(1)

Šis sprendimas yra skirtas šioms įmonėms:

(2)

Sprendimo adresatai dalyvavo vykdant vieną tęstinį Europos bendrijos sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą, susijusį su vandenilio peroksidu ir jo tolesnės gamybos etapo produktu natrio perboratu, visoje EEE teritorijoje (toliau – pažeidimas). Sprendime nustatyta pažeidimo trukmė – nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d. Pažeidimas buvo daugiausia susijęs su komerciškai svarbios ir konfidencialios su rinka ir (arba) įmone susijusios informacijos pasikeitimu tarp konkurentų, gamybos, taip pat galimų ir tikrųjų gamybinių pajėgumų ribojimu bei (arba) reguliavimu, rinkos dalių ir pirkėjų pasiskirstymu, (tikslinių) kainų nustatymu ir kontrole.

(3)

Vandenilio peroksidas yra stipri oksiduojanti medžiaga, kuri pramonėje turi kelias paskirtis. Tai permatomas bespalvis skystis, kuris parduodamas kaip vandeninis dažniausiai 30 %–70 % koncentracijos tirpalas. Kaip galutinis produktas vandenilio peroksidas naudojamas celiuliozės ir popieriaus gamybos pramonėje kaip balinimo medžiaga, jis taip pat naudojamas audiniams balinti, dezinfekcijai ir kitiems aplinkosaugos tikslams, pvz., kanalizacijai valyti. Vandenilio peroksidas taip pat naudojamas kaip kitų tolesnės gamybos peroksidacijos produktų, pvz., perokso rūgšties druskos (įskaitant natrio perboratą) ir peracto rūgšties, gamybos žaliava.

(4)

Natrio perboratas, kaip ir natrio perkarbonatas, dažniausiai naudojamas kaip veiklioji sintetinių valymo priemonių ir skalbimo miltelių medžiaga. Atliekant šią procedūrą, buvo tiriamas tiek natrio perboratas, tiek natrio perkarbonatas, tačiau išnagrinėjus atsakymus į pareiškimą dėl prieštaravimų ir žodinio išklausymo metu pateiktus argumentus, negalima nustatyti, kad pažeidimas buvo susijęs ir su natrio perkarbonatu. Taigi sprendime aptariamas tik su vandenilio peroksidu ir natrio perboratu susijęs pažeidimas, o apie pažeidimą, susijusį su natrio perkarbonatu nekalbama, nors pareiškimas dėl prieštaravimų taip pat buvo susijęs ir su natrio perkarbonatu.

(5)

Vandenilio peroksidas. Per visą pažeidimo laikotarpį EEE buvo šeši pagrindiniai tiekėjai. Pagal tiekimo apimtis pirmaujanti įmonė buvo Solvay – jai apytikriai priklausė [20–30] % rinkos; antrą pagal dydį dalį valdė EKA. Kitos rinkos dalyvės buvo Atofina, Kemira, Degussa ir Foret. Air Liquide ir Ausimont prekiavo vandenilio peroksidu atitinkamai iki 1998 m. birželio mėn. ir 2002 m. gegužės mėn. Galiausiai buvo keletas perpardavėjų, kurie importavo vandenilio peroksidą iš Rytų Europos ir iš ne Europos šalių. Pastaraisiais metais neatsirado jokių naujų šios rinkos dalyvių.

(6)

Natrio perboratas. Per visą pažeidimo laikotarpį arba jo dalį EEE veikė šios įmonės: Degussa, Foret, Solvay, Caffaro (sustabdė jo gamybą 1999 m.), Atofina (nutraukė gamybą 1999 m.), Air Liquide (sustabdė gamybą 1994 m.) ir Ausimont.

(7)

Pažeidimo vykdymo laikotarpiu EEE buvo palyginti nedaug pagrindinių vandenilio peroksido pirkėjų (šeši aštuoni). Tai daugiausia buvo celiuliozės ir popieriaus sektoriaus įmonės, išsiderėjusios visoje EEE galiojančias sutartis, kuriose buvo nustatytos visoje EEE taikomos kainos.

