(1)

Komisija sužinojo tam tikrą informaciją apie nuo 2004 m. veikiantį fondą, kurio paskirtis – kompensuoti Prancūzijos žvejybos įmonėms pakilusią degalų kainą. Remiantis šia informacija minėto Fondo, vadinamojo Žvejybos rizikos mažinimo fondo (ŽRMF), paskirtis – sušvelninti žvejyboje naudojamų degalų kainos trumpalaikius svyravimus, tačiau praktikoje šioms įmonėms buvo suteikta galimybė įsigyti degalų už žymiai mažesnę nei rinkos kainą.

(2)

Iš pradžių buvo numatyta, kad šis fondas veiks tik iš šios profesijos narių įmokų. Fondo veikimo principas turėjo būti paprastas: fondas turėjo padengti dalį degalų išlaidų, kurios didesnės nei nustatyta litro degalų orientacinė kaina, o įmonės turėjo mokėti įnašus ŽRMF tada, jei degalų kaina vėl būtų mažesnė nei ši orientacinė kaina. Taip būtų pasiekta sistemos finansavimo pusiausvyra nenaudojant valstybės lėšų.

(3)

Tačiau atsižvelgdama į tai, kad degalų rinkos kaina visą laiką buvo daug didesnė už orientacinę kainą, Komisija darė prielaidą, kad ŽRMF galėjo veikti tik gaudamas iš valstybės finansinę paramą, o ši finansinė parama buvo valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje.

(4)

2005 m. rugpjūčio 25 d. Komisija paprašė Prancūzijos iki 2005 m. rugsėjo 5 d. pranešti, ar valstybė ėmėsi ar ketino imtis specialių priemonių degalų kainų kilimui sustabdyti. Be to, Komisija priminė, kad, jei tokioms priemonėms buvo reikalinga valstybės pagalba, apie tai Komisijai turėjo būti pranešta pagal Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(5)

Kadangi atsakymas nebuvo gautas, remdamasi 1999 m. kovo 22 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 659/1999, nustatančio išsamias EB sutarties 93 straipsnio (po pakeitimo, 88 straipsnio) taikymo taisykles (1), 10 straipsniu, 2005 m. rugsėjo 21 d. Komisija paprašė Prancūzijos per tris savaites pateikti su šiuo Fondu susijusią informaciją, kad galėtų išsiaiškinti, ar iš tikrųjų buvo suteikta valstybės pagalba ir prireikus, ar ši valstybės pagalba yra suderinama su bendrąja rinka.

(6)

2005 m. spalio 7 d. Prancūzija atsakė į 2005 m. rugpjūčio 25 d. Komisijos prašymą nurodydama, kad „Prancūzijoje nebuvo imtasi jokių su valstybės pagalbos sistema susijusių priemonių, kad būtų pašalinti dėl neseniai gerokai pakilusių degalų kainų iškilę sunkumai“. Tačiau Prancūzija nurodė, kad ji paskatino „šios profesijos darbuotojų iniciatyvą“ įkurti Žvejybos rizikos mažinimo fondą. Šiame laiške nebuvo minimi jokie iš valstybės iždo skirti avansai. Priešingai, iš Prancūzijos valdžios institucijų atsakymo galima numanyti, kad finansavimas iš darbuotojų valdomo Fondo buvo grindžiamas išimtinai dalyvių tarpusavio finansiniu pajėgumu.

(7)

2005 m. spalio 21 d. Komisija Prancūzijos valdžios institucijoms priminė apie savo 2005 m. rugsėjo 21 d. oficialų prašymą pateikti informaciją apie ŽRMF ir nustatė naują dviejų savaičių laikotarpį.

(8)

Kadangi per nustatytą laiką Prancūzijos atsakymo negauta, Komisija nusprendė Prancūzijai išsiųsti įsakymą pateikti informaciją, kuri reikalinga šiam tyrimui, pagal minėto 10 straipsnio 3 dalį. Apie šį 2005 m. gruodžio 5 d. įsakymą Prancūzijai buvo pranešta 2005 m. gruodžio 6 d. ir atsakymui buvo skirtos trys savaitės.

(9)

Prancūzija atsakė 2005 m. gruodžio 21 d. laišku, kurį Komisija gavo 2005 m. gruodžio 27 dieną. Šiame laiške buvo nuoroda į ankstesnį gruodžio 6 d. atsakymą, gautą gruodžio 8 d., ir atsakymą į Komisijos 2005 m. rugsėjo 21 d. laišką (žr. šio sprendimo 5 konstatuojamąją dalį). Šiais dviem laiškais Prancūzija atsiuntė Komisijai ŽRMF įstatus ir tris susitarimus dėl valstybės grąžintino avanso skyrimo ŽRMF.

(10)

2006 m. kovo 8 d., išnagrinėjusi šiuos atsakymus ir prie jų pridėtus dokumentus, Komisija pranešė Prancūzijai apie savo sprendimą pradėti EB sutarties 88 straipsnio 2 dalyje ir Reglamento (EB) Nr. 659/1999 6 straipsnyje numatytą oficialią tyrimo procedūrą.

(11)

Komisijos sprendimas pradėti oficialią tyrimo procedūrą paskelbtas 2006 m. balandžio 19 d.Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje (2). Komisija paprašė suinteresuotąsias šalis per mėnesį pateikti pastabas dėl minėtų priemonių.

(12)

2006 m. balandžio 21 d. laišku Prancūzija pateikė savo pastabas valdžios institucijų pranešime. Prie šio pranešimo pridėti argumentai, kurie iš pradžių, atrodo, buvo skirti vidaus reikmėms. Šie argumentai paaiškina, kokios pozicijos reikia laikytis atsakant į Komisijos argumentus.

(13)

2006 m. gegužės 17 d. Nanto advokatų kontora Ménard, Quimbert et associés (toliau – MQA) faksu pranešė apie savo ketinimą pateikti pastabas dėl ŽRMF vėliau ir paprašė nustatyti laikotarpį, per kurį ji gali tai padaryti. Komisija skyrė dar dvi savaites. Paskui, gegužės 17 d. paprastu laišku, kurį Komisija gavo gegužės 23 d., MQA atsiuntė gegužės 18 d. ŽRMF generalinio sekretoriaus p. de Feuardent pasirašytą atsakymą Jūrų bendradarbiavimo (pranc. Coopération Maritime) blanke. Trečiasis, gegužės 17 d. MQA laiškas, kurį Komisija gavo birželio 14 d., buvo „nauja pastabų, kuriose pataisyta keletas darbuotojo klaidų, versija“, o iš tikrųjų tai buvo iki tol Komisijai dar nepateikti dokumentai, papildantys minėtame p. de Feuardent atsakyme pateiktas pastabas, prie kurių pridėti su ŽRMF veikla susiję dokumentai (įstatai, instrukcijos, informacinės pastabos, įmokų mokėjimo sistema, Generalinės finansų inspekcijos ir Generalinės žemės ūkio ir žuvininkystės inspekcijos bendras įsipareigojimo laiškas). Galiausiai paskutiniame 2006 m. birželio 12 d.MQA laiške, kuris tą pačią dieną faksu buvo išsiųstas Komisijai ir susijęs su gegužės 19 d. laišku, „kuriame klaidingai nurodyta gegužės 17 d. data, [Jums] siunčiamos 2006 m. gegužės 18 d. Jūrų bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir kredito konfederacijos generalinio sekretoriaus p. de Feuardent pastabos“. Tai buvo tos pačios papildomos pastabos kaip ir atsiųstos trečiuoju gegužės 17 d. laišku, bet be priedų.

(14)

2006 m. birželio 14 d. Komisija išsiuntė Prancūzijai trečiąjį 2006 m. gegužės 17 d.MQA laišką (versija, kurioje, kaip skelbiama, pataisytos darbuotojo klaidos) ir paskutinįjį 2006 m. birželio 12 d.MQA laišką ir Prancūzijos paprašė pateikti pastabas per mėnesį. 2006 m. liepos 12 d. Prancūzija paprašė pratęsti laikotarpį iki rugsėjo 1 dienos. 2006 m. liepos 18 d. Komisija skyrė papildomą mėnesį. 2006 m. rugsėjo 26 d. Prancūzija atsakė, kad ji neturi jokių konkrečių pastabų, tačiau pažymėjo, kad 2006 m. gegužės 17(19 d.) MQA laiškai neatitinka p. de Feuardent pastabų. 2006 m. spalio 9 d. Komisija išsiuntė Prancūzijai duomenis apie iš MQA gautus laiškus ir paprašė Prancūzijos per dešimt dienų patvirtinti, kad Prancūzijos valdžios institucijos susipažino su p. de Feuardent atsakymu. 2006 m. spalio 23 d. Prancūzija atsakė, kad ji neturi šio atsakymo, kuris iš tikrųjų pirmiau nebuvo jos minėtas, nes jis buvo minėtas [MQA] birželio 12 d. laiške. Kadangi Prancūzija nurodė, kad šio laiško ji nėra gavusi, 2006 m. spalio 27 d. Komisija jį oficialiai atsiuntė ir paprašė galimas pastabas pateikti ne vėliau kaip lapkričio 15 dieną.

(15)

2006 m. lapkričio 27 d. Prancūzija informavo Komisiją, kad dėl šio dokumento konkrečių pastabų ji neturi.

(16)

ŽRMF įkurtas kaip profesinė sąjunga remiantis 1884 m. kovo 21 d. Prancūzijos įstatymu, iš dalies pakeistu 1920 m. kovo 12 d. įstatymu. Įstatų projektą patvirtino 2004 m. vasario 10 d. vykęs steigiamasis susirinkimas, o pačiuose įstatuose nurodyta 2004 m. balandžio 9 d. data.

(17)

Pagal šių įstatų 4 straipsnį profsąjunga įkurta 99 metams. Jos buveinės Paryžiuje adresas: 24, rue du Rocher, t. y. toks pat kaip ir Jūrų bendradarbiavimo, savitarpio pagalbos ir kredito konfederacijos (toliau – Jūrų bendradarbiavimo konfederacija).

(18)

Pagal 7 straipsnį steigėjai yra Jūrų bendradarbiavimo konfederacija, centrinė prekybos ir plėtros organizacija CECOMER, mažmeninės prekybos kooperatinė bendrovė, kuri iš tikrųjų yra jūrų kooperatyvų centrinė prekybos organizacija, be kita ko, jos užduotis – žvejybos įmonių veiklai reikalingų medžiagų ir gaminių tiekimas, Smulkiosios žvejybos valdymo centras ir du žvejybos srityje veikiantys subjektai. 2004 m. vasario 10 d. steigiamasis susirinkimas šiuos penkis steigėjus paskyrė ŽRMF administratoriais iki 2007 m. vyksiančio eilinio bendrojo susirinkimo. Taigi aišku, kad ŽRMF yra žuvininkystės sektoriaus ir su juo ekonomiškai susijusių subjektų darinys (jūrų kooperatyvai, centrinė prekybos organizacija, žvejybos įmonių valdymo centrai).

(19)

Norintys tapti nariais turi pateikti įrodymus, kad jų veikla susijusi su žvejyba, tačiau profesinė sąjunga gali priimti „bet kurį kitą subjektą, kuris yra pasirengęs profsąjungai teikti moralinę paramą“, tačiau šie nariai negali sudaryti daugiau kaip 5 % profesinės sąjungos narių skaičiaus. 2005 m. gruodžio 6 d. laiške Prancūzija patikslino, kad ŽRMF priklauso 2 013 narių ir 2 385 laivai, kurie sudaro 30 % Prancūzijos laivyno.

(20)

Įstatų 2 straipsnyje nurodyta: „Profesinės sąjungos paskirtis – plėtoti gaminius, kurie žvejybininkams užtikrina, kad bus padengta tokia rizika: dyzelino kainų svyravimas, jūros tarša ar su tarša susijusių sanitarinių sąlygų rizika, kvotų nustatymas ar labai sumažėjusios žvejybos galimybės ir su rinka susijusi rizika. Profesinė sąjunga pavadinama Žvejybos rizikos mažinimo fondu“. Taigi ŽRMF įkurtas kaip savitarpio draudimo bendrovė, kuri įmokas sumokėjusiems savo nariams skiria tam tikras išmokas.

(21)

Prancūzija perdavė trijų valstybės ir ŽRMF sudarytų susitarimų dėl grąžintinų valstybės avansų skyrimo šiam Fondui kopijas. Šie avansai mokami per Office national interprofessionnel des produits de la mer et de l’aquaculture (OFIMER). Pirmasis 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimas sudarytas dėl 15 mln. EUR sumos, antrasis 2005 m. gegužės 27 d. susitarimas sudarytas dėl 10 mln. EUR sumos, o trečiasis 2005 m. spalio 11 d. susitarimas – dėl 40 mln. EUR sumos. Taigi pagal šiuos tris susitarimus ŽRMF buvo skirta 65 mln. EUR.

(22)

Be to, remiantis prie 2006 m. balandžio 21 d. Prancūzijos pranešimo pridėtais argumentais (žr. šio sprendimo 12 konstatuojamąją dalį) gali būti, kad ŽRMF buvo sumokėtas kitas 12 mln. EUR avansas (žr. šio sprendimo 40 konstatuojamąją dalį).

