7.11.2006   

LT

Europos Sąjungos oficialusis leidinys

L 307/81

(1)

Procedūros objektas yra Bavarijos žemės (Freistaat Bayern) atliktas būsto statybos rėmimo paskolų perkėlimas į banką Bayerische Landesbank – Girozentrale (toliau – BayernLB). Procedūra siejasi su kitomis šešiomis procedūromis prieš Vokietiją dėl turto perkėlimo į žemių bankus, ypač į Westdeutsche Landesbank Girozentrale (toliau – WestLB).

(2)

Komisija 1993 m. sausio 12 d. pateikė Vokietijai prašymą suteikti informacijos apie WestLB kapitalo padidinimą 4 mlrd. Vokietijos markių, integruojant į jį Būsto statybos rėmimo įstaigą (Wohnungsbauförderungsanstalt, toliau – Wfa), taip pat apie kitų Vokietijos žemių bankų panašų nuosavų lėšų padidinimą. Rašte dėl informacijos suteikimo kartu buvo klausiama, į kuriuos žemių bankus buvo perkeltas viešųjų įmonių turtas, taip pat buvo prašoma pateikti informacijos apie pateisinamas šių sandorių priežastis.

(3)

Vokietijos institucijos pateikė Komisijai savo atsakomuosius 1993 m. kovo 16 d. ir tų pačių metų rugsėjo 17 d. raštus. Komisija 1993 m. lapkričio 10 d. ir tų pačių metų gruodžio 13 d. raštais paprašė suteikti daugiau informacijos, ir Vokietija ją pateikė 1994 m. kovo 8 d. raštu.

(4)

1994 m. gegužės 31 d. ir tų pačių metų gruodžio 21 d. raštais Vokietijos bankų asociacija (Bundesverband deutscher Banken e.V., toliau – BdB), kuri atstovauja privatiems bankams ir turi buveinę Vokietijoje, pranešė Komisijai, kad pagal 1994 m. liepos 23 d. įstatymą būsto statybos rėmimo paskolos buvo perkeltos į BayernLB garantinį nuosavą kapitalą. BdB įžvelgė, kad su tuo susijęs BayernLB nuosavų lėšų padidinimas iškreips konkurenciją jo naudai, nes nebuvo susitarta dėl už tai teikiamo atlygio, kuris atitiktų rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą. Todėl savo antruoju minėtuoju raštu BdB įteikė Komisijai oficialų skundą ir paragino ją pradėti prieš Vokietiją procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 93 straipsnio 2 dalį (dabar 88 straipsnio 2 dalį).

(5)

Skundas buvo susietas taip pat ir su panašiu turto perkėlimu bankų Westdeutsche Landesbank, Norddeutsche Landesbank, Landesbank Schleswig-Holstein, Hamburger Landesbank bei Landesbank Berlin naudai. 1995 m. vasarį ir kovą bei 1996 m. gruodį prie skundo prisidėjo dar keletas BdB bankų.

(6)

BdB1997 m. rugpjūčio 6 d. ir 1998 m. liepos 30 d. raštais informavo Komisiją apie kitus du turto perkėlimus Šlėzvige-Holšteine ir Hesene bankų Landesbank Schleswig-Holstein (LSH) ir Landesbank Hessen-Thüringen naudai.

(7)

Komisija pirmiausia ištyrė turto perkėlimą į banką Westdeutsche Landesbank (toliau – WestL) ir pareiškė, kad ji patikrins turto perkėlimo ir į kitus žemių bankus atvejus, atsižvelgdama į WestLB bylos rezultatus (2). Šioje byloje 1999 m. ji pagaliau nusprendė paskelbti, kad pagalbos priemonė (skirtumas tarp mokėto atlygio ir įprasto rinkoje atlygio) yra nesuderinama su bendrąja rinka, todėl buvo pareikalauta pagalbą grąžinti (3). Šį sprendimą Pirmosios instancijos teismas 2003 m. kovo 6 d. nutartimi panaikino dėl nepakankamo dviejų elementų atlygio dydžiui nustatyti pagrindimo (4). 2004 m. spalio 20 d. Komisija, susipažinusi su tarpusavio susitarimu tarp skundo pateikėjos ir kitų suinteresuotųjų žemių bankais (išskyrus Helaba banką), priėmė naują sprendimą, kuriame atkreipė dėmesį į Teismo kritikuojamus punktus.

(8)

Komisija 1999 m. rugsėjo 1 d. padavė Vokietijai prašymą pateikti informaciją, susijusią su turto perkėlimu į kitus žemių bankus. Vokietijos Vyriausybė, atsakydama į tai, 1999 m. gruodžio 8 d. raštu nusiuntė Komisijai informaciją apie Žemės būsto statybos rėmimo paskolų perkėlimą į BayernLB, o Komisijai paprašius, savo 2001 m. sausio 22 d. raštu ir 2001 m. liepos 3 d. raštu informaciją papildė.

(9)

2002 m. lapkričio 13 d. raštu Komisija informavo Vokietiją apie savo sprendimą pradėti oficialią procedūrą pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 88 straipsnio 2 dalį dėl būsto statybos rėmimo paskolų perkėlimo į BayernLB. Tuo pačiu metu Komisija pradėjo procedūrą dėl panašių turto perkėlimo atvejų į bankus Norddeutsche Landesbank – Girozentrale, Landesbank Schleswig-Holstein – Girozentrale, Hamburgische Landesbank – Girozentrale ir Landesbank Hessen-Thüringen. Prieš tai Komisija jau 2002 m. liepą pradėjo procedūrą dėl Berlyno žemės atlikto panašaus rėmimo turto perkėlimo į banką Landesbank Berlin.

(10)

Sprendimai pradėti procedūrą buvo paskelbti Europos Sąjungos oficialiajame leidinyje  (5). Komisija paragino kitas suinteresuotąsias šalis pareikšti savo nuomonę.

(11)

2003 m. balandžio 15 d. raštu Vokietija išdėstė savo nuomonę dėl procedūros pradėjimo BayernLB klausimais.

(12)

2003 m. liepos 29 d. raštu BdB pareiškė savo bendrą nuomonę kartu dėl visų 2002 m. lapkričio 13 d. priimtų sprendimų pradėti procedūrą.

(13)

Atsakydama į kitą 2003 m. rugsėjo 5 d. Komisijos prašymą, Vokietija 2003 m. spalio 24 d. raštu pateikė papildomos informacijos ir išnagrinėjo BdB nuomonę dėl BayernLB. 2003 m. spalio 30 d. raštu Vokietija, atsakydama į BdB nuomonę, pateikė Komisijai Šiaurės Reino-Vestfalijos Vyriausybės ir WestLB samprotavimus apie Vokietijos bankų asociacijos nuomonę, kuri siejasi su procedūra dėl būsto statybos rėmimo paskolų perkėlimo į BayernLB.

(14)

Vokietija 2004 m. kovo 15 d. raštu pranešė Komisijai apie banko BayernLB įstatų 2004 m. kovo 5 d. pakeitimą, pagal kurį, perkeltas tikslinis turtas, nepaisant jo funkcijos, kaip garantinis nuosavas kapitalas daugiau nėra skiriamas BayernLB konkurencinei veiklai remti. Komisija 2004 m. balandžio 7 d. ir 27 d. bei tų pačių metų birželio 23 d. raštais paprašė Vokietijos pateikti daugiau informacijos, ir Vokietija savo 2004 m. birželio 1 d. ir tų pačių metų liepos6 d. raštais pateikė atsakymus. Į paskutinį 2004 m. liepos 27 d. Komisijos raštą, kuriuo prašoma pateikti dar informacijos, Vokietija atsakė 2004 m. rugpjūčio 18 d. raštu.

(15)

2004 m. liepos 19 d. skundo pateikėja BdB, Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė ir WestLB AG perdavė Komisijai laikinąjį tarpusavio susitarimą dėl tinkamo atlygio už perkeltą turtą. Jų nuomone, Komisija, remdamasi šiuo atlygiu, turėtų priimti sprendimą. Galutinę šio susitarimo redakciją Komisija gavo 2004 m. spalio 13 d. Lygiai taip 2004 m rugsėjo 10 d. perdavė BdB, Bavarijos žemė ir bankas BayernLB laikinąjį tarpusavio susitarimą dėl tinkamo atlygio už perkeltą tikslinį turtą. Vėliau Komisija gavo keletą šių suinteresuotųjų šalių ir Vokietijos raštų. Galutinę susitarimo dėl BayernLB tikslinio turto perkėlimo teksto redakciją Komisija gavo 2004 m. rugsėjo 24 d. Be šio, ir kitais atvejais, išskyrus banko Helaba atvejį, buvo priimti tam tikri susitarimai, kurie buvo perduoti Komisijai.

(16)

Bankas Bayerische Landesbank – Girozentrale (toliau – BayernLB), kurio buveinė yra Miunchene ir kurio koncerno balansinė suma siekė 313 mlrd. eurų (2003 m. gruodžio 31 d.), yra vienas iš didžiųjų Vokietijos bankų. Jis įsteigtas 1972 m., susijungus bankams Landesbodenkreditanstalt (LABO) ir Bayerischer Gemeindebank (Girozentrale) (6). Bankas buvo viešoji kredito įstaiga, kurios teisinė forma – viešosios teisės įstaiga. BayernLB savininkai yra – netiesiogiai – Bavarijos žemė (Freistaat Bayern) ir Bavarijos taupomųjų kasų ir žiro sąjunga Bayerische Sparkassen- und Giroverband (toliau – Taupomųjų kasų sąjunga Sparkassenverband Bayern), kuriems priklauso po 50 procentų turto dalių. Turto dalių savininkai 2002 m. susitarė perkelti savo turto dalis, turimas banke BayernLB, už akcijas į holdingo bendrovę BayernLB Holding AG, kurioje Bavarijos žemė ir Taupomųjų kasų sąjunga taip pat valdė po 50 % turto. Bendrovė BayernLB Holding AG buvo vienintelis banko Bayerische Landesbank garantas, pats nebūdamas kredito įstaiga.

(17)

2003 m. veiklos ataskaitoje pagrindinio kapitalo (Kernkapital) kvota buvo nurodyta 7,8 %, o nuosavų lėšų (Eigenmittel) kvota – 11,3 %. Nuosavo kapitalo pelningumas 2002 m. buvo 4,3 %, o 2003 m. – 4,9 %, kas, palyginti su praėjusiais metais, reiškė žymų sumažėjimą, kai nuosavo kapitalo pajamingumas dar siekė 15,5 % (2000 m.) ir 18,7 % (1999 m.).

(18)

Esant tokiai savininkų struktūrai, bankas BayernLB veikia kaip žemės bankas, atliekantis bankines operacijas Žemės valdžios institucijoms, ir kaip centrinė Bavarijos taupomųjų kasų įstaiga. Glaudžiai bendradarbiaudamas su savo asociacijos partneriais, savo paties pateiktais duomenimis, bankas daug prisideda, užtikrindamas Bavarijos ekonominės srities nuolatinį saugumą ir stiprinimą. Be to, BayernLB yra kaip tarptautinis prekybos bankas, kuris aktyviai dirba investavimo ir komercinės bankininkystės srityje. Bankas, savo paties pateiktais duomenimis, yra viena didžiausių Vokietijos emisijos įstaigų. Jo klientai yra valstybės ir savivaldos institucijos, taupomosios kasos, tarptautiniai koncernai, šalies įmonės, privačios ir verslo įmonės, užsiimančios nekilnojamuoju turtu, įvairios institucijos ir finansų įstaigos. BayernLB išlaiko teisiškai nesavarankiškas įstaigas Bayerische Landesbodenkreditanstalt (LABO), kaip valstybinę būsto politikos įstaigą, ir Bavarijos žemės taupomąją kasą Landesbausparkasse Bayern (LBS).

(19)

BayernLB koncernas, kuriame dirba daugiau kaip 9 000 darbuotojų, yra vienas iš svarbių pasaulio finansų centrų. Pagrindinėse Europos, įskaitant Vidurio ir Rytų Europos, rinkose, taip pat Šiaurės Amerikoje ir Azijoje BayernLB turi savo filialus, atstovybes ir siūlo savo klientams daugybę banko operacijų. 2003 m. pertvarkęs savo atraminių taškų tinklą, BayernLB bankas šiuo metu turi, be dviejų atraminių taškų Bavarijoje ir 15 LBS-Bayern paslaugų realizavimo direkcijų, daugiau kaip keturis atramos taškus Europoje ir daugiau kaip devynis visame pasaulyje.

(20)

84 Bavarijos taupomosios kasos (2003 m. gruodžio 31 d.), Bavarijos draudimo rūmai Versicherungskammer Bayern, Žemės statybos taupomoji kasa Landesbausparkasse (LBS) ir bankas Bayerische Landesbank sudaro Bavarijos taupomųjų kasų finansinę grupę Sparkassen-Finanzgruppe Bayern. Ši sąjunga teikia pagal visapusiškų paslaugų koncepciją „Allfinanzkonzept“ visas finansų sektoriaus paslaugas.

(21)

Norėdamas sustiprinti banko BayernLB nacionalinį ir tarptautinį konkurencingumą, Bavarijos žemės Landtagas 1994 m. liepos 23 d. priėmė „Įstatymą dėl tikslinio turto sudarymo, perkeliant Bavarijos žemės turto patikėjimo reikalavimus į banko Bayerische Landesbank – Girozentrale garantinį nuosavą kapitalą“ („Gesetz über die Bildung eines Zweckvermögens durch Übertragung von Treuhandforderungen des Freistaates Bayern in das haftende Eigenkapital der Bayerischen Landesbank – Girozentrale“) (toliau – Tikslinio turto įstatymas „Zweckvermögensgesetz)“ (7). Pagal Tikslinio turto įstatymo 1 straipsnio 1 dalį Žemės Vyriausybė yra įpareigojama LABO administruojamas 1957–1990 metų Žemės lėšas perkelti į BayernLB specialiam rezervui sudaryti. Perkeltas tikslinis turtas ir toliau turi būti skiriamas socialinei būsto statybai.

(22)

Pagal įstatymo pagrindimą buvo reikalinga padidinti nuosavą kapitalą, kad būtų užtikrinama BayernLB sėkmingos veiklos tąsa (8). Nestiprinti nuosavo kapitalo bazės negalima, nes taip ilgam būtų pakenkta BayernLB konkurencingumui. Pagal įstatymo pagrindimą, perkeliant ligšiolinius valstybės statybos paskolų reikalavimus (gautinas sumas) į banką BayernLB, būtų sustiprinta nuosavų lėšų bazė (9).

(23)

Pirmoji rėmimo paskolų reikalavimų (gautinų sumų) dalinė suma – maždaug 3 811 mln. Vokietijos markių – nuo 1994 m. gruodžio 31 d. pagal 1994 m. gruodžio 15 d. Turto perkėlimo sutartį (Einbringungsvertrag) buvo perkelta į BayernLB  (10). Antroji rėmimo paskolų reikalavimų (gautinų sumų) dalinė suma – maždaug 1 216 mln. Vokietijos markių – nuo 1995 m. gruodžio 31 d. pagal 1995 m. gruodžio 28 d. Turto perkėlimo sutartį (Einbringungsvertrag) buvo perkelta į BayernLB  (11). Taigi iš viso buvo perkelta į BayernLB5 027 mln. Vokietijos markių rėmimo turto.

(24)

Pagal Tarybos direktyvą 89/647/EEB (12) dėl kredito įstaigų mokumo koeficiento (toliau – Mokumo direktyva) ir pagal Tarybos direktyvą 89/299/EEB (13) dėl kredito įstaigų nuosavų lėšų (toliau – Nuosavų lėšų direktyva), kurių pagrindu buvo atnaujintas Kreditų įstatymas (Kreditwesengesetz – KWG), bankai privalo turėti garantinio kapitalo ne mažiau kaip 8 % savo pagal riziką įvertintų aktyvų. Iš jų mažiausiai 4 procentinius punktus turi sudaryti vadinamasis pagrindinis kapitalas („1 klasės“ kapitalas), apimantis kapitalo sudedamąsias dalis, kuriomis kredito įstaiga disponuoja neribotai ir tiesiogiai, kad padengtų riziką ir nuostolius, vos tik jiems atsiradus. Pagrindinis kapitalas yra labai svarbus bendram banko apsirūpinimui nuosavomis lėšomis bankų priežiūros teisiniu požiūriu, nes papildomas kapitalas („2 klasės“ kapitalas) yra pripažįstamas tik tokio dydžio, kurį bankas turi kaip pagrindinį kapitalą banko rizikingiems sandoriams paremti.

(25)

Iki 1993 m. birželio 30 d. Vokietijos bankai savo garantinį kapitalą turėjo pritaikyti naujiems Mokumo direktyvos ir Nuosavų lėšų direktyvos (14) reikalavimams. Iki Mokumo direktyvos įgyvendinimo Vokietijos teisėje daugelis žemių bankų buvo gana silpnai apsirūpinę garantiniu kapitalu. Todėl šioms kredito įstaigoms reikėjo kuo skubiau sustiprinti nuosavo kapitalo bazę, kad būtų sukliudyta jų verslo plėtros ribojimams arba bent išlaikyta esama tuo metu sandorių apimtis.

(26)

Dėl sunkios biudžeto padėties viešieji kapitalo dalių savininkai negalėjo investuoti jokio naujo kapitalo, tačiau, kita vertus, jie ir nenorėjo privatizuoti bei finansuoti papildomo kapitalo per finansų rinkas. Todėl buvo nutarta perkelti turtą ir kapitalą, pvz., kaip WestLB atveju buvo perkeltas Šiaurės Reino-Vestfalijos būsto statybos rėmimo įstaigos Wohnungsbauförderungsanstalt des Landes Nordrhein–Westfalen (Wfa) turtas į WestLB. BayernLB atveju minėtosios būsto statybos rėmimo paskolos buvo perkeltos tik nuo tos datos, tačiau nepriklausomai nuo šios konkrečios paskirties jos padėjo stiprinti kapitalo bazę ir plėsti bendras veiklos galimybes.

(27)

Kredito įstaigos veiklos apimtis labai priklauso nuo nuosavo kapitalo dydžio. Nuosavas kapitalas, perkėlus būsto statybos rėmimo paskolas iš LABO į BayernLB, padidėjo ne taip jau mažai.