(8)

Pagrindiniai pirkėjai (pvz., Skandinavijos ir Vokietijos celiuliozės ir popieriaus gamintojai) išsiderėjo sutartis, kuriose buvo nustatyta bendra tiekimo į daugybę visos EEE punktų kaina. Taigi gabenimo išlaidas prisiėmė tiekėjas, todėl jam buvo naudinga vandenilio peroksidą gauti iš geografiškai netoli pirkėjų gamyklų esančio šaltinio.

(9)

Pažeidimo laikotarpiu perokso rūgšties druskos paklausą palaikė itin nedaug didelių tarptautinių įmonių: 75–80 % perokso rūgšties druskos pirkimo, vykdomo EEE, buvo sutelkta keleto pirkėjų rankose. Kiekvienas iš jų vykdė centralizuotas pirkimo Europoje operacijas, pagal kurias dėl pirkimo buvo deramasi du kartus per metus. Pirkėjai perokso rūgšties druską paprastai pirko iš daugiau kaip vieno tiekėjo, taip siekdami palaikyti tam tikrą konkurencinio spaudimo lygį.

(10)

Pažeidimas aprėpė visą EEE, kurioje egzistavo tiriamų produktų paklausa.

(11)

Sprendime nustatytas pažeidimo laikotarpis – nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d.

(12)

Slapta veikla buvo susijusi su keliais dalykais: informacijos, susijusios su rinka (įskaitant kainas ir pardavimo apimtis), pasikeitimu, rinkos pasidalijimu, gamybos ir tiekimo šaltinių apribojimu ir (arba) reguliavimu, taip pat su vandenilio peroksido ir natrio perborato kainų nustatymu. Manoma, kad slapta veikla dėl dviejų produktų yra susijusi ir yra vieno bendro plano dalis, todėl tai yra vienas pažeidimas, nors tokia veikla dėl vandenilio peroksido ir natrio perborato atskirai lygiai taip pat būtų draudžiama pagal Sutarties 81 straipsnio 1 dalį.

(13)

2002 m. gruodžio mėn. Degussa pranešė Komisijai apie esamą kartelį vandenilio peroksido ir natrio perborato sektoriuje ir pareiškė norinti bendradarbiauti su Komisija pagal 2002 m. pranešimą dėl atleidimo nuo baudų ir baudų sumažinimo kartelių bylose (toliau – Pranešimas dėl atleidimo nuo baudų) (1). Degussa pateikė Komisijai įrodymų, suteikusių galimybę 2003 m. kovo mėn. atlikti patikrinimus trijų įmonių patalpose (atliekant tyrimą dėl kitų bendrovių pirmiausia buvo pateikti prašymai pateikti informaciją).

(14)

Atlikus patikrinimus, kitos penkios bendrovės pateikė prašymus dėl baudų sumažinimo. Trims įmonėms, t. y. EKA, Atofina ir Solvay, baudos buvo sumažintos pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 23 ir 26 punktų nuostatas. Kemira ir Solexis paraiškos buvo atmestos.

(15)

Pagrindinė baudos suma nustatoma pagal pažeidimo sunkumą ir jo trukmę.

(16)

Vertindama pažeidimo sunkumą, Komisija atsižvelgia į šio pažeidimo pobūdį, jo įtaką rinkai (kur tai gali būti įvertinta) ir susijusios geografinės rinkos dydį.

(17)

Atsižvelgdama į padaryto pažeidimo pobūdį, į tai, kad jis turėjo turėti įtakos rinkai, ir į tai, kad jis apėmė visą EEE, o joje bendros vandenilio peroksido ir natrio perborato rinkos vertė 1999 m., t. y. paskutiniais pažeidimo metais, siekė apie 470 milijonų EUR, Komisija mano, kad bendrovės, kurioms skirtas šis sprendimas, padarė labai sunkų EB sutarties 81 straipsnio ir EEE susitarimo 53 straipsnio pažeidimą.