(23)

Pagal šių susitarimų 1 straipsnį „ŽRMF veikla finansuojama iš narių įmokų, iš kurių padengiamos dėl naftos kainų svyravimo atsirandančios išlaidos ir valdymo išlaidos.“ Iš šių susitarimų matyti, kad ŽRMF, nors pagal Įstatus oficialiai turi pakankamai plačius įgaliojimus, susijusius su užtikrinamomis išmokomis (žr. šio sprendimo 20 konstatuojamąją dalį), iš tikrųjų savo veiklą apribojo tik žvejybos įmonių išlaidų, patirtų dėl degalų kainų kilimo, padengimu.

(24)

Pagal 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimo 2 straipsnį „avansu iš valstybės iždo siekiama nuo 2004 m. lapkričio 1 d. nustatyti finansinės apsaugos mechanizmą esant tarptautiniam naftos kainų svyravimui; šis avansas ateities rinkoje suteiks teisę į pasirinkimo sandorius. Fondo nariui mokama kompensacija bus lygi apskaičiuotam skirtumui tarp didžiausios nustatytos apdraustos kainos ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio kainos atskaitos rodiklio“. 2005 m. gegužės 27 d. susitarimo 2 straipsnio tekstas beveik toks pat: jame numatyta ne „nustatyti“ apsaugos mechanizmą, o „tęsti“ šio mechanizmo taikymą ir nurodyta, kad nuo 2005 m. kovo 1 d. apsauga galės būti naudojama avansui pagal šį susitarimą mokėti. Taip pat ir 2005 m. spalio 11 d. susitarimo 2 straipsnyje numatyta, kad Fondas tęsia savo finansavimo veiklą ir išmoka avansus „…nuo 2005 m. liepos 1 d. ir ne trumpiau kaip iki 2005 m. gruodžio 31 d. įgydamas teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose ne daugiau kaip 17 euro centų už litrą“. Nurodyta, kad „Fondo nariams mokamos kompensacijos ne didesnės kaip apskaičiuotas skirtumas tarp 30 euro centų už litrą ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio atskaitos kainos, jei ši kaina didesnė kaip 30 euro centų už litrą.“

(25)

Iš ŽRMF išsamios instrukcijos aišku, kad šis apsaugos mechanizmas veikia ŽRMF ir įmonių narių sudarytų garantinių susitarimų pagrindu. Nariai moka 150 EUR nario mokestį, o vėliau garantinę įmoką, grindžiamą litrais išreikštu degalų kiekiu, apskaičiuojamą po 0,0035 cento už litrą degalų. Už tai žvejybos įmonės gauna pagal sunaudotą degalų kiekį, bet ne didesnę kaip apdrausta riba, apskaičiuojamą išmoką, kurios išsami apskaičiavimo tvarka nustatyta šioje instrukcijoje.

(26)

Šio sprendimo 21 konstatuojamojoje dalyje minėtų susitarimų 3 straipsnyje nurodoma, kad OFIMER moka avansus tik pateikus tam tikrus patvirtinamuosius dokumentus. Su šiais dokumentais turi būti pateikiamas ir ŽRMF sprendimus priimančio padalinio leidimą valdyti valstybės avansą suteikiantis protokolas, o pagal du pirmuosius susitarimus – ir išsamų šio avanso naudojimą bei numatomą biudžetą nurodantis protokolas. 2005 m. gruodžio 6 d. pranešime Prancūzija patvirtino, kad nurodyta 65 mln. EUR suma buvo iš tikrųjų skirta ŽRMF. Šiame pranešime ji patikslino, kad šie avansai skirti „ŽRMF veiklai per trumpą laiką užtikrinti laikotarpiui nuo 2004 m. lapkričio iki 2005 m. gruodžio pabaigos“.

(27)

Be to, ŽRMF įsipareigoja atlikti buhalterinę apskaitą, pagal kurią prireikus būtų galima nustatyti, kaip naudojami avansai ir koks yra išteklių bei išlaidų santykis. Buhalterinės apskaitos dokumentai turi būti saugomi dešimt metų ir pateikiami tam tikrų valstybės institucijų paprastu prašymu.

(28)

4 straipsnyje nustatyta, kad ŽRMF ir OFIMER grąžinamiems avansams taikoma 4,45 % palūkanų norma. Pagal 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimą skirta 15 mln. EUR suma turi būti grąžinta ne vėliau kaip 2006 m. lapkričio 1 d.; pagal 2005 m. gegužės 27 d. susitarimą skirta 10 mln. EUR suma – ne vėliau kaip 2007 m. gegužės 1 d., o pagal 2005 m. spalio 11 d. susitarimą skirta 40 mln. EUR suma – ne vėliau kaip 2007 m. liepos 1 dieną.

(29)

Pagal Prancūzijos valstybės ir Fondo pasirašytus tris (galbūt keturis) susitarimus remiantis Įstatų 2 straipsnyje nustatytu pirmuoju tikslu (užtikrinti žvejybos įmonėms su dyzelino kainų svyravimu susijusios rizikos padengimą) ŽRMF veikla yra dvejopa:

(30)

Valstybės pagalbos atžvilgiu, Fondas turi būti vertinamas dviem požiūriais: pirma, kaip ateities rinkose veikiantis ekonominis subjektas ir, antra, kai jo lėšos naudojamos kompensuoti daliai žvejybos įmonių degalų išlaidų, siekiant sumažinti jų einamąsias išlaidas.

(31)

Priežastys, dėl kurių pradėta oficiali tyrimo procedūra, yra tokios.

(32)

ŽRMF suteiktas avansas gali būti laikomas trumpalaike paskola, kuriai taikoma 4,45 % palūkanų norma. Tačiau Komisija pažymi, kad Fondas neturi jokio nekilnojamojo turto, o jo nuosavas kapitalas yra labai mažas, nes jį sudaro tik narių įmokos. Todėl bankas niekada nebūtų suteikęs tokios paskolos.

(33)

Taigi, palyginti su kitomis įmonėmis, veikiančiomis tose pačiose ateities rinkose, Fondas turi finansinį pranašumą. Šį pranašumą sudaro valstybės pagalba Fondui. Jokia EB sutarties 87 straipsnio ar Gairių, kurias Komisija priėmė dėl valstybės pagalbos sistemos tikrinimo, nuostata neleidžia šio pranašumo laikyti suderinamu su bendrąja rinka.

(34)

Be to, dėl šios veiklos ŽRMF narėmis esančios žvejybos įmonės gali pirkti degalus mažesnėmis kainomis. Tai yra pagalba, dėl kurios įmonių, gaunančių Fondo paramą, einamosios išlaidos sumažėja. Taigi pagal Gairių dėl valstybės pagalbos žuvininkystei ir akvakultūrai tikrinimo (3) 3.7 pastraipą ši pagalba, jei ji teikiama be jokių įsipareigojimų, įprastai nėra suderinama su bendrąja rinka.

(35)

Kaip pirmiau minėta, tai yra pagalba, dėl kurios Fondo narėmis esančių įmonių einamosios išlaidos sumažėja. Šiuo atveju taip pat jokia EB sutarties 87 straipsnio ar Gairių, kurias Komisija priėmė dėl valstybės pagalbos sistemos tikrinimo, nuostata neleidžia jos laikyti suderinama su bendrąja rinka. Be to, pagal žuvininkystės sektorių reglamentuojančių Gairių 3.7 pastraipą tokia pagalbos veiklai rūšis, jei ji teikiama be jokių įsipareigojimų, turi būti laikoma nesuderinama su bendrąja rinka.

(36)

Atsižvelgdama į visą turimą informaciją Komisija nusprendė, kad kyla rimtų abejonių dėl šios pagalbos priemonės, kuri suteikta pačiam ŽRMF ir jo narėmis esančioms žvejybos įmonėms, suderinamumo su bendrąja rinka.

(37)

Prancūzija pateikė pastabas 2006 m. balandžio 21 d. laiške. Vėliau nebuvo pateikta jokių papildomų pastabų dėl ŽRMF ir MQA pateiktų argumentų.

(38)

Prancūzija tvirtina, kad Komisijos analizė turėtų būti grindžiama atsižvelgiant į valstybės skirtų avansų pobūdį ir skyrimo sąlygas, o ne į ŽRMF veiklą.

(39)

Šiuo klausimu ji nurodo:

(40)

Galiausiai Komisija pažymi, kad prie atsakymo pridėtuose argumentuose (žr. šio sprendimo 12 konstatuojamąją dalį) Prancūzija nurodo, jog „nebūtina paminėti, kad buvo priimtas sprendimas dėl 12 mln. EUR avanso, nes iki šiol susitarimas nepasirašytas, tačiau šis klausimas turi būti išspręstas. Siūloma nurodyti, kad šiuo metu jis yra sprendžiamas“.

(41)

Komisija iš MQA gavo keletą skirtingo turinio laiškų, kurie buvo atsiųsti nesilaikant sistemos (išsamiau žr. šio sprendimo 13 konstatuojamąją dalį), juos galima apibendrinti taip: 2006 m. gegužės 18 d. ŽRMF generalinio sekretoriaus pasirašytas atsakymas Jūrų bendradarbiavimo (pranc. Coopération Maritime) blanke ir MQA papildomos pastabos ŽRMF naudai, prie kurių pridėti su ŽRMF veikla susiję dokumentai (Įstatai, instrukcijos, informacinės pastabos, įmokų mokėjimo sistema, Generalinės finansų inspekcijos ir Generalinės žemės ūkio ir žuvininkystės inspekcijos bendras įsipareigojimo laiškas).

(42)

Išnagrinėjus iš MQA gautus dokumentus matyti, kad ŽRMF pritaria Prancūzijos argumentui, jog negalima iš anksto nuspręsti „visiškai ir paprastai panaikinti ateities skolą“, nes nebuvo nustatyta jokių su jos grąžinimu susijusių pažeidimų. Toliau, priešingai nei Prancūzija, ŽRMF savo argumentus grindžia atsižvelgdamas ne į pagalbos pobūdį ir skyrimo sąlygas, o į Fondo Įstatus ir veiklą.

(43)

ŽRMF poziciją, ginčijant valstybės pagalbos ar jos nesuderinamumo su bendrąja rinka ir Prancūzijos valstybės skirtų avansų pobūdį, galima apibendrinti taip:

(44)

Iš tikrųjų ŽRMF įsikišimu siekiama palengvinti žvejybą regione ir sukliudyti jūriniams laivams plaukioti artimiausiose prieigose ar tralerius nukreipti į specialius žvejybos plotus, kuriuose reikia mažiau energijos. Juo siekiama prisitaikymo etape saugoti išteklius, pusiausvyrą ir sistemos įvairovę. Taip ŽRMF numatė sanavimo ir restruktūrizavimo planus ir siektą nustatytos de minimis pagalbos ribos padidinimą. Dėl šių priežasčių ŽRMF pateikia tokius argumentus:

(45)

Galiausiai MQA su savo pastabomis atsiuntė dviejų už biudžetą atsakingo ministro laiškų, kurie buvo siųsti ŽRMF, kopijas, kuriose nurodyta, kad ŽRMF ir visiems jo nariams taikomos mokesčių priemonės. Šios priemonės pasireiškia tuo, kad ŽRMF atleidžiamas nuo bendrovių mokesčio bei galbūt ir nuo profesinio mokesčio, o žvejybos įmonių savininkai turi galimybę iš savo apmokestinamųjų pajamų atimti profesinei sąjungai sumokėtas įmokas.

(46)

Šis sprendimas nesusijęs su 45 konstatuojamojoje dalyje minėtomis mokesčių lengvatomis. Iš tikrųjų tuo metu, kai priėmė sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą, Komisija apie jas nežinojo. Šios mokesčių lengvatos specialiai nagrinėjamos byloje NN 38/2007, siekiant nustatyti, ar jos atitinka valstybės pagalbą ir, jei taip yra, ar ši pagalba suderinama su bendrąja rinka.

(47)

Valstybės pagalbos požiūriu ŽRMF paskirtis turi būti vertinama dviem požiūriais:

(48)

Visų pirma reikia nustatyti, ar ŽRMF gali būti laikomas įmone. Jei jis negali būti laikomas įmone, ŽRMF netaikoma 87 straipsnio 1 dalis. Šiuo klausimu Komisija primena, kad pagal nusistovėjusią Bendrijos teismų praktiką konkurencijos teisėje sąvoka „įmonė“ apima bet kurį ekonominę veiklą vykdantį subjektą, neatsižvelgiant į jo teisinį statusą ar finansavimo būdus (4). Veikla, kuria teikiamos prekės ar paslaugos tam tikroje apibrėžtoje rinkoje, yra laikoma ekonomine veikla (5).

