Todėl, vertindama tik priemonę, taikomą po įstojimo (2003 m. suteikta nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija), Komisija turi išnagrinėti, ar Vengrijos valdžios veiksmas tuo metu atitiko rinkos ekonomikos investuotojo veiksmą dėl sprendimo privatizuojant prisiimti įsipareigojimą. Taigi Komisija vertina priemonę atskirai nuo ankstesnių priemonių.

(53)

Postabank pardavimo vertinimas gali būti atskirtas nuo ankstesnių priemonių taip pat ir dėl to, kad restruktūrizavimas baigtas prieš privatizavimą. Komisija pabrėžia, kad Vengrijos valstybės audito biuras 2003 m. balandžio mėn. pateikė ataskaitą, kurioje pripažįstama, kad Postabank restruktūrizavimas sėkmingai užbaigtas ir kad bankas veikė patikimai. Privatizuojamas Postabank buvo gyvybingas.

(54)

Toks vertinamų priemonių atskyrimas nėra nesuderinamas su teismo praktika BP Chemicals (10) atveju, nes toje byloje buvo trys kapitalo injekcijos, suteiktos kaip vieno nepertraukiamo restruktūrizavimo proceso, „kurio bendroji paskirtis buvo finansuoti reikiamas restruktūrizavimo priemones ir atkurti EniChem kapitalo pagrindą, kuris suiro dėl nuostolių“, dalis. Vertindamas, ar trys priemonės turėjo būti nagrinėjamos kaip viena, ar paskutinė priemonė turėjo būti vertinama atskirai, Teisingumo Teismas nusprendė, kad lemiami veiksniai yra priemonių laikas, jų paskirtis ir įmonės padėtis tuo metu, kai priimtas kiekvienas sprendimas suteikti injekciją. Tokiu atveju be paskutinės priemonės likvidavimas būtų buvęs neišvengiamas. Priešingai, šioje byloje nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija buvo susijusi su Postabank pardavimu ir buvo neatsiejama akcijų pardavimo sutarties dalis tuo metu, kai bankas buvo sėkmingai restruktūrizuotas ir jo likvidavimas jau nebuvo aktualus.

(55)

Vertinant Vengrijos valdžios institucijų veiksmą atsižvelgiant į rinkos ekonomikos investuotojo principą 2003 m., pažymėtina, kad Komisija neabejoja dėl to, kaip Postabank privatizuotas, ir pripažįsta, kad bankas parduotas didžiausią pasiūlymą pateikusiam konkurso dalyviui atvirame ir konkurenciniame konkurse.

(56)

Tačiau tai nėra pakankama sąlyga paneigti, kad šiuo atveju yra pranašumas.

(57)

Pirmiausia, sudarant akcijų pirkimo sutartį nenustatyta viršutinė nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos riba. Vengrijos Vyriausybė, pardavusi Postabank, įsipareigojo pagal priemonę sumokėti Postabank pirkėjui neribotą viešųjų lėšų sumą. Todėl Komisija mano, kad – nors Vengrijos valstybė atliko nuodugnų deramą bylinėjimosi tikrinimą prieš pradėdama privatizavimą ir nustatė, kad galimybė, jog reikės mokėti pagal nuostolių atlyginimo garantiją, buvo labai nedidelė – apdairus privatus pardavėjas šiuo atveju nebūtų prisiėmęs neriboto dydžio įsipareigojimo padengti mokėjimo įsipareigojimus, atsirandančius iš nežinomų reikalavimų penkerius metus nuo akcijų pirkimo sutarties sudarymo, net jei dėl suteiktos nuostolių atlyginimo garantijos pardavimo kaina būtų buvusi didesnė už kainą, kurią pardavėjas būtų gavęs parduodamas Postabank be šios garantijos. Komisija mano, kad rinkos ekonomikos pardavėjas, parduodantis Postabank, būtų į pardavimo sutartį įtraukęs bent jau viršutinę galimo mokėjimo pirkėjui dėl garantijos ribą. Rinkos ekonomikos pardavėjas nebūtų sutikęs prisiimti rizikos mokėti neribotą sumą, net žinodamas, kad tokio didelio mokėjimo galimybė maža. Todėl tai, kad privatizuojant nenustatyta viršutinė garantijos riba, rodo, kad valstybė nesielgė taip, kaip elgtųsi rinkos ekonomikos subjektas.