(18)

Pagal galimų baudų už labai sunkius pažeidimus skalę, atsižvelgiant į tam tikro pažeidėjo efektyvų ekonominį pajėgumą padaryti pastebimą žalą konkurencijai, įmonėms galima taikyti skirtingas baudas. Tai tinka tuo atveju, kai, kaip ir šiuo atveju, pažeidimą darančių įmonių rinkos dalys gerokai skiriasi.

(19)

Vertindama su atitinkamais produktais susijusią kiekvienos įmonės apyvartą ir lygindama ją su bendra su vandenilio peroksidu ir natrio perboratu susijusia apyvarta, siekdama kiekvienu atveju nustatyti individualią svarbą, Komisija atsižvelgė į tai, kad kai kurios įmonės veikė tik vieno iš dviejų aptariamų produktų rinkoje. Tai darydama Komisija atsižvelgė į tikrąjį neteisėto kiekvienos įmonės elgesio poveikį konkurencijai. Vandenilio peroksidas ir natrio perboratas gali būti parduodami įvairių pavidalų, todėl atrodo, kad bendra pardavimo vertė yra patikimesnis ūkio subjektų pajėgumų rodiklis. Šie skaičiai parodo, kad Solvay buvo didžiausias EEE rinkos ūkio subjektas, ir jos bendra pardavimo dalis siekė apie [20–30] %. Todėl ji patenka į pirmąją kategoriją. Degussa rinkos dalis siekė [10–20] %, ir ji patenka į antrąją kategoriją. Foret, EKA, Atofina, Kemira ir Ausimont dalys siekė atitinkamai [5–15] %, ir jos patenka į trečiąją kategoriją. Galiausiai Caffaro, kurios natrio perborato rinkos dalis per paskutiniuosius ištisus metus, t. y. per 1998 m., siekė apie [5–10] %, o pardavimo dalis, atsižvelgiant į bendrą vandenilio peroksido ir natrio perborato rinką, siekė [1–5] %, patenka į ketvirtąją kategoriją.

(20)

Caffaro atveju Komisija atsižvelgia į tai, kad, nepaisant kelių egzistuojančių dviejų produktų sąsajų, nebuvo nustatyta, jog Caffaro žinojo arba būtinai turėjo žinoti apie visą antikonkurencinių susitarimų planą. Atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, Caffaro paskirta pagrindinė baudos suma sumažinta 25 %.

(21)

Be to, pagal galimų baudų už labai sunkius pažeidimus skalę galima nustatyti tokio dydžio baudas, kad jos, atsižvelgiant į kiekvienos įmonės dydį, užtikrintų tinkamą atgrasymo poveikį. Komisija atkreipia dėmesį, kad 2005 m., t. y. paskutiniaisiais finansiniais metais iki šio sprendimo priėmimo, pasaulinė Total apyvarta buvo 143 mlrd. EUR, Elf Aquitaine – 120 mlrd. EUR, Akzo – 13,000 mln. EUR, Degussa – 11,750 mln. EUR, Solvay – 8,560 mln. EUR ir Edison – 6,650 mln. EUR. Todėl Komisija mano, kad Total nustatytą baudą tikslinga padauginti iš 3. Šis daugiklis yra pagrįstas pagrindinių įmonių Elf Aquitaine ir Total, kurių kiekvienos apyvarta gerokai viršija 100 mlrd. EUR, dydžiu. Akzo ir Degussa, kurių kiekvienos apyvarta siekia apie 10 % Total apyvartos, vis dėlto yra labai didelės įmonės, kurių apyvarta gerokai viršija 10 000 mln. EUR. Todėl manoma, kad šioms įmonėms nustatytą baudą tikslinga padauginti iš 1,75. Atsižvelgdama į tai, kad Solvay apyvarta siekė 8,560 mln. EUR, Komisija mano, kad Solvay baudą tikslinga padauginti iš 1,5. Atsižvelgdama į tai, kad Edison apyvarta siekė 6,650 mln. EUR, Komisija mano, kad šiai įmonei nustatytą baudą tikslinga padauginti iš 1,25. Atsižvelgiant į tai, kad Ausimont buvo perduota kitai įmonei, šioje byloje daugiklis taikomas tik Edison skirtinai baudai.