(49)

Įprastai pirminės žaliavos gaminių ateities rinkoje dalyvaujančios bendrovės yra pagal rinkos ekonomikos taisykles veikiančios privačios bendrovės. Šiose ateities rinkose veikiantys subjektai siekia, kad produkto pirkimo kaina tuo atveju, jei ateityje jis bus perkamas už įprastą rinkos kainą, skirtųsi nuo tos kainos, kuri nurodyta pasirinkimo sandoryje. Taigi tokioje rinkoje veikiantis subjektas prisiima riziką, susijusią su negalėjimu prognozuoti kainų kitimo. Šiuo atveju ŽRMF kaip subjektas iš tiesų veikė naftos produktų ateities rinkose. Todėl jis taip pat yra ir žuvininkystės sektoriaus ekonominis subjektas, nes bendrovę CECOMER, kuri yra ŽRMF steigėjas ir administratorius bei centrinis jūrų kooperatyvų prekybos subjektas, aprūpina degalais už kitokią kainą nei ta, už kurią ši bendrovė įsigytų degalus įprastoje rinkoje. Jei sudaromas pasirinkimo sandoris, tai yra spekuliaciniai veiksmai, yra sėkmingas, tai kooperatyvams perleidžiamų degalų kaina yra mažesnė už rinkos kainą. Taigi ŽRMF prisiima riziką tikėdamasis, kad finansiniu požiūriu ši rizika jam bus naudinga. Vėliau jūrų kooperatyvai savo ruožtu perparduoda degalus žvejybos įmonėms atsižvelgdami į kainą, už kurią juos įsigijo iš CECOMER. ŽRMF veiksmų, kuriais įgytų degalų nuosavybė perleista CECOMER, mažmeninės prekybos kooperatinei bendrovei, pobūdis nėra žinomas; tačiau, nors CECOMER yra ŽRMF steigėjas, kalbama apie sandorius tarp dviejų savarankiškų subjektų. Šie nuosavybės į degalus perleidimo sandoriai nagrinėjami kaip sutartiniai; iš tikrųjų, nors yra didelė galimybė, kad jiems būdingi specialūs požymiai, susitarimai pagal kuriuos buvo atlikti šie veiksmai vis dėlto yra privatinės teisės reglamentuojami susitarimai ir taip pat privatinės teisės reglamentuojamos sutartys. Akivaizdu, kad ŽRMF veikla, kuri pasireiškia jo dalyvavimu naftos produktų ateities rinkose ir šio produkto pirkimu siekiant jį perleisti CECOMER, komercinei bendrovei, yra ekonominio pobūdžio veikla. Be kita ko, sprendime pradėti procedūrą Komisija pažymėjo: „ŽRMF paskirtis – suteikti galimybę įgyti teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose. Nors tai ir nėra konkrečiai nurodyta, akivaizdu, kad minėtos ateities rinkos susijusios su nafta ar iš jos gaminamais produktais. Todėl aišku, kad ŽRMF, nors įsteigtas kaip profesinė sąjunga, pirkdamas ir parduodamas teisę į pasirinkimo sandorius veikia šiose ateities rinkose lygiai kaip tai darytų tokiose rinkose pagal rinkos ekonomikos taisykles veikianti įprasta privati bendrovė“. Prancūzija ir ŽRMF savo atsakymuose neginčijo, kad ŽRMF atliko tokius teisės į pasirinkimo sandorius pirkimo ir pardavimo veiksmus. Šio klausimo Prancūzija nekomentuoja; o ŽRMF tik pažymi, kad „ŽRMF pasaulinėje „commodities“ rinkoje dalyvavo kartu su makleriais ir specializuotomis finansinėmis įstaigomis. Sunku būtų įsivaizduoti konkurencingesnę, platesnę ir rizikingesnę rinką. Todėl Fondas neturėjo jokių nei su tarifais, nei su ypatingomis sąlygomis siejamų pranašumų, palyginti su kitais ekonominiais subjektais… Taigi belieka išspręsti klausimą dėl skirtų avansų kilmės…“; matyti, kad Fondas neginčija Komisijos teiginio, jog ateities rinkose jis veikė kaip įprastas subjektas. Be to, reikia pažymėti, kad Fondo paskirtis visai nėra valstybės lėšų administravimas užtikrinant visuomenės interesą. Taip pat Fondo paskirtimi negali būti laikomas ir Valstybės ar jos kontroliuojamos organizacijos viešosios valdžios prerogatyvų įgyvendinimas.

(50)

Taigi akivaizdu, kad ŽRMF turi būti laikomas bendrove, kaip ji apibrėžiama pagal Bendrijos konkurencijos teisę. Nereikia gilintis į jos prigimtį ir statusą. Visų pirma ta aplinkybė, kad Fondas galbūt nesiekia pelno, yra nesvarbi. Kita vertus, jei pakartodami paties ŽRMF formuluotę, Fondą laikysime „naftos produktų vartotojus, siekiančius ne įsikišti į rinką, o apsisaugoti nuo jos poveikio, jungiančiu subjektu“, tai iš tikrųjų šie „vartotojai“ yra einamąsias išlaidas siekiantys sumažinti ekonominiai subjektai (jūrų kooperatyvai ir žvejybos įmonės). Tačiau tokia visiškai logiška ekonominių subjektų reakcija neleidžia jų laikyti individualiais vartotojais, kaip tai apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 2 dalies a punkte, pagal kurį leidžiama teikti socialinę pagalbą individualiems vartotojams. Taigi Prancūzijos ir paties ŽRMF pateikti argumentai, susiję su Fondo statusu, jo veikimo būdu, paskirtimi bei specifine padėtimi naftos produktų rinkoje, turi būti atmesti.

(51)

Komisijos nuomone, šioje byloje valstybės pagalbos buvimą reikia įvertinti taikant privataus kreditoriaus principą.

(52)

Trijų avansų, kurių skyrimo sąlygos žinomos, lėšos turėjo būti grąžintos taikant 4,45 % palūkanų normą. Dėl galimo ketvirtojo avanso, t. y. 12 mln. EUR, galima daryti prielaidą, kad jis buvo skirtas tokiomis pačiomis arba labai panašiomis sąlygomis. Taigi praktiškai ši valstybės skirta suma atitinka suteiktą paskolą, už kurią mokamos minėtos palūkanos. Tiesa, ši palūkanų norma yra didesnė už Komisijos taikomą atskaitinę palūkanų normą, siekiant nustatyti valstybės pagalbos buvimą suteikiant lengvatinę paskolą, ši atskaitinė palūkanų norma 2004 m. nustatyta 4,43 % (7), o nuo 2005 m. sausio 1 d. – 4,08 % (8). Todėl teoriškai valstybės pagalbos skiriant avansus galėjo nebūti tuo atveju, jei avansai buvo skirti taikant įprastas rinkos ekonomikos taisykles.

(53)

Tačiau Komisija mano, kad šie avansai buvo skirti ne pagal įprastas rinkos ekonomikos taisykles, nes joks privatus kreditorius nebūtų sutikęs skirti nagrinėjamas sumas nepateikus garantijos dėl ŽRMF veiklos patikimumo ir galimybės išieškoti pasibaigus terminui.

(54)

Pradinį ŽRMF kapitalą sudarė narių įmokos (žr. 23 ir 25 konstatuojamąsias dalis). Nei Prancūzija, nei ŽRMF nepateikė duomenų, kokias pajamas sudarė šios įmokos. Beje, kaip nurodyta prie 2006 m. balandžio 21 d. atsakymo pridėtuose argumentuose, Prancūzijos valdžios institucijos mano, prieš tai nurodžiusios, jog „rengiant 2005 m. gruodžio 6 d. atsakymą, šiuos duomenis siūlyta pateikti projekte, tačiau projektą suderinus su ministerijomis, šie duomenys buvo išbraukti“, kad „pateikti atsakymą šiuo metu nėra būtina“.

(55)

Tačiau Komisija daro prielaidą, kad tai santykinai nedidelės sumos, palyginti su galimomis išlaidomis. Iš tikrųjų remiantis ŽRMF generalinio sekretoriaus pasirašytame atsakyme, 2004 m. lapkričio mėn. „Išsamioje ŽRMF instrukcijoje“ ir 2006 m. sausio mėn. „ŽRMF informacinėje pažymoje“ nurodytais duomenimis, galima apytiksliai apskaičiuoti: apie 2 500 narių (ŽRMF narių skaičių nurodė Prancūzijos valdžios institucijos) moka po 150 EUR narystės mokestį, t. y. 375 000 EUR, prie kurių reikia pridėti pačią rizikos garantinę įmoką (žr. 25 konstatuojamąją dalį). Jei darysime prielaidą, kad visas sunaudojamas dyzelino kiekis yra apdraudžiamas, ir remsimės ŽRMF nurodytu orientaciniu 24 metrų tralerio sunaudojamu kiekiu (apie 10 tonų degalų per savaitę), darydami prielaidą, kad jis dirba 48 savaites per metus, t. y. sunaudoja 480 tonų degalų (nors greičiausiai darbo savaičių skaičius yra nuo 38 iki 40, o ne 48), o vieno ŽRMF įnašo vertė – 0,0035 EUR už litrą, tai apskaičiuosime, kad už 2 500 laivų iš viso sumokama 4 200 000 EUR per metus. Trečiasis Įstatuose numatytas galimas įmokų šaltinis – profesinės sąjungos galimybė priimti „bet kurį kitą subjektą, kuris yra pasirengęs profesinei sąjungai teikti moralinę paramą“, tačiau šie nariai negali sudaryti daugiau kaip 5 % narių. Tikriausiai kalbama apie nedidelę sumą. Kadangi nėra jokių duomenų apie šių moralinę pagalbą pasirengusių teikti narių skaičių ir jų mokamų įnašų dydį, tai darysime pačią palankiausią prielaidą, kad gaunamos papildomos 125 000 EUR pajamos (125 nariai, kurių veikla nesusijusi su žvejyba, t. y. pagal ŽRMF Įstatus didžiausias leidžiamas skaičius) [5 % nuo 2 500 narių] × 1 000 EUR).

(56)

Taigi iš įvairių įmokų gautos pajamos sudarytų 4 200 000 + 375 000 + 125 000, t. y. 4 700 000 EUR per metus. Tai būtų labai optimistiški skaičiai gauti skaičiuojant 48 savaites per metus dirbančio 24 metrų tralerio orientacinį sunaudojamą degalų kiekį ir remiantis prielaida, kad visas sunaudotas degalų kiekis yra apdraustas. Tai Komisijai svarbu tik tam, kad išsiaiškintų, kokios teoriškai galėjo būti ŽRMF didžiausios pajamos. Taigi, jei Prancūzija nurodo, kad nariams priklausė 2 385 laivai, iš kurių nemažą dalį sudaro trumpesni kaip 12 metrų pakrančių žvejybos laivai, kurie per metus sunaudoja veikiau apie 200 tonų kuro, o ne pirmiau skaičiavimams taikytas 480 tonų, tai gali būti, kad tikroji suma yra gerokai mažesnė. Iš tikrųjų atsižvelgiant į tai, kad Prancūzijos laivynui priklauso apie 1 500 laivų, kurie trumpesni kaip 12 metrų, ir kad 95,3 % šio dydžio laivų yra apdrausti ŽRMF (9), t. y. apie 1 400 laivų, iš to galima daryti išvadą, kad apie 1 000 laivų, kurie trumpesni kaip 12 metrų, taip pat yra apdrausti ŽRMF. Taigi metinių pajamų suma tikrai yra mažesnė už minėtą 4,7 mln. EUR sumą.

(57)

Atlikusi šiuos prielaidomis grindžiamus skaičiavimus, Komisija pažymi, kad ŽRMF neturi jokio nekilnojamojo turto, o, kita vertus, jo kilnojamasis turtas, kurį sudaro tik narių įmokos, yra labai mažas. Dėl šios priežasties Komisija mano, kad įprastomis rinkos ekonomikos sąlygomis bankas, pavyzdžiui Crédit Maritime, kuris pats prisistato kaip „įprastas žvejybos sektoriaus partneris“, niekada nebūtų paskolinęs (arba „suteikęs avansų“, kalbant Valstybės ir ŽRMF sudarytuose susitarimuose vartojamais terminais) nagrinėjamų sumų (netgi tik dalies šių sumų), kad ŽRMF dalyvautų ateities rinkoje, jei nebūtų iš anksto gavęs pagrįsto galimo mokumo užtikrinimo pasibaigus paskolos laikui.