(28)

Iki turto perkėlimo į BayernLB banką perkelti paskirtas būsto statybos rėmimo paskolas įvertino audito bendrovė [...] (15) savo dviejose ekspertizėse, parengtose 1994 m. spalio 5 d. ir 1996 m. balandžio 30 d. Pagal tai nustatyta grynoji paskolų reikalavimų (gautinų sumų) grynoji vertė buvo kapitalo rezervo forma perkelta kaip nuosavas kapitalas į BayernLB. Pirmosios dalinės sumos grynoji vertė 1994 m. gruodžio 31 d. buvo 655 mln. Vokietijos markių, antrosios dalinės sumos grynoji vertė 1995 m. gruodžio 31 d. buvo 542 mln. Vokietijos markių. Taigi bendrą tikslinio rezervo sumą sudarė 1,197 mlrd. Vokietijos markių.

(29)

1996 m. gegužės 8 d. raštu Vokietijos kreditų priežiūros valdyba (Bundesaufsichtsamt für das Kreditwesen, toliau – BAKred) (16) pranešė, kad BayernLB sudarytą 655 mln. Vokietijos markių dydžio tikslinį rezervą pripažins visa šia apimtimi garantiniu nuosavu kapitalu Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnio teisiniu požiūriu. Įtraukusi visą 1,197 mlrd. Vokietijos markių dydžio tikslinį rezervą kaip garantinį pagrindinį kapitalą, BAKred nustatė 1996 m. gruodžio 20 d. raštu BayernLB garantinį nuosavą kapitalą, įskaitant ir papildomą kapitalą 1996 m. gruodžio 23 d., 14,6 mlrd. Vokietijos markių. (17) Pagrindinio kapitalo dalis garantiniame nuosavame kapitale iš viso siekė 8,8 mlrd. Vokietijos markių.

(30)

Todėl kapitalo investicija tikslinio rezervo dėka siekė, palyginti su 14,6 mlrd. Vokietijos markių dydžio nuosavomis lėšomis 1995 m. gruodžio 31 d., maždaug 8 % jau turimų 1995 m. gruodžio 31 d. garantinių nuosavų lėšų ir maždaug 13 % pripažinto pagrindinio kapitalo, kuris buvo 8,8 mlrd. Vokietijos markių dydžio.

(31)

Pagal turimą informaciją – gavus BAKred patvirtinimus – faktiškai kaip garantinė parama buvo reikalingos lėšos: 655 mln. Vokietijos markių dydžio suma nuo 1996 m. gegužės 20 d. ir 1,197 mlrd. Vokietijos markių dydžio suma nuo 1996 m. gruodžio 23 d.

(32)

Vokietijos duomenimis, iš tikrųjų BayernLB panaudojo tikslinį rezervą tik vieną kartą 1998 m. ir tik vienam mėnesiui, būtent 14 mln. Vokietijos markių dydžio sumą.

(33)

Be to, Vokietija aiškino, kad BAKred nuosavomis lėšomis pripažintą BayernLB tikslinio rezervo 1,197 mlrd. Vokietijos markių grynąją vertę reikėtų suprasti tik kaip viršutinę ribą rizikingiems aktyvams padengti, bet ne nuolatiniam ir nekintamam disponavimui tokio dydžio suma kreditams remti. Veikiau grynoji vertė padengė tuos svyravimus, kurie visų pirma susiję su likvidžių lėšų einamuoju naudojimu naujiems kreditams suteikti, ir ką galėjo nuspręsti pagal Turto perkėlimo sutarties (Einbringungsvertrag) 1 straipsnio 3 dalį tik Žemė (18), tačiau taip pat susiję ir su suteikta palikta teise gauti paskolų skolas, kurios buvo pagrįstos tam tikrais rėmimo aspektais. Todėl tikslinio turto grynoji vertė 1998 m. buvo mažesnė už pagal bankų priežiūros teisę pripažintą 1,197 mlrd. Vokietijos markių sumą ir siekė [...] Vokietijos markių, 1999 m. sumažėjo [...] eurų suma ir turėjo būti kompensuojama pasitelkiant kitas kapitalo sudedamąsias dalis. Taigi, Vokietijos duomenimis, kapitalas nebuvo ištisai naudojamas ta apimtimi, kokią buvo pripažinusi BAKred padengti rizikingiems aktyvams.

(34)

1 lentelė. Vokietijos pateikti turto vertės faktiniai svyravimai:

(35)

Pagal 1994 m. gruodžio 15 d. Turto perkėlimo sutarties, sudarytos tarp Bavarijos žemės ir banko BayernLB, 4 straipsnio 1 dalį už turto perkėlimo būdu suteiktas lėšas buvo sutartas atlygis, tačiau tik už atitinkamai panaudojamą sumą. Pagal Turto perkėlimo sutartį ši išmoka siekė 0,6 % perkeltų lėšų faktiškai panaudojamos dalies komercinei veiklai remti – būtent banko sektoriaus rezultato (pelno) sąskaita, ir atlygį reikėjo mokėti patvirtinus atitinkamų ūkinių metų balansą. (20). Nustatant tokią atlygio normą, remiantis Vokietijos pateikta informacija ir nurodytais duomenimis, buvo atsižvelgta į tai, kad suteiktas tikslinis rezervas buvo nelikvidus, todėl faktinę veiklos plėtrą reikėjo refinansuoti prisiimant likvidžias lėšas.

(36)

Be to, Vokietijos duomenimis, atlygis už tikslinį turtą mokesčių požiūriu buvo prilygintas pelno panaudojimui ir jo nebuvo galima atimti kaip įmonės (eksploatacinių) išlaidų, todėl atlygį reikėjo mokėti atskaičius mokesčius.

(37)

Atsižvelgdama į mokėtino atlygio apskaičiavimo pagrindą, Vokietija procedūroje nurodė, kad visiškai sunaudojus tikslinį rezervą, sutartas atlygis turėtų siekti 0,6 % per metus (21), t. y. maždaug 7,2 mln. Vokietijos markių. Kaip jau buvo paaiškinta, BayernLB, Vokietijos duomenimis, tikslinį rezervą panaudojo tik vieną vienintelį kartą 1998 m. ir tai tik vienam mėnesiui, būtent 14 mln. Vokietijos markių, už ką buvo sumokėtas 7 000 Vokietijos markių atlygis.

(38)

Be to, BayernLB pagal 1994 m. gruodžio 15 d. Turto perkėlimo sutarties 6 straipsnio 2 dalį kartu ir pagal 1995 m. gruodžio 28 d. Turto perkėlimo sutarties 2 straipsnį Bavarijos žemei sumokėjo 0,05 % dydžio mokestį už tikslinio turto paskolų laidavimą dėl galimo paskolų negrąžinimo. Sumokėtas sumas Vokietija detaliai nurodė skaičiais.

(39)

Komisija savo 2002 m. lapkričio 13 d. Sprendime pradėti procedūrą padarė išvadą, kad Žemės būsto statybos paskolų perkėlimą į BayernLB tikriausiai galima būtų įvardyti kaip valstybės pagalbą bankui Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu.

(40)

Komisijos atlikto patikrinimo atspirties taškas buvo rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principas. Pagal tai aplinkybė, kad įmonės priklauso viešojo sektoriaus nuosavybei ir gauna šias lėšas, nėra valstybės pagalba. Tik tada yra laikoma įmonės palaikymu, kai šiai viešajai įmonei yra suteikiamos valstybės lėšos tokiomis sąlygomis, kokių ji nebūtų turėjusi įprastomis rinkos sąlygomis.

(41)

Šiuo atveju Komisija įžvelgė BayernLB bankui ekonominę naudą dėl suteiktų nuosavų lėšų, ypač padidinus kreditų išdavimo pajėgumus, skirtus BayernLB komerciniams ir į rinką orientuotiems kreditų sandoriams (nuosavo kapitalo funkcijos plėtra). Įprastomis rinkos sąlygomis už kapitalo perkėlimą yra atlyginama pagal jo vertę, atsižvelgiant į jo funkciją ir susidariusią riziką. Atspirties taškas įprastam rinkoje atlygiui už perkeltą kapitalą turi būti ilgalaikė nerizikinga palūkanų norma (federalinėms 10 metų trukmės paskoloms), kuriai nustatoma rizikos marža, atspindinti padidintą nuosavo kapitalo riziką. Kadangi jau atlygio norma už ilgalaikę nerizikingą turto investiciją 1994 m. pabaigoje turto perkėlimo metu, Vokietijos duomenimis, buvo 7,9 % per metus, Komisija labai suabejojo tuo, kad 0,6 % dydžio metinis atlygis už faktiškai panaudotas nuosavas lėšas, net neatsižvelgiant į reikalingą rizikos maržą, galėtų būti laikomas įprastu rinkai.

(42)

Be to, Komisija suabejojo, ar rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas būtų sutikęs su savo atlygio mažinimu, siejamu su faktiškai naudojama lėšų dalimi. Taip pat pasirodė abejotina, kad ir kiti Vokietijos nurodyti atlygio komponentai – tarp jų ir Žemei už paskolų reikalavimų (gautinų sumų) laidavimo perėmimą mokamas 0,05 % metinis atlygis nuo laiduojamos perkeltų skolinių reikalavimų sumos ir paskolų gavėjų mokamos palūkanos, kurios ir toliau tenka Žemei arba tarpinių investicijų palūkanos (22) – iš tikrųjų yra atlygis už garantinio nuosavo kapitalo veiklos plėtros funkciją.

(43)

Tačiau Komisija pripažino, kad nustatant rinkai įprastą atlygį, reikėtų atsižvelgti į perkelto kapitalo likvidumo nebuvimą. Pagal Tikslinio turto įstatymo (Zweckvermögensgesetz) 1 straipsnį būsto statybos paskolos, užfiksuotos kaip tikslinis turtas, turėtų būti panaudojamos lygiai taip pat, kaip ir iki jų perkėlimo socialinei būsto statybai remti. Perkėlus rėmimo turtą į BayernLB banką, nebuvo pasirūpinta jo likvidumu. Nors ir nelikvidžios lėšos bankui suteikė galimybę išplėsti apimtis, tačiau reikia atsižvelgti į tai, kad bankas visa apimtimi gali padidinti veiklos apimtis tik tada, kai jis papildomą kreditų apimtį visiškai refinansuoja kapitalo rinkoje. Todėl Žemė negali tikėtis tokios kapitalo grąžos, kokią gautų likvidaus kapitalo investuotojas, ir todėl atitinkama nuolaida yra pagrįsta.

(44)

Komisija negalėjo pripažinti, jog Žemė, perkeldama būsto statybos paskolas, būtų siekusi tinkamai dalyvauti paskirstant banko pelno išmokas (dividendus) ir didinant banko vertės prieaugį. Ypač pažymėtina tai, kad Žemė nesiekė pakeisti turto dalių (akcijų) santykio savo naudai, ko iš tikrųjų reikėjo, norint užtikrinti, kad išmokami dividendai ir vertės prieaugis atitiktų investuoto kapitalo dydį.

(45)

Kadangi šioje situacijoje nebuvo galima taikyti Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 ir 3 dalyje bei Europos bendrijos steigimo sutarties 86 straipsnio 2 dalyje nurodytų išimtinių nuostatų, valstybės pagalba pasirodė nesuderinama su bendrąja rinka.

(46)

Vokietija savo nuomonėje dėl sprendimo pradėti procedūrą išreiškė savo poziciją, kad tikslinio turto perkėlimas į BayernLB, kitaip negu WestLB atveju, yra panašus ne į įstatinio kapitalo investiciją, bet į neskelbiamuosius indėlius Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnio 4 dalies teisiniu požiūriu, ką Komisija nepakankamai įvertino.

(47)

Lemiamas argumentas Vokietijai buvo tas, kad iki 1996 m. pabaigos, t. y. iki tikslinio turto pripažinimo pagal bankų priežiūros teisę momento, Bavarijos taupomosios kasos, taip pat ir privatūs investuotojai suteikė BayernLB bankui jau beveik 1,3 mlrd. Vokietijos markių dydžio pagrindinį kapitalą – iš tos sumos maždaug 900 mln. Vokietijos markių per Bavarijos taupomąsias kasas – kaip tik neskelbiamųjų indėlių forma. Šiuos indėlius BAKred pripažino pagrindiniu kapitalu pagal Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnio 4 dalį. Vadinasi, neskelbiamieji indėliai turto perkėlimo metu jau buvo įprasta priemonė BayernLB banko pagrindiniam kapitalui įsigyti.

(48)

Be to, tikslinis turtas ir turinio atžvilgiu yra panašus į BayernLB neskelbiamuosius indėlius. Atsižvelgiant į jų ekonominę funkciją, t. y. galimybę plėtoti veiklą, abi kapitalo formos buvo identiškos, nes abi buvo pripažintos pagrindiniu kapitalu. Abi tiesiogiai dalyvauja didinant banko vertę ir nesuteikia jokių papildomų balso teisių. O kas dėl praradimo rizikos, tai nėra taip pat jokių skirtumų, nes abi formos vienodai būtų panaudojamos nuostoliui kompensuoti. Vienintelis skirtumas yra tas, kad tikslinis turtas suteiktas neterminuotai, o neskelbiamieji indėliai paprastai yra terminuoti. Tačiau tikslinio rezervo nereikėtų laikyti būtinai neterminuotu, nes bet kuriuo metu gali būti sutariama jį panaikinti. Beje, yra ne tik terminuotų, bet ir neterminuotų neskelbiamųjų indėlių. Palyginamieji stebėjimai parodė, kad rinkoje nėra aiškaus kainų skirtumo tarp terminuotų ir neterminuotų neskelbiamųjų indėlių.

(49)

Vokietija taip pat nurodė, kad tikslinis turtas praradimo (nuostolių) rizikos atžvilgiu nėra vienodoje situacijoje su įstatiniu kapitalu. Priešingai negu WestLB atveju, kur perkėlus Wfa turtą, jis sudarė beveik 50 % banko nuosavų lėšų, atitinkama būsto statybos reikalavimų (gautinų sumų) dalis turto perkėlimo metu banke BayernLB sudarė tik apie 8 % nuosavų lėšų. Be to, BayernLB, kitaip negu WestLB, nebuvo priklausomas nuo būsto statybos turte „įkūnyto“ pagrindinio kapitalo. Bankas visada buvo pelningas ir jau iki to laiko turėjo daug nuosavų lėšų. Jų pagrindą jau nuo 1991 m. sudarė ir Bavarijos taupomųjų kasų, ir privačių įmonių neskelbiamieji indėliai. Be to, tarp Bavarijos žemės ir banko BayernLB buvo susitarimas, kad tikslinį turtą galima panaudoti tik po visų kitų kapitalo sudedamųjų dalių panaudojimo su rizikingais aktyvais.

(50)

Tai, kad Žemė, perkeldama tikslinį turtą, mažiau rizikavo negu privatus investuotojas, reikėtų pagrįsti tuo, kad Bavarijos taupomųjų kasų asociacija Sparkassenverband Bayer, kaip antroji turto dalių savininkė, pagal 1994 m. gruodžio 15 d. Bavarijos žemės ir Bavarijos taupomųjų kasų asociacijos sutarties 2 straipsnį buvo įpareigota prisiimti BayernLB nuostolių naštą per pusę, jeigu tikslinis turtas būtų sunaudojamas arba jeigu jį panaudotų BayernLB kreditoriai nuostoliams padengti.

(51)

Atsižvelgdama į tai, kad suteiktą kapitalą galima palyginti su neskelbiamųjų indėlių pagrindinio kapitalo priemone, bet ne su įstatiniu kapitalu, Vokietija padarė išvadą, kad už tikslinį turtą atlyginta yra tinkamai ir todėl nėra jokio BayernLB palaikymo, o kartu ir valstybės pagalbos.

(52)

Vokietijos duomenimis, sutartas atlygis buvo priklausantys nuo kapitalo panaudojimo 0,6 % dydžio garantiniai komisiniai per metus, būtent pagrindiniu kapitalu pagal bankų priežiūros teisę pripažintos tikslinio rezervo vertės bankų sektoriaus įmonės rezultato sąskaita.

(53)

Be to, ir 0,05 % metinį laidavimo mokestį už Bavarijos žemės laiduojamą paskolų reikalavimų (gautinų sumų) sumą reikėtų laikyti atlygiu už tikslinio turto perkėlimą. Vokietija taip mano dėl to, kad laidavimo prisiėmimas tiesiogiai yra susijęs su ketinimu sustiprinti žemės banko nuosavą kapitalą. Remiantis įstatymo pagrindimu, laidavimas buvo reikalingas tam, kad būtų užtikrintas įstatyme numatytas Žemės banko nuosavo kapitalo sustiprinimas. Tai leistų užkirsti kelią tikslinio turto sumažėjimui dėl galimo skolų negrąžinimo (23). Vokietija, atsižvelgdama į [...] atliktų 1994 m. spalio 5 d. ir 1996 m. balandžio 30 d. ekspertizių aktus, atkreipia dėmesį į tai, kad vadinamoji kapitalizavimo palūkanų norma faktinei reikalavimų (gautinų skolų) vertei apskaičiuoti – be Bavarijos žemės prisiimto laidavimo už galimą skolų negrąžinimą – kur ši norma buvo įvertinta 7,5 %, turėtų būti padidinama papildoma rizikos marža. Vadinasi, dėl šios priežasties gautųsi mažesnė grynoji vertė ir todėl tik mažesnę sumą galėtų pripažinti BAKred  (24).

(54)

Vokietija, vykstant procesui visiškai atsiribojo nuo savo ankstesnės nuomonės, kad taip pat ir palūkanas iš tarpinių investicijų bei grįžtančias sumas iš paskolų, kurios ir toliau atiteko Žemei, reikėtų laikyti atlygio elementais.

(55)

Vokietija, aiškindama apie sumokėto atlygio atitikimą įprastam atlygiui rinkoje, teigė, kad remiantis panašumu į BayernLB banko neskelbiamuosius indėlius, atspirties taškas turėtų būti ta norma, kurią BayernLB bankas per pagalbai svarbų laikotarpį mokėjo savo neskelbiamiesiems bendrovės nariams, t. y. maždaug 7–8 % jų atitinkamos nominalios vertės per metus.

(56)

Vien dėl likvidumo stokos vertėtų pradinei nustatytai normai taikyti didelę nuolaidą. Šiuo atveju reikėtų atimti ne tik neto refinansavimo išlaidas, kaip WestLB atveju, bet taip pat ir bruto refinansavimo išlaidas. Privatus investuotojas, atsižvelgdamas į tai, kad BayernLB bankui suteiktas kapitalo suma sudarė tik 8 % nuosavų lėšų, bet ne 50 %, kaip WestLB atveju, negalėtų atimti vien tik neto refinansavimo išlaidas.