(22)

Degussa, Solvay ir Kemira darė pažeidimą nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. šešerius metus ir vienuolika mėnesių. Šios įmonės padarė ilgos trukmės pažeidimą. Todėl pagrindinės baudų sumos už kiekvienus ištisus pažeidimo metus turėtų būti padidintos 10 %. Už bet kokį likusį 6 mėnesių ar ilgesnį, tačiau ne ilgesnį kaip vienerių metų, laikotarpį jos turėtų būti padidintos dar 5 %. Taigi kiekvienos iš šių įmonių pagrindinė baudų suma didinama 65 %. EKA darė pažeidimą nuo 1994 m. sausio 31 d. iki 1999 m. gruodžio 31 d., t. y. penkerius metus ir vienuolika mėnesių, o Atofina ir Ausimont darė pažeidimą nuo 1995 m. gegužės 12 d. iki 2000 m. gruodžio 31 d., t. y. penkerius metus ir septynis mėnesius. Taigi kiekvienos iš šių įmonių pagrindinė baudų suma didinama 55 % (2). Foret darė pažeidimą nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1999 m. gruodžio 13 d., t. y. dvejus metus ir septynis mėnesius. Taigi pagrindinė baudų suma didinama 25 %. Caffaro darė pažeidimą nuo 1997 m. gegužės 29 d. iki 1998 m. gruodžio 31 d., t. y. vienerius metus ir septynis mėnesius. Taigi pagrindinė baudų suma didinama 15 %.

(23)

Tuo metu, kai buvo daromas pažeidimas, Atofina, Degussa, Edison ir Solvay jau buvo skirti ankstesni Komisijos sprendimai dėl kartelių veiklos (3). Tai, kad įmonės pakartotinai ėmėsi tos pačios veiklos toje pačioje pramonės šakoje arba kituose sektoriuose nei tie, kuriuose joms anksčiau buvo taikytos sankcijos, rodo, kad pirmosios sankcijos nepaskatino šių įmonių pakeisti savo elgesio. Komisijos nuomone, tai yra sunkinanti aplinkybė. Ši sunkinanti aplinkybė pateisina pagrindinės baudos sumos, skirtinos pirmiau minėtoms įmonėms, padidinimą 50 % (4).

(24)

Caffaro tikslinga sumažinti baudą 50 %, nes, darant pažeidimą, palyginti su kitais kartelio dalyviais, jos vaidmuo buvo pasyvus ir nereikšmingas.

(25)

Reglamento (EB) Nr. 1/2003 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienai įmonei nustatyta bauda neturi viršyti 10 % jos apyvartos. Taikant 10 % ribą, jei „keli adresatai sudaro „įmonę“, t. y. ūkio subjektą, atsakingą už pažeidimą, už kurį skiriamos sankcijos, […] sprendimo priėmimo dieną, […] riba gali būti apskaičiuota pagal bendrą tos įmonės, t. y. visų jos sudedamųjų dalių kartu, apyvartą. Priešingai, jei tas ūkio vienetas vėliau buvo suskaidytas, kiekvienas sprendimo adresatas turi teisę, kad aptariama riba būtų taikoma jam individualiai“  (5).

(26)

2005 m. pasaulinė metinė Solexis apyvarta siekė 256 190 307 EUR. Taigi Solexis nustatyta bauda neturi viršyti 25,619 mln. EUR.