(58)

Prancūzija prieštarauja šiai išvadai ir nurodo, kad „šis argumentas nepagrįstas jokia konkrečia banko apklausa ir kad galėjo būti nustatyta laidavimo sistema“. Tačiau iš Nacionalinių finansų patarėjų ir ekspertų rūmų (pranc. Chambre nationale des conseils et experts financiers) (10) atliktos trisdešimt penkių bankų apklausos pakankamai aiškiai matyti, kokius reikalavimus skirdami paskolas Prancūzijos bankai įprastai kelia savo klientams. Siekdami apsisaugoti nuo kredito rizikos, banko įstaigų vadovai klientams nustato apibrėžtus reikalavimus, kurie grindžiami tam tikrais rodikliais, kuriais remiantis galima analizuoti įmonės finansinį patikimumą ir pajėgumą sumokėti skolą atsižvelgiant į tam tikrus kriterijus, pavyzdžiui, nuosavą kapitalą, veiklos ataskaitą, ateities įsiskolinimo lygį, apyvartą ir finansines išlaidas. Visų pirma iš šios analizės matyti, kad „bendro įsiskolinimo bankui iš nuosavo kapitalo“ rodiklis didesnis kaip 2,50 įspėja apie riziką, kuri, žinoma, nėra galutinis veiksnys, kad paskola nebus suteikta, tačiau tai skatina banką reikalauti didesnių garantijų. Kalbant apie ŽRMF, jei 65 milijonus susiesime su pirmiau pateiktais palankiausiais nuosavo kapitalo apskaičiavimais (4,7 mln. EUR, žr. 56 konstatuojamąją dalį), gausime rodiklį, lygų 13,82, t. y. beveik šešis kartus viršijantį didžiausią rizikos ribą. Suprantama, jei tikroji avansų suma didesnė (77 milijonai, jei atsižvelgsime į 22 konstatuojamojoje dalyje minėtą galimą papildomą 12 milijonų avansą arba jei tikroji nuosavo kapitalo suma yra gerokai mažesnė, šis prielaidomis grindžiamas rodiklis dar labiau padidėtų). Esant tokiam rizikos lygiui bankas niekuomet nebūtų svarstęs galimybės skirti paskolą netgi ir tuo atveju, jei iš tikrųjų bankas nemokumo rizikai sumažinti priimtų fizines užtikrinimo priemones (pavyzdžiui, pasirinkimo sandorių pirkimo įkeitimą ar ŽRMF įgytų degalų atsargų įkeitimą) ar asmenines užtikrinimo priemones (pavyzdžiui, asmeninio narių turto hipotekos įkeitimą ir jų laivų įkeitimą). Tačiau reikia pažymėti, kad taikant narių asmenines užtikrinimo priemones žvejybos įmonės tikrai būtų parodžiusios mažesnį susidomėjimą naryste ŽRMF. Taip pat yra kitų priemonių, leidžiančių perkelti ar pasidalyti su klientu susijusią riziką, kaip antai galimybė keletui bankų bendrai finansuoti paskolą, kreiptis į garantines bendroves arba į regionų ar departamentų fondus (už kuriuos pačius įprastai laiduoja garantinės bendrovės), tačiau bet kuriuo atveju garantija įprastai suteikiama iš esmės patikimoms bei pelningoms įmonėms ir jos dydis niekada neviršija 50 % įsiskolinimo (t. y. ŽRMF atveju – tik kiek didesnei nei 30 milijonų EUR sumai, o tai reiškia, kad dėl likusios sumos išliktų maždaug tris kartus didžiausią rizikos ribą viršijanti rizika).

(59)

Prancūzija dėl šių priemonių pateikdama pastabas nurodo, kad „galėjo būti“ nustatytos šios laidavimo sistemos, taigi netiesiogiai ji teigia, kad šiuo atveju jos nebuvo nustatytos ir kad valstybės avansas buvo skirtas be bankų taikomas garantijas atitinkančių priemonių. Šiomis aplinkybėmis Komisija daro išvadą, kad Prancūzija veikė ne kaip privatus kreditorius ir kad jai nebuvo suteikta garantija, jog ŽRMF pajėgs grąžinti jam skirtas sumas.

(60)

Be kita ko, ŽRMF taryba teigia, kad pagal Prancūzijos teisę jam nustatyta civilinė atsakomybė ir ši atsakomybė yra neribota bei pažymi, kad profesinių sąjungų veiklai gali būti taikoma su didelėmis sumomis siejama atsakomybė. Tiesa, Komisija pažymi, kad gali būti kalbama apie labai dideles sumas, susijusias su tokia organizacija kaip ŽRMF, ateities rinkose sudarančią tokius realią riziką keliančius ir galinčius padaryti didelių nuostolių sandorius. Tačiau niekur nėra nurodyta, kad patyrus didelių nuostolių atsakomybė bus taikoma ŽRMF nariams. Tokia sistema nenustatoma nė viename pateiktame dokumente (Įstatai, instrukcija, informacinė pažyma). Šiuose dokumentuose yra vienintelė finansinio pobūdžio pastaba, susijusi su įnašu, kurioje nurodyta, kad nariui išstojus minėtas įnašas lieka profesinei sąjungai (10 straipsnis). Kita vertus, Komisija pažymi, kad 1884 m. kovo 21 d. įstatymu, kuriuo remiantis įsteigtas ŽRMF, Prancūzijoje leista steigti profesines sąjungas. Iš tikrųjų tokio įstatymo paskirtis nėra nustatyti atitinkamos profesinės sąjungos narių ekonominę ir finansinę atsakomybę. Todėl, jei būtų patirti dideli finansiniai nuostoliai, Komisija nemato galimybės, kaip Fondo nariai galėtų šiuos nuostolius kompensuoti.

(61)

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytus argumentus, Komisijos nuomone, privataus kreditoriaus principas buvo pažeistas.

(62)

Komisija mano, kad gaudamas iš įvairių narių įmokų apskaičiuotas pajamas, netgi darant palankiausias prielaidas, ŽRMF niekada nebūtų galėjęs dalyvauti ateities rinkose be išorinės paramos. Šią išorinę paramą per OFIMER suteikė valstybė iš valstybės iždo nuo 2004 m. lapkričio mėn. iki 2005 m. spalio mėn. skirdama ne mažiau kaip tris avansus, kurie remiantis Prancūzijos pateiktais duomenimis iš viso sudaro 65 mln. EUR. Gali būti, kad buvo sumokėtas ir ketvirtasis 12 mln. EUR avansas; iš tikrųjų pagal 22 konstatuojamojoje dalyje minėtus komentarus galima spręsti, kad tuo metu vyko susitarimo pasirašymo procedūra.

(63)

Prancūzija nepateikė tokią analizę paneigiančių argumentų. Beje, minėtuose argumentuose nurodyta: „[Komisija] ŽRMF vertina kaip dėl savo pajamų negalintį dalyvauti rinkoje be valstybės grąžintino avanso. Šios išvados negali paneigti joks argumentas“. Taip pat Komisija mano, kad šie avansai buvo skirti ne įprastos rinkos ekonomikos sąlygomis (žr. šio sprendimo 51–61 konstatuojamąsias dalis).

(64)

Be to, Komisija pažymi, kad nei Prancūzija, nei ŽRMF Komisijai nepateikė duomenų, kokias sumas ŽRMF panaudojo šiose ateities rinkose arba koks buvo jose sudarytų sandorių rezultatas. Remiantis minėtais argumentais, Prancūzija sąmoningai nusprendė šios informacijos nepateikti; nurodoma, kad „…šie duomenys Komisijai galėtų būti pateikti, tačiau reikia įvertinti suinteresuotumą tokius duomenis pateikti dabar“. Taigi Komisija konstatuoja, kad šie duomenys jai nebuvo pateikti nei šiame laiške, nei vėliau.

(65)

Galiausiai, Prancūzijos bei ŽRMF ir jo Tarybos nuomone, Komisija negali iš anksto nuspręsti, ar buvo skirta valstybės pagalba, nes nebuvo nustatyta jokių su grąžinimu susijusių pažeidimų (Prancūzija: „grąžintinas avansas negali būti laikomas valstybės pagalba, kol nepasibaigė grąžinimo terminas“. ŽRMF: „Ar ši suma gali būti grąžinta, ar ne? Tai pagrindinis Komisijos keliamas klausimas“; MQA: „Nė vienos Prancūzijos ŽRMF skirtos paskolos grąžinimo terminas nesibaigė. Šiame etape dar nenustatyta jokių su grąžinimu susijusių trūkumų ir Prancūzija nėra padariusi jokių pareiškimų, leidžiančių manyti, kad skola bus paprasčiausiai panaikinta“). Šiuo požiūriu Komisija primena, kad ŽRMF skirtos valstybės pagalbos kaip tokios pripažinimas visų pirma yra susijęs su Prancūzijos sprendimu ŽRMF suteikti paskolą, kurios kitaip jis nebūtų gavęs, ir netgi visai nesvarbu, ar buvo laikomasi grąžinimo terminų. Komisija kelia klausimą, ar pasibaigus paskolos mokėjimo terminui ŽRMF bus mokus, visų pirma dėl to, kad ŽRMF mokumas yra esminis vertinimo kriterijus, kai privatus bankas įprastomis sąlygomis suteikia paskolą, o ne dėl to, kad įtaria, jog paskola buvo paversta paprasta finansine pagalba.

(66)

Jei šiuo požiūriu paaiškėtų, kad avansai nebuvo grąžinti per nustatytus terminus ar netgi ir visai nebuvo grąžinti, tai tuo pačiu pasitvirtintų ir tai, kad ŽRMF nebuvo pajėgus vykdyti Įstatuose numatytą veiklą be išorinės kreditavimo pagalbos ir kad šios pagalbos įprastomis rinkos sąlygomis bankas jam niekada nebūtų suteikęs. Taigi šiuo klausimu Komisija pažymi, kad Prancūzija jai nepranešė apie galimą ŽRMF skirtų avansų grąžinimą. Šie avansai atitinkamai turėjo būti grąžinti: pagal 2004 m. lapkričio 12 d. susitarimą skirtas 15 mln. EUR avansas – 2006 m. lapkričio 1 d.; pagal 2005 m. gegužės 27 d. susitarimą skirtas 10 mln. EUR avansas – 2007 m. gegužės 1 d., o pagal 2005 m. spalio 11 d. susitarimą skirtas 40 mln. EUR avansas – 2007 m. liepos 1 d. (žr. 21 konstatuojamąją dalį). Dėl ketvirtojo avanso, kurį ŽRMF galbūt gavo (žr. 22 konstatuojamąją dalį), nei susitarimo data, nei grąžinimo terminas nežinomi.

(67)

Šiuo metu trys grąžinimo terminai pasibaigę. Pirmasis terminas buvo pasibaigęs jau tada, kai priėmus sprendimą pradėti oficialią tyrimo procedūrą Prancūzija atsiuntė Komisijai laišką, t. y. 2006 m. lapkričio 27 dieną. Komisijos nuomone, jei iš tikrųjų šis avansas būtų buvęs grąžintas, tai Prancūzija ar pats ŽRMF neatidėliodami apie tai būtų informavę Komisiją, nes vienu iš nurodytų argumentų, kuriais prieštaraujama Komisijos analizei, buvo teigiama, kad šie avansai negali būti laikomi valstybės pagalba, kol nepasibaigė grąžinimo terminas. Be jokios abejonės, jei pirmasis avansas būtų buvęs grąžintas, Prancūzija savo 2006 m. lapkričio 27 d. laiške apie tai būtų pranešusi Komisijai, o vėliau taip pat būtų pranešusi ir apie antrąjį bei trečiąjį avansus, kurie turėjo būti grąžinti 2007 m. gegužės 1 d. ir liepos 1 d., bei apie galimą ketvirtąjį avansą. Vis dėlto iš atgarsių profesinėje spaudoje galima spręsti, kad avansai iki šiol negrąžinti. Taigi Komisija mano, kad iš pradžių kaip avansai skirta pagalba virto tiesiogine dotacija.

(68)

Todėl remdamasi pirmiau nurodytais argumentais Komisija mano, kad valstybės avansai yra finansinis pranašumas dėl skirtų valstybinių išteklių.

(69)

Komisija pažymi, jog Valstybės ir ŽRMF sudarytuose trijuose susitarimuose aiškiai numatyta, kad valstybės lėšų paskirtis – nustatyti apsaugos nuo tarptautinio naftos kainų svyravimo sistemą ir kad ši sistema leis ateities rinkose įsigyti teisę į finansinius pasirinkimo sandorius. Taigi akivaizdu, kad pradinis ŽRMF biudžetas, kurį sudarė tik narių įnašai, negalėjo leisti sudaryti tokių sandorių, bent jau tokiu mastu, kokiu jie buvo sudaryti. Iš tikrųjų pirmajame 2004 m. lapkričio 12 d. susitarime nurodyta, kad 15 mln. EUR skirti siekiant „suteikti galimybę imtis priemonių“. Taigi būtent dėl šių avansų ŽRMF pajėgė ateities rinkose sudaryti tokio didelio masto pasirinkimo sandorius.

(70)

Kitaip tariant, aišku, kad valstybė iš tiesų rėmė ŽRMF, kaip profesinės sąjungos, steigimą ir jo įsipareigojimus ateities naftos rinkose, nors ši veikla netgi neatitinka įprastos profesinės sąjungos veiklos, ir tai ji darė konkurencijos su privačiais subjektais sąlygomis, o šios sąlygos nėra įprastos konkurencijos sąlygos. Beje, nuo 2005 m. spalio 7 d. Prancūzija pripažino, kad „vyriausybė paskatino šios profesijos darbuotojų iniciatyvą įkurti Žvejybos rizikos mažinimo fondą. Šis darbuotojų valdomas fondas žvejams suteikia galimybę (…) suvienyti savo finansinį pajėgumą ir ateities rinkose pirkti teisę į pasirinkimo sandorius siekiant apsidrausti nuo degalų kainų svyravimo rizikos“, tačiau nepatikslino to, kad minėtas žvejų „finansinis pajėgumas“ sukurtas iš valstybės išteklių, nes tuo metu jau buvo sumokėti du avansai. Tačiau nėra abejonės, kad ŽRMF, priimdamas sprendimą dėl jam skirtų lėšų naudojimo turėjo paisyti valstybės valdžios institucijų reikalavimų. Šiuo požiūriu tai, kad buvo sudaryta įvairių ministerijų tikrinimo grupė, kuriai pavesta „atlikti esamos ŽRMF veiklos auditą ir patikrinti, ar lėšos naudojamos pagal valstybės lėšų naudojimą reglamentuojančius teisės aktus ir taisykles ir naudojamos pagal šio Fondo valdytojų prisiimtus įsipareigojimus“, patvirtina valstybės rūpestį užtikrinti, kad ŽRMF lėšos būtų naudojamos atsižvelgiant į susitarimuose numatytą paskirtį.