(57)

Vokietija savo nuomonėje dėl Komisijos sprendimo pradėti procedūrą atkreipė dėmesį ir į tai, jog darant prielaidą, kad tikslinis turtas yra tik į neskelbiamuosius indėlius panašus kapitalas, nebuvo reikalo keisti ir turto dalių (akcijų) santykio BayernLB banke Bavarijos žemės naudai. Beje, Taupomųjų kasų asociacija taip pat nepritarė turto dalių pakeitimui savo naudai, nes kapitalo perkėlimo metu jai nebuvo jokio poreikio papildomam kapitalui, o be to, ji ir pati iki tol įnešė į banką apie 900 mln. Vokietijos markių neskelbiamųjų indėlių forma (25), neprieštaraudama panašiai Bavarijos žemės pozicijai.

(58)

Vokietija taip pat nurodė, kad Žemė, kaip pusės turto savininkė, turėjo tikėtis gauti nemažai naudos iš nuosavo kapitalo grąžos, palyginti su kitomis kredito įstaigomis. Taigi Žemė nesitenkino ribota kapitalo grąža ar visišku jos nebuvimu. Komisija, vertindama investiciją, į tai turėtų atsižvelgti.

(59)

BdB nuomone, BayernLB bankas sumokėjo netinkamą atlygį už investuotą pagrindinį kapitalą ir todėl laikytina, kad gavo valstybės pagalbą.

(60)

BdB savo 2003 m. liepos 29 d. pareikštoje nuomonėje dėl 2002 m. lapkričio 13 d. pradėtos žemių bankų procedūros aiškina, kad nustatant, koks atlygis yra tinkamas, yra remiamasi tokia metodika, kurią Komisija taikė savo 1999 m. liepos 8 d. Sprendime dėl WestLB banko.

(61)

Todėl visų pirmiausia reikėtų palyginti suteiktą disponuoti kapitalą su kitomis nuosavo kapitalo priemonėmis. Paskui antruoju žingsniu reikėtų apskaičiuoti minimalų atlygį, kurio investuotojas tikėtųsi už konkrečią kapitalo investiciją į Žemės banką. Galiausiai reikėtų apskaičiuoti galimas priemokas ir nuolaidas dėl specifinių turto perkėlimo ypatybių.

(62)

BdB savo nuomonėje padarė išvadą, kad būsto statybos ir rėmimo turto perkėlimą visose minėtose penkiose žemių bankų procedūrose, taip pat ir BayernLB atveju, reikėtų palyginti su įstatinio kapitalo investicija.

(63)

Beveik visiems žemių bankams nuo 1992 m. prireikė naujo pagrindinio kapitalo, kad galėtų atitikti griežtesnius naujos Mokumo direktyvos reikalavimus. Nepadidinę kapitalo, žemių bankai turėtų susiaurinti savo veiklą. BdB nuomone, iš to reikėtų daryti išvadą, kad investuotą kapitalą reikia palyginti tik su tokiomis nuosavo kapitalo priemonėmis, kurios Vokietijoje buvo pripažintos turto, kaip pagrindinio kapitalo („1 klasės“ kapitalo), perkėlimo ir disponavimo metais. Dėl šios priežasties beveik iš karto atkristų privilegijuotosios akcijos, neturinčios balso teisės, taip pat teisės gauti dalį pelno nebūnant akcininku (Genusssrechte) ir vadinamosios perpetual preferred shares akcijos. Šios trys nuosavo kapitalo priemonės Vokietijoje nelaikomos pripažintu pagrindiniu kapitalu, o tik papildomu kapitalu („2 klasės“ kapitalu). perpetual preferred shares dvidešimtojo amžiaus paskutiniojo dešimtmečio pradžioje Vokietijoje dar nebuvo.

(64)

Pagrindiniu kapitalu (Kernkapital) Vokietijoje atitinkamu turto perkėlimo laikotarpiu buvo pripažįstamas tik įstatinis kapitalas ir neskelbiamosios investicijos (akcijos ar indėliai). Lyginti su neskelbiamosiomis investicijomis bet kuriuo atveju yra neverta. Visų pirma, neskelbiamosios investicijos, palyginti su suteiktu įstatiniu kapitalu, yra terminuotos arba galėtų būti nutraukiamos tokių indėlių sutartys, o pasibaigus terminui, jas reikėtų grąžinti investuotojui. Todėl investuotojas negalėtų tikėtis gauti už neskelbiamąjį indėlį tokio paties atlygio kaip už neterminuotas bankų priežiūros teisiniu požiūriu pripažintas nuosavo kapitalo priemones.

(65)

Kita vertus, kadangi pareikšta, kad investuotu kapitalu pagal Žemės banko savininkų susitarimą yra atsakoma iš eilės po įstatinio kapitalo, tai dėl to nereikėtų kildinti sumažintos rizikos investuotojui. Visais turto perkėlimo atvejais investuotas kapitalas yra svarbi viso pagrindinio kapitalo (Kernkapital) dalis, iš dalies sudaranti daugiau kaip 50 % jo dydžio. Dėl to yra didžiulė tikimybė, kad investuotas kapitalas, esant nuostoliams, bent iš dalies bus panaudotas jiems padengti (26).

(66)

Trečia, skirtingą neskelbiamųjų indėlių, palyginti su kapitalu, kuris buvo investuotas perkeliant rėmimo turtą į žemių bankus, kokybę patvirtino ir Bazelio Bankų priežiūros komitetas, atsižvelgdamas į pagrindinio kapitalo apibrėžimą bankų priežiūros teisiniu požiūriu. Pagal tai neskelbiamuosius indėlius bankų priežiūros teisiniu požiūriu galima pripažinti tik kaip kapitalą Lower-Tier-1. Šis kapitalas galėtų sudaryti tik 15 % reikalingos pagrindinio kapitalo kvotos, t. y., esant 4 % pagrindinio kapitalo kvotai, turėtų būti 3,4 % pagrindinio kapitalo ir atvirųjų rezervų (pvz., perkelti tiksliniai rezervai į žemių bankus). Be to, antraeiles nuosavo kapitalo priemoness, pvz., privilegijuotąsias akcijas arba teises gauti dalį pelno nebūnant akcininku (Genusssrechte), bankai priimtų tik mažos apimties. Reitingų agentūroms darant spaudimą – visai kitaip, negu čia vertinamais atvejais – jie niekada nėra sudarę daugiau kaip 10 % viso pagrindinio banko kapitalo. Todėl tokiomis aplinkybėmis didelės apimties neskelbiamųjų akcijų, kurias investuotojas investuoja vienas, didelėmis sumomis panaudoti neįmanoma.

(67)

BdB aiškina, kad visi metodai, skirti tinkamam atlygiui (kapitalo grąžai) už suteiktą nuosavą kapitalą nustatyti, rėmėsi nerizikinga kapitalo grąža, pridėjus prie jos rizikos premiją. Metodai aiškinami šiuo pagrindiniu principu:

laukiama kapitalo grąža iš rizikingos investicijos

= nerizikinga kapitalo grąža + rizikos premija už rizikingą investiciją

(68)

Nerizikingai kapitalo grąžai apskaičiuoti BdB pasitelkia kapitalo grąžą už ilgalaikes valstybės paskolas, nes valstybės emitentų vertybiniai popieriai su tvirtai nustatytomis palūkanomis yra investicijos forma su mažiausia rizika arba visai nerizikinga (27).

(69)

Rizikos premijai nustatyti BdB pirmiausia apskaičiuoja vadinamąją rinkos rizikos premiją, būtent skirtumą tarp ilgalaikės vidutinės kapitalo grąžos už akcijas ir ilgalaikės vidutinės kapitalo grąžos už valstybės paskolas. Savo 2003 m. liepos 29 d. nuomonėje, atsižvelgdama į 1991 m. Stehle/Hartmond tiriamąją studiją, BdB iš pradžių buvo nustačiusi 4,6 % dydžio ilgalaikę rinkos rizikos premiją.

(70)

Antruoju žingsniu BdB nustatė Žemės bankų beta dydį, t.y. individualią bankų rizikos premiją, prie kurios reikia priderinti bendrąją rinkos rizikos premiją. Beta dydžius BdB apskaičiuoja statistiškai pagal savo duomenis, o tai reiškia, jog beta dydžiai nustatomi atrankos būdu istorinių duomenų pagrindu. BdB gauna rezultatą, kad visi beta dydžiai visiems Žemės bankams per nagrinėjamus laikotarpius yra didesni už vienetą. (28).

(71)

Pagrindu paėmęs nerizikingą 8,37 % bazinę normą (pirmajai dalinei sumai) ir 6,57 % bazinę normą (antrajai dalinei sumai), BayernLB beta faktorių 1,0803 (pirmosios dalinės sumos perkėlimo momentu) ir 1,0739 (antrosios dalinės sumos perkėlimo momentu), BdB apskaičiavo laukiamą minimalų atlygį už įstatinio kapitalo investiciją į BayernLB banką statybos paskolų reikalavimų (gautinų sumų) perkėlimo momentu 1994 m. gruodžio 31 d. – 13,34 % per metus ir 1954 m. gruodžio 31 d. – 12,87 % per metus.

(72)

BdB aiškina, kad Pirmosios instancijos teismas patvirtino normą, kurią Komisija savo Sprendime dėl WestLB atskaičiavo iš minimalaus atlygio dėl Wfa turto likvidumo nebuvimo. Vadinasi, nėra jokios dingsties tokiais atvejais atsisakyti šio metodo, nes ir čia reikia daryti likvidumo nuolaidą. Atskaitymo už likvidumo nebuvimą dydis nustatomas pagal neto refinansavimo išlaidas (iš bruto refinansavimo išlaidų atimant įmonės taikomus mokesčius), remiantis WestLB banko metodika.

(73)

BdB nuomone, Komisijos WestLB atveju taikomą maržą (1,5 %), kurią patvirtino ir Pirmosios instancijos teismas, reikėtų taikyti ir WestLB bankui. Ir šiuo atveju perkėlimo procesams, palyginti su „įprasta įstatinio kapitalo investicija“, turėjo įtakos WestLB sprendime įvardyti trys riziką didinantys veiksniai: iš dalies buvo labai didelė perkeliamo turto apimtis, nebuvo išleista naujų akcijų ir todėl atsisakyta papildomų balso teisių, o, be to, investicijos nebuvo galima pakeisti, t.y. nebuvo galimybės bet kuriuo metu atsiimti iš įmonės investuotą kapitalą.

(74)

Visų pirma BdB akcentuoja, kad, BayernLB banko atveju apskaičiuojant tinkamą atlygį, pagrindu turi būti paimta visa suma, kuri buvo pripažinta pagrindiniu kapitalu, o ne tik faktiškai naudojama ar tam skirta jos dalis. Asociacija pagrindžia savo nuostatą tuo, jog rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis investuotojas nebūtų sutikęs su savo atlygio atribojimu nuo faktiškai naudojamos dalies. Privačiam investuotojui, kuris rizikuoja savo indėlio nuostoliu, nėra esminis dalykas, ar kredito įstaiga investuotą kapitalą iš tikrųjų naudoja savo veiklai plėsti. Nepalyginamai svarbiau jam yra tai, kad jis nebegali daugiau pats valdyti investuotos sumos ir gauti už tai atitinkamą grąžą.

(75)

BdB nuomone, į Vokietijos nurodytą laidavimo mokestį nereikėtų atsižvelgti kaip į atlygio sudedamąją dalį. Ir ypač todėl, kad rėmimo turtas nuo pat pradžių buvo perkeltas faktine (grynąja) verte (1,197 mlrd. Vokietijos markių), o ne nominalia verte (5,027 mlrd. Vokietijos markių). Apskaičiuojant pagal grynąją vertę, būtų atsižvelgiama į su paskolų reikalavimų (gautinų sumų) pelningumu susijusią riziką (dėl galimo skolos negrąžinimo) ir nebūtų galima pateisinti papildomo atlygio už prisiimtą negrąžinamų skolų laidavimą.

(76)

Pagal WestLB metodiką už laikotarpį nuo kapitalo perkėlimo iki pripažinimo pagrindiniu kapitalu reikėtų mokėti 0,3 % garantinius komisinius per metus. Juk ir iki to laiko perkeltas kapitalas atliko bent garantinę funkciją. Tai taikytina iki 1996 m. gegužės 8 d. bendrai 1,197 mlrd. Vokietijos markių sumai ir nuo 1996 m. gegužės 8 d. iki gruodžio 23 d. – 542 mln. Vokietijos markių sumai.

(77)

Vokietija savo nuomonėje dėl pirmiau minėtų BdB aiškinimų nurodė, kad investuojant į akcinės bendrovės įstatinį kapitalą, nėra garantuojami nei dividendai, nei kurso ar vertės kilimas, o investuotojas įprastai rizikuoja, ar iš tikrųjų išsipildys jo lūkesčiai gauti kapitalo grąžą. Sutarus pastovų atlygį, kaip yra BayernLB atveju, atkrinta prognozės rizika ir todėl kapitalo grąža nuolat mažėja. Tai rodo, kad rinkoje nebūtų buvę įprasta, jei BayernLB Bavarijos žemei tikslinio turto perkėlimo metu būtų garantavęs tik pagal sutartį tikėtiną kapitalo grąžą ir taip tikslinio turto investuotojui būtų sudaręs geresnę padėtį negu akcijų investuotojui. Jau ir pats BdB veikimo būdas yra abejotinas, nes akcijų investavimo atveju investuotojas gali realizuoti vertės prieaugį, tik parduodamas savo turto dalis (akcijas), neapsunkindamas tuo bendrovės. Privatus investuotojas niekada negalėtų pasiekti to, kad įmonė, į kurią jis investuoja, iš jo įnašo mokėtų ekvivalentą už vertės padidėjimą, kurį investuotojas įstatinio kapitalo investicijos atveju būtų galėjęs realizuoti, tik parduodamas turto dalis (akcijas) tretiesiems asmenims.

(78)

CAPM metodas yra netinkamas rinkos kapitalo grąžai apskaičiuoti. Nebuvo CAPM metodo numatytos kaip prielaida rinkos svyravimų rizikos, nes žemių bankai nebuvo registruoti biržoje. Pagal tai nėra ir jokių beta faktorių istorinių duomenų.

(79)

Nepaisant to, Vokietija buvo tos nuomonės, kad BdB, taip pat ir apskaičiuodama pagal CAPM metodą atskirus komponentus, padarė klaidų. Yra neteisinga, nustatant nerizikingą bazinę normą, atsižvelgti į tikėtiną ilgalaikę infliaciją. Juk svarbiau yra tik tai, kokias palūkanas buvo galima gauti rinkoje. Palūkanos Vokietijoje tikslinio turto perkėlimo į BayernLB metu buvo tik 7,50 % bei 6,10 % per metus. Aktuali tikėtina infliacija jau buvo į jas įskaičiuota.

(80)

BdB paimta pagrindu 4,6 % rinkos rizikos premija yra per didelė. Vokietija tuo klausimu paaiškino, kad Stehle/Hartmond 1991 m. tyrimas dėl kapitalo grąžos raidos Vokietijos akcijų rinkoje, kuriuo rėmėsi BdB, visiškai netinkamas rinkos rizikos premijai nustatyti Vokietijos kapitalo rinkoje. Be to, rinkos rizikos premijai apskaičiuoti yra daugybė būdų, pagal kuriuos apskaičiavus buvo gauti per daug skirtingi rezultatai. Remdamasi savo apskaičiavimu, Vokietija paaiškino, kad 4,6 % rinkos rizikos premija per praėjusius 30 metų nebuvo ir pasiekta.

(81)

Apskaičiuojant beta vertę, negalima žemių bankus lyginti su vadinamaisiais kreditų bankais, kurių BdB dar nėra aiškiai apibrėžusi. Teisingiau būtų orientuotis į aiškiai apibrėžtą biržoje kotiruotų bankų grupę, vadinamuosius CDAX bankus. Šiai grupei, remiantis penkerių metų laikotarpio mėnesio vidurkiu, buvo nustatytas beta faktorius 0,851994 m. gruodžio 31 d. ir 0,801995 m. gruodžio 31 d., ir, kaip matyti iš pridėtų prie duomenų bazės „Datastream“ apskaičiavimų, beje, pagrindu beta faktoriui apskaičiuoti teisingai buvo paimtas tik penkių mėnesių laikotarpis. BdB nagrinėtas laikotarpis nuo 1974 m. beta faktoriui apskaičiuoti yra per ilgas, nes tiek kapitalo rinkos aplinka, tiek ir bankų sektorius praeito šimtmečio paskutiniojo dešimtmečio pradžioje labai pasikeitė.

(82)

Vadinasi, visi CAPM metodui reikalingi veiksniai buvo neteisingai įvertinti ir rinkai įprasta mažiausia kapitalo grąža nagrinėjamoms transakcijoms pernelyg įvertinta.

(83)

2003 m. spalio 30 d. Vokietijos Vyriausybės pareikštoje nuomonėje dėl 2002 m. lapkričio 13 d. Komisijos nutarimo pradėti procedūrą Šiaurės Reino-Vestfalijos žemė ir WestLB nesutinka, kad turto perkėlimas į žemių bankus galėtų būti palyginamas su įstatiniu kapitalu (Stammkapital). Juo labiau, kad neskelbiamieji indėliai ir vadinamieji perpetuals Vokietijoje jau nuo 1991 pripažįstami pagrindiniu kapitalu (Kernkapital). Be to, atlygis apskaičiuojamas ne pagal investicijos klasifikaciją bankų priežiūros teisiniu požiūriu, bet pagal jos rizikos pobūdį. Kadangi turtas pagal atsakomybę yra suskirstytas į tam tikrą seką, tai rizikos struktūra yra labiau panaši į neskelbiamuosius indėlius ir vadinamuosius perpetuals, negu į įstatinio kapitalo investicijas.