(27)

Degussa, EKA, Atofina, Solvay, Solexis ir Kemira pateikė prašymus pagal Pranešimą dėl atleidimo nuo baudų. Siekdamos, kad joms būtų taikomos palankesnės Pranešime dėl atleidimo nuo baudų nustatytos sąlygos, šios įmonės bendradarbiavo su Komisija įvairiais tyrimo etapais.

(28)

Degussa pirmoji iš Europos vandenilio peroksido ir perokso rūgšties druskos gamintojų pranešė Komisijai apie vandenilio peroksido rinkoje, taip pat su vandenilio peroksidu susijusioje natrio perborato rinkoje egzistuojantį kartelį. Degussa be išlygų, be pertrūkio ir operatyviai bendradarbiavo su Komisija vykstant visai administracinei procedūrai ir suteikė jai visus turimus įrodymus, susijusius su įtariamu pažeidimu, atskleisdama konkurentų susitikimų detales, susijusias su abiem produktais, ir suteikdama Komisijai galimybę įrodyti su abiem produktais susijusio kartelio egzistavimą. Degussa nutraukė daryti įtariamą pažeidimą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 8 punkto a dalį dieną. Degussa nevertė kitų įmonių daryti pažeidimą. Taigi Degussa atitinka visiško atleidimo nuo baudos, kuri priešingu atveju jai būtų paskirta, kriterijus.

(29)

EKA buvo antroji įmonė, kuri kreipėsi į Komisiją pagal Pranešimą dėl atleidimo nuo baudų (2003 m. kovo 29 d.), ir pirmoji įmonė, atitikusi šio pranešimo 21 punkto reikalavimus, nes pateikė Komisijai įrodymų, kurie lyginant su įrodymais, kuriuos jau Komisija turėjo pateikimo momentu, turėjo ženklios papildomosios vertės.

(30)

EKA nutraukė dariusi pažeidimą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo dieną ir nuo to laiko šio pažeidimo daugiau nedarė. Todėl Komisija jai sumažins baudas 30–50 % ribose. Komisija sumažino EKA skirtą baudą 40 %

(31)

EKA įrodymai suteikė Komisijai galimybę nustatyti, kad kartelis veikė nuo 1994 m. sausio 31 d.EKA įrodymai dėl pažeidimo, padaryto iki 1997 m. spalio 14 d., yra susiję su anksčiau Komisijai nežinomais faktais ir yra tiesiogiai susiję su įtariamo kartelio trukme. Pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 23 punktą, nustatydama EKA skirtinos baudos sumą, Komisija neatsižvelgė į šiuos elementus.

(32)

Atofina (dabar Arkema) buvo antroji įmonė, patenkinusi Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 21 punkto reikalavimus, nes suteikė Komisijai įrodymų, kurie lyginant su įrodymais, kuriuos jau Komisija turėjo pateikimo momentu, turėjo ženklios papildomosios vertės. Komisijos žiniomis, Atofina nutraukė dariusi pažeidimą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo dieną. Todėl pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 23 punkto b dalies antrąją įtrauką ji atitinka kriterijus, pagal kuriuos bauda gali būti sumažinta 20–30 %. Priimdama sprendimą dėl baudos sumažinimo 20–30 %, Komisija atsižvelgė į įrodymų, turinčių ženklios papildomosios vertės, pateikimo dieną ir į tai, kiek šie įrodymai turėjo papildomosios vertės. Komisija 30 % sumažina Atofina baudą, kuri priešingu atveju būtų jai paskirta.

(33)

Solvay buvo trečioji įmonė, atitikusi Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 21 punkto reikalavimus. 2003 m. balandžio 4 d., taip pat netrukus po jos patalpų patikrinimo, vykdyto 2003 m. kovo 25 d. pagal Reglamento Nr. 17 14 straipsnį, Solvay pateikė prašymą pagal Pranešimą dėl atleidimo nuo baudų. 2003 m. balandžio 4 d. pateiktas prašymas atitiko Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 21 punkto reikalavimus, nes Solvay pateikė Komisijai įrodymų, turėjusių ženklios papildomosios vertės, palyginti su Komisijos jau turimais įrodymais. Komisijos žiniomis, Solvay nutraukė dariusi pažeidimą ne vėliau kaip įrodymų pateikimo dieną.