(58)

Tai, kad Erste Bank pateikė vienašališką pareiškimą, kuriuo galimi valstybės mokėjimo įsipareigojimai pagal nuostolių atlyginimo garantiją apriboti iki 200 mlrd. HUF, nekeičia to, kaip Komisija vertina Vengrijos valstybės elgesį. Taip yra dėl to, kad dėl po šešių mėnesių pirkėjo pateikto vienašališko pareiškimo Vengrijos valstybės elgesys priimant įsipareigojimą nesuderinamas su rinkos ekonomikos investuotojo principu.

(59)

Šios išvados niekaip nepakeičia tai, kad konkurso dalyviai, kurie negalėjo skaičiais iki galo įvertinti bylinėjimosi rizikos dėl sudėtingos Postabank praeities, manė, kad priemonė yra būtina privatizavimo sąlyga. Jei nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija nebūtų buvusi prisiimta, bankas greičiausiai būtų likęs valstybės nuosavybė. Tokioje padėtyje, jei galimas reikalavimas pagal nuostolių atlyginimo garantiją ateityje materializuotųsi, valstybė – jei veiktų laikydamasi rinkos ekonomikos investuotojo principo – būtų turėjusi padengti reikalavimus tiek, kiek būtų įvertinta verslo verte, o ne sumokant neribotą sumą. Todėl jei valstybė būtų veikusi laikydamasi rinkos ekonomikos investuotojo principo, ji nebūtų prisiėmusi neribotos nuostolių atlyginimo garantijos.

(60)

Antra, nors vyko atviras ir konkurencinis konkursas laikantis vienodo požiūrio į visus konkurso dalyvius, negalima sakyti, kad pardavimas vykdytas rinkos sąlygomis. Kadangi garantijos suma buvo neribota, pasiūlymuose negalėjo būti tinkamos tam kainos. Kadangi neįmanoma nustatyti neribotos nuostolių atlyginimo garantijos vertės, negalima teigti, kad konkurse buvo taikoma „rinkos kaina“ arba kad jis vyko rinkos sąlygomis.

(61)

Erste Bank teigia, kad priemonė nesuteikia komercinio pranašumo, nes ji atsirado taikant konkurencinę procedūrą, be to, sumokėta rinkos kaina. Tokiomis aplinkybėmis Erste Bank nurodo Komisijos sprendimus (11). Cituodamas Banks (12) ir Systems Microelectronic (13) bylas, Erste Bank toliau teigia, kad kai valstybė bendrovei suteikia pranašumą ir ją parduoda už rinkos kainą, bet kokio pranašumo nauda lieka pardavėjui ir nepereina pirkėjui.

(62)

Komisija pabrėžia, kad Banks byloje, kurią citavo Erste Bank, nustatytas bendrasis principas, kad jei rinkos sąlygomis vyksta atviras ir konkurencinis konkursas, bendrovės pirkėjui paprastai neteikiama pagalba. Tačiau šiuo atveju įprastomis rinkos sąlygomis Erste Bank nebūtų gavęs naudos iš neribotos garantijos, nes apdairus rinkos ekonomikos pardavėjas nebūtų pardavęs Postabank kartu suteikdamas nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantiją. Užbaigiant galima teigti, kad kadangi rinkos ekonomikos subjektas, parduodantis Postabank, nebūtų suteikęs neribotos nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos, Erste Bank gavo ekonominį pranašumą pirkdamas Postabank kartu su nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija.

(63)

Todėl Komisija mano, kad vertinama atskirai priemonė neatitinka rinkos ekonomikos pardavėjo bandymo.

(64)

Savo sprendime pradėti procedūrą Komisija išnagrinėjo priemones, kartu susijusias su restruktūrizavimu ir privatizavimu, nes 1998 m. Vengrijos Vyriausybė informavo Komisiją, kad ketina atlikti kapitalo injekciją ir tapti 99,9 % Postabank savininke, siekdama banką restruktūrizuoti ir privatizuoti, t. y. atrodė, kad pačios Vengrijos valdžios institucijos sieja restruktūrizavimą su privatizavimu. Dėl 1998 m. gruodžio mėn. suteiktų iš dalies finansinių, iš dalies reguliavimo pagalbos priemonių bankas galėjo toliau veikti, todėl buvo lengviau jį privatizuoti.