(71)

Todėl, Komisijos nuomone, atsižvelgiant į visas šias aplinkybes, finansinis pranašumas, atsiradęs dėl ŽRMF suteiktų avansų, skirtų teisei į pasirinkimo sandorius naftos ateities rinkose įgyti, atsirado dėl valstybės veiksmų (11).

(72)

ŽRMF finansiškai yra pranašesnis, palyginti su kitomis ateities rinkose dalyvaujančiomis bendrovėmis, nesvarbu, ar kalbama apie įprastas rinkose veikiančias bendroves, ar tokias bendroves kaip ŽRMF, kurios įsteigtos ar kurias galima įsteigti kaip profesinę sąjungą kitose valstybėse narėse arba netgi pačioje Prancūzijoje.

(73)

Prancūzija tvirtina, kad „ŽRMF negali būti vertinamas kaip turintis palankesnes sąlygas, palyginti su kitomis privačiomis sistemomis, kurių paskirtis tokia pati, nes šis Fondas yra vienintelė profesinė sistema Prancūzijoje, kurios paskirtis – sujungti žvejybos įmones siekiant įgyti teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose“. Atsakydama į tai Komisija pažymi, kad ŽRMF padėtis konkurencijos taisyklių požiūriu turi būti vertinama ne tik ją lyginant su kitomis Prancūzijos sistemomis, kurios jungia žvejybos įmones ir kurių paskirtis tokia pati, o lyginant su visais Prancūzijos ir Europos subjektais, kurie gali dalyvauti naftos produktų ateities rinkose.

(74)

Be to, ŽRMF ginčija aplinkybę, kad jam buvo taikomos išskirtinės sąlygos vykdant investuotojo veiklą ateities rinkose (kaip nurodo pats Fondas): „Fondas pasaulinėje „commodities“ rinkoje dalyvavo kartu su makleriais ir specializuotomis finansinėmis įstaigomis. (…), [jis] neturėjo jokių nei su tarifais, nei su ypatingomis sąlygomis siejamų pranašumų, palyginti su kitais ekonominiais subjektais.“ Komisija teigia, kad ŽRMF pranašumą įgijo ne dėl to, kad kiti rinkos dalyviai jam suteikė pranašumą, o dėl to, jog šioje rinkoje Fondas galėjo dalyvauti tik todėl, kad valstybė suteikė finansines galimybes, kurios buvo didesnės nei paties ŽRMF finansinis pajėgumas, o valstybė tokiomis pačiomis sąlygomis tokių galimybių nesuteikė kitoms įmonėms, kurios taip pat kaip ir ŽRMF galėjo būti suinteresuotos dalyvauti šioje rinkoje (pavyzdžiui, kituose veiklos sektoriuose, kuriems turi įtakos naftos kainos kilimas, veikiančios įmonės) ar kurios šioje rinkoje dalyvauja dėl priežasčių, susijusių su jų ekonomine ar komercine strategija (pavyzdžiui, naftos įmonės).

(75)

Beje, ŽRMF pripažįsta šį pranašumą. Jūrų bendradarbiavimo konfederacijos dokumente, kuris nebuvo atsiųstas Komisijai, tačiau skelbiamas interneto tinklalapyje „Assises de la pêche et de l’aquaculture de la Région Bretagne“ (12), p. de Feuardent, apibendrindamas 2006 m. gegužės 24 d. susitikime su Bretanės regiono atstovais nagrinėtus pagrindinius klausimus, nurodo: „Šiuo metu valstybė yra skyrusi 65 mln. EUR pagalbą. ŽRMF „commodities“ rinkoje įregistravo pasirinkimo sandorių už keletą milijonų EUR, o tai neginčijamai yra pridėtinė vertė“. Iš to Komisija daro išvadą, kad įgyti teisę į pasirinkimo sandorius naftos produktų ateities rinkose ŽRMF galėjo tik dėl to, kad turėjo valstybės lėšų, kurių neturėjo kitos sistemos ar įmonės ir iš kurių jis gavo tiesioginės naudos. Todėl Fondo įgytas pranašumas iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti.

(76)

P. de Feuardent nurodo, kad įsikišdamas į „commodities“ rinką ŽRMF įsikišo į pasaulinę naftos rinką.

(77)

Taigi ŽRMF veikla išsiplėtė už Prancūzijos ribų taip, kad visai tikėtina, jog suteikti avansai daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(78)

Taigi tenkinamos visos keturios sąlygos, kad būtų galima konstatuoti, jog buvo suteikta valstybės pagalba: ŽRMF gauti avansai yra skirti iš valstybės išteklių, juos skyrė valstybė, jie iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Todėl ŽRMF gauta pagalba yra valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje, tiek, kiek ji susijusi su lėšomis, gautomis iš valstybės išteklių ir naudojamomis teisei į pasirinkimo sandorius naftos produktų ateities rinkose įgyti.

(79)

Valstybės ir ŽRMF sudarytuose susitarimuose nurodyta, kad ši kaip avansai suteikta valstybės pagalba skirta suteikti galimybę ŽRMF pradėti dalyvauti naftos ir jos produktų ateities rinkose bei šiai veiklai tęsti. Taigi kalbama apie pagalbą ŽRMF veiklai. Beje, pirmajame 2005 m. gruodžio 6 d. laiške Prancūzija pripažįsta, kad nurodytos sumos buvo suteiktos kaip avansai „ŽRMF veiklai užtikrinti“.

(80)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalis tam tikros pagalbos rūšys yra ar gali būti suderinamos su bendrąja rinka. Reikia išnagrinėti, ar ši pagalba ŽRMF veiklai gali būti priskirta vienai iš šių rūšių.

(81)

Komisija pažymi, kad ši pagalba neatitinka 87 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų.

(82)

Iš tikrųjų ji nėra skirta gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atlyginti. Šiuo klausimu Komisija primena, kad naftos kainos svyravimai nėra susiję su ekonomine veikla. Šie svyravimai daro įtaką taip pat ir kitiems naftos produktų vartotojų sektoriams visose Europos Sąjungos valstybėse narėse ir negali būti laikomi gaivaline nelaime ar kitu ypatingu įvykiu, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnyje. Taigi ši pagalba nesuderinama su bendrąja rinka remiantis Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktu.

(83)

Taip pat ši pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka tiesiogiai taikant Sutarties 87 straipsnio 3 dalį ir joje numatytus tam tikrus atvejus.

(84)

Be kita ko, Komisija pažymi, kad Komisijos priimtos valstybės pagalbai nagrinėti skirtos Gairės šiai ŽRMF veiklai skirtai pagalbai netaikomos.

(85)

Taigi iš to galima daryti išvadą, kad jokia Sutartyje numatyta leidžianti nukrypti nuostata neleidžia laikyti suderinama su bendrąja rinka ŽRMF suteiktos pagalbos, skirtos teisei į pasirinkimo sandorius ateities rinkose įgyti.

(86)

Prieš pradėdama nagrinėti pagalbą, dėl kurios pradėta oficiali tyrimo procedūra, Komisija turi atsakyti į ŽRMF argumentą, kad pačiam Fondui ir žvejybos įmonėms suteikta pagalba turi būti vertinama žuvininkystės sektoriuje nustatytos de minimis ribos požiūriu. ŽRMF nuomone, nagrinėjamos sumos (apie 16 000 EUR kiekvienai įmonei, neįskaičiuojant pagalbos, kurią Fondas laiko tiesiogine socialine pagalba žvejams) yra daug mažesnės už tas, kurios buvo nustatytos tuo metu, kai ŽRMF išmokėjo kompensacijas (30 000 EUR kiekvienai įmonei) (13). Taip pat Prancūzijos valdžios institucijos savo atsakyme nurodo de minimis ribų padidinimą, tačiau neprašo jų taikyti šiai pagalbai.

(87)

Visų pirma Komisija primena, kad pagal 2004 m. spalio 6 d. Komisijos reglamento (EB) Nr. 1860/2004 dėl EB sutarties 87 ir 88 straipsnių taikymo de minimis valstybės pagalbai žemės ūkio ir žuvininkystės sektoriuose (14) 3 straipsnį, galiojusį tuo metu, kai ši pagalba buvo skirta žvejybos įmonėms, didžiausia de minimis pagalbos, suteiktos vienai įmonei per trejus metus, suma yra 3 000 EUR; šiame sprendime nagrinėjama pagalba daug didesnė už šią sumą ir, beje, Prancūzija savo pastabose nenurodė, kad ši didžiausia nustatyta riba galėjo būti taikoma pagalbą gavusioms įmonėms. Kita vertus, nors neseniai Komisijos priimtame Reglamente (EB) Nr. 1860/2004 nurodyta 30 000 EUR suma (15) yra didesnė už ŽRMF pirmiau nurodytą 16 000 EUR sumą, tačiau ši suma yra tik vidurkis. Be kita ko, Prancūzija klaidingai apskaičiavo šią sumą neįskaitydama dalies pagalbos, kurią ji laiko socialine pagalba ir į kurią nagrinėjant turi būti atsižvelgiama (žr. 122 ir 123 konstatuojamąsias dalis). Taigi atsižvelgiant į ŽRMF narėmis esančių žvejybos įmonių skirtingą dydį galima neabejoti, kad tam tikroms įmonėms buvo skirta didesnė kaip 30 000 EUR pagalba. Pavyzdžiui, nuo 20 iki 25 metrų ilgio traleriams metinės išmokos dydis yra apie 35 000 EUR, tai sudaro apie 70 000 EUR per dvejus metus, t. y. per 2005 ir 2006 metus (16). Kaip minėta, bet kuriuo atveju Prancūzija nereikalavo taikyti didžiausią nustatytą de minimis ribą ir nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtina, kad ji šią ribą taikė. Todėl atsižvelgdama į visus nurodytus argumentus, kuriais remiasi nuolat nagrinėdama valstybės pagalbos sistemas, Komisija privalo patikrinti šios pagalbos atitiktį Sutarties 87 straipsnio nuostatoms.

(88)

Prancūzija mano, kad Komisija nepagrįstai valstybės pagalbos buvimą sieja su šiuo Fondo veiklos aspektu. Prancūzijos nuomone, „valstybės pagalbos pripažinimas turi būti grindžiamas valstybės grąžintiną avansą nagrinėjant tik ad hoc, o ne remiantis ŽRMF veiklos nagrinėjimu. Taigi Prancūzijos valdžios institucijos pageidauja, kad pirmasis vertinimo 3.1 punktas nebūtų toliau plėtojamas. Ir 3.2 punkte vėl neigiamai vertinamas ŽRMF, kaip profesinės sąjungos, kuri verčiasi teisės į pasirinkimo sandorius pirkimu, kad savo narius apdraustų nuo dyzelino kainos svyravimų, veikla“ (17).

(89)

Atsakydama Komisija primena, kad remiantis nusistovėjusia teismų praktika valstybės pagalbą apibūdina ne jos priežastys ar tikslai, o ji apibrėžiama atsižvelgiant į jos poveikį (18). Be teisės į pasirinkimo sandorius ateities rinkose įgijimo, ŽRMF paskirtis yra, kaip tai apibrėžta su valstybe sudarytuose susitarimuose, mokėti žvejybos įmonėms kompensaciją, lygią didžiausios apdraustos kainos ir atitinkamo vidutinės mėnesio kainos atskaitinio rodiklio skirtumui. Todėl Komisija mano, kad žvejybos įmonės turėjo išskirtinį pranašumą dėl ŽRMF nustatytos sistemos ir valstybės skirtų avansų poveikį reikia nagrinėti ne tik pačiam ŽRMF suteikto pranašumo požiūriu, bet ir žvejybos įmonėms suteikto pranašumo požiūriu.

(90)

Iš ŽRMF veiklos žvejybos įmonės įgijo dvejopo pobūdžio pranašumą: pirma, galimybę įsigyti degalų palankesne kaina, antra, jos gavo išmokas, kurios iš dalies kompensavo degalų išlaidas.

(91)

Dėl pirmojo aspekto, kad ŽRMF įgijo teisę į pasirinkimo sandorius ateities rinkose ir nupirktus degalus vėliau perleisdavo bendrovei CECOMER, jūrų kooperatyvų centriniam prekybos subjektui, ŽRMF narėmis esančios įmonės turėjo galimybę kooperatyvų įgytus degalus pirkti žemesne nei įprasta rinkos kaina. Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje, tai buvo galima padaryti tik todėl, kad „šiuo metu valstybė skyrė 65 mln. EUR pagalbą. Todėl ŽRMF „commodities“ rinkoje įregistravo pasirinkimo sandorių už keletą milijonų EUR, o tai neginčijamai yra pridėtinė vertė“. Taigi Komisija konstatuoja, kad žvejybos įmonėms tiekti degalus mažesne nei įprasta rinkos kaina buvo galima tik dėl valstybės skirtų avansų ir dėl nuosavų ŽRMF išteklių, t. y. narių įnašų ir pelno, kuris gautas iš naftos produktų ateities rinkoje sudarytų spekuliacinių sandorių.

(92)

Tokia pati dvejopa kilmė ir lėšų (valstybės išteklių ir iš privačios ŽRMF veiklos gautų išteklių), iš kurių buvo finansuojamos kompensacijos žvejybos įmonėms.