(84)

Vertinant mažiausio atlygio už įstatinio kapitalo investiciją apskaičiavimą, dėl CAPM metodo, WestLB požiūriu, nėra pagrindo prieštarauti. Tačiau BdB asociacijos apskaičiuotos beta vertės – kur kas didesnės už 1 – yra netinkamos. Didesnis už 1 beta faktorius rodo, kad įmonės akcija yra rizikingesnė, palyginti su esančiomis visoje rinkoje. Atsižvelgiant į tuo metu neginčijamai egzistavusias garantijų formas – atsakomybę už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“ – vok. Anstaltslast) ir garanto civilinę atsakomybę už visas prievoles („garanto civilinė atsakomybė“ – vok. Gewährträgerhaftung), investicijos į kurį nors Žemės banką rizika buvo mažesnė už bendrą rinkos riziką.

(85)

Be to, specifiniu žemės bankų atveju būtų klaidinga tikėtinos kapitalo grąžos siekti turto perkėlimo į žemių bankus metu. Tokia pradinė nuostata privačiam investuotojui iš esmės būtų naudinga. Šiuo atveju tai reikštų, jog pagrindu reikėtų imti 1991 m. laukiamą kapitalo grąžą. Tačiau tai prieštarautų bet kokiai ekonomikos realybei, jei investuotojas 2003 m. gautų 1991 m. lauktą kapitalo grąžą, kuri yra daug didesnė už faktiškai pasiektą kapitalo grąžą. Ilgą laiką formaliai taikomoje maždaug 12 % dydžio kapitalo grąžos normoje slypi nepagrindžiama žemių bankų skriauda, palyginti su privačiais konkurentais.

(86)

Atsižvelgdami į nuolaidą dėl perkeliamo turto likvidumo nebuvimo, WestLB ir Šiaurės Reino–Vestfalijos žemė išreiškė savo požiūrį, kad normą už nerizikingas valstybės paskolas iš pagrindinės kapitalo grąžos reikia visiškai atskaityti. Iš perkeliamo turto žemių bankai neįgijo jokio likvidumo. Ekonomiškai nėra tikslinga šią normą sumažinti sutaupytų mokesčių suma, nes kapitalo rinkos priemonių kaina nepriklauso nuo mokesčių situacijos. Priešingu atveju kapitalo rinkos priemonės kainos turėtų būti skirtingos ir priklausyti nuo mokesčių situacijos.

(87)

Pagaliau reikia atsižvelgti į mažėjančią riziką ir kartu į atlygį, nes kai nėra turto likvidumo, tai likvidumu nėra ir rizikuojama. Į tai reikėtų atsižvelgti, taikant atitinkamą nuolaidą. Lygiai taip pat reikėtų taikyti nuolaidą dėl vadinamojo savininkų efekto, nes investuotojas, kuris jau dalyvauja įmonės veikloje, papildomą investiciją įvertintų kitaip negu naujas investuotojas.

(88)

2004 m. spalio 8 d. skundo pateikėja BdB, Bavarijos žemė ir BayernLB perdavė Komisijai tarpusavio susitarimą dėl BayernLB pagalbos procedūros reikalų. Nepaisant ir toliau susitarime tarp šalių egzistuojančių principinių teisinių požiūrių skirtumų, šalys priėjo vieningą nuomonę dėl to, ką jos laiko tinkamais parametrais tinkamam atlygiui už hipotetinę įstatinio kapitalo investiciją į BayernLB nustatyti. Šalys prašo Komisiją savo sprendime atsižvelgti į susitarimo rezultatus.

(89)

Šalys, remdamosi modelio Capital Asset Pricing Modell (CAPM) pagrindu, pirmiausia apskaičiavo tikėtiną minimalų atlygį už hipotetinę įstatinio kapitalo investiciją į BayernLB. Pagal apskaičiavimą tinkamas mažiausias atlygis už tikslinio turto pirmąją dalinę sumą turėtų būti 9,87 % per metus, o už antrąją šio turto dalinę sumą – 8,0 % per metus.

(90)

Šiam mažiausiam atlygiui apskaičiuoti buvo naudojamos Žemės bankų ilgalaikės nerizikingos palūkanų normos, apskaičiuotos taikant Vokietijos biržos Deutsche Börse AG indeksą REX10 Performance Index, ir beta veiksniai, įvertinti remiantis Žemės banko užsakymu 2004 m. gegužės 26 d. parengta [...] ekspertize. BayernLB bankui aktualiu turto perkėlimo laiku 1994 m. gruodžio 31 d. buvo gauta konkreti 7,5 % nerizikinga pagrindinė (bazinė) palūkanų norma ir 1995 m. gruodžio 31 d. – 6,1 % nerizikinga pagrindinė (bazinė) palūkanų norma. Atsižvelgiant į [...] nuomonę, beta faktoriais buvo nustatytos 0,593 (1994 m. gruodžio 31 d.) ir 0,475 (1995 m. gruodžio 31 d.) vertės. Rinkos rizikos įmoka buvo nustatyta 4 % (visiems žemių bankams vienodai).

(91)

Pradinė 9,87 % palūkanų norma (1994 m. gruodžio 31 d.) buvo apskaičiuota taip: nerizikinga 7,5 % palūkanų norma + (bendra 4,0 % rinkos rizikos įmoka 4,0 × beta faktorius 0,593).

(92)

Pradinė 8,00 % palūkanų norma (1995 m. gruodžio 31 d.) buvo apskaičiuota taip: nerizikinga 6,1 % palūkanų norma + (bendra 4,0 % rinkos rizikos įmoka 4,0 × beta faktorius 0,475).

(93)

Paskui dėl tikslinio turto trūkstamo likvidumo buvo suteikta nuolaida. Kartu nustatytos minėtosios nerizikingos 7,5 % ir 6,1 % palūkanų normos buvo paimtos pagrindu kaip bruto refinansavimo išlaidos iš viso. Esminėms neto finansavimo išlaidoms apskaičiuoti pagrindinė BayernLB banko mokesčių našta, susiejant ją su abiem perkėlimo laikotarpiais, buvo sudėta su 50 %, taip buvo gautos nuolaidos – 3,57 % (1994 m. gruodžio 31 d.) ir 3,05 % (1995 m. gruodžio 31 d.).

(94)

Pagaliau prisideda 0,3 % priedas dėl balso teisių neišleidimo.

(95)

Iš viso buvo gautas iš to tinkamas atlygis už tikslinį turtą – 6,42 % (pirmąją dalinę sumą) ir 5,25 % (antrąją dalinę sumą), atskaičius mokesčius, kuriuos reikia mokėti už visą BAKred pripažintą sumą, ir būtent atitinkamai nuo mėnesio pabaigos, kai BAKred konkrečią sumą pripažino pagrindiniu kapitalu (už 655 mln. Vokietijos markių sumą nuo 1996 m. gegužės 31 d. ir už bendrą 1,197 mlrd. Vokietijos markių sumą nuo 1996 m. gruodžio 31 d.). 1998 ir 1999 metais, per kuriuos grynoji vertė dėl svyravimų buvo mažesnė už BAKred pripažintą sumą, apskaičiavimo pagrindu reikėtų imti tik sumažėjusią faktinę sumą.

(96)

Pagal susitarimą pagalbos elementas gali būti apskaičiuojamas kaip skirtumas tarp BayernLB banko faktiškai mokamo 0,6 % metinio atlygio už tikslinio turto dalį, padengtą pagal riziką įvertintais aktyvais, ir atitinkamai apskaičiuoto 6,42 %, tinkamo atlygio (už pirmąją dalinę sumą) ir 5,25 % tinkamo atlygio (už antrąją dalinę sumą), kurį bankas BayernLB turi grąžinti.

(97)

Šalys negalėjo pasiekti susitarimo tuo klausimu, ar reikia atimti BayernLB banko mokamus 0,05 % avalinių komisinių (Avalprovision), kuriuos bankas moka už Bavarijos žemės prisiimtą laidavimą už tikslinio turto nominalią vertę, kaip jau užmokėtą atlygio elementą.

(98)

Susitarime nėra pareikšta jokios nuomonės apie mokėtinus garantinius komisinius už laikotarpį nuo kapitalo perkėlimo į banką iki tol, kol jis buvo nepripažintas BAKred. Tačiau šalys prie Susitarimo pridėtoje lentelėje, kurioje buvo apskaičiuotas pagalbos elementas, abiem dalinėms sumoms už šį laikotarpį pagrindu paėmė 0,15 % garantinius komisinius, atskaičius mokesčius.

(99)

Pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį, išskyrus tuos atvejus, kai ši Sutartis nustato kitaip, valstybės narės arba iš jos valstybinių išteklių bet kokia forma suteikta pagalba, kuri, palaikydama tam tikras įmones arba tam tikrų prekių gamybą, iškraipo konkurenciją arba gali ją iškraipyti, yra nesuderinama su bendrąja rinka, kai ji daro poveikį valstybių narių tarpusavio prekybai.

(100)

Perkeldama pirmiau aprašytąjį turtą, Bavarijos žemė pasirinko tokį kapitalo padidinimo metodą, kurio pagrindinė koncepcija buvo perkelti į BayernLB banką turtą – viešuosius statybos paskolų reikalavimus ir taip sustiprinti jo nuosavo kapitalo bazę. (29). Nepaisant to, kad grįžtančios iš šių reikalavimų (gautinų skolų) sumos ir toliau buvo skiriamos būsto statybai, taigi bendram visuomenės labui, turtas buvo pripažintas bankų priežiūros teisiniu požiūriu ir todėl jis galėjo būti panaudotas su kitomis kredito įstaigomis konkuruojančio BayernLB banko garantiniams tikslams. Be to, Bavarijos žemė Landtago išleisto įstatymo buvo įgaliota perkelti būsto statybai remti naudojamas viešąsias statybos paskolas pagal sutartį į BayernLB. Vadinasi, į BayernLB buvo perkeltos valstybės lėšos.

(101)

Tikrindama, ar valstybės lėšų perkėlimas į viešojo sektoriaus įmonę negalėtų būti šios įmonės palaikymas ir kartu valstybės pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu, Komisija taiko „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo“ principą. Šį principą Teisingumo Teismas ir Pirmosios instancijos teismas yra priėmę ir toliau išplėtoję daugybėje sprendimų, ypač šiuo atveju labai susijusioje Pirmosios instancijos teismo 2003 m. kovo 6 d. nutartyje dėl WestLB banko (30).

(102)

Pagal šį principą negalima laikyti įmonės palaikymu, jei kapitalo lėšos buvo pateiktos tokiomis sąlygomis, „kuriomis privatus finansuotojas, kuris dirba rinkos ekonomikos sąlygomis, būtų pasirengęs perleisti jas privačiai įmonei“ (31). Palaikymas Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu prieštarauja tam, kai numatytas atlygio sureguliavimas ir (arba) finansinė įmonės padėtis yra tokio lygio, jog įprastos kapitalo grąžos tikėtis per tinkamą terminą neįmanoma (32).

(103)

Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principas vienodai taikomas visoms viešosioms įmonėms nepriklausomai nuo to, ar jos dirba pelningai, ar nuostolingai. Šią Komisijos poziciją patvirtino Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje dėl WestLB banko (33).

(104)

Be to yra aišku, kad Komisija, vertindama konkretų atvejį, turi remtis duomenimis, kuriuos galėjo turėti finansuotojas savo sprendimo dėl nagrinėjamos finansinės pagalbos priėmimo metu. Sprendimus dėl tikslinio turto perkėlimo kompetentingos viešosios įstaigos priėmė 1994 ir 1995 metais Vadinasi, Komisija turi įvertinti transakciją, remdamasi tuo metu turėtais duomenimis ir atsižvelgdama į to meto ekonomines bei rinkos sąlygas. Šiame sprendime pateikti duomenys, kurie siejasi su vėlesniais metais, naudojami tik norint parodyti turto perkėlimo pasekmes BayernLB banko pavyzdžiu, bet ne tam, kad vėliau būtų pateisinta transakcija ar dėl jos abejojama.

(105)

Taikant rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą, pagal kurį, kaip jau buvo paaiškinta, reikėtų patikrinti, ar tikėtina arba sutarta kapitalo grąža už perkeltas lėšas yra mažesnė už mokamus atlygius rinkoje už kitas panašias investicijas, taip pat neprieštarauja ir tas faktas, kad Žemė jau buvo kredito įstaigos pusės turto dalių savininkė. Vokietija dėl to paaiškina, kad šiuo atveju Žemės investiciją nereikėtų lyginti su bet kurio trečiojo asmens, kuriam terūpi vien tik kuo palankesnės palūkanos už jo panaudotą kapitalą, investicija. Žemei, kaip pusės turto dalių savininkei, yra ypač svarbu – suteikiant naujas, papildomas lėšas – užtikrinti ilgalaikį savo įstaigų ir valstybės banko konkurencingumą, kad „jos“ bankas ir ateityje galėtų aptarnauti iki šiol turimus klientus. Pagaliau investicijai reikšmingi ir įvaizdžio aspektai. Taip pat ir privati turto dalių savininkė, pvz., holdingo bendrovė arba įmonių grupė, tuometinėje situacijoje būtų suteikusi bankui kapitalo, svarbiausią reikšmę teikdama ne vien tik kapitalo grąžos optimizavimui.

(106)

Tačiau Komisija negali sutikti su Vokietijos paaiškinimu. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas, kuris įmonėje jau turi savo akcijų, pasitikrintų ir kitas investavimo galimybes ir ne šitoje įmonėje. Paprastai jis nuspręstų investuoti papildomai kitas savo lėšas į viešąją įmonę tik tada, jei iš šių papildomų lėšų galėtų tikėtis tinkamos kapitalo grąžos. Todėl į ilgalaikes akcijų savininko prognozes apie pelningumą arba pastangas puoselėti įvaizdį, iškėlus klausimą, ar kapitalo investicija yra valstybės pagalba, iš esmės nereikėtų kreipti dėmesio. Vietoj to akcijų savininko kapitalo investiciją – visai nesvarbu, dėl kokių motyvų investuojama – reikėtų įvertinti tuo požiūriu, ar investuotojas už papildomas lėšas per tam tikrą laikotarpį gali tikėtis tinkamos kapitalo grąžos.

(107)

Tokiam rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo (investuotojo) principo aiškinimui, kurį Komisija jau buvo išdėsčiusi savo Sprendime dėl WestLB 1999 m. (161 punktas ir toliau) Pirmosios instancijos teismas neprieštaravo. Pasvarsčius galima daryti lygiai tokią pačią išvadą, kad ir privatus finansuotojas, kuris jau turi savo dalį įmonės įstatiniame kapitale, paprastai nesitenkintų vien tuo, kad investicija nepadarytų jam nuostolių arba iš jos gautų tik ribotą pelną. Veikiau jis visada stengtųsi už savo investiciją gauti tinkamą kapitalo grąžą, atsižvelgdamas į esamas aplinkybes ir savo trumpalaikius, vidutinio laikotarpio ir ilgalaikius interesus (34).

(108)

Atsižvelgiant į „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principą“, per būsimąjį patikrinimą turėtų būti atsakyta į esminį klausimą, ar toks rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas (investuotojas) suteiktų bankui kapitalą, kuriam būdingi tokie patys požymiai kaip Bavarijos žemės rėmimo turto, tokiomis pačiomis sąlygomis, ypač atsižvelgiant į tikėtiną kapitalo grąžą iš investicijos.

(109)

Sutarties 295 straipsniu nuosavybės tvarka įvairiose valstybėse narėse paliekama galioti, tačiau tuo nėra pateisinamas joks sutarties konkurencijos taisyklių pažeidimas.

(110)

Vokietija dėl žemių bankų procedūros pareiškė, kad perkeltų lėšų pelningai panaudoti nebūtų įmanoma kitaip, kaip jas perkeliant į panašią viešąją įstaigą. Todėl perkėlimas buvo komerciškai tikslingiausias šio turto panaudojimas. Todėl kiekvienas atlygis už perkėlimą, t. y. bet kokia papildoma kapitalo grąža iš perkelto turto, būtų pakankamas, kad būtų pateisintas perkėlimo „rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo principas“.

(111)

Tokiais argumentais vadovautis negalima. Būtų teisingiau sakyti, kad rėmimo turto perkėlimas į BayernLB ir iš to bankui atsiradusi galimybė kapitalą panaudoti mokumo užtikrinimo tikslams buvo ekonomiškai tikslingiausia. Tačiau, kai tik viešieji pinigai ir kiti aktyvai panaudojami komercinei ir su konkurencija susijusiai veiklai, reikia taikyti rinkai įprastas taisykles. Tai reiškia, kad valstybė, vos tik nusprendusi (taip pat ir komerciškai) panaudoti tam tikrą turtą viešiesiems tikslams, turi reikalauti už tai atlygio, kuris atitinka įprastą rinkoje atlygį.

(112)

Būdas užtikrinti tinkamą grąžą iš suteikto kapitalo būtų atitinkamas Žemės turto dalių didinimas BayernLB banke, jeigu bendras banko pelningumas atitinka įprastą kapitalo grąžą, kurios iš savo investicijos tikisi rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas. Tačiau Bavarijos žemė nesiryžo eiti tokiu keliu.

(113)

Vokietija nesutinka su tuo, kad privatus investuotojas šioje situacijoje negalėtų pakeisti turto dalių (akcijų) santykio. Taupomųjų kasų asociacija Sparkassenverband, kaip kitos šalies turto dalių savininkė, nepritartų turto dalių (akcijų) santykio pakeitimui, nes tikslinio turto perkėlimo metu BayernLB bankui nebuvo poreikio papildomam pagrindiniam kapitalui, kad išlaikytų kreditų apimtį, ir Taupomųjų kasų asociacija pagal Turto perkėlimo sutarties 2 straipsnį tikslinį turtą turėtų naudoti per pusę. Be to, Bavarijos taupomosios kasos per pirmosios turto dalinės sumos perkėlimą iš viso kartu jau buvo įnešę į banką apie 900 mln. Vokietijos markių neskelbiamųjų indėlių – antrosios dalinės sumos perkėlimo metu – jau buvo beveik 1,1 mlrd. Vokietijos markių, o tai nelabai ir skirtųsi nuo Bavarijos žemės panašios situacijos.