(65)

Todėl Komisija atliks antrinį įsipareigojimo, prisiimto tuo metu, kai taikyta privatizavimo priemonė, vertinimą, kuriame tą priemonę nagrinės kartu su ankstesnėmis restruktūrizavimo priemonėmis; tačiau kadangi jau nustatyta, kad priemonė, nagrinėjama atskirai, yra valstybės pagalba, ir nagrinėjama kartu su ankstesnėmis restruktūrizavimo priemonėmis ji yra valstybės pagalba.

(66)

Jei atliekant rinkos ekonomikos investuotojo principo bandymą atsižvelgiama į visą priemonių rinkinį, skaičiuojant, kokias išlaidas patyrė valstybė, įtraukiamos priemonės, kurias Vengrijos valdžios institucijos patvirtino, kad banką prieš pardavimą restruktūrizuotų, taip pat priemonės, dėl kurių nuspręsta vykdant pardavimą. Svarstomų priemonių visumos rezultatas – bendra neigiama maždaug 53,4 mlrd. HUF (t. y. maždaug 211 mln. EUR) pardavimo kaina, kuri yra supaprastinto būdo atimti valstybinės priemonės vertę nuo 1998 m. gruodžio mėn. iš faktinės pardavimo kainos, gautos privatizuojant, rezultatas. Šis rezultatas neapima jokių papildomų išlaidų, kurias valstybė gali patirti dėl nuostolių atlyginimo garantijų, prisiimtų privatizuojant.

(67)

Komisija pabrėžia, kad nė vienu metu nuo 1998 m. Postabank gyvybingumo atkūrimas privatizuojant nebuvo pagrįstas „teigiamos kainos“ realizavimu Vengrijos Vyriausybei, t. y. pagrįstos lauktos investicijos grąžos realizavimu. Tai patvirtina faktas, kad priemonės buvo įgyvendintos tiksliai nenustačius būsimos tikslinės pardavimo kainos.

(68)

Remiantis tuo, laikydamasis rinkos ekonomikos investuotojo principo, racionalus investuotojas, veikiantis įprastomis rinkos sąlygomis, vien dėl komercinių priežasčių nebūtų prisidėjęs prie lėšų arba skyręs jų Postabank neturėdamas konkrečių ir pagrįstų lūkesčių, kad galės jį parduoti už kainą, didesnę už visas į jį įdėtas lėšas.

(69)

Kaip minėta pirmiau, Komisija pripažįsta, kad Postabank buvo parduotas didžiausią kainą pasiūliusiam konkurso dalyviui atvirame ir konkurenciniame konkurse. Tačiau esant atviram konkursui ne visada atmetama valstybės pagalbos galimybė. Sprendime C-344/99 Teismas nustatė: „… dėl Vokietijos Vyriausybės teiginio, kad GS privatizavimas atitiko atviro, skaidraus ir besąlygiško konkurso reikalavimus, nustatytus bendruosiuose privatizavimo principuose, užtenka pasakyti, kad nepaisant tų principų teisinės vertės ir darant prielaidą, kad tas teiginys teisingas, jis nėra toks, kad būtų prieštaraujama nustatytiems duomenims, kad pasirinkimas privatizuoti GS už neigiamą pardavimo kainą neatitiko privataus investuotojo bandymo ir todėl buvo valstybės pagalbos elementų“ (14). Jei restruktūrizavimas ir privatizavimas nagrinėjami kartu, t. y. atsižvelgiant į viešųjų priemonių sumas prieš banko pardavimą, valstybei kaina išeina neigiama.

(70)

Erste Bank taip pat teigia, kad Komisijos privataus investuotojo bandymo analizė neišsami, nes joje nenagrinėtos likvidavimo išlaidos ar tam tikros Vengrijos bankininkystės taisyklės, kuriomis draudžiama vykdyti likvidavimą.