(93)

Kaip nurodyta šio sprendimo 24 konstatuojamojoje dalyje, ŽRMF įsipareigoja mokėti pagal 2004 m. lapkričio 12 d. ir 2005 m. gegužės 27 d. susitarimus kainos skirtumą tarp „didžiausios nustatytos apdraustos kainos“ ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio kainos atskaitinio rodiklio, o pagal 2005 m. spalio 11 d. susitarimą – skirtumą tarp 30 euro centų už litrą ir atitinkamo mėnesio vidutinės mėnesio atskaitinės kainos, jei ši kaina didesnė kaip 30 euro centų už litrą.

(94)

Iš pradžių numatyta „išlyginimo“ sistema buvo grindžiama prielaida, kad papildomas išlaidas, palyginti su atskaitine kaina per tą laikotarpį, kai kainos pakyla, gali kompensuoti narių įnašai, sumokėti per tą laikotarpį, kai kainos žemesnės. Tada sistema pati save finansuotų. Remiantis šio sprendimo 75 konstatuojamojoje dalyje jau minėtu p. de Feuardent laišku „techniniu požiūriu pirmuosius sandorius ŽRMF galėjo pradėti nuo 2004 m. balandžio mėn., tuo metu CECOMER poreikius 2005 metams (apie 200 mln. litrų) galima buvo patenkinti mokant po 28 euro centus už litrą maždaug už 4 mln. EUR“. Taip ŽRMF galbūt būtų galėjęs 2004 m. pradžioje patenkinti santykinai kuklius „dyzelino draudimo“ poreikius iš savo lėšų. Taigi aišku, kad pagal pirminį sumanymą Fondas turėjo veikti savaime iš savo lėšų.

(95)

Tačiau naftos kainos išliko labai didelės, o ŽRMF narystė tapo labai populiari, jo narių greitai ir labai padaugėjo. Dėl šios priežasties tokia „dyzelino draudimo“ kaina nebeatitiko poreikių ir galėjo būti sumokėta tik naudojant valstybės ŽRMF skirtus avansus.

(96)

Jei bandysime apskaičiuoti ŽRMF reikalingus kreditus išlaidoms už „dyzelino draudimą“ 2005 m. padengti, galime pradėti nuo prielaidos, kad sunaudojamas degalų kiekis, už kurį žvejybos įmonės prašė kompensacijos, tikriausiai padidėjo nuo 200 mln. litrų (žr. 94 konstatuojamąją dalį) iki maždaug 900 mln. litrų. Iš tikrųjų, jei taikysime metinio sunaudojimo vidurkį, kurį pasirinkome kaip skaičiavimo pagrindą 55 ir 56 konstatuojamosiose dalyse, 1 000 trumpesnių kaip 12 metrų laivų suvartoja po 200 tonų (1 000 laivų × 200 tonų laivui), t. y. iš viso 200 000 tonų, o ilgesni kaip 12 metrų laivai suvartoja (1 400 laivų × 480 tonų laivui), t. y. 672 000 tonas, taigi iš viso tai sudaro 872 000 tonas (arba 872 mln. litrų). Iš tikrųjų, kaip nurodyta 55 konstatuojamojoje dalyje, jei laikysime, kad laivai per metus žvejoja ne 38 savaites, o 48, tai tikriausiai suvartojama apie 700 000 tonų (1 000 trumpesnių kaip 12 metrų laivų × 158 tonos, t. y. 158 000 tonų, ir 1 400 ilgesnių kaip 12 metrų laivų × 380 tonų, t. y. 532 000 tonų). Jei didžiausia nustatyta kompensacijos riba yra 12 euro centų už litrą, trečiajam avansui taikoma nustatyta didžiausia riba (19), tai ŽRMF finansiniai poreikiai siekė 85 mln. EUR per metus. Turint omenyje tą aplinkybę, kad žvejybos įmonės galbūt apdraudė tik dalį savo sunaudojamų degalų, greičiausiai reikėjo mažesnio kredito, vis dėlto kalbama apie keletą dešimčių milijonų EUR per metus, palyginti su pradiniu 4 mln. EUR apskaičiavimu 2005 m. Tada akivaizdžiai aišku, kad ŽRMF savo nariams iš narių įnašų negalėjo sumokėti užtikrinto draudimo negavęs lėšų iš išorės, t. y. šiuo atveju iš valstybės skirtų avansų.

(97)

Šiomis aplinkybėmis ŽRMF pasinaudojo valstybės lėšomis tam, kad patenkintų šio „dyzelino draudimo“ poreikius įsipareigodamas kuo geriau valdyti šias lėšas. Taigi ŽRMF biudžetą sudaro lėšos iš narių įmokų, valstybės avansai ir galimos pajamos iš veiklos ateities naftos rinkose. Iš valstybės avansų gauta lėšų dalis neginčijamai yra valstybės ištekliai. Iš ateities rinkų gautos pajamos, kurios žvejybos įmonėms leido apsirūpinti pigesniais degalais, galėjo būti įgytos tik turint valstybės išteklių, kuriais pasinaudodamas ŽRMF galėjo atlikti finansines operacijas ateities rinkose. Kita vertus, nors nėra tikslių duomenų apie ŽRMF ir CECOMER sudarytų susitarimų pobūdį ir apie tai negalima daryti išvadų iš Prancūzijos atsiųstų dokumentų, Komisija daro prielaidą, kad narėmis esančioms įmonėms buvo išmokėta kainos skirtumo dydžio kompensacija, mažesnė už tą, kuri būtų sumokėta tuo atveju, jei CECOMER ir kooperatyvai žvejams būtų tiekę įprastoje rinkoje įgytus degalus, t. y. jei ŽRMF nebūtų veikęs ateities rinkose. Taigi iš ŽRMF operacijų ateities rinkose gautas pelnas buvo perduotas CECOMER, jūrų kooperatyvų aprūpinimo kooperatyvui, ir galiausiai žvejybos įmonėms, kurios jose apsirūpina degalais. Iš tikrųjų praktiškai įvyko taip, kad ŽRMF galėjo toliau mokėti kompensaciją ilgesnį laikotarpį, nei tai būtų galėjęs daryti, jei jis būtų buvęs tik tarpinė įstaiga, atsakinga vien už valstybės skirtų 65 mln. EUR (ar 77 mln. EUR) paskirstymą pagal „dyzelino draudimo“ sistemą.

(98)

Todėl, Komisijos nuomone, tik iš valstybės lėšų, nesvarbu, ar jos tiesiogiai įplaukė į ŽRMF biudžetą, ar jos buvo panaudotos, kad būtų gautas pelnas šiam biudžetui padidinti, žvejybos įmonės galėjo įgyti finansinį pranašumą; pirma, dėl to, kad turėjo galimybę apsirūpinti degalais palankesne kaina ir, antra, dėl to, kad gavo pagal atskaitinę kainą apskaičiuojamą kompensaciją.

(99)

Trijuose, galbūt keturiuose, Valstybės ir ŽRMF sudarytuose susitarimuose numatyta, kad iš valstybės lėšų mokami avansai skirti iš dalies kompensuoti žvejybos bendrovių išlaidas degalams. Žvejams mokama kompensacija yra išmoka, lygi skirtumui tarp atskaitinės kainos ir kainos, už kurią įgyti degalai, siejamos su tiekėjo, kuris dažniausiai yra jūrų kooperatyvas, mažesne dyzelino kaina.

(100)

ŽRMF biudžetas, kurį iš pradžių sudarė narių įmokos, o vėliau jį papildė pirmasis valstybės avansas, leido veikti ateities rinkose ir iš to gauti pajamų, tačiau tuo pačiu metu šių pajamų nepakako išmokėti žvejybos įmonėms užtikrintą kompensaciją mainais už jų įmokas. Tačiau du, o galbūt trys, avansai leido Fondui toliau tęsti veiklą laipsniškai gerinant savo padėtį, kad įgytų reikiamų lėšų išmokoms sumokėti. Komisija pažymi, kad ŽRMF pirmininkas priėmė su operacijomis ateities rinkose susijusius sprendimus. Konkrečiai sprendimai buvo įgyvendinti kreipiantis į maklerius ir specializuotas finansų įstaigas (žr. 74 konstatuojamąją dalį), kuriems ŽRMF už tai sumokėjo atlyginimą, o jo dydžio Komisija nežino. Taigi, nors ŽRMF Įstatuose numatyta, kad pirmininkas „priimdamas sprendimą dėl įgyvendintinų draudimo projektų“ privalo konsultuotis su administracine taryba, tačiau valstybei šioje administracinėje taryboje neatstovaujama. Taigi nors apskritai ŽRMF privalėjo „tvarkyti buhalterinę apskaitą, kuri prireikus leistų nustatyti, kaip naudojami avansai bei Fondo išteklių bei išlaidų santykį“, valstybė nepriėmė sprendimų nei dėl ŽRMF strategijos įgyjant teisę į pasirinkimo sandorius, nei dėl žvejybos įmonėms mokėtinos finansinės kompensacijos dydžio. Todėl, kaip tai matyti iš 4.1.1.4 papunkčio, nors nėra abejonės, kad pagalbą, kurią sudaro trys, o galbūt keturi, avansai, skyrė valstybė, tačiau taip nėra kalbant apie papildomą pelną, kurį žvejybos įmonės gavo, pirma, dėl to, kad mokėjo įmokas, ir, antra, dėl viso ŽRMF biudžeto gero valdymo. Iš tikrųjų nors dėl ateities rinkose atliktų operacijų galiausiai žvejybos įmonėms buvo išmokėta pagalba didesnė už iš pradžių ŽRMF gautas valstybės lėšas, bet dalis pagalbos, kuri viršija avansu skirtų valstybės lėšų sumą, nebuvo gautos valstybės sprendimu. Todėl Komisija mano, kad, nors buhalteriniu požiūriu ir neįmanoma tiksliai nustatyti, kas gauta iš valstybės išteklių, o kas – iš nuosavų išteklių, nes veikiant naftos ateities rinkose ir išmokant kompensacijas buvo naudojamas visas ŽRMF biudžetas, pelnas, kuris lygus visos žvejybos įmonių gautos pagalbos sumos ir visos žvejybos įmonėms valstybės pervestos pagalbos sumos skirtumui, nesietinas su valstybės veiksmais.

(101)

Komisijos nuomone, ŽRMF narėmis esančių žvejybos įmonių degalų išlaidų sumažinimas šioms įmonėms suteikia pranašumą, nes toks sumažinimas galioja vien tik joms. Jos atsiduria palankesnėje padėtyje, palyginti su kitomis įmonėmis, su kuriomis pastarosios konkuruoja Bendrijos rinkoje, nesvarbu, ar būtų kalbama apie kitas žvejybos įmones, ar apie kituose ekonominės veiklos sektoriuose veikiančias įmones, kurios suinteresuotos sumažinti einamąsias išlaidas, susijusias su degalų išlaidomis. Be to, kadangi ši draudimo sistema taikoma tik žvejybos įmonėms, toks šioms įmonėms suteiktas pranašumas turi būti nagrinėjamas kaip sektorinis pranašumas, kuris neprieinamas kitiems sektoriams. Taigi, teikiant pirmenybę tam tikram sektoriui, bet kokia pagalbos forma iškraipo konkurenciją ar sukelia konkurencijos iškraipymo pavojų (žr. 2006 m. vasario 8 d. Komisijos sprendimo 2006/269/EB dėl valstybės pagalbos, susijusios su profesionalių žvejų neapmokestinamosiomis pajamomis (Švedija) 31 ir 35 konstatuojamąsias dalis) (20).

(102)

Prancūzija prieštarauja ir nurodo, kad ši pagalba nepalaikė ŽRMF narėmis esančių įmonių, nes „ŽRMF narėmis laisvai gali tapti visos žvejybos įmonės, jei jos moka įmokas“. MQA priduria, kad narėmis galima tapti „neatsižvelgiant į įmonių interesus, susijusius su struktūra ar tautybe“. Galiausiai ŽRMF patikslina, kad „ŽRMF narėmis esančios įmonės priklauso ne tik Prancūzijos, bet ir Ispanijos bei Nyderlandų kapitalui“.

(103)

Atsakydama į tai Komisija pažymi, kad ŽRMF narėmis gali būti tik Prancūzijos metropolijoje ar jos užjūrio departamentuose registruotus laivus turinčios žvejybos įmonės. Iš tikrųjų Prancūzijoje laivų turinčios Nyderlandų ar Ispanijos kapitalo įmonės gali įstoti į ŽRMF; būtent tokius laivus Prancūzija ir ŽRMF mini savo atsakymuose. Tačiau kiti Bendrijos nariai į Fondą įstoti negali.

(104)

Visos kompensaciją iš ŽRMF gavusios įmonės Bendrijos rinkoje konkuruoja su įmonėmis, kurių laivai plaukioja su kitų valstybių narių vėliavomis, o tos įmonės taip pat yra suinteresuotos sumažinti einamąsias degalų išlaidas, tačiau joms negali būti taikoma tokia kaip ŽRMF nustatyta kompensavimo sistema. Dėl šios priežasties pranašumas, kurį įgyja Fondo narėmis esančios įmonės, arba įmonės, kurios jo narėmis dar netapo, bet gali tai padaryti, t. y. visos su Prancūzijos vėliava plaukiojančių laivų turinčios įmonės, yra aiškus konkurencijos iškraipymas.