(114)

Jeigu akcijų iš naujo paskirstyti neįmanoma, tai, Komisijos nuomone, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas (investuotojas) tik tada investuotų, jeigu susitartų bent dėl tinkamo tiesioginio atlygio. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas paprastai nesitenkina vien tuo, kad išvengtų nuostolių arba gautų tik ribotą kapitalo grąžą iš savo investicijos, bet, atsižvelgdamas į esamas aplinkybes ir savo interesus, bando padidinti iš savo turto gaunamas pajamas. (35). Todėl paprastai ir privatus investuotojas, kuris turi savo akcijų palaikymą gaunančioje įmonėje, reikalautų arba pakeisti turimų turto dalių (akcijų) santykį, arba tinkamo nuolatinio atlygio. Kita vertus, jis atsisakytų iš kapitalo investicijos papildomai uždirbtos kapitalo grąžos dalies, nes ir kiti akcijų savininkai turėtų naudos iš didesnių dividendų bei turto vertės prieaugio, patys prie to atitinkamai ir neprisidėję.

(115)

Šiuo atveju kitokio vertinimo nereikia dar ir dėl to, kad per antrąjį turto perkėlimą 1995 metais taip pat ir Bavarijos taupomosios kasos bankui BayernLB iš viso pervedė apie 1,1 mlrd. Vokietijos markių kapitalo neskelbiamųjų indėlių forma. Čia gali likti ir neatsakyta į klausimą, ar privatus investuotojas atsisakytų padidinti turto dalis (akcijas) savo naudai arba ar jis atsisakytų tiesioginio atlygio, jeigu tuo pačiu laiku kartu su jo kapitalo investicija ir kiti turto dalių savininkai atitinkamai pagal turimas turto dalis įneštų tokio paties pobūdžio investicijas, kurios lygiai tokiu būdu duotų kapitalo grąžos prieaugį. Mat, Komisijos nuomone, šiuo atveju trūksta reikiamos neskelbiamųjų indėlių tiesioginės sąsajos su rėmimo turto perkėlimu. Neskelbiamieji indėliai, kurie buvo tik iš dalies neterminuoti, tikslinio turto perkėlimo metu jau buvo įnešti. Į banką BayernLB jie buvo įnešti per laikotarpį nuo 1991 m. iki 1995 m. pabaigos mažesnėmis dalinėmis sumomis. Todėl jie nebuvo susiję su rėmimo turto perkėlimu nei laiko, nei dalyko požiūriu. Kiek žinoma, tokios sąsajos nebuvo ir vėliau perkeliant rėmimo turtą. Pavyzdžiui, nebuvo susitarta dėl jokio įpareigojimo ilgą laiką išlaikyti pastovią nekintamą bendrą taupomųjų kasų indėlių apimtį (36). Ir apskritai nematyti, kad Žemė, nustatydama atlygį už savo kapitalo investiciją, būtų įtraukusi į apskaičiavimą taupomųjų kasų sumą.

(116)

Be to, trūksta taip pat ir palyginimo su indėliais, nes už neskelbiamuosius indėlius, Vokietijos duomenimis, buvo atlyginta vien tik rinkai įprastu pastoviu atlygiu, o tuo tarpu už Bavarijos žemės investiciją – iš dalies pastoviu atlygiu, tačiau, Vokietijos aiškinimu, kartu ir per tikėtiną vertės prieaugį. Todėl abi lyginamos kapitalo sumos neturi jokios simetrijos atlygio komponentų atžvilgiu, kai, viena vertus, atlyginama tiesiogiai, o, kita vertus, –per galimą vertės pakilimą. Todėl nagrinėjamoji Bavarijos žemės investicija buvo visiškai kitokio pobūdžio negu neskelbiamieji taupomųjų kasų indėliai.

(117)

Atsižvelgiant į šiame kontekste Vokietijos cituotą Pirmosios instancijos teismo sprendimą Alitalia byloje (37), reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimas susijęs su privačių asmenų investicijomis. Taupomųjų kasų asociacija Sparkassenverband bei taupomosios kasos nėra privatūs asmenys, bet viešosios teisės organizacijos. Be to, kaip jau buvo paaiškinta, Taupomųjų kasų asociacijos Sparkassenverband bei taupomųjų kasų kapitalo investavimas nėra panašus į tikslinio turto perkėlimą nei laiko, nei turinio požiūriu.

(118)

Neteko girdėti, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas (privatus investuotojas) panašioje į rėmimo turto (rėmimo paskolų) perkėlimo į BayernLB banką situacijoje atsisakytų tinkamo tiesioginio atlygio.

(119)

Be kita ko, Vokietija aiškina, kad bent jau rėmimo turto perkėlimo į BayernLB metu Bavarijos žemė, kaip pusės turto dalių savininkė, galėjo siekti pelno iš labai naudingos, palyginti su kitomis panašiomis kredito įstaigomis, nuosavo kapitalo grąžos, kaip vienareikšmiškai rodo apskritai tuo laiku gaunama grąža iš nuosavo kapitalo. Taigi Bavarijos žemė nepasitenkino ribota kapitalo grąža ar jos nebuvimu, bet investuodama pasirinko pelningą įmonę, kurios pelningumas viršijo vidurkį. Į vadinamąjį savininkų efektą, taigi į tą aplinkybę, kad finansuotojas jau turi savo turto dalį (akcijas) įmonėje, į kurią jis investuoja, reikia bent jau atsižvelgti, jei įmonė yra pelningesnė už vidutinio pelningumo įmonę. Tai pripažino ir Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje dėl WestLB.

(120)

Komisija nesutinka su Vokietijos aiškinimu. Bavarijos žemė investavimo metu buvo tik pusės turto dalių savininkė. Vadinasi, tik pusė investicijos pagrindu galimo pasiekti įmonės vertės prieaugio ir dividendų išmokos duotų naudos Bavarijos žemei, nors ji tik viena investavo nagrinėjamą turto sumą. Joks rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas, kaip bendrasavininkis, nesutiktų vienas nešti visą investicijos naštą ir tik iš dalies realizuoti iš to gaunamą naudą. Tai, priešingai Vokietijos nuomonei, aiškiai patvirtino ir Europos Pirmosios instancijos teismas savo nutartyje dėl WestLB  (38). Pagal ją rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančio finansuotojo elgsena nesiderina su ta aplinkybe, kai iš kapitalo padidinimo gauna pelną ir kitas įmonės turto dalių savininkas, pats prie to atitinkamai net neprisidėjęs.

(121)

Todėl net pelningesnėje už vidutinę įmonėje – kaip, kad Vokietija laiko banką BayernLB – nėra taip svarbu, kiek tas pelningumas viršija vidurkį ir ar investuotojas esant tokioms aplinkybėms investavimo laikotarpiu vis tiek gaus bent patenkinamą kapitalo grąžą. Net labai pelningoje įmonėje privatus investuotojas taip pat pasistengtų iš savo investicijos gauti visą papildomą naudą. Tokiu investicijos atveju, kai yra tik vienas bendrasavininkis, nauda, kai kapitalas nedidinamas proporcingai pagal turimas turto dalis kitų (neveikiančių) bendrasavininkių sąskaita, arba kai kiti bendrasavininkiai neveikia lygiagrečiai kartu, yra užtikrinama tik tada, kai išankstinis atlygis yra nustatomas visų bendrasavininkių sąskaita, ir šis atlygis iki reguliarių pelno išmokų bendrasavininkiams tiesiai tenka investuotojui, nepriklausomai nuo jo kaip savininko statuso, ir tokiu būdu tik jam vienam teikia naudą.

(122)

Atsižvelgdama į savo metodą WestLB atveju, Komisija apskaičiuoja tinkamą atlygį už perkeltą rėmimo turtą, remdamasi komerciniu naudingumu bankui BayernLB. Komisija ir šiuo atveju atskiria kredito įstaigos komercinei veiklai suteikto rėmimo turto, kuris buvo suteiktas kaip nuosavas kapitalas, vadinamąją veiklos išplėtimo funkciją nuo (grynosios) vadinamosios garantinės funkcijos.

(123)

Vadinamąją kapitalo veiklos išplėtimo funkciją reikėtų suprasti kaip komercinės veiklos potencialo plėtrą, naudojant tam pagal riziką įvertintus aktyvus, pripažinus pagal bankų priežiūros teisę banko papildomą nuosavą kapitalą. Rinkoje įprasto atlygio pagrindas tokiu atveju yra atlygis, kurio konkrečioje situacijoje reikalautų privatus finansuotojas, suteikęs bankui teisę naudotis savo nuosavu kapitalu. Jeigu suteiktas kapitalas balanse parodomas kaip nuosavas kapitalas, bet nėra tokiu pripažintas pagal bankų priežiūros teisę, arba jis yra skirtas rėmimo veiklai plėtoti, arba dėl kitų priežasčių nėra naudojamas konkurencinei veiklai remti, tada jis negali būti naudojamas veiklai plėsti. Tačiau kapitalas nėra reikšmingas vien tik pagal bankų priežiūros teisę. Kadangi kredito įstaigos kreditoriams jis yra skirtas bent jau garantiniais tikslais (vadinamoji garantinė funkcija), tai jo ekonominė funkcija vis dar gali būti lyginama su laidavimo arba garantijos funkcija. Juk balanse rodomo nuosavo kapitalo dydis banko finansuotojams paaiškina apie jo mokumą, o tai gali daryti poveikį sąlygoms, kuriomis bankas gali priimti skolintą kapitalą. Rinkoje įprastas atlygis už vadinamąją garantinę kapitalo funkciją nustatomas pagal atlygį, kokio konkrečioje situacijoje pareikalautų privatus garantijos teikėjas iš kredito įstaigos, kurią pagal dydį ir rizikos kryptį galima būtų palyginti su BayernLB banku.

(124)

Bavarijos žemė 1994 m. gruodžio 31 d. perkėlė neprocentines ir mažų palūkanų paskolas su likusia maždaug 3 798 mln. Vokietijos markių valiuta, o 1995 m. gruodžio 31 d. – su likusia maždaug 1 219 mln. Vokietijos markių valiuta į banką BayernLB. Faktinė šio rėmimo turto vertė per ekspertizę buvo apskaičiuota pirmajai dalinei sumai 655,7 mln. Vokietijos markių ir antrajai dalinei sumai – 542,1 mln. Vokietijos markių. Taip buvo sudarytas bendras 1,197 mlrd. Vokietijos markių dydžio tikslinis rezervas, kuris BayernLB balanse buvo rodomas kaip nuosavos lėšos.

(125)

BAKred pripažino per abu turto dalinių sumų perkėlimus apskaičiuotą ir balanse užfiksuotą kaip nuosavos lėšos grynąją vertę – iš viso 1,197 mlrd. Vokietijos markių – visa apimtimi pagal bankų priežiūros teisę pagrindinėmis (bazinėmis) nuosavomis lėšomis (Basiseigenmittel) (39). Vokietijos duomenimis, tiksliniame rezerve sujungtą rėmimo turtą BayernLB galėjo visiškai skirti savo konkurencinei veiklai remti (40). Kitaip negu WestLB atveju, nebuvo numatyta tikslinį rezervą iš dalies panaudoti kredito įstaigos rėmimo veiklai remti. Todėl šiuo atveju nekyla ir klausimas, ar čia balanse kaip nuosavos lėšos nurodyto tikslinio rezervo dalis bankui BayernLB atliko vien tik garantinę funkciją. Pagal bankų priežiūros teisę pripažinta tikslinio rezervo vertė sudaro pagrindą tinkamam atlygiui už veiklos plėtrai suteiktą kapitalą apskaičiuoti.

(126)

Komisija pripažįsta, kad tikslinio rezervo grynoji vertė 1998 ir 1999 metais smuktelėjo žemiau BAKred pripažintos 1,197 mlrd. Vokietijos markių sumos, ir todėl tais metais ne visos BAKred pripažintos apimties tikslinį rezervą buvo galima panaudoti konkurencinei veiklai remti. Bavarijos žemės suteiktos garantijos už paskolas iš tikslinio turto jų negrąžinimo atveju bent užtikrino tiksliniame turte sujungtų paskolų reikalavimų (gautinų skolų) grįžimą. Beje, grynoji vertė galėjo smuktelti, kai grįžtančios lėšos vėl iš naujo buvo suteikiamos būsto statybai remti, o sprendimą dėl to pagal Turto perkėlimo sutartį (Einbringungsvertrag) galėjo priimti tik Žemė. Nebuvo jokio susitarimo apie tai, jog Žemė turėtų garantuoti, kad investuotas turtas netaptų mažesnis už tam tikrą grynąją vertę. 1998 ir 1999 metais, per kuriuos grynoji vertė dėl svyravimų iš tikrųjų tapo mažesnė už BAKred pripažintą sumą, apskaičiavimo pagrindu galima imti tik sumažėjusią grynąją vertę. Taip ir buvo susitarusios šalys 2004 m. rugsėjo 24 d. Tarpusavio susitarime (41).

(127)

Komisija yra tos nuomonės, kad apskaičiuojant tinkamą atlygį, nėra svarbu, kokio dydžio suteiktas kapitalas iš tikrųjų buvo naudojamas. Didelę reikšmę turi jau vien tik galimybė naudoti kapitalą savo veiklai plėsti. Privatus finansuotojas taip pat nebūtų patenkintas atlygiu, kuris priklausytų nuo kapitalo panaudojimo. Komisija šiuo požiūriu iš esmės vadovaujasi nuomone, kurią pareiškė BdB asociacija, nurodydama, kad rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui, rizikuojančiam savo indėlio nuostoliu, nėra svarbu, ar kredito įstaiga investuotą kapitalą iš tikrųjų naudoja savo veiklai plėsti. BdB iš esmės pagrįstai atkreipia dėmesį į tai, jog rinkos ekonomikos sąlygomis veikiančiam finansuotojui didelę reikšmę turi jau vien tai, kad jis nebegali daugiau pats valdyti investuotos sumos ir gauti už ją atitinkamos grąžos. Dėl to ir čia nagrinėjamam esminės kapitalo bazės klausimui nėra svarbu, kad BayernLB bankui suteiktas kapitalas buvo panaudotas tik vieną vienintelį kartą 1996 metais ir tai tik su maža pagal riziką įvertintų aktyvų suma, kaip yra nustačiusios pačios šalys Tarpusavio susitarime, kurį jos 2004 m. rugsėjo 24 d. perdavė Komisijai.

(128)

Be to, reikia atkreipti dėmesį į tai, kad esminis momentas atlygiui už kapitalo komercinės veiklos plėtros funkciją apskaičiuoti yra tas, kai BAKred tikslinį rezervą pripažįsta pagal bankų priežiūros teisę pagrindiniu kapitalu. Vokietijos, banko BayernLB ir skundo pateikėjos duomenimis, šį kapitalą buvo galima panaudoti tik nuo to momento su pagal riziką įvertintais aktyvais.

(129)

Jeigu kapitalas jau iki tol balanse buvo parodytas kaip nuosavos lėšos, tai mažų mažiausiai jis atliko garantinę funkciją, kaip jau detaliai paaiškinta pirmiau. Į tai, apskaičiuojant tinkamą atlygį, reikia atsižvelgti (42).

(130)

Be sumokėto 0,6 % dydžio metinio atlygio už faktiškai panaudotą kapitalą su pagal riziką įvertintais aktyvais Komisija, priešingai, negu buvo pareiškusi savo laikinąją nuomonę Sprendime pradėti procedūrą, taip pat ir 0,05 % metinį laidavimo mokestį, kurį BayernLB turėjo mokėti už Žemės garantijos prisiėmimą skolos negrąžinimo atveju, pripažįsta sumokėtu atlygiu.

(131)

Vokietija, atsižvelgdama į Komisijai pateiktas audito bendrovės [...] 1994 m. spalio 5 d. ir 1996 m. balandžio 30 d. ekspertizes, galėjo įrodyti, kad, nesant negrąžinamų skolų laidavimui, grynąją perkeltų paskolų reikalavimų vertę būtų reikėję nustatyti didesnę, nes nustatytai 7,5 % kapitalizavimo palūkanų normai būtų reikėję numatyti rizikos maržą. Tai buvo patvirtinta ir 2004 m. rugsėjo 2 d.BAFin nuomonėje, kurią Vokietija buvo perdavusi Komisijai. Tokiu būdu Komisijai buvo įrodyta, jog ir laidavimo mokestis yra tiesiogiai susijęs su atlygintina veiklos plėtros funkcija, ir todėl šį mokestį reikia pripažinti atlygio sudedamąja dalimi.

(132)

Atsižvelgdama į kitus Sprendime pradėti procedūrą įvardytus elementus – (1) paskolų gavėjų mokamas palūkanas, kurios tenka Žemei, ir (2) tarpinių investicijų palūkanas bei (3) proporcingas turto dalims administravimo išlaidų įmokas – Vokietija tuo tarpu sutiko nelaikyti jų sudedamosiomis atlygio dalimis. Komisija nemato jokios dingsties nukrypti nuo savo Sprendime pradėti procedūrą pareikštos nuomonės:

(133)

Paskolos gavėjų mokamos palūkanos: Turto perkėlimo sutarties (Einbringungsvertrag) 2 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią valstybė ateityje gaus ir dabar gauna palūkanas iš perkelto tikslinio turto reikalavimų (gautinų sumų), yra rezultatas to fakto, kad yra reikalaujama tikslinį turtą laikyti nuo banko kito turto atskirai (žr. Turto perkėlimo sutarties 2 straipsnio 3 dalį). Dėl to negalima laikyti būsimas ir dabartines palūkanas iš perkelto tikslinio turto reikalavimų (gautinų sumų) atlygiu už tikslinio turto, kaip nuosavo kapitalo, veiklos plėtros funkciją. Turto perkėlimo sutarties 2 straipsnio 1 dalies nuostata veikiau yra Tikslinio turto įstatymo (Zweckvermögensgesetz) 1 straipsnio 2 dalyje nustatytos perkelto rėmimo turto privalomos socialinės paskirties rezultatas. Pagal Tikslinio turto įstatymo 1 straipsnio 2 dalį būtina užtikrinti, kad perkeltas rėmimo turtas taip kaip ligi šiolei būtų naudojamas socialinio būsto statybai. Todėl būsimosios ir dabartinės palūkanos iš šio tikslinio turto reikalavimų (gautinų sumų), atsižvelgiant į jų privalomą tikslinę paskirtį, turi būti panaudojamos tik socialinio būsto statybos priemonėms remti. Tas faktas, kad šios palūkanos tenka valstybei, yra tik rėmimo turto privalomos socialinės paskirties išraiška ir negali būti laikoma kaip BayernLB banko papildomai mokamas atlygis.