(71)

Komisija pabrėžia, kad Bendrijos teismų praktika aiškiai rodo, jog privataus subjekto kriterijus taikomas tik toms situacijoms, kuriose valstybės intervencija yra ekonominio pobūdžio, bet ne toms, kuriose ji yra dalis vykdomų viešųjų įgaliojimų (15). Šiuo atveju valstybė veikė siekdama apsaugoti finansinės sistemos stabilumą, bet ne kaip privatus investuotojas, veikiantis siekdamas gauti pelno.

(72)

Be to, vertindami, ar valstybei pelningiau ne parduoti bendrovę, bet likviduoti, Bendrijos teismai išaiškino, kad reikia atskirti įsipareigojimus, kuriuos valstybė turi prisiimti kaip bendrovės akcinio kapitalo savininkė, ir viešosios institucijos įsipareigojimus: vertinant, ar yra pagalba, deramai galima atsižvelgti tik į pirmąją (16). Todėl, neįtraukiant į skaičiavimus išlaidų, į kurias nebūtų atsižvelgęs privatus investuotojas, likvidavimas valstybei būtų kainavęs pigiau už restruktūrizavimą ir privatizavimą kartu.

(73)

Kaip minėta, Erste Bank teigia, kad priemonė nesuteikė komercinio pranašumo, nes ji atsirado taikant konkurencinę procedūrą, todėl bet kokio pranašumo nauda liktų pardavėjui ir nepereitų pirkėjui.

(74)

Kaip minėta, tai tiesa tik jei įprastomis rinkos sąlygomis vyksta atviras ir konkurencinis konkursas. Tačiau ši sąlyga neišpildyta, nes privatus pardavėjas nebūtų įsipareigojęs pagal neribotą nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantiją. Be to, privatus investuotojas nebūtų įgyvendinęs priemonių Postabank, nes visų priemonių po valstybės atliktos kapitalo injekcijos rezultatas – neigiama kaina valstybei.

(75)

Atsižvelgiant į tai, kas pasakyta, nuo 1998 m. gruodžio mėn. visas valstybės priemonių rinkinys, kuris patvirtintas siekiant palengvinti Postabank restruktūrizavimą ir privatizavimą ir kuriame nagrinėjama priemonė yra jo dalis, neatitinka privataus investuotojo bandymo ir todėl Postabank ir Erste Bank, kurie sujungti 2004 m. rugsėjo 1 d., suteiktas ekonominis pranašumas.

(76)

Kadangi nustatyta, kad, nepaisant konkurso, priemonės rezultatas – pranašumas Erste Bank (nes joks privatus pardavėjas nebūtų įsipareigojęs pagal neribotą garantiją), taigi priemonė selektyvi.

(77)

2002 m. pabaigoje Postabank buvo septintas didžiausias komercinis Vengrijos bankas. Per visą vertinimo laikotarpį jis veikė tokiame finansiniame sektoriuje, kuris atviras intensyviai tarptautinei konkurencijai ir kuriame vyko prekyba tarp Vengrijos ir Europos Sąjungos, įskaitant daug ES bankų, veikiančių Vengrijos bankininkystės rinkoje.

(78)

Vadovaujantis teismų praktika (17), kai valstybės pagalba stiprinama įmonės padėtis, palyginti su kitomis įmonėmis, konkuruojančiomis Bendrijos vidaus prekyboje, laikoma, kad tokias įmones paveikia ta pagalba. Nustatyta, kad Vengrijos valstybė, prisiimdama nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantiją, suteikė Erste Bank selektyvų pranašumą. Todėl galima daryti išvadą, kad toks selektyvus pranašumas, susijęs su Postabank pirkimu, sustiprino Erste Bank padėtį ir vėliau galėjo paveikti prekybą Bendrijos viduje ir iškreipti konkurenciją.

(79)

Taigi, galima daryti išvadą, kad 87 straipsnio 1 dalies kriterijai įvykdyti ir kad nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija yra valstybės pagalba pagal EB sutartį.

(80)

Pagal laikinąjį mechanizmą Komisija turi įgaliojimų imtis veiksmų dėl tų pagalbos priemonių, kurios laikomos suderinamomis po įstojimo. Priemonė, apie kurią pranešta, taikoma po įstojimo ir yra valstybės pagalba pagal EB sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Todėl Komisija turi įvertinti jos suderinamumą su bendrąja rinka.