(105)

Be to, ŽRMF mano, kad konkurenciją iškraipančių veiksnių reikia ieškoti kitur. Remdamasis didelėmis papildomomis išlaidomis, kurios, Fondo nuomone, neturi jokio ekonominio pagrindo ir atsiranda, pavyzdžiui, dėl žvejybos laivyno daugiamečių orientavo planų valdymo, t. y. bendrų šio laivyno pajėgumų arba pajėgumų, susijusių su „teise tiekti produkciją“ valdymo, ŽRMF visų pirma nurodo, kad „su nacionaline „politika“ susijusios „ teisės“ yra (…) tikras Europos konkurencijos iškraipymo veiksnys [ir] jos susijusios su daug platesne nei ekonomikos sritimi“.

(106)

Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad išlaidos, nesvarbu, didesnės ar mažesnės nei nustatytos kitose valstybėse narėse, yra šiuo metu žvejybos veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nustatytų reikalavimų pasekmė. 2007 m. vasario 26 d. Komunikate dėl teisėmis pagrįsto žvejybos valdymo įrankių (21) Komisija primena, kad Bendrijos žvejybos sektoriui būdinga valdymo priemonių ir mechanizmų įvairovė ir kad panašios aplinkybės atskirose valstybėse narėse kartais vertinamos skirtingai. Būtent todėl tam tikrose valstybėse narėse yra parduodamos ir perkamos žvejybos teisės nustatytose rinkose ar netiesiogiai. ŽRMF nurodytas išlaidas patiria įvairių valstybių narių laivynai ir jos atitinka žvejybos sektoriaus ekonominę raidą. Jos susidaro valstybės viduje įgyvendinant valdymo priemones, kurios nustatytos arba reikalingos pagal bendrąją žvejybos politiką. Šis įgyvendinimas nepateisina specialios pagalbos suteikimo konkrečioje valstybėje narėje. Dėl šios priežasties, priešingai, nei teigia ŽRMF, konkurencijos iškraipymas turi būti vertinamas ne pagal „atitinkamą rinką“, pavyzdžiui „regiono mikrorinką“ (tokią sąvoką nurodo Fondas), o, kaip tai numatyta Sutartyje, – visos bendrosios rinkos požiūriu. Taigi, jei ŽRMF pagalba turi palengvinti žvejybą regione ir apsaugoti išteklius neleidžiant jūriniams laivams plaukioti artimiausiose prieigose ar tralerius nukreipiant į specialius žvejybos plotus, kaip tai minėjo ŽRMF, tai ši pagalba visiškai atitinka pagalbą, kuri iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti, ir todėl šiuo požiūriu tai yra valstybės pagalba.

(107)

Be to, dėl pirmiau nurodytų priežasčių Komisija mano, kad valstybės skirtos lėšos, kurias per ŽRMF gavo žvejybos įmonės, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti.

(108)

ŽRMF ginčija aplinkybę, kad profesinės sąjungos narėmis esančioms įmonėms suteikta pagalba daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Iš tikrųjų ŽRMF mano, kad šios įmonės verčiasi veikla „rinkoje, kuri jokiu būdu nėra vientisa, o kuri veikiau yra „mozaika“, sudaryta iš regionų mikrorinkų“.

(109)

Atsakydama į tai Komisija konstatuoja, kad žvejybos ir akvakultūros produktų eksporto iš Prancūzijos į kitas pasaulio šalis bendra vertė 2005 m. siekė 1 290 mln. EUR, o 80 % šių produktų eksportuota į Europos Sąjungos šalis nares. Taip pat ir bendra šios kategorijos produktų importo į Prancūziją vertė siekė 3 693 mln. EUR 2005 m., o, remiantis šaltiniais, nuo 40 iki 60 % šių produktų buvo Europos Sąjungos šalių narių kilmės (22). Palyginimui, Prancūzijos produkcijos bendra vertė sudarė 1 868 mln. EUR. Todėl netgi ir be labai išsamaus ekonominio duomenų nagrinėjimo (23) akivaizdu, kad, nepaisant konkrečiai kasdien Prancūzijos ar Europos uostuose besikeičiančių kainų, Prancūzijos ir visų kitų Europos valstybių prekybos apimtis daro labai didelį poveikį žvejybos ir akvakultūros produktų tiekimui. Priemonės, kuriomis siekiama palaikyti didelę dalį Prancūzijos žvejybos įmonių (daugiau kaip 30 % laivyno) sumažinant jų einamąsias išlaidas, neišvengiamai daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai žvejybos srityje.

(110)

Taigi akivaizdu, kad pranašumas, kuris buvo suteiktas žvejybos įmonėms padengiant dalį einamųjų išlaidų, daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai.

(111)

Keturios sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, kad būtų galima nustatyti valstybės pagalbos buvimą, įvykdytos tik iš dalies. Žvejybos įmonėms suteiktas pranašumas, kuris įgytas naudojant valstybės išteklius, iškraipo konkurenciją ar gali ją iškraipyti ir daro įtaką valstybių narių tarpusavio prekybai. Kita vertus, tai sietina su valstybės veiksmais tik dėl avansų, nes šie avansai sudaro tik dalį ŽRMF biudžeto, be to, valstybė nedalyvavo ŽRMF pasirenkant priemones, kaip pelningai panaudoti Fondui suteiktas lėšas. Taigi Komisija gali daryti išvadą, kad valstybės pagalba, kaip apibrėžta EB sutarties 87 straipsnyje, buvo tik tokia, kiek skirta valstybės išteklių, t. y. 65 arba 77 mln. EUR.

(112)

Galiausiai Komisija pažymi, kad Prancūzijos valdžios institucijos, nepaisant jų 2005 m. spalio 7 d. ir 2006 m. balandžio 21 d. atsakymų, iš tikrųjų neginčija Komisijos išvados, kad buvo suteikta valstybės pagalba. Iš tikrųjų Nacionalinėje asamblėjoje nagrinėjant Finansų įstatymo 2007 metams projektą žemės ūkio ir žuvininkystės ministras, paklaustas apie ŽRMF ateitį, atsakė: „ŽRMF sėkmingai dirba nuo 2004 m. lapkričio 1 d., tačiau Europos Komisija jį įdėmiai stebi, nes tai susiję su valstybės pagalba“ (24).

(113)

Pagal Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalis tam tikros pagalbos rūšys yra ar gali būti laikomos neprieštaraujančiomis bendrajai rinkai.

(114)

Komisija pažymi, kad ši pagalba neatitinka Sutarties 87 straipsnio 2 dalyje nurodytų atvejų.

Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, Komisija mano, kad žvejybos įmonėms suteikta nagrinėjama valstybės pagalba nesuderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 2 dalies b punktą.

(115)

Taip pat ši pagalba negali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka remiantis Sutarties 87 straipsnio 3 dalimi, kurioje numatyti tam tikri atvejai.

(116)

Iš visų šių argumentų matyti, kad valstybės pagalba, skirta sumažinti žvejybos įmonių degalų išlaidas, neatitinka nė vienos 87 straipsnyje numatytos leidžiančios nukrypti nuostatos.

(117)

Kadangi tai yra pagalba žvejybos įmonėms, ji taip pat turi būti nagrinėjama Gairių dėl valstybės pagalbos žuvininkystei ir akvakultūrai tikrinimo (toliau – Gairės) požiūriu.

(118)

Ši pagalba sumažina žvejybos įmonių einamąsias išlaidas. Tai yra pagalba veiklai.

(119)

Visų pirma Komisija primena, kad pagal Gairių 3.5 punktą „valstybės pagalba negali turėti apsauginio poveikio: ji turi skatinti žuvininkystės produktų gamybos ir prekybos racionalizaciją ir veiksmingumą. Bet kuri tokia pagalba turi lemti nuolatinius gerus pokyčius tam, kad pramonė galėtų plėtotis tik pajamų rinkoje pagrindu“.

(120)

Taigi, kaip nurodyta šio sprendimo 115 konstatuojamojoje dalyje, degalų išlaidų mažinimu nesiekiama skatinti žvejybos veiklos kaip tausios žvejybos plėtros remiantis bendros žvejybos politikos tikslais, o tuo siekiama palaikyti žvejybos įmonių veiklą. Todėl Komisija mano, kad šiai pagalbai būdingas Gairių 3.5 punkte minėtas apsauginis poveikis ir todėl ji negali būti laikoma suderinama su šiuo Gairėse nustatytu principu.

(121)

Tiesa, Prancūzija savo atsakymuose pradedant oficialią tyrimo procedūrą nurodė, kad „ŽRMF veikla paspartino sanavimo ir restruktūrizavimo planuose patvirtintas naudingas priemones, kurios tai pailiustruos ir patvirtins“. Tačiau tik daug vėliau, t. y. tik 2008 m. sausio mėnesį Prancūzija informavo Komisiją apie priemones, kurios pateiktos kaip pagalba žvejybos įmonių sanavimui ir restruktūrizavimui, šios priemonės Komisijoje įregistruotos numeriu NN 09/2008 ir šiuo metu tiriamos. Todėl netgi ir tuo atveju, jei bus priimtas Prancūzijos argumentas, kad ŽRMF veikla tam tikru būdu paspartino šias pagalbos sanavimui ir restruktūrizavimui priemones, tai neturi įtakos jų suderinamumui su bendrąja rinka dėl esminių skirtumų tarp šių ŽRMF įgyvendinamų priemonių ir reikalavimų, kuriuos turi atitikti pagalbos įmonių sanavimui ir restruktūrizavimui schemos, o joms keliami reikalavimai nustatyti Gairėse dėl valstybės pagalbos, skirtos sunkumus patiriančioms įmonėms sanuoti ir restruktūrizuoti (26). Iš tikrųjų, priešingai nei to reikalaujama minėtose Gairėse, dėl ŽRMF veiklos suteikta pagalba buvo skirta visoms žvejybos įmonėms, o ne tik sunkumus patiriančioms įmonėms. Kita vertus, pagalba sanavimui gali būti teikiama ne ilgiau kaip 6 mėnesius ir kaip grąžintina paskola ar garantija, o pagalba restruktūrizavimui turi būti teikiama konkrečiomis sąlygomis apibrėžtam laikui. Taigi Prancūzijos per ŽRMF suteikta pagalba neatitinka nė vieno keliamo reikalavimo: žvejybos įmonės šią pagalbą gauna nuo 2004 m., ši pagalba suteikta ne kaip paskola ar garantija ir jos grąžinimas nenumatytas pagal restruktūrizavimo planą.

(122)

Taip pat ŽRMF mano, kad suteiktą pagalbą pateisina tokia aplinkybė, jog iš tikrųjų kalbama apie pagalbą, susijusią su samdomųjų darbuotojų pajamomis. Šiuo klausimu ŽRMF rašo: „ŽRMF įkurtas kaip „prevencijos organizacija“, siekiant 2 500 narėmis esančių įmonių suteikti teisinį apsaugos pagrindą remiantis Prancūzijos įstatymu… Šia prasme pagalba samdomiesiems darbuotojams vykdant restruktūrizavimą yra leidžiama. Ji neturi jokio poveikio konkurencijos taisyklėms. Priešingai, ji kyla iš Bendrijos principų, kurie samdomiesiems darbuotojams užtikrina tinkamas minimalias pajamas“. Toliau ŽRMF nurodo, kad jūreivių įgulai priklausančios dalies mokėjimo sistema Prancūzijoje lemtų tai, kad žvejybos įmonių samdomieji darbuotojai netektų darbo užmokesčio ar netgi liktų skolingi už įrangą. Galiausiai Fondas patikslina, kad iš 65 mln. valstybės skirto avanso 25 mln. „tiesiogiai susiję su avansais samdomiesiems darbuotojams ir nagrinėjami kaip tiesioginė socialinė pagalba“. MQA priduria: „Jei paskolintos sumos laikomos pagalba ne skaidriai veikiančiam ŽRMF, o jo narėmis esančioms žvejybos įmonėms, tai tikrai kalbama apie socialinę pagalbą. Iš tikrųjų tokia suteikta finansinė pagalba yra tiesiogiai susijusi su jūreivių atlyginimais“.

(123)

Dėl šių teiginių Komisija pateikia keletą pastabų:

(124)

MQA nuomone, taip pat galėtų būti kalbama apie socialines ir ekonomines priemones: „Gairėse nurodyta, kad socialinės ir ekonominės priemonės gali būti pripažintos suderinamomis su bendrąja rinka. Šiuo atveju ŽRMF veikla yra visiškai skaidri, o priemonės, kurias Komisija laiko pagalba, yra akivaizdžiai socialinio ekonominio pobūdžio“.

(125)

Komisija pažymi, kad MQA nepateikė jokio įrodymo, kuris leistų nagrinėjamą pagalbą tirti Gairių 4.5 punkto požiūriu. Gairių 4.5 punkte numatyta, kad kiekvienu konkrečiu atveju bendrajai rinkai neprieštaraujančia gali būti laikoma parama, susijusi su darbuotojų pajamomis, jeigu ji yra socialinė ir ekonominė priemonė. Iš tikrųjų šiame punkte patikslinta, kad minėta parama gali būti laikoma neprieštaraujančia bendrajai rinkai „jeigu ji yra prarastas pajamas kompensuojanti socialinių ir ekonominių paramos priemonių, susijusių su priemonėmis žvejybos pajėgumui reguliuoti, pagal Reglamento (EB) 2371/2002 11 straipsnio 1 dalį, dalis“ (2002 m. gruodžio 20 d. Tarybos reglamentas (EB) Nr. 2371/2002 dėl žuvų išteklių apsaugos ir tausojančio naudojimo pagal bendrąją žuvininkystės politiką) (32). Taigi ŽRMF įsteigimas nesusijęs su bendru pagal Reglamentą (EB) Nr. 2371/2002 priimtu planu žvejybos pajėgumui reguliuoti. Taigi MQA pateiktas argumentas niekaip nepateisina suteiktos pagalbos veiklai.