(134)

Tarpinių investicijų palūkanos: Taip pat ir Turto perkėlimo sutarties (Einbringungsvertrag) 2 straipsnio 1 dalyje numatytos tarpinių investicijų palūkanos negali būti laikomos atlygiu už garantinio nuosavo kapitalo veiklos plėtros funkciją. Mat grįžtantys pinigai, kurie dėl socialinės paskirties vėl atitenka tiksliniam turtui – vėl kaip paskolos su palankiomis palūkanomis – pagal Žemės direktyvas ir reikalavimus yra skiriami socialinei būsto statybai (43). Vokietijos duomenimis, BayernLB bankui priklauso tik paskolų teisų „kamienas“ (nuosavo kapitalo garantinė funkcija), o nuosavo kapitalo panaudojimo ir pajamų funkcija pagal sutartį dėl savo tikslinės paskirties turi visiškai pasilikti būtent Bavarijos žemei (44). Kadangi šioje procedūroje yra nagrinėjamas tinkamas atlygis už nuosavo kapitalo garantinę funkciją, todėl galimai mokėtinas atlygis už jo panaudojimą neturi būti priskaičiuojamas prie atlygio už garantinę funkciją.

(135)

Proporcingos turto dalims administravimo išlaidų įmokos: Taip pat ir Žemei priklausančių administravimo išlaidų įmokų pagal perkeltą tikslinį turtą išimtis yra ne kas kita, kaip Turto perkėlimo sutarties (Einbringungsvertrag) 2 straipsnio 3 dalyje nustatyto perkeltų lėšų atskyrimo nuo banko kitokio turto išraiška. Tas faktas, kad valstybei tenka dalis paskolos gavėjų mokamų administravimo išlaidų įmokų, yra tikslinės turto paskirties ir perkeltų lėšų aiškaus turtinio atskyrimo rezultatas. Taip pat ir tai negali būti laikoma kaip BayernLB banko papildomai mokėtinas atlygis.

(136)

Kaip jau buvo aiškinta, atspirties taškas rinkai būdingam atlygiui nustatyti yra tas atlygis, kurio pareikalautų rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas, suteikiantis bankui nuosavą kapitalą.

(137)

Neginčijama yra tai, kad perkelto į BayernLB rėmimo turto tiesiogiai palyginti su kitomis transakcijomis (sandoriais) nėra įmanoma. Jeigu transakcija (sandoris) ir galėtų būti panašus kai kuriais aspektais į tam tikras priemones, tai kiekviena priemonė turi tiek daug skirtumų, kad bet kuris palyginimas gali būti taikomas tik ribotai. Todėl atsižvelgiant į metodą, taikomą WestLB atveju, tinkamą atlygį galima apskaičiuoti tik turto perkėlimą palyginus su įvairiomis rinkai būdingomis nuosavo kapitalo priemonėmis, kad analogo palyginimo pagrindu būtų galima nustatyti priemonę, į kurią tas perkėlimas yra panašiausias ir todėl laikomas pagrindu atlygiui nustatyti.

(138)

Vokietija, BayernLB ir skundo pateikėja sutinka, kad tiksliniame rezerve sujungtą rėmimo turtą galima palyginti tik arba su įstatiniu kapitalu, arba su neskelbiamaisiais indėliais. Kadangi BAKred tikslinį rezervą yra pripažinusi pagrindiniu kapitalu („1 klasės“ kapitalu), todėl jį galima palyginti tik su tokiomis nuosavo kapitalo priemonėmis, kurios pagrindiniu kapitalu Vokietijoje buvo pripažintos turto perkėlimo metu. Vokietijos duomenimis, pagrindiniu kapitalu 1994 ir 1995 metais buvo laikomas tik banko pagrindinis ir įstatinis kapitalas, rezervai ir neskelbiamieji indėliai, kurie atitiktų ypatingus Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnio 4 dalies reikalavimus.

(139)

Komisija atsižvelgia į procedūros dalyvių nuomonę. Jau savo Sprendime 2000/392/EB dėl WestLB atvejo 1999 m. (žr. 199 punktą) Komisija išaiškino, kad ir pagrindiniu kapitalu pripažinto Wfa turto palyginimas su hibridinėmis kapitalo priemonėmis, kurios gali būti naudojamos tik kaip papildomas kapitalas, pavyzdžiui, teisės gauti dalį pelno sertifikatai (Genussscheine), ir privilegijuotosios akcijos be balso teisės negali būti pagrindas tinkamam atlygiui už perkeltą turtą nustatyti. Pagrindinis kapitalas įmonei yra naudingesnis, nes jo dėka gali būti įgyjamos papildomos nuosavos lėšos (pvz., teisės gauti dalį pelno sertifikatai) iki tokios pačios apimties kaip pagrindinis kapitalas, ir taip padidinama nuosavų lėšų bazė. Pagrindas bazinėms nuosavoms lėšoms pripažinti yra padidėjusi perduoto kapitalo rizika, kuri iš esmės yra įvertinama didesniu šių priemonių atlygiu negu įprastu rinkoje. Todėl nuo pat pradžių negalima bazinių (pagrindinių) lėšų palyginti su vadinamosiomis papildomomis lėšomis, kurių tik tam tikrą dalį galima naudoti veiklai plėtoti.

(140)

Komisijos požiūriu, Vokietijos ir BayernLB taikomas palyginimas su neskelbiamaisiais indėliais Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnio 4 dalies požiūriu arba su neskelbiamaisiais Bavarijos taupomųjų kasų ar kitų institucinių investuotojų, kurie su kredito įstaiga sudarydavo sandorius nuo 1991 m., indėliais nėra tinkamas pagrindas tinkamam atlygiui už tikslinį rezervą nustatyti. Tikslinio turto perkėlimą veikiau reikėtų palyginti su įstatinio kapitalo investicija į BayernLB.

(141)

Komisijai esminis veiksnys tokiam palyginimui – nors BayernLB abiejų dalinių sumų perkėlimo metu jau priėmė neskelbiamuosius indėlius visa apimtimi ir su tokia nuosavo kapitalo didinimo priemonių sistema jau buvo susipažinęs – yra rėmimo turto perkėlimas ne neskelbiamųjų indėlių teisine forma, bet sudarant rezervą. Taip pat ir BAKred pripažino tikslinį turtą, pateikdama Komisijai savo sprendimus, ne kaip neskelbiamuosius indėlius Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnio 4 dalies teisiniu požiūriu, bet kaip rezervą pagal Kreditų įstatymo (KWG) 10 straipsnio 2 dalies 1 nuostatos 5 punktą ir 3 dalies 2 nuostatą. Tai rodo, kad suteiktas kapitalas yra panašesnis į įstatinį kapitalą negu į neskelbiamuosius rezervus.

(142)

Be to, dar tinkama dėl to, kad BayernLB tikslinis turtas turi kai kurių bruožų, kurie labiau būdingi neskelbiamiesiems rezervams (45). Vis dėlto Komisija yra tos nuomonės, kad ir rizika, jog perkeltas kapitalas nemokumo ar likvidavimo atveju bent iš dalies būtų panaudotas nuostoliams padengti, neatsiliktų pagal eiliškumą po įstatinio kapitalo investicijos.

(143)

Komisija negali sutikti su Vokietijos aiškinimu, kad praradimo rizika,, palyginti su įstatinio kapitalo rizika, buvo mažesnė, nes BayernLB jau iki tikslinio turto įnešimo turėjo daug nuosavų lėšų ir todėl jokių nurodymų dėl kapitalo nedavė. Būtent tikslinis rezervas iš tikrųjų buvo panaudotas tik vieną vienintelį kartą ir tik trumpam laikui – faktiškai rizikingiems aktyvams padengti. Tai, kad bankas nepanaudotų kapitalo, iš anksto numatyti nebuvo galima. Priešingai, Įstatymo dėl tikslinio turto projekto, kurį pagaliau priėmė Bavarijos Landtagas, pagrindime buvo aiškiai nurodyta kapitalo investicijos priežastis, jog yra reikalinga stiprinti banko Bayerische Landesbank nacionalinį ir tarptautinį konkurencingumą didinant nuosavą kapitalą, kad būtų užtikrinta tolesnė sėkminga banko veikla. Jau pirminiuose Bavarijos žemės ministerijos projektuose ir jos vidaus pastabose veiklos plėtros galimybė buvo aiškinama kaip transakcijos tikslas. Be to, pati Vokietija nurodė, kad pirmosios ir antrosios dalinių sumų perkėlimas 1994 ir 1995 metais turėjo ketinimą perkeltą tikslinį rezervą panaudoti pagal riziką įvertintiems aktyvams padengti (46). Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas, kuris suteikė kapitalą tokiomis sąlygomis, pareikalautų viso atlygio, nes pirma, jis prisiėmė visą praradimo riziką, o antra, bankas, visą kapitalą, kaip ir bet kurį kitą kapitalą, galėjo panaudoti pagal savo pačių apskaičiavimus ir savo nuožiūra.

(144)

Kadangi Vokietija ir BayernLB nurodo, kad buvo sutarta, jog BayernLB padengs kapitalo poreikį savo komercinei veiklai plėtoti, toliau prisiimdama institucinių investuotojų neskelbiamuosius indėlius, reikėtų konstatuoti, kad toks ketinimas nebuvo užfiksuotas nei tam tikrose turto perkėlimo sutarčių nuostatose, nei Turto perkėlimo įstatyme (Einbringungsgesetz). Todėl privatus investuotojas nepatikėtų tuo, jog jo kapitalas galėtų būti naudojamas. Ta aplinkybė, kad buvo sutarta, jog BayernLB tikslinį rezervą pasitelks padengti pagal riziką įvertintais aktyvais tik tada, kai bus sunaudotas kitas kapitalas, taip pat neprieštarauja šiai rizikos analizei, jeigu būtų daroma prielaida, kad bet kuriuo atveju buvo ketinama padengti kapitalą pagal riziką įvertintais aktyvais. Kokybiškai mažesnę nuostolio riziką nemokumo (likvidavimo) atveju, palyginti su įstatiniu kapitalu, Komisijos nuomone, šiais dviem aspektais taip pat nebūtų įmanoma pagrįsti.

(145)

Tai, kad Bavarijos taupomųjų kasų asociacija Sparkassenverband Bayern, kaip antroji turto dalių savininkė, pagal 1994 m. gruodžio 15 d. Bavarijos žemės ir Bavarijos taupomųjų kasų asociacijos sutarties 2 dalį buvo įpareigota padengti pusę banko BayernLB nuostolio, jeigu tikslinis rezervas būtų sunaudotas, arba jeigu BayernLB kreditoriai jį panaudotų nuostoliams padengti, taip pat nepanaikino rizikos, kad tikslinis rezervas nemokumo ar likvidavimo atveju galėtų būti prarastas bent jau iš dalies, nes vėliau tikslinį rezervą reikėtų papildyti tik atitinkamai pagal turto dalis. Be to, šis susitarimas tarp BayernLB turto dalių savininkų nesumažintų bankui BayernLB naudos iš kapitalo, nes ši aplinkybė negalėtų sumažinti ir viso banko BayernLB mokėtino atlygio. Neturėtų būti taip svarbu, kad BayernLB apskritai daugiau nieko nemokėtų, jeigu Bavarijos taupomųjų kasų asociacija būtų įsipareigojusi Bavarijos žemei padengti bendrą nuostolį. Toks susitarimas bet kuriuo atveju vidaus santykiuose būtų lėmęs tai, kad Bavarijos taupomųjų kasų asociacijai Bavarijos žemė būtų kompensavusi už šios papildomos rizikos prisiėmimą, bet dėl to nebuvo sutarta ir tai procedūrai nėra svarbu.

(146)

Pagaliau neįtikina ir tas priekaištas, kad šiuo atveju tikslinio turto dalis bendrame (visame) kapitale turto perkėlimo metu sudarė 8 % ir todėl netekimo rizika buvo gerokai mažesnė, palyginti su WestLB atveju, kur Wfa turtas sudarė beveik 50 % nuosavo banko kapitalo. WestLB atveju didėlė kapitalo injekcijos apimtis buvo požymis, bet ne vienintelis lemiamas veiksnys, darant prielaidą, jog perkeltas turtas yra panašus į įstatinį kapitalą. Taip pat ir savo Sprendime dėl WestLB Komisija, atsižvelgdama į bendrą rezultato svarstymą, padarė išvadą, jog nagrinėjama transakcija buvo panašesnė į įstatinio kapitalo investiciją.

(147)

Atsižvelgdama į minėtus veiksnius, ypač į rizikos, į kurią per šią aptariamą transakciją patenka investuotojas, analizę, Komisija daro išvadą, kad pagrindas tinkamam atlygiui už tikslinį turtą apskaičiuoti yra atlygis už bankui BayernLB suteiktą įstatinį kapitalą. Taip pat ir 2004 m. rugsėjo 24 d. perduoto Komisijai susitarimo šalys savo pasiūlyme dėl atlygio rėmėsi įstatinio kapitalo nagrinėjimu.

(148)

Su BayernLB argumentu dėl likvidumo išlaidų (patiriamų trūkumų) iš principo galima sutikti. Vis dėlto „normali“ kapitalo investicija į banką sukuria tiek likvidumą, tiek nuosavų lėšų bazę, kuri bankų priežiūros teisiniu požiūriu reikalinga jo komercinės veiklos plėtrai. Kad visa apimtimi panaudotų kapitalą, t.y. kad savo 100 % pagal riziką įvertintus aktyvus išplėstų faktoriumi 12,5 (t.y. 100 dalijamas iš 8 % mokumo koeficiento), bankas turi 11,5 kartų papildomai finansuoti finansų rinkose. Paprastai sakant, skirtumas iš 12,5 kartų gautų ir 11,5 kartų mokėtų palūkanų už šį kapitalą, atėmus kitas banko išlaidas (pvz., administravimo sąnaudas), duoda pelną už nuosavą kapitalą (47). Kadangi BayernLB rėmimo turtas iš pradžių nesukuria jokio likvidumo, nes perkeltas turtas ir visos rėmimo turto pajamos pagal įstatymą yra skirti ūkiui ir būsto statybai remti, tai BayernLB bankui tenka papildomos, kapitalo sumos dydžio finansavimo išlaidos, jeigu jis priima reikiamas lėšas finansų rinkose, kad panaudotų visas savo veiklos galimybes, kurios atsiveria jam per papildomą nuosavą kapitalą, t.y. kad išplėstų pagal riziką įvertintą turtą 12,5 karto kapitalo sumos (arba kad išlaikytų egzistuojantį turtą tokio dydžio) (48). Dėl šių papildomų išlaidų, kurios nesusidaro investuojant kapitalą likvidžia forma, tinkamam atlygiui apskaičiuoti reikia taikyti atitinkama nuolaidą. Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas negali tikėtis gauti tokio paties atlygio kaip už kapitalo investiciją grynaisiais pinigais.

(149)

Tačiau Komisija yra tos nuomonės, kad ne į visą bendrą refinansavimo palūkanų normą reikia atsižvelgti. Refinansavimo išlaidos yra eksploatacinės sąnaudos ir sumažina apmokestinamas pajamas. Vadinasi, banko neto rezultatas abiem atvejais nesumažėja už likvidumą papildomai sumokėtų palūkanų suma. Dalis šių sąnaudų kaip tik yra kompensuojama nustatant mažesnį įmonių mokestį. Tik į neto sąnaudas reikia atsižvelgti kaip į papildomą BayernLB naštą dėl specifinių perkelto kapitalo savybių. Iš esmės Komisija pripažįsta, kad BayernLB bankui susidaro papildomos „likvidumo išlaidos“, kurių dydis yra lygus „refinansavimo išlaidos minus įmonės mokesčiai“ (49).

(150)

Komisija taip pat negali sutikti su Vokietijos nuomone, kad privatus investuotojas, atsižvelgdamas į tą faktą, jog BayernLB bankui suteikta kapitalo suma sudarė tik 8 % nuosavų lėšų, o ne taip kaip WestLB atveju – 50 %, nebūtų galėjęs atimti vien tik refinansavimo išlaidas. Šis argumentas nėra įtikinantis. Svarbiausia yra vien tik tai, kad BayernLB būtų galėjęs refinansavimo išlaidas atimti kaip įmonės (eksploatacines) sąnaudas ir tokiu būdu gauti naudos, į kurią – nepriklausomai nuo suteikto kapitalo apimties – Europos pagalbos teisės požiūriu reikia atsižvelgti.

(151)

Tinkamą atlygį už 1,197 mlrd. Vokietijos markių sumą, be abejo, galima apskaičiuoti įvairiais būdais. Tačiau visi būdai atlygiui už pateiktą įstatinį kapitalą apskaičiuoti remiasi vienodais svarbiausiais principais. Šių principų pagrindu Komisija atlieka apskaičiavimą dviem žingsniais: pirmiausia apskaičiuojamas minimalus atlygis, kurio investuotojas tikėtųsi už įstatinio kapitalo investiciją (hipotetinę) į BayernLB. Paskui yra patikrinama, ar rinkoje dėl nagrinėjamos transakcijos (sandorio) savybių būtų susitarta dėl maržos ar nuolaidos, ir ar prireikus Komisija galėtų atlikti metodiškai pakankamai nelengvą kvantifikavimą (kiekybinį įvertinimą skaičiais).

(152)

Tikėtina investicijos kapitalo grąža ir investicijos rizika yra esminiai determinantai, kuriuos taiko rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas. Norėdamas nustatyti šių dviejų elementų dydį, investuotojas į savo apskaičiavimus įtraukia visą turimą įmonės ir rinkos informaciją. Apskaičiuodamas jis remiasi istorinėmis vidutinėmis kapitalo grąžomis, kurios apskritai yra atramos taškas ir būsimam įmonės produktyvumui numatyti, taip pat ir investavimo laikotarpiu įmonės taikomo veiklos modelio, strategijos ir įmonės vadybos kokybės analize arba santykine konkrečios ūkio šakos prognoze.

(153)

Rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas tik tada investuos, jeigu investicija, palyginti su geriausiomis kapitalo panaudojimo alternatyvomis, duos didesnę kapitalo grąžą arba bus mažesnė rizika. Vadinasi, investuotojas neinvestuos į įmonę, kurioje tikėtina kapitalo grąža mažesnė negu kitų panašaus rizikos profilio įmonių tikėtina vidutinė kapitalo grąža. Šiuo atveju galima daryti prielaidą, kad priimtam investicijos planui yra pakankamos alternatyvos, kurios žada didesnę kapitalo grąžą, esant tokiai pačiai rizikai.