(81)

Sąlygos, pagal kurias pagalbos priemonė suderinama arba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, nustatytos EB sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse.

(82)

EB sutarties 87 straipsnio 2 dalyje nurodytos išimtys šiuo atveju netaikomos. Komisija visų pirma mano, kad šiuo atveju suteikta pagalba nebuvo siekiama atlyginti gaivalinių nelaimių ar ypatingų įvykių padarytos žalos pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą. Sąvoka „ypatingi įvykiai“ neapima finansinių nuostolių, kuriuos sukėlė komerciniai ekonomikos subjektų sprendimai. Komisija taip pat pabrėžia, kad Vengrijoje nebuvo bendrosios bankininkystės krizės.

(83)

Panašiai pagalbai negali būti taikoma išimtis pagal 87 straipsnio 3 dalies b punktą. 2003 m., tuo metu, kai buvo suteikta nuostolių atlyginimo garantija, Vengrijos bankininkystės sektoriuje nebuvo sisteminės krizės, kuri būtų stipriai sutrikdžiusi Vengrijos ekonomiką.

(84)

Pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą Komisija gali leisti valstybės pagalbą, kuri suteikiama siekiant palengvinti tam tikros ekonominės veiklos ar ekonominės zonos plėtojimą, kur tokia pagalba neturi neigiamo poveikio prekybos sąlygoms tiek, kad prieštarautų bendrajam interesui.

(85)

Vengrijos valdžios institucijos pranešė apie beveik visas priemones, Postabank patvirtintas 1998–2002 m., kaip restruktūrizavimo priemones, o apie nuostolių atlyginimo garantiją, susijusią su banko privatizavimu, pranešta atskirai. Ar priemonė gali būti laikoma suderinama pagal EB sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą, Komisija vertina pagal sanavimo ir restruktūrizavimo gaires.

(86)

87 straipsnio 3 dalies c punkto suderinamumo sąlygos, taikomos sanavimo ir restruktūrizavimo pagalbai, nustatytos Bendrijos gairėse. Šios Bendrijos gairės dėl valstybės pagalbos sanuojant ir restruktūrizuojant sunkumų patiriančias įmones įsigaliojo 2004 m. spalio 10 d. (18). Pagalbai, suteiktai iki šių gairių paskelbimo, ankstesnėse Bendrijos gairėse dėl valstybės pagalbos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (19) nustatytos sąlygos, kuriomis tokia pagalba laikoma suderinama (20). Pardavimo sutartis, kuria buvo suteikta nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija, pasirašyta 2003 m. spalio 20 d. Taigi Komisija mano, kad tokiomis aplinkybėmis turėtų būti taikomos 1999 m. gairės.

(87)

1999 m. gairėse teigiama, kad įmonė patiria sunkumų, jei negali atsigauti pasinaudodama savo pačios ištekliais ar surinkusi reikiamas lėšas iš akcininkų arba pasiskolindama.

(88)

Komisija mano, kad Postabank problemos 1997–1998 m. buvo sunkios ir tai buvo sunkumų patirianti įmonė, nes ji nebūtų galėjusi atsigauti be valstybės intervencijos.

(89)

Kaip teigė Vengrijos valdžios institucijos, priemonė nėra restruktūrizavimo dalis, nes ji susijusi su banko pardavimu ir tokios priemonės poreikis atsirado tik konkurso metu. Nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija buvo prisiimta kaip dalis privatizavimo 2003 m., banko kapitalo struktūra ir padėtis stabilizuota. Postabank atgavo savo gyvybingumą. Vengrijos valstybės audito biuras 2003 m. balandžio mėn. pateikė ataskaitą, kurioje pripažįstama, kad Postabank restruktūrizavimas sėkmingai užbaigtas ir kad bankas veikia patikimai.

(90)

Todėl kadangi Postabank buvo gyvybingas jau 2003 m., negalėjo būti suteikta daugiau jokios restruktūrizavimo pagalbos.