(34)

Solvay pareiškia, kad 2003 m. balandžio 3 d. ryte kreipėsi į Komisiją telefonu ir pranešė, kad Solvay nori pateikti Komisijai prašymą pagal Pranešimą dėl atleidimo nuo baudų. Prie 2003 m. balandžio 3 d. 15 val. 50 min. Atofina pateikto prašymo buvo pridėta trylika dokumentų, kurie, pasak Solvay, neiššifruoti arba negavus kito pobūdžio paaiškinimo buvo neįskaitomi ir (arba) nesuprantami, taigi Komisija negalėjo panaudoti nė vieno iš šių dokumentų iki 2003 m. gegužės 26 d., kai buvo pateiktas išsamus paaiškinimas. Bet kuriuo atveju išsamus paaiškinimas buvo pateiktas po to, kai Solvay pateikė prašymą dėl atleidimo nuo baudų.

(35)

Solvay pareiškia, kad nustatant, ar prašymas dėl atleidimo nuo baudų atitinka baudos sumažinimo pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų kriterijus, lemiamas veiksnys yra objektyvi pateiktos informacijos kokybė ta apimtimi, kuria ji yra naudinga Komisijai. Solvay pareiškia, kad jos prašymas dėl atleidimo nuo baudų buvo tinkamai pateiktas 2003 m. balandžio 3 d. ryte ir tiek dėl vandenilio peroksido, tiek dėl natrio perborato suteikė ženklios papildomosios vertės. Todėl jis tenkina kriterijus, pagal kuriuos bet kuri bauda, kuri būtų jai skirtina dėl šių dviejų produktų, būtų sumažinama didžiausia leistina dalimi (50 %).

(36)

Komisija mano, kad EKA ir Atofina pateikti pareiškimai turėjo ženklios papildomosios vertės pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų 21 punktą anksčiau, nei Solvay pateikė pirmąjį pareiškimą, kuris buvo pateiktas tik 2003 m. balandžio 4 d. Todėl Komisija atmeta Solvay argumentą.

(37)

Komisija 10 % sumažino Solvay baudą, kurį priešingu atveju būtų jai paskirta.

(38)

Solvay, Solexis ir Kemira taip pat pateikė prašymus pagal Pranešimo dėl atleidimo nuo baudų B skirsnį, tačiau dėl ženklios papildomosios vertės stokos jų prašymuose jokių sumažinimų joms nebuvo suteikta.

(39)

Toliau išvardytos įmonės, nurodytais laikotarpiais dariusios vieną tęstinį pažeidimą, susijusį su vandenilio peroksidu ir natrio perboratu, visoje EEE teritorijoje, pažeidė EB sutarties 81 straipsnio 1 dalį ir EEE sutarties 53 straipsnį. Šis pažeidimas daugiausia buvo susijęs su informacijos apie kainas ir pardavimo apimtis pasikeitimu tarp konkurentų, susitarimais dėl kainų, susitarimais mažinti gamybos pajėgumus EEE ir antikonkurencinių susitarimų kontrole:

(40)

Už pirmesnėje konstatuojamojoje dalyje minėtus pažeidimus paskirtos tokio dydžio baudos:

(41)

Pirmiau išvardytos įmonės buvo įpareigotos nedelsdamos nutraukti tame straipsnyje minėtus pažeidimus, jei to dar nepadarė, ir nebekartoti jokių konstatuojamojoje dalyje apibūdintų veiksmų ar elgesio ir susilaikyti nuo bet kokių veiksmų ar elgesio, turinčio tą patį arba panašų objektą ar poveikį.