(154)

Yra įvairių metodų, leidžiančių nustatyti tinkamą mažiausią atlygį. Tai patys įvairiausi finansavimo apskaičiavimų variantai, iki pat CAPM metodo. Norint parodyti įvairius apskaičiavimus, tikslinga atskirti du komponentus, būtent: nerizikingą kapitalo grąžą ir priklausomą nuo projekto specifinę rizikos premiją (įmoką):

mažiausia tinkama rizikingos investicijos kapitalo grąža

=

nerizikinga bazinė norma + rizikingos investicijos rizikos premija.

Todėl mažiausia tinkama rizikingos investicijos kapitalo grąža gali būti apibūdinama kaip nerizikingos kapitalo grąžos normos ir papildomos rizikos premijos už specifinės investicinės rizikos prisiėmimą suma.

(155)

Pagal tai kiekvieno grąžos nustatymo pagrindas yra nerizikingos nuostolių atžvilgiu investicijos formos su spėjama nerizikinga kapitalo grąža egzistavimas. Paprastai nerizikingai bazinei normai nustatyti yra pasitelkiama tikėtina valstybės emitentų išleistų į apyvartą vertybinių popierių su tvirtai nustatytomis palūkanomis kapitalo grąža (kitaip tariant, tokiais vertybiniais popieriais besiremiantis indeksas), nes jie yra investicijų formos su panašia nedidele rizika. Tačiau skirtumų tarp įvairių metodų yra apskaičiuojant rizikos premijas:

mažiausia kapitalo grąža

=

nerizikinga bazinė norma + (rinkos rizikos premija × beta)

Nuosavo kapitalo investicijos rizikos premija gaunama padauginus rinkos rizikos premiją iš beta faktoriaus (rinkos rizikos premija × beta). Beta faktoriumi kvantifikuojamas (nustatomas kiekybinis įvertinimas) vienos įmonės rizikos santykis su visų įmonių bendra rizika.

(156)

CAPM metodas yra dominuojantis biržoje užsiregistravusių didelių įmonių investicijų grąžos apskaičiavimo metodas. Kadangi BayernLB nėra biržoje užsiregistravusi įmonė, tiesiogiai išvesti jos beta faktorių neįmanoma. Todėl CAPM metodą taikyti galima tik įvertinus beta faktorių.

(157)

Savo 2003 m. liepos 29 d. nuomonėje BdB, taikydama CAPM metodą, nustatė tikėtiną mažiausią metinį atlygį už įstatinio kapitalo investiciją į BayernLB banką turto (statybos paskolų reikalavimų) perkėlimo metu – būtent 13,34 % 1994 m. gruodžio 31 d. ir 12,87 % 1995 m. gruodžio 31 d. Vokietija labai suabejojo CAPM metodo taikymu. Be to, BdB apskaičiavimui paėmė per didelį beta faktorių ir dar klaidingai apskaičiavo nerizikingą bazinę palūkanų normą. Taip pat ir 4,6 % rinkos rizikos premija buvo paimta per didelė. Teisingai apskaičiavus pagal CAPM metodą, BdB turėjo gauti gerokai mažesnį atlygį už hipotetinę įstatinio kapitalo investiciją į BayernLB. Pagal Tarpusavio susitarimą dėl rinkoje tinkamo atlygio Bavarijos žemė, bankas BayernLB ir BdB padarė išvadą, kad mažiausias 9,87 % atlygis už pirmąją dalinę sumą ir 8,00 % už antrąją dalinę sumą yra tinkamas.

(158)

Šalys savo apskaičiavimams taikė CAPM metodą. Apskaičiavimui naudojo nerizikingas bazines palūkanų normas – 7,50 % dydžio normą (1994 m. gruodžio 31 d.) ir 6,10 % dydžio normą (1995 m. gruodžio 31 d.). Šios palūkanų normos buvo apskaičiuotos taikant prielaidą, kad turtas BayernLB bankui yra suteiktas disponuoti ilgam laikui. Todėl šalys atsisakė taikyti su nustatyta data siejamą, perkėlimo laikotarpiu rinkoje stebimą nerizikingą kapitalo grąžą per tvirtai nustatytą investicinį laikotarpį (pvz., 10 metų kapitalo grąža už valstybės paskolas), nes taip samprotaujant būtų visiškai nekreipiama dėmesio į reinvesticijos riziką, t.y. nerizikingos palūkanų normos dydžio pakartotinės investicijos riziką, pasibaigus investicijos laikotarpiui. Šalių nuomone, geriausiai į investicijos riziką bus atsižvelgta tada, kai pagrindu yra imamas indeksas Total Return Index. Todėl šalys rėmėsi Vokietijos biržos Deutsche Börse AG nustatytu indeksu REX10 Performance Index, kuris atspindi Vokietijos Federacinės Respublikos dešimties metų trukmės paskolų investicijos procesus. Šiuo atveju naudojamoje indeksų eilėje yra indekso REX10 Performance Index konkrečių metų dydžiai nuo 1970 m. Paskui šalys apskaičiavo metinę kapitalo grąžą, kuri atspindi 1970–1994 m. ir 1970–1995 m. laikotarpių tendenciją pagal taikomą indeksą REX10 Performance Index, ir taip nustatė anksčiau minėtas nerizikingas bazines palūkanų normas – 7,50 % dydžio normą (1994 m. gruodžio 31 d.) ir 6,10 % dydžio normą (1995 m. gruodžio 31 d.).

(159)

Atsižvelgiant į tai, kad investicija į BayernLB turėtų būti ilgalaikė, toks būdas nerizikingai bazinei palūkanų normai nustatyti šiuo konkrečiu atveju pasirodo tinkamas. Šis apskaičiavimui taikomas indeksas REX10 Performance Index taip pat yra laikomas visuotinai pripažintu duomenų šaltiniu. Todėl pagal tai apskaičiuotos nerizikingos bazinės palūkanų normos yra tinkamos.

(160)

Beta faktoriai 0,593 (1994 m. gruodžio 31 d.) ir 0,475 (1995 m. gruodžio 31 d.) buvo vertinami remiantis Komisijos turima [...] atlikta ekspertize apie visoje Vokietijoje biržoje užregistruotų kredito įstaigų vadinamuosius adjusted beta faktorius. Pagal šią tyrinėjimų studiją ir atsižvelgiant į BayernLB veiklos orientaciją, šie beta faktoriai yra laikomi tinkami.

(161)

Be to, Komisijos požiūriu, 4,0 % rinkos rizikos premija yra priimtina. Jau WestLB procedūroje buvo nagrinėjama vadinamoji ilgalaikė rinkos rizikos premija, taigi skirtumas tarp ilgalaikės vidutinės kapitalo grąžos už įprastinį akcijų portfelį ir kapitalo grąžos už valstybės paskolas. Atitinkamose metodikų ekspertizėse priklausomai nuo metodikos, laikotarpio ir duomenų bazės buvo nustatytos vidutinis premijų dydis maždaug nuo 3 iki 5 %. Vienoje ekspertizėje, kuri buvo parengta BdB asociacijai, alternatyviai buvo apskaičiuotas 3,16 % ir 5 %, o kitoje, kuri buvo parengta WestLB bankui taikant tokią pačią metodiką, buvo apskaičiuota alternatyviai 4,5 % ir 5 %, o Lehman Brothers, kurie taip pat dirbo WestLB bankui, apskaičiavo 4 % normą. Turėdama tokius duomenis, Komisija šį kartą neturi jokios dingsties nesilaikyti šiuo atveju pagal susitarimą naudojamos rinkos rizikos premijos. Komisijos nuomone, remiantis CAPM metodu, nėra abejonių, kad šalių apskaičiuotą mažiausią atlygį galima laikyti tinkamu.

(162)

Komisija neturi jokio pagrindo manyti, kad šalių apskaičiuotas mažiausias atlygis už hipotetinę įstatinio kapitalo investiciją testuojant rinką būtų nepagrįstas. Todėl Komisija nustato 9,87 % minimalų metinį atlygį už pirmąją tikslinio turto dalinę sumą ir 8,00 % minimalų metinį atlygį už antrąją tikslinio turto dalinę sumą esant tinkamą (atskaičius įmonės mokesčius ir iki investuotojų mokesčių atskaitymo).

(163)

Vokietija nurodė, kad BayernLB refinansavimo išlaidos 1994 m. antrąjį pusmetį perkeliant pirmąją turto dalinę sumą būtų buvę 7,71 % ir 1995 m. antrąjį pusmetį perkeliant antrąją turto dalinę sumą būtų buvę 6,78 %. Tarpusavio susitarime šalys pagrindu ėmė savo apskaičiuotą ilgalaikę nerizikingą bazinę normą – 7,50 % už 1994 m. gruodžio 31 d. perkėlimą (pirmoji dalinė suma) ir 6,10 % už 1995 m. gruodžio 31 d. perkėlimą (antroji dalinė suma) – kaip bruto refinansavimo išlaidas. Be to, šalys susitarė priimti suminę mokesčių normą 50 % (50). Pagal tai šalys nustatė 3,75 % neto refinansavimo normą už pirmąją turto dalinę sumą ir 3,05 % už antrąją turto dalinę sumą bei atitinkamą likvidumo nuolaidą.

(164)

Remdamasi šiuo susitarimu ir tuo faktu, kad minėtas dydis dar patenka į Vokietijos iki tol nurodytas ribas, Komisija neturi jokios dingsties šią normą laikyti netinkama ir todėl ją laiko pagrindu pagalbos elementui apskaičiuoti.

(165)

Paprastai nustatant atlygį, į netipines aplinkybes, rodančias, jog įstatinio kapitalo investicijos į tam tikrą įmonę nesutampa su įprastais atvejais, yra atsižvelgiama taikant tam tikrus priedus (maržas) arba nuolaidas. Todėl reikia patikrinti, ar atsižvelgiant į aplinkybes, ypač į tikslinio turto perkėlimo konkretų rizikos pobūdį, yra pagrindo taikyti apskaičiuotąjį 9,87 % dydžio mažiausią atlygį (pirmoji dalinė suma) ir 8 % (antroji dalinė suma), kurio tikėtųsi privatus investuotojas už (hipotetinę) įstatinio kapitalo investiciją į BayernLB, ir, be to, ar gali Komisija imtis metodiškai pakankamai išsamaus kvantifikavimo (kiekybinio vertinimo skaičiais). Dėl to yra verta daryti patikrinimą šiais trimis aspektais: pirma, neįvykusi naujų akcijų bei su tuo susijusių balso teisių emisija, antra, neeilinė perkeliamo turto apimtis ir, trečia, investicijos nepakeičiamumas.

(166)

Perkeldama turtą, Žemė neįgijo jokių papildomų balso teisių ir tai nebuvo kompensuojama ir kito savininko panašia investicija. Atsisakydamas balso teisės, finansuotojas praranda galimybę daryti įtaką banko administracijos sprendimams. Kaip kompensaciją už tai, kad atsiranda didesnė nuostolių rizika, net neturint galimybės daryti atitinkamai didesnę įtaką įmonei, rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas (net, jeigu rizika būtų sumažinta vidaus susitarimu su kitais akcijų savininkais) pareikalautų didesnio atlygio. Remdamasi padidintu atlygiu už privilegijuotąsias akcijas, palyginti su paprastosiomis akcijomis, Komisija mažiausiai 0,3 % metinę maržą (atskaičius įmonės mokesčius) laiko tinkama. Taip pat ir susitariančiosios šalys laiko 0,3 % dydžio metinę maržą dėl naujų balso teisių neišleidimo tinkama.

(167)

Atsižvelgiant į perkeliamo turto apimtį ir įtaką, kurią tai turėjo BayernLB bankui Mokumo direktyvos požiūriu, Komisijos nuomone, jokios maržos taikyti nereikėtų. Perkėlus tikslinį turtą – kitaip nei kitais žemių bankų atvejais, kai pagrindinis kapitalas net padvigubėdavo – pagrindinis BayernLB kapitalas padidėjo tik 8 %. Be to, į maždaug 1,197 mlrd. Vokietijos markių įstatinio kapitalo investavimą į vieną iš didžiausių universalių Vokietijos bankų, atsižvelgiant į Europos kredito įstaigų ypatingą kapitalo poreikį dėl Mokumo direktyvos, nereikėtų žiūrėti kaip į viršijantį bet kurias įprastas verslo apimtis. Todėl, Komisijos nuomone, nėra tikėtina, jog rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas už esamą absoliutų ir santykinį investuoto kapitalo dydį reikalautų specialios maržos. Todėl Komisija – BayernLB naudai – atsisako nustatyti maržą turto perkėlimo apimties požiūriu. Lygiai taip pat remiamasi ir Tarpusavio susitarime pabrėžiant, kad marža neturi būti nustatoma dėl perkelto turto apimties.

(168)

Galiausiai atkreipiamas dėmesys į investicijos nepakeičiamumą, kitaip tariant, kai negalima bet kuriuo metu vėl paimti iš bendrovės investuotą kapitalą. Paprastai finansuotojas nuosavo kapitalo priemonę gali parduoti rinkoje tretiesiems asmenims ir taip užbaigti savo investiciją. Dažniausiai įstatinio kapitalo investicija vyksta taip: investuotojas investuoja turtą į balanso aktyvus (ar tai būtų grynųjų pinigų, ar materialioji investicija). Paprastai pasyvų pusėje tą investiciją atitinka susitarimu nustatomos investuotojo naudai dalys, pvz., akcinėje bendrovėje tai yra akcijos. Šias akcijas jis gali parduoti tretiesiems asmenims. Tačiau jis negali vėl atsiimti savo anksčiau investuoto turto vertės. Mat šis turtas dabar priskaičiuojamas prie bendrovės garantinio nuosavo kapitalo, kuriuo įmonė atsako, ir jai neleidžiama juo disponuoti. Tačiau finansuotojas – priklausomai nuo biržos kurso – galėtų realizuoti dabartinę ekonominę vertę savo akcijas parduodamas. Taip jo kapitalo investicija būtų pakeičiama. Dėl ypatingų turto perkėlimo aplinkybių Žemė tokios galimybės neturi. Vis dėlto Komisija šiuo atveju nemato jokio pagrindo didinti maržą. Nors Žemė ir negalėjo realizuoti dabartinės ekonominės investicijos vertės laisvo susitarimo būdu, tačiau iš esmės galimybė teisiškai pagrįstai atsiimti iš BayernLB tikslinį turtą ir, atsižvelgiant į aplinkybes, iš naujo investuoti į kitas įstaigas ir gauti didesnę kapitalo grąžą vis tiktai buvo ir yra. Ir šiuo požiūriu savitarpio susitarime tarp BdB, Bavarijos žemės ir banko BayernLB laikomasi pozicijos, kad nereikėtų dėl turto nepakeičiamumo taikyti maržos.

(169)

Todėl 0,3 % mažiausią metinę kapitalo grąžos maržą (atskaičius įmonės mokesčius ir iki investuotojo mokesčių) Komisija laiko tinkama, kad būtų galima atsisakyti papildomų balso teisių.

(170)

Turint akcijų, atlygis tiesiogiai priklauso nuo įmonės rezultatų (pelno) ir iš esmės išreiškiamas dividendais bei suteikta galimybe dalyvauti didinant įmonės vertę (pvz., kylant akcijų kursui). Žemė gauna bendrą (suminį) atlygį, kuriame turėtų atsispindėti abu šie atlygio už „įprastą“ kapitalo investiciją aspektai. Galima būtų teigti, kad bendras nustatytas pastovus atlygis, kurį Žemė gauna vietoj tiesiogiai su BayernLB banko pelnu susijusio atlygio, turi pranašumą, kuris pateisina kintamojo atlygio normos sumažinimą. Ar toks tvirtai nustatytas bendras atlygis iš tikrųjų yra palankesnis už kintamąjį, susijusį su pelnu, priklauso nuo būsimų įmonės rezultatų. Jeigu jie pablogėja, tai bendra (suminė) norma finansuotojui yra naudinga, bet jei jie pagerėja, tada ji yra nuostolinga. Vis dėlto faktinė raida vėliau neturėtų lemti sprendimo dėl investicijos. Tačiau suminės atlygio savybės nėra naudingos finansuotojui tuo požiūriu, jeigu jis su atlygio sumažinimu sutiktų Atsižvelgdama į visas aplinkybes, Komisija teigia, kad dėl šios priežasties atskirojo atlygio normos mažinti nereikia.

(171)

Remdamasi visais šiais samprotavimais ir suderinusi su skundo pateikėja BdB, Žeme ir BayernLB, Komisija padarė išvadą, kad tinkamas atlygis už minimo kapitalo pirmąją dalinę sumą sudarytų 6,42 % (atskaičius įmonės mokesčius ir iki investuotojo mokesčio), būtent 9,87 % būtų tinkama minėtos investicijos kapitalo grąža, įskaitant 0,3 % dydžio maržą už transakcijos ypatybes, atskaičius 3,75 % dėl finansavimo sąnaudų, kurias patyrė BayernLB dėl to, kad perkeliamas turtas buvo nelikvidus. Komisija padarė išvadą, kad už antrąją dalinę sumą metinis atlygis sudarytų 5,25 % (atskaičius įmonės mokesčius ir iki investuotojo mokesčio), būtent 8 % būtų tinkama minėtos investicijos kapitalo grąža, įskaitant 0,3 % dydžio maržą, atskaičius 3,05 % už tai, kad suteiktas kapitalas buvo nelikvidus.

(172)

Kaip jau minėta, 1,197 mlrd. Vokietijos markių dydžio tikslinis rezervas, skirtas BayernLB, buvo materialios vertės, kol BAKred jo nepripažino pagrindiniu kapitalu Kreditų įstatymo (KWG) teisiniu požiūriu, nes jau nuo pat abiejų kapitalo dalinių sumų perkėlimo balanse jos buvo rodomos kaip nuosavas kapitalas. Tokio turto ekonominę funkciją galima būtų palyginti su laidavimu arba garantija. Už tokio pobūdžio riziką rinkos ekonomikos sąlygomis veikiantis finansuotojas būtų pareikalavęs tinkamo atlygio.