(91)

Todėl Komisija mano, kad tuo metu, kai 2003 m. suteikta nuostolių atlyginimo garantija, Postabank nebuvo laikoma įmone, patiriančia sunkumų, ir todėl negalėjo gauti sanavimo ar tolesnio restruktūrizavimo pagalbos. Tai reiškia, kad nėra pagrindo, kuriuo remiantis pagalba būtų suderinama su sanavimo ir restruktūrizavimo gairėmis.

(92)

Antruoju vertinimu svarstomos priemonės kartu su ankstesnėmis restruktūrizavimo priemonėmis, kaip dalis vieno restruktūrizavimo ir privatizavimo veiksmų (žr. pirmiau pateiktą antrinį pagrindimą). Kaip jau aptarta, Postabank 2003 m. jau buvo gyvybingas, kai priimtas sprendimas suteikti nuostolių atlyginimo garantiją.

(93)

Kad priemonė būtų laikoma suderinama su restruktūrizavimo pagalba, ji turėtų būti iš anksto parengto restruktūrizavimo plano, įgyvendinamo tuo metu, kai įmonei kyla sunkumų, dalis. Restruktūrizavimo pagalba gali būti suteikiama, jei įgyvendinamas restruktūrizavimo planas, kuriuo per protingą laiką ir remiantis realistinėmis prielaidomis dėl būsimų veiklos sąlygų turi būti atkurtas ilgalaikis įmonės gyvybingumas.

(94)

Vengrijos valdžios institucijų pateiktas restruktūrizavimo planas pateiktas po įvykio, kai 2004 m. pateiktas pranešimas. Jo nebuvo tuo metu, kai buvo įgyvendinamos ankstesnės restruktūrizavimo priemonės, taigi akivaizdu, kad restruktūrizavimo plano nebuvo, kaip reikalaujama sanavimo ir restruktūrizavimo gairėse, įtraukiant nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantiją kaip dalį restruktūrizavimo.

(95)

Taigi, net jei nuostolių atlyginimo garantija vertinama kartu su kitomis priemonėmis, ji negali būti laikoma suderinama pagal sanavimo ir restruktūrizavimo gaires, nes Postabank neatitiko reikalavimų, kad būtų laikomas sunkumų patiriančia įmone tuo metu, kai buvo priimtas sprendimas prisiimti įsipareigojimą, ir įsipareigojimas nėra iš anksto buvusio restruktūrizavimo plano dalis.

(96)

Europos sutarties 45 straipsnio 2 dalyje teigiama: „Finansinių paslaugų, nurodytų XII a priede, atžvilgiu ši sutartis nepažeidžia šalių teisės imtis būtinų priemonių jų valiutos politikai užtikrinti arba priemonių, kurių imamasi dėl atsargumo, siekiant užtikrinti investuotojų, indėlininkų, apdraustųjų arba asmenų, kurie turi teisę būti globojami, apsaugą arba finansinės struktūros saugumui, integracijai ir stabilumui užtikrinti. Šiomis priemonėmis nediskriminuojamos kitos šalies įmonės ir piliečiai dėl pilietybės, palyginti su jos pačios įmonėmis ir piliečiais“.

(97)

Sprendime pradėti procedūrą Komisija labai abejojo, ar Europos sutarties 45 straipsnio 2 dalis apskritai taikoma valstybės pagalbos priemonėms, nes tai yra Europos sutarties skyriaus „Įsisteigimas“ dalis, o su valstybės pagalba susijusios nuostatos išdėstytos 62 straipsnyje et seq. Be to, Komisija manė, kad ši nuostata galėjo būti taikoma bet kurioms bendrojo pobūdžio taikymo priemonėms, patvirtintoms finansinės priežiūros institucijos, be to, Vengrijoje nebuvo bendros bankininkystės krizės.

(98)

Vengrijos valdžios institucijos teigia, kad Vengrijos Vyriausybė negalėjo leisti Postabank žlugti 1998 m., kai bankas patyrė daugiausia sunkumų, o Vengrijos rinka buvo nestabili, ir kad Postabank žlugimas dėl savo dydžio būtų galėjęs sukelti didelę finansų krizę.

(99)

Tačiau nuostolių atlyginimo garantija suteikta tada, kai Postabank jau nebuvo sunkumų patirianti įmonė. Bet kuriuo atveju Komisija mano, kad Europos sutarties 45 straipsnio 2 dalis pati savaime nėra teisinis pagrindas manyti, kad bet kuri priemonė, kuri yra valstybės pagalba, yra suderinama su bendrąja rinka.