(126)

Taip pat MQA nurodo, kad netiksliai teigiama, jog pagalba buvo suteikta be jokių sąlygų. MQA nuomone, „kad suteiktų šias paskolas valstybė reikalavo iš ŽRMF pateikti daug patvirtinamųjų dokumentų, t. y. patvirtinamųjų dokumentų, pagal kuriuos galima nustatyti, ar griežtai valdomas Fondas, ir Fondo bei jo narių apsisprendimą įgyvendinti ilgalaikius sprendimus prisitaikant prie naujų žvejybos sektoriaus gamybos sąlygų“. MQA pabrėžia reikalavimą, susijusį su skaidria buhalterine apskaita, ir Valstybės sprendimą prašyti atlikti skirtingų ministerijų sudarytos grupės patikrinimą.

(127)

Komisija atsižvelgia į šį skaidrumo ir kontrolės reikalavimą bei pažymi, kad jis yra savaime suprantamas, nes kalbama apie finansavimą iš valstybės išteklių. Tačiau Komisija apgailestauja, kad, turint omenyje šį skaidrumo reikalavimą, Prancūzijos valdžios institucijos apie Fondo veiklą jai nepateikė visų išsamių statistinių duomenų, nepaisant procedūros metu pareikštų reikalavimų. Galiausiai Komisija konstatuoja, kad ji niekada nebuvo informuota apie MQA minėtą patikrinimą, nei, juo labiau, apie jo išvadas, kurias Prancūzijos valdžios institucijos prašė pateikti 2005 m. lapkričio viduryje.

(128)

Todėl, Komisijos nuomone, valstybės suteikti avansai priskirtini valstybės pagalbai, nurodytai Gairių 3.7 punkte, pagal kurį „valstybės pagalba, kurios gavėjui netaikomi jokie įpareigojimai, susiję su bendrosios žuvininkystės politikos tikslų siekimu, ir kuri yra skirta įmonių padėčiai ir jų verslo likvidumui gerinti (…) yra pagalba veiklai, kuri yra nesuderinama su bendrąja rinka“. Taigi avansai yra nesuderinami su bendrąja rinka.

(129)

Komisija nusprendžia, kad Prancūzija neteisėtai taikė tam tikras šiame sprendime nagrinėjamas pagalbos priemones pažeisdama Sutarties 88 straipsnio 3 dalį.

(130)

Remdamasi šio sprendimo 4.1 dalyje pateiktais argumentais, Komisija mano, kad ŽRMF biudžeto padidinimas suteikiant tris, o galbūt ir keturis, avansus, iš viso 65 mln. EUR, o galbūt 77 mln. EUR, yra valstybės pagalba, kuri nesuderinama su bendrąja rinka, kaip apibrėžta Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Iš tikrųjų, kadangi jokia banko įstaiga nebūtų suteikusi tokių avansų, kokius gavo ŽRMF ir pagal turimą informaciją šie avansai negrąžinti, minėti avansai virto tiesiogine dotacija (žr. 67 konstatuojamąją dalį), kitaip tariant – minėto dydžio valstybės pagalba.

(131)

Remdamasi šio sprendimo 4.2 dalyje pateiktais argumentais, Komisija mano, kad ŽRMF kaip avansai suteikta pagalba, dėl kurios žvejybos įmonės galėjo pirkti degalus palankesne kaina ir gauti kompensaciją už dyzelino draudimą, yra valstybės pagalba, kuri nesuderinama su bendrąja rinka pagal Sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalis.

(132)

Prancūzijos suteikta valstybės pagalba sudaro 65 mln. EUR arba 77 mln. EUR, jei buvo sudarytas ketvirtasis susitarimas. Pagal Reglamento (EB) Nr. 659/1999 14 straipsnio 1 dalį, jeigu esant neteisėtai pagalbai priimamas neigiamas sprendimas, Komisija nusprendžia, kad suinteresuotoji valstybė narė turi imtis visų priemonių, kurios būtinos, kad pagalba būtų išieškota iš gavėjų. Tikslas yra pasiektas tada, kai nagrinėjamą pagalbą, jei reikia priskaičiavus palūkanas, grąžina gavėjas arba, kitaip tariant, įmonės, kurios ja iš tikrųjų naudojosi (33). Taigi išieškojimo tikslas bus pasiektas tada, kai bus grąžinta minėta 65 mln. arba 77 mln. EUR suma.

(133)

Siekiant nustatyti, kokia suma turi būti išieškota iš ŽRMF, o kokia suma – iš žvejybos įmonių, reikia atsižvelgti į tokią aplinkybę, kad ŽRMF, kuris ateities rinkose veikė kaip ekonominis subjektas, siekia žvejybos įmonėms skirti išmokas pagal jo nustatytą dyzelino draudimo sistemą ir minėtoms įmonėms palankia kaina tiekti degalus. Šiame sprendime atlikta šios konkrečios sistemos bendroji ekonominė analizė rodo, kad ŽRMF atliko savo užduotį laipsniškai pervesdamas valstybės suteiktą pagalbą. Todėl iš ŽRMF išieškotina 65 mln. ar 77 mln. EUR sumos dalis, kuri nebuvo pervesta žvejybos įmonėms, o iš žvejybos įmonių išieškotina ta dalis, kuri joms buvo pervesta.

(134)

Komisija nežino, kokią sumą ŽRMF pervedė žvejybos įmonėms. Šiuo klausimu Komisija pažymi, kad, nepaisant reikalavimo, kad Prancūzija pateiktų visą reikalingą informaciją apie ŽRMF veiklą, ši neinformavo, kaip naudojamas minėto Fondo biudžetas, ir nepateikė buhalterinės apskaitos. Kadangi nėra šios informacijos ir atsižvelgdama į Teisingumo Teismo praktiką (34), Komisija mano, kad reikia pateikti tam tikrą metodinę medžiagą, pagal kurią būtų galima nustatyti, kokia suma turi būti išieškota.

(135)

Apibrėždama šias kryptis Komisija atsižvelgė į tai, kad pagal susitarimus ŽRMF privalo tvarkyti buhalterinę apskaitą, kuri leistų sužinoti, kaip naudojami avansai bei koks yra išteklių ir išlaidų santykis, ir kad Fondas įsipareigojo buhalterinės apskaitos dokumentus saugoti ne mažiau kaip 10 metų ir juos pateikti tam tikrų valstybės institucijų paprastu prašymu (žr. 27 konstatuojamąją dalį). Remdamosi šiomis aplinkybėmis atsakingos už sprendimo dėl išieškojimo įgyvendinimą valdžios institucijos ar įstaigos galės susipažinti, kaip naudojamas ŽRMF biudžetas bei su jo būkle šio sprendimo įgyvendinimo laikotarpiu. Be to, kadangi įprastai žvejybos įmonių buhalterinę apskaitą saugo valdymo organizacijos, priklausančios Smulkiosios žvejybos valdymo centrui, kuriam atstovaujama ŽRMF administracinėje taryboje, taip pat pagal įmonių buhalterinę apskaitą bus galima nustatyti, kokias išmokas joms skyrė ŽRMF.

(136)

Iš ŽRMF išieškotinos nesuderinamos pagalbos suma lygi tai valstybės pagalbos daliai, kuri galiausiai nebuvo pervesta žvejybos įmonėms, t. y. avansų suma, iš kurios buvo padengtos ŽRMF veiklos išlaidos bei avansų suma, kurią Fondas išsaugojo savo biudžete. Visą valdymo išlaidų sumą už išieškojimą atsakinga valdžios institucija galės sužinoti iš ŽRMF buhalterinės apskaitos. Kadangi pinigams būdingi rūšiniai požymiai ir jų kilmės negalima nustatyti pagal naudojimą, Komisija mano, kad ta dalis valstybės avansų, iš kurių buvo finansuojamos minėtos veiklos išlaidos, lygi sumai, gautai visą šių išlaidų sumą atėmus iš avansų sumos, palyginti su šių avansų dydžiu ir nuosavomis ŽRMF lėšomis (narių įmokomis). Taip pat biudžete išsaugotų avansų suma gali būti nustatyta likusioms biudžeto lėšoms taikant tą patį dydį.

(137)

Kaip minėta, iš visų žvejybos įmonių turi būti išieškota 65 mln. ar 77 mln. EUR suma, iš kurios reikia atimti iš ŽRMF išieškotiną sumą, kaip nurodyta 136 konstatuojamojoje dalyje. Kalbant apie iš kiekvienos įmonės išieškotiną sumą, reikia atsižvelgti į tai, kad buhalteriniu požiūriu neįmanoma atskirti paramos, kuri laikoma valstybės pagalba nuo ne valstybės skirtos paramos (žr. šio sprendimo 4.2.1.2 papunktį).

(138)

Komisijos nuomone, iš kiekvienos įmonės išieškotina valstybės pagalba gali būti apskaičiuota pagal kiekvienos įmonės gautą išmoką už dyzelino draudimą.

(139)

Remdamasi šia išmoka kaip skaičiavimo pagrindu Komisija neatsižvelgia į dotacijas atitinkančią sutaupytą sumą, kurią kiekviena žvejybos įmonė sutaupė pirkdama kurą už mažesnę nei rinkos kainą. Komisija mano, kad tai pateisinama tuo, kad už atskaitinę kainą degalų įsigijusios įmonės yra tos pačios įmonės, kurios gavo išmokas už dyzelino draudimą ir jos atitiko tokias pačias proporcijas, nes kuo daugiau įmonė pirko degalų už atskaitinę kainą, tuo didesnes ji gaudavo išmokas ir atvirkščiai. Taikant šį pagrindą nebus iškraipymo tarp atitinkamų įmonių, palyginti su jų pareiga grąžinti. Be to, Komisija pažymi, kad tuo atveju, jei nustatant skaičiavimo pagrindą būtų atsižvelgiama į dotacijų atitikmenį, šiam tikslui dėl kiekvieno karto, kai buvo perkami degalai per visą ŽRMF veiklos naftos ateities rinkose laikotarpį, būtinai reikėtų apskaičiuoti išlaidų, kurios būtų patirtos perkant pagal tos dienos kursą, ir kooperatyvo faktiškai sumokėtos kainos skirtumą, prieš tai nustačius, koks tos dienos kursas galiojo toje tiekimo vietoje pirktiems degalams. Šis būdas būtų sunkiau įgyvendinamas. Dėl šios priežasties Komisija rekomenduoja skaičiavimo pagrindą, kuris palengvins už sprendimo dėl išieškojimo įgyvendinimą atsakingų valdžios institucijų ir įstaigų užduotį.

(140)

Todėl Komisija mano, kad iš kiekvienos įmonės išieškotina valstybės pagalba gali būti apskaičiuota remiantis kiekvienos įmonės už dyzelino draudimą gauta išmoka. Išieškotina valstybės pagalba turi būti apskaičiuojama šiai išmokai taikant procentinę išraišką, atitinkančią visos iš žvejybos įmonių išieškotinos valstybės pagalbos sumos ir visos ŽRMF žvejybos įmonėms sumokėtų išmokų už dyzelino draudimą sumos rodikliui.

(141)

Taigi iš kiekvienos žvejybos įmonės išieškotina suma turi būti apskaičiuojama pagal tokias formules:

kur

(142)

Taikant šią formulę atsižvelgiama į teiginį, kad ŽRMF veikdamas ateities rinkose gavo pelno, kuris visas vėliau buvo perleistas žvejybos įmonėms. Kaip minėta šiame sprendime, tai labiausiai tikėtina. Tačiau teoriškai reikia numatyti ir tokį atvejį, kad ŽRMF ateities rinkose galėjo patirti ir nuostolių, o dėl to galėjo būti taip, kad žvejybos įmonėms skirta bendra išmokų suma yra mažesnė už sumą, gautą iš avansų atėmus iš ŽRMF išieškotiną sumą. Tokiu atveju bendrai koeficientas (avansai – R*ŽRMF) / visa suma I būtų didesnis už 1, visų pirma, jei R*ŽRMF suma nedidelė, tai pagal pirmiau nurodytą formulę visa iš žvejybos įmonių išieškotina suma yra didesnė už tą, kurią jos gavo. Todėl šiuo konkrečiu atveju reikia numatyti, kad iš kiekvienos įmonės išieškotina suma atitinka išmokos, kurią ji gavo už „dyzelino draudimą“, sumą. Tokiu atveju skirtumą tarp valstybės skirtų avansų ir išmokų žvejybos įmonėms reikėtų išieškoti iš ŽRMF, kuris šį skirtumą ir panaudojo.

(143)

Žvejybos įmonėms skirta valstybės pagalba gali būti neišieškoma, jei tuo metu, kai ji buvo skirta, įmonės atitinka reglamentuose (EB) Nr. 1860/2004 ir (EB) Nr. 875/2005 keliamus reikalavimus, susijusius su de minimis pagalba,