(173)

Komisijos sprendime dėl WestLB  (51) pripažinta 0,3 % dydžio pradinė atlygio norma (iki apmokestinimo) Vokietijai pasirodė BayernLB garantinei funkcijai vykdyti tinkama. Priežastys, kurios buvo nurodytos Sprendime pradinei normai padidinti, Vokietijos nuomone, nebuvo tinkamos. WestLB atveju minėta 0,3 % dydžio metinė norma (iki apmokestinimo) buvo padidinta dar 0,3 % metine marža, nes: a) avaliniai laidavimai paprastai susiję su tam tikromis transakcijomis ir yra terminuoti (to nebuvo WestLB banke), o b) WestLB bankui suteikta didesnė negu 3,4 mlrd. Vokietijos markių suma yra didesnė už tą sumą, kuria paprastai padengiami tokio pobūdžio banko laidavimai (garantijos).

(174)

Atsižvelgdama į esminius bankų WestLB ir BayernLB panašumus ir į tai, kad kitų atspirties taškų nėra, Komisija mano, kad ši norma atitinka tą atlygį, kurį BayernLB turėtų mokėti dvidešimto amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje taip pat ir už avalinio laidavimo (Avalbürgschaft) perėmimą savo naudai rinkoje. Be to, Komisija konstatuoja, kad aptariamojo kapitalo suma BayernLB yra kur kas mažesnė negu WestLB banke, ir todėl antroji Sprendime dėl WestLB įvardyta priežastis nėra tinkama. Tačiau ir BayernLB banke pagrindinė funkcija nebuvo terminuota arba susieta su tam tikra transakcija. Kita vertus, terminas de facto atsirado dėl to, kad vėliau, kai BAKred perkeltą turtą pripažino pagrindiniu kapitalu, visą sumą buvo galima panaudoti veiklai plėtoti. Todėl nereikėjo daugiau mokėti avalinių komisinių. Atlygis už garantinę funkciją įėjo į atlygį už veiklos plėtros funkciją. Todėl vienintelės garantinės funkcijos faktas nuo pat pradžių buvo apribotas, o tai kaip tik ir skiria BayernLB atvejį nuo WestLB atvejo.

Todėl Komisija laiko maržą BayernLB banke, kitaip negu WestLB banke, nepagrįsta ir nustato 0,3 % metinę normą (iki mokesčių atskaitymo) tinkamu atlygiu už kapitalo garantinę funkciją nuo kapitalo balansinio perkėlimo atitinkamai 1994 m. gruodžio 31 d. bei 1995 m. gruodžio 31 d. iki tol, kol jį pripažino BAKred. (52). Atsižvelgiant į normą atskaičius mokesčius ir pagrindu paėmus to meto įmonės 50 % bendrą mokesčių normą, buvo gauta 0,15 % norma per metus (53). Metinę 0,15 % normą, atskaičius mokesčius, šalys paėmė pagrindu pagalbos elementui apskaičiuoti lentelėse, pridėtose prie tarpusavio susitarimo.

(175)

Vokietija paaiškino, kad nuo 2004 m. kovo 5 d. buvo pakeisti banko Bayerische Landesbank įstatai, pagal kurių naujai pridėtą 2 a straipsnį 1994 m. gruodžio 31 d. į banką Bayerische Landesbank perkeltas tikslinis turtas, nepaisant jo, kaip banko garantinio kapitalo, funkcijos, daugiau nėra naudojamas konkurencinei veiklai remti.

(176)

Vadinasi, įsigaliojus minėtajai nuostatai, bankui yra draudžiama remti BayernLB banko konkurencinės veiklos pagal riziką įvertintus aktyvus tiksliniu turtu. Todėl tikslinis turtas negali atlikti veiklos plėtros funkcijos. Jam telieka tik kapitalo garantinė funkcija.

(177)

Vokietijos duomenimis ir pagal Komisijos turimą sutartį tarp Žemės ir banko BayernLB, už garantinę funkciją kaip atlygis yra mokami 0,3 % metiniai garantiniai komisiniai, atskaičius mokesčius. Vokietija, pateikdama panašios transakcijos atlygio reguliavimo nuostatas, paaiškina, jog tai yra rinkai įprastas atlygis, kurį turėtų mokėti BayernLB šiuo metu už avalinio laidavimo savo naudai rinkoje perėmimą. Vokietija paaiškino, jog BayernLB atveju atlygis už tikslinį turtą mokesčių požiūriu yra klasifikuojamas kaip pelno panaudojimas, todėl negali būti atimamas kaip įmonės (eksploatacinės) išlaidos, ir dėl to atlygį reikia mokėti atskaičius mokesčius.

(178)

Komisija sutinka su Vokietija, kad 0,3 % metiniai komisiniai, atskaičius mokesčius, gali būti laikomi tinkama norma. Komisija šiuo atveju taip pat remiasi 0,3 % pradine metine norma (iki apmokestinimo) už vertinamą transakciją. Ji neturi jokio pagrindo manyti, kad 0,3 % pradinė norma iki mokesčių atskaitymo – kaip ji imama apskaičiavimo pagrindu Sprendime 2000/392/EB dėl WestLB, o šiuo atveju taip pat ir tinkamam atlygiui už suteiktą kapitalą iki tol, kol jį pripažino BAKred pagrindiniu kapitalu – per praėjusius metus būtų pasikeitusi. Taip pat ir Vokietija tuo klausimu neprieštaravo. Be to, atsižvelgiant bent jau į tą aplinkybę (54), kad BayernLB bankui kapitalas suteiktas ilgam laikui ir neterminuotai garantijos tikslams, pagal WestLB sprendime taikytą metodiką mažiausia 0,15 % marža iki mokesčių atskaitymo yra pateisinama. Vis dėlto reikia atsižvelgti į tai, kad, kad įmonės mokesčių normos 2004 m. yra žymiai mažesnės negu paskutiniajame praeito šimtmečio dešimtmetyje (55). Vertinant atlygį, galima daryti išvadą, jog parinktą 0,3, % atlygio normą, atskaičius mokesčius, Komisija turėtų laikyti tinkama.

(179)

Komisijai laikoma įrodyta, jog pagal naująją nuostatą palikus tikslinį turtą banke, čia tiriamas pagalbos faktas 2004 m. kovo 5 d., įsigaliojus įstatams, buvo baigtas, ir todėl Komisijos laikomą tinkamą 6,42 % metinį atlygį, atskaičius mokesčius (pirmoji dalinė suma), ir 5,25 % metinį atlygį, atskaičius mokesčius (antroji dalinė suma), reikia mokėti tik iki tos dienos.

(180)

Remdamasi anksčiau pateiktais apskaičiavimais, Komisija laiko, kad BayernLB banko mokėtinas atlygis už tikslinį turtą, kurio grynąją sumą BAKred pripažino pagrindiniu kapitalu, yra 6,42 % per metus už pirmąją dalinę sumą (1994 m. gruodžio 31 d.) ir 5,25 %  per metus už antrąją dalinę sumą (1995 m. gruodžio 31 d.), būtent nuo mėnesio pabaigos, kai BAKred pripažino pagrindiniu kapitalu (už 655 mln. Vokietijos markių – nuo 1996 m. gegužės 31 d. ir už bendrą 1,197 mlrd. Vokietijos markių sumą – nuo 1996 m. gruodžio 31 d.). Atlygio apskaičiavimo pagrindas yra tikslinio turto (tikslinio rezervo) grynoji vertė, kurią BAKred pripažino pagrindiniu kapitalu. Už 1998 ir 1999 metais, per kuriuos grynoji vertė dėl svyravimų buvo mažesnė už BAKred pripažintą sumą, apskaičiavimo pagrindu reikėtų imti tik sumažėjusią grynąją sumą.

(181)

Šis atlygis turėjo būti mokamas nuo to laiko, kai BAKred sumą pripažino nuosavu kapitalu, iki pagalbos pabaigos 2004 m. kovo 5 d.

(182)

Be to, Komisija laiko 0,15 % metinį atlygį (atskaičius mokesčius) už tikslinio indėlio sumą, kuri balanse buvo parodyta kaip nuosavas kapitalas, tačiau jos BAKred dar nebuvo pripažinusi pagrindinėmis (bazinėmis) nuosavomis lėšomis, būtent iki pirmosios dalinės 655 mln. Vokietijos markių sumos pripažinimo 1996 gegužės 8 d. ir iki antrosios dalinės 542 mln. Vokietijos markių sumos pripažinimo 1996 gruodžio 20 d., kaip atitinkantį rinką.

(183)

BayernLB moka šiuo metu 0,6 % metinį atlygį (atskaičius mokesčius) vien tik už tą sumą, kurią bankas iš tikrųjų panaudojo kaip pagal riziką įvertintus aktyvus. Šis 7 000 Vokietijos markių atlygis buvo vienintelį kartą sumokėtas 1996 m. Be to, Komisija taip pat laiko BayernLB banko sumokėtą laidavimo mokestį kaip papildomą atlygį Žemei (žr. 131 punktą).

(184)

Pagalbos elementas gali būti apskaičiuotas kaip skirtumas tarp faktinių išmokų ir išmokų, kurios atitiktų rinkos sąlygas. Pagalbos elementu pagalbos gavėjas disponavo mokėtino atlygio mokėjimo termino dieną. Šis terminas pagal Perkėlimo sutartį yra atitinkamų ūkinių metų balanso patvirtinimo data.

(185)

2 lentelė. Pagalbos elemento apskaičiavimas:

(186)

Liberalizuojant finansų paslaugas ir finansų rinkų integraciją, bankininkystės verslas Bendrijoje tampa vis jautresnis konkurencijos iškreipimui. Tokia raida šiuo metu stiprėja ir dėl Ekonominės ir valiutų sąjungos, kuri šalina finansų paslaugų rinkose išlikusias konkurencijos kliūtis.

(187)

Palaikymą gavęs bankas BayernLB bankininkystės versle dirbo tiek regioniniu, tiek tarptautiniu mastu. BayernLB buvo universalus komercinis, centrinis taupomųjų kasų bankas ir valstybės bei komunalinis bankas. Nepaisant jo pavadinimo, tradicijų bei įstatyme numatytų uždavinių, BayernLB anaiptol nebuvo tik vietinis arba regioninis bankas.

(188)

Yra aišku, kad BayernLB teikia banko paslaugas, konkuruodamas su kitais Europos bankais už Vokietijos ribų ir, kadangi Vokietijoje dirba kitų šalių bankai, – pačioje Vokietijoje.

(189)

Be to, reikia nurodyti ir tai, kad egzistuoja labai glaudus ryšys tarp kredito įstaigos nuosavo kapitalo ir jo bankinės veiklos. Tik turėdamas pakankamai pripažinto nuosavo kapitalo, bankas gali dirbti ir plėtoti savo komercinę veiklą. Kadangi BayernLB per valstybės teikiamą priemonę tokiu nuosavu kapitalu buvo aprūpintas mokumo tikslais, vadinasi, banko veiklos galimybės buvo veikiamos tiesiogiai.

(190)

Todėl nustatyta, kad pagalba BayernLB bankui iškreipia konkurenciją ir daro žalą valstybių narių prekybai.

(191)

Remiantis visais šiais samprotavimais, galima konstatuoti, kad visi kriterijai atitinka Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį. Skirtumas tarp sutarto 0,6 % metinio atlygio bei mokėtino 0,05 % metinio laidavimo mokesčio ir 6,42 % tinkamo metinio atlygio (pirmoji dalinė suma) bei 5,25 % tinkamo metinio atlygio (antroji dalinė suma) (abu atskaičius įmonės mokesčius ir iki apmokestinimo investuotojo mokesčiu) už perkeltą kapitalą, kurį BayernLB iki 2004 m. kovo 5 d. galėjo naudoti komercinei veiklai remti, bei 0,15 % (atskaičius įmonės mokestį ir iki apmokestinimo investuotojo mokesčiu) už turto dalį, tolygią laidavimui, yra valstybės pagalba Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies teisiniu požiūriu.

(192)

Ateityje būtina ištirti, ar pagalba gali būti traktuojama kaip suderinama su bendrąja rinka. Netaikytina jokia iš Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 2 dalies išimtinių nuostatų. Pagalba nėra socialinio pobūdžio ir individualiems vartotojams neteikiama. Ji taip pat neskiriama gaivalinių nelaimių ar kitų ypatingų įvykių padarytai žalai atitaisyti bei dėl Vokietijos padalijimo atsiradusiam ekonominiam atsilikimui kompensuoti.

(193)

Kadangi pagalba nėra regioninės tikslinės paskirties, tai ji nėra skirta nei regionų, kuriuose yra neįprastai žemas gyvenimo lygis ar didelis nedarbas, ekonominei plėtrai skatinti, nei tam tikroms ekonominėms sritims plėtoti – čia netaikomi Europos bendrijos steigimo sutarties nei 87 straipsnio 3 dalies a punkto, nei 87 straipsnio 3 dalies c punkto regioniniai aspektai. Ta pagalba taip pat nėra remiamas joks svarbus su bendrais Europos interesais susijęs projektas. Pagalbos tikslas taip pat nėra ir kultūros rėmimas arba paveldo išsaugojimas.

(194)

Kadangi, įgyvendinant priemonę, nebuvo abejojama dėl tolesnio BayernLB ekonominio gyvavimo, tai nekilo ir klausimo, ar vienintelės Vokietijoje tokios didelės kredito įstaigos, būtent BayernLB, bankrotas būtų galėjęs sukelti visuotinę bankų sektoriaus krizę, kas pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalies b punktą galėtų pateisinti pagalbą, skirtą pavojingam Vokietijos ekonominio gyvenimo trukdžiui pašalinti.

(195)

Pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalies c punktą pagalba gali būti laikoma suderinama su bendrąja rinka, jei ji remia tam tikrų ekonomikos sričių plėtrą. Tai iš esmės galėtų tikti ir pagalbai, skirtai bankų sektoriaus restruktūrizavimui. Tačiau šiuo atveju nebuvo prielaidų panaudoti šią išimtinę nuostatą. BayernLB nėra apibūdinamas kaip sunkumų ištikta įmonė, kurios pelningumui atkurti reikėtų valstybės pagalbos.

(196)

Europos bendrijos steigimo sutarties 86 straipsnio 2 dalis, pagal kurią, esant tam tikroms aplinkybėms, leidžiama daryti sutarties nuostatų išimtis dėl valstybės pagalbos, iš esmės yra taikoma ir finansinių paslaugų sektoriui. Komisija patvirtino tai savo pranešime apie „naudingas bendrai ekonomikai paslaugas bankų sektoriuje“ (56). Vis dėlto BayernLB neatitinka tam reikalingų formalių prielaidų: juk nebuvo tiksliai pateikta nei konkrečių uždavinių, kuriuos atlieka BayernLB, teikdamas paslaugas bendram visuomenės labui, nei su tuo konkrečiai susijusių išlaidų, kurios susidaro iš šios veiklos. Todėl aišku, kad turto perkėlimo tikslas buvo sudaryti BayernLB bankui sąlygas, kad jis atitiktų naujus kapitalui keliamus reikalavimus, net ir nepavedus jam teikti paslaugas bendram visuomenės labui. Todėl šiuo atveju išimties nuostata taip pat netaikytina.

(197)

Kadangi nė viena iš Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalies išimčių nesusijusi su esminiu valstybės pagalbos draudimu, ši pagalba negali būti laikoma suderinama su sutartimi.

(198)

Priešingai, negu aiškina Vokietija, investicija taip pat negali būti traktuojama kaip teikiama pagalba, saugoma valstybės garantijos formų – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“ – vok. Anstaltslast) ir garanto civilinės atsakomybės už visas prievoles („garanto civilinė atsakomybė“ – vok. Gewährträgerhaftung).

(199)

Viena vertus, valstybės garantijos formos – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („garanto civilinės atsakomybės“ – vok. Gewährträgerhaftung) faktas, kaip garantija kreditoriui tuo atveju, jeigu bankui ištikus bankrotui nebepakaktų turto savo reikmėms patenkinti, nuo pat pradžių nebuvo įvykdytas. Kapitalo investicija nėra orientuota nei Žemės banko kreditorių reikmėms tenkinti, nei Žemės banko turtas buvo sunaudotas.

(200)

Kita vertus, nėra ir valstybės garantijos formos – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“ – vok. Anstaltslast). „Įstaigos našta“ (Anstaltslast) įpareigoja garantą (Bavarijos žemę Freistaat Bayern) aprūpinti BayernLB banką lėšomis, reikalingomis Žemės bankui tinkamai funkcionuoti, jeigu jis apsisprendžia tęsti veiklą toliau. Tačiau kapitalo investicijos momentu BayernLB jokiu būdu nebuvo tokios būklės, kad dėl nuosavų lėšų trūkumo tinkamai funkcionuoti daugiau nebūtų įmanoma. Taigi kapitalo injekcija nebuvo reikalinga tinkamam Žemės banko funkcionavimui palaikyti. Kapitalo investicija buvo daroma veikiau tam, kad Žemės bankas – padidinus jo kapitalą – taptų pajėgus dėl 1993 m. birželio 30 d. sugriežtintų pagrindinio kapitalo (nuosavų lėšų kvotos) reikalavimų ir, siekiant išvengti Žemės banko veiklos apimties (pagal riziką įvertintų aktyvų) sumažinimo, be to, kad suteiktų ateityje Žemės bankui galimybę išplėsti savo veiklą. Todėl remdamasis Žemės sąmoningais ekonominiais sumetimais, BayernLB, kaip bendrasavininkis, galėjo ir ateityje ginti konkurencines rinkos galimybes. Tokiam normaliam ekonominiam Žemės, kaip bendrasavininkio, sprendimui nėra taikytina garantijos formos – atsakomybės už įstaigos funkcionavimą („įstaigos našta“ – vok. Anstaltslast) „atsarginė taisyklė“ („Notvorschrift“). Todėl, trūkstant kitos taikytinos pagalbos reguliavimo taisyklės pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį ir 88 straipsnio 1 dalį, kapitalo investiciją reikia klasifikuoti pagal Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 1 dalį ir 88 straipsnio 3 dalį kaip naują pagalbą ir atitinkamai ištirti.

(201)

Komisija konstatuoja, kad Vokietija pagalbą suteikė neteisėtai ir pažeidė Europos bendrijos steigimo sutarties 87 straipsnio 3 dalį.

(202)

Pagalba negali būti laikoma suderinama su Europos bendrijos steigimo sutartimi nei pagal 87 straipsnio 2 dalį, nei pagal 3 dalį, nei pagal kurią nors kitą nuostatą. Vadinasi, pagalba, paskelbta nesuderinama su bendrąja rinka, turi būti atšaukta, o iš Vokietijos Vyriausybės turi būti pareikalauta grąžinti neteisėtos priemonės pagalbos elementą –