(100)

Taigi daroma išvada, kad nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija yra nesuderinama valstybės pagalba.

(101)

Taikant laikinąjį mechanizmą, bet koks veiksmas, kurį Komisija turi įgaliojimų atlikti, apsiriboja priemonėmis, taikomomis po įstojimo, o šiuo atveju tai yra nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija.

(102)

Nepaisant teiginio, kad už šią priemonę sumokėta pirkimo kaina, remdamasi minėtais svarstymais Komisija mano, kad priemonė yra nesuderinama pagalba ir todėl turi būti nutraukta atgaline data nuo 2004 m. balandžio 30 d.

(103)

Praktiškai tariant, nutraukimas atgaline data nuo 2004 m. balandžio 30 d. reikštų bet kurių po tos dienos sumokėtų reikalavimų, kurie nelaikomi reikalavimais, netaikomais po įstojimo, susigrąžinimą. Tačiau susigrąžinimas nebūtinas, nes faktiškai pagal nuostolių atlyginimo garantiją nebuvo jokių mokėjimų. Taip yra dėl to, kad nuostolių atlyginimo garantija yra visiškai sąlyginė.

(104)

Komisija turėtų iš principo paprašyti skirti mokestį už nuostolių atlyginimo garantiją, kad būtų kompensuotas tokios priemonės pranašumas.

(105)

Tačiau Komisija sutinka su teiginiu, kad tokio mokesčio paskyrimas galėtų prieštarauti teisinio tikrumo principui, atsižvelgdama į specifines aplinkybes, kuriomis prisiimtas visiškai sąlyginis įsipareigojimas (garantija), pvz., nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija. Nors sąvoka „taikymas po įstojimo“ yra objektyvi, specifiniai kriterijai, taikomi nuostolių atlyginimo garantijai, nebuvo visiškai aiškūs arba Vengrijos Vyriausybė ir Erste Bank negalėjo jų numatyti tuo metu, kai prisiimtas įsipareigojimas, t. y. kai vyko Postabank privatizavimas. Todėl nesant aiškių ir skaidrių kriterijų, susijusių su taikymo po įstojimo sąvoka garantijos atžvilgiu, suinteresuotosios šalys negalėjo numatyti, kad prieš įstojimą suteikta nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantija būtų laikoma taikoma po įstojimo tokiomis aplinkybėmis, kokios buvo parduodant Postabank.

(106)

Be to, nepaisant Stojimo sutarties teisinio teksto objektyvaus pobūdžio, Komisijos gairėse dėl taikymo po įstojimo sąvokos garantijų ir nuostolių atlyginimo garantijų atžvilgiu laipsniškai išaiškintos tik per tam tikrą laiką. Stojimo sutartis pasirašyta 2003 m. balandžio 16 d. IV priedo 3 dalyje nenurodomi kriterijai, kuriuos Komisija turėtų taikyti vertindama taikymą po įstojimo sąlyginių priemonių, kaip antai garantijų ir nuostolių atlyginimo garantijų, atveju. Vietoj to Komisijos departamentai, nusiųsdami gairių raštus, informavo stojančiąsias šalis apie taikymo po įstojimo kriterijus.

(107)

2003 m. rugpjūčio 4 d. raštu Vengrijos Respublikos misijai ES Komisija pakartojo, kaip supranta „taikymo po įstojimo“ sąvoką pavienių pagalbos priemonių atžvilgiu. Tačiau tame rašte aiškiai nekalbama apie nuostolių atlyginimo garantijos vertinimą, taip pat jame aiškiai nereikalaujama viską išvardyti papunkčiui, būtent, kad rizikos rūšys turėtų būti tiksliai apibrėžtos ir įtrauktos į išsamų sąrašą, sudarytą iki įstojimo dienos, kaip kriterijai, kad nuostolių atlyginimo garantija nebūtų laikoma galiojančia po įstojimo. Komisijos raštas pasirodė esąs visiškai išsamus taikymo po įstojimo sąvokos atžvilgiu, bet jame niekaip nekalbama apie išvardijimo papunkčiui reikalavimą. Išvardijimas papunkčiui yra kriterijus, kurio priemonė, būdama tokios formos, kokios dabar yra, neatitinka.

(108)

Erste Bank nupirko Postabank2003 m. spalio 20 d., ir į pirkimo ir pardavimo sutartį įtraukta nuostolių atlyginimo garantija.

(109)

Kitas gaires dėl taikomumo bandymo buvo galima rasti oficialiame 2004 m. sausio 28 d. Komisijos sprendime dėl Česká Spořitelna (CZ 14/03) ir oficialiame 2003 m. gruodžio 16 d. Komisijos sprendime dėl Komerční Banka (CZ 15/03). Šiuose sprendimuose teigta, kad Komisija mano, jog pavienės pagalbos priemonės yra taikomos po įstojimo, jei tikslūs finansiniai valstybės įsipareigojimai nežinomi pagalbos suteikimo dieną. Nė vienu iš šių atvejų nebuvo užsiminta apie kokį nors reikalavimą išvardyti papunkčiui, t. y. reikalavimą, kad rizikos rūšys būtų tiksliai apibrėžtos ir įtrauktos į išsamų sąrašą, sudarytą iki įstojimo dienos, kad konkreti nuostolių atlyginimo garantija nebūtų laikoma taikoma po įstojimo.

(110)

Komisija neatkreipė Vengrijos dėmesio į tokį išvardijimo papunkčiui reikalavimą, kol neatsiuntė 2004 m. kovo 19 d. rašto. Šiuo raštu aiškiai nurodomas Postabank atvejis ir pateikiamos gairės dėl nuostolių atlyginimo garantijos taikymo po įstojimo, visų pirma dėl trijų kriterijų, nurodytų šio sprendimo 14 dalyje ir sprendimo pradėti procedūrą 52 dalyje, kaip jau minėta.

(111)

Todėl tuo metu, kai 2003 m. spalio mėn. buvo sudaryta Postabank pardavimo ir pirkimo sutartis, suinteresuotosioms šalims buvo žinomi visi svarbūs kriterijai, pagal kuriuos nustatoma, ar sąlyginės garantijos ir nuostolių atlyginimo garantijos taikomos po įstojimo (priešingai kitoms priemonėms, pvz., toms, dėl kurių atsirado tam tikras mokėjimo įsipareigojimas po įstojimo). Turint tai omenyje, atrodytų neprotinga reikalauti susigrąžinti pagalbą, kuri suteikta tuo metu, kai Komisijos gairės dėl nuostolių atlyginimo garantijų taikymo po įstojimo nustatymo kriterijų nebuvo išsamiai išaiškintos ir gal net galėjo susidaryti klaidingas įspūdis, kad jos išsamios.

(112)

Be to, teigiamas nuostolių atlyginimo garantijos poveikis didžia dalimi kompensuotas tuo, kad rinkos žinojo apie vykstantį Komisijos tyrimą. Nuostolių atlyginimo garantija negalėjo turėti didelio teigiamo poveikio finansinei banko padėčiai. Jis susijęs su konkrečia bylinėjimosi rizika, susijusia su Postabank praeitimi, ir nėra bendroji garantija, kuri suteiktų tiesioginį lėšų gavimo pranašumą.

(113)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, ir bendrosiomis aplinkybėmis, Komisija nereikalauja mokėti mokesčio dėl nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos.

(114)

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, Komisija daro išvadą, kad priemonėje esančios garantijos dalis, aiškiai apibrėžta iki įstojimo, netaikoma po įstojimo (t. y. galimi dviejų audito bendrovių Arthur Andersen Audit ir Prudentia reikalavimai Postabank, kaip nustatyta 2004 m. balandžio 29 d.Erste Bank vienašališko pareiškimo „Rizikos apibrėžime O“).

(115)

Komisija nustatė, kad likusi nuostolių, patirtų dėl nežinomų reikalavimų, atlyginimo garantijos, kurią Vengrija suteikė Postabank és Takarékpénztár Rt./Erste Bank Hungary Nyrt., dalis laikoma taikoma po įstojimo ir yra valstybės pagalba, nesuderinama su bendrąja rinka,